Vėlyvosios antikos filososfija

TURINYS

ĮVADAS..............................3
VĖLYVOSIOS ANTIKOS FILOSOFIJA......................4
MOKYKLOS..............................5-6
IŠVADA..............................7
PAGRINDINĖS SĄVOKOS.............................8
LITERATŪRA..............................9ĮVADAS
Helenistiniams kultams įsiveržus į romėnų žemes ir su jais atgimus, bei suindividualėjus religiniam gyvenimui, filosofinėje literatūroje taip pat atsiranda tokių reiškinių, kurie balansuoja ant filosofijos ir religijos ribų. Tam didelės įtakos turėjo platonizmo ir pitagorizmo pasinaudojimas. Kylančiai metafizikai yra būdinga: pirma, Dievo ir materijos, gėrio ir blogio pasaulyje dualizmas, antra, demonologija, kuri užpildo prarają tarp žmogaus ir Dievo su visokiomis skirtingo rango dvasinėmis būtybėmis, trečia, sielų persikėlimo idėjos perėmimas, ketvirta, teorija, kad gamtą valdo dvasinės jėgos, ir su tuuo susijęs polinkis magiškai aiškinti gamtą ir jos valdymą.Todėl keičiasi pažinimo sąvoka: pažinimas nėra sprendimas ir suvokimas, bet dvasinė žiūra ir sielos įsijautimas. Visų pirma Sokrato idealas, visiško sąmoningumo, aiškumo ir savikontrolės idealas, vientisos, harmoningos asmenybės idealas, užleidžia vietą pitagorietiškajam idealui, tokio žmogaus, kuris iš esmės yra daugiau negu žmogus, kurio esybės šaknys siekia daiktų gylio., transcendencijos, kuriam atsiveria pasauliai, uždaryti paprastiems mirtingiesiems.VĖLYVOSIOS ANTIKOS FILOSOFIJA
Religinių – filosofinių ieškojimų ir helenistinių kultų centras buvo Aleksandrija. Iš helenistinės – judėjiškosios Aleksandrijos bendruomenės (apie mūsų erros pradžią) iškyla mąstytojas – Filonas. Jis kelia sau uždavinį įrodinėti, kad graikų filosofija yra identiška Biblijai
– santarvė, grindžiama tuo, kad Platonas yra paverčiamas Mozės mokiniu. Šio tikslo siekiama Platono idėjas vaizduojant mintimis Dievo prote, dieviškajame ,,loge“ ir kartu – pasaulyje veikiančiomis Di

