Meno filosofija

Antika

Antika gimė dviejų civilizacijos kelių sankirtoje, kuomet iš Egipto ir iš šumerų keliai vedė į Europą, konkrečiai mažąją aziją, ties viduržemio jūra. Ten didžios tautos, ieškodamos resursų užmezgė ryšius su tuometinėmis Graikijos teritorijos gentimis ir įžiebė antikos filosofijos ir kultūros gyvybę. Taip finikiečiai tapo pirmieji ankstyvojo graikiškojo civilizacinio pasaulio statytojais.

Graikus labiausiai įtakojo Egipto civilizacija. Pati pradžia buvo kone atviras Egipto architektūros ir skulptūros kopijavimas. Tai puikiai matome ankstyvųjų graikų meno pavyzdžiuose. Panašiai vystosi ir likusi graikų kultūra, religija ir t.t. Graikus taaip pat stipriai veikė persai. Kultūrinį, dvasinį ir filosofinį autentiškumą Graikai įgavo tik vėliau. Graikija, kaip ir visa vakarų sąmonė formuojasi judant nuo mito prie religinės sąmonės, o jai trūkinėjant formuojasi filosofinės sąvokos užuominos. Mitas, religija, filosofija. Rytuose visai kitaip – mitas, filosofija, religija.

Azijocentrizmas gimė kinijoje dėl to meto situacijos, kuomet jie keliaudami savo laivais matė, jog kitose tautose vyrauja barbarizmas.

Graikijoje formuojasi daug svarbių filosofinių krypčių. Svarbus Sokratas atsukęs filo į žmogų ir siekęs praktiškos filosofijos. Platonas. Aristotelis. Didžioji graikų filosofijos trijulė. Viienas kito mokiniai. Sokratas-Platonas-Aristotelis. Viena mokslo linija. Sokratas gilinasi į žmogų, nes filosofija pirmą kartą tampa ir praktine, kurią gali pritaikyti gyvenime. Tuo tarpu platonas perkialia filo ir realybę apskritai į idėjų pasaulį. Aristotelis bando susintezuoti žmogų ir idėjų pasaulį, apjungti Sokrato ir

r platono idėjas į vieną visumą ir grįžta prie materialistinės filosofijos.

Sokratas – Platonas – Aristotelis.

Ant šių filosofų idėjų skirtų žmogaus gyvenimui ir valstybės valdymui buvo sukurti vakarietiškos kultūros pamatai, nors šiomis dienomis jie jau seniai pamiršti.

Sokratas Suformavo požiūrį į filosofiją kaip į priemonę siekti ir mokytis gyvenimo išminties. Savąja filosofijos samprata siekė atsiriboti nuo reliatyvizmo, siekė konkretumo. Teigė, jog patyrimas yra objektyvi tiesa, o pažinimas – besąlygiškas tikrumas. Sokratas buvo pirmasis antikos filosofas naudojęs dialektinį metodą ir teigęs jog šiuo metodu galima prisikasti prie tiesos ir tikrojo aplinkos pažinimo. Sokratas juo stengėsi paaiškinti, kaip žmogus turi siekti gėrio, grožio ir tiesos. Aukščiausia gėrio apraiška laikė etines vertybes, o jų pažinimą – būtina dorovingo elgesio sąlyga. Filosofija, skatindama refleksiją ir padėdama išsiaiškinti etines sąvokas, tarnaujanti gėriui. Tad žmogaus doorovingumas priklausąs nuo jo noro ir sugebėjimo siekti žinių. Bet koks blogis atsiranda iš nežinojimo: niekas žinodamas ir sąmoningai blogio nedaro. Todėl Sokratas ir kvietė tautiečius: „Pažink pats save“Žmonės dažnai klysta ir elgiasi priešingai savo naudai, nes nežino, kas yra gera..

Dialektinis pasaulio pažinimas, potyriai, blogis tai nežinojimas, praktinė filosofija.

Sokrato mintis, kad sąvokoje glūdi besąlygiškas būties turinys, turėjo įtakos tikrovės idealistinei sampratai susidaryti.

Labiausiai Sokratas domėjosi pavieniu žmogumi. Žmogus išlaisvintas iš to, ką tariasi žinąs, jis imtų tirti save ir galiausiai suprastų, ka

aip dera mąstyti ir elgtis. Tik tai, kas gera, yra iš tikrųjų naudinga. tikėjimu sielos nemirtingumu.
Jos įvaizdį Sokratas pritaikė savo darbui: jis pats negimdąs tiesos, tik savo klausimais padedąs kitiems gimdyti naujas idėjas.

Platonas

Jam būtis yra amžinos ir nesunaikinamos idėjos. Tik idėjos būna, o apie daiktus daugiausia galima pasakyti – tampa. Daiktai yra tik laikinos apraiškos. Idėjos yra amžinos, todėl ir realios. Esame, kaip pasakoja Platonas, panašūs į nuo gimimo įkalintus žmones, niekada nemačiusius šviesos, oloje prikaustytus veidais į galinę sieną ir galinčius matyti tik šešėlius to, kas dedasi išorėje. Mes tiesiogiai matome tik daiktus, o šie yra idėjų šešėliai. Grandinės – jutimai, kūnai – materialūs daiktai, šešėliai. Idėjų pasaulis (anapus) yra tikroji būtis. Jis pirminis, daiktai – antriniai. Idėja – daikto priežastis, esmė ji nekintanti ir amžina. Materija – idėjos priešingybė, ji kintanti. Mūsų pojūčiai negali duoti tikro vaizdo. žmogus = kūnas (materialus) + siela (nuolat buvo ir yra). Siela nemiršta, po žmogaus mirties atsiduria idėjų pasaulyje. Paskui vėl atgimsta kitame žmogaus kūne, ar medžiu, ar kokiu kitu pavidalu.
Pažinimas, tai prisiminimas. Žmogaus tikslas prisiminti, ką matė idėjų pasaulyje, ką jau žinojo. Protas – dvasios vedlys. Žinojimas – įgimtas, išmokstama tai ką jau žinojome. Žinojimas – prisiminimas.
Labiausiai Platonui rūpėjo tobula valstybė ir jos valdymas. Pasak jo, individą sudaro trys komponentai – troškimai, valia ir protas; pa

astarasis turėtų visada imti viršų. Lygiai taip ir valstybė esanti trilypė, ir jos uždaviniai: pamatas – mityba ir gamyba, paskui – išorės gynyba ir pagaliau – protingas vadovavimas. Tam, kad valstybės valdžia atitektų išmintingiausiems, esanti reikalinga jų atranka, o jos sąlyga – vienoda galimybė visiems vaikams gauti išsilavinimą. Tada ateitų laikas, kai karaliais taptų filosofai: jie turėtų ir valdžią, ir išminties.

Realus idėjų pasaulis, idėjos yra amžinos, nes idėjos yra pačio pasaulio ir realybės esmė, giliausia ir pagrindinė dalis, o materiali forma tai tik paviršius., pasaulį gali pažinti tik protu, peržengiančiu jutimų ribotumą. Valstybę turi valdyti meritokratai.

Aristotelis nesutiko su Platono svarbiausia idėjų doktrina. Platonas atrado tobulas idėjas, esančias aukščiau juslinio pasaulio, pvz.: iš pradžių atsirado idėja „arklys“ – ir tik tada, nelyginant šešėliai ant urvo sienos, ėmė risnoti visi pasaulio arkliai (arba pvz.: „vištos“ idėja yra pirmesnė ir už vištą, ir už kiaušinį:). Aristotelio nuomone, Platonas viską apvertė aukštyn kojom. Jis pritarė mokytojui, kad kiekvienas arklys kinta ir joks arklys negyvena amžinai, sutiko, kad arklio forma yra amžina ir nekintama. Tačiau arklio  idėja tėra sąvoka, kurią mes, žmonės susikūrėme po to, kai pamatėme tam tikrą skaičių arklių. Taigi arklio idėja, arba forma, neegzistuoja pati savaime. Arklio forma, anot Aristotelio, tai arklio savybės, tai, kas yra bendra vi

isiems arkliams. Platonui aukščiausia realybės rūšys yra tai, ką mes išprotaujame. O Aristotelis atkakliai tvirtino, kad aukščiausia realybės rūšis yra tai, ką suvokiame juslėmis. Jam gamta yra tikrasis pasaulis. Žmogaus sąmonėje nėra nieko, ko pirmiau nebūtų buvę pojūčiuose, todėl pojūčiai svarbesni už protą. Aristotelis pabrėžė jog dažnai vidurys arba vidurkis yra daug geriau nei kraštutinumas. Tikriausiai todėl jis stengėsi apjungti sokrato ir platono idėjas, o ne išrinkti teisingesnę.

