Meno filosofija

481 0

Antika

Antika gimė dviejų civilizacijos kelių sankirtoje, kuomet iš Egipto ir iš šumerų keliai vedė į Europą, konkrečiai mažąją aziją, ties viduržemio jūra. Ten didžios tautos, ieškodamos resursų užmezgė ryšius su tuometinėmis Graikijos teritorijos gentimis ir įžiebė antikos filosofijos ir kultūros gyvybę. Taip finikiečiai tapo pirmieji ankstyvojo graikiškojo civilizacinio pasaulio statytojais.

Graikus labiausiai įtakojo Egipto civilizacija. Pati pradžia buvo kone atviras Egipto architektūros ir skulptūros kopijavimas. Tai puikiai matome ankstyvųjų graikų meno pavyzdžiuose. Panašiai vystosi ir likusi graikų kultūra, religija ir t.t. Graikus taaip pat stipriai veikė persai. Kultūrinį, dvasinį ir filosofinį autentiškumą Graikai įgavo tik vėliau. Graikija, kaip ir visa vakarų sąmonė formuojasi judant nuo mito prie religinės sąmonės, o jai trūkinėjant formuojasi filosofinės sąvokos užuominos. Mitas, religija, filosofija. Rytuose visai kitaip – mitas, filosofija, religija.

Azijocentrizmas gimė kinijoje dėl to meto situacijos, kuomet jie keliaudami savo laivais matė, jog kitose tautose vyrauja barbarizmas.

Graikijoje formuojasi daug svarbių filosofinių krypčių. Svarbus Sokratas atsukęs filo į žmogų ir siekęs praktiškos filosofijos. Platonas. Aristotelis. Didžioji graikų filosofijos trijulė. Viienas kito mokiniai. Sokratas-Platonas-Aristotelis. Viena mokslo linija. Sokratas gilinasi į žmogų, nes filosofija pirmą kartą tampa ir praktine, kurią gali pritaikyti gyvenime. Tuo tarpu platonas perkialia filo ir realybę apskritai į idėjų pasaulį. Aristotelis bando susintezuoti žmogų ir idėjų pasaulį, apjungti Sokrato ir

r platono idėjas į vieną visumą ir grįžta prie materialistinės filosofijos.

Sokratas – Platonas – Aristotelis.

Ant šių filosofų idėjų skirtų žmogaus gyvenimui ir valstybės valdymui buvo sukurti vakarietiškos kultūros pamatai, nors šiomis dienomis jie jau seniai pamiršti.

Sokratas Suformavo požiūrį į filosofiją kaip į priemonę siekti ir mokytis gyvenimo išminties. Savąja filosofijos samprata siekė atsiriboti nuo reliatyvizmo, siekė konkretumo. Teigė, jog patyrimas yra objektyvi tiesa, o pažinimas – besąlygiškas tikrumas. Sokratas buvo pirmasis antikos filosofas naudojęs dialektinį metodą ir teigęs jog šiuo metodu galima prisikasti prie tiesos ir tikrojo aplinkos pažinimo. Sokratas juo stengėsi paaiškinti, kaip žmogus turi siekti gėrio, grožio ir tiesos. Aukščiausia gėrio apraiška laikė etines vertybes, o jų pažinimą – būtina dorovingo elgesio sąlyga. Filosofija, skatindama refleksiją ir padėdama išsiaiškinti etines sąvokas, tarnaujanti gėriui. Tad žmogaus doorovingumas priklausąs nuo jo noro ir sugebėjimo siekti žinių. Bet koks blogis atsiranda iš nežinojimo: niekas žinodamas ir sąmoningai blogio nedaro. Todėl Sokratas ir kvietė tautiečius: „Pažink pats save“Žmonės dažnai klysta ir elgiasi priešingai savo naudai, nes nežino, kas yra gera..

Dialektinis pasaulio pažinimas, potyriai, blogis tai nežinojimas, praktinė filosofija.

Sokrato mintis, kad sąvokoje glūdi besąlygiškas būties turinys, turėjo įtakos tikrovės idealistinei sampratai susidaryti.

Labiausiai Sokratas domėjosi pavieniu žmogumi. Žmogus išlaisvintas iš to, ką tariasi žinąs, jis imtų tirti save ir galiausiai suprastų, ka

aip dera mąstyti ir elgtis. Tik tai, kas gera, yra iš tikrųjų naudinga. tikėjimu sielos nemirtingumu.
Jos įvaizdį Sokratas pritaikė savo darbui: jis pats negimdąs tiesos, tik savo klausimais padedąs kitiems gimdyti naujas idėjas.

Platonas

Jam būtis yra amžinos ir nesunaikinamos idėjos. Tik idėjos būna, o apie daiktus daugiausia galima pasakyti – tampa. Daiktai yra tik laikinos apraiškos. Idėjos yra amžinos, todėl ir realios. Esame, kaip pasakoja Platonas, panašūs į nuo gimimo įkalintus žmones, niekada nemačiusius šviesos, oloje prikaustytus veidais į galinę sieną ir galinčius matyti tik šešėlius to, kas dedasi išorėje. Mes tiesiogiai matome tik daiktus, o šie yra idėjų šešėliai. Grandinės – jutimai, kūnai – materialūs daiktai, šešėliai. Idėjų pasaulis (anapus) yra tikroji būtis. Jis pirminis, daiktai – antriniai. Idėja – daikto priežastis, esmė ji nekintanti ir amžina. Materija – idėjos priešingybė, ji kintanti. Mūsų pojūčiai negali duoti tikro vaizdo. žmogus = kūnas (materialus) + siela (nuolat buvo ir yra). Siela nemiršta, po žmogaus mirties atsiduria idėjų pasaulyje. Paskui vėl atgimsta kitame žmogaus kūne, ar medžiu, ar kokiu kitu pavidalu.
Pažinimas, tai prisiminimas. Žmogaus tikslas prisiminti, ką matė idėjų pasaulyje, ką jau žinojo. Protas – dvasios vedlys. Žinojimas – įgimtas, išmokstama tai ką jau žinojome. Žinojimas – prisiminimas.
Labiausiai Platonui rūpėjo tobula valstybė ir jos valdymas. Pasak jo, individą sudaro trys komponentai – troškimai, valia ir protas; pa

