KLASIKINĖ ANTIKA, SOKRATAS…

[pic]

VĮŠ “KLAIPĖDOS VERSLO KOLEGIJA”

KLASIKINĖ ANTIKA, SOKRATAS,

PLATONAS “DAIKTAI” IR “IDĖJOS”

“ARISTOTELIŠKOJI” DIEVO SAMPRATA

FILOSOFIJOS REFERATAS

I kurso teisės neakivaizdinio skyriaus studentė

Daina Zagurskienė

Dėstytoja : N.Bytautienė

2003 Klaipėda

[pic]

PLANAS

1. Įvadas. Klasikinė antika – Graikija
2. SOKRATAS, jo gyvenimas ir mirtis (470 – 399 m.pr.Kr.)
3. PLATONAS – idėjų pasaulis. (427- 347m.pr.Kr.)
4. ARISTOTELIS, “Aristoteliškoji” Dievo samprata.( 384-322 m.pr.Kr.)
5. Išvados.

[pic]

Klasikinė antika (Graikija 500-200 m.pr.Kr.)

Kalbėdami apie graikų kultūrą, pirmiausia turime omeny Atėnus.
Atėniečiai tikėjo tik viešumoje galintys atskleisti visus savo talentus ir
“išreikšt save”. Tokia visuotinė bendruomenė vadinama polis. Šis žodis
reiškė daugiau negu miestą ar valstybę- tai buvo way of life, gyvensena,
kuria piliečiai didžiavosi. Iš to per kelias kartas išsirutuliuoja
kultūra, neebe atgamtinę būtybę, bet patį žmogų iškėlusi kaip visuomenės
vertės matą.Graikų mąstysenai realu buvo tai, kas pastovu. Ikisokratikai
(prieš Sokratą buvusieji) graikų filosofai ieškojo, kas yra visų tų
apraiškų pamatas.

Tačiau raktas graikų kultūrai perprasti, koncepsija, rikiuojanti
patirtį ir mąstymą, centrinė kategorija, kuri daugiausia formuoja reikšmes
ir kuriai visos kitos patarnauja, samprata, aiški iš savo esmės- yra
mintis, kad tikrovėje organiškai slypi pavyzdžiai, struktūrų planai ir
pamatinės formos, prie kurių prisitaiko plėtodamiesi realūs daiktai; ir kad
tos pamatinės formos yra paprastos, pažinios ir racionalios.

Išrasdami filosofiją graikai pradėjo naują žmonijos isstorijos epochą.
Mąstymas pats save atranda, išsivaduoja iš religijos pančių ir pats
nusistato dėsnius, mąstymas lieka susietas su bendravimu ir viešu
kalbėjimu. Mąstymas- tai dialogas, o ne monologas. Filosofija vystosi kaip
teigimas ir prieštaravimas, kaip disputo menas ir kaip visapusiško dalyko
nagrinėjimas.Graikai pavadina tai dialektika (

( fil. teorija, tikrovės
kitimą, raidą aiškinanti vidiniais prieštaravimais, priešybėmis).

Ją ypač kultivuoja sofistai- keliaujantys iškalbos mokytojai; jie
rengia kursus politikams ir dėl savo opurtunizmo (taktika ir politika,
kuria siekiama didžiausios naudos iš aplinkybių nepaisant savo principų)
įgyja prastą šlovę. Nuo jų atsiriboja trys žvaigždės, kurių neprilygstama
įtaka europiečių mąstymui nemažėja ligi mūsų dienų: tai Sokratas, Platonas
ir Aristotelis. Jie sudaro vieną žvaigždyną, nes Platonas yra Sokrato
mokinys, o Aristotelis- Platono. Sokratas (470-399m.pr.Kr.) pergyvena
Periklio laikus ir Peloponeso karą, Platonas (427-347 m.pr.Kr.) veikia
Atėnų renesanso epochoje, o Aristotelis (384-322 m.pr.Kr.) regi Makedonijos
įsiviešpatavimą ir tampa Aleksandro Didžiojo mokytoju.

Pažink save

Neištirtas gyvenimas nevertas, kad jį

gyventų žmogus

Gyventi – vadinasi, ilgai sirgti

Neklausinėk to, į ką pats žinai

atsakymus

Aš žinau, kad nieko nežinau

Sokratas

SOKRATAS (470-399 m. pr.Kr.)

Šiame referate tik dar kartelį apibendrinsiu tai, kas būtina žinoti
apie tris žymius antikos filosofus. Kiekvienas šių filosofų savaip
prisidėjo prrie Europos kltūros kūrimo. Sokratas pirmasis filosofas , gimęs
Atėnuose. Buvo filosofuojama ir iki Sokrato gimimo , tačiau visi filosofai
gyvavę ankščiau nei Sokratas buvo vadinami “ikisokratikais”.

Gimęs 470- 399 m.pr. Kr. Sokratas du jo pasekėjai gyveno ir kūrė
šiame mieste. Yra žinoma , kad pažiūrėti jis buvo bjaurus kaip velnias.
Mažas ir storas, išsprogtaakis ir riestanosis. Bet sakoma, kad vidumi buvęs
nepaprastai puikus. Esą gali ieškoti dabartyje, gali- praeityje, bet
niekuomet nerasi tokio kaip jis.

