Sokratas

TURINYS

ĮVADAS..............................2

1. SOKRATO ASMENYBĖ.........................3
2. GYVENIMAS..............................4
3. PAŽIŪROS..............................5
4. SOKRATO FILOSOFINĖS IDĖJOS....................8

5. DORYBĖS SAMPRATA.........................10
6. SOKRATIZMAS.............................11
7. MOKINIAI..............................12
IŠVADOS..............................13

LITERATŪROS SĄRAŠAS...........................14

ĮVADAS

Daugiau kaip tūkstantį metų klestėjęs Senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos laikotarpis vadinamas Antika. Jau nuo VII-VI a. pr. Kr. Pradėjo steigtis pirmosios graikų filosofijos mokyklos. Tokios mokyklos veikė iki V-VI a. po. Kr. Antikinės filosofijos pabaiga maždaug sutampa su platoniškosios Atėnų akademijos uždarymu 529m. Natūralu, kad ir tuometinė politinė filosofija iš esmės buvo graikų politinė filosofija, glaudžiai susijusi su Senovės Graikijos politine santvarka. Senovės Graikija nebuvo vientisa centralizuota valstybė. Ji buvo atskirų nepriklausomų miestų &##8211; valstybių visuma, todėl jos politinė santvarka gerokai skyrėsi nuo kitų tuometinių aplinkinių valstybių.

Visuomenės ir valstybės atsiradimo, jos būtinumo ir tobulinimo klausimai antikos socialinėje filosofijoje užėmė svarbią vietą. Šio pobūdžio klausimams nemažą dėmesį skyrė pitagoriečiai, Demokritas, sofistai, Sokratas ir jo mokiniai, vėliau stoikai. Jie kritikavo graikų polio negeroves, siūlė reformas, kėlė idealaus valstybės sutvarkymo projektus.

Žmogus, kurio dėka idėjų užuomazgos virto aiškia filosofija, buvo Sokratas.

1. ASMENYBĖ

Sokratas (469 – 399 m.pr.Kr.) – vienas iš žymiausių pasaulio filosofų. Tai buvo vienas iš nedaugelio filosofų, kuris sugebėjo gyventi taip, kaaip kad jis ir mokė gyventi kitus. Tikriausiai tai yra pagrindinis kriterijus, padaręs Sokratą tokiu žymiu žmogumi. Sokrato gyvenimas laikomas išminčiaus idealu, o jo mokslas – filosofijos istorijos atskaitos tašku.

Apie Sokratą ir jo filosofiją prirašyta daugybė knygų, tačiau pats Sokratas nė

ėra užrašęs nei vieno savo pokalbio ar pamokymo. Jis savo mokslą skelbė tik žodžiu, tačiau jis (mokslas) pasiekė mūsų laikus. Sokrato vardą ir asmenybę filosofijos istorijoje savo atsiminimais išgarsino jo mokiniai ir pasekėjai. Sokratas pats nemokė atskirų žmonių, tačiau niekada nenuvydavo tų, kurie norėdavo pasiklausyti Sokrato pokalbių. “Mokytoju, tiesą pasakius, niekieno ir niekada nesu buvęs. Bet jei kas – jaunesnis ar vyresnis – norėdavo paklausyti manęs kalbant ir pažiūrėti savo darbą dirbant, – niekuomet ir niekad to negindavau. Ir aš ne toks , kurs paėmęs pinigus kalbasi, o nepaėmęs nesikalba”. O tokių žmonių, nuolat vaikščiojančių su filosofu , buvo daug. Tai buvo įvairūs žmonės iš pačių įvairiausių visuomenės sluoksnių. Skirtingi žmonės turi skirtingą nuomonę apie vieną ar kitą dalyką , tad ir liudijimai apie Sokratą yra gaana prieštaringi ir nevienodai įvertinantys Sokrato gyvenimą ir jo filosofiją. Pagrindiniai ir išsamiausi šaltiniai yra , turbūt geriausių jo mokinių – Ksenofonto ir Platono – raštai. Jais dažniausiai ir remiamasi restauruojant Sokrato filosofiją. Vėlesni antikos autoriai apie Sokratą užsimena fragmentiškai. Tačiau truputį skiriasi ir šių Sokrato mokinių liudijimai. Ksenofontas savo liudijimuose stengiasi objektyviai vaizduoti Sokrato gyvenimą ir filosofiją. Jis daugiau liudija kaip istorikas, kuriam svarbūs konkretūs įvykiai. Tuo tarpu Platono požiūris truputį subjektyvus, nes jo Sokratas – truputį idealizuota asmenybė. Jis rašo apie Sokratą ka
aip apie patį išmintingiausią pašnekovą. Platonas visus nuopelnus, idėjas ir samprotavimus, apie kuriuos jis užsimena savo veikaluose, priskiria Sokratui. Dėl to, kai kada yra sunku nustatyti, kur yra Sokrato nuomonė, o kur paties Platono požiūris.

