Sokratas

SOKRATO GYVENIMO KELIAS. Sokratas gimė 77-osios olimpiados metais (469 m.pr.Kr.) Alopekėje (netoli Atėnų) akmenskaldžio Sofronisko ir pribuvėjos Fainaretės šeimoje. Jis buvo antras sūnus. Pagal tuometinį graikų paprotį gimus sūnui tėvas kreipėsi į orakulą patarimo, kaip jį auklėti. Atsakymas buvo toks: tegu jis daro tai, kas jam šauna į galvą, o tėvai neturėtų trukdyti laisvai skleistis sūnaus polinkiams ir potraukiams, nes jis turįs savyje vidinį vadovą visam gyvenimui, kuris pranokstąs geriausius mokytojus ir auklėtojus (tai, ką vėliau Sokratas vadino daimonion). Jaunystėje Sokratas gavo gerą prradinį išsimokslinimą, o sulaukęs 18 metų tapo Atėnų piliečiu, davęs priesaiką laikytis įstatymų. Kaip ir visi graikų jaunuoliai, Sokratas atliko karinę prievolę. Apie tolesnį Sokrato gyvenimą išlikę liudijimai pateikia įvairių versijų. Viena iš jų teigia, kad Sokratas sulaukęs dvidešimties metų, mėgino tęsti tėvo profesiją. Pasak Pausanijo, jis sukūręs trijų charičių (graikų jaunystės ir jaunatvės deivių) skulptūrą, kuri buvusi pastatyta prie Atėnų akropolio. Kitas veikėjas Aristoksenas liudija, kad Sokratas jaunystėje buvo pasirinkęs laisvą gyvenimo būdą, o vėliau tapęs pirmojo Atėnų filosofo Archelajo mookiniu, kartu su juo lankęsis Samo saloje. O Platonas mini, kad oratorinio meno Sokratą mokiusi Aspasija, Periklio žmona, garsėjusi grožiu ir išmintimi. Sokrato jaunystės laikais Atėnai garsėjo kaip politikų, jūreivių, karvedžių, menininkų miestas, bet filosofų neturėjo. Pirmasis savas Atėnų filosofas bu

