Būties teorija

BŪTIES TEORIJA

2.1. Įvadas

Būtį suprantame kaip visumą dalykų, į kuriuos nukreiptas filosofinis mąstymas, o visa filosofija iš esmės yra būties teorija. Joje reiškiasi kryptys, atmainos, išskiriami dalykai ir t. t. Tačiau filosofai sąvokai būtis suteikia lyg ir siauresnę prasmę, nes dažniausiai netapatina su visa tikrove. Tarkime, pažinimo teorija, apsiribojanti pažinimo dalykais, būties teorijai nepriklauso, nors ir pažinimas „būna”, „esėja”, „esti”, nes yra tikrovės dalis kaip procesas, kaip dvasinis tikrovės suvokimo būdas, apie kurį juk galima pasakyti „yra”. Be to, būties teorijos sąvokos kai kurios filosofinės sistemos vengia, nors ir neneigia. Pavyzdžiui, taip yra marksizme, kuriame išskiriama „tikrovė” ir jos „atspindys” kaip įvairios sąmonės formos. Todėl atspindys nėra”, jis būčiai nebepriskiriamas. Iš to išplaukia, kad „nėra” nei meno, nei mokslo, nei religijos, nei pačios filosofijos. Nes tai tik pačios „būties”, arba „visuomeninės būties”, t. y. materialinio žmonių gyvenimo, atspindys. Atrodytų, jog tai tiesiog nesusipratimas, tačiau dialektinio materializmo logikoje taip teigiama. Beje, yra ir kitas kraštutinumas, kai būčiai priskiriami tik idealūs dalykai, nes jie esą amžini ir nesunaikinami, o materialaus pasaulio daiktų lyg ir „nėra”, nes jie laikini, jie čia atsiranda, čia išnyksta. Štai toks graiko Platono palikimas europiniam mąstymui. Apie šiuos dalykus šiame skyriuje ir bus kalbama.Apskritai būties teorijos dalyko suvokimas prasideda, kaip ir dera, nuo filosofinio klausimo. Visi filosofai sutaria, kad būties klausimas ir yra pagrindinis filosofijos klausimas, nors, kaip matėme, atskiros filosofinės sistemos jį formuluoja nevienodai. Taigi jeigu klausiama, kas yra pasaulis, kas yra žmogus, kas pagaliau yra tikrovė, tai šie klausimai yra būties klausimai, nes „dalykai”, apie kuriuos klausiama, iš tiesų „būna”, „esti”, „yra”. Jau sakyta, kad, dabarties filosofų nuomone, filosofiškiausiai būties klausimą suformulavo naujųjų laikų filosofas G. Leibnicas, tardamas: ,,kodėl apskritai yra būtis, o ne priešingai – niekas?” Taip suformuluotas klausimas yra labai abstraktus, nes nukreiptas ne į atskirą daiktą ar daiktus, o į visumą, į tos visumos buvimo sąlygas ir priežastis. Bet ar nebūtiški yra klausimai – kas yra menas? kas yra vertybė? kas yra kultūra? kas yra sąmonė? ir t. t. Šie susiaurinti būties klausimai nukreipti lyg į būties ,,iškarpą”, tačiau jie neabejotinai yra metafiziniai klausimai, nes klausiama ne apie konkretų meno kūrinį, konkrečią vertybę ir pan.Visi filosofus dominantys dalykai nėra „daiktai”, o sąvokos – bendrybės (universalijos). Atsakyti į šiuos klausimus logiškai mąstant neperžengus empirinės tikrovės neįmanoma.Kadangi filosofijos istorijoje dar neparašyta visuotinai priimta teorija, visais klausimai krypstanti į būtį, o mokslas dar neatrado eksperimentinio metodo tiems klausimams patikrinti, visos būties teorijos interpretacijos tebėra išminties pobūdžio.Pati sąvoka būties teorija yra naujausių laikų filosofavimo rezultatas. Jos pirminė sąvoka yra metafizika. Taip buvo pavadinti Aristotelio filosofiniai samprotavimai apie tikrovę iš jos „pirminių priežasčių”. Laikantis graikų filosofinės tradicijos, metafizika tampa esmine filosofijos dalimi. Šiais laikais ji dar vadinama ir klasikine filosofija, t. y. tobuliausia, pavyzdine ir visais atžvilgiais sektina filosofija. Tačiau taip manyta ne visais laikais.Naujaisiais laikais (17-18 a.) būties teorija sąvokos siaurąja prasme atsiduria antroje vietoje po pažinimo teorijos (gnoseologijos, epistemologijos), nes tai laikotarpis, kai žmonių pažintinė, ypač mokslinė, veikla ima sparčiai plėtotis ir diferencijuotis. Būtent tada pasirodo mokslo ir filosofijos skirtybių samprata.Kintant požiūriui į būties teoriją, filosofinės žinios iš naujo sisteminamos, o būties teorija pirmine jos samprata įvardijama įvairiomis sąvokomis: esmės filosofija, ontofilosofija, universalioji filosofija, ontologija ir t. t.. Sisteminant filosofines žinias, ypač daug pasidarbavo vokiečių filosofas Christianas Volfas (Wolff, 1679-1754). Jis, kaip ir Aristotelis, išskyrė teorinę ir praktinę (veiklos) filosofiją, tačiau metafiziką, kaip esminę filosofijos dalį, suskirstė į bendrąją (general), t. y. ontologiją (gr. on – esantis), ir kelias specialiąsias filosofijas: kosmologiją, psichologiją ir prigimtinę teologiją. Naujausiais laikais (pradedant 19 a. viduriu) pastarosios dvi nuo filosofijos atsiskyrė, nes psichologijos žinias imta tikrinti stebėjimu ir eksperimentu, o pirminė (prigimtinė) teologija tampa daugiau tikėjimo, o ne žinojimo dalyku. Chr. Volfo ontologijoje neliko vietos Absoliuto filosofijai. Šis nesusipratimas išryškėjo vėliau, kai G. Hegelis sukūrė tokią filosofinę sistemą, kurioje būties teorija (ontologija) ir pažinimo teorija (gnoseologija) iš esmės sutapatinamos dialektinėje logikos teorijoje: būtis yra dvasia, kurios turinį sudaro mąstymas, t. y. Absoliuto savipažina. Taigi Absoliuto teorija iš esmės yra vienas būties teorijos variantų.Naujausiais laikais filosofinis pažinimas, kaip žinoma, smarkiai plečiasi, daugėja disciplinų, todėl imta abejoti, ar būties teorija kaip bendriausia filosofijos disciplina iš viso yra galima ir priimtina kaip savarankiška filosofavimo kryptis. Mat pagrindinį filosofijos klausimą vienaip ar kitaip sprendžia ir gamtos filosofija, ir teodicėja, ir žmogaus filosofija, ir kitos filosofijos. Taigi filosofijos sisteminimas dėl filosofijos krypčių, atmainų ir disciplinų plėtotės tapo problema, kuri neišspręsta iki šiol. Pvz., lenkų filosofas Stanislavas Kaminskis knygoje „Theory of being to anderstund reality” (Lublin, 1980) savo apžvalginiame straipsnyje apie būties teorijos problematiką ir disciplinų sistemą pateikia bent penkis dabarties filosofijos sisteminimo principus ir neabejoja, kad nei praktinė filosofija (estetika, etika, technikos filosofija), nei savimonės filosofija negalima be būties teorijos pagrindinių principų. Net aksiologija (vertybių teorija) nėra išimtis, nes vertybės, jeigu jos realiai egzistuoja, yra būties tipas arba bent būties savybė, arba būties modusas (lot. modus – matas, būdas, rūšis), kurio esmę ir siekia pažinti metafizika. Tą patį galima pasakyti ir apie moralę, kuri yra žmogaus dvasios struktūros dalis, ir apie Dievą: visi šie dalykai yra būtiški. Net I. Kantas, kuris metafiziką pripažino kaip grynojo proto logiką (metaphysica est logica intellectus), išsaugojo klasikinės būties filosofijos dalį trijose grynojo proto idėjose – pasaulio, sielos ir Dievo, kurių esmė aiškinama tuo pačiu transcendentavimo (metafiziniu) būdu kaip ir pati būtis. Tas būdas dar kitaip vadinamas ontologine, t. y. objektyviąja, refleksija, pripažįstančia dar graikų suformuluotą principą, kad mintis atitinka tikrovę.Pažinimo teorija atsirado dėl abejonės filosofavimo objektyvumu.tačiau pažinimo teorijos savarankiškumas yra santykiškas, nes ji neįmanoma be pačios būties teorijos. Taip yra dėl to, kad pažinimo teorija nagrinėja metafizikos teiginių pagrįstumą ir galimą jų klaidingumą. Hegelio Absoliuto teorijos sistemoje ontologija nuo gnoseologijos visai neatskiriama, o vienas marksizmo filosofijos pagrindėjų F. Engelsas pažinimo galimumo klausimą vadina antrąja pagrindinio filosofijos klausimo puse. Su tokia pažiūra galima ir sutikti, nes iš esmės pažinimo teorija yra būties teorijos filosofija, t. y. metafilosofija arba metametafizika. Tapatumo šiose filosofijos pusėse vis dėlto nėra, šių pusių ryšys įrodo metafizikos primatą kiekvienai kitai filosofijos disciplinai. Įvairios pažinimo teorijos atmainos tampa metaobjektyviu filosofavimu (savimonės arba ontinė refleksija), iš esmės analizuojančiu sąmonės turinį ir kalbą kaip mąstymo priemonę.Kaip būties teorija atrodo realiai, galima suvokti istoriškai apžvelgus bent ryškiausius filosofavimo pavyzdžius nuo seniausių iki naujausių laikų.

2.2. BŪTIES TEORIJOS TAPSMAS

Būties paslaptys žmogui svarbiausios. Jas įminęs, žmogus pagaliau pasiektų visišką sielos ramybę, nes taptų laisvas. Taigi būties klausimai iš tikrųjų yra patys svarbiausi ir kartu žmoniškiausi, nes niekam kitam, išskyrus žmogų, jie nerūpi. Pagaliau būties klausimų kėlimas parodo esminį žmogaus dvasios lūžį. Įvairiose planetos vietose jie buvo keliami dar gerokai prieš filosofiją kosmogoniniuose ir religiniuose mituose. Ryškiausias tokių klausimų kėlimo pavyzdys yra indų vedos („veda” sanskrito kalba reiškia žinojimą), kurių turinys dėl jų amorfiškumo nesurado jokios nuoseklios sistemos, paaiškinančios žmogaus ir pasaulio atsiradimą. Dėl tokio nenuoseklumo, įvairių užuominų, atsakymų į keliamus klausimus nebuvimo, vedų tyrinėtojai jas interpretuoja įvairiai. Kas yra tos vedos. Vedos – tai per ilgą laiko tarpsnį nežinomų autorių sukurtų religinių himnų, giesmių ir maldų rinkiniai. Mokslininkai išskyrė keturias vedų grupes: Rigvėdą (žinojimo himnus), Jadžurvedą (aukojimo formules) Samavedą (giesmių melodijas), Adharvavedą (užkeikimus. Seniausias himnų rinkinys yra Rigveda. Įvairūs tyrinėjimo šaltiniai šiuos himnus datuoja 3000-aisiais-600-aisiais metais prieš Kristų. Rigvedoje yra 1028 himnai, susidedantys iš keturių dalių: Samhitų, t. y. pačių himnų, Brahmanų, t. y. vėlesnių Samhitų paaiškinimų ir komentarų, Aranjakų, t. y. himnų, skirtų seneliams ir miškų atsiskyrėliams, ir pagaliau vertingiausios filosofine prasme vedų dalies – Upanišadų (upani-šad – sėdįs greta), t. y. vedų prasmės aiškinimo.Vedos vertingos tuo, kad tai pirmasis raštijos paminklas, kuriame keliamas būties klausimas ir bandoma pagrįsti pasaulio atsiradimo idėją. Kai kuriose Samhitų himnuose taip ir klausimas: iš kur vėjas? Iš kur saulė? Iš kur kilo matomas pasaulis? Kas yra Dievas? Ir t. t. Viename iš Rigvedos himnų užrašytos kosmogoninės idėjos: pradžioje nebuvo nieko – nei esaties (sat), ne ne-esaties (asat). Taigi nebuvę nei erdvės, nei dangaus, nei dienos, nei nakties, nei mirties, nei nemirtingumo. Tačiau pasaulis, dievai ir visa kita vis dėlto atsirado. Kaip tai atsitiko, yra išminčių atradimas, kurie mąstė ne-esaties virsmo esatimi galimybę.„Upanišadose” aiškinami visur ir visada esantys Visatos principai – brahman ir atman, kurių sąveikoje asat ir virsta sat. Brahman suprantamas kaip aukščiausias kūniškas objektyvumas, kurio pripildytas visas kosmosas. Taigi jis ir vienis, ir daugis. Tuo tarpu atman yra taip pat visus esantis psichiškumas., t. y. subjektyvumas, asmeninis pradas „Aš”. Pats brahman ir pažįstamas per atman. Tai vyksta sugebančiame pažinti žmoguje, kuriame tie viską apimantys pradai reiškiasi vienovėje. Iš to išplaukia, kad brahman kartu yra ir atman. Tai iš esmės yra tapatybės filosofijos užuomazgos, naujaisiais laikais išplėtotos vokiečių filosofo F. Šelingo (Schelling, 1755-1854).Brahman ir atman „Upanišadose” vaizduojami kaip abstraktūs, neapibrėžti dalykai, tačiau be jų kalbama ir apie penkis jutimiškai konkrečius pradus, iš kurių kyla jau ir daiktai. Tai eteris, oras, ugnis, vanduo ir žemė. Tie pradai yra brahman raidos padarinys išvardytąja tvarka.Taigi indų ikifilosofiniame mąstyme pirmą kartą bandoma pagrįsti būties atsiradimo iš nebūties idėja, kuri gerokai tobulesne forma ir turiniu išplėtojama europiniame mąstyme teorijos pavidalu. Indų vedos – tipiškas protofilosofijos pavyzdys.

