KLASIKINĖ ANTIKA, SOKRATAS…

[pic]

VĮŠ “KLAIPĖDOS VERSLO KOLEGIJA”

KLASIKINĖ ANTIKA, SOKRATAS, PLATONAS “DAIKTAI” IR “IDĖJOS” “ARISTOTELIŠKOJI” DIEVO SAMPRATA FILOSOFIJOS REFERATAS

I kurso teisės neakivaizdinio skyriaus studentė Daina Zagurskienė

Dėstytoja : N.Bytautienė

2003 Klaipėda

[pic]

PLANAS

1. Įvadas. Klasikinė antika – Graikija2. SOKRATAS, jo gyvenimas ir mirtis (470 – 399 m.pr.Kr.)3. PLATONAS – idėjų pasaulis. (427- 347m.pr.Kr.)4. ARISTOTELIS, “Aristoteliškoji” Dievo samprata.( 384-322 m.pr.Kr.)5. Išvados.

[pic] Klasikinė antika (Graikija 500-200 m.pr.Kr.)

Kalbėdami apie graikų kultūrą, pirmiausia turime omeny Atėnus.Atėniečiai tikėjo tik viešumoje galintys atskleisti visus savo talentus ir“išreikšt save”. Tokia visuotinė bendruomenė vadinama polis. Šis žodisreiškė daugiau negu miestą ar valstybę- tai buvo way of life, gyvensena,kuria piliečiai didžiavosi. Iš to per kelias kartas išsirutuliuojakultūra, nebe atgamtinę būtybę, bet patį žmogų iškėlusi kaip visuomenėsvertės matą.Graikų mąstysenai realu buvo tai, kas pastovu. Ikisokratikai(prieš Sokratą buvusieji) graikų filosofai ieškojo, kas yra visų tųapraiškų pamatas. Tačiau raktas graikų kultūrai perprasti, koncepsija, rikiuojantipatirtį ir mąstymą, centrinė kategorija, kuri daugiausia formuoja reikšmesir kuriai visos kitos patarnauja, samprata, aiški iš savo esmės- yramintis, kad tikrovėje organiškai slypi pavyzdžiai, struktūrų planai irpamatinės formos, prie kurių prisitaiko plėtodamiesi realūs daiktai; ir kadtos pamatinės formos yra paprastos, pažinios ir racionalios. Išrasdami filosofiją graikai pradėjo naują žmonijos istorijos epochą.Mąstymas pats save atranda, išsivaduoja iš religijos pančių ir patsnusistato dėsnius, mąstymas lieka susietas su bendravimu ir viešukalbėjimu. Mąstymas- tai dialogas, o ne monologas. Filosofija vystosi kaipteigimas ir prieštaravimas, kaip disputo menas ir kaip visapusiško dalykonagrinėjimas.Graikai pavadina tai dialektika ( fil. teorija, tikrovėskitimą, raidą aiškinanti vidiniais prieštaravimais, priešybėmis). Ją ypač kultivuoja sofistai- keliaujantys iškalbos mokytojai; jierengia kursus politikams ir dėl savo opurtunizmo (taktika ir politika,kuria siekiama didžiausios naudos iš aplinkybių nepaisant savo principų)įgyja prastą šlovę. Nuo jų atsiriboja trys žvaigždės, kurių neprilygstamaįtaka europiečių mąstymui nemažėja ligi mūsų dienų: tai Sokratas, Platonasir Aristotelis. Jie sudaro vieną žvaigždyną, nes Platonas yra Sokratomokinys, o Aristotelis- Platono. Sokratas (470-399m.pr.Kr.) pergyvenaPeriklio laikus ir Peloponeso karą, Platonas (427-347 m.pr.Kr.) veikiaAtėnų renesanso epochoje, o Aristotelis (384-322 m.pr.Kr.) regi Makedonijosįsiviešpatavimą ir tampa Aleksandro Didžiojo mokytoju.

Pažink save

Neištirtas gyvenimas nevertas, kad jį gyventų žmogus

Gyventi – vadinasi, ilgai sirgti

Neklausinėk to, į ką pats žinai atsakymus

Aš žinau, kad nieko nežinau Sokratas

SOKRATAS (470-399 m. pr.Kr.) Šiame referate tik dar kartelį apibendrinsiu tai, kas būtina žinotiapie tris žymius antikos filosofus. Kiekvienas šių filosofų savaipprisidėjo prie Europos kltūros kūrimo. Sokratas pirmasis filosofas , gimęsAtėnuose. Buvo filosofuojama ir iki Sokrato gimimo , tačiau visi filosofaigyvavę ankščiau nei Sokratas buvo vadinami “ikisokratikais”. Gimęs 470- 399 m.pr. Kr. Sokratas du jo pasekėjai gyveno ir kūrėšiame mieste. Yra žinoma , kad pažiūrėti jis buvo bjaurus kaip velnias.Mažas ir storas, išsprogtaakis ir riestanosis. Bet sakoma, kad vidumi buvęsnepaprastai puikus. Esą gali ieškoti dabartyje, gali- praeityje, betniekuomet nerasi tokio kaip jis. Pasakojama, kad Sokrato motina buvusi pribuvėja ir Sokratas savopaties veiklą lyginęs su pribuvėjos darbu. Ne pati pribuvėja gimdo vaiką.Ji tik prižiūri ir padeda gimdyti. Taip ir Sokratas savo užduotimi laikė