uvo Archelajas, tačiau yra žinoma, kad tuo metu Atėnuose lankydavosi daug garsių filosofų. Sokratas buvo labai smalsus ir linkęs bandrauti, ypač domėjosi atvykusių filosofų viešais pasisakymais, leisdavosi su jais į disputus. Taip Sokratas susipažino su pagrindinėmis to meto graikų filosofijos mokyklomis, kurios lėmė jo paties filosofinių pažiūrų foramavimąsi. Kaip liudija Aristotelis, jaunystės metais Sokratas lankėsi Deifuose, ir jį ypač paveikė vienam iš septymių graikų išminčių Chilonui priskiriamas posakis “Pažink pats save”. Minėtas posakis ir paskatino Sokratą gilintis į žmogaus esmę, aiškintis jo gyvenimo paskirties ir prasmės klausymus, žmogiško pažinimo galimybes ir ribas. Tai buvo nauja problematika tuometinėje graikų filosofijoje, pasinėrusioje į filosofines gamtos problemas. Sokratas graikų filosofiją nukreipė moraline, humanistine linkme. Apskritai apie pirmuosius keturis Sokrato gyvenimo dešimtmečius nedaug tėra patikimų žinių. Tačiau viiena galima tvirtai pasakyti – jo gyvenimo stichija buvo fiosofiniai pokalbiai bet kur, bet kada ir su bet kuo. Jo klausytojų ir pašnekovų ratas buvo platus ir įvairus – filosofai, sofistai, politikai, karvedžiai, poetai, meninkai, pirkliai, net heteros ir vergai. Apsuptą mokinių jį galėjai matyti gatvėse ir aikštėse, amatininkų dirbtuvėse ankstų rytą ir vėlų vakarą. Pokalbių temos buvo taip pat kuo įvairiausios – apie dievus ir žmones, api valstybę ir įstatymus, apie protą ir kvailumą, apie žinojimą ir nežinojimą, apie turtą ir neturtą, ap
pie dorybes ir ydas, apie laisvę ir pareigas, apie kūną ir sielą, apie tiesą ir melą. Tačiau kad ir apie ką ir su kuo Sokratas kalbėdavosi, jo dėmesio centre visada būdavo moraliniai žmogaus pagrindai – žinojomas, tiesa, dorybė. Antroje gyvenimo pusėje Sokratui teko trejetą kartų dalyvauti karo žigiuose kaip hoplitui (sunkai ginkluotam pėstininkui). Vėliau Sokratas, prasidėjus Atėnų ir Spartos nesusitarimams, dalyvavo daugėlyje žygių, mūšių, yra žinomas liudijimas apie nepaprastą drąsą mūšio lauke, iš kurio jis išnešė sužeistą Atėnų karvedį. Įkopęs į penktąjį dešimtmetį, Sokratas vedė, susilaukė trejeto sūnų – Lamproklio, Sofronisko ir Menekseno. Apie Sokrato žmoną yra keletas versių. Platonas ir Ksenofonatas mini Ksatipę, o Aristotelis rašo, kad jis turėjęs dvi žmonas, pirmoji buvusi Ksantipė, o antroji Mirta. Pasak kitos versijos pirmoji Sokrato žmona buvusi Mirta, o antroji – Ksantipė; kiti šaltiniai mini, kad Sokratas vienuvienu metu turėjęs dvi žmonas. Kuri iš minimų dviejų moterų buvo tikroji Sokrato žmona – neaišku, tačiau šaltiniuose dažniausiai minima Ksantipė kaip nesugyvenamo būdo moteris, nuolat kėlusi šeimininius vaizdus ir vis bardavusi savo vyrą, vadinama jį plepiu ir dykinėtoju. Klausiamas, kaip jis galįs gyventi su ja, Sokratas atsakydavęs, kad jeigu jis sugebės sugyventi su tokio vaidingo būdo moterimi, tai jam būsią lengviau sugyventi su kiekvienu kitu žmogumi. Nors Sokratas vengė po
olitinės veiklos (taip jam pataręs jo daimonion), tačiau paskutinįjį savo gyvenimo dešimtmetį burtais jis buvo išrinktas Atėnų tautos susirinkimo nariu nuo Antiochidos filės, į kurią įėjo jo gimtosios Alopekės demas. Pasibaigus Peleponeso karui, Graikijoje įsigalėjo oligarchija ir vadinamoji trisdešimties tironija, kuriai vadovavo buvęs Sokrato mokinys Kritijas. Prasidėjo susidorojiai su nepaklusniais piliečiais. Sokratas, būdamas ištikimas teisėtumui, atvirai priešinosi tokiai politikai, todėl jam buvo uždrausta mokyti jaunuolius. Ir sugrįžus demokratijai Sokratas nebuvo paliktas ramybėje. Sokratas tuo metu reikalavo, kad tie, kurie siekia valdžios, gerai išmanytų valdymo meną. Todėl jam buvo nepriimtina burtais pagrįsta pareigūnų rinkimo tvarka. Tokiu keliu į valdžią dažnai pakliūdavo atsitiktiniai nekompetentingi asmenys. Apskritai Sokratas neteikė didelės reikšmės valdymo formai – svarbiausia jam buvo pareigūnų kompeticija ir įstatymų laikymąsis. Tokį Sokrato požiūrį tuometiniai pareigūnai laikė demokratijos pagrindų kritika. Be to, daugeliui nepatiko ir Sokrato sugebėjimas taikliais klausimais priversti pašnekovą atskleisti savo tikruosius sugebėjimus, apnuoginti savąjį menkumą, susimąstyti dėl moralinių savo gyvenimo principų. Tai, kad Sokratas atvirai kritikavo viską, kas tik prasilenka su tiesa ir dora, jo tiesumas ir principigumas, savitas nepriklausomas jo gyvenimo būdas darė jį visiems neparankiu žmogumi, todėl buvo ieškoma preteksto jo atsikratyti. Tiesioginių politinių kaltinimų naujosios demokratijos šalininkai nedrįso jam pateikti – reikėjo surasti moralinių ir religinių nusižengimų.
399 m.pr.Kr. nevykėlis poetas Me
eletas sukurpė oficialų skundą, kuriame Sokratas kaltinamas 1) bedievyste, 2) naujų dievybių pripažinimu bei 3) jaunimo tvirkinimu ir reikalaujama jam mirties bausmės. Sokrato kaltinimų “bedievyste” pagrindas buvo gamta, mokslinių Anaksagoro tyrinėjimų įtaka jo pažiūroms, dangaus šviesulių dieviškumo nepripažinimas, laisvas religinių tradicijų ir papročių traktavimas ir laikymasis. Sokrato bedieviškumą esą įrodąs ir jo daimonion – savotiškas vidinis idividualus jo paties dievas, genijus, visuomet patardavęs jam, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju, kokį gyvenimo būdą pasirinkti, kokios veiklos imtis. Tai buvęs tam tikras dievišką galią turintis balsas, kuriam Sokratas visada besąlygiškai paklusdavęs. Sokrato amžininkai jo daimonion laikė pavojingu mėginimu pakeisti tradicinius graikų dievus ir nusistovėjusią jų sampratą kiekvino žmogaus vidiniu dievu, jo vidiniu balsu, sprendžiančio dieviškojo ir žmogiškojo teisingumo klausimus. O iš tikrųjų Sokratas išpažino graikų dievus ir laikėsi jų garbinimo tradicių. Kaltinimas jaunimo tvirkinimu buvo grindžiamas tuo, esą Sokratas, kritikuodamas rinkimus burtais, skatinęs nesilaikyti priimtų įstatymų ir nustatytos tvarkos, tuo griaudamas valstybės pamatus. Be to, jaunimą tvirkinęs ir pokalbiuose, peršydamas kitokį negu įprasta požiūrius į dievus, taip pat nepadorių ištraukų iš Hesiodo ir Homero citavimas. Kaip liudija Platonas, Sokratas visus šiuos kaltinimus teismo metu nuodugniai išanalizavo, remdamasis savo filosofijos metodologija bei įsitikinimais ir akivaizdžiai įrodė jų nepagrįstumą. Kaip įprasta Sokratui, ir teisme jis pašnekovus skirstė į tuos, kurie nori išsiaiškinti tiesą, ir tuos, kurie turi išankstinę nuomonę ir ja vadovaujasi. Su pirmaisiais jis drauge analizuodavo galimus atsakymus į rūpimus klausimus, antruosius tiesiog išjuokdavo parodydamas jų neišmanymą. Tačiau Sokrato tiesa neatitiko Atėnų įstatymų, ir jis, paklusdamas savo vidiniam balsui, patarusiam, kad nederėtų elgtis neteisiškai, pasirinko mirtį. Nieko nepadėjo ir draugų įkalbinėjimai gelbėtis, bėgti iš kalėjimo, nors tokių galimybių buvo. Sokratas stoiškai sutiko mirties nuosprendį ir, praleidęs kalėjime dar 30 dienų (pasitaikė šventės dievo Apolono garbei, kurių metu buvo draudžiama vykdyti mirties nuosprendžius), išgėrė cikutos nuodų taurę. Sokratas – pirmas filosofas, kuris buvo nuteistas mirti. Paskutinis jo prašymas buvo paaukoti gydymo dievo Asklepijo garbei gaidį; tuo Sokratas norėjo parodyti, kad sielos išsivadavimas iš kūno nelaisvės prilygsta sielos pasveikinimui. Paradoksalu, bet atėniečiai, nuteisę Sokratą, buvo teisūs ta prasme, kad jie gynė teisinius savo valstybės pagrindus; teisus ir Sokratas, paklusęs teismo nuosprendžiui ir pasielgęs teisiškai. Nors, kita vertus, po Sokrato mirties atėniečiai suprato, ko neteko, ir puolė atgailauti. Kaip liudija Diogenas Laertietis, buvo paskelbtas gedulas, uždrausti teatro vaidinimai, o Sokrato kaltintojai nubausti mirties bausme. Tačiau patikimų istorinių liudijimų, patvirtinčių šį faktą, nėra.

