DIDIEJI ANTIKOS MĄSTYTOJAI: SOKRATAS, PLATONAS, ARISTOTELIS

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

MATEMATIKOS IR INFORMATIKOS FAKULTETAS

REFERATAS

DIDIEJI ANTIKOS MĄSTYTOJAI:

SOKRATAS, PLATONAS, ARISTOTELIS

Atliko:

VI-6, 2 kurso,

Informatikos specialybės studentė

Tikrino: doc.

Šiauliai 2008

Turinys

1. Įvadas.

1.1. Antika – daugiau kaip tūkstantį metų trukęs Senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos klestėjimo laikotarpis, arba tik Senovės Roma ir Graikija.

1.2. Filosofija(gr. philosophia, pažodžiui – išminties meilė, phileo – myliu, sophia – išmintis). Visi mes esame kada nors filosofavę. Dar būdami vaikai. Iš esmės filosofija mums nėra naujiena. Filosofija prasideda klausimais, kuriuos keliame, kai įprastas pasaulis praranda suprantamumą ir tampa problema. Žmogus nuo pat gimimo pasmerktas filosofijai[2].

Antikinėje civilizacijoje būūta visko: ir pakilimo ir nuosmukio periodų. Savo apogėjų ji buvo pasiekusi Aristotelio laikais. Po Aristotelio susidomėjimas filosofija sumažėjo, filosofija nuskurdo. Tai atsitiko dėl daug priežasčių. Tikriausiai nemažą reikšmę turėjo ir civilizacijos raida. Ji tuo metu pasiekė savo apogėjų, o vėliau pradėjo smukti. Vergoviniu darbu besirūpinanti visuomenė pasiekė savo aukščiausią išsivystymo stadiją ir nebegalėjo toliau tobulėti. Dar viena priežastis buvo ta, kad teoriniai mokslai atitrūko nuo praktikos. Tuo metu vyravusi visuomeninė praktika nepajėgė nei patvirtinti, nei paneigti iškeltų teorijų. Dar anntikinę kultūrą ardė besiformuojanti krikščionybė, kuri gimė ir pradėjo egzistuoti mūsų eros pirmaisiais amžiais.

Visais laikais viso pasaulio mokslininkai išsamiai tyrinėjo ir tebetyrinėja antikos filosofų palikimą.

0x08 graphic
Antikiniais laikais buvo sukurta daug filosofinės literatūros, tačiau mus pasiekė nedidelė jos dalis. Iš vadinamojo iki

i istorinio laikotarpio išliko tik kai kurių mąstytojų minčių nuotrupos, fragmentai.

2. Antikos filosofija

Svarbiausi filosofijos klausimai savo esme yra metafiziniai. Iš tiesų tai yra tokie klausimai, kurie nuo savo atsiradimo ligi šiol reikalauja naujų sprendimų. Šių klausimų neišsprendžiamumas yra vienas iš esminių filosofijos būdingų bruožų. Taigi į klausimą „Kas yra filosofija?“ būtų galima taip atsakyti: filosofija tyrinėja klausimus, kurie negali būti išspręstivisiškai ir kurie nuolat kyla iš naujo. Apie tai Kantas rašė savo „Grynojo proto kritikos“ pratarmės pradžioje: „Žmogaus protą vienoje iš jo pažinimo rūšių ištinka ypatingas likimas: jį apgula klausimai, kurių jis negali išvengti <.>, tačiau jis negali ir atsakyti į juos <.>“. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad filosofiją apima sąstingis ir toliau ji tarsi negalėtų vystytis.

0x08 graphic

3. Sokratas ir jo filosofijos bruožai.

Sokratas (Σωκράτης) – graikų filosofas, gyveenęs ir veikęs Atėnuose (469-399 m. pr. Kr.).

Gimė Alopekėje (netoli Atėnų) 469 m. pr. Kr. skulptoriaus ir pribuvėjos šeimoje. Jaunystėje Sokratas gavo gerą pradinį išsimokslinimą, o sulaukęs 18 metų tapo Atėnų piliečiu, davęs priesaiką laikytis įstatymų. Tolimesnis Sokrato gyvenimas nėra labai aiškus, egzistuoja įvairių versijų. Sokrato raštų neišliko. Apie jo teoriją žinoma iš Platono, Ksenofonto, Aristotelio veikalų.

IV a. pabaigoje prieš Kristaus gimimą Sokratas už nepriklausomas pažiūras ir bekompromisį tiesos siekį buvo nuteistas mirti ir, stebint mokiniams, nusinuodijo. Jis liko ištikimas savo idealams R

211; gėriui, grožiui ir tiesai.

