arabu filosofu konspektai

ABU ALIS IBN SINA (980-1O37)
Abu Alis Huseinas ibn Abdalahas Ibn Sina (lotynizuota ioima — Avicena) gimė
Aišanoje (prie Buchaios). Mokėsi Bu-charoje. Čia netrukus pagarsėjo kaip
puikus gydytojas. Vengdamas persekiojimo už savo laisvamaniškas pažiūras,
iš Bucha-ros persikėlė į Chorezmo sostine Urgenčą, tačiau netrukus ir iš
čia buvo priverstas bėgti į Iraną, kur dirbo rūmų gydytoju, viziriu
(ministru). Amžininkų buvo vadinamas Trečiuoju mokytoju (po Aristotelio ir
ai Farabio). Mirė Hamadane (Iranas).
Kūrybinis Ibn Sinos palikimas labai gausus. Mūsų laikus pasiekė apie 250 jo
veikalų. Dar autoriui gyvam esant, dingo stambus 20 tomų enciklopedinio
pobūdžio darbas „Teisingumo knyga.” bei ,,Rytų filosofija”. Iš
reikšmingiausių Ibn Sinos veikalų paminėtinas 5 knygų ,,Medicinos kanonas”—
viduramžių medicinos mokslų viršūnė. Iš 182 filosofijai skirtų darbų
reikšmingiausias yra 18 tomų veikalas „Gydymo knyga”— tikra filosofijos
mokslo enciklopedija, susidedanti iš 4 dalių: logikos,
231
fizikos, metafizikos ir matematikos. Paminėtinas ir trumpas šio veikalo
variantas „Gelbėjimo knyga”, taip pat veikalai ,,2inių knyga”, „Nurodymų ir
pamokymų knyga”, „Gaunama ir pasiekiama” (20 tomų), „Apie mokslų
klasifikavimą”, „Gėris ir blogis” ir kiti.
Chrestomatijoje spausdinama keletas fragmentų iš Ibn Si-nos „Gelbėjimo
knygos”.
GELBĖJIMO KNYGA [APIE PASAULIO AMŽINUMĄ]
„Amžina” yra sakoma apie ką nors arba esmės, arba laiko. aatžvilgiu. Esmės
atžvilgiu amžina yra tai, kieno esmė neturi jokio principo, nuo kurio
priklausytų jo egzistavimas, o laiko atžvilgiu amžina yra tai, kieno
egzistavimo laikas neturi pradžios.
„Sukurta” taip pat turi dvi reikšmes. Viena reikšmė — tai, kieno esmė turi
kokį nors principą, nuo kurio priklauso j

jo egzistavimas, o kita — tai,
kieno egzistavimo laikas turi pradžią: buvo toks laikas, kai kas nors dar
neegzistavo, o iki jo buvo tokia trukmė, kuri neturėjo būties, bet ta
pirmiau buvusi trukmė pasibaigė. Viso to prasmė yra ta, kad būna toks
laikas, kai kas nors būna kaip nebūtis, nes laikas ir materija egzistuoja
pirmiau už visa tai, kieno egzistavimas turi pradžią laiko atžvilgiu, bet
ne pradžią, susijusią su kūrimu iš nieko. <. . .>
Visatos principas — būtina esatis. O būtina esatis yra tokia, kad visa, kas
gauna iš jos savo egzistavimą, būtinai egzistuoja, nes priešingu atveju
būtina esatis būtų tokia, kokia ji dar nėra buvusi, ir tada ji nebūtų
būtina esatis visais atžvilgiais. Tarkime, kad naujoji būsena atsiranda ne
iš jos esmės, o už jos — laisvai, kaip mano kiti. Tad klausimas dėl vvalios
atsiradimo iš jos turi būti keliamas taip: ar valia atsirado gamtos, ar dar
ko nors, nesvarbu, kas tai būtų, dėka? Kad ir kažin ką laikytume
atsiradusiu po savo nebuvimo, apie jį visada bus manoma taip: arba tai
atsirado iš būtinos esaties, arba ne iš jos, bet tarsi kas nors šalia jos
esmės. Jeigu tai atsirado iš jos, vadinasi, pasikeitė jos esmė, o būtina
esatis,
232
kaip jau sakėme, savo esme yra būtina esatis visais atžvilgiais. Kita
vertus, jeigu būtina esatis, atsiradus kam nors pašaliniam ios atžvilgiu,
pasiliktų tokia pati, ko
okia buvo ligi tol, jeigu ji nepatirtų visiškai
nieko nauja, jeigu padėtis nepasikeistų ir, esant tokiai padėčiai, nieko
neatsirastų, tai ir nereikėtų, kad iš jos kas nors atsirastų, priešingai,
jos padėtis ir būsena turėtų pasilikti tokios pačios, kokios buvo. Mat iš
jos atsiradusi egzistavimo būtinybė būtų būtinai susijusi su atskyrimu,
arba šitam egzistavimui reikėtų atiduoti pirmenybę, tarpininkaujant kam
nors, ko nebuvo, kai pirmenybė buvo atiduodama iš jos atsiradusiai nebūčiai
ir kai tai buvo susilaikymo nuo veiksmo būsenoje. Bet tai jau nėra kas nors
išoriška jos atžvilgiu. Juk mes kalbame apie atsiradimą to, kas atsiranda
iš jos pačios, be tarpininkavimo to, kuris atsirasdamas skatina kito
atsiradimą, kaip yra kalbama apie valią ir objektą, į kurį ji nukreipta.
Nuoširdus nemeluojantis protas liudija tai, kad jeigu viena ir ta pati esmė
visais atžvilgiais išlieka tokia, kokia ji buvo, ir jeigu pirmiau iš jos
nieko neatsirado ir ji šiuo momentu išlieka nepakitusi, tai ir šiuo momentu
iš jos niekas neatsiranda. Juk jeigu šiuo momentu iš jos staiga pradėtų kas
nors atsirasti, tai šioje esmėje atsirastų arba tikslas, arba valia, arba
prigimtis, arba jėga, arba sugebėjimas, arba dar kas nors, ko pirmiau
nebuvo. Kas neigia tai, tas žodžiais neigia jo proto įteigtą tiesą, kad
pritartų jai savo sielos gilumoje. Juk tai, kas gali egzistuoti ir
neegzistuoti, nepereina į aktualųjį būvį, ir jo atsiradimas turi pirmenybę
tik dėl ta
am tikros priežasties. <.. .>
Ir kokiu būdu susilaikymo nuo kūrimo momentas gali nebūtyje skirtis nuo
momento, kai prasideda kūrimas? Kuo vienas momentas skiriasi nuo kito? Kita
vertus, jeigu atsirandantysis, kaip paaiškėjo, atsiranda tik iš tokio
atsirandančiojo, kuris glūdi pačiame principe, tai atsiradimas to, kas
atsiranda iš prado, gali būti nulemtas arba prigimties, arba tam tikros jam
būdingos akcidencijos, kuri skiriasi nuo valios, arba valios, kadangi jis
nenulemiamas nei prievartos, nei atsitiktinumo. Jeigu šis atsiradimas
nulemiamas prigimties, vadinasi, prigimtis pakito, jeigu akcidencijos,
vadinasi, ir akcidencija pakito, o jeigu valios, tai, tarę, kad ji
atsiranda jame arba šalia jo, mes klausiame: kodėl <. . .> tai, ko
siekiama, nepradėjo egzistuoti pirmiau? Ar tu negalvoji, kad pradas palaikė

233
tinkamu kaip tik dabar arba kad atsirado jarn patogus momentas, arba kad
jis kaip tik dabar įgijo sugebėjimą realizuoti jį. <.. .>
APIE SIELĄ Skyrius apie augalinę sielą
Kai elementai sumaišyti proporcingiau, kitaip sakant, išlaiko didesnę
pusiausvyrą, negu minėtuose kūnuose ‘, iš jų dangaus kūnų jėgų dėka
atsiranda ir kitos esaties rūšys, pirmiausia augalai. Vieni augalai išauga
iš sėklų ir išskiria tam tikrą kūną kaip substratą dauginimosi jėgai, o
kiti auga, at-sirasdami spontaniškai, be sėklos. Kadangi augalai maitinasi
patys, tai jie turi maitinančiąja galią, o kadangi jie patys auga,
jie turi augimo galią. Ir dar. Kadangi kai kurie augalai turi ypatybę
gimdyti į save panašų ir būti pagimdyti panašaus į
į save, tai jie turi
dauginimosi galią. Dauginimosi galia nėra tapati maitinančiajai.
Pavyzdžiui, neprinokę vaisiai turi maitinančiąja, bet neturi dauginimosi
galios. Lygiai taip pat jie turi augimo galią, bet neturi dauginimosi
galios. Maitinančioji galia taip pat nėra tapati augimo galiai. Iš
tikrųjų, argi tu nematai, jog pasenę gyvūnai turi maitinančiąja galią, bet
neturi augimo galios?
Maitinančioji galia maitindama atstato tai, kas jau suiro. Augimo galia
didina pagrindinių organų substanciją į ilgį, plotį ir gylį, be to, ne kaip
papuola, o taip, kad jie pasiektų augimo ribą. O dauginimosi galia suteikia
materijai tam tikro daikto formą; ji atskiria nuo kūno tokią dalį, kurioje
yra jo įgyta galia ir kuri atlieka savo veiksmus, kai yra medžiaga ir
vieta, pasirengusios priimti galios veiksmą. Iš to, ką sakėme, matyti, jog
visus augalų, gyvulių ir žmonių veiksmus atlieka tam tikros galios, kurios
pranoksta ne tik veiksmus, vykstančius neorganiniuose kūnuose, bet ir pačią
elementų mišinio prigimtį.
Po augalų eina gyvuliai. Pastarieji atsiranda iš elementų mišinio, kurio
pusiausvyra daug didesnė negu dviejų ankstesniųjų 2, ir todėl jis yra
pasirengęs priimti gyvulinę sielą, nes ji jau praėjo augalinės sielos
pakopą. Ir kuo jo pusiausvyra didesnė, tuo geriau ji sugeba priimti kitą
sielos galią, daug subtilesnę už ankstesniąją.
234
Siela yra tarsi vieninga giminė, kuri tam tikru būdu gali būti padalyta į
tris dalis. Pirmąją dalį sudaro augalinė siela; ij — tai pirmasis
natūralaus organinio kūno užbaigimas tokiu laipsniu, kokiu jis dauginasi,
auga ir maitinasi. O maistas — tai kūnas, turintis ypatybę prisitaikyti
prie prigimties to kūno, kuriam jis būna maistas, kai prideda tiek, kiek
jame suirsta, arba kiek daugiau ar mažiau. Antrąją dalį sudaro gyvulinė
siela; ji — tai toks pirmasis natūralaus organinio kūno užbaigimas, kai
suvokiama atskirybė ir atliekami savavališki judesiai. Trečiąją dalį sudaro
žmogaus siela; ji — tai toks pirmasis natūralaus organinio kūno užbaigimas,
kai veiksmai atliekami, sąmoningai pasirenkant ir apsvarstant, ir kai
suvokiama bendrybė.
Augalinė siela turi tris galias: pirmiausia, maitinančiąja galią, taip
keičiančią kūną, skirtingą nuo kūno, kuriame ji yra, kad jis tampa panašus
į kūną, kuriame būdama ji atstato tai, kas jau suiro; antra, augimo galią,
taip didinančią kiekvieną dalį kūno, kuriame ji būna proporcinga jo ilgio,
pločio ir gylio matmenims, kad galutinai užbaigiamas jo augimas; trečia,
dauginimosi galią, gaunančią iš kūno, kuriame ji yra. tam tikrą dalį,
potencialiai panašią į jį, ir, padedant kitiems į jį panašiems kūnams,
atliekančią tokius kūrimo ir maišymo veiksmus, kurių dėka ji tampa
aktualiai panaši į pati kūną.
Skyrius apie gyvulinę sielą
Pirmasis skirstymas parodo, kad gyvulinė siela turi dvi galias: judinimo ir
suvokimo. Judinimo galia skirstoma dar į dvi rūšis: ji yra judinanti arba
kaip pradas, skatinantis judėjimą, arba kaip veikiantis pradas. Judinimo
galia kaip skatinantis pradas yra troškimo galia. Kai ieškoma arba vengiama
forma įstringa mūsų vaizduotėje,— apie tai vėliau mes dar plačiai
kalbėsime,— ji pažadina tą galią judėjimui. Troškimo galia skirstoma į
galią, vadinamą aistra,— ji skatina tokius judesius, kuriais ji verčia kūną
ieškant malonumo artėti prie daiktų, kurie jam atrodo būtini arba
naudingi,— ir į galią, vadinamą pykčio galia,— ji skatina kūną tokiam
judėjimui, kuriuo priverčia kūną atsisakyti žalingų ir pragaištingų dalykų
ir su jais kovoti. Judinimo galia kaip veiksnys yra tokia nervuose ir
raumenyse atsirandanti galia, kuri skatina raumenų
235
susitraukimą, nukreipia judėjimo šaltinio3 link sausgysles ir raiščius,
jungiančius kūno dalis, juos atleidžia arba ištempia šaltiniui priešinga
kryptimi.
Suvokimo galia skirstoma į galią, suvokiančią iš išorės, ir galią,
suvokiančią iš vidaus. ~
Galia, suvokianti iš išorės,— tai penki arba aštuoni pojūčiai, ir būtent
tokie.
Regėjimas — tai tuščiaviduriame nerve esanti galia, suvokianti ledo
pavidalo drėgmėje 4 atsispindinčią formą kūno, kuris turi spalvą,
perduodamą per aktualiai skaidrius kūnus į lygių kūnų paviršius.
Klausa — tai galia, esanti klausos kanalo paviršiuje išsi-sklaidžiusiame
nerve; ši galia suvokia formą, kurią perduoda virpesiai oro, stipriai
suspausto tarp smūgį suteikiančio bei smūgį patiriančio kūno ir
besipriešinančio tam, iš ko kyla garsas. Tas virpėjimas pasiekia klausos
kanale uždarytą užsistovėjusį orą ir priverčia jį taip pat virpėti; šių
judesių bangos palyti nervą, ir tada mes girdime garsą.
Uoslė — tai galia, esanti dviejose priešakinės smegenų dalies čiulptuko
formos ataugose ir suvokianti joms perduodamą į nosį oru įtraukiamą kvapą,
esantį su oru sumišusiuose garuose, arba kvapą, esantį ore dėl to, kad
oras, veikiamas vieno ar kito kvepiančio kūno, keičiasi.
Skonis — tai galia, esanti liežuvyje išsidraikiusiame nerve; ta galia
suvokia tirpstantį kūnų skonį, kuris susiliečia su liežuviu ir susimaišo su
maloniu skysčiu, turinčiu besikeičiantį mišinį.
Lytėjimas — tai viso kūno odos ir raumenų nervuose esanti galia, kuri
suvokia viską, kas liečiasi su kūnu, ir ji veikia mišinį, arba junginį,
sudarančiomis priešybėmis. Kai kieno nuomone, ši galia yra ne paskutinė
rūšis, o greičiau giminė keturių galių, išsisklaidžiusių viso kūno odoje.
Viena iš šių galių atskiria šilumą nuo šalčio, antra — drėgnumą nuo
sausumo, trečia — kietumą nuo minkštumo, ketvirta — grubumą nuo lygumo.
Tiktai ta aplinkybė, kad jie sutelkti viename organe, įkvepia mintį, jog jų
esmė yra vieninga.
236
Skyrius apie vidinius pojūčius
Vienos iš galių, suvokiančių iš vidaus, suvokia juntamų daiktų
formas, kitos — juntamų daiktų idėjas. Iš suvokimo jįų vienos
suvokia ir veikia, o kitos suvokia, bet neveikia. Vienos iš jų suvokia
pirminiu būdu, o kitos — antriniu.
Skirtumas tarp formos suvokimo ir idėjos suvokimo yra tas, kad forma
suvokiama vienu metu tiek vidiniu pojūčiu, tiek išoriniu; tik iš pradžių ji
suvokiama išoriniu pojūčiu, kuris po to perduoda ją vidiniam. Pavyzdžiui,
avis suvokia vilko formą, t. y. jo kontūrus, išorinę formą ir spalvą,
šitaip: vilko formą avis suvokia vidiniais pojūčiais, tik iš pradžių ji yra
suvokiama išoriniais. Juntamo daikto idėją suvokia siela, bet taip, kafl iš
pradžių jai nereikia suvokti išoriniu pojūčiu. Pavyzdžiui, avis, be
suvokimo išoriniu pojūčiu, suvokia priešiškumo vilkui idėją, verčiančią ją
bijoti vilko ir bėgti nuo jo. Todėl tai, kas apie vilką iš pradžių
suvokiama išoriniu pojūčiu, o vėliau vidine galia, yra vadinama forma, o
tai, kas yra suvokiama vidine galia, bet išoriniu pojūčiu nebuvo suvokiama,
vadinama idėja.
Skirtumas tarp suvokimo, lydimo veiksmo, ir suvokimo, nelydimo veiksmo, yra
tas, kad kai kurių vidinių galių veiksmai yra ne kas kita, kaip suvokiamų
formų bei idėjų sujungimas vienos su kita ir jų atskyrimas, nes po to, kai
šios vidinės galios suvokia, jos dar ir veikia tuo, ką suvokė. Suvokimas,
nelydimas veiksmo, yra toks, kai formos ir idėjos tik atsispindi pojūčių
organe, o apie pojūti negalima pasakyti, kad jis savavališkai sujungia ir
atskiria.
Skirtumas tarp pirminio ir antrinio suvokimo yra tas, kad pirminis
suvokimas tam tikru būdu tiesiogiai įgauna pačią formą. Antrinis suvokimas
daikto formą įgauna per kokį nors tarpininką.
Prie gyvūnų vidinių suvokimo galių priklauso fantazijos galia, arba bendras
pojūtis. Tai priekiniame smegenų skilvelyje esanti galia, savarankiškai
įgaunanti visas formas, kurias užfiksuoja penki pojūčiai ir perduoda jas
tai galiai.
Toliau eina suvokimo galia, taip pat esanti priekinio smegenų skilvelio
gale. Tai galia, kuri išsaugo tai, ką bendras pojūtis gauna iš penkių
atskirų pojūčių ir ką jis išsaugo netgi tada, kai dingsta pojūčiais
suvokiamas daiktas.
237
Žinok: formą suvokia kita galia, o ne ta, kuri, kaip minėjome, kažką
išsaugo. Pavyzdžiui, vanduo. Jis sugeba priimti atspindį, pėdsakus ir
apskritai kontūrus, bet jis nesugeba jų išsaugoti.
Toliau eina galia, kurią, taikydami gyvulinei sielai, vadina vaizduotės
galia, o taikydami žmogaus sielai — mąstymo galia. Tai smegenų viduriniame
skilvelyje, prie kirmėlinės ataugos esanti galia, kuri vaizduotėje gali
savavališkai sujungti ir atskirti daiktus.
Toliau eina nuovokos galia. Būdama vidurinio smegenų skilvelio gale, ši
galia suvokia pojūčiais nesuvokiamas idėjas, kurios egzistuoja atskiruose
juntamuose daiktuose. Pavyzdžiui, avyje esanti galia, kuri nusprendžia, jog
nuo šito vilko reikia bėgti, o prie šito ėriuko galima meilintis.
Toliau eina išsaugojimo ir prisiminimo galia. Būdama užpakaliniame smegenų
skilvelyje, ši galia atskiruose juntamuose daiktuose išsaugo tas pojūčiais
nesuvokiamas idėjas, kurios yra suvokiamos nuovokos galia. Išsaugojimo
galios santykis su nuovokos galia toks pat, kaip ir vadinamosios suvokimo
galios santykis su bendru pojūčiu, o nuovokos galios santykis su idėjomis
toks pat, kaip ir vadinamosios vaizduotės galios santykis su pojūčiais
suvokiamomis formomis.
Tokios gyvulinės sielos galios. Vieni gyvuliai turi visus penkis pojūčius,
o kiti — tik kai kuriuos iš jų. Skonis ir lytėjimas būtinai yra būdingi
kiekvienam gyvuliui, tačiau būna tokių gyvulių, iš kurių vieni neturi
uoslės, kiti — klausos, treti — regėjimo.
Skyrius apie protingąją sielą
Protingoji žmonių siela skirstoma į praktinę ir mąstymo galią. Kiekviena iš
šių galių turi bendrą pavadinimą — protas.
Praktinė galia — tai žmogaus kūno judėjimo šaltinis, skatinantis jį atlikti
atskirus apgalvotus veiksmus, atitinkančius vienus ar kitus ketinimus. Ji
turi tam tikrą ryšį su gyvuliškomis troškimo ir vaizduotės galiomis bei
nuovokos galia ir yra dvejopos prigimties. Jos ryšys su gyvuliška troškimo
galia yra toks, kad joje atsiranda žmogui būdingos būsenos, dėl kurių jis
yra linkęs greitai veikti ir patirti veiksmą, pavyzdžiui, kaip būna
gėdijantis, varžantis, juokiantis, verkiant ir
238
panašiai. Jos ryšys su gyvuliška vaizduotės galia yra toks, kad ji
panaudoja ją, žiūrėdama tvarkos atsirandančiuose ir išnykstančiuose
daiktuose, taip pat tirdama žmonių menus, jos dvejopą prigimtį rodo tai,
kad tarp praktinio proto ir mąstančio proto atsiranda su veiksniais
susijusių paplitusių ir gerai žinomų nuomonių, pavyzdžiui, kad melas ir
prievarta yra gėdingi dalykai, ir panašūs teiginiai, kurie logikos knygose
aiškiai atribojami nuo pirmųjų proto pradų.
Si praktinė galia turi viešpatauti kitoms kūno galioms, atsižvelgdama į
nurodymus kitos galios, apie kurią dar kalbėsime, kad ji visiškai
nepasiduotų šių galių veiksmams, bet, priešingai, kad šios pasiduotų jos
veiksmams ir būtų prislopintos, kad kūnas dėl natūralių daiktų poveikio
praktinėje galioje nesukeltų pasyvios būsenos, vadinamos blogomis
dorovinėmis savybėmis. Jos apskritai niekas neturėtų veikti ir nuo nieko ji
neturėtų priklausyti. Priešingai, ji turėtų iškilti virš kitų kūniškų galių
ir pasižymėti dorybingomis moralinėmis savybėmis.
Galimas daiktas, dorovinės savybės bus priskiriamos ir kūno galioms;
tačiau, jeigu pastarosios įsivyraus, jos užims tam tikrą aktyvią padėtį, o
praktinis protas — pasyvią. Taigi tas pats dalykas bus ir praktinio proto,
ir kūniškų galių moralinių savybių šaltinis. Bet, jeigu kūniškos galios bus
nugalėtos, jos užims tam tikrą pasyvią padėtį, o praktinis protas •—
aktyvią. Taigi mes užimsime dvi padėtis ir turėsime dvi dorovines savybes
arba bus viena dorovinė savybė, bet ji bus dvejopa. Mūsų dorovinės savybės
priskiriamos praktinei galiai todėl, kad žmogaus siela, kaip paaiškės
vėliau, yra vieninga substancija, turinti ryšį su dviem pusėm: viena pusė —
tai, kas aukščiau už ją, kita — tai, kas žemiau už ją5. Kiekvienai iš šių
pusių žmogaus siela turi tam tikros galios, kuria nustatomas ryšys tarp jos
ir šitos pusės. Taigi praktinė galia yra sieloje tam, kad užmegztų ryšį su
tuo, kas yra žemiau jos, t. y. su kūnu, ir kad jį valdytų. O mąstymo galia
yra sieloje tam, kad užmegztų ryšį su tuo, kas aukščiau jos ir iš ko ji
gauna tai, kas suvokiama protu. Vadinasi, mūsų siela yra tarsi dviveidė:
vienas veidas atkreiptas į kūną (būtina, kad šis veidas nepasiduotų jokiam
poveikiui, kuris yra sąlygojamas kūno prigimties), o kitas — į aukštuosius
pradus (būtina, kad šis veidas iš jų patirtų poveikį). Štai ir viskas apie
praktinę galią.
239
Skyrius apie mąstymo galią ir jos laipsnius
Mąstymo galia paprastai gauna įspūdžių iš bendrųjų nuo materijos atsijusių,
formų. Jeigu šios formos bus atsijų, sios pačios savaime, tai ji
paprasčiausiai jas priims, o jeigu ne, tai ji jas abstrahuos, kad jos
neturėtų jokio ryšio su materija. Bet kaip tai daroma, paaiškinsime vėliau.
Su minėtomis formomis ši mąstymo galia turi įvairių ryšių, nes tai, kas
turi ypatybę kažką priimti, priima jį kartais potencialiai, o kartais
aktualiai.
Sąvoką „potencija” vartojame, kalbėdami apie „buvusį” ir „būsimą” trimis
prasmėmis. Potencija vadinamas bendras polinkis, dėl kurio niekas netampa
aktualus ir neatsiranda nieko, kas ką nors galėtų padaryti aktualų,
pavyzdžiui, kūdikio sugebėjimas rašyti. Potencija dar vadinamas toks
polinkis, kai koks nors daiktas realizuoja tik tai, kas jam padeda tapti
aktualiam be jokio tarpininko, pavyzdžiui, jaunuolio, susipa-žinusio su
rašalu, kalemu6 ir raidžių reikšmėmis, sugebėjimas rašyti. Pagaliau
potencija vadinamas toks polinkis, kuris įgyvendinamas įrankiu. Šiuo atveju
kartu su įrankiu polinkis yra toks tobulas, kad jis gali pasidaryti
aktualus bet kada, be to, veikėjui nereikalingi išradimai,— tam užtenka
tiktai jo noro,— pavyzdžiui, raštininko sugebėjimas, kai jis nerašo.
Pirmoji potencija vadinama potencija apskritai, arba materialia potencija.
Antroji potencija vadinama galima potencija. Trečioji potencija vadinama
patirtimi. Kartais antrąją vadina patirtimi, o trečiąją — potencijos
realizavimu.
Taigi mąstymo galios santykis su mūsų minėtomis at-sijusiomis formomis gali
turėti potencijos apskritai pobūdį, kai šita galia yra sieloje, bet dar
nėra gavusi nieko iš sielai potencialiai priklausančio tobulumo. Šiuo
atveju ji vadinama materialiu protu. Šią galią, vadinamą materialiu protu,
turi kiekvienas individas, o materialia ji vadinama tik todėl, kad yra
panaši į polinkį pirmosios materijos, kuri, būdama kiekvienos formos
substratas, ne savaime turi tam tikrą formą. Toks santykis gali būti
galimos potencijos pobūdžio kaip tik tada, kai mąstymo galia jau turi
pirmuosius protinio suvokimo objektus, nuo kurių ir per kuriuos prieina iki
antrųjų protinio suvokimo objektų. Pirmaisiais protinio suvokimo objektais
aš suprantu sąlygas, priimamas ne jas įgyjant iš išorės ir ne taip, kad jas
priimantis suprastų, jog jis nors trum-
240
pam galėtų jų nepriimti. Pavyzdžiui, toks yra mūsų įsitikinimas, kad visuma
didesnė už dalį ir kad daiktai, lygūs tam pačiam daiktui, yra lygūs
tarpusavyje. Kol materialusis protas, pereidamas į aktualią būseną, neturi
nieko, išskyrus šią potenciją, jis vadinamas valdančiuoju. Palygintas su
pirmąja potencija, jis gali būti pavadintas aktualios būsenos protu, nes
pirmoji potencija negali aktualiai pažinti daikto, o valdantysis protas
pažįsta, pradėdamas jį tirti aktualioje būsenoje. Mąstymo galios santykis
su abstrahuotomis formomis gali turėti realizuoto potencialumo pobūdį kaip
tik tada, kai po pirmųjų protu suvokiamų formų įgyjamos ir antrosios protu
suvokiamos formos, nors valdantysis protas jų netiria ir negrįžta prie jų
aktualiai, bet greičiau jos tarytum slypi jame, taigi, kai nori, jis
tyrinėja šias formas aktualiai, jas suvokia ir suvokia tai, kad jos jau yra
suvoktos. Aktualios būsenos protu jis vadinamas todėl, kad jis, kai nori,
pažįsta, neapsisunkindamas įgijimu iš išorės, nors jį proto, einančio
paskui jį, atžvilgiu galima būtų pavadinti ir potencialios būsenos protu.
Mąstymo galios santykis su atsietomis formomis gali būti aktualaus pobūdžio
apskritai, ir kaip tik tada, kai protu suvokiama forma yra prote, o šis ją
tiria aktualiai ir aktualiai ją suvokia, suvokdamas ir tai, kad jis
aktualiai ją suvokia. Taip ir susidaro vadinamasis įgytas protas. Įgytu
protu jis vadinamas tik todėl, kad, kaip paaiškinsime vėliau, potencialios
būsenos protas pereina į aktualią būseną, tiktai padedamas tam tikro proto,
kuris visada yra aktualioje būsenoje. Kai potencialios būsenos protas tam
tikru būdu susijungia su protu, esančiu aktualioje būsenoje, jame aktualiai
atsispindi tam tikra rūšis formų, gaunamų iš to proto. Taigi pasirodo, jog
tos formos gaunamos iš išorės.
Tokie galių, vadinamų mąstančiuoju protu, laipsniai. Įgytas protas
vainikuoja gyvųjų būtybių giminę ir į ją įeinančių žmonių rūšį. Ir įgytu
protu žmogiškoji potencija jau tampa panaši į pirmuosius visos esaties
pradus.
Versta iš: ahtoaofhh MiipOBož ({>haoco(})hh b ieTtipėx xoMax.—M., 1969, t.
l, i. 2, c. 730—744. Vertė Leonas Valkūnas