2.3. BŪTIES TEORIJOS TAPSMAS IR RAIDA GRAIKIJOJE

Graikų tautos istorijos pradžia nėra visai aiški. Tačiau pakanka istorinių duomenų, kad graikai patobulino daugelį iki jų buvusių civilizacijos laimėjimų: raštą, meną, matematiką, gamtos mokslus bei išrado filosofiją – tobuliausią ir iki šiol nepralenktą loginio mąstymo būdą.Graikiškai kalbantys žmonės (jonėnų tarme kalbančios gentys) kadaise gyveno Mažosios Azijos pakrantėje, žemyno dalyje – Balkanų pusiasalyje, ir kaip išeiviai (t. y. italikai) Apeninų pusiasalyje bei Sicilijos saloje. Jie įkurdavo nedidelius miestus-polius (valstybėles), kurių kultūros (plačiąja kultūros prasme) lygmuo buvo gana nevienodas. Tik nedaugelis šių valstybėlių tapo būsimos europinės kultūros pradininkėmis. Prieštaringa ir graikų religija. Viena vertus, jie garbino daugybę gana nepadoraus (šiuolaikinio žmogaus požiūriu) elgesio olimpinių dievų, kita vertus – sukūrė irgi abejotinos reputacijos dievo Dioniso (Bakcho) ir pusdievio Orfėjo kultus. Šiuose kultuose taip pat daug prietarų, vulgarumo, barbarizmo. Tokie dalykai puikiausiai derinosi su atsiradusiu mokslu ir filosofija, tačiau tai neturėtų kelti nuostabos, nes ir mūsų laikais klesti prietarai. Mistika, kuriasi barbariški religiniai kultai ir randasi kitokių keistų reiškinių: sektų, alkoholizmas, narkomanija, prostitucija, paskalos, plėšikavimas, vandalizmas. Po saule nieko naujo…Vienas svarbiausių ikifilosofinio mąstymo graikų kultūros paminklų buvo Homero ir Hesiodo (VIII-VII a. pr. Kr.) literatūriniai kūriniai, ypač kosmogoniniai ir teogoniniai mitai, t. y. mitai apie pasaulio ir dievų kilmę. Mitų, kaip ir daugybės religijų, šaknys yra žmogaus fantazija ir tikėjimas. Ėmus abejoti mitais, imta ieškoti loginiu mąstymu pagrįstų pasaulio ir daiktų atsiradimo bei buvimo sąlygų ir priežasčių. Tai pirmiausia atsitiko Graikijos polyje Milete (Mažojoje Azijoje) VI a. pr. Kr.

2.3.1. Mileto mokykla

Visi filosofijos istorikai sutaria, kad pirmasis Europos filosofas buvo Talis iš Mileto (645-547 m. pr. Kr.). Taigi Talis vienas pirmųjų suabejojo mitų teiginiais ir paklausė, iš kur pasaulio daiktų įvairovė ir kur pasaulio daiktų pradžia. Atrodo, kad kalbama apie daiktų pradą, t. y. dalyką, iš kurio šie daiktai atsiranda ir į kurį grįžta daiktams sunykus, pražuvus. Tačiau Talis „prado” sąvokos dar nevartojo, vartojo tik žodį „pradžia”. Jis net neklausė, kas sukūrė pasaulį, bet domėjosi, koks tas pasaulis buvo iš pat pradžių. Tačiau kad ir kaip ten būtų, pirmasis filosofinis būties klausimas buvo pasaulio ir daiktų „pradžios” klausimas. Rusų filosofijos istorikas A. Čanyševas visą Jonijos filosofiją vertina kaip protofilosofiją, t. y. pirmapradę filosofiją, bet vis tiek filosofiją, nes palyginti dar naivus mąstymas, tačiau mitologines sąvokas atmeta. Talis iškelia racionalią (dabarties požiūriu) hipotezę, kad pasaulio ir daiktų pradžia yra vanduo. Kartu tai yra ir pasaulio vieningumo idėjos pagrindimas: visko pradžia ir pabaiga yra tas pats vanduo, t. y. viskas kyla iš vandens ir grįžta į vandenį. Tai reiškia taip pat ir tai, kad niekas iš nieko neatsiranda ir į nieką nepavirsta. Nuo talio samprotavimo laikų pasaulio vieningumo idėja jau niekada neišnyko iš filosofų akiračio.Filosofijos istorikų Mileto mokykla pavadintai teorijai priklauso dar du seniausieji Graikijos filosofai – Anaksimandras (611-546 m. pr. Kr.) ir Anaksimenas (585-524 m. pr. Kr.).Anaksimandras, palyginti su Taliu, filosofinę kalbą praturtina. Būtent jis pirmasis kalba ne apie pradžią, bet apie visko pradą – arche. Šio prado Anaksimandras nesutapatina nė su viena anais laikais žinoma medžiaga. Šiuo pradu Anaksimandras vadina apeironą (gr. apeiron – begalybė), t. y. kažką neapibrėžtą, begalinį, beribį. Jis mąsto taip: jeigu pradas būtų vanduo arba oras, arba žemė, tai vienas iš jų būtų pagrindinis ir kitus pradus paverstų savimi. Taigi pradas turi būti visoms medžiagoms neutralus. Anaksimandro apeironas visai artimas filosofinei kategorijai materija, kuri ir dabar suprantama kaip tai, kas neapibrėžta ir yra tik dalelių ir medžiagų šaltinis. Apeironą arba materiją galima būtų įsivaizduoti kaip pirminę plazmą, egzistavusią kelias akimirkas po hipotetinio Didžiojo Sprogimo (Didžiojo Sprogimo hipotezę iškėlė amerikietis Džordžas Gamovas 1946 m.). Apeironas, pasak Anaksimandro, amžinas ir nesunaikinamas. Judėdamas ir išskirdamas priešybes – karštį ir šaltį, drėgmę ir sausrą – jis ir suformuoja pasaulį su visa jo įvairove. Tai jau evoliucijos teorijos pradmenys, nes filosofas kalba ir apie gyvybės, gyvūnų bei žmogaus atsiradimą. Anaksimandras kalba taip pat ir apie kosminį teisingumą, t. y. visų esančių elementų tarpusavio pusiausvyrą, kuri nuolat atsistato pakrikus elementų proporcijoms.

Nors Anaksimenas buvo Anaksimandro mokinys, tačiau jis genialios savo mokytojo apeirono idėjos nepriėmė. Jo nuomone, Visatos ir daiktų pradas yra oras. Visi kiti daiktai ir elementai – oro išretėjimo ar sutirštėjimo rezultatas. Siela susideda iš oro, o ugnis – išretėjęs oras. Orui sutirštėjus, atsiranda vėjas, vėliau dargana, vanduo, žemė, akmenys.Tai taip pat gamtos vieningumo idėja.Mileto mokyklos filosofai vadinami natūrfilosofais, nes filosofavo apie gamtą ( lot. natura – gamta), tačiau šių filosofų vaidmuo filosofijos ir mokslo istorijai svarbus ne tiek dėl atradimų, kiek dėl ieškojimų, nes jie pirmieji atmetė mitologinį pasaulio aiškinimą. Jų pateikti klausimai ir atsakymai buvo akstinas tolesniems samprotavimams.494 m. pr. Kr. persai Miletą sugriovė, ir mokykla, neilgai egzistavusi, nebeatsigavo.

2.3.2. Herakleitas iš Efeso

Herakleitas (540-480 m. pr. Kr.) irgi jonėnas. Jis, kaip ir miletiečiai, mąsto apie kosmoso ir daiktų pradžią, tačiau, filosofijos istorikų nuomone, pažengė gerokai toliau. Herakleitui pradas (arche) yra ugnis, tačiau filosofijos mokslininkai šiame prade mato kitokią prasmę negu vandenyje, ore ar neapibrėžtame apeirone, nes ugnis neturi jokio substancinio pastovumo. Dėl to pasaulis Herakleito akimis yra nuolatinis vyksmas, nenutrūkstantis procesas, pasireiškiantis kaip amžinas tapsmas ir amžina žūtis. Taigi pasaulis panašus į degantį laužą: ugnis atsiranda lauže degant malkoms, todėl visa, kas nauja, gimsta kam nors mirus. Nieko pastovaus nėra, išskyrus amžiną kitimą. O kitimas yra amžinas judėjimas. Herakleito pažiūrų esmę ryškiai apibūdina išlikę jo tekstų fragmentai: „viskas teka, viskas kinta”, „negalima dukart įeiti į tą pačią upę”, „iš skirtingų dalykų atsiranda gražiausia harmonija” ir atvirkščiai – „viskas gimsta per kovą”, „šis pasaulis yra visiems tas pats. Jo nesukūrė niekas iš dievų, nei iš žmonių. Bet jis visada buvo, yra ir bus amžina ugnis, dėsningai užsideganti ir dėsningai užgęstanti”Taigi Herakleitas yra priešybių vienybės ir kovos, taip pat logoso – neįveikiamos kosmoso tvarkos (lemties) – idėjos pradininkas. Ugnis įveikia žemę, oras – ugnį, vanduo – orą, žemė – vandenį ir t. t. Neatskiriama yra dalis ir visuma, diena ir naktis, žiema ir vasara, karas ir taika, perteklius ir skurdas. Be šių ir kitokių priešybių nebūtų ir vienybės, priešybių kova ir yra tapsmo bei kitimo šaltinis. Tokį dialektinį Herakleito mąstymą naujaisiais laikais ypač vertino G. Hegelis, o hipotezė (dabarties terminologija) apie pasaulio ugnies ciklus dar nei įrodyta, nei paneigta.