Aristotelis manė, kad visi gamtos daiktai turi galimybę įkūnyti, arba įgyti, tam tikrą formą, pvz.: vištos kiaušinis turi galimybę tapti višta. Tai nereiškia, kad visi vištų kiaušiniai tampa vištomis, nes kai kurie atsiduria ant pusryčių stalo – omleto pavidalu:)

Pasak Aristotelio, žmogaus forma yra tai, kad jis turi augalinę sielą, gyvulinę sielą ir protingą sielą. Yra 3 laimės rūšys. Pirmoji laimės rūšis pasiekiama pramogomis ir malonumais, antroji rūšis – laisvo ir atsakingo piliečio gyvenimu, o trečioji – tyrinėtojo ir filosofo gyvenimu.

Santykiuose su kitais žmonėmis Aristotelis pataria laikytis „aukso vidurio“:

„(.) Dorybė yra tam tikras vidurys, nes ji siekia vidurio. Be to, klysti galima įvairiai, nes, kaip teigia pitagorininkai, blogis priklauso begalybei, o gėris – tam kas ribota. Bet teisingai elgtis galima tik vienu būdu, todėl gėrį pasiekti sunku, o blogį – lengva, nes tikslo nepasiekti lengva, o pasiekti – sunku. Dėl to perteklius ir stoka priklauso blogiui, o vidurys – gėriui.“ (Aristotelis. Rinktiniai raštai. – Vilnius: Mintis, 1990. P. 71)

Aristotelis skiria 3 geras valstybės valdymo formas. Viena yra monarchija. Kad ši valdymo forma būtų gera, ji neturi virsti tironija. Kita gera valstybės forma – aristokratija, tik reikia saugotis, kad ji nevirstų nedaugelio valdžia.. Trečioji gera valdymo forma yra demokratija, tik ji nesunkiai gali išsigimti į minios valdžią.

Tikrasis pažinimas ateina tik juslėmis. Stengiasi sulieti sokrato ir platono filosofijas.

Viduramžiai

Viduramžiai ne tik Europoje yra todėl, nes laikui bėgant tos pačios epochų idėjos ir perversmai labai panašiai vyko visuose didžiausiuose civilizaciniuose centruose. Viduramžiais scholastika ir religiškumas gimė kinjoje, paskui Indijoje paskui Arabijoje, o dar vėliau ir vakaruose. Tik skirtumas, jog ten buvo polidieviškumas, o krikčionybeje buvo skatinamas monodieviškumas.

Viduramžių Europoje vyko panašūs procesai , kaip ir rytuose, kinijoje, Indijoje, tik ten vyko daug anksčiau. Viduramžiai gimė tik nustojus siausti nomadų gentims. Pradėjus Europą formuoti įtakai iš tolimųjų ir artimųjų rytų.

Arabai yra įpratę bendrauti prekiaudami. Tai jiems yra bendravimo ir komunikavimo priemonę.

Ankstyvoji krikščionybė buvo visai graži. Todėl ji buvo priimtina daugeliui žmonių. Tačiau ji greitai išsigimė.

Vidu buvo visai kitokie, nei antika. Kitaip nei extravertiška antika ir visai kitoks nei renesanso filosofijos estetikos ir meno brandinta mastymo tradicija

Viduramžiai buvo keisti ir nesuprantami iš vėlesnių laikų perspektyvos – orientacija į dvasinį trancendentinį pasaulį. Platonas sake – amžinai graži dvasinė, idėja, kažkur danguje. Viduramžiai – absoliuti realybė ir siekiamybė buvo tik danguje, dieviškame pasaulyje. Kuo daiktas mažiau apčiuopiamas, keistas ir nerealus, kuo jis arčiau “dangaus” tuo jis tikresnis. Ir kuo jis realistiškesnis, materialistiškesnis tuo jis netikresnis, iliuziškesnis.

Tais laikais viskas buvo religija. Jie neįsivaizdavo pasaulio, be religijos akinių. Jų pasaulis buvo tarytum apverstas. Todėl kitose epochose į viduramžius visada žiūrėta, kaip į išsigimimą ir anomaliją. Tačiau tai neteisinga. Nes indijoje ir kinijoje, viduramžiai buvo labai įdomus ir prasmingas laikas, kuomet galingai plėtėsi kultūra. Europoje, tai tautų užgimimo epocha tautų plėtimosi ir bendravimo laikas.

Viduramžiais taip pat buvo susilieję 2 srautai – transformuota ekstravertiška antikos kultūra, kurios pagrindas jusliškumas ir hebrajų kultūra, kurią islamas išstūmė iš artimųjų rytų į vakarus. Nerono laikais antika ir velyvieji viduramžiai buvo tamsūs, kuomet žmogaus gyvybė nieko nereiškė. Šią kultūrą viduramžiais buvo stengiamasi išstumti. Viduramžiai priešinosi ištvirkimui ir pasielidimui ir žudymams, paplitusiems antikos pabaigoje. Viduramžiai augo, kaip priešprieša vėlyvosios antikos materialiam, dvasiniam ir moraliniam išsigimimui. Tai buvo itin aktyvu rytuose ir žydų tautoje. Hebrajiški vaizdiniai tapo besiformuojančios vakarų civilizacijos priemone. Nes islamas iš rytų išstūmė krikščionikąją ideologiją ir nustūmė ją į vakarus, kuriuose ji suklestėjo.

MIlžiniškas skirtumas tarp ankstyvosios ir vėlyvosios krikščionbės. Mes žvelgsime į ankstyvąją. Ji formuojasi vėlyvosios antikos sąlygomis ir reakcija į antikinį hedonizmą, išsigimimą ir ištvirkimą. -Tačiau tapusi oficialia religija, krikščionybė nepamiršo savo skriaudos, todėl iš karto išsigimė ir ėmė naikinti visa kas yra susiję su antika ir su pagoniškumu. Ankstyvoji kr buvo labai netolerantiška kitoms kultūroms ir požiūriams ir stengiasi suvesti sąskaitas su savo skriaudėjais – visų pirma –antika.

Iš graikų atėjęs meno srautas – statiškas, galingas ir monumentalus, realus, apčiuopiamas. Tai puikiai atspindi graikų skulptūra. Tuo tarpu hebrajiškas, senovės krikščioniškas suvokimas meno ir t.t. – dinamiškumas, teisingo santykio ieškojimas, psichologizmas, dinaminis laiko suvokimas. Tai aiškiai matosi žydų tautos kultūroje. Šiuo metu daugiausia geriausių psichologų – žydai. Muzikoje jie taip pat kieti.

Per tūkstančius metų kultūros sukuria specifinius unikalius kultūrinius genotipus, kurie lemia milžiniškus konkrečių tautų laimėjimus. Sunkiausia žmogui įskiepyti vertybes, kurios yra tinkamos.

Viduramžiuose graikiškoji ir hebrajiškoji srautų susidūrime laimi hebrajiškas pasaulio suvokimas ir jų atsinešta religija. Tai ima keisti žmonių gyvenimą ir nustumia realybę iš dominuojančio pasaulio suvokimo ir iškelia transendencinio, dieviško pasaulio svarbą, realumą ir tt. Šis pasaulis buvo kardinaliai skirtingas nuo vėlesnių kultūrų. Tai ilgai trugdė suvokti, kas buvo tie viduramžiai, ir tai pagimdė tamsos ir išsigimimo epochos viziją.

Tai yra netiesa, nes būtent viduramžių įtakoje gimė renesansas. Tai parodo, kaip negali iš karto teisti kitų nuomonių ir jų iš karto atmesti. Nes nesuvokiant konteksto, neįmanoma suvokti ir pavienių elementų reikšmės ir svarbos.

Skirtingi žmonės viduramžių pradžią ženklina skirtingai. Akivaizdu – viduramžiai atėjo palaipsniui ir skirtingai kiekvienoje CE regionuose. Kitais laikais, kitokiomis aplinkybėmis ir pan. Svarbu paminėti, jog miestai ir kaimai ir atskiri regionai į viduramžius ir renesansą ir t.t. atėjo skirtingais laikais. Todėl bet kokie viduramžių datavimo pradžios yra sąlyginės ir iliuzinės.

Kryžiaus žygiai formavo viduramžius. To pasekoje buvo sąveikaujama su kitomis tautomis ir perimami kitų tautų laimėjimai ir t.t. Dažnai kryžiaus žygiai prasidėjo, sumeluojant vietiniams apie nebūtus kitatikių nusikaltimus ir prasiskolinus ir prasideda žygis prisigrobti.

Užgrobus Konstantinopolį įvyko didžiulis lūžis viduramžių raidoje. Viduramžiečiai gavo prieigą prie svarbių ir vertingų kultūrinių ir intelektualinių lobių.