ABU HAMIDAS AL GAZ ALIS
(1058 ar 1059-1111)
Abu Hamidas Muhamedas ibn Muhamedas ai Gazalis mokėsi savo gimtajame
miestelyje Horasane (Iranas), vėliau Ni-šapūre. Pagarsėjęs kaip puikus
polemizuoto jas, jis buvo pakviestas į Bagdadą dėstyti teologijos ir
filosofijos. Čia ir prasidėjo aktyvi filosofinė jo veikla. Iš pradžių jis
buvo aristotelininkų ai Farabio ir Ibn Sinos pasekėjas, bet, už tai
pašalintas iš mokytojo pareigų, išvyko į Siriją, kur, paveiktas sufizmo
filosofijos, pakeitė savo ankstesnius įsitikinimus ir 11 metų išgyveno
visiškoje vienatvėje. Tik į gyvenimo pabaigą vėl užsiėmė aktyvia
visuomenine ir filosofine veikla, bet jau kaip sufijas, kovodamas su
pažangia filosofine mintimi. Mirė Horasane.
Svarbiausi ai Gazolio veikalai yra ,,Filosofų tikslai” (parašytas dar
aristotelininkų įtakoje), ,,Filosolų paneigimas”, „Laimės eleksyras”,
„Religinių mokslų atgimimas” ir kiti.
Chrestomatijoje spausdinama keletas ištraukų iš autobiografinio filosofinio
ai Gazolio traktato ,,Saugantis nuo suklydimų”. Jame autorius išdėsto savo
pasaulėžiūros evoliuciją.
SAUGANTIS NUO SUKLYDIMŲ Įžanga
Savo gyvenimo klestėjimo laikotarpiu — nuo to laiko, kai aš tapau subrendęs
(o subrendau aš, dar neturėdamas nė dvidešimt metų), ir ligi šiol, kai mano
metai jau persirito per penkiasdešimtį,— aš nuolat puldinėdavau į šitos
bedugnės jūros gelmes, kaip narsuolis (o ne atsargus bailys) skrosdavau jos
dugną, panirdavau į painių klausimų liūną, griebdavausi įvairiausių
problemų, nepaisydavau jokių sunkumų, studijuodavau kiekvienos partijos
dogmas ir atskleisdavau slaptus kiekvienos sektos mokymus, kad atskirčiau
teisuolį nuo apsimetėlio ir tuos, kurie remiasi Suna ‘, nuo tų, kurie
skelbia ere-
242
tiškas naujoves. Be to, aš neapeidavau nė vieno batynijos2 atstovo,
nepasidomėjęs jo mokymu, nė vieno zahirijo 3 atstovo, trokšdamas
susipažinti su jo mokymo esme, nė vieno filosofo, stengdamasis pasiekti jo
filosofijos gelmes, nė vieno mutakalimo, norėdamas suvokti jo kalamo4 ir jo
dialektikos tikslą, nė vieno sufijo, neužsiliepsnodamas aistra įsiskverbti
į sufizmo paslaptis, nė vieno ortodokso, nepasiteiraudamas, prie ko veda
tikrasis jo ortodoksiškumas, nė vieno eretiko ir bedievio,
neišsiaiškindamas, iš kur jame atsiranda tiek įžūlumo paneigti
aukščiausiąjį ir pasiduoti erezijoms. Troškimas suvokti tikrąją daiktų
prigimtį buvo mano savybė ir kasdienis noras jau nuo pirmųjų savarankiškų
mano žingsnių, nuo pirmųjų mano jaunystės dienų. Tai buvo instinktas,
įgimta savybė, kuriuos į mano prigimtį Alachas įdiegė prieš mano valią ir
be jokių mano pastangų. Dėl to, jau žengiant į paauglystę, nuo manęs
nukrito tradicijos pančiai ir išsisklaidė paveldėtos dogmos. Mat aš
pamačiau, jog krikščionių paaugliai buvo auklėjami tik krikščioniškai, žydų
— žydiškai, o musulmonų— musulmoniškai. Aš išgirdau legendą apie pranašą
(telaimina ir tesveikina jį Alachas), kurioje jis kalba: „Kiekvienas
naujagimis atsiranda pasaulyje su įgimta skaistybe, ir tik vėliau tėvai
daro iš jo arba žydą, arba krikščionį, arba magą”. Jau tais paauglystės
metais stengiausi suvokti pirmapradę žmogaus prigimtį ir tikrąją prigimtį
dogmų, įgyjamų sekant tėvais ir auklėtojais, kad suprasčiau, kuo skiriasi
tos dogmos viena nuo kitos (jų principai įsisavinami besimokant, ir
nesutariama, kurie iš jų tikri, o kurie — klaidingi). Ir pats sau galvojau:
„Pirmiausia, ko man reikia,— tai pažinti tikrąją daiktų prigimtį, todėl man
būtinai reikės išsiaiškinti, kas sudaro tikrąją paties pažinimo prigimtį”.
Man pasirodė, jog patikimos žinios — tai toks pažinimas, kai pažįstamas
daiktas atsiskleidžia taip, kad nebelieka vietos abejonėms, o pats
pažinimas nėra susijęs su galima klaida ar iliuzija, kai protas yra bejėgis
įvertinti jo patikimumą. Toks pažinimas turi būti taip apsaugotas nuo
klaidų, kad neturėtų kelti jokių abejonių, svyravimų ir tai, jei kas nors,
norėdamas jį paneigti ir įrodinėdamas savo teisingumą, paverstų,
pavyzdžiui, akmenį auksu, o lazdą — gyvate5. Taigi, jeigu žinočiau, kad
dešimt yra daugiau už tris, ir jeigu kam nors šautų į galvą pasakyti man:
„Ne, trys daugiau, ir, tai įrodydamas, aš paversiu štai šitą lazdą gyvate”,
ir jeigu jis iš tikrųjų šitai padarytų mano
243
akyse, aš vis tiek nesuabejočiau, kad jis neteisus. Toks žmogus mane tik
nustebintų savo sugebėjimu šitai padaryti, o suabejoti mano pažinimo
patikimumu jis nepaskatintų. Paskui man paaiškėjo: jeigu mano pažinimas ir
jo patikimumas nėra tokie, kaip buvo pasakyta, tokiu pažinimu aš neturiu
pasitikėti — jis nėra patikimas, o kiekvienas nepatikimas pažinimas nėra
vertas pasitikėjimo.
SOFISTIKOS ĮVADAS IR PAŽINIMO NEIGIMAS
Toliau nagrinėdamas savo pažinimą, aš pastebėjau, kad jis neturi minėtų
ypatybių. Išimtį sudarė tik pojūčių duomenys ir būtini principai. Ir aš
pagalvojau: „Dabar, kai mane apėmė nusivylimas, pasiekti patikimo pažinimo
negaliu niekaip kitaip, kaip tik Įgyti jį iš akivaizdžių daiktų, t. y. iš
pojūčių duomenų ir iš būtinų principų. Todėl iš pradžių turiu juos
išaiškinti, kad įsitikinčiau, ar mano pasitikėjimas pojūčių duomenimis ir

įsitikinimas būtinų principų neklaidingumu yra toks pat, kaip ir
ankstesnis mano tikėjimas teiginiais, besiremiančiais tradicija, lygiai
kaip ir daugumos žmonių tikėjimas mastymu gautais teiginiais, ar visa tai —
įsitikinimas, pagrįstas, neapgaulingas ir nepavojingas?”
Siekdamas tokio tikslo, kuo uoliausiai ėmiau tyrinėti pojūčių duomenis bei
mastymu gautus teiginius ir žiūrėti, ar negaliu prisiversti jais suabejoti.
Po ilgų svarstymų, kai aš prisiverčiau tuo abejoti, pamačiau, jog negaliu
remtis netgi ir pojūčių duomenimis, ir aš vis labiau ir labiau pradėjau
jais abejoti.
Aš pagalvojau: „Kodėl žmonės pasitiki pojūčių duomenimis? Juk pats
stipriausias iš pojūčių yra regėjimas. Bet štai, žiūrint į šešėlį,
atrodo, kad jis nejudėdamas stovi vietoje. Iš to darai išvadą, kad
jis vietos nekeičia. Bet, norint patikrinti šią išvadą, užtenka tik
pažvelgti į tą šešėlį po valandos, ir pastebėsi, kad jis vis dėlto keičia
vietą, nes juda ne staigiais postūmiais, o palaipsniui — mažomis
atkarpomis ir nesustodamas. Arba, pavyzdžiui, žiūri j žvaigždę, ir tau
atrodo, kad ji visiškai maža — ne didesnė už dinarą. Bet po to geometriškai
įrodinėjama, jog šita žvaigždė savo apimtimi pranoksta žemę. Lygiai taip
pat yra ir su kitais pojūčių duo-* 244
jnenimis. Visur teisėjas Pojūtis daro vieną sprendimą, o teisėjas
Intelektas — kitą, atmetantį pojūčių duomenis ir atskleidžiantį slypinčią
juose apgaulę taip įtikinamai, kad jiems ginti nebelieka jokių priemonių”.
Po to, kai žlugo mano pasitikėjimas ir pojūčių duomenimis, aš pagalvojau:
„Tikrai, remtis galima tik proto parodymais: juk kaip tik jie yra tokie
principai, kaip mūsų pasakymai: „Dešimt yra daugiau už tris”, „Neigimas
ir teigimas vieno ir to paties daikto atžvilgiu yra nesuderinami”,
„Vienas ir tas pats daiktas negali būti sukurtas ir amžinas,
neegzistuojantis ir egzistuojantis, būtinas ir neįmanomas”. Bet tada
prabilo pojūčių duomenys: „O kodėl tu manai, kad tavo pasitikėjimas
Intelekto parodymais nėra panašus į pasitikėjimą, kurį tu rodydavai
pojūčių duomenims? Juk anksčiau tu pasitikėjai mumis, o vėliau atėjo
Intelektas ir mus atstūmė, ir jeigu ne jis, tu tikriausiai būtum mumis
tebetikėjęs. O ar negali būti taip, kad už Intelekto suvokiamosios galios
slypi kitas teisėjas, pasirengęs pasirodyti ir paneigti Intelektą
lygiai taip pat, kaip padarė pats Intelektas, pasirodęs ir atmetęs pojūčių
sprendimus. Jeigu tokia suvokimo galia dar nepasireiškė, tai šitai jokiu
būdu ne įrodymas, kad jos negali būti”. Mano protas kurį laiką delsė, nieko
neatsakydamas, o jo sumišimą didino samprotavimai apie sapnų
prigimtį. Aš kalbėjau sau: „Argi apie savo sapnus tu negalvoji kaip apie
kažką nesikeičiantį ir pastovų? Argi miegodamas tu nors kiek jais abejoji?
O paskui, atsibudęs, argi neįsitikini, jog viskas, kas tau prisisapnavo ir
kuo tu patikėjai, buvo nepagrista ir nereikšminga? Taigi kodėl tu manai,

kad bet koks daiktas, kuriuo tu pojūčių arba intelekto dėka nemiegodamas
tiki, yra tikras šios tavo būsenos atžvilgiu, nors tavo būsena gali
pasidaryti ir tokia, kad ji bus susijusi su tavo realybe taip pat, kaip
realybė — su tavo sapnu, ir tavo realybė to daikto atžvilgiu bus ne kas
kita, kaip sapnas? Taigi, jei tavo būsena kada nors bus tokia, tu
įsitikinsi, jog viskas, ką kadaise įsi-, .vaizdavo tavo intelektas, yra tik
beprasmė fantazija. Galimas daiktas, jog tai ir yra ta pati būsena, apie
kurią, kaip apie jiems būdingą, kalba sufijai, kai, įsigilinę į save ir
atsisakę pojūčių, jie tampa, jų tvirtinimu, liudininkais tokių situacijų,
kurių jokiu būdu negalima suderinti su intelekto duomenimis. Taip pat
galimas daiktas, kad tokia būsena yra mirtis, nes pirmųjų ir paskutiniųjų
pranašų galva6 (tegul jį laimina ir
245
sveikina Alachas) yra pasakiusi: „Žmonės miega, o kai numirs— atsibus!”
Galbūt šis gyvenimas — vieni niekai, palyginti su anuo gyvenimu, ir, kai
žmogus numirs, daiktai jau pasirodys visai ne tokie, kokie atrodė šiame
gyvenime. Ir tada jam bus pasakyta: „Mes nutraukėme nuo tavęs apdangalą, ir
tavo regėjimas šiandien tapo skvarbus!”
Ir kai ta mintis apėmė mane, degindama mano širdį, lyg skiltuvu išskeliama
kibirkštis, aš pamėginau pagydyti save nuo šitos ligos. Bet tai padaryti
pasirodė nelengva, nes jos atsikratyti buvo galima tik pateikus įrodymą, o
įrodymas yra neįmanomas, jeigu jis nesiremia pirminiais principais. Ir
jeigu šie nėra neklaidingi, vadinasi, įrodymas taip pat nepagrįstas. Mano
liga, kuri pasirodė sunkiai išgydoma, truko apie du mėnesius, ir per tą
laikotarpį aš apmasčiau sofistų mokymą. Į tuos apmąstymus mane stūmė
tuometinė mano būklė, o ne pašalinių asmenų šnekos.
Tai tęsėsi tol, kol aukščiausiasis Alachas neišgydė manęs nuo tos ligos ir
negalavimų, kol mano siela neatgavo ankstesnio sveikumo ir pusiausvyros, o
intelekto principai, kurie buvo būtini, vėl neatrodė priimtini ir verti
visiško ir besąlygiško pasitikėjimo. Šito aš pasiekiau ne sistemingais
įrodinėjimais ir nuosekliu svarstymu, o tos šviesos, kurią Alachas buvo
įžiebęs mano širdyje, dėka. Šita šviesa — tai raktas gauti daugybę žinių,
ir tas, kuris mano, jog tiesai atskleisti užtenka vien įrodymų, labai
sumenkina begalinę Alacho malonę. Kai paklausėme dievo pasiuntinį, ką
reiškia „atverti” Alacho žodžiuose: „Tas, kuris nori būti vedamas Alacho,
savo širdį atveria islamui”, jis atsakė: „Tai — šviesa, kurią Alachas
įžiebia širdyje”. Tada paklausėme jį: „O koks šito ženklas?” Ir jis
atsakė: „Tai — kai paliekamas tuštybės būstas ir bėgama į nemirtingumo
būstą”. Ir kaip tik apie tą šviesą jis pasakė: „Alachas sukūrė žmones
tamsoje, o vėliau užliejo ant jų savo šviesos dalelę”. Štai toje šviesoje
ir reikia ieškoti tiesos ap-, sireiškimo. Ši šviesa liejasi iš dievo
dosnumo tik ant kai kurių gyventojų, ir būtinai reikia jos laukti, arba,
kaip sakė pra–našas: „Jūsų likimo dienomis jūsų viešpats padvelkia į jus
nauju dvelksmu, o jums belieka tik atsistoti po tuo dvelksmu”. Visa tai
pasakoju todėl, kad tu galėtum įsivaizduoti visus vargus, pagaliau
privertusius mane ieškoti daiktų, kuriems tas jų ieškojimas
nereikalingas. Mat pirminiai principai nėra ieškomas daiktas — jie
akivaizdūs. O realus daiktas yra toks,
246
kad jis dingsta iš akių ir pasislepia, kai jo ieško. Ir žmogaus, įnikusio
ieškoti daiktų, kuriems tai visiškai nereikalinga, nebus galima įtarti
aplaidumu, ieškant to, kas iš tikrųjų dar turi būti surasta.
FILOSOFIJA
Samprotavimai apie filosofijos esme; apie tai, ką joje reikia smerkti, o ką
— ne; apie tuos jos teiginius, kurie filosofus parodo kaip bedievius, ir
apie tuos, iš kurių jie tokie neatrodo; apie tuos jos teiginius, kuriais
filosofai skelbia eretiškų naujovių, ir apie tuos, kuriais jie to nedaro.
Pranešimai apie tai, ką filosofai pasisavino iš tiesos gynėjų pasisakymų ir
ką jie sujungė su klaidingais savo samprotavimais, norėdami suteikti jiems
tą patį teisingumą; apie tai, kaip sielose atsiranda nepalankumas tokiai
tiesai, ir apie tai, kaip mainininkas, pelnantis gryną pinigą, jų
pasisakymuose skiria tikrą tiesą nuo netikros ir klaidingos.
Baigęs mutakalimų mokslus, aš ėmiausi filosofijos. Gerai žinojau, jog
spręsti apie vienų ar kitų mokslų trūkumus gali tik žmogus, taip nuodugniai
išstudijavęs šį mokslą, kad galėtų lygintis su geriausiais jo atstovais,

