Meno filosofija

293 0

Antika

Antika gimė dviejų civilizacijos kelių sankirtoje, kuomet iš Egipto ir iš šumerų keliai vedė į Europą, konkrečiai mažąją aziją, ties viduržemio jūra. Ten didžios tautos, ieškodamos resursų užmezgė ryšius su tuometinėmis Graikijos teritorijos gentimis ir įžiebė antikos filosofijos ir kultūros gyvybę. Taip finikiečiai tapo pirmieji ankstyvojo graikiškojo civilizacinio pasaulio statytojais.

Graikus labiausiai įtakojo Egipto civilizacija. Pati pradžia buvo kone atviras Egipto architektūros ir skulptūros kopijavimas. Tai puikiai matome ankstyvųjų graikų meno pavyzdžiuose. Panašiai vystosi ir likusi graikų kultūra, religija ir t.t. Graikus taaip pat stipriai veikė persai. Kultūrinį, dvasinį ir filosofinį autentiškumą Graikai įgavo tik vėliau. Graikija, kaip ir visa vakarų sąmonė formuojasi judant nuo mito prie religinės sąmonės, o jai trūkinėjant formuojasi filosofinės sąvokos užuominos. Mitas, religija, filosofija. Rytuose visai kitaip – mitas, filosofija, religija.

Azijocentrizmas gimė kinijoje dėl to meto situacijos, kuomet jie keliaudami savo laivais matė, jog kitose tautose vyrauja barbarizmas.

Graikijoje formuojasi daug svarbių filosofinių krypčių. Svarbus Sokratas atsukęs filo į žmogų ir siekęs praktiškos filosofijos. Platonas. Aristotelis. Didžioji graikų filosofijos trijulė. Viienas kito mokiniai. Sokratas-Platonas-Aristotelis. Viena mokslo linija. Sokratas gilinasi į žmogų, nes filosofija pirmą kartą tampa ir praktine, kurią gali pritaikyti gyvenime. Tuo tarpu platonas perkialia filo ir realybę apskritai į idėjų pasaulį. Aristotelis bando susintezuoti žmogų ir idėjų pasaulį, apjungti Sokrato ir

r platono idėjas į vieną visumą ir grįžta prie materialistinės filosofijos.

Sokratas – Platonas – Aristotelis.

Ant šių filosofų idėjų skirtų žmogaus gyvenimui ir valstybės valdymui buvo sukurti vakarietiškos kultūros pamatai, nors šiomis dienomis jie jau seniai pamiršti.

Sokratas Suformavo požiūrį į filosofiją kaip į priemonę siekti ir mokytis gyvenimo išminties. Savąja filosofijos samprata siekė atsiriboti nuo reliatyvizmo, siekė konkretumo. Teigė, jog patyrimas yra objektyvi tiesa, o pažinimas – besąlygiškas tikrumas. Sokratas buvo pirmasis antikos filosofas naudojęs dialektinį metodą ir teigęs jog šiuo metodu galima prisikasti prie tiesos ir tikrojo aplinkos pažinimo. Sokratas juo stengėsi paaiškinti, kaip žmogus turi siekti gėrio, grožio ir tiesos. Aukščiausia gėrio apraiška laikė etines vertybes, o jų pažinimą – būtina dorovingo elgesio sąlyga. Filosofija, skatindama refleksiją ir padėdama išsiaiškinti etines sąvokas, tarnaujanti gėriui. Tad žmogaus doorovingumas priklausąs nuo jo noro ir sugebėjimo siekti žinių. Bet koks blogis atsiranda iš nežinojimo: niekas žinodamas ir sąmoningai blogio nedaro. Todėl Sokratas ir kvietė tautiečius: „Pažink pats save“Žmonės dažnai klysta ir elgiasi priešingai savo naudai, nes nežino, kas yra gera..

Dialektinis pasaulio pažinimas, potyriai, blogis tai nežinojimas, praktinė filosofija.

Sokrato mintis, kad sąvokoje glūdi besąlygiškas būties turinys, turėjo įtakos tikrovės idealistinei sampratai susidaryti.

Labiausiai Sokratas domėjosi pavieniu žmogumi. Žmogus išlaisvintas iš to, ką tariasi žinąs, jis imtų tirti save ir galiausiai suprastų, ka

aip dera mąstyti ir elgtis. Tik tai, kas gera, yra iš tikrųjų naudinga. tikėjimu sielos nemirtingumu.
Jos įvaizdį Sokratas pritaikė savo darbui: jis pats negimdąs tiesos, tik savo klausimais padedąs kitiems gimdyti naujas idėjas.