Armėnai ir gruzinai taip pat buvo išsivystę labai labai, tuo metu. Turėjo naglą patristiką, architektūrą ir pan.

Bizantija stipriai įtakojo viduramžių vakarų Europą. Plėšiant Konstantinopolį buvo pavogta ir daugybė meno kūrinių, kurie buvo nugabenti į pilis ir vienuolynus. Būtent iš Bizantijos atėjo ikonos – psichologiniai dievulių paveiksliukai.

Rene

Ankstyvasis renesansas vystėsi visų pirma Sienoje ir tik paskui Florencijoje. Per šiuos centrus ir Bizantijos įtakos lemiamas prasidėjo humanizmo idėjos dailėje ir psichologizmas. Bizantija Europą pasiekė per Konstantinopolio užkariavimą. Asketiškos madonos ir dievuliai tapo žmogiški, nusileido ant žemės. Mokslas, gyvenimo kultūra plito per arabizuotus pietų Prancūzijos ir Ispanijos centrus ir stipriai įtakojo renesanso idėjas, maitino renesansą. Žydai atliko transliatorių ir vertėjų vaidmenį, tarp Arabijos ir azijos pasaulių ir europietiškų vakarų. Dėl ilgalaikio gyvenimo „niekur“ jie geba labai greitai prisitaikyti ir perimti kitų tautų patirtis, tradicijas, palikimą ir t.t.

Šiomis aplinkybėmis pradeda gimti universitetai, kuriuose dominuoja arabiški mokslai, tačiau taip pat ir antikos palikimas. Per žydų vertėjus ir pan. Prasideda renesansas. Dievas, kaip visako valdovas nukrenta ant žemės. Pradeda augti humanizmo idėjos ir žmogus pradeda bandyti pakeisti dievo pasaulį. Pradeda formuotis naujas vakarų civilizacijos raidos tarpsnis.

Rensansas nebuvo vien vakarų kultūros reiškinys – Jis pirmiausai įvyko kinijoje 8 amžiuje. Toks pat atgimimas įvyko visose didžiosiose civilizacijose ir CE. Europa viena paskutinių inicijavo renesansą.

Tai nebuvo išimtinai Florencijos ir Italijos reiškinys. Renesansinės kultūros problemos parodė, jog buvo ne vienas renesansas – Belgijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Olandijoje. Ispanijoje, Čekijoje ir t.t. Vyko ne tik pietų, tačiau ir šiaurės renesansas. Van daikas. Didysis Olandijos renesanso tapytojas.

Renesansas iškilo, kaip milžiniška kultūrinė banga 8a kinijoje, tan epochos pradžioje. Miestų, humanizmo, universalizmo, filosofijos, žmogaus, kaip būtybės ir proto galios iškėlimas, idėjų atgimimas ir plėtra. Šitokio pobūdžio atgimimas buvo panašus ir Indijoje, Arabijoje, Europoje. Kai ką sako ar ne? Kinijoje renesansas vadinosi – FU GU. Senovės gražinimas arba grįžimas į senovę. Renesansas – itališkai taip pat. Įdomu, jog rene gimsta tose vietose, kur didžiausias kultūrinis palikimas. Kinijos FU GU pasklido po visą rytų pasaulį ir paspartino kitų tautų atgimimą. Lygiai tuos pačius procesus matome ir Europoje ir Arabijoje ir Indijoje. Pirmasis renesanso židinys – kinijoje. Antrasis Arabijoje – kašmyro mieste? Trečiasis – Italijoje, Florencijoje.

Analizuodami meno idėjų raidą matome, kaip jos plito tarp skirtingų tautų. Paryžiuje, pačioje miesto centre yra daug meno idėjų, kurios atėjo per šilko kelią į Prancūziją. Kiekviena didžioji civilizacija padarė savo įtaką aplinkinėms tautoms. Chimeros atrodo atėjo iš kinų. Daugybė mitinių padarų atkeliavo iš kinijos, persijos ir t.t. Emigravę meistrai į Europą mokė savo mokinius, kurie perėmė savo mokytojų patirtį stilių ir idėjas. Skliautai pirmiausia gimė Armėnijoje ir Gruzijoje. Šios dvi šalys buvo svarbios vakarų raidai, nes užėmė svarbią geografinę ir kultūrinę ir intelektualinę poziciją tais laikais, praeityje.

Seniausios tautos ir jų patirtis pirmiausia atsiskleidžia intelektualinėje veikloje. Jose pasireiškia intelektualinės veiklos ir mokymo būdai. Todėl iš tų tautų intelektualinėje erdvėje dominuoja tų senųjų tautų atstovai.

Nesvarbu ar renesansas motininis ar atkartojamasis – motininės civilizacijos meno formos aukščiausią meno lygį pasiekia atkartojamojo renesanso šalyse. Teatras gimęs Italijoje labiausiai išsivysto anglijoje – Šekspyras ir pan. armėniški skliautai suklestėjo ne Armėnijoje, o Italijoje.

Europoas Renesanse – žmogus dievas, žmogus gamtos valdovas. Rytuose priešingai. Kinai neiškelia žmogaus, nes žmogus tik menkutė žmogaus pasaulio dalis, kuri greitai gyvena ir greitai užgesina savo gyvybę – visagalis dievas išlieka gamta. Renesanse Da vinčis ir Mikelandželas nori pakeisti, aplenkti dievą. Tai skatina arogantišką vakarų žmogaus požiūrį į pasaulį, jog tai tiesiog aruodas iš kurio gali imti bet ką ir bet kiek. – renesanse pradėtas formuoti vakarietiškas gamtos ir pasaulio, kaip paprasčiausio resursų maišo įvaizdis.

Kaip ir visi kiti reiškiniai renesansas vakaruose turėjo ir blogų savybių – grobuoniškumą, išsigimimą, plėšrumą ir t.t. Didieji geo atradimai – visur kur buvo galima, visur buvo žudoma, vogiama ir naikinimą ištisų tautų dėl žemės, turtų, aukso ir t.t. Renesansinis humanizmas turėjo iš šią pusę – merkantilumą ir t.t. Renesansas ją pagimdė. Tai buvo augančios vakarų civilizacijos padarinys. Erdvės trūkumas ir galios perteklius.

Tačiau tolimesnė raida ir idėjos buvo kitokios

Apšvietos, švietimo epocha

Ji siejasi su nauju humanizmo ir racionalistinės filosofijos srovės atsiradimu  ir universalizmo bei su tikėjimu žmogaus proto galiomis, jog žmonija savo protu sukurs gražų ir tobulą, urbanistinį pasaulį. Dekartas, lokas,Volteras, Kantas buvo vieni garsiausių apšvietos epochos mąstytojų. Svarbu paminėti jog apšvietos epochą taip pat inicijavo ir mokslo pažanga, kurią sukėlė Niutono atradimai. Švietėjai kvestionavo tradicines valdžios formas, religiją, siekė šviesti liaudį

Tais laikais Europoje viešpatauja Prancūzija. Menas, mokslas, kalba, estetika ir filosofija. Tuometinėje Prancūzijoje suklestėjo literatūra, kuri labai paskatino švietėjiškųjų idėjų sklaidą. Pas prancūzus kitaip – visur meninės kultūros dominavimas. Prieš revoliuciją dominavo filosofai, menininkai, švietėjai. Jie matė jog pakeisti žmogaus barbariškumą ir nuvesti žmogų į utopiją ir dieviškumą būtina juos mokyti, šviesti estetiškai ir ideologiškai. Jie labai stipriai visą tai vystė ir tobulino, todėl šiuo metu ir praeityje dominavo prancūziška meno ir estetikos samprata. Tačiau visą tai kūrė aristokratai.

Anglijoje visa teorinė mintis nukrypo į skonio kritikos problemas. Jiems nebuvo tokios aktualios socialinio poveikio pertvarkymo poreikio. Ten jau buvo įvykusi revoliucija. Anglijoje švietėjiškumas buvo neįgalus ir kastruotas.

Vokietijoje buvo kitaip. Tai buvo suskaldyta ir reakcinga valstybė. Filosofija, estetinė mintis daugiausia plėtojosi tik tarp universitetų ir intelektualai. Dėstytojai negalėjo idėjų reikšti laisvai, nes buvo priklausomi nuo valdančiųjų ir aristokratų. Todėl jie puikiai įvaldė dialektinį mastymą, ironiją, metafiziką, alegorišką kalbą. Dialektika leidžia pasakyti viena, tačiau paskui įrodyti, jog dėl neįsiskaitymo visi tai suprato neteisingai. Vokiečiai sugeba idėjas ir mintis, kurios išskaidytos pakylėti į tik vokiečiams būdinga konceptualaus mąstymo lygį. Netikėtai, vokiečių filosofija pradėjo vyrauti Europoje. Vokiečiams būdingas teorizavimas, konceptualizavimas ir pan. Jiems taip pat labai būdingas sistemingas bendravimas. Tik suvedus viską į vieną visumą, į vieną sistemą, visi konceptualizmai ir teoriškumas įgauna prasmę. Empiriškumas čia nepadeda, norint suvokti esmę ir visumą.