Pasakojama, kad Sokrato motina buvusi pribuvėja ir Sokratas savo
paties veiklą lyginęs su pribuvėjos darbu. Ne pati pribuvėja g

gimdo vaiką.
Ji tik prižiūri ir padeda gimdyti. Taip ir Sokratas savo užduotimi laikė
padėti žmonėms “pagimdyti” teisingą supratimą. Nes tikrasis pažinimas turi
kilti iš kiekvieno žmogaus vidaus. Jo negali primesti kiti. Tik pažinimas,
kylantis iš vidaus, yra tikrasis “supratimas”. Atėnuose didžiausias dėmesys
buvo skirtas žmogui ir žmogaus vietai visuomenėje. Žinome, kad gimė
Atėnuose ir didžiąją gyvenimo dalį praleido gatvėse ir turgaus aikštėse,
kur kalbėdavosi su sutiktais žmonėnis. Anot Sokrato, kaimo medžiai nieko
negalį jo išmokyti. Kitais kartais jis daugeliui valandų paskęsdavo
mintyse.

Galbūt paslaptingiausia asmenybė visoje filosofijos istorijoje. Jis
pats neparašė nė eilutės. Vis dėlto Sokratas priskiriamas prie tų, kurie
padarė didžiausią įtaką europietiškajam mąstymui. Tai susiję ir su jo
dramatiška mirtimi. Apie Sokrato gyvenimą visų pirma sužinome iš Platono,
kuris buvo jo mokinys ir pats tapo vienu didžiausių visų laikų filosofu.
.Visi žmonės gali suprasti filosofines tiesas, jei tik naudosis protu.
“Ateidamas į protą” žmogus turi pasiimti kažko iš savęs. Dėdamasis
nežinančiu Sokratas kaip tik ir priversdavo sutiktus žmones protauti.
Sokratas puikiai mokėjo “apsimesti” nežinančiu – arba nuduoti, jog yra
kvailesnis nei iš tikrųjų. Tai vadinama “sokratiškąja ironija”. Tokiu būdu
jis nuolatos parodydavo atėniečių mastymo silpnąsias vietas. Tai įvykdavo
vidury turgaus – taigi visai viešai. Susitikimas su Sokratu dažnai būdavo
tas pats kaip apsikvailinti ir būti išjuoktam didelės publiko sakivaizdoje.
   Todėl nenuostabu, kad ilgainiui jis įkyrėjo – ypač valdantiesiems.
Sokratas sakė, kad Atėnai yra kaip rambus ži
irgas, o jis pats – kaip gylys,
jį raginantis. Ne pakankinti norėdamas Sokratas piliečiams nuolat neduodavo
ramybės. Kažkas slypėjo jo viduje, nepalikdamas jokio pasirinkimo. Jis
dažnai sakydavosi viduje turįs “dievišką balsą”.  Sokratas, pavyzdžiui,
atsisakė dalyvauti nuteisiant žmones mirtimi. Be to, nesutiko įduoti
politinių priešininkų. Galiausiai už tai turėjo sumokėti gyvybe.    399
m.pr.Kr. Sokratas buvo apkaltintas tuo, kad “netiki dievus” ir “tvirkina
jaunuomenę”. Su nedidele balsų persvara 500 narių komisija jį pripažino
kaltą.

    Sokratas tikrai galėjo prašyti malonės. Šiaip ar taip, būtų
išgelbėjęs savo kailį, sutikęs palikti Atėnus. Bet būtų buvęs nebe
Sokratas. Sąžinę – ir tiesą – jis brangino labiau už gyvybę. Jis patikino
dirbąs tik valstybės labui. Tačiau, kaip žinome, Sokratas buvo nuteistas
mirtimi. Kiek vėliau savo artimiausių draugų akivaizdoje jis išgėrė nuodų
taurę. Ir krito negyvas.

Kodėl Sokratas turėjo mirti? Šį klausimą žmonės užduoda jau 2400 metų.
Bet istorijoje jis – ne vienintelis žmogus, ėjęs iki pat liepto galo ir
miręs dėl savo įsitikinimų. Sokratas buvo lyginasmas netgi su Jėzumi , o
jis ir Sokratas išties turi panašumų.

   Jėzus ir Sokratas dar savo amžininkų buvo laikomi mįslingomis
asmenybėmis. Nė katras nepaliko rašytinių šaltinių. Taigi turime visiškai
pasikliauti įvaizdžiu, kurį sukūrė jų mokiniai. Vis dėlto nekyla abejonių,
jog ir vienas, ir kitas buvo tikri iškalbos meistrai. Be to, jie kalbėdavo
su išskirtine savikliova, kuri ir žavėdavo, ir keldavo apmaudą. Maža to,
abu tarėsi kalbą vardu kažko, kas juos pranoko. Jie metė iš

ššūkį visuomenės
valdantiesiems, kritikuodami visas neteisybės ir piktnaudžiavimo valdžia
formas. Negana to: už šią veiklą abu sumokėjo gyvybe.

Sokratas buvo sofistų amžininkas. Jį, kaip ir sofistus, labiau domino
žmogus ir žmogaus gyvenimas nei natūrfilosofijos problemos. Vienas romėnų
filosofas, Ciceronas, po keleto šimtų metų pasakė, kad Sokratas pašaukęs
filosofiją iš dangaus į Žemę ir apgyvendinęs ją miestuose, atvedęs į namus
ir privertęs žmones mąstyti apie gyvenimą ir papročius, apie gėrį ir blogį.

   Tačiau tarp Sokrato ir sofistų buvo vienas esminis skirtumas. Jis
nelaikė savęs sofistu, t.y. mokytu ar išmintingu žmogumi. Todėl, priešingai
nei sofistai, Sokratas neėmė pinigų už savo pamokas. Ne, Sokratas vadino
save “filosofu” tikrąja šio žodžio prasme. “Filo-sofas” iš tiesų yra tas,
kuris siekia išminties.
|[pic] |

Sokrato mirtis. Statula. Marmuras. Fragmentas. 1875 – 1877

PLATONAS (427-347 m.pr.Kr.)

“.siela ilgisi savo tikrosios buveines.”