padėti žmonėms “pagimdyti” teisingą supratimą. Nes tikrasis pažinimas turikilti iš kiekvieno žmogaus vidaus. Jo negali primesti kiti. Tik pažinimas,kylantis iš vidaus, yra tikrasis “supratimas”. Atėnuose didžiausias dėmesysbuvo skirtas žmogui ir žmogaus vietai visuomenėje. Žinome, kad gimėAtėnuose ir didžiąją gyvenimo dalį praleido gatvėse ir turgaus aikštėse,kur kalbėdavosi su sutiktais žmonėnis. Anot Sokrato, kaimo medžiai niekonegalį jo išmokyti. Kitais kartais jis daugeliui valandų paskęsdavomintyse. Galbūt paslaptingiausia asmenybė visoje filosofijos istorijoje. Jispats neparašė nė eilutės. Vis dėlto Sokratas priskiriamas prie tų, kuriepadarė didžiausią įtaką europietiškajam mąstymui. Tai susiję ir su jodramatiška mirtimi. Apie Sokrato gyvenimą visų pirma sužinome iš Platono,kuris buvo jo mokinys ir pats tapo vienu didžiausių visų laikų filosofu.…Visi žmonės gali suprasti filosofines tiesas, jei tik naudosis protu.“Ateidamas į protą” žmogus turi pasiimti kažko iš savęs. Dėdamasisnežinančiu Sokratas kaip tik ir priversdavo sutiktus žmones protauti.Sokratas puikiai mokėjo “apsimesti” nežinančiu – arba nuduoti, jog yrakvailesnis nei iš tikrųjų. Tai vadinama “sokratiškąja ironija”. Tokiu būdujis nuolatos parodydavo atėniečių mastymo silpnąsias vietas. Tai įvykdavovidury turgaus – taigi visai viešai. Susitikimas su Sokratu dažnai būdavotas pats kaip apsikvailinti ir būti išjuoktam didelės publiko sakivaizdoje.   Todėl nenuostabu, kad ilgainiui jis įkyrėjo – ypač valdantiesiems.Sokratas sakė, kad Atėnai yra kaip rambus žirgas, o jis pats – kaip gylys,jį raginantis. Ne pakankinti norėdamas Sokratas piliečiams nuolat neduodavoramybės. Kažkas slypėjo jo viduje, nepalikdamas jokio pasirinkimo. Jisdažnai sakydavosi viduje turįs “dievišką balsą”.  Sokratas, pavyzdžiui,atsisakė dalyvauti nuteisiant žmones mirtimi. Be to, nesutiko įduotipolitinių priešininkų. Galiausiai už tai turėjo sumokėti gyvybe.    399m.pr.Kr. Sokratas buvo apkaltintas tuo, kad “netiki dievus” ir “tvirkinajaunuomenę”. Su nedidele balsų persvara 500 narių komisija jį pripažinokaltą.

    Sokratas tikrai galėjo prašyti malonės. Šiaip ar taip, būtųišgelbėjęs savo kailį, sutikęs palikti Atėnus. Bet būtų buvęs nebeSokratas. Sąžinę – ir tiesą – jis brangino labiau už gyvybę. Jis patikinodirbąs tik valstybės labui. Tačiau, kaip žinome, Sokratas buvo nuteistasmirtimi. Kiek vėliau savo artimiausių draugų akivaizdoje jis išgėrė nuodųtaurę. Ir krito negyvas.

Kodėl Sokratas turėjo mirti? Šį klausimą žmonės užduoda jau 2400 metų.Bet istorijoje jis – ne vienintelis žmogus, ėjęs iki pat liepto galo irmiręs dėl savo įsitikinimų. Sokratas buvo lyginasmas netgi su Jėzumi , ojis ir Sokratas išties turi panašumų.

   Jėzus ir Sokratas dar savo amžininkų buvo laikomi mįslingomisasmenybėmis. Nė katras nepaliko rašytinių šaltinių. Taigi turime visiškaipasikliauti įvaizdžiu, kurį sukūrė jų mokiniai. Vis dėlto nekyla abejonių,jog ir vienas, ir kitas buvo tikri iškalbos meistrai. Be to, jie kalbėdavosu išskirtine savikliova, kuri ir žavėdavo, ir keldavo apmaudą. Maža to,abu tarėsi kalbą vardu kažko, kas juos pranoko. Jie metė iššūkį visuomenėsvaldantiesiems, kritikuodami visas neteisybės ir piktnaudžiavimo valdžiaformas. Negana to: už šią veiklą abu sumokėjo gyvybe. Sokratas buvo sofistų amžininkas. Jį, kaip ir sofistus, labiau dominožmogus ir žmogaus gyvenimas nei natūrfilosofijos problemos. Vienas romėnųfilosofas, Ciceronas, po keleto šimtų metų pasakė, kad Sokratas pašaukęsfilosofiją iš dangaus į Žemę ir apgyvendinęs ją miestuose, atvedęs į namus

ir privertęs žmones mąstyti apie gyvenimą ir papročius, apie gėrį ir blogį.

   Tačiau tarp Sokrato ir sofistų buvo vienas esminis skirtumas. Jisnelaikė savęs sofistu, t.y. mokytu ar išmintingu žmogumi. Todėl, priešingainei sofistai, Sokratas neėmė pinigų už savo pamokas. Ne, Sokratas vadinosave “filosofu” tikrąja šio žodžio prasme. “Filo-sofas” iš tiesų yra tas,kuris siekia išminties.|[pic] |

Sokrato mirtis. Statula. Marmuras. Fragmentas. 1875 – 1877

PLATONAS (427-347 m.pr.Kr.)

