NUSTATYKITE RIBĄ TARP DARBO ENTUZIAZMO IR PATOLOGINĖS BŪSENOS

DARBO TEMA:

NUSTATYKITE RIBĄ TARP DARBO ENTUZIAZMO IR PATOLOGINĖS BŪSENOS

DARBO AUTORIAI:

II VVn gr. studentai : ELV11

TIKSLAI:
1. PARODYTI, KAIP ATPAŽINTI DARBOHOLIKĄ;
2. ĮRODYTI, KUO DARBO ENTUZIAZMAS SKIRIASI NUO DARBO MANIJOS.

UŽDAVINIAI: PARODYTI:
• KAS YRA DARBAS;
• KAIP PASIREIŠKIA DARBO MANIJA;
• KAIP IR KODĖL TAMPAMA DARBOHOLIKU;
• JŪSŲ VADOVAS – DARBOHOLIKAS;
• RIBA TARP DARBO ENTUZIAZMO IR DARBOHOLIZMO.

METODAI IR PRIEMONĖS:
• REFERATAS;
• MULTIMEDIJA( SKAIDRĖS)

REFERATAS

NUSTATYKITE RIBĄ TARP DARBO

ENTUZIAZMO IR PATOLOGINĖS BŪSENOS

Darbu yra sukurta ir toliau kuriama visa žmonijos civilizacija ir kultūra, visos materialinės ir dvasinės vertybės. Darbas sukūrė ir patį žmogų kaip biologinę rūšį. Jis formuoja irr kiekvieną individą kaip asmenybę, turtina ją. Dirbdamas žmogus praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį. Kiekvienas dirba mažiausiai aštuonias – dešimt valandų per parą, dažnai ir savaitgaliais, ir tik keletą valandų gali skirti poilsiui, šeimai, pramogoms. Vienas projektas ar nauja užduotis seka kitą, ir taip diena iš dienos žmogus stengiasi aplenkti laiką, sąžiningai ir laiku atlikti pavestas užduotis, nepaisant to, kad dėl to kenčia artimieji, pačių sveikata. Pamažu ir visai nenorom klimpstama į liguisto potraukio dirbti liūną vis giliau ir giliau. Net nenorėdamas žmmogus vis kuria savo naują pasaulį, naują paties išgalvotą realybę ir tolsta nuo to, kas žemiška ir žmoniška. Dažniausiai nėra laiko sustoti, ilsėtis, gyventi savo gyvenimą, rūpintis šeima, namais, buitimi. Ryte prabundama su mintimis apie darbą, vakare jos įkyriai lenda į

galvą, neleisdamos užmigti. Dirbama daug. Ir tik todėl, kad bet kurį darbą reikia atlikti kokybiškai, todėl, kad negalime sau leisti suklysti, turime išlaikyti nepriekaištingą savo reputaciją, sau ir visiems kiteims įrodyti, kad esame geriausi ir nepakeičiami, atsidavę darbui. Daug dirbti verčia ir konkurencija. Norint pasiekti rezultatų ir išlikti, reikia kovoti. O kova kartais priverčia atsisakyti poilsio, savaitgalių, retsykiais net šeimos. Vis bandoma rasti pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio, bet nevisada pavyksta. Kyla klausimas – kodėl vieni žmonės dirba daugiau už kitus? Kodėl vieni dirbdami daug ir sunkiai sugeba atrasti laiko poilsiui, moka atsipalaiduoti ir džiaugtis gyvenimu, bet neapleidžia ir darbo. O kiti, netgi didelių pastangų dėka nesugeba atsiplėšti nuo darbinių problemų nei namuose, nei atostogų ar savaitgalių metu. Jie tarsi apsėsti miinties, kad negali sau leisti atsipūsti nuo įtempto darbo, bijodami, kad viskas per tą keletą poilsio minučių gali kažkur dingti . Jau vakare planuoja, ką jie veiks rytoj, kokie darbai jų laukia ir kaip juos reikės atlikti. Ir nors rytdiena būna suplanuota minučių tikslumu, ne visada pavyksta viskas taip, kaip buvo numatyta. Kaip ir kas vakarą, po per ilgai trukusios darbo dienos, žmogus grįžta į namus su nemažu šūsniu neužpildytų dokumentų, nepskaičiuotų sąskaitų ar neišsiūstų laiškų. Ir dar nesuspėjęs praverti namų durų ja
au planuoja savo rytojų, bijodamas ką nors užmiršti ar neatlikti. Tai kaip gi atskirti tokį darbo manijos apsėstą ligonį nuo pavyzdingo, darbštaus darbuotojo?

