Japonija

TURINYS
ĮVADAS 3
Geografinė padėtis 4
Istorinė praeitis 5
Politinė padėtis 6
Religija 7
Socialinė padėtis 7
Demografinė padėtis 8
Administracinis suskirstymas 11
Kalbos 11
Švietimas 11
Ekonominė politika 12
Lietuvos respublikos ryšiai su Japonija 17
Pramonė 19
Turizmas 20
LITERATŪRA 23ĮVADAS
Turbūt nė apie vieną kitą valstybę nėra prirašyta tiek knygų ir straipsnių, sukurta tiek patrauklių ir paslaptingų, tikrų ir išgalvotų pasakojimų bei legendų, kiek jų yra apie “tekančios saulės”, “žydinčios sakuros”, “paslaptingųjų salų” šalį – Japoniją. Kai kas japonų salas vadina dar ir “nepaskandinamu lėktuvnešiu”. Dar ir šiandien europiečiai į japonus žiūri nevienodai. Vieniems jie jautrūs ir subtilūs meno vertintojai ir gamtos garbintojai, kitiems karingi ir paklusnūs samurajų palikuonys, išugdę Antrojo paasaulinio karo mirtininkus – kamikadzes (“dievų vėjas”), tretiems darbo fanatikai, savos firmos patriotai, nežinantys kas tai yra ekonominis streikas. Dar kiti nuoširdžiai tvirtins, kad japonai – patys protingiausi, kurie sukurs visiškai naują technologizuotą pasaulį, nes sugeba žaibiškai įsisavinti naujausius pasaulio mokslo ir technikos laimėjimus ir viską pagaminti kur kas geriau.
Daugeliui Japoniją primena firmų ir jų gaminių pavadinimai: „Toyota”, „Toshiba”, „Suzuki”, „Honda”, „Mazda”, „Fuji” ir kt. Japonija žinoma kaip tobuliausių technologijų, didžiausio pragyvenimo lygio ir aukščiausių kainų šalis. Plačiai žinoma ir kitokia Japonija – savitos, per daugybę metų išaugotos kultūros šalis. Ją įvardija kiti žodžiai: karate, bushidō, samurajai, kamikadzės. Gali pasirodyti, kad japonai labai griežti, šalti, fanatiški žmonės. Viduramžiais kaustyti negailestingų samurajų taisyklių, o dabar – paskendę savo technikoje, turintys vienintelę meno šaką: karaoke.
Iš ti

ikrųjų patys japonai iš prigimties labai jautrūs žmonės ir ši jautri tauta pasauliui padovanojo gausybę meno šakų. Daugelis jų sutinkamos arbatos gėrimo ceremonijos metu.
Japonijoje rengiami specialūs kelių dienų kursai, kaip vesti šią ceremoniją. Ir juos lankiusieji, ir juos vedantys į tai žiūri labai skeptiškai: neįmanoma per kelias dienas išmokti to, ko mokomasi kelerius ar net keliasdešimt metų. Arbatos gėrimo ceremonijos rengiamos dažniausiai tam tikra proga. Svečiai per japonišką sodą (sodai irgi savita Japonijos kultūros dalis) ateina į specialų namelį arbatos gėrimo ceremonijai. Kambaryje, kuriame nėra ryškios ir aiškios šviesos (kad netrukdytų susikaupti ceremonijos metu), stovi ikebana. Pasigrožėję ikebana, priderinta prie metų laiko, ir perskaitę eilėraštį, kabantį ant sienos, svečiai privalo visa tai įvertinti ir tik tuomet susėda ant žemės. Pagal tradiciją jaaponai ir miega, ir sėdi ant žemės
Ikebana nėra tiesiog paprastas gėlių sudėjimas į krūvą, kad gražiai žiūrėtųsi, kad visi aikčiotų, kaip tai daroma Vakaruose. Yra trys pagrindinės ikebanos dalys, reiškiančios žmogų, dangų ir žemę. Japonų ikebana yra gyva, jai naudojamos gyvos gėlės, stengiamasi jų nesužaloti. Gyvumą suteikia ir asimetrija. Yra laikoma, kad simetrija – tai sąstingis, o asimetrija – judėjimas. Visame japonų mene ryški ma (pauzė), kurią galima aptikti ir ikebanoje, nors ji ir sunkokai pastebima. Ma reikalinga, kad žmogus susimąstytų, susitelktų. Pagal ma
a vietą, trukmę sprendžiama apie aktoriaus profesionalumą. Jei ma parinkta tinkamai, iškart atgyja žiūrovai.
Dar viena plačiau žinoma meno šaka – bonsai, nykštukinių medelių auginimas. Europoje jis paplito ne taip jau seniai. Tai daug kantrybės ir laiko reikalaujantis užsiėmimas – pačioje Japonijoje auginami bonsai, kuriems jau per kelis šimtus metų.
Japonai savo šalį vadina Nipon. Japonija (Nippon/Nihon (saulė) (šaknys/kilmė), pažodžiui “saulės kilmė”). Jos vardas dažnai verčiamas kaip “Tekančios Saulės šalis”, yra kinų kilmės, ir išreiškia Japonijos rytinę geografinę padėti Azijos žemyno atžvilgiu. Prieš Japonijai užmezgant ryšius su Kinija, Japonija buvo žinoma Va arba Jamato pavadinimais, kuris reiškia Kalnų kelias.Geografinė padėtis
Japonija – salų valstybė išsidėsčiusi palei Azijos Ramiojo vandenyno pakrantę, valstybę sudaro daugiau nei 6800 salų. Dauguma jų labai mažos: tik 340 salų yra didesnio nei 1km² ploto. Keturios pagrindinės salos: Honšiu (230 448 km²), Hokaido(78 073 km²), Kiušiu (36 554 km²), Šikoku (1 825 km²). sudaro 99,37 proc. šalies teritorijos. Iš rytų salas supa Ramusis vandenynas, vakaruose Japonijos, pietuose Rytų Kinijos, šiaurėje Ochotsko jūros. Tarp Honšiu ir Šikoku salų įsiterpusi Seto Naikai (vidaus) jūra. Visos šalies teritorija yra beveik 378 000 km2 – maždaug kaip Suomijos arba Paragvajaus – tačiau ji plona kreive yra nusidriekusi daugiau kaip per 3800 km. Šioje kontrastų šalyje yra 165 ugnikalniai (77 veikiantys), iš kurių žymiausias ir gražiausias – Fudzijama, du trečdalius ploto užima kalnai – Japonijos “A
Alpės”.Dauguma Japonų gyvena lygumose (kalnai sudaro apie 80 % viso šalies ploto).
Kasmet Japonijoje įvyksta keli šimtai žemės drebėjimų. Silpni judesiai registruojami kasdien, o stipresnis drebėjimas, pridarantis žalos, pasitaiko kelis kartus per metus. Galingi požemyniai smūgiai, viską griaunantys ir nusinešantys daugybę gyvybių, ištinka retai. Tada sugriūva pastatai ir tiltai, sunaikinami plentai ir geležinkeliai, kyla didžiuliai gaisrai. 1995 m. per baisų žemės drebėjimą Kobėjoje žuvo per 5 000 žmonių. Mokyklose, darbovietėse ir namuose nuolat vyksta gyventojų apmokymai.
Ekologinės problemos Japonijoje būtų tokios: oro užterštumas dūmais ir dulkėmis iš kaminų, dėl kurių kyla rugštūs lietus; ežerų ir kitų vandens telkinių užrugštėjimas sukelia vandenų degradaciją ir kelia grėsmę vandens organizmams; būdama viena iš didžiausių žuvų bei tropikų medienos vartotojų, ši šalis žymiai sumažina jų atsargas Azijoje, o tuo pačiu ir visame pasaulyje.

Geografiniai duomenys
Geografinė padėtis Rytų Azija, salų grandinė tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos jūros, į rytus nuo Korėjos. Strateginė padėtis Šiaurės-Rytų Azijoje
Bendras plotas 377 835 km2
Sausumos plotas 374 744 km2
Vandenų plotas 3 091 km2
Kranto linija 29 751 km
Klimatas nuo tropinio pietuose iki vidutinio šiaurėje
Aukščiausias taškas Fujiyama: 3 776 m
Žemiausias taškas Hachiro-gata: -4 m
Ilgiausia upė Šinanas (370 km)
Didžiausias ežeras Biva (673 km2)Istorinė praeitis
Japonijos imperijos pradžia tradiciškai laikomi 660 m.pr.m.e., kai ją įkūrė legendinis imperatorius Jinmu. V-ame ir VI-ame amžiuje salą pasiekė raštas, budizmas ir kitos sudėtinės kinų kultūros dalys.
VII a. antrojoje pusėje įsivyravo feodaliniai santykiai, susiformavo centralizuota fe

