arabu filosofu konspektai

ABU ALIS IBN SINA (980-1O37)Abu Alis Huseinas ibn Abdalahas Ibn Sina (lotynizuota ioima — Avicena) gimėAišanoje (prie Buchaios). Mokėsi Bu-charoje. Čia netrukus pagarsėjo kaippuikus gydytojas. Vengdamas persekiojimo už savo laisvamaniškas pažiūras,iš Bucha-ros persikėlė į Chorezmo sostine Urgenčą, tačiau netrukus ir iščia buvo priverstas bėgti į Iraną, kur dirbo rūmų gydytoju, viziriu(ministru). Amžininkų buvo vadinamas Trečiuoju mokytoju (po Aristotelio irai Farabio). Mirė Hamadane (Iranas).Kūrybinis Ibn Sinos palikimas labai gausus. Mūsų laikus pasiekė apie 250 joveikalų. Dar autoriui gyvam esant, dingo stambus 20 tomų enciklopediniopobūdžio darbas „Teisingumo knyga.” bei ,,Rytų filosofija”. Išreikšmingiausių Ibn Sinos veikalų paminėtinas 5 knygų ,,Medicinos kanonas”—viduramžių medicinos mokslų viršūnė. Iš 182 filosofijai skirtų darbųreikšmingiausias yra 18 tomų veikalas „Gydymo knyga”— tikra filosofijosmokslo enciklopedija, susidedanti iš 4 dalių: logikos,231fizikos, metafizikos ir matematikos. Paminėtinas ir trumpas šio veikalovariantas „Gelbėjimo knyga”, taip pat veikalai ,,2inių knyga”, „Nurodymų irpamokymų knyga”, „Gaunama ir pasiekiama” (20 tomų), „Apie mokslųklasifikavimą”, „Gėris ir blogis” ir kiti.Chrestomatijoje spausdinama keletas fragmentų iš Ibn Si-nos „Gelbėjimoknygos”.GELBĖJIMO KNYGA [APIE PASAULIO AMŽINUMĄ]„Amžina” yra sakoma apie ką nors arba esmės, arba laiko. atžvilgiu. Esmėsatžvilgiu amžina yra tai, kieno esmė neturi jokio principo, nuo kuriopriklausytų jo egzistavimas, o laiko atžvilgiu amžina yra tai, kienoegzistavimo laikas neturi pradžios.„Sukurta” taip pat turi dvi reikšmes. Viena reikšmė — tai, kieno esmė turikokį nors principą, nuo kurio priklauso jo egzistavimas, o kita — tai,kieno egzistavimo laikas turi pradžią: buvo toks laikas, kai kas nors darneegzistavo, o iki jo buvo tokia trukmė, kuri neturėjo būties, bet tapirmiau buvusi trukmė pasibaigė. Viso to prasmė yra ta, kad būna tokslaikas, kai kas nors būna kaip nebūtis, nes laikas ir materija egzistuojapirmiau už visa tai, kieno egzistavimas turi pradžią laiko atžvilgiu, betne pradžią, susijusią su kūrimu iš nieko. <. . .>Visatos principas — būtina esatis. O būtina esatis yra tokia, kad visa, kasgauna iš jos savo egzistavimą, būtinai egzistuoja, nes priešingu atvejubūtina esatis būtų tokia, kokia ji dar nėra buvusi, ir tada ji nebūtųbūtina esatis visais atžvilgiais. Tarkime, kad naujoji būsena atsiranda neiš jos esmės, o už jos — laisvai, kaip mano kiti. Tad klausimas dėl valiosatsiradimo iš jos turi būti keliamas taip: ar valia atsirado gamtos, ar darko nors, nesvarbu, kas tai būtų, dėka? Kad ir kažin ką laikytumeatsiradusiu po savo nebuvimo, apie jį visada bus manoma taip: arba taiatsirado iš būtinos esaties, arba ne iš jos, bet tarsi kas nors šalia josesmės. Jeigu tai atsirado iš jos, vadinasi, pasikeitė jos esmė, o būtinaesatis,232kaip jau sakėme, savo esme yra būtina esatis visais atžvilgiais. Kitavertus, jeigu būtina esatis, atsiradus kam nors pašaliniam ios atžvilgiu,pasiliktų tokia pati, kokia buvo ligi tol, jeigu ji nepatirtų visiškainieko nauja, jeigu padėtis nepasikeistų ir, esant tokiai padėčiai, niekoneatsirastų, tai ir nereikėtų, kad iš jos kas nors atsirastų, priešingai,jos padėtis ir būsena turėtų pasilikti tokios pačios, kokios buvo. Mat išjos atsiradusi egzistavimo būtinybė būtų būtinai susijusi su atskyrimu,arba šitam egzistavimui reikėtų atiduoti pirmenybę, tarpininkaujant kamnors, ko nebuvo, kai pirmenybė buvo atiduodama iš jos atsiradusiai nebūčiaiir kai tai buvo susilaikymo nuo veiksmo būsenoje. Bet tai jau nėra kas norsišoriška jos atžvilgiu. Juk mes kalbame apie atsiradimą to, kas atsirandaiš jos pačios, be tarpininkavimo to, kuris atsirasdamas skatina kitoatsiradimą, kaip yra kalbama apie valią ir objektą, į kurį ji nukreipta.Nuoširdus nemeluojantis protas liudija tai, kad jeigu viena ir ta pati esmėvisais atžvilgiais išlieka tokia, kokia ji buvo, ir jeigu pirmiau iš josnieko neatsirado ir ji šiuo momentu išlieka nepakitusi, tai ir šiuo momentuiš jos niekas neatsiranda. Juk jeigu šiuo momentu iš jos staiga pradėtų kasnors atsirasti, tai šioje esmėje atsirastų arba tikslas, arba valia, arbaprigimtis, arba jėga, arba sugebėjimas, arba dar kas nors, ko pirmiaunebuvo. Kas neigia tai, tas žodžiais neigia jo proto įteigtą tiesą, kadpritartų jai savo sielos gilumoje. Juk tai, kas gali egzistuoti irneegzistuoti, nepereina į aktualųjį būvį, ir jo atsiradimas turi pirmenybętik dėl tam tikros priežasties. <.. .>Ir kokiu būdu susilaikymo nuo kūrimo momentas gali nebūtyje skirtis nuomomento, kai prasideda kūrimas? Kuo vienas momentas skiriasi nuo kito? Kitavertus, jeigu atsirandantysis, kaip paaiškėjo, atsiranda tik iš tokioatsirandančiojo, kuris glūdi pačiame principe, tai atsiradimas to, kasatsiranda iš prado, gali būti nulemtas arba prigimties, arba tam tikros jambūdingos akcidencijos, kuri skiriasi nuo valios, arba valios, kadangi jisnenulemiamas nei prievartos, nei atsitiktinumo. Jeigu šis atsiradimasnulemiamas prigimties, vadinasi, prigimtis pakito, jeigu akcidencijos,vadinasi, ir akcidencija pakito, o jeigu valios, tai, tarę, kad jiatsiranda jame arba šalia jo, mes klausiame: kodėl <. . .> tai, kosiekiama, nepradėjo egzistuoti pirmiau? Ar tu negalvoji, kad pradas palaikėjį233tinkamu kaip tik dabar arba kad atsirado jarn patogus momentas, arba kadjis kaip tik dabar įgijo sugebėjimą realizuoti jį. <.. .>APIE SIELĄ Skyrius apie augalinę sieląKai elementai sumaišyti proporcingiau, kitaip sakant, išlaiko didesnępusiausvyrą, negu minėtuose kūnuose ‘, iš jų dangaus kūnų jėgų dėkaatsiranda ir kitos esaties rūšys, pirmiausia augalai. Vieni augalai išaugaiš sėklų ir išskiria tam tikrą kūną kaip substratą dauginimosi jėgai, okiti auga, at-sirasdami spontaniškai, be sėklos. Kadangi augalai maitinasipatys, tai jie turi maitinančiąja galią, o kadangi jie patys auga,jie turi augimo galią. Ir dar. Kadangi kai kurie augalai turi ypatybęgimdyti į save panašų ir būti pagimdyti panašaus į save, tai jie turidauginimosi galią. Dauginimosi galia nėra tapati maitinančiajai.Pavyzdžiui, neprinokę vaisiai turi maitinančiąja, bet neturi dauginimosigalios. Lygiai taip pat jie turi augimo galią, bet neturi dauginimosigalios. Maitinančioji galia taip pat nėra tapati augimo galiai. Ištikrųjų, argi tu nematai, jog pasenę gyvūnai turi maitinančiąja galią, betneturi augimo galios?Maitinančioji galia maitindama atstato tai, kas jau suiro. Augimo galiadidina pagrindinių organų substanciją į ilgį, plotį ir gylį, be to, ne kaippapuola, o taip, kad jie pasiektų augimo ribą. O dauginimosi galia suteikiamaterijai tam tikro daikto formą; ji atskiria nuo kūno tokią dalį, kuriojeyra jo įgyta galia ir kuri atlieka savo veiksmus, kai yra medžiaga irvieta, pasirengusios priimti galios veiksmą. Iš to, ką sakėme, matyti, jogvisus augalų, gyvulių ir žmonių veiksmus atlieka tam tikros galios, kuriospranoksta ne tik veiksmus, vykstančius neorganiniuose kūnuose, bet ir pačiąelementų mišinio prigimtį.Po augalų eina gyvuliai. Pastarieji atsiranda iš elementų mišinio, kuriopusiausvyra daug didesnė negu dviejų ankstesniųjų 2, ir todėl jis yrapasirengęs priimti gyvulinę sielą, nes ji jau praėjo augalinės sielospakopą. Ir kuo jo pusiausvyra didesnė, tuo geriau ji sugeba priimti kitąsielos galią, daug subtilesnę už ankstesniąją.234Siela yra tarsi vieninga giminė, kuri tam tikru būdu gali būti padalyta įtris dalis. Pirmąją dalį sudaro augalinė siela; ij — tai pirmasisnatūralaus organinio kūno užbaigimas tokiu laipsniu, kokiu jis dauginasi,auga ir maitinasi. O maistas — tai kūnas, turintis ypatybę prisitaikytiprie prigimties to kūno, kuriam jis būna maistas, kai prideda tiek, kiekjame suirsta, arba kiek daugiau ar mažiau. Antrąją dalį sudaro gyvulinėsiela; ji — tai toks pirmasis natūralaus organinio kūno užbaigimas, kaisuvokiama atskirybė ir atliekami savavališki judesiai. Trečiąją dalį sudarožmogaus siela; ji — tai toks pirmasis natūralaus organinio kūno užbaigimas,kai veiksmai atliekami, sąmoningai pasirenkant ir apsvarstant, ir kaisuvokiama bendrybė.Augalinė siela turi tris galias: pirmiausia, maitinančiąja galią, taipkeičiančią kūną, skirtingą nuo kūno, kuriame ji yra, kad jis tampa panašusį kūną, kuriame būdama ji atstato tai, kas jau suiro; antra, augimo galią,taip didinančią kiekvieną dalį kūno, kuriame ji būna proporcinga jo ilgio,pločio ir gylio matmenims, kad galutinai užbaigiamas jo augimas; trečia,dauginimosi galią, gaunančią iš kūno, kuriame ji yra. tam tikrą dalį,potencialiai panašią į jį, ir, padedant kitiems į jį panašiems kūnams,atliekančią tokius kūrimo ir maišymo veiksmus, kurių dėka ji tampaaktualiai panaši į pati kūną.Skyrius apie gyvulinę sieląPirmasis skirstymas parodo, kad gyvulinė siela turi dvi galias: judinimo irsuvokimo. Judinimo galia skirstoma dar į dvi rūšis: ji yra judinanti arbakaip pradas, skatinantis judėjimą, arba kaip veikiantis pradas. Judinimogalia kaip skatinantis pradas yra troškimo galia. Kai ieškoma arba vengiamaforma įstringa mūsų vaizduotėje,— apie tai vėliau mes dar plačiaikalbėsime,— ji pažadina tą galią judėjimui. Troškimo galia skirstoma įgalią, vadinamą aistra,— ji skatina tokius judesius, kuriais ji verčia kūnąieškant malonumo artėti prie daiktų, kurie jam atrodo būtini arbanaudingi,— ir į galią, vadinamą pykčio galia,— ji skatina kūną tokiamjudėjimui, kuriuo priverčia kūną atsisakyti žalingų ir pragaištingų dalykųir su jais kovoti. Judinimo galia kaip veiksnys yra tokia nervuose irraumenyse atsirandanti galia, kuri skatina raumenų235susitraukimą, nukreipia judėjimo šaltinio3 link sausgysles ir raiščius,jungiančius kūno dalis, juos atleidžia arba ištempia šaltiniui priešingakryptimi.Suvokimo galia skirstoma į galią, suvokiančią iš išorės, ir galią,suvokiančią iš vidaus. ~Galia, suvokianti iš išorės,— tai penki arba aštuoni pojūčiai, ir būtenttokie.Regėjimas — tai tuščiaviduriame nerve esanti galia, suvokianti ledopavidalo drėgmėje 4 atsispindinčią formą kūno, kuris turi spalvą,perduodamą per aktualiai skaidrius kūnus į lygių kūnų paviršius.Klausa — tai galia, esanti klausos kanalo paviršiuje išsi-sklaidžiusiamenerve; ši galia suvokia formą, kurią perduoda virpesiai oro, stipriaisuspausto tarp smūgį suteikiančio bei smūgį patiriančio kūno irbesipriešinančio tam, iš ko kyla garsas. Tas virpėjimas pasiekia klausoskanale uždarytą užsistovėjusį orą ir priverčia jį taip pat virpėti; šiųjudesių bangos palyti nervą, ir tada mes girdime garsą.Uoslė — tai galia, esanti dviejose priešakinės smegenų dalies čiulptukoformos ataugose ir suvokianti joms perduodamą į nosį oru įtraukiamą kvapą,esantį su oru sumišusiuose garuose, arba kvapą, esantį ore dėl to, kadoras, veikiamas vieno ar kito kvepiančio kūno, keičiasi.Skonis — tai galia, esanti liežuvyje išsidraikiusiame nerve; ta galiasuvokia tirpstantį kūnų skonį, kuris susiliečia su liežuviu ir susimaišo sumaloniu skysčiu, turinčiu besikeičiantį mišinį.Lytėjimas — tai viso kūno odos ir raumenų nervuose esanti galia, kurisuvokia viską, kas liečiasi su kūnu, ir ji veikia mišinį, arba junginį,sudarančiomis priešybėmis. Kai kieno nuomone, ši galia yra ne paskutinėrūšis, o greičiau giminė keturių galių, išsisklaidžiusių viso kūno odoje.Viena iš šių galių atskiria šilumą nuo šalčio, antra — drėgnumą nuosausumo, trečia — kietumą nuo minkštumo, ketvirta — grubumą nuo lygumo.Tiktai ta aplinkybė, kad jie sutelkti viename organe, įkvepia mintį, jog jųesmė yra vieninga.236Skyrius apie vidinius pojūčiusVienos iš galių, suvokiančių iš vidaus, suvokia juntamų daiktųformas, kitos — juntamų daiktų idėjas. Iš suvokimo jįų vienossuvokia ir veikia, o kitos suvokia, bet neveikia. Vienos iš jų suvokiapirminiu būdu, o kitos — antriniu.Skirtumas tarp formos suvokimo ir idėjos suvokimo yra tas, kad formasuvokiama vienu metu tiek vidiniu pojūčiu, tiek išoriniu; tik iš pradžių jisuvokiama išoriniu pojūčiu, kuris po to perduoda ją vidiniam. Pavyzdžiui,avis suvokia vilko formą, t. y. jo kontūrus, išorinę formą ir spalvą,šitaip: vilko formą avis suvokia vidiniais pojūčiais, tik iš pradžių ji yrasuvokiama išoriniais. Juntamo daikto idėją suvokia siela, bet taip, kafl išpradžių jai nereikia suvokti išoriniu pojūčiu. Pavyzdžiui, avis, besuvokimo išoriniu pojūčiu, suvokia priešiškumo vilkui idėją, verčiančią jąbijoti vilko ir bėgti nuo jo. Todėl tai, kas apie vilką iš pradžiųsuvokiama išoriniu pojūčiu, o vėliau vidine galia, yra vadinama forma, otai, kas yra suvokiama vidine galia, bet išoriniu pojūčiu nebuvo suvokiama,vadinama idėja.Skirtumas tarp suvokimo, lydimo veiksmo, ir suvokimo, nelydimo veiksmo, yratas, kad kai kurių vidinių galių veiksmai yra ne kas kita, kaip suvokiamųformų bei idėjų sujungimas vienos su kita ir jų atskyrimas, nes po to, kaišios vidinės galios suvokia, jos dar ir veikia tuo, ką suvokė. Suvokimas,nelydimas veiksmo, yra toks, kai formos ir idėjos tik atsispindi pojūčiųorgane, o apie pojūti negalima pasakyti, kad jis savavališkai sujungia iratskiria.Skirtumas tarp pirminio ir antrinio suvokimo yra tas, kad pirminissuvokimas tam tikru būdu tiesiogiai įgauna pačią formą. Antrinis suvokimasdaikto formą įgauna per kokį nors tarpininką.Prie gyvūnų vidinių suvokimo galių priklauso fantazijos galia, arba bendraspojūtis. Tai priekiniame smegenų skilvelyje esanti galia, savarankiškaiįgaunanti visas formas, kurias užfiksuoja penki pojūčiai ir perduoda jastai galiai.Toliau eina suvokimo galia, taip pat esanti priekinio smegenų skilveliogale. Tai galia, kuri išsaugo tai, ką bendras pojūtis gauna iš penkiųatskirų pojūčių ir ką jis išsaugo netgi tada, kai dingsta pojūčiaissuvokiamas daiktas.237Žinok: formą suvokia kita galia, o ne ta, kuri, kaip minėjome, kažkąišsaugo. Pavyzdžiui, vanduo. Jis sugeba priimti atspindį, pėdsakus irapskritai kontūrus, bet jis nesugeba jų išsaugoti.Toliau eina galia, kurią, taikydami gyvulinei sielai, vadina vaizduotėsgalia, o taikydami žmogaus sielai — mąstymo galia. Tai smegenų viduriniameskilvelyje, prie kirmėlinės ataugos esanti galia, kuri vaizduotėje galisavavališkai sujungti ir atskirti daiktus.Toliau eina nuovokos galia. Būdama vidurinio smegenų skilvelio gale, ši