Gydytojų manymu, reikia suklusti jau tuomet, kai nebespėjama susitvarkyti su darbu ir pasiliekama dirbti viršvalandžius, o tuo labiau, jeigu darbe praleidžiami savaitgaliai, poilsio dienos ar darbas pratęsiamas namuose tuo metu, kai kiti žmonės jau seniai miega. Jei grįžus namo galvoje tesisuka mintys apie darbą ir apie rytojaus rūpesčius, vadinasi žmogus nemoka būti čia ir dabar. Tos mintys neleidžia pailsėti, miegoti. Jau ir taip pavargęs, jis sunerimu laukia rytojaus, kuris vėl bus toks, kaip ir visos praėję dienos. Rytdiena, kurios dar nėra, tampa neramia ir pavojinga, atsiranda baimės ir nerimo jausmas. Profesionalios pagalbos reikėtų ir tuomet, kai sunku užmigti, vargina nemiga, slegia nuovargis, atsirandantis jau po 3 – 4 darbo valandų. Dažnai tokios būsenos apimtas žmogus tampa pasyvus: nenori bendrauti, juoktis, bijo likti nesuprastas. Jis užsisklendžia savyje ir tarsi susiriečia į embriono – bejėgystės – pozą ir nieko nedaro, kad tai pakeistų, kad išsivaduotų nuo nepakeliamos įtampos ir blogos savijautos. Gerai, jei tai supranta artimieji ir laiku suteikia kvalifikuotą pagalbą. Šiuo atveju, diagnozė viena ir aiški – darboholikas, liga – darbo manija.

Darbo manija atskiria darboholikus nuo likusio pasaulio, giminaičių, draugų. Šitam pilkam pasaulyje lieka dviese – darbas ir žm
mogus. Viskam kitam čia vietos nebelieka. Ji priverčia juos be paliovos dirbti šaltame, tamsiame, vienišame, uždarame pasaulyje, kuriame vietos yra tik darbui. Vis daugiau žmonių net patys to nesuvokdami lyg narkotiku svaiginasi darbu, kuris sumažina dvasinius skausmus, padeda pamiršti iškilusius rūpesčius, lyg ir sustiprina pasitikėjimą savimi ir sukuria patogią, saugią, intymią aplinką. Tačiau ar ilgam? Kas trečiam žmogui darbas tampa toks svarbus gerai dvasinei savijautai, kad pamažu žmogus tampa priklausomas nuo jo. Iš pradžių žmugus jaučia tik pasitenkinimą savo sėkmingu darbu, pripažinimu. Sėkmės troškimas tampa toks stiprus, kad pamažu atsisakoma visko, kas brangu, miela. Visos jėgos ir laikas atiduodamas darbui,kuris reikalauja vis daugiau ir daugiau pasiaukojimo. Darbo manija yra panaši į priklausomybę nuo alkoholio. Ją skatina nesąmoningas noras patenkinti užslėptus dvasinius poreikius. Manija dirbti, kasdienį gyvenimą paverčia chaosu, sugriauna šeimą, pakenkia sveikatai.

Kaip ir alkoholikas, darboholikas turi standartinius minčių šablonus, kurie sustiprina jo maniją. Iš pradžių, pasilikimas po darbo teisinamas tuo, kad paprasčiausiai reikia „ įsivažiuoti“, vėliau – kad nieko neatsitiks, jei darbą pabaigsime ir po darbo valandų. Juk taip niekas nesužinos, kad aš nesuspėju ir neapšauks manęs neišmanėliu ar tinginiu. Juk aš dirbu daug sunkiau ir ilgiau negu kolegos, vadinasi aš sugebu ir galiu pasiekti daugiau negu jie. Jie nevykėliai – kol jie pi
ietauja, aš spėju patikrinti ir jų darbą. Juk jie gali ir suklysti. Be manęs jie neišsivers, aš – geriausias.