astarasis turėtų visada imti viršų. Lygiai taip ir valstybė esanti trilypė, ir jos uždaviniai: pamatas – mityba ir gamyba, paskui – išorės gynyba ir pagaliau – protingas vadovavimas. Tam, kad valstybės valdžia atitektų išmintingiausiems, esanti reikalinga jų atranka, o jos sąlyga – vienoda galimybė visiems vaikams gauti išsilavinimą. Tada ateitų laikas, kai karaliais taptų filosofai: jie turėtų ir valdžią, ir išminties.

Realus idėjų pasaulis, idėjos yra amžinos, nes idėjos yra pačio pasaulio ir realybės esmė, giliausia ir pagrindinė dalis, o materiali forma tai tik paviršius., pasaulį gali pažinti tik protu, peržengiančiu jutimų ribotumą. Valstybę turi valdyti meritokratai.

Aristotelis nesutiko su Platono svarbiausia idėjų doktrina. Platonas atrado tobulas idėjas, esančias aukščiau juslinio pasaulio, pvz.: iš pradžių atsirado idėja „arklys“ – ir tik tada, nelyginant šešėliai ant urvo sienos, ėmė risnoti visi pasaulio arkliai (arba pvz.: „vištos“ idėja yra pirmesnė ir už vištą, ir už kiaušinį:). Aristotelio nuomone, Platonas viską apvertė aukštyn kojom. Jis pritarė mokytojui, kad kiekvienas arklys kinta ir joks arklys negyvena amžinai, sutiko, kad arklio forma yra amžina ir nekintama. Tačiau arklio  idėja tėra sąvoka, kurią mes, žmonės susikūrėme po to, kai pamatėme tam tikrą skaičių arklių. Taigi arklio idėja, arba forma, neegzistuoja pati savaime. Arklio forma, anot Aristotelio, tai arklio savybės, tai, kas yra bendra vi

isiems arkliams. Platonui aukščiausia realybės rūšys yra tai, ką mes išprotaujame. O Aristotelis atkakliai tvirtino, kad aukščiausia realybės rūšis yra tai, ką suvokiame juslėmis. Jam gamta yra tikrasis pasaulis. Žmogaus sąmonėje nėra nieko, ko pirmiau nebūtų buvę pojūčiuose, todėl pojūčiai svarbesni už protą. Aristotelis pabrėžė jog dažnai vidurys arba vidurkis yra daug geriau nei kraštutinumas. Tikriausiai todėl jis stengėsi apjungti sokrato ir platono idėjas, o ne išrinkti teisingesnę.

Aristotelis manė, kad visi gamtos daiktai turi galimybę įkūnyti, arba įgyti, tam tikrą formą, pvz.: vištos kiaušinis turi galimybę tapti višta. Tai nereiškia, kad visi vištų kiaušiniai tampa vištomis, nes kai kurie atsiduria ant pusryčių stalo – omleto pavidalu:)

Pasak Aristotelio, žmogaus forma yra tai, kad jis turi augalinę sielą, gyvulinę sielą ir protingą sielą. Yra 3 laimės rūšys. Pirmoji laimės rūšis pasiekiama pramogomis ir malonumais, antroji rūšis – laisvo ir atsakingo piliečio gyvenimu, o trečioji – tyrinėtojo ir filosofo gyvenimu.

Santykiuose su kitais žmonėmis Aristotelis pataria laikytis „aukso vidurio“:

„(.) Dorybė yra tam tikras vidurys, nes ji siekia vidurio. Be to, klysti galima įvairiai, nes, kaip teigia pitagorininkai, blogis priklauso begalybei, o gėris – tam kas ribota. Bet teisingai elgtis galima tik vienu būdu, todėl gėrį pasiekti sunku, o blogį – lengva, nes tikslo nepasiekti lengva, o pasiekti – sunku. Dėl to perteklius ir stoka priklauso blogiui, o vidurys – gėriui.“ (Aristotelis. Rinktiniai raštai. – Vilnius: Mintis, 1990. P. 71)

Aristotelis skiria 3 geras valstybės valdymo formas. Viena yra monarchija. Kad ši valdymo forma būtų gera, ji neturi virsti tironija. Kita gera valstybės forma – aristokratija, tik reikia saugotis, kad ji nevirstų nedaugelio valdžia.. Trečioji gera valdymo forma yra demokratija, tik ji nesunkiai gali išsigimti į minios valdžią.

Tikrasis pažinimas ateina tik juslėmis. Stengiasi sulieti sokrato ir platono filosofijas.

