Filosofijos estetika

2.10 Islamo estetikos savitumas .

Visus islamiškosios kultūros tyrinėtojus stebina staigus šios civilizacijos suklestėjimas . Atsirado VIIa. pr. ir greta Indijos ir Kinijos ėmė vyrauti pasaulinės kultūros istorijoje. Nedidelė arabų tauta sugeba ne tik primesti didžioms tautoms savo kalba, tačiau ir perima didžias kultūrines tradicijas . Perkėlus sostinę į Damaską ima inmtensyviai sąveikauti graikų, egiptiečių, žydų, bizantiečių ir kitų tautų kultūrinės tradicijos . Kalifatas aktyviai stelbia vietines tradicijas . Susilpnėjus kalifato kariniam ekspansyvumui, IX a. stiprėja pacifistinės tendencijos, prasideda arabų – musulmonų civilizacijos klestėjimas, kurio metu didžiulė imperijos teeritorija tampa vintisa prekybos, kultūros vertybių ir meno sklaidos erdve. Iškyla įtakingi mokslinės ir meninės inteligentijos sluoksniai, plėtojasi filosofija, medicina, astronomija, ir k . t . mokslai, kuriasi aukštosios mokyklos .

Arabai tiesiogiai susijo su užkariautų tautų kultūrų laimėjimais, iš rytų renesanso humanizmo ir universalizmo idėjomis idėjomis . Iš kinų perimę popieriaus gamybos technologijos ir ksilografijos technika, arabai nepaprastai išplėtojo knygų leidybą . Knygų kultūrosiškilimas siejasi su “gražaus gyvenimo” įtakos stiprėjimų kada buvo siejami etikos, retorikos poezijos, prozos, muzikos pažinimas, grojimas ir galantiškas bendravimas. Kaip irr visur žmogaus potraukis grožiui buvo išnaudotas ir islamo religijai (kaip ir bet kuriose kitose).

Arabų – musulmonų pasulio estetika yra bemaž vientisa idėjų visuma, sukurta skirtingų kultūrinių tradicijų mastytojų, išpažinusių islamą . Ji plėtojosi filosofinės metafizikos, gamtotyrinių teorijų, teologinių, filosofinių ir menotyrinių ko

oncepcijų sraute . Islamiškoji civilizacija yra jaunos dinamiškos civilizacijos tipas ( konservatyvizmas būdingas tik jau gestančiai kultūrai, visai nebūdingas ankstyvajam civilizacijos laikotarpiui ).
Arabų – musulmonų pasaulio estetikos ištakos, idėjos, pagrindiniai tipologiniai bruožai yra dvilypiai. Ji tarsi tiltas tarp Rytų ir Vakarų pasulių. Helenistinės idėjos suartina ją su Vakarų, o persiškos, indiškos, kiniškos idėjos – su Rytų kultūros tradicijomis. Šių tradicijų sintezė lėmė svarbų arabų estetikos ir meno filosofijos idejų istorinį vaidmenį bei unikalumą.

Skirtingi tyrinėtojai skirtingai aiškina islamo civilizacijos ištakas:
• ryškios europocentrinės nuostatos.Į islamo civilizaciją žvelgiama kaip į antikos ir helenistinės atšaką, o pagrindine raidos grandimi laikoma Bizantija, neįvertinant rytų kultūrų įtakos(G.Grunebaumas).
• vyraujantis Rytietiškos tradicijos vaidmuo ir islamo priešingumas helenistiniam palikimui (A.Toynbee, S.H.Nasiras, G. Anawati, A.Badawi, T.Ibragimas, A.Sagadejevas).
• harmoninga skirtingų Vakarų ir Rytų kultūrų sąveikos teorija arabų estetikoje irr vaizduojamojoje dailėje.(A.Papandopoulas).

Skirtingais islamo kultūros raidos etapais ir įvairiausiuose kraštuose jis įgauna skirtingą atspalvį.Itin savitas formas islamo estetika įgauna tose arabų imperijos dalyse,kur anksčiau buvo stiprus zoroastrizmo, manicheizmo, buddhizmo, hinduizmo poveikis.Ten arabizacijos procesas nepajegė galutinai nustelbti vietinių tradicijų ir sąlygojo labai savitas estetinias teorijas ir meno formas(šios transformacijos itin charakteringos Rytų sufizmo kryptyse kur neoplatizmas savitai susipina su zoroastrizmo,buddhizmo ir hinduizmo estetikos elementais).

Skirtinguose imperijos kraštuose iškyla skirtingos ir kartu artimos estetinės koncepcijos ir meno formos . Pasak L.Massignono jungiamoji šių tradicijų da
alis yra pagrindiniai Korane išdėstyti mosulmoniškosios metafizikos postulatai.

Iš arabų šventosios knygos – Korano išplaukianti musulmoniškoji metafizinė, religinė, etinė, žmogaus ir jį supančio pasaulio koncepcija tikriausiai ir yra islamiškosios estetikos ašis ir idejinis pamatas.Nuolatinės estetinių veikalų aliuzijos į Koraną suartina islamo estetiką su buddhistine, hinduistine, krikščioniškąja.

Po ilgos dviejų islamo teologijos krypčių – sunitų ir šiitų – polemikos ilgainiui įsigali ortodoksinis sunitų mokymas, kuris, nors Korane nėra tiesioginių draudimų , atmeta dievų vaizdavimą, antra vertus su didžia pagarba žvelgia į praeities filosofijos tradicijas(prišislamiškoji Persija, Indija,Graikija tapo daugelio išsilavinusių arabų amžinosios filosofijos tėvynėmis).