Vėliau jau šitos mintys darboholiką tarsi apsėda. Noras lyderiauti vis stiprėja, kaip ir baimė suklysti ar ko nors nesuspėti. Kadangi jis visai atsiduoda darbui, dažnai nekreipia dėmesio į įspėjamuosius signalus, pvz., galvos skausmus arba rezultatyvumo sumažėjimą. Darbo manija turi fiziologinių ir biocheminių pasekmių. Profesiniai pasisekimo potyriai darboholikui, panašiai kaip gėrimas alkoholikui, sukelia adrenalino išsiskyrimą, po kurio ima kankinti galvos skausmai. Vieną dieną euforija visiškai užleidžia vietą blogai nuotaikai, kurios simptomai yra depresija, mintys apie savižudybę, dirglumas ir baimė. Kaip ir kitos manijos rūšys, darbo manija gali visiškai palaužti žmogų. Kai kurie darboholikai palūžta, kol suvokia, kad rimtai serga ir jiems reikia pagalbos.

Dėl kultūrinių ir istorinių tendensijų bei žiniasklaidos įtakos atsiranda mitų apie darbo maniją, kurie nuslepia šią problemą ir iškraipo jos esmę. Nors manija dirbti yra žymiai mažiau tyrinėta nei bet kuri kita manija, tačiau vis dažniau klinikiniai ir empiriniai duomenys leidžia mums mitus atskirti nuo realybės. Paplitęs mitas sako, kad darbo maniją sukelia reikalavimas siekti geresnių rezultatų arba gresiantis atleidimas iš darbo. Vadinasi, todėl turime dirbti ilgiau nei nuo 9 iki 17 valandos. Tačiau empiriniai duomenys rodo, kad darboholizmas visų pirma yra psichinė problema. Darboholikai jaučiasi esą nepilnaverčiai nepriklausomai nuo to, ko pasiekia, ir nuolat užsibrėžia didesnius, nepasiekiamus tikslus. Nepaisant aktyvumo, jie jaučia vidinę tuštumą, dažnai jaučiasi vieniši, nenori paimti laisvos dienos, o kai tai padaro, nešasi darbus namo. Į malonumus ir juoką jie žiūri kaip į laiko švaistymą ir dažnai niekina žmones, kurie pasižymi humoru, yra nerūpestingi ir dirba vidutiniu tempu.

Nuomonė, kad darbo manija neturi fiziologinio pagrindo kaip priklausomumas nuo narkotikų ar maisto, yra neteisinga. Ji padaro žmogų priklausomą nuo adrenalino. Kadangi darboholikai apimti adrenalino manijos, jiems reikia vis didesnės dozės. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad darboholikai nesąmoningai sau sukelia stresą, kad patirtų euforiją. Adrenalino manija verčia išgyventi krizes, kurių metu kūnas gamina hormoną adrenaliną ir aprūpina darboholiką narkotiku. Dirbdami darboholikai kasdien patiria tokias situacijas. Vienas iš būdų yra sau pačiam arba kolegoms iškelti nerealius tikslus, kitas – mėginimas vienu metu atlikti daug darbų. Darboholikai tuo metu patiria euforiją, jų kolegos jaučia stresą, būna psichiškai ir fiziškai išsekę, kaprizingi, pasimetę ir nusivylę.

Kolegos dažnai pavydi darboholikams. Darboholikai daug nuveikia, prisiima atsakomybę ir yra pasirengę bet kokiai situacijai ar bent palieka tokį įspūdį. Tačiau išorė gali būti ir apgaulinga. Nauji tyrimai rodo, kad manija dirbti turi sunkių neigiamų pasėkmių, pvz.,sukelia depresiją, baimę ir kitus sveikatos sutrikimus. Darboholikai slepia jausmus, netausoja savęs ir turi intymumo problemų. Jie neigia savo maniją dažnai dar atkakliau nei kitos manijos apimti žmonės, nes visuomenė ją pripažįsta. Darbo manija dangstoma pagreitėjusiu gyvenimo tempu, noru atlaikyti konkurenciją, geriau gyventi ir taip plinta lyg mutuojantis virusas su skambiu šūkiu : „ išlieka tik stipriausi „

