Filosofijos paskaitų konspektas

FILOSOFIJOS PASKAITŲ KONSPEKTAS

dėst . E. Čiuldė

Filosofijos objekto problema

Filosofijos specifinė ypatybė yra ta, jog jos objekto tiesiogiai nusakyti beveik neįmanoma. Kodėl? Tai padaryti keblu dėl to, jog amžių eigoje labai ryškiai kito ir įvairavo supratimas, kas yra filosofija ir kokia jos užduotis. Be to antra visais laikais, o ir dabar egzistuoja skirtingos filosofinės mokyklos, kurios skirtingai apibrėžia filosofijos uždavinį, taigi pateikia skirtingas filosofijos sampratas.
1) Filosofijos objekto supratimo istoriniame kitime galima išskirti tokius etapus:
2) Filosofijos objekto samprata antikoje;
3) Filosofijos padėtis viduramžiais;
4) Filosofijos objekto apibrėžimo problema naujaisiais amžiais;
5) Dabartinės fiilosofijos alternatyvos;
Filosofija atsiranda antikinėje visuomenėje kaip universalus (visą apimantis) teorinis mokslas. Visų mokslų teorinis turinys tuo metu yra vadinamas bendru vardu – filosofija. Todėl filosofijos objekto apimties požiūriu faktiškai čia net nekyla, nes filosofijos objektas yra visa tikrovė visais tos tikrovės atžvilgiais.
gr. theoria
thea – dievybė
ora – kam nors rodyti išskirtinį dėmesį
horao – įtraukti į savo regėjimo lauką
teorija – nesuinteresuota tikrovės žiūra
Kitą vertus laipsniškai antikinės kultūros raidoje išryškėjo pastanga askirti taip vadinamą pirmają filosofiją, t. y. žiūrint iš dabarties pespektyvos, filosofiją tikrąja to žodžio prasme, nuo konkrečių orrientuotų į atskiras sferas tyrimų vadinamų antrąja filosofija.
Pirmą kartą aiškiai tokią perskyrą suformuoja Aristotelis. Pagal kokį požymį galime skirti 1 ir 2 filosofijas. Pasak Aristotelio 1 filosofijos užduotis yra bendrųjų būties principų aptarimas, fokusuojantis dėmesį į patį esinio buvimą, kai tuo tarpu 2 filosofija orientuoja į

tai kaip kiekvienas esinys konkrečiai yra pagal savo požymių sankaupą. Vėliau 1 filosofija pavadinta metafizika (meta – už), o 2 – fizika.

Savitos filosofinės minties raidai sąlygos susiklosto viduramžiais. Ypač svabiu viduramžių filosofijai dalyku tampa savo santykio su teologija apibrėžimas. Viduramžiai – teocentriškai (į dievą) orientuota epocha, kurioje dominuojančia institucija ir pagrindine kultūrinio gyvenimo tvarkytoja tampa bažnyčia. Todėl filosofija šioje epochoje yra pajungiama teologijai kaip pagrindinei pažintinio mąstymo disciplinai, tampa savotiška teologijos tarnaite.
Filosofijos pastanga išsivaduoti iš teologijos priklausomybės išryškėjo taip vadinamoje „dviejų tiesų“ teorijoje, kurioje vienaip ar kitaip turėjo parodyti, jog filosofija ir teologija kuria skirtingas tiesos perspektyvas, formuoja skirtingus tiesos tipus.
Savitą „dviejų tiesų“ modifikaciją pateikė garsiausias viduramių mąstytojas Tomas Akvinietis, įrodinėdamas, kad skirtumas tarp filosofijos ir teologijos yra tas, jog filosofija visada remiasi prigimtiniu žmogaus protu, kaai tuo tarpu teologija yra tiesiogiai išvedama iš apreiškimo. Pasak Tomo yra visa aibė tiesų, dėl kurių filosofija ir teologija gali sutarti (pvz.: sielos nemirtingumo problema). Kitą vertus Tomas pažymi, kad yra dar ir tokios tikėjimo tiesos, kurios iškyla virš žmogui duoto natūralaus sugebėjimo pažinti ir gali būti įgyjamos išimtinai apreiškimo būdu (pvz.: šv. Trejybės paslaptis).

Ypač dramatiškai filosofijos objekto apibrėžimo problema iškyla naujaisiais amžiais, asiradus specialiajam teoriniam mokslui dabartine to žodžio prasme. Būtent naujaisiais amžiais nuo filosofijos asiskiria ir savarankišką st