o vėliau, juos aplenkęs ir savo žiniomis pranokęs jų mokytumą, gali
imtis tokių sudėtingų šio mokslo problemų, apie kurias jo atstovas
neturi jokio supratimo. Tik su tokia sąlyga visokie sprendimai apie vieno
ar kito mokslo trūkumus bus teisėti. O aš nemačiau nė vieno musulmonų
mokslininko, kuris būtų tuo susidomėjęs. O mutakalimų knygose, kuriose
stengiamasi paneigti filosofus, apie šio mokslo trūkumus kalbama tik labai
padrikai, painiai, o jų sprendimų prieštaringumas ir netinkamumas yra
tokie akivaizdūs, kad jie, reikia manyti, nedarytų garbės jokiam pakankamai
protingam prasčiokui, ne tik žmonėms, siekiantiems detaliai išstudijuoti

mokslus. Supratęs, jog atmesti mokslą, jo dar nesupratus ir nesuvokus
esmės, yra tas pat, kaip ir aklai šaudyti, aš, atsiraitojęs rankoves,
griebiausi knygų ir pradėjau uoliai jį studijuoti. Be to, aš
rėmiausi tik tuo, ką buvau perskaitęs, ir nesikreipiau į jokius auklėtojus
ir mokytojus. Tuo aš užsiiminėjau valandomis, laisvomis po knygų rašymo ir
paskaitų apie musulmonų teisę skaitymo, nors ir buvau labai užsiėmęs
dėstymo dar-
247
bu — Bagdade skaitydavau paskaitas ir turėdavau pamokų maždaug trims
šimtams studentų. Šlovingojo ir aukščiausiojo Alacho valia beveik per
dvejus metus, skaitydamas tik priešokiais, aš visiškai įsisavinau
filosofijos mokslus. Įsisavinęs dar beveik vienerius metus nuolat mąsčiau
apie juos, keletą kartų peržiūrinėdamas jų teiginius, vis labiau
įsigilindamas į jų paslaptis. Pagaliau gerai suvokiau, kas juose apgaulinga
ir klaidinga, kas — teisinga ir kas — tariama.
O dabar paklausyk, kas yra tie filosofijos mokslai. Aš pamačiau, jog
filosofai ir jų mokslai yra kelių kategorijų. Bet visi filosofai, nesvarbu,
kokiai kategorijai jie priklausytų, yra paženklinti ta pačia žyme —
netikėjimo ir bedievystės ženklu, nors tarp senųjų ir seniausiųjų, tarp
vėlyvųjų ir ankstyvųjų yra didžiulis skirtumas ta prasme, kad vieni iš jų
yra toliau nuo tiesos, o kiti — arčiau.
Filosofų kategorijos ii jų bendrumas, nes jie visi yra paženklinti
netikėjimo žyme
Žinok, kad jie, nors jų mokyklų gausu ir mokslas labai skirtingas,
skirstomi į tris rūšis: į dachritus7, gamtotyrininkus ir metafizikus. l
Pirmoji kategorija — dachritai. Tai grupė seniausių mas-l tytojų,
nepripažįstančių visa organizuojančio, visa žinančio! visagalio
kūrėjo ir tvirtinančių, jog pasaulis visada egzistavęs savaime, be
kūrėjo, jog gyvūnas visada atsirasdavęs išl sėklos, o sėkla — iš gyvūno,
jog taip buvo ir taip bus peri amžių amžius. Tai — eretikai.

‘ Antroji kategorija —
gamtotyrininkai. Tai žmonės, atlikę svarbius tyrimus gamtos
pasaulyje, ieškoję retų gyvūnų ir augalų veislių ir užsiėmę gausiais
gyvūnų organų anatominės sandaros tyrimais. Tyrinėdami jie pamatė tokius
aukščiausiojo Alacho kūrimo stebuklus ir tokius stulbinančius jo išminties
vaisius, kad buvo priversti pripažinti, jog egzistuoja kažkoks išmintingas
kūrėjas, kuriam yra žinoma visų daiktų prasmė ir paskirtis. Juk
neįmanoma, kad kas nors ištirtų anatomiją bei stulbinantį organų
tikslingumo veikimą ir kartu neįgytų būtino tobulo pažinimo, kuriuo didysis
architektas disponavo, apie gyvūno, ypač apie žmogaus, struktūrą. Bet
kartu, pasak
248
gamtotyrininkų, parodžiusių ypatingą stropumą savo natūralistiniuose
tyrinėjimuose, paaiškėjo, jog temperamento darnumas daro didžiulį poveikį
gyvūno potencijų sandarai. Jie manė, kad žmogaus mąstymo potencija taip pat
priklauso nuo i o temperamento ir kad ji nyksta ir žūsta kartu su
temperamento išnykimu. Jie tvirtino, jog negali grįžti tai, kas jau yra
žuvę. Iš to jie darydavo įžūlias išvadas, jog siela miršta ir negrįžta.
Kartu jie atmetė pomirtinį gyvenimą, neigė rojų, pragarą, prisikėlimą iš
numirusių, paskutinį teismą ir atpildą. Jų nuomone, už paklusnumą jau
nebūdavo atlyginama, o nepaklusnumas nesusilaukdavo bausmės. Jie
atsipalaidavo ir tarsi gyvuliai puolė tenkinti žemųjų aistrų. Tai —
eretikai, nes tikėjimo pagrindas — tikėjimas aukščiausiuoju Alachu ir
teismo diena. O šie žmonės nepripažino paskutiniojo atpildo dienos, nors ir
tikėjo Alachu ir jo atributais.
Trečioji kategorija — metafizikai. Jiems priskiriami vėlesniųjų laikų
filosofai — tokie, kaip Sokratas, mokytojas Platono, kuris savo ruožtu buvo
Aristotelio mokytojas. Pastarasis sutvarkė jiems logiką, suteikė mokslams
darnią sistemą, parašė tai, ko dar nebuvo parašyta, ir subrandino tuos
mokslus, kurie dar nebuvo subrendę. Visi šie žmonės priekaištaudavo
pirmosioms dviem kategorijoms, t. y. dachritams ir gamtotyrininkams, ir,
atskleisdami jų tvirtinimų nepagrįstumą, atliko tokį darbą, kad kitiems jo
imtis visiškai nebereikėjo. O pjovėsi jie tarp savęs — apsaugok, Alache,
kad panašių dalykų neatsitiktų tarp tikratikių! Pavyzdžiui, Aristotelis,
puldamas Platoną, Sokratą ir kitus ankstesnius metafizikus, nenurimo tol,
kol nesusidorojo su jais visais, nors pats paskendo to paties netikėjimo ir
tos pačios erezijos nuodėmėse kaip ir jo pirmtakai. Taip pat ir kitiems
nepavyko išsivaduoti iš netikėjimo ir erezijos, todėl būtinai reikėjo
demaskuoti netikėjimą tiek šių metafizikų, tiek jų pasekėjų —
filosofuojančių musulmonų, prie kurių priskiriami, pavyzdžiui, Ibn Sina, ai
Farabis ir kiti panašūs į juos; nors reikia pažymėti, kad nė vienas
filosofuojantis musulmonas Aristotelio mokslo nesuvokė taip giliai, kaip
abu šie vyrai. Kitų filosofuojančių musulmonų veikalai, skirti Aristotelio
mokslo atpasakojimui, yra tokie painūs ir netvarkingi, kad skaitytojo
intelektas visai pasimeta, jog nebeįstengia suvokti nei šito mokslo, nei
to, kaip jam į jį žiūrėti: ar jį atmesti, ar jam pritarti.
249
Visa, ką mes gavome iš Aristotelio filosofijos be jokiu iškraipymų dviejų
minėtų vyrų dėka, galima suskirstyti į tris skyrius Be to, pirmojo skyriaus
turinys turi būti atmestas, kaip bedieviškas, antrojo —kaip eretiškas, o
trečiojo — nedera visai atmesti. <.. .> .[
Versta iš: Ppuropm c. H. Hs hctophh ahacv ‘•
COtJjHH CpeAHGH A3HH H HpdHa VII—XII BB — m’:>
1960, c. 212-217, 220-223. Vertė Leonas Valkūnai :