KANTAS

Filosofas, kurio veikalai atvėrė naują vakarietiškos filosofijos epochą, kurioje pradėjo dominuoti vokiečiai. Apie grožį, meną ir estetiką kantas kalbėjo sudėtingomis ir plačiomis tačiau logiškomis, sistemingomis ir tarpusavyje stipriai susietomis idėjomis, kurios išryškino didingas ir kanto estetikos ir filosofijos struktūras.

Svarbu paminėti, jog iš pradžių kantas į estetiką ir meno filosofiją gilinosi tik tiek, kiek jam tai buvo būtina siekiant sukurti savo paties filosofinę sistemą. Tačiau vėliau, kuomet jo filosofinės sistemos raidoje ji skilo į dvi dalis : gamtos mokslo tyrimą ir moralės filosofijos analizę, kantas pradėjo ieškoti atsakymo, kaip šias dvi dalis sujungti ir atsakymą rado būtent estetikoje. Estetikos tyrinėjimai ir įžvalgos suteikė kanto filosofiniai sistemai baigtimumo, sujungė teorinę ir praktinę jos dalis. Kantas suvokė ir vėliau teigė, jog estetika yra viena mažiausiai pažintų ir viena sudėtingiausių žmogaus veiklos sričių. Kantas buvo pirmasis nubrėžęs aiškias ribas skiriančias estetiką ir jos viduje besiformuojančią meno filosofiją nuo kitų filosofinių disciplinų ir įrodęs, jog jos yra svarbios filosofinio mokymo dalys. Kantas padėjo estetikai ir meno filosofijai įgyti autonomiją.

Kantas ėmė nuosekliai gilintis į estetikos problematiką ir jo darbai šioje srityje padėjo pamatus kitiems garsiems vokiečių filosofams. Kantas buvo pirmasis kuris aiškiai ir konkrečiai apibrėžė estetiškumo vietą, tarp kitų žmogaus dvasinių sugebėjimų.

Kantas nagrinėjo meną grožio ir skonio sąvokomis. Apie skonio prigimtį, teigė, jog skonis tai gebėjimas atpažinti grožį, tačiau taip pat pabrėžė, jog skonis yra kiekvieno subjekto reikalas, todėl skonis, kaip ir grožis visuomet esantis subjektyvus ir bet kokios pastangos juos padaryti objektyviais ir bergždžios. Tačiau geras kūrėjo skonis yra dvasiškai prasmingo meno prielaida, sukelia intelekto ir jutimo harmoniją, suteikia kūriniui estetinę vertę. Kalbėdamas apie grožį kantas kelia ne grožio objektyvumo klausimą, o kaip grožis atsispindi, išsisklaido subjekto sąmonėje ir kokią estetinių išgyvenimų įvairovė jis sukelia. Kantas tikėjo, jog daiktai patys savaime nėra gražūs, o juos tokiais padaro žmogaus sąmonė. Grožį kantas laikė gėrio ir dorovės simboliu.

Meną kantas laikė kaip vieną estetiškumo apraiškų, aukščiausią dvasinės ir praktinės veiklos forma, įrodanti, jog žmogaus prigimtis yra estetinė (bent jau iš dalies). Estetinė žmogaus prigimtis pagal kantą skirta sutaikyti žmogaus būties prieštaravimams ir padėti žmogui ugdyti harmoningą asmenybę ir visuomenę. Kantas meno šaltiniu laikė gamtą, tačiau parodė jog menas nėra paprastas gamtos mėgdž-iojimas, o laisvos genijaus kūrybinės vaizduotės rezultatas, nes genijaus menininko paskirtis yra ne vergiškai kopijuot gamtą, o kūrybiškai pertekti jos dvasią. Nors jis taip pat teigė, jog gamtos grožis atsiskleidžia tik per meno grožį.

Kalbėdamas apie grožį kantas kelia ne grožio objektyvumo klausimą, o kaip grožis atsispindi, išsisklaido subjekto sąmonėje ir kokią estetinių išgyvenimų įvairovė jis sukelia. Kantas tikėjo, jog daiktai patys savaime nėra gražūs, o juos tokiais padaro žmogaus sąmonė.

Kantas taip pat pirmasis pradėjo daug giliau ir išsamiau nagrinėti genijaus kūrėjo problemą, teigdamas, jog net ir tobuliausių idėjų vedami negalėsime sukurti meno, jeigu neturėsime įgimtų meninių gabumų. Genijus pagal kantą tai tai talentas, prigimtinė dvasios savybė, įgimtas originalumas, sugebėjimas laisvai panaudoti savo pažintines galias ir kurti tai, ko iš anksto dar nenumatė jokios taisyklės.

Morfologiškai meną kantas suskirstė, į 3 pagrindines meno rūšių grupes :

Žodinę – iškalbos menas ir poezija

Vaizduojamoji – plastika ir tapyba

Subtilaus jausmų žaismo meną (muzika ir spalvų menas)

Skirtinga grupė atspindi skirtingą žmogaus dvasios sritį.

Auksčiausia meno sritis – poezija.

Kantas meno filosofiją ir estetiką nagrinėjo per kitą pusę – per filosofiją, o ne per meninę praktiką.

Tiesa ir grožis – skirtingi požiūro taškai į tą patį fenomeną.

Šelingas

Pirmasis sistemingai sukonstruotos meno filosofijos autorius. Jis pirmasis pateikęs estetinės meninės sferos reikšmę aukštinančias idėjas sistemingai. Viena svarbiausių figūrų menofi raidoje. Remdamasis pirmtakais jungė jų idėjas, plėtojo menofi sistemingai ją papildydamas ir suliedamas skirtingas idėjas į bendrą konsensusą, aprašė meno pasaulį kaip vientisą ir daugiasluoksnį darinį. Še pirmasis pradėjo meno pasaulį nagrinėti kaip vientisą, dialektišką organizmą.

Še meno filosofija buvo žymiai labiau susijusi su konkrečiais meno kūriniais ir kūrybine praktika nei kanto. Šelingo idealizmo sistema padėjo sistemingai sukonstruotai meno filosofijai išaugti į savarankišką mokslą.

Šelingo filosofinėje sistemoje tarp praktinės ir teorinės filosofijos įterpiama trečioji aukščiausia apibendrinamoji grandis – meno filosofija, kuri suteikia jo sistemai išbaigtumą ir vientisą pavidalą. Tai panašu į kantą, tačiau še kantiškosios estetikos funkcijas susiaurino ir priskyrė meno filosofijai. Aktualias pažinimo, būties, kūrybos problemas šelingas sprendžia būtent meno filosofijos pagalba.

Še meno filo tikslas buvo sukurti abstrakčią filosofinę sistemą, kurios kiekviena sudedamoji grandis visai kaip ir gyvame organizme yra sudėtinė visumos grandis turinti savo konkrečia vietą stambesnėje struktūroje ir paklūstanti visuotiniams dėsniams.

Svarbiausi meno filo problemos : meno būties, kūrimo, funkcionavimo dėsningumai, genijaus, meno kūrybos proceso meno skirstymo problemos. Menofil siekiamybė – grožis. Pagal še visos meno sritys ir rūšys yra susiję, nes visos jos kilo iš to paties prado.

 

Šelingas suabsoliutino meną. Teigė, jog meninei veiklai prieinama didinga sąmoningo ir nesąmoningo subjektyvaus ir objektyvaus prado gamtos ir dvasios laisvės ir būtinybės sintezė, todėl mene net visiškai priešingi dalykai gali pasiekti harmoniją.

Menas tai absoliuti ir aukščiausia vertybė. Menu turėtų sekti visas mokslas, nes menas leidžia žmogui pasiekti savo egzistencines aukštumas. Kitaip nei filosofinis, protinis pažinimas, menas tiesą atskleidžia intuityviai – iš karto. Menas įveikia praktinės ir teorinės veiklos priešpriešą, pasiekią sąmoningo ir nesąmoningo pradų harmoniją. Todėl meninis pažinimas, kitaip nei filosofinis yra objektyvus.

Meno kūrinio gimimą autorius aiškina kaip sąmoningos ir nesąmoningos veiklos rezultatą. Sąmoninga susijusi su apmąstymais išmoktomis tradicijomis, tuo tarpu nesąmoninga apima visa tai, ko neįmanoma paaiškinti racionaliai, išmokti, kas gimsta kaip laisvos menininko dvasios polėkis. Nesąmoningą pradą še laikė svarbesniu. Kanto MKP teorijoje nesąmoningą pradą atitinka įgimti talentai ir meniniai gebėjimai.