eodalinė valstybė. Japonijos valdovus pradėta vadinti imperatoriais.
Kinijos miestų pavyzdžiu 680m. buvo pastatytas pirmasis Japonijos miestas – Nara, kuris 710m. tapo sostine. Tuo metu imperatoriaus valdžia darėsi vis labiau simboliška: karaliavo, bet nevaldė. Budistų vienuolynai suvaidino itin svarbų vaidmenį Japonijos politinėje ir ekonominėje raidoje.. Tų laikų vienuolynai panašėjo į tvirtoves, kuriose knibždėte knibždėjo įvairaus paluko perėjūnų, vienuolio abitą nešiojančių tik tam, kad lengviau būtų paslėpti kariniams žygiams skirtą ginklą. Iki X a. vid. feodalinis dvaras ir vienuolyno valda tapo pagrindinėmis žemvaldystės formomis.
VIII a. pab. – XII a.vid. įsigalėjo stambieji feodalai Fudzivaros. Jie faktiškia valdė už imperatorius. 794 m. Japonijos sostinė perkelta į jų valdose pastatytą Hejaną (dabartinį Kijotą)
XI a. vid. – XII a. šalyje šeimininkavo feodalai, turėję ginkluotas samurajų kariaunas.
1274 ir 1281 m. Japoniją bandė užkariauti mongolai, tačiau abi chano Chu Bi-lajaus surengtos karinės jūrų ekspedicijos buvo nesekmingos.
XII a. atsirado karinė jėga – siogūnai, kurie dalijosi valdžia su imperatoriais apie 600 metų.
XVI a. salas pasiekė Anglijos, Protugalijos, Nyderlandų ir Ispanijos prekybininkai bei misionieriai.
Karvedys Oda Nobunaga (1573 – 1582m.) ėmėsi vienyti Japoniją. 1573m. jis nuvertė Asikagas, užimtose srityse panaikino vidaus muitus, vietinius mokesčius, teismus. Japoniją toliau vienijo karvedys Hidejosis Tojotomis. Galutinai šalį suvienijo siogūnų Tokugavų dinastijos pradininkas Jejasus.
XVII a. valdžia uždarė savo sienas užsieniečiams ir tai truko iki XIX a. Per tą laiką Japonijos technologijos dėl izoliacijos labai atsiliko.
1853 m. Edo (Tokijo) įlankoje priešais būsimąją Jokohamą pasirodė su 9-nių garlaivių laivynu ir privertė nuo XVII a. beveik visiškai izoliuotą Japoniją atsiverti pasauliui.
1867-1868m. įvyko vadinamoji Meidzi Isino revoliucija ; ji panaikino siogūnatą ir atkūrė imperatorių valdžią, atvėrė kelius socialiniams ir ekonominiams buržuaziniams pertvarkymams, ekonomika pradėjo atsigauti, ūkis modernėjo, t.p. kolonizavo Korėją, Kiniją ir kt. Azijos šalis.
1869m. sostinė iš Kioto buvo perkelta į Tokiją.
1889 vyriausybė imperatoriaus vardu paskelbė konstituciją, panašią į Prusijos.
XIX a. pab. – XX a. pr. Japonijoje prsidėjo imperializmo stadija. 1894 – 1895 ši šalis kariavo grobikišką karą su Kinija (Kinijos – Japonijos karas).1904 m. Nepaskelbusi karo, užpuolė Rusiją (Rusijos – Japonijos karas).1905m. pavertė protektoratu, o 1910m. aneksavo Korėją. Grobikiški karai spartino ekonominę plėtotę ir gamybos koncentraciją.
I Pasauliniame kare kariavo Antantės pusėje. 1914-8-23 ji paskelbė karą Vokietijai.
1930 m. dėl ekonominės krizės pramonės gamyba sumažėjo 50%.
1931 m. pradėjo karo intervenciją Mandžiūrijoje ir ten sukūrė Mandžuko valstybę.
1933 m. išstojo iš Tautų sajungos.
1937 m. ji vėl pradėjo karinę intervenciją Kinijoje.
1940-09-27 su Vokietija ir Italija sudarė Berlyno paktą, kuriuo buvo susitarta perdalyti pasaulį.
1941-12-07 užpuolė JAV karo laivyno bazę Perl Harbore. Prasidėjo Japonijos karas su D.Britanija ir JAV.
1945-08-06 JAV Hirosimoje ir 08-09 Nagasakyje numetė atomines bombas.
1945-09-02 Japonija besalygiškai kapitulivo. Tais pačiais metais sąjungininkų vardu okupavo JAV.
1946-08-24 priimta nauja konstitucija, apribojusi imperatoriaus ir išplėtusi parlamento teises.
1978m. Japonijos vyriausybė sudarė su Kinija taikos ir draugystės sutartį.
Taikos sutartis iki šiol nepasirašyta su Rusija. Tam trukdo Rusijos sudėtyje esančios “šiaurinės žemės” – Etoforu, Kunaširo, Šikotano ir Habomajaus salos, į kurias Japonija reiškia pretenzijas.Politinė padėtis
Japonija yra konstitucinė monarchija. Pagal 1947 metų konstituciją aktyviąją rinkimų teię turi piliečiai, sulaukę 20 metų. Oficialus pavadinimas – Japonijos imperija. Formali valstybės galva – imperatorius – yra valstybės simbolis ir neturi realios politinės galios. Įstatymų leidybos valdžia priklauso Parlamentui , kurį sudaro dveji rūmai: Atstovų rūmai ir patarėjų rūmai. Vykdomoji valdžia priklauso ministrų kabinetui, vadovaujamam ministro pirmininko. Kabinetą sudaro premjerministras ir valstybės ministrai. Visi jie turi būti civiliai. Premjerministras skiria ir atliedžia ministrus.Nuo 1955 m. (nuo susikūrimo) su nedidele pertrauka Parlamente daugumą turi Liberalų demokratų partija (Jiyu-minshuto, trumpiau Jiminto).
Nors vyriausybė ir premjeras keičiasi gana dažnai, bet valdo visą laiką ta pati Liberalų Demokratų partija. Ji visada surenka du trečdalius balsų. Iš kitos pusės, opozicija, į ją įeina ir komunistų partija, beje, labai savotiška, nuolat gauna trečdalį balsų. Į valdžią nepatenka, bet išsaugo tai, kas neleidžia pakeisti 1946 metų konstitucijos ir tvarkos, kurią ta konstitucija įvedė.
Teismų sistemą sudaro Aukščiuasiasis teismas, Apeliacinis teimas ir žemutinės instancijos teismai.
Tarptautiniai klausimai ir ginčai: ginčas su Rusija dėl 1945 m. Sovietų Sąjungos užimtų pietų Kurylų (salos Etorofu, Kunashiri, Shikotan ir Habomai grupė); ginčas su Pietų Korėja dėl Liancourt Rocks salelės (Takeshima i Tokdo); ginčas su Kinija ir Taivaniu dėl Senkaku salų.
Šiuo metu imperatorius yra Akihito, o ministras pirmininkas- Koizumi Junichiro (nuo 2001)
Valiuta – jenas (L’)