Suformavo požiūrį į filosofiją kaip būdą siekti gyvenimo išminties. Savąja filosofijos samprata siekė atsiriboti nuo sofistų reliatyvizmo. Pasak Sokrato, pažinimui būdingas besąlygiškas tikrumas. Jis pasiekiamas specialiu protavimo metodu, žmonėms bendraujant intelektualiai, susiduriant jų nuomonėms. Nuomonių gretinimas, tiksliai formuluojant klausimus, padedąs atskleisti prieštaravimus ir prieiti prie sąvokų apibrėžimų, kurie ir reiškia tai, kas iš tikrųjų yra. Šį Sokrato metodą Platonas pavadino dialektiniu. Sokratas juo stengėsi paaiškinti, kaip žmogus turi siekti gėrio, grožio ir tiesos. Aukščiausia gėrio apraiška laikė etines vertybes, o jų pažinimą – būtina dorovingo elgesio sąlyga. Filosofija, skatindama refleksiją ir padėdama išsiaiškinti etines sąvokas, tarnaujanti gėriui. Tad žmogaus dorovingumas priklausąs nuo jo noro ir sugebėjimo siekti žinių.

Sokrato etinių sąvokų teorija žymiai prisidėjo prie etikos mokslo pažangos, davė pradžią kai kurių logikos procedūrų (indukcijos, analogijos) struktūros sampratai. Sokrato mintis, kad sąvokoje glūdi besąlygiškas būties turinys, turėjo įtakos tikrovės idealistinei sampratai susidaryti. Šia linkme Sokrato filosofiją plėtojo Platonas, Aristotelis.

0x08 graphic
4. Platonas.

Platonas (gr. Πλάτων; 422-347 m. pr. Kr.) – graikų filosofas, gyvenęs Atėnuose. Platonas yra pravardė (reiškia „platus, plačiapetis“), o tikrasis vardas – Aristoklas (gr. Αριστοκλής).

Jis buvo garsiausias Sokrato mokinys, kilęs iš kilmingos Atėnų šeimos. Dar jaunystėje Platonas tapo karštu Sokrato gerbėju nepaisydamas šio plebėjiškos kilmės. Sokrato įtakojamas tapo garsiausiu antikos filosofu. Bet skirtingai nuo mokytojo, vertinusio asmenybių svarb

bą, tikėjo politinių institucijų svarba.

Parašęs „Gorgias” dialogą, nuvainikuojantį politinę retoriką, jis išvyko į pietų Italiją, kad ištirtų tenykštę politinę tvarką. Bet ten aptiko, kad padėtis yra dar blogesnė – maža visuomenės dalis gyvena prabangoje išnaudodama vargšus. Syrakuzuose jis sutiko jaunuolį Dion, valdovo Dionysius I pusbrolį, kuris pasiūlė Platonui įgyvendinti savo idėjas, kai susidarys tam palankios sąlygos.

Grįžęs į Atėnus, įkūrė Akademiją (apie 387 m. pr. Kr.) ir ten parašė savo didįjį veikalą „Politeia” (Valstybė), kuriame išdėstė idealios valstybės gaires. Kadangi visuomenėje sumaištį sukelia žmonių aistros ir troškimai, valstybei turi vadovauti elitas, kurį palaiko karių klasė.

Abi šios valdančios klasės neturi siekti asmeninės ar šeimų nuosavybės ir visus būtinus pragyvenimui dalykus gauti iš darbo žmonių, kuriems vieninteliams leista turėti nuosavybę. Elitas turi būti gerai išsilavinęs.

4. 1. Platono filosofijos bruožai.

Didžiausią įtaką teorinei filosofijai padarė Platono Idėjų teorija, kurią kildino iš Sokrato metodo – kai šis klausdavo žmonių prašydamas įvertinti, ar kuris dalykas ar veiksmas yra geras ar blogas; drąsus ar bailus. Ir tada išsiaiškinti, kas iš to seka. Platonas dažnai „vertė” Sokratą klausti, kas yra Eidos (Idėja), t. y. atvaizdas, kurį žmogus įsivaizduoja kažką vadindamas „gėriu”. Apibrėžiančiojo atsakymo nebūdavo – parodant, kad turime reikalą su neapibrėžtumu.

Bandant išreikšti tai, kas sunkiai apibrėžiama, Platonas aptiko, kad kažkas panašaus yra matem

matikoje. Regimame pasaulyje nėra dviejų lygių daiktų, kaip nėra tobulo gėrio ir grožio. Bet lygybė naudojama ne tik matematikoje, bet ir gyvenime. Tai vis matų pagrindas.

