Sokratas

SOKRATAS

(469 – 399 m. p. m. e.)

“Aš žinau, kad nieko nežinau”
(“oida ouden eidos“)

Turinys

Titulinis lapas..............................1psl.

Sokratas..............................2psl.

Turinys..............................3psl.

Įvadas. Sokrato gyvenimo kelias..............................4psl.

Sokrato asmenybės bruožai..............................7psl.

Antikinės filosofijos posūkis į žmogaus savimonės, jo laisvo ir atsakingo, doro ir teisingo gyvenimo pagrindų paiešką..............................8psl.

Išvados..............................12psl.

Literatūros sąrašas..............................13psl.

Įvadas. Sokrato gyvenimo kelias

Turbūt retas nėra girdėjęs Sokrato vardo. Ir dažniausiai žinom Sokratą kaip garsiojo posakio „Žinau, kad nieko nežinau“ autorių. Posakis ir liktų posakiu, jeigu Sokratas nebūtų atradęs to, ko iki jo dar niekas nebuvo žinojęs. Tarp filosofų, sugebėjusių gyventi adekvačiai savo mokslui, pirmiausia minėtinas Sokratas. Šiuo požiūriu jo gyyvenimas laikomas išminčiaus idealu, o jo mokslas – filosofijos istorijos atskaitos tašku.
Sokratas (469 – 399 m. p. m. e.) – senovės graikų filosofas. Gimė Alopekėje (netoli Atėnų) akmenskaldžio Sofronisko ir pribuvėjos Fainaretės šeimoje. Jis buvo antras sūnus šeimoje. Pagal tuometinį graikų paprotį gimus sūnui tėvas kreipėsi į orakulą patarimo, kaip jį auklėti. Atsakymas buvo toks: tegu jis daro tai, kas jam šauna į galvą, o tėvai neturėtų trukdyti laisvai skleistis sūnaus polinkiams ir potraukiams, nes jis turįs savyje vidinį vadovą visam gyvenimui, kuris pranokstąs geriausius mokytojus ir auuklėtojus. Jaunystėje Sokratas gavo gerą pradinį išsimokslinimą, o sulaukęs 18 metų tapo Atėnų piliečiu, davęs priesaiką laikytis įstatymų. Kaip ir visi graikų jaunuoliai, Sokratas atliko karinę prievolę.
Apie tolesnį Sokrato gyvenimą išlikę liudijimai pateikia įvairių versijų. Viena iš jų teigia, kad So