Darboholikai prisiekia, kad jie tik dėl šeimos, firmos ar visuomenės taip sunkiai dirba, tačiau už visų jų pasisekimų slypi poreikis sužibėti ir tapti pripažintu. Kadangi darboholikai niekada nėra savimi patenkinti, jiems reikia darbo, kad jie galėtų pasireikšti ir susidaryti apie save teigiamą nuomonę. Valdžios siekimas padeda išlaikyti jiems atstumą nuo neišspręstų emocinių problemų, sumažina baimę. Darboholikai nesiryžta mažiau dirbti, nes bijo, kad juos apšauks dykaduoniais ar priekaištaus jiems dėl aplaidumo. Taip pat bijo, kad jei jie labiau tausos save, praras entuziazmą ir niekada jo nebeatgaus. Jie verčia save dirbti, nes bijo, kad priešingu atveju, išaiškės jų tingumas. Net ir supratę savo ligą , dažnaiusiai darboholikai bijo gydytis. Šią baimę sustiprina ir tikėjimas, kad pagydžius darbo maniją sumažės ir produktyvumas. Tačiau darbo manija nėra gerų pasiekimų garantas. Darboholikai siekia kiekybės, o sveiki darbuotojai – kokybės. Taigi išgydyti darboholikai gali netgi pagerinti savo darbo kokybę. Harmoningi darbuotojai yra produktyvesni, nes patiria mažiau streso ir todėl blaiviau mąsto, negu jų pasyvūs, įsitempę kolegos darboholikai.

Plačiai paplitęs klaidingas įsitikinimas, kad darboholikai myli darbą, nes tiek daug laiko praleidžia darbe. Nekreipdami dėmesio į tai, kokios yra darbo sąlygos, ar kiek uždirba, jie yra pasirengę padaryti viską, kas būtina, ir daugiau, kad įvykdytų pavedimą, net jei firma jiems už tai neatsilygina. Tačiau tai ką jie myli, yra ne pats darbas, o bėgimas nuo intymumo. Darboholikai pasineria į darbą, kad jaustūsi saugūs, nesvarbu, ar darbas juos patenkina. Teiginys, kad darbo manija apima tik tada, kai žmogus turi pelningą darbą yra klaidingas. Iš tiesų, daugumos darboholikų darbo manija pasireiškia darbinėje veikloje. Tačiau kitiems „arena“ tampa namai, visuomeninė veikla, sporto salė ar vaikų auklėjimas. Dar kitiems manija išryškėja, kai jie sodina medžius, siuva drabužį arba kloja vonios kambarį naujomis plytelėmis. Darbo manija pasireiškia įvairiomis formomis ir atima iš darboholiko laiką, energiją, mintis ir identiškumą.

Daugelis mano, kad darboholikai yra geresni darbuotojai, tačiau tai yra labai toli nuo tiesos. Darboholikai dažniausiai nemėgsta dirbti komandoje. Kadangi jie viską įpratę daryti patys, jiems sunkiai sekasi spręsti problemas ir dirbti drauge su kitais. Jie mano, jog jų nuomonė ir darbo metodai yra geriausi ir atmeta kitų sprendimus. Kadangi darboholikas nenori patikėti darbo kitiems, juo apsikrauna pats. Didelių lūkesčių negali išpildyti nei jis pats, nei jo kolegos. Todėl kolektyve plinta nesantaika. Jei darbuotojai nuolat siekia per trumpą laiką padaryti kuo daugiau, jiems gresia nuovargis bei rezultatyvumo sumažėjimas. Pasekmės – pyktis, dirglumas, nekantrumas. Neretai pasitaiko ir įniršio priepuolių.
Prielaida, kad darboholizmas gali būti išgydytas, jei paprasčiausiai trumpinsime darbo valandas, yra klaidinga. Vien tik sutrumpintas darbo laikas nėra sprendimas. Net atidirbę oficialias darbo valandas darboholikai verčia save mąstyti apie darbą, nors dedasi atsipalaiduoją arba bendraują. Norom nenorom jų mintys vis dar būna sutelktos į darbą, į rytdienos įvykius ir užduotis.