SOKRATO ASMENYBĖS BRUOŽAI. Sokrato asmenybė įkūnija tauriausias žmogaus dvasines ir moralines savybes. Tai buvo žmogus, kuris gyveno taip, kaip pats mokė gyventi kitus. Jis buvo nepaprastai teisingas, kuklus, ištikimas savo draugams, savaip dievobaimingas ir itin nuosaikus fizinių poreikių atžvilgiu. Jis ištikimai tarnavo savo tėvynei, karo metais narsiai ją gynė. Sokratas savo gyvenimo būdu ypatingai išsiskyrė iš atėniečių. Jis mėgdavo ištisas dienas klajoti po miestą ir pasišnekėti su kiekvienu, ką tik sutikdavo savo kelyje. Visiems imponuodavo ne tik jo samprotavimai ir pamokymai, bet ir išorė. Priešingai puošniai apsirengusiems sofistams, Sokratas dėvėjo prastą apsiaustą, vaikščiojo daugiausiai basas. Daugelis į jį žiūrėjo kaip į keistuolį, kuris kvaršina žmoniems galvas savo plepalais ir nepajėgia pasirūpinti nei savo šeima, nei pačiu savimi. Neatsitiktinai dar gyvas būdamas jis tapo gaugelio antikos komedijų herojumi.

Vieši filosofiniai pokalbiai buvo didžiausia Sokrato aistra, kuri taip buvo jį užvaldžiusi, kad jis visiškai nesirūpino nei savo šeimos buities reikalais, nei savimi. Savo gyvenimo prasme jis laikė mokyti žmones pažinti tikrąsias gyvenimo vertybes. Jo mokymų esmė buvo lavinti žmogaus protą, kad jis geriau pažintų save, o pažinęs save žmogus gali nukreipti savo gyvenimą teisinga linkme ir išmintingai naudotis visomis žemiškomis gėrybėmis. Be to, priešingai nuo sofistų, jis už tai neimdavo jokio mokesčio. Nors jis gyveno nepritekliuje ir skurde, tačiau visuomet atsakydavo jam ne kartą siūlyto geresnio būsto, žemės, maisto produktų. Stengėsi gyventi pats iš savęs, tenkindamasis minimumu. Jis buvo įsitikinęs, kad siekimas praturtėti iškreipia žmogų iš doros ir tiesos kelio.