2.3.3. Elėjos mokykla

Elėjiečių pažiūros priešingos Herakleito pažiūroms. Elėjiečiai – italikai. Svarbiausi iš jų yra Ksenofanas, Parmenidas, Zenonas, Melisas.Ksenofanas (565-470 pr. Kr.) laikomas mokyklos pirmtaku. Kai kurie filosofijos istorikai Ksenofaną laiko pirmuoju tikru Graikijos metafiziku, nes kategoriją būtis jis paverčia filosofine ir pamatine visiems laikams. Būdamas išeivis iš Jonijos, į Elėją jis atineša ir būties pradų idėją. Ksenofanui pradai – žemė ir vanduo. Taigi pasaulis vieningas, o pradų judėjimas ir kitimas pasaulio viduje nesukuria nieko naujo. Vadinasi, pati būtis yra amžina ir nekintanti. Pasaulis nėra niekieno sukurtas, nes apie Dievą mes nieko nežinome ir negalime žinoti. Daugybė dievų yra žmonių nuomonės rezultatas. Tačiau Ksenofanas kalba ir apie Dievą. Dievo esmė skiriasi nuo žmonių esmės. Ksenofano Dievas yra vienas ir rutulio formos, t. y. beribis ir begalinis, todėl būtis yra visur ta pati ir viena. Iš esmės tai Kosmosas, be kurio nieko daugiau ir nėra. Tik kosmosui nebūdingas atsiradimas ir žuvimas, ir jis nepanašus į mirtinguosius. Dievo esmė – rimtis. Taigi Dievas – nekintantis pasaulio vieningumas, tačiau jis viską supranta ir viską girdi, o pasaulį valdo mintimis. Už tai, kad Ksenofanas dievybę sutapatino su pasauliu, filosofijos istorikai iį priskiria panteistams (gr. pan – visa, theos – dievas).Parmenidas (540-470) – Ksenofano mokinys ir iš elėjiečių jis yra žymiausias. Parmenidas rutulioja Ksenofano idėją apie būties amžinumą ir nekintamumą. Jokių priešybių būtyje nėra, nes ji neturi dalių. Dalys reikštų būties nutrūkstamumą. Ir Parmenidui būtis yra rutulio formos, kuri sunkiai įsivaizduojama. Savo išvadas filosofas padaro grynuoju mąstymu, nes jutimų duomenys tikrų žinių neteikia. Minties tikrumas yra garantuotas, nes mintis ir mąstomas dalykas yra tas pats. Būtis yra amžina, vadinasi, jai priklauso tik tai, kas neatsiranda ir neišnyksta. Kadangi būtyje niekas neatsiranda ir neišnyksta, nėra jokio judėjimo, nėra jokios nebūties. Apie nebūtį net mąstyti negalima, nes neįmanoma mąstyti apie tai, ko nėra. Būtis yra viena ir visur. Visur būdama ji negali ir judėti. Perkelti ką nors į kitą vietą neįmanoma, nes toje vietoje kas nors jau yra. Taigi būtis yra amžinas nedalomas vienis. Pojūčiais fiksuojamas judėjimas ir kitimas yra klaidinga nuomonė.Idėją apie būties rimtį, judėjimo ir kitimo negalimumą atkakliai gynė Parmenido mokinys Zenonas (490-430 pr. Kr.). Jis pirmasis savo mintis reiškė ginčo forma. Gindamas savo mokytojo pažiūras, Zenonas teigė, kad logiškai neįmanoma įrodyti nei būties daugybiškumo, nei judėjimo. Pirmąjį momentą Zenonas įrodinėjo epicheiremomis (gr. epicheirēma – samprotavimas), antrąjį – aporijomis (gr. aporia – padėtis be išeities).Būtis, pasak Zenono, neprieštaringa, o pripažinę daiktų aibę ir judėjimą, patenkame į prieštaravimus. Epicheiremos pavyzdys gali būti žinomas Zenono teiginys: jeigu egzistuoja daug daiktų, tai jų turi būti tiek, kiek yra. Tačiau jeigu daiktų yra tiek pat, kiek yra, tai jų turi būti ribotas skaičius. Protas patenka į prieštaravimą pateikęs antitezę: jeigu daiktų yra daug, tai be galo daug, nes visada tarp esamų daiktų yra kiti, tarp anų – vėl kiti. Taigi esamų daiktų yra be galo daug. Judėjimą Zenonas neigė aporijomis Dichotomija, Achilas, Strėlė ir Stadionas. Dichotomijoje (gr. dicha – pusiau, tome – perkirtimas) jis įrodinėjo, kad judėjimas negali nei prasidėti, nei pasibaigti, nes ir norėdamas pasiekti tikslą, kūnas to nepadarys: iki tikslo jam reikia nueiti pusę kelio, o paskui tos pusės pusę ir t. t.Greitakojis Achilas nepavys vėžlio, nes, kol Achilas pasieks tą vietą, kur yra vėžlys, vėžlio toje vietoje jau nebebus. Taip kartosis be galo: nors intervalas mažėja iki nulio, bet niekaip neišnyksta. Abiem aporijomis Zenonas siekia įrodyti judėjimo negalimumą, jeigu erdvę dalijame iki begalybės.Aporijoje Strėlė teigiama, kad judąs daiktas nejuda nei toje vietoje, kurioje jis yra, nei toje, kurioje jo nėra. Taigi strėlė nejuda, ir visada užima lygią sau vietą, nes judėjimas negali susidėti iš daugybės rimties būvių.Aporijoje Stadionas kalbama apie du lygiaverčius kūnus, judančius stadione vienas prieš kitą tarp lygiai tokių pat nejudančių kūnų. Zenonas padaro išvadą, kad ir tuo atveju judėjimo nėra, nes pusė laiko tampa lygu dvigubam laikui, o tai reiškia, kad greitis priklauso nuo to, su kuo jis lyginamas. Pripažinus judėjimą, protas vėl susipainioja. Kai Zenono oponentai bandė judėjimo realumą įrodyti priešais jį vaikščiodami, Zenonas atkirto, kad jis neigia ne judėjimą, o tik įrodinėja jo negalimumą teoriškai.Svarbiausias elėjiečių nuopelnas filosofijai yra būties vientisumo ir pastovumo įrodinėjimas grynuoju protu, jutiminį pasaulį pripažįstant tik regimybę.

2.3.4. Pitagoras

Pitagoras (580500 pr. Kr.), Anaksimandro ir Anaksimeno amžininkas, taip pat jonėnų kilmės, tačiau po ilgų gyvenimo metų Egipte ir Babilone apsigyvena Pietų Italijos mieste Krotone. Taigi ir Pitagoras italikas. Apie Pitagorą autentiškų liudijimų liko mažiausiai, nes jis pats nieko nerašė, tačiau istorikai apie jį rašo gana daug. Dėlto apie Pitagorą ir jo sekėjus galima spręsti tik iš jų interpretatorių. Pats Pitagoras įkūrė religinę sektą, kurioje buvo 600 narių, tačiau pitagorininkų negalima laikyti filosofine mokykla tikrąja šio žodžio prasme, nes jų bendruomenės buvo įsikūrusios daugelyje pietų Italijos polių. Norint tapti pitagorininku, reikėjo penkerių metų bandomojo laikotarpio. Kandidatai Pitagoro nematydavo ir net nedrįsdavo ištarti jo vardo. Tai Pitagoras tapo mistine būtybe. Visi pitagorininkų darbai buvo priskiriami vienam Pitagorui net po jo mirties. Pitagorininkai reiškėsi apie penkis šimtus metų. Istorikai išskiria net tris jų metamorfozes: senieji pitagorininkai – jų teorijos ryškaus religinio ir politinio pobūdžio, jaunieji pitagorininkai, kurių veikloje dominuoja mokslinės problemos, ir neopitagorininkai (I a. pr. Kr.), kurių veikloje atgyja religinis pitagorizmo pobūdis.Pitagorininkų veikloje keistoje darnoje reiškėsi mokslas ir filosofija bei mistika ir prietarai. Sektoje visi turėjo bendrą nuosavybę, kasdien buvo atliekama gerų, blogų ir nepakankamų darbų sąžinės sąskaita. Buvo laikomasi daugybės keistų draudimų (akusmų): nevalgyk pupų, neimk to, kas nukrito, neliesk balto gaidžio, nelaužyk duonos, neik per skersinį, nemaišyk ugnies geležimi, nekąsk iš viso kepalo, nepešiok vainiko, nesėdėk ant vienos kvortos talpos saiko, nevalgyk širdies, nevaikščiok dideliu keliu, neleisk kregždėms gyventi po stogu, išimdamas puodą iš ugnies nepalik ten jo pėdsakų, nežiūrėk į veidrodį prie ugnies, atsikėlęs iš patalo susuk patalynę ir išlygink savo kūno pėdsakus ir t. t. Daugelis šių akusmų turi alegorinę prasmę (pvz., neleisti kregždėms gyventi po stogu, reiškia neprasidėti su plepiais žmonėmis)Į savo amžininkus pitagorininkai panašūs tik tiek, kad kalba apie Visatos ir daiktų pradą, tačiau išsiskiria tuo, kad jų pradas nefiksuojamas empiriškai, nes tai – abstraktūs skaičiai. Tokią išvadą Pitagoras ir jo sekėjai padarė tyrinėdami muziką ir matematiką: stygų skirtingų garsų priežastį galima pagrįsti matematiškai, vadinasi, ir visą pasaulėtvarką galima paaiškinti matematiškai, o visus daiktus suprasti kaip skaičių struktūras. Visko pradžia – vienetas (prieštaravimas interpretuojant pitagorininkus kyla jau iš to, kad vieneto graikai nelaikė skaičiumi, nes skaičius – vienetų suma), dvejetas – neapibrėžtumas. Iš vieneto ir dvejeto atsiranda visi kiti skaičiai. Pitagorininkų idėjų interpretatoriai teigia, kad jų skaičiai turi ir formas, t. y. skaičius aiškina geometriškai. Vienetas – taškas, dvejetas – tiesė, trejetas – kvadratas, ketvertas – kubas. Taigi skaičiai esą pailgi, trikampiai, piramidiški, daugiakampiai ir t. t. Vieneto, dvejeto, trejeto ir ketverto suma yra dešimt, o tai turi net dievišką savybę, nes tuo galima pagrįsti visą pasaulėtvarką su visomis jo priešybėmis. Tačiau pitagorininkai pripažino ir keturis materialius pradus – ugnį, orą, vandenį ir žemę, kuriuos žymi skaičius keturi. Skaičius valdo viską. Kadangi skaičius yra abstraktus dalykas, mintis už jutimus yra kilnesnė, o minties objektai – realesni.Pitagorininkai nustatė žemės apvalumą, jos taisyklingą ir reguliarų judėjimą. Žemė juda apie savo ašį ir skrieja apie planetų idealųjį centrą. Pasaulinių metų amžius – 10 000 metų. Tai esąs ciklas nuo ugnies pradžios iki grįžimo atgal į ugnį. Beje, graikams amžinybė tiesinės trukmės, vadinasi, ji reiškė judėjimą ciklais.Pitagorininkai taip pat reikšmingi sielos teorija. Siela nekūniška ir egzistuoja atskirai nuo kūno, ji gali jungtis su kiekvienu kūnu (augalu, gyvuliu), ji patvaresnė už kūną, tobulesnė. Iš kūno (sielos kalėjimo) išsivaduoja apsivaliusi ir atkentėjusi, tačiau kenčia tik būdama kūne. Taigi gyvenimas yra kančia, o sielos įsikūnijimai – nelaimė. Nepagydomos sielos nutrenkiamos į pragarą.

2.3.5. Atomistai

Kaip matėme, visi ikisokratikai yra originalūs. Tokie yra ir Leukipas (500-440 pr. Kr.) bei Demokritas (460-370 pr. Kr.), kuriuos istorikai laiko moksliškiausiais to laikotarpio filosofais. Tačiau apie Leukipą žinių beveik neliko. Sakoma, kad Leukipas pirmasis filosofiją papildęs atomo, absoliučios tuštumos ir griežto determinizmo sampratomis (lot. determinare – sąlygoti). Dėl šios nežinios atomizmo ir apskritai materializmo pradininku filosofijoje laikomas Demokritas. Deja, ir iš Demokrito 70 veikalų neliko nė vieno. Demokrito tėvynė – Abderos polis Trakijoje. Šis filosofas gyvenimo tikslu laikė gėrio siekį. Tai nesuderinama su baime, emocijomis, prietarais. Kupini išminties jo žodžiai, kad ne kūniški dalykai daro žmogų laimingą, o teisumas ir visapusiška išmintis. Žmonės veikia iš pareigos ir baimės, bet veikti iš baimės – prastas dalykas. Tačiau išminties kaip turto įsigyti neįmanoma, nes išmintingumas priklauso sielos atomams. Demokritas mokė, kad rutulioti reikia protą, o ne didelį žinojimą. Daug žinantys proto neturi. Filosofas taip ir sakė: „Nesiek žinoti visko dėl to, kad netaptum neišmanėliu”. Demokritas išjuokė viską, tarsi gyvenimas būtų komedija. Pasak Demokrito, jeigu žmogui gyvenimas atrodo kaip pamazgų duobė, tai jis yra kvailys, nes nemoka gyventi.Kaip būties teoretikas Demokritas teigė, kad begalinė ir niekieno nesukurta Visata yra amžinų, smulkių ir nedalomų dalelyčių – atomų – judėjimo padarinys. Kokybiškai visi atomai yra vienarūšiai ir skiriasi tik dydžiu, forma, šiltumu ir padėtimi. Tų formų ir dydžių nepaprastai daug. Atomai kieti ir nesuardomi ir apskritai nedalomi. Begalinėje tuštumoje, kurioje nėra nei viršaus, nei apačios, netvarkingai judėdami atomai jungiasi, ir taip atsiranda daiktų ir pasaulių įvairovė. Jokios atomų judėjimo tikslingos priežasties nėra, bet šis judėjimas nėra atsitiktinis, o neišvengiamas mechaninis, tačiau betikslis, būtinumas.Erdvė, kurioje juda atomai, yra nebūtis, t. y. absoliuti tuštuma. Daugybė Visatos pasaulių tai atsiranda, tai vėl žūva tiems pasauliams susidūrus. Demokritas – nuosekliausias iš visų materialistų. Gyvybė atsirado iš pirminių gleivių, o žmogaus mintys – fizinis atomų judėjimas, kuris gali ir kitur sukelti judėjimą. Taigi ir mąstymas Demokritui yra grynai fizinis procesas, nes ir siela susideda iš labai smulkių (didesni atomai esą sunkesni) ir apvalių atomų.