Filosofinės estetikos ištakos

Arabų – musulmonų pasaulio estetika plėtojasi dviem kryptimis:
1. filosofinės estetikos,
2. menotyrinės problematikos,dažniausiai poetikos.
Jau VIII a. iškyla žinojimo ir tikėjimo santykių problema, kuri net teologinės orientacijos mokyklų buvo sprendžiama teikiant pirmenybę žinojimui
VIII a. filosofinėje estetikoje išryškėja pakraipos:
1. natūralistinė ( falsafah), besiorientuojanti į praeities filosofijos modelius, mokslo laimėjimus.
2. Scholastinė (kalam),jos šalininkai remiasi simboliniu, alegoriniu ir hermaneutiniu religinių tekstų aiškinimu. Šios krypties idėjų sklaidoje nuo VIIIa. Iškyla įtakinga mutakalimų (diskutuotojų ) m-kla., iš jos išsirutulioja mutazilitų ( atsiskyrėlių m-kla ), o nuo X a. įsivyrauja ašaritų m-kla.( pradininkas al Ašaris 935m., žymiausias šalininkas – al Gazalis ). Visoms joms būdingas simbolinis alegorinis Korano mokymų aiškinimas.
Teologinės pakraipos estetinėse koncepcijose dievas( Alachas ) sutapatinamas su būtimi ir tampa visų estetinių vertinimų išeities tašku. Iš čia kyla šios estetinės kategorijos ka

aip:
1. Džamal – tobulas, dieviškas grožis;
2. Džalal – dieviškoji didybė, didingumas.
3. Šalia jų pamatinės estetikos sąvokos – harmonija ir tobulumas. Harmonija universalus estetinis principas .Vėliau išryškėja dvi skirtingos universalios harmonijos sampratos:
1. teologinė ( metafizinė ) – artima pitagoriečių, Platono, neoplatonikų ir analogiškoms Artimųjų Rytų estetikos tradicijoms( žym. Al Kindis, tyrieji broliai,al Gazalis univ. harmoniją grindžiantys absoliučiu alacho grožiu, išmintimi ir tikslinga kūrybine galia.
2.natūralistinė (mokslinė) – orientuojasi į racionalistinę egiptietiškąją ir aristoteliškąją estetikos tradiciją, remiasi fizikos, matematikos ir k.t. mokslų laimejimais,visatą lygina su tobulu kūriniu.Natūralistinė matematikos ir geometrijos principų poetizavimo tendencija labai paveikė muzikos, architekrūros vaizduojamosios ir taikomosios dailės raidą,kuriai būdingas geometrinių ornamentų harmonizavimas.

Nuo harmonijos sąvokos neatsiejama bjaurumo sąvoka, aiškinama, kaip harmoningų formų pažeidimas, jų netobulumas.

Arabų estetikos išeities taškas – graikų, sirų, persų, žydų, bizantiečių,indų ir k.t.užgrobtų tautų estetinės idėjos.Naikinant ortodoksams antikos palikimą Iranas tampa pagrindine daugelio mokslininkų prieglaudos vieta.

Palaipsniui skleidžiasi specifinė islamiškoji filosofinė ir estetinė tradicija.Aktyviai buvo įsisavinamos Aristotelio ir paskiros Platono, bei neoplatonikų idėjos,tačiau daug stipresnė buvo Aristotelio idėjų įtaka.Aristotelis žavėjo arabų estetus savo griežta metodologija,moksliškumu, žinojiomo kultu, dėmesiu faktams.

3.1 Ankstyvoji antikos estetika.Sokrato, Platono, Aristotelio ir Plotino estetinės teorijos.

Keletą šimtmečių jauna graikų kultūra pletojosi stipriai veikiama senųjų Egipto ir Artimųjų Rytų civilizacijų sukurtų verybių.Net graikų mitologija ir literatūra orientuojasi į rytus.Graikijoje pasklinda rytų mitai,oforizmo religija,Dioniso kultas ir dauk kitų kultūros laimėjimų.Iš finikiečių perima ra

aštą,navigacijos subtilybes,iš Egipto ir Babilono – matemetikos, astronomijos, medicinos, architektūros paslaptis (ankstyvasis dailės stilius vadinamas egiptietiškuoju).Daugelis garsių graikų filosofų vyko į Rytų šalis mokytis( pvz:Demokritas, Talis, Pitagoras, Platonas, Aristotelis,Plotinas).

“filosofija gimė ne Graikijoje, o persų magų, babiloniečių ir asirų chladėjų,indų himnosofistų, Egipto žynių ir kitų Rytų tautų išminčių aiškinimuose apie gamtos ir dievų paslaptis”(Diogenas Laertietis).

Atsiranda tyrinėjimų kuriuose be Egipto, Babilono ir Finikijos kultūrų įtakos kalbama apie Persų kultūros įtaka(glaudūs Persijos ir Graikijos ryšiai Graikijos kult. brendimo laikotarpiu).Pastebimi mitų panašumai su iranėnų tekstais.Apmąstymai apie pasaulio, dievų kilmę, sielos nemirtingumąturėjo įtakos antikos mąstytojų filosofinėms pažiūroms.