Kontrastas Sokrato moraliniam ir dvasiniam grožiui buvo jo išvaizda. Sokratas buvo tiesiog bjaurus: nedidelio ūgio, pilvotas, trumpu kaklu, didele nuplikusia galva, išsišovusia kakta, plačia suplota nosimi didelėmis šnervėmis, storomis lūpomis, paburkusiu veidu – visą tai rodė stiprią juslinę jo prigimtį, kurią buvo sutramdžiusi išmintinga dorovinė siela. Būdamas toks neišvaizdus, Sokratas pasižymėjo didžiuliu vidiniu patrauklumu: jis visuomet būdavo gerai nusiteikęs, ramus, švelnus, geraširdis, mėgdavo juokauti, tad visiems atrodydavo, kad jis pats laimingiausias žmogus. O labiausiai visus traukė Sokrato išmintis.
SOKRATO FILOSOFIJOS METMENYS. Tikruoju filosofu Sokratas laiko tą, kuris pripažįsta žinojimo ir doros vienovę ir praktiškai įgyvendina savo filosofiją. Sokrato filosofijos kredo: aš žinau tiktai tiek, kad nieko nežinau. Jam pirmiausiai rūpėjo ne teorija, ne gamtos pasaulio tyrinėjimai, jo pradų ir sandaros paslaptys, bet žmogus, jo dvasinės vertybės, visuomenės ir valstybės sąrangos klausimai – taigi praktinis gyvenimiškasis, taikomasis filosofijos aspektas. Nukreipdamas filosofiją humanizmo linkme, Sokratas pradėjo naują – sokratiškąjį – senovės graikų filosofijos raidos etapą.
Etika. Pagrindinis Sokrato etikos postulatas – žinojimas yra svarbiausia dorybė (arete). Dorybė yra besąlygiškas gėris. Visas blogis kyla nuo nežinojimo. O kad žmogus žinotų, kas yra gera ir kas bloga, jis privalo atkakliai ir nuolat mokytis tai atpažinti. Tuomet žmogus sugebės pasirinkti teisingą elgseną, išvengti nelaimių, taisingai spręsti apie kitus žmones. Taigi dorybės nėra įgimtos, jos įgyjamos mokantis jas pažinti. Pažinti dorybes yra naudinga. Doros siejimas su nauda (agathom) – kitas esminis Sokrato etikos bruožas. Elgtis dorai ir teisingai žmogui esą naudinga, nes tik tuomet jis patiriąs aukščiausiąją laimę (eudaimonia), kurios esmę sudaro suvokimas, kad pats tampi geresnis ir kitus darai geresnius. Aukščiausioji laimė – tai ne didžiausias malonumas (hedone), o tik kuo mažesni poreikiai. Kuo mažiau trokšti, tuo arčiau dievų esi, o nieko netroški – jau dieviškasis tobulumas.
Teisingumą Sokratas aiškino kaip teisėtumą, paklusimą rašytam ir nerašytam įstatymui. Tai privaloma kiekvienam piliečiui nepriklausomai nuo jo visuomenės padėties. Jeigu įstatymai ir nėra pastovūs, vis tiek reikia jiems paklusti.
Narsus yra tas, kuris suvokia, kas kelia pavojų, ir žino, kaip galima protingai jį įveikti. Narsumas esąs įgimta savybė, jo negalima išmokti ar sustiprinti ugdant.
Sokratas itin vertino nuosaikumą. Kas nesugeba susivaldyti, tas nėra laisvas, nes priklauso nuo savo aistrų, trukdančių atlikti gerus darbus. Tik nuosaikiai gyvenantis žmogus sugebąs teisingai pasirinkti dorybę, jis turįs daugiau laiko galvoti apie valstybės ir draugų reikalus, lengvai pakeliąs sunkumus ir ištikusias nelaimes.
Su nuosaikumu Sokratas siejo kuklumą, kūno grūdinimą, darbštumą, dosnumą. Jis peikė visokias pagyrūniškumo apraiškas ir ragino nesidėti tuo, kuo iš tikrųjų nesi. Daug dėmesio skyrė kūno sveikatai. Pasak Sokrato, silpnas, neužgrūdintas kūnas sukeliąs prastą nuotaiką, dvasios nuopuolį. Taip pat nepakanka žinoti, kokia veikla yra naudinga – reikia nedelsiant realizuoti tą žinojimą ir veikti. Dykinėjimas – tai ne tik nieko neveikimas, bet ir nenaudinga veikla. Joks dabas, jokia veikla nėra gėdinga. Kas nedirba, tam ir dievai niekuo negali padėti. Toks įvairių dorybių pažinimo ir jų naudojimo aiškinimas ir sudarydavo Sokrato filosofinių pokalbių turinį. Kartu jis pabrėždavo, kad apskritai visos dorybės yra žinojimas, taigi dora yra viena: teisingumas – žinojimas, kas kam pridera, drąsa – žinojimas, ko reikia bijoti, dievobaimingumas – žinojimas, kas yra dievai ir ko jie nori iš žmogaus.
Metodologija. Sokrato metodologijos pagrindas buvo dialogas, diskusija, kurią Sokratas vesdavo kaip tikras virtuozas. Sokrato metodologija turi du aspektus: negatyvų ir pozityvų. Pirmąjį jis vadino elenktika, antrąjį – majeutika. Elentikos (nuginčijimo, demaskavimo menas) metodu Sokratas įrodynėdavo priešininkų pažiūrų neteisingumą. Jo esmė tokia: imamas klaidingas priešininko teiginys, kurį Sokratas ironiškai apsimesdavo priimąs kaip teisingą; toliau priešininkas klausinėjamas tol, kol jis priverčiamas suabejoti savo įsitikinimais. Tuomet jis ima pats samprotauti ir toliau kalusinėjamas prieina teisingas išvadas. Maujetikos (pribuvėjos menas) metodu Sokratas siekė padėti žmogui įgyti teisingą žinojimą, įžvelgdamas čia analogiją su pribuvėjos menu: kaip pribuvėja padeda ateiti į pasaulį kūdikiui, kaip ir mokytojas, tinkamai klausinėdamas savo pašnekovą, turi padėti jam surasti savo tiesą. Sąvokos formulavimui Sokratas naudodavo indukcijos metodą. Analogijos būdu išryškinęs kokios nors dorybės įvairias apraiškas, Sokratas ieškodavo jų bendrų požymių ir tada ryždavosi formuluoti sąvoką.
Sokrato teologija taip pat turėjo savitų bruožų, kurie rodo tam tikrą Sokrato nukrypimą nuo liaudės religijos. Vis dėlto jis stengėsi laikytis religinių papročių, neneigė būrimo vaidmens ir orakulų pranašysčių, neneigė ir dievo buvimo. Tačiau Sokrato tikėjimas dievais buvo kitoks negu paprastų atėniečių. Jo dievas – tai ne individuali būtybė, bet greičiau beasmenis visatos protas, aukščiausioji išmintis, o atskiri dievai – tai tik to uneversalaus proto reiškinimosi srytis. Sokrato teologijoje nevisiškai aiškus yra sielos nemirtingumo klausimas. Bet tik iš iudijimų galima spręsti, kad Sokratas sielą laikė dieviška nematoma bekūne esybe, lemiančia tikrąjį žmogaus Aš, žmogui mirus atsiskirinčia nuo kūno ir pereinančia į kitą, nemirtingą, pasaulį.

Savo filosofiją Sokratas laiko majatika (pribuvėjos menu): jis nori būti tik padėjėjas ieškant žinojimo bei pažįstant save patį, nes šiuos dalykus kiekvienas turi pasiekti pats savo jėgomis, jų negalina įduoti iš šalies. Sokratas idealiai įkūnijjo mąstymo ir veikimo vienybę. Čia jam padėdavo jo vidinis balsas, jo daimonion, kuris vadovavo jo veiklai ir buvo sielos dieviškojo pašaukimo ženklas.