“…siela ilgisi savo tikrosios buveines…”

Kai Sokratas turėjo išgerti nuodų taurę, Platonui (427-347 m.pr.Kr.)buvo dvidešimt devyneri. Po Sokrato mirties Platonas iškeliauja, kurį laikądirba vyriausybės patarėju Sirakūzuose, bet jo karjerai ten nesėkmingaipasibaigus (Platonui teko net ir vergu pabūti) grįžta į Atėnus. Ilgą laiką buvo Sokrato mokinys ir atidžiai sekė jam iškeltą bylą.Tai, kad Atėnai tauriausią miesto žmogų galėjo nuteisti mirtimi, jam ne tikpadarė neišdildomą įspūdį. Šis įvykis nulėmė visos jo filosofines veikloskryptį.    Sokrato mirtis Platonui aiškiai parodė, koks didelisprieštaravimas gali būti tarp esamų visuomeninių santykių ir to, kasteisinga arba idealu.

    Pats Sokratas nieko nerašė. Pirmasis Platono kaip filosofodarbas buvo Sokrato ginamosios kalbos paskelbimas. Jis perteikė Sokratožodžius, pasakytus teisme. Savo mintis užrašinėjo daugelis ikisokratikų, tik, deja, didžioji šiųrašytinių šaltinių dalis neišliko iki mūsų dienų. Kalbant apie Platoną,manoma, kad visi pagrindiniai jo veikalai išsaugoti. (Be Sokrato ginamosioskalbos, jis parašė laiškų rinkinį ir net 35 filosofinius dialogus.) Tai,kad šie raštai išliko, nemažai susiję su tuo, kad Platonas šalia Atėnųįkūrė nuosavą filosofų mokyklą. Ši stovėjo giraitėje, kuri buvo pavadintamitinio graikų herojaus Akademo vardu. Todėl Platono filosofų mokykla gavoAkademijos pavadinimą. (Vėliau visame pasaulyje buvo įkurta tūkstančiai“akademijų”. Mes ligi šiol kalbame apie “akademikus” ir “akademiniusmokslus”!)

   Platono mokykloje buvo dėstoma filosofija, matematika ir kūno kultūra.Nors “dėstymas” galbūt nėra tinkamiausias žodis. Platono mokyklojesvarbiausia būdavo gyvi pokalbiai. Todėl neatsitiktinai Platonas rašėdialogo forma. Platoną domino santykis tarp to, kas amžina ir nekintama, ir to, kas“juda”. Jis domisi ir tuo, kas amžina ir nekintama gamtoje, ir tuo, kasamžina ir nekintama moralės ir visuomenės gyvenimo srityje. Taip, Platonuitai visiškai tas pats. Jis bando surasti, nuosavą “tikrovę”, kuri yraamžina ir nekintama. Tiesą pasakius, filosofai tam ir reikalingi. Jienesiveržia į metų gražuolės rinkimus ir nebėga ketvirtadieniais pirktinupigintų pomidorų. (Todėl jie ne visada labai populiarūs!) Filosofai bandožiūrėti pro pirštus į tokius tuščius ir “vienadienius” dalykus. Jiestengiasi parodyti tai, kas amžinai “teisinga”, amžinai “gražu” ir amžinai“gera”.

Idėjų pasaulis

Platonas, ne taip kaip dauguma jo sekėjų, gebėjo patraukliai ir gržiairašyti. Jam rūpėjo kuo daugiau žmonių sudominti savo mokslu. Tame mokslejis toliau plėtojo Sokrato iškeltą lavinimo idėją. Jis suskirstė pasaulį įamžinosios būtie karalytę ir kintamųjų pavidalų karalystę.  Platonas teigė, kad viskas, ką gamtoje galime paliesti arba pajausti,“teka”. Taigi nėra jokių “pirminių medžiagų”, kurios neišsisklaidytų.Absoliučiai viskas, kas priklauso “jusliniam pasauliui”, sudaryta išmaterijos, kurią ėda laikas. Tačiau viskas yra sukurta pagal pastovią“formą”, kuri yra amžina ir nekintama.  Taigi to, kas amžina ir nekintama, Platonas nesieja su kokia nors“pirmine medžiaga”. Tai, kas yra amžina ir nekintama, yra tam tikridvasiniai arba abstraktūs modeliai, pagal kuriuos sukurtos visos esybės.

Platonas manė, kad už “juslinio pasaulio” privalo būti kita tikrovė.Šią tikrovę jis pavadino idėjų pasauliu. Jame slypi amžini ir nekintamiįvairių esybių, matomų gamtoje, “pavyzdžiai”. Šią įsidėmėtiną sampratąvadiname Platono idėjų teorija. Platonas sakė, kad viską, ką matome mus supančioje gamtoje, taigiviską, kas paliečiama ir pajaučiama, galime palyginti su muilo burbulu. Nesniekas, kas egzistuoja jusliniame pasaulyje, netrunka ilgai. Platonas pabrėžia, kad mes niekada negalime pasiekti tikro žinojimoapie tai, kas nuolatos kinta. Tai, kas priklauso jusliniam pasauliui,- kąliečiame ir juntame,- mes galime tik neaiškiai įsivaizduoti arba numanyti.Tikrąjį žinojimą galime turėti tik apie tai, ką pažįstame protu. Ir išvisPlatonas labai domėjosi matematika. Būtent dėl to, kad matematiniaisantykiai niekuomet nekinta. Todėl šioje srityje galima pasiekti tikrąžinojimą. Platonas tikrovę padalino į dvi dalis: 1. Pirmoji dalis yra juslinis pasaulis – apie kurį galime įgytitik apytikrį, arba netobulą žinojimą, pasitelkdami savo penkias (apytikresir netobulas) jusles. Galime sakyti, kad viskas jusliniame pasaulyje“teka”, taigi nieko nėra pastovaus. Jame iš tikrųjų nieko nėra, tik daugybėdalykų, kurie atsiranda ir išnyksta.