Kai Sokratas turėjo išgerti nuodų taurę, Platonui (427-347 m.pr.Kr.)
buvo dvidešimt devyneri. Po Sokrato mirties Platonas iškeliauja, kurį laiką
dirba vyriausybės patarėju Sirakūzuose, bet jo karjerai ten nesėkmingai
pasibaigus (Platonui teko net ir vergu pabūti) grįžta į Atėnus.

Ilgą laiką buvo Sokrato mokinys ir atidžiai sekė jam iškeltą bylą.
Tai, kad Atėnai tauriausią miesto žmogų galėjo nuteisti mirtimi, jam ne tik
padarė neišdildomą įspūdį. Šis įvykis nulėmė visos jo filosofines veiklos
kryptį.    Sokrato mirtis Platonui aiškiai parodė, koks didelis
prieštaravimas gali būti tarp esamų visuomeninių santykių ir to, kas
teisinga arba idealu.

    Pats Sokratas nieko nerašė. Pirmasis Platono kaip filosofo
darbas buvo Sokrato ginamosios kalbos paskelbimas. Jis perteikė Sokrato
žodžius, pasakytus teisme.

Savo mintis užrašinėjo daugelis ikisokratikų, tik, deja, didžioji šių
rašytinių šaltinių dalis neišliko iki mūsų dienų. Kalbant apie Platoną,
manoma, kad visi pagrindiniai jo veikalai išsaugoti. (Be Sokrato ginamosios
kalbos, jis parašė laiškų rinkinį ir net 35 filosofinius dialogus.) Tai,
kad šie raštai išliko, nemažai susiję su tuo, kad Platonas šalia Atėnų
įkūrė nuosavą filosofų mokyklą. Ši stovėjo giraitėje, kuri buvo pavadinta
mitinio graikų herojaus Akademo vardu. Todėl Platono filosofų mokykla gavo
Akademijos pavadinimą. (Vėliau visame pasaulyje buvo įkurta tūkstančiai
“akademijų”. Mes ligi šiol kalbame apie “akademikus” ir “akademinius
mokslus”!)

   Platono mokykloje buvo dėstoma filosofija, matematika ir kūno kultūra.
Nors “dėstymas” galbūt nėra tinkamiausias žodis. Platono mokykloje
svarbiausia būdavo gyvi pokalbiai. Todėl neatsitiktinai Platonas rašė
dialogo forma.

Platoną domino santykis tarp to, kas amžina ir nekintama, ir to, kas
“juda”. Jis domisi ir tuo, kas amžina ir nekintama gamtoje, ir tuo, kas
amžina ir nekintama moralės ir visuomenės gyvenimo srityje. Taip, Platonui
tai visiškai tas pats. Jis bando surasti, nuosavą “tikrovę”, kuri yra
amžina ir nekintama. Tiesą pasakius, filosofai tam ir reikalingi. Jie
nesiveržia į metų gražuolės rinkimus ir nebėga ketvirtadieniais pirkti
nupigintų pomidorų. (Todėl jie ne visada labai populiarūs!) Filosofai bando
žiūrėti pro pirštus į tokius tuščius ir “vienadienius” dalykus. Jie
stengiasi parodyti tai, kas amžinai “teisinga”, amžinai “gražu” ir amžinai
“gera”.

Idėjų pasaulis

Platonas, ne taip kaip dauguma jo sekėjų, gebėjo patraukliai ir gržiai
rašyti. Jam rūpėjo kuo daugiau žmonių sudominti savo mokslu. Tame moksle
jis toliau plėtojo Sokrato iškeltą lavinimo idėją. Jis suskirstė pasaulį į
amžinosios būtie karalytę ir kintamųjų pavidalų karalystę.

 Platonas teigė, kad viskas, ką gamtoje galime paliesti arba pajausti,
“teka”. Taigi nėra jokių “pirminių medžiagų”, kurios neišsisklaidytų.
Absoliučiai viskas, kas priklauso “jusliniam pasauliui”, sudaryta iš
materijos, kurią ėda laikas. Tačiau viskas yra sukurta pagal pastovią
“formą”, kuri yra amžina ir nekintama.

 Taigi to, kas amžina ir nekintama, Platonas nesieja su kokia nors
“pirmine medžiaga”. Tai, kas yra amžina ir nekintama, yra tam tikri
dvasiniai arba abstraktūs modeliai, pagal kuriuos sukurtos visos esybės.

Platonas manė, kad už “juslinio pasaulio” privalo būti kita tikrovė.
Šią tikrovę jis pavadino idėjų pasauliu. Jame slypi amžini ir nekintami
įvairių esybių, matomų gamtoje, “pavyzdžiai”. Šią įsidėmėtiną sampratą
vadiname Platono idėjų teorija.

Platonas sakė, kad viską, ką matome mus supančioje gamtoje, taigi
viską, kas paliečiama ir pajaučiama, galime palyginti su muilo burbulu. Nes
niekas, kas egzistuoja jusliniame pasaulyje, netrunka ilgai.

Platonas pabrėžia, kad mes niekada negalime pasiekti tikro žinojimo
apie tai, kas nuolatos kinta. Tai, kas priklauso jusliniam pasauliui,- ką
liečiame ir juntame,- mes galime tik neaiškiai įsivaizduoti arba numanyti.
Tikrąjį žinojimą galime turėti tik apie tai, ką pažįstame protu. Ir išvis
Platonas labai domėjosi matematika. Būtent dėl to, kad matematiniai
santykiai niekuomet nekinta. Todėl šioje srityje galima pasiekti tikrą
žinojimą.

Platonas tikrovę padalino į dvi dalis:

1. Pirmoji dalis yra juslinis pasaulis – apie kurį galime įgyti
tik apytikrį, arba netobulą žinojimą, pasitelkdami savo penkias (apytikres
ir netobulas) jusles. Galime sakyti, kad viskas jusliniame pasaulyje
“teka”, taigi nieko nėra pastovaus. Jame iš tikrųjų nieko nėra, tik daugybė
dalykų, kurie atsiranda ir išnyksta.