Manijų gydymo programos reikalauja abstinencijos. Darboholikas turi nustoti tiek dirbti, ištverti abstinencijos laikotarpį ir peržiūrėti savo darbo krūvį. Ne mažiau svarbu yra harmonizuoti kitas gyvenimo sritis – santykius šeimoje, su artimaisiais, draugais, atrasti savo paslėptus vidinius troškimus, išspręsti savo intymaus gyvenimo problemas, susitvarkyti su poreikiu siekti valdžios.

Nepavydėtina situacija – jei jūsų vadovas yra darboholikas.Padidėjusi atsakomybė už veiklą, kurios imasi firmai ar įmonei vadovaujantis asmuo, atsiradęs poreikis labai daug dirbti siejasi su nepasitikėjimo pavaldiniais jausmu ir su susikurtu įvaizdžiu : „jeigu aš to nepadarysiu, daugiau
niekas kitas to nesugebės“. Kai dėmesys skiriamas tik vienam dalykui – darbui, neišvengiamai nukenčia šalia esantys žmonės ir kyla bendravimo sunkumų. Viena, nebelieka laiko pasikalbėti su pavaldiniais, įsigilinti į jų rūpesčius. Antra, pašlija santykiai su mylimais žmonėmis. Į darbą pasinėręs žmogus vis mažiau dėmesio skiria šeimai ir neišvengiamai sulaukia artimųjų priekaištų ir pykčio protrūkių. Savo sukurtame pasaulyje, kuriame vietos užtenka tik darbui, žmogus pasilieka vienui vienas. Tokia konfliktiška būsena ima slėgti, ir dažniausiai tik dar labiau užsisklendžiama savyje bei dar daugiau laiko skiriama darbui. Kai tarnybinė padėtis neleidžia nusileisti žemyn, o santykius su namiškiais bei artimaisiais darbas jau yra sugriovęs ir nėra su kuo pasidalinti išgyvenimais, emocijomis, vienatvė tampa tragedija. Kai žmogus nuolat savyje kaupia agresyviąją energiją, jį užvaldo mintys, jog yra niekam nereikalingas, vienišas, kad nėra prasmės gyventi ir išeičių iš tokios būsenos. Tai gali tapti net savižudybės priežastimi. Dėl iširusios šeimos, artimųjų praradimo toks žmogus kaltina tik save ir pamažu ima galvoti apie savižudybę kaip išeitį.

Vadovui lemta būti vienišam. Kai prarandama pusiausvyra, o darbas užgožia norą pabūti su artimais žmonėmis, vienatvė gali tapti tragedija, stumenčia dvasios ligos link. Nuovargis, nerimas, nemiga, baimė, nepasitikėjimas pavaldiniais – tai būsenos, kurias išgyvenančiam reikia medikų pagalbos. Nuolatinė įtampa neišvengiamai pažeidžia psichiką: atsiranda nuolatinis nuovargis, sutrinka miegas. Atrodytų, išvargęs žmogus pultų miegoti, bet užmigti negali. Jam norėtų kokiu nors būdu sulipdyti iš šukių tą pasaulėlį, kurį jis kažkada turėjo ir pats nejučia sudaužė, bet kelias atgalios – sunkus ir reikalaujantis daug pastangų ir laiko. Laiko, kurio jis deja neturi. Laikas paaukotas darbui, vadovavimui, išlikimui. Graužiamas sąžinės, žmogus pamažu gręžiasi nuo praeities, kurios negali pakeisti. Daskomas prieštaringų jausmų, norom nenorom pasineria į realybę. Realybę, kurią jis iš paskutiniųjų stengiasi išsaugoti, tai darbą ir nors jame trokšta pasijusti pilnaverčiu.