Japonijos vėliava Japonijos herbasReligija
Budizmas yra ta Japonų religija, kuri panašiausia į krikščionybę, nes abi jos remiasi pomirtinio gyvenimo ir žmogaus sielos išganymo idėjomis. Sinto, ankstyviausia ir išskirtinė japonų religija, irgi nustumta į šiuolaikinės urbanistinės Japonijois gyvenimo pakraštį.
Kalbant apie religiją Japonijoje, iškyla sumaištingas ir nelabai aiškus paveikslas. Visur pilna sintoistinių ir budistinių šventovių. Daugumos japonų gyvenimas neapseina be religinių apeigų – tai šventyklų festivaliai, namuose – “dievų lentynos” ir budistiniai altorėliai, sintoisinės arba krikščioniškos vedybos, budistinės laidotuvės, o tarp jų – daugybę kitų religinių ritualų. Tačiau dauguma japonų – kokie 70 ar 80 procentų– nelaiko savęs tikinčiaisiais, net jeigu ir yra įtraukti į vienos ar kitos religinės organizacijos sąrašus. Didžioji japonų etikos dalis kilusi iš konfucionizmo, kuriam niekas dabar ‘nepriklauso”. Populiarių religinių papročių šaltinis – sinto ir budizmas, kuriais tiki saujelė. O religiškai aktyvūs yra atsidavę liaudiškiems religiniams tikėjimams bei nojosioms religijoms, kurių autoritetas ir įtaka menki. Tad akivaizdu, kad religija šiuolaikinėje japonijoje nėra nei visuomeninio, nei kultūrinio gyvenimo centras.
Taigi Japonijoje sintoistai ir budistai sudaro 84%, o kiti 16%, iš jų 0,7% krikščionys.Socialinė padėtis
Pasaulis keičiasi, o Japonijoje jis keičiasi ypač sparčiai. Tą gali pamatyti lankydamasis Japonijos didmiesčiuose ar nuošaliuose kaimuose. Vakarais prašmatniame bankų, klubų, parduotuvių, verslo būstinių Ginzos rajone Tokijyje gali pamatyti iš naujausio automobilio modelio išlipantį frakuotą solidų turtuolį ir jo žmoną, apsirengusią spalvingu kimono, kurio kaina prilygsta tam automobiliui. Japonas su visa savo šeima šviesią mėnesienos naktį gali išsėdėti miesto skvere ir gėrėtis žydinčios japoniškos vyšnios – sakuros – žiedais. Sename tradiciniame kaime gali išvysti naujausius technikos ir technologijos laimėjimus, vėlgi harmoningai derančius su valstietiškomis tradicijomis.
Tačiau japonai nelinkę identifikuotis su klase; apie 90% priskiria save neapibrėžtai “viduriniajai klasei”, dauguma – “aukštesniajam” jos sluoksniui. Klasinio pojūčio silpnumas tam tikra prasme atspindi tikrovę. JAV ir Japonijos gyventojų pajamos yra maždaug tokios pačios, bet jų pasiskirstymas nevienodas – Japonijose yra daug daugiau turtingų žmonių ir daug mažiau “neprivilegijuotų”.
Jeigu pažvelgsime į apatinę skalės dalį, tai pamatysime, kad dėl, didelio kultūrinio homogeniškumo ir palyginti ribotos bei vienodos geografinės aplinkos nėra nei etninių, nei regioninių “neprivilegijuotų” grupių kaip JAV. Tam tikrų problemų kelia barakuminai ir korėjiečiai; pasitaiko tarp jų ir valkataujančių ir nusikaltėlių. Bet nedaug žmonių priskirtini prie vargšų. Daugiausia tai – maitintojo netekusios našlės ir jų vaikai, kuriems jokiu būdu nelemta visą gyvenimą likti neprivilegijuotiems.
Tai, kad Japonijoje palyginti mažai reikšmės turi klasės, liudija ir klasinių skirtumų neatspindinti kalba. Galima užtikti regioninių skirtybių, ypač tarp mažiau apsišvietusių žmonių, žodyną sąlygoja ir išsilavinimas, bet japonų kalbai nebūdingi požymiai, liudijantys žmogaus priklausomybę klasei, kurie tokie raiškūs JAV .
Taigi kalbant apie Japonojos hierarchiją reikia pabrėžti tai, kad jinai sukelia mažiau įtampos ir pagiežos nei rangų skirtumai Vakaruose. Į tuos kurie stovi ant aukštesnės pakopos, žiūrima kaip į vyresnius, anksčiau karjeros laiptais pradėjusius žengti žmones; nekyla net įtarimas, kad jie ten būtų prasibrovę nesąžiningai. Viskam – savas laikas.Japonai mąsto taip:”jeigu jie aukščiau už mane, tai todėl, kad geriau išsilavinę ir geriau išlaikė išbandymus”. Homogeniškoje visuomenėje išsilavinimo skirtumus lemia asmeniniai sugebėjimai, o ne nevienoda socialinė padėtis. Dėl to, kad viršininkai stengiasi nebūti įsakmiai valdingi, dėl įpročio tartis, dėl pasidalijimo sprendžiant svarbius reikalus, pavaldinio padėtis Japonijoje labiau pakenčiama nei Vakaruose. Grupės solidarumas, iš praeities užsilikęs tėviškas vadovų dėmesys ir žemesnę padėtį užimančių asmeninis lojalumas sušildo tarpasmeninius santykius ir suartina rangų skiriamus žmones. Galiausiai poreikis priklausyti – t.y. dalyvaujant grupėje pasiekti tapatybės pačiam sau pojūtį,- skatina žmones noriau susitaikyti su savo statusu, kad ir koks jis būtų.Demografinė padėtis
Japonijos fenomenas, regis, iki šiol yra sunkiai suvokiamas pasauliui, bet nuo to dėmesys ir domėjimasis tik didėja. Tas dėmesys pirmiausia krypsta į žmones. Ne veltui sakoma, kad norint turėti Japonijos ekonomiką pirmiausia reikia būti japonu. Šalyje šiandien gyvena 127 mln. žmonių. Be to, apie 1 mln. japonų gyvena užsienyje, daugiausia JAV. Japonai tarp kitų tautų išsiskiria keletu ypatybių. Pirmiausia – nacionaline sudėtimi. Japonai sudaro net 99 proc. visų šalies gyventojų. Žemiausią pakopą tarp šalies gyventojų užima burakuminai, kurie keletą šimtmečių buvo diskriminuojami. Gyvena šiek tiek korėjiečių (0,6%), kinų (0,1%), ainų (0,1%) tajų, filipiniečių, kurie dirba mažiau apmokamus darbus. Pastaruoju metu didėja imigracija iš Artimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos. Genetiškai tik apie 4,8% japonų yra gryno japoniško tipo.
Nors Japonijos teritorija nedidelė, gyventojų skaičiumi apie 127 milijono – ji užima dešimtą vietą pasaulyje. Todėl Japonija yra viena tankiausiai gyvenamų šalių pasaulyje. Japonijoje viename kvadratiniame kilometre gyvena vidutiniškai 335 žmonės. O kadangi daug kur žemė nėra labai lygi, kad būtų galima statyti namus ar tiesti kelius, kai kuriose vietovėse gyvenama dar tankiau. Dauguma japonų gyvena itin pažangios ekonomikos rytinėje pakrantėje ir pietiniame regione. Šiose srityse įsikūrę pagrindiniai ir didžiausi Japonijos miestai. Keturi penktadaliai japonų gyvena didžiuosiuose ar mažesniuose miestuose. Maždaug 26,1 proc. japonų gyvena Tokijyje ir gretimose prefektūrose, o miestuose gyvena daugiau nei 82% gyventojų . Municipaliniuose rajonuose aplink tris miestus – Tokiją, Osaką ir Nagoją – dabar gyvena 49,25 proc. visų japonų, tai viena iš tankiausiai gyventojų turinti valstybė.
Japonai – ilgaamžiai gyventojai. Vyrai gyvena vidutiniškai 77, moterys – 84 metus. Tai ne riba. Mokslininkų projektuose jau numatyta sukurti pasaulyje sveikiausią ir ilgiausiai gyvenančią naciją. Į tai jau ir einama. Kūdikių mirtingumas (3,5 mirtys 1000 gimusiųjų) yra mažiausias pasaulyje, nes kūdikiai, jei jie serga, dažnai išgydomi dar motinos įsčiose. Japonų šeimos yra stiprios, skyrybos retos (1-2 skyrybos 1000 gyventojų). Tačiau nei aukštas medicinos lygis, nei didelė materialinė parama šeimoms, turinčioms vaikų, neišsprendžia vienos problemos – gimstamumo. 1950 m. 1000 gyventojų dar gimdavo per 28 vaikus. Dabar šis skaičius tesiekia 9-10. To priežastis – per “baby boom” (pokario metu didelio gimstamumo) laikotarpį buvusi agitacija už nedideles šeimas. Tokią pačią politiką šiandien propaguoja Kinija, tačiau jai to padaryti nepavyksta, o japonų šeimos šiandien išties turi po 1, rečiau 2 ar daugiau vaikų. Kai kurių demografų nuomone prie to prisideda ir vėlyvos vedybos: moterys pirmą kartą išteka vidutiniškai 27 metų, vyrai veda sulaukę 29, kai jau yra užsitikrinę tam tikrą materialinę ir socialinę padėtį. Dėl mažėjančio gimstamumo mažėja ir bendras gyventojų skaičius. Po 50 metų Japonijoje gyvens tik 100 mln. žmonių. Galima manyti, kad tankiai gyvenamoje šalyje, kokia yra Japonija, žmonių skaičiaus natūralus sumažėjimas nėra jau toks blogas reiškinys, bet iškyla kitos rimtos problemos. Tarp jų – gyventojų senėjimas: sumažės dirbančiųjų, o pensininkų (po 65 metų) dalis bus per 32 proc. (dabar 17 proc.). Dėl to japonai kryptingai ir ramiai ieško išeities – kas atliks daugybę darbų, kuriuos šiandien dirba būsimieji pensininkai? Viena iš išeičių – robotų kūrimas ir darbų, ypač sunkių ir sveikatai kenksmingų, robotizacija.

Japonijos gyventojai (statistiniai duomenys)
Gyventojų skaičius 127 333 002
Amžiaus struktūra 0-14 metų: 15% (vyrų 9697851; moterų 9242027); 15-64 metai: 68% (v. 43405024; m. 43023885); 65 metai ir daugiau: 17% (v. 8686347; m. 12126943) (1999)
Naturalus prieaugis 0,2%
Gimstamumas 1000 žmonių 10,48
Mirtingumas 1000 žmonių 8,12
Moterys/Vyrai 51% / 49%
Naujagimių mirtingumas (mirčių skaičius 1000 gimimų) 4,07
Gyvenimo vidurkis 80,11 metų
Moterų gyvenimo vidurkis 83,35 metų
Vyrų gyvenimo vidurkis .77,02 metų
Neraštingumas 1%
Šaltinis: CIA World Factbook 2001

Didžiausi didmiesčiai (metropoliai):
Gyventojų skaičius mieste ir jo apylinkėse bei priemieščiuose (2004 m. duomenys)

1. Tokijas, Japonija 31.2 milijonų
2. Niujorkas,Filadelfija, JAV 30.1 milijonų
3. Meksikas, Meksika 21.5 milijonų
4. Seulas, Pietų Korėja 20.15 milijonų
5. Sao Paulo, Brazilija 19.9 milijonų
6. Džakarta, Indonezija 18.2 milijonų
7. Osaka-Kobė-Kioto, Japonija 17.6 milijonų
8. Niu Delis, Indija 17.36 milijonų
9. Bombėjus, Indija 17.34milijonų

10. Los Andželas, JAV 16.7 milijonų
11. Kairas, Egiptas 15.86 milijonų
12. Kalkuta, Indija 14.3 milijonų
13. Manila, Filipinai 14.1 milijonų
14. Šanchajus, Kinija 13.9 milijonų
15. Buenos Airės, Argentina 13.2 milijonų
16. Maskva, Rusija 12.2 milijonų

Daugiausiai gyventojų turinčios valstybės (pagal 2004 m. duomenis, apytiksliai)