Jonijos kultūra ( būtent šiuose kraštuose gimsta filosofija ir estetika, ne europinėje Graikijos dalyje )
II tūkst. pr.Kr Kretos saloje suklesti Mino kultūra, kurią transformavo XVI – XIIIa. pr. Kr. Įsibrovę protohelenai,susikūrė bendra Mikėnų kultūra.Nugalėtos ir išstumtos gentys Jonėnai apsigyvena mažojoje Azijoje,taigi: centrinėje graikijoje, kur vyrauja aristokratija isivyrauja tradicionalizmas,o Jonijos kultūroje artimesnėje Rytams įsigali pirkliai ir amatininkai, kurie skatina kultūros dinamizmą ir naujoves.

Mažosios Azijos pakrantėje iškilusių Jonijos kultūros židinių Efeso, Mileto, Kolofonto dominavimą ankstyvuoju graikų estetikos raidos laikotarpiu galime paaiškinti tuo, kad jie buvo artimai susiję su pagrindiniais Senovės Rytų civilizacijos centrais.

Graikų civilizacijos ir joje gimusios estetikos bei meno savitumui suprasti nepaprastai svarbi polio sąvoka.Negausiai gyvenamuose miestuose valstybėse asmenybė neišnyko masėje, o suvokė savo autonomiją ir vertę.Polio atsiradimas taip pat reiškė graikų civilizacijos lūžį ,kokybinį šuolį visuomenės evoliucijoje.Polis stipriai paveikė įtakojo antikinės estetikos pobūdį.
“estetika gimė ne abstrkčių mąstytijų kabinetuose, o palestrose ir gimnazijose,portikuose architektūros ir skulptūrų apsuptyje,greta antikinių šventyklų ir visuomeninių pastatų”
Antikinė estėtinė mintis vystėsi stebėtinai intensyviai.Graikų estetinės minties užuomazgos archajiniamės epochos pabaigoje(nuo dorėnų genčių įsivežimo į graikiją)Ji skyla į du skirtingus laikotarpius:
1. Ankstyvąjį ( XII –VII a.pr Kr.) kai visuomenėje vyrauja pirmykščiai gimininiai santykiai.
2. Vėlyvąjį ( VII – V a. pr Kr.)kai senovės Graikijoje ima formuotis klasikinė visuomenė.

Iškilus mitologijai ir epinei kūrybai, Homero ir Heziodo veikaluose spontaniškai Formuojasi graikų estetinės minties užuomazgos, o pirmosios estetinės teorijos atsiranda Va.pr.Kr.
Iš pradžių tai tik graikų estetika, o nuo IIIa.pr.kr.ją kūrė ir k.t. tautos patekusios į Graikijos įtakos sferą.Todėl estetikos istorija dar skirstoma:
1. archainę;
2. klasikinę;
3. helenistinę.

Ankstyvoji klasikaVa. – Heraklitas, pitagoriečių estetinės teorijos.perėjimas nuo mitologinio pasaulio suvokimo prie sąvokinio mąstymo.
Viduriniosios klasikos periodas – siejamas su Va. Vidurio sofistais ( Protagoras, Gorgijas, Prodikas,
Hipijus, Antifontas ) ir Sokratu.Pereina nuo natūrfilosofinio kosmogolizmo prie naujos antropologinės orientacijos estetikos.
Aukštoji klasika – susijęs su Platono iškelta objektyviąja idealistine estetikos koncepcija.
Vėlyvoji – Aristotelis.
Helenistinė – neoplatonizmas(plotinas..)

Grožio sąvoka Graikijoje labai plati, ženklino visa, kas kėlė susižavėjimą ar dvasinį pasitenkinimą, suvokiant jutimo organais.Jos išeities tašku tampa regimas, girdimas ir jusliškai suvokiamas kosmosas, kuris aiškinamas panašiai, kaip tobulas gyvas ir gražus žmogaus kūnas su visais jam būdingais atributais. Ankstyvąsias graikų estetines teorijas sieja tai, kad jose grožis beveik visuomet aiškinamas fiziniu aspektu ,mąstant ontologiškai ir priskiriant jam objektyviąsias “skulptūriškąsias” sąvybes. Ontologizuotų objektyvistinių koncepcijų bei girdimo ir regimo grožio vyravimas sąlygojo dviejų koncepcijų susidūrimą:
1. kosmogoninės organicistinės – siedama kosmoso grožį su žmogaus kūnų, orientavosi į plastišką grožio sampratą(vaizduojamoji dailė);
2. kosmogoninė – orientavosi į muziką(kosminių stichijų),grožio esmę sudaro proporcijos, saikas ir skaičius.
Būtis ir kosmosas antikinėje estetikoje – suvokiamas kaip harmonija, kuri laikoma svarbiausiu kosminės pasaulio sampratos principu.Iš čia kyla išskirtinė harmonijios kategorijos svarba estetikoje.Harmonija dažniausiai aiškinama kaip tobuliausia grožio forma, kuriai, nepaisant sudėtinių jos komponentų įvairovės būdingas vientisumas. Išskirtinį vaidmenį harmonijos sąvoka įgauna ankstyvuoju estetikos laikotarpiu,kai nuo mitologinių, kosmogoninių teorijų pereinama į anstyvosios klasikos laikotarpį.Sokratų pasekėjų Platono ir Aristotelio teorijose harmonija tarsi pasitraukia į antrąjį planą ir jau susiklosčiusios estetikos tradicijoje aiškinama kaip “priešybių vienovė”.
Menas graikų sąmonėje neatsiejamas nuo išminties ir žinojimo.Kūryba visiškai nesiskyrė nuo amatininko darbo.Estetams buvo svetimos tokios sąvokos kaip menininko kūrybingumas, individualumas, originalumas.Graikams svarbiausias yra kanoniškumas.Tobuliausias meno kūrinys – kosmosas.Antikos mąstytojai meno neskyrė nuo gamtos.