Sokrato teismas ir jo etinė reikšmė
Sokrato teismas nebuvo išimtis,naujas dalykas Atėnų valstybėje.Nors valdžia ir miesto-valstybės gyventojų dalis nemėgo sofistų,tačiau jų pedagoginė veiklai netrukdė ir naudojosi jų paslaugomis.Valdžia ir bendruomenė nepakentė tradicinių religinių tikėjimų,ritualinių ir apeiginių kritinių vertinimų ir jų dvasinės,dorovinės reikšmės menkinimo.Pirmasis filosofas,oficialiai apkaltintas bedievybe,tradicinių mitologinių tikėjimų menkinimu buvo Anaksagoras.Jis buvo uždarytas kalėjiman,jam grėsė mirties bausmė.Išgelbėjo jį Atėnų politinio lyderio Periklio užtarimas.Už skeptišką graikų tradicinių dievų vertinimą oficialiai išvarytas iš valstybės buvo ir žymus sofistas Protagoras.Negana to,valdžia iš gyventojų surinko Protagoro knygas ir jas miesto aikštėje viešai sudegino.Mirties nuosprendžiu dėl “bedievybės”būta daugiau,tik nuosprendžiai nebuvo įvykdyti.Sokratas tapo pirmuoju filosofu,kuris buvo nuteistas mirties bausme už bedievyste ir jaunuomenės dorovinį “tvirkinimą”,o teismo nuosprendį įvykdė.pats “kaltinamasis”,išgerdamas nuodų taurę.Galima pastebėti,jog pasakymai “Sokrato teismas”,”sokratiškoji cikutos taurė” įgijo kultūros,etikos universalijų prasmę.

Kaltinimo procesą prieš Sokratą pradėjo ir oficialius kaltinimus pareiškė 3 asmenys:jaunas tragedijų rašytojas Meletas,politikas ir pasiturintis odos dirbtuvių savininkas Anitas bei oratorius Likonas.Sokratui buvo pateikti 2 kaltinimai:
1)esą jis demoralizuoja jaunimą,supriešindamas jį su senąja karta(kaltinimas jaunimo tvirkinimu buvo grindžiamas tuo,esą Sokratas ,kritikuodamas rinkimus burtais,skatinąs nesilaikyti priimtų įstatymų ir nustatytos tvarkos,tuo griaudamas valstybės pamatus;be to,jaunimą tvirkinęs ir pokalbiuose su jo peršamu kitokiu negu įprasta požiūriu į dievus,taip pat nepadorių ištraukų iš Hesiodo ir Homero veikalų citavimu);
2)esą jis neigia tikruosius dievus,iškeldamas jų vieton naujuosius(šio kaltinimo pagrindas buvo gamtos mokslinių Anaksogoro tyrinėjimų įtaka jo pažiūroms,dangaus šviesulių dieviškumo nepripažinimas,laisvas religinių tradicijų ir papročių traktavimas ir laikymasis);
Kaltinamajame akte buvo pasakyta,kad Sokratas nepripažįsta dievų,kuriuos pripažinti reikalauja įstatymai.

Teismo procesas,kuriame dalyvavo 500 burtais renkamų teisėjų ir dar 1 prisiekusiųjų teismo narys,prasidėjo 399m pr.m.e.pavasarį.Teismas galėjo ir neprasidėti,nes Sokratas buvo įspėtas apie jam gręsiantį rimtą pavojų.Mąstytojas galėjo savanoriškai pasitraukti iš Atėnų į kitą graikų miestą-valstybę ir teismo būtų išvengta.Nepageidautinų,nepopuliarių ir žymių asmenų atsikratimo praktika buvo paplitusi ir dažnai taikoma.Galiojo ostrakizmo įstatymas.Liaudies susirinkimas,5000 suaugusių vyrų burtų balsavimo būdu nutardavo,kad šis ar anas asmuo esąs “persona non grata”-jis išvejamas iš Atėnų valstybės.Tai buvo savotiška socialinės tvarkos palaikymo ir “rankų nusiplovimo” represinė praktika.Prievartinio,įstatymais pagrįsto išvijimo praktika neturėjo alternatyvos-nepaklusniajam grėsė mirtis.Daugelis nelaukdavo,kol burtais kolektyvinės valios nuosprendžiu nežinia už ką jie paklius į kalėjimą ar bus nuteisti mirti.Tačiau Sokratas nebėgo iš Atėnų ir niekieno neverčiamas atvyko į teismą.

Teisme Sokratas atremia jam adresuojamus abstrakčius,jokiais faktais ir konkrečiais įrodymais neparemtus kaltinimus dėl jaunuomenės dvasinio tvirkinimo.Esą jis žeminąs tėvų autoritetą,raginąs negerbti tradicijų,gimtojo miesto ir valstybės įstatymų,nedalyvauti politinėje veikloje ir pan.

Sokratas teisme nesiteisina,jis kalba ne kaip kaltinamasis ar kuo nors tikrai nusikaltęs.Jo individuali dorovinė pozicija ir mąstymo etinė kryptis nesikeičia,bet pasuka įtikinėjimo,aiškinimo linkme:Sokratas aiškina neišsilavinusiai,praktiniuose reikaluose paskendusiai teisėjų miniai,kokia esanti jo kaip filosofo sociokultūrinė misija ir kur slypi tikrasis gyvenimo gėris.

Sokratas suvokia teismo proceso ir plačių kaltinimų paslėptą tendenciją-jis tarytum kaltinamas dėl jo savarankiško mąstymo ir kritinės,dorovinės pozicijos visuomenės gyvenime.Sokratas kelia naują ir principinės reikšmės teiginį-visuomenės gyvenimo etinė refleksija ir savikritika yra tiesiog Dievo dovana bendruomenei,jos dvasinės sveikatos katalizatorius,apsnūdusio proto žadintojas.
Teismas 280 balsai prieš 221 pripažino Sokratą esant kaltu.Atėnų teisme galiojo taisyklė,leidžianti nuteistajam pasiūlyti tokia bausmę,kokios šis tariasi esąs vertas ir teisėjai rinkdavosi siūlomą arba savo variantą.Sokratas,pasinaudodamas šia teise,teismo sprendimą apverčia aukštyn kojom:jis pasiprašo kasdien valstybės apmokamus pietus Pritanėjoje,koriuos gaudavo kai kurie svarbūs valstybės veikėjai,Olimpinių žaidynių laimėtojai.Sokratas primena esąs neturtingas,nieko neužgyvenęs,samprotauja apie savo sunkią veiklą,skirtą valstybės,visuomenės ir kiekvieno žmogaus gerovei,tad nemokamas maistas jam kaip tik būtų geriausia,o valstybė šitaip su juo atsiteistų ir pagerbtų.
Teisėjai pasipiktino tokia Sokrato laikysena ir antruoju balsavimu daug didesne balsų persvara paskiria kaltintojų siūlytą mirties bausmę.Sokratui teko laukti bausmės dar 30 dienų,kol pasibaigs tuo metu atliekamas valstybės religinis ritualas,nes mirties bausmė religinių švenčių metu buvo draudžiama.