2. GYVENIMAS

Sokratas gimė 469 metais prieš mūsų erą Alopekėje, netoli Atėnų. Jo tėvas buvo akmenskaldys, o motina – pribuvėja. Šeimoje jis buvo antras sūnus. Sokratui gimus, jo tėvas, pagal tuometinius graikų papročius, kreipėsi į orakulą, kaip jam sūnų auklėti . Orakulas tėvui pasakė, kad jo sūnus turi savyje vidinį valdovą, kuris yra geresnis už visus mokytojus ir auklėtojus. Tėvams buvo patarta, kad jie leistų Sokratui daryti tai, kas tik jam šauna į galvą, netrukdyti skleistis sūnaus polinkiams ir potraukiams. Jaunystėje Sokratas gavo gerą pradinį išsimokslinimą, o būdamas aštuoniolikos metų tapo Atėnų piliečiu.

Sokrato jaunystės laikais Atėnuose garsių filosofų nebuvo. Atėnai tada garsėjo kaip politikų, karvedžių, jūreivių, prekijų ir menininkų miestas. Tačiau tuo metu Atėnuose lankydavosi daug garsenybių: Elėjos mokyklos įkūrėjas Parmenidas, taip pat Anaksogoras, Pitagoras ir kiti. Sokratas buvo labai smalsus ir niekada nepraleisdavo progos pabendrauti su tais žmonėmis. Jis domėjosi jų pasisakymais, leisdavosi į įvairius disputus. Taip Sokratas susipažino su pagrindinėmis to meto graikų filosofijos mokyklomis, kurios lėmė jo paties filosofinių pažiūrų formavimąsi.

Tuo metu graikų filosofai gvildeno gamtos problemas. Tuo tarpu ja

aunasis Sokratas iškėlė naują problematiką graikų filosofijoje. Sokratas savo gyvenimo šūkiu iškėlė posakį: ”Pažink pats save”. Šis posakis paskatino Sokratą gilintis į žmogaus esmę, aiškintis jo gyvenimo paskirties ir prasmės klausimus, žmogiškojo pažinimo galimybes ir ribas. Šiuo savo posakiu Sokratas graikų filosofiją nukreipė nauja moraline, humanistine linkme.

Sokrato gyvenimo stichija buvo filosofiniai pokalbiai bet kur, bet kada ir su bet kuo. Tai buvo pagrindinis jo užsiėmimas: ”Agi aš nieko daugiau neveikiu, kaip tik vaikščioju ir kalbu su jumis, jauniems ir vyresniems, ragindamas pirma ir daug labiau rūpintis ne kūno reikalais ir ne turtais, bet savo siela, kad kuo geriausiu būtų”. Jo klausytojų ir pašnekovų ratas buvo labai platus ir įvairus-filosofai, politikai, karvedžiai, poetai, amatininkai ir net vergai. Tai rodo, kad Sokratas buvo žmogus, sugebantis bendrauti su visais: ir mokytais ir net pradinio išsilavinimo neturinčiais. Jis sudomindavo žmones savo išmintimi ir protu. Sokratą, apsuptą mokinių, galėjai kiekvieną dieną matyti gatvėse ir aikštėse, amatininkų dirbtuvėse ankstų rytą ir vėlų vakarą. Suprantama, kad dėl tokio plataus pašnekovų srauto, temos buvo aptarinėjamos pačios įvairiausios: apie kūną ir sielą, dievus ir žmones, žinojimą ir nežinojimą, turtą ir skurdą ir t. t . Tačiau kad ir su kuo kalbėdavosi Sokratas, jo dėmesio centre visada būdavo moraliniai žmogaus pagrindai – žinojimas, ti
iesa, dorybė. Antroje savo gyvenimo pusėje Sokratui teko trejetą kartų dalyvauti karo žygiuose kaip sunkiai ginkluotam pėstininkui. Yra žinomas liudijimas apie nepaprastą Sokrato drąsą mūšio lauke, iš kurio jis išnešė sužeistą Atėnų karo vadą Alkibiadą.