Tad tobulo gėrio ir grožio idėjos ateina tarsi iš kito pasaulio, nepasiekiamo mūsų juslėms. Jį Platonas vadino Idėjų pasauliu. Tokio pasaulio galimybė kyla iš to, kad žmonės nuolat teikia pirmenybę tobulesniems dalykams, taigi tam, kas turi formą ir pažinu; tiesai, loginei išvadai prieš miglotą aiškinimą – nesprendžiant, kuris yra geras ar blogas.

Tai, ką žmogus gauna per jusles, tėra netobuli idėjų atvaizdai. Svarbiausia, Gėrio, idėja yra už būties ir pažinimo, bet yra abiejų pagrindas. „Būtis” nereiškia egzistavimo – tai kažkas išskirtina (žmoguje, liūte, name) atpažįstama per daikto savybes ir formą.

Pažinimas prasideda šių žemiškųjų formų suvokimu ir kyla link aukštesniųjų Idėjų pasaulio. Garsiajame palyginime su ola (7-oje Politeia kn.) Platonas kasdienį žmonių pasaulį sulygino su buvimo oloje, kai pasaulį pažįstame tik iš šešėlių žaismo ant sienos, o filosofas panašus į iš olos išėjusį žmogų išvydusį Idėjų pasaulį. Sugrįžęs atgal į olą, jis gali prasčiau matyti šešėlius ant sienos, nes lauke jį apakinoSaulė. Bet jis sužinojo apie tikrą pasaulį ir dabar atitinkamai gyvena.

Vėliau, “Theaetetus” veikale Platonas kritikavo juslinio pažinimo teoriją` tuo paveikdamas 17 a. Sensualistų mintis (Thomas Hobbes). O „Timeaus” dialoge jis pabandė sukurti vientisą fizikos teoriją, – iš dalies panaudodamas pitagoriečių idėjas. Tiesa, dauguma šiuolaikinių pozityvistų jo idėjų nepriima, bet vienas iš 20 a. didžiųjų fizikų, Wrner Heisenberg, laikė, kad fizikas gali gauti naudos iš Platono – pažįstant šio mokslo pagrindus.

0x08 graphic
5. Aristotelis.

Po Platono mirties Akademijai vadovavo įvairūs žmonės. Pirmuoju buvo Speusippus, kurio garsusis mokinys iš pradžių vyko į Assus, o vėliau Lesbos salą, kur sutiko Theophastus, tapusiu geriausiu jo mokiniu. Tačiau netrukus buvo iškviestas į Pella, Makedonijos rūmus, kad taptų princo mokytoju. Vėliau tas princas tapo Aleksandru Didžiuoju. Šiam tapus karaliumi, Aristotelis grįžo į Atėnus, kur atidarė savo mokyklą, kurios mokiniai buvo vadinami peripatetikais.

365 m. pr. Kr. 17-os metų amžiaus Aristotelis įstojo į Akademiją (tuo metu Platonui viešint Sicilijoje), o mokyklai vadovaujant Eudoxus iš Cuidus (matematikui ir geofrafui). Neaišku viena – kap 20 m. būdamas Akademijos narius, Aristotelis sukūrė savo filosofinę sistemą.

Dar prieš grįžtant į Atėnus, ir ten įkuriant savo mokyklą, Aristotelis pareiškė, kad nebūtina turėti atskirą trancendentualų Idėjų pasaulį. Vienok paskutiniai „Analytica posteriora” skyriai rodo, kad jis Platono idėjas pakeitė kažkuo (katholou), ką žmogus gali įžvelgti atskiruose daiktuose.

Pagal Platoną atskiri daiktai yra netobulos Idėjų kopijos. Aristotelis parodė, kad visos gyvos būtybės vystosi nuo mažiau tobulų formų (nuo sėklos per embrioną link vaiko ir suaugusio) link tobulesnių. Tada vėl nyksta ir pagaliau miršta. Lieka jo palikuonys. Ne visi individai pasiekia vienodą lygį. Tas asmeniui svarbiausia surasti labiausiai jam tinkančias sąlygas, kurios leistų jam pasiekti aukščiausią lygį. Taip elgiasi sodininkas sodindamas augalus, bet taip jis turi elgtis su savimi.