Viduramžiai

Viduramžiai ne tik Europoje yra todėl, nes laikui bėgant tos pačios epochų idėjos ir perversmai labai panašiai vyko visuose didžiausiuose civilizaciniuose centruose. Viduramžiais scholastika ir religiškumas gimė kinjoje, paskui Indijoje paskui Arabijoje, o dar vėliau ir vakaruose. Tik skirtumas, jog ten buvo polidieviškumas, o krikčionybeje buvo skatinamas monodieviškumas.

Viduramžių Europoje vyko panašūs procesai , kaip ir rytuose, kinijoje, Indijoje, tik ten vyko daug anksčiau. Viduramžiai gimė tik nustojus siausti nomadų gentims. Pradėjus Europą formuoti įtakai iš tolimųjų ir artimųjų rytų.

Arabai yra įpratę bendrauti prekiaudami. Tai jiems yra bendravimo ir komunikavimo priemonę.

Ankstyvoji krikščionybė buvo visai graži. Todėl ji buvo priimtina daugeliui žmonių. Tačiau ji greitai išsigimė.

Vidu buvo visai kitokie, nei antika. Kitaip nei extravertiška antika ir visai kitoks nei renesanso filosofijos estetikos ir meno brandinta mastymo tradicija

Viduramžiai buvo keisti ir nesuprantami iš vėlesnių laikų perspektyvos – orientacija į dvasinį trancendentinį pasaulį. Platonas sake – amžinai graži dvasinė, idėja, kažkur danguje. Viduramžiai – absoliuti realybė ir siekiamybė buvo tik danguje, dieviškame pasaulyje. Kuo daiktas mažiau apčiuopiamas, keistas ir nerealus, kuo jis arčiau “dangaus” tuo jis tikresnis. Ir kuo jis realistiškesnis, materialistiškesnis tuo jis netikresnis, iliuziškesnis.

Tais laikais viskas buvo religija. Jie neįsivaizdavo pasaulio, be religijos akinių. Jų pasaulis buvo tarytum apverstas. Todėl kitose epochose į viduramžius visada žiūrėta, kaip į išsigimimą ir anomaliją. Tačiau tai neteisinga. Nes indijoje ir kinijoje, viduramžiai buvo labai įdomus ir prasmingas laikas, kuomet galingai plėtėsi kultūra. Europoje, tai tautų užgimimo epocha tautų plėtimosi ir bendravimo laikas.

Viduramžiais taip pat buvo susilieję 2 srautai – transformuota ekstravertiška antikos kultūra, kurios pagrindas jusliškumas ir hebrajų kultūra, kurią islamas išstūmė iš artimųjų rytų į vakarus. Nerono laikais antika ir velyvieji viduramžiai buvo tamsūs, kuomet žmogaus gyvybė nieko nereiškė. Šią kultūrą viduramžiais buvo stengiamasi išstumti. Viduramžiai priešinosi ištvirkimui ir pasielidimui ir žudymams, paplitusiems antikos pabaigoje. Viduramžiai augo, kaip priešprieša vėlyvosios antikos materialiam, dvasiniam ir moraliniam išsigimimui. Tai buvo itin aktyvu rytuose ir žydų tautoje. Hebrajiški vaizdiniai tapo besiformuojančios vakarų civilizacijos priemone. Nes islamas iš rytų išstūmė krikščionikąją ideologiją ir nustūmė ją į vakarus, kuriuose ji suklestėjo.

MIlžiniškas skirtumas tarp ankstyvosios ir vėlyvosios krikščionbės. Mes žvelgsime į ankstyvąją. Ji formuojasi vėlyvosios antikos sąlygomis ir reakcija į antikinį hedonizmą, išsigimimą ir ištvirkimą. -Tačiau tapusi oficialia religija, krikščionybė nepamiršo savo skriaudos, todėl iš karto išsigimė ir ėmė naikinti visa kas yra susiję su antika ir su pagoniškumu. Ankstyvoji kr buvo labai netolerantiška kitoms kultūroms ir požiūriams ir stengiasi suvesti sąskaitas su savo skriaudėjais – visų pirma –antika.

Iš graikų atėjęs meno srautas – statiškas, galingas ir monumentalus, realus, apčiuopiamas. Tai puikiai atspindi graikų skulptūra. Tuo tarpu hebrajiškas, senovės krikščioniškas suvokimas meno ir t.t. – dinamiškumas, teisingo santykio ieškojimas, psichologizmas, dinaminis laiko suvokimas. Tai aiškiai matosi žydų tautos kultūroje. Šiuo metu daugiausia geriausių psichologų – žydai. Muzikoje jie taip pat kieti.

Per tūkstančius metų kultūros sukuria specifinius unikalius kultūrinius genotipus, kurie lemia milžiniškus konkrečių tautų laimėjimus. Sunkiausia žmogui įskiepyti vertybes, kurios yra tinkamos.

Viduramžiuose graikiškoji ir hebrajiškoji srautų susidūrime laimi hebrajiškas pasaulio suvokimas ir jų atsinešta religija. Tai ima keisti žmonių gyvenimą ir nustumia realybę iš dominuojančio pasaulio suvokimo ir iškelia transendencinio, dieviško pasaulio svarbą, realumą ir tt. Šis pasaulis buvo kardinaliai skirtingas nuo vėlesnių kultūrų. Tai ilgai trugdė suvokti, kas buvo tie viduramžiai, ir tai pagimdė tamsos ir išsigimimo epochos viziją.