Sokratą kalėjime lankė jo bičiuliai.Buvo rengiamas realiai įgyvendinamas jo pabėgimas iš kalėjimo.Bet Sokratas nesutiko su šiuo siūlymu ir planą pabėgti atmetė.Aplinkiniams atrodė,kad mąstytojas nori save nužudyti,nors ir galėdamas išsigelbėti.

Sokratas savo apsisprendimu parodo,kad jis pripažįsta valstybės įstatymų visuotinę reikšmę ir įpareigojančią galią.Nors kaltu savęs nelaikė,nepripažino jam priskiriamų kaltinimų ,jis mano,kad po teismo jo sprendimai įgijo įstatymo ir teisingumo,taigi ir dorovinę vertę.Pabėgimas Sokratui tolygus teisingumo principo atmetimui,visiškam nuvertinimui ir neteisingumo išaukštinimui.Pabėgdamas jis pasielgtų kaip įstatymo laužytojas,ir nustotų garbės,sąmoningai darytų blogį.Sokratas sako,kad teisme jis parodęs ir patvirtinęs dorovinio įstatymo besąlygišką galią ir reikšmę,-jis pats pasirinkęs mirtį,o ne tremtį ar kitokią bausmę,nes buvęs teisus prieš savo sąžinę ir dorovės įstatymą.

Sokrato teismo etinė prasmė,suprantama,yra įvairiapusė ir gili.Akcentuojamas toks aspektas:mąstytojas savo pokalbiais ir gyvenimiška elgsena išreiškė ir liko ištikimas tam,kas besąlygiška,kas jo supratimu turi aukščiausios vertybės reikšmę.Nepaisydamas kasdienio gyvenimo sunkumų,komediografų ir patenkintų savimi miestiečių pajuokų,galų gale ir mirties pavojaus,Sokratas pakluso dorovės principo dvasiai.Filosofas K.Jaspersas pabrėžia,kad žmogus,įgyvendindamas tai kas besąlygiška, savo empirinę būtį pajungia idėjai,meilei ar ištikimybei.

Sokratas ėjo savo keliu nesvyruodamas,netrikdomas neapykantos,pasipiktinimo ir įsitikinimo savo kelio teisumu;jis nedarė jokių nuolaidų,nebandė išsisukinėti ir numirė linksmas,visiškai pasikliaudamas savo tikėjimu.