okratas, sulaukęs dvidešimties metų mėgino tęsti tėvo profesiją. Pasak Pausanijo (apie 115 – apie 180), jis sukūręs trijų charičių (graikų draugystės ir jaunatvės deivių) skulptūrą, kuri buvusi pastatyta prie Atėnų akropolio. Peripatetikas Aristoksenas (354 -300m. pr.Kr.) liudija, kad Sokratas jaunystėje buvo pasirinkęs laisvą gyvenimo būdą, o vėliau tapęs pirmojo Atėnų filosofo Archelajo (Va. pr. Kr.) mokiniu kartu su juo lankęsis Samo saloje. Kiti šaltiniai pvz., Diogeno Laertiečio raštai, liudija, kad iš pradžių Sokratas buvęs žymaus natūrfilosofo Anaksagoro Kladzomeniečio (apie 500- apie 428 m. pr. Kr.) mokinys ir tik vėliau – Archelajo. O Platonas mini, kad oratorinio meno Sokratą mokiusi Aspasija, Periklio (apie 490 – 429 m. pr. Kr.) žmona, garsėjusi grožiu ir išmintimi.
Sokratas buvęs labai smalsus ir linkęs bendrauti, ypač domėjosi tokių filosofų kaip Archelajas, Anaksegoras viešais pasisakymais, leisdavosi su jaais disputais.
Taip Sokratas susipažino su pagrindinėmis to meto graikų filosofijos mokyklomis, kurios lėmė jo paties filosofinių pažiūrų formavimąsi.
Kaip liudija Aristotelis, jaunystės metais Sokratas lankėsi Delfuose, ir jį ypač paveikė vienam iš septynių graikų išminčių lakedemoniečiui Chilonui (Via. pr. Kr.) priskiriamas posakis „Pažink pats save“, iškaltas Apolono šventyklos frontone.Minėtas posakis ir paskatino Sokratą gilintis į žmogaus esmę, aiškintis jo gyvenimo paskirties ir prasmės klausimus, žmogiškojo pažinimo galimybes ir ribas. Tai buvo nuja problematika tuometinėje graikų filosofijoje, pasinėrusioje į filosofines gamtos problemas. So
okratas graikų filosofiją nukreipė moraline, humanistine linkme.
Apskritai apie pirmuosius keturis Sokrato gyvenimo dešimtmečius nedaug tėra patikimų žinių. Tačiau viena galima tvirtai pasakyti – jo gyvenimo stichija buvo filosofiniai pokalbiai bet kur, bet kada ir su bet kuo. Jo klausytojų ir pašnekovų ratas buvo platus ir įvairus – filosofai sofistai, politikai, karvedžiai, poetai, menininkai, amatininkai, pirkliai, net heteros ir vergai. Apsuptą mokinių jį galėjai matyti gatvėse ir aikštėse, amatininkų dirbtuvėse ankstų rytą ir vėlų vakarą. Pokalbių temos taip pat buvo kuo įvairiausios – apie dievus ir žmones, apie valstybę ir įstatymus, apie protą ir kvailumą, apie žinojimą ir nežinojimą, apie turtą ir neturtą, apie dorybes ir ydas, apie laisvę ir pareigas, apie kūną ir sielą, apie tiesą ir melą.Tačiau kad ir apie ką ir su kuo Sokratas kalbėdavosi, jo dėmesio centre visada būdavo moraliniai žmogaus pagrindai – žinojimas, tiesa, dorybė.
Antroje gyvenimo pusėje Sokratui teko trejatą kartų dalyvauti karo žygiuose kaip hoplitui ( sunkiai ginkluotam pėstininkui). Yra žinomas liudijimas apie nepaprastą Sokrato drąsą mūšio lauke, iš kurio jis išnešė sužeistą Atėnų karvedį Alkibiadą.
Įkopęs į penktąją dešimtį, Sokratas vedė, susilaukė trejeto sunų – Lamproklio, Sofronisko ir Menekseno. Sokrato žmona – neaišku, tačiau šaltiniuose dažniausiai minima Ksantipe kaip nesugyvenamo būdo moteris, nuolat kėlusi šeimyninius vaidus ir vis bardavusi savo vyrą, va
adindama jį plepiu ir dykinėtoju.
Nors Sokratas vengė politinės veiklos, tačiau paskutinįjį savo gyvenimo dešimtmetį burtais ( tokia tuo metu Atėnuose buvo rinkimų sistema) jis buvo išrinktas Atėnų tautos susirinkimo nariu nuo Antiochidos filės, į kurią įėjo jo gimtosios Alopekės demas. Sokratas čia pagarsėjo tuo, kad pasipriešino mėginimui kolektyviai nuteisti mirti Atėnų karo vadus ( strategus) už religinių tradicijų pažeidimą. Sokratas reikalavo teisti kiekvieną atskirai tik išnagrinėjus bylą.
Pasibaigus Peloponeso karui (404 m. pr. Kr.), Graikijoje įsigalėjo oligarchija ir vadinamoji trisdešimties tironija, kuriai vadovavo buvęs Sokrato mokinys Kritijas. Prasidėjo susidorojimai su nepaklusniais piliečiais. Sokratas, būdamas ištikimas teisėtumui, atvirai priešinosi tokiai politikai, todėl jam buvo uždrausta mokyti jaunuolius. Po metų trisdešimties tironija žlugo, vėl sugrįžo demokratija, tačiau Sokratas nebuvo paliktas ramybėje. Žinoma, ir Sokratas nesitaikstė su tuo, kas jam buvo nepriimtina. Demokratijos idealu jis laikė Periklio valdymo laikus (443-430 m.pr. Kr.) ir naująją Atėnų demokratiją vertino kritiškai. Sokratas pirmiausiai reikalavo, kad tie, kurie siekia valdžios gerai išmanytų valdymo meną. Todėl jam buvo nepriimtina burtais pagrįsta pareigųnų rinkimo tvarka. Tokiu keliu į valdžią dažnai pakliūdavo atsitiktiniai nekompetentingi asmenys. Apskritai Sokratas neteikė didelės reikšmės valdymo formai – svarbiausia jam buvo pareigūnų kompetencija ir įstatymų laikymąsis. Tokį Sokrato požiūrį tuometiniai pareigūnai laikė demokratijos pagrindų kritika.Be to, daugeliui nepatiko ir Sokrato sugebėjimas ta
aikliais klausymais priversti pašnekovą atskleisti savo tikruosius sugebėjimus, apnuoginti savąjį menkumą, susimąstyti dėl moralinių savo gyvenimo principų.
Tai, kad Sokratas atvirai kritikavo viską, kas tik prasilenkia su tiesa ir dora jo tiesumas ir principingumas, savitas nepriklausomas jo gyvenimo būdas darė jį visiems neparankiu žmogumi, todėl buvo ieškoma preteksto jo atsikratyti. 399 m. pr. Kr. Nevykėlis poetas Meletas sukurpė oficialų skundą, kuriame Sokratas kaltinamas 1) bedievyste, 2) naujų dievybių pripažinimu bei 3) jaunimo tvirkinimu ir reikalaujama jam mirties bausmės.
Sokratas visus šiuos kaltinimus teismo metu išanalizavo, remdamasis savo įsitikinimais, ir akivaizdžiai įrodė jų nepagrįstumą. Tačiau Sokrato tiesa neatitiko Atėnų įstatymų, ir jis, paklusdamas savo vidiniui balsui, pasirinko mirtį. Sokratas, praleidęs kalėjime 30 dienų, išgėrė cikutos nuodų taurę.