Tai yra netiesa, nes būtent viduramžių įtakoje gimė renesansas. Tai parodo, kaip negali iš karto teisti kitų nuomonių ir jų iš karto atmesti. Nes nesuvokiant konteksto, neįmanoma suvokti ir pavienių elementų reikšmės ir svarbos.

Skirtingi žmonės viduramžių pradžią ženklina skirtingai. Akivaizdu – viduramžiai atėjo palaipsniui ir skirtingai kiekvienoje CE regionuose. Kitais laikais, kitokiomis aplinkybėmis ir pan. Svarbu paminėti, jog miestai ir kaimai ir atskiri regionai į viduramžius ir renesansą ir t.t. atėjo skirtingais laikais. Todėl bet kokie viduramžių datavimo pradžios yra sąlyginės ir iliuzinės.

Kryžiaus žygiai formavo viduramžius. To pasekoje buvo sąveikaujama su kitomis tautomis ir perimami kitų tautų laimėjimai ir t.t. Dažnai kryžiaus žygiai prasidėjo, sumeluojant vietiniams apie nebūtus kitatikių nusikaltimus ir prasiskolinus ir prasideda žygis prisigrobti.

Užgrobus Konstantinopolį įvyko didžiulis lūžis viduramžių raidoje. Viduramžiečiai gavo prieigą prie svarbių ir vertingų kultūrinių ir intelektualinių lobių.

Armėnai ir gruzinai taip pat buvo išsivystę labai labai, tuo metu. Turėjo naglą patristiką, architektūrą ir pan.

Bizantija stipriai įtakojo viduramžių vakarų Europą. Plėšiant Konstantinopolį buvo pavogta ir daugybė meno kūrinių, kurie buvo nugabenti į pilis ir vienuolynus. Būtent iš Bizantijos atėjo ikonos – psichologiniai dievulių paveiksliukai.

Rene

Ankstyvasis renesansas vystėsi visų pirma Sienoje ir tik paskui Florencijoje. Per šiuos centrus ir Bizantijos įtakos lemiamas prasidėjo humanizmo idėjos dailėje ir psichologizmas. Bizantija Europą pasiekė per Konstantinopolio užkariavimą. Asketiškos madonos ir dievuliai tapo žmogiški, nusileido ant žemės. Mokslas, gyvenimo kultūra plito per arabizuotus pietų Prancūzijos ir Ispanijos centrus ir stipriai įtakojo renesanso idėjas, maitino renesansą. Žydai atliko transliatorių ir vertėjų vaidmenį, tarp Arabijos ir azijos pasaulių ir europietiškų vakarų. Dėl ilgalaikio gyvenimo „niekur“ jie geba labai greitai prisitaikyti ir perimti kitų tautų patirtis, tradicijas, palikimą ir t.t.

Šiomis aplinkybėmis pradeda gimti universitetai, kuriuose dominuoja arabiški mokslai, tačiau taip pat ir antikos palikimas. Per žydų vertėjus ir pan. Prasideda renesansas. Dievas, kaip visako valdovas nukrenta ant žemės. Pradeda augti humanizmo idėjos ir žmogus pradeda bandyti pakeisti dievo pasaulį. Pradeda formuotis naujas vakarų civilizacijos raidos tarpsnis.

Rensansas nebuvo vien vakarų kultūros reiškinys – Jis pirmiausai įvyko kinijoje 8 amžiuje. Toks pat atgimimas įvyko visose didžiosiose civilizacijose ir CE. Europa viena paskutinių inicijavo renesansą.

Tai nebuvo išimtinai Florencijos ir Italijos reiškinys. Renesansinės kultūros problemos parodė, jog buvo ne vienas renesansas – Belgijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Olandijoje. Ispanijoje, Čekijoje ir t.t. Vyko ne tik pietų, tačiau ir šiaurės renesansas. Van daikas. Didysis Olandijos renesanso tapytojas.

Renesansas iškilo, kaip milžiniška kultūrinė banga 8a kinijoje, tan epochos pradžioje. Miestų, humanizmo, universalizmo, filosofijos, žmogaus, kaip būtybės ir proto galios iškėlimas, idėjų atgimimas ir plėtra. Šitokio pobūdžio atgimimas buvo panašus ir Indijoje, Arabijoje, Europoje. Kai ką sako ar ne? Kinijoje renesansas vadinosi – FU GU. Senovės gražinimas arba grįžimas į senovę. Renesansas – itališkai taip pat. Įdomu, jog rene gimsta tose vietose, kur didžiausias kultūrinis palikimas. Kinijos FU GU pasklido po visą rytų pasaulį ir paspartino kitų tautų atgimimą. Lygiai tuos pačius procesus matome ir Europoje ir Arabijoje ir Indijoje. Pirmasis renesanso židinys – kinijoje. Antrasis Arabijoje – kašmyro mieste? Trečiasis – Italijoje, Florencijoje.

Analizuodami meno idėjų raidą matome, kaip jos plito tarp skirtingų tautų. Paryžiuje, pačioje miesto centre yra daug meno idėjų, kurios atėjo per šilko kelią į Prancūziją. Kiekviena didžioji civilizacija padarė savo įtaką aplinkinėms tautoms. Chimeros atrodo atėjo iš kinų. Daugybė mitinių padarų atkeliavo iš kinijos, persijos ir t.t. Emigravę meistrai į Europą mokė savo mokinius, kurie perėmė savo mokytojų patirtį stilių ir idėjas. Skliautai pirmiausia gimė Armėnijoje ir Gruzijoje. Šios dvi šalys buvo svarbios vakarų raidai, nes užėmė svarbią geografinę ir kultūrinę ir intelektualinę poziciją tais laikais, praeityje.