Menątraktuoja kaipgamtos pamėgžiojimą.Menas žemesniame lygyje,kadangi nepajėgia perteikti gamtos Gyvybės ir dinamikos.Dailieji menai – tuščias laiko švaistymas.Skirtingai nuo Indų,Japonų kurių estetikoję vyrauja jausminė, psichologinė meno prigimtis,antikinėje meno sampratoje egzistuoja erdvinis plastinis meno suvokimas. Jam svetimas psichologizavimas,jausminis pradas ir svarbūs intelektualiniai aspektai.Dar vienas bruožas iš esmes skiriantis nuo Rytų estetikos, tai meno daiktiškumas ir realistiškumo samprata.Skelbiamas meninio vaizdo tapatumas originalui.

Į antikinę meno sampratą neįėjo poezija,kuri buvo tapatinama su muzika.Ji buvo traktuojama ne kaip veikla susijusi su žinojimu ir išmokimu, o kaip dieviško įkvėpimo vaisius.Poezija neišmokstama, ji negimsta be dieviško prado įkvėpimo.Poezija ir muzika,šokiu – ekspresyvūs menai, o skulptūra tapyba ir architektūra – erdviniams kontempliatyviems.
Skulptūra ne tik iškeliama menų hierarchijoje:”skulptūriškumas” tampa bendru meninio vaizdo konstravimo metodu visose graikų dailės, literatūros, filosofijos ir mokslo srityse.Tai dar vienas skirtumas su Šumero, Babilono,Indijos,Kinijos,Japonijos kultūromis.
Mėgdžiojimo principo svarba ir organicistinių koncepcijų vyravimas sąlygojo plastinių menų iškilimą Graikijoje.

Poetinis mitologinis ir filosofinio pasaulio konfliktas ankstyvojoje estetikoje. Grožio šaltiniu šioje sinkretiškoje pasaulėžiūroje skelbiami dievai.Jie yra sudėtinė tobuliausio meno kūrinio- kosmoso dalis,kuriame mitologinių motyvų kupina epinė pasaulėžiūra organiškai sujungia į vientisą išmonės ir realios tikrovės elementų lydinį.Mitologiniai sąmonei dar svetima išorės ir vidaus, sąmonės ir būties priešprieša.Homeras poezijos meną sieja su dievų ir mūzų kūrybine galia(tuo tampa artimas indų Rigvedos tekstams).Poezijos paskirtis – teikti žmonėms džiaugsmą,žavėti, puošti puotas,pažymėti žygius.

Jau antikinės estetikos priešistorėje,archainėje epochoje, formuojasi klasikiniai antikiniai estetikai būdingas požiūris į meną kaip į “nesavarankišką” fenomeną.Menui suteikiamos gydomosios, išsivadavimo iš aistrų, dvasinio palengvėjimo ir kitos pagalbinės funkcijos,visiškai svetimos grynam nesuinteresuotam jausmui.

Savarankiškos estetinės teorijos išsivystė Va.pr.Kr iš bręstančios Graikų filosofijos.

Sokrato estetinės teorijos

Antroje Va. nugalėję persus graikai įsigali Viduržemio jūros pakrantėje.Graikijoje iškyla dvi galingos valstybių koalicijos:Spartos-Pelaponeso sąjunga ir Atėnų jūros sąjunga,jų poliai vyrauja graikų kultūroje.Klasikinės graikų filosofijos laikotarpiu sintezuojasi dvi anksčiau vyravusios jonėnų ir dorėnų kultūrinės tradicijos.Egipto, Artimųjų Rytų įtakoje susiformuoja savotiška graikų architektūra,dailė ir t.t. 337mPilypas(Makedonija) nukariauja graikiškąją koalicijos kariuomenę.
Sofistai. Va.pr. Kr. Pastebima kokybinių graikų estetinės minties poslinkių (Sokratas ir sofistai). Anksčiau vyravusi kosmogoninės natūrfilosofijos tradicijos praranda įtaką ir naujos kartos filosofų dėmesys krypsta į antropologinę, etinę,estetinę problematiką,filosofų apmąstymų centre atsiduria žmogus ir įvairios humanitarinės kultūros problemos. Šios naujos filosofinės orientacijos pradininkas – Protagoras,paskelbęs kad, “žmogus – visų daiktų matas”.Sofistų estetinės raida skyla į kelis etapus:
1. “vyresnieji sofistai” (Va. antra pusė) – Protagoras, Gorgijas, Hipijas,Prodikas, Antifontas.
2. “jaunieji sofistai” – Alkidamantas, Likofronas, Polas,Trasimachas.
Sofistai atliko svarbų vaidmenį antikinės filosofijos estetikoje.Jų estetinės idėjos organiškai susijusios su naujų filosofinių koncepcijų kontekstu.Griaudami anksčiau nusistovėjusias mitologines ir kosmogonines teorijas,senąją vientisą pasaulio regėjimo koncepciją, jie nepaprastai išplėtė estetines problemas.

Vienas iš ryškiausių sofistų bruožų reliatyvizmas.Jis sąlygojo absoliučios tiesos ir grožio principų neigimą,bei objektyvių vertybių atmetimą.Sofistai pateikia pirmąjį Vakarų estetikos istorijoje grožio apibrėžimą:”Gražu yra tai, kas malonu žvilgsniui ir klausai”.

