arabu filosofu konspektai

ABU ALIS IBN SINA (980-1O37)

Abu Alis Huseinas ibn Abdalahas Ibn Sina (lotynizuota ioima — Avicena) gimė

Aišanoje (prie Buchaios). Mokėsi Bu-charoje. Čia netrukus pagarsėjo kaip puikus gydytojas. Vengdamas persekiojimo už savo laisvamaniškas pažiūras, iš Bucha-ros persikėlė į Chorezmo sostine Urgenčą, tačiau netrukus ir iš čia buvo priverstas bėgti į Iraną, kur dirbo rūmų gydytoju, viziriu (ministru). Amžininkų buvo vadinamas Trečiuoju mokytoju (po Aristotelio ir ai Farabio). Mirė Hamadane (Iranas).

Kūrybinis Ibn Sinos palikimas labai gausus. Mūsų laikus pasiekė apie 250 jo veikalų. Dar autoriui gyvam esant, dingo stambus 20 tomų enciklopedinio pobūdžio darbas „Teisingumo knyga.” bei ,,Rytų filosofija”. Iš reikšmingiausių Ibn Sinos veikalų paminėtinas 5 knygų ,,Medicinos kanonas”—

viduramžių medicinos mokslų viršūnė. Iš 182 filosofijai skirtų darbų reikšmingiausias yra 18 tomų veikalas „Gydymo knyga”— tikra filosofijos mokslo enciklopedija, susidedanti iš 4 dalių: logikos,

231

fizikos, metafizikos ir matematikos. Paminėtinas ir trumpas šio veikalo variantas „Gelbėjimo knyga”, taip pat veikalai ,,2inių knyga”, „Nurodymų ir pamokymų knyga”, „Gaunama ir pasiekiama” (20 tomų), „Apie mokslų klasifikavimą”, „Gėris ir blogis” ir kiti.

Chrestomatijoje spausdinama keletas fragmentų iš Ibn Si-nos „Gelbėjimo knygos”.

GELBĖJIMO KNYGA [APIE PASAULIO AMŽINUMĄ]

„Amžina” yra sakoma apie ką nors arba esmės, arba laiko. atžvilgiu. Esmės atžvilgiu amžina yra tai, kieno esmė neturi jokio principo, nuo kurio priklausytų jo egzistavimas, o laiko atžvilgiu amžina yra tai, kieno egzistavimo laikas neturi pradžios.

„Sukurta” taip pat turi dvi reikšmes. Viena reikšmė — tai, kieno esmė turi kokį nors principą, nuo kurio priklauso jo egzistavimas, o kita — tai, kieno egzistavimo laikas turi pradžią: buvo toks laikas, kai kas nors dar neegzistavo, o iki jo buvo tokia trukmė, kuri neturėjo būties, bet ta pirmiau buvusi trukmė pasibaigė. Viso to prasmė yra ta, kad būna toks laikas, kai kas nors būna kaip nebūtis, nes laikas ir materija egzistuoja pirmiau už visa tai, kieno egzistavimas turi pradžią laiko atžvilgiu, bet ne pradžią, susijusią su kūrimu iš nieko. <. . .>

Visatos principas — būtina esatis. O būtina esatis yra tokia, kad visa, kas gauna iš jos savo egzistavimą, būtinai egzistuoja, nes priešingu atveju būtina esatis būtų tokia, kokia ji dar nėra buvusi, ir tada ji nebūtų būtina esatis visais atžvilgiais.

Tarkime, kad naujoji būsena atsiranda ne iš jos esmės, o už jos — laisvai, kaip mano kiti. Tad klausimas dėl valios atsiradimo iš jos turi būti keliamas taip: ar valia atsirado gamtos, ar dar ko nors, nesvarbu, kas tai būtų, dėka?

Kad ir kažin ką laikytume atsiradusiu po savo nebuvimo, apie jį visada bus manoma taip: arba tai atsirado iš būtinos esaties, arba ne iš jos, bet tarsi kas nors šalia jos esmės. Jeigu tai atsirado iš jos, vadinasi, pasikeitė jos esmė, o būtina esatis,

232

kaip jau sakėme, savo esme yra būtina esatis visais atžvilgiais. Kita vertus, jeigu būtina esatis, atsiradus kam nors pašaliniam ios atžvilgiu, pasiliktų tokia pati, kokia buvo ligi tol, jeigu ji nepatirtų visiškai nieko nauja, jeigu padėtis nepasikeistų ir, esant tokiai padėčiai, nieko neatsirastų, tai ir nereikėtų, kad iš jos kas nors atsirastų, priešingai, jos padėtis ir būsena turėtų pasilikti tokios pačios, kokios buvo.

Mat iš jos atsiradusi egzistavimo būtinybė būtų būtinai susijusi su atskyrimu, arba šitam egzistavimui reikėtų atiduoti pirmenybę, tarpininkaujant kam nors, ko nebuvo, kai pirmenybė buvo atiduodama iš jos atsiradusiai nebūčiai ir kai tai buvo susilaikymo nuo veiksmo būsenoje. Bet tai jau nėra kas nors išoriška jos atžvilgiu.

Juk mes kalbame apie atsiradimą to, kas atsiranda iš jos pačios, be tarpininkavimo to, kuris atsirasdamas skatina kito atsiradimą, kaip yra kalbama apie valią ir objektą, į kurį ji nukreipta.

Nuoširdus nemeluojantis protas liudija tai, kad jeigu viena ir ta pati esmė visais atžvilgiais išlieka tokia, kokia ji buvo, ir jeigu pirmiau iš jos nieko neatsirado ir ji šiuo momentu išlieka nepakitusi, tai ir šiuo momentu iš jos niekas neatsiranda.

Juk jeigu šiuo momentu iš jos staiga pradėtų kas nors atsirasti, tai šioje esmėje atsirastų arba tikslas, arba valia, arba prigimtis, arba jėga, arba sugebėjimas, arba dar kas nors, ko pirmiau nebuvo. Kas neigia tai, tas žodžiais neigia jo proto įteigtą tiesą, kad pritartų jai savo sielos gilumoje. Juk tai, kas gali egzistuoti ir neegzistuoti, nepereina į aktualųjį būvį, ir jo atsiradimas turi pirmenybę tik dėl tam tikros priežasties. <.. .>

Ir kokiu būdu susilaikymo nuo kūrimo momentas gali nebūtyje skirtis nuo momento, kai prasideda kūrimas? Kuo vienas momentas skiriasi nuo kito?

Kita vertus, jeigu atsirandantysis, kaip paaiškėjo, atsiranda tik iš tokio atsirandančiojo, kuris glūdi pačiame principe, tai atsiradimas to, kas atsiranda iš prado, gali būti nulemtas arba prigimties, arba tam tikros jam būdingos akcidencijos, kuri skiriasi nuo valios, arba valios, kadangi jis nenulemiamas nei prievartos, nei atsitiktinumo.

Jeigu šis atsiradimas nulemiamas prigimties, vadinasi, prigimtis pakito, jeigu akcidencijos, vadinasi, ir akcidencija pakito, o jeigu valios, tai, tarę, kad ji atsiranda jame arba šalia jo, mes klausiame: kodėl <. . .> tai, ko siekiama, nepradėjo egzistuoti pirmiau? Ar tu negalvoji, kad pradas palaikė jį

233

tinkamu kaip tik dabar arba kad atsirado jarn patogus momentas, arba kad jis kaip tik dabar įgijo sugebėjimą realizuoti jį. <.. .>

APIE SIELĄ Skyrius apie augalinę sielą

Kai elementai sumaišyti proporcingiau, kitaip sakant, išlaiko didesnę pusiausvyrą, negu minėtuose kūnuose ‘, iš jų dangaus kūnų jėgų dėka atsiranda ir kitos esaties rūšys, pirmiausia augalai. Vieni augalai išauga iš sėklų ir išskiria tam tikrą kūną kaip substratą dauginimosi jėgai, o kiti auga, at-sirasdami spontaniškai, be sėklos. Kadangi augalai maitinasi patys, tai jie turi maitinančiąja galią, o kadangi jie patys auga, jie turi augimo galią. Ir dar. Kadangi kai kurie augalai turi ypatybę gimdyti į save panašų ir būti pagimdyti panašaus į save, tai jie turi dauginimosi galią. Dauginimosi galia nėra tapati maitinančiajai.

Pavyzdžiui, neprinokę vaisiai turi maitinančiąja, bet neturi dauginimosi galios. Lygiai taip pat jie turi augimo galią, bet neturi dauginimosi galios. Maitinančioji galia taip pat nėra tapati augimo galiai. Iš tikrųjų, argi tu nematai, jog pasenę gyvūnai turi maitinančiąja galią, bet neturi augimo galios?

Maitinančioji galia maitindama atstato tai, kas jau suiro. Augimo galia didina pagrindinių organų substanciją į ilgį, plotį ir gylį, be to, ne kaip papuola, o taip, kad jie pasiektų augimo ribą. O dauginimosi galia suteikia materijai tam tikro daikto formą; ji atskiria nuo kūno tokią dalį, kurioje yra jo įgyta galia ir kuri atlieka savo veiksmus, kai yra medžiaga ir vieta, pasirengusios priimti galios veiksmą. Iš to, ką sakėme, matyti, jog visus augalų, gyvulių ir žmonių veiksmus atlieka tam tikros galios, kurios pranoksta ne tik veiksmus, vykstančius neorganiniuose kūnuose, bet ir pačią elementų mišinio prigimtį.

Po augalų eina gyvuliai. Pastarieji atsiranda iš elementų mišinio, kurio pusiausvyra daug didesnė negu dviejų ankstesniųjų 2, ir todėl jis yra pasirengęs priimti gyvulinę sielą, nes ji jau praėjo augalinės sielos pakopą. Ir kuo jo pusiausvyra didesnė, tuo geriau ji sugeba priimti kitą sielos galią, daug subtilesnę už ankstesniąją.

234

Siela yra tarsi vieninga giminė, kuri tam tikru būdu gali būti padalyta į tris dalis. Pirmąją dalį sudaro augalinė siela; ij — tai pirmasis natūralaus organinio kūno užbaigimas tokiu laipsniu, kokiu jis dauginasi, auga ir maitinasi.

O maistas — tai kūnas, turintis ypatybę prisitaikyti prie prigimties to kūno, kuriam jis būna maistas, kai prideda tiek, kiek jame suirsta, arba kiek daugiau ar mažiau. Antrąją dalį sudaro gyvulinė siela; ji — tai toks pirmasis natūralaus organinio kūno užbaigimas, kai suvokiama atskirybė ir atliekami savavališki judesiai. Trečiąją dalį sudaro žmogaus siela; ji — tai toks pirmasis natūralaus organinio kūno užbaigimas, kai veiksmai atliekami, sąmoningai pasirenkant ir apsvarstant, ir kai suvokiama bendrybė.

Augalinė siela turi tris galias: pirmiausia, maitinančiąja galią, taip keičiančią kūną, skirtingą nuo kūno, kuriame ji yra, kad jis tampa panašus į kūną, kuriame būdama ji atstato tai, kas jau suiro; antra, augimo galią, taip didinančią kiekvieną dalį kūno, kuriame ji būna proporcinga jo ilgio, pločio ir gylio matmenims, kad galutinai užbaigiamas jo augimas; trečia, dauginimosi galią, gaunančią iš kūno, kuriame ji yra. tam tikrą dalį, potencialiai panašią į jį, ir, padedant kitiems į jį panašiems kūnams, atliekančią tokius kūrimo ir maišymo veiksmus, kurių dėka ji tampa aktualiai panaši į pati kūną.

Skyrius apie gyvulinę sielą

Pirmasis skirstymas parodo, kad gyvulinė siela turi dvi galias: judinimo ir suvokimo. Judinimo galia skirstoma dar į dvi rūšis: ji yra judinanti arba kaip pradas, skatinantis judėjimą, arba kaip veikiantis pradas. Judinimo galia kaip skatinantis pradas yra troškimo galia.

Kai ieškoma arba vengiama forma įstringa mūsų vaizduotėje,— apie tai vėliau mes dar plačiai kalbėsime,— ji pažadina tą galią judėjimui.

Troškimo galia skirstoma į galią, vadinamą aistra,— ji skatina tokius judesius, kuriais ji verčia kūną ieškant malonumo artėti prie daiktų, kurie jam atrodo būtini arba naudingi,— ir į galią, vadinamą pykčio galia,— ji skatina kūną tokiam judėjimui, kuriuo priverčia kūną atsisakyti žalingų ir pragaištingų dalykų ir su jais kovoti. Judinimo galia kaip veiksnys yra tokia nervuose ir raumenyse atsirandanti galia, kuri skatina raumenų

235

susitraukimą, nukreipia judėjimo šaltinio3 link sausgysles ir raiščius, jungiančius kūno dalis, juos atleidžia arba ištempia šaltiniui priešinga kryptimi.

Suvokimo galia skirstoma į galią, suvokiančią iš išorės, ir galią, suvokiančią iš vidaus. ~

Galia, suvokianti iš išorės,— tai penki arba aštuoni pojūčiai, ir būtent tokie.

Regėjimas — tai tuščiaviduriame nerve esanti galia, suvokianti ledo pavidalo drėgmėje 4 atsispindinčią formą kūno, kuris turi spalvą, perduodamą per aktualiai skaidrius kūnus į lygių kūnų paviršius.

Klausa — tai galia, esanti klausos kanalo paviršiuje išsi-sklaidžiusiame nerve; ši galia suvokia formą, kurią perduoda virpesiai oro, stipriai suspausto tarp smūgį suteikiančio bei smūgį patiriančio kūno ir besipriešinančio tam, iš ko kyla garsas. Tas virpėjimas pasiekia klausos kanale uždarytą užsistovėjusį orą ir priverčia jį taip pat virpėti; šių judesių bangos palyti nervą, ir tada mes girdime garsą.

Uoslė — tai galia, esanti dviejose priešakinės smegenų dalies čiulptuko formos ataugose ir suvokianti joms perduodamą į nosį oru įtraukiamą kvapą, esantį su oru sumišusiuose garuose, arba kvapą, esantį ore dėl to, kad oras, veikiamas vieno ar kito kvepiančio kūno, keičiasi.

Skonis — tai galia, esanti liežuvyje išsidraikiusiame nerve; ta galia suvokia tirpstantį kūnų skonį, kuris susiliečia su liežuviu ir susimaišo su maloniu skysčiu, turinčiu besikeičiantį mišinį.

Lytėjimas — tai viso kūno odos ir raumenų nervuose esanti galia, kuri suvokia viską, kas liečiasi su kūnu, ir ji veikia mišinį, arba junginį, sudarančiomis priešybėmis. Kai kieno nuomone, ši galia yra ne paskutinė rūšis, o greičiau giminė keturių galių, išsisklaidžiusių viso kūno odoje.

Viena iš šių galių atskiria šilumą nuo šalčio, antra — drėgnumą nuo sausumo, trečia — kietumą nuo minkštumo, ketvirta — grubumą nuo lygumo.

Tiktai ta aplinkybė, kad jie sutelkti viename organe, įkvepia mintį, jog jų esmė yra vieninga.

236

Skyrius apie vidinius pojūčius

Vienos iš galių, suvokiančių iš vidaus, suvokia juntamų daiktų formas, kitos — juntamų daiktų idėjas. Iš suvokimo jįų vienos suvokia ir veikia, o kitos suvokia, bet neveikia. Vienos iš jų suvokia pirminiu būdu, o kitos — antriniu.

Skirtumas tarp formos suvokimo ir idėjos suvokimo yra tas, kad forma suvokiama vienu metu tiek vidiniu pojūčiu, tiek išoriniu; tik iš pradžių ji suvokiama išoriniu pojūčiu, kuris po to perduoda ją vidiniam.

Pavyzdžiui, avis suvokia vilko formą, t. y. jo kontūrus, išorinę formą ir spalvą, šitaip: vilko formą avis suvokia vidiniais pojūčiais, tik iš pradžių ji yra suvokiama išoriniais. Juntamo daikto idėją suvokia siela, bet taip, kafl iš pradžių jai nereikia suvokti išoriniu pojūčiu.

Pavyzdžiui, avis, be suvokimo išoriniu pojūčiu, suvokia priešiškumo vilkui idėją, verčiančią ją bijoti vilko ir bėgti nuo jo. Todėl tai, kas apie vilką iš pradžių suvokiama išoriniu pojūčiu, o vėliau vidine galia, yra vadinama forma, o tai, kas yra suvokiama vidine galia, bet išoriniu pojūčiu nebuvo suvokiama, vadinama idėja.

Skirtumas tarp suvokimo, lydimo veiksmo, ir suvokimo, nelydimo veiksmo, yra tas, kad kai kurių vidinių galių veiksmai yra ne kas kita, kaip suvokiamų formų bei idėjų sujungimas vienos su kita ir jų atskyrimas, nes po to, kai šios vidinės galios suvokia, jos dar ir veikia tuo, ką suvokė. Suvokimas, nelydimas veiksmo, yra toks, kai formos ir idėjos tik atsispindi pojūčių organe, o apie pojūti negalima pasakyti, kad jis savavališkai sujungia ir atskiria.

Skirtumas tarp pirminio ir antrinio suvokimo yra tas, kad pirminis suvokimas tam tikru būdu tiesiogiai įgauna pačią formą. Antrinis suvokimas daikto formą įgauna per kokį nors tarpininką.

Prie gyvūnų vidinių suvokimo galių priklauso fantazijos galia, arba bendras pojūtis. Tai priekiniame smegenų skilvelyje esanti galia, savarankiškai įgaunanti visas formas, kurias užfiksuoja penki pojūčiai ir perduoda jas tai galiai.

Toliau eina suvokimo galia, taip pat esanti priekinio smegenų skilvelio gale. Tai galia, kuri išsaugo tai, ką bendras pojūtis gauna iš penkių atskirų pojūčių ir ką jis išsaugo netgi tada, kai dingsta pojūčiais suvokiamas daiktas.

237

Žinok: formą suvokia kita galia, o ne ta, kuri, kaip minėjome, kažką išsaugo. Pavyzdžiui, vanduo. Jis sugeba priimti atspindį, pėdsakus ir apskritai kontūrus, bet jis nesugeba jų išsaugoti.

Toliau eina galia, kurią, taikydami gyvulinei sielai, vadina vaizduotės galia, o taikydami žmogaus sielai — mąstymo galia. Tai smegenų viduriniame skilvelyje, prie kirmėlinės ataugos esanti galia, kuri vaizduotėje gali savavališkai sujungti ir atskirti daiktus.

Toliau eina nuovokos galia. Būdama vidurinio smegenų skilvelio gale, ši galia suvokia pojūčiais nesuvokiamas idėjas, kurios egzistuoja atskiruose juntamuose daiktuose. Pavyzdžiui, avyje esanti galia, kuri nusprendžia, jog nuo šito vilko reikia bėgti, o prie šito ėriuko galima meilintis.

Toliau eina išsaugojimo ir prisiminimo galia. Būdama užpakaliniame smegenų skilvelyje, ši galia atskiruose juntamuose daiktuose išsaugo tas pojūčiais nesuvokiamas idėjas, kurios yra suvokiamos nuovokos galia. Išsaugojimo galios santykis su nuovokos galia toks pat, kaip ir vadinamosios suvokimo galios santykis su bendru pojūčiu, o nuovokos galios santykis su idėjomis toks pat, kaip ir vadinamosios vaizduotės galios santykis su pojūčiais suvokiamomis formomis.

Tokios gyvulinės sielos galios. Vieni gyvuliai turi visus penkis pojūčius, o kiti — tik kai kuriuos iš jų. Skonis ir lytėjimas būtinai yra būdingi kiekvienam gyvuliui, tačiau būna tokių gyvulių, iš kurių vieni neturi uoslės, kiti — klausos, treti — regėjimo.

Skyrius apie protingąją sielą

Protingoji žmonių siela skirstoma į praktinę ir mąstymo galią. Kiekviena iš šių galių turi bendrą pavadinimą — protas.

Praktinė galia — tai žmogaus kūno judėjimo šaltinis, skatinantis jį atlikti atskirus apgalvotus veiksmus, atitinkančius vienus ar kitus ketinimus. Ji turi tam tikrą ryšį su gyvuliškomis troškimo ir vaizduotės galiomis bei nuovokos galia ir yra dvejopos prigimties. Jos ryšys su gyvuliška troškimo galia yra toks, kad joje atsiranda žmogui būdingos būsenos, dėl kurių jis yra linkęs greitai veikti ir patirti veiksmą, pavyzdžiui, kaip būna gėdijantis, varžantis, juokiantis, verkiant ir

238

panašiai. Jos ryšys su gyvuliška vaizduotės galia yra toks, kad ji panaudoja ją, žiūrėdama tvarkos atsirandančiuose ir išnykstančiuose daiktuose, taip pat tirdama žmonių menus, jos dvejopą prigimtį rodo tai, kad tarp praktinio proto ir mąstančio proto atsiranda su veiksniais susijusių paplitusių ir gerai žinomų nuomonių, pavyzdžiui, kad melas ir prievarta yra gėdingi dalykai, ir panašūs teiginiai, kurie logikos knygose aiškiai atribojami nuo pirmųjų proto pradų.

Si praktinė galia turi viešpatauti kitoms kūno galioms, atsižvelgdama į nurodymus kitos galios, apie kurią dar kalbėsime, kad ji visiškai nepasiduotų šių galių veiksmams, bet, priešingai, kad šios pasiduotų jos veiksmams ir būtų prislopintos, kad kūnas dėl natūralių daiktų poveikio praktinėje galioje nesukeltų pasyvios būsenos, vadinamos blogomis dorovinėmis savybėmis. Jos apskritai niekas neturėtų veikti ir nuo nieko ji neturėtų priklausyti. Priešingai, ji turėtų iškilti virš kitų kūniškų galių ir pasižymėti dorybingomis moralinėmis savybėmis.