2.3.6. Empedoklis ir Anaksagoras

Filosofijos istorikai pirmąjį graikų filosofijos etapą dažniausiai užbaigia Empedokliu (484-424 pr. Kr.) ir Anaksagoru (500-428 pr. Kr.). Pirmasis buvo pitagorininkų ir Parmenido, antrasis – Anaksimeno mokinys. Taigi jie nebuvo pirmieji ir galėjo remtis savo pirmtakų patirtimi.Empedoklis (jis italikas) kaip tikras „centristas” lygiaverčiais pripažįsta visus keturis pasaulėtvarkos pradus – ugnį, vandenį, orą ir žemę. Jie yra lygiaverčiai, todėl vienas į kitą nepereina. Patys pradai pasyvūs ir bejėgiai, nes juos valdo išorinės materialios jėgos – meilė ir nesantaika. Kiekvienas pradas amžinas, t. y. nesukurtas ir nesunaikinamas, o daiktų įvairovė yra susijungusių pradų proporcijų padarinys. Meilė pradus sujungia. nesantaika išskiria. Pasak Empedoklio, galimos keturios kosmoso stadijos, kuriose viešpatauja arba meilė, arba nesantaika: pirmuoju laikotarpiu viešpatauja harmonija, antruoju harmonija nyksta, trečiuoju neapykanta viską galutinai suardo iki chaoso, o ketvirtuoju vėl pradeda veikti meilė, atvedanti pasaulį į harmoniją. Keturių pasaulio stadijų kaita ir yra pasaulio amžinybė. Kaip matyti, Empedoklis būties nekintamumą taikė tik pradams, bet ne daiktams.

Empedoklis kalba ir apie biologinę evoliuciją, nes gyvoji gamta atsiradusi iš negyvosios. Išlikusiuose jo kūrybos fragmentuose sakoma, kad veikiant meilei iš pradžių netvarkingai jungėsi atskiros kūno dalys, kurios nebuvo proporcingos ir harmoningos, negalėjo daugintis ir žuvo. Empedoklis fantazuoja, kad gyvybės tapsmo pradžioje buvo galvos be kaklų, rankos be pečių, akys be kaktų, kurios jungėsi netvarkingai į pabaisas su jaučio kūnais ir žmogaus galvomis, ir, atvirkščiai, daugiarankiai, hermafroditai ir t. t.. Jie neprisitaikė ir žuvo. Taigi Č. Darvino natūraliosios atrankos idėjos provaizdį sukūrė Empedoklis.Anaksagoras – jonėnas – atvyksta į Atėnus ir ten įsteigia mokyklą. Vertinamas kaip pirmasis filosofas ir mokslininkas profesionalas. Istorikai jį apibūdina kaip pliuralistą ir teleologinio (gr. telos – tikslas) gamtos aiškinimo pradininką.Anaksagoras nepriima nė vieno savo pirmtako pažiūrų apie vieną ar kelis Visatos pradus. Anaksagorui pradų yra begalybė. Tai gemalai arba daiktų sėklos, kurias Aristotelis pavadino homeomerijomis (gr. homois – panašus, meros – dalis). Jos amžinos, t. y. nesukurtos ir nesunaikinamos, gali dalytis iki begalybės. Kiekvienoje homeomerijoje yra viso pasaulio sudedamųjų dalių. Daiktai vieni nuo kitų skiriasi tik skirtingų dalių proporcijomis. Pavyzdžiui, iš akmens kraujas nebėga todėl, kad kraujo homeomerijų ten labai mažai. Mūsų pojūčiai to tiesiog nefiksuoja, todėl matome tai, ko daikte daugiausia. Anaksagoras, panašiai kaip ir Empedoklis, neigė tuštumą. Anaksagoro homeomerijų begalybės idėją naujaisiais laikais savaip interpretavo G. Leibnicas.Pasak Anaksagoro, dalelytės iš chaotiškos būsenos į pasaulėtvarką stumia protinga ir tikslingai veikianti jėga – nūs (gr. nous – protas). Taigi nūs – pasaulėtvarkos priežastis, kuri Anaksagoro dar vis suprantama kaip pati subtiliausia ir švariausia medžiaga. Nūs – vienarūšis, todėl jis toks pat visuose gyvuose organizmuose. Aristotelis nurodo Anaksagoro nenuoseklumą: nūs tampa priežastimi tada, kai judėjimo nebegali paaiškinti mechaniškumu. Kadangi pasaulėtvarka apskritai yra protingos ir tikslingos prigimties, nėra ir negali būti nei būtinumo, nei atsitiktinumo.

* * *

Talis, Anaksimenas, Anaksimandras, Herakleitas, Ksenofanas, Parmenidas, Zenonas, Pitagoras, Demokritas, Empedoklis, Anaksagoras yra žymiausi filosofijos ir mokslo tapsmo Vakarų civilizacijoje pradininkai. Jų pažiūrų trumpoje apžvalgoje sąmoningai praleista dauguma mokslinių teiginių, pažinimo ir socialinės filosofijos momentų ir akcentuojama tik metafizika siaurąja prasme.Kaip juos vertinti?Pirmiausia – jie yra pirmieji. Mitų, pagonystės, barbariškų prietarų, politinio susiskaldymo aplinkoje jie pirmieji paneigė susiklosčiusią tradiciją ir nuostabos bei abejonės skatinami pradeda mąstyti, keldami esminius filosofinius, t. t. būties, klausimus. Kaip tai jie darė – akivaizdu, nors jų palikimą filosofijos istorikai interpretuoja įvairiai. Tačiau Visatos prado, jos atsiradimo, amžinumo, begalybės, kūrinijos, struktūros klausimai buvo iškelti, o jų aktualumas nesumažėjo iki šiol.

2.3.7. Platonas

Platonas (427-347 pr. Kr.) yra Sokrato, filosofo, apie kurį sukurta daug legendų, o jis tesidomėjo etine antropologija, logika ir tiesos paieškų metodu, mokinys. Platonas sukūrė ištisą filosofinę sistemą, apie kurią bendriausiais bruožais kalbėta pirmame skyriuje. Kita vertus, Platonas nebuvo tik Sokrato mokinys. Jo pažiūras lėmė Spartos valstybinė santvarka, Pitagoro tikėjimas sielos nemirtingumu, matematikos absoliutinimas bei gebėjimas gretinti mistiką su racionalumu, Parmenido požiūris į būties amžinumą, nekintamumą ir proto viršenybę prieš pojūčius, taip pat Herakleito filosofija apie juslinio pasaulio daiktų laikinumą ir nenutrūkstantį kintamumą. Be to, po Sokrato mirties Platonas daug keliauja po Graikijos polius, Egiptą, Finikiją, Persiją, Asiriją ir Babiloną ir tik keturiasdešimtmetis, įgijęs didžiulę patirtį, grįžta į Atėnus ir įsteigia savo mokyklą, kurią pavadino Akademija. Ji veikė nuo 386 m. pr. Kr. iki 529 metų, t. y. daugiau kaip 900 metų. Platonas taip pat yra pirmas graikų filosofas, kurio kūryba beveik visa išliko iki šių dienų.Visas Platono filosofinis palikimas darė įtaką vėlesniam filosofavimui (pritariant, o kartu ir kritikuojant), tačiau reikšmingiausią ir įspūdingiausią jo filosofijos dalį sudaro būties teorija, kurios branduolį istorikai dažniausiai vadina idėjų teorija, be kurios neįmanoma paaiškinti nei Platono pažinimo teorijos, nei politikos filosofijos (kartais sakoma – sociologijos), nei etikos, nei estetikos.Platono filosofinė sistema nepateikta atskirose knygose apie idėjas, pažinimą, politiką ir t. t., bet išdėstyta 34-iuose dialogo forma parašytuose veikaluose bei 13-oje laiškų (vienuolika dialogų ir beveik visi laiškai laikomi abejotinais), kuriuos jis kūrė ik pat mirties. Šiuose veikaluose atskirti mitą, meną, mokslą ir filosofiją beveik neįmanoma, nors filosofijos istorikai tai nuolat mėgina padaryti.Aiškinantis ,,idėjų teoriją”, svarbiausia yra įsidėmėti, kad pagrindinis šios teorijos leitmotyvas, t. y. pagrindinis dialogų turinio elementas, yra šitoks: materialūs daiktai, kurie yra prieinami pojūčiams, nėra būtis, tai tik panašu į būtį, būties „šešėliai”, o pati būtis yra tik tai, kas nematoma ir negirdima, vadinasi, nematerialu, dvasiška ir prieinama tik protui, grynajam mąstymui, operuojančiam taip pat nematerialiais dalykais – sąvokomis. Dėl šios minties Platonas vadinamas objektyviuoju idealistu, nes šis „tikrosios būties” nematerialus, t. y. idealus, pasaulis, yra amžinas, taigi niekieno nesukurtas ir nuo nieko nepriklausomas (net nuo Dievo) – objektyvus (šiuolaikine terminija).Buitine, moksline ir filosofine dabarties kalba graikiškas žodis idea yra daugiaprasmis. Daugiaprasmis jis buvo ir Platono laikais. Jis reiškė išorinį vaizdą, regimybę, išvaizdą, rūšį, tipą, vaizdą, formą ir pan. Šiais laikais šis žodis yra tarptautinis ir reiškia mintį, sąvoką, sumanymą, teoriją ir pan. Platonas savo teorijoje idėjomis vadina ir mintis, ir sąvokas, tačiau pagrindine prasme „idėja” yra savotiška bekūnė formuotė, provaizdis arba pirmavaizdis, kuris tam tikrame mistiniame, t. y. antgamtiniame, pasaulyje yra kaip tobulas visų daiktų modelis, grynoji visų daiktų esmė. Ji amžina ir nekintanti, neturinti dalių ir nesunaikinama, t. y. nesudegantį ir neužšąlanti. Kadangi ji bekūnė, todėl pojūčiams ir neprieinama. Idėjų skaičius ir įvairovė tokia, kiek yra iš esmės panašių daiktų (tarkime, paukščio idėja, gyvulio idėja) ir kitokių būties dalykų (grožio idėja, meilės idėja). Idėjos nelygiavertės ir sudaro savotišką pavaldumo hierarchiją (tarkime, vištos idėja pavaldi paukščio idėjai, pastaroji – gyvūno idėjai, o ši savo ruožtu – gyvybės idėjai apskritai). Kaip ši tobula idėja, vienintelė ir nepakartojama, materialių daiktų provaizdis, atrodo, galima sužinoti tik po mirties, kai žmogaus (tik išmintingo žmogaus) siela, kuri yra žmogaus kūno idėja, nukeliauja į tą nepaprastai šviesų idėjų pasaulį.Būties, t. y. idėjų pasaulio, tikslas yra gėris ir grožis. Taigi gėrio ir grožio idėjos (Platonas niekur nerašo, kaip jos galėtų „atrodyti”) yra idėjų pasaulio pavaldumo (hierarchijos) viršūnėje. Jos dalyvauja visuose daiktuose. Šis dalyvavimas ir pavaldumas yra būties ir regimo pasaulio vieningumas. Taigi vieningumas yra kas nors toks, kuris pats bėra būtis (vadinasi, „vieningumo” idėjos nėra), bet yra dar aukščiau už būtį. Galima tik spėti, kad vieningumas yra tarsi jėga, garantuojanti atskirų idėjų buvimą ir tarpusavio priklausomybę. Kadangi vieningumas yra net anapus būties, todėl jis nepasiekiamas net protui, o apie jį galima pasakyti tik tiek, kad jis „yra”, bet „nesireiškia”. Ši Platono mintis vėliau buvo pavadinta transcendentiškumu.Kaip atsiranda daiktai, t. y. laikini, pojūčiais fiksuojami ir išnykstantys padarai, kuries, pasak Platono, „nebūna”, nes laikini dalykai į būtį neįeina? Platonas nelabai aiškiai kalba apie tai įvairiose savo kūrybinio palikimo vietose. Kartais jis sako, kad daiktai idėjas pamėgdžioja, kartais, kad jie prie idėjų „prisideda”, kartais, kad idėjoje „dalyvauja”. Šiai ar taip, jungdamasi su medžiaga, idėja yra kuriantysis pradas: planas, modelis, pats kūrimo aktas ir net atlikėjas. Idėja yra lyg kūrybos akto „tėvas”, o chaotiška, pastovi ir net priešiška medžiaga (Platonas „materijos” sąvokos dar nevartojo), kurioje lieka iškreiptas idėjos atspaudas, yra kūrybos akto „motina”. Be „motinos” idėja net iškreiptu pavidalu liktų pojūčiams neprieinama.Taigi daiktą tokį koks jis yra (jo esmę), sudaro ne pasyvi ir pati nieko negalinti medžiaga, bet idėja. Dėl to ir daikto esmė nėra pats daiktas, bet jo idėja. Esmė visada yra „anksčiau” už daiktą. Be to, ji amžina, nes buvo, yra ir bus. Beje, apie amžiną esmę sakyti „buvo”, ar „bus” netikslu, nes ji tik „yra”.Kaip atsirado šis pasaulis?Pasaulio atsiradimui paaiškinti Platonas sukūrė Demiurgo mitą. Demiurgas, t. y. pasaulio rentėjas (gr. demiurgos – amatininkas), – galingas, tačiau jis pasaulio nesukūrė, t. y. nesukūrė iš absoliutaus nieko, nes idėjos (daiktų „tėvas”) ir medžiaga (daiktų „motina”) amžinos kaip ir pats Demiurgas. Taigi Demiurgas iš gatavų idėjų ir chaotiškos medžiagos ir sukūrė visą Kosmosą. Tiesa, Demiurgas sukūrė tik po vieną kiekvienos būtybės pavyzdį, kuris, savaime suprantama, buvo tobuliausias, tačiau koks tų pavyzdžių likimas – neaišku. Mitas apie pasaulio surentimą aprašytas dialoge „Timajas”, kuris vienintelis ilgą laiką tebuvo žinomas Europoje, tačiau darė didžiulį poveikį visam filosofiniam mąstymui. Nuo šio mito prasideda loginis Dievo buvimo įrodymas: jeigu yra tvarka (gr. kosmos – tvarka), tai neišvengiamas turi būti ir tvarkdarys, o Kosmosas tvarkos atžvilgiu – tobuliausias dalykas. Dialogas „Timajas” buvo sukurtas Platono gyvenimo pabaigoje ir reziumuoja visą Platono išmintį. Pasak Platono, Visybės konstravimas yra tikėtinas mitas. Kosmoso surentimo idėją Platonas aprašo taip: ,,…apsakykime, dėl kokios priežasties Kūrėjas sukūrė atsiradimą ir štai šią Visybę. Jis buvo geras, o kas yra geras, tas niekuomet dėl nieko nejaučia pavydo. Kadangi pavydo nejautė, /Kūrėjas/ panoro, idant viskas pasidarytų kiek įmanoma panašu į jį patį. Kas, sekdamas protingais vyrais, /šį Kūrėjo norą/ pripažintų esant svarbiausią atsiradimo ir kosmoso pradžią, tas pasielgtų teisingiausiai. Taigi panorėjęs, kad viskas būtų puiku ir niekas – kiek tik įmanoma – nebūtų netikę, Dievas pasirūpino visais regimais daiktais, kurie nebuvo parimę, tačiau nedarniai ir netvarkingai judėjo; jis atvedė juos iš netvarkos į tvarką, manydamas, jog pastaroji visais atžvilgiais geresnė už pirmąją. Nebuvo įmanoma anksčiau ir nėra įmanoma dabar, jog tas, kuris yra geriausias, darytų ką kitą, išskyrus tai, kas puikiausia; be to, svarstydamas /Kūrėjas/ nusprendė, jog iš visų daiktų, kurie pagal prigimtį regimi, nė vienas kūrinys, neturintis proto, negali būti gražesnis už tą, kuris apdovanotas protu, jeigu kiekvieną jų lygintume kaip visumą. Na, o protas negali atsirasti niekur kitur, išskyrus sielą. Remdamasis šiuo svarstymu, protą jis įkurdino sieloje, o sielą – kūne ir šitaip surentė Visybę, idant tai, ką atliko, iš prigimties būtų gražiausias ir puikiausias kūrinys. Tad šitaip, remiantis tikėtinu svarstymu, reikia pripažinti, jog šis kosmosas yra gyvūnas, turintis sielą bei protą ir kad jis iš tiesų atsirado dieviškosios apvaizdos dėka” (Platonas. ,,Timajas”. Aidai, ALK, 1955, p. 66-67).Kokia Platono ,,idėjų teorijos” prasmė šiandien?Pirma, nuo Platono laikų pasaulis padalytas į materialų, t. y. kūnišką, ir nematerialų, t. y. dvasišką. Ši mintis tebėra nei įrodyta, nei paneigta, tačiau dvasingumą (tai, kas negali tapti kūnu) pripažįsta visos, taip pat ir materialistinės, filosofinės sistemos. Pati filosofija yra dvasinis reiškinys, nes žmogaus kūnas filosofijos ,,vartoti” negali.Antra, sunku paneigti, kad dalyko esmę sudaro idėja. Bent žmogaus kūryboje visada pirma eina idėja (minties, plano, projekto, teorijos prasme). Lietuvių filosofas S. Šalkauskis visai pagrįstai kultūrą (t. y. viskas, ką sukūrė žmogus) vadina apipavidalintą gamtą pagal aukštesnę idėją. Tačiau sunku įrodyti (moksliškai), kad ir gamtos dalykus kas nors sugalvojo. Juk ir pats Platonas Visovės surentimą taip, kaip jis aprašo, telaiko tikėtinu, o ne įrodytu. Dėl to vienos filosofinės sistemos pripažįsta platonizmą, kito – demokritizmą, t. y. savaimingą materijos (medžiagos) virsmą kosmosu su jo daiktų įvairove. Pirmu atveju tikrovė yra racionali, antru – iracionali.Trečia, kai kuriuos Platono idėjų teorijos momentus nesunku sukritikuoti. Teiginys, kad idėjos neturi dalių, yra sunkiai suprantamas, nes vieno daikto idėja dažniausiai turi daug dalių, o tos dalys irgi turi savo ,,idėją”. Tarkime, gyvūno šuns idėjoje turi būti ir uodegos, kojų, plaukų ir t. t. idėjos. Pats Platonas dialoge ,,Parmenidas” abejoja ar yra net ,,žmogaus idėja”, nes jeigu daiktas yra panašus į idėją, tai turėtų be daikto idėjos egzistuoti ir panašumo į daiktą bei panašumo į idėją idėja. Vadinasi, be žmogaus idėjos ir paties žmogaus, kaip idėjos ir medžiagos junginio, turėtų būti ir žmogaus panašumo į idėją idėja, kitaip sakant, ,,trečiasis žmogus”. Aristotelis kaip tik šitaip ir kritikavo savo mokytoją.