Sokrato asmenybės bruožai.

Sokrato asmenybė įkūnija tauriausias žmogaus dvasines ir moralines savybes. Tai buvo žmogus, kuris gyveno taip, kaip pats mokė gyventi kitus. Jis buvo nepaprastai teisingas, kuklus, ištikimas savo draugams, savaip dievobaimingas ir itin nuosaikus fizinių poreikių atžvilgiu. Savo gyvenimo būdu Sokratas išsiskyrė iš kitų atėniečių. Jis mėgdavo ištisas dienas klajoti po miestą ir pasišnekėti su kiekvienu, ką tik sutikdavo savo kelyje. Visiems imponuodavo ne tik jo sanprotavimai ir pamokymai, bet ir išorė. Sokratas dėvėjo prastą apsiaustą, vaikščiojo dažniausiai basas.
Sokrato mokymo esmė buvo lavinti žmogaus protą, kad jis geriau pažintų save, o pažinęs save žmogus gali nukreipti savo gyvenimą teisinga linkme ir išmintingai naudotis visomis žemiškomis gėrybėmis. Priešingai negu sofistai, kurie dėjosi visažiniais išminčiais, Sokratas visuomet sakydavo: „Aš žinau, kad nieko nežinau“.
Vieši filosofiniai pokalbiai buvo didžiausia Sokrato aistra. Savo gyvenimo prasme jis laikė mokyti žmones pažinti tikrąsias gyvenimo vertybes. Stengėsi gyventi pats iš savęs, tenkindamasis minimumu.
Kontrastas Sokrato moraliniam ir dvasiniam grožiui buvo jo išvaizda. Sokratas buvo tiesiog bjaurus: nedidelio ūgio, pilvotas, trumpu kaklu, didele nuplikusia galva, paburkusiu veidu. Būdamas toks neišvaizdus, Sokratas pasižymėjo didžiuliu vidiniu patrauklumu: jis visuomet būdavo gerai nusiteikęs, ramus, švelnus, geraširdis, tad visiems atrodydavo, kad jis pats laimingiausias žmogus.