Galimas daiktas, dorovinės savybės bus priskiriamos ir kūno galioms;

tačiau, jeigu pastarosios įsivyraus, jos užims tam tikrą aktyvią padėtį, o praktinis protas — pasyvią. Taigi tas pats dalykas bus ir praktinio proto, ir kūniškų galių moralinių savybių šaltinis. Bet, jeigu kūniškos galios bus nugalėtos, jos užims tam tikrą pasyvią padėtį, o praktinis protas •—

aktyvią. Taigi mes užimsime dvi padėtis ir turėsime dvi dorovines savybes arba bus viena dorovinė savybė, bet ji bus dvejopa. Mūsų dorovinės savybės priskiriamos praktinei galiai todėl, kad žmogaus siela, kaip paaiškės vėliau, yra vieninga substancija, turinti ryšį su dviem pusėm: viena pusė —

tai, kas aukščiau už ją, kita — tai, kas žemiau už ją5. Kiekvienai iš šių pusių žmogaus siela turi tam tikros galios, kuria nustatomas ryšys tarp jos ir šitos pusės. Taigi praktinė galia yra sieloje tam, kad užmegztų ryšį su tuo, kas yra žemiau jos, t. y. su kūnu, ir kad jį valdytų. O mąstymo galia yra sieloje tam, kad užmegztų ryšį su tuo, kas aukščiau jos ir iš ko ji gauna tai, kas suvokiama protu. Vadinasi, mūsų siela yra tarsi dviveidė:

vienas veidas atkreiptas į kūną (būtina, kad šis veidas nepasiduotų jokiam poveikiui, kuris yra sąlygojamas kūno prigimties), o kitas — į aukštuosius pradus (būtina, kad šis veidas iš jų patirtų poveikį). Štai ir viskas apie praktinę galią.

239

Skyrius apie mąstymo galią ir jos laipsnius

Mąstymo galia paprastai gauna įspūdžių iš bendrųjų nuo materijos atsijusių, formų. Jeigu šios formos bus atsijų, sios pačios savaime, tai ji paprasčiausiai jas priims, o jeigu ne, tai ji jas abstrahuos, kad jos neturėtų jokio ryšio su materija. Bet kaip tai daroma, paaiškinsime vėliau.

Su minėtomis formomis ši mąstymo galia turi įvairių ryšių, nes tai, kas turi ypatybę kažką priimti, priima jį kartais potencialiai, o kartais aktualiai.

Sąvoką „potencija” vartojame, kalbėdami apie „buvusį” ir „būsimą” trimis prasmėmis. Potencija vadinamas bendras polinkis, dėl kurio niekas netampa aktualus ir neatsiranda nieko, kas ką nors galėtų padaryti aktualų, pavyzdžiui, kūdikio sugebėjimas rašyti.

Potencija dar vadinamas toks polinkis, kai koks nors daiktas realizuoja tik tai, kas jam padeda tapti aktualiam be jokio tarpininko, pavyzdžiui, jaunuolio, susipa-žinusio su rašalu, kalemu6 ir raidžių reikšmėmis, sugebėjimas rašyti. Pagaliau potencija vadinamas toks polinkis, kuris įgyvendinamas įrankiu.

Šiuo atveju kartu su įrankiu polinkis yra toks tobulas, kad jis gali pasidaryti aktualus bet kada, be to, veikėjui nereikalingi išradimai,— tam užtenka tiktai jo noro,— pavyzdžiui, raštininko sugebėjimas, kai jis nerašo.

Pirmoji potencija vadinama potencija apskritai, arba materialia potencija.

Antroji potencija vadinama galima potencija. Trečioji potencija vadinama patirtimi. Kartais antrąją vadina patirtimi, o trečiąją — potencijos realizavimu.

Taigi mąstymo galios santykis su mūsų minėtomis at-sijusiomis formomis gali turėti potencijos apskritai pobūdį, kai šita galia yra sieloje, bet dar nėra gavusi nieko iš sielai potencialiai priklausančio tobulumo. Šiuo atveju ji vadinama materialiu protu.

Šią galią, vadinamą materialiu protu, turi kiekvienas individas, o materialia ji vadinama tik todėl, kad yra panaši į polinkį pirmosios materijos, kuri, būdama kiekvienos formos substratas, ne savaime turi tam tikrą formą. Toks santykis gali būti galimos potencijos pobūdžio kaip tik tada, kai mąstymo galia jau turi pirmuosius protinio suvokimo objektus, nuo kurių ir per kuriuos prieina iki antrųjų protinio suvokimo objektų. Pirmaisiais protinio suvokimo objektais aš suprantu sąlygas, priimamas ne jas įgyjant iš išorės ir ne taip, kad jas priimantis suprastų, jog jis nors trum-

240

pam galėtų jų nepriimti. Pavyzdžiui, toks yra mūsų įsitikinimas, kad visuma didesnė už dalį ir kad daiktai, lygūs tam pačiam daiktui, yra lygūs tarpusavyje. Kol materialusis protas, pereidamas į aktualią būseną, neturi nieko, išskyrus šią potenciją, jis vadinamas valdančiuoju.

Palygintas su pirmąja potencija, jis gali būti pavadintas aktualios būsenos protu, nes pirmoji potencija negali aktualiai pažinti daikto, o valdantysis protas pažįsta, pradėdamas jį tirti aktualioje būsenoje.

Mąstymo galios santykis su abstrahuotomis formomis gali turėti realizuoto potencialumo pobūdį kaip tik tada, kai po pirmųjų protu suvokiamų formų įgyjamos ir antrosios protu suvokiamos formos, nors valdantysis protas jų netiria ir negrįžta prie jų aktualiai, bet greičiau jos tarytum slypi jame, taigi, kai nori, jis tyrinėja šias formas aktualiai, jas suvokia ir suvokia tai, kad jos jau yra suvoktos.

Aktualios būsenos protu jis vadinamas todėl, kad jis, kai nori, pažįsta, neapsisunkindamas įgijimu iš išorės, nors jį proto, einančio paskui jį, atžvilgiu galima būtų pavadinti ir potencialios būsenos protu.

Mąstymo galios santykis su atsietomis formomis gali būti aktualaus pobūdžio apskritai, ir kaip tik tada, kai protu suvokiama forma yra prote, o šis ją tiria aktualiai ir aktualiai ją suvokia, suvokdamas ir tai, kad jis aktualiai ją suvokia. Taip ir susidaro vadinamasis įgytas protas.

Įgytu protu jis vadinamas tik todėl, kad, kaip paaiškinsime vėliau, potencialios būsenos protas pereina į aktualią būseną, tiktai padedamas tam tikro proto, kuris visada yra aktualioje būsenoje. Kai potencialios būsenos protas tam tikru būdu susijungia su protu, esančiu aktualioje būsenoje, jame aktualiai atsispindi tam tikra rūšis formų, gaunamų iš to proto. Taigi pasirodo, jog tos formos gaunamos iš išorės.

Tokie galių, vadinamų mąstančiuoju protu, laipsniai. Įgytas protas vainikuoja gyvųjų būtybių giminę ir į ją įeinančių žmonių rūšį. Ir įgytu protu žmogiškoji potencija jau tampa panaši į pirmuosius visos esaties pradus.

Versta iš: ahtoaofhh MiipOBož ({>haoco(})hh b ieTtipėx xoMax.—M., 1969, t.

l, i. 2, c. 730—744. Vertė Leonas Valkūnas

ABU HAMIDAS AL GAZ ALIS

(1058 ar 1059-1111)

Abu Hamidas Muhamedas ibn Muhamedas ai Gazalis mokėsi savo gimtajame miestelyje Horasane (Iranas), vėliau Ni-šapūre. Pagarsėjęs kaip puikus polemizuoto jas, jis buvo pakviestas į Bagdadą dėstyti teologijos ir filosofijos. Čia ir prasidėjo aktyvi filosofinė jo veikla. Iš pradžių jis buvo aristotelininkų ai Farabio ir Ibn Sinos pasekėjas, bet, už tai pašalintas iš mokytojo pareigų, išvyko į Siriją, kur, paveiktas sufizmo filosofijos, pakeitė savo ankstesnius įsitikinimus ir 11 metų išgyveno visiškoje vienatvėje. Tik į gyvenimo pabaigą vėl užsiėmė aktyvia visuomenine ir filosofine veikla, bet jau kaip sufijas, kovodamas su pažangia filosofine mintimi. Mirė Horasane.

Svarbiausi ai Gazolio veikalai yra ,,Filosofų tikslai” (parašytas dar aristotelininkų įtakoje), ,,Filosolų paneigimas”, „Laimės eleksyras”,

„Religinių mokslų atgimimas” ir kiti.

Chrestomatijoje spausdinama keletas ištraukų iš autobiografinio filosofinio ai Gazolio traktato ,,Saugantis nuo suklydimų”. Jame autorius išdėsto savo pasaulėžiūros evoliuciją.

SAUGANTIS NUO SUKLYDIMŲ Įžanga

Savo gyvenimo klestėjimo laikotarpiu — nuo to laiko, kai aš tapau subrendęs (o subrendau aš, dar neturėdamas nė dvidešimt metų), ir ligi šiol, kai mano metai jau persirito per penkiasdešimtį,— aš nuolat puldinėdavau į šitos bedugnės jūros gelmes, kaip narsuolis (o ne atsargus bailys) skrosdavau jos dugną, panirdavau į painių klausimų liūną, griebdavausi įvairiausių problemų, nepaisydavau jokių sunkumų, studijuodavau kiekvienos partijos dogmas ir atskleisdavau slaptus kiekvienos sektos mokymus, kad atskirčiau teisuolį nuo apsimetėlio ir tuos, kurie remiasi Suna ‘, nuo tų, kurie skelbia ere-

242

tiškas naujoves.

Be to, aš neapeidavau nė vieno batynijos2 atstovo, nepasidomėjęs jo mokymu, nė vieno zahirijo 3 atstovo, trokšdamas susipažinti su jo mokymo esme, nė vieno filosofo, stengdamasis pasiekti jo filosofijos gelmes, nė vieno mutakalimo, norėdamas suvokti jo kalamo4 ir jo dialektikos tikslą, nė vieno sufijo, neužsiliepsnodamas aistra įsiskverbti į sufizmo paslaptis, nė vieno ortodokso, nepasiteiraudamas, prie ko veda tikrasis jo ortodoksiškumas, nė vieno eretiko ir bedievio, neišsiaiškindamas, iš kur jame atsiranda tiek įžūlumo paneigti aukščiausiąjį ir pasiduoti erezijoms.

Troškimas suvokti tikrąją daiktų prigimtį buvo mano savybė ir kasdienis noras jau nuo pirmųjų savarankiškų mano žingsnių, nuo pirmųjų mano jaunystės dienų. Tai buvo instinktas, įgimta savybė, kuriuos į mano prigimtį Alachas įdiegė prieš mano valią ir be jokių mano pastangų. Dėl to, jau žengiant į paauglystę, nuo manęs nukrito tradicijos pančiai ir išsisklaidė paveldėtos dogmos. Mat aš pamačiau, jog krikščionių paaugliai buvo auklėjami tik krikščioniškai, žydų

— žydiškai, o musulmonų— musulmoniškai. Aš išgirdau legendą apie pranašą (telaimina ir tesveikina jį Alachas), kurioje jis kalba: „Kiekvienas naujagimis atsiranda pasaulyje su įgimta skaistybe, ir tik vėliau tėvai daro iš jo arba žydą, arba krikščionį, arba magą”. Jau tais paauglystės metais stengiausi suvokti pirmapradę žmogaus prigimtį ir tikrąją prigimtį dogmų, įgyjamų sekant tėvais ir auklėtojais, kad suprasčiau, kuo skiriasi tos dogmos viena nuo kitos (jų principai įsisavinami besimokant, ir nesutariama, kurie iš jų tikri, o kurie — klaidingi). Ir pats sau galvojau:

„Pirmiausia, ko man reikia,— tai pažinti tikrąją daiktų prigimtį, todėl man būtinai reikės išsiaiškinti, kas sudaro tikrąją paties pažinimo prigimtį”.

Man pasirodė, jog patikimos žinios — tai toks pažinimas, kai pažįstamas daiktas atsiskleidžia taip, kad nebelieka vietos abejonėms, o pats pažinimas nėra susijęs su galima klaida ar iliuzija, kai protas yra bejėgis įvertinti jo patikimumą. Toks pažinimas turi būti taip apsaugotas nuo klaidų, kad neturėtų kelti jokių abejonių, svyravimų ir tai, jei kas nors, norėdamas jį paneigti ir įrodinėdamas savo teisingumą, paverstų, pavyzdžiui, akmenį auksu, o lazdą — gyvate5. Taigi, jeigu žinočiau, kad dešimt yra daugiau už tris, ir jeigu kam nors šautų į galvą pasakyti man:

„Ne, trys daugiau, ir, tai įrodydamas, aš paversiu štai šitą lazdą gyvate”, ir jeigu jis iš tikrųjų šitai padarytų mano

243

akyse, aš vis tiek nesuabejočiau, kad jis neteisus. Toks žmogus mane tik nustebintų savo sugebėjimu šitai padaryti, o suabejoti mano pažinimo patikimumu jis nepaskatintų. Paskui man paaiškėjo: jeigu mano pažinimas ir jo patikimumas nėra tokie, kaip buvo pasakyta, tokiu pažinimu aš neturiu pasitikėti — jis nėra patikimas, o kiekvienas nepatikimas pažinimas nėra vertas pasitikėjimo.

SOFISTIKOS ĮVADAS IR PAŽINIMO NEIGIMAS

Toliau nagrinėdamas savo pažinimą, aš pastebėjau, kad jis neturi minėtų ypatybių. Išimtį sudarė tik pojūčių duomenys ir būtini principai. Ir aš pagalvojau: „Dabar, kai mane apėmė nusivylimas, pasiekti patikimo pažinimo negaliu niekaip kitaip, kaip tik Įgyti jį iš akivaizdžių daiktų, t. y. iš pojūčių duomenų ir iš būtinų principų. Todėl iš pradžių turiu juos išaiškinti, kad įsitikinčiau, ar mano pasitikėjimas pojūčių duomenimis ir įsitikinimas būtinų principų neklaidingumu yra toks pat, kaip ir ankstesnis mano tikėjimas teiginiais, besiremiančiais tradicija, lygiai kaip ir daugumos žmonių tikėjimas mastymu gautais teiginiais, ar visa tai —

įsitikinimas, pagrįstas, neapgaulingas ir nepavojingas?”

Siekdamas tokio tikslo, kuo uoliausiai ėmiau tyrinėti pojūčių duomenis bei mastymu gautus teiginius ir žiūrėti, ar negaliu prisiversti jais suabejoti.

Po ilgų svarstymų, kai aš prisiverčiau tuo abejoti, pamačiau, jog negaliu remtis netgi ir pojūčių duomenimis, ir aš vis labiau ir labiau pradėjau jais abejoti.

Aš pagalvojau: „Kodėl žmonės pasitiki pojūčių duomenimis? Juk pats stipriausias iš pojūčių yra regėjimas. Bet štai, žiūrint į šešėlį, atrodo, kad jis nejudėdamas stovi vietoje. Iš to darai išvadą, kad jis vietos nekeičia.

Bet, norint patikrinti šią išvadą, užtenka tik pažvelgti į tą šešėlį po valandos, ir pastebėsi, kad jis vis dėlto keičia vietą, nes juda ne staigiais postūmiais, o palaipsniui — mažomis atkarpomis ir nesustodamas. Arba, pavyzdžiui, žiūri j žvaigždę, ir tau atrodo, kad ji visiškai maža — ne didesnė už dinarą. Bet po to geometriškai įrodinėjama, jog šita žvaigždė savo apimtimi pranoksta žemę. Lygiai taip pat yra ir su kitais pojūčių duo-* 244

jnenimis. Visur teisėjas Pojūtis daro vieną sprendimą, o teisėjas

Intelektas — kitą, atmetantį pojūčių duomenis ir atskleidžiantį slypinčią juose apgaulę taip įtikinamai, kad jiems ginti nebelieka jokių priemonių”.

Po to, kai žlugo mano pasitikėjimas ir pojūčių duomenimis, aš pagalvojau:

„Tikrai, remtis galima tik proto parodymais: juk kaip tik jie yra tokie principai, kaip mūsų pasakymai: „Dešimt yra daugiau už tris”, „Neigimas ir teigimas vieno ir to paties daikto atžvilgiu yra nesuderinami”,

„Vienas ir tas pats daiktas negali būti sukurtas ir amžinas, neegzistuojantis ir egzistuojantis, būtinas ir neįmanomas”. Bet tada prabilo pojūčių duomenys: „O kodėl tu manai, kad tavo pasitikėjimas

Intelekto parodymais nėra panašus į pasitikėjimą, kurį tu rodydavai pojūčių duomenims? Juk anksčiau tu pasitikėjai mumis, o vėliau atėjo

Intelektas ir mus atstūmė, ir jeigu ne jis, tu tikriausiai būtum mumis tebetikėjęs. O ar negali būti taip, kad už Intelekto suvokiamosios galios slypi kitas teisėjas, pasirengęs pasirodyti ir paneigti Intelektą lygiai taip pat, kaip padarė pats Intelektas, pasirodęs ir atmetęs pojūčių sprendimus. Jeigu tokia suvokimo galia dar nepasireiškė, tai šitai jokiu būdu ne įrodymas, kad jos negali būti”. Mano protas kurį laiką delsė, nieko neatsakydamas, o jo sumišimą didino samprotavimai apie sapnų prigimtį. Aš kalbėjau sau: „Argi apie savo sapnus tu negalvoji kaip apie kažką nesikeičiantį ir pastovų? Argi miegodamas tu nors kiek jais abejoji?

O paskui, atsibudęs, argi neįsitikini, jog viskas, kas tau prisisapnavo ir kuo tu patikėjai, buvo nepagrista ir nereikšminga?

Taigi kodėl tu manai, kad bet koks daiktas, kuriuo tu pojūčių arba intelekto dėka nemiegodamas tiki, yra tikras šios tavo būsenos atžvilgiu, nors tavo būsena gali pasidaryti ir tokia, kad ji bus susijusi su tavo realybe taip pat, kaip realybė — su tavo sapnu, ir tavo realybė to daikto atžvilgiu bus ne kas kita, kaip sapnas?

Taigi, jei tavo būsena kada nors bus tokia, tu įsitikinsi, jog viskas, ką kadaise įsi-, .vaizdavo tavo intelektas, yra tik beprasmė fantazija. Galimas daiktas, jog tai ir yra ta pati būsena, apie kurią, kaip apie jiems būdingą, kalba sufijai, kai, įsigilinę į save ir atsisakę pojūčių, jie tampa, jų tvirtinimu, liudininkais tokių situacijų, kurių jokiu būdu negalima suderinti su intelekto duomenimis. Taip pat galimas daiktas, kad tokia būsena yra mirtis, nes pirmųjų ir paskutiniųjų pranašų galva6 (tegul jį laimina ir

245

sveikina Alachas) yra pasakiusi: „Žmonės miega, o kai numirs— atsibus!”

Galbūt šis gyvenimas — vieni niekai, palyginti su anuo gyvenimu, ir, kai žmogus numirs, daiktai jau pasirodys visai ne tokie, kokie atrodė šiame gyvenime. Ir tada jam bus pasakyta: „Mes nutraukėme nuo tavęs apdangalą, ir tavo regėjimas šiandien tapo skvarbus!”

Ir kai ta mintis apėmė mane, degindama mano širdį, lyg skiltuvu išskeliama kibirkštis, aš pamėginau pagydyti save nuo šitos ligos. Bet tai padaryti pasirodė nelengva, nes jos atsikratyti buvo galima tik pateikus įrodymą, o įrodymas yra neįmanomas, jeigu jis nesiremia pirminiais principais. Ir jeigu šie nėra neklaidingi, vadinasi, įrodymas taip pat nepagrįstas. Mano liga, kuri pasirodė sunkiai išgydoma, truko apie du mėnesius, ir per tą laikotarpį aš apmasčiau sofistų mokymą. Į tuos apmąstymus mane stūmė tuometinė mano būklė, o ne pašalinių asmenų šnekos.

Tai tęsėsi tol, kol aukščiausiasis Alachas neišgydė manęs nuo tos ligos ir negalavimų, kol mano siela neatgavo ankstesnio sveikumo ir pusiausvyros, o intelekto principai, kurie buvo būtini, vėl neatrodė priimtini ir verti visiško ir besąlygiško pasitikėjimo.

Šito aš pasiekiau ne sistemingais įrodinėjimais ir nuosekliu svarstymu, o tos šviesos, kurią Alachas buvo įžiebęs mano širdyje, dėka. Šita šviesa — tai raktas gauti daugybę žinių, ir tas, kuris mano, jog tiesai atskleisti užtenka vien įrodymų, labai sumenkina begalinę Alacho malonę.

Kai paklausėme dievo pasiuntinį, ką reiškia „atverti” Alacho žodžiuose: „Tas, kuris nori būti vedamas Alacho, savo širdį atveria islamui”, jis atsakė: „Tai — šviesa, kurią Alachas įžiebia širdyje”. Tada paklausėme jį: „O koks šito ženklas?” Ir jis atsakė: „Tai — kai paliekamas tuštybės būstas ir bėgama į nemirtingumo būstą”.