2.3.8. Aristotelis

Apie Aristotelį (384-322 pr. Kr.) daugelis dabarties filosofų mokslininkų kalba taip: palyginti su filosofais, buvusiais iki jo, Aristotelio nuopelnai filosofijai milžiniški, o po Aristotelio mirties jam lygiaverčio filosofo reikėjo laukti visus 2000 metų. Jo autoritetas buvo tiks didelis, kad filosofo sekėjai viską priėmė nekritikuodami. Tai turėjo neigiamos įtakos tiek filosofijai, tiek mokslui.Kuo ilgesnis laiko tarpas skiria dabartį nuo praeities, tuo mįslingesni ir reikšmingesni tie praeities dalykai atrodo. Ypač reikšmingi faktai. Aristotelis nebuvo pirmasis filosofas, tačiau jis buvo pirmasis, mėginęs sukurti enciklopedinę savo pirmtakų žinojimo sistemą. Taigi Aristotelis buvo ir filosofas, ir pirmasis filosofijos mokslininkas – filosofijos istorikas.Septyniolikmetis Aristotelis atvyksta iš Stagiro į Atėnus ir dvidešimt metų studijuoja filosofiją Platono Akademijoje. Po Platono mirties būsimasis savo mokytojo kritikas nepanoro likti Akademijoje. Šešerius metus keliauja, sukuria šeimą, po to tampa trylikamečio Aleksandro, būsimo pasaulio užkariautojo, mokytoju. Šešiolikmetis Aleksandras karūnuojamas, o Aristoteliui belieka pasitraukti į savo Stagirą. Po trejų metų Makedonijos kariuomenė nugali jungtinę graikų valstybėlių kariuomenę, ir Graikijos polių laikotarpis baigiasi. Penkiasdešimtmetis Aristotelis antrą kartą atvyksta į Atėnus ir įsteigia savo mokyklą – Likėjų, kurioje dėstė dvylika metų. Po Aleksandro mirties Atėnai sukyla, o Aristotelio vos neištinka Sokrato likimas, – su politikos žmonėmis nesutaręs filosofas buvo nuteistas mirti. Buvusį Makedonijos karaliaus dvaro mokytoją Aristotelį, kaip ir Sokratą, dar apkaltino bedieviškumu. Tačiau Aristotelis nelaukia teismo ir pabėga į Chalkidę, Eubojos salą, kurioje po metų miršta.