Seniausios tautos ir jų patirtis pirmiausia atsiskleidžia intelektualinėje veikloje. Jose pasireiškia intelektualinės veiklos ir mokymo būdai. Todėl iš tų tautų intelektualinėje erdvėje dominuoja tų senųjų tautų atstovai.

Nesvarbu ar renesansas motininis ar atkartojamasis – motininės civilizacijos meno formos aukščiausią meno lygį pasiekia atkartojamojo renesanso šalyse. Teatras gimęs Italijoje labiausiai išsivysto anglijoje – Šekspyras ir pan. armėniški skliautai suklestėjo ne Armėnijoje, o Italijoje.

Europoas Renesanse – žmogus dievas, žmogus gamtos valdovas. Rytuose priešingai. Kinai neiškelia žmogaus, nes žmogus tik menkutė žmogaus pasaulio dalis, kuri greitai gyvena ir greitai užgesina savo gyvybę – visagalis dievas išlieka gamta. Renesanse Da vinčis ir Mikelandželas nori pakeisti, aplenkti dievą. Tai skatina arogantišką vakarų žmogaus požiūrį į pasaulį, jog tai tiesiog aruodas iš kurio gali imti bet ką ir bet kiek. – renesanse pradėtas formuoti vakarietiškas gamtos ir pasaulio, kaip paprasčiausio resursų maišo įvaizdis.

Kaip ir visi kiti reiškiniai renesansas vakaruose turėjo ir blogų savybių – grobuoniškumą, išsigimimą, plėšrumą ir t.t. Didieji geo atradimai – visur kur buvo galima, visur buvo žudoma, vogiama ir naikinimą ištisų tautų dėl žemės, turtų, aukso ir t.t. Renesansinis humanizmas turėjo iš šią pusę – merkantilumą ir t.t. Renesansas ją pagimdė. Tai buvo augančios vakarų civilizacijos padarinys. Erdvės trūkumas ir galios perteklius.

Tačiau tolimesnė raida ir idėjos buvo kitokios

Apšvietos, švietimo epocha

Ji siejasi su nauju humanizmo ir racionalistinės filosofijos srovės atsiradimu  ir universalizmo bei su tikėjimu žmogaus proto galiomis, jog žmonija savo protu sukurs gražų ir tobulą, urbanistinį pasaulį. Dekartas, lokas,Volteras, Kantas buvo vieni garsiausių apšvietos epochos mąstytojų. Svarbu paminėti jog apšvietos epochą taip pat inicijavo ir mokslo pažanga, kurią sukėlė Niutono atradimai. Švietėjai kvestionavo tradicines valdžios formas, religiją, siekė šviesti liaudį

Tais laikais Europoje viešpatauja Prancūzija. Menas, mokslas, kalba, estetika ir filosofija. Tuometinėje Prancūzijoje suklestėjo literatūra, kuri labai paskatino švietėjiškųjų idėjų sklaidą. Pas prancūzus kitaip – visur meninės kultūros dominavimas. Prieš revoliuciją dominavo filosofai, menininkai, švietėjai. Jie matė jog pakeisti žmogaus barbariškumą ir nuvesti žmogų į utopiją ir dieviškumą būtina juos mokyti, šviesti estetiškai ir ideologiškai. Jie labai stipriai visą tai vystė ir tobulino, todėl šiuo metu ir praeityje dominavo prancūziška meno ir estetikos samprata. Tačiau visą tai kūrė aristokratai.

Anglijoje visa teorinė mintis nukrypo į skonio kritikos problemas. Jiems nebuvo tokios aktualios socialinio poveikio pertvarkymo poreikio. Ten jau buvo įvykusi revoliucija. Anglijoje švietėjiškumas buvo neįgalus ir kastruotas.

Vokietijoje buvo kitaip. Tai buvo suskaldyta ir reakcinga valstybė. Filosofija, estetinė mintis daugiausia plėtojosi tik tarp universitetų ir intelektualai. Dėstytojai negalėjo idėjų reikšti laisvai, nes buvo priklausomi nuo valdančiųjų ir aristokratų. Todėl jie puikiai įvaldė dialektinį mastymą, ironiją, metafiziką, alegorišką kalbą. Dialektika leidžia pasakyti viena, tačiau paskui įrodyti, jog dėl neįsiskaitymo visi tai suprato neteisingai. Vokiečiai sugeba idėjas ir mintis, kurios išskaidytos pakylėti į tik vokiečiams būdinga konceptualaus mąstymo lygį. Netikėtai, vokiečių filosofija pradėjo vyrauti Europoje. Vokiečiams būdingas teorizavimas, konceptualizavimas ir pan. Jiems taip pat labai būdingas sistemingas bendravimas. Tik suvedus viską į vieną visumą, į vieną sistemą, visi konceptualizmai ir teoriškumas įgauna prasmę. Empiriškumas čia nepadeda, norint suvokti esmę ir visumą.

KANTAS

Filosofas, kurio veikalai atvėrė naują vakarietiškos filosofijos epochą, kurioje pradėjo dominuoti vokiečiai. Apie grožį, meną ir estetiką kantas kalbėjo sudėtingomis ir plačiomis tačiau logiškomis, sistemingomis ir tarpusavyje stipriai susietomis idėjomis, kurios išryškino didingas ir kanto estetikos ir filosofijos struktūras.