ABU JUSUFAS AL KINDIS
(apie 800-879)
Abu Jusufas ibn Ishakas ai Kinais gimė Kufoje. Mokėsi savo gimtajame mieste
ir Basroje (Pietų Iranas). Brandžiausius savo gyvenimo metus praleido
Bagdade, kalifo rūmuose. Dėl savo išsimokslinimo amžininkų buvo vadinamas
tiesiog arabų filosofu.
Al Kindis pirmasis pradėjo rašyti arabų kalba (iki tol arabai rašė sirų ir
persų kalbomis). Jis sukūrė apie pustrečio-šimto veikalų metafizikos,
logikos, etikos, matematikos, astronomijos, optikos, medicinos,
meteorologijos, chemijos ir kitais klausimais. Taip pat jis parašė nemaža
komentarų Aristotelio, Porfirijo, Ptolemėjo, Euklido ir kitų antikos
autorių kūriniams. Išvertė Į arabų kalbą Aristotelio veikalų, Plotino
„Eneadas”. Tačiau daugumą ai Kindžio raštų sunaikino islamo scholastai,, ir
mūsų laikus pasiekė tik nedidelė jų dalis. Tik ketvirtajame mūsų amžiaus
dešimtmetyje Stambulo bibliotekoje buvo surastas rankraščių rinkinys su 29
ai Kindžio traktatais.
Chrestomatijoje spausdinamas visas „Knygos apie penkias, esmes” vertimas ir
dar keletas fragmentų iš poros kitų ai Kindžio traktatų.
APIE ARISTOTELIO KNYGŲ KIEKĮ
IR APIE TAI, KAS BŪTINA, NORINT IŠMOKTI FILOSOFIJĄ
Kadangi pirmasis pažinimo dalykas, bendras bet kokiam filosofiniam
žinojimui, yra substancija, kiekybė ir kokybė ir kadangi pirmoji
substancija, kuri yra pojūčiais suvokiama, savo ruožtu pažįstama per jos
pirmųjų požymių pažinimą, tai pojūčiai ją suvokia ne betarpiškai, bet
kiekybės ir kokybės-dėka. Kas nepažįsta kiekybės ir kokybės, tas nepažįsta
ir substancijos. Tvirtas, visiškas pažinimas filosofijoje yra substancijos
pažinimas. Antrosios substancijos tokios, kad jų pa-
208
žinimas nėra laikinas dėl to, jog šiuo atveju pažinimo objektas yra
pastovus ir nekintantis. Kelią į jas mes nutiesiame per pirmosios
substancijos pažinimą. <.. .>
Mokslas, tiriantis kiekybę, yra dvejopas. Pirmasis iš jų yra mokslas apie
skaičių, kuris tiria paprastą kiekybę. <.. .> Kitas mokslas — tai
harmonijos mokslas, kuris nustato skaičių santykius, vieno skaičiaus
prijungimą prie kito, proporcingumo ir neproporcingumo skirtumą. Taip
tiriama kiekybė vienos dalies santykio su kita atžvilgiu.
Mokslas, tiriantis kokybę, taip pat yra dvejopas. Pirmasis jų yra mokslas
apie pastovią kokybę — tai mokslas apie ploto išmatavimą; jis vadinamas
geometrija. Kitas mokslas tiria visatos sandarą ir judėjimą, pasaulio kūnų
judėjimo periodus — tokių kūnų, kurie neatsiranda ir neišnyksta (kol
kūrėjas nepanorės jų sunaikinti per akimirką taip pat, kaip jis sukūrė juos
iš nieko). <.. .> Šis mokslas vadinamas žvaigždėtyra.
Kas neišmoko šitų keturių mokslų, turinčių ypatingą pavadinimą —
matematinių, arba propedeutinių, tokių, kaip mokslas apie skaičių, mokslas
apie ploto išmatavimą, žvaigždėtyra ir harmonija, tas nepažįsta kiekybės ir
kokybės, tas nepažįsta ir substancijos, kuri gali būti suvokta tik
pažįstant ir vieną, ir kitą. O kas nepažįsta kiekybės, kokybės ir
substancijos, tas nesupranta ir filosofijos. Todėl, kas trokšta suprasti
filosofiją, tas turėtų iš anksto susipažinti su matematikos mokslo <.>,
su logikos <.>, paskui — su gamtotyros <..,>, toliau — su metafizikos
knygomis, po to — su knygomis apie dorovines savybes ir apie tai, kaip
siela turi vadovautis pagirtinais pradais, pagaliau su knygomis kitų
mokslų, kurių mes čia nepaminėjome, bet į kuriuos įeina mūsų jau išvardyti
mokslai. <.. .>
APIE PIRMĄJĄ FILOSOFIJĄ
Iš žmogiškųjų mokslų pats kilniausias ir tauriausias yra filosofijos
mokslas, kuris apibrėžiamas kaip tikrasis daiktų prigimties pažinimas pagal
žmogaus išgales. Juk tas tikslas, kurį filosofas kelia savo mokslui, yra
tiesos pažinimas, o tas,
209
kurio siekia savo veiksmais,— savo poelgių suderinimas su tiesa. Mūsų
veikla nėra neribota, nes, kai tik surandame tiesą, mes nustojame jos
ieškoję, ir mūsų veikla nutrūksta.
Ieškomą tiesą mes pažįstame tik suradę priežastį. Bet kurio daikto pažinimo
ir jo pastovumo priežastis yra tiesa, nes visa, kas turi būtį, turi ir
tiesą. Tiesa būtinai yra pažini; vadinasi, ir daiktai, turintys būtį, yra
pažinūs.
Pati tauriausia ir kilniausia filosofija yra pirmoji filosofija, t. y.
mokslas apie pirmąją tiesą — bet kurios tiesos priežastį. <.. .> Mokslas
apie priežastį yra aukščiau už mokslą apie padarinius. <.. .>
Bet kuri priežastis yra arba elementas ‘, arba forma, arba veikiantis
pradas (tai, iš kur prasideda judėjimas), arba pabaiga (tai, dėl ko ir
atsirado daiktas).
Norint ką nors pažinti, reikia atsakyti į keturis klausimus, kaip kad esame
nustatę kituose mūsų filosofiniuose svarstymuose: ar tai yra, kas tai, koks
tai, kodėl tai?
Mes vertiname žmones pagal jų nuopelnus ir negalime priekaištauti tiems,
kurie mums davė nedidelę, nereikšmingą naudą. <.. .> Negalima
priekaištauti juk dėl to, nes ir mums, ir iki mūsų gyvenusiems kitų šalių
žymiems filosofams aišku, kad nė vienam žmogui dar nepavyko kaip reikiant
pažinti tiesos savo jėgomis, ir kiekvienas jų arba visiškai nepažino nė
mažiausios tiesos dalies, arba iš to, ką verta pavadinti tiesa, pažino
tik mažytį trupinėlį. Vis dėlto jeigu surinktume visus tuos trupinėlius iš
kiekvieno, kas siekė tiesos, tai gautume kažką pakankamai įspūdinga pagal
savo apimtį.
Mums nederėtų gėdytis pritarti tiesai ir priimti ją, nesvarbu, iš kur ji
išplauktų — tegul net ir iš tolimiausių genčių ir nesusijusių su mumis
tautų. <.. .>
<.. .> Vis dėlto mes turime visišką teisę susilaikyti nuo sudėtingų plačių
samprotavimų, susidūrę su kai kuriais painiais klausimais, nes mes vengiame
klaidingo aiškinimo, būdingo tiems, kurie mūsų laikais apsimeta esą išmanūs
ir kuriems tiesa gerokai svetima, nors tokie žmonės neužtarnautai
vainikuotų save teisingųjų vainikais. Mes saugomės jų todėl, jog savo
prigimtimi jie yra perdaug riboti žmonės, kad siektų tiesos, ir žinios jų
perdaug menkos, kad jie užsitarnautų šlovę žmonių, kurie linkę patikėti
kitų nuomone, nes jie uoliausiai 210
darbuojasi, siekdami bendros naudos visiems, kartu ir sau. Mes saugomės
jų todėl, kad nešvarus pyktis, tūnantis jų gyvuliškose sielose, uždengia
jų protą nepermatoma uždanga nuo tiesos šviesos. Mes saugomės jų todėl,
kad jie laiko save Žmogiškųjų gėrybių turėtojais, gėrybių, kurių jie
neturėjo progos įgyti ir nuo kurių jie iki šiol dar labai labai toli,
būdami įžūlūs ir priekabūs priešininkai, saugantys savo netikrus sostus,
kuriuos jie nusikalė sau, neturėdami tam jokios teisės. Pagaliau mes
saugomės jų todėl, kad jie pretenduoja vadovauti ir prekiauja tikėjimu,
patys būdami jo priešai, nes kas kuo nors prekiauja, tas ir parduoda, o
kas parduoda kokį nors daiktą, tas jau netenka jo; taigi tas, kuris
prekiauja tikėjimu, netenka jo; ir iš tikrųjų neturi tikėjimo tas, kuris
vengia žinių apie tikrąją daiktų prigimtį ir kuris tokių žinių įgijimą
vadina netikėjimu.
Antrasis samprotavimas, sudarantis pirmosios filosofijos pirmąją dalį
Ir mes sakome: žmogiškasis pažinimas yra dviejų tipų. Pirmasis
pažinimo tipas mums artimesnis, bet nutolęs nuo esmės. Tai pažinimas
pojūčiais. Jis nepastovus dėl to, į ką mes kreipiamės, trumpaamžiškumo,
tekamumo ir nuolatinio kitimo, kurį sukelia vieno ar kito tipo judėjimas,
taip pat dėl to, kad ir kiekybė jame svyruoja, tapdama didesnė ar mažesnė,
lygi ar nelygi, ir kokybė pakinta, tapdama panaši ar nepanaši, stipresnė ar
silpnesnė. Šis žinojimo dalykas nuolatos išnyksta ir keičiasi, ir tik jo
forma įsitvirtina, vaizdiniui perdavus ją atminčiai. <.. .> Visa,
kas jutimiškai suvokiama, visuomet turi materiją, nes tai visada yra kūnas
ir yra kūne.
Kitas pažinimo tipas artimesnis esmei ir tolimesnis mums. Tai — protinis
pažinimas. <.. .>
Atskiri, materialūs daiktai suvokiami pojūčiais. O rūšys ir tipai
neprieinami pojūčių suvokimui ir negali būti pojūtinio pažinimo dalykas,
bet jie prieinami tai tobulai, t. y. žmogiškai, sielos galiai, kuri
vadinama žmogaus protu. <.. .>
Kiekvienas, kuris mokosi kokio nors mokslo, pirmiausia privalo ištirti
tai, kas yra šio mokslo tiriamų dalykų priežastis.
211
Jeigu mes tiriame gamtos daiktų priežastį, tai ją aptinkame, kaip minėjome,
gamtos praduose, kurie yra bet kokio judėjimo priežastis. Taigi gamtiška
yra visa tai, kas juda. Vadinasi, fizika yra mokslas apie visa tai, kas
juda, o tai, kas priklauso metafizikos sričiai, nejuda, nes daiktas, kaip
mes netrukus išsiaiškinsime, negali būti savo egzistavimo priežastis; todėl
nei judėjimo priežastis negali būti judėjimas, nei judančioje priežastis —
kas nors judantis.
KNYGA APIE PENKIAS ESMES Išmintingasis Aristotelis, samprotaudamas
apie pažinimą, pirmiausia kalba, kad bet kurio tiriamo daikto pažinimas
priklauso filosofijai, kuri yra visa ko pažinimas2. Todėl pirma,
ką mes turime padaryti,— tai išskirti filosofijos, kaip tik tokio mokslo,
dalis ir pažiūrėti, kokiai daliai priklauso tam tikro dalyko tyrimas.
Filosofija skirstoma į pažinimą ir veiklą3 todėl, kad ir siela skirstoma į
dvi dalis: į protą ir pojūčius, kaip mes jau esame aiškinę „Knygoje apie
kategorijas” 4. •
Kadangi filosofija yra ne kas kita, kaip sielos tvarka, tai ir skirstyti ją
reikėtų į dvi dalis, nes kaip siela skirstoma į protą ir pojūčius, taip ir
filosofija skirstoma į pažinimą ir veiklą: juk aišku, kad pažinimas sudaro
protingąją, o veikla — juti-mišką dalį.
Protingoji sielos dalis skirstoma į dieviškąjį ir sukurtąjį pažinimą, nes
vieni daiktai neatskiriami nuo materijos (tai yra ne kas kita, kaip
materija), kiti egzistuoja materijos dėka, tačiau atskirai, o ne kartu su
ja; treti visiškai nesusiję su materija.
Neatskiriami nuo materijos dalykai yra substanciniai, arba kūniški.
Visiškai su materija nesusiję dalykai yra dieviški, pavyzdžiui, tai, ką
tiria teologija. Dalykai, egzistuojantys atskirai nuo materijos, yra tokie,
kaip siela 5. Patys jie sudaryti tik iš suburtų daiktų, kurie užima tarpinę
padėtį tarp substancinių ir dieviškų dalykų. Juk aukščiausiasis Alachas
nustatė jų vietą tarp to, kas kūniška 6, kas neturi nieko abstraktaus, ir
to, kas abstraktu, kas neturi nieko kūniška, kad būtų nutiestas kelias
pereiti nuo substancijos pažinimo prie die-212
viškų dalykų pažinime; antraip tyrimas to, kas kūniška, nevestų prie
pažinimo to, kas abstraktu.
Veikla taip pat skirstoma į rūšis, bet šiuose samprotavimuose, mes manome,
geriau kalbėti apie daiktų pažinimą, o ne apie su jais susijusią veiklą.
Štai kodėl mes turėjome aptarti šias dvi filosofijos dalis, kad paskui
išsiaiškintume šių samprotavimų objektą.
Mes sakome, kad vieni dalykai yra visose, o kiti — ne visose substancijose.
Ne visose substancijose yra visi dangaus kūnai — šviesuliai, sferos ir
panašiai; tai, kas yra ne visose substancijose,— tai tokie dalykai, kurie
turi atsirasti ir išnykti. Vieni jų yra žemėje, kiti — ant žemės, o treti —
viršum žemes. Tai, kas yra žemėje,— mineralai; tai, kas ant žemės,—
gyvuliai ir panašiai; tai, kas yra viršum žemės,— lietūs, debesys,
griausmai, žaibai ir kiti reiškiniai, vykstantys ore.
Dalykų, esančių visose substancijose, yra penki: pirmasis — tai materija,
antrasis — forma, trečiasis — vieta, ketvirtasis — judėjimas, penktasis —
laikas. Kiekviename dalyke, kuriame yra substancija, egzistuoja materija,
iš kurios jis sudarytas, forma, kuria mes jį matome ir kuria jis
akivaizdžiai skiriasi nuo kitų dalykų, vieta, kurioje jis yra, turėdamas
aiškias ribas (nes nėra nė vieno kūno, kuris galėtų egzistuoti, neturėdamas
aiškios vietos ir aiškių ribų), taip pat judėjimas, kurio dėka jis
egzistuoja. Judėjimas vyksta apibrėžtoje vietoje ir apibrėžtu laiku, nes
laikas yra judėjimo matas. Jeigu mes paaiškinome, kad bet kuriame kūne
glūdi judėjimas ir kad bet koks judėjimas vyksta iš vienos vietos į kitą,
tai aišku, kad bet kuriame kūne glūdi ir laikas.
Vis dėlto mums reikia paaiškinti išvardytų penkių esmių požymius, remiantis
sukurtais daiktais, nes juose glūdi šitų penkių esmių požymiai. Mes galime
tarti, kad šitos penkios esmės yra, pavyzdžiui, laive. Materija — viena tų
esmių — čia • bus lentos, iš kurių pastatytas laivas, o forma — jo šonai ir
kampai, kuriais jis skiriasi nuo kopėčių, durų ir kitų daiktų. Be to, jis
yra apibrėžtoje vietoje ir gali joje judėti. Jo judėjimas taip pat vyksta
apibrėžtą laiko tarpą.
Kaip šitos penkios esmės yra laive, taip jos yra ir kitose substancijose,
kurios suvokiamos pojūčiais ir apie kurias mes laikome reikalinga parašyti
šią knygą.
213
Jeigu taip, tai mums pirmiausia reikia žinoti, kad bet ku-iio dalyko
egzistavimo pradai yra dvi iš šitų penkių esmių.— tai materija ir forma.
Prieš pradedant kalbėti apie tris kitas, pirmiausia reikia paaiškinti šias
dvi esmes, nes bet kurį dalyką, reikalingą paaiškinimo, būtina pažinti
pagal jo egzistavimo pradus, kurie nėra tie keturi elementai7,
priklausantys sudėtinių kūnų pradams. Tačiau kiekvienas daiktas turi
materiją ir formą, iš kurių atsiranda tie keturi būviai — šiluma, šaltis,
drėgmė, sausumas,— kurie yra gyvulių, augalų ir viso to, kas turi atsirasti
ir išnykti, pradai.
Apie materiją ir formą galima pasakyti tai, kad jos yra šitų keturių būvių
pradai; jos — pradų pradai, jos paprastos, iki jų nieko nėra buvę, nes tie
keturi būviai yra kūnai, tuo tarpu materija ir forma — ne kūnai, o tai, ką
turi kūnai. Tai, kas nėra kūnas, nėra kas nors sudėtinis; daiktai, sudaryti
iš ko nors, yra sudėtiniai daiktai, o tai, kas nesudarytas iš ko nors, nėra
sudėtinis. Nurodyti keturi būviai sudaryti iš ko nors, o tos dvi esmės iš
nieko nesudarytos.
Todėl mums bus tikslingiau pradėti nuo samprotavimo apie tas dvi esmes.
Kadangi kaip tik materija įgauna formą, tai apie tai, kas ką nors įgauna,
reikia kalbėti pirmiau, negu apie tai, ką įgauna.
Mums būtina žinoti, kad bet koks daiktas paaiškinamas ne kitaip, kaip
apibrėžimu. O apibrėžimas yra pasakymas, susidedantis iš giminės, kurios
pagrindu egzistuoja apibrėžiamasis, ir rūšinio skirtumo, kuriuo jis
skiriasi nuo kitų daiktų. Vis dėlto materija, kaip mes jau aiškinome,
priklauso aukščiausiai giminei, nes nėra už ją jokios aukštesnės giminės.
Vadinasi, apibrėžimu ji negali būti paaiškinama, nes apibrėžti galima
tik tai, aukščiau ko yra kokia nors giminė. Todėl mes turime ištirti, kaip
paaiškinamas daiktas, aukščiau kurio nėra jokios giminės. O apie tai galima
pasakyti: tai yra tai, kuo šis daiktas skiriasi nuo kitų daiktų, būtent
skiriamieji požymiai, kuriais šis daiktas skiriasi nuo kitų daiktų, ir jam
būdingi savi požymiai.
Apibrėžimas mums reikalingas tuomet, kai susiduriame su sudėtiniu daiktu,
kad iš apibrėžimo galėtume spręsti, iš ko jis sudarytas. Kai turime
nesudėtinį daiktą, mes pasitenkiname vien rūšiniais skirtumais, kurie tuo
atveju vadinami savitais požymiais.
214
! 1. Samprotavimas apie materiją
Galima samprotauti šitaip. Materija yra tai, kas įgauna, o pats nėra
įgaunamas. Materija yra tai, kas laiko, pats nebūdamas laikomas8. Materija
yra tokia: jeigu ji kaip nors sunaikinama, tai sunaikinama ir visa kita, o
jei sunaikinama visa kita, tai ji pati nesunaikinama. Iš materijos
sudarytas kiekvienas daiktas. Materija yra tai, kas neišnykdamas įgauna
priešybių. Materija neturi jokio apibrėžimo.
2. Samprotavimas apie formą
Kai dėl formos, tai šis žodis suprantamas įvairiai. Todėl kiekvienas, kuris
nori paaiškinti kokį nors daiktą, kurio pavadinimas yra bendras ir kitiems
daiktams, privalo suskaidyti tą bendrumą ir atskirti tą jo dalį, kurią jis
nori paaiškinti. O tai gali būti aiškinama šitaip.
Formos skirstomos į dvi rūšis, iš kurių viena yra suvokiama pojūčiais, o
kita — tokia, kuri pajungta giminei ir kurios dėka kas nors tampa gimine ir
byloja apie daugelį daiktų. Pirmoji forma yra ta, kurios dėka daiktas
vizualiai skiriasi nuo kitų daiktų savo substancija, kokybe, kiekybe ir
kitomis giminėmis 9, kurių yra dešimt. Ji kuria visus daiktus.
Forma, pajungta giminei, nepriklauso tiems paprastiems pradams, todėl mums
nėra reikalo sustoti ties ja šioje knygoje, nes ji skirta paprastoms
esmėms, kurias turi kiekvienas kūnas.
Kai dėl tos formos, kurios dėka daiktas vizualiai skiriasi nuo kitų daiktų,
ir paprastų pradų, tai mums reikia paaiškinti juos ir papasakoti, kas jie
tokie yra. Kadangi aiškinimai ir samprotavimai apie formą žinomi iš
samprotavimo apie materiją, tai ties juo mums pirmiausia ir reikia sustoti.
O tai gali būti aiškinama šitaip.
Paprastoje materijoje yra tam tikra potencija, kurios dėka iš materijos
atsiranda daiktai; toji potencija yra forma. Tai reiškia, kad forma yra
potencija. Pavyzdžiui, jungiantis šilumai ir sausumui, kurie yra kažkas
paprasta, atsiranda ugnis. Taigi materija yra paprastoje šilumoje ir
paprastame sausume; o forma čia bus ugnis. Tačiau šiuo atveju potencija yra
tokia, kad, jungiantis šilumai su sausumu, ji paverčia materiją ugnimi.
215
Dabar mums reikia apibrėžti formą. Ir aš sakau: forma — tai rūšinis
skirtumas, kuriuo vienas ar kitas daiktas vizualiai skiriasi nuo kitų
daiktų, ir matymas čia reiškia pažinimą. Taigį toks yra formos apibrėžimas,
skiriantis ją nuo kitų dalykų.
3. Samprotavimas apie judėjimą
Judėjimas skirstomas į šešias rūšis: pirma — atsiradimas, antra —
išnykimas, trečia — pakitimas, ketvirta — padidėjimas, penkta —
sumažėjimas, šešta — persikėlimas iš vienos vietos į kitą.
Atsiradimas būna tik substancijoje, kaip, pavyzdžiui, iš šilumos ir šalčio
atsiranda žmogus. Lygiai taip pat ir išnykimas būna tik substancijoje,
kaip, pavyzdžiui, žmogus pavirsta pelenais.
Padidėjimas ir sumažėjimas būna tik kiekybinis, kaip, pavyzdžiui, kai kurių
kūnų padidėjimas. Jeigu tu pastebėsi, kad koks nors dešimties uolekčių
kūnas vėliau pasidarė devynių uolekčių, tai tokį judėjimą tu pavadinsi
sumažėjimu; o jeigu tu pastebėsi, kad tas pats kūnas pasidarė vienuolikos
uolekčių, tai tokį judėjimą pavadinsi padidėjimu. Nesvarbu, ar judėjimas
vyks didumo, ar laiko, ar ko nors kito, kas įeina į kiekybės kategoriją,
atžvilgiu, jeigu kiekybė tuo atveju padidės, tu pavadinsi tokį judėjimą
padidėjimu, o jeigu ji sumažės— sumažėjimu. Iš tikrųjų sumažėja ir padidėja
tik substancijoje esanti kiekybė, nes du daiktai, iš kurių vienas yra
vienos uolekties ilgio, o kitas — keturių, yra vienos substancijos.
Pakitimas vyksta tik kokybėje, kuri yra substancijoje, pavyzdžiui, kai kas
nors balta tampa juoda arba kai kas nors šalta tampa šilta, arba kai saldu
tampa kartu.
Persikėlimas skirstomas į dvi rūšis — į sukimąsi ir tiesia-eigį judėjimą.
Sukimasis skirstomas taip pat į dvi rūšis: arba jis nekeičia judančio
daikto buvimo vietos ir tik daikto dalys paeiliui keičia savo vietą taip,
kad jis sukasi apie vidurinį tašką tarsi apie centrą, nepalikdamas savo
buvimo vietos; toks, pavyzdžiui, yra sferų judėjimas gamtoje ar malūno
sukimasis ir akcidentinis sukimasis (kaip, pavyzdžiui, metikų ir meistrų 10
judėjimas žaidynėse); arba jis keičia savo buvimo vietą, kaip, pavyzdžiui,
judantis vežimas (nors iš tikrųjų jo judėjimą sudaro tiesiaeigis judėjimas
ir sukimasis).
Tiesiaeigis judėjimas taip pat skirstomas į dvi rūšis, kadangi jis vyksta
arba vidurio link, kaip, pavyzdžiui, vandens ir žemės judėjimas, arba nuo
vidurio, kaip, pavyzdžiui, oro ir ugnies judėjimas.
Kalbant apie tiesiaeigio judėjimo rūšis, reikia pasakyti, kad jis yra šešių
krypčių, būtent: dešinėn ir kairėn, priekin ir atgal, viršun ir. žemyn.
Visi judėjimai, susiję su pakitimu, yra kokybės judėjimai.
4. Samprotavimas apie vietą
Dėl vietos, kadangi neaišku, ką ji reiškia, filosofų nuomonės skiriasi.
Vieni tvirtino, kad vieta visiškai neegzistuoja. Kiti tvirtino, kad ji —
kūnas (šitaip, pavyzdžiui, aiškino Platonas). Dar kiti tvirtino, kad ji
egzistuoja, bet nėra kūnas. O Aristotelis tvirtino, kad ji yra kas nors
esantis ir aki- . vaizdus.
Sitai galima paaiškinti, jei pasakysime, kas yra vieta ir kokia ji. Čia mes
pradėsime nuo aiškinimo, ar egzistuoja vieta.
Mes sakome: jeigu kūnas padidėja, sumažėja arba juda, tai būtina, kad visa
tai vyktų kur nors, kas yra didesnis už kūną ir kas apima jį. Tai, kas
apima kūną, mes vadiname vieta. Juk iš tikrųjų kartais ten, kur tuščia, tu
matai orą, o kartais ten, kur buvo oras, tu matai vandenį. Tai atsitinka
todėl, kad, kai įeina vanduo, oras pasitraukia. Tačiau vieta pasilieka ir
neišnyksta, kam nors išnykus. Taigi aišku: vieta yra kas nors esantis ir
akivaizdus, ir mums (po to, kai sužinojome, kad ji egzistuoja) reikia
išsiaiškinti, kas ji yra, ir paneigti samprotavimus tų, kurie mums
prieštarauja ir mano, kad vieta yra kūnas.
Mes sakome: jeigu vieta yra kūnas, tai kūnas aprėptų kūną; taigi kūnas ir
pats aprėptų ir būtų kitų aprėpiamas, ir taip būtų be galo, o tai
neteisinga. Vadinasi, aišku, jog prieštaraujantis mūsų nuomonei
tvirtinimas, kad vieta yra kūnas, klaidingas.
Jeigu taip, tai vieta yra ne kūnas, o paviršius už kūno, apimamo vietos.
Šis teiginys taps dar aiškesnis iš tau žinomo tokio fakto: jeigu paprasta
materija turi ilgį, plotį ir gyli, tai ji vadinama kūnu; jeigu imsime
materiją, turinčią ilgį ir plotį, bet be gylio, tuomet ji bus vadinama
paviršiumi; o jeigu imsime materiją, turinčią ilgį, bet be pločio ir gylio,
tuomet ji
217
bus vadinama linija. Vieta yra ne tokia materija, kuri turi
ilgį, plotį ir gylį, bet tokia, kuri turi ilgį ir plotį be gylio.
Tokia yra vietos būtis, kurios dėka ji skiriasi nuo viso kito.
5. Samprotavimas apie laiką
Dėl laiko filosofų nuomonės taip pat skiriasi. Vieni tvirtino, kad tai pats
judėjimas; kiti tvirtino, kad tai ne judėjimas. Taigi mums būtina
išaiškinti, kuris iš šių dviejų tvirtinimų teisingas ir kuris klaidingas. O
tai mes paaiškinsime šitaip.
Judėjimas, esantis kuriame nors daikte, glūdi to judančio daikto savybėse,
ir šis judėjimas yra ne kiekviename tos. rūšies daikte, o tik tam tikrame.
Laikas yra kiekviename vienos rūšies ir vienos giminės daikte, ir laiko
skirtingumas nepriklauso nuo daikto skirtingumo.
Taigi aišku, jog laikas nėra judėjimas ir tvirtinimai tųf kurie sakė, kad
pats laikas yra judėjimas, yra klaidingi. Taip pat aišku, kad judėjimo
greitumas ir lėtumas suvokiamas tik laiko atžvilgiu, nes lėtu mes vadiname
tai, kas juda ilgą laiką, o greitu — tai, kas juda trumpą laiką. Laiko
būties esmė pažįstama tik tokiu būdu, apie kurį aš čia papasakosiu.
Tai galima paaiškinti šitaip. „Dabar” sujungia praėjusį laiką su būsimu.
Tačiau tarp jų esantis „dabar” neturi trukmės ir jis įvyksta pirmiau, negu
mes apie jį pagalvojame. Šitas „dabar”, matyt, nėra laikas. Tačiau jeigu
mintyse įsivaizduosime ką nors tarp dviejų „dabar”, tai mes kartu
įsivaizduosime, kad tarp jų egzistuoja laikas. O tai reiškia, kad laikas
yra ne kas kita, kaip „prieš tai” ir „po to”, ir jis yra ne kas kita, kaip
matas. Laikas, matyt, yra matas, matuojantis judėjimą.
Pasak mokytų vyrų, yra dvi matuojamojo rūšys: tolydus ir netolydus. Laikas
priklauso ne prie netolydžių, bet prie tolydžių matų.
Štai laiko apibrėžimas, kuriuo jis apibūdinamas kaip tolydinis: laikas yra
įsivaizduojamas „dabar”, jungiantis praeitį su ateitimi.
Versta iš: JtoSpamaie npoH3BeAeHna mhcah-reAež cTpan EAHJKHero h CpeAHero
BocTOKa IX— XIV bb.—M., 1961, c. 45, 49—51, 57—62, 64—65, 107—114. Vertė
Antanas Rybelis