PAGRINDINĖS SOKRATO ETIKOS IDĖJOS IR SĄVOKOS Ikisokratinė graikų filosofija tyrinėjo gamtos ir kosmoso reiškinius, aiškinosi jų kilmę, sandarą. Sokratas tuo tarpu filosofiją nukėlė iš dangaus į žemę, į miestus ir žmonių namus. Sokratas filosofiniam mąstymui suteikė esmingą etinį kryptingumą. Filosofija “atranda” žmonių kasdieninio gyvenimo, laimės, dorovės, asmenybės, gėrio ir blogio problemas. Filosofuojanti mintis pasineria į visuomenės tvarkos pagrindų ir kasdienės buities apmąstymus. Sokrato teorinė žiūra į pasaulį bei žmonių gyvenimą aktualizuoja naują dalyką – protas, mąstymas yra ne tik dievybių ar dievų, bet ir žmogaus esmingas požymis ir gebėjimas. Savarankiškas žmogaus protas ne tik “atranda” žemiškąjį pasaulį kaip pačių žmonių sukurtą kultūros erdvę, kuri kelia daug klausymų. Aiškieja, kad pats protas, kalba, žodžio ir minties galia yra problemiški, daugiareikšmiai, prieštaringi dalykai. Todėl iškyla svarbus ir naujas dvasinės kultūros raidos motyvas – poreikis apmąstyti patį protą, žmogaus mąstymo ir žodžio galią, žinojimo, išminties turinį bei praktines funkcijas. Sokratas pasineria į kasdienybėsir buities apmąstymų stichiją, tačiau nepasiduoda jos buitinių šnekų ir reikalų tėkmei. Jis gilinasi į tai, kur glūdi dinamiško, judraus kasdienio gyvenimo pastovumas, kas svarbiausia žmonių reikaluose, koks esąs tikrasis žinojimas, kuo jis skiriasi nuo atsitiktinių, buitinių nuomonių, kaip protas ir žinojimas sąlygoja asmenybės dorovinę elgseną.
Žinojimas kaip savojo nežinojimo žinojimas Sokratas ėmėsi aiškintis, kas yra išmintis ir išminčius. Išgirdęs, jog Delfų šventykloje bus praneštas dievų žodis žiniuonės Pitijos ištartimi, esą niekas nėra išmintingesnis už Sokratą, mąstytojas nutarė patikrinti pranašystę paprastu žemišku būdu. Sokratas vaikščiojęs pas valstybės vyrus, politikus, poetus, amatininkus ir kitų specialybių žmones, ir tyręs, ar jie yra išmintingi. Šnekėjo su jais, klausinėjo įvairių dalykų ir įsitikino, kad jie nėra tokie išmintingi, kokiais dedasi. Sokratas aiškiai pasako, kaad viską žino tik dievai, bet jie žmonėms neatskleidžia savojo žinojimo ir atvirai nepasako mirtingiesiems to, ką jie žino. Tad Sokratas pabrėžia skirtumą tarp tikrojo (dieviškojo, išminčiaus) žinojimo ir tariamo, apsimestinio žinojimo.netikri išminčiai patenka į savo riboto proto paspęstus spąstus, – jie kritiškai neapmąsto žmogaus žinojimo ribų ir galimybių. Toks žmogus galvoja tik apie išorėje, realybėje stebimus reiškinius, “faktus”, ir jų pažinimą. Sokratas problemina žinojimą ir įtraukia į jo struktūrą naują, “modernų” aspektą – mąstančio žmogaus žiūrą ne tik išorėn, bet ir į save patį. Mąstantis žmogus mato, suvokia prieš jo akis esantį pasaulį, daiktus, gyvenimo reiškinių margumyną ir kartu pradeda suprasti fundamentišką dalyką – tai, ką jis mato pasaulyje ir aplink save, esmingai priklauso nuo “matymo” instrumento arba pagrindo – žmogaus mąstančios sielos, proto vidinių, savarankiškų galių. Sokratas taip ir nusprendžia: “Už tą žmogų aš esu išmintingesnis. Mat, rodos, nei vienas mudu nieko tauro nežinome, tik jis nežinodamas dedasi ką žinąs, o aš, kai nežinau, tai nesidedu žinovu. Tad ir atrodo, kad aš bent kiek už jį išmintingesnis, – jau tuo būtent išmintingesnis, kad nesisakau žinąs, ką nežinodamas. Brėžiama riba tarp profesinio, dalykinio mokytumo bei išmanymo ir tarp tikrosios etinės išminties. Tarp išsilavinusių, puikiai savo amatą išmanančių asmenų išmintingų jis neradęs. Tačiau šia bevaise išmintingųjų paieška Sokratas nesitenkina. Jam rūpi pasakyti, kad išmintis kaip dorovės ištakos ir jos nuolatinė paieška – sunkus, bet pastangų vertas užsiėmimas. Paradoksali Sokrato filosofinė ištarmė – “aš žinau, kad nieko nežinau”, gali būti suprasta kaip nuoroda, kad svarbiausias ir sunkiausiai aiškinamas žinojimo objektas yra ne išorė, daiktai, bet žmogaus siela ir jos troškimas. Sokratiškoji išminties bei išmintingų žmonių paieška įgalina parodyti žinojimo subjektinę, asmenibišką formą – savižiną, savęs pažinimą. Savižina skatina žmogų vertinti savo galimybes kritiškai ir santūriai. Sokratas tiesiai ir ironiškai pašiepdamas visažinystės pretenzijas savo pašnekovams pasako: kiekvienas daug ko nežinome, bet retas suvokiame, ko iš tikrųjų stokojame, t.y. savižinos. Todėl mąstytojas ragina pažinti pirmiausia save patį. Savižina padeda žmogui žinoti ir suvokti, kas pačiame žmoguje svarbiausia, koks dvasios pradas “vadovauja” žmogui ir jo elgsenai. Kai žmonės pažins savo prigimtį, joje slypintį dvasios dominuojantį pradą, bus surastas kelias į laimę, prasmingą gyvenimą. Sokratas žmogaus esminiu pradu laiko sielą, kuri esanti protinga. Protinga siela žmogų išskyria iš kitų padarų.