Tyrinėdamas meno raidą še iškėlė mitologiją kaip subststancialią meno esmę ir pradą. Priešpriešino antikos ir naujųjų laikų meną kanoniškumo ir originalumo atžvilgiais. Teigė jog meno raidoje nuolatos vyko nuoseklūs perėjimai iš jusliškumo į dvasiškumą ir iš plastiškumo į tapybiškumą.

Šelingas menus suskirstė į idealiuosius (muzika, tapyba, plastiniai menai) ir realiuosius (lyrika epas drama).

Genijus pagal še yra priešprieša biurgeriui, genijus tai išskirtinė dvasios savybė būdinga tik nedaugeliui išrinktųjų, kurie geba ignoruoti daugėlį išorinio pasaulio apsektų, tačiau niekada savo pačių dvasinių ir kūrybinių impulsų.

Hėgelis

Aukštino racionalistinį pasaulio pažinimą, todėl viską sistemavo, kaip ir kiti vokiečių klasikinės filo atstovai. Tačiau sukūrė dogmatišką filosofinę sistemą, kuri buvo senamadiška ir neprilygo kanto filosofinei sistemai. he orientuojasi į griežtus racionalizuotos filosis reikalavimus ir sukuria uždarą menų vystymosi schemą. Tačiau dėl uždarumo ir dėl griežtumo ši sistema neretai yra pritempta ir akivaizdžiai neteisinga.

Savo meno filosofijos koncepcijoje sujungė ir susistemino svarbiausias savo pirmtakų idėjas, visai kaip Aristotelis. Taip pat užbaigė ir užantspaudavo vieną pačių vaisingiausių teorinės minties plėtros epochų, klasikinį racionalųjį vokiečių idealizmą, po kurio sekė kategoriškai priešingos minties epocha. Hegelio menofi tikslas – pažinti meno prigimtį jo istorinės raidos dėsningumus bei visuomeninę paskirtį.

Jaunystėje teigė, jog aukščiausia proto apraiška – estetinis aktas, o tiesa ir gėris suartėja tik per grožį. Estetinis jausmas yra viena iš dvasingumo prielaidų. Vėliau romantiškas požiūris jam tampa svetimas.

Estetika he buvo tik grožio problemos nagrinėjimas mene ir nieko daugiau. Estetikos problemas he dažnai sutapatindavo su menofi. Svarbu, jog menofi problemas he sprendė tik konkrečiais meno pavyzdžiais. Siekdamas še stengiasi dar labiau susitemantinti sulogizuoti ir t.t. estetiką ir įterpti ją į menofi sistemą.

Pagal he objektyviai pažinti meną galima tik remiantis meno filosofija ir tiesiogiai su ja susijusiomis grožio ir meno idėjomis.

He meną prilygina religijai ir filosofijai, kaip vieną iš visuomenės sąmonės formų.

Menas kaip ir filo ir reli yra būdai pažinti pasauliui. Tačiau galų gale, menas yra tik pirminė pasaulio dvasios pažinimo forma, užleidžianti vietą filo ir reli.

He teigia, jog tobulas ir tikras grožis galimas tik mene, tuo tarpu gamtoje galime pamatyti tik netobulo grožio atmainas. Meno grožis yra pagimdytas ir išpuoselėtas dvasios, o dvasia yra auksčiau už gamtą. Grožis ir tiesa turi tą patį pradą, tą pačią esmę, tačiau jie nėra vienodi. Tarytum 2 skirtingos to paties fenomeno pusės. )

Menas yra įvairiaspalvis reiškinys, lengvas žaidimas, malonumas, aplinkos ir buities papuošimas. Tokiam menui svetima tikroji laisvė, savarankiškumas – taikomasis menas. Menas kaip laisvas reiškinys, su jam būdingais tikslais ir sugebėjimu pažinti tiesą. Toks menas pajėgus sręsti didžius uždavinius tik tada, kai eina kartu su religija filo ir iškyla mūsų akyse, kaip vienas būdų suvokti ir išreikšti dieviškąjį pradą, slapčiausius žmogaus interesus visuotinės dvasios jėgas.

Meno kūriniuose tautos įkūnijo savo didžiausius atradimus, patirtį išmintį, charakterį todėl tautosaka dažnai tampa raktu, o kai kurių tautų – vieninteliu raktu, atveriančiu šių tautų išmintį, patirtį ir religiją. Šiuo atveju menas atlieka filo ir reli funkcijas, tačiau ypatingų būdu – išmintį ir patirtį materializuodamas taip, jog ją būtų galima perimti jusliškai.

Išskiria 3 meno raidos dalis – simbolinę ( Egipto ir artimųjų rytų archi), klasikinę (antikinė skulptūra) ir romantinę (tapyba muzika poezija)

Simbolinė –netobula, neišbaigta, joje nėra sielos, yra tik žmogiškasis pradas – idėja.

Klasikinė – Išbaigto idealo, grožio viršūnė, neprilygstama meno raidos viršūnė.

Romantinė – menininko subjektyvumo išryškėjimas, dvasios išsilaisvinimas iš prieš tai dominavusio juslinio pasaulio pažinimo.

Menas vystėsi nuo materialaus į dvasinį, nuo konkretaus į abstraktų – todėl archi – žemiausia meno forma, tuo tarpu skulptūra aukštesnė, o poezija aukščiausia. Tapyba irgi faina, lengvai atitrūksta nuo konkretumo ir materialumo su savo šviesa ir spalvomis. Poezija – abstraktus dvasingumas, absorbuoja kitų meno rūšių privalumus.0020

Šopenhaueris

Vienas iškiliausių vokiečių mąstytojų, kurių idėjos formavo 20a estetikos ir meno filosofijos kryptis.

Pirmasis pradėjo kalbėti apie netradicines, ontologiškas meno filosofijos koncepcijas, daugiausia dėmesio skiriančias žmogaus vidiniam pasauliui, jo būties ir kūrybos problemoms. Taip pat svarbu suvokti – šo buvo vienas pirmųjų vakariečių filosofų, kurie pradėjo gilintis į rytų mąstymo tradicijos lobynus. Tai neišvengiamai įtakojo jo filosofines idėjas. Šo kūryboje didelę įtaką turėjo senovės indų filosofija, budistinis mokymas. Šo filosofijoje ne vienas panašumas į dzen, budizmą, chen. Šo ignoruoja aplinkinę tikrovę, ypatingą dėmesį skiria vidinio pasaulio išgyvenimams, intymiausiems jausmams, nuotaikų pokyčiams – žodžiu gilinasi į intravertišką pasaulio suvokimą.

Šo stengėsi pateisinti ir pagrįsti pesimizmą, individualizmą ir vengimą aktyvios visuomeninės veiklos.

Filosofijos išeities tašku autorius skelbia kančią, o ne nuostabą ar mąstymą.

Svarbiausias ir visa lemiantis filosofinis principas – akla ir nesąmoninga valia. Tuo pagrįsta Voliunterizmo filosofija – viena ankstyvųjų iracionalizmo formų.

Pasaulinė valia- nesąmoningai veikianti visą apimanti kosminė jėga, pirminis gyvybės impulsas apimantis visą gamtą ir žmogaus gyvenimą. Šo linksta į filosofinio ir meninio mąstymo sintezę, pabrėžia estetinių ir etinių klausimų, individualios valios stiprinimo svarbą, pasaulį traktuoja, kaip kančios buveinę, skelbia jo nerealumą. Šo paneigia žmogaus būties harmoningumą, kurį skelbė švietėjai. Neįveikiama žmogaus egzistencijos krizė, tragiškumas, pesimistiniai būties apmastymai, pažangos neigimas buvo šo perliukai.

Valia kaip vienintelė tikra realybė, o visi kiti reiškiniai ra neprotingos nelogiškos valios rezultatas.

Šo teigė, jog žmogaus vidinio pasaulio išgyvenimai yra žymiai svarbesni, negu juos sukeliantys realūs įvykiai, todėl teisinga filosofija ta, kuri nukreipia žmogų į jo vidinio pasaulio analizavimą ir pažinimą.