tatusą įgyja taip vadinami specialieji mokslai, kurie dabar savo priemonėmis pradeda realizuoti tikrovės tyrimą. Kyla klausimas, koks tyrimo uždavinys dar lieka filosofijai, jeigu dabar tikrovės interpretacijos uždavinį perima taip vadinamos specialiosios teorijos, turinčios daug tikslesnes tyrimo priemones nei filosofija? Atsakat į šį klausimą, išryškėja kelios skirtingos filosofijos pagrindinio uždavinio sampratos.
Didelė dalis naujųjų amžių filosofų šioje specialaus mokslo atsiradimo situacijoje filosofijai iškelia užduotį tapti užbaigiamuoju sisteminiu tikrovės pažinimu. Čia atkreipiamas dėmesys į tai, jog specialusis mokslas, pasiekęs didžiausių laimėjimų savo specializacijos dėka, vis tik iš kitos pusės suskaido tikrovės pažinimą į atskiras menkai tarpusavy susijusias sferas. Taigi esą yra taip, jog filosofija kaip iš tradicijos universalus mokslas privalo apibendrindama tų specialiųjų mokslų tyimo rezultatus, kurti sisteminį pasaulio aiškinimą, paaiškinti tikrovę kaip visumą, atlikti tai ko nepadaro nė vienas iš specialiųjų mokslų.
Būtent naujaisiais amžiais labai aiškiai išryškėja visuminės filosofinės sistemos sukūrimo uždavinys, iškelia to meto filosofams loginio nuoseklumo, įrodinėjimo pakankamo pagrindo, sistemos išvedamumo iš vieno aukščiausiojo principo, reikalavimus. Vis tik tokioje filosofijos objekto apibrėžtyje slypi pavojus pačiai filosofijai ir ypač mokslui.
Visų pirma kyla klausimas dėl pačio filosofo kompetencijos specialiųjų mokslų tyrimų sferose. Tačiau dar svarbiau pastebėti, jog mėgindama sutalpinti viso specialaus mokslo turinį į savo išvadas, filosofija gali pradėti stabdyti to specialaus mokslo vystymasi. Specialusis mokslas yra la
abiau dinamiškas, sparčiau besivystantis žinojimas nei filosofija. Verta atkreipti dėmesį dar ir į tai, jog iškėlusi logiškai darnios filosofinės sistemos sukūrimo užduotį, to meto filosofai dažnai pateikia tokius specialaus mokslo tyrimų schematizavimo principus, kurie patys išeina už įrodomumo ribų.
Kiti naujųjų amžių filosofai, atsiribodami nuo tikrovės sisteminio aiškinimo uždavinio, savo dėmesį sutelkia į pažinimo problematiką, aiškinasi paties pažinimo, kuris naujaisiais amžiais įgyja mokslinio tyrimo pavidalą, principinius klausimus. Čia atkreipiamas dėmesys, kad modernusis mokslas nėra svaime suprantamas vakarų intelektualinės kultūros įvykis. Taigi filosofijai, iš kurios atsirado mokslas dabartine to žodžio prasme, iškeliama užduotis tapti to naujai atsiradusio mokslo teorija. Taip suvokiant filosofijos paskirtį, filosofija yra visiškai pašalinama iš tikrovės pažinimo ir tampa savitu mokslu apie patį mokslą. Vis tik nesunku pastebėti, jog šiuo atveju filosofijos objektas yra kraštutinai susiaurinamas filosofiją paverčiant savotišku mokslo priedėliu neturinčiu savo turinio.
Taip vadinamoje tradicinėje arba kitaip tariant klasikinėje filosofijoje savitumu išsiskiria Imannuelio Kanto kritinė filosofija, kurios pavyzdys įgalina įveikti filosofijos objekto apibrėžimo keblumus išryškėjusius naujųjų amžių plėtroje. Kanto filosofija neapsiriboja tik mokslo problema, dar daugiau Kantas apriboja paties mokslo pretenzijas į galutinę tiesą, teigdamas, jog mokslas kaip toks neišreiškia visų žmogaus proto interesų. Charakterizuodamas modernųjį mokslą kaip turintį užduotį rekonstruoti gamtinės būtinybės sferą, Kantas tuo pačiu parodo, jog mokslas iš pr
rincipo negali atsakyti į klausimą, o kokios yra žmogaus laisvės prielaidos. Žmogaus laisvę jis tapatina su moralinio apsisprendimo sfera, o patį moralinį santikį su tikrove apibrėžia kaip giliausio proto interesą. Kitą vetus šiam filosofui rūpi žmogaus spontaniškumo, vaizduotės, grožio idėjos reabilitavimo užduotis. Taigi Kanto filosofavimo tipas įgalina teigti, jog filosofija yra tokių fundamentaliausių žmogaus vertybių kaip tiesa, gėris, grožis metodologija.
Klasikinė filosofija pasibaigia su Georgo Hegelio filosofine sistema, kurios pavyzdys iliustruoja jau visai klasikinei filosofijai būdingą, ryškią racionlistinę orientaciją, kuri pasiekia savo kraštutinę ribą ir tampa besaikiu panlogizmu (gr. pan – visur). Klasikinė filosofija – racionalistinė filosofija.
XIX a. II pusėje formuojasi neklasikiniai filosofinio mąstymo tipai, parodantys naujas filosofavimo galimybes. XX a. Filosofija didele dalimi yra praradusi tikėjimą aukščiausiąja proto verte. Tačiau čia iškyla įvairiapusiškesnis požiūris į patį žmogų, įrodinėjant, jog racionalizmas nesudaro viso žmogaus veiklos turinio, didesnį dėmesį skiriant irracionaliems veiklos motyvams, tokiems kaip valia, išgyvenimas, pasamonė ir individualus situacinis potyris.
Diskusijose su klasikine filosofija, kuri orientavosi į universalių būties pradų atskleidimą proto pastangomis, ir ta prasme gali būti vadinama esmės filosofija, XX a. filosofija labai dažnai individualią žmogaus patirtį iškelia aukščiau visa to, kas yra bendra ir visuotina. Taigi klasikinės filosofijos kultivuoti loginio pobūdžio teiginiai apie žmogaus bendrą prigimtį ir esmę, čia neretai yra vertinami kaip tuščios, išgalvotos schemos ir reikalaujama į žmogų žiūreti kaip į analitiškai neišskaidomą, bet gyvenimiškai besiskiriančią asmeninę būtį.
Dar XIX a. II pusėje formuojasi taip vadinama gyvenimo filosofija, kurioje valia iškeliama kaip daug reikšmingesnis pradas nei protas, kaip toks pradas, kuris labiausiai adekvačiai iškelia tikrąją gyvenimo prigimtį. Atstovai: Šopenhaueris, Nyčė. Pats gyvenimas čia suprantamas kaip tokia begalinė duotybė, kuri netelpa į jokią teoriją ir kurios esą negalima išreikšti tradiciniu, t. y. loginio diskurso būdu.
Taigi jau XIX a. II pusėje didele dalimi pakinta pats filosofavimo stilius, t. y. tradicinį, pagrystą loginiais įrodinėjimais filosofinį diskursą neretai keičia filosofavimas, kuris atsiremia į alegorijų, metaforų, simbolinių šifrų vartojimą, kuris kartais susilieja su meniniais vaizdiniais. Taigi ypač XX a. išryškėja gana diskutuotina filosofijos suartėjimo su menu ir nutolimo nuo mokslo tendencija.
Gyvenimo filosofijos išvados XX a. iš naujo buvo įprasmintos taip vadinamoje egzistencijos filosofijoje (egzistencializme). Egzistencijos folosofijos diskursu (šerdimi) tampa žmogaus gyvenimo prasmės ir ypač taip vadinamų ribinių egzistenijos situacijų klausimai. Tokių klausimų apmąstymo pagrindu čia yra pripažystama tik asmeninė žmogaus patirtis (individualus situacinis potyris). Ypač svarbiu dalyku egzistencijos filosofijoje yra egzistencijos pirmumo prieš esmę postulatas, kur įrodinėjama, jog jokios išankstinės žmogaus esmės nėra, ir teigiama jog, vienokią ar kitokią apibrėžtį žmogus įgyja tik per savo konkrečios egzistencijos patirtį, savo unikalių išgyvenimų pagrindu.
Kraštutinė alternatyva egzistencializmui yra įvairiai besireiškianti pozytivizmo ir neopozytivizmo filosofija (neo – naujas). Dar XIX a. pabaigoje iškeliama idėja, jog yra tik vienas pozityvaus (teisingo) žinojimo kelias, t. y. specialaus mokslo laimėjimai, užginčijantys filosofinę spekuliaciją iš principo kaip istorinę atgyveną.
Taigi taip pačioje filosofijoje formuojasi savilikvidacijos reikalavimas, įgyjantis pozityvizmo pavadinimą, o XX a. vadinamas neopozityvizmo vardu (grynasis scientizmas). Taigi neopozytivizmas ir egzistencializmas yra diametrialiai (labiausiai vienas nuo kito nutolę) priešingi XX a. filosofavimo poliai, išreiškiantys nesutaikomą scientizmo ir antiscientizmo priešpriešą, parodantys XX a. filosofijos kraštutines galimybes ir kitimo diapazoną.

Istoriškai kintanti filosofija yra susiskaldžiusi į atskiras savo pačios disciplinas pagal svarstomus svarbiausius probleminius klausimus. Visais laikais svarbiausiomis filosofijai yra būties, pažinimo ir žmogaus problemos.
Būties problemą sprendžianti disciplina yra ontologija (gr. on – būtis), pažinimo – gnosenologija (gr. gnosis – pažinimas) arba epistemologija (gr. episteme – žinojimas). Žmogaus ir jo istorinės raiškos klausimus filosofijoje aptariančios disciplinos yra vadinamos atitinkamai antropologija (gr. anropoj – žmogus) ir istorijos filosofija.