1. Kinija 1,30 milijardų
2. Indija 1,07 milijardų
3. JAV 293 milijonai
4. Indonezija 238 milijonai
5. Brazilija 184 milijonai
6. Pakistanas 160 milijonų
7. Rusija 144 milijonai
8. Bangladešas 141 milijonas
9. Nigerija 137 milijonai
10. Japonija 127 milijonai
11. Meksika 105 milijonai
12. Filipinai 86 milijonai
13. Vietnamas 83 milijonai
14. Vokietija 82 milijonai
15. Egiptas 76 milijonai
16. Turkija 69 milijonai
17. Etiopija 68 milijonai
18. Iranas 67 milijonai
19. Tailandas 65 milijonai
20. Prancūzija 60,4 milijonai
21. Jungtinė Karalystė 60,2 milijonai
22. Kongo Demokrat. Resp. 58,3 milijonai
23. Italija 58 milijonaiAdministracinis suskirstymas
Japonija suskirstyta į 47 administracinius vienetus – prefektūras:
Aichi, Akita, Aomori, Chiba, Ehime, Fukui, Fukuoka, Fukushima, Gifu, Gumma, Hiroshima, Hokkaido, Hyogo, Ibaraki, Ishikawa, Iwate, Kagawa, Kagoshima, Kanagawa, Kochi, Kumamoto, Kyoto, Mie, Miyagi, Miyazaki, Nagano, Nagasaki, Nara, Niigata, Oita, Okayama, Okinawa, Osaka, Saga, Saitama, Shiga, Shimane, Shizuoka, Tochigi, Tokushima, Tokyo, Tottori, Toyama, Wakayama, Yamagata, Yamaguchi, Yamanashi.Kalbos
Japonija – vientautė valstybė, kurios valstybinė kalba – japonų, o vartojamos kalbos – japonų ir anglų. Japonų kalba yra šnekamoji ir rašytinė kalba, daugiausia vartojama Japonijoje, taip pat Havajuose ir pagrindinėje JAV dalyje, Pietų Amerikoje (daugiausia Brazilijoje).
Japonų kalba kalba apie 125 mln. žmonių, o tai sudaro 2,4% pasaulio gyventojų. Tarp gausiausiai vartojamų kalbų japonų kalba yra 11-oje vietoje. Vieta pagal kalbančiųjų skaičių:8Švietimas
Apie švietimo lygį negalima spręsti tik pagal mokymosi metus. Daug lemia mokymo intensyvumas, ir pagal šį kriterijų, išskyrus universitetų pakopą, japonai gerokai pranoksta amerikiečius. Mokymosi diena ilgesnė, mokomasi 5 su puse dienos per savaitę, o mokymosi ciklą pertraukia tik trumpos, šiek tiek ilgiau nei mėnesį trunkančios vasaros atostogos liepą ir rugpjūtį, Naujųjų metų šventės ir trumpas atokvėpis prieš prasidedant naujiems mokslo metams balandžio pradžioje. Mokyklose tvarka griežta, mokymasis reikalauja didžiulės jėgų įtampos. Be to, nuo pat pirmos klasės kasdien užduodami namų darbai. Apie trečdalis ikimokyklinio amžiaus vaikų vedami į vaikų darželius, kuriuose pradeda mokytis, o apie pusę mokyklinio amžiaus vaikų lavinasi dar kur nors arba po pamokų lanko privačias specialias mokyklas, kuriose papildomai mokosi ir lavina įgudžius. Kiek įmanoma geresnio išsilavinimo siekią japonai mokyklas rikiuoja pagal tai, kaip jų auklėtiniams sekasi mokytis aukštesnėse pakopose, bet apskritai visos japonų mokyklos suteikia vienodai puikų išsilavinimą, išvengdamos tų didžiulių skirtumų, kurie egzistuoja JAV tarp miesto, kaimo ir priemesčių mokyklų.
Visa tai lemia, kad japonai iš tiesų labai išsilavinusi tauta. Nepaisant kiek prastesnio nei JAV univesitetinio švietimo lygio, japonai, ko gero, kaip jokia kita tauta gauna gerą oficialųjį išsilavinimą. Bendrajį išsilavinimą sunku lyginti dėl kalbos skirtumų, bet tose srityse, kur tai įmanoma, pvz.,matematikos, japonai dažniaisiai pirmauja. Išvada, kad japonai – geriausiai išsilavinusi tauta pasaulyje, visiškai pagrįsta.
Japonijoje mokyklos yra 3 tipų: elementarioje(pradinėje) mokykloje mokslas trunka 6 metus, vidurinėje(Junior arba Lower secondary school)mokykloje – tris metus ir aukštesniojoje(Upper secondary school) mokykloje – tris metus.