galia suvokia pojūčiais nesuvokiamas idėjas, kurios egzistuoja atskiruosejuntamuose daiktuose. Pavyzdžiui, avyje esanti galia, kuri nusprendžia, jognuo šito vilko reikia bėgti, o prie šito ėriuko galima meilintis.Toliau eina išsaugojimo ir prisiminimo galia. Būdama užpakaliniame smegenųskilvelyje, ši galia atskiruose juntamuose daiktuose išsaugo tas pojūčiaisnesuvokiamas idėjas, kurios yra suvokiamos nuovokos galia. Išsaugojimogalios santykis su nuovokos galia toks pat, kaip ir vadinamosios suvokimogalios santykis su bendru pojūčiu, o nuovokos galios santykis su idėjomistoks pat, kaip ir vadinamosios vaizduotės galios santykis su pojūčiaissuvokiamomis formomis.Tokios gyvulinės sielos galios. Vieni gyvuliai turi visus penkis pojūčius,o kiti — tik kai kuriuos iš jų. Skonis ir lytėjimas būtinai yra būdingikiekvienam gyvuliui, tačiau būna tokių gyvulių, iš kurių vieni neturiuoslės, kiti — klausos, treti — regėjimo.Skyrius apie protingąją sieląProtingoji žmonių siela skirstoma į praktinę ir mąstymo galią. Kiekviena iššių galių turi bendrą pavadinimą — protas.Praktinė galia — tai žmogaus kūno judėjimo šaltinis, skatinantis jį atliktiatskirus apgalvotus veiksmus, atitinkančius vienus ar kitus ketinimus. Jituri tam tikrą ryšį su gyvuliškomis troškimo ir vaizduotės galiomis beinuovokos galia ir yra dvejopos prigimties. Jos ryšys su gyvuliška troškimogalia yra toks, kad joje atsiranda žmogui būdingos būsenos, dėl kurių jisyra linkęs greitai veikti ir patirti veiksmą, pavyzdžiui, kaip būnagėdijantis, varžantis, juokiantis, verkiant ir238panašiai. Jos ryšys su gyvuliška vaizduotės galia yra toks, kad jipanaudoja ją, žiūrėdama tvarkos atsirandančiuose ir išnykstančiuosedaiktuose, taip pat tirdama žmonių menus, jos dvejopą prigimtį rodo tai,kad tarp praktinio proto ir mąstančio proto atsiranda su veiksniaissusijusių paplitusių ir gerai žinomų nuomonių, pavyzdžiui, kad melas irprievarta yra gėdingi dalykai, ir panašūs teiginiai, kurie logikos knygoseaiškiai atribojami nuo pirmųjų proto pradų.Si praktinė galia turi viešpatauti kitoms kūno galioms, atsižvelgdama įnurodymus kitos galios, apie kurią dar kalbėsime, kad ji visiškainepasiduotų šių galių veiksmams, bet, priešingai, kad šios pasiduotų josveiksmams ir būtų prislopintos, kad kūnas dėl natūralių daiktų poveikiopraktinėje galioje nesukeltų pasyvios būsenos, vadinamos blogomisdorovinėmis savybėmis. Jos apskritai niekas neturėtų veikti ir nuo nieko jineturėtų priklausyti. Priešingai, ji turėtų iškilti virš kitų kūniškų galiųir pasižymėti dorybingomis moralinėmis savybėmis.Galimas daiktas, dorovinės savybės bus priskiriamos ir kūno galioms;tačiau, jeigu pastarosios įsivyraus, jos užims tam tikrą aktyvią padėtį, opraktinis protas — pasyvią. Taigi tas pats dalykas bus ir praktinio proto,ir kūniškų galių moralinių savybių šaltinis. Bet, jeigu kūniškos galios busnugalėtos, jos užims tam tikrą pasyvią padėtį, o praktinis protas •—aktyvią. Taigi mes užimsime dvi padėtis ir turėsime dvi dorovines savybesarba bus viena dorovinė savybė, bet ji bus dvejopa. Mūsų dorovinės savybėspriskiriamos praktinei galiai todėl, kad žmogaus siela, kaip paaiškėsvėliau, yra vieninga substancija, turinti ryšį su dviem pusėm: viena pusė —tai, kas aukščiau už ją, kita — tai, kas žemiau už ją5. Kiekvienai iš šiųpusių žmogaus siela turi tam tikros galios, kuria nustatomas ryšys tarp josir šitos pusės. Taigi praktinė galia yra sieloje tam, kad užmegztų ryšį sutuo, kas yra žemiau jos, t. y. su kūnu, ir kad jį valdytų. O mąstymo galiayra sieloje tam, kad užmegztų ryšį su tuo, kas aukščiau jos ir iš ko jigauna tai, kas suvokiama protu. Vadinasi, mūsų siela yra tarsi dviveidė:vienas veidas atkreiptas į kūną (būtina, kad šis veidas nepasiduotų jokiampoveikiui, kuris yra sąlygojamas kūno prigimties), o kitas — į aukštuosiuspradus (būtina, kad šis veidas iš jų patirtų poveikį). Štai ir viskas apiepraktinę galią.239Skyrius apie mąstymo galią ir jos laipsniusMąstymo galia paprastai gauna įspūdžių iš bendrųjų nuo materijos atsijusių,formų. Jeigu šios formos bus atsijų, sios pačios savaime, tai jipaprasčiausiai jas priims, o jeigu ne, tai ji jas abstrahuos, kad josneturėtų jokio ryšio su materija. Bet kaip tai daroma, paaiškinsime vėliau.Su minėtomis formomis ši mąstymo galia turi įvairių ryšių, nes tai, kasturi ypatybę kažką priimti, priima jį kartais potencialiai, o kartaisaktualiai.Sąvoką „potencija” vartojame, kalbėdami apie „buvusį” ir „būsimą” trimisprasmėmis. Potencija vadinamas bendras polinkis, dėl kurio niekas netampaaktualus ir neatsiranda nieko, kas ką nors galėtų padaryti aktualų,pavyzdžiui, kūdikio sugebėjimas rašyti. Potencija dar vadinamas tokspolinkis, kai koks nors daiktas realizuoja tik tai, kas jam padeda taptiaktualiam be jokio tarpininko, pavyzdžiui, jaunuolio, susipa-žinusio surašalu, kalemu6 ir raidžių reikšmėmis, sugebėjimas rašyti. Pagaliaupotencija vadinamas toks polinkis, kuris įgyvendinamas įrankiu. Šiuo atvejukartu su įrankiu polinkis yra toks tobulas, kad jis gali pasidarytiaktualus bet kada, be to, veikėjui nereikalingi išradimai,— tam užtenkatiktai jo noro,— pavyzdžiui, raštininko sugebėjimas, kai jis nerašo.Pirmoji potencija vadinama potencija apskritai, arba materialia potencija.Antroji potencija vadinama galima potencija. Trečioji potencija vadinamapatirtimi. Kartais antrąją vadina patirtimi, o trečiąją — potencijosrealizavimu.Taigi mąstymo galios santykis su mūsų minėtomis at-sijusiomis formomis galiturėti potencijos apskritai pobūdį, kai šita galia yra sieloje, bet darnėra gavusi nieko iš sielai potencialiai priklausančio tobulumo. Šiuoatveju ji vadinama materialiu protu. Šią galią, vadinamą materialiu protu,turi kiekvienas individas, o materialia ji vadinama tik todėl, kad yrapanaši į polinkį pirmosios materijos, kuri, būdama kiekvienos formossubstratas, ne savaime turi tam tikrą formą. Toks santykis gali būtigalimos potencijos pobūdžio kaip tik tada, kai mąstymo galia jau turipirmuosius protinio suvokimo objektus, nuo kurių ir per kuriuos prieina ikiantrųjų protinio suvokimo objektų. Pirmaisiais protinio suvokimo objektaisaš suprantu sąlygas, priimamas ne jas įgyjant iš išorės ir ne taip, kad jaspriimantis suprastų, jog jis nors trum-240pam galėtų jų nepriimti. Pavyzdžiui, toks yra mūsų įsitikinimas, kad visumadidesnė už dalį ir kad daiktai, lygūs tam pačiam daiktui, yra lygūstarpusavyje. Kol materialusis protas, pereidamas į aktualią būseną, neturinieko, išskyrus šią potenciją, jis vadinamas valdančiuoju. Palygintas supirmąja potencija, jis gali būti pavadintas aktualios būsenos protu, nespirmoji potencija negali aktualiai pažinti daikto, o valdantysis protaspažįsta, pradėdamas jį tirti aktualioje būsenoje. Mąstymo galios santykissu abstrahuotomis formomis gali turėti realizuoto potencialumo pobūdį kaiptik tada, kai po pirmųjų protu suvokiamų formų įgyjamos ir antrosios protusuvokiamos formos, nors valdantysis protas jų netiria ir negrįžta prie jųaktualiai, bet greičiau jos tarytum slypi jame, taigi, kai nori, jistyrinėja šias formas aktualiai, jas suvokia ir suvokia tai, kad jos jau yrasuvoktos. Aktualios būsenos protu jis vadinamas todėl, kad jis, kai nori,pažįsta, neapsisunkindamas įgijimu iš išorės, nors jį proto, einančiopaskui jį, atžvilgiu galima būtų pavadinti ir potencialios būsenos protu.Mąstymo galios santykis su atsietomis formomis gali būti aktualaus pobūdžioapskritai, ir kaip tik tada, kai protu suvokiama forma yra prote, o šis jątiria aktualiai ir aktualiai ją suvokia, suvokdamas ir tai, kad jisaktualiai ją suvokia. Taip ir susidaro vadinamasis įgytas protas. Įgytuprotu jis vadinamas tik todėl, kad, kaip paaiškinsime vėliau, potencialiosbūsenos protas pereina į aktualią būseną, tiktai padedamas tam tikro proto,kuris visada yra aktualioje būsenoje. Kai potencialios būsenos protas tamtikru būdu susijungia su protu, esančiu aktualioje būsenoje, jame aktualiaiatsispindi tam tikra rūšis formų, gaunamų iš to proto. Taigi pasirodo, jogtos formos gaunamos iš išorės.Tokie galių, vadinamų mąstančiuoju protu, laipsniai. Įgytas protasvainikuoja gyvųjų būtybių giminę ir į ją įeinančių žmonių rūšį. Ir įgytuprotu žmogiškoji potencija jau tampa panaši į pirmuosius visos esatiespradus.Versta iš: ahtoaofhh MiipOBož ({>haoco(})hh b ieTtipėx xoMax.—M., 1969, t.l, i. 2, c. 730—744. Vertė Leonas Valkūnas

ABU HAMIDAS AL GAZ ALIS(1058 ar 1059-1111)Abu Hamidas Muhamedas ibn Muhamedas ai Gazalis mokėsi savo gimtajamemiestelyje Horasane (Iranas), vėliau Ni-šapūre. Pagarsėjęs kaip puikuspolemizuoto jas, jis buvo pakviestas į Bagdadą dėstyti teologijos irfilosofijos. Čia ir prasidėjo aktyvi filosofinė jo veikla. Iš pradžių jisbuvo aristotelininkų ai Farabio ir Ibn Sinos pasekėjas, bet, už taipašalintas iš mokytojo pareigų, išvyko į Siriją, kur, paveiktas sufizmofilosofijos, pakeitė savo ankstesnius įsitikinimus ir 11 metų išgyvenovisiškoje vienatvėje. Tik į gyvenimo pabaigą vėl užsiėmė aktyviavisuomenine ir filosofine veikla, bet jau kaip sufijas, kovodamas supažangia filosofine mintimi. Mirė Horasane.Svarbiausi ai Gazolio veikalai yra ,,Filosofų tikslai” (parašytas dararistotelininkų įtakoje), ,,Filosolų paneigimas”, „Laimės eleksyras”,„Religinių mokslų atgimimas” ir kiti.Chrestomatijoje spausdinama keletas ištraukų iš autobiografinio filosofinioai Gazolio traktato ,,Saugantis nuo suklydimų”. Jame autorius išdėsto savopasaulėžiūros evoliuciją.SAUGANTIS NUO SUKLYDIMŲ ĮžangaSavo gyvenimo klestėjimo laikotarpiu — nuo to laiko, kai aš tapau subrendęs(o subrendau aš, dar neturėdamas nė dvidešimt metų), ir ligi šiol, kai manometai jau persirito per penkiasdešimtį,— aš nuolat puldinėdavau į šitosbedugnės jūros gelmes, kaip narsuolis (o ne atsargus bailys) skrosdavau josdugną, panirdavau į painių klausimų liūną, griebdavausi įvairiausiųproblemų, nepaisydavau jokių sunkumų, studijuodavau kiekvienos partijosdogmas ir atskleisdavau slaptus kiekvienos sektos mokymus, kad atskirčiauteisuolį nuo apsimetėlio ir tuos, kurie remiasi Suna ‘, nuo tų, kurieskelbia ere-242tiškas naujoves. Be to, aš neapeidavau nė vieno batynijos2 atstovo,nepasidomėjęs jo mokymu, nė vieno zahirijo 3 atstovo, trokšdamassusipažinti su jo mokymo esme, nė vieno filosofo, stengdamasis pasiekti jofilosofijos gelmes, nė vieno mutakalimo, norėdamas suvokti jo kalamo4 ir jodialektikos tikslą, nė vieno sufijo, neužsiliepsnodamas aistra įsiskverbtiį sufizmo paslaptis, nė vieno ortodokso, nepasiteiraudamas, prie ko vedatikrasis jo ortodoksiškumas, nė vieno eretiko ir bedievio,neišsiaiškindamas, iš kur jame atsiranda tiek įžūlumo paneigtiaukščiausiąjį ir pasiduoti erezijoms. Troškimas suvokti tikrąją daiktųprigimtį buvo mano savybė ir kasdienis noras jau nuo pirmųjų savarankiškųmano žingsnių, nuo pirmųjų mano jaunystės dienų. Tai buvo instinktas,įgimta savybė, kuriuos į mano prigimtį Alachas įdiegė prieš mano valią irbe jokių mano pastangų. Dėl to, jau žengiant į paauglystę, nuo manęsnukrito tradicijos pančiai ir išsisklaidė paveldėtos dogmos. Mat ašpamačiau, jog krikščionių paaugliai buvo auklėjami tik krikščioniškai, žydų— žydiškai, o musulmonų— musulmoniškai. Aš išgirdau legendą apie pranašą(telaimina ir tesveikina jį Alachas), kurioje jis kalba: „Kiekvienasnaujagimis atsiranda pasaulyje su įgimta skaistybe, ir tik vėliau tėvaidaro iš jo arba žydą, arba krikščionį, arba magą”. Jau tais paauglystėsmetais stengiausi suvokti pirmapradę žmogaus prigimtį ir tikrąją prigimtįdogmų, įgyjamų sekant tėvais ir auklėtojais, kad suprasčiau, kuo skiriasitos dogmos viena nuo kitos (jų principai įsisavinami besimokant, irnesutariama, kurie iš jų tikri, o kurie — klaidingi). Ir pats sau galvojau:„Pirmiausia, ko man reikia,— tai pažinti tikrąją daiktų prigimtį, todėl manbūtinai reikės išsiaiškinti, kas sudaro tikrąją paties pažinimo prigimtį”.Man pasirodė, jog patikimos žinios — tai toks pažinimas, kai pažįstamasdaiktas atsiskleidžia taip, kad nebelieka vietos abejonėms, o patspažinimas nėra susijęs su galima klaida ar iliuzija, kai protas yra bejėgisįvertinti jo patikimumą. Toks pažinimas turi būti taip apsaugotas nuoklaidų, kad neturėtų kelti jokių abejonių, svyravimų ir tai, jei kas nors,norėdamas jį paneigti ir įrodinėdamas savo teisingumą, paverstų,pavyzdžiui, akmenį auksu, o lazdą — gyvate5. Taigi, jeigu žinočiau, kaddešimt yra daugiau už tris, ir jeigu kam nors šautų į galvą pasakyti man:„Ne, trys daugiau, ir, tai įrodydamas, aš paversiu štai šitą lazdą gyvate”,ir jeigu jis iš tikrųjų šitai padarytų mano243akyse, aš vis tiek nesuabejočiau, kad jis neteisus. Toks žmogus mane tiknustebintų savo sugebėjimu šitai padaryti, o suabejoti mano pažinimopatikimumu jis nepaskatintų. Paskui man paaiškėjo: jeigu mano pažinimas irjo patikimumas nėra tokie, kaip buvo pasakyta, tokiu pažinimu aš neturiupasitikėti — jis nėra patikimas, o kiekvienas nepatikimas pažinimas nėravertas pasitikėjimo.SOFISTIKOS ĮVADAS IR PAŽINIMO NEIGIMASToliau nagrinėdamas savo pažinimą, aš pastebėjau, kad jis neturi minėtųypatybių. Išimtį sudarė tik pojūčių duomenys ir būtini principai. Ir ašpagalvojau: „Dabar, kai mane apėmė nusivylimas, pasiekti patikimo pažinimonegaliu niekaip kitaip, kaip tik Įgyti jį iš akivaizdžių daiktų, t. y. išpojūčių duomenų ir iš būtinų principų. Todėl iš pradžių turiu juosišaiškinti, kad įsitikinčiau, ar mano pasitikėjimas pojūčių duomenimis ir įsitikinimas būtinų principų neklaidingumu yra toks pat, kaip irankstesnis mano tikėjimas teiginiais, besiremiančiais tradicija, lygiaikaip ir daugumos žmonių tikėjimas mastymu gautais teiginiais, ar visa tai —įsitikinimas, pagrįstas, neapgaulingas ir nepavojingas?”Siekdamas tokio tikslo, kuo uoliausiai ėmiau tyrinėti pojūčių duomenis beimastymu gautus teiginius ir žiūrėti, ar negaliu prisiversti jais suabejoti.Po ilgų svarstymų, kai aš prisiverčiau tuo abejoti, pamačiau, jog negaliuremtis netgi ir pojūčių duomenimis, ir aš vis labiau ir labiau pradėjaujais abejoti.Aš pagalvojau: „Kodėl žmonės pasitiki pojūčių duomenimis? Juk patsstipriausias iš pojūčių yra regėjimas. Bet štai, žiūrint į šešėlį,atrodo, kad jis nejudėdamas stovi vietoje. Iš to darai išvadą, kadjis vietos nekeičia. Bet, norint patikrinti šią išvadą, užtenka tikpažvelgti į tą šešėlį po valandos, ir pastebėsi, kad jis vis dėlto keičiavietą, nes juda ne staigiais postūmiais, o palaipsniui — mažomisatkarpomis ir nesustodamas. Arba, pavyzdžiui, žiūri j žvaigždę, ir tauatrodo, kad ji visiškai maža — ne didesnė už dinarą. Bet po to geometriškai

įrodinėjama, jog šita žvaigždė savo apimtimi pranoksta žemę. Lygiai taippat yra ir su kitais pojūčių duo-* 244jnenimis. Visur teisėjas Pojūtis daro vieną sprendimą, o teisėjasIntelektas — kitą, atmetantį pojūčių duomenis ir atskleidžiantį slypinčiąjuose apgaulę taip įtikinamai, kad jiems ginti nebelieka jokių priemonių”.Po to, kai žlugo mano pasitikėjimas ir pojūčių duomenimis, aš pagalvojau:„Tikrai, remtis galima tik proto parodymais: juk kaip tik jie yra tokieprincipai, kaip mūsų pasakymai: „Dešimt yra daugiau už tris”, „Neigimasir teigimas vieno ir to paties daikto atžvilgiu yra nesuderinami”,„Vienas ir tas pats daiktas negali būti sukurtas ir amžinas,neegzistuojantis ir egzistuojantis, būtinas ir neįmanomas”. Bet tadaprabilo pojūčių duomenys: „O kodėl tu manai, kad tavo pasitikėjimasIntelekto parodymais nėra panašus į pasitikėjimą, kurį tu rodydavaipojūčių duomenims? Juk anksčiau tu pasitikėjai mumis, o vėliau atėjoIntelektas ir mus atstūmė, ir jeigu ne jis, tu tikriausiai būtum mumistebetikėjęs. O ar negali būti taip, kad už Intelekto suvokiamosios galiosslypi kitas teisėjas, pasirengęs pasirodyti ir paneigti Intelektąlygiai taip pat, kaip padarė pats Intelektas, pasirodęs ir atmetęs pojūčiųsprendimus. Jeigu tokia suvokimo galia dar nepasireiškė, tai šitai jokiubūdu ne įrodymas, kad jos negali būti”. Mano protas kurį laiką delsė, niekoneatsakydamas, o jo sumišimą didino samprotavimai apie sapnųprigimtį. Aš kalbėjau sau: „Argi apie savo sapnus tu negalvoji kaip apiekažką nesikeičiantį ir pastovų? Argi miegodamas tu nors kiek jais abejoji?O paskui, atsibudęs, argi neįsitikini, jog viskas, kas tau prisisapnavo irkuo tu patikėjai, buvo nepagrista ir nereikšminga? Taigi kodėl tu manai, kad bet koks daiktas, kuriuo tu pojūčių arba intelekto dėka nemiegodamastiki, yra tikras šios tavo būsenos atžvilgiu, nors tavo būsena galipasidaryti ir tokia, kad ji bus susijusi su tavo realybe taip pat, kaiprealybė — su tavo sapnu, ir tavo realybė to daikto atžvilgiu bus ne kaskita, kaip sapnas? Taigi, jei tavo būsena kada nors bus tokia, tuįsitikinsi, jog viskas, ką kadaise įsi-, .vaizdavo tavo intelektas, yra tikbeprasmė fantazija. Galimas daiktas, jog tai ir yra ta pati būsena, apiekurią, kaip apie jiems būdingą, kalba sufijai, kai, įsigilinę į save iratsisakę pojūčių, jie tampa, jų tvirtinimu, liudininkais tokių situacijų,kurių jokiu būdu negalima suderinti su intelekto duomenimis. Taip patgalimas daiktas, kad tokia būsena yra mirtis, nes pirmųjų ir paskutiniųjųpranašų galva6 (tegul jį laimina ir245sveikina Alachas) yra pasakiusi: „Žmonės miega, o kai numirs— atsibus!”Galbūt šis gyvenimas — vieni niekai, palyginti su anuo gyvenimu, ir, kaižmogus numirs, daiktai jau pasirodys visai ne tokie, kokie atrodė šiamegyvenime. Ir tada jam bus pasakyta: „Mes nutraukėme nuo tavęs apdangalą, irtavo regėjimas šiandien tapo skvarbus!”Ir kai ta mintis apėmė mane, degindama mano širdį, lyg skiltuvu išskeliamakibirkštis, aš pamėginau pagydyti save nuo šitos ligos. Bet tai padarytipasirodė nelengva, nes jos atsikratyti buvo galima tik pateikus įrodymą, oįrodymas yra neįmanomas, jeigu jis nesiremia pirminiais principais. Irjeigu šie nėra neklaidingi, vadinasi, įrodymas taip pat nepagrįstas. Manoliga, kuri pasirodė sunkiai išgydoma, truko apie du mėnesius, ir per tąlaikotarpį aš apmasčiau sofistų mokymą. Į tuos apmąstymus mane stūmėtuometinė mano būklė, o ne pašalinių asmenų šnekos.Tai tęsėsi tol, kol aukščiausiasis Alachas neišgydė manęs nuo tos ligos irnegalavimų, kol mano siela neatgavo ankstesnio sveikumo ir pusiausvyros, ointelekto principai, kurie buvo būtini, vėl neatrodė priimtini ir vertivisiško ir besąlygiško pasitikėjimo. Šito aš pasiekiau ne sistemingaisįrodinėjimais ir nuosekliu svarstymu, o tos šviesos, kurią Alachas buvoįžiebęs mano širdyje, dėka. Šita šviesa — tai raktas gauti daugybę žinių,ir tas, kuris mano, jog tiesai atskleisti užtenka vien įrodymų, labaisumenkina begalinę Alacho malonę. Kai paklausėme dievo pasiuntinį, kąreiškia „atverti” Alacho žodžiuose: „Tas, kuris nori būti vedamas Alacho,savo širdį atveria islamui”, jis atsakė: „Tai — šviesa, kurią