Antikinės filosofijos posūkis į žmogaus savimonės, jo laisvo ir atsakingo, doro ir teisingo gyvenimo pagrindų paiešką

Sokrato teorija yra posūkis nuo materialistinio natūralizmo į idealizmą. Apie Sokratą per pustrečio tūkstančio metų prirašyta daugybe knygų, tačiau autentiškų paties Sokrato raštų iki šiolei nebuvo išleista ir, matyt, niekados nebus. Kol kas nėra žinoma jokių liudijimų, kad Sokratas ką nors būtų parašęs. Vienu balsu visi teigia, jog Sokratas savo mokslą skelbęs žodžiu. Tačiau tai nesutrukdė jam tapti vienu žymiausių visų laikų filosofų. Apie jo pažiūras galima spręsti iš Platono ir Aristotelio paliudijimų.Platono raštuose Sokratas vaizduojamas kaip išmintingiausias pašnekovas, teisingiausiai vertinantys kitų žmonių požiūrius, įvairiausius filosofinius klausymus bei pasaulio reiškinius. Platono Sokratas – gerokai idealizuota asmenybė. Sunku nustatyti, kur pateikiamas Sokrato požiūris, o kur dėstoma autentiška Platono nuomonė, – visi nuopelnai, idėjos ir vertinimai priskiriami Sokratui.
Sokrato dėmesio centre buvo žomogus ir, pirmiausia, etikos problemos. Skirtingai nuo sofizmo pasisakė prieš reliatyvizmą.
Sokrato etika: 1. Dora (arete) yra besąlygiškas gėris. Skirtingai nuo sofistų, kurie manė,kad dora yra tik santykinis pranašumas, Sokratas teigė, kad ši esanti bendražmogiška savybė. Moralės normos gali būti ir nerašytos, tačiau jos glūdi kiekviename žmoguje ir visiems žmonėms yra vienodos.Moralės normos nėra santykinės ir nėra konvencijos dalykas, jos yra visuotinės. Jei vieniems tam ttikras elgesys yra doras, o kitiems – ne, tai dora praranda savo prasmę. Moralinis gėris yra aukščiausias gėris, pinigai, aukštos pareigos, šeima yra tik vienetiniai gėriai, kurie gali išvirsti blogiu, todėl žmogus turi rūpintis aukščiausiu gėriu, o ne gėrybėmis. Sokratas griežta prasme yra etikos pradininkas.2.Dora yra susijusi su nauda ir laime. Yra naudinga būti geru, o buvimas geru daro žmogų laimingu. Tačiau skirtingai nuo sofistų, Sokratas teigė, kad nauda priklauso nuo gėrio, o ne priešingai. Tai kas iš tikrųjų gera, yra ir naudinga. Naudinga būti geru. Jis teigė, kad poelgis yra geras jei jis teikia naudą. 3. Dora yra žinojimas. Blogis atsiranda iš gėrio nežinojimo.
Jei žmonės žinotų, koks elgesys yra geras ir kas yra gėris jie nesielgtų blogai. Niekas sąmoningai ir žinodamas nedaro blogai. Kas tikrai žino, kas yra gėris, negali elgtis blogai, nes tai nenaudinga. Gėrio pažinimui yra reikalingas specialus etinis žinojimas ( fronesis), kuris yra pasiekiamas praktiškai. Fronesis – praktinis gėrio siekimas. Dora ( aukščiausio gėrio pažinimas) yra pasiekiama – doros galima mokytis. Taigi, aukščiausias gėris nėra įgimtas – jis yra pasiekiamas, jo yra išmokstama. Be to, dora yra viena, visos dorybės, geri poelgiai susiveda į vieną dorą. Sofistų etinį pliuralizmą, Sokratas pakeičia etiniu monizmu. Doros ir gėrio siekimą užtikrina kiekvieno žmogaus demonas ( sąžinė), kuri nurodo kaip gerai pasielgti tam tikroje situacijoje. Taigi, visiems žmonėms yra būdinga siekti naudos ir laimės, o tai teikia tik aukščiausias gėris. Todėl gyvenime yra svarbu siekti žinių apie gėrį.
Sokrato logika yra skirstoma į :
1.elenktinį metodą ( nuginčijimo metodą) – oponento klaidingas sanprotavimas yra priimamas kaip tiesa ( Sokrato ironija) ir klausinėjimo pagalba, priešininkas yra privedamas prie priešingos pirminiam teiginiui, išvados – taip priešininko sanpotavime yra gaunamas prieštaringumas.
2. majautinis metodas (pribuvėjos menas) – kiekvienas žmogus savyje turi teisingą žinojimą, tačiau jį reikia atrasti ( reikalinga pribuvėja). Todėl jam reikia padėti surasti tiesą. Tiesos ieškojimas buvo paremtas analogijomis, indukcija ir definicija.