Juos labiau domina ne grožio prigimtis, o meno specifika,grožio raiška konkrečiuose meno kūriniuose,talento, meninio ugdymo ir k.t. problemos.Gvildendami grožio apraiškas mene, sofistai mėgina apibrėžti patį meno fenomeną.Gamtos ir atsitiktiniai reiškiniai..Menas yra žmogaus rankų kūrinys,o gamta egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus kūrybinio akto.Todėl vienas iš specifinių meno bruožų glūdi “kūrybinėje” meno prigimtyje.Kūrinys gali būti laikomas menu tik sąmoningas, neatsitiktinis paremtas tikslingumu, žinojimu.Laipsniškai ryškėja nevienalytė meno sąvoka.Išsiskiria “naudingųjų”(amatų) ir “malonumą teikiančiųjų” (dailiųjų) menų sąvokos.Jie pirmieji pradėjo domėtis skirtingų meno rūšių kompozicijų principais,įvairaus poveikio žmonėms aspektus.Žinios ,sofistų nuomone,tik tuomet ir įsitvirtina žmogaus sąmonėje,kai pasiekia jo dvasios gelmes.

Sokratas(469-399)

Sofistų amžininkas,įtakingas jų oponentas Sokratas.Savo intensyvia ir įvairiapuse veikla daro poveikį Atėnų jaunimui.Sokratas nesukuria vientisos estetinės sistemos.Sokrato,kaip ir sofistų apmąstymuose matyti posūkis nuo kosmologijos,gamtos filosofijos į žmogaus problemų analizavimą.Mokslas apie žmogų jam vertingas tuo,kad padeda suprasti:užslėptą poelgių motyvaciją,žmogaus veiklos tikslus,būties perspektyvas,suvokti tai kas bloga, gražu, gera, kas yra tiesa ir klaidžiojimas nežinioje.

Nepaisant nuolatinės Sokrato polemikos su sofistais ir kritiško požiūrio į juos,estetikos srityje jų idėjų skirtumai nėra ryškūs.Sokrato veikaluose ryški antropologine ir reliatyvistinė estetinių kategorijų interpretacija.Harmoniją ir grožį Sokratas aiškina apeliuodamas į tikslingumą, protą, funkcionalumą. Jis pirmas antikinės estetikos istorijoje pasiekia tokio filosofinio abstrahavimosi lygmenį, kuriame empirinis gražių daiktų pasaulis atribojamas nuo grožio idėjos. Nubrėždamas takoskyrą tarp gausybės gražių daiktų ir grožio idėjos,Sokratas kartu atveria kelią platoniškosios objektyviosios idealistinės grožio koncepcijos gimimui.

Filosofas prabyla apie grožio fenomeno reliatyvumą, sieja jį su konkretaus daikto prigimtimi.Kai daiktas atitinka savo paskirtį, tuomet jis gražus.Kita vertus kalbėdamas apie grožio ir gėrio santykius Sokratas linksta suartinti šias sąvokas.Grožio ir gėrio vienovės principas būdingas visai vėlesnei antikinei estetikai.Antropologinė Sokrato estetikos orientacija pasireiškia savaiminio daikto grožio atskyrimu nuo to,kaip daikto grožį suvokia objektas.
Sokrato meno teorijoje “tikrovės mėgdžiojimas”iškyla ne kaip tiesioginis tikrovės mėgdžiojimas, o kaip kūrybingas tikrovės atspindėjimas.Jis pirmasis antikinės estetikos istorijoje papildo pamėgdžiojimo teoriją naujais idealizacijos teorijos aspektais. Pagrindinis vaizduojamosios dailės tikslas filosofui atrodo ne išorinio, o būtent vidinio žmogaus grožio ir jautriausių sielos būsenų perteikimas.Vieni iš svarbiausių meno kūrinio kriterijų tampa aušti etiniai idealai.

Sokrato dėmesys antropologiniai, humanistiniai problematikai,dialektinio mąstymo principai, subtilus estetinis skonis,idealizacijos bei dvasinio grožio perteikimo teorijos stipriai paveikė tolesnę graikų estetinės minties raidą.