   2. Kita tikrovės dalis būtų idėjų pasaulis – apie kurį galime
pasiekti tikrą žinojimą protu. Taigi idėjų pasaulio neįmanoma suvokti
juslėmis. Tačiau idėjos (arba formos) yra amžinos ir nekintamos.
   Pasak Platono, ir žmogus yra dvilypė būtybė. Mes turime kūną, kuris
“teka”. Jis neatskiriamai susijęs su jusliniu pasauliu ir susilaukia to
paties likimo kaip visa kita (pavyzdžiui, muilo burbulas). Visi mūsų
pojūčiai susiję su kūnu, vadinasi, nepatikimi. Tačiau mes taip pat turime
nemirtingą sielą – kuri yra proto buveinė. Kaip tik todėl, kad siela
nemateriali, ji gali pažvelgti į idėjų pasaulį.
Taip pat Platonas manė, kad siela egzistuoja dar prieš apsigyvendama kūne.
Iš pradžių siela gyvena idėjų pasaulyje. Bet vos tik siela pabunda žmogaus
kūne, ji būna pamiršusi tobuląsias idėjas. O tada kažkas įvyksta, taip,
tada prasideda stebuklingas vyksmas. Ilgainiui, kai žmogus ima pažinti
gamtos formas, sieloje iškyla neaiškus prisiminimas. Žmogus mato arklį –
taigi netobulą arklį (kad ir meduolinį arkliuką!). To pakanka, kad sieloje
kiltų neryškus prisiminimas apie tobulą “arklį”, kurį siela kadaise matė
idėjų pasaulyje. Taip sielai sužadinamas tikrosios buveinės ilgesys. Šį
ilgesį Platonas vadina erosu – o tai reiškia “meilė”. Taigi siela jaučia
tikrųjų savo ištakų “meilės ilgesį”. Nuo tada ir kūnas, ir visa, kas
jusliška, imama suvokti kaip kažkas netobula ir nereikšminga.

TAIP PAT PLATONAS MANĖ, KAD VISOS GAMTOS ESYBĖS TĖRA AMŽINŲJŲ FORMŲ,
ARBA IDĖJŲ, ŠEŠĖLIAI.

Platonas pateikia palyginimą. Tai urvo palyginimas.

“Įsivaizduok žmones olą primenančiame požeminiame būste. Per visą jį
driekiasi platus šviesos ruožas. Tų žmonių kojos ir kaklas iš pat mažens
surakintas grandinėmis, todėl jie negali pasijudinti iš vietos ar pasukti
galvos į šalį ir visą laiką mato tik tai, kas yra prieš juos. Jie yra
nugara į šviesą, kuri sklinda nuo toli aukštumoje degančios šviesos. Tarp
liepsnos ir kalinių aukštai eina kelias, atskirtas nedidele pertvara,
primenančia uždangą, virš kurios fokusisninkai rodo savo stebuklus.”

“- Įsivaizduok, kad už šios pertvaros žmonės neša visokius daiktus,
laikydami juos taip, kaip jie išsiskiša virš pertvaros; neša jie ir
statulas, ir visokiausius būtybių atvaizdus, padarytus iš akmens ir medžio.
Vieni nešdami kalbasi, kiti tyli.”

“ – Jie panašūs į mus. – Visų pirma ar tu manai , kad jie yra matę ką
nors kita, sava ar svetima, išskyrus šešėlius kuruos ugnis meta ant prieš
juos esančios olos sienos?

.kas būtų , jei juos išlaisvintų iš grandinių ir pagydytų nuo to
neišmanymo – kaip visa tai vyktų natūraliai? Jei kuriam nors iš jų nuimtų
grandines ir priverstų jį atsistoti pasukti galvą, vaikščioti, pažvelgti
aukštyn- į šviesą, visa tai jam sukeltų skausmą, ir, šviesos apakintas, jis
negalėtų žiūrėti į daiktus, kurių šešėlius matė iki šiol. ..ką ir pasakytų
jei kas imtų jam tvirtinti, kad iki šiol jis matydavo tik niekus, o dabar
yra kur kas arčiau būties ir regi daug tikresnius dalykus, ir , rodydamas
vieną ar kitą pranešamą daiktą, privertų jį atsakyti , kas tai? Ar tau
neatrodo, kad jis labiau sutriktų ir tai, ką matė anščiau, laikytų žymiai
tikresniu dalyku negu tai, kas jam rodoma dabar?”

“Kad galėtų pamatyti visa, kas yra ten, viršuje, jis pirmiau turėtų
priprasti. Pradėti reikia nuo to, kas lengviausia: iš pradžių žiūrėti į
šešėlius, paskui- į žmonių ir daiktų atspindžius vandenyje, o jau po to – į
pačius daiktus; be to tai kas yra danguje, ir patį dangų jam būtų lengviau
matyti ne dieną , bet naktį, tai yra būtų lengviau žiūrėti į žvaigždžių
šviesą ir Mėnulį, o ne į Saulę ir jos šviesą, ir įžvelgti jos savybes.”

Tada jis prieitų išvadą, kad nuo Saulės priklauso ir metų laikai .

Tai garsioji Platono alegorija. Realią tikrovę sudarantys pamatiniai
tipai, o atskiri daiktai tesą jų atspindžiai. Tuos pamatinius tipus
Platonas vadina idėjomis. Tikiu pasaulio padalijimu į juntamąjį ir idealųjį
Platonas grindžia metafiziką ir idealizmą. Taip jis apibrėžia problemas,
kurias turės spręsti ateities filosofai, ir padaro įmanomą krikščionybės
flirtą su filosofija Renesanso epochoje.