ievo jėgomis. Todėl sąvokinis Platono realizmas paverčiamas teologizmu ir psichologizmu. Taip pat šio tikslo siekiama ir alegoriškai aiškinant Biblijos tekstus, tikint jų pažodine reikšme, įžvelgiant paralelę su gamtos aiškinimu; alegorinis aiškinimas stelbia tikrąjį priežastinį gamtos aiškinimą.Šventojo rašto personažai buvusios tikrosios istorinės būtybės, bet kartu jie yra simboliai, Dievo minčių ar savybių apraiškos, ir priešingai: Dievo mintys, bei savybės įgauna platoniškųjų idėjų ir – angelų, žmonių, daiktų regimą pavidalą, realumą.(Erust. von Aster, p.88).
Filono raštuose pirmą kartą yra pastebimas vėlyvosios antikos filosofijos interpretacijos metodas, kai gamta ir literatūriniai kūriniai aptariami tuo pačiu būdu, taip gamtą paverčiant Dievo raštu, transcendencijos atitikmeniu, o raštus bei mitus paverčiant slėpiningos tikrovės liudijimu. Taip pat yra aišku, kad krikščioniškieji filosofai ir helenistiniai biblijos interpretatoriai, sekdami Filono metodu, Dievo ,,,logą“ paverčia žmogumi Kristumi.
Didelis sisteminis paskutiniojo senovės periodo laimėjimas yra ,,neoplatonizmas“, PLOTINO kūryba. Jo mąstymas yra priešingas bet kokiam materializmui: tai, kas iš tikrųjų tikra ir veiklu, nuo ko priklauso visa kita, yra grynos dvasinės prigimties; tai, kas kūniška, įgauna būtį ir formą tik dėl to, kad esama konstruojančio, formuojančio ir palaikančio dvasinio principo; taip pat ir jusliškumas įgauna vertę grožį tik atspindint jame slypinčiam dvasingumui. Siela bekūnė – tai nedali vieninga esybė, kuri visur kūne tolygiai yra kaip identiška esybė. Re
emdamasis kūno, sielos ir idėjų pasaulio (dvasios) skirtingumu, Plotinas siekia visą tikrovę suprasti kaip loginį nuoseklumą pasaulių, kurie pagal savo būtį, vienybę, veikimo būdą ir vertę sudaro seką. Viršuje yra Dievybė, kurią reikia suprasti kaip Būtį, Vienį ir Gėrį: prielaida viso to, kas vieninga, kas esti ar yra gera, yra toks Vienis arba Būtis. Paskui Vienį eina pasaulis, mąstančios dvasios ir jo išmąstytų idėjų pasaulis, griežtos vienybės pasaulis. Tačiau šis pasaulis skyla į subjekto ir objekto dvejybę ir kaip objektas – į idealių objektų daugybę, tai idealios , amžinosios būties pasaulis. Po jo eina sielos pasaulis, pasaulinės sielos pasaulis ir daugelio iš jos kylančių individualių sielų pasaulis.Joms būdingas įdvasinantis ir gyvastį suteikiantis, formuojantis bei organizuojantis poveikis, kurio dėka jos sukuria ir laiko kūnus kaip apibrėžtus, suformuotus darinius. Todėl jos yra orientuotos į kūnus, kuriems skirtas jų troškimas bei veikla, tačiau kita vertus , jos yra tarpininkai tarp idėjų ir kūniškojo pasaulių ir transformuoja antlaikišką idėjų būtį į fizinių daiktų tapsmą laike. Taip pat paskutinioji yra ,,materija“, iš kurios siela formuoja kūnus; materija yra įvairialypė, neapibrėžta, jai trūksta bet kokios vienybės. Sielos uždavinys – išsiveržti iš materijos (į kurią ji vis patenka per pakartotinus gimimus) ir pasiekti aukštesniuosius pasaulius: retos ir mažai kam pasiekiamos ekstazės dėka žmogui pavyksta susijungti su Di
ievybe.
Vėlesnis neoplatonizmas įgauna vis daugiau mitologinių elementų ir tampa nykstančio politeizmo filosofuojančia teologija, sąmoningai priešpastatoma stiprėjančiai krikščionybei, kurią jau Porfirijas, Plotino mokinys, kritikuoja specialiame traktate.(Erust.von.Aster, p.88)
Prie neoplatonikų taip pat yra priskiriamas ir imperatorius Julijanas, kuris paveiktas Konstantino laikais gyvenusio siro Jamblicho, pabando dar kartą prikelti naujam gyvenimui pagonybę: jo kalba regimo saul.ės Dievo, ,,karaliaus‘ Helijo, garbei rodo, kad žemiškąjį pasaulį jis laiko inteligibilaus pasaulio atspindžiu, simboliu. Inteligibilaus pasaulio centre yra gėris ir vienis, iš kurio anas dvasinių esybių pasaulis gauna būtį ir šviesą taip pat, kaip ir mūsų pasaulis ją gauna iš saulės.
Tikėjimo kultų, ženklų, dievų vardų, švarinimo ir šventinimo ceremonijų, maginiu poveikiu ir aiškios sistemiškos sąvokų scholastikos junginys yra vieno paskutiniųjų pagoniškųjų neoplatonikų Proklo ((410-485) kūryba. Jis savo abstrakčių sąvokų sistemą plėtoja Hegelį primenančių dialektinių triadų būdu, remdamasis mintimi, kad bet kokie procesai pirmiausia yra padarinio nutolimas nuo priežasties, po to – sugrįžimas; pasaulį atspindinti sąvokų sistema yra ratas, sudarytas iš ratų, kurių plačiausias apibrėžia visos esaties pradžią būtyje, pasaulio – Dieve ir jų sugrįžimą į Dievybę.
529 metais imperatoriaus Justiniano įsakymu neoplatonikų mokykla Atėnuose buvo uždaryta – tai išorinis antikinės filosofijos pabaigos ženklas.(Erust.von Aster, p. 89.)

MOKYKLOS

Neoplatonizmo doktrina turėjo daugybę šalininkų, kurie telkėsi trijose mokyklose: 1. Aleksandrijos – Romos mokykloje, kurią įkūrė pats Plotinas; 2. siriškoje Jamblicho mokykloje, 3. Atėnų mo