Svarbu paminėti, jog iš pradžių kantas į estetiką ir meno filosofiją gilinosi tik tiek, kiek jam tai buvo būtina siekiant sukurti savo paties filosofinę sistemą. Tačiau vėliau, kuomet jo filosofinės sistemos raidoje ji skilo į dvi dalis : gamtos mokslo tyrimą ir moralės filosofijos analizę, kantas pradėjo ieškoti atsakymo, kaip šias dvi dalis sujungti ir atsakymą rado būtent estetikoje. Estetikos tyrinėjimai ir įžvalgos suteikė kanto filosofiniai sistemai baigtimumo, sujungė teorinę ir praktinę jos dalis. Kantas suvokė ir vėliau teigė, jog estetika yra viena mažiausiai pažintų ir viena sudėtingiausių žmogaus veiklos sričių. Kantas buvo pirmasis nubrėžęs aiškias ribas skiriančias estetiką ir jos viduje besiformuojančią meno filosofiją nuo kitų filosofinių disciplinų ir įrodęs, jog jos yra svarbios filosofinio mokymo dalys. Kantas padėjo estetikai ir meno filosofijai įgyti autonomiją.

Kantas ėmė nuosekliai gilintis į estetikos problematiką ir jo darbai šioje srityje padėjo pamatus kitiems garsiems vokiečių filosofams. Kantas buvo pirmasis kuris aiškiai ir konkrečiai apibrėžė estetiškumo vietą, tarp kitų žmogaus dvasinių sugebėjimų.

Kantas nagrinėjo meną grožio ir skonio sąvokomis. Apie skonio prigimtį, teigė, jog skonis tai gebėjimas atpažinti grožį, tačiau taip pat pabrėžė, jog skonis yra kiekvieno subjekto reikalas, todėl skonis, kaip ir grožis visuomet esantis subjektyvus ir bet kokios pastangos juos padaryti objektyviais ir bergždžios. Tačiau geras kūrėjo skonis yra dvasiškai prasmingo meno prielaida, sukelia intelekto ir jutimo harmoniją, suteikia kūriniui estetinę vertę. Kalbėdamas apie grožį kantas kelia ne grožio objektyvumo klausimą, o kaip grožis atsispindi, išsisklaido subjekto sąmonėje ir kokią estetinių išgyvenimų įvairovė jis sukelia. Kantas tikėjo, jog daiktai patys savaime nėra gražūs, o juos tokiais padaro žmogaus sąmonė. Grožį kantas laikė gėrio ir dorovės simboliu.

Meną kantas laikė kaip vieną estetiškumo apraiškų, aukščiausią dvasinės ir praktinės veiklos forma, įrodanti, jog žmogaus prigimtis yra estetinė (bent jau iš dalies). Estetinė žmogaus prigimtis pagal kantą skirta sutaikyti žmogaus būties prieštaravimams ir padėti žmogui ugdyti harmoningą asmenybę ir visuomenę. Kantas meno šaltiniu laikė gamtą, tačiau parodė jog menas nėra paprastas gamtos mėgdž-iojimas, o laisvos genijaus kūrybinės vaizduotės rezultatas, nes genijaus menininko paskirtis yra ne vergiškai kopijuot gamtą, o kūrybiškai pertekti jos dvasią. Nors jis taip pat teigė, jog gamtos grožis atsiskleidžia tik per meno grožį.

Kalbėdamas apie grožį kantas kelia ne grožio objektyvumo klausimą, o kaip grožis atsispindi, išsisklaido subjekto sąmonėje ir kokią estetinių išgyvenimų įvairovė jis sukelia. Kantas tikėjo, jog daiktai patys savaime nėra gražūs, o juos tokiais padaro žmogaus sąmonė.

Kantas taip pat pirmasis pradėjo daug giliau ir išsamiau nagrinėti genijaus kūrėjo problemą, teigdamas, jog net ir tobuliausių idėjų vedami negalėsime sukurti meno, jeigu neturėsime įgimtų meninių gabumų. Genijus pagal kantą tai tai talentas, prigimtinė dvasios savybė, įgimtas originalumas, sugebėjimas laisvai panaudoti savo pažintines galias ir kurti tai, ko iš anksto dar nenumatė jokios taisyklės.

Morfologiškai meną kantas suskirstė, į 3 pagrindines meno rūšių grupes :

Žodinę – iškalbos menas ir poezija

Vaizduojamoji – plastika ir tapyba

Subtilaus jausmų žaismo meną (muzika ir spalvų menas)

Skirtinga grupė atspindi skirtingą žmogaus dvasios sritį.

Auksčiausia meno sritis – poezija.

Kantas meno filosofiją ir estetiką nagrinėjo per kitą pusę – per filosofiją, o ne per meninę praktiką.

Tiesa ir grožis – skirtingi požiūro taškai į tą patį fenomeną.

Šelingas

Pirmasis sistemingai sukonstruotos meno filosofijos autorius. Jis pirmasis pateikęs estetinės meninės sferos reikšmę aukštinančias idėjas sistemingai. Viena svarbiausių figūrų menofi raidoje. Remdamasis pirmtakais jungė jų idėjas, plėtojo menofi sistemingai ją papildydamas ir suliedamas skirtingas idėjas į bendrą konsensusą, aprašė meno pasaulį kaip vientisą ir daugiasluoksnį darinį. Še pirmasis pradėjo meno pasaulį nagrinėti kaip vientisą, dialektišką organizmą.