Ir kaip tik apie tą šviesą jis pasakė: „Alachas sukūrė žmones tamsoje, o vėliau užliejo ant jų savo šviesos dalelę”. Štai toje šviesoje ir reikia ieškoti tiesos ap-, sireiškimo. Ši šviesa liejasi iš dievo dosnumo tik ant kai kurių gyventojų, ir būtinai reikia jos laukti, arba, kaip sakė pra–našas: „Jūsų likimo dienomis jūsų viešpats padvelkia į jus nauju dvelksmu, o jums belieka tik atsistoti po tuo dvelksmu”.

Visa tai pasakoju todėl, kad tu galėtum įsivaizduoti visus vargus, pagaliau privertusius mane ieškoti daiktų, kuriems tas jų ieškojimas nereikalingas. Mat pirminiai principai nėra ieškomas daiktas — jie akivaizdūs. O realus daiktas yra toks,

246

kad jis dingsta iš akių ir pasislepia, kai jo ieško. Ir žmogaus, įnikusio ieškoti daiktų, kuriems tai visiškai nereikalinga, nebus galima įtarti aplaidumu, ieškant to, kas iš tikrųjų dar turi būti surasta.

FILOSOFIJA

Samprotavimai apie filosofijos esme; apie tai, ką joje reikia smerkti, o ką

— ne; apie tuos jos teiginius, kurie filosofus parodo kaip bedievius, ir apie tuos, iš kurių jie tokie neatrodo; apie tuos jos teiginius, kuriais filosofai skelbia eretiškų naujovių, ir apie tuos, kuriais jie to nedaro.

Pranešimai apie tai, ką filosofai pasisavino iš tiesos gynėjų pasisakymų ir ką jie sujungė su klaidingais savo samprotavimais, norėdami suteikti jiems tą patį teisingumą; apie tai, kaip sielose atsiranda nepalankumas tokiai tiesai, ir apie tai, kaip mainininkas, pelnantis gryną pinigą, jų pasisakymuose skiria tikrą tiesą nuo netikros ir klaidingos.

Baigęs mutakalimų mokslus, aš ėmiausi filosofijos. Gerai žinojau, jog spręsti apie vienų ar kitų mokslų trūkumus gali tik žmogus, taip nuodugniai išstudijavęs šį mokslą, kad galėtų lygintis su geriausiais jo atstovais, o vėliau, juos aplenkęs ir savo žiniomis pranokęs jų mokytumą, gali imtis tokių sudėtingų šio mokslo problemų, apie kurias jo atstovas neturi jokio supratimo.

Tik su tokia sąlyga visokie sprendimai apie vieno ar kito mokslo trūkumus bus teisėti. O aš nemačiau nė vieno musulmonų mokslininko, kuris būtų tuo susidomėjęs.

O mutakalimų knygose, kuriose stengiamasi paneigti filosofus, apie šio mokslo trūkumus kalbama tik labai padrikai, painiai, o jų sprendimų prieštaringumas ir netinkamumas yra tokie akivaizdūs, kad jie, reikia manyti, nedarytų garbės jokiam pakankamai protingam prasčiokui, ne tik žmonėms, siekiantiems detaliai išstudijuoti mokslus.

Supratęs, jog atmesti mokslą, jo dar nesupratus ir nesuvokus esmės, yra tas pat, kaip ir aklai šaudyti, aš, atsiraitojęs rankoves, griebiausi knygų ir pradėjau uoliai jį studijuoti. Be to, aš rėmiausi tik tuo, ką buvau perskaitęs, ir nesikreipiau į jokius auklėtojus ir mokytojus. Tuo aš užsiiminėjau valandomis, laisvomis po knygų rašymo ir paskaitų apie musulmonų teisę skaitymo, nors ir buvau labai užsiėmęs dėstymo dar-

247

bu — Bagdade skaitydavau paskaitas ir turėdavau pamokų maždaug trims šimtams studentų. Šlovingojo ir aukščiausiojo Alacho valia beveik per dvejus metus, skaitydamas tik priešokiais, aš visiškai įsisavinau filosofijos mokslus. Įsisavinęs dar beveik vienerius metus nuolat mąsčiau apie juos, keletą kartų peržiūrinėdamas jų teiginius, vis labiau įsigilindamas į jų paslaptis. Pagaliau gerai suvokiau, kas juose apgaulinga ir klaidinga, kas — teisinga ir kas — tariama.

O dabar paklausyk, kas yra tie filosofijos mokslai. Aš pamačiau, jog filosofai ir jų mokslai yra kelių kategorijų. Bet visi filosofai, nesvarbu, kokiai kategorijai jie priklausytų, yra paženklinti ta pačia žyme —

netikėjimo ir bedievystės ženklu, nors tarp senųjų ir seniausiųjų, tarp vėlyvųjų ir ankstyvųjų yra didžiulis skirtumas ta prasme, kad vieni iš jų yra toliau nuo tiesos, o kiti — arčiau.

Filosofų kategorijos ii jų bendrumas, nes jie visi yra paženklinti netikėjimo žyme

Žinok, kad jie, nors jų mokyklų gausu ir mokslas labai skirtingas, skirstomi į tris rūšis: į dachritus7, gamtotyrininkus ir metafizikus. l

Pirmoji kategorija — dachritai. Tai grupė seniausių mas-l tytojų, nepripažįstančių visa organizuojančio, visa žinančio! visagalio kūrėjo ir tvirtinančių, jog pasaulis visada egzistavęs savaime, be kūrėjo, jog gyvūnas visada atsirasdavęs išl sėklos, o sėkla — iš gyvūno, jog taip buvo ir taip bus peri amžių amžius. Tai — eretikai.

‘ Antroji kategorija —

gamtotyrininkai. Tai žmonės, atlikę svarbius tyrimus gamtos pasaulyje, ieškoję retų gyvūnų ir augalų veislių ir užsiėmę gausiais gyvūnų organų anatominės sandaros tyrimais. Tyrinėdami jie pamatė tokius aukščiausiojo Alacho kūrimo stebuklus ir tokius stulbinančius jo išminties vaisius, kad buvo priversti pripažinti, jog egzistuoja kažkoks išmintingas kūrėjas, kuriam yra žinoma visų daiktų prasmė ir paskirtis. Juk neįmanoma, kad kas nors ištirtų anatomiją bei stulbinantį organų tikslingumo veikimą ir kartu neįgytų būtino tobulo pažinimo, kuriuo didysis architektas disponavo, apie gyvūno, ypač apie žmogaus, struktūrą. Bet kartu, pasak

248

gamtotyrininkų, parodžiusių ypatingą stropumą savo natūralistiniuose tyrinėjimuose, paaiškėjo, jog temperamento darnumas daro didžiulį poveikį gyvūno potencijų sandarai. Jie manė, kad žmogaus mąstymo potencija taip pat priklauso nuo i o temperamento ir kad ji nyksta ir žūsta kartu su temperamento išnykimu. Jie tvirtino, jog negali grįžti tai, kas jau yra žuvę. Iš to jie darydavo įžūlias išvadas, jog siela miršta ir negrįžta.

Kartu jie atmetė pomirtinį gyvenimą, neigė rojų, pragarą, prisikėlimą iš numirusių, paskutinį teismą ir atpildą. Jų nuomone, už paklusnumą jau nebūdavo atlyginama, o nepaklusnumas nesusilaukdavo bausmės. Jie atsipalaidavo ir tarsi gyvuliai puolė tenkinti žemųjų aistrų. Tai —

eretikai, nes tikėjimo pagrindas — tikėjimas aukščiausiuoju Alachu ir teismo diena. O šie žmonės nepripažino paskutiniojo atpildo dienos, nors ir tikėjo Alachu ir jo atributais.

Trečioji kategorija — metafizikai. Jiems priskiriami vėlesniųjų laikų filosofai — tokie, kaip Sokratas, mokytojas Platono, kuris savo ruožtu buvo

Aristotelio mokytojas. Pastarasis sutvarkė jiems logiką, suteikė mokslams darnią sistemą, parašė tai, ko dar nebuvo parašyta, ir subrandino tuos mokslus, kurie dar nebuvo subrendę.

Visi šie žmonės priekaištaudavo pirmosioms dviem kategorijoms, t. y. dachritams ir gamtotyrininkams, ir, atskleisdami jų tvirtinimų nepagrįstumą, atliko tokį darbą, kad kitiems jo imtis visiškai nebereikėjo. O pjovėsi jie tarp savęs — apsaugok, Alache, kad panašių dalykų neatsitiktų tarp tikratikių!

Pavyzdžiui, Aristotelis, puldamas Platoną, Sokratą ir kitus ankstesnius metafizikus, nenurimo tol, kol nesusidorojo su jais visais, nors pats paskendo to paties netikėjimo ir tos pačios erezijos nuodėmėse kaip ir jo pirmtakai. Taip pat ir kitiems nepavyko išsivaduoti iš netikėjimo ir erezijos, todėl būtinai reikėjo demaskuoti netikėjimą tiek šių metafizikų, tiek jų pasekėjų —

filosofuojančių musulmonų, prie kurių priskiriami, pavyzdžiui, Ibn Sina, ai

Farabis ir kiti panašūs į juos; nors reikia pažymėti, kad nė vienas filosofuojantis musulmonas Aristotelio mokslo nesuvokė taip giliai, kaip abu šie vyrai. Kitų filosofuojančių musulmonų veikalai, skirti Aristotelio mokslo atpasakojimui, yra tokie painūs ir netvarkingi, kad skaitytojo intelektas visai pasimeta, jog nebeįstengia suvokti nei šito mokslo, nei to, kaip jam į jį žiūrėti: ar jį atmesti, ar jam pritarti.

249

Visa, ką mes gavome iš Aristotelio filosofijos be jokiu iškraipymų dviejų minėtų vyrų dėka, galima suskirstyti į tris skyrius Be to, pirmojo skyriaus turinys turi būti atmestas, kaip bedieviškas, antrojo —kaip eretiškas, o trečiojo — nedera visai atmesti. <.. .> .[

Versta iš: Ppuropm c. H. Hs hctophh ahacv ‘•

COtJjHH CpeAHGH A3HH H HpdHa VII—XII BB — m’:>

1960, c. 212-217, 220-223. Vertė Leonas Valkūnai :

ABU JUSUFAS AL KINDIS

(apie 800-879)

Abu Jusufas ibn Ishakas ai Kinais gimė Kufoje. Mokėsi savo gimtajame mieste ir Basroje (Pietų Iranas). Brandžiausius savo gyvenimo metus praleido

Bagdade, kalifo rūmuose. Dėl savo išsimokslinimo amžininkų buvo vadinamas tiesiog arabų filosofu.

Al Kindis pirmasis pradėjo rašyti arabų kalba (iki tol arabai rašė sirų ir persų kalbomis). Jis sukūrė apie pustrečio-šimto veikalų metafizikos, logikos, etikos, matematikos, astronomijos, optikos, medicinos, meteorologijos, chemijos ir kitais klausimais. Taip pat jis parašė nemaža komentarų Aristotelio, Porfirijo, Ptolemėjo, Euklido ir kitų antikos autorių kūriniams. Išvertė Į arabų kalbą Aristotelio veikalų, Plotino

„Eneadas”. Tačiau daugumą ai Kindžio raštų sunaikino islamo scholastai,, ir mūsų laikus pasiekė tik nedidelė jų dalis. Tik ketvirtajame mūsų amžiaus dešimtmetyje Stambulo bibliotekoje buvo surastas rankraščių rinkinys su 29

ai Kindžio traktatais.

Chrestomatijoje spausdinamas visas „Knygos apie penkias, esmes” vertimas ir dar keletas fragmentų iš poros kitų ai Kindžio traktatų.

APIE ARISTOTELIO KNYGŲ KIEKĮ

IR APIE TAI, KAS BŪTINA, NORINT IŠMOKTI FILOSOFIJĄ

Kadangi pirmasis pažinimo dalykas, bendras bet kokiam filosofiniam žinojimui, yra substancija, kiekybė ir kokybė ir kadangi pirmoji substancija, kuri yra pojūčiais suvokiama, savo ruožtu pažįstama per jos pirmųjų požymių pažinimą, tai pojūčiai ją suvokia ne betarpiškai, bet kiekybės ir kokybės-dėka. Kas nepažįsta kiekybės ir kokybės, tas nepažįsta ir substancijos. Tvirtas, visiškas pažinimas filosofijoje yra substancijos pažinimas. Antrosios substancijos tokios, kad jų pa-

208

žinimas nėra laikinas dėl to, jog šiuo atveju pažinimo objektas yra pastovus ir nekintantis. Kelią į jas mes nutiesiame per pirmosios substancijos pažinimą. <.. .>

Mokslas, tiriantis kiekybę, yra dvejopas. Pirmasis iš jų yra mokslas apie skaičių, kuris tiria paprastą kiekybę. <.. .> Kitas mokslas — tai harmonijos mokslas, kuris nustato skaičių santykius, vieno skaičiaus prijungimą prie kito, proporcingumo ir neproporcingumo skirtumą. Taip tiriama kiekybė vienos dalies santykio su kita atžvilgiu.

Mokslas, tiriantis kokybę, taip pat yra dvejopas. Pirmasis jų yra mokslas apie pastovią kokybę — tai mokslas apie ploto išmatavimą; jis vadinamas geometrija. Kitas mokslas tiria visatos sandarą ir judėjimą, pasaulio kūnų judėjimo periodus — tokių kūnų, kurie neatsiranda ir neišnyksta (kol kūrėjas nepanorės jų sunaikinti per akimirką taip pat, kaip jis sukūrė juos iš nieko). <.. .> Šis mokslas vadinamas žvaigždėtyra.

Kas neišmoko šitų keturių mokslų, turinčių ypatingą pavadinimą —

matematinių, arba propedeutinių, tokių, kaip mokslas apie skaičių, mokslas apie ploto išmatavimą, žvaigždėtyra ir harmonija, tas nepažįsta kiekybės ir kokybės, tas nepažįsta ir substancijos, kuri gali būti suvokta tik pažįstant ir vieną, ir kitą. O kas nepažįsta kiekybės, kokybės ir substancijos, tas nesupranta ir filosofijos. Todėl, kas trokšta suprasti filosofiją, tas turėtų iš anksto susipažinti su matematikos mokslo <…>, su logikos <…>, paskui — su gamtotyros <..,>, toliau — su metafizikos knygomis, po to — su knygomis apie dorovines savybes ir apie tai, kaip siela turi vadovautis pagirtinais pradais, pagaliau su knygomis kitų mokslų, kurių mes čia nepaminėjome, bet į kuriuos įeina mūsų jau išvardyti mokslai. <.. .>

APIE PIRMĄJĄ FILOSOFIJĄ

Iš žmogiškųjų mokslų pats kilniausias ir tauriausias yra filosofijos mokslas, kuris apibrėžiamas kaip tikrasis daiktų prigimties pažinimas pagal žmogaus išgales. Juk tas tikslas, kurį filosofas kelia savo mokslui, yra tiesos pažinimas, o tas,

209

kurio siekia savo veiksmais,— savo poelgių suderinimas su tiesa. Mūsų veikla nėra neribota, nes, kai tik surandame tiesą, mes nustojame jos ieškoję, ir mūsų veikla nutrūksta.

Ieškomą tiesą mes pažįstame tik suradę priežastį. Bet kurio daikto pažinimo ir jo pastovumo priežastis yra tiesa, nes visa, kas turi būtį, turi ir tiesą. Tiesa būtinai yra pažini; vadinasi, ir daiktai, turintys būtį, yra pažinūs.

Pati tauriausia ir kilniausia filosofija yra pirmoji filosofija, t. y.

mokslas apie pirmąją tiesą — bet kurios tiesos priežastį. <.. .> Mokslas apie priežastį yra aukščiau už mokslą apie padarinius. <.. .>

Bet kuri priežastis yra arba elementas ‘, arba forma, arba veikiantis pradas (tai, iš kur prasideda judėjimas), arba pabaiga (tai, dėl ko ir atsirado daiktas).

Norint ką nors pažinti, reikia atsakyti į keturis klausimus, kaip kad esame nustatę kituose mūsų filosofiniuose svarstymuose: ar tai yra, kas tai, koks tai, kodėl tai?

Mes vertiname žmones pagal jų nuopelnus ir negalime priekaištauti tiems, kurie mums davė nedidelę, nereikšmingą naudą. <.. .> Negalima priekaištauti juk dėl to, nes ir mums, ir iki mūsų gyvenusiems kitų šalių žymiems filosofams aišku, kad nė vienam žmogui dar nepavyko kaip reikiant pažinti tiesos savo jėgomis, ir kiekvienas jų arba visiškai nepažino nė mažiausios tiesos dalies, arba iš to, ką verta pavadinti tiesa, pažino tik mažytį trupinėlį. Vis dėlto jeigu surinktume visus tuos trupinėlius iš kiekvieno, kas siekė tiesos, tai gautume kažką pakankamai įspūdinga pagal savo apimtį.

Mums nederėtų gėdytis pritarti tiesai ir priimti ją, nesvarbu, iš kur ji išplauktų — tegul net ir iš tolimiausių genčių ir nesusijusių su mumis tautų. <.. .>

<.. .> Vis dėlto mes turime visišką teisę susilaikyti nuo sudėtingų plačių samprotavimų, susidūrę su kai kuriais painiais klausimais, nes mes vengiame klaidingo aiškinimo, būdingo tiems, kurie mūsų laikais apsimeta esą išmanūs ir kuriems tiesa gerokai svetima, nors tokie žmonės neužtarnautai vainikuotų save teisingųjų vainikais. Mes saugomės jų todėl, jog savo prigimtimi jie yra perdaug riboti žmonės, kad siektų tiesos, ir žinios jų perdaug menkos, kad jie užsitarnautų šlovę žmonių, kurie linkę patikėti kitų nuomone, nes jie uoliausiai 210

darbuojasi, siekdami bendros naudos visiems, kartu ir sau. Mes saugomės jų todėl, kad nešvarus pyktis, tūnantis jų gyvuliškose sielose, uždengia jų protą nepermatoma uždanga nuo tiesos šviesos.

Mes saugomės jų todėl, kad jie laiko save Žmogiškųjų gėrybių turėtojais, gėrybių, kurių jie neturėjo progos įgyti ir nuo kurių jie iki šiol dar labai labai toli, būdami įžūlūs ir priekabūs priešininkai, saugantys savo netikrus sostus, kuriuos jie nusikalė sau, neturėdami tam jokios teisės.

Pagaliau mes saugomės jų todėl, kad jie pretenduoja vadovauti ir prekiauja tikėjimu, patys būdami jo priešai, nes kas kuo nors prekiauja, tas ir parduoda, o kas parduoda kokį nors daiktą, tas jau netenka jo; taigi tas, kuris prekiauja tikėjimu, netenka jo; ir iš tikrųjų neturi tikėjimo tas, kuris vengia žinių apie tikrąją daiktų prigimtį ir kuris tokių žinių įgijimą vadina netikėjimu.

Antrasis samprotavimas, sudarantis pirmosios filosofijos pirmąją dalį

Ir mes sakome: žmogiškasis pažinimas yra dviejų tipų. Pirmasis pažinimo tipas mums artimesnis, bet nutolęs nuo esmės. Tai pažinimas pojūčiais. Jis nepastovus dėl to, į ką mes kreipiamės, trumpaamžiškumo, tekamumo ir nuolatinio kitimo, kurį sukelia vieno ar kito tipo judėjimas, taip pat dėl to, kad ir kiekybė jame svyruoja, tapdama didesnė ar mažesnė, lygi ar nelygi, ir kokybė pakinta, tapdama panaši ar nepanaši, stipresnė ar silpnesnė. Šis žinojimo dalykas nuolatos išnyksta ir keičiasi, ir tik jo forma įsitvirtina, vaizdiniui perdavus ją atminčiai. <.. .> Visa, kas jutimiškai suvokiama, visuomet turi materiją, nes tai visada yra kūnas ir yra kūne.

Kitas pažinimo tipas artimesnis esmei ir tolimesnis mums. Tai — protinis pažinimas. <.. .>

Atskiri, materialūs daiktai suvokiami pojūčiais. O rūšys ir tipai neprieinami pojūčių suvokimui ir negali būti pojūtinio pažinimo dalykas, bet jie prieinami tai tobulai, t. y. žmogiškai, sielos galiai, kuri vadinama žmogaus protu. <.. .>

Kiekvienas, kuris mokosi kokio nors mokslo, pirmiausia privalo ištirti tai, kas yra šio mokslo tiriamų dalykų priežastis.

211

Jeigu mes tiriame gamtos daiktų priežastį, tai ją aptinkame, kaip minėjome, gamtos praduose, kurie yra bet kokio judėjimo priežastis. Taigi gamtiška yra visa tai, kas juda. Vadinasi, fizika yra mokslas apie visa tai, kas juda, o tai, kas priklauso metafizikos sričiai, nejuda, nes daiktas, kaip mes netrukus išsiaiškinsime, negali būti savo egzistavimo priežastis; todėl nei judėjimo priežastis negali būti judėjimas, nei judančioje priežastis —

kas nors judantis.

KNYGA APIE PENKIAS ESMES Išmintingasis Aristotelis, samprotaudamas apie pažinimą, pirmiausia kalba, kad bet kurio tiriamo daikto pažinimas priklauso filosofijai, kuri yra visa ko pažinimas2. Todėl pirma, ką mes turime padaryti,— tai išskirti filosofijos, kaip tik tokio mokslo, dalis ir pažiūrėti, kokiai daliai priklauso tam tikro dalyko tyrimas.