   2. Kita tikrovės dalis būtų idėjų pasaulis – apie kurį galimepasiekti tikrą žinojimą protu. Taigi idėjų pasaulio neįmanoma suvoktijuslėmis. Tačiau idėjos (arba formos) yra amžinos ir nekintamos.   Pasak Platono, ir žmogus yra dvilypė būtybė. Mes turime kūną, kuris“teka”. Jis neatskiriamai susijęs su jusliniu pasauliu ir susilaukia topaties likimo kaip visa kita (pavyzdžiui, muilo burbulas). Visi mūsųpojūčiai susiję su kūnu, vadinasi, nepatikimi. Tačiau mes taip pat turimenemirtingą sielą – kuri yra proto buveinė. Kaip tik todėl, kad sielanemateriali, ji gali pažvelgti į idėjų pasaulį.Taip pat Platonas manė, kad siela egzistuoja dar prieš apsigyvendama kūne.Iš pradžių siela gyvena idėjų pasaulyje. Bet vos tik siela pabunda žmogauskūne, ji būna pamiršusi tobuląsias idėjas. O tada kažkas įvyksta, taip,tada prasideda stebuklingas vyksmas. Ilgainiui, kai žmogus ima pažintigamtos formas, sieloje iškyla neaiškus prisiminimas. Žmogus mato arklį –taigi netobulą arklį (kad ir meduolinį arkliuką!). To pakanka, kad sielojekiltų neryškus prisiminimas apie tobulą “arklį”, kurį siela kadaise matėidėjų pasaulyje. Taip sielai sužadinamas tikrosios buveinės ilgesys. Šįilgesį Platonas vadina erosu – o tai reiškia “meilė”. Taigi siela jaučiatikrųjų savo ištakų “meilės ilgesį”. Nuo tada ir kūnas, ir visa, kasjusliška, imama suvokti kaip kažkas netobula ir nereikšminga. TAIP PAT PLATONAS MANĖ, KAD VISOS GAMTOS ESYBĖS TĖRA AMŽINŲJŲ FORMŲ,ARBA IDĖJŲ, ŠEŠĖLIAI. Platonas pateikia palyginimą. Tai urvo palyginimas. “Įsivaizduok žmones olą primenančiame požeminiame būste. Per visą jįdriekiasi platus šviesos ruožas. Tų žmonių kojos ir kaklas iš pat maženssurakintas grandinėmis, todėl jie negali pasijudinti iš vietos ar pasuktigalvos į šalį ir visą laiką mato tik tai, kas yra prieš juos. Jie yranugara į šviesą, kuri sklinda nuo toli aukštumoje degančios šviesos. Tarpliepsnos ir kalinių aukštai eina kelias, atskirtas nedidele pertvara,primenančia uždangą, virš kurios fokusisninkai rodo savo stebuklus.” “- Įsivaizduok, kad už šios pertvaros žmonės neša visokius daiktus,laikydami juos taip, kaip jie išsiskiša virš pertvaros; neša jie irstatulas, ir visokiausius būtybių atvaizdus, padarytus iš akmens ir medžio.Vieni nešdami kalbasi, kiti tyli.” “ – Jie panašūs į mus. – Visų pirma ar tu manai , kad jie yra matę kąnors kita, sava ar svetima, išskyrus šešėlius kuruos ugnis meta ant prieš

juos esančios olos sienos? …kas būtų , jei juos išlaisvintų iš grandinių ir pagydytų nuo toneišmanymo – kaip visa tai vyktų natūraliai? Jei kuriam nors iš jų nuimtųgrandines ir priverstų jį atsistoti pasukti galvą, vaikščioti, pažvelgtiaukštyn- į šviesą, visa tai jam sukeltų skausmą, ir, šviesos apakintas, jisnegalėtų žiūrėti į daiktus, kurių šešėlius matė iki šiol. ….ką ir pasakytųjei kas imtų jam tvirtinti, kad iki šiol jis matydavo tik niekus, o dabaryra kur kas arčiau būties ir regi daug tikresnius dalykus, ir , rodydamasvieną ar kitą pranešamą daiktą, privertų jį atsakyti , kas tai? Ar tauneatrodo, kad jis labiau sutriktų ir tai, ką matė anščiau, laikytų žymiaitikresniu dalyku negu tai, kas jam rodoma dabar?” “Kad galėtų pamatyti visa, kas yra ten, viršuje, jis pirmiau turėtųpriprasti. Pradėti reikia nuo to, kas lengviausia: iš pradžių žiūrėti įšešėlius, paskui- į žmonių ir daiktų atspindžius vandenyje, o jau po to – įpačius daiktus; be to tai kas yra danguje, ir patį dangų jam būtų lengviaumatyti ne dieną , bet naktį, tai yra būtų lengviau žiūrėti į žvaigždžiųšviesą ir Mėnulį, o ne į Saulę ir jos šviesą, ir įžvelgti jos savybes.” Tada jis prieitų išvadą, kad nuo Saulės priklauso ir metų laikai . Tai garsioji Platono alegorija. Realią tikrovę sudarantys pamatiniaitipai, o atskiri daiktai tesą jų atspindžiai. Tuos pamatinius tipusPlatonas vadina idėjomis. Tikiu pasaulio padalijimu į juntamąjį ir idealųjįPlatonas grindžia metafiziką ir idealizmą. Taip jis apibrėžia problemas,kurias turės spręsti ateities filosofai, ir padaro įmanomą krikščionybėsflirtą su filosofija Renesanso epochoje. Apie Platono įtaką sakoma, kad visa Europos filosofija – tai tikPlatono komentarai. Platoną daugiau kaip du tūkstančius metų žmonėsaptarinėja (ir kritikuoja) jo idėjų teoriją.