Alachasįžiebia širdyje”. Tada paklausėme jį: „O koks šito ženklas?” Ir jisatsakė: „Tai — kai paliekamas tuštybės būstas ir bėgama į nemirtingumobūstą”. Ir kaip tik apie tą šviesą jis pasakė: „Alachas sukūrė žmonestamsoje, o vėliau užliejo ant jų savo šviesos dalelę”. Štai toje šviesojeir reikia ieškoti tiesos ap-, sireiškimo. Ši šviesa liejasi iš dievodosnumo tik ant kai kurių gyventojų, ir būtinai reikia jos laukti, arba,kaip sakė pra–našas: „Jūsų likimo dienomis jūsų viešpats padvelkia į jusnauju dvelksmu, o jums belieka tik atsistoti po tuo dvelksmu”. Visa taipasakoju todėl, kad tu galėtum įsivaizduoti visus vargus, pagaliauprivertusius mane ieškoti daiktų, kuriems tas jų ieškojimasnereikalingas. Mat pirminiai principai nėra ieškomas daiktas — jieakivaizdūs. O realus daiktas yra toks,246kad jis dingsta iš akių ir pasislepia, kai jo ieško. Ir žmogaus, įnikusioieškoti daiktų, kuriems tai visiškai nereikalinga, nebus galima įtartiaplaidumu, ieškant to, kas iš tikrųjų dar turi būti surasta.FILOSOFIJASamprotavimai apie filosofijos esme; apie tai, ką joje reikia smerkti, o ką— ne; apie tuos jos teiginius, kurie filosofus parodo kaip bedievius, irapie tuos, iš kurių jie tokie neatrodo; apie tuos jos teiginius, kuriaisfilosofai skelbia eretiškų naujovių, ir apie tuos, kuriais jie to nedaro.Pranešimai apie tai, ką filosofai pasisavino iš tiesos gynėjų pasisakymų irką jie sujungė su klaidingais savo samprotavimais, norėdami suteikti jiemstą patį teisingumą; apie tai, kaip sielose atsiranda nepalankumas tokiaitiesai, ir apie tai, kaip mainininkas, pelnantis gryną pinigą, jųpasisakymuose skiria tikrą tiesą nuo netikros ir klaidingos.Baigęs mutakalimų mokslus, aš ėmiausi filosofijos. Gerai žinojau, jogspręsti apie vienų ar kitų mokslų trūkumus gali tik žmogus, taip nuodugniaiišstudijavęs šį mokslą, kad galėtų lygintis su geriausiais jo atstovais, o vėliau, juos aplenkęs ir savo žiniomis pranokęs jų mokytumą, galiimtis tokių sudėtingų šio mokslo problemų, apie kurias jo atstovasneturi jokio supratimo. Tik su tokia sąlyga visokie sprendimai apie vienoar kito mokslo trūkumus bus teisėti. O aš nemačiau nė vieno musulmonųmokslininko, kuris būtų tuo susidomėjęs. O mutakalimų knygose, kuriosestengiamasi paneigti filosofus, apie šio mokslo trūkumus kalbama tik labaipadrikai, painiai, o jų sprendimų prieštaringumas ir netinkamumas yratokie akivaizdūs, kad jie, reikia manyti, nedarytų garbės jokiam pakankamaiprotingam prasčiokui, ne tik žmonėms, siekiantiems detaliai išstudijuoti mokslus. Supratęs, jog atmesti mokslą, jo dar nesupratus ir nesuvokusesmės, yra tas pat, kaip ir aklai šaudyti, aš, atsiraitojęs rankoves,griebiausi knygų ir pradėjau uoliai jį studijuoti. Be to, ašrėmiausi tik tuo, ką buvau perskaitęs, ir nesikreipiau į jokius auklėtojusir mokytojus. Tuo aš užsiiminėjau valandomis, laisvomis po knygų rašymo irpaskaitų apie musulmonų teisę skaitymo, nors ir buvau labai užsiėmęsdėstymo dar-247bu — Bagdade skaitydavau paskaitas ir turėdavau pamokų maždaug trimsšimtams studentų. Šlovingojo ir aukščiausiojo Alacho valia beveik perdvejus metus, skaitydamas tik priešokiais, aš visiškai įsisavinaufilosofijos mokslus. Įsisavinęs dar beveik vienerius metus nuolat mąsčiauapie juos, keletą kartų peržiūrinėdamas jų teiginius, vis labiauįsigilindamas į jų paslaptis. Pagaliau gerai suvokiau, kas juose apgaulingair klaidinga, kas — teisinga ir kas — tariama.O dabar paklausyk, kas yra tie filosofijos mokslai. Aš pamačiau, jogfilosofai ir jų mokslai yra kelių kategorijų. Bet visi filosofai, nesvarbu,kokiai kategorijai jie priklausytų, yra paženklinti ta pačia žyme —netikėjimo ir bedievystės ženklu, nors tarp senųjų ir seniausiųjų, tarpvėlyvųjų ir ankstyvųjų yra didžiulis skirtumas ta prasme, kad vieni iš jųyra toliau nuo tiesos, o kiti — arčiau.Filosofų kategorijos ii jų bendrumas, nes jie visi yra paženklintinetikėjimo žymeŽinok, kad jie, nors jų mokyklų gausu ir mokslas labai skirtingas,skirstomi į tris rūšis: į dachritus7, gamtotyrininkus ir metafizikus. lPirmoji kategorija — dachritai. Tai grupė seniausių mas-l tytojų,nepripažįstančių visa organizuojančio, visa žinančio! visagaliokūrėjo ir tvirtinančių, jog pasaulis visada egzistavęs savaime, bekūrėjo, jog gyvūnas visada atsirasdavęs išl sėklos, o sėkla — iš gyvūno,jog taip buvo ir taip bus peri amžių amžius. Tai — eretikai. ‘ Antroji kategorija —gamtotyrininkai. Tai žmonės, atlikę svarbius tyrimus gamtospasaulyje, ieškoję retų gyvūnų ir augalų veislių ir užsiėmę gausiaisgyvūnų organų anatominės sandaros tyrimais. Tyrinėdami jie pamatė tokiusaukščiausiojo Alacho kūrimo stebuklus ir tokius stulbinančius jo išmintiesvaisius, kad buvo priversti pripažinti, jog egzistuoja kažkoks išmintingaskūrėjas, kuriam yra žinoma visų daiktų prasmė ir paskirtis. Jukneįmanoma, kad kas nors ištirtų anatomiją bei stulbinantį organųtikslingumo veikimą ir kartu neįgytų būtino tobulo pažinimo, kuriuo didysisarchitektas disponavo, apie gyvūno, ypač apie žmogaus, struktūrą. Betkartu, pasak248gamtotyrininkų, parodžiusių ypatingą stropumą savo natūralistiniuosetyrinėjimuose, paaiškėjo, jog temperamento darnumas daro didžiulį poveikįgyvūno potencijų sandarai. Jie manė, kad žmogaus mąstymo potencija taip patpriklauso nuo i o temperamento ir kad ji nyksta ir žūsta kartu sutemperamento išnykimu. Jie tvirtino, jog negali grįžti tai, kas jau yražuvę. Iš to jie darydavo įžūlias išvadas, jog siela miršta ir negrįžta.Kartu jie atmetė pomirtinį gyvenimą, neigė rojų, pragarą, prisikėlimą išnumirusių, paskutinį teismą ir atpildą. Jų nuomone, už paklusnumą jaunebūdavo atlyginama, o nepaklusnumas nesusilaukdavo bausmės. Jieatsipalaidavo ir tarsi gyvuliai puolė tenkinti žemųjų aistrų. Tai —eretikai, nes tikėjimo pagrindas — tikėjimas aukščiausiuoju Alachu irteismo diena. O šie žmonės nepripažino paskutiniojo atpildo dienos, nors irtikėjo Alachu ir jo atributais.Trečioji kategorija — metafizikai. Jiems priskiriami vėlesniųjų laikųfilosofai — tokie, kaip Sokratas, mokytojas Platono, kuris savo ruožtu buvoAristotelio mokytojas. Pastarasis sutvarkė jiems logiką, suteikė mokslamsdarnią sistemą, parašė tai, ko dar nebuvo parašyta, ir subrandino tuosmokslus, kurie dar nebuvo subrendę. Visi šie žmonės priekaištaudavopirmosioms dviem kategorijoms, t. y. dachritams ir gamtotyrininkams, ir,atskleisdami jų tvirtinimų nepagrįstumą, atliko tokį darbą, kad kitiems joimtis visiškai nebereikėjo. O pjovėsi jie tarp savęs — apsaugok, Alache,kad panašių dalykų neatsitiktų tarp tikratikių! Pavyzdžiui, Aristotelis,puldamas Platoną, Sokratą ir kitus ankstesnius metafizikus, nenurimo tol,kol nesusidorojo su jais visais, nors pats paskendo to paties netikėjimo irtos pačios erezijos nuodėmėse kaip ir jo pirmtakai. Taip pat ir kitiemsnepavyko išsivaduoti iš netikėjimo ir erezijos, todėl būtinai reikėjodemaskuoti netikėjimą tiek šių metafizikų, tiek jų pasekėjų —filosofuojančių musulmonų, prie kurių priskiriami, pavyzdžiui, Ibn Sina, aiFarabis ir kiti panašūs į juos; nors reikia pažymėti, kad nė vienasfilosofuojantis musulmonas Aristotelio mokslo nesuvokė taip giliai, kaipabu šie vyrai. Kitų filosofuojančių musulmonų veikalai, skirti Aristoteliomokslo atpasakojimui, yra tokie painūs ir netvarkingi, kad skaitytojointelektas visai pasimeta, jog nebeįstengia suvokti nei šito mokslo, neito, kaip jam į jį žiūrėti: ar jį atmesti, ar jam pritarti.249Visa, ką mes gavome iš Aristotelio filosofijos be jokiu iškraipymų dviejųminėtų vyrų dėka, galima suskirstyti į tris skyrius Be to, pirmojo skyriausturinys turi būti atmestas, kaip bedieviškas, antrojo —kaip eretiškas, otrečiojo — nedera visai atmesti. <.. .> .[Versta iš: Ppuropm c. H. Hs hctophh ahacv ‘•COtJjHH CpeAHGH A3HH H HpdHa VII—XII BB — m’:>1960, c. 212-217, 220-223. Vertė Leonas Valkūnai :

ABU JUSUFAS AL KINDIS(apie 800-879)Abu Jusufas ibn Ishakas ai Kinais gimė Kufoje. Mokėsi savo gimtajame miesteir Basroje (Pietų Iranas). Brandžiausius savo gyvenimo metus praleidoBagdade, kalifo rūmuose. Dėl savo išsimokslinimo amžininkų buvo vadinamastiesiog arabų filosofu.Al Kindis pirmasis pradėjo rašyti arabų kalba (iki tol arabai rašė sirų irpersų kalbomis). Jis sukūrė apie pustrečio-šimto veikalų metafizikos,logikos, etikos, matematikos, astronomijos, optikos, medicinos,meteorologijos, chemijos ir kitais klausimais. Taip pat jis parašė nemažakomentarų Aristotelio, Porfirijo, Ptolemėjo, Euklido ir kitų antikosautorių kūriniams. Išvertė Į arabų kalbą Aristotelio veikalų, Plotino„Eneadas”. Tačiau daugumą ai Kindžio raštų sunaikino islamo scholastai,, irmūsų laikus pasiekė tik nedidelė jų dalis. Tik ketvirtajame mūsų amžiausdešimtmetyje Stambulo bibliotekoje buvo surastas rankraščių rinkinys su 29ai Kindžio traktatais.Chrestomatijoje spausdinamas visas „Knygos apie penkias, esmes” vertimas irdar keletas fragmentų iš poros kitų ai Kindžio traktatų.APIE ARISTOTELIO KNYGŲ KIEKĮIR APIE TAI, KAS BŪTINA, NORINT IŠMOKTI FILOSOFIJĄKadangi pirmasis pažinimo dalykas, bendras bet kokiam filosofiniamžinojimui, yra substancija, kiekybė ir kokybė ir kadangi pirmojisubstancija, kuri yra pojūčiais suvokiama, savo ruožtu pažįstama per jospirmųjų požymių pažinimą, tai pojūčiai ją suvokia ne betarpiškai, betkiekybės ir kokybės-dėka. Kas nepažįsta kiekybės ir kokybės, tas nepažįstair substancijos. Tvirtas, visiškas pažinimas filosofijoje yra substancijospažinimas. Antrosios substancijos tokios, kad jų pa-208žinimas nėra laikinas dėl to, jog šiuo atveju pažinimo objektas yrapastovus ir nekintantis. Kelią į jas mes nutiesiame per pirmosiossubstancijos pažinimą. <.. .>Mokslas, tiriantis kiekybę, yra dvejopas. Pirmasis iš jų yra mokslas apieskaičių, kuris tiria paprastą kiekybę. <.. .> Kitas mokslas — taiharmonijos mokslas, kuris nustato skaičių santykius, vieno skaičiausprijungimą prie kito, proporcingumo ir neproporcingumo skirtumą. Taiptiriama kiekybė vienos dalies santykio su kita atžvilgiu.Mokslas, tiriantis kokybę, taip pat yra dvejopas. Pirmasis jų yra mokslasapie pastovią kokybę — tai mokslas apie ploto išmatavimą; jis vadinamasgeometrija. Kitas mokslas tiria visatos sandarą ir judėjimą, pasaulio kūnųjudėjimo periodus — tokių kūnų, kurie neatsiranda ir neišnyksta (kolkūrėjas nepanorės jų sunaikinti per akimirką taip pat, kaip jis sukūrė juosiš nieko). <.. .> Šis mokslas vadinamas žvaigždėtyra.Kas neišmoko šitų keturių mokslų, turinčių ypatingą pavadinimą —

matematinių, arba propedeutinių, tokių, kaip mokslas apie skaičių, mokslasapie ploto išmatavimą, žvaigždėtyra ir harmonija, tas nepažįsta kiekybės irkokybės, tas nepažįsta ir substancijos, kuri gali būti suvokta tikpažįstant ir vieną, ir kitą. O kas nepažįsta kiekybės, kokybės irsubstancijos, tas nesupranta ir filosofijos. Todėl, kas trokšta suprastifilosofiją, tas turėtų iš anksto susipažinti su matematikos mokslo <…>,su logikos <…>, paskui — su gamtotyros <..,>, toliau — su metafizikosknygomis, po to — su knygomis apie dorovines savybes ir apie tai, kaipsiela turi vadovautis pagirtinais pradais, pagaliau su knygomis kitųmokslų, kurių mes čia nepaminėjome, bet į kuriuos įeina mūsų jau išvardytimokslai. <.. .>APIE PIRMĄJĄ FILOSOFIJĄIš žmogiškųjų mokslų pats kilniausias ir tauriausias yra filosofijosmokslas, kuris apibrėžiamas kaip tikrasis daiktų prigimties pažinimas pagalžmogaus išgales. Juk tas tikslas, kurį filosofas kelia savo mokslui, yratiesos pažinimas, o tas,209kurio siekia savo veiksmais,— savo poelgių suderinimas su tiesa. Mūsųveikla nėra neribota, nes, kai tik surandame tiesą, mes nustojame josieškoję, ir mūsų veikla nutrūksta.Ieškomą tiesą mes pažįstame tik suradę priežastį. Bet kurio daikto pažinimoir jo pastovumo priežastis yra tiesa, nes visa, kas turi būtį, turi irtiesą. Tiesa būtinai yra pažini; vadinasi, ir daiktai, turintys būtį, yrapažinūs.Pati tauriausia ir kilniausia filosofija yra pirmoji filosofija, t. y.mokslas apie pirmąją tiesą — bet kurios tiesos priežastį. <.. .> Mokslasapie priežastį yra aukščiau už mokslą apie padarinius. <.. .>Bet kuri priežastis yra arba elementas ‘, arba forma, arba veikiantispradas (tai, iš kur prasideda judėjimas), arba pabaiga (tai, dėl ko iratsirado daiktas).Norint ką nors pažinti, reikia atsakyti į keturis klausimus, kaip kad esamenustatę kituose mūsų filosofiniuose svarstymuose: ar tai yra, kas tai, kokstai, kodėl tai?Mes vertiname žmones pagal jų nuopelnus ir negalime priekaištauti tiems,kurie mums davė nedidelę, nereikšmingą naudą. <.. .> Negalimapriekaištauti juk dėl to, nes ir mums, ir iki mūsų gyvenusiems kitų šaliųžymiems filosofams aišku, kad nė vienam žmogui dar nepavyko kaip reikiantpažinti tiesos savo jėgomis, ir kiekvienas jų arba visiškai nepažino nėmažiausios tiesos dalies, arba iš to, ką verta pavadinti tiesa, pažinotik mažytį trupinėlį. Vis dėlto jeigu surinktume visus tuos trupinėlius iškiekvieno, kas siekė tiesos, tai gautume kažką pakankamai įspūdinga pagalsavo apimtį.Mums nederėtų gėdytis pritarti tiesai ir priimti ją, nesvarbu, iš kur jiišplauktų — tegul net ir iš tolimiausių genčių ir nesusijusių su mumistautų. <.. .><.. .> Vis dėlto mes turime visišką teisę susilaikyti nuo sudėtingų plačiųsamprotavimų, susidūrę su kai kuriais painiais klausimais, nes mes vengiameklaidingo aiškinimo, būdingo tiems, kurie mūsų laikais apsimeta esą išmanūsir kuriems tiesa gerokai svetima, nors tokie žmonės neužtarnautaivainikuotų save teisingųjų vainikais. Mes saugomės jų todėl, jog savoprigimtimi jie yra perdaug riboti žmonės, kad siektų tiesos, ir žinios jųperdaug menkos, kad jie užsitarnautų šlovę žmonių, kurie linkę patikėtikitų nuomone, nes jie uoliausiai 210darbuojasi, siekdami bendros naudos visiems, kartu ir sau. Mes saugomėsjų todėl, kad nešvarus pyktis, tūnantis jų gyvuliškose sielose, uždengiajų protą nepermatoma uždanga nuo tiesos šviesos. Mes saugomės jų todėl,kad jie laiko save Žmogiškųjų gėrybių turėtojais, gėrybių, kurių jieneturėjo progos įgyti ir nuo kurių jie iki šiol dar labai labai toli,būdami įžūlūs ir priekabūs priešininkai, saugantys savo netikrus sostus,kuriuos jie nusikalė sau, neturėdami tam jokios teisės. Pagaliau messaugomės jų todėl, kad jie pretenduoja vadovauti ir prekiauja tikėjimu,patys būdami jo priešai, nes kas kuo nors prekiauja, tas ir parduoda, okas parduoda kokį nors daiktą, tas jau netenka jo; taigi tas, kurisprekiauja tikėjimu, netenka jo; ir iš tikrųjų neturi tikėjimo tas, kurisvengia žinių apie tikrąją daiktų prigimtį ir kuris tokių žinių įgijimąvadina netikėjimu.Antrasis samprotavimas, sudarantis pirmosios filosofijos pirmąją dalįIr mes sakome: žmogiškasis pažinimas yra dviejų tipų. Pirmasispažinimo tipas mums artimesnis, bet nutolęs nuo esmės. Tai pažinimaspojūčiais. Jis nepastovus dėl to, į ką mes kreipiamės, trumpaamžiškumo,tekamumo ir nuolatinio kitimo, kurį sukelia vieno ar kito tipo judėjimas,taip pat dėl to, kad ir kiekybė jame svyruoja, tapdama didesnė ar mažesnė,lygi ar nelygi, ir kokybė pakinta, tapdama panaši ar nepanaši, stipresnė arsilpnesnė. Šis žinojimo dalykas nuolatos išnyksta ir keičiasi, ir tik joforma įsitvirtina, vaizdiniui perdavus ją atminčiai. <.. .> Visa,kas jutimiškai suvokiama, visuomet turi materiją, nes tai visada yra kūnasir yra kūne.Kitas pažinimo tipas artimesnis esmei ir tolimesnis mums. Tai — protinispažinimas. <.. .>Atskiri, materialūs daiktai suvokiami pojūčiais. O rūšys ir tipaineprieinami pojūčių suvokimui ir negali būti pojūtinio pažinimo dalykas,bet jie prieinami tai tobulai, t. y. žmogiškai, sielos galiai, kurivadinama žmogaus protu. <.. .