Dorybės sąvokos turinys ir etinė prasmė Dorybės (arete) terminas Sokrato epochos kultūroje turėjo platų reikšmių spektrą. Šia sąvika apibūdinamos ne tik dorovinės žmogaus savybės, charakterio bruožai, bet ir kitokios praktiškai vertingos kompetencijos – meistriškumas, profesinis įgudimas. Dorybė reiškė plačiai suprantamą gėrį, naudą, gėrybes, ir laimę, gerovę, klestėjimą. Šie žodžiai vuvo vartojami kaip tam tikri sinonimai. Gėris siejamas su tokia žmogaus veikla, kuri tikslinga ir naudinga, taigi nukreipta į vertingo tikslo įgyvendinimą (laimės, gero gyvenimo idealą). Apmąstydamas žmogaus individualios laimės sampratą etiniu požiūriu, Sokrats iškelia kelis esmingus dorovės savitumą apibūdinančius aspektus: (1) dorybės, nors įvairiai naudojamos ir jų esama visokių, jos turi visuotinę reikšmę; (2) žmogus sugeba rinktis gėrį ar blogį, elgtis dorai ar netinkamai; (3) žmogus turi vidinę dvasiios galią ir “vadovą”, padedantį skirti gėrį nuo blogio. Toji galia ir autonominis elgsenos vadovas – protas ir žinojimas. Akivaizdu, jog tarp teorinio, etinio žinojimo ir žmonių praktinės elgsenos motyvų esama įvairių ir rimtų prieštarų. Sokratas konstatuoja, kad didžioji žmonių dalis neklauso, ką įrodinėja ir išmintingai pataria filosofai. Kiti žmonės nors ir žino, kas esą visų geriausia, bet gėrio vistiek nesiekia. Niekas, regis, netrukdo elgtis pagal proto ir žinojimo nurodymus, bet daroma atvirkščiai. Sokratas daugybę sykių klausinėjęs ir kamantinėjęs žmones, liūdnai klausia, kodėl taip atsitinka? Visi jam sakę, jog nepajėgia atsispirti malonumo arba kančios galiai. Mąstytojas su tokia nuomone nesutinka. Dorovinio blogio, netinkamo elgesio priežastis bei ištakas jis aiškina kitaip
Ar dorybės išmokstamos?
Bene labiausiai paradoksali ir “trikdanti” Sokrato etikos įžvalga, – dorybių negalima išmokti ir kitus išmokyti. Keliamas daugiapusis klausimas: “.ar galima dorybių išmokti? Arba gal jų neimanoma išmokti, o tik pratibomis galima pasiekti? O galbūt jų nesuteikia nei mokymas, nei lavinimas, ir žmogui jos būdingos iš prigimties ar dar kaip nors kitaip.”. Sokratas samprotauja: jeigu dorybė yra protas ir žinojimas, dorybių galima išmokti ir kitus išmokyti. Ir priešingai, jei dorybių galima išmokti, tuomet aišku, kad dorybių ir dorovės pagrindas yra protas ir žinojimas. Bet jei dorybių negalima išmokti, jos nėra žinojimas. Kodėl žmonės “neišmoksta” dorovės, arba nesivadovauja jos nurodymais? Ar todėl, kad nėra gerų mokytojų, o dorovės mokiniai nesugeba įsisavinti dorovės pamokų turinio? Sokratas dorovinio ugdymo galimybes aptaria keliais požiūriais. Pirmas argumentas: dorovė nėra įgimta žmogaus savybė, vadinasi “geri žmonės geri ne iš prigimties”. Esą ir gerų žmonių, žymių valstybės veikėjų vaikai dažnokai elgesi nedorai. Todėl socialinė prigimtis nesąs svarbiausias dorybės įgijimo veiksnys. Toliau klausinėjamas, ar dori tėvai, kurie patys turi išskirtinių dorybių, galėtų tapti pripažintais dorovės mokytojais? Sokratas aiškiai skiria bendrąjį išsilavinimą kaip įvairių praktinių dalykų mokėjimą, ir dorovinį ugdymą. Remdamasis garsiais Atėnų asmenimis (Perikliu, Fukididu), Sokratas pasakoja, kaip šie garbūs žmonės savo vaikamssuteikė įvairiapusį prestižinį išsilavinimą. Tėvai parinko geriausius naudingų galykų ir menų mokytojus: jaunuoliai išmoko tramdyti žirgus, įgijo gimnastikos ir “mūzų” meno, imtynių ir dar kitų vertingų įgūdžių. Jie daus ko išmoko, nes tėvai vaikų lavinimui nieko negailėję, išleidę tam daug pinigų. O kokie rezultatai? Jų vaikai nepateisinę tėvų lūkesčių. Vaikai turėję rimtų dorovinių ydų. Sokratas klausia ir konstatuoja – tad kodėl lavindami savo atžalas už pinigus, ir tėvai, ir jų mokytojai neišmokė dorovės? O gal jos už pinigus neįmanoma išmokyti? Sokratas nori pasakyti, jog praktiniai įgūdžiai ir etinis žinojimas nėra vienas ir tas paaats dalykas. Argi tėvai nenorėję savo vaikus užauginti kilniais, dorybingais vyrais? Vadinasi, aiškėja, kad jie savo vaikus išmokė visko, ką galima išmokyti už pinigus, bet kaip pasidaryti gerais žmonėmis (o tam išlaidauti nereikia), jie neišmokė (jei iš viso imanoma išmokyti). Sokratas šiuo atveju tėvų nesmerkia ir nemoralizuoja. Jam rupi pabrėžti dorovinio ugdymo savitumą. Gero žmogaus tapsmas ir ugdymas esąs daug platesnis ir universalesnis kultūros uždavinys. Sokratas kelia mintį, jog asmenybės ugdymas nėra tik pedagogikos problema. Jis samprotauja taip – visų naudingų ir reikalingų kokiai nors veiklai įgūdžių galima išmokti ir kitus išmokyti. Mat yra šių dalykų mokytoji, žinovai ir jų mokiniai. Bet iš kitos pusės, nei sofistai, nei garbingi valstybės vyrai ir tėvai nėra išskirtiniai dorovės mokytojai, tuomet ir visi kiti jais negali būti. Taigi nėkur nėra dorovės mokytoų, vadinasi nėra ir dorovės mikinių. Sokratas siekia pabrėžti etinio žinojimo unikalų, vertybiškai svarbiausią pobūdį. Šis žinojimas kuria savarankišką žmogų, o pedagoginis ir profesinis žinijimas yra instrumentinis ir nesunkiai įgyjamas. Sokratas pastebi vienpusio lavinimo esminį trūkumą – treniruotas žmogaus kūnas be dorovinės sąmonės tampa pavojingas ne tik apinkiniams, bet kenkia pats sau. Sokratas vyriškumą, narsumą laiko labai svarbe antikinės kultūros vertybe. Tačiau pastebi, kad jos be proto ir etinės savižinos kontrolės virsta akiplėšiška elgsena. Mąstytojas įtaigauja tokį dorovės supratimą: “būti geram” – tai ne vien būti pasirengusiam kokiai nors praktiniai veiklai. Gerą žmogų kaip savarankišą asmenybę formuoja ir kuria visuotinękultūrinę vertę turinti proto, etinio žinojimo galia. Ji nepriklauso niekam asmeniškai, jokaim autoritetui, įstaigai, kolektyvui, nebent visažinančiam Dievui. Dera pastebėti, jog nąstytojas teoriškai šiek tiek komplikuoja dorovinio ugdymo praktinį įgyvendinima. Jau minėta, kad išintį ir tikrąjį etinį žinojimą, Sokratas laiko retu, žmonėms beveik neprieinamu dalyku. Juk ir savająžinojimo galią Sokratas sakratizuoja, tariasi ją gavęs iš dievų, paslaptingos dvasios. Jo dvasios demonas (daimonion) – tai išrinktųjų, išminčių, filosofų lemtis ir savybė. Naturalu, jog įgyti etinį žinojimą pasidaro gana problematiška.

Leave a Comment