Ikiplatoninė antikos ontologija pirmųjų mokyklų pavyzdžiu

Žodis būtis pačia bendriausia prasme reiškia esinių buvimą. Kaip filosofinė kategorija (privilegijuota sąvoka) minėtas žodis antikos filosofijoje įsitvirtino palaipsniui, didžiausią reikšmę įgydamas Platono filosofijos išvadose. Tačiau vienaip ar kitaip įvardijama būties intuicija iškyla su pačios filosofijos atsiradimu. Dar daugiau galima sakyti net taip, jog būties apmąstymo užduotis grindžia paties filosofijos atsiradimą ir suteikia jai savitumą, kasdieninio empirinio, t. y. jusliškai fiksuoto žinojimo atžvilgiu (gr. empeiria – patyrimas juslinio, išorinio pasaulio).
Kasdieninis žmogaus žinojimas, tame tarpe empiriniai taikomieji mokslai, kyla iš juslinės žmogaus patirties ir yra orientuoti į esančių daiktų savybių, jų ypatybių atskleidimą bei panaudojimą. Tuo tarpu atsirandančiai filosofijai jau nuo pat pradžių svarbiau yra ne tiek esančių daiktų savybinės charakteristikos, kiek pats jų buvimo faktas, vienijantis visus daiktus skirtingų jų savybių fone. Vienas daiktas skiriasi nuo kito savo požymių sankaupa, bet visus vienija jų buvimo faktas.
Taigi galime sakyti, kad būties sąvoka yra ribinė kategorija, orientuojanti mus į maksimalų tikrovės apibendrinimą. Tačiau tai reiškia, jog logine prasme būties sąvokos apibrėžti neįmanoma. Pagal dedukcinę (lot. deduction – išvedimas) apibrėžimo logiką, privalu nurodyti apibrėžiamo dalyko santykį su bendresne nei jis pats sąvoka, kartu pažymint jo rūšinį skirtumą (klasikinis reikalavimas). Tačiau sąvoka būtis, kaip maksimalus tikrovės apibendrinimas, yralabiausiai bendra, kraštutinė sąvoka ir jos neįmanoma išvesti iš dar bendresnės sąvokos. Kita vertus, kažin ar įmanomas logiškai tikslus, indukcinis (lot. inductio – įvedimas) būties sąvokos apibrėžimas, susidedantis iš atskirų dalių sumavimo, nes būties sąvoka pirminėje savo duotybėje yra nedali sąvoka. Būties sąvoka skirtinguose reiškiniose fiksuoja tą patį visų reiškinių pagrindą, t. y. pačią būtį.
Taigi jau pirmapradė būties intuicija suponuoja (iškelia) užduotį pasiaiškinti kaip kiekvienam reiškiniui egzistuojant skyriuj, vis dėlto viskas yra viena. Tai reiškia, jog būties įžvalgos kontekste jau pirmiesiems antikos filosofams ypač svarbia tampa, pasaulio vieningumo arba kitaip tariant vienio problema. Pirmieji antikos filosofai didžiausią dėmesį skyrė gamtos problematikai, todėl pasaulio vieningumo pagridų ieškojo gamtinėse stichijose.
VI a. pr. Kr. formuojasi pirmoji antikos, apskritai vakarų kultūros, filosofinė mokykla, įgijusi Mileto pavadinimą (nuo miesto pav.). Mileto mokyklos įkūrėjai Talis, Anaksimenas, Anaksimandras yra pirmieji vakarų kultūros filosofai. Svarbiausiu Mileto mokyklos apmąstymų dalyku yra taip vadinma archės (gr. arche – pradas) problema, t. y. klausimas, kas yra tas visuotinis pradas, iš kurio visa prasideda ir į kurį visa sugrįžta.
Archę Talis įvardija kaip vandenį, Anaksimenas – kaip orą, Anaksimandras – kaip neapibrėžtį (apeiron). Konkretus tokios archės įvardijimas per gamtines stichijas čia dar yra archajiškas ir naivus, nes filosofinis mąstymas dar neatskiriamai yra suaugęs su esamomis sąlygomis, nebrandžiu moksliniu pažinimu. Tačiau filosofiškai prasmingas yra paties tokio klausimo iškėlimas. Taip vadinama archės teorija yra ne kas kita kaip pasaulio vieningumo principo paieška. Taigi nežiūrint kaip konkrečiai apibrėžiamas tas visuotinis pradas, čia jau keliamas klausimas, kas tikrovę daro vieninga visuma, už daiktų skirtumų siekiama įžvelgti visus daiktus vienijančią bendrą prigimtį.
Kiek toliau, t. y. tolimesnėje antikos filosofijos raidoje, tokiu pasaulį vienijančiu principu, t. y. arche, Demoklitas nurodė atomą. Minėti filosofai yra vadinami pirmaisiais vakarų tradicijos gamtos filosofais (naturfilosofais). Prie pastarųjų iš dalies dar gali būti priskirtas Herakleidas. Herakleido savitumą sudaro tai, jog jis akcentavo tapsmo (tapimo) prasmėvaizdį, neigdamas pasaulio reiškinių pastovumą, taigi ir tapatumą (pasaulio kaip upės pasaulėvaizdis).
Kitą vertus kokybiškai naujus pasaulio vieningumo apmąstymo parametrus į antikos mąstyseną įveda Pitagoras. Pasaulio vieningumas čia supratamas kaip griežtai išreikšta paties pasaulio harmonija, turinti matematinę prigimtį. Pasak Pitagorą, skaičiai savo proporcijomis išreiškia visų reiškinių kiekybinius santykius, pasaulio darną, judėjimo eigą. Dar daugiau sakaičių geometriniai ekvivalentai, pasak Pitagoro, yra tikrieji pasaulio daiktiškosios sarangos principai (taškai kuria linijas, linijos plokštumas, plokštumos erdvinius kūnus).