Žmogaus, kurį visą laiką slegia didžiulė įtampa: darbas, pareigos, atsakomybė, įvairios baimės, santykiai su pasauliu tampa iškreipti. Tariami pavojai žalingai veikia žmogaus psichiką. Ilgainiui tokia būsena sunkėja, atsiranda depresijos požymių. Net iš ryto žmogus jaučiasi pavargęs, netenka gyvenimo džiaugsmo, išgyvena nuolatinį nerimą, įtampą, baimę, atsiranda vėlavimo pojūtis. Susirgęs žmogus kaip asmenybė jau nebegali veikti: negali sutelkti dėmesio, nuolat jaučia stiprų nuovargį, neturi jėgų net ryte atsikelti. Jį apima apatija, ima slėgti nereikalingumo, vienišumo jausmas. Jei liga negydoma, kyla savižudybės grėsmė, atsiranda alkoholizmo, narkomanijos, socialinių ( skyrybos ar darbo netektis ) problemų.

Tai kaip gi galima išmokti nepainioti savo vertės jausmo su darbu? Pirmiausia žmogus turėtų atkreipti dėmesį į faktą, kad dėl per didelio krūvio, jo gyvenimas nėra subalansuotas. Jam reikia išmokti skirti laiko atsipalaiduoti, mokytis, kūltūriniams renginiams, draugams ir šeimai, kuriuos jie apleido dėl ydingų savo darbo įpročių.
Ne visi žmonės, kurie eina į darbą nusiteikę šiandieną nuveikti labai daug, jau gali būti vadinami darboholikais. Paprastai, žmonės, kurie apibudina save kaip darboholikus, dažnai nėra tokie. Negalima vadinti žmogaus ligoniu vien dėl to, kad jis stengiasi gerai ir greitai atlikti savo darbą, nori būti pripažintas, pagirtas. Negalima teigti, kad pavaldinys turi atsisakyti dirbti viršvalandžius ar savaitgalį, jei vadovas to prašo. Tikrieji darboholikai eina į biurą tada, kai niekas to nereikalauja. Jie kenčia nuo įniršio, baimės, depresijos ir streso sukeltų ligų. Jie yra perfekcionalistai, negalintys patikėti darbo kitiems, turintys daugiau problemų su jutimu, nei su mąstymu. Jie nemoka bendrauti. Darbo vietoje jie dažnai sukelia nesantaiką – prastai dirba su savo kolegomis. Jų šeimyninis gyvenimas ir intymūs santykiai dažnai labai nukenčia nuo tokio elgesio. Darboholikai dirbdami įgyja savo vertės jausmą ir jaučiasi esą svarbūs. Visiškai neturi reikšmės, ar jiems tas darbas patinka, ar ne. Dėl darbo jie pasiruošę atsisakyti visko: šeimos, laisvalaikio, savo įprasto gyvenimo. Ir priešingai, jų kolegoms darbas teikia džiaugsmą, įprasmina gyvenimą, padeda ilgai gyventi ir išlikti darbingiems. Kartu geresni būna ir paties darbo rezultatai, didėja jo našumas ir produkcijos kokybė. Sveiki, darbo manijos neapimti darbuotojai nėra pasirengę aukotis patys ir aukoti savo šeimas ir gyvenimą dėl darbo.

DARBO IŠVADOS

Tad kaip nustatyti ribą tarp dabo entuziazmo ir darbo manijos? Kaip galima atskirti darbšų, komunikabilų darbuotoją nuo darboholiko? Kaip pačiam netapti darbo manijos auka?

Darbas – kiekvieno mūsų pragyvenimo šaltinis. Dirbame tam, kad galėtume tenkinti daugelį kitų savo poreikių: darbe realizuoti save, už gautą atlyginimą maitintis, apmokėti sąskaitas ir kt. Idealu, jeigu darbas yra mėgstamas, jame nepervargstame ir jis neatima iš mūsų viso laiko, kurį norėtume skirti poilsiui, šeimai, atostogoms. Bet jei darbas iš mūsų atima asmeninį gyvenimą, nustumdamas visa, kas mums brangu į antrą planą, vertėtų sustoti ir pagalvoti. Nuo šios stadijos iki rimtos ligos – tik vienas žingsnis. Profesionalios gydytojų pagalbos reikia jau tada, kai pirmieji įspėjamieji signalai yra įvairūs sveikatos sutrikimai: pradedant galvos, skrandžio skausmais ir baigiant nerimu, baime, nesugebėjimu valdytis, laikui bėgant, galintys peraugti į depresiją ar netgi tapti savižudybės priežastimi. (skaidrė)