Aristotelio kūryba išliko ne visa. Į išlikusius rankraščius jo paties mokiniai ir perrašinėtojai pridėjo ir savo minčių bei komentarų. Kita vertus, paties Aristotelio kūriniai yra nebaigti, daug neaiškių minčių. Platonas beveik kiekviename savo ,,dialoge” aptaria visus jam rūpimus klausimus – būtį, etiką, psichologiją, politiką ir t. t., tuo tarpu Aristotelis rašo pagal atskiras problemas ir disciplinas. Jis pirmasis filosofas, pradėjęs rašyti ,,sunkia”, proziška kalba, tačiau savo raštus susistemino ne pats, o I a. pr. Kr. Aleksandrijos bibliotekininkas ir filosofijos mokslininkas Andronikas.Kaip tik filosofijos traktatus, kuriuose nagrinėjami būties dalykai, Andronikas ir pavadino ,,Metafizika”, kuri nėra nuosekliai išdėstyta teorija, o lyg ,,pusfabrikatis” iš daugelio knygų su aibe neaiškumų, prieštaravimų ir pasikartojimų. Taigi Aristotelio sekėjai ir vertintojai turėjo ir tebeturi darbo. Prieštaringoje Aristotelio kūryboje vertingų dalykų rado tiesk, tarkime, tomistai (katalikiškoji filosofija), tiek marksistai (materialistai). Viena aišku, kad, sukritikavęs Platono idėjų teoriją, Aristotelis visiškai paneigti idėjų nepajėgė, o B. Raselo požiūriu, tai esąs tas pats platonizmas, tik viskas išdėstyta kitais žodžiais.Aristotelis paneigia platoniškąją bendrybės sampratą teigdamas, kad bendrybė (daiktų rūšinė ,,idėja”) negalima kaip savarankiška esmė. Pasak Aristotelio, būties pagrindas yra ne bendrybė, rūšinė idėja (bendra sąvoka), o atskirybė (atskiras daiktas). Jis mąsto maždaug šitaip:a) jeigu idėja gali egzistuoti atskirai nuo daiktų, tai kaip tie daiktai gali tose idėjose ,,dalyvauti”?b) visi daiktai yra sudėtingi dalykai, todėl jie ,,dalyvauja” daugelyje idėjų, tačiau Platonas šio klausimo neišsprendė;c) jeigu daiktas be idėjos negalimas, tai taip ir yra su žmogaus sukurtais daiktais. Vadinasi, idėjas kuria ir žmonės, todėl jos neamžinos, vadinasi, nėra jokio realiai egzistuojančio idėjų pasaulio.Vadovaudamasis sveiku protu, Aristotelis nusprendžia, kad tikroji būtis – realūs daiktai. Patys realūs daiktai – tai substancijos, arba esmės. Substanciją Aristotelis apibūdina taip: ,,substancija mes vadiname tam tikrą vieną būties rūšį. Substancijoje skiriame, pirma, materiją, kuri ;pati dar nėra tam tikras konkretus daiktas, antra – formą bei sąvoką, kuri leidžia mums apibrėžti konkretų daiktą, ir trečia – tai, kas susideda iš materijos ir formos (patį konkretų daiktą) /…/ Substancijomis dažniausiai laikomi kūnai, nes jie yra visų kitų kūnų pradai” (Aristotelis. Rinktiniai raštai. V., 1990, p. 346).Daikto esmė visada yra pačiame daikte, ir viskas pasaulyje yra realizuota esmė, t. y. įgijusi formą (morphe) materija (hyle). Nuo graikiškų žodžių ,,hyle” ir ,,morphe” filosofijos istorikai Aristotelio būties teoriją (metafiziką) kartai vadina hilomorfizmu (forma ir materija yra lotyniškos kilmės žodžiai, labiau prigiję filosofijoje).Kas yra materija? Tai dalykas, kurį Aristotelis supranta dvejopai. Pirmiausia – tai chaotiška, neapibrėžta medžiaga (platoniškoji daiktų ,,motina”). Neturinti visiškai jokių savybių, t. y. negalima apibūdinti jokiomis sąvokomis ir lygiareikšmė nebūčiai. Tai ne absoliutus niekis, bet būtinas daiktams substratas. Šiaip jau Aristotelis nebūtį ontologine prasme neigia ir pripažįsta tik sąvokinę nebūtį: pvz., ne baltas, niekas, niekur.Antrąja prasme Aristotelis materiją vadina kiekvieną medžiagą, iš kurios gaminami daiktai, pvz., lentos stalui, akmenys skulptūrai.Keturi elementai – ugnis, oras, vanduo ir žemė yra tarpinė grandis tarp chaotiškos ir juslėms neprieinamos ,,pirminės medžiagos” ir daiktų. Palyginti su Platonu, Aristotelis materijos ir keturių pradų atžvilgiu nieko naujo nepasako.Daiktas virsta tuo, kas jis yra, t. y. esme, materijai jungiantis su forma, nes pati materija yra absoliuti negalimybė, vadinasi daikto būties esmę lemia forma kaip ir platoniškoji idėja. Teigdamas, kad būties esmė yra ir pats daiktas yra tas pats dalykas, t. y. įgijusi formą materija, Aristotelis, kaip ir Platonas, teigia, kad nei formų, nei materijos niekas nesukūrė. Iš to išplaukia, kad, būdama aktyvi, pati forma gali būti nepriklausoma nuo materijos.Kaip forma atsiduria materijoje, tiksliau, kaip potencija (galimybė) virsta aktu (tikrove)? Taip atsitinka dėl keturių priežasčių: materialiosios (materijos buvimo), formaliosios (savaime aktyvios formos, kuriančios tikrovės daiktus), veikiančiosios, arba aktyviosios (to, kas vykdo materijos jungimąsi su forma – Dievas, žmogus), ir pagaliau pačios svarbiausios – tikslo priežasties. Kaip sakė Aristotelis, viskas pasaulyje vyksta tikslingai. Tikslo siekiui pajungtos visos kitos priežastys kaip savaiminė varomoji jėga, kurią Aristotelis vadina ,,entelechija”. Dėl tokio tikrovės aiškinimo Aristotelio metafizika dar vadinama ir ,,teleologija” (gr. telos – tikslas).Aristotelio žodžiais tariant, kiekviena priežastis turi savo priežastį. Mąstant nesunku prieiti ir prie galutinės priežasties, o tai ir yra tikslas, kurio siekia daiktai. Tiek pirmoji priežastis, tiek galutinis tikslas yra Dievas.Būties raiškoje svarbus yra judėjimas. Judėjimas yra universali būties savybė, nes tik dėl judėjimo potencija (galimybė) virsta aktu (tikrove). Judėjimą Aristotelis aiškina prieštaringai. Jis šešeriopas: atsiradimas, žuvimas, padidėjimas, sumažėjimas, kitimas ir vietos keitimas, kuris svarbiausias, nes visos kitos judėjimo rūšys jam pavaldžios. Prieštaravimas reiškiasi teiginiuose, kad judėjimas be daiktų neįmanomas, kad judėjimas yra amžinas, nes visada yra ir bus – tai viena teiginių pusė. Kita – kad judėjimas pats savaime negalimas, nes tas, kas juda, turi būti ko nors kito judinamas. Iš to padaroma išvada, kad yra ,,pirmoji judėjimo priežastis”, kuri davė pirmąjį postūmį. Ta priežastis – amžina, pati nejudanti esmė, judinanti mintimis ir noru. Tai Dievas, kuris yra grynoji forma, grynoji mintis, neturinti jokio dydžio, jokių dalių, visiškai nekintanti. Būdamas tobulas, jis ir temąsto tobulybę, t. y. savo paties mintis. Vadinasi, Dievas suteikęs pirmąjį postūmį pasaulėtvarkai, yra amžinai visam pasauliui neutralus. Pirmoji judintojo, pirmosios priežasties idėja vėliau tapo baze loginiam Dievo buvimo įrodymui.Svarbi būties teorijos sudedamoji dalis yra Aristotelio kategorijų teorija, kuri išmėtyta ,,Metafizikos” knygose ir veikale ,,Kategorijos”. Kategorijoms (jų dešimt) Aristotelis suteikia dvejopą prasmę: ontologinę, t. y. būties buvimo, ir teiginių apie daiktus.Pagrindinė kategorija – esmė, žyminti turinčią formą materialią būtybę, t. y. substanciją, egzistuojančią savarankiškai. Kitos devynios kategorijos (kiekybė, kokybė, santykis, vieta, laikas, padėtis, turėjimas, veikimas ir kęsmas) reiškia tai, kas savarankiškai neegzistuoja, bet atskleidžia substancijos esmę.Substancijos turi pirmines ir antrines esmes. Pirminė esmė (t.y. tai, kas daro daiktą tuo, kas jis yra) reiškiasi kaip tik individualia individo (daikto) būtimi. Antrinės esmės kyla iš pirminių, tačiau individualia būtimi nesireiškia, nes yra daiktų giminės arba rūšies apibrėžtumas (pvz., medis – giminė, lapuočiai – rūšis, ši liepa – substancija) Abiejų lygių esmės reiškiasi trijų rūšių substancijose ir jų giminėse bei rūšyse: suvokiamose juslėmis, bet neamžinose (augalai ir gyvūnai), suvokiamuose juslėmis, bet amžinose (dangaus kūnai – planetos ir žvaigždės), taip pat amžinose ir neprieinamose juslėmis (Dievas ir protingos žmonių sielos, neturinčios savyje materijos).Žmoguje kūno forma yra siela. Aristotelis kategoriškai atmeta sielų persikūnijimą. Sielas turi visi gyvi organizmai, tačiau jos yra skirtingų lygių. Žemiausią sielos pakopą turi jau augalai. Tokios augalinės sielos funkcija – maitinti ir daugintis. Gyvūnų sielos jau dvipakopės, t. y. be augalinės dalies, turi ir jausminę, aistringą. Žmoguje reiškiasi dar ir trečioji dalis – protaujančioji. Kadangi Dievo esmė yra protas, tai ir žmogaus protingoji sielos dalis – nemirtinga. Vadinasi, dvi pirmosios žmogaus sielos dalys miršta kartu su kūnu, o trečioji, t. y. protingoji sielos dalis, po mirties nebėra asmenybė.Taip pačiais bendriausiais bruožais atrodo Aristotelio būties teorija, kurią neotomistai iki šiol tebelaiko aukščiausio rango teorija.Poaristotelinis senasis pasaulis, kuriam pradžią davė Aleksandro Didžiojo nukariavimai, įžengia į vadinamąją helenistinę epochą (gr. hellenismos – mėgdžiojimas to, kas graikiška). Tai gamtos mokslų ir matematikos raidos, filosofijos specifiškumo, jos skirtingų krypčių išsiskyrimo laikotarpis. Nors filosofų, prilygstančių Platonui ir Aristoteliui, neatsirado, tačiau filosofija gyvavo atskirose mokyklose: Platono įsteigtoje Akademijoje, peripatetikų (Aristotelio įsteigtas Likėjus), stojos, epikūrininkų, kinikų, skeptikų. Filosofijos istorijoje tai reikšmingas laikotarpis, tačiau būties teorijai mažiau reikšmingas naujovėmis, nes dominuoja etinė antropologija ir gnoseologija. Pirmąją kryptį skatino sunkios bei pavojingos žmogui politinės sąlygos, antrąją – mokslo raida.Aristotelio metafizika dėl nepalankių socialinių sąlygų kurį laiką buvo pamiršta. Ilgą laiką didžiausiu autoritetu buvo Platono filosofija. Tai I a. pr. Kr.-V amžius, kurio paskutinieji du šimtmečiai vadinami neoplatonizmu. Žymiausias šio laikotarpio filosofas – Plotinas.

2.4. VIDURAMŽIAI

2.4.1. Aurelijus Augustinas

Aurelijus Augustinas (354-430) yra naujos, t. y. krikščioniškosios, filosofijos žymiausias pirmtakas. Krikščioniškoji filosofija, viešpatavusi ištisą tūkstantmetį, viduramžiais Vakarų Europoje buvo vienintelė, nes, nugalėjusi pagoniškuosius tikėjimus, krikščionybė ir jos institutas – Bažnyčia – tampa vieninteliu dvasinio gyvenimo šaltiniu. Kitokios krypties filosofijos mokyklos buvo uždraustos (Atėnų filosofijos mokyklas 529 metais uždarė Bizantijos imperatorius Justinianas I Didysis).Svarbiausias bažnyčios uždavinys per visą šį laikotarpį buvo įtvirtinti ir palaikyti tikėjimą. Nors protas ir tikėjimas griežtai nesupriešinami, tačiau tikėjimas paskelbiamas aukščiau už žinojimą. Vadinasi, filosofija imama derinti su tikėjimo dogmomis ir tampa religijos ,,tarnaite”. Kadangi beveik visi protinio darbo žmonės buvo dvasininkai, t. y. bažnyčios tėvai, todėl filosofijos istorikai pirmąją (ankstyvąją) krikščionybės filosofija pavadino patristika (lot. pater – tėvas).Aurelijus Augustinas – žymiausias patristikos filosofas ir teologas, kurio įtaka buvo didžiulė, o kai kurios jo idėjos tebėra aktualios iki šiol. Jis buvo taip pat pirmas filosofas, derinęs savo mintis su Šv. Raštu. Filosofas apsikrikštija ir tampa katalikiškuoju ideologu jau būdamas 33 metų. 37 metų stoja bažnyčios tarnybon, o 41-erių įšventinamas vyskupu.Kaip jau sakyta, Augustino filosofija yra sukrikščionintas platonizmas. Filosofui pagrindinė mąstymo kategorija yra Dievas. Tik Dievas yra tikroji ir aukščiausioji būtis, tik Jo būtis yra imanentiška (savaiminė) ir amžina. Dievas – nematerialus Absoliutas, t. y. toks, kokį vaizduoja Šv. Rašto knygos, nes antikinis Dievas niekada absoliutus nebuvo. Antai Platonui amžini dalykai yra ir Demiurgas, ir savarankiškos bei niekieno nesukurtos idėjos, ir pirminė medžiaga.Pasak Augustino, visas pasaulis Dievo yra sukurtas tobulai per labai trumpą laiką tik Dievui panorėjus, t. y. gera Dievo valia, iš absoliučios nebūties – iš nieko. Dievas ne tik sukūrė pasaulį iš absoliutaus nieko, bet paskui nuolat jį saugo ir kuria toliau. Pats savaime pasaulis nesivysto. Jis išnyktų, jeigu Dievas nuo jo nors akimirkai nusigręžtų. Pasaulis egzistuoja ne pačiame Dieve, jis nesukurtas dievybei išsiliejant (emanacija), todėl nėra Dievo dalelė. Kūrėjas ir kūrinys – skirtingi dalykai. Kūrinyje ,,Dievo valstybė” (De civitate Dei) Augustinas visybės dualizmą mato ne ,,idėjų” ir ,,daiktų” pasaulyje, bet anapusiniame dieviškajame pasaulyje, kuris yra visiškai realus, ir Dievo sukurtame daiktiškame pasaulyje. Nematerialius Dievas sukūrė tik angelus ir žmonių sielas, kurios gimstant jungiasi su kūnais. Idėjos, t. y. daiktų provaizdžiai, nėra savarankiškos bekūnės formuotės, tai Dievo mintys. Tos mintys (idėjos) tobulos ir amžinos pačiame Dieve, o sukurti daiktai dėl jų materialumo netobuli ir laikini dalykai.Filosofijos istorikų požiūriu, filosofiškiausia yra Augustino amžinybės ir laiko koncepcija. Filosofas jos ėmėsi norėdamas atsakyti į naivių žmonių klausinėjimus – ką veikė Dievas iki pasaulio sukūrimo? Šios koncepcijos turinį sudaro du momentai:a) laikas yra sukurtas kartu su praeinančių, t. y. laikinų, daiktų pasauliu ir išnyks kartu su Paskutiniu Teismu;b) objektyvaus laiko nėra.Samprotauti, kodėl pasaulis nebuvo sukurtas ,,anksčiau” ir ,,vėliau”, neprotinga, nes laikas ir sukurtas daiktų pasaulis atsiranda kartu. Pats Dievas laiku nematuojamas, nes jis amžinas. Taigi ,,amžinybė” ir ,,laikas” – ne tas pats. Laikas turi savo atkarpas, o amžinybė dalių neturi. Dieve nėra ir negali būti jokių ,,anksčiau” ar ,,vėliau”, nes Jis – amžinoji ,,dabartis”. Augustinas klausia, kaip galima praeitis arba ateitis, jeigu jų objektyviai nėra. Pagaliau nėra ir dabarties, nes tai trumputė akimirka, kuri neišmatuojama. Tiesa, praeitį matuoti galima, nes tai yra tam tikra įvykių seka. Laikas ir sukurtas kaip daiktų kitimo matas.Tai kurgi egzistuoja lakas? Laikas egzistuoja tik žmonių prote: praeitis sutampa su atmintimi, o ateitis su laukimu. Abu šie momentai sąmonėje reiškiasi kaip dabartis. Taigi, pasak Augustino, sakyti, kad yra būtasis, esamasis ir būsimasis laikas – neteisinga, nes sąmonėje (ir niekur kitur) iš esmės tėra praėjusių laikų dabartis, dabarties dalykų dabartis ir būsimų dalykų dabartis. Kaip tik dalykų, o ne paties laiko. Augustinas taip ir neatsakė, kas yra laikas, o jo samprotavimai, kad laikas tėra mąstymo priemonė, vadinami kraštutiniu subjektyvizmu.Dar esant gyvam Augustinui prasideda barbarų puolimai, vidaus sukilimai, Didysis tautų kraustymasis, politinis ir ekonominis chaosas, nesibaigiantys karai, pamažu suniokoję Romos imperijos vakarinės dalies civilizaciją. Dvasinės kultūros likučius išgelbėjo bažnyčios ir vienuolynai, tačiau apskritai laikotarpis po Aurelijaus Augustino mirties iki IX a. vidurio istorikų vadinamas sutemų epocha. Nors rytinėje Romos imperijos dalyje senoji civilizacija išsilaikė net iki XV a. vidurio, tačiau žymių filosofų tas, t. y. sutemų, laikotarpis ateities kartoms nepaliko. Ryškiausia ir originaliausia figūra filosofijos pasaulyje laikomas Jonas Škotas (Eriugena).