>Kiekvienas, kuris mokosi kokio nors mokslo, pirmiausia privalo ištirtitai, kas yra šio mokslo tiriamų dalykų priežastis.211Jeigu mes tiriame gamtos daiktų priežastį, tai ją aptinkame, kaip minėjome,gamtos praduose, kurie yra bet kokio judėjimo priežastis. Taigi gamtiškayra visa tai, kas juda. Vadinasi, fizika yra mokslas apie visa tai, kasjuda, o tai, kas priklauso metafizikos sričiai, nejuda, nes daiktas, kaipmes netrukus išsiaiškinsime, negali būti savo egzistavimo priežastis; todėlnei judėjimo priežastis negali būti judėjimas, nei judančioje priežastis —kas nors judantis.KNYGA APIE PENKIAS ESMES Išmintingasis Aristotelis, samprotaudamasapie pažinimą, pirmiausia kalba, kad bet kurio tiriamo daikto pažinimaspriklauso filosofijai, kuri yra visa ko pažinimas2. Todėl pirma,ką mes turime padaryti,— tai išskirti filosofijos, kaip tik tokio mokslo,dalis ir pažiūrėti, kokiai daliai priklauso tam tikro dalyko tyrimas.Filosofija skirstoma į pažinimą ir veiklą3 todėl, kad ir siela skirstoma įdvi dalis: į protą ir pojūčius, kaip mes jau esame aiškinę „Knygoje apiekategorijas” 4. •Kadangi filosofija yra ne kas kita, kaip sielos tvarka, tai ir skirstyti jąreikėtų į dvi dalis, nes kaip siela skirstoma į protą ir pojūčius, taip irfilosofija skirstoma į pažinimą ir veiklą: juk aišku, kad pažinimas sudaroprotingąją, o veikla — juti-mišką dalį.Protingoji sielos dalis skirstoma į dieviškąjį ir sukurtąjį pažinimą, nesvieni daiktai neatskiriami nuo materijos (tai yra ne kas kita, kaipmaterija), kiti egzistuoja materijos dėka, tačiau atskirai, o ne kartu suja; treti visiškai nesusiję su materija.Neatskiriami nuo materijos dalykai yra substanciniai, arba kūniški.Visiškai su materija nesusiję dalykai yra dieviški, pavyzdžiui, tai, kątiria teologija. Dalykai, egzistuojantys atskirai nuo materijos, yra tokie,kaip siela 5. Patys jie sudaryti tik iš suburtų daiktų, kurie užima tarpinępadėtį tarp substancinių ir dieviškų dalykų. Juk aukščiausiasis Alachasnustatė jų vietą tarp to, kas kūniška 6, kas neturi nieko abstraktaus, irto, kas abstraktu, kas neturi nieko kūniška, kad būtų nutiestas keliaspereiti nuo substancijos pažinimo prie die-212viškų dalykų pažinime; antraip tyrimas to, kas kūniška, nevestų priepažinimo to, kas abstraktu.Veikla taip pat skirstoma į rūšis, bet šiuose samprotavimuose, mes manome,geriau kalbėti apie daiktų pažinimą, o ne apie su jais susijusią veiklą.Štai kodėl mes turėjome aptarti šias dvi filosofijos dalis, kad paskuiišsiaiškintume šių samprotavimų objektą.Mes sakome, kad vieni dalykai yra visose, o kiti — ne visose substancijose.Ne visose substancijose yra visi dangaus kūnai — šviesuliai, sferos irpanašiai; tai, kas yra ne visose substancijose,— tai tokie dalykai, kurieturi atsirasti ir išnykti. Vieni jų yra žemėje, kiti — ant žemės, o treti —viršum žemes. Tai, kas yra žemėje,— mineralai; tai, kas ant žemės,—gyvuliai ir panašiai; tai, kas yra viršum žemės,— lietūs, debesys,griausmai, žaibai ir kiti reiškiniai, vykstantys ore.Dalykų, esančių visose substancijose, yra penki: pirmasis — tai materija,antrasis — forma, trečiasis — vieta, ketvirtasis — judėjimas, penktasis —laikas. Kiekviename dalyke, kuriame yra substancija, egzistuoja materija,iš kurios jis sudarytas, forma, kuria mes jį matome ir kuria jisakivaizdžiai skiriasi nuo kitų dalykų, vieta, kurioje jis yra, turėdamasaiškias ribas (nes nėra nė vieno kūno, kuris galėtų egzistuoti, neturėdamasaiškios vietos ir aiškių ribų), taip pat judėjimas, kurio dėka jisegzistuoja. Judėjimas vyksta apibrėžtoje vietoje ir apibrėžtu laiku, neslaikas yra judėjimo matas. Jeigu mes paaiškinome, kad bet kuriame kūneglūdi judėjimas ir kad bet koks judėjimas vyksta iš vienos vietos į kitą,tai aišku, kad bet kuriame kūne glūdi ir laikas.Vis dėlto mums reikia paaiškinti išvardytų penkių esmių požymius, remiantissukurtais daiktais, nes juose glūdi šitų penkių esmių požymiai. Mes galimetarti, kad šitos penkios esmės yra, pavyzdžiui, laive. Materija — viena tųesmių — čia • bus lentos, iš kurių pastatytas laivas, o forma — jo šonai irkampai, kuriais jis skiriasi nuo kopėčių, durų ir kitų daiktų. Be to, jisyra apibrėžtoje vietoje ir gali joje judėti. Jo judėjimas taip pat vykstaapibrėžtą laiko tarpą.Kaip šitos penkios esmės yra laive, taip jos yra ir kitose substancijose,kurios suvokiamos pojūčiais ir apie kurias mes laikome reikalinga parašytišią knygą.213Jeigu taip, tai mums pirmiausia reikia žinoti, kad bet ku-iio dalykoegzistavimo pradai yra dvi iš šitų penkių esmių.— tai materija ir forma.Prieš pradedant kalbėti apie tris kitas, pirmiausia reikia paaiškinti šiasdvi esmes, nes bet kurį dalyką, reikalingą paaiškinimo, būtina pažintipagal jo egzistavimo pradus, kurie nėra tie keturi elementai7,priklausantys sudėtinių kūnų pradams. Tačiau kiekvienas daiktas turimateriją ir formą, iš kurių atsiranda tie keturi būviai — šiluma, šaltis,drėgmė, sausumas,— kurie yra gyvulių, augalų ir viso to, kas turi atsirastiir išnykti, pradai.Apie materiją ir formą galima pasakyti tai, kad jos yra šitų keturių būviųpradai; jos — pradų pradai, jos paprastos, iki jų nieko nėra buvę, nes tieketuri būviai yra kūnai, tuo tarpu materija ir forma — ne kūnai, o tai, kąturi kūnai. Tai, kas nėra kūnas, nėra kas nors sudėtinis; daiktai, sudarytiiš ko nors, yra sudėtiniai daiktai, o tai, kas nesudarytas iš ko nors, nėrasudėtinis. Nurodyti keturi būviai sudaryti iš ko nors, o tos dvi esmės išnieko nesudarytos.Todėl mums bus tikslingiau pradėti nuo samprotavimo apie tas dvi esmes.Kadangi kaip tik materija įgauna formą, tai apie tai, kas ką nors įgauna,reikia kalbėti pirmiau, negu apie tai, ką įgauna.Mums būtina žinoti, kad bet koks daiktas paaiškinamas ne kitaip, kaipapibrėžimu. O apibrėžimas yra pasakymas, susidedantis iš giminės, kuriospagrindu egzistuoja apibrėžiamasis, ir rūšinio skirtumo, kuriuo jisskiriasi nuo kitų daiktų. Vis dėlto materija, kaip mes jau aiškinome,priklauso aukščiausiai giminei, nes nėra už ją jokios aukštesnės giminės.Vadinasi, apibrėžimu ji negali būti paaiškinama, nes apibrėžti galimatik tai, aukščiau ko yra kokia nors giminė. Todėl mes turime ištirti, kaippaaiškinamas daiktas, aukščiau kurio nėra jokios giminės. O apie tai galimapasakyti: tai yra tai, kuo šis daiktas skiriasi nuo kitų daiktų, būtentskiriamieji požymiai, kuriais šis daiktas skiriasi nuo kitų daiktų, ir jambūdingi savi požymiai.Apibrėžimas mums reikalingas tuomet, kai susiduriame su sudėtiniu daiktu,kad iš apibrėžimo galėtume spręsti, iš ko jis sudarytas. Kai turimenesudėtinį daiktą, mes pasitenkiname vien rūšiniais skirtumais, kurie tuoatveju vadinami savitais požymiais.214! 1. Samprotavimas apie materijąGalima samprotauti šitaip. Materija yra tai, kas įgauna, o pats nėraįgaunamas. Materija yra tai, kas laiko, pats nebūdamas laikomas8. Materijayra tokia: jeigu ji kaip nors sunaikinama, tai sunaikinama ir visa kita, ojei sunaikinama visa kita, tai ji pati nesunaikinama. Iš materijossudarytas kiekvienas daiktas. Materija yra tai, kas neišnykdamas įgaunapriešybių. Materija neturi jokio apibrėžimo.2. Samprotavimas apie formąKai dėl formos, tai šis žodis suprantamas įvairiai. Todėl kiekvienas, kurisnori paaiškinti kokį nors daiktą, kurio pavadinimas yra bendras ir kitiemsdaiktams, privalo suskaidyti tą bendrumą ir atskirti tą jo dalį, kurią jisnori paaiškinti. O tai gali būti aiškinama šitaip.Formos skirstomos į dvi rūšis, iš kurių viena yra suvokiama pojūčiais, okita — tokia, kuri pajungta giminei ir kurios dėka kas nors tampa gimine irbyloja apie daugelį daiktų. Pirmoji forma yra ta, kurios dėka daiktasvizualiai skiriasi nuo kitų daiktų savo substancija, kokybe, kiekybe irkitomis giminėmis 9, kurių yra dešimt. Ji kuria visus daiktus.Forma, pajungta giminei, nepriklauso tiems paprastiems pradams, todėl mumsnėra reikalo sustoti ties ja šioje knygoje, nes ji skirta paprastomsesmėms, kurias turi kiekvienas kūnas.Kai dėl tos formos, kurios dėka daiktas vizualiai skiriasi nuo kitų daiktų,ir paprastų pradų, tai mums reikia paaiškinti juos ir papasakoti, kas jietokie yra. Kadangi aiškinimai ir samprotavimai apie formą žinomi išsamprotavimo apie materiją, tai ties juo mums pirmiausia ir reikia sustoti.O tai gali būti aiškinama šitaip.Paprastoje materijoje yra tam tikra potencija, kurios dėka iš materijosatsiranda daiktai; toji potencija yra forma. Tai reiškia, kad forma yrapotencija. Pavyzdžiui, jungiantis šilumai ir sausumui, kurie yra kažkaspaprasta, atsiranda ugnis. Taigi materija yra paprastoje šilumoje irpaprastame sausume; o forma čia bus ugnis. Tačiau šiuo atveju potencija yratokia, kad, jungiantis šilumai su sausumu, ji paverčia materiją ugnimi.215Dabar mums reikia apibrėžti formą. Ir aš sakau: forma — tai rūšinisskirtumas, kuriuo vienas ar kitas daiktas vizualiai skiriasi nuo kitų
daiktų, ir matymas čia reiškia pažinimą. Taigį toks yra formos apibrėžimas,skiriantis ją nuo kitų dalykų.3. Samprotavimas apie judėjimąJudėjimas skirstomas į šešias rūšis: pirma — atsiradimas, antra —išnykimas, trečia — pakitimas, ketvirta — padidėjimas, penkta —sumažėjimas, šešta — persikėlimas iš vienos vietos į kitą.Atsiradimas būna tik substancijoje, kaip, pavyzdžiui, iš šilumos ir šalčioatsiranda žmogus. Lygiai taip pat ir išnykimas būna tik substancijoje,kaip, pavyzdžiui, žmogus pavirsta pelenais.Padidėjimas ir sumažėjimas būna tik kiekybinis, kaip, pavyzdžiui, kai kuriųkūnų padidėjimas. Jeigu tu pastebėsi, kad koks nors dešimties uolekčiųkūnas vėliau pasidarė devynių uolekčių, tai tokį judėjimą tu pavadinsisumažėjimu; o jeigu tu pastebėsi, kad tas pats kūnas pasidarė vienuolikosuolekčių, tai tokį judėjimą pavadinsi padidėjimu. Nesvarbu, ar judėjimasvyks didumo, ar laiko, ar ko nors kito, kas įeina į kiekybės kategoriją,atžvilgiu, jeigu kiekybė tuo atveju padidės, tu pavadinsi tokį judėjimąpadidėjimu, o jeigu ji sumažės— sumažėjimu. Iš tikrųjų sumažėja ir padidėjatik substancijoje esanti kiekybė, nes du daiktai, iš kurių vienas yravienos uolekties ilgio, o kitas — keturių, yra vienos substancijos.Pakitimas vyksta tik kokybėje, kuri yra substancijoje, pavyzdžiui, kai kasnors balta tampa juoda arba kai kas nors šalta tampa šilta, arba kai saldutampa kartu.Persikėlimas skirstomas į dvi rūšis — į sukimąsi ir tiesia-eigį judėjimą.Sukimasis skirstomas taip pat į dvi rūšis: arba jis nekeičia judančiodaikto buvimo vietos ir tik daikto dalys paeiliui keičia savo vietą taip,kad jis sukasi apie vidurinį tašką tarsi apie centrą, nepalikdamas savobuvimo vietos; toks, pavyzdžiui, yra sferų judėjimas gamtoje ar malūnosukimasis ir akcidentinis sukimasis (kaip, pavyzdžiui, metikų ir meistrų 10judėjimas žaidynėse); arba jis keičia savo buvimo vietą, kaip, pavyzdžiui,judantis vežimas (nors iš tikrųjų jo judėjimą sudaro tiesiaeigis judėjimasir sukimasis).Tiesiaeigis judėjimas taip pat skirstomas į dvi rūšis, kadangi jis vykstaarba vidurio link, kaip, pavyzdžiui, vandens ir žemės judėjimas, arba nuovidurio, kaip, pavyzdžiui, oro ir ugnies judėjimas.Kalbant apie tiesiaeigio judėjimo rūšis, reikia pasakyti, kad jis yra šešiųkrypčių, būtent: dešinėn ir kairėn, priekin ir atgal, viršun ir. žemyn.Visi judėjimai, susiję su pakitimu, yra kokybės judėjimai.4. Samprotavimas apie vietąDėl vietos, kadangi neaišku, ką ji reiškia, filosofų nuomonės skiriasi.Vieni tvirtino, kad vieta visiškai neegzistuoja. Kiti tvirtino, kad ji —kūnas (šitaip, pavyzdžiui, aiškino Platonas). Dar kiti tvirtino, kad jiegzistuoja, bet nėra kūnas. O Aristotelis tvirtino, kad ji yra kas norsesantis ir aki- . vaizdus.Sitai galima paaiškinti, jei pasakysime, kas yra vieta ir kokia ji. Čia mespradėsime nuo aiškinimo, ar egzistuoja vieta.Mes sakome: jeigu kūnas padidėja, sumažėja arba juda, tai būtina, kad visatai vyktų kur nors, kas yra didesnis už kūną ir kas apima jį. Tai, kasapima kūną, mes vadiname vieta. Juk iš tikrųjų kartais ten, kur tuščia, tumatai orą, o kartais ten, kur buvo oras, tu matai vandenį. Tai atsitinkatodėl, kad, kai įeina vanduo, oras pasitraukia. Tačiau vieta pasilieka irneišnyksta, kam nors išnykus. Taigi aišku: vieta yra kas nors esantis irakivaizdus, ir mums (po to, kai sužinojome, kad ji egzistuoja) reikiaišsiaiškinti, kas ji yra, ir paneigti samprotavimus tų, kurie mumsprieštarauja ir mano, kad vieta yra kūnas.Mes sakome: jeigu vieta yra kūnas, tai kūnas aprėptų kūną; taigi kūnas irpats aprėptų ir būtų kitų aprėpiamas, ir taip būtų be galo, o taineteisinga. Vadinasi, aišku, jog prieštaraujantis mūsų nuomoneitvirtinimas, kad vieta yra kūnas, klaidingas.Jeigu taip, tai vieta yra ne kūnas, o paviršius už kūno, apimamo vietos.Šis teiginys taps dar aiškesnis iš tau žinomo tokio fakto: jeigu paprastamaterija turi ilgį, plotį ir gyli, tai ji vadinama kūnu; jeigu imsimemateriją, turinčią ilgį ir plotį, bet be gylio, tuomet ji bus vadinamapaviršiumi; o jeigu imsime materiją, turinčią ilgį, bet be pločio ir gylio,tuomet ji217bus vadinama linija. Vieta yra ne tokia materija, kuri turiilgį, plotį ir gylį, bet tokia, kuri turi ilgį ir plotį be gylio.Tokia yra vietos būtis, kurios dėka ji skiriasi nuo viso kito.5. Samprotavimas apie laikąDėl laiko filosofų nuomonės taip pat skiriasi. Vieni tvirtino, kad tai patsjudėjimas; kiti tvirtino, kad tai ne judėjimas. Taigi mums būtinaišaiškinti, kuris iš šių dviejų tvirtinimų teisingas ir kuris klaidingas. Otai mes paaiškinsime šitaip.Judėjimas, esantis kuriame nors daikte, glūdi to judančio daikto savybėse,ir šis judėjimas yra ne kiekviename tos. rūšies daikte, o tik tam tikrame.Laikas yra kiekviename vienos rūšies ir vienos giminės daikte, ir laikoskirtingumas nepriklauso nuo daikto skirtingumo.Taigi aišku, jog laikas nėra judėjimas ir tvirtinimai tųf kurie sakė, kadpats laikas yra judėjimas, yra klaidingi. Taip pat aišku, kad judėjimogreitumas ir lėtumas suvokiamas tik laiko atžvilgiu, nes lėtu mes vadinametai, kas juda ilgą laiką, o greitu — tai, kas juda trumpą laiką. Laikobūties esmė pažįstama tik tokiu būdu, apie kurį aš čia papasakosiu.Tai galima paaiškinti šitaip. „Dabar” sujungia praėjusį laiką su būsimu.Tačiau tarp jų esantis „dabar” neturi trukmės ir jis įvyksta pirmiau, negumes apie jį pagalvojame. Šitas „dabar”, matyt, nėra laikas. Tačiau jeigumintyse įsivaizduosime ką nors tarp dviejų „dabar”, tai mes kartuįsivaizduosime, kad tarp jų egzistuoja laikas. O tai reiškia, kad laikasyra ne kas kita, kaip „prieš tai” ir „po to”, ir jis yra ne kas kita, kaipmatas. Laikas, matyt, yra matas, matuojantis judėjimą.Pasak mokytų vyrų, yra dvi matuojamojo rūšys: tolydus ir netolydus. Laikaspriklauso ne prie netolydžių, bet prie tolydžių matų.Štai laiko apibrėžimas, kuriuo jis apibūdinamas kaip tolydinis: laikas yraįsivaizduojamas „dabar”, jungiantis praeitį su ateitimi.Versta iš: JtoSpamaie npoH3BeAeHna mhcah-reAež cTpan EAHJKHero h CpeAHeroBocTOKa IX— XIV bb.—M., 1961, c. 45, 49—51, 57—62, 64—65, 107—114. VertėAntanas Rybelis