Platonas

Jam būtis yra amžinos ir nesunaikinamos idėjos. Tik idėjos būna, o apie daiktus daugiausia galima pasakyti – tampa. Daiktai yra tik laikinos apraiškos. Idėjos yra amžinos, todėl ir realios. Esame, kaip pasakoja Platonas, panašūs į nuo gimimo įkalintus žmones, niekada nemačiusius šviesos, oloje prikaustytus veidais į galinę sieną ir galinčius matyti tik šešėlius to, kas dedasi išorėje. Mes tiesiogiai matome tik daiktus, o šie yra idėjų šešėliai. Grandinės – jutimai, kūnai – materialūs daiktai, šešėliai. Idėjų pasaulis (anapus) yra tikroji būtis. Jis pirminis, daiktai – antriniai. Idėja – daikto priežastis, esmė ji nekintanti ir amžina. Materija – idėjos priešingybė, ji kintanti. Mūsų pojūčiai negali duoti tikro vaizdo. žmogus = kūnas (materialus) + siela (nuolat buvo ir yra). Siela nemiršta, po žmogaus mirties atsiduria idėjų pasaulyje. Paskui vėl atgimsta kitame žmogaus kūne, ar medžiu, ar kokiu kitu pavidalu.
Pažinimas, tai prisiminimas. Žmogaus tikslas prisiminti, ką matė idėjų pasaulyje, ką jau žinojo. Protas – dvasios vedlys. Žinojimas – įgimtas, išmokstama tai ką jau žinojome. Žinojimas – prisiminimas.
Labiausiai Platonui rūpėjo tobula valstybė ir jos valdymas. Pasak jo, individą sudaro trys komponentai – troškimai, valia ir protas; pa

astarasis turėtų visada imti viršų. Lygiai taip ir valstybė esanti trilypė, ir jos uždaviniai: pamatas – mityba ir gamyba, paskui – išorės gynyba ir pagaliau – protingas vadovavimas. Tam, kad valstybės valdžia atitektų išmintingiausiems, esanti reikalinga jų atranka, o jos sąlyga – vienoda galimybė visiems vaikams gauti išsilavinimą. Tada ateitų laikas, kai karaliais taptų filosofai: jie turėtų ir valdžią, ir išminties.

Realus idėjų pasaulis, idėjos yra amžinos, nes idėjos yra pačio pasaulio ir realybės esmė, giliausia ir pagrindinė dalis, o materiali forma tai tik paviršius., pasaulį gali pažinti tik protu, peržengiančiu jutimų ribotumą. Valstybę turi valdyti meritokratai.

Aristotelis nesutiko su Platono svarbiausia idėjų doktrina. Platonas atrado tobulas idėjas, esančias aukščiau juslinio pasaulio, pvz.: iš pradžių atsirado idėja „arklys“ – ir tik tada, nelyginant šešėliai ant urvo sienos, ėmė risnoti visi pasaulio arkliai (arba pvz.: „vištos“ idėja yra pirmesnė ir už vištą, ir už kiaušinį:). Aristotelio nuomone, Platonas viską apvertė aukštyn kojom. Jis pritarė mokytojui, kad kiekvienas arklys kinta ir joks arklys negyvena amžinai, sutiko, kad arklio forma yra amžina ir nekintama. Tačiau arklio  idėja tėra sąvoka, kurią mes, žmonės susikūrėme po to, kai pamatėme tam tikrą skaičių arklių. Taigi arklio idėja, arba forma, neegzistuoja pati savaime. Arklio forma, anot Aristotelio, tai arklio savybės, tai, kas yra bendra vi

isiems arkliams. Platonui aukščiausia realybės rūšys yra tai, ką mes išprotaujame. O Aristotelis atkakliai tvirtino, kad aukščiausia realybės rūšis yra tai, ką suvokiame juslėmis. Jam gamta yra tikrasis pasaulis. Žmogaus sąmonėje nėra nieko, ko pirmiau nebūtų buvę pojūčiuose, todėl pojūčiai svarbesni už protą. Aristotelis pabrėžė jog dažnai vidurys arba vidurkis yra daug geriau nei kraštutinumas. Tikriausiai todėl jis stengėsi apjungti sokrato ir platono idėjas, o ne išrinkti teisingesnę.

Aristotelis manė, kad visi gamtos daiktai turi galimybę įkūnyti, arba įgyti, tam tikrą formą, pvz.: vištos kiaušinis turi galimybę tapti višta. Tai nereiškia, kad visi vištų kiaušiniai tampa vištomis, nes kai kurie atsiduria ant pusryčių stalo – omleto pavidalu:)

Pasak Aristotelio, žmogaus forma yra tai, kad jis turi augalinę sielą, gyvulinę sielą ir protingą sielą. Yra 3 laimės rūšys. Pirmoji laimės rūšis pasiekiama pramogomis ir malonumais, antroji rūšis – laisvo ir atsakingo piliečio gyvenimu, o trečioji – tyrinėtojo ir filosofo gyvenimu.

Santykiuose su kitais žmonėmis Aristotelis pataria laikytis „aukso vidurio“:

„(.) Dorybė yra tam tikras vidurys, nes ji siekia vidurio. Be to, klysti galima įvairiai, nes, kaip teigia pitagorininkai, blogis priklauso begalybei, o gėris – tam kas ribota. Bet teisingai elgtis galima tik vienu būdu, todėl gėrį pasiekti sunku, o blogį – lengva, nes tikslo nepasiekti lengva, o pasiekti – sunku. Dėl to p. . .

Join the Conversation