Mokykloje vienoje klasėje mokosi iki 40 mokinių. Elementarioje ir vidurinėje mokykloje pamokų trukmė 50 min., o aukštesniojoje mokykloje – 55 min.
Japonų kaligrafija – atskira meno šaka. Elementarioje mokykloje besimokantis mokinys kiekvieną dieną turi kaligrafijos pamoką. Baigę pradinę mokyklą mokiniai turi mokėti 1000 hieroglifų. Geram specialistui pakanka žinoti penketą tūkstančių ženklų. O šiaip išsiverčiama su pora tūkstančių, kurie vyriausybės rekomenduoti kaip pagrindiniai. Japonai hieroglifus rašo taip pat įvairiai: vieni rašo vertikaliai, kiti – horizontaliai. Jei esi senų tradicijų šalininkas – rašai iš dešinės į kairę, jei naujų – iš višaus į apačią arba iš kairės į dešinę. Dauguma hieroglifų vaikai įsisavina per trejus metus. Tačiau reikia dar trijų metų ženklams įtvirtinti. Praktiškai visą laiką pradinėje mokykloje, kurioje mokslas trunka nuo 6 iki 12 metų amžiaus, vaikai mokosi rašto.
Japonų mokykloje ypač daug dėmesio skiriama estetiniam lavinimui. Mokymo tikslas – parengti žmogų gyvenimui. Japonų specialistai mano, kad estetiniam lavinimui būtina skirti daugiau dėmesio negu mokslo faktų įsisavinimui. Atskirose klasėse svarbiausiais dalykais laikoma: muzika, dailė ir kitos meno disciplinos. Mokykloje įtvirtinama ir plėtojama tai, ką vaikai gavo šeimoje. Stengiamasi padėti auklėti šeimai vaikus ir per televiziją bei radiją. Kasdien transliuojamos laidos apie kultūrą, meną. Įvairių sričių specialistai kasdien moko vaikus groti, piešti, kurti ikebanas ir t.t.
Japonų mokyklose viena pagrindinių disciplinų yra mokėjimas matyti spalvas. Skirti spalvas mokoma nuo vaikystės.Iki šešerių metų vaikai piešia akvarele, tušu, spalvotais pieštukais ir kreidomis, karpo figūrėles iš spalvoto popieriaus. I-II klasėje vaikai susipažįsta su pagrindinėmis spalvomis, suvokia, kas yra “šilta” ir “šalta” spalva. Jau I klasėje skiria 12 spalvų. III ir IV klasėje mokosi suvokti spalvų grupes, jų kontrastus. V-VI klasėse išmoksta suvokti ne tik 12 pagrindinių spalvų, bet dar po šešis kiekvienos tos spalvos tonus. Baigdami mokyklą, vaikai jau turi mokėti komponuoti patys 72 tonais. Be dailės, muzikos, kitų meno šakų mokykloje daug laiko (p.o 2-3 valandas kasdien) skiria kūno kultūrai.
Ten įprasta, kad mokiniai aplankytų gražiausius šalies kampelius, pamatytų kultūros, meno, istorijos paminklus. Labai dažnai pamokos vedamos muziejuose.
Stengdamiesi atskleisti skirtingus kiekvieno gabumus, japonai labai sumaniai išvengia, kad tarp mokyklon priimtų moksleivių neprasidėtų atvira konkurencinė kova. Iš esmės beveik niekas “neiškrenta”. Bet sunkūs stojamieji egzaminai, kuriuos reikia išlaikyti vienu atsikvėpimu – tai pačios blogiausios, kokios tik gali būti varžybos. Jų grėsmingas šešėlis pradeda kristi gerokai anksčiau, versdamas mokinį nepakeliamai įtemptai mokytis; be to, nukenčia ir mokymo turinys. Daugiausia pastangų aukštesniojoje vidurinėje mokykloje skiriama ne tam, kad moksleivis iš tikrųjų išmoktų, bet kad pasirengtų stojamiesiems egzaminams į univesitetą.
Stojamieji egzaminai patys savaime yra viena svarbiausių univesiteto funkcijų, nes jie, atrenkant gabiausiuosius, labiau nei studijos lemia tolesnę japonų karjerą. Universitete praleidžiami metai ne tokie svarbūs kaip daugumai amerikiečių studentų. Dėl gero pasirengimo aukštesniojoje vidurinėje mokykloje nebereikia kartoti kurso. Stojamųjų egzaminų išlaikymas paprastai reiškia, jog esi priimtas į teisės, ekonomikos, humanitarinių ar gamtos mokslų, medicinos, inžinerijos fakultetą.
Šalyje yra 649 universitetai (444 iš jų privatūs) ir 572 kolegijos, o iš viso studijuoja 2,8 mln. studentų.Ekonominė politika
Japonijos ekonomikos spartus augimas pokario metais ir jos sugebėjimas ne tik prisitaikyti prie pasaulio rinkų, bet ir tikslus poreikių prognozavimas traukia ne tik politikų ir ekonomistų dėmesį, bet ir verčia kitas valstybes neatsilikti nuo to tempo, kurį siūlo Tekančios saulės šalis. Pastaraisiais dešimtmečiais suklestėjo ne tik ikikarinės Matsushita, Canon, Sharp, YKK (didžiausia pasaulyje užtrauktukų gamintoja) kompanijos, bet ir tapo žinomos jau po karo išaugusios Honda, Sony, Sanyo. Šiandieninė Japonija pagal ekonominį išsivystymą užima antrąją vietą pasaulyje po JAV. Japonija turi 16 proc. bendrojo pasaulinio produkto, o pagal jo dydį, tenkantį vienam gyventojui, aplenkia JAV ( apie 30 000$). Nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio šalis tapo ir vienu didžiausių pasaulio kreditorių. Ji stambiausia pasaulyje investuotoja.
Japonijos ūkio spartų augimą lėmė ir tebelemia palankiai susiklosčiusių visa aplinkybių ir veiksnių sistema. Iš jų svarbiausiais reikėtų laikyti ūkio struktūrą ir valdymą, valstybės politiką, žmonių darbštumą ir požiūrį.
Pirmiausia, matyt, reikėtų kalbėti apie Japonijos biudžeto sandarą. Dėmesį atkreipia išlaidos gynybai. 1947 m. Japonija priėmė naują Konstituciją, pagal kurią neturi teisės turėti kariuomenės, nors šiandien turima gynybos armija iš esmės gali atlikti reguliarios kariuomenės funkcijas. Iš biudžeto jai skiriama tik 1 proc. BVP, t.y. nepalyginti mažiau nei daugelyje kitų valstybių. Minimalios išlaidos šalies gynybai leido padidinti išlaidas ekonomikai ir mokslui ugdyti.
Antra, Japonija skiria ypač daug dėmesio moksliniams tyrimams, be kurių jokia šalis šiandien negali įsivaizduoti ekonominės pažangos ir išvis ateities. Švietimui skiriama 18 proc. viso biudžeto. Kasmet moksliniams tyrimams iš biudžeto skiriama apie 8 proc. nuo BVP. Didelę dalį lėšų šiam tikslui skiria patys universitetai ir privačios kompanijos. Be to, Japonijos mokslininkai gauna daug pelningų užsakymų iš užsienio. Tuo pat metu Japonija iš užsienio perka nemažai licencijų ir patentų. Ypač daug dėmesio skiriama tokiems fundamentaliems tyrimams, kaip atominės energijos panaudojimas, kosminės erdvės įvaldymas, informacinių sistemų kūrimas.
Trečia, spartų ekonomikos augimą lėmė ir darbo santykiai bei japonų požiūris į darbą. Ilgą laiką buvo propaguojama darbo sutartys visam gyvenimui. Dažnas, pradėjęs dirbti vienoje kompanijoje, išdirbdavo visą gyvenimą, nes kompanija ne tik mokėjo atlyginimus, bet dažnai teikdavo paskolas būsto ar automobilio įsigijimui, vaikų išsimokslinimui ir pan. Ir dabar darbo santykiai yra grindžiami principu “firma – mūsų bendri namai”. Darbo jėgos panaudojimas remiasi “žmogiškuoju potencialu”, kai ne žmogus derinamas prie gamybos, o pastaroji prie žmogaus. Gal dėl to japonų dirbantieji neprieštarauja ir ilgesnei nei Vakarų šalyse darbo savaitei. Dėl to ir darbo užmokesčio sistema paremta trimis dalimis: pagrindiniu (minimaliu), viršvalandžių apmokėjimu ir premijomis. Tokia darbo filosofija neleidžia net pagalvoti apie ekonominius streikus, piketus ar demonstracijas. Beje, ir bedarbystė yra mažiausia (iki 2 proc.) tarp išvystytų valstybių.
Dar kita priežastis – tai sugebėjimas planuoti ir prognozuoti gamybą ir rinkos poreikį keletui metų į priekį, numatyti būsimą vartotojo modelį ir jo poreikius. Japonijos kompanijos pagrindines gamybos priemones keičia vidutiniškai kas 5-6 metai (JAV – kas 9), naujus gamybos modelius sukuria kur kas greičiau nei JAV. Japonijos planavimas remiasi patikimomis prognozėmis apie vartojimo poreikius, atsižvelgiama į geografines ir socialines rinkų ypatybes, vartotojų išsimokslinimą, skonį ir pan. Tam padeda ir didžiulės lėšos, skiriamos iš pirmo žvilgsnio kartais tarsi nereikšmingiems tyrimams. Valstybė, susipažinusi su ekonomine situacija šalyje ir pasaulyje, gali paremti net visiškai naują ir dar mažai žinomą firmą.
Tos ir kitos priežastys, aplinkybės ir veiksniai užtikrina spartų Japonijos ekonominį kilimą.
Kartu su JAVir Europos Sąjunga, Japonija yra viena stipriausių p.asaulio ekonominių jėgų.

Štai keletas rodiklių, kurie nusako Japonijos ekonominę padėtį:

BVP augimas, %

2001 2002 2003pr 2004p

JAV 0.3 2.4 2.0 3.0
Japonija 0.4 0.2 0.7 0.7
Euro zona 1.4 0.8 0.7 1.6
Vokietija 0.6 0.2 0.1 0.8
Italija 1.8 0.4 0.7 1.6
Prancūzija 0.6 0.2 0.8 1.7
Suomija 0.6 1.6 1.6 2.9
Švedija 1.1 1.9 1.5 2.4
Didžioji Britanija 2.1 1.8 2.1 2.6

Japonijos ekonomikos apžvalga

NVP 2,903 milijardai JAV dolerių
NVP augimas –2,6%
NVP vienam gyventojui 23 100 USD
Inflacija 0,9%
Įdarbinimas prekyba ir paslaugos 50%, pramonė, kalnų kasyba ir statyba 33%, susisiekimas 7%, žemės, miškų ūkis, žuvininkija 6%, administracija 3% (1994 m.)
Bedarbystė 4,4%

Vieta Bankas Šalis Turtas iš viso
mln USD Turtas iš viso
mln EUR
1 Mizuho Financial Group Japonija 1.285.471 1.043.802
2 Citigroup JAV 1.264.032 1.026.394
3 UBS Gruppe Šveicarija 1.120.543 909.881
4 Crédit Agricole Groupe Prancūzija 1.105.378 897.567
5 HSBC Holdings Jungtinė Karalystė 1.034.216 839.783
6 Deutsche Bank Vokietija 1.014.845 824.054
7 BNP Paribas Prancūzija 988.982 803.053
8 Mitsubishi Tokyo Financial Group Japonija 974.950 791.659
9 Sumitomo Mitsui Financial Group Japonija 950.448 771.764
10 Royal Bank of Scotland Group Jungtinė Karalystė 806.207 654.640
11 Barclays Bank Jungtinė Karalystė 791.292 642.529
12 Credit Suisse Group Šveicarija 777.849 631.613
13 JP Morgan Chase &Co JAV 770.912 625.981
14 UFJ Holdings Japonija 753.631 611.948
15 Bank of America Corp JAV 736.445 597.993
16 ING Groep Nyderlandai 684.004 555.411
17 Société Générale Prancūzija 681.216 553.147
18 ABN AMRO Bank Nyderlandai 667.636 542.120
19 HBOS Jungtinė Karalystė 850.721 690.785
20 Industrial & Commercial Bank of China Kinija 637.829 517.917
21 HypoVereinsbank Vokietija 605.525 491.686
22 Dresdner Bank Vokietija 602.461 489.198
23 Fortis Bank Belgija 535.462 434.795
24 Rabobank Group Nyderlandai 509.352 413.594
(šaltinis: THE BANKER 2004-07-02 publikuotas 1000 didžiausių pasaulio bankų sąrašas pagal 2003 m. turtą iš viso)