ABU NASRAS AL FARABIS(87O-95O)Abu Nasras ibn Muhamedas ibn Tarhanas ibn Uzlugas ai Farabis gimė Farabyįe(Vidurinė Azija). Vėliau kartu su tėvais persikėlė į Bagdadą. Čia išmokęsdaug kalbų, studijavo filosofiją bei kitus mokslus. Al Farabis buvo puikuspoetas, kompozitorius ir atlikėjas. Persekiojamas už pažangias pažiūras,persikėlė į Damaską, kur dirbo sodininku, o mėgstamais mokslais irfilosofija galėjo užsiiminėti tik naktimis. Mirė Damaske.Al Farabis sukūrė daugiau kaip 100 (pagal kitus duomenis — tik apie 70)veikalų. Ne visi jie išliko iki mūsų laikų. Ir išlikusieji dar ne visi yrapaskelbti. Šiuo metu yra žinomas 31 traktatas arabų kalba, 6 — žydų ir 2 —lotynų kalbomis. Nemažą jo raštų dalį sudaro komentarai Aristotelio,Porfiri-jo, Ptolemėjo ir kitų antikos autorių veikalams. Originalūs jodarbai daugiausia skirti logikos mokslui (apie 40 traktatų). Al Farabisparašė ir fundamentalų sociologini 37 skyrių „Traktatą apie dorovingojomiesto gyventojų pažiūras”. Iš svarbesnių jo filosofinių traktatųpaminėtini dar tokie: „Apie dviejų219filosofų — dieviškojo Platono ii Aristotelio — pažiūrų bendrumą”, „Apiemokslų klasifikavimą”, „Apie sielą”, „Traktatas apie protą”, „Filosofijosšaltiniai”, „Apie poezijos meną” ir kiti. Amžininkai, pagerbdamivisapusišką ai Farabio išsimokslinimą, vadino jį Rytų Aristoteliu beiAntruoju mokytoju (t. y, antruoju po Aristotelio).Chrestomatijoje spausdinamas visas traktato „Klausimų esmė” vertimas. Jameglaustai išdėstyta ai Farabio bendroji filosofinė koncepcija.KLAUSIMŲ ESMĖPažinimas skirstomas į įsivaizdavimą apskritai, kaip, pavyzdžiui, būna, kaižmonės įsivaizduoja saulę, mėnulį, protą, sielą, ir įsivaizdavimą, lydimątvirtinimo, pavyzdžiui, kai tvirtinama, kad dangus — tai viena kitojeesančios sferos, arba kai sakoma, jog pasaulis yra sukurtas.Kai kurie vaizdiniai būna tobuli tik anksčiau jų buvusių vaizdinių dėka.Pavyzdžiui, negalima įsivaizduoti kūno anksčiau, negu sukuriamas vaizdinysapie ilgį, plotį ir gylį. Bet jeigu kai kuriems vaizdiniams reikia kitų,ankstesnių už juos, tai nereiškia, kad taip turi būti su kiekvienuvaizdiniu,— mes pagaliau turime eiti ir sustoti ties tokiais vaizdiniais,kurie nėra susiję su kitais, buvusiais anksčiau. Pavyzdžiui, tokieyra vaizdiniai apie būtinumą, egzistavimą, galimybę — jiems nereikiavaizdinių apie ką nors anksčiau buvusį, kas turėtų savyje tuos vaizdinius,nes jie yra aiškios, taisyklingos, prote įsitvirtinusios sąvokos. Ir jeikas nori išreikšti jas žodžiais, tai gali padaryti tik atkreipdamas į jasproto dėmesį, bet šitai nereiškia, kad jis nori jas išreikšti kuo norsaiškesniu už jas pačias.Kad jis yra kas nors sudėtinga, o viskas, kas sudėtinga, yra 220sukurta, ir tik po to galime tvirtinti, kad pasaulis sukurtas. Tastvirtinimas būtinai turi kilti iš tokių tvirtinimų, iki kurių nebuvo kitų,kurių dėka jie galėtų turėti reikšmės. Tokie tvirtinimai yra pirminiai,protui akivaizdūs teiginiai. Tokie yra, pavyzdžiui, teiginiai, kad išdviejų prieštaraujančių teiginių vienas visada yra teisingas, o kitas —klaidingas ir kad visuma yra didesnė už savo dalį. Mokslas, kuris įgalinamus pažinti šiuos kelius — kelius, padedančius mums susikurti vaizdiniusbei tvirtinimus, yra logika. Jos tikslas — pažinti mūsų minėtus kelius, kadgalėtume atskirti tobulą vaizdinį nuo netobulo, tikrą — nuo beveik tikro,tikėtino arba abejotino; taigi iš visų šių vaizdinių ir teiginių mes galimeremtis tik tobulu ir patikimu vaizdiniu, nekeliančiu abejonių tvirtinimu.Esatis, sakome mes, būna dviejų rūšių. Vienai priklauso daiktai, kurienebūtinai rodo savo egzistavimą. Tokie daiktai ir vadinami tikėtinaesatimi. Kitai priklauso daiktai, kurių esmė visada ir būtinai rodo jųegzistavimą. Tokie daiktai vadinami būtina esatimi.Jei mes susiduriame su tikėtina esatimi, tai spėjimas, kad ji neegzistuoja,nėra nesąmonė. Tikėtinos esaties būtis, kad ji egzistuotų, privalo turėtikokią nors priežastį. Kai ji atsiranda, toji esatis tampa „būtinai esantikito dėka”. Tai rodo, jog iš to, kas nuo amžių buvo „tikėtina esatissavaime”, tapo „būtina esatimi kito dėka”. Šita galimybė turi būti kažkasamžina ar kažkas tokio, kas vienu laiku egzistuoja, o kitu — ne.Galimų daiktų priežasties ir padarinio grandinė negali nei tęstis ikibegalybės, nei sudaryti uždaro rato; ji turi būti prasidėjusi iš ko norsbūtina, būtent iš pirmosios esaties.O būtina esatis yra tokia, kad, jeigu spėsi, jog jos nėra, būtinai prieisinesąmonę. Jos buvimas neturi priežasties. Ji egzistuoja ne ko nors kitodėka. Ji yra pirmoji daiktų egzistavimo priežastis. Tai rodo, kad būtinosesaties egzistavimas yra egzistavimo pradžia ir ji neturi jokių trūkumų.Taigi šis egzistavimas yra visų tobuliausias, nepriklausantis nuomaterijos, formos, veiksmo ir tikslo priežasčių.221Ji neturi būties esmės, panašios j tą, kokią turi, pavyzdžiui, kūnas. Tugalėtum sakyti, kad ji yra „esatis”, bet esaties apibrėžimas yra „daiktas”,o „daiktas” taip pat yra kūno apibrėžimas. Taigi apie būtiną esatį galimapasakyti tiktai tiek, kad ji yra būtina esatis, ir tai yra josegzistavimas.Tai rodo, jog būtina esatis neturi nei giminės, nei rūšinio skirtumo, neiapibrėžimo, nei įrodymų. Priešingai, ji pati yra visko įrodymas. Jiegzistuoja pati savaime kaip kas nors nepraeinama ir amžina, ji neturinebūties, ir jos egzistavimas nebūna potencialus. O iš to matyti, kad jinegali nebūti, kad jos begaliniam egzistavimui nereikia nieko ir kad jinepereina iš vienos būsenos į kitą.Ji yra vieninga tiek ta prasme, kad jos tikrasis egzistavimas nepriklausonuo ko nors kito, tiek ta, kad ji yra nedali, skirtingai nuo daiktų,turinčių dydį ir kiekybę. Jai, matyt, negalima priskirti nei kiekybės, neilaiko, nei vietos. Ji nėra kūnas. Ji yra vieninga ir ta prasme, kad josesmės nesudaro kas nors pašalinis, nuo ko priklausytų jos egzistavimas.Taip pat jos esmė negali būti išreikšta tokiomis sąvokomis, kaip materija,forma, giminė ir rūšinis skirtumas.Ji neturi prieštaravimų. Ji yra grynas gėris. Ji — grynas protas, grynasproto pasiekimas ir grynu protu pasiekiamas dalykas,— visa tai joje sudarotam tikrą vienovę.Ji yra išmintinga, gyva, visagalė ir valinga. Ji — pati gražiausia,tobuliausia ir didingiausia. Ji pati patiria begalinį džiaugsmą. Ji —pirmasis mylintysis ir pirmasis mylimasis.Visų daiktų egzistavimas prasideda nuo jos, nes egzistuojantys daiktai turijos egzistavimo požymį, ir tik tokiu būdu jie gali egzistuoti. Visa, kasyra, atsirado tam tikra tvarka, su jos egzistavimo požymiu.Kiekvienas egzistuojantis daiktas, gavęs iš jos savo egzistavimą, priklausotam tikrai kategorijai ir sudaro vieningą laipsnį. Daiktų būtį ji apibrėžiane taip, tarsi siektų to paties, kaip ir mes. Ji nesiekia ko nors. Be to,daiktai neatsiranda iš jos natūraliai, be jos žinios ir nuožiūros.Priešingai, daiktai iš jos atsiranda todėl, kad ji, pažindama save, yra 222tarsi pradžia tvarkingos eilės gėrybių, kurios iš jos deramu būdu gaunaegzistavimą. Taigi jos pažinimas yra priežastis egzistuoti daiktui, kurisyra jos pažinimo objektas. Jos pažinimas apie daiktus nėra laikinas. Ji yravisų daiktų buvimo priežastis ta prasme, kad daro juos amžinaiegzistuojančius ir apskritai juos atskiria nuo neegzistavimo. Bet tainereiškia, kad ji suteikia jiems abstraktų egzistavimą po to, kai jie buvoneegzistuojantys. Ji yra pirmojo kūrinio priežastis. Kūrimo aktą sudarodaikto tolesnio egzistavimo išsaugojimas, o to daikto buvimo priežastisnėra jame pačiame, todėl to daikto egzistavimas nepriklauso nuo jokių kitųpriežasčių, išskyrus ją, kaip kūrėją. Visų daiktų santykis su ja kaipkūrėja yra vienodas (o tarp jos ir jos kūrinio nėra jokio tarpininko, nespirmasis kūrinys yra kitų sukurtų daiktų priežastis). Ji yra tokia, kad josveiksmai neturi trūkumų, o jų šaltinis — ji pati.Pirmasis būtinos esaties kūrinys yra kažkas vienintelis, būtent pirmasis

protas. Pirmajame kūrinyje akcidentiškai atsiranda daugybė, nes patssavaime jis yra tikėtina esatis, o Pradininko dėka — būtina esatis, nes jipažįsta tiek pati save, tiek ir Pradininką. Pirmajame prote esanti daugybėneatsiranda iš Pradininko, nes egzistavimo galimybė priklauso pirmajamprotui, o iš Pradininko ji gauna tam tikrą egzistavimo formą.8Iš pirmojo proto, kadangi jis yra būtina esatis ir kadangi jis pažįstaPradininką, atsiranda kitas protas, kuriame daugybė egzistuoja taip, kaipapie tai jau buvo kalbama ‘. O iš pirmojo proto, kadangi jis yra tikėtinaesatis ir kadangi jis pažįsta pats save, atsiranda aukščiausia sfera susavo materija ir jai būdinga forma — siela. Aukščiausioji sfera ir josforma tampa kitų daiktų, būtent dar vienos sferos ir dar vienos sielos,priežastimi.Iš antrojo proto atsiranda dar vienas protas ir dar viena sfera, esantižemiau aukščiausiosios sferos. Tas protas ir ta223sfera atsiranda iš jo tik dėl to, kad jame akcidentiškai atsiranda daugybė,apie ką kalbėjome iš pradžių, aiškindami pirmąjį protą.Lygiai tokiu pačiu būdu iš šio proto atsiranda dar vienas protas ir darviena sfera (o apie šių protų ir sferų kiekį mes žinome tik bendraisbruožais), taigi veiklių protų eilė baigiasi veikliu, nuo materijos atsietuprotu, kuriuo baigiasi sferų kiekis. Šie protai, atsirasdami vienas iškito, nesudaro begalinės eilės. Jie būna įvairūs, ir kiekvienas iš jųatskirai sudarą savo ypatingą rūšį. Paskutinis iš minėtų protų yra žemiškossielos ir (sferoms tarpininkaujant) keturių elementų egzistavimopriežastis.10Iš elementų būtinai susidaro įvairūs tam tikrų proporcijų mišiniai, linkęįgauti augalinę, gyvulinę ir protingąją sielą iš tos substancijos, kuri yrapasaulio ir sferų, besisukančių apie pastovų, nejudantį centrą, tvarkospirmasis šaltinis. Kaip tik iš šių sferų judėjimo ir jų susilietimo vienasu kita tam tikra tvarka atsiranda keturi elementai.Kiekvienas protas pažįsta tvarkingą eilę gėrybių, kurios būtinai atsirandaiš jo. Taigi jis tampa gėrybių, kurios turi iš jo atsirasti, priežastimi.Dangaus kūnai turi žinių apie bendrybę ir atskirybę; jie įsivaizduoja tamtikrą perėjimą iš vienos būsenos į kitą vaizduotės dėka. Šios vaizduotėsdėka jiems atsiranda kūniška vaizduotė, kuri yra tiesioginė judėjimopriežastis. Iš atskirų vaizduotės objektų atsiranda kūniško judėjimotolydumas, o šie pakitimai savo ruožtu tampa keturių elementų pasikeitimoir visų tų pakitimų, kurie įvyksta atsiradimo ir išnykimo pasaulyje,priežastimi.11Dangaus kūnų buvimas kame nors atskirame, būtent jų sukeltamebesisukančiame judėjime, tampa keturių elementų buvimo vienoje pirmojojematerijoje priežastimi. Jų judėjimo skirtumas tampa keturių formų skirtumo,o jų perėjimas iš vienos būsenos į kitą — keturių elementų pakitimo,atsirandančiojo atsiradimo ir nykstančioje išnykimo priežastimi.224Nors dangaus kūnai ir keturi elementai turi tą bendrą savybę, kad jiesudaryti iš materijos ir formos, vis dėlto dangaus sferų ir kūnų materijaskiriasi nuo keturių elementų materijos įr to, ką jie sudaro. Lygiai taippat ir sferų bei dangaus kūnų formos skiriasi nuo keturių elementų formų,nors visi jie pasižymi kūniškumu, nes spėjama, kad jie turi tris matmenis.Jeigu yra taip, tai pirmoji materija negali egzistuoti atskirai nuo formos,lygiai kaip ir natūrali forma — atskirai nuo materijos. Priešingai,pirmajai materijai reikalinga forma, kad jos dėka ji galėtų aktualiaiegzistuoti. Pirmoji materija ir forma negali būti viena kitos egzistavimopriežastis; yra tam tikra priežastis, kuri sąlygoja viena kitosegzistavimą; yra tam tikra priežastis, kuri sąlygoja vienos ir kitosegzistavimą kartu.12Dangaus judėjimas yra toks besisukantis judėjimas, kuriame judantysiskeičia padėtį, o praeinantis judėjimas yra judėjimas, kuriame judantysiskeičia vietą.Paprastiems kūnams būdingas kiekybės ir kokybės judėjimas, taip pattiesiaeigis judėjimas. Pastarasis būna dviejų rūšių: vienas jų eina nuocentro, o kitas — į centrą. Sudėtinių kūnų judėjimas priklauso nuovyraujančių juose vienų ar kitų paprastų kūnų, kokie yra keturi elementai.13Judėjimo ir ramybės pradas, jeigu jis neatsiranda iš išorės arba iš valios,vadinamas gamta. Kitų rūšių judėjimai vyksta arba nevalingai — tokiu atvejujų pradai vadinami augaline siela, arba valingai — šiuo atveju jų pradai,nesvarbu, ar jie vienodi, ar skirtingi, vadinami gyvuline ir sferos siela.Su judėjimu susiję tai, kas vadinama laiku. Laiko riba vadinama momentu.Judėjimas laiko atžvilgiu negali turėti nei pradžios, nei pabaigos.Vadinasi, turi egzistuoti kas nors judantis ir kas nors judinantis. Jeigujudinantis būtų kartu ir judantis, tai jam būtų reikalingas kitasjudintojas, nes judantis yra neatskiriamas nuo judintojo, ir nė vienasdaiktas nejuda pats savaime. O jeigu taip, tai čia negali būti begalinėseilės, ir mes turime prieiti prie tokio judintojo, kuris pats savaimenejuda,— prie-225šingu atveju mums reikėtų sutikti, jog egzistuoja begalybė judinamųdaiktų porų, o to būti negali.Judintojas, kuris pats nejuda, turi būti vienas. Jis negali nei turėtidydžio, nei būti kūniškas, nei dalomas, nei daugybė.14Apimančio kūno paviršius ir apimamo kūno paviršius vadinamas vieta. Tuštumaneegzistuoja. Kryptį erdvėje sąlygoja dangaus kūnai, nes jie supa viską irturi centrą. Kūne, kuris turi natūralią trauką, neatsiranda priverstinėtrauka: kai jo prigimtyje yra polinkis judėti apskritimu, jame negaliatsirasti polinkis judėti tiesia linija. Kiekvienas laikinas daiktas turipolinkį judėti tiesia linija, o dangaus sfera iš prigimties linkusi judėtiapskritimu.15Nėra tokio dydžio, kuris po padalijimo taptų kažkuo, jau neturinčiu dalių;kūnų nesudaro tokios dalys, kurios neturėtų savo dalių. Dalys, neturinčiossavo dalių, nesudaro nei kūno, nei judėjimo, nei laiko. Daiktai, turintysdydį, ir skaičiai, turintys tam tikrą tvarką, negali būti aktualiaibegaliniai. Lygiai taip pat ir atstumas negali nusitęsti be galo į tuštumąarba į užpildytą erdvę, nes beribiškumo egzistavimas neįmanomas. Lygiaitaip pat ir judėjimas negali būti tolydus, išskyrus judėjimą apskritimu(nuo šio judėjimo priklauso laikas). Tiesia-eigis judėjimas tolydumunepasižymi nei tada, kai nukreipiamas viena kuria nors kryptimi, nei tada,kai pasisuka, nei tada, kai pasisukdamas daro kampą.16Kiekvienas kūnas turi ypatingą vietą, į kurią jį traukia. Jeigu kūnas yranesudėtinis, tai būtina, kad jo vieta ir figūra visuomet turėtų tą pačiąformą ir kad tarp jų nebūtų jokio skirtumo. Toks yra sferinis kūnas, irtodėl kiekvienas iš keturių paprastų kūnų yra rutulio formos. Kiekvienaskūnas turi savo savarankiško judėjimo pradą. Kūnų skirtingumo priežastis—juose esančių pradų skirtingumas. Paprasti kūnai, iš226kuriu sudarytas pasaulis, turi vietų, kuriose jie būna, bet, atskiraipaimti, jie vietų neturi. Pasaulis susideda iš paprastų kūnų, sudarančiųvieningą rutulį; už pasaulio ribų nieko nėTa. Vadinasi, pasaulis nėrakokioje nors vietoje ir nesibaigia tuštuma arba užpildyta erdve. Kiekvienasgamtos kūnas, pasiekęs savo tikrąją vietą, pradeda judėti tik perprievartą. Sis kūnas atskirtas nuo savo vietos, jis natūraliai juda joslink.17Dangaus sferos prigimtis yra ypatinga: dangaus sfera nėra nei šilta, neišalta, nei sunki, nei lengva. Niekas neprasiskverbia į dangaus sferą; jojenėra tiesiaeigio judėjimo prado; jos judėjime nėra prieštaravimo. Dangaussfera egzistuoja ne tam, kad iš jos atsirastų kas nors kita.Toks yra jos egzistavimas. Sferos judėjimo šaltinis yra siela, o ne gamta.Jos judėjimą sukelia ne aistra arba pyktis, bet tai, kad ji jaučia polinkįprilygti atskirtam nuo materijos protui. Kiekvienas dangaus kūnas turiypatingą, nematerialų protą, kuriam jis stengiasi prilygti, ir visų šiųkūnų siekimas negali būti nukreiptas į vieną tos pačios rūšies daiktą;kiekvienas šis kūnas turi savo meilės objektą, skirtingą nuo kito meilėsobjekto. Tačiau turi jie ir bendrą meilės objektą, būtent pirmąjį mylimąjį.Kiekvieno jų judinanti jėga būtinai yra begalinė, o jų kzū-niškos jėgosbūtinai ribotos. Negali būti, kad ribota jėga judintų kokį nors kūną perbegalinį laiką arba kad ribotas kūnas judėtų begaline jėga; lygiai taip patneįmanoma, kad koks nors kūnas būtų kito kūno egzistavimo priežastis arbakad jis būtų sielos ir proto priežastis.Kūnuose, susidedančiuose iš keturių elementų, yra ne tik potencijų,skatinančių juos veikti,— šiluma ir šaltis,— ir potencijų, skatinančių juospakęsti veikimą,— drėgmė ir.sausumas. Juose yra ir kitų veikiančių irpasyvių potencijų, tokių, kaip skonis, veikiąs liežuvyje ir burnoje, iruoslė, veikianti uoslės organe, taip pat tokių, kaip tvirtumas, minkštumas,kie-227tumas ir klampumas; visos šios potencijos atsiranda iš keturių pirminiųpotencijų.Kūnas, iš prigimties pasižymintis didele šiluma, yra ugnis; kūnas,pasižymintis dideliu šaltumu, yra vanduo; kūnas, pasižymintis dideliutekamumu, yra oras; kūnas, pasižymintis dideliu tankumu, yra žemė. Šieketuri elementai, kurie sudaro atsiradimo ir išnykimo pagrindą, galipavirsti vienas kitu. Atsirandantys ir išnykstantys daiktai atsiranda išmišinių. Mišiniai būna įvairių proporcijų, kurios ir verčia daiktus įgautitam tikras formas, sudarančias jų egzistavimo pagrindą.19Iš šių formų atsiranda pojūčiais suvokiamos kokybės. Šios kokybės nyksta irtampa kitomis, o formos lieka tokios, kokios buvo. Tai, kas susidaro išketurių mišinių, išsaugo savo potencijas bei formas ir neišnyksta. Tikrojimišinio prigimtis priklauso nuo pagrindinių keturių kokybių pakitimo ir jųperėjimo iš vienos priešybės į kita. Priešybės atsiranda iš pagrindiniųpotencijų ir jų tarpusavio sąveikos, o dėl to susidaro tarpinė kokybė. Tuoir pasireiškia begalinė aukščiausiojo kūrėjo išmintis, nes jis sukūrėelementus, sudarė iš jų įvairius mišinius, suteikė kiekvienam iš jųypatingą rūšį ir padarė kiekvieną toli gražu neproporcingą mišinįkiekvienos toli gražu netobulos rūšies priežastimi. Kaip tik jis apdovanojožmones proporcingesniu mišiniu, kad jie galėtų įgauti protingą sielą.Kiekviena augalo rūšis taip pat turi tam tikrą sielą, kuri yra tos rūšiesforma, ir šita forma gimdo galias, kurios kartu su joms tarnaujančiaisorganais ir daro šitą rūšį tobula. Lygiai tas pat pasakytina ir apiekiekvieną gyvūno rūšį.20Iš visų gyvūnų žmogus išsiskiria ypatingomis savybėmis, nes jis turi sielą,iš kurios atsiranda galių, veikiančių per kūno organus. Be to, žmogus turitokią galią, kuri veikia ne per kūno organą; ši galia yra protas. Minėtomsgalioms priklauso maitinančioji, augimo, dauginimosi galia, be to,kiekviena iš jų turi tam tikrą joms tarnaujančią galią. Suvokimo galiomspriskiriamos išorinės galios ir vidinis pojūtis, būtent: vaiz-228duotės, nuovokos, atminties, mąstymo galia ir judinančios aistros beipykčio galios, kurios priverčia judėti kūno dalis. Kiekviena iš šių mūsųišvardytų galių veikia per tam tikrą organą, ir kitaip būti negali. Nėviena iš šių galių neegzistuoja atskirai nuo materijos.21Toms galioms priklauso ir praktinis protas, tas, kuris nurodo, kokiežmonėms būdingi veiksmai turi būti įgyvendinti.Sielos galioms priklauso ir spekuliatyvus protas, kurio dėka sielossubstancija tampa tobula ir aktualiai protinga. Šis protas yra nevienodas:vienu atveju jis pasireiškia kaip materialus, kitu — kaip valdantis, trečiu— kaip įgytas.Šitos galios, suvokiančios protu suvokiamus dalykus, yra paprasta nekūniškasubstancija. Ji pereina iš potencialios būklės į aktyviąją ir nuo materijosišsilaisvinusio, t. y. veikliojo, proto, sužadinančio jos aktyvumą, dėka jitampa tobulu protu.Protu suvokiami dalykai negali būti kas nors dalus ar turintis būtį. Sielossubstancija egzistuoja atskirai nuo materijos; ji išlieka po kūno mirties,ir joje nėra irstančių jėgų. Ji — vienatinė substancija, ji — žmogus susavo tikrąja prigimtimi; jos galios pasiskirsčiusios organuose. Formųkūrėjas ją sukuria tuomet, kai atsiranda kas nors, sugebantis ją priimti.Tas kas nors yra kūnas: kai jis yra, atsiranda ir toji substancija. Ji yrakūnas. Ir dvasia, esanti viename iš kūno organų, būtent širdies gelmėje,yra pirmoji sielos buveinė. Siela negali egzistuoti pirmiau už kūną, kaiptvirtina Platonas. Lygiai taip pat ji negali persikelti iš vieno kūno įkitą, kaip tvirtina mokymo apie sielų persikėlimą šalininkai.Po kūno mirties siela patiria ir palaimą, ir kančias. Tokios įvairių sielųbūsenos yra skirtingos — tai priklauso nuo to, ką jos užsitarnavo. Visa tailemia būtinumas ir teisingumas. Pavyzdžiui, nuo to, kaip žmogus prižiūrisavo kūno sveikatą, priklauso kūno ligos.Sėkmė priklauso nuo aukščiausiojo Alacho dešiniosios rankos; sėkmė lydi tą,kuris tam sukurtas.Dievo mintis tvyro virš visko, kas yra; ji susijusi su kiekvienu atskirudaiktu, ir kiekviena esatis neišvengia aukščiausiojo siunčiamos lemties irnuosprendžio. Lygiai taip pat ir ne-229gandos neišvengia jo nuosprendžio, nes jos tarsi pririštos seka paskui tą,iš ko neišvengiamai gimsta blogis. Jos susijusios su tuo, kuris turiatsirasti ir išnykti. Tačiau tos negandos iš dalies vertos pagyrimo, nes,jei nebūtų jų, nebūtų ir gėrio. Jeigu didis gėris, sudarantis daiktų vertę,dingtų iš jų dėl menko blogio trupinėlio, kurio neįmanoma išvengti, taiblogio būtų kur kas daugiau.Versta iš: HsSpaHHBie nponsBeAsnaa mmcah-TeAeS crpaH EAmKHero h CpeAHeroBocroKa IX— XIV bb.—M, 1961, c. 165—174. Vertė Leonas Valkūnas