Dar savičiau, originaliau pasaulio vieningumo problemą aptarė Parmenidas – kitas antikos filosofijos pradininkas kartu su savo pasekėjais. Vienio problema Parmenido svarstymuose yra ypač sureikšminama, tampa svarbiausia loginių apmąstymų užduotimi. Visų pirma Parmenidas ypač įsakmiai pabrėžia, jog yra tik būtis, o nebūties nėra, nes neįmanoma vadinti esančiu tai, ko nėra. Kita vertus, jeigu yra tik būtis, o nebūties nėra, tai reiškia, kad būtis yra neatsirandanti ir neišnykstanti, taigi amžina, o be to esą tokia būtis yra nedali nei laike, nei erdvėje. Jeigu yra tik būtis, o nebūties nėra, tai būtis negali atsirasti iš nebūties, taigi iš to ko nėra, nes iš nieko niekas neatsiranda. Kita vertus būtis negali išnykti, nes pradingti ji galėtų į nebūtį, o nebūties nėra. Taigi nebūties nėra už būties ribų, t. y. būties išorėje. Kita vertus tai ko nėra, negali būti ir iš vidaus, pačios būties raiškoje. Todėl esą taip, jog būtis yra nedali, nepertraukiama yra išbaigta pilnatvė. Esą yra taip: arba visa būtis yra iš karto, arba jos visai nėra. Pasak Parmenido, būtis visur yra lygi tik sau, yra visiškai išbaigta pilnatvė, yra visiškai nedalus vienis.
Būties dalumas erdvėje ir laike, t. y. atitinkmai pasaulio reiškinių daugybė ir jų kitimas, esą yra tik juslinės patirties pagrindu atsirandanti tikrovės iliuzija. Konfliktą, tarp juslių pagrindu atsirandančio pasaulio vaizdinio ir būties loginės apibrėžties, pats Parmenidas įvardija kaip nuomonę ir žinojimą.
Kitą vertus jau pirmųjų antikos filosofijos mokyklų patirtis parodė, jog filosofija dažnai susiduria su tokiais klausimais, kurių sprendimas negali būti empiriškai (jusliškai fiksuota) pagrystas. Taip pat šio pasaulio veiningumas taip pat nėra teisiogiai patiriamas dalykas. Taigi filosofijai, dažnai prarandančiai juslinės patirties akivaizdumą, ypač aktualiu tampa klausimas, kas garantuoja filosofinės minties tapatumą dalykui, apie kurį ta mintis išsakoma, kokios yra filosofinės minties tikroviškumo garantijos. Savo esme toks klausimas yra tiesos klausimas.
Klasikinės tiesos apibrėžtis skelbia, jog tiesa yra organizuotos minties, kitaip tariant teiginio, atititkimas daiktui, apie kurį tas teiginys yra išsakytas. Vis dėl to yra prasminga klausti, kaip mintis gali atitikti daiktą, kai mintis ir daiktas yra skirtingų plotmių įvykiai, turintys skirtingą prigimtį. Įdomu tai, jog ankstyvoji antikos filosofija, tiesiogiai neforsuodama tiesos klausimo, t. y. nesuformulavusi jo išbaigtu pavidalu, vis dėl to yra pajėgi savo išvadomis atsakyti į šį klausimą gana rezultatyviai ir įvairiais rakursais.
Dažniausiai ankstyvojoje antikos filosofijoje filosofinės minties adekvatumo tikrovei galimybė yra grindžiama panašaus atitikimo panašiam „principui“. Taip, pavyzdžiui, Herakleitas įrodinėja, jog žmogaus siela agli pažinti tikrovę dėl to, jog yra tos pačios ugninės prigimties kaip ir visas pasaulis, atsiradęs iš pirmapradžio gaisro. Dar labiau išplėtotą atsakymą pateikai Pitagoras ir jo pasekėjai. Pitagoro požiūriu, filosofinio mąstymo tikroviškas atitikimas savo savrstomam dalykui pagrindas yra sakaitiniai simboliai. Pitagoras įrodinėja, jog sakičius iš vienos pusės yra mąstymo ir įsivaizdavimo dalykas, tačiau iš kitos pusės, skaičius esą yra pačią tikrovę organizuojanti jėga. Pitagoriška sakaičių mistika remiasi nuostata, jog skaičius yra daiktų kilmės šaltinis ir tų daiktų ryšius organizuojantis pradas. Taigi ir čia filosofinio mąstymo tikroviškumas yra grindžiamas panašaus atitikimu panašiam principui.
Išskirtinio dėmesio yra vertas Parmenido atsakymas į klausimą kaip mintis gali atitikti būtį. Parmenidas pateikai tokį radikalų atsakymą į šį klausimą, kad net sunaikinamas paties klausimo prasmingumas. Savo filosofinių įrodinėjimų atskaitos tašku Parmenidas skelbia tokią tezę: mintis ir būtis yra tas pats. Taigi Parmenidas pateikia absoliučiai tautotologišką (gr. to auto – tas pats) minties atitikimo būčiai paaškinimą. Minėtas teiginys yra grynoji tautotologija, kitaip tariant tapatybės teiginys. Mintis čia aiškinama per būtį, o būtis per mintį tokiu pavidalu, kad minties tapatumas būčiai apibrėžiamas kaip pačios minties lygybė sau. Išplėtotu pavidalu Parmenido pareikštas teiginys sakmba taip: būtis yra mintis apie būtį, o mintis apie būtį yra būtis. Logikoje tautotologija yra vadinama logine klaida, atsirandanti tada, kai paaiškinimo reikalaujantis dalykas yra aiškinamas per save patį. Tačiau pačios logikos atsiradimas (tiek formaliosios, tiek dialektinės) išeities taškas yra minėtas tapatybės teiginys, įpareigojantis pasiaiškinti minties lygybės sau principus, nurodantis minties savitarpininkavio pačiai sau dėsnius. Taigi tarsi yra taip, jog pačios logikos išeities taškas loginiu požiūriu yra visiškai alogiškas.
Pats Parmenidas minėtą tapatybės teiginį grindžia tokiomis normomis. Visų pirma, jog esant minčiai, ji visada turi savo objektą realybėje, t. y. būtyje. Kitą vertus, jeigu ji, t. y. mintis tokio objekto neturi, tai esą ji nėra mintis, mąstyti nebūties neįmanoma kaip to, ko nėra.