ARISTOTELIS – ARISTOTELIŠKOJI DIEVO SAMPRATA (384-322 m.pr.Kr.)

Aristotelis gimė gydytojo šeimoje Chalkidikėje, Stagyre, todėl vėliaubuvo vadinamas ir Stagyriečiu. Sulaukęs 17 metų įstojo į Platono akdemiją ir 20 metų jojestudijavo. Aristotelis kaip kitados Sokratas, buvo apkaltintas bedievybe irnetrukus tremtyje pasimirė. Aristotelis- antikinio pasaulio mąstytojas. Vešliai suklestėjęsir pražydęs, jis greitai perėjo visus raidos tarpsnius ir subrandinovaisius. Aristotelis ir buvo šio filosofijos raidos ciklo branda, tačiaukartu ir jo pabaiga. Aristotelis tarytum per anksti užbaigė antikinęfilosofiją, iškeldamas ją į tokia aukštumą, kuri vėlesniems antikosfilosofams jau buvo nepasiekiama. Jis užbaigė graikų filosofijos paieškas,apžvelgdamas jos nueitą kelią, susumuodamas svarbiausius jos rezultatus, irišreiškė visa tai didžiule metafizine sistema, kuri teisėtai pretenduojabūti antikinio pasaulio mokslo kompendiumu ir enciklopedija. Aristotelis buvo tam tikra prasme idealistiškojo Platono realistiškasdvynys. Tačiau jis, užuot paneigęs idėjų pasaulio ir pavidalų pasaulioskirtingumą, jį suvisuotina, apibendrina. Tai jis pasiekia pamažu, betesmingu pakeitimu: jis kalba nebe apie idėją ir pavidalą, bet apie formą irmedžiagą. Platonas savo idėjų teorija atsakė į principinį filosofijosklausimą- kas iš tikrųjų yra suvokiamas reiškinių pasaulis ir į ką tui būtiorientuotas tikrasis žinojimas? Aristotelis atmeta Platono dviejų pasauliųkosepciją, tarytum mėgina įveikti jo filosofijos dualizmą. Idėjaslaikydamas daiktų esme, Platonas pateikė gana vientisą pasaulio aiškinimą.Jo idėjų pasaulis ne tik vienintelis tikras, bet ir vienintelis vertingas.Lemiamą reikšmę visai Aristotelio filosofijai turi jos intencija- remiantisPlatono įdėjų teorija, paaiškinti reiškinių pasaulį. Aristotelis tapo logikos tėvu, nebuvo atsistiktinumas. Aristoteliopažinimo uždavinių ir jo galimybės samprata suponavo reikalą tirti mąstymo