ABU’L VALIDAS IBN RUŠDAS(1126-1198)Validas Muhamedas ibn Ahmedas ibn Muhamedas Ibn Rušdas (lotynizuota forma —Averojus) gimė Kordoboje (Ispanija), kadijo (teisėjo) šeimoje. Iš mažens,tėvui vadovaujant, jis susipažino su islamo teologija ir teise, arabųliteratūra, vėliau gilinosi į medicinos, matematikos ir filosofijosstudijas. Kaip nepaprastai teisingą ir dorą vyrą, kalifas paskyrė jįSevilijos (Ispanija), po to Kordobos miesto kadiju. Į gyvenimo pabaigą buvopersekiojamas ortodoksinės islamo dvasininkijos ir ištremtas iš Kordobos.Tik prieš pat mirtį kalifas pasikvietė jį pas save į Maroką.E. Renano apskaičiavimu, Ibn Rušdas yra parašęs 78 veikalus Įvairių mokslųklausimais. Nemažą jo kūrybinio palikimo dalį sudaro Aristotelio, Platono,ai Farabio, Ibn Sinos, ai Gazolio ir kitų filosofų veikalų komentarai — išviso 38. Dėl to amžininkų jis buvo vadinamas Didžiuoju komentatoriumi. Iš

originalių filosofinių jo darbų svarbiausias yra traktatas „Paneigimopaneigimas” (apie 1180 m.). Tai atsakymas251į al Gazolio „Filosoių paneigimą”. Iš kitų svarbesnių Ibn Rušdo filosofiniųtraktatų dar paminėtini tokie: „Samprotavimai apie protą”, „Samprotavimasapie silogizmą”, „Laiko problema”, „Apie pirmąjį judintoją”, „Mokslo apiesielą problemos” ir kiti.Chrestomatijoje spausdinamos ištraukos iš traktatų „Paneigimo paneigimas”ir „Samprotavimas apie religijos ir filosofijos ryšį”. Pastarajame traktateatsispindi tos Ibn Rušdo pažiūros, kurių pagrindu viduramžiais susiformavodviejų tiesų koncepcija.PANEIGIMO PANEIGIMAS Samprotavimas apie pasaulio amžinumąDėstydamas filosofų argumentus apie pasaulio amžinumą. Abu Hamidas ‘ sako:„Iš įrodymų, priklausančių šiam skyriui, mes sustosime tik ties tais, kuriedaro įspūdį protui.Šį skyrių sudaro keturi įrodymai.Pirmasis įrodymas. Filosofai kalba, jog absoliučiai neįmanoma, kad kasnors, turintis pradžią laiko atžvilgiu, būtų kilęs iš ko nors amžina. Jukjeigu tarsime, pavyzdžiui, kad egzistuoja kas nors amžina ir kad pasaulispradėjo atsirasti iš jotam tikru laiku, tai bus aišku, kad jis neatsiradoanksčiau, nes anksčiau tam nebuvo sąlygojančio prado ir pasaulioegzistavimas buvo tik gryna galimybė. Jeigu pasaulis turi pradžią laikoatžvilgiu, tai neįmanoma, kad sąlygojantis pradas taptų arba netaptųnaujas. Jeigu jis netaptų naujas, tai pasaulis kaip^ ir anksčiau liktųtokia pati gryna galimybė. Jeigu sąlygojantis pradas tapo naujas, tai joatžvilgiu būtų galima iškelti tą patį klausimą, būtent: kodėl jis sąlygojokaip tik tuo „dabar”, o ne anksčiau? Ir tada mes arba gautume begalinęeilę, arba prieitume prie tokio prado, kuris sąlygoja amžinai.Antrąjį prieštaravimą pagrindiniams filosofų argumentams galima būtųišreikšti taip: jūs manote, jog negalima pripažinti, kad tai, kas atsirandalaiko atžvilgiu, yra sukurta amžinos esybės, bet vis dėlto jūs turite taipripažinti, nes pasaulis pil-252nas įvykių, o jie turi priežastis. Butų absurdiška manyti, kad vieniįvykiai sukelia kitus, ir taip iki begalybės; protingas •žmogus negali tuopatikėti. Jeigu tai būtų įmanoma, tai jūs galėtumėte nepripažinti kūrėjo irnekalbėti apie būtiną esatį, nuo kurios priklauso galima esatis. Bet jeiguįvykių grandinė turi ribą, tai kaip tik ši riba ir turi būti amžina esybė;bet tokiu atveju filosofai turi pripažinti, jog tai, kas turi pradžia laikoatžvilgiu, yra sukurta amžinos esybės”.Aš sakau:Jeigu filosofai tokiais argumentais įrodinėtų, jog egzistuoja amžina esybė,remdamiesi tuo, kas turi pradžią laiko atžvilgiu, t. y- jeigu jie sutiktų,jog tai, kas turi pradžią laiko atžvilgiu, yra kilęs iš amžinos esybės, taijie negalėtų išvengti abejonių šiuo klausimu. Bet tau dera žinoti, jogfilosofai mano, kad vienas dalykas, turintis pradžią laiko atžvilgiu,atsirado iš kito taip, jog keletas šių atsiradimų akcidentiškai tęsiasi begalo, jeigu jie kartojasi ribotoje baigtinėje materijoje; pavyzdžiui, vienoiš dviejų praeinančių dalykų sunaikinimas yra būtinas, kad galėtųegzistuoti kitas. Taigi, kad vienas žmogus galėtų pagimdyti kitą, būtinasąlyga, jų nuomone, yra tai, kad pirmesnis žmogus žūtų ir taptų materijaatsirasti trečiajam.<. . .> Tai, kas turi pradžią laiko atžvilgiu ir atsiranda iš amžinosesybės, galima įsivaizduoti tik per judėjimą ratu, kuris yra panašus įamžiną judėjimą ta prasme, kad neturi nei pradžios, nei pabaigos, ir kurisyra panašus į judėjimą, turintį pradžią laiko atžvilgiu, ta prasme, kadkiekvieną jo dalį galima įsivaizduoti kaip ką nors praeinantį. Taigi šisjudėjimas, kadangi jo dalys atsiranda tam tikru laiku, yra pradžia daiktų,atsiradusių laike, ir kadangi laikas savo visuma yra amžinas, tai jissudaro amžinos esybės veiklą.<…> Tik per amžinojo elemento veiklą galima suprasti, kad judėjimasneturi nei pradžios, nei pabaigos ir ta prasme jis yra pastovus, nes patssavaime jis ne pastovus, bet kintantis.Kadangi Abu Hamidas tai žino, jis sako:„Norėdami to išvengti, filosofai taiko ypatingą metodą, kurį mes trumpai iraprašysime”.253Jis sako:„Antrasis jų argumentas šiuo klausimu. Jie tvirtina taip. Tas, kuris kalba,kad pasaulis yra paskesnis už Alachą, o Alachas — pirmesnis už pasaulį, tadiš to galima suprasti tik tai, kad Alachas yra pirmesnis už pasaulį nelaiko atžvilgiu, o iš esmės, panašiai, kaip vienetas yra pirmesnis uždvejetą savo prigimtimi, nors jie gali egzistuoti vienu metu, ir panašiai,kaip priežastis yra pirmesnė už veiksmą; pavyzdžiui, žmogaus judėjimas yrapirmesnis už jį lydinčio šešėlio judėjimą, rankos judėjimas yra pirmesnisuž žiedo judėjimą, o rankos judėjimas vandenyje yra pirmesnis už to vandensjudėjimą, nes visa tai vyksta vienu metu, bet vienas dalykas — priežastis,o kitas — veiksmas. Juk yra sakoma: šešėlis juda, judant žmogui, ir vanduojuda, judant rankai vandenyje, bet nesakoma, kad žmogus juda, judantšešėliui, ir ranka juda, judant vandeniui, nors šie judėjimai vyksta vienumetu. Jeigu „kūrėjas yra pirmesnis už pasaulį” reiškia būtent tai, taišitai rodo, jog arba jie abu turi turėti pradžią laiko atžvilgiu, arba jieabu turi būti amžini, nes neįmanoma, kad vienas turėtų pradžią laikoatžvilgiu, o kitas būtų amžinas. Jei tai reiškia, kad kūrėjas yra pirmesnisuž pasauli ir laiką ne iš esmės, o laiko atžvilgiu, tai iki pasaulio irlaiko egzistavimo buvo laikas, kai pasaulis neegzistavo, nes ikiegzistavimo buvo nebūtis, o Alachas buvo pirmiau už ją ilgą laiką, turėjusįpabaigą, bet neturėjusį pradžios. Bet tokiu atveju iki laiko buvobegalinis laikas, o tai jau prieštaravimas. Vadinasi, tvirtinimas,kad laikas turėjo pradžią, yra nesąmonė. O jeigu laikas, kuris yra judėjimomatas, turi būti amžinas, tai ir judėjimas turi būti amžinas. Jeigujudėjimo amžinumas yra būtinybė, tai būtinas ir amžinumas judančioje, kuriojudėjimo trukmės dėka tęsiasi laikas.Į tai galima atkirsti taip. Laikas pagimdytas ir sukurtas, o iki joapskritai nebuvo laiko. Mūsų žodžiai, kad Alachas yra pirmesnis už pasaulįir laiką, turi tokią prasmę: jis egzistavo iš pradžių be pasaulio ir laiko,o vėliau su pasauliu ir laiku. Mūsų žodžiai, kad Alachas egzistavo bepasaulio, reiškia tik kūrėjo (šlovė jam!) esmės buvimą ir pasaulio esmėsnebuvimą. O mūsų žodžiai, kad jis egzistavo kartu su pasauliu, reiškia tikdviejų esmių buvimą. <.. .>”254Aš sakau:Šie žodžiai klaidingi, neteisingi, nes jau buvo įrodyta, kad čįa yra dviesmių rūšys: viena, kuriai būdingas judėjimas (šita rūšis negali būtiatskirta nuo laiko), antra, kuriai nebūdingas judėjimas (ji amžina, irlaikas negali būti jos atributas). Rūšis, kuriai būdingas judėjimas, yrapažįstama pojūčiais ir protu; o rūšies, kuriai nebūdingas nei judėjimas,nei kitimas, egzistavimas yra įrodytas kiekvienam, kas pripažįsta, kad betkuris judėjimas turi judintoja, o kiekvienas veiksmas turi priežastį ir kadpriežastys, judinančios viena kitą, nesudaro begalinės eilės, o užsibaigiapirmąja absoliučiai nejudančia priežastimi. Lygiai taip pat įrodyta, kadtoji esmė, kuriai nebūdingas judėjimas, yra priežastis esmės, kuriaibūdingas judėjimas. Įrodyta ir tai, kad esmė, kuriai būdingas judėjimas,negali būti atskirta nuo laiko ir kad esmė, kuriai nebūdingas judėjimas,visiškai laisva nuo laiko atributo.Jeigu taip yra, tai vienos esmės egzistavimas anksčiau už kitą (aš turiugalvoje tą, kuri laisva nuo laiko) nėra nei pirmavimas laiko atžvilgiu, neipriežasties buvimas anksčiau už veiksmą, o priežastis ir veiksmas būdingijudančių daiktų prigimčiai, pavyzdžiui, žmogui, esančiam anksčiau už savošešėlį. Kaip tik dėl to apsirinka kiekvienas, kuris nejudančio pirmavimąjudančio atžvilgiu prilygina vieno judančio daikto pirmavimui kitoatžvilgiu, nes tik dviejų judančių daiktų atžvilgiu galima tvirtinti, kadjie arba vienalaikiai, arba vienas iš jų laiko atžvilgiu yra pirmesnis užkitą arba eina po kito. <.., .><.. .> Kaipgi galima manyti, jog prieš veiksmą, atliekamą amžinos esybės„dabar”, negali būti kito veiksmo, o prieš šį — trečio ir taip toliau ikibegalybės, nes iki begalybės trunka šios amžinos esybės egzistavimas? Taibūtinai rodo, kad veiksmas to, kurio buvimas negali būti nei laiko lydimas,nei jo apribotas iš abiejų pusių, taip pat negali būti nei apribotas laiko,nei lydimas kokios nors apribotos laiko atkarpos. Juk bet kurios esybėsveiksmas laiko atžvilgiu ne atsilieka nuo jos egzistavimo, išskyrus tąatvejį, kai pasitaiko kliūtis, neleidžianti jai egzistuoti iki tobulybės,arba kai kalbama apie esybes, galinčias laisvai pasirinkti, bet pasirenkantpatiriančias sunkumų. Vadinasi, tas, kuris mano, kad iš amžinos esybės kylatik toks veiksmas, kuris turi pradžią laiko atžvilgiu, kar-255tu pripažįsta, kad jos veiksmas tam tikru atžvilgiu yra prį. verstinis iršiuo atžvilgiu nepriklauso nuo jos pasirinkimoAbu Hamidas sako:„Trečiasis pasaulio amžinumo įrodymas. Filosofai atkakliai laikosi tokiosavo tvirtinimo: pasaulis galėjo būti iki savo egzistavimo, nes nesąmonėbūtų manyti, jog pasaulis iš pradžių turėjo būti negalimas, o po to turėjęstapti galimas, ši galimybė neturi pradžios, t. y. ji niekada nekintanti, irpasaulio egzistavimas visada yra galimas, nes jokioje laiko atkarpojepasaulio egzistavimas negali būti laikomas negalimu-o jeigu galimybė yraamžina, tai amžina ir tai, kas yra galima. Mūsų pasakymo, kad pasaulioegzistavimas yra galimas, prasmė ta, jog pasaulio egzistavimas nėranegalimas; o jeigu jo egzistavimas yra amžinai galimas, tai jis niekadanėra negalimas, nes priešingu atveju, jeigu jis kada nors būtų buvęsnegalimas, mūsų tvirtinimas, kad pasaulio egzistavimas yra amžinai galimas,būtų klaidingas; o jeigu būtų klaidingas mūsų tvirtinimas, kad pasaulioegzistavimas yra amžinai galimas, tai ir mūsų tvirtinimas, kad ši galimybėamžina, būtų klaidingas. O jeigu būtų klaidingas mūsų tvirtinimas, kad šigalimybė amžina, tai būtų teisingas mūsų tvirtinimas, kad ši galimybė turipradžią; ir jeigu būtų tiesa, kad ši galimybė turi pradžią, tai pasaulisiki to laiko nebūtų buvęs galimas, ir reikėtų pripažinti tokį laiką, kaipasaulis nebuvo galimas ir Alachas jo nevaldė.Tam prieštarauja šis tvirtinimas. Laiko atžvilgiu pasaulio pradžia visadabuvo galima, taigi, suprantama, nėra tokio laiko, kurio negalima būtųįsivaizduoti kaip jo pradžios. Bet nors ši pradžia galėjo būti bet kuriuometu, ji vis dėlto neprasidėjo bet kuriuo metu, nes tikrovė ne sutampa sugalimybe, o skiriasi nuo jos. Tai panašu į jų samprotavimą apie vietą: jiesako, kad pasaulis galėjo būti didesnis negu yra, arba kad galėjo būtisukurtas koks nors kūnas virš egzistuojančio pasaulio ir dar vienas kūnasvirš šito ir taip toliau iki begalybės, kad yra neribota galimybė didintišį pasaulį, bet kad negali būti absoliučiai užpildytos begalinės erdvės,kaip nėra ir begalinio, neriboto egzistavimo. Bet, kaip tvirtinama,galimybė — tai kūnas, turintis ribotą paviršių, tačiau šio kūno matmenysnėra nustatyti — koks jis: didelis ar nedidelis. Tas pat tinka ir tam, kasgali atsirasti — galimi jo egzistavimo256pradai taip pat neapibrėžti: neaišku, ar jie bus anksčiau ar vėliau. Čiaapibrėžta tai, kad pasaulis yra kas nors atsiradęs laiko atžvilgiu, o taiir yra tai, kas galima, ir daugiau nieko”.Aš sakau:Tie, kurie mano, jog iki pasaulio egzistavimo buvo vienintelė, niekadanesibaigianti galimybė, turi sutikti ir su tuo, kad pasaulis yra amžinas. Otie, kurie, panašiai kaip Abu Hamidas savo atsakyme, tvirtina, kad iki šiopasaulio buvo begalybė galimų pasaulių, turi sutikti ir su tuo, kad iki topasaulio buvo kitas pasaulis, o iki to antrojo — trečias, ir taip toliauiki begalybės, panašiai kaip būna su atskirais žmonėmis, ypač kai manoma,kad to, kas buvo anksčiau, išnykimas yra sąlyga atsirasti vėliauegzistuojančiam. Pavyzdžiui, jeigu Alachas (tebūnie jis išaukštintas!) ikišio pasaulio galėjo sukurti kitą pasaulį, o iki šio antrojo — trečią, taiši eilė turėtų tęstis iki begalybės arba ši eilė būtų turėjusi užsibaigtitokiu pasauliu, iki kurio kitas pasaulis nebūtų galėjęs būti sukurtas(tačiau mutakalimai šito netvirtina ir nepateikia kaip argumento, norėdamiįrodyti, jog pasaulis yra atsiradęs laiko atžvilgiu). Nors premisa, kad ikišio pasaulio galėjęs būti kitas pasaulis ir taip toliau iki begalybės, irneatrodo absurdiška, tačiau, kiek atidžiau pasižiūrėjus, ji pasirodoabsurdiška, nes ji reikštų, kad visata turi prigimtį individo,egzistuojančio šiame atsirandančiame ir nykstančiame pasaulyje, taigi joskilmė iš pirmojo prado būtų panaši į kilmę iš jos atsiradusio individo,kitaip sakant, ji turėtų atsirasti dėl kokio nors amžinai judančio kūno irkokio nors amžino judėjimo. Bet tokiu atveju šis pasaulis sudarytų kokionors kito pasaulio dalį, panašiai kaip būna su atsirandančiais irišnykstančiais šio pasaulio individais, ir tada ši eilė arba būtinaibaigsis pasauliu, amžinu kaip kas nors atskira, arba ji bus begalinė. Ojeigu būtinai reikia nutraukti šią eilę, tai geriausia ją nutraukti šiamepasaulyje, t. y. laikyti šį pasaulį amžinu, vieninteliu.Abu Hamidas sako:„Ketvirtasis filosofų įrodymas toks. Jie sako, jog iki kiekvieno daiktoatsiradimo būna jame esanti materija, nes atsirandančiam daiktui negali josnereikėti. Dėl to materija niekada neatsiranda; tai, kas atsiranda,— tiktaijos formos, akci-dencijos ir savybės. Šio įrodymo esmė yra ta, kadkiekvienas atsirandantis daiktas iki savo atsiradimo turi būti arba galima,257arba negalima, arba būtina esatis. Atsirandantis daiktas negali būtinegalima esatis, nes tai, kas negalima, savaime apskritai neegzistuoja;jis negali būti ir būtina esatis, nes tai, kas būtina, savaime apskritai
