Rytų Azijos klimatą lemia per metus besikeičiantys vėjai, vadinami musonais. Rytų Azijoje vyrauja musoninis klimatas. Žiemą pučia šalti ir sausi vėjai iš Azijos žemyno gilumos. Upės ir ežerai užšąla, o žmonės nuo šalčio ginasi vatiniais drabužiais. Augalai nustoja augę. Vasarą, atvirkščiai, šiltas atogrąžų oras išplinta toli į šiaurę. Kritulių kiekis Rytų Azijoje mažėja žymiai stipriau nei Europoje, einant nuo pakrantės į žemyno gilumą.
Rytuose, prie Geltonosios jūros, plyti Didžioji Kinijos lyguma. Jos paviršius tepakyla 200 m v.j.l. Per ją teka didžiosios Kinijos upės-Hvanghė ir Jangdzė. Kinijoje gausu kalnų grandinių: Kun Luno, Tian Šano, Tibeto. Giliai į žemyną įsiterpusioje Kinijos teritorijoje klimatas atšiaurus, griežtai žemyninis, kritulių iškrinta labai mažai. Tarp kalnų didžiulius plotus užima dykumos ir pusdykumės. Kai kuriose iš jų auga skurdi žolė ir krūmokšniai-pašaras laukiniams ir naminiams gyvuliams. Iš snieguotomis viršūnėmis pasidabinusių kalnų teka upės, bet jos greitai išdžiūsta ir pranyksta smėlynuose. Ten, kur atnešama vandens, yra oazių. Kalnų šlaituose, kur daugiau kritulių, auga miškų.
Japonija-salų grandinė, nutysusi į rytus nuo Azijos žemyno. Vakaruose jos krantus skalauja Japonų jūra, rytuose – Ramusis vandenynas. Japonijai priklauso apie 3500 salų ir salelių. Didžiausios yra keturios: Hokaido, Honšiu, Šikoku ir Kiušiu. Japonijos salos susidarė Eurazijos plokštės pakraštyje, toje vietoje, kur po “lengva” žemynine plokšte panyra “sunkios” Ramiojo vandenyno plokštės kraštas. Jų sandūroje yra aktyvi seisminė zona. Šalyje kasmet užregistruojama per 1000 žemės drebėjimų. Daugelis jų silpni, ir žmonės nejunta. Bet būna ir ypač stiprių. Tuomet griūna pastatai, tiltai, sunaikinami keliai, kyla didžiuliai gaisrai, žūsta žmonės. Plokštės panirimo srityje, labai giliai, dėl aukštos temperatūros ir didelio slėgio uolienos lydosi ir virsta magma. Ji kyla į viršų ir suformuoja ugnikalnių virtines. Japonijoje yra 80 ugnikalnių.
KULTŪRAEuropiečiai senovės kultūros ir mokslo lopšiu laiko Viduržemio jūros regioną. Deja, nedaugelis žino apie Rytų Azijos kultūros ir mokslo laimėjimus. Kinija – viena seniausių pasaulio valstybių. Jos istorijai daugiau nei 4000 metų. Daug ankščiau už europiečius kinai pradėjo naudoti porcelianą, šilką, popierinius pinigus, raštą. Nuo seno kalnuose vertėsi terasine žemdirbyste. Jai naudojo patvenktų upių vandenis. Jau III a.pr.Kr. kinai arė geležiniais plūgais, kiek vėliau išrado sėjamąsias.Tūkstantmečius šilko kelias buvo vienintelė transporto arterija, jungusi Kiniją su Vakarų šalimis. Juo Venecijos pirkliai viduramžiais gabeno į Europą kiniškas prekes.Jau VIII a. Kinijoje pradėtas leisti laikraštis “Sostinės žinios”. Jame buvo spausdinami valdovo įsakai, įstatymai, pranešimai apie svarbiausius įvykius. Didelei šaliai laikraštis buvo labai reikalingas.Milžiniškai valstybei valdyti reikėjo daug raštingų žmonių. Dideliuose miestuose veikė mokyklos, kuriose mokėsi šimtai jaunuolių. Buvo leidžiami žemdirbystės, amatų vadovėliai. Kinijoje viduramžiais buvo rašomi metraščiai ir istorinės knygos. Hieroglifų reikšmes Kinijos gyventojai suprasdavo vienodai, nors ir kalbėdavo skirtingomis tarmėmis.MENASKinijoje klestėjo tapybos ant šilko menas. Ilguose šilko ir popieriaus ritiniuose buvo tapoma dažais arba juodu tušu. Mėgstamiausias dailininkų darbų motyvas – gamta. Didelio meistriškumo buvo pasiekę kinų skulptoriai, sugebėdavę labai tiksliai perteikti žmogaus veido bruožus, nuotaikas. Apie kinų architektų meistiškumą liudija jų kūriniai – rūmai ir šventovės, vadinamos pagodomis. Pagodos – tai grakštūs, bokštų pavidalo statiniai. Į viršų riesti pagodų stogai, platūs karnizai sukuria lengvumo ir veržimosi aukštyn įspūdį.MEDICINALabai išvystyta buvo kinų medicina. Gydytojai gerai žinojo žmogaus kūno sandarą, naudojo įvairius augalinės kilmės vaistus, specialiais įrankiais operuodavo, pirmieji pradėjo skiepyti nuo raupų.
RELIGIJADaugiau nei 2000 metų Kinijos kultūrą veikia Konfucijaus ir jo šalininkų filosofija. Pagal ją pagrindinės žmogiškosios vertybės yra gerumas, pasiaukojimas, nepaliaujamas savęs tobulinimas, senų tradicijų ir papročių laikymasis, paklusnumas imperatoriui ar savo ponui, dabar-valstybės ar įmonės valdžiai.