Filosofija skirstoma į pažinimą ir veiklą3 todėl, kad ir siela skirstoma į dvi dalis: į protą ir pojūčius, kaip mes jau esame aiškinę „Knygoje apie kategorijas” 4. •

Kadangi filosofija yra ne kas kita, kaip sielos tvarka, tai ir skirstyti ją reikėtų į dvi dalis, nes kaip siela skirstoma į protą ir pojūčius, taip ir filosofija skirstoma į pažinimą ir veiklą: juk aišku, kad pažinimas sudaro protingąją, o veikla — juti-mišką dalį.

Protingoji sielos dalis skirstoma į dieviškąjį ir sukurtąjį pažinimą, nes vieni daiktai neatskiriami nuo materijos (tai yra ne kas kita, kaip materija), kiti egzistuoja materijos dėka, tačiau atskirai, o ne kartu su ja; treti visiškai nesusiję su materija.

Neatskiriami nuo materijos dalykai yra substanciniai, arba kūniški.

Visiškai su materija nesusiję dalykai yra dieviški, pavyzdžiui, tai, ką tiria teologija. Dalykai, egzistuojantys atskirai nuo materijos, yra tokie, kaip siela 5. Patys jie sudaryti tik iš suburtų daiktų, kurie užima tarpinę padėtį tarp substancinių ir dieviškų dalykų. Juk aukščiausiasis Alachas nustatė jų vietą tarp to, kas kūniška 6, kas neturi nieko abstraktaus, ir to, kas abstraktu, kas neturi nieko kūniška, kad būtų nutiestas kelias pereiti nuo substancijos pažinimo prie die-212

viškų dalykų pažinime; antraip tyrimas to, kas kūniška, nevestų prie pažinimo to, kas abstraktu.

Veikla taip pat skirstoma į rūšis, bet šiuose samprotavimuose, mes manome, geriau kalbėti apie daiktų pažinimą, o ne apie su jais susijusią veiklą.

Štai kodėl mes turėjome aptarti šias dvi filosofijos dalis, kad paskui išsiaiškintume šių samprotavimų objektą.

Mes sakome, kad vieni dalykai yra visose, o kiti — ne visose substancijose.

Ne visose substancijose yra visi dangaus kūnai — šviesuliai, sferos ir panašiai; tai, kas yra ne visose substancijose,— tai tokie dalykai, kurie turi atsirasti ir išnykti. Vieni jų yra žemėje, kiti — ant žemės, o treti —

viršum žemes. Tai, kas yra žemėje,— mineralai; tai, kas ant žemės,—

gyvuliai ir panašiai; tai, kas yra viršum žemės,— lietūs, debesys, griausmai, žaibai ir kiti reiškiniai, vykstantys ore.

Dalykų, esančių visose substancijose, yra penki: pirmasis — tai materija, antrasis — forma, trečiasis — vieta, ketvirtasis — judėjimas, penktasis —

laikas. Kiekviename dalyke, kuriame yra substancija, egzistuoja materija, iš kurios jis sudarytas, forma, kuria mes jį matome ir kuria jis akivaizdžiai skiriasi nuo kitų dalykų, vieta, kurioje jis yra, turėdamas aiškias ribas (nes nėra nė vieno kūno, kuris galėtų egzistuoti, neturėdamas aiškios vietos ir aiškių ribų), taip pat judėjimas, kurio dėka jis egzistuoja. Judėjimas vyksta apibrėžtoje vietoje ir apibrėžtu laiku, nes laikas yra judėjimo matas. Jeigu mes paaiškinome, kad bet kuriame kūne glūdi judėjimas ir kad bet koks judėjimas vyksta iš vienos vietos į kitą, tai aišku, kad bet kuriame kūne glūdi ir laikas.

Vis dėlto mums reikia paaiškinti išvardytų penkių esmių požymius, remiantis sukurtais daiktais, nes juose glūdi šitų penkių esmių požymiai. Mes galime tarti, kad šitos penkios esmės yra, pavyzdžiui, laive. Materija — viena tų esmių — čia • bus lentos, iš kurių pastatytas laivas, o forma — jo šonai ir kampai, kuriais jis skiriasi nuo kopėčių, durų ir kitų daiktų. Be to, jis yra apibrėžtoje vietoje ir gali joje judėti. Jo judėjimas taip pat vyksta apibrėžtą laiko tarpą.

Kaip šitos penkios esmės yra laive, taip jos yra ir kitose substancijose, kurios suvokiamos pojūčiais ir apie kurias mes laikome reikalinga parašyti šią knygą.

213

Jeigu taip, tai mums pirmiausia reikia žinoti, kad bet ku-iio dalyko egzistavimo pradai yra dvi iš šitų penkių esmių.— tai materija ir forma.

Prieš pradedant kalbėti apie tris kitas, pirmiausia reikia paaiškinti šias dvi esmes, nes bet kurį dalyką, reikalingą paaiškinimo, būtina pažinti pagal jo egzistavimo pradus, kurie nėra tie keturi elementai7, priklausantys sudėtinių kūnų pradams. Tačiau kiekvienas daiktas turi materiją ir formą, iš kurių atsiranda tie keturi būviai — šiluma, šaltis, drėgmė, sausumas,— kurie yra gyvulių, augalų ir viso to, kas turi atsirasti ir išnykti, pradai.

Apie materiją ir formą galima pasakyti tai, kad jos yra šitų keturių būvių pradai; jos — pradų pradai, jos paprastos, iki jų nieko nėra buvę, nes tie keturi būviai yra kūnai, tuo tarpu materija ir forma — ne kūnai, o tai, ką turi kūnai. Tai, kas nėra kūnas, nėra kas nors sudėtinis; daiktai, sudaryti iš ko nors, yra sudėtiniai daiktai, o tai, kas nesudarytas iš ko nors, nėra sudėtinis. Nurodyti keturi būviai sudaryti iš ko nors, o tos dvi esmės iš nieko nesudarytos.

Todėl mums bus tikslingiau pradėti nuo samprotavimo apie tas dvi esmes.

Kadangi kaip tik materija įgauna formą, tai apie tai, kas ką nors įgauna, reikia kalbėti pirmiau, negu apie tai, ką įgauna.

Mums būtina žinoti, kad bet koks daiktas paaiškinamas ne kitaip, kaip apibrėžimu. O apibrėžimas yra pasakymas, susidedantis iš giminės, kurios pagrindu egzistuoja apibrėžiamasis, ir rūšinio skirtumo, kuriuo jis skiriasi nuo kitų daiktų. Vis dėlto materija, kaip mes jau aiškinome, priklauso aukščiausiai giminei, nes nėra už ją jokios aukštesnės giminės.

Vadinasi, apibrėžimu ji negali būti paaiškinama, nes apibrėžti galima tik tai, aukščiau ko yra kokia nors giminė. Todėl mes turime ištirti, kaip paaiškinamas daiktas, aukščiau kurio nėra jokios giminės. O apie tai galima pasakyti: tai yra tai, kuo šis daiktas skiriasi nuo kitų daiktų, būtent skiriamieji požymiai, kuriais šis daiktas skiriasi nuo kitų daiktų, ir jam būdingi savi požymiai.

Apibrėžimas mums reikalingas tuomet, kai susiduriame su sudėtiniu daiktu, kad iš apibrėžimo galėtume spręsti, iš ko jis sudarytas. Kai turime nesudėtinį daiktą, mes pasitenkiname vien rūšiniais skirtumais, kurie tuo atveju vadinami savitais požymiais.

214

! 1. Samprotavimas apie materiją

Galima samprotauti šitaip. Materija yra tai, kas įgauna, o pats nėra įgaunamas. Materija yra tai, kas laiko, pats nebūdamas laikomas8. Materija yra tokia: jeigu ji kaip nors sunaikinama, tai sunaikinama ir visa kita, o jei sunaikinama visa kita, tai ji pati nesunaikinama. Iš materijos sudarytas kiekvienas daiktas. Materija yra tai, kas neišnykdamas įgauna priešybių. Materija neturi jokio apibrėžimo.

2. Samprotavimas apie formą

Kai dėl formos, tai šis žodis suprantamas įvairiai. Todėl kiekvienas, kuris nori paaiškinti kokį nors daiktą, kurio pavadinimas yra bendras ir kitiems daiktams, privalo suskaidyti tą bendrumą ir atskirti tą jo dalį, kurią jis nori paaiškinti. O tai gali būti aiškinama šitaip.

Formos skirstomos į dvi rūšis, iš kurių viena yra suvokiama pojūčiais, o kita — tokia, kuri pajungta giminei ir kurios dėka kas nors tampa gimine ir byloja apie daugelį daiktų. Pirmoji forma yra ta, kurios dėka daiktas vizualiai skiriasi nuo kitų daiktų savo substancija, kokybe, kiekybe ir kitomis giminėmis 9, kurių yra dešimt. Ji kuria visus daiktus.

Forma, pajungta giminei, nepriklauso tiems paprastiems pradams, todėl mums nėra reikalo sustoti ties ja šioje knygoje, nes ji skirta paprastoms esmėms, kurias turi kiekvienas kūnas.

Kai dėl tos formos, kurios dėka daiktas vizualiai skiriasi nuo kitų daiktų, ir paprastų pradų, tai mums reikia paaiškinti juos ir papasakoti, kas jie tokie yra. Kadangi aiškinimai ir samprotavimai apie formą žinomi iš samprotavimo apie materiją, tai ties juo mums pirmiausia ir reikia sustoti.

O tai gali būti aiškinama šitaip.

Paprastoje materijoje yra tam tikra potencija, kurios dėka iš materijos atsiranda daiktai; toji potencija yra forma. Tai reiškia, kad forma yra potencija. Pavyzdžiui, jungiantis šilumai ir sausumui, kurie yra kažkas paprasta, atsiranda ugnis. Taigi materija yra paprastoje šilumoje ir paprastame sausume; o forma čia bus ugnis. Tačiau šiuo atveju potencija yra tokia, kad, jungiantis šilumai su sausumu, ji paverčia materiją ugnimi.

215

Dabar mums reikia apibrėžti formą. Ir aš sakau: forma — tai rūšinis skirtumas, kuriuo vienas ar kitas daiktas vizualiai skiriasi nuo kitų daiktų, ir matymas čia reiškia pažinimą. Taigį toks yra formos apibrėžimas, skiriantis ją nuo kitų dalykų.

3. Samprotavimas apie judėjimą

Judėjimas skirstomas į šešias rūšis: pirma — atsiradimas, antra —

išnykimas, trečia — pakitimas, ketvirta — padidėjimas, penkta —

sumažėjimas, šešta — persikėlimas iš vienos vietos į kitą.

Atsiradimas būna tik substancijoje, kaip, pavyzdžiui, iš šilumos ir šalčio atsiranda žmogus. Lygiai taip pat ir išnykimas būna tik substancijoje, kaip, pavyzdžiui, žmogus pavirsta pelenais.

Padidėjimas ir sumažėjimas būna tik kiekybinis, kaip, pavyzdžiui, kai kurių kūnų padidėjimas.

Jeigu tu pastebėsi, kad koks nors dešimties uolekčių kūnas vėliau pasidarė devynių uolekčių, tai tokį judėjimą tu pavadinsi sumažėjimu; o jeigu tu pastebėsi, kad tas pats kūnas pasidarė vienuolikos uolekčių, tai tokį judėjimą pavadinsi padidėjimu.

Nesvarbu, ar judėjimas vyks didumo, ar laiko, ar ko nors kito, kas įeina į kiekybės kategoriją, atžvilgiu, jeigu kiekybė tuo atveju padidės, tu pavadinsi tokį judėjimą padidėjimu, o jeigu ji sumažės— sumažėjimu. Iš tikrųjų sumažėja ir padidėja tik substancijoje esanti kiekybė, nes du daiktai, iš kurių vienas yra vienos uolekties ilgio, o kitas — keturių, yra vienos substancijos.

Pakitimas vyksta tik kokybėje, kuri yra substancijoje, pavyzdžiui, kai kas nors balta tampa juoda arba kai kas nors šalta tampa šilta, arba kai saldu tampa kartu.

Persikėlimas skirstomas į dvi rūšis — į sukimąsi ir tiesia-eigį judėjimą.

Sukimasis skirstomas taip pat į dvi rūšis: arba jis nekeičia judančio daikto buvimo vietos ir tik daikto dalys paeiliui keičia savo vietą taip, kad jis sukasi apie vidurinį tašką tarsi apie centrą, nepalikdamas savo buvimo vietos; toks, pavyzdžiui, yra sferų judėjimas gamtoje ar malūno sukimasis ir akcidentinis sukimasis (kaip, pavyzdžiui, metikų ir meistrų 10

judėjimas žaidynėse); arba jis keičia savo buvimo vietą, kaip, pavyzdžiui, judantis vežimas (nors iš tikrųjų jo judėjimą sudaro tiesiaeigis judėjimas ir sukimasis).

Tiesiaeigis judėjimas taip pat skirstomas į dvi rūšis, kadangi jis vyksta arba vidurio link, kaip, pavyzdžiui, vandens ir žemės judėjimas, arba nuo vidurio, kaip, pavyzdžiui, oro ir ugnies judėjimas.

Kalbant apie tiesiaeigio judėjimo rūšis, reikia pasakyti, kad jis yra šešių krypčių, būtent: dešinėn ir kairėn, priekin ir atgal, viršun ir. žemyn.

Visi judėjimai, susiję su pakitimu, yra kokybės judėjimai.

4. Samprotavimas apie vietą

Dėl vietos, kadangi neaišku, ką ji reiškia, filosofų nuomonės skiriasi.

Vieni tvirtino, kad vieta visiškai neegzistuoja. Kiti tvirtino, kad ji —

kūnas (šitaip, pavyzdžiui, aiškino Platonas). Dar kiti tvirtino, kad ji egzistuoja, bet nėra kūnas. O Aristotelis tvirtino, kad ji yra kas nors esantis ir aki- . vaizdus.

Sitai galima paaiškinti, jei pasakysime, kas yra vieta ir kokia ji. Čia mes pradėsime nuo aiškinimo, ar egzistuoja vieta.

Mes sakome: jeigu kūnas padidėja, sumažėja arba juda, tai būtina, kad visa tai vyktų kur nors, kas yra didesnis už kūną ir kas apima jį. Tai, kas apima kūną, mes vadiname vieta. Juk iš tikrųjų kartais ten, kur tuščia, tu matai orą, o kartais ten, kur buvo oras, tu matai vandenį. Tai atsitinka todėl, kad, kai įeina vanduo, oras pasitraukia. Tačiau vieta pasilieka ir neišnyksta, kam nors išnykus.

Taigi aišku: vieta yra kas nors esantis ir akivaizdus, ir mums (po to, kai sužinojome, kad ji egzistuoja) reikia išsiaiškinti, kas ji yra, ir paneigti samprotavimus tų, kurie mums prieštarauja ir mano, kad vieta yra kūnas.

Mes sakome: jeigu vieta yra kūnas, tai kūnas aprėptų kūną; taigi kūnas ir pats aprėptų ir būtų kitų aprėpiamas, ir taip būtų be galo, o tai neteisinga. Vadinasi, aišku, jog prieštaraujantis mūsų nuomonei tvirtinimas, kad vieta yra kūnas, klaidingas.

Jeigu taip, tai vieta yra ne kūnas, o paviršius už kūno, apimamo vietos.

Šis teiginys taps dar aiškesnis iš tau žinomo tokio fakto: jeigu paprasta materija turi ilgį, plotį ir gyli, tai ji vadinama kūnu; jeigu imsime materiją, turinčią ilgį ir plotį, bet be gylio, tuomet ji bus vadinama paviršiumi; o jeigu imsime materiją, turinčią ilgį, bet be pločio ir gylio, tuomet ji

217

bus vadinama linija. Vieta yra ne tokia materija, kuri turi ilgį, plotį ir gylį, bet tokia, kuri turi ilgį ir plotį be gylio.

Tokia yra vietos būtis, kurios dėka ji skiriasi nuo viso kito.

5. Samprotavimas apie laiką

Dėl laiko filosofų nuomonės taip pat skiriasi. Vieni tvirtino, kad tai pats judėjimas; kiti tvirtino, kad tai ne judėjimas. Taigi mums būtina išaiškinti, kuris iš šių dviejų tvirtinimų teisingas ir kuris klaidingas. O

tai mes paaiškinsime šitaip.

Judėjimas, esantis kuriame nors daikte, glūdi to judančio daikto savybėse, ir šis judėjimas yra ne kiekviename tos. rūšies daikte, o tik tam tikrame.

Laikas yra kiekviename vienos rūšies ir vienos giminės daikte, ir laiko skirtingumas nepriklauso nuo daikto skirtingumo.

Taigi aišku, jog laikas nėra judėjimas ir tvirtinimai tųf kurie sakė, kad pats laikas yra judėjimas, yra klaidingi. Taip pat aišku, kad judėjimo greitumas ir lėtumas suvokiamas tik laiko atžvilgiu, nes lėtu mes vadiname tai, kas juda ilgą laiką, o greitu — tai, kas juda trumpą laiką. Laiko būties esmė pažįstama tik tokiu būdu, apie kurį aš čia papasakosiu.

Tai galima paaiškinti šitaip. „Dabar” sujungia praėjusį laiką su būsimu.

Tačiau tarp jų esantis „dabar” neturi trukmės ir jis įvyksta pirmiau, negu mes apie jį pagalvojame. Šitas „dabar”, matyt, nėra laikas. Tačiau jeigu mintyse įsivaizduosime ką nors tarp dviejų „dabar”, tai mes kartu įsivaizduosime, kad tarp jų egzistuoja laikas. O tai reiškia, kad laikas yra ne kas kita, kaip „prieš tai” ir „po to”, ir jis yra ne kas kita, kaip matas. Laikas, matyt, yra matas, matuojantis judėjimą.

Pasak mokytų vyrų, yra dvi matuojamojo rūšys: tolydus ir netolydus. Laikas priklauso ne prie netolydžių, bet prie tolydžių matų.

Štai laiko apibrėžimas, kuriuo jis apibūdinamas kaip tolydinis: laikas yra įsivaizduojamas „dabar”, jungiantis praeitį su ateitimi.

Versta iš: JtoSpamaie npoH3BeAeHna mhcah-reAež cTpan EAHJKHero h CpeAHero

BocTOKa IX— XIV bb.—M., 1961, c. 45, 49—51, 57—62, 64—65, 107—114. Vertė

Antanas Rybelis

ABU NASRAS AL FARABIS

(87O-95O)

Abu Nasras ibn Muhamedas ibn Tarhanas ibn Uzlugas ai Farabis gimė Farabyįe

(Vidurinė Azija). Vėliau kartu su tėvais persikėlė į Bagdadą. Čia išmokęs daug kalbų, studijavo filosofiją bei kitus mokslus. Al Farabis buvo puikus poetas, kompozitorius ir atlikėjas. Persekiojamas už pažangias pažiūras, persikėlė į Damaską, kur dirbo sodininku, o mėgstamais mokslais ir filosofija galėjo užsiiminėti tik naktimis. Mirė Damaske.

Al Farabis sukūrė daugiau kaip 100 (pagal kitus duomenis — tik apie 70)

veikalų. Ne visi jie išliko iki mūsų laikų. Ir išlikusieji dar ne visi yra paskelbti. Šiuo metu yra žinomas 31 traktatas arabų kalba, 6 — žydų ir 2 —

lotynų kalbomis. Nemažą jo raštų dalį sudaro komentarai Aristotelio,

Porfiri-jo, Ptolemėjo ir kitų antikos autorių veikalams. Originalūs jo darbai daugiausia skirti logikos mokslui (apie 40 traktatų). Al Farabis parašė ir fundamentalų sociologini 37 skyrių „Traktatą apie dorovingojo miesto gyventojų pažiūras”. Iš svarbesnių jo filosofinių traktatų paminėtini dar tokie: „Apie dviejų

219

filosofų — dieviškojo Platono ii Aristotelio — pažiūrų bendrumą”, „Apie mokslų klasifikavimą”, „Apie sielą”, „Traktatas apie protą”, „Filosofijos šaltiniai”, „Apie poezijos meną” ir kiti. Amžininkai, pagerbdami visapusišką ai Farabio išsimokslinimą, vadino jį Rytų Aristoteliu bei

Antruoju mokytoju (t. y, antruoju po Aristotelio).

Chrestomatijoje spausdinamas visas traktato „Klausimų esmė” vertimas. Jame glaustai išdėstyta ai Farabio bendroji filosofinė koncepcija.

KLAUSIMŲ ESMĖ

Pažinimas skirstomas į įsivaizdavimą apskritai, kaip, pavyzdžiui, būna, kai žmonės įsivaizduoja saulę, mėnulį, protą, sielą, ir įsivaizdavimą, lydimą tvirtinimo, pavyzdžiui, kai tvirtinama, kad dangus — tai viena kitoje esančios sferos, arba kai sakoma, jog pasaulis yra sukurtas.

Kai kurie vaizdiniai būna tobuli tik anksčiau jų buvusių vaizdinių dėka.

Pavyzdžiui, negalima įsivaizduoti kūno anksčiau, negu sukuriamas vaizdinys apie ilgį, plotį ir gylį.

Bet jeigu kai kuriems vaizdiniams reikia kitų, ankstesnių už juos, tai nereiškia, kad taip turi būti su kiekvienu vaizdiniu,— mes pagaliau turime eiti ir sustoti ties tokiais vaizdiniais, kurie nėra susiję su kitais, buvusiais anksčiau.

