Sokratas ir jo etika

Sokrato Etika

1. Sokrato asmenybė
Šio asmens gyvenimo tikslas buvo filosofija, todėl Sokratas daugiau niekuo nesirūpino nei šeima, nei turtu tik mąstymu, filosofavimu. Pagrindinė jo veiklos terpė buvo Atėnų gatvės ir aikštės, kilmingų ir žinomų piliečių namai. Jo gyvenimas tai nuolatiniai pokalbiai bei dialogai. Šis žmogus taip pat buvo fiziškai stiprus ir šaltakraujis, dalyvavo karuose. Jo netraukė materialūs dalykai, ištisus metus vilkėjo tą patį nutrintą drabužį, net valgė saikingai.
O svarbiausia tai, kad žmonės ne iš karto, bet ėmė gerbti Sokratą už jo mintis neepaisydami jo neįprastos piliečiui išvaizdos ir elgesio.

Sokrato dorovinė ir pilietinė pozicija
Sokratas laikėsi pagrindinių polio įstatymų ir religinių priedermių, nes šiuos reiškinius suvokė ne iš religinės, o iš socialinės ir politinės pusės. Reikia laikytis įstatymų norint išlaikyti vietisą visuomenės gyvenimą. Vsgi Sokratas nepripažįsta minios, bendruomenės vienmintiškumo principo “Daugumos nuomonė ne visada būna teisinga”. Sokratas mąsto savarankiškai ir pats vertina valstybės veiklą, tokiu būdu atranda nemažai ydų. Toks dorovės normų, papročių nagrinėjimas buvo vertinamas šventavgišku elgesiu.

2. Pagrindinės Sokrato etikos idėjos ir sąvokos
Žinojimas kaip saavojo nežinojimo žinojimas
Visų pirma žmogus turi pažinti pats save, suprasti savo vidų, jame atrasti tai, ko jis siekia ir kas jį padarys laimingą. Tik tada galima siekti išorinio žinojimo. Visgi išorė yra empirinis pasaulis, o daug svarbesnis yra žmogaus vidus. Ka

artais suprasti, kad esi ne visažinis yra daug išmintingiau nei manyti, kad žinai viską.

Sielos gerovė ir sveikata
Žmogus savo dėmesį turi nukreipti į sielą ir tik iš jos kilusi dorybė oadės jums pasiekti turtus kasdienybėje, o ne atvirkščiai. Gėris ir blogis kyla iš sielos (atseit siela nusprendžia, ką žmogus darys. Fausto pastabe:), o jos pagrindinis elementas yra protas.

Žinojimas – didžiausioji dorybė <– svarbiausia Sokratos etikos tezė
Bandant paaiškinti įvairias žmonių dorybes sunku arba net netinka jas taikyti tik pagal lytį ar amžių. Visos dorybės turi bendrą pamatą – protą.Dorybė/protas šie žodžiai tarpusavyje taip susiję, jog atvirkščias teiginis dorybė – protas irgi puikiai veikia/galioja. Etinė racionali savižyna ir laikoma dorovės kaip kultūros reiškinio pamatas.
Nors dorybė turi daug reikšmių, jas jungia visuotinė reikšmė. Tik žmogus supratęs protą, sugebėjęs paamatyti gėrį, atskirti jį nuo blogio toliau vadovausis tik protu, o tai reiškia – elgsis gerai, dorovingai.

Nežinojimas yra blogo elgesio priežastis
Šia teze Sokratas paaiškina žmonių atliktus neteisingus/blogus darbus, pasidavimą ydoms. Žmogus tik turėdamas etinį žinojimą gali atsispirti gyvenimo pagundoms/ydoms. Žmogus teisingas elgdamasis dorybingai ir būtent dorybės nubrėžia tą ribą tarp žinojimo ir nežinojimo Jeigu žmogus klysta pasirinkdamas malonumą ar kentėjimą, jis tai daro iš nežinojimo. Abi savybės žinojimas/nežinojimas visgi labai žmogiškos (klysti žmogiška), todėl tarpusavyje susijusios labai glaudžiai.

Ar dorybės išmokstamos?
Sokratas įvairiais bū

ūdais negrinėjo galimybę žmonėms išmokti dorybių, tačiau kad žmogui dorybių išmokti negalima/neįmanoma, nes nėra tokių dorybės mokytojų, todėl nebus ir tokių dorybės mokinių. Dorybės mokymos negalime pateikti tame pačiame lygyje kaip ir kitų praktinių mokslų, nes būtent tai komplikuoja jų (dorybių) išmokimą.
Keliama idėja, kad žmogus gavęs puikų išsilavinimą nebūtinai taps dorovingas, taigi dorovė yra visiškai nepriklausoma nuo praktinių dalykų mokėjimo.
Sokratas teigia, kad dorybių žmogų išmoko visuotinę kultūrinę vertę turinti proto, etinio žinojimo galia. Be tomąstytojas dar labiau komplikuoja padėtį teigdamas, kad grynajį etinį žinojimą (reik manyt ir grynas dorybes) įgyti beveik neįmanoma ir tai pasiekima tik išminčiams ir filosofams, nes tokia jų dalia.

Kaip dorybės įgyjamos?
Iškilo problema: kodėl atsiranda paprastų gerų ir dorų žmonių?
Sokratas pateikia “nuomonės” reiškinį, kuris slypi kažkur tarp žinojimo ir nežinojimo. Nereikia turėtį grynąjį žinojimą, kad pateiktum teisingą nuomonę ir atliktum teisingus veiksmus/darbus. Taigi nuomonė lyg dorovės šaknys kasdienėje veikloje Visgi nuomonė kinta, todėl gali būtų teisinga ir neteisinga.

3. Sokato teismas ir jo etinė reikšmė
Sokratas savo teisme įvykdė keletą labai svarbių poelgių etine prasme: jis tebesilaikė savo etinių/filosofinių nuostatų. Jis nebandė gintis, o įrodinėjo savo tiesą ir bandė įtikinti teisėjus, kad visuomenė kai kuriais moraliniais ir doroviniais požiūriais neteisi.
Visgi Sokratas pakluso teismo nuosprendžiui kaip teisiniam nurodymui, nes teismo nuosprendis tu

uri visuotinę reikšmę, be paklusimo įstatymams, jų gerbimo, valstybė/visuomenė neišgyventų.

Leave a Comment