Pasiekęs penktąją dešimtį, Sokratas vedė ir susilaukė trejeto sūnų – Lamproklio, Sofromsko ir Menekseno. Tačiau tvirtinimai apie jo šeimą yra prieštaringi. Platonas ir Ksenofontas mini, kad Sokratas turėjo vieną žmoną Ksantipę, o Aristotelis teigia, kad jis turėjęs dvi: Ksantipę ir Mirtą. Iš turimų šaltinių tiksliai nėra aišku, kuri iš minimų moterų buvo tikroji Sokrato žmona, tačiau dažniau yra minima Ksantipė. Ji vaizduojama, kaip nesugyvenamo būdo moteris, nuolat kėlusi šeimyninius vaidus. Tikriausiai pagrindinė šių vaidų priežastis buvo tai, kad Sokratas visai nesirūpino šeimos išlaikymu. Ksantipė jį vadino plepiu ir dykinėtoju. Dažnai Sokratas klausiamas, kodėl jis gyvena su tokiu charakterio moterim, atsakydavo, kad jeigu įstengs sugyventi su tokiu žmogumi, tai jam būsią lengviau sutarti ir su visais kitais.

3. PAŽIŪROS

Sokratas buvo labai protingas, turėjo visus bruožus, reikalingus valdžios vyrui, tačiau jis vengė politinės veiklos. Sokratas buvo įsitikinęs, kad” jei būčiau dirbęs visuomenės darbą ir, jį dirbdamas, būčiau kaip dera tauriam vyrui, stojęs už teisią ir kaip reikiant sielojęsis ta pareiga, ar manote, kad aš būčiau išgyvenęs tiek daug metų? “. Sokratas nenorėjo kištis į politiką, tačiau paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį burtais buvo išrinktas Atėnų tautos susirinkimo nariu. Jis čia pagarsėjo tuo, kad nepaisė, jo manymu, neteisėtų įsakymų ir nepakluso aukštesnių valdininkų nurodymams. Taip jis pasipriešino mėginimui kolektyviai nuteisti Atėnų karo vadus už religinių tradicijų pažeidimą. Sokratas teigė, kad visi karvedžiai negali atsakyti už kelių karvedžių aplaidumą ir siūlė bausti kiekvieną atskirai, tik išnagrinėjus bylą.

Sokratas, būdamas ištikimas teisėtumui, atvirai priešinosi po Pelopeneso karo Graikijoje įsigalėjusiai oligarchijai ir vadinamajai trisdešimties metų tironijai. Tuo metu prasidėjo masiniai susidorojimai su valdžiai nepaklusniais žmonėmis. Sokratui, kaip teisėtam ir teisingam Atėnų piliečiui, tai labai nepatiko ir jis aštriai kritikavo tuometinę vadovybę. Todėl Sokratui buvo uždrausta mokyti jaunuolius.

Žlugus tironijai, įsigalėjo demokratija, tačiau ji nebuvo panaši į demokratiją Periklio valdymo metais, kurią Sokratas laikė demokratijos idealu. Tad savaime suprantama, kad Sokratui naujoji demokratija nepatiko, o šis žmogus niekada nesitaikstė su tuo kas jam nepriimtina. Pirmiausia Sokratas reikalavo, kad žmonės, kurie nori siekti valdžios, turi būti kompetentingi šioje srityje. Sokratas visiškai sukritikavo valdžios paskyrimą burtų keliu: ”Rinkti valstybės veikėjus pupomis -kvailysčių kvailystė: ar esąs bent vienas norįs turėti pupomis išrinktą vairininką, dailidę, fleitininką ar panašų žmogų, nors jų riktai pridarą mažiau žalos negu valstybės veikėjų klaidos”. Sokratas neteikė pirmenybės kuriai nors valdymo formai, nes, anot jo, svarbiausia, kad politinis veikėjas išmanytų savo amatą ir dirbtų pagal įstatymus. Tai buvo tuometinės demokratijos pagrindų kritika, kuri labai nepatiko politikams. Taip pat daugeliui nepatiko tai, kad Sokratas sugebėdavo paprastais, tačiau labai taikliais klausimais ne vieną priversti pasijusti menku, nieko neišmanančiu ir atskleisti tikruosius savo sugebėjimus.