okykloje.
Aleksandrijos – Romos mokykloje šalia Plotino iškilo jo mokinys Porfijas. Jis rašė filosofijos istoriją. Taip pat kūrė Platono ir Aristotelio komentarus, o jo parašyta Aristotelio veikalo ,, Kategorijos“ įžanga, vadinama ,,Isagogė“ suvaidino reikšmingą istorinį vaidmenį, nes tai buvo svarbiausias logikos tekstas, kurį viduramžiai paveldėjo iš senovės epochos. Tikslus Porfirijo protas siekė suteikti plotino mokslui aiškesnę ir paprastesnę išraišką; šį bei tą, kas prieštaravo blaiviam protui, jis pataisė , pav., pasisakė prieš būrimus. Taip pat jis buvo vienas pirmųjų neoplatonikų eruditų, kurie sugebėjo derinti tikslų ir smulkmenišką mokslinį darbą su metafiziniu požiūriu į pasaulį.
Sirijos mokykla. plėtojo neoplatonizmo metafiziką .Jos įkūrėjas buvo Jamblichas, Porfirijo mokinys. Svarbiausias Jamblicho veikalas – tai ,,Pitagorininkų teiginių rinkinys“, kuris beveik visas išliko. Taip pat dar parašė traktatą apie egiptiečių misterijas bei Platono ir Aristotelio komentarus.
Plotinas neoplatonizmo sistemoje išplėtojo ,, kelio „ atgal koncepciją, o patį emanacijos procesą detalizavo Jamblichas. Norėdamas dar labiau atitolinti absoliutą nuo materialiojo pasaulio, jis padidino hipostazių skaičių, įvedė naujų pakopų. Plotino pravienis jam pasirodė nepakankamai tobulas, todėl virš jo iškėlė dar už jį priimtinesnę būtį, kuri iš viso nesileidžia būti įvardijama. Antrąją Plotino hipostazę jis suskaidė į keletą pakopų. Kaip emanacijos proceso grandis jis įvedė dievų, angelų, demonų, herojų sielas, dievybes traktavo kaip būties hipostazes, į filosofinę sistemą įtraukė graikų ir Rytų religijų tikėjimus.
Jamblichas padaugino ir ,,kelio atgal‘ pakopų, kurias tenka praeiti siela veržiantis prie absoliuto. Plotinas skyrė tris dorybių pakopas, o Jamblichas jų skyrė penkias: tai pilietinių dorybių, apsivalymo, kontempliacijos, paradigminių( kurių dėka siela susitapatinama su idėjomis) dorybių ir taurinančių kurių dėka siela susilieja su dieviškąja būtimi) dorybių pakopos.
Jamblichas pranoko Plotiną ir savo iracionalumu : ne tik aukščiausioji esybė, bet ir visas dievų ir demonų pasaulis, jo manymu, yra aukščiau proto ribų.
Atėnų mokyklos žymiausias atstovas buvo Proklas. Neoplatonininkams būdingą erudicijos siekį jis sujungė su metafiziniu polėkiu: jis pasižymėjo kaip įvairių pažinimo sričių eruditas, jis buvo metafizikas, kurio neribota fantazija nepripažino ribų tarp mokslo ir metafizikos. Proklas daugindamas, skirstydamas hipostazes , įvesdamas į filosofinę sistemą galybę demonų, angelų ir įvairių tikėjimų dievybių; jo dėmesys krypo į aukščiausias ir abstrakčiausias būties sferas. Tiesą ir tikėjimą laikė aukščiausiomis dvasios pakilimo viršūnėmis. Erotas, arba meilė grožiui, padeda pasirengti dieviškajai. išminčiai, kurią atveria tiesa, tačiau virš visko yra Tikėjimas. Joje nurimsta bet kokia pažintinė veikla ir stoja ,,tyla“, mistinė pagava to, kas nepažinu, tačiau visų tobuliausia. Tokia mistinė būsena yra ir intelektualumo, ir moralinio, ir religinio gyvenimo tikslas, bei riba. Ši iracionali koncepcija buvo paskutinis graikų minties, kuri buvo plėtojama kaip grynas proto kūrinys, žodis.(Wladislaw Tatarkiewiez, p. 193.)IŠVADA