Svarbūs teiginiai: „ žinau, kad nieko nežinau“, „pažink save“. Pasaulio sandara, daiktų fizinė prigimtis yra nepažinios; mes galime pažinti tik patys save. Tokį pažinimo objekto supratimą Sokratas išreiškė formule: „Pažink pats save“. Aukščiausias pažinimo uždavinys ne teorinis, bet praktinis – menas gyventi. Žinojimas, Sokrato nuomone, yra mintis, benrybės supratimas. Sąvokos atsiskleidžia per apibrėžimus, o apibendrinamos indukijos būdu. Pats Sokratas davė etinių sąvokų (pvz., didvyriškumo, teisingumo) apibrėžimo ir apibendrinimo pavyzdžių. Prieš apibendrinant sąvoką vyksta pokalbis, kuriame nuosekliais klausimais parodami pašnekovo prieštaravimai. Prieštaravimų atskleidimas pašalina tariamą žinojimą, o nerimas, kurį tuo būdu patiria protas, skatina mintį ieškoti tikrosios tiesos. Savo tyrimo metodus Sokratas lygina su „pribuvėjos menu“; jo klausimų metodas, numatantis kritišką požiūrį į dogmatiškus teiginius, buvo pavadintas Sokrato „ įronija“. Sokrato etika racionalistinė: Sokrato požiūriu, blogi poelgiai atsiranda tik dėl nežinojimo, ir niekas iš geros valios nebūna blogas.
Sokratas visiškai nenagrinėjo gamtos tvarkos klausimų. Iš akmenų tvarkos, sakė jis, nieko nesužinosi, iš jos gali tik pajusti, kad gamtą valdo jėga, galingesnė negu žmogiškoji. Pasaulis yra kažkokios dieviškosios jėgos kūrinys, ir nėra ko kištis j jos reikalus, verčiau reikėtų pasižiūrėti j save — ar nepasirodys tada, kad akmenys kur kas protingesni už mus, nors tik mums protas duotas! Kaip mes elgiamės? Ujam viens kitą, pjaunamės, vienas už kitą išmintingesniais dėdamiesi. Ir tai mes laikom protu ir žinojimu?! O doras galėtų būti tik tas, kuris prisipažintų žinąs, kad nežino nieko!
O ar žinot neįmanoma?
Tiksliai ir tvirtai žinoti įmanoma nedaug ką, bet stengtis žinoti ir įmanoma, ir reikia. Protas žmogui duotas, kad žmogus nuolat jo klausinėtų, kaip gyventi, kaip elgtis, ir elgtųsi būtent taip, kaip protas nurodo. Sunkus šitoks gyvenimas, bet jis yra vienintelis, žmogaus vardo vertas.
Kaip šito pasiekti?
Reikia galvoti. Reikia stengtis ne protu teisinti aistrų padiktuotus poelgius, o pirma išsiaiškinti, ar poelgis bus teisingas pagal proto kriterijus, ir tik tada veikti.
Taip, o kas gali būti tuo kriterijum?
Dora, atsakinėjo Sokratas. Tiktai dora. 2monės visi skirtingi, siekia įvairiausių tikslų, skirtingai tuos tikslus supranta, skirtingai mąsto, bet visi kaip vienas trokšta gėrio ir laimės. O 1 kas visa tai jiems gali suteikti? Tiktai patys žmonės — ir vienas kitam, ir patys sau, jei gyvens ir elgsis trokšdami dorų tarpusavio santykių. Žmogus iš prigimties yra geras, ir jeigu jis daro ką nors bloga, tai daro šitai dėl to, kad yra suklaidintas aistrų, kad jis dabar jų valdžioje, ir negali suprasti blogai darąs. Žinotų — nedarytų. Kontroliuotų save: abejotų ir galvotų.
Žmogus yra geras, bet, deja, silpnas. Mąstyti nėra lengva, užtat žmogus kur kas mieliau darbuojasi liežuviu arba kumščiais negu galva. Tačiau tas, kuris sykį pajuto mąstymo jėgą, nebebus jai abejingas. Kaip sulaužyti pasitenkinimo savimi kiautą, kuriuo puošiasi kvailybė, ir priversti žmones galvoti?
Tai nesunku: svarbiausia, tiksliais ir taikliais klausimais sudomink žmogų — išsklaidyk jo abejingumą arba nuramink aistras — tegul iškyla protas.
Tada ieškodamas jums abiems bendro supratimo parodyk, kur priešininkas klysta. O čia jau gali ieškoti aptariamo klausimo teisingo supratimo ir sutarimo.
Mes apskritai nedaug ką žinom. Negalim žinoti, kokius klausimus mums teks spręsti ne tik rytoj, bet ir sekančią akimirką. Tačiau proto turim visi. Todėl visi galim gyventi protingai. Žmogaus protingumas yra ne tiek žinojimas, kiek to žinojimo siekimas. Kiekvieną savo veiksmą vertink matuodamas protu, pagal visiems bendras saiko, narsumo ir teisingumo dorybes, ir tavo gyvenimas bus pilnas žmogiškosios gyvenimo išminties, ji švies visuose tavo darbuose ir žygiuose, ir bus pavyzdys kitiems.
Filosofai, sprendę gamtotvarkos klausimus, rūpinosi pagrįsti savo pažiūras ir aiškino jas tik tiems, kurie norėjo apie tai sužinoti. Buvo netgi tokių, kurie savo pažiūras slėpė — žmonės jų vis tiek nesuprasią. Sokratas filosofavo apie žmonių gyvenimo tvarką, užtat jis ir norėjo, ir stengėsi savo pažiūras kuo plačiau paskleisti, apšviesti kuo daugiau protų.