Šiuo klausimu jis diskutuodavo su įvairias gyventojų sluoksniais. Jam rūpėjo išsiaiškinti, ką reikia daryti norint, kad į politinę sistemą papultų kompetentingi asmenys. Sokratas įrodinėjo, kad kiekvieną darbą turi dirbti jį išmanantys žmonės, o valstybės valdyme jis to nematė. Valdantieji sluoksniai negalėjo pakęsti Sokrato patyčių. Jie netgi teigę, kad Sokratas šitaip gina tironų valdžia, bet kai Kritijas, tapęs svarbiausiuoju tironų Sokratą persekiojo, bandė pamiršti. Atėnų valdžios pareigūnams atrodė, kad filosofo ironija įžeidžia juos, menkina jų autoritetą. Jie norėjo priversti jį nutilti.

Tai, kad Sokratas atvirai kritikavo viską, kas jam atrodė neteisėta ir nedora, jo tiesumas ir principingumas, savitas nepriklausomas gyvenimo būdas darė jį daugeliui labai neparankiu žmogumi. Dažnai nepageidaujama asmenybe stengiamasi atsikratyti. Taip atsitiko ir Sokratui. Jo priešininkai visais teisėtais ir neteisėtais būdais pradėjo ieškoti preteksto juo atsikratyti. Naujausios demokratijos šalininkai nedrįso jam pateikti politinių kaltinimų. Jiems reikėjo surasti religinių ir moralinių nusižengimų, kurių Sokratas niekada nebuvo padaręs. Tačiau 399 metais pr. Kristų nevykėlis poetas Meletas pateikė visiškai absurdišką ir nepagrįstą skundą, kuriame Sokratas buvo kaltinamas:
a) bedievyste,
b) naujų dievybių pripažinimu,
c) jaunimo tvirkinimu.

Visiškai nesuprantama, kokiam nevykėliui ir apsišaukėliui galėjo kilti mintis apkaltinti tokį žmogų, kokiu buvo Sokratas. Kad ir kokie neteisingi kaltinimai būtų, juos reikia paneigti.

Pirmiausia Sokratas buvo kaltinamas “bedievyste”. Šio kaltinimo pagrindas buvo tai, kad “Sokratas nusikalsta ir niekus daro, norėdamas susekti, kas darosi po žeme ir danguje, netaurų daiktą versdamas tauriu ir kitus mokydamas tų pačių dalykų”. Taip pat jis buvo kaltinamas dangaus šviesulių dieviškumo nepripažinimu, laisvu religinių tradicijų ir papročių traktavimu, o viena iš pagrindinių priežasčių esąs Sokrato DAIMONION. Tai buvo savotiškas vidinis, individualus jo paties dievas, visuomet patardavęs jam, kaip pasielgti vienu ar kitu gyvenimo atveju. Ne vienam savo draugui Sokratas patardavo, ką daryti , o ko ne. Tuos nurodymus jam duodavo DAIMONION. Kas jo paklausydavo, laimėdavo, o kas numodavo ranka, vėliau gailėdavosi. DAIMONION-tai Sokrato sąžinės balsas, kuriam jis visada paklusdavo. Todėl daugelis Sokrato amžininkų, jo DAIMONION laikė pavojingu bandymu pakeisti tradicinius graikų dievus ir nuo seno nusistovėjusią jų sampratą, kiekvieno žmogaus vidiniu dievu, kuris už senus dievus išspręstų žmogiškojo teisingumo klausimus. Tačiau iš tikrųjų šie kaltinimai yra nepagrįsti. Sokratas išpažino graikų dievus ir laikėsi jų garbinimo tradicijų. Jis buvo neturtingas pilietis, tačiau visada aukodavo dievams pagal savo išgales. Kiek galėdavo Sokratas, pats draugams patardavo kaip tvarkyti kasdieninius reikalus, o, kai nežinodavo, ką patarti siųsdavo pas orakulą. Jis manė, kad žmonėms užtenka proto išmokti kokio nors amato ar tvarkyti paprastus reikalus, tačiau spręsti pačius svarbiausius dalykus dievai pasilieka sau. Tai akivaizdus įrodymas, kad Sokratas garbino dievus.