formas, kuriomis būtų galima remtis kaip pažinimo instrumentu. Aristotelisne empirikas tikrąja šio žodžio prasme. Jis visų pirma filosofas, ir taiįrodo taip pat jo požiūris į patyrimu grindžiamą žinojimą, jis siekiaišsaugoti viso žinojimo rišlumą. Neatsisakydamas Platono amžinų irnekintamų idėjų, Aristotelis mėgina suderinti jas su daiktų atsiradimo irkitimo pripažinimu. Būtį jis supranta, kaip nuolat virstančią iš galimybėstikrove ir aktualizuojančią potencialias savo formas. Formos nejuda, judatik daiktai, ir juda todėl, kad turi ir materiją. Pati materija- tikneapibrėžta galimybė, todėl yra nepažini. Kaip neapibrėžta galimybė, materija nėra judėjimo priežastis.Judėjimas- potencialių formų aktualizavimas, ir veiklusis šio procesopradas- pačios formos. Materija yra judinama, o forma- judinanti. Kadangiformos yra daiktų esmės apibrėžtis, tai jos kartu ir daiktų tobulumo matas.Nepripažystamas grynojo tobulumo savaiminis buvimas, o kartu tam tikraspasaulio netobulumas laikomas savaime suprantamu dalyku. Išimtis- viršutinis hierachijos pasaulio sąrangos taškas.Aukščiausiame visatos taške visos galimybės yra realizuotos ir formagalutinai įrodžiusi savo pranašumą prieš materiją. Aristotelio pirminisjudintojas jau aiškiai turi momoteistinio Dievo bruožų. Pirminis judintojasviską išjudina, bet pats nejuda, į jį viskas nukreipta ir jo viskas siekia,o jis pats, kaip absoliuti tobulybė nieko nesiekia ir nieko nekuria. ToksDievas- aukščiausiaisis protas, kuris gali mąstyti tik tai, kas tobuliausiapasaulyje, save patį; jis yra save mąstantis mąstytojas, sąmonės sąmonė.Dievas tampa trancendentinis pasaulio atžvilgiu, jo esmė – savimonė. Toksfilosofijos persiėmimas religinio mąstymo principais buvo antikos kultūrossąlyčio su viduramžių kultūra ženklas. Svarbi buvo Aristotelio metafizikos ryšio su patyrimu linkmė.Svarbiausius savo metafizikos konstravimo principus jis susidarė stebėdamasorganinius procesus ir techninę žmogaus veiklą. Aristotelis tikėjo , kadpačia daiktų esmei būdingas aktyvumas, be paliovos stumiantis juos išgalimybės į tikrovę kaip naują galimybę ir t.t. Tokiems vyksmams būdingasraidos savaimingumas ir tikslingas pobūdis Aristotelio metafizikojesujungiami, jie čia persiima vienas kitu ir paverčiame visuotine daiktųprigimtimi. Dėl to visa Aristotelio pasaulėžiūra įgyja teologinęorientaciją. Aristotelio nužymėtas, kelias – traktuoti priežastingumąuniversalios teologinės pasaulio sąrangos požiūriu- pasirodė esąsvaisingesnis, nes jis nekonfliktavo su senovės graikų pasauliui būdingukultūros vertybių filosofiniu įprasminimu. Gamtą Aristotelis supranta kaip savo formas aktualizojančių pavieniųsubstacijų sąryšį, sukuriantį vientisą visumą. Gamtai būdinga hierarchinėtvarka- nuo žemesnės neorganinės prie aukštesnės organinės. Organiniamskūnams būdinga ypatinga forma – siela. Todėl Aristotelio gamtos filosofijaapima ir psichinio gyvenimo aiškinimą. Siela- kūno, kaip materijos,potencijas aktualizuojanti forma. Organinė gamta irgi turi savo pakopas,tai jas atitinka įvairos sielos rūšys. Aukščiausia yra mąstančioji siela,kuri apima ir žemesnes sielos pakopas, bet pati būdinga vien žmogui.Aristotelis neabejoja, kad žmogus yra kai kas daugiau negu gyvosios gamtosrūšis, todėl žmogaus sielos negalima apibrėžti vien kaip jo kūno formos.Aristotelio metafizikoje kiekvienas procesas kildinamas iš formos irmaterijos sąveikos. Proto veikloje abiejų funkcijas turi prisiimti jispats. Protas suskyla į dvi dalis – pasyvųjį ir aktyvųjį prtą. Pirmasis išjų kaip žmogaus sielos forma, išlaiko tam tikrą ryšį su žmogaus kūnu,antrasis yra trancendentinis žmogaus kūno ir individualios sielosatžvilgiu. Vienas yra žmogaus asmenybinio savitumo pradas ir yra mirtingas,kitas – dieviškos pasaulio sąrangos pradas, tik atsitiktinai susijęs sukonkrečiu žmogumi ir nemirtingas. Dvilypė proto prigimtis pasirodo ir tada, kai Aristotelissvarsto žmogaus elgesio ir visuomenės gyvenimo problemas. Praktinėfilosofija remiasi protinio pažinimo skyrimu nuo teorinio pažinimo.Teorinio pažinimo dalykas ra išmintis, protas čia užsiėmęs pats savimiteorine idėjų žiūra. Teorinis protas regi daiktų formas, idėjas grynupavidalu, todėl šis prots yra greičiau dieviškos prigimties ir negalispręsti nei apie žmogaus, nei apie valstybės veiklą. Savo praktinėje filosofijoje Aristotelis jau gerokai nukrypsta nuo toracionalistinio ir idealistino kelio, kuris buvo nužymėtas jo pirmtakųSokrato ir Platono. Jis nesiima realios veiklos vertinti vien idealopožiūriu. Mat idealas yra ne žmogiškos, bet dieviškos prigimties dalykas.Ir žmogus , ir valstybė šiek tiek dalyvauja tame, kas protinga, kasdieviška, bet jie negali būti su tokiais dalykais tapatinami. Žmogus kurioelgesys priklausytų tiktai nuo proto, jau nebūtų žmogus. Požiūris į žmogųkaip į tarpinę būtybę, esančią tarp gyvulio ir Dievo, paženklino visąAristotelio etikos ir politikos problematiką. Žmonijos kultūros istorijoje Aristotelis užima vietą, kuri jamteisėtai priklauso, – jis yra vienas iš pačių didžiausių filosofų irmokslininkų. Savo tyrinėjimais manė realizuojąs svarbiausiąjį senovėsgraikų filosofijos idealą- atskleisti ir išskleisti pirmuosius pasauliopradus ir priežastis, kurie sudaro pasaulio esmę. Aristotelis išdėstoneteologinę gamtos istorijos sampratą – sampratą pasak kurios niekas nėranukreipta į tikslą nei nutinka todėl, kad taip nutikti būtų geriausia,tačiau viskas priklauso nuo atsitiktinumo ir būtinybės. Paskui išplėtojaseriją argumentų nukreiptų prieš šį požiūrį. Kodėl turėtume manyti , kad prigimtis veikia” ko nors dėlei” ir, kadtaip yra todėl, kad taip geriau? Kodėl viskas neturėtų būti kaip lietus ?Lietus tam, kad priverstų grūdus augti: tai įvyksta pagal būtinybę. Aukštynpakilę garai priversti atšalti ir atšalę pavirsti vandeniu ir kristi žemėn.Grūdų augimas po to, kai šitaip nutinka, yra grynas sutapimas. Taisatvejais, kai visos dalys atsirado tokios, tarsi jos būtų atsiradę tam, kadką nors sudarytų, – tie dalykai išliko, tinkamai sudėstyti atsitiktinimo.Gamta atskleidžia joje esant didelio laipsnio tvarkingumą, o atsitiktinumepagal apibrėžimą glūdi tvarkingumo ir dėsningumo nebuvimas. Taigi tai, kasvyksta pagal prigimtį, negali būti pavaldu atsitiktinumui ir todėl turibūti tikslinga- ‘ko nors dėlei”. Kur tik yra tikslas , tenai jo dėleipadaromi ankstesni dalykai, o po jų – vėlesni. O kaip daiktai padaromi,tokie jie ir yra pagal prigimtį, ir kokie jie yra pagal prigimtį, taip jieir padaromi, jei niekas nesukliudo. Tačiau daiktai daromi ko