ABU NASRAS AL FARABIS
(87O-95O)
Abu Nasras ibn Muhamedas ibn Tarhanas ibn Uzlugas ai Farabis gimė Farabyįe
(Vidurinė Azija). Vėliau kartu su tėvais persikėlė į Bagdadą. Čia išmokęs
daug kalbų, studijavo filosofiją bei kitus mokslus. Al Farabis buvo puikus
poetas, kompozitorius ir atlikėjas. Persekiojamas už pažangias pažiūras,
persikėlė į Damaską, kur dirbo sodininku, o mėgstamais mokslais ir
filosofija galėjo užsiiminėti tik naktimis. Mirė Damaske.
Al Farabis sukūrė daugiau kaip 100 (pagal kitus duomenis — tik apie 70)
veikalų. Ne visi jie išliko iki mūsų laikų. Ir išlikusieji dar ne visi yra
paskelbti. Šiuo metu yra žinomas 31 traktatas arabų kalba, 6 — žydų ir 2 —
lotynų kalbomis. Nemažą jo raštų dalį sudaro komentarai Aristotelio,
Porfiri-jo, Ptolemėjo ir kitų antikos autorių veikalams. Originalūs jo
darbai daugiausia skirti logikos mokslui (apie 40 traktatų). Al Farabis
parašė ir fundamentalų sociologini 37 skyrių „Traktatą apie dorovingojo
miesto gyventojų pažiūras”. Iš svarbesnių jo filosofinių traktatų
paminėtini dar tokie: „Apie dviejų
219
filosofų — dieviškojo Platono ii Aristotelio — pažiūrų bendrumą”, „Apie
mokslų klasifikavimą”, „Apie sielą”, „Traktatas apie protą”, „Filosofijos
šaltiniai”, „Apie poezijos meną” ir kiti. Amžininkai, pagerbdami
visapusišką ai Farabio išsimokslinimą, vadino jį Rytų Aristoteliu bei
Antruoju mokytoju (t. y, antruoju po Aristotelio).
Chrestomatijoje spausdinamas visas traktato „Klausimų esmė” vertimas. Jame
glaustai išdėstyta ai Farabio bendroji filosofinė koncepcija.
KLAUSIMŲ ESMĖ
Pažinimas skirstomas į įsivaizdavimą apskritai, kaip, pavyzdžiui, būna, kai
žmonės įsivaizduoja saulę, mėnulį, protą, sielą, ir įsivaizdavimą, lydimą
tvirtinimo, pavyzdžiui, kai tvirtinama, kad dangus — tai viena kitoje
esančios sferos, arba kai sakoma, jog pasaulis yra sukurtas.
Kai kurie vaizdiniai būna tobuli tik anksčiau jų buvusių vaizdinių dėka.
Pavyzdžiui, negalima įsivaizduoti kūno anksčiau, negu sukuriamas vaizdinys
apie ilgį, plotį ir gylį. Bet jeigu kai kuriems vaizdiniams reikia kitų,
ankstesnių už juos, tai nereiškia, kad taip turi būti su kiekvienu
vaizdiniu,— mes pagaliau turime eiti ir sustoti ties tokiais vaizdiniais,
kurie nėra susiję su kitais, buvusiais anksčiau. Pavyzdžiui, tokie
yra vaizdiniai apie būtinumą, egzistavimą, galimybę — jiems nereikia
vaizdinių apie ką nors anksčiau buvusį, kas turėtų savyje tuos vaizdinius,
nes jie yra aiškios, taisyklingos, prote įsitvirtinusios sąvokos. Ir jei
kas nori išreikšti jas žodžiais, tai gali padaryti tik atkreipdamas į jas
proto dėmesį, bet šitai nereiškia, kad jis nori jas išreikšti kuo nors
aiškesniu už jas pačias.
Kad jis yra kas nors sudėtinga, o viskas, kas sudėtinga, yra 220
sukurta, ir tik po to galime tvirtinti, kad pasaulis sukurtas. Tas
tvirtinimas būtinai turi kilti iš tokių tvirtinimų, iki kurių nebuvo kitų,
kurių dėka jie galėtų turėti reikšmės. Tokie tvirtinimai yra pirminiai,
protui akivaizdūs teiginiai. Tokie yra, pavyzdžiui, teiginiai, kad iš
dviejų prieštaraujančių teiginių vienas visada yra teisingas, o kitas —
klaidingas ir kad visuma yra didesnė už savo dalį. Mokslas, kuris įgalina
mus pažinti šiuos kelius — kelius, padedančius mums susikurti vaizdinius
bei tvirtinimus, yra logika. Jos tikslas — pažinti mūsų minėtus kelius, kad
galėtume atskirti tobulą vaizdinį nuo netobulo, tikrą — nuo beveik tikro,
tikėtino arba abejotino; taigi iš visų šių vaizdinių ir teiginių mes galime
remtis tik tobulu ir patikimu vaizdiniu, nekeliančiu abejonių tvirtinimu.
Esatis, sakome mes, būna dviejų rūšių. Vienai priklauso daiktai, kurie
nebūtinai rodo savo egzistavimą. Tokie daiktai ir vadinami tikėtina
esatimi. Kitai priklauso daiktai, kurių esmė visada ir būtinai rodo jų
egzistavimą. Tokie daiktai vadinami būtina esatimi.
Jei mes susiduriame su tikėtina esatimi, tai spėjimas, kad ji neegzistuoja,
nėra nesąmonė. Tikėtinos esaties būtis, kad ji egzistuotų, privalo turėti
kokią nors priežastį. Kai ji atsiranda, toji esatis tampa „būtinai esanti
kito dėka”. Tai rodo, jog iš to, kas nuo amžių buvo „tikėtina esatis
savaime”, tapo „būtina esatimi kito dėka”. Šita galimybė turi būti kažkas
amžina ar kažkas tokio, kas vienu laiku egzistuoja, o kitu — ne.
Galimų daiktų priežasties ir padarinio grandinė negali nei tęstis iki
begalybės, nei sudaryti uždaro rato; ji turi būti prasidėjusi iš ko nors
būtina, būtent iš pirmosios esaties.
O būtina esatis yra tokia, kad, jeigu spėsi, jog jos nėra, būtinai prieisi
nesąmonę. Jos buvimas neturi priežasties. Ji egzistuoja ne ko nors kito
dėka. Ji yra pirmoji daiktų egzistavimo priežastis. Tai rodo, kad būtinos
esaties egzistavimas yra egzistavimo pradžia ir ji neturi jokių trūkumų.
Taigi šis egzistavimas yra visų tobuliausias, nepriklausantis nuo
materijos, formos, veiksmo ir tikslo priežasčių.
221
Ji neturi būties esmės, panašios j tą, kokią turi, pavyzdžiui, kūnas. Tu
galėtum sakyti, kad ji yra „esatis”, bet esaties apibrėžimas yra „daiktas”,
o „daiktas” taip pat yra kūno apibrėžimas. Taigi apie būtiną esatį galima
pasakyti tiktai tiek, kad ji yra būtina esatis, ir tai yra jos
egzistavimas.
Tai rodo, jog būtina esatis neturi nei giminės, nei rūšinio skirtumo, nei
apibrėžimo, nei įrodymų. Priešingai, ji pati yra visko įrodymas. Ji
egzistuoja pati savaime kaip kas nors nepraeinama ir amžina, ji neturi
nebūties, ir jos egzistavimas nebūna potencialus. O iš to matyti, kad ji
negali nebūti, kad jos begaliniam egzistavimui nereikia nieko ir kad ji
nepereina iš vienos būsenos į kitą.
Ji yra vieninga tiek ta prasme, kad jos tikrasis egzistavimas nepriklauso
nuo ko nors kito, tiek ta, kad ji yra nedali, skirtingai nuo daiktų,
turinčių dydį ir kiekybę. Jai, matyt, negalima priskirti nei kiekybės, nei
laiko, nei vietos. Ji nėra kūnas. Ji yra vieninga ir ta prasme, kad jos
esmės nesudaro kas nors pašalinis, nuo ko priklausytų jos egzistavimas.
Taip pat jos esmė negali būti išreikšta tokiomis sąvokomis, kaip materija,
forma, giminė ir rūšinis skirtumas.
Ji neturi prieštaravimų. Ji yra grynas gėris. Ji — grynas protas, grynas
proto pasiekimas ir grynu protu pasiekiamas dalykas,— visa tai joje sudaro
tam tikrą vienovę.
Ji yra išmintinga, gyva, visagalė ir valinga. Ji — pati gražiausia,
tobuliausia ir didingiausia. Ji pati patiria begalinį džiaugsmą. Ji —
pirmasis mylintysis ir pirmasis mylimasis.
Visų daiktų egzistavimas prasideda nuo jos, nes egzistuojantys daiktai turi
jos egzistavimo požymį, ir tik tokiu būdu jie gali egzistuoti. Visa, kas
yra, atsirado tam tikra tvarka, su jos egzistavimo požymiu.
Kiekvienas egzistuojantis daiktas, gavęs iš jos savo egzistavimą, priklauso
tam tikrai kategorijai ir sudaro vieningą laipsnį. Daiktų būtį ji apibrėžia
ne taip, tarsi siektų to paties, kaip ir mes. Ji nesiekia ko nors. Be to,
daiktai neatsiranda iš jos natūraliai, be jos žinios ir nuožiūros.
Priešingai, daiktai iš jos atsiranda todėl, kad ji, pažindama save, yra 222
tarsi pradžia tvarkingos eilės gėrybių, kurios iš jos deramu būdu gauna
egzistavimą. Taigi jos pažinimas yra priežastis egzistuoti daiktui, kuris
yra jos pažinimo objektas. Jos pažinimas apie daiktus nėra laikinas. Ji yra
visų daiktų buvimo priežastis ta prasme, kad daro juos amžinai
egzistuojančius ir apskritai juos atskiria nuo neegzistavimo. Bet tai
nereiškia, kad ji suteikia jiems abstraktų egzistavimą po to, kai jie buvo
neegzistuojantys. Ji yra pirmojo kūrinio priežastis. Kūrimo aktą sudaro
daikto tolesnio egzistavimo išsaugojimas, o to daikto buvimo priežastis
nėra jame pačiame, todėl to daikto egzistavimas nepriklauso nuo jokių kitų
priežasčių, išskyrus ją, kaip kūrėją. Visų daiktų santykis su ja kaip
kūrėja yra vienodas (o tarp jos ir jos kūrinio nėra jokio tarpininko, nes
pirmasis kūrinys yra kitų sukurtų daiktų priežastis). Ji yra tokia, kad jos
veiksmai neturi trūkumų, o jų šaltinis — ji pati.
Pirmasis būtinos esaties kūrinys yra kažkas vienintelis, būtent pirmasis
protas. Pirmajame kūrinyje akcidentiškai atsiranda daugybė, nes pats
savaime jis yra tikėtina esatis, o Pradininko dėka — būtina esatis, nes ji
pažįsta tiek pati save, tiek ir Pradininką. Pirmajame prote esanti daugybė
neatsiranda iš Pradininko, nes egzistavimo galimybė priklauso pirmajam
protui, o iš Pradininko ji gauna tam tikrą egzistavimo formą.
8
Iš pirmojo proto, kadangi jis yra būtina esatis ir kadangi jis pažįsta
Pradininką, atsiranda kitas protas, kuriame daugybė egzistuoja taip, kaip
apie tai jau buvo kalbama ‘. O iš pirmojo proto, kadangi jis yra tikėtina
esatis ir kadangi jis pažįsta pats save, atsiranda aukščiausia sfera su
savo materija ir jai būdinga forma — siela. Aukščiausioji sfera ir jos
forma tampa kitų daiktų, būtent dar vienos sferos ir dar vienos sielos,
priežastimi.
Iš antrojo proto atsiranda dar vienas protas ir dar viena sfera, esanti
žemiau aukščiausiosios sferos. Tas protas ir ta
223
sfera atsiranda iš jo tik dėl to, kad jame akcidentiškai atsiranda daugybė,
apie ką kalbėjome iš pradžių, aiškindami pirmąjį protą.
Lygiai tokiu pačiu būdu iš šio proto atsiranda dar vienas protas ir dar
viena sfera (o apie šių protų ir sferų kiekį mes žinome tik bendrais
bruožais), taigi veiklių protų eilė baigiasi veikliu, nuo materijos atsietu
protu, kuriuo baigiasi sferų kiekis. Šie protai, atsirasdami vienas iš
kito, nesudaro begalinės eilės. Jie būna įvairūs, ir kiekvienas iš jų
atskirai sudarą savo ypatingą rūšį. Paskutinis iš minėtų protų yra žemiškos
sielos ir (sferoms tarpininkaujant) keturių elementų egzistavimo
priežastis.
10
Iš elementų būtinai susidaro įvairūs tam tikrų proporcijų mišiniai, linkę
įgauti augalinę, gyvulinę ir protingąją sielą iš tos substancijos, kuri yra
pasaulio ir sferų, besisukančių apie pastovų, nejudantį centrą, tvarkos
pirmasis šaltinis. Kaip tik iš šių sferų judėjimo ir jų susilietimo viena
su kita tam tikra tvarka atsiranda keturi elementai.
Kiekvienas protas pažįsta tvarkingą eilę gėrybių, kurios būtinai atsiranda
iš jo. Taigi jis tampa gėrybių, kurios turi iš jo atsirasti, priežastimi.
Dangaus kūnai turi žinių apie bendrybę ir atskirybę; jie įsivaizduoja tam
tikrą perėjimą iš vienos būsenos į kitą vaizduotės dėka. Šios vaizduotės
dėka jiems atsiranda kūniška vaizduotė, kuri yra tiesioginė judėjimo
priežastis. Iš atskirų vaizduotės objektų atsiranda kūniško judėjimo
tolydumas, o šie pakitimai savo ruožtu tampa keturių elementų pasikeitimo
ir visų tų pakitimų, kurie įvyksta atsiradimo ir išnykimo pasaulyje,
priežastimi.
11
Dangaus kūnų buvimas kame nors atskirame, būtent jų sukeltame
besisukančiame judėjime, tampa keturių elementų buvimo vienoje pirmojoje
materijoje priežastimi. Jų judėjimo skirtumas tampa keturių formų skirtumo,
o jų perėjimas iš vienos būsenos į kitą — keturių elementų pakitimo,
atsirandančiojo atsiradimo ir nykstančioje išnykimo priežastimi.
224
Nors dangaus kūnai ir keturi elementai turi tą bendrą savybę, kad jie
sudaryti iš materijos ir formos, vis dėlto dangaus sferų ir kūnų materija
skiriasi nuo keturių elementų materijos įr to, ką jie sudaro. Lygiai taip
pat ir sferų bei dangaus kūnų formos skiriasi nuo keturių elementų formų,
nors visi jie pasižymi kūniškumu, nes spėjama, kad jie turi tris matmenis.
Jeigu yra taip, tai pirmoji materija negali egzistuoti atskirai nuo formos,
lygiai kaip ir natūrali forma — atskirai nuo materijos. Priešingai,
pirmajai materijai reikalinga forma, kad jos dėka ji galėtų aktualiai
egzistuoti. Pirmoji materija ir forma negali būti viena kitos egzistavimo
priežastis; yra tam tikra priežastis, kuri sąlygoja viena kitos
egzistavimą; yra tam tikra priežastis, kuri sąlygoja vienos ir kitos
egzistavimą kartu.
12
Dangaus judėjimas yra toks besisukantis judėjimas, kuriame judantysis
keičia padėtį, o praeinantis judėjimas yra judėjimas, kuriame judantysis
keičia vietą.
Paprastiems kūnams būdingas kiekybės ir kokybės judėjimas, taip pat
tiesiaeigis judėjimas. Pastarasis būna dviejų rūšių: vienas jų eina nuo
centro, o kitas — į centrą. Sudėtinių kūnų judėjimas priklauso nuo
vyraujančių juose vienų ar kitų paprastų kūnų, kokie yra keturi elementai.
13
Judėjimo ir ramybės pradas, jeigu jis neatsiranda iš išorės arba iš valios,
vadinamas gamta. Kitų rūšių judėjimai vyksta arba nevalingai — tokiu atveju
jų pradai vadinami augaline siela, arba valingai — šiuo atveju jų pradai,
nesvarbu, ar jie vienodi, ar skirtingi, vadinami gyvuline ir sferos siela.
Su judėjimu susiję tai, kas vadinama laiku. Laiko riba vadinama momentu.
Judėjimas laiko atžvilgiu negali turėti nei pradžios, nei pabaigos.
Vadinasi, turi egzistuoti kas nors judantis ir kas nors judinantis. Jeigu
judinantis būtų kartu ir judantis, tai jam būtų reikalingas kitas
judintojas, nes judantis yra neatskiriamas nuo judintojo, ir nė vienas
daiktas nejuda pats savaime. O jeigu taip, tai čia negali būti begalinės
eilės, ir mes turime prieiti prie tokio judintojo, kuris pats savaime
nejuda,— prie-
225
šingu atveju mums reikėtų sutikti, jog egzistuoja begalybė judinamų
daiktų porų, o to būti negali.
Judintojas, kuris pats nejuda, turi būti vienas. Jis negali nei turėti
dydžio, nei būti kūniškas, nei dalomas, nei daugybė.
14
Apimančio kūno paviršius ir apimamo kūno paviršius vadinamas vieta. Tuštuma
neegzistuoja. Kryptį erdvėje sąlygoja dangaus kūnai, nes jie supa viską ir
turi centrą. Kūne, kuris turi natūralią trauką, neatsiranda priverstinė
trauka: kai jo prigimtyje yra polinkis judėti apskritimu, jame negali
atsirasti polinkis judėti tiesia linija. Kiekvienas laikinas daiktas turi
polinkį judėti tiesia linija, o dangaus sfera iš prigimties linkusi judėti
apskritimu.
15
Nėra tokio dydžio, kuris po padalijimo taptų kažkuo, jau neturinčiu dalių;
kūnų nesudaro tokios dalys, kurios neturėtų savo dalių. Dalys, neturinčios
savo dalių, nesudaro nei kūno, nei judėjimo, nei laiko. Daiktai, turintys
dydį, ir skaičiai, turintys tam tikrą tvarką, negali būti aktualiai
begaliniai. Lygiai taip pat ir atstumas negali nusitęsti be galo į tuštumą
arba į užpildytą erdvę, nes beribiškumo egzistavimas neįmanomas. Lygiai
taip pat ir judėjimas negali būti tolydus, išskyrus judėjimą apskritimu
(nuo šio judėjimo priklauso laikas). Tiesia-eigis judėjimas tolydumu
nepasižymi nei tada, kai nukreipiamas viena kuria nors kryptimi, nei tada,
kai pasisuka, nei tada, kai pasisukdamas daro kampą.
16
Kiekvienas kūnas turi ypatingą vietą, į kurią jį traukia. Jeigu kūnas yra
nesudėtinis, tai būtina, kad jo vieta ir figūra visuomet turėtų tą pačią
formą ir kad tarp jų nebūtų jokio skirtumo. Toks yra sferinis kūnas, ir
todėl kiekvienas iš keturių paprastų kūnų yra rutulio formos. Kiekvienas
kūnas turi savo savarankiško judėjimo pradą. Kūnų skirtingumo priežastis—
juose esančių pradų skirtingumas. Paprasti kūnai, iš
226
kuriu sudarytas pasaulis, turi vietų, kuriose jie būna, bet, atskirai
paimti, jie vietų neturi. Pasaulis susideda iš paprastų kūnų, sudarančių
vieningą rutulį; už pasaulio ribų nieko nėTa. Vadinasi, pasaulis nėra
kokioje nors vietoje ir nesibaigia tuštuma arba užpildyta erdve. Kiekvienas
gamtos kūnas, pasiekęs savo tikrąją vietą, pradeda judėti tik per
prievartą. Sis kūnas atskirtas nuo savo vietos, jis natūraliai juda jos
link.
17
Dangaus sferos prigimtis yra ypatinga: dangaus sfera nėra nei šilta, nei
šalta, nei sunki, nei lengva. Niekas neprasiskverbia į dangaus sferą; joje
nėra tiesiaeigio judėjimo prado; jos judėjime nėra prieštaravimo. Dangaus
sfera egzistuoja ne tam, kad iš jos atsirastų kas nors kita.
Toks yra jos egzistavimas. Sferos judėjimo šaltinis yra siela, o ne gamta.
Jos judėjimą sukelia ne aistra arba pyktis, bet tai, kad ji jaučia polinkį
prilygti atskirtam nuo materijos protui. Kiekvienas dangaus kūnas turi
ypatingą, nematerialų protą, kuriam jis stengiasi prilygti, ir visų šių
kūnų siekimas negali būti nukreiptas į vieną tos pačios rūšies daiktą;
kiekvienas šis kūnas turi savo meilės objektą, skirtingą nuo kito meilės
objekto. Tačiau turi jie ir bendrą meilės objektą, būtent pirmąjį mylimąjį.
Kiekvieno jų judinanti jėga būtinai yra begalinė, o jų kzū-niškos jėgos
būtinai ribotos. Negali būti, kad ribota jėga judintų kokį nors kūną per
begalinį laiką arba kad ribotas kūnas judėtų begaline jėga; lygiai taip pat
neįmanoma, kad koks nors kūnas būtų kito kūno egzistavimo priežastis arba
kad jis būtų sielos ir proto priežastis.
Kūnuose, susidedančiuose iš keturių elementų, yra ne tik potencijų,
skatinančių juos veikti,— šiluma ir šaltis,— ir potencijų, skatinančių juos
pakęsti veikimą,— drėgmė ir.sausumas. Juose yra ir kitų veikiančių ir
pasyvių potencijų, tokių, kaip skonis, veikiąs liežuvyje ir burnoje, ir
uoslė, veikianti uoslės organe, taip pat tokių, kaip tvirtumas, minkštumas,
kie-
227
tumas ir klampumas; visos šios potencijos atsiranda iš keturių pirminių
potencijų.
Kūnas, iš prigimties pasižymintis didele šiluma, yra ugnis; kūnas,
pasižymintis dideliu šaltumu, yra vanduo; kūnas, pasižymintis dideliu
tekamumu, yra oras; kūnas, pasižymintis dideliu tankumu, yra žemė. Šie
keturi elementai, kurie sudaro atsiradimo ir išnykimo pagrindą, gali
pavirsti vienas kitu. Atsirandantys ir išnykstantys daiktai atsiranda iš
mišinių. Mišiniai būna įvairių proporcijų, kurios ir verčia daiktus įgauti
tam tikras formas, sudarančias jų egzistavimo pagrindą.
19
Iš šių formų atsiranda pojūčiais suvokiamos kokybės. Šios kokybės nyksta ir
tampa kitomis, o formos lieka tokios, kokios buvo. Tai, kas susidaro iš
keturių mišinių, išsaugo savo potencijas bei formas ir neišnyksta. Tikroji
mišinio prigimtis priklauso nuo pagrindinių keturių kokybių pakitimo ir jų
perėjimo iš vienos priešybės į kita. Priešybės atsiranda iš pagrindinių
potencijų ir jų tarpusavio sąveikos, o dėl to susidaro tarpinė kokybė. Tuo
ir pasireiškia begalinė aukščiausiojo kūrėjo išmintis, nes jis sukūrė
elementus, sudarė iš jų įvairius mišinius, suteikė kiekvienam iš jų
ypatingą rūšį ir padarė kiekvieną toli gražu neproporcingą mišinį
kiekvienos toli gražu netobulos rūšies priežastimi. Kaip tik jis apdovanojo
žmones proporcingesniu mišiniu, kad jie galėtų įgauti protingą sielą.
Kiekviena augalo rūšis taip pat turi tam tikrą sielą, kuri yra tos rūšies
forma, ir šita forma gimdo galias, kurios kartu su joms tarnaujančiais
organais ir daro šitą rūšį tobula. Lygiai tas pat pasakytina ir apie
kiekvieną gyvūno rūšį.
20
Iš visų gyvūnų žmogus išsiskiria ypatingomis savybėmis, nes jis turi sielą,
iš kurios atsiranda galių, veikiančių per kūno organus. Be to, žmogus turi
tokią galią, kuri veikia ne per kūno organą; ši galia yra protas. Minėtoms
galioms priklauso maitinančioji, augimo, dauginimosi galia, be to,
kiekviena iš jų turi tam tikrą joms tarnaujančią galią. Suvokimo galioms
priskiriamos išorinės galios ir vidinis pojūtis, būtent: vaiz-
228
duotės, nuovokos, atminties, mąstymo galia ir judinančios aistros bei
pykčio galios, kurios priverčia judėti kūno dalis. Kiekviena iš šių mūsų
išvardytų galių veikia per tam tikrą organą, ir kitaip būti negali. Nė
viena iš šių galių neegzistuoja atskirai nuo materijos.
21
Toms galioms priklauso ir praktinis protas, tas, kuris nurodo, kokie
žmonėms būdingi veiksmai turi būti įgyvendinti.
Sielos galioms priklauso ir spekuliatyvus protas, kurio dėka sielos
substancija tampa tobula ir aktualiai protinga. Šis protas yra nevienodas:
vienu atveju jis pasireiškia kaip materialus, kitu — kaip valdantis, trečiu
— kaip įgytas.
Šitos galios, suvokiančios protu suvokiamus dalykus, yra paprasta nekūniška
substancija. Ji pereina iš potencialios būklės į aktyviąją ir nuo materijos
išsilaisvinusio, t. y. veikliojo, proto, sužadinančio jos aktyvumą, dėka ji
tampa tobulu protu.
Protu suvokiami dalykai negali būti kas nors dalus ar turintis būtį. Sielos
substancija egzistuoja atskirai nuo materijos; ji išlieka po kūno mirties,
ir joje nėra irstančių jėgų. Ji — vienatinė substancija, ji — žmogus su
savo tikrąja prigimtimi; jos galios pasiskirsčiusios organuose. Formų
kūrėjas ją sukuria tuomet, kai atsiranda kas nors, sugebantis ją priimti.
Tas kas nors yra kūnas: kai jis yra, atsiranda ir toji substancija. Ji yra
kūnas. Ir dvasia, esanti viename iš kūno organų, būtent širdies gelmėje,
yra pirmoji sielos buveinė. Siela negali egzistuoti pirmiau už kūną, kaip
tvirtina Platonas. Lygiai taip pat ji negali persikelti iš vieno kūno į
kitą, kaip tvirtina mokymo apie sielų persikėlimą šalininkai.
Po kūno mirties siela patiria ir palaimą, ir kančias. Tokios įvairių sielų
būsenos yra skirtingos — tai priklauso nuo to, ką jos užsitarnavo. Visa tai
lemia būtinumas ir teisingumas. Pavyzdžiui, nuo to, kaip žmogus prižiūri
savo kūno sveikatą, priklauso kūno ligos.
Sėkmė priklauso nuo aukščiausiojo Alacho dešiniosios rankos; sėkmė lydi tą,
kuris tam sukurtas.
Dievo mintis tvyro virš visko, kas yra; ji susijusi su kiekvienu atskiru
daiktu, ir kiekviena esatis neišvengia aukščiausiojo siunčiamos lemties ir
nuosprendžio. Lygiai taip pat ir ne-
229
gandos neišvengia jo nuosprendžio, nes jos tarsi pririštos seka paskui tą,
iš ko neišvengiamai gimsta blogis. Jos susijusios su tuo, kuris turi
atsirasti ir išnykti. Tačiau tos negandos iš dalies vertos pagyrimo, nes,
jei nebūtų jų, nebūtų ir gėrio. Jeigu didis gėris, sudarantis daiktų vertę,
dingtų iš jų dėl menko blogio trupinėlio, kurio neįmanoma išvengti, tai
blogio būtų kur kas daugiau.
Versta iš: HsSpaHHBie nponsBeAsnaa mmcah-TeAeS crpaH EAmKHero h CpeAHero
BocroKa IX— XIV bb.—M, 1961, c. 165—174. Vertė Leonas Valkūnas