Platono estetinė teorija

Vienas iš ryškiausių antikinės bei apskritai Vakarų estetikos figūrų Platonas(tikr.Aristoklis) (427-347m.pr.Kr.)Sokrato mokinys, po jo mirtie keliavęs po Siciliją, Italiją, Artimuosius Rytus, Egiptą aktyviai studijuoja šių kultūrų palikimą. Apie 387m. Atėnuose įkuria savo filosofinę mokyklą Akademiją. Platonas pirmasis profesionalusgraikų filosofas, savo mintyse bei pedagoginėje veikloje išsaugojęs daug tradicinio graikų išminčiaus bruožų. Milžiniškas filosofo kūrybinis palikimas.Jame svarbi vieta tenka estetiniai problematikai,kuri išsirutulioja iš pagrindinių jo filosofijos principų ir sudaro organišką jo brandžios objektyviosios idealistinės filosofinės sistemos dalį.Jo veikalai ne tik antikinės filosofijos pasidižiavimas, bet ir literatūros šedevrai,išsiskiriantys stiliaus gaivumu ir laisva minties tekme.Estetinės idėjos čia išsakomos tiesiogiai ,jos skleidžiasiaistringų ginčų,pokalbiųatmosferoje.Estetinės pažiūros dėstomos nesistemingai,jos išbarstytos daugelyje dialogų ir apmąstomos su kitomis,šią akimirką domonančiomis problemomis.Platono estetikoje dažniausiai aptariama grožio prigimties,meno vaidmuo visuomenėje ir estetinio mąstymo problemos.Platoniškoji grožio samprata organiškai jungia gerį ir išmintį.Jo veikaluose galima išskirti dvi pagrindines grožio koncepcijas:
1. Originaliąją, glaudžiai susijusią su platoniškąja objektyviosios idealistinės filosiofijos sistema.
2. Tradicinę pitagorietiškąją, plėtojamą vėlyvuosiuose veikaluose.
Originalioji koncepcija formuojasi polemikoje su sofistais. Platonas atmeta juslinę sofistų grožio sampratą, teigdamas kad grožis,objektyvi gražių daiktų savybė,o ne subjektyvus jų supratimas.Taip pat “ne viskas kas patinka, tikrovėje yra gražu”. Taigi Platonas siekia atskirti tikrąjį grožį nuo iliuzinio.Filosofas teigia jog egzistuoja ne tik nepastovūs, kintantys,išnykstantys jusliškai suvokiami daiktai, tačiau ir dvasios bei dar aukštesnės amžinos, juslėmis nesuvokiamos nekintamos idėjos, kurios yra danguje.Tačiau dvasinis grožis nėra aukščiausia grožio forma,kadangi į tokio grožio vaidmenį gali pretenduoti ir tai, kas gražu visiems ir visada, t.y. ką galime pavadinti “absoliučiu grožiu.”
Aukštąjį arba absoliutujiį grožį filosofas aptinka anapusiniame idėjų pasaulyje.Asmenybė,pajėgienti pakiltiikiidėjų pasaulio lygmens pirmiausia išvysta,kad tikrasis absoliutus grožis yra amžinas,jis nei gimsta nei žūva,kadangi danguje esanti idėja nepavaldi žemiškiems kaitos ir irimo dėsniams.Absoliutas grožio idėja yra transendentali,todėl ji nepasiekiama įprastam jusliniam pažinimui.

Vėlyvajame Platono veikale suskamba tradicinės pitagarietiškos matematinės grožio sampratos motyvai.Grožis čia siejamas su idealiais matematiniais santykiais, saiko, proporcijos, simetrijos principais,lemiamas vaidmuo platono suteikiamas formai.

Platonui kaip ir daugeliui graikų mąstyojų, tobuliausias meno kūrinys yra kosmosas,kuriame jis regi aukščiausią grožį. Dailusis arba pamėgdžiojamasis menas aiškinamas kaip silpnas kosminio grožio atspindys arba idėjų “šešėlių šešėlis” Platonas tampa pirmuoju mąstytoju,savo poezijos teorijoje suformulavęs vientisą iracionalistinę meninės kūrybos proceso koncepsiją.Jis prilygina poetus aiškiaregiams ir pranašams, įžvelgiantiems giluminę reiškinių esmę..Menininko kūrybos procesas čia aiškinamas, kaip nesąmoningas,iracionalus dvasios polėkis,nepasiekiamas racionaliam pažinimui,kadangi “poetas nežino ką daro”.Ši iracionalistinė koncepcija prieštarauja Platono dėstymui apietobulą pasaulį,sukurtą ir valdomą amžinųjų harmonijos dėsnių.

Daug labiau negu tapybą,skulptūrą poeziją,platonas vertina muziką ne tik dėl jos teikiamo malonumo,tačiau dėl asmenybętaurinančios auklėjamosios galios.

Svarbiausia Platonui yra visuomeninė ir auklėjamoji meno funkcijos,jo sugebėjimas formuoti moralines žmonių sąvybes ir tobulą valstybės organizaciją.Platonas plėtojo mokymą apie meną,kaip apie harmoninga kosmoso ir gamtos dėsnių pamėgdžiojimą,o ne aiškindamasis meno esmę,o atskleisdamas jo galią įtvirtintifilosifijos keliamus socialinius tikslus.Menas ir estetinis auklėjimas traktuojami,kaip priemonės,padedančios išpuoselėti idealios valstybės gyventojų socialinio bendrumo ir atsakomybės jausmo.

Aukščiausio absoliutaus grožio perkėlimas į dangaus sferą,įgyvendintas Platono estetikoje,buvo tikras perversmas antikines estetikos istorijoje,atskleidęs kelis kokybiškai naujų Plotino, neoplatonikų ir viuramžiais klestėjusių koncepsijų sklaidai.

Aristotelio estetika

Vėlyvosios klasikos mąstytojas(384 – 322m.)Aristotelio dvasinė evoliucija skyla į tris periodus:1) 20metų trukusį mokymosi ir dėstymo Platono Akademijoje periodą,kuomet ji daugiau reiškėsi kaip savo mokytojo idėjų šalininkas; 2)klajonių,dvasinių ieškojimų ir savarankiškos koncepcijos formavimosi;3)kūrybinės veiklos brandos periodas kuris siejamas su intensyvios kūrybinės veiklos Likėjuje metas.

Aristotelio Filosofinių idėjų ir estetikos koncepcijų pasaulis pastebimai skiriasi nuo jo mokytojo Platono.Aristoteliui polinkis į beletristiką svetimas.Niekas anksčiau antikoje taip negvildeno estetinių problemų taip nuosekliai ir sistemingai.Aristotelis yra racionalus,enciklopedinių polinkių mąstytojas,siekiantis pateikti moksliškai pagrįstas,sistemingai suformuluotas, logiškai tikslias išvadas.Jo veikaluose vyrauja griežtas racionalumas ir skrupulinga mokslinė analizė.Būdamas paskutinysis vėlyvosios klasikos mąstytojas,jis susistemina ir nuosekliai išplėtoja ir dalinai pakeičia savo pirmtakų veikaluose išryškėjusias idėjas.Daugeliui filosofų pradėtoms gvildenti problemoms jis suteikia aiškias formuluotes.