Ikiplatoninė antikos ontologija. Sofistai ir Sokratas

Žodis sofistas verčiant iš graikų kalbos reiškia išmintingas, išminties mokytojas. Taip patys pasivadino atskira graikų filosofų grupė, mat laikė save tikraisiais išminties mokytojais, galinčiais ją perduoti kitiems. Kita vertus žodžiai sofistas ir sofistika yra liūdnai pagarsėję žodžiai, turintys neigiamą prasmę. Neigiamas požiūris į sofistus susiformavo dar antikoje visų pirma dėl to, jog sofistai atsisakė ankstesnio filosofų įsipareigojimo tiesai, orientuodami filosofiją į utalitarinių tikslų sferą, paversdami ją savotiška iškalbos, naudos, ypač politinės naudos siekimo technologija.
Sofistai atsiranda V a. pr. Kr. kaip viešieji plačiųjų visuomenės masių mokytojai, patį mokymą pavrtę savo verslu. Taigi sofistai yra pirmieji vakarų tipo švietėjai. Todėl sofistikos orientacijų aptarimas įgalina pasiaiškinti švietimo apskritai, tame tarpe ir mūsų laikų švietimo, pagrindines prieštaras. Su sofistų atsiradimu, antikos filosofija išeina iš uždarų mokyklų į viešąjį visuomenės gyvenimą, iš mokyklų į turgaus aikštę. Kas sąlygojo tokį filosofijos atsivėrimą? V a. pr. Kr. įsigalioja demokratinis valdymas, kuris išplečia žmonių dalyvavimą politinėje veikloje. Šioje situacijoje žinios, sugebėjimas argumentuotai pagrysti savo mintis tampa savrbia preimone kovoje dėl valdžios. Taigi sofistai atsiranda kaip žmonės, kurie siūlosi patenkinti šį iškilusį poreikį žinių įgyjimui.
Sofistika nesukūrė vieningos mokyklos, o tiktai populiarino skirtingų mokyklų išvadas, neįnešdami kažko esmiškai naujo į tų mokyklų plėtotę. Taigi sofistai skyrėsi vienas nuo kito pagal savo mokymo turinį. Bendrinis žodis sofistai labiau žymi luominę žmogaus priklausomybę ir profesiją, nei pažiūrų bendrumą. Vis tik visus sofistus vienija tai, jog jie pakeitė antikos filosofijos orientaciją nuo kosmologinės (gr. kosmos – tvarka) į antropologinę plotmę, atsisakydami gamtos visuminio aiškinimo uždavinio. Taigi kartais antikos sofistika dar yra vadinama humanistine.
Žymiausias sofistų buvo Protagoras, kurio mokymas jau tiesiogiai žymi antikos filosofijos posūkį nuo gamtos prie žmogaus. Esminę sofistų orientaciją Protagoras išsako taip: „žmogus yra visų daiktų matas, esančių, kad yra ir nesančių, kad nėra“. Visų pirma krinta į akis tai, jog Protagoras čia iškelia tiesos šaltinio klausimą, siedamas tiesos galimybę su žmogaus veikla. Lyginant galima prisiminti, jog, pavyzdžiui, Parmenidas tiesą suprato kaip savaiminį procesą, kaip tokį įvykį, kuris visiškai nepriklauso nuo žmogaus valios. Kita vertus Protagoras reliatyvizuoja (lot. realityvus – sąlyginis) tiesos sampratą, nenubrėždamas kokių ribų atskiro žmogaus savivalei. Kiekvienas žmogus savo neapibrėžtumu pats yra daugiamatis, tad kažin ar gali tapti fiksuotu daiktų matu. Tokia abejonė dėl Protagoro išvadų tampa dar labiau pagrysta, kai pastebime, jog svarbiausiu atskaitos tašku pasaulio aiškinime minėtas filosofas ir kiti sofistai skelbia atskiro žmogaus juslinę patirtį.
Dar ikisofistinėje filosofijoje iškilo galimybė priešpastatyti mąstymą apie bendrybę konkrečiam atskirybės pažinimui, iš ko plaukia esmės ir egzistencijos priešpastatymas. Mąstymas apie bendrybę orientuoja į esmės pažinimą, tačiau sofistiniu požiūriu, realiai egzistuoja tiktai atskiri vienatiniai reiškiniai, kurie yra patiriami juslėmis. Taigi esą ne atitraukta nuo daikto sąvoka, išreiškainti bendrybės apmąstymo rezultatus ir esmės atodangą, bet individuali žmogaus juslinė patirtis yra matas tam, kuo diktas yra ir įrodymas, ar tam tikras daiktas egzistuoja ar neegzistuoja. Taigi Protagoras skelbia ontologinį juslinės patirties prioritetą, apribodamas sąvokinio mąstymo teises. Tačiau žmogaus juslinė patirtis yra visados subjektyvūs įspūdžiai apie tikrovę, taigi sofistiniu požiūriu yra taip, kad kiekvienas žmogus gali turėti savo tiesą. Taip kraštutinai realityvizuojama tiesos samprata faktiškai užginčyja bendražmogiškos tiesos galimybę.
Būties kalausimo gretinimas su žmogaus individualumu gali būti suprastas kaip pozityvus sofistų įnašas į būties klausimo problematizavimą. Būties apibrėžimo negalime ieškoti tik neutralios logikos pagrindu, nes tokiu atveju būties mąstysena taptų tik tuščios loginės struktūros, neturinčios jokio žmogiško turinio. Tačiau žmogaus individualumą auprato labai siaurai, t. y. tik juslinės patirties ypatingumą.
Didžiausiu sofistų kritiku yra laikomas jų amžininkas Sokratas. Kaip ir sofistai, Sokratas svarbiausiu filosofijai dalyku laikė žmogų. Filosofija, kaip ją supranta Sokratas, yra ne visuminės tikrovės aiškinimas, o mokymas apie tai, kaip privalu žmogui gyventi. Visuminio tikrovės aiškinimo atsisakymą Sokratas motyvuoja taip:
1) toks aiškinimas esą viršyja žmogaus galias ir yra nepagrįsta pretenzija į dievišką žinojimą;
2) kosmologiniai teiginiai apie pasaulio prigimtį arba sistemingumą paprastai yra dogmatiški pagal principą yra taip, o ne kitaip;
3) toks aiškinimas paprastai praleidžia tai, kas svarbiausia žmogaus kasdieniniame gyvenime.
Kaip atrodo Sokratui svarbiausiu dalyku esą yra žmogaus dorumo galimybės sąlygų atskleidimas, bandant apibrėžti dorovės reiškinius sąvokiniu pavidalu.
Sofistai, atnešę visuotinį švietimą, realitivizavo ne tik tiesos sampratą, bet ir reikalavimą visuotinai laikytis priimtų dorovės normų, išreikštų tradicijoje ir sankcijonuotų dieviškuoju autoritetu, t. y. įtvirtintų žmogaus atžvilgiu sankcijos pavidalu. Sofistika žymi tą kultūros etapą, kai individualioji žmogaus sąmonė atplyšta nuo bendros tautos dvasios ir tampa sąmone tau. Taigi kaip ir tiesos apibrėžimo klausime sofistai skelbia, jog dora yra tai, kas naudinga man kaip atskiram žmogui, turinčiam savus interesus.
Savo ruožtu, Sokratas žmogaus individualumo neginčyja, o priešingai suteikia jam tikrą dinaminį pagreitį. Sokratas parodo kaip prarastą išorinės sankcijos pavidalu dorovės normų visuotinumą vėl galima susigrąžinti kokybiškai nauja samonės individualizacijos raiška iš vidaus. Tą naują samonės kokybę privalome pavadinti savimonės raiška. Skirtingai nei sofistai, Sokratas neskelbia kokio nors užbaigto mokymo, o tiktai kvietė ieškoti tiesos tarpininkaujant vienas kitam per debatus. Būtent Sokratas savo pavyzdžiu įtvirtina dialogą kaip vakarų folosofijos forma ir norma.
Savo filosofavimo metodą pats Sokratas vadina dialektika, apibrėždamas ją kaip dialogo meną ir logiką. Išskiriamos dvi sokratiškos dialektikos pusės – negatyvioji ir pozityvioji (gr. elenktika ir majentika). Negatyviosios dialektikos užduotis – išvalyti samonę nuo tariamo žinojimo, pozityviosios dialektikos užduotis – padėti vienas kitam įgyti tiesą. Žmonių dialogo raiškoje iškylantis išvadų loginis būtinumas yra laikomas bendražmogišku protu, kuriam turi paklusti tokio dialogo autoriai, t. y. vienaip ar kitaip diskutavę žmonės. Taigi sokratiškuoju požiūriu, tiesos šaltiniu skelbiamas bendražmogiškas protas, kuris reiškiasi dialogo būdu, kai vienas žmogus tarpininkauja kitam, ieškant aptariamo reiškinio esmės atomazgos, randant tikslias esmės definicijas ir tokiu būdu sukuriant sąvokas. Sokratas yra įsitikinęs, jog sąvoka reiškia esmės pažinimą, o sąvokinis mastymas filosofiją daro sąvoku mokslu. Kaip sakyta, pačiam Sokratui labiausiai rūpėjo dorovinių klausimų turinys. Dorovės reiškinių apibrėžimai, Sokrato organizuotose diskusijose, yra išgryninami iki tokio lygio, kol visiškai nuskaidrėja ir tampa kiekvieno individualiu įsitikinimu. Tokiose diskusijose kiekvienas diskutuojančių atsisako to, kas jo išankstinėje nuomonėje buvo klaidinga bei nepagrįsta ir kartu su kitais randa esmės atodangą, išreiškiamą sąvoka.
Taigi Sokrato orientacija į tiesos bei dorovės normų bendražmogiškumą ir visuotinumą nėra kaip nors atskirta nuo žmogaus individualumo, o yra priešingai. Sokratas išveda žmogaus individualumą į savimonės lygmenį, t. y. į savojo „aš“ žinojimą ir to „aš“ santykio su pasauliu supratimą. Žodelyčiu aš žymimas turinys nėra tik bendrųjų, nekritiškai įsisavintų bendrųjų nuomonių suma. Tuo tarpu Sokrato tipo dialoguose yra įveikiama maišatis nuomonių, kurias patikrinus išaiškėja, jog jos buvo bendri ir niekieno prietarai. Tokiu būdu Sokrato tipo dialoguose žmogus ieškodamas objektyvios, t. y. visus įpareigojančios, tiesos, kartu aptinka savąjį „aš“ arba kitaip tariant visuotinos tiesos paieška neatskiriamai yra susijusi su savimonės pagilėjimu.
Ikisofistinė filosofija buvo orientuota į objektinį tikrovės aiškinimą. Savo ruožtu sofistika skelbė subjektvias žmogaus orientacijas, tuo tarpu Sokratas atranda realybę, kurioje objektas ir subjektas visiškai sutampa, tai savimonės realybė. Būtent jos pagrindu labiau išplėtotu pavidalu gali būti paaiškinta būties ir minties tapatumo tezė. Kita vertus, savimonės duotybės pagrindu labiau akivaizdi tampa ir pati Sokrato paskelbta išvada, jog pažinimas ir dorovė yra tas pats. Kaip svarbiausią laimėjimą, kurį žmogus gali pelnyti filosofijos pagalba, Sokratas skelbia žmogaus savęs pažinimą.