Kokį lygį gali pasiekti žmogus? Skruzdės ir bitės rodo, kad jos pasidalija į skirtingas grupes – yra bitės darbininkės, tranai ir motinėlės, kaip ir skruzdės darbininkės, kariai ir motinėlės. Žmonių visuomenėje yra dar daugiau variacijų. Žmonės gimsta turėdami skirtingus sugebėjimus. Jie pasieks daugiausia, jei įstengs labiausiai pasireikšti savo asmeniniams gabumams. Tačiau joks žmogus negali išsilavintipagal visas sritis.

Kiti gyvūnai yra ribojami gamtos ir daugiausia priklauso nuo išorės veiksnių; žmogus turi laisvę rinktis. Visa žmogaus veikla nukreipta į gerovės siekimą ir pasitenkinimą gyvenimu. Žmogaus poreikiai yra riboti, pvz., jam nereikia daugiau batų, nei jis gali sunešioti. Tačiau žmogus gali kaupti pinigus be jokių apribojimų. Taip darydamas, jis kenkia ir visuomenei, ir sau pačiam, nes dėmesį sutelkia siauram tikslui.

Kuo daugiau gabumų turi žmogus, tuo labiau jis gali įgyvendinti savo planą. Tokia prasme, valdžia yra gėris. Tačiau tapusi vien siekiu, ji tampa kenksminga.

Dėl savo netobulumo, žmogus negali be perstojo dirbti. Jam reikia poilsio, žaidimų ir pasilinksminimų. Kadangi žmogus nuolat persidirba, susidaro iliuzija, kad gyvenant nuolatiniame malonume yra malonu ir puiku. Iš tikro, nieko nėra nuobodesnio.

Atrodo, kad Aristotelio tikslo mokymas yra pagrįstas vien empiriniais stebėjimais. Joje nėra vietos dieviškajam numatymui ir priežastingumo dėsningumams. Tai buvo ir Aristotelio etikos bei politikos mokymų pagrindas. Aristotelis buvo aistringas empirinių faktų rinkėjas. Jis skatino savo mokinius rinkti visų miestų ir tautų įstatymus bei politines institucijų rūšis. Vėlesniais laikotarpiais Aristotelis buvo laikomas dogmatišku mąstytoju, nes jo nuorodos buvo priimamos be svarstymų. Iš tikro, jis buvo didžiausias visų laikų empirikas.

5.1. Mokiniai ir komentatoriai.

Po jo mirties mokiniai tęsė jo darbus, ypač istorijos srityje: Theophrastus parašė filosofijos istoriją bei veikalus apie botaniką ir mineralogiją; Eudemus iš Rhodes rašė apie matematikos ir astronomijos istoriją, Meno – medicinos istoriją, Dicaearchus iš Messene -civilizacijos istoriją bei politinių konstitucijų tipų apžvalgą.

Kita peripetikų karta skilo į dvi kryptis: literatūros istoriją aprašant poezijos, epo, ragedijos, komedijos vystymąsi bei rašančių įžymių rašytojų ir mokslo vyrų biografijas. Straton iš Lampsacus sukūrė fiziką paremtą eksperimentais, o astronomas Aristarchus iš Samos sukūrė heliocentrinę Saulės sistemą. Tačiau mokykla sunyko iki 1 a. (mūsų eros), kai atradus Aristotelių pamokų rankraščius. Kilo milžiniška komentatorių banga.

IŠVADOS. Filosofija yra unikalus mokslas, nors filosofai filosofiją mokslu nevadina. Filosofija skatina žmogų betiksliam, nieko bendro dėl naudos ir žalos pasauliui neturinčiam dalykui. Ji gyvuos tol kol gyvens žmonės. Bet visi sutiks kad filosofija yra naudingas dalykas. Filosofinio pažinimo specifika pasireiškia ir tuo, kad nėra tiksliai apibrėžtas filosofinių tyrimų objektas. Paprastai atsakymų į filosofinius klausimus gauti neįmanoma.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Halder, A. (2002). Filosofijos žodynas. Vilnius.

2. Anzenbacher, A. (1992). Filosofijos įvadas. Vilnius.

3. Šulcienė, L., Lapašinskas, L. (2001). Filosofijos chrestomatija. Kaunas:

Technologija.

4. Harmann, N. (2001). Filosofijos įvadas. Vilnius: Pradai.

5. Balčius, J. (1996). Platono etika. Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas.

6. http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Socrates_Louvre.jpg [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. gegužės 17 d.].

7. http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2006/01/04/nuom_01.html [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. gegužės 16 d.].

8. http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Plato.png [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. gegužės 14 d.].

9. http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Socrates_Louvre.jpg [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. gegužės 10 d.].

10. http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2006/01/04/nuom_01.html [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. gegužės 17 d.].

0x01 graphic

Leave a Comment