Aristotelis teigia,kad grožis ir jo būties formos yra vientisa,neatsiejama tarpusavyje,kadangi grožis skleidžiasi ne anapus esančioje idėjoje,o konkrečiuose juslėmis suvokiamuose žemiškuose gražiuose daiktuose ir reiškiniuose.Grožio raiškos sfera Aristoteliui yra labai plati.Ji aprėpia kosmoso,dievų,gamtos ,žmogaus,visuomeninių santykių pasaulyje.Tobuliausias formas mato ne mene,o kosmose ir “pirmapradėje esybėje”,t.y. dievams, kuriems budingi harmonijos ir saiko principai.Kita vertus jis atskiria aukštesnį dvasios grožį,nuo kūno grožio.

Esminis skirtumas tarp grožio ir gėrio kategorijų tas,kad gėris siejasi su aukščiausiais tikrovės faktais ir skleidžiasi etiškai kryptinguose veiksmuose, o grožis susijęs su daiktų konstrukcija,kurios esmę sudaro matematinės struktūros,harmoningi sudėtinių dalių santykiai.Gyvojoje gamtoje grožiui budingas tikslingumas,o visuomeniniame gyvenime jis glaudžiai susijęs su gėriu ir teisingumu.Aristoteliui visos grožio formos siejasi su malonumu,tačiau ne bent koks malonumas yra gražus.Gražu yra tai,kas kartu yra ir malonu.
Jis nuolatos pabrėžia estetinę simetrijos proporcijų tvarkos,saiko vertę.
“Svarbiausios grožio formos – tvarkingumas(erdvėje), simetriškumas,apibrėžtumas,kuriuos labiausiai išryškina matematikos mokslai.”
Priešingai nusistovėjusiai tradicijai Aristotelis atšaukia poezijos meno išskirtinumą,aptaria ją su visais kitais menais kaip lygią.
Aristotelis pradeda aiškintis meno ir mokslo santykius.Esminis skirtumas tarp meno ir mokslo yra tas,kad mokslas apima būtį, o jos užgimimą.Prie meniniai kūrybai būdingo pamėgdžiojimo Aristotelis priskiria sugebėjimą sukelti malonumo jausmą stebint atvaizduotus daiktus į kuriuos tikrovėje nemalonu žiūrėti.Vadinasi, menas ne tik tikrovės imitacija,bet ir savita jos pažinimo forma.
Aristotelio estetika itin giliai išreiškė “skulptūrišką”,plastini tikrovės suvokimą.
Muzikai Filosofas priskiria asmenybės moralinių savybių taurinimo galią,sugebėjimą ritmais ir melodijomis daug jautriau atspindėti žmogaus vidinį pasaulį.
Tobuliausių išraiškos priemonių ir galimybių menu Aristotelis skelbia tragediją.Tragedija Aristoteliui itin vertinga dėl sugebėjimo daug giliau nei kiti menai paveikti žmonių sąmonę, jų poelgius,dvasinius orientyrus sukelti dvasinio apsivalymo(katharsis). Taigi atmesdamas požiūrį į meną kaip į nerimtą žaidimą,Aristotelis jį skelbia jį didžiai rimtu užsiėmimu,atliekančiu svarbų vaidmenį atskirų žmonių ir visuomenės gyvenime.Racionalusis Filosofas priskiria menui savybę pažinti reiškinių esmę.Tuo būdu menas kartu priskiriamas aukščiausiai išminties sferai.Tai ir skiria Aristoteli nuo jo pirmtakų meno teorijų.
Be įgimto talento kitais svarbiais meninės kūrybos komponentais Aristotelis laiko žinojimą, apmąstymus, tikslingą veiklą.Kalbėdamas apie meninės kūrybos proceso dėsningumus, Aristotelis nuolatos pabrėžia intelektualinės veiklos svarbą.Menininko kūrinys pirmiausia gimsta menininko prote.Meno kūriniai skiriasi nuo realios tikrovės vaizdų tuo, kad juo yra apjungta tai, kas gamtoje išsisklaidę.Aristotelis pirmasis antikos estetikoje prabyla apie meno(poezijos)teisę į autonomiją moraliniu(gėrio) ir mokslinių(tiesa) vertybių atžvilgiu.
Gina dailininko(menininko)galimybę nusižengti tikrove,idant tai padėtų pasiekti aukštesnę meninę išraišką.
Labai svarbi estetinio auklėjimo teorija,kuri tiesiogiai susijusi su mokymu apie tris dvasios pakopas:
1. augalinę(fizinis);
2. gyvūniškąją(moralinis);
3. protingają(su pįrotiniu aukljimu). Estetinis auklėjimas padeda išauklėti harmoningą pilietį.

Aristotelio estetinė ir meno teorija vainikuoja klasikinį antikinės estetinės raidos etapą. Joje daug naujų idėjų,minčių,formuluočių,kurios išlieka stebėtinai gyvibingos.Šio mąstytojo iškeltos teorijos,ypač mokymas apie menąturėjo milžinišką poveikį tolesnei estetikos raidai. Aristotelio suformuluotameno samprata su nežymiomis modifikacijomis gyvuoja Vakarų estatikoje iki Ch.Batteaux laikų ,kuris, įvedęs naują “dailiųjų menų”sąvoką galutinai atskiria estetinės orientacijos menus nuo amatų.