Pavyzdžiui, tokie yra vaizdiniai apie būtinumą, egzistavimą, galimybę — jiems nereikia vaizdinių apie ką nors anksčiau buvusį, kas turėtų savyje tuos vaizdinius, nes jie yra aiškios, taisyklingos, prote įsitvirtinusios sąvokos. Ir jei kas nori išreikšti jas žodžiais, tai gali padaryti tik atkreipdamas į jas proto dėmesį, bet šitai nereiškia, kad jis nori jas išreikšti kuo nors aiškesniu už jas pačias.

Kad jis yra kas nors sudėtinga, o viskas, kas sudėtinga, yra 220

sukurta, ir tik po to galime tvirtinti, kad pasaulis sukurtas. Tas tvirtinimas būtinai turi kilti iš tokių tvirtinimų, iki kurių nebuvo kitų, kurių dėka jie galėtų turėti reikšmės. Tokie tvirtinimai yra pirminiai, protui akivaizdūs teiginiai. Tokie yra, pavyzdžiui, teiginiai, kad iš dviejų prieštaraujančių teiginių vienas visada yra teisingas, o kitas —

klaidingas ir kad visuma yra didesnė už savo dalį. Mokslas, kuris įgalina mus pažinti šiuos kelius — kelius, padedančius mums susikurti vaizdinius bei tvirtinimus, yra logika. Jos tikslas — pažinti mūsų minėtus kelius, kad galėtume atskirti tobulą vaizdinį nuo netobulo, tikrą — nuo beveik tikro, tikėtino arba abejotino; taigi iš visų šių vaizdinių ir teiginių mes galime remtis tik tobulu ir patikimu vaizdiniu, nekeliančiu abejonių tvirtinimu.

Esatis, sakome mes, būna dviejų rūšių. Vienai priklauso daiktai, kurie nebūtinai rodo savo egzistavimą. Tokie daiktai ir vadinami tikėtina esatimi. Kitai priklauso daiktai, kurių esmė visada ir būtinai rodo jų egzistavimą. Tokie daiktai vadinami būtina esatimi.

Jei mes susiduriame su tikėtina esatimi, tai spėjimas, kad ji neegzistuoja, nėra nesąmonė. Tikėtinos esaties būtis, kad ji egzistuotų, privalo turėti kokią nors priežastį. Kai ji atsiranda, toji esatis tampa „būtinai esanti kito dėka”. Tai rodo, jog iš to, kas nuo amžių buvo „tikėtina esatis savaime”, tapo „būtina esatimi kito dėka”. Šita galimybė turi būti kažkas amžina ar kažkas tokio, kas vienu laiku egzistuoja, o kitu — ne.

Galimų daiktų priežasties ir padarinio grandinė negali nei tęstis iki begalybės, nei sudaryti uždaro rato; ji turi būti prasidėjusi iš ko nors būtina, būtent iš pirmosios esaties.

O būtina esatis yra tokia, kad, jeigu spėsi, jog jos nėra, būtinai prieisi nesąmonę. Jos buvimas neturi priežasties. Ji egzistuoja ne ko nors kito dėka. Ji yra pirmoji daiktų egzistavimo priežastis. Tai rodo, kad būtinos esaties egzistavimas yra egzistavimo pradžia ir ji neturi jokių trūkumų.

Taigi šis egzistavimas yra visų tobuliausias, nepriklausantis nuo materijos, formos, veiksmo ir tikslo priežasčių.

221

Ji neturi būties esmės, panašios j tą, kokią turi, pavyzdžiui, kūnas. Tu galėtum sakyti, kad ji yra „esatis”, bet esaties apibrėžimas yra „daiktas”, o „daiktas” taip pat yra kūno apibrėžimas. Taigi apie būtiną esatį galima pasakyti tiktai tiek, kad ji yra būtina esatis, ir tai yra jos egzistavimas.

Tai rodo, jog būtina esatis neturi nei giminės, nei rūšinio skirtumo, nei apibrėžimo, nei įrodymų. Priešingai, ji pati yra visko įrodymas. Ji egzistuoja pati savaime kaip kas nors nepraeinama ir amžina, ji neturi nebūties, ir jos egzistavimas nebūna potencialus. O iš to matyti, kad ji negali nebūti, kad jos begaliniam egzistavimui nereikia nieko ir kad ji nepereina iš vienos būsenos į kitą.

Ji yra vieninga tiek ta prasme, kad jos tikrasis egzistavimas nepriklauso nuo ko nors kito, tiek ta, kad ji yra nedali, skirtingai nuo daiktų, turinčių dydį ir kiekybę. Jai, matyt, negalima priskirti nei kiekybės, nei laiko, nei vietos. Ji nėra kūnas. Ji yra vieninga ir ta prasme, kad jos esmės nesudaro kas nors pašalinis, nuo ko priklausytų jos egzistavimas.

Taip pat jos esmė negali būti išreikšta tokiomis sąvokomis, kaip materija, forma, giminė ir rūšinis skirtumas.

Ji neturi prieštaravimų. Ji yra grynas gėris. Ji — grynas protas, grynas proto pasiekimas ir grynu protu pasiekiamas dalykas,— visa tai joje sudaro tam tikrą vienovę.

Ji yra išmintinga, gyva, visagalė ir valinga. Ji — pati gražiausia, tobuliausia ir didingiausia. Ji pati patiria begalinį džiaugsmą. Ji —

pirmasis mylintysis ir pirmasis mylimasis.

Visų daiktų egzistavimas prasideda nuo jos, nes egzistuojantys daiktai turi jos egzistavimo požymį, ir tik tokiu būdu jie gali egzistuoti. Visa, kas yra, atsirado tam tikra tvarka, su jos egzistavimo požymiu.

Kiekvienas egzistuojantis daiktas, gavęs iš jos savo egzistavimą, priklauso tam tikrai kategorijai ir sudaro vieningą laipsnį. Daiktų būtį ji apibrėžia ne taip, tarsi siektų to paties, kaip ir mes. Ji nesiekia ko nors. Be to, daiktai neatsiranda iš jos natūraliai, be jos žinios ir nuožiūros.

Priešingai, daiktai iš jos atsiranda todėl, kad ji, pažindama save, yra 222

tarsi pradžia tvarkingos eilės gėrybių, kurios iš jos deramu būdu gauna egzistavimą. Taigi jos pažinimas yra priežastis egzistuoti daiktui, kuris yra jos pažinimo objektas. Jos pažinimas apie daiktus nėra laikinas. Ji yra visų daiktų buvimo priežastis ta prasme, kad daro juos amžinai egzistuojančius ir apskritai juos atskiria nuo neegzistavimo.

Bet tai nereiškia, kad ji suteikia jiems abstraktų egzistavimą po to, kai jie buvo neegzistuojantys. Ji yra pirmojo kūrinio priežastis. Kūrimo aktą sudaro daikto tolesnio egzistavimo išsaugojimas, o to daikto buvimo priežastis nėra jame pačiame, todėl to daikto egzistavimas nepriklauso nuo jokių kitų priežasčių, išskyrus ją, kaip kūrėją.

Visų daiktų santykis su ja kaip kūrėja yra vienodas (o tarp jos ir jos kūrinio nėra jokio tarpininko, nes pirmasis kūrinys yra kitų sukurtų daiktų priežastis). Ji yra tokia, kad jos veiksmai neturi trūkumų, o jų šaltinis — ji pati.

Pirmasis būtinos esaties kūrinys yra kažkas vienintelis, būtent pirmasis protas. Pirmajame kūrinyje akcidentiškai atsiranda daugybė, nes pats savaime jis yra tikėtina esatis, o Pradininko dėka — būtina esatis, nes ji pažįsta tiek pati save, tiek ir Pradininką. Pirmajame prote esanti daugybė neatsiranda iš Pradininko, nes egzistavimo galimybė priklauso pirmajam protui, o iš Pradininko ji gauna tam tikrą egzistavimo formą.

8

Iš pirmojo proto, kadangi jis yra būtina esatis ir kadangi jis pažįsta

Pradininką, atsiranda kitas protas, kuriame daugybė egzistuoja taip, kaip apie tai jau buvo kalbama ‘. O iš pirmojo proto, kadangi jis yra tikėtina esatis ir kadangi jis pažįsta pats save, atsiranda aukščiausia sfera su savo materija ir jai būdinga forma — siela. Aukščiausioji sfera ir jos forma tampa kitų daiktų, būtent dar vienos sferos ir dar vienos sielos, priežastimi.

Iš antrojo proto atsiranda dar vienas protas ir dar viena sfera, esanti žemiau aukščiausiosios sferos. Tas protas ir ta

223

sfera atsiranda iš jo tik dėl to, kad jame akcidentiškai atsiranda daugybė, apie ką kalbėjome iš pradžių, aiškindami pirmąjį protą.

Lygiai tokiu pačiu būdu iš šio proto atsiranda dar vienas protas ir dar viena sfera (o apie šių protų ir sferų kiekį mes žinome tik bendrais bruožais), taigi veiklių protų eilė baigiasi veikliu, nuo materijos atsietu protu, kuriuo baigiasi sferų kiekis. Šie protai, atsirasdami vienas iš kito, nesudaro begalinės eilės. Jie būna įvairūs, ir kiekvienas iš jų atskirai sudarą savo ypatingą rūšį. Paskutinis iš minėtų protų yra žemiškos sielos ir (sferoms tarpininkaujant) keturių elementų egzistavimo priežastis.

10

Iš elementų būtinai susidaro įvairūs tam tikrų proporcijų mišiniai, linkę įgauti augalinę, gyvulinę ir protingąją sielą iš tos substancijos, kuri yra pasaulio ir sferų, besisukančių apie pastovų, nejudantį centrą, tvarkos pirmasis šaltinis. Kaip tik iš šių sferų judėjimo ir jų susilietimo viena su kita tam tikra tvarka atsiranda keturi elementai.

Kiekvienas protas pažįsta tvarkingą eilę gėrybių, kurios būtinai atsiranda iš jo. Taigi jis tampa gėrybių, kurios turi iš jo atsirasti, priežastimi.

Dangaus kūnai turi žinių apie bendrybę ir atskirybę; jie įsivaizduoja tam tikrą perėjimą iš vienos būsenos į kitą vaizduotės dėka. Šios vaizduotės dėka jiems atsiranda kūniška vaizduotė, kuri yra tiesioginė judėjimo priežastis. Iš atskirų vaizduotės objektų atsiranda kūniško judėjimo tolydumas, o šie pakitimai savo ruožtu tampa keturių elementų pasikeitimo ir visų tų pakitimų, kurie įvyksta atsiradimo ir išnykimo pasaulyje, priežastimi.

11

Dangaus kūnų buvimas kame nors atskirame, būtent jų sukeltame besisukančiame judėjime, tampa keturių elementų buvimo vienoje pirmojoje materijoje priežastimi. Jų judėjimo skirtumas tampa keturių formų skirtumo, o jų perėjimas iš vienos būsenos į kitą — keturių elementų pakitimo, atsirandančiojo atsiradimo ir nykstančioje išnykimo priežastimi.

224

Nors dangaus kūnai ir keturi elementai turi tą bendrą savybę, kad jie sudaryti iš materijos ir formos, vis dėlto dangaus sferų ir kūnų materija skiriasi nuo keturių elementų materijos įr to, ką jie sudaro. Lygiai taip pat ir sferų bei dangaus kūnų formos skiriasi nuo keturių elementų formų, nors visi jie pasižymi kūniškumu, nes spėjama, kad jie turi tris matmenis.

Jeigu yra taip, tai pirmoji materija negali egzistuoti atskirai nuo formos, lygiai kaip ir natūrali forma — atskirai nuo materijos. Priešingai, pirmajai materijai reikalinga forma, kad jos dėka ji galėtų aktualiai egzistuoti. Pirmoji materija ir forma negali būti viena kitos egzistavimo priežastis; yra tam tikra priežastis, kuri sąlygoja viena kitos egzistavimą; yra tam tikra priežastis, kuri sąlygoja vienos ir kitos egzistavimą kartu.

12

Dangaus judėjimas yra toks besisukantis judėjimas, kuriame judantysis keičia padėtį, o praeinantis judėjimas yra judėjimas, kuriame judantysis keičia vietą.

Paprastiems kūnams būdingas kiekybės ir kokybės judėjimas, taip pat tiesiaeigis judėjimas. Pastarasis būna dviejų rūšių: vienas jų eina nuo centro, o kitas — į centrą. Sudėtinių kūnų judėjimas priklauso nuo vyraujančių juose vienų ar kitų paprastų kūnų, kokie yra keturi elementai.

13

Judėjimo ir ramybės pradas, jeigu jis neatsiranda iš išorės arba iš valios, vadinamas gamta. Kitų rūšių judėjimai vyksta arba nevalingai — tokiu atveju jų pradai vadinami augaline siela, arba valingai — šiuo atveju jų pradai, nesvarbu, ar jie vienodi, ar skirtingi, vadinami gyvuline ir sferos siela.

Su judėjimu susiję tai, kas vadinama laiku. Laiko riba vadinama momentu.

Judėjimas laiko atžvilgiu negali turėti nei pradžios, nei pabaigos.

Vadinasi, turi egzistuoti kas nors judantis ir kas nors judinantis. Jeigu judinantis būtų kartu ir judantis, tai jam būtų reikalingas kitas judintojas, nes judantis yra neatskiriamas nuo judintojo, ir nė vienas daiktas nejuda pats savaime. O jeigu taip, tai čia negali būti begalinės eilės, ir mes turime prieiti prie tokio judintojo, kuris pats savaime nejuda,— prie-

225

šingu atveju mums reikėtų sutikti, jog egzistuoja begalybė judinamų daiktų porų, o to būti negali.

Judintojas, kuris pats nejuda, turi būti vienas. Jis negali nei turėti dydžio, nei būti kūniškas, nei dalomas, nei daugybė.

14

Apimančio kūno paviršius ir apimamo kūno paviršius vadinamas vieta. Tuštuma neegzistuoja. Kryptį erdvėje sąlygoja dangaus kūnai, nes jie supa viską ir turi centrą. Kūne, kuris turi natūralią trauką, neatsiranda priverstinė trauka: kai jo prigimtyje yra polinkis judėti apskritimu, jame negali atsirasti polinkis judėti tiesia linija. Kiekvienas laikinas daiktas turi polinkį judėti tiesia linija, o dangaus sfera iš prigimties linkusi judėti apskritimu.

15

Nėra tokio dydžio, kuris po padalijimo taptų kažkuo, jau neturinčiu dalių;

kūnų nesudaro tokios dalys, kurios neturėtų savo dalių. Dalys, neturinčios savo dalių, nesudaro nei kūno, nei judėjimo, nei laiko. Daiktai, turintys dydį, ir skaičiai, turintys tam tikrą tvarką, negali būti aktualiai begaliniai. Lygiai taip pat ir atstumas negali nusitęsti be galo į tuštumą arba į užpildytą erdvę, nes beribiškumo egzistavimas neįmanomas. Lygiai taip pat ir judėjimas negali būti tolydus, išskyrus judėjimą apskritimu (nuo šio judėjimo priklauso laikas). Tiesia-eigis judėjimas tolydumu nepasižymi nei tada, kai nukreipiamas viena kuria nors kryptimi, nei tada, kai pasisuka, nei tada, kai pasisukdamas daro kampą.

16

Kiekvienas kūnas turi ypatingą vietą, į kurią jį traukia. Jeigu kūnas yra nesudėtinis, tai būtina, kad jo vieta ir figūra visuomet turėtų tą pačią formą ir kad tarp jų nebūtų jokio skirtumo. Toks yra sferinis kūnas, ir todėl kiekvienas iš keturių paprastų kūnų yra rutulio formos. Kiekvienas kūnas turi savo savarankiško judėjimo pradą. Kūnų skirtingumo priežastis—

juose esančių pradų skirtingumas. Paprasti kūnai, iš

226

kuriu sudarytas pasaulis, turi vietų, kuriose jie būna, bet, atskirai paimti, jie vietų neturi. Pasaulis susideda iš paprastų kūnų, sudarančių vieningą rutulį; už pasaulio ribų nieko nėTa. Vadinasi, pasaulis nėra kokioje nors vietoje ir nesibaigia tuštuma arba užpildyta erdve. Kiekvienas gamtos kūnas, pasiekęs savo tikrąją vietą, pradeda judėti tik per prievartą. Sis kūnas atskirtas nuo savo vietos, jis natūraliai juda jos link.

17

Dangaus sferos prigimtis yra ypatinga: dangaus sfera nėra nei šilta, nei šalta, nei sunki, nei lengva. Niekas neprasiskverbia į dangaus sferą; joje nėra tiesiaeigio judėjimo prado; jos judėjime nėra prieštaravimo. Dangaus sfera egzistuoja ne tam, kad iš jos atsirastų kas nors kita.

Toks yra jos egzistavimas. Sferos judėjimo šaltinis yra siela, o ne gamta.

Jos judėjimą sukelia ne aistra arba pyktis, bet tai, kad ji jaučia polinkį prilygti atskirtam nuo materijos protui. Kiekvienas dangaus kūnas turi ypatingą, nematerialų protą, kuriam jis stengiasi prilygti, ir visų šių kūnų siekimas negali būti nukreiptas į vieną tos pačios rūšies daiktą;

kiekvienas šis kūnas turi savo meilės objektą, skirtingą nuo kito meilės objekto. Tačiau turi jie ir bendrą meilės objektą, būtent pirmąjį mylimąjį.

Kiekvieno jų judinanti jėga būtinai yra begalinė, o jų kzū-niškos jėgos būtinai ribotos. Negali būti, kad ribota jėga judintų kokį nors kūną per begalinį laiką arba kad ribotas kūnas judėtų begaline jėga; lygiai taip pat neįmanoma, kad koks nors kūnas būtų kito kūno egzistavimo priežastis arba kad jis būtų sielos ir proto priežastis.

Kūnuose, susidedančiuose iš keturių elementų, yra ne tik potencijų, skatinančių juos veikti,— šiluma ir šaltis,— ir potencijų, skatinančių juos pakęsti veikimą,— drėgmė ir.sausumas. Juose yra ir kitų veikiančių ir pasyvių potencijų, tokių, kaip skonis, veikiąs liežuvyje ir burnoje, ir uoslė, veikianti uoslės organe, taip pat tokių, kaip tvirtumas, minkštumas, kie-

227

tumas ir klampumas; visos šios potencijos atsiranda iš keturių pirminių potencijų.

Kūnas, iš prigimties pasižymintis didele šiluma, yra ugnis; kūnas, pasižymintis dideliu šaltumu, yra vanduo; kūnas, pasižymintis dideliu tekamumu, yra oras; kūnas, pasižymintis dideliu tankumu, yra žemė. Šie keturi elementai, kurie sudaro atsiradimo ir išnykimo pagrindą, gali pavirsti vienas kitu. Atsirandantys ir išnykstantys daiktai atsiranda iš mišinių. Mišiniai būna įvairių proporcijų, kurios ir verčia daiktus įgauti tam tikras formas, sudarančias jų egzistavimo pagrindą.

19

Iš šių formų atsiranda pojūčiais suvokiamos kokybės. Šios kokybės nyksta ir tampa kitomis, o formos lieka tokios, kokios buvo. Tai, kas susidaro iš keturių mišinių, išsaugo savo potencijas bei formas ir neišnyksta. Tikroji mišinio prigimtis priklauso nuo pagrindinių keturių kokybių pakitimo ir jų perėjimo iš vienos priešybės į kita.

Priešybės atsiranda iš pagrindinių potencijų ir jų tarpusavio sąveikos, o dėl to susidaro tarpinė kokybė.

Tuo ir pasireiškia begalinė aukščiausiojo kūrėjo išmintis, nes jis sukūrė elementus, sudarė iš jų įvairius mišinius, suteikė kiekvienam iš jų ypatingą rūšį ir padarė kiekvieną toli gražu neproporcingą mišinį kiekvienos toli gražu netobulos rūšies priežastimi. Kaip tik jis apdovanojo žmones proporcingesniu mišiniu, kad jie galėtų įgauti protingą sielą.

Kiekviena augalo rūšis taip pat turi tam tikrą sielą, kuri yra tos rūšies forma, ir šita forma gimdo galias, kurios kartu su joms tarnaujančiais organais ir daro šitą rūšį tobula. Lygiai tas pat pasakytina ir apie kiekvieną gyvūno rūšį.

20

Iš visų gyvūnų žmogus išsiskiria ypatingomis savybėmis, nes jis turi sielą, iš kurios atsiranda galių, veikiančių per kūno organus. Be to, žmogus turi tokią galią, kuri veikia ne per kūno organą; ši galia yra protas. Minėtoms galioms priklauso maitinančioji, augimo, dauginimosi galia, be to, kiekviena iš jų turi tam tikrą joms tarnaujančią galią. Suvokimo galioms priskiriamos išorinės galios ir vidinis pojūtis, būtent: vaiz-

228

duotės, nuovokos, atminties, mąstymo galia ir judinančios aistros bei pykčio galios, kurios priverčia judėti kūno dalis. Kiekviena iš šių mūsų išvardytų galių veikia per tam tikrą organą, ir kitaip būti negali. Nė viena iš šių galių neegzistuoja atskirai nuo materijos.

21

Toms galioms priklauso ir praktinis protas, tas, kuris nurodo, kokie žmonėms būdingi veiksmai turi būti įgyvendinti.

Sielos galioms priklauso ir spekuliatyvus protas, kurio dėka sielos substancija tampa tobula ir aktualiai protinga. Šis protas yra nevienodas:

vienu atveju jis pasireiškia kaip materialus, kitu — kaip valdantis, trečiu

— kaip įgytas.

