sokratas

SOKRATAS
Daugiau kaip tūkstantį metų klestėjęs Senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos laikotarpis vadinamas Antika. Jau nuo VII-VI a. pr. Kr. Pradėjo steigtis pirmosios graikų filosofijos mokyklos. Tokios mokyklos veikė iki V-VI a. po. Kr. Antikinės filosofijos pabaiga maždaug sutampa su platoniškosios Atėnų akademijos uždarymu 529m. natūralu, kad ir tuometinė politinė filosofija iš esmės buvo graikų politinė filosofija, glaudžiai susijusi su Senovės Graikijos politine santvarka. Senovės Graikija nebuvo vientisa centralizuota valstybė. Ji buvo atskirų nepriklausomų miestų- valstybių visuma, todėl jos politinė saantvarka gerokai skyrėsi nuo kitų tuometinių aplinkinių valstybių.
Visuomenės ir valstybės atsiradimo, jos būtinumo ir tobulinimo klausimai antikos socialinėje filosofijoje užėmė svarbią vietą. Šio pobūdžio klausimams nemažą dėmesį skyrė pitagoriečiai, Demokritas, sofistai, Sokratas ir jo mokiniai, vėliau stoikai. Jie kritikavo graikų polio negeroves, siūlė reformas, kėlė idealaus valstybės sutvarkymo projektus.
Žmogus, kurio dėka idėjų užuomazgos virto aiškia filosofija, buvo Sokratas. Jo gyvenimo laikotarpis nuo 469 – 399 m. pr. Kr.. Sokratas – graikų filosofas atėnietis, gimė Alopekėje (netoli Atėnų). Jis kaip filosofas iškilo Atėnų suklestėjimo meetais. Šio asmens gyvenimo tikslas buvo filosofija, todėl Sokratas daugiau niekuo nesirūpino, nei šeima, nei turtu tik mąstymu, filosofavimu. Pagrindinė jo veiklos terpė buvo Atėnų gatvės ir aikštės, kilmingų ir žinomų piliečių namai. Jo gyvenimas tai nuolatinai pokalbiai bei dialogai. Ši