Še meno filosofija buvo žymiai labiau susijusi su konkrečiais meno kūriniais ir kūrybine praktika nei kanto. Šelingo idealizmo sistema padėjo sistemingai sukonstruotai meno filosofijai išaugti į savarankišką mokslą.

Šelingo filosofinėje sistemoje tarp praktinės ir teorinės filosofijos įterpiama trečioji aukščiausia apibendrinamoji grandis – meno filosofija, kuri suteikia jo sistemai išbaigtumą ir vientisą pavidalą. Tai panašu į kantą, tačiau še kantiškosios estetikos funkcijas susiaurino ir priskyrė meno filosofijai. Aktualias pažinimo, būties, kūrybos problemas šelingas sprendžia būtent meno filosofijos pagalba.

Še meno filo tikslas buvo sukurti abstrakčią filosofinę sistemą, kurios kiekviena sudedamoji grandis visai kaip ir gyvame organizme yra sudėtinė visumos grandis turinti savo konkrečia vietą stambesnėje struktūroje ir paklūstanti visuotiniams dėsniams.

Svarbiausi meno filo problemos : meno būties, kūrimo, funkcionavimo dėsningumai, genijaus, meno kūrybos proceso meno skirstymo problemos. Menofil siekiamybė – grožis. Pagal še visos meno sritys ir rūšys yra susiję, nes visos jos kilo iš to paties prado.

 

Šelingas suabsoliutino meną. Teigė, jog meninei veiklai prieinama didinga sąmoningo ir nesąmoningo subjektyvaus ir objektyvaus prado gamtos ir dvasios laisvės ir būtinybės sintezė, todėl mene net visiškai priešingi dalykai gali pasiekti harmoniją.

Menas tai absoliuti ir aukščiausia vertybė. Menu turėtų sekti visas mokslas, nes menas leidžia žmogui pasiekti savo egzistencines aukštumas. Kitaip nei filosofinis, protinis pažinimas, menas tiesą atskleidžia intuityviai – iš karto. Menas įveikia praktinės ir teorinės veiklos priešpriešą, pasiekią sąmoningo ir nesąmoningo pradų harmoniją. Todėl meninis pažinimas, kitaip nei filosofinis yra objektyvus.

Meno kūrinio gimimą autorius aiškina kaip sąmoningos ir nesąmoningos veiklos rezultatą. Sąmoninga susijusi su apmąstymais išmoktomis tradicijomis, tuo tarpu nesąmoninga apima visa tai, ko neįmanoma paaiškinti racionaliai, išmokti, kas gimsta kaip laisvos menininko dvasios polėkis. Nesąmoningą pradą še laikė svarbesniu. Kanto MKP teorijoje nesąmoningą pradą atitinka įgimti talentai ir meniniai gebėjimai.

Tyrinėdamas meno raidą še iškėlė mitologiją kaip subststancialią meno esmę ir pradą. Priešpriešino antikos ir naujųjų laikų meną kanoniškumo ir originalumo atžvilgiais. Teigė jog meno raidoje nuolatos vyko nuoseklūs perėjimai iš jusliškumo į dvasiškumą ir iš plastiškumo į tapybiškumą.

Šelingas menus suskirstė į idealiuosius (muzika, tapyba, plastiniai menai) ir realiuosius (lyrika epas drama).

Genijus pagal še yra priešprieša biurgeriui, genijus tai išskirtinė dvasios savybė būdinga tik nedaugeliui išrinktųjų, kurie geba ignoruoti daugėlį išorinio pasaulio apsektų, tačiau niekada savo pačių dvasinių ir kūrybinių impulsų.

Hėgelis

Aukštino racionalistinį pasaulio pažinimą, todėl viską sistemavo, kaip ir kiti vokiečių klasikinės filo atstovai. Tačiau sukūrė dogmatišką filosofinę sistemą, kuri buvo senamadiška ir neprilygo kanto filosofinei sistemai. he orientuojasi į griežtus racionalizuotos filosis reikalavimus ir sukuria uždarą menų vystymosi schemą. Tačiau dėl uždarumo ir dėl griežtumo ši sistema neretai yra pritempta ir akivaizdžiai neteisinga.

Savo meno filosofijos koncepcijoje sujungė ir susistemino svarbiausias savo pirmtakų idėjas, visai kaip Aristotelis. Taip pat užbaigė ir užantspaudavo vieną pačių vaisingiausių teorinės minties plėtros epochų, klasikinį racionalųjį vokiečių idealizmą, po kurio sekė kategoriškai priešingos minties epocha. Hegelio menofi tikslas – pažinti meno prigimtį jo istorinės raidos dėsningumus bei visuomeninę paskirtį.

Jaunystėje teigė, jog aukščiausia proto apraiška – estetinis aktas, o tiesa ir gėris suartėja tik per grožį. Estetinis jausmas yra viena iš dvasingumo prielaidų. Vėliau romantiškas požiūris jam tampa svetimas.

Estetika he buvo tik grožio problemos nagrinėjimas mene ir nieko daugiau. Estetikos problemas he dažnai sutapatindavo su menofi. Svarbu, jog menofi problemas he sprendė tik konkrečiais meno pavyzdžiais. Siekdamas še stengiasi dar labiau susitemantinti sulogizuoti ir t.t. estetiką ir įterpti ją į menofi sistemą.