Tačiau šiuo metu Japonijos ekonomika neišsivaduoja iš stagnacijos, bet politinė įtaka auga.Jau beveik pamiršti tie laikai, kai visas pasaulis stebėdavosi Japonijos ekonominiu stebuklu. Beveik dešimtmetį užsienio ir pačios Japonijos analitikai skambina pavojaus varpais, pabrėždami užtrukusio ekonominio nuosmukio galimus padarinius viso pasaulio ekonominei sistemai. Tekančios saulės šalimi vadinamai Japonijai prilipo besileidžiančios saulės šalies etiketė. Nors po krizės pasaulio ekonomika pamažu bando atsigauti, Japoniją, vieną iš stipriausių pasaulio ekonomikų, šios tendencijos, atrodo, aplenkia. Tačiau tuo pat metu laukiama, kad šalies politinė galia išaugs.
Kitaip nei Vakaruose, Japonijoje riba tarp konservatorių ir liberalų tradiciškai brėžiama per vakariečiams netikėtą konstitucijos peržiūrėjimo klausimo ašį. Didžiausia problema – Japonijos dalyvavimas ar nedalyvavimas kariniuose veiksmuose užsienyje. Reikia paminėti, kad ši dimensija turi didelę ekonominę ir politinę reikšmę.
Liberalai (japoniška prasme), su kurių idėjomis dėl susiklosčiusios tarptautinės padėties ilgą laiką skaitėsi visos politinės jėgos, kalbėjo apie ekonomiškai stiprią Japoniją, kuriai nebūtina aktyviai dalyvauti sprendžiant svarbiausius pasaulio konfliktus. Konservatoriai, kuriems priklauso ir valdančioji partija (nors ji vadinama Liberalų demokratų), siekė, kad Japonija iš ekonominės galybės taptų politine.
Šiuo metu ekonominė Japonijos padėtis sudėtinga. Tai sietina su augimo metodų ekstensyvumo išsisėmimu, aktyviu valstybės dalyvavimu ekonomikos procesų reguliavime, stabdančių rinkos savireguliacijos procesus, psichologine izoliacija dėl ribojamų užsienio kapitalo ir prekių įplaukų. Kita ekonomikos nestabilumo priežastis sietina su išorinės aplinkos permainomis. Nelygios ūkinių mainų prielaidos sudaro įtampą tarptautiniuose prekybos santykiuose. Negatyvus fa.ktorius sietinas su didele valstybes skola, siekianti metinė BVP apimtį, bei kreditinių bankų, slegiamų milžiniškų “nedirbančių” kreditų, krizė. Ekonomikos reguliavimo strategijoje Japonija nuo JAV ir DB atsilieka dešimtmečiu.
Dar visai neseniai, 2004 metų lapkritį, žurnale „The Economist” pasirodė straipsnis „Mirtis defliacijai?”, kuriame buvo išreikštas atsargus optimizmas. Straipsnyje buvo rašoma, kad po ekonomiškai žalingo defliacijos periodo atsirado mažytė infliacija ir padidėjo vartotojų kainų indeksas. Tai gali išjudinti kai kuriuos svarbius ekonominius procesus. Dėl visai mažyčio – vos 0,1 proc. – augimo Japonijos ekonomikai atsargiai pranašautas atsigavimas. Sausį išaugusi gamyba nuteikė dar optimistiškiau.
„Ekonomika keletą metų tvarkingai augo dėl stipraus eksporto, ypač į Kiniją, – rašė „The Economist”. – Japonijos BVP tada, kai prisitaikė prie defliacijos, 2003 m. išaugo 2,4 proc. Ji turėtų didėti daugiau kaip 4 proc. pastaraisiais [2004] metais.” Tačiau vos po keleto mėnesių tame pačiame žurnale pasirodė pesimistinė prognozė ir Japonija kartu su Vokietija, susiduriančia su panašiais sunkumais, pavadinta „besitraukiančia milžine”. Anot straipsnio autorių, tradiciškai abiejų šalių ekonomiką gelbėjęs eksportas pradėjo pavojingai mažėti. Vietoj prognozuojamo BVP augimo 2004 metus užbaigė pusės procento sumažėjimas. Atrodo, gerai pradėjusi metus, Japonija vėl nesugebėjo išspręsti savo ekonominių problemų. Kas nutiko?
Praėjusių metų lapkritį Japonijos vyriausybė pasirinko naują būdą BVP skaičiuoti. Naujai apskaičiuota statistika parodė mažesnę defliaciją, bet ir mažesnę gamybą. Mažėjant kainoms ir augant produkcijai, išvis yra neaišku, kuriais skaičiais tikėti. Atrodo, kad, sukūrusi atsigavimo regimybę, šalis nesugebėjo išlaikyti metų pradžioje sau padiktuoto tempo. „Japonijos ekonomika pakibusi tarp stagnacijos ir atsigavimo”, – daro išvadą „Financial Times” korespondentas Davidas Pillingas.
Ekonomistai iš karto atkreipė dėmesį, kad nedidelis ekonominis augimas, prasidėjęs 2003 metais, buvo kitoks nei įprasta, nes jį paskatino ne eksportas, nuo kurio ypač priklausoma Japonijos ekonomika, bet pokyčiai vidaus rinkoje: išaugęs vartojimas ir investicijos. Negalima nepaminėti ir stiprių šalies konkurentų ekonomikoje: prekės, kurias užsienio valstybės tradiciškai pirkdavo Japonijoje, tapo beveik tokios pačios kokybiškos, bet daug pigesnės šalies kaimyninėse valstybėse. Kinijos bei Pietryčių Azijos ekonominis augimas Japonijai davė daugiau žalos nei naudos. Net japonų firmos gręžiasi į Aziją, ieškodamos pigesnės darbo jėgos ir geresnių sąlygų verslui. Tradiciškai uždaras Japonijos ūkis tapo dar labiau priklausomas nuo tarptautinės prekybos.
Visi šie faktai sudaro labai padriką Japonijos ekonomikos paveikslą. Šalies ekonomika, atrodo, svyruoja sinusoidės ritmu. Ateities prognozės dažnai primena spėliojimus.
Neaišku, ar antroji pasaulio ekonomika atsilaikys prieš pastarųjų metų iššūkius. Tačiau politikoje tendencijos gerokai aiškesnės. Užtenka pažvelgti, kas vyksta Azijos ir Ramiojo vandenyno regione, ir bus neabejotina, kad Vakarams reikalinga stipri Japonija. Europos Sąjungos šalių vadovai nerimastingai kalba apie į ekonomines supergalybes pretenduojančios Kinijos sparčią ekonominę plėtrą, Pietryčių Azija taip pat yra ekonomiškai pavojinga konkurentė. Svarbiausia tai, kad visam pasauliui ramiai miegoti neleidžia Šiaurės Korėja, neseniai pareiškusi, kad gamina branduolinį ginklą. JAV netruko į tai reaguoti, ir bendradarbiavimas su Japonija iš karto suintensyvėjo.
Tokiame kontekste Japonijos reikalavimai suteikti jai nuolatinę vietą JT Saugumo Taryboje ir leisti jos ginkluotosioms pajėgoms dalyvauti tarptautinėse taikos palaikymo misijose yra vis svaresni ir įtikinamesni. Ilgą bendradarbiavimo su Vakarų valstybėmis patirtį turinti Japonija joms atrodo patikimiausia sąjungininkė nenuspėjamoje Azijoje.
Atrodo, kad „konservatorių” vertybės laimi ir svarstyklės svyra į politinės, o ne ekonominės galios pusę. Akivaizdu,. kad pastarąją iš tikrųjų sunkiau valdyti ir prognozuoti.
Japonija dar nenoriai užleidžia savo vietą tarp ekonomiškai pajėgiausių pasaulio valstybių, tačiau jos ekonominiai sunkumai jau yra banali tema. Ir vis dėlto atrodo, kad greitai pasaulis turės dar daugiau skaitytis su šios šalies nuomone. Ir jau visai ne dėl ekonominio pajėgumo.Lietuvos respublikos ryšiai su Japonija
Diplomatiniai santykiai
Abiejų valstybių diplomatiniai santykiai buvo užmegzti 1922 metais – 1922 m. gruodžio 20 d. Japonija pripažino Lietuvą de jure. 1929 m. Lietuva su Japonija pasirašė susitarimą dėl vizų panaikinimo, o 1930 m. – Prekybos ir laivininkystės sutartį. 1937 m. Lietuva paskyrė Tokijuje garbės konsulą M. Yasaką, o 1939 m. Kaune buvo atidarytas Japonijos konsulatas. Jam vadovavo vicekonsulas Čiune Sugichara (Chiune Sugihara). Iki II Pasaulinio karo Lietuvai buvo akredituotas Rygoje rezidavęs Japonijos nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Šoiro Otaka. Praradus mūsų šaliai valstybingumą, abiejų valstybių diplomatiniai santykiai nutrūko penkiasdešimčiai metų. Jie buvo atkurti 1991 10 10 (1991 09 06 Japonija pripažino Lietuvos Respubliką de jure).
Pirmasis Japonijos ambasadorius Lietuvai Jošifumi Macuda buvo akredituotas iš Maskvos (1992 05 21–1992 12 01), antrasis – Jošio Karita (1993 06 29 – 1995 03 24) rezidavo, kaip ir paskesni amabasadoriai, Kopenhagoje, trečiasis – Takaja Suto (nuo 1995 06 15), ketvirtasis – Masaki Orita (nuo 1997 09 16), penktasis Šohei Naito (nuo 2001 07 24 iki dabar). Japonijos ambasada Vilniuje buvo įsteigta 1997 01 01. Pirmuoju Laikinuoju reikalų patikėtiniu Lietuvoje (nuo 1997 01 01) buvo paskirtas Kindži Šinoda, jį pakeitė Tojoši Matsujama (nuo 1999 03 22), o pastarąjį – Eizo Kanejasu (nuo 2002 02 14 iki dabar).
1993 m. Lietuva paskyrė garbės konsulę Tokijuje N. Komijama. Konsulės prašymu, staiga mirus vyrui, 1995 04 21 ji buvo atleista iš šių pareigų. 1998 m. rugsėjo 1 d. buvo įsteigta Lietuvos diplomatinė atstovybė Japonijoje, o tuometinis Užsienio reikalų ministerijos Azijos, Afrikos ir Okeanijos šalių skyriaus vedėjas Dainius Kamaitis paskirtas Laikinuoju reikalų patikėtiniu ir šias pareigas ėjo daugiau kaip trejus metus. Jį pakeitė Algirdas Kudzys, kuris 2001 m. gruodžio 17 d. buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos Respublikos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Japonijoje ir iki šiol eina šias pareigas. A. Kudzys taip pat yra akredituotas Filipinams (nuo 2002 09 18).
Japonijoje 1991 m. dukart lankėsi Ministras Pirmininkas G. Vagnorius, 1992 m. – AT pirmininkas V. Landsbergis, 1994 m. – Ministras Pirmininkas A. Šleževičius, 1997 m. gegužę – Prezidentas A. Brazauskas, 2001 m. balandį – Prezidentas V. Adamkus. 2000 m. vasario 24 d. pasirašyta Lietuvos ir Japonijos vyriausybių sutartis dėl vizų režimo panaikinimo (sudaryta pasikeičiant notomis). Ji įsigaliojo 2000 m. balandžio 1 d.
1996 m. Japonijos parlamente buvo įkurta Draugystės su Lietuva grupė, kurią sudarė 64 abiejų parlamento rūmų nariai. 1997 m. balandį LR Seime buvo įkurta parlamentinė ryšių su Japonija grupė, kuriai vadovavo Jurgis Razma. 2000 m. gruodį įkurta nauja parlamentinė ryšių su Japonija grupė, kurią sudaro 34 parlamentarai. Jai vadovauja Jonas Jučas. 2000 m. rugpjūčio 25-26 d. LR Seime lankėsi Japonijos Atstovų rūmų pirmininko pavaduotojas Kozo Watanabe, o 2003 02 06 naujuoju Draugystės su Lietuva grupės pirmininku Japonijos Parlamente išrinktas Aukštutinių rūmų narys Hirofumi Nakasone, buvusio 1982-87 m. premjero Yasuhiro Nakasone (dabar – Žemutinių rūmų narys) sūnus. Pavaduotojai: Shigeo Uetake, Hidehisa Otsuji; atsakingasis sekretorius – Soichiro Matsutani.
Techninė pagalba
1996 08 02 Japonijos vyriausybės nutarimu Lietuva (kartu su Latvija ir Estija) įtraukta į Japonijos teikiamos techninės paramos gavėjų sąrašą. Japonija tekia pagalbą rengdama mokymo kursus, ekspertų konsultavimo programą, vystymo studijos programą.
Kasmet Japonijos vyriausybė Lietuvos atstovams skiria stažuotes, finansuoja Japonijos ekspertų siuntimo į Lietuvą programas (Expert Dispatching Program), plėtros studijas įvairiose srityse (Development Study Program).
Lietuvos ir Japonijos ekonominis bendradarbiavimas
Lietuvos eksportas į Japoniją 2002 m. sudarė 13 mln. JAV dol. Lyginant su 2001 m., eksportas sumažėjo 28 proc. (nuo 1999 m. buvo fiksuojamas eksporto augimas). 2002 m. Japonija bendrame Lietuvos eksporto sąraše užėmė .31 vietą (0.24% Lietuvos eksporto). Lietuvos importas (pagal prekės kilmę) iš Japonijos 2002 m. sudarė 164 mln. JAV dolerių (13 vieta).
Japonijos Finansų ministerijos duomenimis, Japonijos importas iš Lietuvos 2002 m. sudarė 17.8 mln. JAV dol.. Palyginus su 2001 m., importas sumažėjo 21.5%, o Lietuvos importas (pagal prekės kilmę) iš Japonijos per 2002 m. sudarė 164 mln. JAV dol. Lyginant su 2001 m. jis išaugo 37 proc.. 2002 m. Japonija bendrame Lietuvos importo sąraše užėmė 13 vietą (2.14% Lietuvos importo).
Japonijos Finansų ministerijos duomenimis, Japonijos eksportas į Lietuvą sudarė 25.9 mln. JAV dol., o importas iš Lietuvos – 17,8 mln. JAV dol. Palyginus su 2001 m., eksportas išaugo 89.6%.
LR Statistikos departamento duomenimis, iš Lietuvos į Japoniją eksportuojami gyvi gyvūnai ir gyvulininkystės produkcija (daugiausia pieno milteliai), tekstilė ir jos dirbiniai, mediena ir jos dirbiniai, įvairūs pramonės gaminiai, kita produkcija, o iš Japonijos įsivežame transporto priemones, mechaninius įrenginius, elektros įrenginius, optikos, fotografijos, matavimo, kontrolės, medicinos įrangą, chemijos pramonės ir jai giminingų pramonės šakų produkciją, tekstilę ir kt. Lietuvos – Japonijos prekybos apyvarta per 2002 m. sudarė 177 mln. JAV dol. Lyginant su 2001 m. duomenimis, prekybos apyvarta išaugo 28 proc..
Prekybos balansas išliko neigiamas ir 2002 m. sudarė – 151 mln. USD (2001 m. – 102 mln. USD).
LR Įmonių rejestro 2003 06 02 d. duomenimis, Lietuvoje buvo įregistruotos 5 įmonės, kuriose investuotas Japonijos kapitalas (141 tūkst. JAV dolerių).. Bendras šių įmonių įstatinis kapitalas yra 510 tūkst. JAV dol., Japonijos dalis jame – 141 tūkst. JAV dol. arba 27.7 proc.
Japonijai tenka 60-oji vieta bendrame šalių, investavusių savo kapitalą Lietuvoje, sąraše.
Kultūrinis bendradarbiavimas
Nuo 1993 m. Japonijos vyriausybė kasmet skiria Švietimo ir mokslo ministerijos (Monbusho) stipendijas vienam Lietuvos atstovui podiplominėms studijoms Japonijos mokslo ir studijų institucijose.
1995 04 01 Vilniuje įkurtas Japonijos informacijos centras.
Nuo 1996 m. Japonija skiria Monbusho stipendijas Lietuvos aukštųjų mokyklų pagrindinių studijų studentams, studijuojantiems japonų kalbą ir kultūrą. Pusiau vyriausybinis Japonijos fondas beveik kasmet kviečia bendrojo lavinimo mokyklų mokytojų grupes dalyvauti pažintinėje 15 dienų programoje Japonijoje.
Nuo 1997 m. Japonijos vyriausybė teikia Lietuvai neatlygintinas paskolas (grantus) kultūrai pagal Kultūrinės pagalbos programą (Cultural Grant Aid of Japan). 2000 m. Japonijos kompanija “Sony” per Žodinio paveldo fondą prie UNESCO skyrė 100 000 dol. vertės labdarą projektui “Lietuvos ilgalaikė nacionalinė programa žodinio ir nematerialaus paveldo lobių išsaugojimui ir vystymui” (audio ir video įrangą steigiamam Lietuvos liaudies kultūros tyrimų centrui).
Nuo 1999/2000 m.m. Lietuvos Mokslo ir studijų departamentas kasmet skiria 10 mėn. trukmės stipendijas Japonijos studentų studijoms, mokslininkų stažuotėms Lietuvoje.
2001 05 14 Kultūros ministerijoje buvo sudaryta darbo grupė kultūrinio bendradarbiavimo su Japonija programai 2002-2003 metams parengti.
Bendradarbiavimas tarp miestų
Nuo 1989 m. Klaipėda yra užmezgusi susigiminiavusių miestų ryšius su Kudži miestu (abiejuose vietovėse yra vystoma gintaro gavyba). Aktyviai vystomi abipusiai šių dviejų miestų kontaktai, vyksta apsikeitimai studentais ir meno kolektyvais.
2000 m. Japonijos pusei perduotas pasiūlymas užmegzti susigiminiavusių miestų ryšius tarp Vilniaus ir Saporo. Kol kas šis klausimas tebėra atviras.Pramonė
Jai tenka 10 proc. pasaulio BVP bei prekybos apyvartos, 12 proc. gamybos pramonės, 40 proc. automobilių, 60 proc. televizorių, video aparatūros, 14 proc. metalo išlydymo, 12,3 – dirbtinio pluošto. Žydinčių sakurų šalis pasaulyje pirmauja pagal pramoninių robotų (per 48 mln., arba per 50 proc. pasaulyje gaminamų robotų), puslaidininkių (40 proc. pasaulinės gamybos), lengvųjų automobilių (60-70 mln. kasmet), plieno (apie 100 mln. t kasmet, nors visas žaliavas importuoja) gamybą, laivų statybą (52 proc. pasaulyje pastatomų laivų). Tarp pirmaujančių šalių yra ir pagal spalvotųjų televizorių (per 6 mln.), kopijavimo mašinų (per 2 mln.), vaizdo kamerų (beveik 10 mln.), laikrodžių (550 mln.), sintetinių audinių (1,7 mlrd. kv. m) ir kt. pramonės produkcijos gamybą. Nuo pokarinio laikotarpio eksporto apimtys šalyje išaugo 70 kartų. To paseka, įmonių produktų kokybė ir konkurencingumas, prekių pasiūlos kaita rinkoje.
Japonijos eksporte 50 proc. tenka puslaidininkių pramonei, 22 – lengvųjų automobilių, 22,6 telekomunikacijos įrangai, 17 – plienui. Importe dominuoja žaliavos – jai tenka 30 proc. pasaulio geležies rūdos, 17 – spalvotųjų metalų, akmens anglies, medvilnės ir vilnos importo. 50 proc. Japonijos eksporto bei 30 proc. kapitalo investicijų tenka Pietryčių ir Ramiojo vandenyno regiono valstybėms. Japonijai tenka antroji vieta pasaulyje pagal tiesioginių kapitalo investicijų apimtys. 8 iš 50 stambiausių pasaulio TNK priklauso Japonijai (“Sonny”, “Toyota”, stambiausios kapitalo investicijos tenka kreditams (42,4 proc.) , prekybai (11,3 proc.), nekilnojamam turtui (11,1 proc.), pagrindinės investicinės rinkos – JAV, ES, Pietryčių Azija.
Daugelis japonų firmų pirmauja kuriant ir įdiegiant naujas technologijas.Japonijoje elektroninių prietaisų gamyba yra tokia:
Kalbant apie Japonijos pramonę, nereikėtų pamiršti, kad šalis beveik neturi jokių kuro ir rūdinių išteklių. Išimtį sudaro nedidelės cinko rūdų ir akmens anglių atsargos. Energetinius išteklius iš dalies kompensuoja geoterminės, vandens ir 48 atominės elektrinės. Elektros enegrijos pagamina 995 982 mln. KWh. Enegrijos šaltiniai: naudingos iškasenos 61,47%; vandens energija 8,34%; atominė energija 29,83%; kiti 0,36% (1996 m. duomenys) Eksportas – svarbiausi partneriai yra JAV 30%, ES 18%, Pietų-vakarų Azija 12%, Kinija 5%. Importas – svarbiausi partneriai: JAV 24%, Pietų-vakarų Azija 14%, ES 14%, Kinija 13%.
Unikalus yra žemės ūkis. Jo produkcija: ryžiai, cukriniai runkeliai, vaisiai, daržovės; kiauliena, paukštiena, pieno produktai, kaušiniai, žuvys. Ariama žemė sudaro 11%; sodai ir plantacijos: 1%; pievos ir ganyklos: 2%; miškai ir augalyja: 67%; kita: 19% (1993 m. duomenys)Dirbama žemė (5,3 mln. ha) užima tik 14,3 proc. šalies ploto. Vyrauja nedideli individualūs valstiečių ūkiai. Priskaičiuojama iki 2497 tūkst. ūkių, iš kurių 59 proc. yra mažesni nei 1 ha. Vyksta spartus ūkių skaičiaus mažėjimas (1985 m. jų buvo 4267), o kartu ir stambėjimas. Apie pusė visų dirbančiųjų žemės ūkyje yra 65 metų ir vyresni. 67 proc. ūkių didesnes pajamas gauna ne iš savo žemės, o iš papildomų užsiėmimų (turizmo, verslų, darbo transporte, pramonėje ir pan.). Žemės ūkis patenkina apie 70 proc. maisto poreikių. Žemės ūkyje, šalia tradicinių produktų, didėja jautienos, avienos, arklienos, paukštienos, ožkienos, pieno produkcijos gamyba. Ryžiai tradiciškai išlieka svarbiausia kultūra, kuriems tenka 50 proc. pasėlių teritorijų; 1 hektare išauginama 51 cnt ryžių grūdų (10-12 mln. t. per metus) , tačiau dalį maisto produktų – pašarų, grūdų, valstybė importuoja. Japonijos žemės ūkis pasižymi dideliu produktyvumu.
Maisto produktus japonai gauna ne tik iš žemės ūkio, bet ir iš vandenynų, jūrų. Juose žvejoja ir jūros augalus renka 215 tūkst. žmonių. Daugiausia (12,6 mln. t) žuvų žvejai sugavo 1986 metais. Vėliau laimikių mažėjo. Šiuo metu kasmet sugaunama 7,4 mln. t žuvų, austrių, krabų, perluočių. Apie 67 tūkst. t žuvų (daugiausia ungurių, upėtakių ir karpių) išauginama vidaus vandenyse. Per metus ki.ekvienas japonas suvalgo 69,6 kg žuvų ir kitų jūros produktų (geldelių, jūros kopūstų, laminarijų ir pan.).
Japonija yra didžiausia pasaulyje lengvųjų automobilių eksportuotoja, JAV – importuotoja. Didžiųjų Japonijos automobilių gamintojų „Toyota/Lexus“, „Honda/Acura“, „Nissan/Infiniti“, „Mazda“, „Mitsubishi“ gamyklos JAV gamina apie 25% šios šalies automobilių. Netgi didžiausia JAV automobilių gamykla Smirnoje (Smyrna) Tennessee valstijoje priklauso Japonijos „Nissan“. Antra vertus, antrasis JAV automobilių gamintojas „Ford Motor“ 1996 metais įsigijo penktojo Japonijos automobilių gamintojo „Mazda“ kontrolinį akcijų paketą.
Didžiausios automobilių bendrovės tapo didžiuliais tarptautiniais konglomeratais. Japonijos bendrovės gamina 25% JAV, 20% Didžiosios Britanijos, 15% Ispanijos lengvųjų automobilių. Japonai plečia įtakos sferas. Filipinuose ir Tailande dominuoja „Toyota“, Malaizijoje – „Mitsubishi“, subsidijuojama garsioji „Proton“ bei „Daihatsu“. Japonijos bendrovės skverbiasi į Taivano, Kinijos, Vietnamo, Meksikos rinkas bei gamina apie 80% Indonezijos lengvųjų automobilių.Turizmas
Lankytini miestai Japonijoje:

“Rytų sositinė” Tokijas – naujausių pasaulio technologijų miestas, kuriame tobulai dera senovinės šventyklos ir šiuolaikiniai dangoraižiai. Rekomenduojama nuvykti į Meidzio šventyklą, 1920 m. pastatytą imperatoriaus Meidzio ir jo žmonos Shoken garbei, pamatyti vyriausybės rūmus pasivaikščioti impertoriškojo sodo alėjomis (Imperial East Garden), aplankyti Kannon šventyklą, netoliese esančią prekybos alėją Nakamise, užsukti į žymiausią Tokijo prekybos rajoną Ginza. Nuo naujosios miesto rotušės dangoraižio Shinjuku rajone atsiveria įspūdinga Tokijo panorama, o kai oras geras, matyti ir Fudžio kalnas.
Verta savo akimis išvysti Niko – stulbinančios grožio šventyklų kompleksą, aplankyti Toshogu šventyklą. Grožiu stebina iš 100 m aukščio krentantis grakštusis Kegon krioklys ir Chuzenki ežeras, esantis Nantai kalno papėdėje. Atskridę į Tokiją aplankykite Odaiba (Vaivorykštės tiltas ir Vandens miestas) bei Hamarikyu (japoniškasis sodas). Paragauti tradicinių japoniškų valgių ir pasivaikščiokite po diskotekų, karaokės barų bei restoranų rajoną Roppongi.