ABU’L VALIDAS IBN RUŠDAS
(1126-1198)
Validas Muhamedas ibn Ahmedas ibn Muhamedas Ibn Rušdas (lotynizuota forma —
Averojus) gimė Kordoboje (Ispanija), kadijo (teisėjo) šeimoje. Iš mažens,
tėvui vadovaujant, jis susipažino su islamo teologija ir teise, arabų
literatūra, vėliau gilinosi į medicinos, matematikos ir filosofijos
studijas. Kaip nepaprastai teisingą ir dorą vyrą, kalifas paskyrė jį
Sevilijos (Ispanija), po to Kordobos miesto kadiju. Į gyvenimo pabaigą buvo
persekiojamas ortodoksinės islamo dvasininkijos ir ištremtas iš Kordobos.
Tik prieš pat mirtį kalifas pasikvietė jį pas save į Maroką.
E. Renano apskaičiavimu, Ibn Rušdas yra parašęs 78 veikalus Įvairių mokslų
klausimais. Nemažą jo kūrybinio palikimo dalį sudaro Aristotelio, Platono,
ai Farabio, Ibn Sinos, ai Gazolio ir kitų filosofų veikalų komentarai — iš
viso 38. Dėl to amžininkų jis buvo vadinamas Didžiuoju komentatoriumi. Iš
originalių filosofinių jo darbų svarbiausias yra traktatas „Paneigimo
paneigimas” (apie 1180 m.). Tai atsakymas
251
į al Gazolio „Filosoių paneigimą”. Iš kitų svarbesnių Ibn Rušdo filosofinių
traktatų dar paminėtini tokie: „Samprotavimai apie protą”, „Samprotavimas
apie silogizmą”, „Laiko problema”, „Apie pirmąjį judintoją”, „Mokslo apie
sielą problemos” ir kiti.
Chrestomatijoje spausdinamos ištraukos iš traktatų „Paneigimo paneigimas”
ir „Samprotavimas apie religijos ir filosofijos ryšį”. Pastarajame traktate
atsispindi tos Ibn Rušdo pažiūros, kurių pagrindu viduramžiais susiformavo
dviejų tiesų koncepcija.
PANEIGIMO PANEIGIMAS Samprotavimas apie pasaulio amžinumą
Dėstydamas filosofų argumentus apie pasaulio amžinumą. Abu Hamidas ‘ sako:
„Iš įrodymų, priklausančių šiam skyriui, mes sustosime tik ties tais, kurie
daro įspūdį protui.
Šį skyrių sudaro keturi įrodymai.
Pirmasis įrodymas. Filosofai kalba, jog absoliučiai neįmanoma, kad kas
nors, turintis pradžią laiko atžvilgiu, būtų kilęs iš ko nors amžina. Juk
jeigu tarsime, pavyzdžiui, kad egzistuoja kas nors amžina ir kad pasaulis
pradėjo atsirasti iš jotam tikru laiku, tai bus aišku, kad jis neatsirado
anksčiau, nes anksčiau tam nebuvo sąlygojančio prado ir pasaulio
egzistavimas buvo tik gryna galimybė. Jeigu pasaulis turi pradžią laiko
atžvilgiu, tai neįmanoma, kad sąlygojantis pradas taptų arba netaptų
naujas. Jeigu jis netaptų naujas, tai pasaulis kaip^ ir anksčiau liktų
tokia pati gryna galimybė. Jeigu sąlygojantis pradas tapo naujas, tai jo
atžvilgiu būtų galima iškelti tą patį klausimą, būtent: kodėl jis sąlygojo
kaip tik tuo „dabar”, o ne anksčiau? Ir tada mes arba gautume begalinę
eilę, arba prieitume prie tokio prado, kuris sąlygoja amžinai.
Antrąjį prieštaravimą pagrindiniams filosofų argumentams galima būtų
išreikšti taip: jūs manote, jog negalima pripažinti, kad tai, kas atsiranda
laiko atžvilgiu, yra sukurta amžinos esybės, bet vis dėlto jūs turite tai
pripažinti, nes pasaulis pil-
252
nas įvykių, o jie turi priežastis. Butų absurdiška manyti, kad vieni
įvykiai sukelia kitus, ir taip iki begalybės; protingas •žmogus negali tuo
patikėti. Jeigu tai būtų įmanoma, tai jūs galėtumėte nepripažinti kūrėjo ir
nekalbėti apie būtiną esatį, nuo kurios priklauso galima esatis. Bet jeigu
įvykių grandinė turi ribą, tai kaip tik ši riba ir turi būti amžina esybė;
bet tokiu atveju filosofai turi pripažinti, jog tai, kas turi pradžia laiko
atžvilgiu, yra sukurta amžinos esybės”.
Aš sakau:
Jeigu filosofai tokiais argumentais įrodinėtų, jog egzistuoja amžina esybė,
remdamiesi tuo, kas turi pradžią laiko atžvilgiu, t. y- jeigu jie sutiktų,
jog tai, kas turi pradžią laiko atžvilgiu, yra kilęs iš amžinos esybės, tai
jie negalėtų išvengti abejonių šiuo klausimu. Bet tau dera žinoti, jog
filosofai mano, kad vienas dalykas, turintis pradžią laiko atžvilgiu,
atsirado iš kito taip, jog keletas šių atsiradimų akcidentiškai tęsiasi be
galo, jeigu jie kartojasi ribotoje baigtinėje materijoje; pavyzdžiui, vieno
iš dviejų praeinančių dalykų sunaikinimas yra būtinas, kad galėtų
egzistuoti kitas. Taigi, kad vienas žmogus galėtų pagimdyti kitą, būtina
sąlyga, jų nuomone, yra tai, kad pirmesnis žmogus žūtų ir taptų materija
atsirasti trečiajam.
<. . .> Tai, kas turi pradžią laiko atžvilgiu ir atsiranda iš amžinos
esybės, galima įsivaizduoti tik per judėjimą ratu, kuris yra panašus į
amžiną judėjimą ta prasme, kad neturi nei pradžios, nei pabaigos, ir kuris
yra panašus į judėjimą, turintį pradžią laiko atžvilgiu, ta prasme, kad
kiekvieną jo dalį galima įsivaizduoti kaip ką nors praeinantį. Taigi šis
judėjimas, kadangi jo dalys atsiranda tam tikru laiku, yra pradžia daiktų,
atsiradusių laike, ir kadangi laikas savo visuma yra amžinas, tai jis
sudaro amžinos esybės veiklą.
<.> Tik per amžinojo elemento veiklą galima suprasti, kad judėjimas
neturi nei pradžios, nei pabaigos ir ta prasme jis yra pastovus, nes pats
savaime jis ne pastovus, bet kintantis.
Kadangi Abu Hamidas tai žino, jis sako:
„Norėdami to išvengti, filosofai taiko ypatingą metodą, kurį mes trumpai ir
aprašysime”.
253
Jis sako:
„Antrasis jų argumentas šiuo klausimu. Jie tvirtina taip. Tas, kuris kalba,
kad pasaulis yra paskesnis už Alachą, o Alachas — pirmesnis už pasaulį, tad
iš to galima suprasti tik tai, kad Alachas yra pirmesnis už pasaulį ne
laiko atžvilgiu, o iš esmės, panašiai, kaip vienetas yra pirmesnis už
dvejetą savo prigimtimi, nors jie gali egzistuoti vienu metu, ir panašiai,
kaip priežastis yra pirmesnė už veiksmą; pavyzdžiui, žmogaus judėjimas yra
pirmesnis už jį lydinčio šešėlio judėjimą, rankos judėjimas yra pirmesnis
už žiedo judėjimą, o rankos judėjimas vandenyje yra pirmesnis už to vandens
judėjimą, nes visa tai vyksta vienu metu, bet vienas dalykas — priežastis,
o kitas — veiksmas. Juk yra sakoma: šešėlis juda, judant žmogui, ir vanduo
juda, judant rankai vandenyje, bet nesakoma, kad žmogus juda, judant
šešėliui, ir ranka juda, judant vandeniui, nors šie judėjimai vyksta vienu
metu. Jeigu „kūrėjas yra pirmesnis už pasaulį” reiškia būtent tai, tai
šitai rodo, jog arba jie abu turi turėti pradžią laiko atžvilgiu, arba jie
abu turi būti amžini, nes neįmanoma, kad vienas turėtų pradžią laiko
atžvilgiu, o kitas būtų amžinas. Jei tai reiškia, kad kūrėjas yra pirmesnis
už pasauli ir laiką ne iš esmės, o laiko atžvilgiu, tai iki pasaulio ir
laiko egzistavimo buvo laikas, kai pasaulis neegzistavo, nes iki
egzistavimo buvo nebūtis, o Alachas buvo pirmiau už ją ilgą laiką, turėjusį
pabaigą, bet neturėjusį pradžios. Bet tokiu atveju iki laiko buvo
begalinis laikas, o tai jau prieštaravimas. Vadinasi, tvirtinimas,
kad laikas turėjo pradžią, yra nesąmonė. O jeigu laikas, kuris yra judėjimo
matas, turi būti amžinas, tai ir judėjimas turi būti amžinas. Jeigu
judėjimo amžinumas yra būtinybė, tai būtinas ir amžinumas judančioje, kurio
judėjimo trukmės dėka tęsiasi laikas.
Į tai galima atkirsti taip. Laikas pagimdytas ir sukurtas, o iki jo
apskritai nebuvo laiko. Mūsų žodžiai, kad Alachas yra pirmesnis už pasaulį
ir laiką, turi tokią prasmę: jis egzistavo iš pradžių be pasaulio ir laiko,
o vėliau su pasauliu ir laiku. Mūsų žodžiai, kad Alachas egzistavo be
pasaulio, reiškia tik kūrėjo (šlovė jam!) esmės buvimą ir pasaulio esmės
nebuvimą. O mūsų žodžiai, kad jis egzistavo kartu su pasauliu, reiškia tik
dviejų esmių buvimą. <.. .>”
254
Aš sakau:
Šie žodžiai klaidingi, neteisingi, nes jau buvo įrodyta, kad čįa yra dvi
esmių rūšys: viena, kuriai būdingas judėjimas (šita rūšis negali būti
atskirta nuo laiko), antra, kuriai nebūdingas judėjimas (ji amžina, ir
laikas negali būti jos atributas). Rūšis, kuriai būdingas judėjimas, yra
pažįstama pojūčiais ir protu; o rūšies, kuriai nebūdingas nei judėjimas,
nei kitimas, egzistavimas yra įrodytas kiekvienam, kas pripažįsta, kad bet
kuris judėjimas turi judintoja, o kiekvienas veiksmas turi priežastį ir kad
priežastys, judinančios viena kitą, nesudaro begalinės eilės, o užsibaigia
pirmąja absoliučiai nejudančia priežastimi. Lygiai taip pat įrodyta, kad
toji esmė, kuriai nebūdingas judėjimas, yra priežastis esmės, kuriai
būdingas judėjimas. Įrodyta ir tai, kad esmė, kuriai būdingas judėjimas,
negali būti atskirta nuo laiko ir kad esmė, kuriai nebūdingas judėjimas,
visiškai laisva nuo laiko atributo.
Jeigu taip yra, tai vienos esmės egzistavimas anksčiau už kitą (aš turiu
galvoje tą, kuri laisva nuo laiko) nėra nei pirmavimas laiko atžvilgiu, nei
priežasties buvimas anksčiau už veiksmą, o priežastis ir veiksmas būdingi
judančių daiktų prigimčiai, pavyzdžiui, žmogui, esančiam anksčiau už savo
šešėlį. Kaip tik dėl to apsirinka kiekvienas, kuris nejudančio pirmavimą
judančio atžvilgiu prilygina vieno judančio daikto pirmavimui kito
atžvilgiu, nes tik dviejų judančių daiktų atžvilgiu galima tvirtinti, kad
jie arba vienalaikiai, arba vienas iš jų laiko atžvilgiu yra pirmesnis už
kitą arba eina po kito. <.., .>
<.. .> Kaipgi galima manyti, jog prieš veiksmą, atliekamą amžinos esybės
„dabar”, negali būti kito veiksmo, o prieš šį — trečio ir taip toliau iki
begalybės, nes iki begalybės trunka šios amžinos esybės egzistavimas? Tai
būtinai rodo, kad veiksmas to, kurio buvimas negali būti nei laiko lydimas,
nei jo apribotas iš abiejų pusių, taip pat negali būti nei apribotas laiko,
nei lydimas kokios nors apribotos laiko atkarpos. Juk bet kurios esybės
veiksmas laiko atžvilgiu ne atsilieka nuo jos egzistavimo, išskyrus tą
atvejį, kai pasitaiko kliūtis, neleidžianti jai egzistuoti iki tobulybės,
arba kai kalbama apie esybes, galinčias laisvai pasirinkti, bet pasirenkant
patiriančias sunkumų. Vadinasi, tas, kuris mano, kad iš amžinos esybės kyla
tik toks veiksmas, kuris turi pradžią laiko atžvilgiu, kar-
255
tu pripažįsta, kad jos veiksmas tam tikru atžvilgiu yra prį. verstinis ir
šiuo atžvilgiu nepriklauso nuo jos pasirinkimo
Abu Hamidas sako:
„Trečiasis pasaulio amžinumo įrodymas. Filosofai atkakliai laikosi tokio
savo tvirtinimo: pasaulis galėjo būti iki savo egzistavimo, nes nesąmonė
būtų manyti, jog pasaulis iš pradžių turėjo būti negalimas, o po to turėjęs
tapti galimas, ši galimybė neturi pradžios, t. y. ji niekada nekintanti, ir
pasaulio egzistavimas visada yra galimas, nes jokioje laiko atkarpoje
pasaulio egzistavimas negali būti laikomas negalimu-o jeigu galimybė yra
amžina, tai amžina ir tai, kas yra galima. Mūsų pasakymo, kad pasaulio
egzistavimas yra galimas, prasmė ta, jog pasaulio egzistavimas nėra
negalimas; o jeigu jo egzistavimas yra amžinai galimas, tai jis niekada
nėra negalimas, nes priešingu atveju, jeigu jis kada nors būtų buvęs
negalimas, mūsų tvirtinimas, kad pasaulio egzistavimas yra amžinai galimas,
būtų klaidingas; o jeigu būtų klaidingas mūsų tvirtinimas, kad pasaulio
egzistavimas yra amžinai galimas, tai ir mūsų tvirtinimas, kad ši galimybė
amžina, būtų klaidingas. O jeigu būtų klaidingas mūsų tvirtinimas, kad ši
galimybė amžina, tai būtų teisingas mūsų tvirtinimas, kad ši galimybė turi
pradžią; ir jeigu būtų tiesa, kad ši galimybė turi pradžią, tai pasaulis
iki to laiko nebūtų buvęs galimas, ir reikėtų pripažinti tokį laiką, kai
pasaulis nebuvo galimas ir Alachas jo nevaldė.
Tam prieštarauja šis tvirtinimas. Laiko atžvilgiu pasaulio pradžia visada
buvo galima, taigi, suprantama, nėra tokio laiko, kurio negalima būtų
įsivaizduoti kaip jo pradžios. Bet nors ši pradžia galėjo būti bet kuriuo
metu, ji vis dėlto neprasidėjo bet kuriuo metu, nes tikrovė ne sutampa su
galimybe, o skiriasi nuo jos. Tai panašu į jų samprotavimą apie vietą: jie
sako, kad pasaulis galėjo būti didesnis negu yra, arba kad galėjo būti
sukurtas koks nors kūnas virš egzistuojančio pasaulio ir dar vienas kūnas
virš šito ir taip toliau iki begalybės, kad yra neribota galimybė didinti
šį pasaulį, bet kad negali būti absoliučiai užpildytos begalinės erdvės,
kaip nėra ir begalinio, neriboto egzistavimo. Bet, kaip tvirtinama,
galimybė — tai kūnas, turintis ribotą paviršių, tačiau šio kūno matmenys
nėra nustatyti — koks jis: didelis ar nedidelis. Tas pat tinka ir tam, kas
gali atsirasti — galimi jo egzistavimo
256
pradai taip pat neapibrėžti: neaišku, ar jie bus anksčiau ar vėliau. Čia
apibrėžta tai, kad pasaulis yra kas nors atsiradęs laiko atžvilgiu, o tai
ir yra tai, kas galima, ir daugiau nieko”.
Aš sakau:
Tie, kurie mano, jog iki pasaulio egzistavimo buvo vienintelė, niekada
nesibaigianti galimybė, turi sutikti ir su tuo, kad pasaulis yra amžinas. O
tie, kurie, panašiai kaip Abu Hamidas savo atsakyme, tvirtina, kad iki šio
pasaulio buvo begalybė galimų pasaulių, turi sutikti ir su tuo, kad iki to
pasaulio buvo kitas pasaulis, o iki to antrojo — trečias, ir taip toliau
iki begalybės, panašiai kaip būna su atskirais žmonėmis, ypač kai manoma,
kad to, kas buvo anksčiau, išnykimas yra sąlyga atsirasti vėliau
egzistuojančiam. Pavyzdžiui, jeigu Alachas (tebūnie jis išaukštintas!) iki
šio pasaulio galėjo sukurti kitą pasaulį, o iki šio antrojo — trečią, tai
ši eilė turėtų tęstis iki begalybės arba ši eilė būtų turėjusi užsibaigti
tokiu pasauliu, iki kurio kitas pasaulis nebūtų galėjęs būti sukurtas
(tačiau mutakalimai šito netvirtina ir nepateikia kaip argumento, norėdami
įrodyti, jog pasaulis yra atsiradęs laiko atžvilgiu). Nors premisa, kad iki
šio pasaulio galėjęs būti kitas pasaulis ir taip toliau iki begalybės, ir
neatrodo absurdiška, tačiau, kiek atidžiau pasižiūrėjus, ji pasirodo
absurdiška, nes ji reikštų, kad visata turi prigimtį individo,
egzistuojančio šiame atsirandančiame ir nykstančiame pasaulyje, taigi jos
kilmė iš pirmojo prado būtų panaši į kilmę iš jos atsiradusio individo,
kitaip sakant, ji turėtų atsirasti dėl kokio nors amžinai judančio kūno ir
kokio nors amžino judėjimo. Bet tokiu atveju šis pasaulis sudarytų kokio
nors kito pasaulio dalį, panašiai kaip būna su atsirandančiais ir
išnykstančiais šio pasaulio individais, ir tada ši eilė arba būtinai
baigsis pasauliu, amžinu kaip kas nors atskira, arba ji bus begalinė. O
jeigu būtinai reikia nutraukti šią eilę, tai geriausia ją nutraukti šiame
pasaulyje, t. y. laikyti šį pasaulį amžinu, vieninteliu.
Abu Hamidas sako:
„Ketvirtasis filosofų įrodymas toks. Jie sako, jog iki kiekvieno daikto
atsiradimo būna jame esanti materija, nes atsirandančiam daiktui negali jos
nereikėti. Dėl to materija niekada neatsiranda; tai, kas atsiranda,— tiktai
jos formos, akci-dencijos ir savybės. Šio įrodymo esmė yra ta, kad
kiekvienas atsirandantis daiktas iki savo atsiradimo turi būti arba galima,
257
arba negalima, arba būtina esatis. Atsirandantis daiktas negali būti
negalima esatis, nes tai, kas negalima, savaime apskritai neegzistuoja;
jis negali būti ir būtina esatis, nes tai, kas būtina, savaime apskritai
nebūna neegzistuojantis; vadinasi, atsirandantis daiktas yra galima esatis
pati savaime. Taigi šis daiktas iki savo atsiradimo turi galimybę
atsirasti, bet atsiradimo galimybė yra santykinis atributas, kuris pats
savaime egzistuoti negali. Vadinasi, šiai galimybei reikia subs-? trato, su
kuriuo ji galėtų susijungti; bet nėra kito substrato, f išskyrus materiją,
ir galimybė su ja susijungia taip, jog mesi galime sakyti, kad ši materija
gauna šilumos arba šalčio, bal-1 tumo arba juodumo, judėjimo arba ramybės,
t. y. kad joje; atsiranda savybių ir pakitimų, dėl kurių galimybė ir yra
materijos atributas. <. . .>
Kaip priekaištą galima pasakyti, jog galimybė, apie kurią kalba filosofai,
kyla iš proto sprendimo, ir mes vadiname ga-į limu tai, ką protas laiko
egzistuojančiu ir nelaiko negalimu; jeigu protas ko nors egzistavimą laiko
negalimu, tai mes ir vadiname tą ką nors negalimu; pagaliau mes vadiname ką
nors būtinu, jei manome, kad jo nebuvimas negalimas. Tai vis proto
sprendimai, kurie rodo, jog galimybė nereikalauja ko nors egzistuojančio ir
todėl nebūna jo atributas. <.>”
Aš sakau:
Tai — sofistinis samprotavimas, nes galimybė yra universa^ lija, kuri, kaip
ir kitos universalijos, turi atskirų daiktų, zistuojančių ne prote, o
pažinimas — tai ne visuotinės sąvokos pažinimas, o toks atskirų daiktų
pažinimas, kurį sukuria protas atitraukdamas nuo atskirų daiktų vieną jiems
bendrą prigimt ji esančią tarp skirtingų materijų. Todėl universalijos
prigimti nėra tapati prigimčiai tų daiktų, kurių universalija ji
yrč’ Abu Hamidas savo samprotavimais klaidina, nes jis tvirtinę jog
galimybės prigimtis — tai universalijos prigimtis, ir ne kalba apie
egzistavimą atskirų daiktų, kuriais pagrįsta ši unij versalija, t. y.
bendroji galimybės sąvoka. <. . .>
<. . .> Negalima abejoti, kad proto sąvokos reikšmingoj tik tiek, kiek
protas, remdamasis jomis, sprendžia apie daikti esančių ne sieloje,
prigimtį. Jeigu ne sieloje nebūtų nei galima’ nei negalima, tai nebūtų
jokio skirtumo, ar egzistuoja proto
258
sąvokos, ar ne, lygiai taip pat nebūtų jokio skirtumo tarp proto ir
vaizduotės. <. . .>
Abu Hamidas sako:
„Jeigu kas pasakys, jog visus priekaištus jūs grindėte vienų abejotinų
teiginių priešpriešinimu kitiems, bet viskas, ką jūs nurodėte, yra
abejotina, į tai mes atsakysime taip: prieštaravimą, kuris būtinai parodo
samprotavimo klaidingumą ir kai ką paaiškina, sudaro tai, kad nurodomos
prieštaringos pažiūros ir jų pagrindimas. Šioje knygoje mes nekėlėme sau
kito uždavinio, kaip tik atskleisti filosofų mokslo neaiškumą bei jų
įrodymų klaidingumą, kad įrodytume jų nenuoseklumą. Šitą pokalbį mes tęsėme
ne tam, kad paremtume kokį nors ypatingą mokslą. Todėl mes apsiribojame
šios knygos tikslu ir nesileidžiame į tolesnius samprotavimus dėl įrodymų
apie pasaulio kilmę laiko atžvilgiu, nes vienintelis mūsų tikslas —
paneigti filosofų tvirtinimus, kad jie pažinę pasaulio amžinumą. Bet
užbaigę šią knygą, jeigu Alachas pageidaus, mes sukursime ypatingą knygą,
kurioje bus pagrįstas tikrasis mokslas. Šią knygą pavadinsime ,,Tikėjimo
pagrindais”. Joje mes pagrindinėsime taip pat stropiai, kaip šioje knygoje
paneigėme”.
Aš sakau:
Vienų abejotinų teiginių priešpriešinimas kitiems ne paneigia, o tik
sukelia nustebimą ir abejones tų, kurie lygina vieną abejotiną teiginį su
kitu, nesuprasdami, dėl ko vienas teiginys yra abejotinas, o kitas, jam
priešingas abejotinas teiginys — klaidingas. ..
Pradėdamas jaudinti savo skaitytojus ir sukeldamas jiems nustebimą, Abu
Hamidas turėjo iš pradžių nustatyti tiesą, kad neatsitiktų taip, jog
skaitytojas numirs iki to laiko, kol susipažins su žadėtąja knyga, arba jis
pats numirs, neparašęs šios knygos. Bet mūsų ši knyga taip ir nepasiekė,
matyt, jis ir neparašė jos. O žodžius, kad savo knygoje jis neturėjęs
tikslo palaikyti kokį nors ypatingą mokslą, jis pasakė dėl to, kad žmonės
nepagalvotų, jog jo tikslas buvęs palaikyti ašaritų2 mokslą. Iš jam
priskiriamų knygų matome, kad metafiziniuose moksluose jis remiasi filosofų
mokslu. Tai aiškiausiai paliudija ir patikimiausiai patvirtina jo knyga,
pavadinta „Šviesos niša”.
259
SAMPROTAVIMAS APIE RELIGIJOS IR FILOSOFIJOS RYŠĮ
Šio samprotavimo tikslas — išsiaiškinti religijos požiūriu, ar filosofijos
ir logikos mokslų studijavimas yra kažkas religijos leista, ar kažkas jos
smerkiama, ar nurodyta arba kaip kažkas pagirtina, arba kaip kažkas
privaloma.
Jeigu mes sakome, kad filosofijos uždavinys yra vien esaties tyrimas tiek,
kiek ji atspindi kūrėją, kitaip sakant, tiek, kiek ji pasirodo kaip kūrinių
visuma (o kūriniai kūrėją atspindi tik tiek, kiek yra pažįstamas jų
sukūrimo būdas, ir kuo daugiau bus žinių apie jų sukūrimo būdą, tuo daugiau
bus žinoma apie kūrėją), ir jeigu religija skatina tyrinėti esatį ir to
reikalauja, tai aišku, jog tai, kas šiuo vardu vadinamas, religijos
požiūriu yra arba privalomas, arba pagirtinas.
O tai, kad religija ragina tirti esatį protu ir reikalauja ją pažinti juo,
liudija ne viena palaimingojo ir aukščiausiojo Alacho knygos eilutė, panaši
į šitą: „Pasimokykite, kas turite regėjimą!” (LIK, 2). <. . .>
Jeigu nustatyta, kad religija įpareigoja tirti esatį protu (o tyrimas
yra ne kas kita, kaip nežinomo išvedimas iš žinomo, ir tai yra arba
samprotavimas, arba kažkas gauta, re-, miantis samprotavimu), tai būtina,
kad mes, tirdami tikrovę, f remtumės racionaliu samprotavimu. Bet aišku,
jog panašaus pobūdžio tyrimas, kurį skatina ir žadina religija, yra
tobuliausias tyrimas tobuliausiu samprotavimu, t. y. tuo, kas va-į dinama
įrodymu. <.. .> l
Jeigu religijos dogmos išreiškia tiesą ir ragina tirti tai, kas padeda
pažinti tiesą, tai mes, priklausantys musulmonų bendruomenei, tikrai
žinome, kad tyrimas, pagrįstas įrodymu, neprieštarauja tam, ką davė
religija, nes tiesa ne prieštarauja tiesai, bet sutinka su ja ir yra
įrodymas jos naudai.
O kadangi taip, tai, jeigu tyrimas, remdamasis įrodymu, teikia tam tikrų
žinių apie kokią nors esatį, religija arba nutyli apie tą esatį, arba
kažkaip ją apibūdina. Jeigu apie šią esatį religija nutyli, tai čia negali
būti jokio prieštaravimo. Tada yra visiškai tas pats, kas ir su teisės
kategorijomis, apie kurias įstatymai nutyli ir kurias jų leidėjas sukuria,
remdamasis juridiniu silogizmu. Jeigu religija pasisako apie šią
260
esatį, tai tiesioginė tokio pasisakymo prasmė arba atitinka, arba
prieštarauja tam, ką teigia įrodymas. Jeigu ji atitinka, tai negali būti
jokios kalbos, o jeigu prieštarauja, tai čia reikalingas alegorinis
paaiškinimas. Tokio paaiškinimo prasmę sudaro pasakymo reikšmės išvedimas
iš tikrosios reikšmės ir suteikimas jai alegorinės reikšmės, nepažeidžiant
įprastinio arabų kalbos žodžių vartojimo, kai, pasitelkus metaforas,
daiktui suteikiamas kito į jį panašaus daikto pavadinimas, to daikto
priežastys, jo atributai, su juo susiję dalykai arba dar kas nors, ko
paprastai griebiamasi, siekiant apibūdinti metaforinės kalbos tipus. Jeigu
įstatymų leidėjas šitaip daro daugelio teisinių kategorijų atžvilgiu, tai
kaip teisinga būtų, kad taip elgtųsi įrodymu pagrįsto pažinimo gynėjas. Mat
jeigu įstatymų leidėjas vadovaujasi tik silogizmu, pagrįstu manymu, tai
tas, kuris pažįsta esatį, vadovaujasi silogizmu, pagrįstu patikimumu. Mes
ryžtingai tvirtiname, jog kiekvieną kartą, kai įrodymo išvados ima
prieštarauti tikrajai tikėjimo prasmei, ši gali būti aiškinama alegoriškai
pagal arabų kalboje priimtas aiškinimo taisykles. <.. .>
Kaip moko šventieji raštai, žmonės būna trijų rūšių. Vienai rūšiai
priklauso tie, kurie visiškai nesugeba aiškinti šventųjų tekstų; tai —
retoriai, sudarantys plačiąsias mases, nes nėra nė vieno sveikai
galvojančio žmogaus, kuris nesugebėtų retoriškai samprotauti. Kitai rūšiai
priklauso tie, kurie sugeba dialektiškai aiškinti; tai — dialektikai tik iš
prigimties arba iš prigimties ir įgudimo. Trečiajai rūšiai priklauso tie,
kurie sugeba apodiktiškai aiškinti; tai — apodiktikai iš prigimties ir
pagal mokslą, t. y. pagal filosofijos mokslą. Šio aiškinimo nedera skelbti
dialektikams, juo labiau paprastiems žmonėms. Kurio nors iš tokių aiškinimų
paskelbimas žmogui, nesugebančiam jų suprasti,— ypač tai pasakytina apie
apodiktinius • aiškinimus, nes jie toli nuo visiems prieinamų žinių,—
skatina netikėti ir tą, kuriam jis skelbiamas, ir tą, kuris jį skelbia. Mat
pastarojo tikslas — įrodyti, jog tikroji šventųjų tekstų prasmė yra
nepagrįsta, o jo aiškinimas — teisingas, bet jeigu jis paneigs tikrąją
prasmę akivaizdoje žmogaus, kuris sugebės suvokti tik jų tikrąją prasmę ir
kurio supratimu aiškinimas bus neįrodytas, tai šitai pastūmės į netikėjimą,
jei tai bus susiję su pagrindiniais religijos teiginiais. Aiškinimų galbūt
261
nereikia nei skelbti žmonėms, nei įrodinėti retoriniuose ar dialektiniuose
veikaluose, t. y. veikaluose, kurių turinį su-daro šių dviejų rūšių
samprotavimai, kaip tai darė Abu Ha-midas. <.. .>