Platono antologija ir eidosų teorija
Eidosų teorijos kritika

Platonas paveldėjo sokratiškos filosofijos išvadą, jog filosofija yra esmių mokslas, plėtojamas sąvokiniame mąstyme. Kita vertus, Platonas daug radikaliau nei Sokratas įtvirtina esmės prioritetą jusliškai patiriamo reiškinio atžvilgiu, supriešindamas į esmės atodangą, esmės išreiškimą, orientuotą mąstymą.
Platonas yra įsitikinęs, jog jusliškai patiriama tikrovė savo raiška yra visiškai beesmė tikrovė, nes joje žmogus susiduria su atsirandančiais ir nykstančiais reiškiniais, kurie savo kintamumu tarsi išplauna esmės galimybę. Čia atkreipiamas dėmesys į tai, jog jusliškai patiriamas kintantis reiškinys kiekvienu laiko momentu savo paties atžvilgiu yra vis kitoks, taigi yra netapatus sau pačiam. Tuo tarpu, kai esmės apibrėžimo užduotis reikalauja nusakyti tapatumą. Kita vertus tai reiškia, jog pagal Platono išvadas, tokią esmę pastoviai prarandanti jusliškai patiriama tikrovė, būtiškuoju požiūriu, yra nepilnavertė esamybė. Mąstomybės ir regimybės supriešinimas Platono filosofijoje yra visados grindžiamas savotiška būties dvisklaidos samplaika. Sekant paties Platono žodžiais, reikia skirti tai, kas yra neatsirandanti ir neišnykstanti, taigi amžina, ir dėl to tikra būtis, ir kas yra pastoviai besirandanti ir tuoj nykstanti tarsi būtis, t. y. netikra būtis, kuri esą pati iš savęs neturi pakankamo pagrindo egzistencijai.
Į tikrosios būties ir regimos tikrovės supriešinimą orientavo dar Parmenidas. Tačiau skirtingai nei Parmenidas, kuris įrodinėjo, jog būtis yra visiškai nedalus vienis, Platonas tikrosios būties apibrėžtyje nurodo jos dalumą, t. y. sakidymąsi į daugybę (veikalas „Parmenidas“). Kaip išaiškėja ta tikroji būtis, Platono požiūriu, yra būtent idealios, t. y. prieinamos tik mąstymui daiktų esmės, egzistuojanščios nepriklausomai nuo pačių daiktų. Sekant Platono logiką, tai yra tokios esmės, kurių neįmanoma pažymėti laiko ir vietos apibrėžtimis, kurios tarsi yra išvyniotos iš erdvės ir laiko charakteristikų, kitaip tariant yra egzistuojančios už erdvės ir laiko ribų. Ta prasme tokia esmė yra visados amžina ir ta prasme tokios esmės atžvilgiu negalima kelti klausimo kur ji yra.
Taigi čia įrodinėjama, jog jusliškai patiriamas reiškinys atsiranda, kinta ir išnyksta, tačiau esą už tų reiškinių egzistuoja neatsirandančios ir neišnykstančios jų esmės, vadinamos eidosais (eidos – rūšis, oysia – esmė, idea – idėja). Pasak Platono, eidosų sfera ir yra tikroji būtis, atidengiama sąvokiniame mąstyme, kai tuo tarpu jusliškai patiriamas kintantis reiškinys esą yra tik tos tikrovės būtis, t. y. vieno kito eidoso pamėgdžiojimas (gr. mimesis).
Eidosas, Platono požiūriu, kaip daikto esmės principas yra savotiškas daikto rūšinis modelis, egzistuojantis nepriklausomai nuo paties daikto. Tuo tarpu kiekvienas daiktas, pasak Platono, yra tuo ar kitu daiktu priklausydamas savo eidosui, t. y. įgydamas vienokį ar kitokį rūšinį apibrėžimą, kuris teikia daiktui visų jo prasminių požymių sampratą ir santikį. Platono požiūriu, esmė negali būti išvedama iš egzistencijos, o yra atvirkščiai – egzistencija išvedama iš esmės. Kita vertus kyla klausimas, kaip tokios daiktų esmės, kurių raiškai netarpininkauja pats daiktas gali būti pažintas.
Taigi eidosų pažinimo galimybė platonizmo plėtroje gali būti suprantama kaip vienaip ar kitaip apibrėžiamas šuolis. Dalinis atsakymas į šį klausimą Platono filosofijoje yra taip vadinama sielos proegzistencijos, t. y. išankstinio egzistavimo teorija, kurią pats Platonas vadino daugiau ar mažiau tikėtinu mitu. Siela, pasak Platono, prieš išsiverždama į šį pasaulį pati priklausė idealiajai eidosų sferai ir taip tarsi betarpiškai stebėjo daiktų esmiškumą. Kita vertus sielos nuopolis į jusliškumo sferą esą nėra neįveikiamas uždarumas. Pasak Platono, siela iš šio pasaulio reiškinių, kaip savotiškų užuominų, gali prisiminti tą daiktų esmiškumą. Taigi eidosų pažinimas čia suprantamas kaip atsiminimas (anamnezė).
Taip Platonas galbūt ne visai autentišku pavidalu pirmą kartą iškelia samonės išankstinio turiningumo klausimą, kuris labai intensyviai yra svarstomas per visą vakarų kultūros mąstymo istoriją. Tokio klausimo vėlesnė plėtotė visados yra grindžiama įsitikinimu, jog ne visas žmogaus samonės turinys yra išvedamas iš patyrimo. Kita vertus, toks klausimas kelia užduotį pasiaiškinti kaip yra apibrėžiamas toks savaiminis samonės turiningumas. Vis tik įdomiausia sielos proegzistencijos teorijoje yra tai, jog, anot Platono, šio pasaulio grožio patirtis aktualizuoja tikrosios būties įžvalgos užduotį ir veda į esmės žinojimą. Taigi Platonas čia tarsi pradeda prieštarauti pats sau nurodydamas, jog juslinė patirtis gali būti esmės pažinimo pretekstu. Grožis visada yra jusliškai patiriamas dalykas. Tačiau toks prieštaravimas yra labai prasmingas, įgalinantis mus gretinti grožio patirtį su esmės, tiesos ir būties raiška. Moderniųjų laikų estetika, filosofinio grožio teorija, yra tapusi negyvibinga ir parazitine disciplina būtent todėl, jog ji atskyrė grožio patirtį nuo būtiškųjų esmės versmių.
grožis ≠ dailus
gražus = grąžus (kuris gręžiojasi aplink savo ašį)
Kita vertus į klausimą – kaip yra galimas eidosų pažinimas Platono filosofijoje – išsamiau ir labiau pagrįstai yra atsakoma remiantis transcendencijos (lot. transcendere – peržengti, išeiti už ribų) įžvalga, kurios pagindiniai parametrai yra nusakomi šio filosofo pateikiamoje gėrio, kaip beprielaidinio visa ko prado, teorijoje. Krikščionių filosofijoje transcendencija yra vadinamas dievas, kaip anapusybė šiapusiniam pasauliui, kaip visiškai kitas. Krikščionybės raiškoje vardas dievas yra laikomas transcendencijos vardu, nurodančiu neišsakomybę, kitaip tariant principinį bevardiškumą, t. y. nurodančiu tai, kas negali būti įtraukta į įvardijamą pasaulį.