Jaunimo tvirkinimas – kitas labai rimtas kaltinimas, pateiktas Sokratui teisme. Kaltintojai teigė, kad Sokratas savo kalbomis skatinęs jaunuomenę nesilaikyti priimtų įstatymų ir nustatytos tvarkos, tuo griaudamas valstybės pamatus. Teisme Meletas rėmėsi keliais buvusiais Sokrato mokiniais, kurie nusižengė teisėtumui. Tie jaunuoliai iš Sokrato gavę daug žinių ir pamatę, kad yra mintresni už daugelį valstybės veikėjų, nebetęsė mokymosi. Jie, atsiskyrę nuo Sokrato, pradėjo bendrauti su žmonėmis, kurie daugiau vadovavosi neteisėtumu nei teisumu. Dėl įtakingumo jie buvo gerbiami žymių valstybės vyrų, liaupsinami liaudies ir dėl to pradėjo nebesirūpinti savimi ir visiškai išpuiko. Tačiau, ar būtų teisinga tuo kaltinti Sokratą? Juk jis visai nekaltas, kad, atsiskyrę nuo jo, tie jaunuoliai pasirinko blogą draugiją ir apsileido. Mano manymu, Sokratas kaip tik buvo tas žmogus, kuris “paklydusį” jaunuolį galėjo atvesti į doros kelią. Kiekvienas jaunuolis, ir ne tik jis, pabendravęs su Sokratu, tapdavo geresnis. Sokratas daugelį jaunuolių privertė ne iš aukšto, o realiai žiūrėti į pasaulį ir jo problemas.

Sokratas visus jam pateiktus kaltinimus apsvarstė teisme ir, remdamasis savo filosofija, įrodė, kad jie nepagrįsti. Tačiau jo gyvenimo filosofija tuo metu neatitiko Atėnų įstatymų, kas labai nepatiko teisėjams. Sokratas teisme galėjo prašyti malonės, prašyti, kad jo pasigailėtų. Tačiau Sokratas nesižemino, nes taip jam būtų reikėję pasielgti neteisėtai. Taip jam patarė vidinis balsas DAIMONION. Sokratas pasirinko garbingą mirtį. Draugai įkalbinėjo jį gelbėtis, bėgti iš kalėjimo, bet Sokratas liko ištikimas sau ir išdidžiai pasitiko mirtį.

Sokratas, kalbėdamas teisme, išpranašavo, kad po jo mirties žmonės gailėsis, kad taip žiauriai jį nubaudė: “Tad skelbiu, vyrai, jums, kurie gyvatą man pakirtote, kad tuoj po mano mirties ateis jums daug sunkesnė, negu ta,- tai Dzeusas žino,- kuria mane nužudote”. Po Sokrato mirties, šie žodžiai labai greitai pasitvirtino. Atėniečiai suprato, ko neteko ir puolė atgailauti. Rašoma, kad buvo paskelbtas gedulas, uždrausti teatro vaidinimai, o Sokrato kaltintojai nubausti mirties bausme.

4. SOKRATO FILOSOFINĖS IDĖJOS

Šio asmens gyvenimo tikslas buvo filosofija, todėl Sokratas daugiau niekuo nesirūpino, nei šeima, nei turtu, o tik mąstymu, filosofavimu. Pagrindinė jo veiklos terpė buvo Atėnų gatvės ir aikštės, kilmingų ir žinomų piliečių namai. Jo gyvenimas – tai nuolatinai pokalbiai bei dialogai.