Priežastys, dėl kurių gali atsirasti perdėtas atsidavimas darbui gali būti įvairios. Viena iš jų – nesugebėjimas planuoti laiko, skirto darbu atlikti. Žinome, kad darboholikai nelinkę darbo dalintis su kolegomis, jie nepriima kolegų pagalbos, pasiūlymų. Todėl visą darbą užsikrauna sau. Bet jei darbas būtų atliekamas kolektyvo, o ne vieno žmogaus, jo produktyvumasir kokybė nuo to nė kiek nenukentėtų. Priešingai – darbas be abejo būtų atliktas daug greičiau, neprireiktų dirbti viršvalandžių.

Darboholikui, dėl noro siekti karjeros, kolektyvinis darbas, deja yra nepriimtinas. Jis per daug geros nuomonės apie save, kad leistų padaryti kam nors klaidą, kuri jo perspektyviam darbui būtų lemtinga. Nuolatinė baimė suklysti, pasielgti ne taip, įsuka žmogų į darbo manijos verpetą vis labiau ir labiau. Troškimas sužibėti ir kilti karjeros laiptais užvaldo darboholiką, atitolindamas jį nuo visko: šeimos, draugų, pomėgių.

Ne visi žmonės, kurie eina į darbą nusiteikę šiandieną nuveikti labai daug, jau gali būti vadinami darboholikais. Paprastai, žmonės, kurie apibudina save kaip darboholikus, dažnai nėra tokie. Negalima vadinti žmogaus ligoniu vien dėl to, kad jis stengiasi gerai ir greitai atlikti savo darbą, nori būti pripažintas, pagirtas. Negalima teigti, kad pavaldinys turi atsisakyti dirbti viršvalandžius ar savaitgalį, jei vadovas to prašo. Tikrieji darboholikai eina į biurą tada, kai niekas to nereikalauja. Jie kenčia nuo įniršio, baimės, depresijos ir streso sukeltų ligų. Jie yra ligoniai, negalintys patikėti darbo kitiems, turintys daugiau problemų su jutimu, nei su mąstymu. Jie nemoka bendrauti. Darbo vietoje jie dažnai sukelia nesantaiką – prastai dirba su savo kolegomis. Jų šeimyninis gyvenimas ir intymūs santykiai dažnai labai nukenčia nuo tokio elgesio. Darboholikai dirbdami įgyja savo vertės jausmą ir jaučiasi esą svarbūs. Visiškai neturi reikšmės, ar jiems tas darbas patinka, ar ne. Jie nekreipia dėmesio, kokios darbo sąlygos, laikas. Kyla klausimas , koks turėtų būti darbas, kad jis būtų naudingas, o ne kenksmingas žmogui.(skaidrė)

Dėl darbo darboholikai pasiruošę atsisakyti visko: šeimos, laisvalaikio, savo įprasto gyvenimo. Ir priešingai, jų kolegoms darbas teikia džiaugsmą, įprasmina gyvenimą, padeda ilgai gyventi ir išlikti darbingiems. Kartu geresni būna ir paties darbo rezultatai, didėja jo našumas ir produkcijos kokybė. Sveiki, darbo manijos neapimti darbuotojai nėra pasirengę aukotis patys ir aukoti savo šeimas ir gyvenimą dėl darbo.

Aiškios ribos tarp darbo entuziazmo ir ligos nubrėžti neįmanoma. Tai turi padaryti pats žmogus, nusprendęs, ar jis nori gyventi ar tik dirbti .

LITERATŪRA:

ŽURNALAI:
• VADOVO PASAULIS, 2000 lapkritis, nr.11, psl. 70-72;
• PSICHOLOGIJA TAU, 2000 rugsėjis/spalis, nr.5, psl. 22-26.

LIETUVOS RYTAS, 2003 balandžio 29 d., nr.98.

MEDICINOS ENCIKLOPEDIJA, I tomas, Vilnius, 1991. psl. 160-162.

Leave a Comment