Neoplatonizmas buvo viena iš daugelio teocentrinių sistemų, paremtų aleksandriškąja schema, tačiau ji išsiskyrė 1. autonomiškumu, nes nesiejo savęs su jokia skelbta religija, o rėmėsi tik filosofija refleksija; vis dėl to neoplatonizmo pozicija buvo aiškiai religinė, jis siekė tokių pačių, kaip ir religijos, tikslų. 2. neoplatonizmas išsiskyrė sistemos išsamumu – joje atsižvelgiama į visas filosofijos problemas bei disciplinas; ,,Dviejų kelių (aukštyn ir žemyn) schemoje“ savo vietą surado ne tik kosmologija ir psichologija, bet ir pažinimo teorija, etika, bei estetika. Taip pat jis išsiskyrė 3. savitu monizmu. Tai buvo kitoks monizmas, negu skelbė hilozoistai ir materialistai; čia nebandoma žemesniosios būties priskirti aukštesniajai ar priešingai, o manoma, kad žemesnioji kyla iš aukštesniosios. Kildindamas žemesniąją, žemiškąją, būtį iš aukštesniosios, dieviškosios, neoplatonizmas sukūrė naują, emanacinę, panteizmo atmainą. Būties pavidalus traktuodamas kaip vieno absoliuto raidos etapus, jis įveikė realiojo ir idealiojo, racionaliojo ir iracionaliojo, dieviškojo ir žemiškojo pasaulių dualizmą ir sukūrė nuoseklų ir vientisą požiūrį į pasaulį.
Originalios Plotino idėjos, padėjusios sukurti monistinę sistemą, buvo 1. dinaminė būties koncepcija ir 2. emanacijos teorija. Be to, principinę reikšmę jo sistemoje turėjo 1. transcendentinė absoliuto teorija, 2. fenomenalistinė materialaus pasaulio samprata ir 3. ekstazinė pažinimo, meno, doros, kaip susiliejimo su absoliutu būdų, teorija.
Neoplatonizmas buvo ne mokslinio tyrimo tikslia šio žodžio reikšme rezultatas, o intelektinės fantazijos kūrinys. Su patyrimu jo niekas nesiejo, filosofijos uždavinys, jo požiūriu, yra rasti absoliutą, o čia patyrimas ne ką galėjo padėti. Liko vienintelis galimas būdas- dialektinė sąvokų plėtra. Pasitelkęs šį metodą, vos ne antžmogiškomis pastangomis bandė suvokti absoliutą ir iš jo kildinti visus būties pavidalus.PAGRINDINĖS SĄVOKOS
Filosofija – išminties meilė, sugebėjimas teisingai spręsti apie gamtinę tikrovę, apie žmogų ir visuomenę, t.y. sugebėjimas teisingai orientuotis gyvenime, išlavinamas teoriniu būdu.
Neoplatonizmas – Amonijo Sako pradėta, Plotino plėtota filosofijos kryptis, kuri, nors ir rėmėsi Platonu, bet savo spekuliatyviose sistemose į platonizmą integravo nemaža elementų iš bemaž visų antikos dvasinių tradicijų – Aristotelio, stoikų, neopitagorininkų, Rytų kraštų religijų, mistikos. Paprastai minimos Aleksandrijos, Sirijos ir Atėnų mokyklos. Viduramžiai dar nebuvo skiriami platonizmas ir naujųjų laikų pradžioje susilaukė griežtos kritikos kaip Platono filosofijos iškraipymas, tačiau XIX a. imtas vertinti teigiamai, ypač vokiečių idealizmo. Pagrindinė teorijos schema tokia: iš nepažinaus ir neįvardijamo ,,pirminio vienio“ tiesiog tobulybės, gėrio),,esmių“ pakopomis (dvasia, pasaulio siela ir kt.) randasi baigtinės esamybės daugis ir šis išsiliejimas tuštėdamas galiausiai virsta (,,bloga“) materija, panašiai kaip šviesa, neprarasdama esmės, ištirpsta tamsoje. Žmogaus sielos uždavinys yra apsivalyti nuo taršos, kurią suteikė kūnas, todėl būtina nusigręžti nuo visa, kas materialu ir jusliška, ir atsigręžti į dvasią, kad per ją įvyktų susiliejimas su pirminiu vieniu.
Būtis – kas kokiu nors būdu yra. Būtis logiškai neapibrėžiama ir gali būti tik aptariama. Būties sąvoka yra analoginė ir transcendentinė.
Vienis – transcendentalioji sąvoka, žyminti, kad būtis nėra savyje padalinta, kad ji savyje vieninga.
Transcendentinis – esantis anapus patyrimo, peržengiantis patyrimo ribas, empirinį pasaulio pažinimą.
Emanacija – platoninėje ir panteistinėje filosofijoje – tikrovės prado, vienio galia išsilieti į daugį, į daugybę įvairaus tobulumo būčių, į sudėtingą pasaulį.
Dualizmas – pažiūra, kad tikrovę sudaro dvi lygiareikšmės savarankiškos prigimtys arba pradai – medžiagiškasis ir dvasinis.LITERATŪRA
1. Alois Halder. Filosofijos žodynas. Vilnius. 2002.
2. Erust. Von. Aster. Filosofijos istorija. Vilnius.1995.
3. Wladislaw Tatarkiewiez. Filosofijos istorija I. Vilnius. 2001.

Leave a Comment