Apie Platono įtaką sakoma, kad visa Europos filosofija – tai tik
Platono komentarai. Platoną daugiau kaip du tūkstančius metų žmonės
aptarinėja (ir kritikuoja) jo idėjų teoriją.

ARISTOTELIS – ARISTOTELIŠKOJI DIEVO SAMPRATA

(384-322 m.pr.Kr.)

Aristotelis gimė gydytojo šeimoje Chalkidikėje, Stagyre, todėl vėliau
buvo vadinamas

ir Stagyriečiu. Sulaukęs 17 metų įstojo į Platono akdemiją ir 20 metų joje
studijavo. Aristotelis kaip kitados Sokratas, buvo apkaltintas bedievybe ir
netrukus tremtyje pasimirė.

Aristotelis- antikinio pasaulio mąstytojas. Vešliai suklestėjęs
ir pražydęs, jis greitai perėjo visus raidos tarpsnius ir subrandino
vaisius. Aristotelis ir buvo šio filosofijos raidos ciklo branda, tačiau
kartu ir jo pabaiga. Aristotelis tarytum per anksti užbaigė antikinę
filosofiją, iškeldamas ją į tokia aukštumą, kuri vėlesniems antikos
filosofams jau buvo nepasiekiama. Jis užbaigė graikų filosofijos paieškas,
apžvelgdamas jos nueitą kelią, susumuodamas svarbiausius jos rezultatus, ir
išreiškė visa tai didžiule metafizine sistema, kuri teisėtai pretenduoja
būti antikinio pasaulio mokslo kompendiumu ir enciklopedija.

Aristotelis buvo tam tikra prasme idealistiškojo Platono realistiškas
dvynys. Tačiau jis, užuot paneigęs idėjų pasaulio ir pavidalų pasaulio
skirtingumą, jį suvisuotina, apibendrina. Tai jis pasiekia pamažu, bet
esmingu pakeitimu: jis kalba nebe apie idėją ir pavidalą, bet apie formą ir
medžiagą. Platonas savo idėjų teorija atsakė į principinį filosofijos
klausimą- kas iš tikrųjų yra suvokiamas reiškinių pasaulis ir į ką tui būti
orientuotas tikrasis žinojimas? Aristotelis atmeta Platono dviejų pasaulių
kosepciją, tarytum mėgina įveikti jo filosofijos dualizmą. Idėjas
laikydamas daiktų esme, Platonas pateikė gana vientisą pasaulio aiškinimą.
Jo idėjų pasaulis ne tik vienintelis tikras, bet ir vienintelis vertingas.
Lemiamą reikšmę visai Aristotelio filosofijai turi jos intencija- remiantis
Platono įdėjų teorija, paaiškinti reiškinių pasaulį.

Aristotelis tapo logikos tėvu, nebuvo atsistiktinumas. Aristotelio
pažinimo uždavinių ir jo galimybės samprata suponavo reikalą tirti mąstymo
formas, kuriomis būtų galima remtis kaip pažinimo instrumentu. Aristotelis
ne empirikas tikrąja šio žodžio prasme. Jis visų pirma filosofas, ir tai
įrodo taip pat jo požiūris į patyrimu grindžiamą žinojimą, jis siekia
išsaugoti viso žinojimo rišlumą. Neatsisakydamas Platono amžinų ir
nekintamų idėjų, Aristotelis mėgina suderinti jas su daiktų atsiradimo ir
kitimo pripažinimu. Būtį jis supranta, kaip nuolat virstančią iš galimybės
tikrove ir aktualizuojančią potencialias savo formas. Formos nejuda, juda
tik daiktai, ir juda todėl, kad turi ir materiją. Pati materija- tik
neapibrėžta galimybė, todėl yra nepažini.

Kaip neapibrėžta galimybė, materija nėra judėjimo priežastis.
Judėjimas- potencialių formų aktualizavimas, ir veiklusis šio proceso
pradas- pačios formos. Materija yra judinama, o forma- judinanti. Kadangi
formos yra daiktų esmės apibrėžtis, tai jos kartu ir daiktų tobulumo matas.
Nepripažystamas grynojo tobulumo savaiminis buvimas, o kartu tam tikras
pasaulio netobulumas laikomas savaime suprantamu dalyku.

Išimtis- viršutinis hierachijos pasaulio sąrangos taškas.
Aukščiausiame visatos taške visos galimybės yra realizuotos ir forma
galutinai įrodžiusi savo pranašumą prieš materiją. Aristotelio pirminis
judintojas jau aiškiai turi momoteistinio Dievo bruožų. Pirminis judintojas
viską išjudina, bet pats nejuda, į jį viskas nukreipta ir jo viskas siekia,
o jis pats, kaip absoliuti tobulybė nieko nesiekia ir nieko nekuria. Toks
Dievas- aukščiausiaisis protas, kuris gali mąstyti tik tai, kas tobuliausia
pasaulyje, save patį; jis yra save mąstantis mąstytojas, sąmonės sąmonė.
Dievas tampa trancendentinis pasaulio atžvilgiu, jo esmė – savimonė. Toks
filosofijos persiėmimas religinio mąstymo principais buvo antikos kultūros
sąlyčio su viduramžių kultūra ženklas.