is žmogus taip pat buvo fiziškai stiprus ir šaltakraujis, dalyvavo keliuose karuose. Jo netraukė materialūs dalykai, ištisus metus vilkėjo tą patį rūbą, valgė saikingai. O svarbiausia tai, kad žmonės jį ne iš karto, bet ėmė gerbti už jo mintis, nepaisydami jo neįprastos piliečiui išvaizdos ir elgesio.
Atėnų klestėjimo laikotarpiu Sokratas įsteigė filosofinę mokyklą, kur jo paskaitų klausėsi ir asmenys vėliau tapę žymiais graikų kultūros ir politikos veikėjais. Jis buvo reformų ir demokratijos suklestėjimo liudininkas. Bet taip pat jam teko tapti Atėnų valstybės silpnėjimo liudininku. Atėnai pralaimėjo kare prieš Spartą. Šalyje įsitvirtino tironija – trisdešimties tironų, Spartos statytinių, valdžia. Vienas iš tironų buvo Sokrato mokinys, žymiausias iš trisdešimties tironų, Kritijas. Vėliau ją pakeitė demokratija, tačiau ji buvo apribota taikos sutartimi su Sparta.
Atėniečiai neesuprato, kodėl juos taip užgriuvo nelaimės ir stengėsi išsiaiškinti jų priežastį. Prieš šią šalies suirutę labai buvo paplitęs sofistų mokymas, kurių dauguma buvo bedieviai. Tais laikais sofistai, Sokratas, menas ir retorika buvo išstūmę religija, todėl graikai ėmė galvoti, kad jie užrūstino dievus ir jie juos apleido. Po šito buvo išleisti įstatymai, kuriais buvo draudžiama bet kokia bedievybė. Kiekvienas turėjo laikytis griežtų religijos apeigų. Kas bent kiek šitam priešinosi, tas buvo laikomas liaudies priešu. Šios politinės suirutės metu Sokratas kūrė savo fi
ilosofiją. Jo kritika paliesdavo jo mokinius, tironus. Tačiau Sokratas kitaip nei sofistai manė, kad atskirti tikrą žinojimą nuo netikro. Gėrio sampratos pradmenys glūdi kiekvieno žmogaus sugebėjime mąstyti. Tiesa neatsiranda vieno žmogaus galvoje, tam reikalingas dialogas, kurio metu dalyvių pusės giliau pažįsta tai, ką siekia pažinti.
Sokratas tarp valstybinio ir nerašyto įstatymo neįžvelgia jokio skirtumo. Jo nuomone, politinis gyvenimas kiekvieno individo intelektualinio ir dvasinio gyvenimo tobulėjimo prielaida. Valstybės valdovą sukuria išmintis, o ne balsavimas ar daugumos nuomonė. Ši išminties paieška, abejojant susiklosčiusiu tariamu žinojimu, ir yra svarbiausias Sokrato nuopelnas politinės minties istorijai.
Atstačius demokratiją po tironų valdymo, Sokrato netenkino tokia valstybės tvarka. Jis matė kaip demokratija virsta į demagogiją ir ją kritikavo. Jis reikalavo, kad politiniai vadovai būtų renkami ne burtų tvarka, o renkami atsižvelgiant į jų protinius sugebėjimus. Šiuo klausimu jis diskutuodavo su įvairias gyventojų sluoksniais. Jam rūpėjo išsiaiškinti, ką reikia daryti norint, kad į politinę sistemą papultų kompetentingi asmenys. Sokratas įrodinėjo, kad kiekvieną darbą turi dirbti jį išmanantys žmonės, o valstybės valdyme jis to nematė. Valdantieji sluoksniai negalėjo pakęsti Sokrato patyčių. Jie netgi teigę, kad Sokratas šitaip gina tironų valdžia, bet kai Kritijas, tapęs svarbiausiuoju tironų Sokratą persekiojo, bandė pamiršti. Atėnų valdžios pareigūnams atrodė, kad filosofo ironija įžeidžia juos, menkina jų autoritetą. Ji
ie norėjo priversti jį nutilti, todėl ryžosi suorganizuoti Sokrato teismą. Filosofui buvo pateikti du kaltinimai: 1)esą jis demoralizuojąs jaunimą, supriešindamas jį su senąja karta. 2)esą jis neigia tikruosius dievus, iškeldamas į jų vietą naujus.
Sokratas teisme atskleidė savo pažiūras savo laikysena ir gynimosi taktika. Teisme jį stebėjo Platonas ir Ksenofontas, kurie vėliau ir aprašė teismo procesą. Teisme Sokratas nesiliovė filosofavęs, jis siekė įrodyti, kad atėniečiai turi ydą spręsti tai, ko jie nesupranta. Jis teigė, kad nėra visapusiškų žinių ir blogiausia, kas žmogui gali nutikti, yra savo žinių pervertinimas. Jo filosofijos credo: aš žinau tiktai tiek, kad nieko nežinau. Žmogus turi nuolatos siekti išminties. Žmogus negali išsižadėti savo idėjų. Jos svarbesnės nei mirtis, mokė jis. Todėl Sokratas drąsiai metė savo teisėjams: “.kol aš gyvas ir dar pajėgiu, nesiliausiu filosofavęs, mokęs, kelią rodęs kiekvienam iš jūsų.”.
Sokratas teigė, kad valstybės nelaimių priežastis – nesilaikymas pačių sukurtų įstatymų. Jo nuomone, kiekvienas turi paklusti valstybės įstatymams, nors ir kokie jie kvaili bebūtų. Kaip gali gyvuoti tokia valstybė, kurioje sprendimai neturi jokios galios. Žmogus turi tik teisę kritikuoti įstatymus, jų priėmėjus, tačiau jis turi šiems įstatymams paklusti, tikėdamasis, kad teisybė triumfuos. Savo paties pavyzdžiu jis siekė tai patvirtinti. Teismui paskelbus nuosprendį Sokratui – mirties bausmę, jis atsisakė ne ti
ik prašyti sušvelninti bausmę, bet ir bėgti iš kalėjimo, kai pabėgimą suorganizavo jo draugai. Sokratas pirmasis filosofas nuteistas myriop.
Sokrato filosofijoje jaučiama stipri skepticizmo įtaka. Kiekvieną tezę, nors ir pakankamai įrodytą, jis laiko sąlygine. Šį skepticizmą jis pritaiko savo epochos analizei. Jis nebuvo ateistas, tačiau jis kitaip suprato dievus, nei tuometiniai atėniečiai. Filosofas teigė, kad dievai neturi konkrečių įvaizdžių, jie yra dvasinės būtybės.

Sokrato teismas — drastiškas ir netikėtas Atėnų miesto valstybės prisiekusiųjų teisėjų nuosprendis mąstytojui — mirtis, kaip nuosprendis už tariamai amoralų gyvenimą — valkatavimą, jaunimo tvirkinimą, naujų dievų, naujos religijos diegimą, tėvų ir protėvių papročių, tikėjimo negerbimą ir pan. Už visa tai melagingai apkaltintas ir apšmeižtas Sokratas ir turėjęs sumokėti gyvybe — išgerti nuodų (cikutos) taurę. Tačiau dar didingesnė ir savotiškai netgi šiurpesnė, įspūdingesnė pasirodė esanti būtent pasmerktojo ir taip tariamai pažeminto Sokrato dorovinė ir pilietinė pozicija: pasmerktasis atsisakė ne tik prašyti pasigailėjimo ar maldauti sušvelninti nuosprendi — priešingai, jis netgi atsisakė prisipažinti esąs kaltas, teisme nepabijojo drąsiai apkaltinti ir jį įskundusiuosius, ir pačius teisėjus — jo bendrapiliečius, lygiai kaip ir nakčia pabėgti iš kalėjimo, draugams tai suorganizavus. Dorovinis ir dvasinis Sokrato stoiškumas taip paveikė atėniečius, kad dabar jau niekas neabejojo mąstytojo nekaltumu — priešingai, būtent Sokrato skundikams netrukus teko bėgti iš gimtojo miesto, būti ištremtiems ir netgi nužudytiems.
Pabrėžtina tai, kad visi tie, kurie kėlė kaltinimus Sokratui buvo didelių pretenzijų, bet menkų sugebėjimų žmonės. Nuo jų atsiribojo to meto intelektualai. Sokratą pagerbė bronzine statula, kurią pastatė Pompėjoje.