Plotinas

Neabejotinai reikšmingiausiu helenistinės estetikos reiškiniu tampa IIa.susiformavusi įtakinga neo platonizmo estetika,kurios pradininkas Plotinas(204/5-269/70) su pasekėjais Porfirijus, Jamblichas ir Proklas stiprėjančios krikščionybės fone badančius prikelti klasikinės graikų estetikos principus.Plotinas dalyvavo žygyje į rytus,o 244m.išvykęs I Romą įkūrė savą neoplatonikų m-klą.

Kitaip nei kitų helenizmo epochos mąstytojų,dažniausiai besidominčių siauromis lokalinėmis etetikos problemomis, Plotinas išsiskiria mąstysenos universalumu.Tai vienas abstrakčiausių transcendentalių antikos mąstytojų, sukūręs iš esmės naują subtilią ir visapusiškai išplėtotą metafizinę sistemą,priešingą jos autoriaus norams, “iš vidaus” griovusią daugelį fundamentalių klasikinės estetikos principų.Platono estetikoje keisčiausiai jungiasi Aristotelio ir Platono mokymai.Daugelis Plotino veikalų tyrinėtojų atkreipia dėmesį į rytietiškus motyvus jo veikaluose.Lyginamoji Plotino, Platono,Aristotelio ir Rytų estetinių analizė atskleidžia būtent Rytų idėjų pažymėtus esminiusPlotino estetininės koncepcijos skirtumus,palyginti su pirmtakų idėjomis.Ryškėja perėjimas nuo klasikinei graikų estetikai būdingo operavimo abstrakčiomis ontologinėmis,į visuotinumą pretenduojančiomis kategorijomis iki Rytų mąstytojams būdingo psichologinio jų traktavimo.

Plotino estetinės teorijos centre tsirandaVienio, Proto ir Dvasios idėjos, kurios jungiasi į dialektinę triadą.Aukščiausiu šviesos ir spindesio šaltiniu kaip ir Egipto,Mesopotamijosm Indijos ir hebrajų estetinėse pažiūrose skelbiama bekūnė, nenusakoma, dvasinė substancija – Vienis.

Priešingai kasikinės graikų estetikos tradicijai, besiorientuojančiai į erdvinį skulptūrinį tikrovės supratimą,Plotinas pirma iškelia ir plėtoja rytietiško laiko ir amžinybės teorijas,kuriose juntama stipri Filono m-klos ir hebrajiškos tradicijos įtaka..Jis perima taipogi rytietišką trejybės principą ir mitologinės kilmės ciklinę judėjimo ratu koncepciją.Visos būtie formos Plotino mokyme jungiasi į vientisą hierarchijos principams paklūstantį uždarą ciklą.Aukštesnės būties formos emenuoja hierarchišai žemesnes, pereina vieną į kitą ir juda ratu įvairiomis kryptimis.Visos tikrovės formos išsirutulioja iš pirmapradžio principo ir į jį sugrįžta.Šis judėjimas Plotinui yra bet kokio egzitavimo prototipas.

Į pirmąją vietą iškyla išminčiaus figūra,kuri savo veiklą pažysta ne iš veiksmų, o vidiniame pasaulyje, introspekcijoje,asmenybės gelminiame ryšyje su Vieniu.Vienio grožio suvokimą aprašinėja pasitelkdamas daugybe motyvų, tiesiogiai susijusių su Rytų estetikos koncepcijomis.Šis ryšys itin mokyme ipe keturias skirtingas grožio suvokimo pakopas:
1. jausminę
2. blaivaus proto
3. dvasinę
4. aukščiausią ekstaziškos palaimos,visiško sąmonės nuskaidrėjimo būseną,kurioje išnyksta skirtumai tarp subjekto ir objekto,ir suvokiančiojo dvasia susilieja su dievišku pradų.
Plotinas formuoja naują mokymą apie sopia-t.y. išmintingais principais,pagal tikslingąplaną organizuotą pasaulį,kurio niekas nesukūrė.Jis gyvavo ir gyvuoja amžinai,paklusdamas savo imanentiniams dėsniams.Šio mokymo esmę sudaro platoniškoji idealistinė objektyvioji teorija aipe idėjas.sudarančią danguje atskirąProtu suvokiamą karalystę,o visas jusliškas pasaulis – kaip idėjų pasaulio atspindys.
Plotino estetinės sistemos centre atsiduria Absoliuto ir jo emanacijosidėjos.Absolitas arba Vienis – universalus kūrybinis pradas.Grožio formos išeities tašku Plotinas skelbia absoliutujį dieviškąjį pradą.

Tradicinį graikišką grožio,kaip sudėtinių dalių harmonijos, simetrijos, apibūdinimą Plotinas laiko pernelyg paviršutinišką. Grožio esmės ,jogiluminių ištakų filosofas ieško ne materialiose savybėse, formose, spalvose,o kokybiškai aukštėsniuose grožio kriterijuose,dvasios , idėjų pasaulyje.P

Plotinas formuoja vėlesnei viduramžių epochos estetikai būdingos krikščioniškosios grožio koncepcijos kontūrus,kadangi visų būties reiškinių ir grožio šaltiniu skelbiama visatos kūrėjo Demiurgo idėja.Grožis Plotinui yra grynos kontenpliacijos sfera,viena pagrindinių Vienio charakteritikų.Vienis ir grožis yra neatsiejami vienas nuo kito,kadangi Vienis savo giluminėje esmėje yra grožis.Juos sieja vientisumas ir nedalomumas.
Vadinasi realaus pasaulio formų, spalvų grožis uakštesnio transcendentinio grožio atspindys.
Menas Plotiną domina tik estetinių idėjų

Leave a Comment