nors dėlei.Todėl jie pagal prigimtį irgi yra ko nors dėlei. Tai, kas randasi pirmiau,yra to, kas randasi vėliau, dėlei. Dažnai suvokiame dėsningumą esant tikslingumo ženklu ir atmetant grynoatsitiktinumo galimybę. Aristotelis savo nuožiūroje turi du ėjumus.Pimiausia tvirtindamas, kad individualus arklys yra arklio rūšies narys,jis pateikia kažką, kas yra anapus individo ir ką individualus gyvenimaspadeda išsaugoti. Arklio gyvenimo tikslas yra palaikyti ryšį gyvenantarklišką gyvenimą ir atsivedant naują kartą. Antra, kiekvienos rūšiesdaiktą, pasitaikantį visatoje, Aristotelis regi savitu būdu pamėgdžiojantnekintamą Dievo paveikslą: žvaigždės tai daro nuolat judėdamos ratu,gyvūnai palaikydami save ir savąsias rūšis, pradmenys (kaip žemė ir oras)-nuolat reikšdamasi savo pamatines savybes. Taigi viskas yra Dievo dėlei –ne ta prasme, kad jis iš to patiria kokią naudą, bet ta prasme, kad visa,kas visatoje vyksta, gali būti suprasta tiktai kaip veržimaisi prie kažkonekintamo ir amžino. Aristotelis aiškina, jog turi būti Dievas, davęspradžią visam gamtos judėjimui. Taigi Dievas tampa absoliučia viršūnegamtos pakopų eilėje. Aristotelis mano, kad turi būti “nejudinamas judintojas’. Ilga kitimoir jo prielaidų analizė vainikuojasi išvada, kad turi būti vienatinė,amžina, nekintama aktualybė, paaiškinanti amžiną ciklinį dangaus sferųjudėjimą ir kaitos pasaulio egzistavimą. Aristotelio – “Dievas” veikia kaiptikslo priežastis, mąstymo ir troškimo objektas. Antai dangaus kūnai judasavo amžinuoju cikliniu judėjimu, kadangi jie siekia būti panašūs į grynąnejudinamo judintojo aktualybę, o taip judėdami jie gali glaudžiausiai priejos priartėti. Kadangi yra kažkas, kas sukelia judėjimą pats būdamasnejudinamas ir būdamas aktualiai, tat jokiu būdu negali būti kitaip, neguyra. Mat judėjimas erdvėje yra pirmoji iš judėjimo rūšių, o judėjimas ratu– pirmoji erdvinio judėjimo rūšis; o jį pirmasis judintojas sukelia ( irnegali pats jo patirti). Pirmasis judintojas yra pagal būtinybę; kaip būtina, jo būtis yragera, ir būtent tuo būdu (kaip gėris, t.y. kaip meilės ir troškimo dalykas)jis yra pradas. Amžinas ir nolatinis judėjimas Aristotelio tezė yra tokia; Turi būti amžinas ir nolatinis judėjimas(įrodoma priėmus tokiusteiginius); Negali būti laiko pradžios arba pabaigos; Laikas yra “kitimo skaičius prieš tai ar po to atžvilgiu”. Aristotelis tvirtina, kad nenuoseklu manyti, jog galėjo būti momentas,prieš kurį (arba po kurio) nebūtų laiko, yra akivaizdžiai labai patikimas,ir negali būti laiko pradžios arba pabaigos, toli gražu nelengva paneigti.Teiginio “laikas yra kitimo skaičius prieš tai ar po to atžvilgiu”įrodinėjimo trumpai išdėstyti neįmanoma. Aristotelis siūlo savąjį laikoapibrėžimą ar aprašymą po to, kai buvo sukritikuoti ar paneigti kitiaprašymai ir teorijos. Galima pasakyti tik tiek , kad Aristotelio laikosvarstymas meistriškai labiausiai neprieinamos temos ištyrimas; tai grynasfilosofavimas be jokių dogmų ar archaizmų. Teiginio “laikas yra kitimoskaičius prieš tai ar po to atžvilgiu” esmė, yra tvirtinimas, kad laikasgali būti tktai todėl ir tada, kai yra kitimas, nes laikas yra kitimopožymis ar matas, ar dar kažkas kita. Tezės “turi būti amžinas irnuolatinis judėjimas, kitimas” Aristotelis neabejotinai tapatina sucikliniu išorinės dangaus sferos judėjimu. Jis turi argumentų, kadparodytų, jog ciklinis judėjimas yra vienintelis įmanomas amžinainuolatinis judėjimas, o tam, kad patvirtintų, jog tikrai esama kažko, kastaip judina (nejudančiųjų žvaigždžių sfera), naudojasi stebėjimais. Aristoteliui visatos istorija neturi pradžios laike – nebuvo įvykio,kuris būtų pirmas laiko atžvilgiu. Todėl ieškomas paaiškinimas nėraveikiamoji priežastis. Negali būti jokio paaiškinimo vekiamąja priežastimitam, kodėl nejudančiųjų žvaigždžių sfera visuomet judėjo nulatiniu cikliniujudėjimu. Filisofo argumentas priveda prie prielaidos, kad kiekvienam kitimuituri būti paaiškinimas ir kad vienintelis paaiškinimo tipas, tinkantisamžinam ir nuolatiniam kitimui, yra paaiškinimo tikslo priežastimi tipas,pažystamas ir praverčiantis kalbant apie sąmoningus judesius. Aristoteliomanymu mokslas pagrįstas prielaidomis arba postulais, – kad įvykiai yradėsningi ir kad gamta vienarūšė. Jeigu yra pirmasis nejudinamas judintojas, ką galima būtų pasakytiapie prigimtį? Apsaugotas nuo kitimo ir kodėl nuo medžiagos, jis turi būtigryna aktualybė, be jokio potencijos pėdsako. Kandidatas, kurį Aristotelissiūlo veiklai, neturinčiai savy jokio kitimo, yra grynasis mąstymas –kontempliacija, o ne problemų sprendimas. Tai gyvybė, kurią jis priskiriapirmajam nejudinamam judintojui, kurį dabar galima vadinti Dievu. Deivasamžinai pasinėręs theoria (veikloje, kuria žmonės mėgaujasi tiktairetkarčiais) ir yra amžinai ir tobuliausiai laimingas. Aristotelis sako, kad kadangi grynasis mąstymas yra aukščiausiaveiklos forma, o dieviška būtybė nemąstytų apie nieką žemesnio, negugeriausia, tai jo mąstymas turi būti “mąstymo mąstymas”. Aristotelio Dievas nemąsto ir nesirūpina šiuo kitimo pasauliu. Tačiaušio pasaulio harmonija ir daili tvarka galiausiai priklauso nuo jo, nes šiątvarką sąlygoja būdas, kuriuo visi daiktai kiekvienas savaip Jįpamėgdžioja. Pasaulis nėra toks, kad vienas daiktas neturėtų su kitu nieko bendra,bet jie yra susiję. Mat visi daiktai drauge yra sykiu sutvarkyti vienotikslo dėlei, tačiau čia yra kaip ūkyje, kur laisvieji turi mažiausiailaisvės veikti kaip tinkami – jiems viskas ar beveik viskas jau yrapaskirstyta, – o vergai ir gyvūnai tiktai labai mažai prisideda prie bendrogėrio r dažniausiai gyvena kaip papuola…. Labausiai prigimtas kiekvienam normaliai išsivysčiusiam gyvam padaruiveiksmas…. yra pradėti kitą tokį kaip jis pats (gyvūnas pradeda gyvūną,augalas augalą), kad geriausia, kaip gali, dalyvautų tame, kas amžina irdieviška. Tai yra dalykas, prie kurio veržiasi visi daiktai, viskas, ką jiepagal prigimtį daro, yra šio dalyko dėlei…Kadangi jis negali gauti daliesiš to, kas amžima ir dieviška, kaip nuolat gyvenantis vienas ir tas patsgyvas padaras… jis dalyvauja tame vieninteliu jam galimu būdu. Kasišlieka ir tęsiasi yra ne pats gyvūnas ar augalas, bet kažkas toks kaip jispats – ne tas pats individas , bet tos pačios rūšie narys. Viena gyvūnų rūšis, žmogui, savy turi dievišką pradą, nous. Tad jisgali veržtis pamėgdžioti Dievą būdu, neprieinamu kitiems daiktams, nes jispats gali pasinerti į grynąjį mąstymą (nors tiktai trumpiems laikotarpsniams). Šis “Dievo mėgdžiojimas” yra aukščiausia žmogaus veiklosforma.