Pagal he objektyviai pažinti meną galima tik remiantis meno filosofija ir tiesiogiai su ja susijusiomis grožio ir meno idėjomis.

He meną prilygina religijai ir filosofijai, kaip vieną iš visuomenės sąmonės formų.

Menas kaip ir filo ir reli yra būdai pažinti pasauliui. Tačiau galų gale, menas yra tik pirminė pasaulio dvasios pažinimo forma, užleidžianti vietą filo ir reli.

He teigia, jog tobulas ir tikras grožis galimas tik mene, tuo tarpu gamtoje galime pamatyti tik netobulo grožio atmainas. Meno grožis yra pagimdytas ir išpuoselėtas dvasios, o dvasia yra auksčiau už gamtą. Grožis ir tiesa turi tą patį pradą, tą pačią esmę, tačiau jie nėra vienodi. Tarytum 2 skirtingos to paties fenomeno pusės. )

Menas yra įvairiaspalvis reiškinys, lengvas žaidimas, malonumas, aplinkos ir buities papuošimas. Tokiam menui svetima tikroji laisvė, savarankiškumas – taikomasis menas. Menas kaip laisvas reiškinys, su jam būdingais tikslais ir sugebėjimu pažinti tiesą. Toks menas pajėgus sręsti didžius uždavinius tik tada, kai eina kartu su religija filo ir iškyla mūsų akyse, kaip vienas būdų suvokti ir išreikšti dieviškąjį pradą, slapčiausius žmogaus interesus visuotinės dvasios jėgas.

Meno kūriniuose tautos įkūnijo savo didžiausius atradimus, patirtį išmintį, charakterį todėl tautosaka dažnai tampa raktu, o kai kurių tautų – vieninteliu raktu, atveriančiu šių tautų išmintį, patirtį ir religiją. Šiuo atveju menas atlieka filo ir reli funkcijas, tačiau ypatingų būdu – išmintį ir patirtį materializuodamas taip, jog ją būtų galima perimti jusliškai.

Išskiria 3 meno raidos dalis – simbolinę ( Egipto ir artimųjų rytų archi), klasikinę (antikinė skulptūra) ir romantinę (tapyba muzika poezija)

Simbolinė –netobula, neišbaigta, joje nėra sielos, yra tik žmogiškasis pradas – idėja.

Klasikinė – Išbaigto idealo, grožio viršūnė, neprilygstama meno raidos viršūnė.

Romantinė – menininko subjektyvumo išryškėjimas, dvasios išsilaisvinimas iš prieš tai dominavusio juslinio pasaulio pažinimo.

Menas vystėsi nuo materialaus į dvasinį, nuo konkretaus į abstraktų – todėl archi – žemiausia meno forma, tuo tarpu skulptūra aukštesnė, o poezija aukščiausia. Tapyba irgi faina, lengvai atitrūksta nuo konkretumo ir materialumo su savo šviesa ir spalvomis. Poezija – abstraktus dvasingumas, absorbuoja kitų meno rūšių privalumus.0020

Šopenhaueris

Vienas iškiliausių vokiečių mąstytojų, kurių idėjos formavo 20a estetikos ir meno filosofijos kryptis.

Pirmasis pradėjo kalbėti apie netradicines, ontologiškas meno filosofijos koncepcijas, daugiausia dėmesio skiriančias žmogaus vidiniam pasauliui, jo būties ir kūrybos problemoms. Taip pat svarbu suvokti – šo buvo vienas pirmųjų vakariečių filosofų, kurie pradėjo gilintis į rytų mąstymo tradicijos lobynus. Tai neišvengiamai įtakojo jo filosofines idėjas. Šo kūryboje didelę įtaką turėjo senovės indų filosofija, budistinis mokymas. Šo filosofijoje ne vienas panašumas į dzen, budizmą, chen. Šo ignoruoja aplinkinę tikrovę, ypatingą dėmesį skiria vidinio pasaulio išgyvenimams, intymiausiems jausmams, nuotaikų pokyčiams – žodžiu gilinasi į intravertišką pasaulio suvokimą.

Šo stengėsi pateisinti ir pagrįsti pesimizmą, individualizmą ir vengimą aktyvios visuomeninės veiklos.

Filosofijos išeities tašku autorius skelbia kančią, o ne nuostabą ar mąstymą.

Svarbiausias ir visa lemiantis filosofinis principas – akla ir nesąmoninga valia. Tuo pagrįsta Voliunterizmo filosofija – viena ankstyvųjų iracionalizmo formų.

Pasaulinė valia- nesąmoningai veikianti visą apimanti kosminė jėga, pirminis gyvybės impulsas apimantis visą gamtą ir žmogaus gyvenimą. Šo linksta į filosofinio ir meninio mąstymo sintezę, pabrėžia estetinių ir etinių klausimų, individualios valios stiprinimo svarbą, pasaulį traktuoja, kaip kančios buveinę, skelbia jo nerealumą. Šo paneigia žmogaus būties harmoningumą, kurį skelbė švietėjai. Neįveikiama žmogaus egzistencijos krizė, tragiškumas, pesimistiniai būties apmastymai, pažangos neigimas buvo šo perliukai.

Valia kaip vienintelė tikra realybė, o visi kiti reiškiniai ra neprotingos nelogiškos valios rezultatas.

Šo teigė, jog žmogaus vidinio pasaulio išgyvenimai yra žymiai svarbesni, negu juos s. . .

Join the Conversation