nebūna neegzistuojantis; vadinasi, atsirandantis daiktas yra galima esatispati savaime. Taigi šis daiktas iki savo atsiradimo turi galimybęatsirasti, bet atsiradimo galimybė yra santykinis atributas, kuris patssavaime egzistuoti negali. Vadinasi, šiai galimybei reikia subs-? trato, sukuriuo ji galėtų susijungti; bet nėra kito substrato, f išskyrus materiją,ir galimybė su ja susijungia taip, jog mesi galime sakyti, kad ši materijagauna šilumos arba šalčio, bal-1 tumo arba juodumo, judėjimo arba ramybės,t. y. kad joje; atsiranda savybių ir pakitimų, dėl kurių galimybė ir yramaterijos atributas. <. . .>Kaip priekaištą galima pasakyti, jog galimybė, apie kurią kalba filosofai,kyla iš proto sprendimo, ir mes vadiname ga-į limu tai, ką protas laikoegzistuojančiu ir nelaiko negalimu; jeigu protas ko nors egzistavimą laikonegalimu, tai mes ir vadiname tą ką nors negalimu; pagaliau mes vadiname kąnors būtinu, jei manome, kad jo nebuvimas negalimas. Tai vis protosprendimai, kurie rodo, jog galimybė nereikalauja ko nors egzistuojančio irtodėl nebūna jo atributas. <…>”Aš sakau:Tai — sofistinis samprotavimas, nes galimybė yra universa^ lija, kuri, kaipir kitos universalijos, turi atskirų daiktų, zistuojančių ne prote, opažinimas — tai ne visuotinės sąvokos pažinimas, o toks atskirų daiktųpažinimas, kurį sukuria protas atitraukdamas nuo atskirų daiktų vieną jiemsbendrą prigimt ji esančią tarp skirtingų materijų. Todėl universalijosprigimti nėra tapati prigimčiai tų daiktų, kurių universalija jiyrč’ Abu Hamidas savo samprotavimais klaidina, nes jis tvirtinę joggalimybės prigimtis — tai universalijos prigimtis, ir ne kalba apieegzistavimą atskirų daiktų, kuriais pagrįsta ši unij versalija, t. y.bendroji galimybės sąvoka. <. . .><. . .> Negalima abejoti, kad proto sąvokos reikšmingoj tik tiek, kiekprotas, remdamasis jomis, sprendžia apie daikti esančių ne sieloje,prigimtį. Jeigu ne sieloje nebūtų nei galima’ nei negalima, tai nebūtųjokio skirtumo, ar egzistuoja proto258sąvokos, ar ne, lygiai taip pat nebūtų jokio skirtumo tarp proto irvaizduotės. <. . .>Abu Hamidas sako:„Jeigu kas pasakys, jog visus priekaištus jūs grindėte vienų abejotinųteiginių priešpriešinimu kitiems, bet viskas, ką jūs nurodėte, yraabejotina, į tai mes atsakysime taip: prieštaravimą, kuris būtinai parodosamprotavimo klaidingumą ir kai ką paaiškina, sudaro tai, kad nurodomosprieštaringos pažiūros ir jų pagrindimas. Šioje knygoje mes nekėlėme saukito uždavinio, kaip tik atskleisti filosofų mokslo neaiškumą bei jųįrodymų klaidingumą, kad įrodytume jų nenuoseklumą. Šitą pokalbį mes tęsėmene tam, kad paremtume kokį nors ypatingą mokslą. Todėl mes apsiribojamešios knygos tikslu ir nesileidžiame į tolesnius samprotavimus dėl įrodymųapie pasaulio kilmę laiko atžvilgiu, nes vienintelis mūsų tikslas —paneigti filosofų tvirtinimus, kad jie pažinę pasaulio amžinumą. Betužbaigę šią knygą, jeigu Alachas pageidaus, mes sukursime ypatingą knygą,kurioje bus pagrįstas tikrasis mokslas. Šią knygą pavadinsime ,,Tikėjimopagrindais”. Joje mes pagrindinėsime taip pat stropiai, kaip šioje knygojepaneigėme”.Aš sakau:Vienų abejotinų teiginių priešpriešinimas kitiems ne paneigia, o tiksukelia nustebimą ir abejones tų, kurie lygina vieną abejotiną teiginį sukitu, nesuprasdami, dėl ko vienas teiginys yra abejotinas, o kitas, jampriešingas abejotinas teiginys — klaidingas. ..Pradėdamas jaudinti savo skaitytojus ir sukeldamas jiems nustebimą, AbuHamidas turėjo iš pradžių nustatyti tiesą, kad neatsitiktų taip, jogskaitytojas numirs iki to laiko, kol susipažins su žadėtąja knyga, arba jispats numirs, neparašęs šios knygos. Bet mūsų ši knyga taip ir nepasiekė,matyt, jis ir neparašė jos. O žodžius, kad savo knygoje jis neturėjęstikslo palaikyti kokį nors ypatingą mokslą, jis pasakė dėl to, kad žmonėsnepagalvotų, jog jo tikslas buvęs palaikyti ašaritų2 mokslą. Iš jampriskiriamų knygų matome, kad metafiziniuose moksluose jis remiasi filosofųmokslu. Tai aiškiausiai paliudija ir patikimiausiai patvirtina jo knyga,pavadinta „Šviesos niša”.259SAMPROTAVIMAS APIE RELIGIJOS IR FILOSOFIJOS RYŠĮŠio samprotavimo tikslas — išsiaiškinti religijos požiūriu, ar filosofijosir logikos mokslų studijavimas yra kažkas religijos leista, ar kažkas jossmerkiama, ar nurodyta arba kaip kažkas pagirtina, arba kaip kažkasprivaloma.Jeigu mes sakome, kad filosofijos uždavinys yra vien esaties tyrimas tiek,kiek ji atspindi kūrėją, kitaip sakant, tiek, kiek ji pasirodo kaip kūriniųvisuma (o kūriniai kūrėją atspindi tik tiek, kiek yra pažįstamas jųsukūrimo būdas, ir kuo daugiau bus žinių apie jų sukūrimo būdą, tuo daugiaubus žinoma apie kūrėją), ir jeigu religija skatina tyrinėti esatį ir toreikalauja, tai aišku, jog tai, kas šiuo vardu vadinamas, religijospožiūriu yra arba privalomas, arba pagirtinas.O tai, kad religija ragina tirti esatį protu ir reikalauja ją pažinti juo,liudija ne viena palaimingojo ir aukščiausiojo Alacho knygos eilutė, panašiį šitą: „Pasimokykite, kas turite regėjimą!” (LIK, 2). <. . .>Jeigu nustatyta, kad religija įpareigoja tirti esatį protu (o tyrimasyra ne kas kita, kaip nežinomo išvedimas iš žinomo, ir tai yra arbasamprotavimas, arba kažkas gauta, re-, miantis samprotavimu), tai būtina,kad mes, tirdami tikrovę, f remtumės racionaliu samprotavimu. Bet aišku,jog panašaus pobūdžio tyrimas, kurį skatina ir žadina religija, yratobuliausias tyrimas tobuliausiu samprotavimu, t. y. tuo, kas va-į dinamaįrodymu. <.. .> lJeigu religijos dogmos išreiškia tiesą ir ragina tirti tai, kas padedapažinti tiesą, tai mes, priklausantys musulmonų bendruomenei, tikraižinome, kad tyrimas, pagrįstas įrodymu, neprieštarauja tam, ką davėreligija, nes tiesa ne prieštarauja tiesai, bet sutinka su ja ir yraįrodymas jos naudai.O kadangi taip, tai, jeigu tyrimas, remdamasis įrodymu, teikia tam tikrųžinių apie kokią nors esatį, religija arba nutyli apie tą esatį, arbakažkaip ją apibūdina. Jeigu apie šią esatį religija nutyli, tai čia negalibūti jokio prieštaravimo. Tada yra visiškai tas pats, kas ir su teisėskategorijomis, apie kurias įstatymai nutyli ir kurias jų leidėjas sukuria,remdamasis juridiniu silogizmu. Jeigu religija pasisako apie šią260esatį, tai tiesioginė tokio pasisakymo prasmė arba atitinka, arbaprieštarauja tam, ką teigia įrodymas. Jeigu ji atitinka, tai negali būtijokios kalbos, o jeigu prieštarauja, tai čia reikalingas alegorinispaaiškinimas. Tokio paaiškinimo prasmę sudaro pasakymo reikšmės išvedimasiš tikrosios reikšmės ir suteikimas jai alegorinės reikšmės, nepažeidžiantįprastinio arabų kalbos žodžių vartojimo, kai, pasitelkus metaforas,daiktui suteikiamas kito į jį panašaus daikto pavadinimas, to daiktopriežastys, jo atributai, su juo susiję dalykai arba dar kas nors, kopaprastai griebiamasi, siekiant apibūdinti metaforinės kalbos tipus. Jeiguįstatymų leidėjas šitaip daro daugelio teisinių kategorijų atžvilgiu, taikaip teisinga būtų, kad taip elgtųsi įrodymu pagrįsto pažinimo gynėjas. Matjeigu įstatymų leidėjas vadovaujasi tik silogizmu, pagrįstu manymu, taitas, kuris pažįsta esatį, vadovaujasi silogizmu, pagrįstu patikimumu. Mesryžtingai tvirtiname, jog kiekvieną kartą, kai įrodymo išvados imaprieštarauti tikrajai tikėjimo prasmei, ši gali būti aiškinama alegoriškaipagal arabų kalboje priimtas aiškinimo taisykles. <.. .>Kaip moko šventieji raštai, žmonės būna trijų rūšių. Vienai rūšiaipriklauso tie, kurie visiškai nesugeba aiškinti šventųjų tekstų; tai —retoriai, sudarantys plačiąsias mases, nes nėra nė vieno sveikaigalvojančio žmogaus, kuris nesugebėtų retoriškai samprotauti. Kitai rūšiaipriklauso tie, kurie sugeba dialektiškai aiškinti; tai — dialektikai tik išprigimties arba iš prigimties ir įgudimo. Trečiajai rūšiai priklauso tie,kurie sugeba apodiktiškai aiškinti; tai — apodiktikai iš prigimties irpagal mokslą, t. y. pagal filosofijos mokslą. Šio aiškinimo nedera skelbtidialektikams, juo labiau paprastiems žmonėms. Kurio nors iš tokių aiškinimųpaskelbimas žmogui, nesugebančiam jų suprasti,— ypač tai pasakytina apieapodiktinius • aiškinimus, nes jie toli nuo visiems prieinamų žinių,—skatina netikėti ir tą, kuriam jis skelbiamas, ir tą, kuris jį skelbia. Matpastarojo tikslas — įrodyti, jog tikroji šventųjų tekstų prasmė yranepagrįsta, o jo aiškinimas — teisingas, bet jeigu jis paneigs tikrąjąprasmę akivaizdoje žmogaus, kuris sugebės suvokti tik jų tikrąją prasmę irkurio supratimu aiškinimas bus neįrodytas, tai šitai pastūmės į netikėjimą,jei tai bus susiję su pagrindiniais religijos teiginiais. Aiškinimų galbūt261nereikia nei skelbti žmonėms, nei įrodinėti retoriniuose ar dialektiniuoseveikaluose, t. y. veikaluose, kurių turinį su-daro šių dviejų rūšiųsamprotavimai, kaip tai darė Abu Ha-midas. <.. .>

Antrasis skyriusARABŲ FILOSOFIJAAnkstyvaisiais viduramžiais suklestėjusios arabų kultūros ir filosofijosarealas buvo Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ir arabųkolonizuotos Ispanijos tautos. Visas jas jungė viešajame gyvenime vartojamaarabų kalba ir islamo religija, susiformavusi VII a. Kaip ir kiekvienosnaujos ideologijos (tada jos funkcijas ir atliko islamas) kūrėjai,arabai, manydami, kad jų religija yra vienintelė teisinga, vylėsi pagalsavo dogmas pertvarkyti ir valdyti pasaulį. Jie pradėjo didžiuosius savonukariavimus: 634 m. užėmė Siriją, 637 m.— Persiją, 642 m.— Egiptą, 664m. įsibrovė į Indiją, 697 m.— į Kartaginą, 717 m.— į Ispaniją, 732 m.—į Siciliją ir Pietų Italiją. Tačiau sukurti vieningos musulmoniškosvalstybės arabams nepavyko. Po poros šimtmečiu tarp musulmonų prasidėjoįnirtingos kovos dėl valdžios. IX a. kalifatas pradėjo irti: atskiloIspanija, Vidurinėje Azijoje kūrėsi savarankiškos valstybės, kurias veikėikimusulmoniška kultūra.Nedidelė arabų tauta nyko tarp savo nukariautųjų tautų, atiduodama jomssavo kalbą ir religiją. Kaip lotynų kalba tapo oficialia bažnyčios kalbaVakaruose, taip arabų — musulmoniškųjų kraštų rašto kalba. Patys arabai,būdami žemesnės kultūros, pasidavė užkariautųjų tautų kultūros įtakai.Daugiausia juos veikė senovės graikų ir Bizantijos kultūros.Pirmieji arabų ir senosios graikų kultūros tarpininkai buvo Sirijoskrikščionys — nestoriečių erezijos šalininkai. Edesoje jie buvo įsteigęmokyklą, vertė į sirų kalbą graikų klasikus, studijavo antikinę filosofijąir mediciną. 489 m. ši mokykla, kaip eretiška, buvo uždaryta. Dauguma josdėstytojų pabėgo į Persiją, kur taip pat įkūrė savo mokyklą. Arabusnestoriečiai sutiko kaip išvaduotojus.200 –Helenizuoti persai ir sirai tapo pagrindiniais islamo teoretikais.Helenizmo tradicijas jie perdavė ir arabams. Kurį laiką sirų kalba atlikotarpininko vaidmenį, perimant arabams graikų kultūrą. Reikšminga buvo tai,kad arabai graikų kultūrą stengėsi perimti iš pirmųjų rankų, tiesiogiai,ignoruodami jos romėniškąją interpretaciją. Todėl arabai laikytinitiesioginiais dar antikos laikais susiformavusių gamtotyros tradicijųtęsėjais. Į tai atkreipė dėmesį ir F. Engelsas: „Tikslaus gamtos tyrinėjimopradmenis pirmąkart pradėjo ,vystyti tik Aleksandrijos graikai,viduramžiais juos toliau vystė arabai” ‘. Arabai išmoko pasigamintikompasą, paraką, mechaninį laikrodį, popierių. Arabai kaupė Rytų kultūrosvertybes, rinko antikos mąstytojų kūrinius (pavyzdžiui, pagal vieną taikossutartį iš Bizantijos jie pareikalavo po vieną egzempliorių visų žinomųautorių knygų). Indijoje arabai susipažino su algebros pagrindais,studijavo indų kultūrą. Antai Abu Reichanas ai Birunis (973—1043), gimęsChorezme, ne kartą lankėsi Indijoje, išmoko sanskrito kalbą, vertė į jąsenovės graikų mokslininkų kūrinius, arabų kalba plačiai aprašė senąją indųkultūrą. Arabai tarsi nutiesė tiltą tarp Rytų ir Vakarų kultūrų.Tačiau patys arabai nebuvo vieningi nei politiškai, nei ideologiškai.Diferenciacijos procesą skatino tai, kad arabų •įtakos rytinės sferos buvolabai toli nuo vakarinių. Jas stipriai veikė vietinių kultūrų tradicijos.Todėl atskiruose regionuose susiformavo savarankiški kultūros centrai:Rytuose iškilo Bagdadas, Vakaruose — Kordoba (Ispanija). Diferencijavosi irfilosofija.Kai kurie islamo teologai stengėsi racionaliai pagrįsti savo dogmas. TodėlVIII a. pradžioje kūrėsi Europos scholastikai artima mutakalimų(diskutuotojų) filosofija — pirmoji arabų filosofijos forma. Iš josišsirutuliojo mutazilitų (atsiskyrėlių) filosofija. Pastaroji ilgainiuitapo savotiška laisvamanybės reiškėją islame. Nors mutazilitai neabejojodievo buvimu ir jo sugebėjimu sukurti pasaulį, tačiau jie ‘teigė, kaddešimtys abejonių yra vertingesnės už vieną tikrą teiginį; kitaip sakant,jie vadovavosi abejojimo metodu, būdingu graikų skeptikams. Svarbiausiasargumentas, pasak mutazilitų, yra protas.VIII a. susiformavo mistinė sufizmo filosofija (arab. sufi — dėvintisvilnonį apsiaustą; pagal ai Birunj, šis terminas kilęs1 Engelsas F. Anti-Diuringas.— V., 1958, p. 19.201nuo gr.išminčius). Sufijai įrodinėjo, jog žmogaus protas nepajėgus pažintidievą, propagavo asketizmo, gilinimosi j save idėjas. Grįsdami islamoreligines dogmas, argumentų jie ieškojo neoplatonizme. Pažymėtina, kadankstyvojoje arabų filosofijoje, kaip ir ankstyvojoje krikščionybėje,labiau buvo vertinamas Platonas, o ne Aristotelis.Arabiškajam aristotelizmui pagrindus padėjo Abu Jusufas ai Kindis(800—879). Jo pasaulėžiūrai didelę įtaką turėjo racionalistinės mutazilitųidėjos, paskatinusios gilintis į senovės graikų filosofiją. Al Kindžiuilabiausiai rūpėjo logikos ir gnoseologijos problemos. Vieninteliu tikrovėspažinimo šaltiniu jis laikė žmogaus protą. Ypač reikšminga arabųfilosofijai buvo jo sukurta trijų pakopų pažinimo teorija: nuo logikos irmatematikos — prie gamtotyros ir pagaliau prie metafizikos problemų. Vietojdešimties Aristotelio kategorijų ai Kindis siūlė vartoti penkiųprosubstancijų pavadinimus: materiją, formą, judėjimą, erdvę ir laiką.Bagdado kalifato suklestėjimo metu (X a.) Basroje įsisteigė „Tyrųjų brolių”draugija, kuri, kaip pasakyta viename jos atsišaukime, apėmė įvairiausiųprofesijų ir rangų asmenis (vizirius, gubernatorius, filosofus,literatus). Jie rašė traktatus siauram pasekėjų ratui, stengėsi duotienciklopedinių žinių, propagavo Aristotelį, tačiau juos veikė irneoplatonikai bei neopitagoriečiai. „Tyrieji broliai” norėjo suvienytivisas religines sroves ir suderinti jų dogmas su filosofija ir mokslu.Arabų mąstytojai anksčiau už Vakarų Europos scholastus pradėjo gvildentisocialines problemas. Medžiagos savo apmąstymams jie sėmėsi iš Platonobei kitų antikinių autorių raštų ir savo epochos stebėjimo. Bene daugiausiašiomis problemomis domėjosi Abu Nasras ai Fambis (870—950). Stambiame„Traktate apie dorovingojo miesto gyventojų pažiūras” jis mėginopaaiškinti socialinės nelygybės, valstybės atsiradimo priežastis. Jonuomone, žmonių bendrijos (valstybės) susikūrė natūraliai: joks žmogusnegalįs egzistuoti be kito žmogaus; didėjant poreikiams, žmonės siekiatobulumo. Žmonių bendrijas jis suskirstė į pilnas ir nepilnas, pirmąsiassavo ruožtu— į didžiąją, vidutines ir mažas. Didžiąją bendriją, pasak jo,sudaro viso pasaulio žmonės, vidutiniąsias — atskiros ‘tautos, mažąsias —tautos apgyvendinti miestai arba sritys. Nepilnos bendrijos — tai pilnųjų