7-to šimtmečio viduryje Osaka tapo Japonijos sostinė. Nors vėliau Japonijos sostinė tepersikeldavo į kitus miestus, tačiau Osaka išliko svarbus kultūros centras Japonijoje. Čia galite aplankyti Osakos miesto pilį (savo laiku didžiausią Japonijoje) su devynių aukštų pagrindinių bokštu XVI a. statė 80 000 amatininkų. Osakoje aplakykite ir Shenno-ji šventyklą (seniausia budistų šventovė Japonijoje) bei Kuromon turgavietę.

Dvylikos šimtmečių senumo Kijote (Kyoto) sudomins ne tik ekskursija į Gion kvartalą, kur galima pamatyti geišų ir kimono apsirėdžiusių maiko bei daugiau sužinoti apie Japonijos naktinį gyvenimą. Kijotas – daugiau kaip 1000 metų klestėjusi imperatoriškoji sostinė. Miestas statytas pagal klasikinį kinų architektūros projektą. Jame yra daugiau kaip 400 shinto ir 1650 budistų šventyklų.

Atvykę į Japoniją suprasite,kad tokio užmiesčio, kaip mes suvokiame, Japonijoje beveik nėra. Yra vien miestas. Važiuoji apie 90 kilometrų ir gali nepastebėti, kad miestas baigiasi. Tik kartas nuo karto pamatai užrašus, kad jis baigėsi. Lygumoje vieną miestą nuo kito skiria nebent tik užrašai, regis, tai vienas nesibaigiantis miestas. Tarp miestų įsiterpia kalnai, kurių Japonijoje pilna, tai nebent jie ir yra tas užmiestis, į kurį jie keliauja.
Dar vienas neįprastas dalykas, tai standartinis šios šalies gyvenamasis rajonas: siaura gatvė, pilna parduotuvių, dviejų – trijų aukštų namai, sustatyti visai šalia vienas kito, be jokių tarpų.
Taigi nors Japonijoje nėra egzotiškų kurortų, bet ši šalis vilioja savo nepaprastai įdomia kultūra, gyvenimo būdu, paslaptingomis vietovėmis, lankytinomis vietomis, kurių yra be galo daug, savo papročiais, tradicijomis.LITERATŪRA
1.www.urm.lt
2.www.ipc.lt
3.www.keliautojuklubas.lt
4.www.rimutija.lt
5.http://japan.ambasada.lt
6.http://lt.wikipedia.lt
7.http://news.mireba.lt
8.www.hvb.lt
9.www.geografija.lt
10.”Atgimimas”,-2005m. kovo 4-10d. Nr.9(833)
11.Enciklopedinis žinynas. Pasaulio geografija. Vilnius,”Alma littera”,-1999m.
12.Edwino.Reishauer, Marius B. Jansen “Japonai šiandien. Permainos ir tęstinumas”. “Litterae Universitatis”, 1996m
13.Dean Engel, Ken Murakami.”Preiš jus Japonija.Vadovas japonų verslui, papročiams ir elgesio taisyklėms pažinti”.Kaunas “Šviesa”,2000m.

Leave a Comment