Menas pagal šo yra aukščiausios žmogaus būties įsikūnijimas, galinga jėga sugebati išaukštinti viską, kas žmogiška. Menas įprasmina žmogų. Meno paskirtis – kurti tokią estetinę iiziją, kuri išlaisvintų žmogų iš valios gyventi vergijos. Svarbiausias meninės kūrybos šaltinis – seksualiniai instinktai. Meno tikslas – atitraukti žmogų nuo kasdieninio gyvenimo beprasmybės, įvykių tėkmės ir meniniais vaidiniais atskleisti jam tikrąjį įdėjų pasaulį, pabėgti nuo gyvenimo žaizdų. Kitaip nei klasikai, kurie aukštino mokslą, šo skelbė neginčijamą meno prioritetą. Menas gali pateikti daug daugiau atradimų, nei visi mokslai kartu paėmus. Pasaulis gali būti pažintas tik per meną. Meninis – tikrasis pažinimas yra genialus, nepriklausantis nuo logikos dėsnių, o antrasis mokslinis – praktinis pasaulio pažinimas jiems paklūsta. Meno tikslas – grožio idėjos įprasminimas. Iracionalios valios valdomame pasaulyje egzistuoja grožis. Menas tai adekvatus ir objektyvus grožio esmės pažinimo instrumentas. Menas išvaduoja nuo kasdienybės rūpesčių, leidžia pažinti tikrąją metafizinę pasaulio reiškinių ir žmogaus dvasios esmę.

Menas gimsta iš nevaldomų žmogaus instinktų kurių užuomazgas galime pastebėti nesąmoningoje vaikų ar sergančių psichinėmis ligomis žmonių elgesyje.

Meno formos pasak šo pereina tam tikrą iracionalios valios vystymosi pakopą ir pereina nuo ineršitkų materialių formų iki rafinuotai dvasingų. Todėl žemiausias menas architektūra, o aukščiausias menas yra muzika.

Galingam menininkui būdinga galinga biologinė energija aistringas temperamentas. Menininko instinktai ir temperamentas čia yra svarbiausi meninės kūrybos motyvai, nuo jų priklauso bendroji gimstančio kūrinio kryptis o tik vėliau įsijungęs intelektas formuoja ir koreguoja atskiras kūrinio detales. Genialiu kūriniu gali būti laikomas tik visiškai spontaniškas ir neapgalvotas kūrinys, todėl patys geriausi kūriniai yra eskiziniai ir iki galo neišsakyti. Menininko susvetimėjimas su pasauliu gyvybingasis meno šaltinis. Nes tikras menas gali gimti tik iš didžios kančios ir nusivylimo. Iškeliama menininko intuicijos idėja, kaip varanti meną ir pasaulio pažinimą, tuo pačiu metu nužeminant racionalųjį pasaulio pažinimo būdą ir priemones. Pasaulį galima pažinti dvejopai :

Reflektyviai – racionalusis būdas

Intuityviai – per tiesioginę intuiciją. Aukštesnis ir geriausias.

Mokslas gali atskleisti tik fenomenalius – paviršinius pasaulio dalykus. Tačiau kartais išsivadavęs iš mokslo ir logikos pančių, individas gali pasiekti tokį idėjų esmės ir suvokimo lygį kuriame viešpatauja filosofija ir menas.

Šo stengėsi atskleisti tikrąją meno, grožio, genijaus ir meninės kūrybos esmę. Genijus. Visą žmonijos kultūrą šo vertino, kaip dvasios genijaus veiklos rezultatą. Genijai šo pasaulyje įgauna metafizinę prasmę, kurių misija suteikti mąstančių žmonių kastai trumpalaikį laimės ir gyvenimo prasmės jausmą. Meninikas genijus – būties žaizdų gydytojas, kuris savo nemirtingais kūriniais padeda juos suvokiantiems žmonėms. Genijus yra paprasto žmogaus antipodas, savo intelektualia sugebantis išsivaduoti iš valios įtakos išorinės veiklos formų. Todėl genialumas neišvengiamai sukelia priešpriešą, trintį su vyraujančiomis visuomenės politinėmis ir ideologinėmis normomis. Genijus ir aplinka negali turėti kontakto, nes genijus vadovaujasi visai kitokiais veiklos ir kūrybos principais. Kontaktas su aplinka gali sunaikinti genijaus originalumą. Genijus, tai nukrypimas nuo normos, savotiškas paradoksas ar gamtos klaida. Genijus visa savo veikla ir poelgiais yra panašus į psichinį ligonį, nes iek vienas , tiek kitas yra netekę įprastinių socialinių ryšių yra tarsi ateiviai iš kitos planetos. Jie yra ypač jautrūs, pasaulį suvokia daug aštriau nei paprasti žmonės. Tarp genialumo ir beprotybės egzistuoja tokia riba, ties kuria šios savybės suartėja ir netgi pereina viena į kitą. Genijui svetimas racionalus, paviršinis pasaulio pažinimas, kuris tikrąją daiktų ir reiškinių esmę stengiasi parodyti intuicijos priemone.

Talentai yra kitokie nei genijai – jie gimsta pačiu laiku ir puikiai jaučia epochos dvasią, gerai žino savo poreikius, kuria tik tai, kas neišeina už epochos ribų, todėl sulaukia šlovės, pripažinimo, materialinės gerovės, bet jų menas ir kūryba yra trumpalaikis.

Šo meno filosofija galima laikyti kaip muzikos filosofiją. Muzika apibendrina visų kitų menų laimėjimus. Šo menofi muzika prilygsta filosofijai ir ra tobulas metafizinės pasaulio esmės pažinimo instrumentas.

Kirkegardas

Danų filosofas, pirmasis egzistencialistas. Jo veikalams būdingas stebėtinas poetiškumas, laisvumas, atsiribojimas nuo racionalistinę estetiką kaustančių schemų.

Ki svetimas švietėjiškasis optimizmas, tikėjimas šviesiomis žmogaus būties perspektyvomis. Kūryba kupina melancholijos, paženklinta neišvengiamos tragiškos lemties nuojautos. Nuolatoskalba apie nusivylimą, susvetimėjimą, mirties baimę, kuri persekioja žmogų įmestą š jam priešišką daiktų pasaulį. Tikrosios filosofijos pradžia yra ne nuostaba, o nusivylimas (panašiai, kaip ir še).

Ki ryškiai priešinasi spekuliatyvaus mąstymo principams ir stengimuisi filosofiją pritraukti prie aktualių žmogaus būties problemų.

Ki estetika tokia originali, nes jis siekia iš vidaus pažvelgti į pamatines žmogaus būties, kūrybos, estetinio tikrovės suvokimo problemas, pateikti naują filosofijos sampratą ir iškelti jai naujus tikslus. Kol žmogus yra nuostabos būsenoje, jis nesusimąsto apie esminius dalykus. Ti nusivylimas patūmėja jį prie reiškinių esmės analizavimo ir galbūt suvokimo. Mastanti ir už savo veiksmus atsakinga asmenybė gimsta apėmus ne abejonėms o nusivylimui, nes tik nusivylęs žmogus sugeba išsivaduoti iš racionalistinės pasaulėžiūros, optimistiško tikėjimo objektyviais gyvenimo dėsniais.

Ki egzistenciją pastato kaip savo filosofinių apmastymų pamatą. Pagrindinės ki apmastymų temos : asmens egzistencija, likimas, būties perspektyvos. Kadangi įvairios asmenybės krizės vyksta kiekvieną dieną – gyvenimo įprasminimas yra didžiulis menas. Autentiškos filosofijos tikslas yra ne išorinio pasalio pažinimas, o įsigilinimas į didžiai asmenines žmogaus būties jo kūrybinės veiklos peripetijas. Egzistencija – didžiausia mįslė, kurią jis siekia įminti pasinerdamas į žmogaus vidinį pasaulį, asmeninius išgyvenimus. Egzistecijos sąvoka yra ki pasaulio suvokimo koncepcijos pagrindas į kurį atsiremia visos dano idėjos. Egzistencija tai asmeniškiausia, nepaklūstanti objektyvacijai realybė, Ji neišreiškiama uždaros loginės ar filosofinės sistemos principas, o suvokiama tik jautriausiais emociniais išgyvenimais.

Egsiztencinė kir filosofija – tai asmenybės įsigilinimo į savo vidinį pasaulį ir vidinio apsisprendimo filosofija. Tikrąja žmogaus būties prasmę jis sieja su nuolatiniu tobulėjimu, sugebėjimu rinktis gyenimo nuostatas, plėtoti savo potencines galimybes, kurios paprastai atsiskleidžia kraštutinėmis aplinkybėmis.

Dvasiniame asmenybės tobulėjime kir išskiria 3 pakopas – estetinę (malonumų siekimas), etinę (pareigos siekimas) ir etinę religinę (kančios siekimas?). Šias fazes pereiti gali tik asmuo suvokęs savo būties ribotumą ir būtinybę dvasiškai tobulėti. Netgi gamtos apdovanota asmenybė yra niekas, kol nesirenka. Tik pasirinkęs arba arba žmogus suvokia savo amžinąją prasmę, formuoja save ir karty pakyla į aukštesnę artimesnę absoliutui pakopą. Nes pagrindinis žmogaus būties tikslas – ta ne savojo proto praturtinimas įvairiomis žiniomis, o savosios individualybės savojo aš ugdymas.