2.4.2. Jonas Škotas Eriugena

Jonas Škotas Eriugena (Johannes Ssotus, 800-877) – airis, neoplatonikas, panteistas. Be to, jis ne dvasininkas. Pasak Bertrano Raselo, prie pavardės ,,Škotas” pridurtas žodis ,,Eriugena” yra kalbinis nesusipratimas, nes anais laikais airius vadino škotais (taigi Jonas Škotas Eriugena būtų Jonas Škotas Škotietis). Jis buvo vienas to meto mąstytojų, nepabijojęs sprendžiant iškilusius klausimus pirmenybę teikti protui, o ne tikėjimui, sakydamas, kad autoritetai kyla iš proto, o protas niekada neatsiranda iš autoriteto. Škoto pažiūras bažnyčia pasmerkė, tačiau jis liko nenubaustas, nes jį užtarė frankų karalius Karolis Plikagalvis, kurio dvare filosofas ir darbavosi.

Škotas imasi spręsti Dievo santykio su pasauliu problemą. Bažnyčiai jis nusikalto dėl to, kad šį klausimą išsprendė savaip interpretuodamas. Filosofo žodžiais tariant, visa, kas yra ir ko ,,nėra”, lotynų kalba vadinama ,,natura” (gr. physis, liet. gamta). Taigi abstrakcija ,,natura” sutampa su abstrakcija ,,Dievas”. Kaip žinoma, tokios pažiūros filosofijos istorikų vadinamos panteizmu. Panteistinę išvadą Škotas padaro iš analogijos su Platono pažiūromis, kad Dievas yra visko pradžia, vidurys ir pabaiga. Taigi Dievas, pasak filosofo, yra visur ir egzistuoja kaip visybės esmė. Žmogaus protas Dievo (,,gamtos”) būtį gali paaiškinti kaip keturias saviraiškos pakopas: 1) kurianti, bet nesukurta; 2) kurianti, tačiau pati sukurta; 3) sukurta, bet pati nekurianti; 4) nekurianti ir nesukurta.Kurianti, bet nesukurta gamtos pakopa yra amžinasis Dievas Tėvas, kuris yra slėpiningas, nes Jo esmės niekas negali sužinoti. Pats Dievas šito negali padaryti. Dievo esmę galime suvokti mąstydami ne Jį patį, bet Jo kūrinius, nes matomi daiktai turi savo priešybes, o Dievui tai nebūdinga. Iš daiktų tvarkos mes suvokiame Dievo išmintį, iš jų judėjimo – Dievo gyvenimą. Dievo būtis yra Tėvas, išmintis – Sūnus, gyvenimas – Šv. Dvasia.Dievas tėvas sukuria antrąją kuriančiąją ,,gamtos” pakopą. Škoto interpretacijoje daiktų pirmavaizdžiai, t. y. platoniškosios amžinos idėjos, reiškia amžinai kuriantįjį dievišką protą, kurį krikščionys supranta kaip Sūnų. Tas protas reiškiasi kaip daiktų giminės ir rūšys. Trečioji, t. y. sukurta, bet nekurianti, gamtos pakopa yra konkrečių juslinių daiktų aibė erdvėje ir laike. Dieviškosios būties dauginimasis šioje pakopoje pasiekia kraštutinę ribą. Tai kartu yra ir kūrybos riba. Daiktiškieji kūriniai nėra tai, kas skirtinga nuo Dievo, nes jie reiškiasi Dieve, o pats Dievas daiktuose reiškiasi nematomu būdu. ,,Niekas”, apie kurį kalba krikščionys, nėra absoliuti nebūtis, o pats nepažinusis, slėpiningas, transcendentiškas Dievas. Tuo tarpu nebūčiai priklauso tik protui neprieinami daiktai (jeigu tokių yra) ir nuodėmė, nes pastarojoje nėra dieviškojo prado. Trečioji gamtos pakopa yra nepastovi ir laikina. Žūdami gamtos daiktai grįžta į savo dieviškąjį pagrindą. Taigi grįžimas atgal į save yra gamtos kūrimo pabaiga ir tikslas. Daiktai sugrįžta į ,,nekuriančią ir nesukurtą” pakopą – tą patį Dievą, nuo kurio viskas ir prasidėjo. Prisiminus talio vandenį, galima teigti, kad Škoto mąstymo esmė liko labai panaši.Jonas Škotas yra laikomas naujo filosofavimo būdo, t. y. scholastikos (gr. scholastikos – mokyklinis), pirmtaku. Ryškiausias to laikotarpio filosofas – Tomas Akvinietis (Thomas Aquinas).

2.4.3. Tomas Akvinietis

Žodis ,,scholastika” šiais laikais turi kelias prasmes. Viduramžiais scholastais imta vadinti vienuolynų mokyklų (gr. scholastes – atsidavęs mokslui) mokytojus. Be laisvųjų menų (gramatikos, dialektikos, retorikos, geometrijos, muzikos ir astronomijos), buvo dėstoma ir teologija. Pastarosios tikslas buvo ne rasti ką nors nauja, bet pagrįsti (ar paneigti) tikėjimo skelbiamas (arba draudžiamas) tiesas prigimtinio proto galiomis filosofuojant. Kadangi tėra Dievas ir Jo sukurtas pasaulis, yra vienintelė tiesa ir vienintelis jos pagrindimo būdas. Taigi tiesa (Šv. Raštas ir bažnyčios autoritetų suformuluotos dogmos) žinoma iš anksto kaip neginčytina dogma. Dėl tokių dalykų šiais laikais nelankstaus proto ir prisiskaitėlius žmones vadina scholastais, suteikiant žodžiui ,,scholastika” neigiamą prasmę.Siaurąja prasme scholastika yra abstrakčios ir formalios operacijos formuluojant išvadą. Dialektiniame ginče ,,taip ir ne” pateikiamos priešingos viena kitai tezės (silogistika), kol randama ieškoma tiesa. Šia prasme scholastika daug nusipelnė loginiam mąstymui. Ta pačia prasme filosofas Bertranas Raselas nurodo tokius svarbiausius scholastikos požymius: 1) visiškas paklusimas religinei doktrinai; 2) Aristotelio metafizikos pajungimas teologijai; 3) ,,dialektinis” ginčas ir silogistinis dalyko aptarties metodas menkinant empirinius duomenis; 4) vieši disputai, kapstymasis menkavertėse smulkmenose; 5) ginčas dėl bendrųjų sąvokų (universalijų) pobūdžio.Tomui Akviniečiui (1225-1274) – žymiausiam viduramžių scholastui – taip pat daugiau ar mažiau būdingi visi išvardyti scholastikos požymiai. Neabejotinas ir jo kaip mąstytojo talentas. Per palyginti trumpą savo gyvenimą Tomas kaip filosofas ir teologas parašė daugybę darbų įvairiausiais klausimais (metafizikos, gnoseologijos, antropologijos, teisės, politikos ir t. t.), išskyrus gamtos mokslus. Žymiausi jo darbai – ,,Teologijos sąvadas” (Summa theologiae) ir ,,Sąvadas prie pagonis” (Summa contra gentiles).Būties teorijos turinį sudaro esmės, hilomorfizmo ir prigimties teologijos dalykai.Visa būtis yra substancijų, t. y. individualių daiktų, aibė. Tačiau Tomas Akvinietis, lygindamas tiek Platono, tiek Aristotelio pažiūras, teigia, kad kiekviena individuali būtis susideda iš esmės (essentia) ir būties (esse, existentia). Nė viename Dievo kūrinyje esmė ir būtis nesutampa, nes kūrinys tik ,,dalyvauja” būtyje. Taigi kūrinys yra tik esmė, būtį ,,gavusi” Dievo valia. Vadinasi, kiekvieno daikto esmę išreiškia ne jo individualybė, o giminės savybės, nes daikto esmė išlieka ir kam pražuvus. Daiktų būtį lemia įvairūs veiksniai, atsitiktinumai, o ne absoliutus būtinumas, kaip Dieve. Dėl to esmė ir dalijasi į ,,substanciją” ir ,,akcidenciją” (taip teigė ir Aristotelis). Akcidencijos, t. y. kiekybė, kokybė, santykis, vieta, laikas ir t. t., yra substancijos apibūdinimas. Tai nėra savarankiški dalykai ir egzistuoja tik substancijose. Vienintelė būtis, kurioje esmė ir būtis sutampa, yra Dievas. Jis Vienintelis ir yra visų daiktų priežastis ir tikslas – kaip tobuliausias gėris.Visi daiktai yra įgijusi formą materija. Materija yra daikto potencija ir daiktų giminės individualizavimo principas. Tačiau aktu (tikrove) materiją paverčia forma. Forma ir yra būtybės esmė ir turinys. Kartu materija ir forma individualioje būtyje viena kitą tam tikra prasme riboja. Aristotelio hilomorfizme pirminė materija yra visiškai savarankiška ir amžina kaip pats Dievas, o Tomas pabrėžia, kad ir materija atsiranda po pasaulio kūrimo akto. Nors ir aristoteliškasis Dievas yra grynas aktas (amžina bekūnė forma) ir pirmoji priežastis, tačiau žemiškuose dalykuose nebedalyvauja ir mąsto pats save. Tomiškasis Dievas, sukūręs pasaulį ir absoliutaus nieko, savo kūrinį nuolat valdo.Dievas turėjo aibę galimybių, tačiau realizavo būtent tą, kuri yra sukurta. Kūrinija, t. y. visa tikrovė, yra hierarchiška ir tarpusavyje sąlygota. Žemiausioji ir plačiausioji pakopa yra negyvoji gamta. Virš jos išsidėstę augalai, kurių vidinė jėga juos augina ir daugina. Dar aukštesnė pakopa yra gyvūnai, kurie geba ir jausti, tačiau neturi proto. Iš pastarosios pakopos iškyla aukščiausia regimojo pasaulio pakopa – žmonės, kurie, turėdami protingą sielą, yra tarsi pereinamoji grandis į grynai dvasinę, t. y. antgamtinę sferą. Dar aukštesnė Dievo kūrinių pakopa yra bekūniai asmenys – angelai, tarp kurių taip pat yra sava hierarchija. Ši kosminė hierarchija reikalinga todėl, kad harmoningai reikštųsi visos galimos tobulumo pakopos. Blogis yra tik regimybė, nes ir jis reiškiasi tik gėryje.Tobuliausia būties pakopa yra Dievas. Dievo buvimo būtinumą Tomas įrodinėja prigimties teologijoje. Jis sukritikuoja Anzelmo Kenterberiečio (1033-1109) ontologinį Dievo buvimo įrodymą, pagal kurį Dievas įrodomas iš pačios ,,Dievo” sąvokos (pasak Anzelmo, turi būti daiktai, už kuriuos mūsų mintis nieko tobulesnio nemąsto ir nemato. Dievo sąvoka – tobuliausia, nes mūsų protas nieko tobulesnio sugalvoti negali. Taigi pati sąvoka ,,Dievas” duoda žinių apie tokio dalyko kaip Dievas buvimą). Pasak Tomo, ontologinis (būtiškas) Dievo buvimo įrodymas neįmanomas, nes mes, žmonės, negalime Dievo esmės pažinti. Naiviam ir neišprususiam žmogui pakanka aklo tikėjimo, tačiau protingam ir mąstančiam šito nepakanka. Kadangi Dievo buvimo neįmanoma įrodyti tiesiogiai iš Jo esmės, tai galima padaryti netiesiogiai, aptinkant ,,Dievo” sąvokos požymius Dievo kūriniuose, nes šie kūriniai yra begalinio Dievo tobulumo dalelytė. Kaip teigė filosofas, keliai, vedantys į Dievo buvimą, yra penki. Visi šie penki įrodymai paremti Aristotelio ,,pirmojo postūmio” koncepcija.Pirma būdas remiasi judėjimo samprata: visa, kas juda, yra judinama kieno nors kito, nes neįmanoma kad kas nors būtų ir judantis, ir judinamas. Taigi kiekvieną judantį daiktą judina dar kas nors kitas ir t. t.. Eidami nuo vieno daikto prie kitų, o jų begalybė, prieiname iki tokio, kurio jau niekas nejudina. Tas judintojas tegali būti Dievas.Antru būdu Dievo buvimas įrodomas veikiančios priežasties supratimu. Visada yra veikiančių priežasčių aibė. Tačiau negali būti, kad daiktas būtų pats save veikianti priežastis, nes tokiu atveju jis turėtų būti anksčiau už save patį, o tai yra neįmanoma. Negali būti ir veikiančių priežasčių begalybės, nes turi būti pirmoji veikiančioji priežastis. Ja negali būti niekas kita, išskyrus Dievą.Trečias būdas – aiškinimas galimybės ir būtinumo sąvokomis. Daugybė daiktų juk gali būti ir nebūti, tačiau tokia galimybė gali sudaryti sąlygas jiems visiškai išnykti. Bet taip nėra, nes būtis, iš kurios daiktai atsiranda, akivaizdi. Būtinų dalykų priežastys nėra begalinės, nes turi būti kas nors būtina savaime, o ne dėl kokios nors priežasties. Ta savaiminė, o kartu ir kitų dalykų pirminė, priežastis yra Dievas.Ketvirtas būdas išplaukia iš skirtingų raiškos laipsnių, kurie pastebimo daiktuose, supratimo: kai kurie dalykai pasižymi aukščiausiu teisingumu, gerumu, kilnumu ir t. t., t. y. aukščiausia būties raiška. Aukščiausių raiškos laipsnių savybėmis pasižymintys dalykai yra tų savybių priežastis, vadinasi, yra tai, kas pasireiškia kaip visų egzistuojančių dalykų gerumo ir tobulumo priežastis. Tai ir yra Dievas.Penktas būdas – įrodymas daiktų valdymo samprata: gamtos kūnai, neturintys proto, priklauso nuo kieno nors tikslo. Šis tikslas matomas iš jų kryptingos išeities. Patys tie daiktai nieko negali, vadinasi, jiems vadovauja kieno nors sąmoninga valia, tam tikra protinga būtybė. Kuri visa, kas gamtoje egzistuoja, nukreipia į tam tikrą tikslą. Ta būtybė yra Dievas.Esmė, pasak Tomo, yra tai, kas išreikšta apibrėžime. Taigi įrodžius Dievo buvimą, galima pateikti ir Jo apibrėžimus. Apibrėžimai visi neigiami: Dievas amžinas, nes jis nejudinamas; Jis nesuyra, nes neturi pasyvios potencijos (materijos); Jis nemirtingas, nes nėra kūnas; Jis neturi dalių, nes Jis nėra kūnas; Dievas neturi lyties; Dievo negalima apibrėžti ir t. t. Dievas negali būti kūnas; Jis nepailsta, neužmiršta, nesisieloja, nenyksta, neliūdi. Tačiau Tomas Akvinietis, kitaip nei Aurelijus Augustinas, Dievo esmę mato ne jo valioje apskritai, o protingoje valioje, todėl Jis nenori negalimų daiktų: sunaikinti praeities, sukurti kito Dievo, susinaikinti arba, pavyzdžiui, žmogaus paversti asilu.Katalikų filosofai Tomo Akviniečio pažiūras pavyzdinėmis pripažino ne iš karto. Tačiau jo gebėjimai sujungti į vieną sistemą senovės ir katalikiškąją filosofijas pagaliau buvo įvertinti ir 1323 metais filosofas paskelbiamas šventuoju. Šiandien jo filosofija vadinama tomizmu. Tomas Akvinietis tebėra katalikiškųjų pažiūrų simbolis, į kurį lygiuojasi dabarties katalikiškoji filosofija – neotomizmas.