Svarbi buvo Aristotelio metafizikos ryšio su patyrimu linkmė.
Svarbiausius savo metafizikos konstravimo principus jis susidarė stebėdamas
organinius procesus ir techninę žmogaus veiklą. Aristotelis tikėjo , kad
pačia daiktų esmei būdingas aktyvumas, be paliovos stumiantis juos iš
galimybės į tikrovę kaip naują galimybę ir t.t. Tokiems vyksmams būdingas
raidos savaimingumas ir tikslingas pobūdis Aristotelio metafizikoje
sujungiami, jie čia persiima vienas kitu ir paverčiame visuotine daiktų
prigimtimi. Dėl to visa Aristotelio pasaulėžiūra įgyja teologinę
orientaciją. Aristotelio nužymėtas, kelias – traktuoti priežastingumą
universalios teologinės pasaulio sąrangos požiūriu- pasirodė esąs
vaisingesnis, nes jis nekonfliktavo su senovės graikų pasauliui būdingu
kultūros vertybių filosofiniu įprasminimu.

Gamtą Aristotelis supranta kaip savo formas aktualizojančių pavienių
substacijų sąryšį, sukuriantį vientisą visumą. Gamtai būdinga hierarchinė
tvarka- nuo žemesnės neorganinės prie aukštesnės organinės. Organiniams
kūnams būdinga ypatinga forma – siela. Todėl Aristotelio gamtos filosofija
apima ir psichinio gyvenimo aiškinimą. Siela- kūno, kaip materijos,
potencijas aktualizuojanti forma. Organinė gamta irgi turi savo pakopas,
tai jas atitinka įvairos sielos rūšys. Aukščiausia yra mąstančioji siela,
kuri apima ir žemesnes sielos pakopas, bet pati būdinga vien žmogui.
Aristotelis neabejoja, kad žmogus yra kai kas daugiau negu gyvosios gamtos
rūšis, todėl žmogaus sielos negalima apibrėžti vien kaip jo kūno formos.
Aristotelio metafizikoje kiekvienas procesas kildinamas iš formos ir
materijos sąveikos. Proto veikloje abiejų funkcijas turi prisiimti jis
pats. Protas suskyla į dvi dalis – pasyvųjį ir aktyvųjį prtą. Pirmasis iš
jų kaip žmogaus sielos forma, išlaiko tam tikrą ryšį su žmogaus kūnu,
antrasis yra trancendentinis žmogaus kūno ir individualios sielos
atžvilgiu. Vienas yra žmogaus asmenybinio savitumo pradas ir yra mirtingas,
kitas – dieviškos pasaulio sąrangos pradas, tik atsitiktinai susijęs su
konkrečiu žmogumi ir nemirtingas.

Dvilypė proto prigimtis pasirodo ir tada, kai Aristotelis
svarsto žmogaus elgesio ir visuomenės gyvenimo problemas. Praktinė
filosofija remiasi protinio pažinimo skyrimu nuo teorinio pažinimo.
Teorinio pažinimo dalykas ra išmintis, protas čia užsiėmęs pats savimi
teorine idėjų žiūra. Teorinis protas regi daiktų formas, idėjas grynu
pavidalu, todėl šis prots yra greičiau dieviškos prigimties ir negali
spręsti nei apie žmogaus, nei apie valstybės veiklą.

Savo praktinėje filosofijoje Aristotelis jau gerokai nukrypsta nuo to
racionalistinio ir idealistino kelio, kuris buvo nužymėtas jo pirmtakų
Sokrato ir Platono. Jis nesiima realios veiklos vertinti vien idealo
požiūriu. Mat idealas yra ne žmogiškos, bet dieviškos prigimties dalykas.
Ir žmogus , ir valstybė šiek tiek dalyvauja tame, kas protinga, kas
dieviška, bet jie negali būti su tokiais dalykais tapatinami. Žmogus kurio
elgesys priklausytų tiktai nuo proto, jau nebūtų žmogus. Požiūris į žmogų
kaip į tarpinę būtybę, esančią tarp gyvulio ir Dievo, paženklino visą
Aristotelio etikos ir politikos problematiką.

Žmonijos kultūros istorijoje Aristotelis užima vietą, kuri jam
teisėtai priklauso, – jis yra vienas iš pačių didžiausių filosofų ir
mokslininkų. Savo tyrinėjimais manė realizuojąs svarbiausiąjį senovės
graikų filosofijos idealą- atskleisti ir išskleisti pirmuosius pasaulio
pradus ir priežastis, kurie sudaro pasaulio esmę. Aristotelis išdėsto
neteologinę gamtos istorijos sampratą – sampratą pasak kurios niekas nėra
nukreipta į tikslą nei nutinka todėl, kad taip nutikti būtų geriausia,
tačiau viskas priklauso nuo atsitiktinumo ir būtinybės. Paskui išplėtoja
seriją argumentų nukreiptų prieš šį požiūrį.

Kodėl turėtume manyti , kad prigimtis veikia” ko nors dėlei” ir, kad
taip yra todėl, kad taip geriau? Kodėl viskas neturėtų būti kaip lietus ?
Lietus tam, kad priverstų grūdus augti: tai įvyksta pagal būtinybę. Aukštyn
pakilę garai priversti atšalti ir atšalę pavirsti vandeniu ir kristi žemėn.
Grūdų augimas po to, kai šitaip nutinka, yra grynas sutapimas. Tais
atvejais, kai visos dalys atsirado tokios, tarsi jos būtų atsiradę tam, kad
ką nors sudarytų, – tie dalykai išliko, tinkamai sudėstyti atsitiktinimo.
Gamta atskleidžia joje esant didelio laipsnio tvarkingumą, o atsitiktinume
pagal apibrėžimą glūdi tvarkingumo ir dėsningumo nebuvimas. Taigi tai, kas
vyksta pagal prigimtį, negali būti pavaldu atsitiktinumui ir todėl turi
būti tikslinga- ‘ko nors dėlei”. Kur tik yra tikslas , tenai jo dėlei
padaromi ankstesni dalykai, o po jų – vėlesni. O kaip daiktai padaromi,
tokie jie ir yra pagal prigimtį, ir kokie jie yra pagal prigimtį, taip jie
ir padaromi, jei niekas nesukliudo. Tačiau daiktai daromi ko nors dėlei.
Todėl jie pagal prigimtį irgi yra ko nors dėlei. Tai, kas randasi pirmiau,
yra to, kas randasi vėliau, dėlei.