SOFISTAI
Apie 450 m.pr.Kr. Atėnai tapo graikų kultūros centru. Ir filosofija pasuko nauja kryptimi.
Natūrfilosofai visų pirma buvo gamtos tyrinėtojai. Todėl jie turėjo didelės reikšmės mokslo raidai. O Atėnuose didžiausias dėmesys buvo skirtas žmogui ir žmogaus vietai visuomenėje.
Ilgainiui Atėnuose susiformavo demokratinė valdymo forma su tautos susirinkimais ir teismais. Demokratijos prielaida buvo ta, kad žmonės gaudavo pakankamai žinių, reikalingų norint dalyvauti demokratiniame procese. Kad jaunai demokratijai reikalingas liaudies švietimas, matome ir mūsų dienomis. Atėniečiams buvo ypač svarbu išmokti iškalbos meno (retorikos).
Netrukus iš graikų kolonijų į Atėnus plūstelėjo keliaujančių mokytojų ir filosofų. Šie pasivadino sofistais. Žodis “sofistas” reiškia “išminčius” arba “nusimanantis žmogus”. Atėnuose sofistai pelnėsi duoną mokydami miesto piliečius.
Sofistus su natūrfilosofais jungė vienas svarbus bruožas. Ir vieni, ir kiti kritiškai vertino senuosius mitus. Tačiau sofistai atmetė viską, kas, jų supratimu, buvo nereikalinga filosofinė spekuliacija. Pasak sofistų, net jei yra atsakymai į filosofinius klausimus, žmonės niekada nesuras patikimo gamtos ir visatos mįslių įminimo. Toks požiūris filosofijoje vadinamas skepticizmu.
Tačiau ir negalėdami įminti visų gamtos mįslių, žinome, kad esame žmonės, kuriems privalu išmokti gyventi drauge. Sofistai nusprendė domėtis žmogumi ir žmogaus vieta visuomenėje.

Neramumas tiesiog tvyrojo ore. Ilgai tvertos vertybės buvo ginčijamos. Į pirmą vietą iškilo moralės ir etikos klausimai. Ir sofistai mokė, kaip tapti geru oratoriumi, geru valdytoju, geru kuo nors . Jie klausinėjo: “Kas yra teisingumas? Kas yra tiesa? Kas yra žmogus? Kodėl kenčiame?” Pasaulis aplink mus kinta. Mūsų jutimai negali mums pasakyti, koks yra pasaulis. Nėra objektyvių pasaulio matų (kiekvienas pasaulį suvokia savaip).
“Žmogus yra visa ko matas”, – teigė sofistas Protagoras (apie 487-420 m.pr.Kr.). Jis turėjo galvoje, kad teisybę ir neteisybe, gėrį ir blogį reikia vertinti, atsižvelgiant į žmogaus poreikius. Paklaustas, ar tiki graikų dievus, jis atsakė, kad klausimas sunkus, o žmogaus gyvenimas trumpas. Tuos, kurie negali aiškiai pasakyti, yra Dievas ar ne, vadiname agnostikais.
Sofistai nemažai keliavo po pasaulį, tad matė daug įvairių valdymo formų. Labai skyrėsi ir papročiai, ir miestų-valstybių įstatymai. Tuo remdamiesi sofistai Atėnuose pradėjo diskusiją apie tai, kas yra natūralu ir kas sukurta visuomenės. Tokiu būdu Atėnų mieste-valstybėje atsirado sąlygos visuomenės kritikai.
Pavyzdžiui, sofistai sugebėjo parodyti, kad tokios sąvokos kaip “natūralus drovumas” ne visuomet yra pagrįstos. Nes jei gėdos jausmas būtų natūralus, jis turėtų būti įgimtas. Bet ar tai įgimta, Sofija, ar sukurta visuomenės? Žmonėms, mačiusiems pasaulio, atsakymas būtų paprastas: gėdytis savo nuogumo nėra natūralu ar įgimta. Drovumas – arba drovumo nebuvimas – visų pirma yra susijęs su visuomenės papročiais.

Pasaulio matę sofistai Atėnų visuomenėje galėjo sukelti aršias diskusijas, teigdami, jog nėra jokių absoliučių teisingo elgesio normų. Sokratas, priešingai, stengėsi įrodyti, jog kai kurios normos išties yra absoliučios ir visiems bendros.

Leave a Comment