Sokrato asmenybė įkūnija tauriausias žmogaus dvasines ir moralines savybes. Tai buvo žmogus, kuris gyveno taip, kaip kad mokė gyventi kitus. Tai buvo nepaprastai teisingas, kuklus, ištikimas savo draugams, nuosaikus fizinių poreikių atžvilgiu. Jam buvo visiškai svetima prabanga, puikavimasis drabužiais, apavu, kitokiais kasdieniniais dalykais. Kaip valstybės pilietis, jis ištikimai tarnavo savo tėvynei: karo metais narsiai ją gynė, taikos metu rodė ištikimybės pareigai pavyzdį, nebijodamas drąsiai ginti tiesą ir įsiaudrinusios minios ir pareigūnų akivaizdoje. Savo gyvenimo būdu Sokratas išsiskyrė iš kitų atėniečių. Jis ištisas dienas klajodavo po miestą ir šnekėdavo su kiekvienu kelyje sutiktu žmogumi. “Jeigu aš vėl sakysiu, kad yra didžiausia laimė žmogui kasdien šnekėti apie dorybę ir apie kitus dalykus, apie kuriuos girdite mane kalbant, dėl jų save ir kitus kvočiant, ir, kad gyvenimas be tokio tyrinėjimo ir nevertas gyventi žmogui, – tai tokia mano kalba jūs dar mažiau patikėsite”. Visiems imponuodavo ne tik jo samprotavimai, bet ir išorė. Sokratas dėvėdavo prastą apsiaustą, daugiausia vaikščiodavo basas. Daugelis į jį žiūrėjo, kaip į keistuolį, kuris savo plepalais kvaršina žmonėms galvas.

Kai kada Sokrato elgesys gali priminti sofistų veiklą, tačiau nuo jų jis labai skyrėsi savo mokymo turiniu. Sokratas ragino žmogų pažinti patį save. Tiktai save pažinęs žmogus, gali nukreipti savo gyvenimą teisingu keliu. Priešingai, negu sofistai, kurie sakėsi viską žiną, Sokratas visuomet naudojosi posakiu: “Aš žinau, kad nieko nežinau”.

Vieši filosofiniai pokalbiai buvo didžiausia Sokrato aistra, kuri jį buvo taip užvaldžiusi, kad jis visiškai nesirūpino savo šeima. Pokalbių tyrimų objektas – žmogus. Savo gyvenimo prasme jis laikė mokyti žmones pažinti gyvenimo vertybes. Sokratas ir jo šeima gyveno skurde ir nepritekliuje, tačiau jis visada atsisakydavo, jei kas pasiūlydavo geresnį būstą, žemės plotelį ar maisto produktų. Giliu Sokrato įsitikinimu, siekimas praturtėti iškreipia žmogų iš doros kelio.

Sokrato išvaizda buvo kontrastas jo moraliniam ir dvasiniam grožiui. Jis buvo labai negražus: “nedidelio ūgio, pilvotas, trumpu kaklu, didele nuplikusia galva, išsišovusia kakta, plačia suplota nosimi, storomis lūpomis ir paburkusiu veidu”. Būdamas neišvaizdus išoriškai, Sokratas patraukdavo žmones savo vidinio pasaulio gėrybėmis. Jis visuomet būdavo ramus, švelnus, geraširdis, gerai nusiteikęs. Tačiau labiausiai žmones pakerėdavo Sokrato išmintis. Kaip rašo Platonas, Delfų orakulo žynė buvo paklausta ar yra kas nors pasaulyje išmintingesnis už Sokratą. Atsakymas buvo -nėra išmintingesnio. Šitą pripažinimą Sokratas gavo dėl to, kad žinojo, jog nieko nežino, tačiau jis nelaikė savęs visažiniu išminčiumi. Jo manymu,” išmintis-tik dievų prerogatyva, o žmogus geriausiu atveju gali būti išminties mylėtoju-filosofu”. “Žinau, kad nieko nežinau” – svarbiausias Sokrato filosofijos teiginys. Tikruoju filosofu Sokratas laiko tą, kuris pripažįsta žinojimo ir dorovės vienovę ir įgyvendina ją savo pavyzdžiu. Jam pirmiausia rūpėjo ne teorija, o žmogus, jo dvasinės vertybės, valstybės sąrangos klausimai.