ląstelės, kurias ai Farabis grupavo į kaimo (ar miesto kvartalo), gatvės,namo gyventojus.202Taigi bendrijas jis klasifikavo ne pagal įvairias konfesijas, o pagalžmonių tautybę, geografinę padėtį (jis manė, kad skirtingos tautosgalinčios turėti savitas religijas). Kadangi visos tautos siekia tobulėti,jos privalo viena kitai padėti, nes tik taip būsią įgyvendinti visosžmonijos siekiai. Valstybės organizmas jam primena kitus organizmus ir jųveikimą (pavyzdžiui, žmogaus kūno sąnariai privalo darniai funkcionuoti,priešingu atveju žmogus sunegaluosiąs).Al Farabis nagrinėja bendrijų valdymą ir žmonių bendravimą jose. Jo manymu,žmogaus veiklą reikiama linkme nukreipia protas. Jis nustatė dvi protorūšis: įgimtąjį ir įgytąjį. 2mogus, kuris visapusiškai juos abu suderina,išsiugdo vaizduotę ir tampa išminčiumi, t. y. tinkamu vadovauti kitiems.Jeigu nėra vieno asmens, turinčio visus išminčiaus duomenis, bendrijaivadovauja kolektyvas (pačių išmintingiausių žmonių grupė).Al Farabis įsitikinęs, kad visur turinti viešpatauti harmonija, nes patigamta yra harmoninga. O kodėl ta harmonija dažnai pažeidžiama, ai Farabisaiškina taip: „Juk nugalėtojai visuomet arba sunaikina kitus, savoprigimties verčiami manyti, kad bet kokios kitos būtybės buvimas reiškianetobulu-mą ir sukelia grėsmę jų pačių egzistencijai, arba pavergia kitus,būdami įsitikinę, jog kiekvienas kitas egzistuoja kaip tik dėl jo”2. Sisįprotis atsirado dėl išminties stokos, gamtos harmonijos nesupratimo ir dėlžmogaus nesugebėjimo patenkinti savo poreikių.Filosofiją, kaip ir daugelis kitų senųjų autorių, ai Farabis laikėvieninteliu ir visapusiškai apimančiu visas žmogaus pažinimo sritis mokslu.Veikale „Apie mokslų kilmę” jis mėgino nustatyti mokslo šakų (taip pat irsocialinių) hierarchiją. Al Farabio pateikta mokslo klasifikacija labaiartima Aristoteliui.Dievu ai Farabis vadino absoliučią būtį, laisvą nuo bet kokios materijos irformos. Tuo tarpu visi kiti kūnai esą sudaryti iš pirminės materijos irformos. Materija esanti amžina ir besivystanti nepriklausomai nuo pirmosiospriežasties. Pasaulis— tai dievo emanacijos rezultatas. Gamta esantisavarankiška. „Už pasaulio ribų nieko nėra” 3,— tvirtino ai Farabis.Pažangias arabų filosofijos tradicijas pratęsė Abu Alis Ibn Sina(980—1037).2 AAb-HAOCoc})CKHe TpaKTaiH.— AAMa-Ara, 1970, c. 346.3 2r. šios knygos p. 227.203Ibn Sinos filosofinių studijų centre — žmogus. Kadangi žmogus — visatosdalelytė, tai jo esmė suvokiama, tyrinėjant gamtą, nustatant reiškiniųtarpusavio ryšį. Visata, pasak jo, yra pavaldi jos vidinės struktūrossąlygotiems dėsniams. Todėl gamtoje nieko neatsitinka be priežasties.Vadinasi, ir žmogaus veiksmai yra determinuoti. Ibn Sina ir siekėpaaiškinti, kaip visa tai galima pažinti, koks apskritai yra pažinimoproceso mechanizmas. Jo manymu, protas yra aktyvi kūrybinė jėga, visatospažinimo įrankis. Tačiau visatos dėsningumai analizuojami perjutimišką patirtį. Toliau formuluojamos bendros daiktų ir reiškiniųsąvokos, kurias protas sudaro palyginimo būdu, t. y. atskleidžiami bendriir skirtingi objektų bruožai. Sąvoka — tai tikrovės atspindys žmogausprote.Tačiau, kaip ir daugelis arabų filosofų, Ibn Sina neišvengė neoplatonizmoįtakos. Jis mėgino suderinti Aristotelio filosofiją su Platono. Taipadaryti jis tikėjosi, atskirdamas Aristotelį, kuris mąsto pats, nuoAristotelio, kuris polemizuoja su Platonu. Tarp pirmojo Aristotelio irPlatono, anot Ibn Sinos, nesą skirtumo: Aristotelis tik toliauišplėtojęs Platono filosofiją. Derindamas šių dviejų mąstytojųfilosofines koncepcijas, Ibn Sina išdėstė savąjį supratimą apieuniversalijas. Pasak jo, yra galimos: 1) universalijos iki daiktų, 2)univer-salijos daiktuose ir 3) universalijos po daiktų. Taigipripažįstama, jog iki tų daiktų sukūrimo egzistuoja jų planas (idėja),vėliau jis įkūnijamas (realūs daiktai), po to gimsta mintys apieegzistuojančius objektus (subjektyvi sąmonė).Materiją Ibn Sina laikė amžina, bet pasyvia visų daiktų potencija, galimyberealybei sukurti. Dievas esąs idealus kūrėjas (būtinybė), suteikęsmaterijai formą ir taip sukūręs pasaulį. Tačiau dievas to negalėtųpadaryti, jei nebūtų materijos, kurios kūrėjas jis nesąs. Dievas Ibn Sinai— ne daugiau kaip pasaulio architektas, nesikišąs į savo kūrinioegzistenciją. Dėl to egzistuojanti laisva valia.Taigi pasaulietinė arabų filosofija pamažu krypo į materializmą (nuo aiKindžio iki Ibn Sinos). Todėl ji buvo smarkiai puolama reakcijos ir islamoteologų. Vienas jos kritikų buvo sufijas Abu Hamidas ai Gazolis(1059—1111). Jis suformulavo originalų viduramžių diskusijų metodą, pagalkurį kiekvieną mokymą esą galima atmesti tik tuomet, kai esi gerai su juosusipažinęs; kitaip elgdamasis padarysi paslaugą oponentui. AlGazalis siekė suvokti idėjinės kovos esmę, įvairių religi-204nių srovių buvimo priežastis (juk dievas yra vienas, todėl privalo būti irviena tiesa), sukurti metodą, kuriuo remiantis galima būtų atskirti tiesąnuo netiesos. Jis nagrinėjo filosofijos srovių nustatymo principus.Atsižvelgdamas į tai, kaip atsakoma į klausimus: kas egzistuoja pirma —materija ar dvasia, ar pasaulį sukūrė dievas, ar jis amžinas, filosofus aiGazalis•skirstė į dachritus, gamtotyrininkus ir metafizikus. Dachritais vadinotuos, kurie nepripažįsta dievo ir teigia, jog pasaulis egzistuoja savaime.Tai akivaizdūs eretikai. Gamtotyrininkai, gilindamiesi į gamtos reiškiniųpaslaptis, mano, kad žmogaus•sugebėjimas mąstyti priklauso nuo temperamento ir kad siela miršta kartusu kūnu. Metafizikais ai Gazalis vadino Sokratą, Platoną, Aristotelį, aiFarabį, Ibn Sina. Jis taip pat apžvelgė įvairių filosofų nesutarimus,atskleidė vienų įtaką kitiems, pavyzdžiui, Aristotelio poveikį ai Farabiuiir Ibn Sinai. Al Gazalis taip pat tyrinėjo įvairias filosofijos mokslųšakas (matematiką, logiką, fiziką, metafiziką, politiką, etiką), nustatė jųsąveiką. Filosofijos objektą jis atskyrė nuo teologijos. Pavyzdžiui,matematika esą neturinti jokio ryšio su religija: ji nei patvirtinanti, neipaneigianti religijos dogmas. Dėl tokių savo samprotavimų jis susilaukėmusulmonų dvasininkijos nepasitenkinimo ir buvo priverstas išvykti išBagdado. Sugrįžęs atgal, jis parašė traktatą „Filosofų paneigimas”, kuriamegriežtai kritikavo ne tik kitų filosofų, bet ir ankstesnes savo pažiūras..Kodėl jis taip pasielgė? „Aš įsitikinau,— rašė jis,— kad stoviu antbedugnės krašto ir kad, jeigu neištaisysiu savo klaidų, tikriausiaipateksiu į pragarą” 4. Už šį veikalą Ibn Rušdas ir iiti arabų filosofaiapkaltino ai Gazalį veidmainyste ir bailumu.Antruoju savo kūrybos laikotarpiu ai Gazalis — aršus Aristotelio, aiFarabio, Ibn Sinos priešas, visaip mėginąs paneigti jų išvadų vertę. Dabarjis aiškina, jog eksperimentavimas — tai nereikalingas laiko gaišimas, nesgamtoje nesą jokio dėsningumo. Be dievo, pasak ai Gazalio, nieko kitoneegzistuoja. Jis įrodinėja, jog žmogaus protas esąs nepajėgus pažintidievą, šlovina mirtį. Į ortodoksinę islamo teologiją ai Gazalis ^mėginaįdiegti sufizmo principus.Tačiau, nepaisant teologų puolimo, arabų kraštuose toliau vystėsi irstiprėjo materialistinės tradicijos, kurių žymiausias 4 raaoAu.HaSaBAHiomHH ot 3a6AyjKA6Hna.— B kh.: rpuropsm C. H. Ha >phh (JiHAOCOCpHHCpeAHea ashh h Hpana (VII—XII bb.). M., 1960, c. 243. ,205reiškėjas ir sistemintojas buvo Abu’l Validas Ibn Rusdas (1126—1198). Jisapvalė Aristotelio filosofiją nuo neoplatonizmo. Apie Ibn Rušdą joamžininkai kalbėjo: „Aristotelis paaiškino gamtą, o Aristotelį — IbnRusdas” 5. Jo dėka ne tik arabai, bet ir europiečiai susipažino su tikruojuAristoteliu.Plėtodamas Aristotelio ir Ibn Sinos sampratą apie univer-salijas, IbnRusdas mokė, kad realūs yra tik konkretūs daiktai, o universalijos — tik tųdaiktų pavadinimai ir kad atskiros (nejutimiškai suvokiamos) egzistencijosjos neturi.Materialus pasaulis, pasak Ibn Rušdo,— tai vieninga, judri objektyvitikrovė. Judėjimo šaltinis glūdįs pačioje gamtoje; forma negalintiegzistuoti be materijos. Taip suformulavęs savo filosofinę koncepciją, IbnRusdas pereina prie viduramžiais aktualios problemos — sielos analizės.Siela, jo įsitikinimu, miršta drauge su kūnu. Amžinas yra tiktai žmogausprotas. Protas (kosminis intelektas) nėra tapatus sielai. Šių dviejų dalykųpainiojimas, anot Ibn Rušdo, pagimdė sielos nemirtingumo idėją. Materijosišsivystymas sąlygoja sielos formas: kuo tobulesnė materija, tuo tobulesnęsielą ji galinti turėti.Nagrinėdamas proto ir sielos vaidmenį pažinimo procese, Ibn Rusdas teigė,jog žmogaus protas yra aktyvus ir kūrybingas visatos ir jos dėsningumųpažinimo įrankis, siela organizuoja jutimo organus sąlyčiui su objektyviatikrove. Pažinimo tikslas — suvokti gamtos vienybę per jos įvairovę. IbnRušdo nuomone, žmogaus sugebėjimai pažinti gamtą yra neriboti.Ibn Rusdas teoriškai pagrindė filosofijos nepriklausomumą nuo teologijos.Turėdama visai kitą objektą ir mąstymo struktūrą, teologija esą negalintipaaiškinti filosofinių problemų. Pasaulio sukūrimo teorijai jispriešpriešino pasaulio vystymosi koncepciją.Ibn Rušdo filosofija — tai visos musulmoniškos filosofijos viršūnė. Nei ikijo, nei po jo arabų pasaulis neturėjo tokio masto filosofų. O nuo XIII a.arabų kultūra pradėjo smukti.Arabų mąstytojai turėjo didžiulį poveikį žydų ir Europos filosofijai. Jiedavė impulsą viduramžių materialistinės filosofijos raidai, suformulavodvejopos tiesos pažinimo teoriją, pagal kurią filosofinės (taip patmokslinės) ir teologinės tiesos5 Cit. iš: TpaxreH6epr O. B. OiepKH no hctophh SanaAHo-eBponež-CKOiicpeAHeseKOBOH <į>HAOCoį>3SL.— M., 1957, c. 65.nepriklauso vienos nuo kitų ir tarp jų galimas prieštaravimas. Remdamasisšia koncepcija, pažangus viduramžių filosofas Sigeras Brabantietis ne tikgynė filosofijos nepriklausomumą nuo teologijos, bet ir įrodinėjo, kadpasaulis negalėjęs būti sukurtas iš nieko, kad jis esąs amžinas.Renesanso epochos išvakarėse dvejopos tiesos teorija tapo svarbiausiuargumentu kovoje su religiniu obskurantizmu. Ji parengė dirvą laisvamanybeiir ateizmui.Bronius Genzelis206

PAAIŠKINIMAIDaugelio viduramžiais vartotų filosofinių terminų reikšmė per ilgus amžiusgerokai pakito, nes pakito ir jais nusakomų objektų bei reiškiniųsupratimas. Todėl šiuolaikinis skaitytojas gali pasigesti gausių ir išsamiųviduramžių autorių tekstų paaiškinimų. Tačiau chrestomatijos rengėjai,pasikliaudami skaitytojo išprusimu, dėl vietos stokos apsiribojo tik kaikurių specifiškesnių viduramžių iilosoiiįos terminų, sąvokų bei realijųpaaiškinimais, trumpa informacija apie mažiau žinomas personalijas ircitatų nuorodomis. Tik posakių iš Biblijos nuorodos pateikiamos pačiametekste kursyvu pagal lietuvių kalboje priimtą Senojo ir Naujojo testamentųknygų sutrumpintą žymėjimą. Biblinių posakių vertimai sulyginti su pokariometais išėjusiais naujausiais Biblijos knygų leidimais lietuvių kalba.SIMONAS SAMARIETIS1 Samarija — senovės Palestinos sritis, viena iš Kristaus pamokslavimovietų.2 Stesichoras (2TT|0ixoūOQ, VII a. pab.— apie 556 m. pr. m. e.) — senovėsgraikų poetas lyrikas, herojinių himnų kūrėjas.3 Palinodija —- šitaip poetas Stesichoras pavadino himną, kuriame išgarbinogražuolę Eleną, Spartos valdovo Menelajo žmoną, pagrobtą Trojos valdovoPario. Anksčiau parašytame himne „Elena” jis heroję buvo pavaizdavęs kaipnepadorią ir neištikimą moterį. Pasak padavimo, dėl tokios Elenoscharakteristikos Stesichoras apakęs, tačiau paskui, kai sugalvojęs versiją,jog buvusi pagrobta ne pati Elena, o tik jos šmėkla, ir parašęs„Palinodiją”, vėl praregėjęs. Vėliau palinodijomis buvo vadinamiliteratūriniai kūriniai, kuriuose autoriai paneigdavo ankstesniuosekūriniuose išsakytą nuomonę.4 Dzeusas — senovės graikų vyriausiasis dievas, dievų ir žmonių tėvas irvaldovas.5 Atėnė — senovės graikų karo ir išminties deivė. Vėliau buvo laikoma meno,mokslo ir amatų globėja.6 Nabuchodonosaras II — Babilonijos karalystės valdovas (604 — 562 m. pr.m. e.).7 Mozė — Biblijos personažas, žydų genčių vadovas, kuriam žydų dievas Jahvėesą pavedęs išvesti žydus iš Egipto faraonų nelaisvės. Pagal biblinįpadavimą, ant Sinajaus kalno dievas jam apreiškęs dešimt įsakymų.Krikščionių tikėjime Mozė laikomas pranašu.553OFITAI1 Gerionas — graikų mitologinė būtybė, trigalvis, triliemenis, šešiarankisir šešiakojis milžinas, kurį užmušęs didvyris Heraklis, kad pagrobtų iš jokarvių kaimenę. Tai buvęs dešimtasis (iš dvylikos) Heraklio žygis.2 Jėzus — Jėzus Kristus, pagal krikščionių mokymą — žmogus-dievas, rne-sijas, apreiškęs krikščioniškąjį tikėjimą.3 Čia minima apokrifinė evangelija, kurią pirmieji krikščionių rašytojaivadino Evangelija pagal egiptiečius. Tarp 1945—1946 m. Nag Hamadi (Egiptas)surastų gnostikų rankraščių yra traktatas „Didžiosios nematomos dvasiosslaptoji knyga”, kuriame yra ir šios evangelijos tekstų koptų kalba.4 Adonis — finikiečių augmenijos ir derlingumo dievas, kurio kultas žinomasnuo II a. pr. m. e. Senovės Graikijoje jo kultas paplito V a. pr. m. e.Adonis buvo laikomas deivės Afroditės numylėtiniu. Kai karo dievas Arėjas,iš pavydo jį užmušęs, Afroditė jį pavertusi gėle. Todėl Adonis buvolaikomas mirštančios ir atgyjančios gamtos simboliu. Dėl nepaprasto savogrožio Adonis dar buvo vadinamas jaunuolio Endimiono, kurį, kaip gražuolį,Dzeusas pasiėmęs į dangų, vardu.5 Afroditė — senovės graikų grožio ir meilės deivė, meilės dievo Erotomotina.6 Perseionė — požemio karalystės valdovė, žemės derlingumo deivė. Spėjamają buvus Balkanų pusiasalio genčių deive, kurios kultas, graikamsužkariavus Balkanus, susiliejo su graikų derlingumo deivės Koros kultu.7 Selenė — senovės graikų mėnulio deivė, beviltiškai įsimylėjusi jaunuolįEndimioną.8 Herodotas Halikarnasietis (avrę, II a. antroji pusė) — gnostiko Karpokrato Alek-sandriečio sūnus, rašęs filosofinius traktatus, kuriuose dėstė savo tėvokoncepciją.2 Turimas galvoje Paulius, vienas iš dvylikos apaštalų, esą gimęs tarp 5 ir15 m., miręs apie 67 m.3 Poncijus Pilotas (Pontius Pilatus) — Romos vietininkas (prokuratorius)Jeruzalėje 26—36 m. e. m. Evangelijose pasakojama, jog jis nuteisęs mirtiJėzų Kristų.BAZILIDAS SIRAS1 Įstatymu čia vadinama Penkiaknygė, arba Tora (žr. šios knygos p. 53).2 Abrasaksas — tai skaičiaus 365 personiiikacija. Skaičių, kuriuos žymi šįvardą sudarančios raidės, suma lygi 365 (a = l, P = 2, Q = 100, er = 200,’5 = 60).3 „Fedras”— Platono filosofinis dialogas apie meilę. Pavadintas Sokratodraugo Fedro vardu.;554VALENTINAS EGIPTIETIS1 Eonas — amžinumo personifikacija.2 Čia bažnyčią reikėtų suprasti kaip žmonių bendruomenę.3 Mozės įvestas įstatymas — tai jam dievo apreikšti pamokymai, kurieišdėstyti Penkiaknygė j e.* Penkiaknygė — tai pirmosios penkios Senojo testamento knygos (Pradžios,Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto įstatymo), kurių autoriumi pagalkrikščioniškąją tradiciją laikomas žydų pranašas Mozė. Jose skelbiamitariamai dievo Mozei apreikšti nurodymai, kaip atlikti religines apeigas,aukojimus, bei religiniai įsakymai.EVANGELIJA PAGAL TOMĄ1 Šią evangeliją ištisai sudaro Jėzaus pamokymai (logijai). Kanoninėseevangelijose pastuluojamos trys pagrindinės idėjos — apie dievo valdžią,apie meilę dievui ir artimiesiems, apie nuodėmių atleidimą — Evangelijojepagal Tomą pakeičiamos mokymais apie vieningą dvasinį pradą, apie du būviusir apie savęs pažinimą kaip išsigelbėjimo sąlygą. Pats išsigelbėjimas čiatraktuojamas kaip ieškojimų kelias, ypatingas pažinimas, pasiekiamas perekstazę, o ne loginiu mąstymu. Šioje evangelijoje akcentuojama ir žmoniųišrinktume idėja. Išsigelbėti, t. y. įveikti žemiškąjį gyvenimą ir patekti

į dangaus karalystę, esą gali tik nedaugelis — tie, kurie turi dvasinįpradą. Tokios idėjos kaip tik ir sudaro gnosticizmo filosofijos pagrindą.KLEMENSAS ALEKSANDRIETIS1 Įstatymu čia vadinama Penkiaknygė, arba Tora (žr. šios knygos p. 53).2 Logas (gr. Aoyog — žodis, mintis) — neįkūnytas dievo žodis.3 Eristika (gr. egiati,xa) — ginčijimosi menas. Aristotelis eristikątapatino su sofistika.4 Čia turimas galvoje apaštalas Paulius.5 Sūnus — įkūnytas dievo žodis (logas), t. y. Kristus.6 Menandras (MevccvSgog, apie 343 — apie 291 m. pr. m. e.)—senovės graikųdramaturgas, naujosios antikinės komedijos kūrėjas. Čia cituojama iš jokomedijos „Nukirptoji kasa”.7 Abraomas — Biblijos (Senojo testamento) personažas, senovės žydųpatriarchas, garsėjęs nepaprastu atsidavimu dievui.8 Tetraktija (TETQaxT«e) — skaičių ketveriukė (l, 2, 3, 4), kurių sumą 10pitagoriečiai laikė tobulu skaičiumi, pasaulio pagrindu.9 Epikūro sodas — šitaip buvo vadinama žymaus senovės graikų filosofomaterialisto Epikūro Samiečio (Ejujovgog, 341—270 m. pr. m. e.) įkurtafilosofijos mokykla, gyvavusi iki VI m. e. a.10 Tai eilutės iš neišlikusios Menandro komedijos „Nekenčiantis moterų”.H Čia Klemensas Aleksandrietis klysta: tai citata ne iš Sofoklio(SocpoxVr|g, 496—406 m. pr. m. e.), bet iš Eschilo (AicrxvA,og, 525 ar 524—456 ar 455 m. pr. m. e.) tragedijos „Aukotojos”.12 Cituojama iš Euripido (Eugim&T|Sr 485 ar 480 — 406 m. pr. m. e.) ,tragedijos „Orestas”.13 Poliksenė — Euripido tragedijos ,,Hekabė” veikėja. Pagal graikųmitologiją, Poliksenė — paskutiniojo Trojos valdovo Priamo ir Hekabėsduktė, paaukota ant Achilo kapo. Cituojama iš Euripido tragedijos „Hekabė”,55514 Tai eilutė iš senovės graikų poeto Heziodo (v, apie 490 — 430 m. pr. m. e.) — senovės graikųfilosofas, Elėjos mokyklos atstovas, pagarsėjęs loginiais paradoksais,kuriuose neigimo forma buvo keliami reikšmingi dialektiniai judėjimosupratimo klausimai.5573 Antistenas Atėnietis (AvTia