Platono forsuojama transcendencijos įžvalga nėra visiškai tapati krikščionybėje atsirandančiai dievo sampratai, tačiau Platono filosofijos išvados ta linkme daug kuo pasitarnavo vėlesniam krikščionių pasaulėžiūros filosofiniam pagrindimui ir visados yra svarbios kaip dievo klausimo aktualizacijos išeities taškas.
Gėris, rašo Platonas, „nėra būtis, reikšmingumu ir galia jis pranoksta ją“. Tačiau, kaip toliau pažymi Platonas, toks gėris pačiai būčiai teikia būtiškumą, esmiškumą ir pažinimą. ASD – akis, saulė (tarpininkas), daiktas. Taigi gėris, anot Platono, yra būties ištakų šaltinis ir tos būties pažinimo prielaida ir garantas. Būtis esą yra pažini, nes turi savo prielaidą gėryje, tačiau pats gėris, kaip beprielaidinis visa ko pradas, yra nepažinus. Platonas ypač pabrėžia, jog taip suprantamas gėris yra nepažinus pradas: esą yra galima artėti į gėrio pažinimą per eidosų pažinimą, tačiau absoliuti šviesa yra nepažini kaip ir absoliuti tamsa. Taip suprantamo gėrio apibrėžtyje mąstymas suranda savo ribą, tačiau būtent tokią ribą, kuri tik ir įgalina mąstymą. Tokios ribos užtvenktas mąstymas nėra ribotas mąstymas ta prasme, jog tik paslapties kontekste įgyjamas mąstymas iš tiesų tampa būties mąstymu.
Žymiausias Platono mokinys, Aristotelis, kritiškai vertino savo mokytojo filosofinį palikimą. Aristotelis kritikavo Platoną visų pirma dėl to, jog pastarasis atskyrė daikto esmės principą nuo paties daikto. Kaip teigia pats Aristotelis, tikroviškai egzistuoja tiktai atskiras, vienatinis daiktas. Savaimine būtimi, t. y. substancija Aristotelio metafizikoje yra laikomas būtent atskiras, konkretus daiktas. Pagal apibrėžimą savaiminė būtis yra tokia būtis, kuri pati save grindžia, kitaip tariant yra tokia būtis, kurios raiškai netarpininkauja joks kitas pradas. Viduramžiais tokia būtis buvo pavadinta substancija (lot. subtantia – esmė, pradas).
Kita vertus tokios savaiminės būties raiškoje, t. y. atskiro daikto duotybėje, Aristotelio metafizika įpareigoja išskirti materiją (gr. hyle) ir formą (gr. morphe, eidos) kaip du daikto dėmenis ir būties loginės analizės principus. Materija čia visų pirma apibrėžiama logine prasme kaip daikto galimybė kažkuo būti, o forma kaip tos galimybės įtikrovinimas. Taigi logine prasme materijos ir formos tarpusavio santykis yra apibrėžiamas kaip galimybės įgyti-būti ryšys su tokios galimybės išreiškimu tikrovėje. Būtiškąjį atsiradimą Aristotelis supranta kaip išjudėjimą iš galimybės į tikrovę.
Kita vertus labiau konkretizuodamas savo pozicijas Aristotelis nurodo, jog forma yra daikto esmės principas, darantis daiktą tuo ar kitu daiktu, yra tai pagal ką daiktą galima priskirti vienai ar kitai rūšiai. Savo ruožtu tai reiškia, jog pagal Aristotelį forma teikia daiktui tiktai rūšinį apibrėžtumą, kitaip tariant įtikrovina daiktą vien tik rūšine prasme, kai tuo tarpu daikto individualumo šaltiniu esą yra pati materija. Taip esą yra todėl, kad materija niekados iki galo nerealizuoja rūšinio išsamumo, o iš to kyla individualūs daiktų skirtumai.
Aristotekio metafizikos platoniškąją liekaną rodo tai, jog ontologiniai svorio centrai, aiškinantys daiktą, yra sutelkiami formos duotybėje. Forma čia apibrėžiama kaip svarbiausia materijos dalis, kaip esminė substancijos dalis, kaip energetinės daikto raiškos priežastis ir tikslas. Forma čia dažnai apibrėžiama kaip daikto dinamiškumo sąlyga. Taigi Aristotelio kuriamas būties aiškinimas, fiksuojantis dėmesį į formos prioritetą, gali būti vadinamas energetiniu būties aiškinimu. Vis tik konkretus, individualus daiktas Aristotelio metafizikoje yra suprantamas kaip neišardoma materijos ir formos vienovė. Toje vienovėje materijos ir formos sujungtumas, pasak Aristotelio, daiktui teikia rūšinę priklausomybę ir kartu erdvinį bei laikinį atskirumą. Esą yra taip, jog materija ir forma atskiria viena be kitos neegzistuoja išskyrus du kraštutinius atvejus, t. y. pirmąją materiją ir grynąją formą.
Aristotelis nurodo, jog pirmoji materija yra grynoji potencija bet kokiam tapimui, t. y. nepaliesta jokios aktualizacijos, t. y. įtikrovinimo. Todėl tokios materijos neįmanoma pajusti jusliškai, ji esą yra galima tik mąstyti. Kita vertus konkretus, individualus daiktas kaip materijos ir formos vienovė, pasak Aristotelio, gali būti vadinama antrąja materija aukštesniosio formos įgyjimo atžvilgiu, jeigu turi tos formos galimybę (pvz., plyta namo formos atveju). Tokios materijos ir formos apibrėžtys veda Aristotelį į teleologinį (gr. telos – tikslas) tikrovės aiškinimą, taigi tikslinį tikrovės aiškinimą. Tikovė čia suprantama kaip turinti tikslinę sandarą, kurioje žemesniosios pakopos realybė visados siekia aukštesniosios formos įgyjimą, taigi yra orientuota į tikslą. Visa tikrovės įvairovė čia įsivaizduojama kaip savotiški laiptai į grynąją formą, kuri esą yra pilnoji aktualizacija, maksimaliai užbaigta tikrovė. Ta grynoji forma dar vadinama dievu arba nekintančio viso judėjimo pradu. Dievas esą yra visos tikrovės būtiškosios dinamikos pagrindas kaip tos tikrovės galutinis tikslas. Tai didžiausio laipsnio esantis pradas, kurio buvimas yra maksimaliai pilnatviškas. Dievas esą yra pilnutinė aktualizacija. Vienu iš būtiškumo požymių Aristotelis kaip ir Platonas nurodo fiksuojamo dalyko mąstomumą. Taigi, pasak Aristotelio, tik dievas yra tikroji būtis, nes dievui būti ir mąstyti yra tas pats. Dievas esą yra mąstymas apie mąstymą. Taigi dievas, pasak Aristotelio, yra absoliutinė savimonė. Pagal apibrėžimą savimonė yra mąstymo mąstymas.