Antrasis skyrius
ARABŲ FILOSOFIJA
Ankstyvaisiais viduramžiais suklestėjusios arabų kultūros ir filosofijos
arealas buvo Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ir arabų
kolonizuotos Ispanijos tautos. Visas jas jungė viešajame gyvenime vartojama
arabų kalba ir islamo religija, susiformavusi VII a. Kaip ir kiekvienos
naujos ideologijos (tada jos funkcijas ir atliko islamas) kūrėjai,
arabai, manydami, kad jų religija yra vienintelė teisinga, vylėsi pagal
savo dogmas pertvarkyti ir valdyti pasaulį. Jie pradėjo didžiuosius savo
nukariavimus: 634 m. užėmė Siriją, 637 m.— Persiją, 642 m.— Egiptą, 664
m. įsibrovė į Indiją, 697 m.— į Kartaginą, 717 m.— į Ispaniją, 732 m.—
į Siciliją ir Pietų Italiją. Tačiau sukurti vieningos musulmoniškos
valstybės arabams nepavyko. Po poros šimtmečiu tarp musulmonų prasidėjo
įnirtingos kovos dėl valdžios. IX a. kalifatas pradėjo irti: atskilo
Ispanija, Vidurinėje Azijoje kūrėsi savarankiškos valstybės, kurias veikė
ikimusulmoniška kultūra.
Nedidelė arabų tauta nyko tarp savo nukariautųjų tautų, atiduodama joms
savo kalbą ir religiją. Kaip lotynų kalba tapo oficialia bažnyčios kalba
Vakaruose, taip arabų — musulmoniškųjų kraštų rašto kalba. Patys arabai,
būdami žemesnės kultūros, pasidavė užkariautųjų tautų kultūros įtakai.
Daugiausia juos veikė senovės graikų ir Bizantijos kultūros.
Pirmieji arabų ir senosios graikų kultūros tarpininkai buvo Sirijos
krikščionys — nestoriečių erezijos šalininkai. Edesoje jie buvo įsteigę
mokyklą, vertė į sirų kalbą graikų klasikus, studijavo antikinę filosofiją
ir mediciną. 489 m. ši mokykla, kaip eretiška, buvo uždaryta. Dauguma jos
dėstytojų pabėgo į Persiją, kur taip pat įkūrė savo mokyklą. Arabus
nestoriečiai sutiko kaip išvaduotojus.
200 –
Helenizuoti persai ir sirai tapo pagrindiniais islamo teoretikais.
Helenizmo tradicijas jie perdavė ir arabams. Kurį laiką sirų kalba atliko
tarpininko vaidmenį, perimant arabams graikų kultūrą. Reikšminga buvo tai,
kad arabai graikų kultūrą stengėsi perimti iš pirmųjų rankų, tiesiogiai,
ignoruodami jos romėniškąją interpretaciją. Todėl arabai laikytini
tiesioginiais dar antikos laikais susiformavusių gamtotyros tradicijų
tęsėjais. Į tai atkreipė dėmesį ir F. Engelsas: „Tikslaus gamtos tyrinėjimo
pradmenis pirmąkart pradėjo ,vystyti tik Aleksandrijos graikai,
viduramžiais juos toliau vystė arabai” ‘. Arabai išmoko pasigaminti
kompasą, paraką, mechaninį laikrodį, popierių. Arabai kaupė Rytų kultūros
vertybes, rinko antikos mąstytojų kūrinius (pavyzdžiui, pagal vieną taikos
sutartį iš Bizantijos jie pareikalavo po vieną egzempliorių visų žinomų
autorių knygų). Indijoje arabai susipažino su algebros pagrindais,
studijavo indų kultūrą. Antai Abu Reichanas ai Birunis (973—1043), gimęs
Chorezme, ne kartą lankėsi Indijoje, išmoko sanskrito kalbą, vertė į ją
senovės graikų mokslininkų kūrinius, arabų kalba plačiai aprašė senąją indų
kultūrą. Arabai tarsi nutiesė tiltą tarp Rytų ir Vakarų kultūrų.
Tačiau patys arabai nebuvo vieningi nei politiškai, nei ideologiškai.
Diferenciacijos procesą skatino tai, kad arabų •įtakos rytinės sferos buvo
labai toli nuo vakarinių. Jas stipriai veikė vietinių kultūrų tradicijos.
Todėl atskiruose regionuose susiformavo savarankiški kultūros centrai:
Rytuose iškilo Bagdadas, Vakaruose — Kordoba (Ispanija). Diferencijavosi ir
filosofija.
Kai kurie islamo teologai stengėsi racionaliai pagrįsti savo dogmas. Todėl
VIII a. pradžioje kūrėsi Europos scholastikai artima mutakalimų
(diskutuotojų) filosofija — pirmoji arabų filosofijos forma. Iš jos
išsirutuliojo mutazilitų (atsiskyrėlių) filosofija. Pastaroji ilgainiui
tapo savotiška laisvamanybės reiškėją islame. Nors mutazilitai neabejojo
dievo buvimu ir jo sugebėjimu sukurti pasaulį, tačiau jie ‘teigė, kad
dešimtys abejonių yra vertingesnės už vieną tikrą teiginį; kitaip sakant,
jie vadovavosi abejojimo metodu, būdingu graikų skeptikams. Svarbiausias
argumentas, pasak mutazilitų, yra protas.
VIII a. susiformavo mistinė sufizmo filosofija (arab. sufi — dėvintis
vilnonį apsiaustą; pagal ai Birunj, šis terminas kilęs
1 Engelsas F. Anti-Diuringas.— V., 1958, p. 19.
201
nuo gr.išminčius). Sufijai įrodinėjo, jog žmogaus protas nepajėgus pažinti
dievą, propagavo asketizmo, gilinimosi j save idėjas. Grįsdami islamo
religines dogmas, argumentų jie ieškojo neoplatonizme. Pažymėtina, kad
ankstyvojoje arabų filosofijoje, kaip ir ankstyvojoje krikščionybėje,
labiau buvo vertinamas Platonas, o ne Aristotelis.
Arabiškajam aristotelizmui pagrindus padėjo Abu Jusufas ai Kindis
(800—879). Jo pasaulėžiūrai didelę įtaką turėjo racionalistinės mutazilitų
idėjos, paskatinusios gilintis į senovės graikų filosofiją. Al Kindžiui
labiausiai rūpėjo logikos ir gnoseologijos problemos. Vieninteliu tikrovės
pažinimo šaltiniu jis laikė žmogaus protą. Ypač reikšminga arabų
filosofijai buvo jo sukurta trijų pakopų pažinimo teorija: nuo logikos ir
matematikos — prie gamtotyros ir pagaliau prie metafizikos problemų. Vietoj
dešimties Aristotelio kategorijų ai Kindis siūlė vartoti penkių
prosubstancijų pavadinimus: materiją, formą, judėjimą, erdvę ir laiką.
Bagdado kalifato suklestėjimo metu (X a.) Basroje įsisteigė „Tyrųjų brolių”
draugija, kuri, kaip pasakyta viename jos atsišaukime, apėmė įvairiausių
profesijų ir rangų asmenis (vizirius, gubernatorius, filosofus,
literatus). Jie rašė traktatus siauram pasekėjų ratui, stengėsi duoti
enciklopedinių žinių, propagavo Aristotelį, tačiau juos veikė ir
neoplatonikai bei neopitagoriečiai. „Tyrieji broliai” norėjo suvienyti
visas religines sroves ir suderinti jų dogmas su filosofija ir mokslu.
Arabų mąstytojai anksčiau už Vakarų Europos scholastus pradėjo gvildenti
socialines problemas. Medžiagos savo apmąstymams jie sėmėsi iš Platono
bei kitų antikinių autorių raštų ir savo epochos stebėjimo. Bene daugiausia
šiomis problemomis domėjosi Abu Nasras ai Fambis (870—950). Stambiame
„Traktate apie dorovingojo miesto gyventojų pažiūras” jis mėgino
paaiškinti socialinės nelygybės, valstybės atsiradimo priežastis. Jo
nuomone, žmonių bendrijos (valstybės) susikūrė natūraliai: joks žmogus
negalįs egzistuoti be kito žmogaus; didėjant poreikiams, žmonės siekia
tobulumo. Žmonių bendrijas jis suskirstė į pilnas ir nepilnas, pirmąsias
savo ruožtu— į didžiąją, vidutines ir mažas. Didžiąją bendriją, pasak jo,
sudaro viso pasaulio žmonės, vidutiniąsias — atskiros ‘tautos, mažąsias —
tautos apgyvendinti miestai arba sritys. Nepilnos bendrijos — tai pilnųjų
ląstelės, kurias ai Farabis grupavo į kaimo (ar miesto kvartalo), gatvės,
namo gyventojus.
202
Taigi bendrijas jis klasifikavo ne pagal įvairias konfesijas, o pagal
žmonių tautybę, geografinę padėtį (jis manė, kad skirtingos tautos
galinčios turėti savitas religijas). Kadangi visos tautos siekia tobulėti,
jos privalo viena kitai padėti, nes tik taip būsią įgyvendinti visos
žmonijos siekiai. Valstybės organizmas jam primena kitus organizmus ir jų
veikimą (pavyzdžiui, žmogaus kūno sąnariai privalo darniai funkcionuoti,
priešingu atveju žmogus sunegaluosiąs).
Al Farabis nagrinėja bendrijų valdymą ir žmonių bendravimą jose. Jo manymu,
žmogaus veiklą reikiama linkme nukreipia protas. Jis nustatė dvi proto
rūšis: įgimtąjį ir įgytąjį. 2mogus, kuris visapusiškai juos abu suderina,
išsiugdo vaizduotę ir tampa išminčiumi, t. y. tinkamu vadovauti kitiems.
Jeigu nėra vieno asmens, turinčio visus išminčiaus duomenis, bendrijai
vadovauja kolektyvas (pačių išmintingiausių žmonių grupė).
Al Farabis įsitikinęs, kad visur turinti viešpatauti harmonija, nes pati
gamta yra harmoninga. O kodėl ta harmonija dažnai pažeidžiama, ai Farabis
aiškina taip: „Juk nugalėtojai visuomet arba sunaikina kitus, savo
prigimties verčiami manyti, kad bet kokios kitos būtybės buvimas reiškia
netobulu-mą ir sukelia grėsmę jų pačių egzistencijai, arba pavergia kitus,
būdami įsitikinę, jog kiekvienas kitas egzistuoja kaip tik dėl jo”2. Sis
įprotis atsirado dėl išminties stokos, gamtos harmonijos nesupratimo ir dėl
žmogaus nesugebėjimo patenkinti savo poreikių.
Filosofiją, kaip ir daugelis kitų senųjų autorių, ai Farabis laikė
vieninteliu ir visapusiškai apimančiu visas žmogaus pažinimo sritis mokslu.
Veikale „Apie mokslų kilmę” jis mėgino nustatyti mokslo šakų (taip pat ir
socialinių) hierarchiją. Al Farabio pateikta mokslo klasifikacija labai
artima Aristoteliui.
Dievu ai Farabis vadino absoliučią būtį, laisvą nuo bet kokios materijos ir
formos. Tuo tarpu visi kiti kūnai esą sudaryti iš pirminės materijos ir
formos. Materija esanti amžina ir besivystanti nepriklausomai nuo pirmosios
priežasties. Pasaulis— tai dievo emanacijos rezultatas. Gamta esanti
savarankiška. „Už pasaulio ribų nieko nėra” 3,— tvirtino ai Farabis.
Pažangias arabų filosofijos tradicijas pratęsė Abu Alis Ibn Sina
(980—1037).
2 AAb-HAOCoc})CKHe TpaKTaiH.— AAMa-Ara, 1970, c. 346.
3 2r. šios knygos p. 227.
203
Ibn Sinos filosofinių studijų centre — žmogus. Kadangi žmogus — visatos
dalelytė, tai jo esmė suvokiama, tyrinėjant gamtą, nustatant reiškinių
tarpusavio ryšį. Visata, pasak jo, yra pavaldi jos vidinės struktūros
sąlygotiems dėsniams. Todėl gamtoje nieko neatsitinka be priežasties.
Vadinasi, ir žmogaus veiksmai yra determinuoti. Ibn Sina ir siekė
paaiškinti, kaip visa tai galima pažinti, koks apskritai yra pažinimo
proceso mechanizmas. Jo manymu, protas yra aktyvi kūrybinė jėga, visatos
pažinimo įrankis. Tačiau visatos dėsningumai analizuojami per
jutimišką patirtį. Toliau formuluojamos bendros daiktų ir reiškinių
sąvokos, kurias protas sudaro palyginimo būdu, t. y. atskleidžiami bendri
ir skirtingi objektų bruožai. Sąvoka — tai tikrovės atspindys žmogaus
prote.
Tačiau, kaip ir daugelis arabų filosofų, Ibn Sina neišvengė neoplatonizmo
įtakos. Jis mėgino suderinti Aristotelio filosofiją su Platono. Tai
padaryti jis tikėjosi, atskirdamas Aristotelį, kuris mąsto pats, nuo
Aristotelio, kuris polemizuoja su Platonu. Tarp pirmojo Aristotelio ir
Platono, anot Ibn Sinos, nesą skirtumo: Aristotelis tik toliau
išplėtojęs Platono filosofiją. Derindamas šių dviejų mąstytojų
filosofines koncepcijas, Ibn Sina išdėstė savąjį supratimą apie
universalijas. Pasak jo, yra galimos: 1) universalijos iki daiktų, 2)
univer-salijos daiktuose ir 3) universalijos po daiktų. Taigi
pripažįstama, jog iki tų daiktų sukūrimo egzistuoja jų planas (idėja),
vėliau jis įkūnijamas (realūs daiktai), po to gimsta mintys apie
egzistuojančius objektus (subjektyvi sąmonė).
Materiją Ibn Sina laikė amžina, bet pasyvia visų daiktų potencija, galimybe
realybei sukurti. Dievas esąs idealus kūrėjas (būtinybė), suteikęs
materijai formą ir taip sukūręs pasaulį. Tačiau dievas to negalėtų
padaryti, jei nebūtų materijos, kurios kūrėjas jis nesąs. Dievas Ibn Sinai
— ne daugiau kaip pasaulio architektas, nesikišąs į savo kūrinio
egzistenciją. Dėl to egzistuojanti laisva valia.
Taigi pasaulietinė arabų filosofija pamažu krypo į materializmą (nuo ai
Kindžio iki Ibn Sinos). Todėl ji buvo smarkiai puolama reakcijos ir islamo
teologų. Vienas jos kritikų buvo sufijas Abu Hamidas ai Gazolis
(1059—1111). Jis suformulavo originalų viduramžių diskusijų metodą, pagal
kurį kiekvieną mokymą esą galima atmesti tik tuomet, kai esi gerai su juo
susipažinęs; kitaip elgdamasis padarysi paslaugą oponentui. Al
Gazalis siekė suvokti idėjinės kovos esmę, įvairių religi-204
nių srovių buvimo priežastis (juk dievas yra vienas, todėl privalo būti ir
viena tiesa), sukurti metodą, kuriuo remiantis galima būtų atskirti tiesą
nuo netiesos. Jis nagrinėjo filosofijos srovių nustatymo principus.
Atsižvelgdamas į tai, kaip atsakoma į klausimus: kas egzistuoja pirma —
materija ar dvasia, ar pasaulį sukūrė dievas, ar jis amžinas, filosofus ai
Gazalis
•skirstė į dachritus, gamtotyrininkus ir metafizikus. Dachritais vadino
tuos, kurie nepripažįsta dievo ir teigia, jog pasaulis egzistuoja savaime.
Tai akivaizdūs eretikai. Gamtotyrininkai, gilindamiesi į gamtos reiškinių
paslaptis, mano, kad žmogaus
•sugebėjimas mąstyti priklauso nuo temperamento ir kad siela miršta kartu
su kūnu. Metafizikais ai Gazalis vadino Sokratą, Platoną, Aristotelį, ai
Farabį, Ibn Sina. Jis taip pat apžvelgė įvairių filosofų nesutarimus,
atskleidė vienų įtaką kitiems, pavyzdžiui, Aristotelio poveikį ai Farabiui
ir Ibn Sinai. Al Gazalis taip pat tyrinėjo įvairias filosofijos mokslų
šakas (matematiką, logiką, fiziką, metafiziką, politiką, etiką), nustatė jų
sąveiką. Filosofijos objektą jis atskyrė nuo teologijos. Pavyzdžiui,
matematika esą neturinti jokio ryšio su religija: ji nei patvirtinanti, nei
paneigianti religijos dogmas. Dėl tokių savo samprotavimų jis susilaukė
musulmonų dvasininkijos nepasitenkinimo ir buvo priverstas išvykti iš
Bagdado. Sugrįžęs atgal, jis parašė traktatą „Filosofų paneigimas”, kuriame
griežtai kritikavo ne tik kitų filosofų, bet ir ankstesnes savo pažiūras..
Kodėl jis taip pasielgė? „Aš įsitikinau,— rašė jis,— kad stoviu ant
bedugnės krašto ir kad, jeigu neištaisysiu savo klaidų, tikriausiai
pateksiu į pragarą” 4. Už šį veikalą Ibn Rušdas ir iiti arabų filosofai
apkaltino ai Gazalį veidmainyste ir bailumu.
Antruoju savo kūrybos laikotarpiu ai Gazalis — aršus Aristotelio, ai
Farabio, Ibn Sinos priešas, visaip mėginąs paneigti jų išvadų vertę. Dabar
jis aiškina, jog eksperimentavimas — tai nereikalingas laiko gaišimas, nes
gamtoje nesą jokio dėsningumo. Be dievo, pasak ai Gazalio, nieko kito
neegzistuoja. Jis įrodinėja, jog žmogaus protas esąs nepajėgus pažinti
dievą, šlovina mirtį. Į ortodoksinę islamo teologiją ai Gazalis ^mėgina
įdiegti sufizmo principus.
Tačiau, nepaisant teologų puolimo, arabų kraštuose toliau vystėsi ir
stiprėjo materialistinės tradicijos, kurių žymiausias 4 raaoAu.
HaSaBAHiomHH ot 3a6AyjKA6Hna.— B kh.: rpuropsm C. H. Ha >phh (JiHAOCOCpHH
CpeAHea ashh h Hpana (VII—XII bb.). M., 1960, c. 243. ,
205
reiškėjas ir sistemintojas buvo Abu’l Validas Ibn Rusdas (1126—1198). Jis
apvalė Aristotelio filosofiją nuo neoplatonizmo. Apie Ibn Rušdą jo
amžininkai kalbėjo: „Aristotelis paaiškino gamtą, o Aristotelį — Ibn
Rusdas” 5. Jo dėka ne tik arabai, bet ir europiečiai susipažino su tikruoju
Aristoteliu.
Plėtodamas Aristotelio ir Ibn Sinos sampratą apie univer-salijas, Ibn
Rusdas mokė, kad realūs yra tik konkretūs daiktai, o universalijos — tik tų
daiktų pavadinimai ir kad atskiros (nejutimiškai suvokiamos) egzistencijos
jos neturi.
Materialus pasaulis, pasak Ibn Rušdo,— tai vieninga, judri objektyvi
tikrovė. Judėjimo šaltinis glūdįs pačioje gamtoje; forma negalinti
egzistuoti be materijos. Taip suformulavęs savo filosofinę koncepciją, Ibn
Rusdas pereina prie viduramžiais aktualios problemos — sielos analizės.
Siela, jo įsitikinimu, miršta drauge su kūnu. Amžinas yra tiktai žmogaus
protas. Protas (kosminis intelektas) nėra tapatus sielai. Šių dviejų dalykų
painiojimas, anot Ibn Rušdo, pagimdė sielos nemirtingumo idėją. Materijos
išsivystymas sąlygoja sielos formas: kuo tobulesnė materija, tuo tobulesnę
sielą ji galinti turėti.
Nagrinėdamas proto ir sielos vaidmenį pažinimo procese, Ibn Rusdas teigė,
jog žmogaus protas yra aktyvus ir kūrybingas visatos ir jos dėsningumų
pažinimo įrankis, siela organizuoja jutimo organus sąlyčiui su objektyvia
tikrove. Pažinimo tikslas — suvokti gamtos vienybę per jos įvairovę. Ibn
Rušdo nuomone, žmogaus sugebėjimai pažinti gamtą yra neriboti.
Ibn Rusdas teoriškai pagrindė filosofijos nepriklausomumą nuo teologijos.
Turėdama visai kitą objektą ir mąstymo struktūrą, teologija esą negalinti
paaiškinti filosofinių problemų. Pasaulio sukūrimo teorijai jis
priešpriešino pasaulio vystymosi koncepciją.
Ibn Rušdo filosofija — tai visos musulmoniškos filosofijos viršūnė. Nei iki
jo, nei po jo arabų pasaulis neturėjo tokio masto filosofų. O nuo XIII a.
arabų kultūra pradėjo smukti.
Arabų mąstytojai turėjo didžiulį poveikį žydų ir Europos filosofijai. Jie
davė impulsą viduramžių materialistinės filosofijos raidai, suformulavo
dvejopos tiesos pažinimo teoriją, pagal kurią filosofinės (taip pat
mokslinės) ir teologinės tiesos
5 Cit. iš: TpaxreH6epr O. B. OiepKH no hctophh SanaAHo-eBponež-CKOii
cpeAHeseKOBOH <į>HAOCoį>3SL.— M., 1957, c. 65.
nepriklauso vienos nuo kitų ir tarp jų galimas prieštaravimas. Remdamasis
šia koncepcija, pažangus viduramžių filosofas Sigeras Brabantietis ne tik
gynė filosofijos nepriklausomumą nuo teologijos, bet ir įrodinėjo, kad
pasaulis negalėjęs būti sukurtas iš nieko, kad jis esąs amžinas.
Renesanso epochos išvakarėse dvejopos tiesos teorija tapo svarbiausiu
argumentu kovoje su religiniu obskurantizmu. Ji parengė dirvą laisvamanybei
ir ateizmui.
Bronius Genzelis
206