Dažnai suvokiame dėsningumą esant tikslingumo ženklu ir atmetant gryno
atsitiktinumo galimybę. Aristotelis savo nuožiūroje turi du ėjumus.
Pimiausia tvirtindamas, kad individualus arklys yra arklio rūšies narys,
jis pateikia kažką, kas yra anapus individo ir ką individualus gyvenimas
padeda išsaugoti. Arklio gyvenimo tikslas yra palaikyti ryšį gyvenant
arklišką gyvenimą ir atsivedant naują kartą. Antra, kiekvienos rūšies
daiktą, pasitaikantį visatoje, Aristotelis regi savitu būdu pamėgdžiojant
nekintamą Dievo paveikslą: žvaigždės tai daro nuolat judėdamos ratu,
gyvūnai palaikydami save ir savąsias rūšis, pradmenys (kaip žemė ir oras)-
nuolat reikšdamasi savo pamatines savybes. Taigi viskas yra Dievo dėlei –
ne ta prasme, kad jis iš to patiria kokią naudą, bet ta prasme, kad visa,
kas visatoje vyksta, gali būti suprasta tiktai kaip veržimaisi prie kažko
nekintamo ir amžino. Aristotelis aiškina, jog turi būti Dievas, davęs
pradžią visam gamtos judėjimui. Taigi Dievas tampa absoliučia viršūne
gamtos pakopų eilėje.

Aristotelis mano, kad turi būti “nejudinamas judintojas’. Ilga kitimo
ir jo prielaidų analizė vainikuojasi išvada, kad turi būti vienatinė,
amžina, nekintama aktualybė, paaiškinanti amžiną ciklinį dangaus sferų
judėjimą ir kaitos pasaulio egzistavimą. Aristotelio – “Dievas” veikia kaip
tikslo priežastis, mąstymo ir troškimo objektas. Antai dangaus kūnai juda
savo amžinuoju cikliniu judėjimu, kadangi jie siekia būti panašūs į gryną
nejudinamo judintojo aktualybę, o taip judėdami jie gali glaudžiausiai prie
jos priartėti. Kadangi yra kažkas, kas sukelia judėjimą pats būdamas
nejudinamas ir būdamas aktualiai, tat jokiu būdu negali būti kitaip, negu
yra. Mat judėjimas erdvėje yra pirmoji iš judėjimo rūšių, o judėjimas ratu
– pirmoji erdvinio judėjimo rūšis; o jį pirmasis judintojas sukelia ( ir
negali pats jo patirti).

Pirmasis judintojas yra pagal būtinybę; kaip būtina, jo būtis yra
gera, ir būtent tuo būdu (kaip gėris, t.y. kaip meilės ir troškimo dalykas)
jis yra pradas.

Amžinas ir nolatinis judėjimas

Aristotelio tezė yra tokia;

Turi būti amžinas ir nolatinis judėjimas(įrodoma priėmus tokius
teiginius);

Negali būti laiko pradžios arba pabaigos;

Laikas yra “kitimo skaičius prieš tai ar po to atžvilgiu”.

Aristotelis tvirtina, kad nenuoseklu manyti, jog galėjo būti momentas,
prieš kurį (arba po kurio) nebūtų laiko, yra akivaizdžiai labai patikimas,
ir negali būti laiko pradžios arba pabaigos, toli gražu nelengva paneigti.
Teiginio “laikas yra kitimo skaičius prieš tai ar po to atžvilgiu”
įrodinėjimo trumpai išdėstyti neįmanoma. Aristotelis siūlo savąjį laiko
apibrėžimą ar aprašymą po to, kai buvo sukritikuoti ar paneigti kiti
aprašymai ir teorijos. Galima pasakyti tik tiek , kad Aristotelio laiko
svarstymas meistriškai labiausiai neprieinamos temos ištyrimas; tai grynas
filosofavimas be jokių dogmų ar archaizmų. Teiginio “laikas yra kitimo
skaičius prieš tai ar po to atžvilgiu” esmė, yra tvirtinimas, kad laikas
gali būti tktai todėl ir tada, kai yra kitimas, nes laikas yra kitimo
požymis ar matas, ar dar kažkas kita. Tezės “turi būti amžinas ir
nuolatinis judėjimas, kitimas” Aristotelis neabejotinai tapatina su
cikliniu išorinės dangaus sferos judėjimu. Jis turi argumentų, kad
parodytų, jog ciklinis judėjimas yra vienintelis įmanomas amžinai
nuolatinis judėjimas, o tam, kad patvirtintų, jog tikrai esama kažko, kas
taip judina (nejudančiųjų žvaigždžių sfera), naudojasi stebėjimais.

Aristoteliui visatos istorija neturi pradžios laike – nebuvo įvykio,
kuris būtų pirmas laiko atžvilgiu. Todėl ieškomas paaiškinimas nėra
veikiamoji priežastis. Negali būti jokio paaiškinimo vekiamąja priežastimi
tam, kodėl nejudančiųjų žvaigždžių sfera visuomet judėjo nulatiniu cikliniu
judėjimu.

Filisofo argumentas priveda prie prielaidos, kad kiekvienam kitimui
turi būti paaiškinimas ir kad vienintelis paaiškinimo tipas, tinkantis
amžinam ir nuolatiniam kitimui, yra paaiškinimo tikslo priežastimi tipas,
pažystamas ir praverčiantis kalbant apie sąmoningus judesius. Aristotelio
manymu mokslas pagrįstas prielaidomis arba postulais, – kad įvykiai yra
dėsningi ir kad gamta vienarūšė.