Kosmologinė ir teologinė visuomenės samprata. Platono ir Augustino socialinės minties paralelės

Platonas gyveno V-IVa. sandūroje prieš Kristų, o Augustinas IV-Va. po Kristaus. Pirmasis visuomenės pažinimo klausimu maksimaliai išbaigtai pademnstravo antikinės mąstysenos galimybes. Antrasis šioje visuomenės aiškinimo sferoje tapo didžiausiu autoritetu per visą viduramžių laikotarpį. Taigi šių autrorių palyginimas įgalina pasekti socialinės savimonės plėtotę pagoniškosios antikos ir krikščioniškųjų viduramžių kontekste, faktiškai 2 tukstantmečių raidoje.
Toks palyginimas yra galimas, nes Augustinas labai plačiai perėmė Platono išvadas savaip jas perorganizuodamas pagal krikščioniškosios pasaulėžiūros poreikius. Todėl galima sakyti, kad Augustino savarstymai savo esme yra ne kas kitas kaip sukrikščionitas platonizmas. Tuo tarpu platonizmas bet kokiu pavidalu socialinio mąstymo sferoje gali būti charakterizuojamas kaip socialinio idealo postulavimas radikaliai neigiant realios visuomenės patirtį.
Platonizme esamų dalykų padėtis, t. y. esamybė yra kritikuojama sutelkiant dėmesį į privalomybės apmąstymą taip, jog privalomybės postulavimas leidžia įveikti esamybės uždarumą. Platonizme vienaip ar kitaip nusakomas socialinis idealas visados išreiškia tiesos didžiausią vertingumą ir prasmės pozicijas, kai tuo tarpu esama visuomenės padėtis yra kritikuojama parodant jos nepakankamumą ir menkavertiškumą.
Pats Platonas savo idealios valstybės teoriją išdėsto darbe „Valstybė“. Platono žodžiais tariant, šiame darbe randamas idealios valstybės aprašas yra valstybės esmės aprašas išgrynintas nuo konkrečios patirties, valstybės teorinis pavyzdys. Toks pavyzdys esą yra randamas nesuinteresuotame kosmoso vaizdinyje. Išėjęs iš Sokrato mokyklos priklausomybės į visos graikų filosofijos patirtį, vėlyvasis Platonas pateikia kažką panašaus į visuomenės kosmologinės konstrukcijos (žmogus – visuomenė – kosmosas) projektą, apjungiantį į vieną visumą anksčiau tarpusavy konfliktavusias filosofijos kosmologinę ir antropologinę orientacijas. Šias ikiplatoninėje fiosofijoje vieną kitą neigusias orientacijas Platonas sujungia taip, kad jos pradeda sutapti.
Kaip žinome, pirmosiose antikos filosofijos mokyklose dominavo išimtinai kosmologinė gamtos problema. Tolesnėje antikos filosofijos raidoje sofistai ir Sokratas atsisakydami gamtos aiškinimo uždavinio savo dėmesį sutelkia į žmogaus ir jo gyvenimo sąlygų aptarimą. Tuo tarpu Platonas suvienija šias orientacijas į vieną visumą žmogaus klausimo sprendimą įjungdamas į viso kosmoso teoriją. Tokiu būdu išsikristalizuoja beprecedentinė žmogaus kaip mikrokosmoso samprata įvairiais pavidalais išliekanti iki pat mūsų dienų ir išreiškianti vieną iš žmogiškosios tikrovės aptarimo perspektyvų, kurią sąlyginai galima pavadinti žmogaus aiškinimo per būtinybės raišką.
Kaip atrodo Platonui, išvados apie tai, kokia turėtų būti idealiai sutvarkyta visuomenės organizacija yra savotiška žmogaus teorijos įauginimo į viso kosmoso teoriją priemonė. Visų pirma krinta į akis tai, jog Platonas skirtingai nei Sokratas žmogaus problemos nelaiko savarankiška problema ir iš karto ją perkelia į valstybės teoriją, kur esą tas pats yra parašyta didesnėje lentoje ir didesnėmis raidėmis. Įrodinėdamas, jog žmogaus siela (sąmonė) yra savotiška trisklaida į protingumo, aistringumo ir juslingumo galias, Platonas teigia, jog ideali valstybė yra tokia, kuri savo raiškoje įkūnija luominę stuktūrą, atitinkančią žmogaus sielos stuktūrą. Konkretizuodamas šį atitikimo principą, Platonas nurodo filosofų karių, amatininkų luomų būtinybę kaip savotišką sielos filosofijų luominį pavaizdavimą valstybėje.
Kita vertus susipažinus su kitais Platono darbais, išaiškėja, kad jis buvo įsitikinęs, jog visame kosmose reiškiasi tie patys trys protingumo, veiklos, judėjimo pradai. Kitaip tariant Platonas įtvirtina luominės hierarchijos idėją savo idealios valstybės supratime, apeliodamas į viso kosmoso pavyzdį. Nesunku pastebėti, kad moderniaisiais laikais luomų panaikinimo orientacija iškyla tada, kai įsitvirtina matematinė gamtotyra užginčijusi kokybiškai linksniuojamo kosmoso idėją, iškėlusi visatos kaip visur vienodos, neturinčios privilegijuotų, taškų visumos idėją.
Apibendrinant galima padaryti išvadą, jog Platono filosofija skelbia žmogaus visuomenės organizacijos idealo ir viso kosmoso struktūrinį tapatumą. Taip sukuriamas precedentas visuomenės aiškinime remtis gamtos visuminės tvarkos pažinimo rezultatais.
Moderniaisiais laikais iškilus mokslinio pažinimo idealui dažnai yra reikalaujama visuomenės pažinime reealizuoti mokslinį požiūrį. Toks reikalavimas yra suprantamas kaip užduotis į visuomenės pažinimą perkelti tas metodologines procedūras, kurios yra pasiteisinusios gamtos požiūriu, nes mokslas dabartine to žodžio prasme atsiranda ir savo sėkmę įtvirtina gamtos pažinime. Platono kosmologinės konstrukcijos precedentas leidžia iš anksto atpažinti tokių reikalavimų keblumą, kvalifikuojant juos kaip metodologinio kosmizmo ar idealizmo pasireiškimą.

Leave a Comment