PAAIŠKINIMAI
Daugelio viduramžiais vartotų filosofinių terminų reikšmė per ilgus amžius
gerokai pakito, nes pakito ir jais nusakomų objektų bei reiškinių
supratimas. Todėl šiuolaikinis skaitytojas gali pasigesti gausių ir išsamių
viduramžių autorių tekstų paaiškinimų. Tačiau chrestomatijos rengėjai,
pasikliaudami skaitytojo išprusimu, dėl vietos stokos apsiribojo tik kai
kurių specifiškesnių viduramžių iilosoiiįos terminų, sąvokų bei realijų
paaiškinimais, trumpa informacija apie mažiau žinomas personalijas ir
citatų nuorodomis. Tik posakių iš Biblijos nuorodos pateikiamos pačiame
tekste kursyvu pagal lietuvių kalboje priimtą Senojo ir Naujojo testamentų
knygų sutrumpintą žymėjimą. Biblinių posakių vertimai sulyginti su pokario
metais išėjusiais naujausiais Biblijos knygų leidimais lietuvių kalba.
SIMONAS SAMARIETIS
1 Samarija — senovės Palestinos sritis, viena iš Kristaus pamokslavimo
vietų.
2 Stesichoras (2TT|0ixoūOQ, VII a. pab.— apie 556 m. pr. m. e.) — senovės
graikų poetas lyrikas, herojinių himnų kūrėjas.
3 Palinodija —- šitaip poetas Stesichoras pavadino himną, kuriame išgarbino
gražuolę Eleną, Spartos valdovo Menelajo žmoną, pagrobtą Trojos valdovo
Pario. Anksčiau parašytame himne „Elena” jis heroję buvo pavaizdavęs kaip
nepadorią ir neištikimą moterį. Pasak padavimo, dėl tokios Elenos
charakteristikos Stesichoras apakęs, tačiau paskui, kai sugalvojęs versiją,
jog buvusi pagrobta ne pati Elena, o tik jos šmėkla, ir parašęs
„Palinodiją”, vėl praregėjęs. Vėliau palinodijomis buvo vadinami
literatūriniai kūriniai, kuriuose autoriai paneigdavo ankstesniuose
kūriniuose išsakytą nuomonę.
4 Dzeusas — senovės graikų vyriausiasis dievas, dievų ir žmonių tėvas ir
valdovas.
5 Atėnė — senovės graikų karo ir išminties deivė. Vėliau buvo laikoma meno,
mokslo ir amatų globėja.
6 Nabuchodonosaras II — Babilonijos karalystės valdovas (604 — 562 m. pr.
m. e.).
7 Mozė — Biblijos personažas, žydų genčių vadovas, kuriam žydų dievas Jahvė
esą pavedęs išvesti žydus iš Egipto faraonų nelaisvės. Pagal biblinį
padavimą, ant Sinajaus kalno dievas jam apreiškęs dešimt įsakymų.
Krikščionių tikėjime Mozė laikomas pranašu.
553
OFITAI
1 Gerionas — graikų mitologinė būtybė, trigalvis, triliemenis, šešiarankis
ir šešiakojis milžinas, kurį užmušęs didvyris Heraklis, kad pagrobtų iš jo
karvių kaimenę. Tai buvęs dešimtasis (iš dvylikos) Heraklio žygis.
2 Jėzus — Jėzus Kristus, pagal krikščionių mokymą — žmogus-dievas, rne-
sijas, apreiškęs krikščioniškąjį tikėjimą.
3 Čia minima apokrifinė evangelija, kurią pirmieji krikščionių rašytojai
vadino Evangelija pagal egiptiečius. Tarp 1945—1946 m. Nag Hamadi (Egiptas)
surastų gnostikų rankraščių yra traktatas „Didžiosios nematomos dvasios
slaptoji knyga”, kuriame yra ir šios evangelijos tekstų koptų kalba.
4 Adonis — finikiečių augmenijos ir derlingumo dievas, kurio kultas žinomas
nuo II a. pr. m. e. Senovės Graikijoje jo kultas paplito V a. pr. m. e.
Adonis buvo laikomas deivės Afroditės numylėtiniu. Kai karo dievas Arėjas,
iš pavydo jį užmušęs, Afroditė jį pavertusi gėle. Todėl Adonis buvo
laikomas mirštančios ir atgyjančios gamtos simboliu. Dėl nepaprasto savo
grožio Adonis dar buvo vadinamas jaunuolio Endimiono, kurį, kaip gražuolį,
Dzeusas pasiėmęs į dangų, vardu.
5 Afroditė — senovės graikų grožio ir meilės deivė, meilės dievo Eroto
motina.
6 Perseionė — požemio karalystės valdovė, žemės derlingumo deivė. Spėjama
ją buvus Balkanų pusiasalio genčių deive, kurios kultas, graikams
užkariavus Balkanus, susiliejo su graikų derlingumo deivės Koros kultu.
7 Selenė — senovės graikų mėnulio deivė, beviltiškai įsimylėjusi jaunuolį
Endimioną.
8 Herodotas Halikarnasietis (avrę, II a. antroji pusė) — gnostiko Karpokrato Alek-
sandriečio sūnus, rašęs filosofinius traktatus, kuriuose dėstė savo tėvo
koncepciją.
2 Turimas galvoje Paulius, vienas iš dvylikos apaštalų, esą gimęs tarp 5 ir
15 m., miręs apie 67 m.
3 Poncijus Pilotas (Pontius Pilatus) — Romos vietininkas (prokuratorius)
Jeruzalėje 26—36 m. e. m. Evangelijose pasakojama, jog jis nuteisęs mirti
Jėzų Kristų.
BAZILIDAS SIRAS
1 Įstatymu čia vadinama Penkiaknygė, arba Tora (žr. šios knygos p. 53).
2 Abrasaksas — tai skaičiaus 365 personiiikacija. Skaičių, kuriuos žymi šį
vardą sudarančios raidės, suma lygi 365 (a = l, P = 2, Q = 100, er = 200,’
5 = 60).
3 „Fedras”— Platono filosofinis dialogas apie meilę. Pavadintas Sokrato
draugo Fedro vardu.
;554
VALENTINAS EGIPTIETIS
1 Eonas — amžinumo personifikacija.
2 Čia bažnyčią reikėtų suprasti kaip žmonių bendruomenę.
3 Mozės įvestas įstatymas — tai jam dievo apreikšti pamokymai, kurie
išdėstyti Penkiaknygė j e.
* Penkiaknygė — tai pirmosios penkios Senojo testamento knygos (Pradžios,
Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto įstatymo), kurių autoriumi pagal
krikščioniškąją tradiciją laikomas žydų pranašas Mozė. Jose skelbiami
tariamai dievo Mozei apreikšti nurodymai, kaip atlikti religines apeigas,
aukojimus, bei religiniai įsakymai.
EVANGELIJA PAGAL TOMĄ
1 Šią evangeliją ištisai sudaro Jėzaus pamokymai (logijai). Kanoninėse
evangelijose pastuluojamos trys pagrindinės idėjos — apie dievo valdžią,
apie meilę dievui ir artimiesiems, apie nuodėmių atleidimą — Evangelijoje
pagal Tomą pakeičiamos mokymais apie vieningą dvasinį pradą, apie du būvius
ir apie savęs pažinimą kaip išsigelbėjimo sąlygą. Pats išsigelbėjimas čia
traktuojamas kaip ieškojimų kelias, ypatingas pažinimas, pasiekiamas per
ekstazę, o ne loginiu mąstymu. Šioje evangelijoje akcentuojama ir žmonių
išrinktume idėja. Išsigelbėti, t. y. įveikti žemiškąjį gyvenimą ir patekti
į dangaus karalystę, esą gali tik nedaugelis — tie, kurie turi dvasinį
pradą. Tokios idėjos kaip tik ir sudaro gnosticizmo filosofijos pagrindą.
KLEMENSAS ALEKSANDRIETIS
1 Įstatymu čia vadinama Penkiaknygė, arba Tora (žr. šios knygos p. 53).
2 Logas (gr. Aoyog — žodis, mintis) — neįkūnytas dievo žodis.
3 Eristika (gr. egiati,xa) — ginčijimosi menas. Aristotelis eristiką
tapatino su sofistika.
4 Čia turimas galvoje apaštalas Paulius.
5 Sūnus — įkūnytas dievo žodis (logas), t. y. Kristus.
6 Menandras (MevccvSgog, apie 343 — apie 291 m. pr. m. e.)—senovės graikų
dramaturgas, naujosios antikinės komedijos kūrėjas. Čia cituojama iš jo
komedijos „Nukirptoji kasa”.
7 Abraomas — Biblijos (Senojo testamento) personažas, senovės žydų
patriarchas, garsėjęs nepaprastu atsidavimu dievui.
8 Tetraktija (TETQaxT«e) — skaičių ketveriukė (l, 2, 3, 4), kurių sumą 10
pitagoriečiai laikė tobulu skaičiumi, pasaulio pagrindu.
9 Epikūro sodas — šitaip buvo vadinama žymaus senovės graikų filosofo
materialisto Epikūro Samiečio (Ejujovgog, 341—270 m. pr. m. e.) įkurta
filosofijos mokykla, gyvavusi iki VI m. e. a.
10 Tai eilutės iš neišlikusios Menandro komedijos „Nekenčiantis moterų”.
H Čia Klemensas Aleksandrietis klysta: tai citata ne iš Sofoklio
(SocpoxVr|g, 496—406 m. pr. m. e.), bet iš Eschilo (AicrxvA,og, 525 ar 524—
456 ar 455 m. pr. m. e.) tragedijos „Aukotojos”.
12 Cituojama iš Euripido (Eugim&T|Sr 485 ar 480 — 406 m. pr. m. e.) ,
tragedijos „Orestas”.
13 Poliksenė — Euripido tragedijos ,,Hekabė” veikėja. Pagal graikų
mitologiją, Poliksenė — paskutiniojo Trojos valdovo Priamo ir Hekabės
duktė, paaukota ant Achilo kapo. Cituojama iš Euripido tragedijos „Hekabė”,
555
14 Tai eilutė iš senovės graikų poeto Heziodo (v, apie 490 — 430 m. pr. m. e.) — senovės graikų
filosofas, Elėjos mokyklos atstovas, pagarsėjęs loginiais paradoksais,
kuriuose neigimo forma buvo keliami reikšmingi dialektiniai judėjimo
supratimo klausimai.
557
3 Antistenas Atėnietis (AvTia

Leave a Comment