5. DORYBĖS SAMPRATA

Pagrindinis Sokrato etikos postulatas – žinojimas yra svarbiausia dorybė. Dorybė yra besąlygiškas gėris. Visas blogis kyla iš nežinojimo. Kad žmogus žinotų, kas yra gera ir, kas bloga, jis privalo atkakliai ir nuolat mokytis tai atpažinti. Sokratas manė, kad tiesos kaip kokios nors žinomos formulės perduoti kitam neįmanoma. Galima tik padėti kitam žmogui ją atrasti savo viduje. Kiekvienas susivokti turi pats. Jei žmogui pavyksta aiškiai susivokti, tai šis žinojimas yra amžinas, bet, suvokęs tiesą, žmogus negali elgtis neteisingai. Tai Sokrato žinojimo savitumas. Žinojimas ir dora jam sutampa. Blogą darantis žmogus nežino, ką darąs, nes jis nėra iki galo susivokęs. Sokratas manė, kad “vienintelis iš tiesų svarbus dalykas yra ne gyvenimas, o doras gyvenimas”.

Dorybės nėra įgimtos, jos įgyjamos, mokantis pažinti. Pažinti dorybes yra naudinga. Elgtis dorai ir teisingai žmogui naudinga, nes tik tuomet jis patiria aukščiausiąją laimę. Aukščiausioji laimė – tai ne didžiausias malonumas, o tik kuo mažesni poreikiai: “Kuo mažiau trokšti, tuo arčiau dievų esi, o nieko netrokšti – jau dieviškasis tobulumas”.

Sokrato mokiniai Platonas ir Ksenofontas savo veikaluose nemažai rašo, kaip jų mokytojas suprato įvairias dorybes – teisingumą, drąsą, savitvardą, darbštumą, dosnumą.

Teisingumą Sokratas aiškino, kaip teisėtumą, paklusimą rašytam ir nerašytam įstatymui. Tai privaloma kiekvienam piliečiui, nepriklausomai nuo jo visuomeninės padėties. Jeigu įstatymai ir nėra pastovūs, vis tiek reikia jiems paklusti. Tai Sokratas įrodė teisme. Jis galėjo, nusižeminus meilikauti teisėjams ir būtų išteisintas, bet jis nė nemanė imtis priemonių, pažeidžiančių įstatymą. Žmogus, kuris laikosi įstatymų, nusipelno pagarbos, pasitikėjimo ir draugiškumo.

Narsiu Sokratas vadino tą, kuris sugeba ramiai sutikti pavojų ir žino, kaip jį galima protingai įveikti. Sokrato manymu, narsumas – įgimta savybė.

Sokratas labai vertino nuosaikumą. Savitvarda – dorybės pamatas, todėl pirmiausia ir reikėtų ją ugdyti savo sieloje. Žmogus, nesugebantis susivaldyti, nėra laisvas. Jis priklauso nuo aistrų. Tada jis labai mažai skiriasi nuo laukinio gyvulio, negalima juo pasitikėti. Malonumai žmogui tik tada gali teikti džiaugsmą, kai jie suderinti su nuosaikumu. Anot Sokrato, “žmogus yra kartu ir išmintingas, ir nuosaikus, jei žino, kas yra grožis bei gėris, ir gyvena pagal šitą žinojimą; ir atvirkščiai: žinodamas, kas yra bjauru vengia šito”. Tik toks žmogus sugeba teisingai pasirinkti dorybę, turi daugiau laiko galvoti apie valstybės bei draugų reikalus, lengvai pakelia jį ištikusius pavojus. Todėl, Sokrato manymu, labai svarbu nuosaikumo mokyti jaunuolius, kad jie galėtų tinkamai valdyti valstybę.

Daug dėmesio Sokratas skyrė ir kūno sveikatai bei grūdinimui. Pasak Sokrato, silpnas, neužgrūdintas kūnas sukelia prastą nuotaiką, dvasios nuopuolį. Naudingiems darbams dirbti reikalingas stiprus ir užgrūdintas kūnas: “Nepakanka žinoti, kokia veikla yra naudinga, reikia nedelsiant tą žinojimą realizuoti ir veikti. Dykinėjimas – tai ne tik nieko neveikimas, bet ir nenaudinga veikla. Joks darbas, jokia veikla nėra gėdinga”. Sokrato manymu, dievai žmogui gali padėti tik tada, kai jis daug ir iš visos širdies triūsia.