Don žuanas, Faustas, Amžinasis žydas, Neronas. Šios fazės yra tragiškos, trumpalaikės, jų ribose pasitenkinimas yra retas, reikalaujantis daugybės pastangų, nepriklausomas nuo tikrovės – iliuzinis. Estetiko įšūkis tikrovei pasmerkia jį neišvengimamam pralaimėjimui. Vidinės pilnatvės nebuvimas sukelia nepasitenkinimą ir nusivylimą.

Antroji pakopa pasiekiama, kuomet siekiant įveikti tragišką sąmonės skilimą ir nusivylimą reikalauja atsisakyti romantinio estetinio svaigulio rinktis save sustabdyti vaizduotės žaismą malonumų trokškulį ir virsti moralia asmenybe. Tačiau ir antroji etinė pakopa dar labai tolima tikrajai egzistencijai. Nuosekli asmenybės dasinio butulėjimo logika neišvengiamai veda į trečiąją pakopą.

Etinėje religinėje pakopoja asmenybė suvokia savo paties baigtinumą, dievo amžinumą ir savo kaltę.

Ironijos jausmas. Padeda suvokti estetinės būties esmę, atsiskleisti asmenybės artistizmui, sugebėjimui dvasiškai tobulėti. Tikras žmogiškas gyvenimas ir laisvės pojūtis pasak kir neįmanomas be ironijos. Iš čia kyla jo siekimas maksimaliai išplėsti ironiško santykio su tikrove ribas. Ironijos vaidmuo filosofo pasaulėžiūroje ir kūryboje didžiai reikšmingas. Ironiškas požiūris į pasaulį ir į save padeda apsivalyti nuo neesminių išorinių dalykų ir koreguodamas gyvenimą atveria kelią į laisvę ir patį save. Ironija tai ne mokslas ir ne menas, o gelminis žmogaus egzistencinės patirties pasireiškimas padedantis formuoti jo tolesnes būties perspektyvas.

Estetinės kir pažiūros neatsiejamos nuo jo tragiškumo kategorijos. Jam artimas ne tik romantikų panastetizmas, tačiau ir tragiškasis romantizmo sparnas, būdingi vidinės disharmonijos sąmonės krizės, pasaulėžiūros tragizmo, egzistencinės gyvenimo prasmės ieškojimo leitmotyvai. Charakteringiausiais šiuolaikinės tragedijos bruožais jis skelbia stiprėjantį subjektyvizmą, melancholiją, nusivylimą, augantį etinės kaltės jausmą, sąmonės skilimą. Ki estetika tokia originali, nes jis siekia iš vidaus pažvelgti į pamatines žmogaus būties, kūrybos, estetinio tikrovės suvokimo problemas, pateikti naują filosofijos sampratą ir iškelti jai naujus tikslus.

Tikrąją filo kir suartina su menu. Autorius pabrėžia, jog meno vaidmuo žmogaus gyvenime išskirtinis, nes išreiškia amžinąsias vertybes bei jog menas yra autonomiškas. Menas turi išreikšti amžinuosius vaizdinius. Menas siejamas ne su empiriniu, o su intuityviuoju pažinimu.

Menininiko būtyje ir kūryboje ryškiausiai atsispindi žmogaus būties tragizmas, jautriausi asmenybės dvasios poslinkių iš išgyvenimų gama. Autentiška meninė kūryba natūrali menininko dvasios polėkių sklaida įmanoma tik tuomet, kuomet jis pajėgia pasinerti į savo vidinio pasaulio jautriausių išgyvenimų gelmes. Šiose meninės kūrybos ištakose ir gimsta įstabiausi meno kūriniai. Kir dar labiau sumenkino racionalaus proto svarbą kūrybos procese, teigdamas, jog nepaisant to, jog menininkas dėlioja, kaitalioja ir perstumdo įvairius vaizdinius, tačiau jis vis vien tai daro nesąmoningai, remdamasis savo intuicija. Iš priešpriešos objektyvizuotam racionaliam mąstymui, kyla požiūris į meninės kūrybos procesą kaip į visiškai iracionalų, nepaaiškinamą aktą kurio nei struktūra, nei eiga nežinoma.

Genijaus kūryba kir traktuoja, kaip kraštutinę demonizmo formą, pasireiškiančia visiškai naujų idėjų meninių vaizdų atradimu.

Meninė kūryba tai autentiška pasaulio ir egzistenciali savęs pažinimo forma. Tikrasis menas gimsta ne iš šalies, veikiant dievams ir mūzoms, o iš vidaus, iš menininko, dvasios gelmių, vidinės disharmonijos jausmo, žmogaus būties tragizmo suvokimo. Menininkas tai nelaimingas žmogus, kurio širdyje gili kančia, tačiau kai jis klykia, jo klyksmas skamba tarsi įstabi muzika. Meninės kūrybos metu gimsta nauja estetinė tikrovė, spalvingas grožio ir meno kūrinių pasaulis, kurio prasmės – žavėjimasis juo.

Meninė kūryba ir paties meno kūrinio gimimas kir neatsiejamas nuo subjektyvių emocijų išgyvenimų, transformacijos į tam tikras formalias struktūras.

Kir yra subjektyvistinės meninės kūrybos šalininkas.

Klasikinio kūrinio tobulumą lemia absoliuti turinio ir formos harmonija. Klasikiniame pasiekianti tokią tobulybės pakopą, kad vargu ar kas nors pajėgs šias dvi jos dalis išskirti. Turinio ir formos superpozicija – kuomet du tampa ir viena ir kita, kuomet abu tampa vienu.

NYČĖ

Paskutinis 19a europinio lygio filosofas savo veikauose jautriai atspindėjęs epochos kultūros ir meno rados prieštaringumą.

Ny nesistengė sukurti vientisos filosis. Svarbiausias jo tikslas – sukurti naują, meniškai interpretuojamą gyvenimo filosofiją, glaudžiai susijusią su individualios būties problemomis. Puikiu stiliumi parašytose knygose Ny gvildeno filosofinės minties raidoje prarastą mąstymo ir būties vientisumo idėją, teoriškai apibrėžė kūrybinę asmenybės prigimtį, aiškino kultūros ir meno įtaką svarbiausiems žmogaus dvasiniams poreikiams.

Ny kūrė gan vientisą voliunteristinį mokymą, kuriame svarbios žmogaus būties problemos nuolat susipina su meniniais vaizdniais, o pati filo virsta ontologizuta menofi.

Visą mus supantį pasaulį Ny aiškina kaip nuolat kintantį chaotišką būties srautą, kuriam svetimas koks nors organizuojantis tikslas. Būtis – tai visą laiką kintantys valios impulsai, kuriems būdinga energija, aktyvumas, instinktyvus gyvenimo teigimas ir kova už būvį. Šie valios impulsai protu nesuvokiami, nes jie yra tik skirtingos iracionalios ir visa apimančios valios pasireiškimo formos. Pasaulio esmė – kažkokia sinkretiška valia, kuri viską varo į priekį ir yra pagrindinė ir svarbiausia kūrybos prielaida.

Ny valia yra perimta iš šo, tačiau jai pridėta daug daugiau energijos, ji skatina norą gyventi ir patį gyvenimą apskritai. Noras, valia gyventi galiausiai vista noru, valia viešpatauti, o tai universalus būties dėsnis. Valią viešpatauti ny traktuoja kaip aukščiausią gėrį ir jėgą padedančią efektyviai kovoti su destryktyviomis amžiaus tendencijomis. Valia viešpatauti yra ny filosofijos grandis, jungianti kitas labai svarbias ny filo sąvokas – gyvenimą, pasaulį, žmogų, meną, kūrybą.

_____________________________________________________________________________

Savo mintis ny formuoja vaizdingomis poetinėmis metaforomis. Jis atsisako nuoseklaus minties plėtojimo ir skaido ją į vienos temos siejamus fragmentus – tezes.

Ny idėjos buvo universalios, tiko įvairiose kultūros srityse. Įtakingiausia filo Vokietijoje.

Filosofas išvadavo meną iš tikrovės pančių iškėlė pasąmonės reikšmę, paskelbė meno kuriamą iliuziją aukščiausia tiesa. Kreipimasis į iracinalas vitališkas jėgas, į natūralius žmogaus instinktus griovė objektyvius meninės kūrybos rezultatų ertinimo kriterijus, teoriškai įteisino reliatyvizmą. Tikrojo meno tikslas ne realaus pasaulio vaizdavimas, o asmenybės išraiška.

Svarbiausias žmogaus siekis – asmenybės sugebėjimų ištobulinimą ir išryškinimą, bei naujų gyvenimo perspektyvų atskleidimą.