Šitos galios, suvokiančios protu suvokiamus dalykus, yra paprasta nekūniška substancija. Ji pereina iš potencialios būklės į aktyviąją ir nuo materijos išsilaisvinusio, t. y. veikliojo, proto, sužadinančio jos aktyvumą, dėka ji tampa tobulu protu.

Protu suvokiami dalykai negali būti kas nors dalus ar turintis būtį. Sielos substancija egzistuoja atskirai nuo materijos; ji išlieka po kūno mirties, ir joje nėra irstančių jėgų. Ji — vienatinė substancija, ji — žmogus su savo tikrąja prigimtimi; jos galios pasiskirsčiusios organuose. Formų kūrėjas ją sukuria tuomet, kai atsiranda kas nors, sugebantis ją priimti.

Tas kas nors yra kūnas: kai jis yra, atsiranda ir toji substancija. Ji yra kūnas. Ir dvasia, esanti viename iš kūno organų, būtent širdies gelmėje, yra pirmoji sielos buveinė. Siela negali egzistuoti pirmiau už kūną, kaip tvirtina Platonas. Lygiai taip pat ji negali persikelti iš vieno kūno į kitą, kaip tvirtina mokymo apie sielų persikėlimą šalininkai.

Po kūno mirties siela patiria ir palaimą, ir kančias. Tokios įvairių sielų būsenos yra skirtingos — tai priklauso nuo to, ką jos užsitarnavo. Visa tai lemia būtinumas ir teisingumas. Pavyzdžiui, nuo to, kaip žmogus prižiūri savo kūno sveikatą, priklauso kūno ligos.

Sėkmė priklauso nuo aukščiausiojo Alacho dešiniosios rankos; sėkmė lydi tą, kuris tam sukurtas.

Dievo mintis tvyro virš visko, kas yra; ji susijusi su kiekvienu atskiru daiktu, ir kiekviena esatis neišvengia aukščiausiojo siunčiamos lemties ir nuosprendžio. Lygiai taip pat ir ne-

229

gandos neišvengia jo nuosprendžio, nes jos tarsi pririštos seka paskui tą, iš ko neišvengiamai gimsta blogis. Jos susijusios su tuo, kuris turi atsirasti ir išnykti. Tačiau tos negandos iš dalies vertos pagyrimo, nes, jei nebūtų jų, nebūtų ir gėrio. Jeigu didis gėris, sudarantis daiktų vertę, dingtų iš jų dėl menko blogio trupinėlio, kurio neįmanoma išvengti, tai blogio būtų kur kas daugiau.

Versta iš: HsSpaHHBie nponsBeAsnaa mmcah-TeAeS crpaH EAmKHero h CpeAHero

BocroKa IX— XIV bb.—M, 1961, c. 165—174. Vertė Leonas Valkūnas

ABU’L VALIDAS IBN RUŠDAS

(1126-1198)

Validas Muhamedas ibn Ahmedas ibn Muhamedas Ibn Rušdas (lotynizuota forma —

Averojus) gimė Kordoboje (Ispanija), kadijo (teisėjo) šeimoje. Iš mažens, tėvui vadovaujant, jis susipažino su islamo teologija ir teise, arabų literatūra, vėliau gilinosi į medicinos, matematikos ir filosofijos studijas. Kaip nepaprastai teisingą ir dorą vyrą, kalifas paskyrė jį

Sevilijos (Ispanija), po to Kordobos miesto kadiju. Į gyvenimo pabaigą buvo persekiojamas ortodoksinės islamo dvasininkijos ir ištremtas iš Kordobos.

Tik prieš pat mirtį kalifas pasikvietė jį pas save į Maroką.

E. Renano apskaičiavimu, Ibn Rušdas yra parašęs 78 veikalus Įvairių mokslų klausimais. Nemažą jo kūrybinio palikimo dalį sudaro Aristotelio, Platono, ai Farabio, Ibn Sinos, ai Gazolio ir kitų filosofų veikalų komentarai — iš viso 38. Dėl to amžininkų jis buvo vadinamas Didžiuoju komentatoriumi. Iš originalių filosofinių jo darbų svarbiausias yra traktatas „Paneigimo paneigimas” (apie 1180 m.). Tai atsakymas

251

į al Gazolio „Filosoių paneigimą”. Iš kitų svarbesnių Ibn Rušdo filosofinių traktatų dar paminėtini tokie: „Samprotavimai apie protą”, „Samprotavimas apie silogizmą”, „Laiko problema”, „Apie pirmąjį judintoją”, „Mokslo apie sielą problemos” ir kiti.

Chrestomatijoje spausdinamos ištraukos iš traktatų „Paneigimo paneigimas”

ir „Samprotavimas apie religijos ir filosofijos ryšį”. Pastarajame traktate atsispindi tos Ibn Rušdo pažiūros, kurių pagrindu viduramžiais susiformavo dviejų tiesų koncepcija.

PANEIGIMO PANEIGIMAS Samprotavimas apie pasaulio amžinumą

Dėstydamas filosofų argumentus apie pasaulio amžinumą. Abu Hamidas ‘ sako:

„Iš įrodymų, priklausančių šiam skyriui, mes sustosime tik ties tais, kurie daro įspūdį protui.

Šį skyrių sudaro keturi įrodymai.

Pirmasis įrodymas. Filosofai kalba, jog absoliučiai neįmanoma, kad kas nors, turintis pradžią laiko atžvilgiu, būtų kilęs iš ko nors amžina.

Juk jeigu tarsime, pavyzdžiui, kad egzistuoja kas nors amžina ir kad pasaulis pradėjo atsirasti iš jotam tikru laiku, tai bus aišku, kad jis neatsirado anksčiau, nes anksčiau tam nebuvo sąlygojančio prado ir pasaulio egzistavimas buvo tik gryna galimybė. Jeigu pasaulis turi pradžią laiko atžvilgiu, tai neįmanoma, kad sąlygojantis pradas taptų arba netaptų naujas.

Jeigu jis netaptų naujas, tai pasaulis kaip^ ir anksčiau liktų tokia pati gryna galimybė. Jeigu sąlygojantis pradas tapo naujas, tai jo atžvilgiu būtų galima iškelti tą patį klausimą, būtent: kodėl jis sąlygojo kaip tik tuo „dabar”, o ne anksčiau? Ir tada mes arba gautume begalinę eilę, arba prieitume prie tokio prado, kuris sąlygoja amžinai.

Antrąjį prieštaravimą pagrindiniams filosofų argumentams galima būtų išreikšti taip: jūs manote, jog negalima pripažinti, kad tai, kas atsiranda laiko atžvilgiu, yra sukurta amžinos esybės, bet vis dėlto jūs turite tai pripažinti, nes pasaulis pil-

252

nas įvykių, o jie turi priežastis. Butų absurdiška manyti, kad vieni įvykiai sukelia kitus, ir taip iki begalybės; protingas •žmogus negali tuo patikėti. Jeigu tai būtų įmanoma, tai jūs galėtumėte nepripažinti kūrėjo ir nekalbėti apie būtiną esatį, nuo kurios priklauso galima esatis. Bet jeigu įvykių grandinė turi ribą, tai kaip tik ši riba ir turi būti amžina esybė;

bet tokiu atveju filosofai turi pripažinti, jog tai, kas turi pradžia laiko atžvilgiu, yra sukurta amžinos esybės”.

Aš sakau:

Jeigu filosofai tokiais argumentais įrodinėtų, jog egzistuoja amžina esybė, remdamiesi tuo, kas turi pradžią laiko atžvilgiu, t. y- jeigu jie sutiktų, jog tai, kas turi pradžią laiko atžvilgiu, yra kilęs iš amžinos esybės, tai jie negalėtų išvengti abejonių šiuo klausimu.

Bet tau dera žinoti, jog filosofai mano, kad vienas dalykas, turintis pradžią laiko atžvilgiu, atsirado iš kito taip, jog keletas šių atsiradimų akcidentiškai tęsiasi be galo, jeigu jie kartojasi ribotoje baigtinėje materijoje; pavyzdžiui, vieno iš dviejų praeinančių dalykų sunaikinimas yra būtinas, kad galėtų egzistuoti kitas. Taigi, kad vienas žmogus galėtų pagimdyti kitą, būtina sąlyga, jų nuomone, yra tai, kad pirmesnis žmogus žūtų ir taptų materija atsirasti trečiajam.

<. . .> Tai, kas turi pradžią laiko atžvilgiu ir atsiranda iš amžinos esybės, galima įsivaizduoti tik per judėjimą ratu, kuris yra panašus į amžiną judėjimą ta prasme, kad neturi nei pradžios, nei pabaigos, ir kuris yra panašus į judėjimą, turintį pradžią laiko atžvilgiu, ta prasme, kad kiekvieną jo dalį galima įsivaizduoti kaip ką nors praeinantį. Taigi šis judėjimas, kadangi jo dalys atsiranda tam tikru laiku, yra pradžia daiktų, atsiradusių laike, ir kadangi laikas savo visuma yra amžinas, tai jis sudaro amžinos esybės veiklą.

<…> Tik per amžinojo elemento veiklą galima suprasti, kad judėjimas neturi nei pradžios, nei pabaigos ir ta prasme jis yra pastovus, nes pats savaime jis ne pastovus, bet kintantis.

Kadangi Abu Hamidas tai žino, jis sako:

„Norėdami to išvengti, filosofai taiko ypatingą metodą, kurį mes trumpai ir aprašysime”.

253

Jis sako:

„Antrasis jų argumentas šiuo klausimu. Jie tvirtina taip.

Tas, kuris kalba, kad pasaulis yra paskesnis už Alachą, o Alachas — pirmesnis už pasaulį, tad iš to galima suprasti tik tai, kad Alachas yra pirmesnis už pasaulį ne laiko atžvilgiu, o iš esmės, panašiai, kaip vienetas yra pirmesnis už dvejetą savo prigimtimi, nors jie gali egzistuoti vienu metu, ir panašiai, kaip priežastis yra pirmesnė už veiksmą; pavyzdžiui, žmogaus judėjimas yra pirmesnis už jį lydinčio šešėlio judėjimą, rankos judėjimas yra pirmesnis už žiedo judėjimą, o rankos judėjimas vandenyje yra pirmesnis už to vandens judėjimą, nes visa tai vyksta vienu metu, bet vienas dalykas — priežastis, o kitas — veiksmas.

Juk yra sakoma: šešėlis juda, judant žmogui, ir vanduo juda, judant rankai vandenyje, bet nesakoma, kad žmogus juda, judant šešėliui, ir ranka juda, judant vandeniui, nors šie judėjimai vyksta vienu metu.

Jeigu „kūrėjas yra pirmesnis už pasaulį” reiškia būtent tai, tai šitai rodo, jog arba jie abu turi turėti pradžią laiko atžvilgiu, arba jie abu turi būti amžini, nes neįmanoma, kad vienas turėtų pradžią laiko atžvilgiu, o kitas būtų amžinas.

Jei tai reiškia, kad kūrėjas yra pirmesnis už pasauli ir laiką ne iš esmės, o laiko atžvilgiu, tai iki pasaulio ir laiko egzistavimo buvo laikas, kai pasaulis neegzistavo, nes iki egzistavimo buvo nebūtis, o Alachas buvo pirmiau už ją ilgą laiką, turėjusį pabaigą, bet neturėjusį pradžios. Bet tokiu atveju iki laiko buvo begalinis laikas, o tai jau prieštaravimas.

Vadinasi, tvirtinimas, kad laikas turėjo pradžią, yra nesąmonė. O jeigu laikas, kuris yra judėjimo matas, turi būti amžinas, tai ir judėjimas turi būti amžinas. Jeigu judėjimo amžinumas yra būtinybė, tai būtinas ir amžinumas judančioje, kurio judėjimo trukmės dėka tęsiasi laikas.

Į tai galima atkirsti taip. Laikas pagimdytas ir sukurtas, o iki jo apskritai nebuvo laiko. Mūsų žodžiai, kad Alachas yra pirmesnis už pasaulį ir laiką, turi tokią prasmę: jis egzistavo iš pradžių be pasaulio ir laiko, o vėliau su pasauliu ir laiku. Mūsų žodžiai, kad Alachas egzistavo be pasaulio, reiškia tik kūrėjo (šlovė jam!) esmės buvimą ir pasaulio esmės nebuvimą. O mūsų žodžiai, kad jis egzistavo kartu su pasauliu, reiškia tik dviejų esmių buvimą. <.. .>”

254

Aš sakau:

Šie žodžiai klaidingi, neteisingi, nes jau buvo įrodyta, kad čįa yra dvi esmių rūšys: viena, kuriai būdingas judėjimas (šita rūšis negali būti atskirta nuo laiko), antra, kuriai nebūdingas judėjimas (ji amžina, ir laikas negali būti jos atributas).

Rūšis, kuriai būdingas judėjimas, yra pažįstama pojūčiais ir protu; o rūšies, kuriai nebūdingas nei judėjimas, nei kitimas, egzistavimas yra įrodytas kiekvienam, kas pripažįsta, kad bet kuris judėjimas turi judintoja, o kiekvienas veiksmas turi priežastį ir kad priežastys, judinančios viena kitą, nesudaro begalinės eilės, o užsibaigia pirmąja absoliučiai nejudančia priežastimi.

Lygiai taip pat įrodyta, kad toji esmė, kuriai nebūdingas judėjimas, yra priežastis esmės, kuriai būdingas judėjimas. Įrodyta ir tai, kad esmė, kuriai būdingas judėjimas, negali būti atskirta nuo laiko ir kad esmė, kuriai nebūdingas judėjimas, visiškai laisva nuo laiko atributo.

Jeigu taip yra, tai vienos esmės egzistavimas anksčiau už kitą (aš turiu galvoje tą, kuri laisva nuo laiko) nėra nei pirmavimas laiko atžvilgiu, nei priežasties buvimas anksčiau už veiksmą, o priežastis ir veiksmas būdingi judančių daiktų prigimčiai, pavyzdžiui, žmogui, esančiam anksčiau už savo šešėlį. Kaip tik dėl to apsirinka kiekvienas, kuris nejudančio pirmavimą judančio atžvilgiu prilygina vieno judančio daikto pirmavimui kito atžvilgiu, nes tik dviejų judančių daiktų atžvilgiu galima tvirtinti, kad jie arba vienalaikiai, arba vienas iš jų laiko atžvilgiu yra pirmesnis už kitą arba eina po kito. <.., .>

<.. .> Kaipgi galima manyti, jog prieš veiksmą, atliekamą amžinos esybės „dabar”, negali būti kito veiksmo, o prieš šį — trečio ir taip toliau iki begalybės, nes iki begalybės trunka šios amžinos esybės egzistavimas?

Tai būtinai rodo, kad veiksmas to, kurio buvimas negali būti nei laiko lydimas, nei jo apribotas iš abiejų pusių, taip pat negali būti nei apribotas laiko, nei lydimas kokios nors apribotos laiko atkarpos.

Juk bet kurios esybės veiksmas laiko atžvilgiu ne atsilieka nuo jos egzistavimo, išskyrus tą atvejį, kai pasitaiko kliūtis, neleidžianti jai egzistuoti iki tobulybės, arba kai kalbama apie esybes, galinčias laisvai pasirinkti, bet pasirenkant patiriančias sunkumų. Vadinasi, tas, kuris mano, kad iš amžinos esybės kyla tik toks veiksmas, kuris turi pradžią laiko atžvilgiu, kar-

255

tu pripažįsta, kad jos veiksmas tam tikru atžvilgiu yra prį. verstinis ir šiuo atžvilgiu nepriklauso nuo jos pasirinkimo

Abu Hamidas sako:

„Trečiasis pasaulio amžinumo įrodymas.

Filosofai atkakliai laikosi tokio savo tvirtinimo: pasaulis galėjo būti iki savo egzistavimo, nes nesąmonė būtų manyti, jog pasaulis iš pradžių turėjo būti negalimas, o po to turėjęs tapti galimas, ši galimybė neturi pradžios, t. y. ji niekada nekintanti, ir pasaulio egzistavimas visada yra galimas, nes jokioje laiko atkarpoje pasaulio egzistavimas negali būti laikomas negalimu-o jeigu galimybė yra amžina, tai amžina ir tai, kas yra galima.

Mūsų pasakymo, kad pasaulio egzistavimas yra galimas, prasmė ta, jog pasaulio egzistavimas nėra negalimas; o jeigu jo egzistavimas yra amžinai galimas, tai jis niekada nėra negalimas, nes priešingu atveju, jeigu jis kada nors būtų buvęs negalimas, mūsų tvirtinimas, kad pasaulio egzistavimas yra amžinai galimas, būtų klaidingas; o jeigu būtų klaidingas mūsų tvirtinimas, kad pasaulio egzistavimas yra amžinai galimas, tai ir mūsų tvirtinimas, kad ši galimybė amžina, būtų klaidingas.

O jeigu būtų klaidingas mūsų tvirtinimas, kad ši galimybė amžina, tai būtų teisingas mūsų tvirtinimas, kad ši galimybė turi pradžią; ir jeigu būtų tiesa, kad ši galimybė turi pradžią, tai pasaulis iki to laiko nebūtų buvęs galimas, ir reikėtų pripažinti tokį laiką, kai pasaulis nebuvo galimas ir Alachas jo nevaldė.

Tam prieštarauja šis tvirtinimas. Laiko atžvilgiu pasaulio pradžia visada buvo galima, taigi, suprantama, nėra tokio laiko, kurio negalima būtų įsivaizduoti kaip jo pradžios. Bet nors ši pradžia galėjo būti bet kuriuo metu, ji vis dėlto neprasidėjo bet kuriuo metu, nes tikrovė ne sutampa su galimybe, o skiriasi nuo jos.

Tai panašu į jų samprotavimą apie vietą: jie sako, kad pasaulis galėjo būti didesnis negu yra, arba kad galėjo būti sukurtas koks nors kūnas virš egzistuojančio pasaulio ir dar vienas kūnas virš šito ir taip toliau iki begalybės, kad yra neribota galimybė didinti šį pasaulį, bet kad negali būti absoliučiai užpildytos begalinės erdvės, kaip nėra ir begalinio, neriboto egzistavimo.

Bet, kaip tvirtinama, galimybė — tai kūnas, turintis ribotą paviršių, tačiau šio kūno matmenys nėra nustatyti — koks jis: didelis ar nedidelis. Tas pat tinka ir tam, kas gali atsirasti — galimi jo egzistavimo

256

pradai taip pat neapibrėžti: neaišku, ar jie bus anksčiau ar vėliau. Čia apibrėžta tai, kad pasaulis yra kas nors atsiradęs laiko atžvilgiu, o tai ir yra tai, kas galima, ir daugiau nieko”.

Aš sakau:

Tie, kurie mano, jog iki pasaulio egzistavimo buvo vienintelė, niekada nesibaigianti galimybė, turi sutikti ir su tuo, kad pasaulis yra amžinas. O

tie, kurie, panašiai kaip Abu Hamidas savo atsakyme, tvirtina, kad iki šio pasaulio buvo begalybė galimų pasaulių, turi sutikti ir su tuo, kad iki to pasaulio buvo kitas pasaulis, o iki to antrojo — trečias, ir taip toliau iki begalybės, panašiai kaip būna su atskirais žmonėmis, ypač kai manoma, kad to, kas buvo anksčiau, išnykimas yra sąlyga atsirasti vėliau egzistuojančiam.

Pavyzdžiui, jeigu Alachas (tebūnie jis išaukštintas!) iki šio pasaulio galėjo sukurti kitą pasaulį, o iki šio antrojo — trečią, tai ši eilė turėtų tęstis iki begalybės arba ši eilė būtų turėjusi užsibaigti tokiu pasauliu, iki kurio kitas pasaulis nebūtų galėjęs būti sukurtas (tačiau mutakalimai šito netvirtina ir nepateikia kaip argumento, norėdami įrodyti, jog pasaulis yra atsiradęs laiko atžvilgiu).

Nors premisa, kad iki šio pasaulio galėjęs būti kitas pasaulis ir taip toliau iki begalybės, ir neatrodo absurdiška, tačiau, kiek atidžiau pasižiūrėjus, ji pasirodo absurdiška, nes ji reikštų, kad visata turi prigimtį individo, egzistuojančio šiame atsirandančiame ir nykstančiame pasaulyje, taigi jos kilmė iš pirmojo prado būtų panaši į kilmę iš jos atsiradusio individo, kitaip sakant, ji turėtų atsirasti dėl kokio nors amžinai judančio kūno ir kokio nors amžino judėjimo.

Bet tokiu atveju šis pasaulis sudarytų kokio nors kito pasaulio dalį, panašiai kaip būna su atsirandančiais ir išnykstančiais šio pasaulio individais, ir tada ši eilė arba būtinai baigsis pasauliu, amžinu kaip kas nors atskira, arba ji bus begalinė. O

jeigu būtinai reikia nutraukti šią eilę, tai geriausia ją nutraukti šiame pasaulyje, t. y. laikyti šį pasaulį amžinu, vieninteliu.