IŠVADOS

Aristotelio filosofijos istorinė reikšmė itin ilgaamžė. Ne tikamžininkai jį žinojo kaip garsų filosofijos mokytoją, įsteigusį savomokyklą, išlikusią dar ilgai po kūrėjo mirties. Jo vardas neužmirštas irviduramžiais, kurie apskritai nebuvo palankūs filosofijai tarpti. Maža to,nuo XIII a. aristotelis atsiduria teologinių ir filosofinių ginčų centre irtampa beveik visuotinai pripažystamu sholastinės filisofijos autoritetu. Irnaujaisiais amžiais atgimusi filosofija, kuri savo svarbiausiu uždaviniulaikė naujos- mokslinės- pasaulėžiūros pagrindimą, ilgai negalėjo ištrūktiiš Aristotelio įtakos. Istorinis kiekvienos filosofinių idėjų sistemos likimas priklausonuo daugelio visokiausių sąlygų, tačiau principinę svarbą visada turi tiedvasinės kultūros perimamumo veiksniai, kurie išplaukia iš pačių perimamųidėjų potencinių galių ir jų išliekamosios vertės. Jeigu mes filosofijosidėjų likimą sietume tik su atsitiktiniu joms palankių ar nepalnkiųalinkybių susiklostymu, liktume akli, neįžvelgtume nei filosofijosistorijos prasmės, nei jos kūrėjų nuopelnų. Senovės graikų filosofija, kad ir kokiu plačiu idėjų spektru jiišsiskleidė, jau pirmaisiais savo žingsniais aptiko tą pagrindinę problemą,kurios svarstymas išskyrė ir supriešino du požiūrius- jų dramatiškaskonfliktas, atsikartodamas vis naujais pavidalais, tapo visą šią filosofijąvienijančia gija.[pic]

Naudota literatūra: 1. J.L Ackrill “Aristotelis” – Vilnius 1994, 2. Aristotelis Rinktinia raštai – Vilnius Mintis 1990 3. Filosofijos chrestomatija”; Kaunas ; Technologija 2000 m. ; Spausdinta iš: Platonas. Valstybė.-V.: Mintis, 1981.; Vertė Jonas Dumčius. 4. Josten Gaarder “Sofijos pasaulis” Vilnius 1995 5. Dietrich Schwanitz “Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus”

Vilnius 6. Aristotelis www.spauda.lt 7. www.google.lt