Jeigu yra pirmasis nejudinamas judintojas, ką galima būtų pasakyti
apie prigimtį? Apsaugotas nuo kitimo ir kodėl nuo medžiagos, jis turi būti
gryna aktualybė, be jokio potencijos pėdsako. Kandidatas, kurį Aristotelis
siūlo veiklai, neturinčiai savy jokio kitimo, yra grynasis mąstymas –
kontempliacija, o ne problemų sprendimas. Tai gyvybė, kurią jis priskiria
pirmajam nejudinamam judintojui, kurį dabar galima vadinti Dievu. Deivas
amžinai pasinėręs theoria (veikloje, kuria žmonės mėgaujasi tiktai
retkarčiais) ir yra amžinai ir tobuliausiai laimingas.

Aristotelis sako, kad kadangi grynasis mąstymas yra aukščiausia
veiklos forma, o dieviška būtybė nemąstytų apie nieką žemesnio, negu
geriausia, tai jo mąstymas turi būti “mąstymo mąstymas”.

Aristotelio Dievas nemąsto ir nesirūpina šiuo kitimo pasauliu. Tačiau
šio pasaulio harmonija ir daili tvarka galiausiai priklauso nuo jo, nes šią
tvarką sąlygoja būdas, kuriuo visi daiktai kiekvienas savaip Jį
pamėgdžioja.

Pasaulis nėra toks, kad vienas daiktas neturėtų su kitu nieko bendra,
bet jie yra susiję. Mat visi daiktai drauge yra sykiu sutvarkyti vieno
tikslo dėlei, tačiau čia yra kaip ūkyje, kur laisvieji turi mažiausiai
laisvės veikti kaip tinkami – jiems viskas ar beveik viskas jau yra
paskirstyta, – o vergai ir gyvūnai tiktai labai mažai prisideda prie bendro
gėrio r dažniausiai gyvena kaip papuola..

Labausiai prigimtas kiekvienam normaliai išsivysčiusiam gyvam padarui
veiksmas.. yra pradėti kitą tokį kaip jis pats (gyvūnas pradeda gyvūną,
augalas augalą), kad geriausia, kaip gali, dalyvautų tame, kas amžina ir
dieviška. Tai yra dalykas, prie kurio veržiasi visi daiktai, viskas, ką jie
pagal prigimtį daro, yra šio dalyko dėlei.Kadangi jis negali gauti dalies
iš to, kas amžima ir dieviška, kaip nuolat gyvenantis vienas ir tas pats
gyvas padaras. jis dalyvauja tame vieninteliu jam galimu būdu. Kas
išlieka ir tęsiasi yra ne pats gyvūnas ar augalas, bet kažkas toks kaip jis
pats – ne tas pats individas , bet tos pačios rūšie narys.

Viena gyvūnų rūšis, žmogui, savy turi dievišką pradą, nous. Tad jis
gali veržtis pamėgdžioti Dievą būdu, neprieinamu kitiems daiktams, nes jis
pats gali pasinerti į grynąjį mąstymą (nors tiktai trumpiems laiko
tarpsniams). Šis “Dievo mėgdžiojimas” yra aukščiausia žmogaus veiklos
forma.

IŠVADOS

Aristotelio filosofijos istorinė reikšmė itin ilgaamžė. Ne tik
amžininkai jį žinojo kaip garsų filosofijos mokytoją, įsteigusį savo
mokyklą, išlikusią dar ilgai po kūrėjo mirties. Jo vardas neužmirštas ir
viduramžiais, kurie apskritai nebuvo palankūs filosofijai tarpti. Maža to,
nuo XIII a. aristotelis atsiduria teologinių ir filosofinių ginčų centre ir
tampa beveik visuotinai pripažystamu sholastinės filisofijos autoritetu. Ir
naujaisiais amžiais atgimusi filosofija, kuri savo svarbiausiu uždaviniu
laikė naujos- mokslinės- pasaulėžiūros pagrindimą, ilgai negalėjo ištrūkti
iš Aristotelio įtakos.

Istorinis kiekvienos filosofinių idėjų sistemos likimas priklauso
nuo daugelio visokiausių sąlygų, tačiau principinę svarbą visada turi tie
dvasinės kultūros perimamumo veiksniai, kurie išplaukia iš pačių perimamų
idėjų potencinių galių ir jų išliekamosios vertės. Jeigu mes filosofijos
idėjų likimą sietume tik su atsitiktiniu joms palankių ar nepalnkių
alinkybių susiklostymu, liktume akli, neįžvelgtume nei filosofijos
istorijos prasmės, nei jos kūrėjų nuopelnų.

Senovės graikų filosofija, kad ir kokiu plačiu idėjų spektru ji
išsiskleidė, jau pirmaisiais savo žingsniais aptiko tą pagrindinę problemą,
kurios svarstymas išskyrė ir supriešino du požiūrius- jų dramatiškas
konfliktas, atsikartodamas vis naujais pavidalais, tapo visą šią filosofiją
vienijančia gija.
[pic]

Naudota literatūra:

1. J.L Ackrill “Aristotelis” – Vilnius 1994,

2. Aristotelis Rinktinia raštai – Vilnius Mintis 1990

3. Filosofijos chrestomatija”; Kaunas ; Technologija 2000 m. ;

Spausdinta iš: Platonas. Valstybė.-V.: Mintis, 1981.; Vertė Jonas

Dumčius.

4. Josten Gaarder “Sofijos pasaulis” Vilnius 1995

5. Dietrich Schwanitz “Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus”
Vilnius

6. Aristotelis www.spauda.lt

7. www.google.lt

Leave a Comment