Abu Hamidas sako:

„Ketvirtasis filosofų įrodymas toks. Jie sako, jog iki kiekvieno daikto atsiradimo būna jame esanti materija, nes atsirandančiam daiktui negali jos nereikėti. Dėl to materija niekada neatsiranda; tai, kas atsiranda,— tiktai jos formos, akci-dencijos ir savybės. Šio įrodymo esmė yra ta, kad kiekvienas atsirandantis daiktas iki savo atsiradimo turi būti arba galima,

257

arba negalima, arba būtina esatis. Atsirandantis daiktas negali būti negalima esatis, nes tai, kas negalima, savaime apskritai neegzistuoja;

jis negali būti ir būtina esatis, nes tai, kas būtina, savaime apskritai nebūna neegzistuojantis; vadinasi, atsirandantis daiktas yra galima esatis pati savaime. Taigi šis daiktas iki savo atsiradimo turi galimybę atsirasti, bet atsiradimo galimybė yra santykinis atributas, kuris pats savaime egzistuoti negali. Vadinasi, šiai galimybei reikia subs-? trato, su kuriuo ji galėtų susijungti; bet nėra kito substrato, f išskyrus materiją, ir galimybė su ja susijungia taip, jog mesi galime sakyti, kad ši materija gauna šilumos arba šalčio, bal-1 tumo arba juodumo, judėjimo arba ramybės, t. y. kad joje; atsiranda savybių ir pakitimų, dėl kurių galimybė ir yra materijos atributas. <. . .>

Kaip priekaištą galima pasakyti, jog galimybė, apie kurią kalba filosofai, kyla iš proto sprendimo, ir mes vadiname ga-į limu tai, ką protas laiko egzistuojančiu ir nelaiko negalimu; jeigu protas ko nors egzistavimą laiko negalimu, tai mes ir vadiname tą ką nors negalimu; pagaliau mes vadiname ką nors būtinu, jei manome, kad jo nebuvimas negalimas. Tai vis proto sprendimai, kurie rodo, jog galimybė nereikalauja ko nors egzistuojančio ir todėl nebūna jo atributas. <…>”

Aš sakau:

Tai — sofistinis samprotavimas, nes galimybė yra universa^ lija, kuri, kaip ir kitos universalijos, turi atskirų daiktų, zistuojančių ne prote, o pažinimas — tai ne visuotinės sąvokos pažinimas, o toks atskirų daiktų pažinimas, kurį sukuria protas atitraukdamas nuo atskirų daiktų vieną jiems bendrą prigimt ji esančią tarp skirtingų materijų. Todėl universalijos prigimti nėra tapati prigimčiai tų daiktų, kurių universalija ji yrč’ Abu Hamidas savo samprotavimais klaidina, nes jis tvirtinę jog galimybės prigimtis — tai universalijos prigimtis, ir ne kalba apie egzistavimą atskirų daiktų, kuriais pagrįsta ši unij versalija, t. y.

bendroji galimybės sąvoka. <. . .>

<. . .> Negalima abejoti, kad proto sąvokos reikšmingoj tik tiek, kiek protas, remdamasis jomis, sprendžia apie daikti esančių ne sieloje, prigimtį. Jeigu ne sieloje nebūtų nei galima’ nei negalima, tai nebūtų jokio skirtumo, ar egzistuoja proto

258

sąvokos, ar ne, lygiai taip pat nebūtų jokio skirtumo tarp proto ir vaizduotės. <. . .>

Abu Hamidas sako:

„Jeigu kas pasakys, jog visus priekaištus jūs grindėte vienų abejotinų teiginių priešpriešinimu kitiems, bet viskas, ką jūs nurodėte, yra abejotina, į tai mes atsakysime taip: prieštaravimą, kuris būtinai parodo samprotavimo klaidingumą ir kai ką paaiškina, sudaro tai, kad nurodomos prieštaringos pažiūros ir jų pagrindimas. Šioje knygoje mes nekėlėme sau kito uždavinio, kaip tik atskleisti filosofų mokslo neaiškumą bei jų įrodymų klaidingumą, kad įrodytume jų nenuoseklumą. Šitą pokalbį mes tęsėme ne tam, kad paremtume kokį nors ypatingą mokslą. Todėl mes apsiribojame šios knygos tikslu ir nesileidžiame į tolesnius samprotavimus dėl įrodymų apie pasaulio kilmę laiko atžvilgiu, nes vienintelis mūsų tikslas —

paneigti filosofų tvirtinimus, kad jie pažinę pasaulio amžinumą. Bet užbaigę šią knygą, jeigu Alachas pageidaus, mes sukursime ypatingą knygą, kurioje bus pagrįstas tikrasis mokslas. Šią knygą pavadinsime ,,Tikėjimo pagrindais”. Joje mes pagrindinėsime taip pat stropiai, kaip šioje knygoje paneigėme”.

Aš sakau:

Vienų abejotinų teiginių priešpriešinimas kitiems ne paneigia, o tik sukelia nustebimą ir abejones tų, kurie lygina vieną abejotiną teiginį su kitu, nesuprasdami, dėl ko vienas teiginys yra abejotinas, o kitas, jam priešingas abejotinas teiginys — klaidingas. ..

Pradėdamas jaudinti savo skaitytojus ir sukeldamas jiems nustebimą, Abu

Hamidas turėjo iš pradžių nustatyti tiesą, kad neatsitiktų taip, jog skaitytojas numirs iki to laiko, kol susipažins su žadėtąja knyga, arba jis pats numirs, neparašęs šios knygos. Bet mūsų ši knyga taip ir nepasiekė, matyt, jis ir neparašė jos. O žodžius, kad savo knygoje jis neturėjęs tikslo palaikyti kokį nors ypatingą mokslą, jis pasakė dėl to, kad žmonės nepagalvotų, jog jo tikslas buvęs palaikyti ašaritų2 mokslą. Iš jam priskiriamų knygų matome, kad metafiziniuose moksluose jis remiasi filosofų mokslu. Tai aiškiausiai paliudija ir patikimiausiai patvirtina jo knyga, pavadinta „Šviesos niša”.

259

SAMPROTAVIMAS APIE RELIGIJOS IR FILOSOFIJOS RYŠĮ

Šio samprotavimo tikslas — išsiaiškinti religijos požiūriu, ar filosofijos ir logikos mokslų studijavimas yra kažkas religijos leista, ar kažkas jos smerkiama, ar nurodyta arba kaip kažkas pagirtina, arba kaip kažkas privaloma.

Jeigu mes sakome, kad filosofijos uždavinys yra vien esaties tyrimas tiek, kiek ji atspindi kūrėją, kitaip sakant, tiek, kiek ji pasirodo kaip kūrinių visuma (o kūriniai kūrėją atspindi tik tiek, kiek yra pažįstamas jų sukūrimo būdas, ir kuo daugiau bus žinių apie jų sukūrimo būdą, tuo daugiau bus žinoma apie kūrėją), ir jeigu religija skatina tyrinėti esatį ir to reikalauja, tai aišku, jog tai, kas šiuo vardu vadinamas, religijos požiūriu yra arba privalomas, arba pagirtinas.

O tai, kad religija ragina tirti esatį protu ir reikalauja ją pažinti juo, liudija ne viena palaimingojo ir aukščiausiojo Alacho knygos eilutė, panaši į šitą: „Pasimokykite, kas turite regėjimą!” (LIK, 2). <. . .>

Jeigu nustatyta, kad religija įpareigoja tirti esatį protu (o tyrimas yra ne kas kita, kaip nežinomo išvedimas iš žinomo, ir tai yra arba samprotavimas, arba kažkas gauta, re-, miantis samprotavimu), tai būtina, kad mes, tirdami tikrovę, f remtumės racionaliu samprotavimu. Bet aišku, jog panašaus pobūdžio tyrimas, kurį skatina ir žadina religija, yra tobuliausias tyrimas tobuliausiu samprotavimu, t. y. tuo, kas va-į dinama įrodymu. <.. .> l

Jeigu religijos dogmos išreiškia tiesą ir ragina tirti tai, kas padeda pažinti tiesą, tai mes, priklausantys musulmonų bendruomenei, tikrai žinome, kad tyrimas, pagrįstas įrodymu, neprieštarauja tam, ką davė religija, nes tiesa ne prieštarauja tiesai, bet sutinka su ja ir yra įrodymas jos naudai.

O kadangi taip, tai, jeigu tyrimas, remdamasis įrodymu, teikia tam tikrų žinių apie kokią nors esatį, religija arba nutyli apie tą esatį, arba kažkaip ją apibūdina. Jeigu apie šią esatį religija nutyli, tai čia negali būti jokio prieštaravimo. Tada yra visiškai tas pats, kas ir su teisės kategorijomis, apie kurias įstatymai nutyli ir kurias jų leidėjas sukuria, remdamasis juridiniu silogizmu. Jeigu religija pasisako apie šią

260

esatį, tai tiesioginė tokio pasisakymo prasmė arba atitinka, arba prieštarauja tam, ką teigia įrodymas. Jeigu ji atitinka, tai negali būti jokios kalbos, o jeigu prieštarauja, tai čia reikalingas alegorinis paaiškinimas.

Tokio paaiškinimo prasmę sudaro pasakymo reikšmės išvedimas iš tikrosios reikšmės ir suteikimas jai alegorinės reikšmės, nepažeidžiant įprastinio arabų kalbos žodžių vartojimo, kai, pasitelkus metaforas, daiktui suteikiamas kito į jį panašaus daikto pavadinimas, to daikto priežastys, jo atributai, su juo susiję dalykai arba dar kas nors, ko paprastai griebiamasi, siekiant apibūdinti metaforinės kalbos tipus.

Jeigu įstatymų leidėjas šitaip daro daugelio teisinių kategorijų atžvilgiu, tai kaip teisinga būtų, kad taip elgtųsi įrodymu pagrįsto pažinimo gynėjas. Mat jeigu įstatymų leidėjas vadovaujasi tik silogizmu, pagrįstu manymu, tai tas, kuris pažįsta esatį, vadovaujasi silogizmu, pagrįstu patikimumu. Mes ryžtingai tvirtiname, jog kiekvieną kartą, kai įrodymo išvados ima prieštarauti tikrajai tikėjimo prasmei, ši gali būti aiškinama alegoriškai pagal arabų kalboje priimtas aiškinimo taisykles. <.. .>

Kaip moko šventieji raštai, žmonės būna trijų rūšių. Vienai rūšiai priklauso tie, kurie visiškai nesugeba aiškinti šventųjų tekstų; tai —

retoriai, sudarantys plačiąsias mases, nes nėra nė vieno sveikai galvojančio žmogaus, kuris nesugebėtų retoriškai samprotauti. Kitai rūšiai priklauso tie, kurie sugeba dialektiškai aiškinti; tai — dialektikai tik iš prigimties arba iš prigimties ir įgudimo. Trečiajai rūšiai priklauso tie, kurie sugeba apodiktiškai aiškinti; tai — apodiktikai iš prigimties ir pagal mokslą, t. y. pagal filosofijos mokslą. Šio aiškinimo nedera skelbti dialektikams, juo labiau paprastiems žmonėms. Kurio nors iš tokių aiškinimų paskelbimas žmogui, nesugebančiam jų suprasti,— ypač tai pasakytina apie apodiktinius • aiškinimus, nes jie toli nuo visiems prieinamų žinių,—

skatina netikėti ir tą, kuriam jis skelbiamas, ir tą, kuris jį skelbia. Mat pastarojo tikslas — įrodyti, jog tikroji šventųjų tekstų prasmė yra nepagrįsta, o jo aiškinimas — teisingas, bet jeigu jis paneigs tikrąją prasmę akivaizdoje žmogaus, kuris sugebės suvokti tik jų tikrąją prasmę ir kurio supratimu aiškinimas bus neįrodytas, tai šitai pastūmės į netikėjimą, jei tai bus susiję su pagrindiniais religijos teiginiais. Aiškinimų galbūt

261

nereikia nei skelbti žmonėms, nei įrodinėti retoriniuose ar dialektiniuose veikaluose, t. y. veikaluose, kurių turinį su-daro šių dviejų rūšių samprotavimai, kaip tai darė Abu Ha-midas. <.. .>

Antrasis skyrius

ARABŲ FILOSOFIJA

Ankstyvaisiais viduramžiais suklestėjusios arabų kultūros ir filosofijos arealas buvo Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ir arabų kolonizuotos Ispanijos tautos. Visas jas jungė viešajame gyvenime vartojama arabų kalba ir islamo religija, susiformavusi VII a. Kaip ir kiekvienos naujos ideologijos (tada jos funkcijas ir atliko islamas) kūrėjai, arabai, manydami, kad jų religija yra vienintelė teisinga, vylėsi pagal savo dogmas pertvarkyti ir valdyti pasaulį. Jie pradėjo didžiuosius savo nukariavimus: 634 m. užėmė Siriją, 637 m.— Persiją, 642 m.— Egiptą, 664

m. įsibrovė į Indiją, 697 m.— į Kartaginą, 717 m.— į Ispaniją, 732 m.—

į Siciliją ir Pietų Italiją. Tačiau sukurti vieningos musulmoniškos valstybės arabams nepavyko. Po poros šimtmečiu tarp musulmonų prasidėjo įnirtingos kovos dėl valdžios. IX a. kalifatas pradėjo irti: atskilo

Ispanija, Vidurinėje Azijoje kūrėsi savarankiškos valstybės, kurias veikė ikimusulmoniška kultūra.

Nedidelė arabų tauta nyko tarp savo nukariautųjų tautų, atiduodama joms savo kalbą ir religiją. Kaip lotynų kalba tapo oficialia bažnyčios kalba

Vakaruose, taip arabų — musulmoniškųjų kraštų rašto kalba. Patys arabai, būdami žemesnės kultūros, pasidavė užkariautųjų tautų kultūros įtakai.

Daugiausia juos veikė senovės graikų ir Bizantijos kultūros.

Pirmieji arabų ir senosios graikų kultūros tarpininkai buvo Sirijos krikščionys — nestoriečių erezijos šalininkai. Edesoje jie buvo įsteigę mokyklą, vertė į sirų kalbą graikų klasikus, studijavo antikinę filosofiją ir mediciną. 489 m. ši mokykla, kaip eretiška, buvo uždaryta. Dauguma jos dėstytojų pabėgo į Persiją, kur taip pat įkūrė savo mokyklą. Arabus nestoriečiai sutiko kaip išvaduotojus.

200 –

Helenizuoti persai ir sirai tapo pagrindiniais islamo teoretikais.

Helenizmo tradicijas jie perdavė ir arabams. Kurį laiką sirų kalba atliko tarpininko vaidmenį, perimant arabams graikų kultūrą. Reikšminga buvo tai, kad arabai graikų kultūrą stengėsi perimti iš pirmųjų rankų, tiesiogiai, ignoruodami jos romėniškąją interpretaciją. Todėl arabai laikytini tiesioginiais dar antikos laikais susiformavusių gamtotyros tradicijų tęsėjais. Į tai atkreipė dėmesį ir F.

Engelsas: „Tikslaus gamtos tyrinėjimo pradmenis pirmąkart pradėjo ,vystyti tik Aleksandrijos graikai, viduramžiais juos toliau vystė arabai” ‘. Arabai išmoko pasigaminti kompasą, paraką, mechaninį laikrodį, popierių. Arabai kaupė Rytų kultūros vertybes, rinko antikos mąstytojų kūrinius (pavyzdžiui, pagal vieną taikos sutartį iš Bizantijos jie pareikalavo po vieną egzempliorių visų žinomų autorių knygų). Indijoje arabai susipažino su algebros pagrindais, studijavo indų kultūrą. Antai Abu Reichanas ai Birunis (973—1043), gimęs

Chorezme, ne kartą lankėsi Indijoje, išmoko sanskrito kalbą, vertė į ją senovės graikų mokslininkų kūrinius, arabų kalba plačiai aprašė senąją indų kultūrą. Arabai tarsi nutiesė tiltą tarp Rytų ir Vakarų kultūrų.

Tačiau patys arabai nebuvo vieningi nei politiškai, nei ideologiškai.

Diferenciacijos procesą skatino tai, kad arabų •įtakos rytinės sferos buvo labai toli nuo vakarinių. Jas stipriai veikė vietinių kultūrų tradicijos.

Todėl atskiruose regionuose susiformavo savarankiški kultūros centrai:

Rytuose iškilo Bagdadas, Vakaruose — Kordoba (Ispanija). Diferencijavosi ir filosofija.

Kai kurie islamo teologai stengėsi racionaliai pagrįsti savo dogmas. Todėl

VIII a. pradžioje kūrėsi Europos scholastikai artima mutakalimų (diskutuotojų) filosofija — pirmoji arabų filosofijos forma. Iš jos išsirutuliojo mutazilitų (atsiskyrėlių) filosofija. Pastaroji ilgainiui tapo savotiška laisvamanybės reiškėją islame. Nors mutazilitai neabejojo dievo buvimu ir jo sugebėjimu sukurti pasaulį, tačiau jie ‘teigė, kad dešimtys abejonių yra vertingesnės už vieną tikrą teiginį; kitaip sakant, jie vadovavosi abejojimo metodu, būdingu graikų skeptikams. Svarbiausias argumentas, pasak mutazilitų, yra protas.

VIII a. susiformavo mistinė sufizmo filosofija (arab. sufi — dėvintis vilnonį apsiaustą; pagal ai Birunj, šis terminas kilęs

1 Engelsas F. Anti-Diuringas.— V., 1958, p. 19.

201

nuo gr.išminčius). Sufijai įrodinėjo, jog žmogaus protas nepajėgus pažinti dievą, propagavo asketizmo, gilinimosi j save idėjas. Grįsdami islamo religines dogmas, argumentų jie ieškojo neoplatonizme. Pažymėtina, kad ankstyvojoje arabų filosofijoje, kaip ir ankstyvojoje krikščionybėje, labiau buvo vertinamas Platonas, o ne Aristotelis.

Arabiškajam aristotelizmui pagrindus padėjo Abu Jusufas ai Kindis

(800—879). Jo pasaulėžiūrai didelę įtaką turėjo racionalistinės mutazilitų idėjos, paskatinusios gilintis į senovės graikų filosofiją. Al Kindžiui labiausiai rūpėjo logikos ir gnoseologijos problemos. Vieninteliu tikrovės pažinimo šaltiniu jis laikė žmogaus protą. Ypač reikšminga arabų filosofijai buvo jo sukurta trijų pakopų pažinimo teorija: nuo logikos ir matematikos — prie gamtotyros ir pagaliau prie metafizikos problemų. Vietoj dešimties Aristotelio kategorijų ai Kindis siūlė vartoti penkių prosubstancijų pavadinimus: materiją, formą, judėjimą, erdvę ir laiką.

Bagdado kalifato suklestėjimo metu (X a.) Basroje įsisteigė „Tyrųjų brolių”

draugija, kuri, kaip pasakyta viename jos atsišaukime, apėmė įvairiausių profesijų ir rangų asmenis (vizirius, gubernatorius, filosofus, literatus). Jie rašė traktatus siauram pasekėjų ratui, stengėsi duoti enciklopedinių žinių, propagavo Aristotelį, tačiau juos veikė ir neoplatonikai bei neopitagoriečiai. „Tyrieji broliai” norėjo suvienyti visas religines sroves ir suderinti jų dogmas su filosofija ir mokslu.

Arabų mąstytojai anksčiau už Vakarų Europos scholastus pradėjo gvildenti socialines problemas. Medžiagos savo apmąstymams jie sėmėsi iš Platono bei kitų antikinių autorių raštų ir savo epochos stebėjimo. Bene daugiausia šiomis problemomis domėjosi Abu Nasras ai Fambis (870—950). Stambiame

„Traktate apie dorovingojo miesto gyventojų pažiūras” jis mėgino paaiškinti socialinės nelygybės, valstybės atsiradimo priežastis. Jo nuomone, žmonių bendrijos (valstybės) susikūrė natūraliai: joks žmogus negalįs egzistuoti be kito žmogaus; didėjant poreikiams, žmonės siekia tobulumo. Žmonių bendrijas jis suskirstė į pilnas ir nepilnas, pirmąsias savo ruožtu— į didžiąją, vidutines ir mažas. Didžiąją bendriją, pasak jo, sudaro viso pasaulio žmonės, vidutiniąsias — atskiros ‘tautos, mažąsias —

tautos apgyvendinti miestai arba sritys. Nepilnos bendrijos — tai pilnųjų ląstelės, kurias ai Farabis grupavo į kaimo (ar miesto kvartalo), gatvės, namo gyventojus.

202

Taigi bendrijas jis klasifikavo ne pagal įvairias konfesijas, o pagal žmonių tautybę, geografinę padėtį (jis manė, kad skirtingos tautos galinčios turėti savitas religijas). Kadangi visos tautos siekia tobulėti, jos privalo viena kitai padėti, nes tik taip būsią įgyvendinti visos žmonijos siekiai. Valstybės organizmas jam primena kitus organizmus ir jų veikimą (pavyzdžiui, žmogaus kūno sąnariai privalo darniai funkcionuoti, priešingu atveju žmogus sunegaluosiąs).

Al Farabis nagrinėja bendrijų valdymą ir žmonių bendravimą jose. Jo manymu, žmogaus veiklą reikiama linkme nukreipia protas. Jis nustatė dvi proto rūšis: įgimtąjį ir įgytąjį. 2mogus, kuris visapusiškai juos abu suderina, išsiugdo vaizduotę ir tampa išminčiumi, t. y. tinkamu vadovauti kitiems.

Jeigu nėra vieno asmens, turinčio visus išminčiaus duomenis, bendrijai vadovauja kolektyvas (pačių išmintingiausių žmonių grupė).

Al Farabis įsitikinęs, kad visur turinti viešpatauti harmonija, nes pati gamta yra harmoninga. O kodėl ta harmonija dažnai pažeidžiama, ai Farabis aiškina taip: „Juk nugalėtojai visuomet arba sunaikina kitus, savo prigimties verčiami manyti, kad bet kokios kitos būtybės buvimas reiškia netobulu-mą ir sukelia grėsmę jų pačių egzistencijai, arba pavergia kitus, būdami įsitikinę, jog kiekvienas kitas egzistuoja kaip tik dėl jo”2. Sis įprotis atsirado dėl išminties stokos, gamtos harmonijos nesupratimo ir dėl žmogaus nesugebėjimo patenkinti savo poreikių.