Tobuliausią gyvenimo forma jis laikė meninę būtį, arba meninį gyvenimą. Jame mes susiduriame su skaidriausia ir galingiausia iš visų mums pažįstamų valios viešpatauti instinkto pasireiškimo formų. Todėl adekvatus būties esmės pažinimas įmanomas tik iš tų apmastymų apie meną, kuriuos mums teikia menofi. Estetiškumas ny asocijavosi su menu.

Pasak ny tik menininkas neišklydo iš to plataus kelio, kuriuo žengia gyvenimas, jie mylėjo visa, kas priklauso šiam pasauliui, vertino savo pojūčius. Teigdamas, jog tikrasis filosofinis mąstymas yra vien tik metaforiškas (kaip ir rytuose), ny deklaravo priešiškumą sausiems abstraktiems mąstymo principams, kurie anot filosofo, sugebėjo išginti iš filo jos gyvąją dvasią.

Du didieji ny visos meninės veiklos poliai – apoloniškasis –racionalus ir dionisiškasis – iracionalus, intuityvus.

Muziką ny laikė visų menų motina, kuri yra ypatinga metafizinė substancija, kuri gali prasiskverbti į būties gelmes.

Kultūros idealas ny buvo senovės graikų kultūra. Graikų tragedijoje išsakyta senovės graikų kultūros ir meno esmė.

Tragiškumas yra viena fundamentaliųjų ankstyvosios ny menofi kategorijų, kurią pasitelkęs jis plėtojo šo idėjas, pritardamas savo mokytojui, kad tragizmas gimsta iš tragiškos žmogaus būties ir egzistencijos suvokimo – suvokimo, jog gyvenimas ir mirtis sudaro vieną ir tą patį ciklą.

Menas gali šį tragiškumą transformuoti į kažką gražesnio, su kuo žmogus nesijaučia taip liūdnai. Tokiu būdu ankstyvojoje ny menofi menas virsta priemone išganinga iliuzija, padedančia pabėgti nuo būties absurdiškumo. Ankstyvajame kūrybos periode ny iškelia meną į dangiškas aukštumas.

Ny menofi yra dvasiškai artima dzne ir chen. Ny filo kaip ir rytai siekia pateikti ontologinę meno interpretaciją, požiūrį į meninę kūrybą kaip į aukščiausią žmogaus būties raiškos formą. Iš čia kyla ir identiškas žmogaus gyvenimo palyginimas su menu. Ny artimos kūrinio neišbaigtumo idėjos.

Menininko koncepcija artima rytams dėl dėmesio skiriamo žmoguje glūdinčioms kūrybinėms jėgoms ir instinktyviam jų išlaisvinimui. Menininko kūrybinis polėkis tai dvasinis svaigulys, kurio metu išnyksta ribos tarp subjekto ir objekto, kūrybos ir paprasto veiksmo, realumo ir nerealumo grožio ir bjaurumo, gėrio ir blogio, kūniško ir dvasiško pradų, nes visa tai suvokiama kaip glaudžiai susiję reiškiniai – jin ir jan. Menininkas tai antžmogis, iškylantis virš pasaulio ir suteikiantis jam norimą pavidalą, o meninis kūrybos procesas suvokiamas, kaip instinktyvių žmogaus potraukių išraiška. Auksčiausias meistriškumas pasiekiams be jokių mokslinių pastangų (technikos), tiesiog žaidžiant. Kūryboje viską lemia spontaniškas improvizacinis pradas.

Ny skiria 3 meno formas :

1 auksčiausią monologinį meną, arba pokalbį su dievais, jame slypi tikroji meninės veiklos esmė

2 visuomeninį nukreiptą į daugmaž subtilių žmonių dvasinius poreikius

3 demoniškąjį arba vulgarųjį, kuris stengiasi patenkinti žemąjį masių skonį.

Tikrasis dvasingas menas visuomet yra elitinis prieinamas tik nedideliam subtiliai meną jaučiančių žmonių ratui. Specifinis tikrojo meno bruožas yra didingas stilius kuriam būdinga griežta loginė sandara, aiškių ir griežtų linijų poetika visa tai, kas svetima biurgerio sąmonei.

Pagrindinė veikla, padedanti žmogui atlaikyti jam svetimo pasaulio spaudimą ir įprasminti savo egzistenciją, brandžiojoje ny filosofijoje yra kūrybinė veikla, arba tiksliau tobuliausia jos forma – menas. Kitaip nei šo, ny sako, jog menas yra ne bėgimo priemonė, o skaidriausia ir galingiausia valios galiai raiška, svarbiausia gyvenimo paskata, atskleidžianti būties prasmę.

Brandžiojoje kūryboje ny teigia, jog menas nei ramina, nei gydo būties žaizdas, o skatina kūrybinę veiklą. Menas čia vertinamas poveikio asmenybei aspektu, nes jo paskirtis – plėtoti kūrybines žmogaus jėgas, suteikti postūmį kovai prieš minios poreikių kultūrą, įtvirtinti naujų vertybių sistemą bei naujo tipo žmogų.

Meninė veikla – tobuliausia asmenybės unikalumo išraiška, todėl žmogus – aukščiausių vertybių kūrėjas.

Kultūros esmę ir aukščiausią žmogaus prigimties apraišką ny mato genialioje asmenybėje, įtvirtinančioje ir išryškinančioje savo būtį kūrybiniu aktu. Genijus yra instrumentas, kurio negalima paprastai paaiškinti. Tai savotiška dievybė, kuriai būdingas ir galimas visiškas nerūpestingumas ir amoralumas. Genijus tai pikta demoniška esybė, kuriai leidžiama visiška savivalė, begėdiškas egoizmas. Tuo pat metu genijus yra vaikiškas, infantilus, lengvai pažeidžiamas. Dėl milžiniškos asmenybės amplitudės genijus yra labai pažeidžiamas. Genialumas neįmanomas be tam tikros ligos, patologijos, kuri nulemia ypatingą gyvenimo stilių ir jautresnį pasaulio suvokimą.

Svarbiausia meninės kūrybos prielaida tai ypatinga dvasios būsena, svaigulys, kūrybinių jėgų pakilimas, stiprus susijaudinimas, aistringumas, didėjantis emocinis asmenybės pagaulumas. Tikras menas gali gimti tik iš didžių aistrų, galingų dvasios potraukių. Tikras menininkas sugeba susilieti su jo suvokiamais reiškiniais. Todėl ir pagauti pačią dalykų esmę.

Ny sakė, jog paprastais žodžiais tiesos neįmanoma perteikti autentiškai. Todėl jis didžiai vertina simbolį, metaforą, paradoksus, nebaigtumą, estetinę užuominą.

Nyčė konstatuoja, jog 19a europos kultūra yra praradusi ryšį su aukščiausiomis vertybėmis, todėl yra tapusi nihilistine.

Brandžiojoje ny kūryboje daug svarbesnį vaidmenį įgauna racionalistinis vaidmuo kūrybiniame procese. Dabar menininko vaizduotė nuolatos kuria skirtingos vertės vaizdiniuas, kuriuos jo akylas žvilgsnis ir didelė patirtis kritiškai vertina, atmeta, atrenka derina ir tik per šiuos kūųrybinius ieškojimsus gimsta reikšmingi meno kūriniai. Dabar ny pabrėžia technikos, materialaus meistriškumo, nuolatinių ieškojimų ir klaidų taisymo svarbą. Apoloniškasis kūrybos ir meno pradas įgauna svarbų vaidmenį meninės kūrybos procese.

Harmoningame apoloniškajame mene kūrybinis aktas galutinai praradęs anksčiau jam priskirtą nerimastingumą ir siautulingumą įgauna naujų bruožų. Menininkas tarsi slysta reiškinių paviršiumi, žaisdamas rimties nedrumsčiančiomis skaidriomis ir šviesiomis meninėmis formomis, Ši racionalistinė apoloniškoji meninės kūrybos koncepcija sunkiai įsikomponuoja į bendrą ny iracionalistinės menofi kontekstą ypač į individualsintinę meninės kūrybos ir valios galiai sampratą. Todėl vėlesnėje teorinėje mintye filosofas vertinamas beveik be išimties , kaip iracionalistinių idėjų šalininkas.

Nyčė pasisakė už tikrosios elitinės kultūros atsiskyrimą nuo niveliuojančios masinės kultūros. Tai Turėjo padaryti antžmogių menas, kuris būtų genialus ir neskirtas minkštakūniams. Šis natūraliais instinktais besiremiantis menas filosofui atrodė galinga antinihilistinė jėga, sudaranti prielaidas naujam dvasiniam sąjūdžiui ir formuojanti naują menininkų genijų kastą, esančią anapus gėrio ir blogio.

Ny pasaulyje menas vertinamas iš kūrėjo o ne iš žiūrovo perspektyvos.

Leave a Comment