Išvados

Sokratas, panašiai kaip sofistai ir dauguma jo meto žmonių, domėjosi tik žmogumi. O žmoguje jį domino vien tik tai, ką manė esant svarbiausia ir kartu galima pakeisti bei pagerinti: „Domėjosi jis, – teigia Aristotelis, – vien etikos reikalais, o gamta nesidomėjo visiškai”, sakė, kad medžiai negali jo nieko išmokyti, užtat jį pamoko žmonės mieste. Ir dirbo jis tik dviejose srityse: etikos ir logikos, kurią manė esant būtiną etikai.
Savo gyvenimo uždavinį jis laikė atliktą: kaip reikia gyventi, jis žinojo. Žinojo, kad tai jau žinos ir kiti- tie, kurie norės žinoti. Ir kiekvienas iš jų vis tiek gyvens savaip. O jo, Sokrato, ir mirtis tebusiąs pavyzdys, kaip galima gyventi.

Sokrato etikos sampratą lenkų filosofas V. Tatarkevičius reziumuoja taip: „Žmogus siekia laimės ir naudos; tikrąją laimę ir tikrąją naudą teikia tik gėris. Tikrasis gėris yra dora; dora yra viena, nes kiekviena dorybė yra žinojimas. Įgydami žinių, pasiekiame gėrį, o kartu – naudą ir laimę, todėl reikia siekti žinių, o kas gali, privalo ir kitus to mokyti“. Tačiau svarbiausia, kad mokytojo žodžiai nesiskirtų nuo darbų. Sokratas buvo toks mokytojas. Tuo jis pelnė ir amžiną tikrojo filosofo ir išminčiaus garbę.

Literatūros sąrašas

1. Filosofijos žodynas. Vilnius. „Mintis“ 1975m. 401 psl.

2. Ksenofontas „Atsiminimai apie Sokratą“. Vilnius. „Pradai“1997m. 5-13 psl.

3. R. Ozolas „Pasakojimas apie filosofus ir filosofiją“. Vilnius. „Vyturys“ 1988m. 45 – 47 psl.

4. http://filo.web1000.com/istorija/wt/tomas1/straipsniai/Sokratas.htm

Leave a Comment