Filosofiją, kaip ir daugelis kitų senųjų autorių, ai Farabis laikė vieninteliu ir visapusiškai apimančiu visas žmogaus pažinimo sritis mokslu.

Veikale „Apie mokslų kilmę” jis mėgino nustatyti mokslo šakų (taip pat ir socialinių) hierarchiją. Al Farabio pateikta mokslo klasifikacija labai artima Aristoteliui.

Dievu ai Farabis vadino absoliučią būtį, laisvą nuo bet kokios materijos ir formos. Tuo tarpu visi kiti kūnai esą sudaryti iš pirminės materijos ir formos. Materija esanti amžina ir besivystanti nepriklausomai nuo pirmosios priežasties. Pasaulis— tai dievo emanacijos rezultatas. Gamta esanti savarankiška. „Už pasaulio ribų nieko nėra” 3,— tvirtino ai Farabis.

Pažangias arabų filosofijos tradicijas pratęsė Abu Alis Ibn Sina

(980—1037).

2 AAb-HAOCoc})CKHe TpaKTaiH.— AAMa-Ara, 1970, c. 346.

3 2r. šios knygos p. 227.

203

Ibn Sinos filosofinių studijų centre — žmogus. Kadangi žmogus — visatos dalelytė, tai jo esmė suvokiama, tyrinėjant gamtą, nustatant reiškinių tarpusavio ryšį. Visata, pasak jo, yra pavaldi jos vidinės struktūros sąlygotiems dėsniams. Todėl gamtoje nieko neatsitinka be priežasties.

Vadinasi, ir žmogaus veiksmai yra determinuoti. Ibn Sina ir siekė paaiškinti, kaip visa tai galima pažinti, koks apskritai yra pažinimo proceso mechanizmas. Jo manymu, protas yra aktyvi kūrybinė jėga, visatos pažinimo įrankis. Tačiau visatos dėsningumai analizuojami per jutimišką patirtį. Toliau formuluojamos bendros daiktų ir reiškinių sąvokos, kurias protas sudaro palyginimo būdu, t. y. atskleidžiami bendri ir skirtingi objektų bruožai. Sąvoka — tai tikrovės atspindys žmogaus prote.

Tačiau, kaip ir daugelis arabų filosofų, Ibn Sina neišvengė neoplatonizmo įtakos. Jis mėgino suderinti Aristotelio filosofiją su Platono. Tai padaryti jis tikėjosi, atskirdamas Aristotelį, kuris mąsto pats, nuo

Aristotelio, kuris polemizuoja su Platonu. Tarp pirmojo Aristotelio ir

Platono, anot Ibn Sinos, nesą skirtumo: Aristotelis tik toliau išplėtojęs Platono filosofiją. Derindamas šių dviejų mąstytojų filosofines koncepcijas, Ibn Sina išdėstė savąjį supratimą apie universalijas. Pasak jo, yra galimos: 1) universalijos iki daiktų, 2)

univer-salijos daiktuose ir 3) universalijos po daiktų. Taigi pripažįstama, jog iki tų daiktų sukūrimo egzistuoja jų planas (idėja), vėliau jis įkūnijamas (realūs daiktai), po to gimsta mintys apie egzistuojančius objektus (subjektyvi sąmonė).

Materiją Ibn Sina laikė amžina, bet pasyvia visų daiktų potencija, galimybe realybei sukurti. Dievas esąs idealus kūrėjas (būtinybė), suteikęs materijai formą ir taip sukūręs pasaulį. Tačiau dievas to negalėtų padaryti, jei nebūtų materijos, kurios kūrėjas jis nesąs. Dievas Ibn Sinai

— ne daugiau kaip pasaulio architektas, nesikišąs į savo kūrinio egzistenciją. Dėl to egzistuojanti laisva valia.

Taigi pasaulietinė arabų filosofija pamažu krypo į materializmą (nuo ai

Kindžio iki Ibn Sinos). Todėl ji buvo smarkiai puolama reakcijos ir islamo teologų. Vienas jos kritikų buvo sufijas Abu Hamidas ai Gazolis

(1059—1111). Jis suformulavo originalų viduramžių diskusijų metodą, pagal kurį kiekvieną mokymą esą galima atmesti tik tuomet, kai esi gerai su juo susipažinęs; kitaip elgdamasis padarysi paslaugą oponentui. Al

Gazalis siekė suvokti idėjinės kovos esmę, įvairių religi-204

nių srovių buvimo priežastis (juk dievas yra vienas, todėl privalo būti ir viena tiesa), sukurti metodą, kuriuo remiantis galima būtų atskirti tiesą nuo netiesos. Jis nagrinėjo filosofijos srovių nustatymo principus.

Atsižvelgdamas į tai, kaip atsakoma į klausimus: kas egzistuoja pirma —

materija ar dvasia, ar pasaulį sukūrė dievas, ar jis amžinas, filosofus ai

Gazalis

•skirstė į dachritus, gamtotyrininkus ir metafizikus. Dachritais vadino tuos, kurie nepripažįsta dievo ir teigia, jog pasaulis egzistuoja savaime.

Tai akivaizdūs eretikai. Gamtotyrininkai, gilindamiesi į gamtos reiškinių paslaptis, mano, kad žmogaus

•sugebėjimas mąstyti priklauso nuo temperamento ir kad siela miršta kartu su kūnu. Metafizikais ai Gazalis vadino Sokratą, Platoną, Aristotelį, ai

Farabį, Ibn Sina. Jis taip pat apžvelgė įvairių filosofų nesutarimus, atskleidė vienų įtaką kitiems, pavyzdžiui, Aristotelio poveikį ai Farabiui ir Ibn Sinai. Al Gazalis taip pat tyrinėjo įvairias filosofijos mokslų šakas (matematiką, logiką, fiziką, metafiziką, politiką, etiką), nustatė jų sąveiką. Filosofijos objektą jis atskyrė nuo teologijos. Pavyzdžiui, matematika esą neturinti jokio ryšio su religija: ji nei patvirtinanti, nei paneigianti religijos dogmas. Dėl tokių savo samprotavimų jis susilaukė musulmonų dvasininkijos nepasitenkinimo ir buvo priverstas išvykti iš

Bagdado. Sugrįžęs atgal, jis parašė traktatą „Filosofų paneigimas”, kuriame griežtai kritikavo ne tik kitų filosofų, bet ir ankstesnes savo pažiūras..

Kodėl jis taip pasielgė? „Aš įsitikinau,— rašė jis,— kad stoviu ant bedugnės krašto ir kad, jeigu neištaisysiu savo klaidų, tikriausiai pateksiu į pragarą” 4. Už šį veikalą Ibn Rušdas ir iiti arabų filosofai apkaltino ai Gazalį veidmainyste ir bailumu.

Antruoju savo kūrybos laikotarpiu ai Gazalis — aršus Aristotelio, ai

Farabio, Ibn Sinos priešas, visaip mėginąs paneigti jų išvadų vertę. Dabar jis aiškina, jog eksperimentavimas — tai nereikalingas laiko gaišimas, nes gamtoje nesą jokio dėsningumo. Be dievo, pasak ai Gazalio, nieko kito neegzistuoja. Jis įrodinėja, jog žmogaus protas esąs nepajėgus pažinti dievą, šlovina mirtį. Į ortodoksinę islamo teologiją ai Gazalis ^mėgina įdiegti sufizmo principus.

Tačiau, nepaisant teologų puolimo, arabų kraštuose toliau vystėsi ir stiprėjo materialistinės tradicijos, kurių žymiausias 4 raaoAu.

HaSaBAHiomHH ot 3a6AyjKA6Hna.— B kh.: rpuropsm C. H. Ha >phh (JiHAOCOCpHH

CpeAHea ashh h Hpana (VII—XII bb.). M., 1960, c. 243. ,

205

reiškėjas ir sistemintojas buvo Abu’l Validas Ibn Rusdas (1126—1198). Jis apvalė Aristotelio filosofiją nuo neoplatonizmo. Apie Ibn Rušdą jo amžininkai kalbėjo: „Aristotelis paaiškino gamtą, o Aristotelį — Ibn

Rusdas” 5. Jo dėka ne tik arabai, bet ir europiečiai susipažino su tikruoju

Aristoteliu.

Plėtodamas Aristotelio ir Ibn Sinos sampratą apie univer-salijas, Ibn

Rusdas mokė, kad realūs yra tik konkretūs daiktai, o universalijos — tik tų daiktų pavadinimai ir kad atskiros (nejutimiškai suvokiamos) egzistencijos jos neturi.

Materialus pasaulis, pasak Ibn Rušdo,— tai vieninga, judri objektyvi tikrovė. Judėjimo šaltinis glūdįs pačioje gamtoje; forma negalinti egzistuoti be materijos. Taip suformulavęs savo filosofinę koncepciją, Ibn

Rusdas pereina prie viduramžiais aktualios problemos — sielos analizės.

Siela, jo įsitikinimu, miršta drauge su kūnu. Amžinas yra tiktai žmogaus protas. Protas (kosminis intelektas) nėra tapatus sielai. Šių dviejų dalykų painiojimas, anot Ibn Rušdo, pagimdė sielos nemirtingumo idėją. Materijos išsivystymas sąlygoja sielos formas: kuo tobulesnė materija, tuo tobulesnę sielą ji galinti turėti.

Nagrinėdamas proto ir sielos vaidmenį pažinimo procese, Ibn Rusdas teigė, jog žmogaus protas yra aktyvus ir kūrybingas visatos ir jos dėsningumų pažinimo įrankis, siela organizuoja jutimo organus sąlyčiui su objektyvia tikrove. Pažinimo tikslas — suvokti gamtos vienybę per jos įvairovę. Ibn

Rušdo nuomone, žmogaus sugebėjimai pažinti gamtą yra neriboti.

Ibn Rusdas teoriškai pagrindė filosofijos nepriklausomumą nuo teologijos.

Turėdama visai kitą objektą ir mąstymo struktūrą, teologija esą negalinti paaiškinti filosofinių problemų. Pasaulio sukūrimo teorijai jis priešpriešino pasaulio vystymosi koncepciją.

Ibn Rušdo filosofija — tai visos musulmoniškos filosofijos viršūnė. Nei iki jo, nei po jo arabų pasaulis neturėjo tokio masto filosofų. O nuo XIII a.

arabų kultūra pradėjo smukti.

Arabų mąstytojai turėjo didžiulį poveikį žydų ir Europos filosofijai. Jie davė impulsą viduramžių materialistinės filosofijos raidai, suformulavo dvejopos tiesos pažinimo teoriją, pagal kurią filosofinės (taip pat mokslinės) ir teologinės tiesos

5 Cit. iš: TpaxreH6epr O. B. OiepKH no hctophh SanaAHo-eBponež-CKOii cpeAHeseKOBOH <į>HAOCoį>3SL.— M., 1957, c. 65.

nepriklauso vienos nuo kitų ir tarp jų galimas prieštaravimas. Remdamasis šia koncepcija, pažangus viduramžių filosofas Sigeras Brabantietis ne tik gynė filosofijos nepriklausomumą nuo teologijos, bet ir įrodinėjo, kad pasaulis negalėjęs būti sukurtas iš nieko, kad jis esąs amžinas.

Renesanso epochos išvakarėse dvejopos tiesos teorija tapo svarbiausiu argumentu kovoje su religiniu obskurantizmu. Ji parengė dirvą laisvamanybei ir ateizmui.

Bronius Genzelis

206

PAAIŠKINIMAI

Daugelio viduramžiais vartotų filosofinių terminų reikšmė per ilgus amžius gerokai pakito, nes pakito ir jais nusakomų objektų bei reiškinių supratimas. Todėl šiuolaikinis skaitytojas gali pasigesti gausių ir išsamių viduramžių autorių tekstų paaiškinimų. Tačiau chrestomatijos rengėjai, pasikliaudami skaitytojo išprusimu, dėl vietos stokos apsiribojo tik kai kurių specifiškesnių viduramžių iilosoiiįos terminų, sąvokų bei realijų paaiškinimais, trumpa informacija apie mažiau žinomas personalijas ir citatų nuorodomis. Tik posakių iš Biblijos nuorodos pateikiamos pačiame tekste kursyvu pagal lietuvių kalboje priimtą Senojo ir Naujojo testamentų knygų sutrumpintą žymėjimą. Biblinių posakių vertimai sulyginti su pokario metais išėjusiais naujausiais Biblijos knygų leidimais lietuvių kalba.

SIMONAS SAMARIETIS

1 Samarija — senovės Palestinos sritis, viena iš Kristaus pamokslavimo vietų.

2 Stesichoras (2TT|0ixoūOQ, VII a. pab.— apie 556 m. pr. m. e.) — senovės graikų poetas lyrikas, herojinių himnų kūrėjas.

3 Palinodija —- šitaip poetas Stesichoras pavadino himną, kuriame išgarbino gražuolę Eleną, Spartos valdovo Menelajo žmoną, pagrobtą Trojos valdovo

Pario. Anksčiau parašytame himne „Elena” jis heroję buvo pavaizdavęs kaip nepadorią ir neištikimą moterį. Pasak padavimo, dėl tokios Elenos charakteristikos Stesichoras apakęs, tačiau paskui, kai sugalvojęs versiją, jog buvusi pagrobta ne pati Elena, o tik jos šmėkla, ir parašęs

„Palinodiją”, vėl praregėjęs. Vėliau palinodijomis buvo vadinami literatūriniai kūriniai, kuriuose autoriai paneigdavo ankstesniuose kūriniuose išsakytą nuomonę.

4 Dzeusas — senovės graikų vyriausiasis dievas, dievų ir žmonių tėvas ir valdovas.

5 Atėnė — senovės graikų karo ir išminties deivė. Vėliau buvo laikoma meno, mokslo ir amatų globėja.

6 Nabuchodonosaras II — Babilonijos karalystės valdovas (604 — 562 m. pr.

m. e.).

7 Mozė — Biblijos personažas, žydų genčių vadovas, kuriam žydų dievas Jahvė esą pavedęs išvesti žydus iš Egipto faraonų nelaisvės. Pagal biblinį padavimą, ant Sinajaus kalno dievas jam apreiškęs dešimt įsakymų.

Krikščionių tikėjime Mozė laikomas pranašu.

553

OFITAI

1 Gerionas — graikų mitologinė būtybė, trigalvis, triliemenis, šešiarankis ir šešiakojis milžinas, kurį užmušęs didvyris Heraklis, kad pagrobtų iš jo karvių kaimenę. Tai buvęs dešimtasis (iš dvylikos) Heraklio žygis.

2 Jėzus — Jėzus Kristus, pagal krikščionių mokymą — žmogus-dievas, rne-

sijas, apreiškęs krikščioniškąjį tikėjimą.

3 Čia minima apokrifinė evangelija, kurią pirmieji krikščionių rašytojai vadino Evangelija pagal egiptiečius. Tarp 1945—1946 m. Nag Hamadi (Egiptas)

surastų gnostikų rankraščių yra traktatas „Didžiosios nematomos dvasios slaptoji knyga”, kuriame yra ir šios evangelijos tekstų koptų kalba.

4 Adonis — finikiečių augmenijos ir derlingumo dievas, kurio kultas žinomas nuo II a. pr. m. e. Senovės Graikijoje jo kultas paplito V a. pr. m. e.

Adonis buvo laikomas deivės Afroditės numylėtiniu. Kai karo dievas Arėjas, iš pavydo jį užmušęs, Afroditė jį pavertusi gėle. Todėl Adonis buvo laikomas mirštančios ir atgyjančios gamtos simboliu. Dėl nepaprasto savo grožio Adonis dar buvo vadinamas jaunuolio Endimiono, kurį, kaip gražuolį,

Dzeusas pasiėmęs į dangų, vardu.

5 Afroditė — senovės graikų grožio ir meilės deivė, meilės dievo Eroto motina.

6 Perseionė — požemio karalystės valdovė, žemės derlingumo deivė. Spėjama ją buvus Balkanų pusiasalio genčių deive, kurios kultas, graikams užkariavus Balkanus, susiliejo su graikų derlingumo deivės Koros kultu.

7 Selenė — senovės graikų mėnulio deivė, beviltiškai įsimylėjusi jaunuolį

Endimioną.

8 Herodotas Halikarnasietis (avrę, II a. antroji pusė) — gnostiko Karpokrato Alek-

sandriečio sūnus, rašęs filosofinius traktatus, kuriuose dėstė savo tėvo koncepciją.

2 Turimas galvoje Paulius, vienas iš dvylikos apaštalų, esą gimęs tarp 5 ir

15 m., miręs apie 67 m.

3 Poncijus Pilotas (Pontius Pilatus) — Romos vietininkas (prokuratorius)

Jeruzalėje 26—36 m. e. m. Evangelijose pasakojama, jog jis nuteisęs mirti

Jėzų Kristų.

BAZILIDAS SIRAS

1 Įstatymu čia vadinama Penkiaknygė, arba Tora (žr. šios knygos p. 53).

2 Abrasaksas — tai skaičiaus 365 personiiikacija. Skaičių, kuriuos žymi šį vardą sudarančios raidės, suma lygi 365 (a = l, P = 2, Q = 100, er = 200,’

5 = 60).

3 „Fedras”— Platono filosofinis dialogas apie meilę. Pavadintas Sokrato draugo Fedro vardu.

;554

VALENTINAS EGIPTIETIS

1 Eonas — amžinumo personifikacija.

2 Čia bažnyčią reikėtų suprasti kaip žmonių bendruomenę.

3 Mozės įvestas įstatymas — tai jam dievo apreikšti pamokymai, kurie išdėstyti Penkiaknygė j e.

* Penkiaknygė — tai pirmosios penkios Senojo testamento knygos (Pradžios,

Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto įstatymo), kurių autoriumi pagal krikščioniškąją tradiciją laikomas žydų pranašas Mozė. Jose skelbiami tariamai dievo Mozei apreikšti nurodymai, kaip atlikti religines apeigas, aukojimus, bei religiniai įsakymai.

EVANGELIJA PAGAL TOMĄ

1 Šią evangeliją ištisai sudaro Jėzaus pamokymai (logijai). Kanoninėse evangelijose pastuluojamos trys pagrindinės idėjos — apie dievo valdžią, apie meilę dievui ir artimiesiems, apie nuodėmių atleidimą — Evangelijoje pagal Tomą pakeičiamos mokymais apie vieningą dvasinį pradą, apie du būvius ir apie savęs pažinimą kaip išsigelbėjimo sąlygą. Pats išsigelbėjimas čia traktuojamas kaip ieškojimų kelias, ypatingas pažinimas, pasiekiamas per ekstazę, o ne loginiu mąstymu. Šioje evangelijoje akcentuojama ir žmonių išrinktume idėja. Išsigelbėti, t. y. įveikti žemiškąjį gyvenimą ir patekti į dangaus karalystę, esą gali tik nedaugelis — tie, kurie turi dvasinį pradą. Tokios idėjos kaip tik ir sudaro gnosticizmo filosofijos pagrindą.

KLEMENSAS ALEKSANDRIETIS

1 Įstatymu čia vadinama Penkiaknygė, arba Tora (žr. šios knygos p. 53).

2 Logas (gr. Aoyog — žodis, mintis) — neįkūnytas dievo žodis.

3 Eristika (gr. egiati,xa) — ginčijimosi menas. Aristotelis eristiką tapatino su sofistika.

4 Čia turimas galvoje apaštalas Paulius.

5 Sūnus — įkūnytas dievo žodis (logas), t. y. Kristus.

6 Menandras (MevccvSgog, apie 343 — apie 291 m. pr. m. e.)—senovės graikų dramaturgas, naujosios antikinės komedijos kūrėjas. Čia cituojama iš jo komedijos „Nukirptoji kasa”.

7 Abraomas — Biblijos (Senojo testamento) personažas, senovės žydų patriarchas, garsėjęs nepaprastu atsidavimu dievui.

8 Tetraktija (TETQaxT«e) — skaičių ketveriukė (l, 2, 3, 4), kurių sumą 10

pitagoriečiai laikė tobulu skaičiumi, pasaulio pagrindu.

9 Epikūro sodas — šitaip buvo vadinama žymaus senovės graikų filosofo materialisto Epikūro Samiečio (Ejujovgog, 341—270 m. pr. m. e.) įkurta filosofijos mokykla, gyvavusi iki VI m. e. a.

10 Tai eilutės iš neišlikusios Menandro komedijos „Nekenčiantis moterų”.

H Čia Klemensas Aleksandrietis klysta: tai citata ne iš Sofoklio

(SocpoxVr|g, 496—406 m. pr. m. e.), bet iš Eschilo (AicrxvA,og, 525 ar 524—

456 ar 455 m. pr. m. e.) tragedijos „Aukotojos”.

12 Cituojama iš Euripido (Eugim&T|Sr 485 ar 480 — 406 m. pr. m. e.) , tragedijos „Orestas”.

13 Poliksenė — Euripido tragedijos ,,Hekabė” veikėja. Pagal graikų mitologiją, Poliksenė — paskutiniojo Trojos valdovo Priamo ir Hekabės duktė, paaukota ant Achilo kapo. Cituojama iš Euripido tragedijos „Hekabė”,

555

14 Tai eilutė iš senovės graikų poeto Heziodo (v, apie 490 — 430 m. pr. m. e.) — senovės graikų filosofas, Elėjos mokyklos atstovas, pagarsėjęs loginiais paradoksais, kuriuose neigimo forma buvo keliami reikšmingi dialektiniai judėjimo supratimo klausimai.

557

3 Antistenas Atėnietis (AvTia