Įvairių dorybių pažinimo ir jų naudingumo aiškinimas – buvo pagrindinės temos, sudarančios Sokrato filosofinius pokalbius. Kartu Sokratas pabrėžia, kad visos dorybės yra žinojimas. Vadinasi, dora yra viena: “teisingumas-žinojimas, kas jam pridera, drąsa – žinojimas, ko reikia bijoti, dievobaimingumas – žinojimas, kad yra dievai ir ko jie nori iš žmogaus”.

6. SOKRATIZMAS

Sokratizmas – tai kraštutinis moralizmas, susietas su kraštutiniu intelektualizmu: jo nuomone, dora yra žmogaus tikslas, o žinios – svarbiausioji priemonė. Žinojimą jis manė esant sąvokinį, o sąvokų kūrimo būdu laikė indukciją. Kas žino ir dėl to yra doras, tas pasiekia aukščiausiąjį gėrį ir tampa laimingas; taigi sok-ratizmo išvada – laimės, proto ir doros vienovė.

Šia išvada nuo tol rėmėsi visos graikų filosofijos mokyklos ir jos pamatu kūrė etiką. Sokrato sekėjai perėmė ir kitą jo išvadą: žinios yra sutelktos bendrosiose sąvokose, tad žinojimas gali būti tik visuotinis. Šia mintimi remiantis vėlesniais amžiais buvo kuriama pažinimo teorija.

7. MOKINIAI

Opozicija prieš Sokratą laikui bėgant sumenko ir išseko; tai buvo diletantų opozicija. Užtat filosofai paprastai pasisakydavo už Sokratą. Jo įtaka buvo milžiniška. Du didieji graikų filosofijos klasikai buvo Sokrato mokiniai: Platonas – tiesiogiai, Aristotelis – netiesiogiai. Jie perėmė iš jo tikėjimą, jog yra besąlygiškas žinojimas, ir remdamiesi jo etinių sąvokų teorija sukūrė didžiąsias filosofijos sistemas.

Tačiau tai buvo tik viena jo mokinių dalis. Kiti, istoriškai mažiau reikšmingi, bet gausesni, jo mokslu pasinaudojo visiškai kitaip. Jie buvo bendri Sokrato ir sofistų auklėtiniai, iš Sokrato perėmę tik kai kuriuos jo mokymo aspektus, arba jo moralizmą, arba jo sąvokų teoriją, kartu nenutraukdami ryšio su sofistų reliatyvizmu.

IŠVADOS

Plačiau išnagrinėjus Sokrato filosofines idėjas, galima teigti, jog jis suformavo požiūrį į filosofiją kaip būdą siekti gyvenimo išminties. Pasak Sokrato, pažinimui būdingas besąlygiškas tikrumas. Jis pasiekiamas specialiu protavimo metodu, žmonėms bendraujant intelektualiai, susiduriant jų nuomonėms. Nuomonių gretinimas, tiksliai formuluojant klausimus, padedąs atskleisti prieštaravimus ir prieiti prie sąvokų apibrėžimų, kurie ir reiškia tai, kas iš tikrųjų yra. Sokratas stengėsi paaiškinti, kaip žmogus turi siekti gėrio, grožio ir tiesos. Aukščiausia gėrio apraiška laikė etines vertybes, o jų pažinimą – būtina dorovingo elgesio sąlyga. Filosofija, skatindama refleksiją ir padėdama išsiaiškinti etines sąvokas, tarnaujanti gėriui. Tad žmogus dorovingumas priklausąs nuo jo noro ir sugebėjimo siekti žinių.

Sokrato etinių sąvokų teorija žymiai prisidėjo prie etikos mokslo pažangos, davė pradžią, kai kurių logikos procedūrų (indukcijos, analogijos) struktūros sampratai. Sokrato mintis, kad sąvokoje glūdi besąlygiškas būties turinys, turėjo įtakos tikrovės idealistinei sampratai susidaryti.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Evaldas Nekrašas. „Filosofijos įvadas“
2. Bronius Genzelis. „Senovės filosofija“
3. Romualdas Ozolas. “Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją“
4. V.Tatarkievič. „Filosofijos istorija“
5. Ksenofontas. „Atsiminimai apie Sokratą“
6. Platonas. „Sokrato apologija“
7. Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika.

Leave a Comment