2.5. NAUJŲJŲ LAIKŲ BŪTIES TEORIJOS

2.5.1. Naujųjų laikų filosofijos tapsmas

Paskutiniaisiais ryškiausiais viduramžių scholastais laikomi Jonas Dunsas Škotas (Duns Scotus, 1265-1308) ir Viljamas Okamas (William Ockham, 1300-1349), kurie oponavo Tomui Akviniečiui, tačiau būties teorijai didesnės reikšmės neturėjo, o antischolastinis pobūdis filosofijoje atsiranda Renesanso epochoje.Jau buvo užsiminta, kad dėl sąvokos ,,renesansas” filosofijai apibūdinti filosofijos mokslininkų požiūriai skiriasi. Vieni ,,renesanso” sąvoką filosofijai apibūdinti visai atmeta. Taip samprotaujant ,,nėra” ir antikos ar viduramžių filosofijos, nes filosofijos sistemoje šios sąvokos nevartojamos. Juk sakoma ,,graikų natūrfilosofija”, ,,platonizmas”, ,,atomistai’, ,,stoicizmas” ir pan. Viduramžių filosofijai apibūdinti vartojamos tokios sąvokos, kaip ,,patristika”, ,,katalikiškoji filosofija”, ,,averoizmas”, ,,tomizmas”, ,,scholastika” ir pan. Tą patį galima pasakyti ir apie naujųjų arba naujausių laikų filosofiją. Šie žodžiai nėra filosofijos apibūdinimo predikatai, tai tik laikotarpių, kuriais filosofija reiškiasi ir įvyksta esminiai jos raidos poslinkiai, pavadinimai.Renesansas kaip laikotarpis dar nebuvo esminis lūžis filosofijoje, tai buvo laikotarpis, pamažu paneigęs scholastiką ir parengęs dirvą naujųjų laikų (nuo XVII a.) filosofijos kryptims ir atmainoms. Svarbiausi dalykai, darę poveikį naujos filosofijos tapsmui, buvo bažnyčios autoriteto smukimas ir mokslo vertės kilimas, nors XIV-XVI a. tebedominuoja teologija. Svarbiausias dalykas filosofuojant – laisvas antikos laikų filosofijos studijavimas ir vertinimas bei teocentrizmo virsmas antropocentrizmu (gr. theos – dievas, anthropos – žmogus). Antropocentrizmas – tai požiūris, kai mene, literatūroje ir tam tikra prasme filosofijos bandymuose didžiausia vertybe pripažįstama žmogaus asmenybė. Tai reikšmingi žmonijos kultūros dalykai, tačiau būties teorijos sampratai reikšmingesni yra naujųjų laikų filosofai.Kai sakoma, jog naujųjų laikų filosofijai didžiausią reikšmę turėjo mokslo raida, paprastai turimi galvoje Mikalojaus Koperniko (Copernicus, 1473-1543), Johano Keplerio (Kepler, 1571-1630), Galileo Galilėjaus (Galilei, 1564-1642) ir Izaoko Niutono (Newton, 1642-1727) ypatingos svarbos moksliniai atradimai. Šių mokslo žmonių atradimai, taip pat tokių dalykų kaip teleskopo, mikroskopo, barometro, termometro, oro siurblio, kraujotakos sistemos ir t. t. atradimai ir išradimais labiausiai ir paveikė naujos srovės filosofijoje atsiradimą. Kaip tik mokslo raida svarbiausia filosofavimo žyme padaro pažinimo, o ne būties teoriją.Mąstymo pokyčius ryškiausiai apibūdina naujųjų laikų natūrfilosofija.Graikų požiūris į gamtą susiformavo iš analogijos su žmogumi (žmogus – mikrokosmas), gamta – makrokosmas). Protingumas, kaip išskirtinė žmogaus savybė, buvo suteiktas ir gamtai. Gamta (kosmosas) graikams buvo didžiulis gyvūnas su juntančia ir mąstančia siela. Ši savybė didesniu ar mažesniu mastu buvo suteikta ir visoms būtybėms žemėje. Tuo tarpu naujaisiais laikais, kadangi buvo padaryta daug mokslo atradimų, į gamtą nebežiūrima kaip į mąstantį ir gyvą organizmą. Tačiau gamtos sampratą veikė ir viduramžiais pagrįstas kreacionizmas (lot. creatio – sukūrimas). Dėl to susiformavo ir tokia pažiūra, kad gamta pati savęs judinti negali, nes judėjimas esąs suteiktas iš išorės. Kosmosas ir visos judančios būtybės buvo suprastos kaip protingos esybės sukurtos mašinos. Dievas savo galia sukūrė gamtos mašiną, o žmogus, turėdamas dieviškosios kūrybinės galios kibirkštį, iš Dievo sukurtų daiktų kuria mažesnes mašinas. Net G. Hegelio gamta tėra protingo Absoliuto kitabūtis. Ji (gamta) yra protingos prigimties, bet pati nemąsto. Tačiau toks požiūris į gamtą – tik viešpataujantį tendencija, nes naujaisiais laikais atsiranda ir ateistinis materializmas.

Nors būties teorija niekada nesireiškė ,,grynu” pavidalu, tačiau naujaisiais laikais ji glaudžiai susipynusi su pažinimo teorija. Šiuo principu yra interpretuojami žymiausi naujųjų laikų filosofai – Renė Dekartas, Benediktas Spinoza, Gotfrydas Leibnicas, Džonas Berklis, Dovydas Hiumas, Tomas Hobsas, Polis Holbachas.

2.5.2. Renė Dekartas

Renė Dekartas (lot. Renatus Cartesius, 1596-1650) – prancūzų filosofas, fizikas ir matematikas, klasikinio racionalizmo filosofas. Dekartas laikomas vienu iš naujųjų amžių naujosios filosofijos pirmtakų. Jis reikalavo pakeisti ankstesniąją filosofavimo tradiciją. Filosofijos mokslininkų požiūriu, R. Dekarto pradėtas naujas filosofinio žinojimo būdas yra tik antras atvejis po antikos filosofijos lyderio Aristotelio mirties.Dekartas mokėsi Paryžiuje, tačiau tarnavo olandų ir bavarų kariuomenėje. Istorikai mėgsta pabrėžti, kad Dekartas mėgo iki pietų nesikelti iš patalo ir neapkęsdavo ankstyvų svečių. Bijodamas bažnytininkų persekiojimo už Galilėjaus idėjų pripažinimą, Dekartas išvyksta į Olandiją. Ten gyveno nuolat persekiojamas tiek katalikų, tiek protestantų fanatikų. Galiausiai jį pasikvietė Švedijos karalienė Kristina, kuri mėgo labai anksti keltis ir mokytis filosofijos. Išlepęs filosofas nepakėlė tokio bjauraus režimo bei atšiauraus švediško klimato, susirgo ir 1650 m. vasarį mirė.Kaip mokslininkas Dekartas mokslo pavyzdžiu laikė skaičių mokslą. Mat aritmetika gali visus skaičius išsklaidyti į vienetus, o vienetus vėl taisyklingai sugrąžinti į bet kurį skaičių. Šie veiksmai yra ,,aiškūs ir akivaizdūs”. Tuos pačius principus galima taikyti ir geometrijoje, nors geometrijos objektai sukurti žmogaus proto. Taigi protas gali daug. Tačiau filosofas susijęs su konkrečia tikrove, kuriai pažinti aiškių ir apibrėžtų sąvokų nėra. Ieškodamas tokių matematiškai ,,aiškių ir akivaizdžių” tiesų, Dekartas iškelia filosofijoje savo garsiąją abejonę: ,,de omnibus dubitantum est”, t. y. viskuo privalu abejoti. Žinių, pagrįstų tikėjimu, papročiais, tradicija, o ypač autoritetais pagrįstų tiesų reikia atsisakyti. Reikia abejoti viskuo. Ypač įtartini yra jutimai, nes galima abejoti net tuo, kad aš sėdžiu prie židinio su chalatu. Gal tai buvo sapnas, gal haliucinacijos? Klaidinimo genijus verčia abejoti viskuo, tačiau ne absoliučiai viskuo.Dekartas priima katalikiškosios filosofijos pradininko Aurelijaus Augustino neabejotino dalyko principą: neabejotina yra tik tai, kad ,,aš esu” ir ,,aš mąstau”. Taigi ir Dekartas nesuabejoja vieninteliu dalyku – abejojančio subjekto buvimu. Šį savo filosofinės teorijos principą filosofas išreiškė vėliau truizmu tapusia teze: ,,cogito ergo sum”, t. y. jeigu aš mąstau, vadinasi, aš egzistuoju. Šio mąstymo akivaizdumu Dekartas aiškina visas metafizines paslaptis.Pagrindinė būties apibūdinimo sąvoka Dekartui yra substancija, kurią jis nusakė kitaip negu jo pirmtakai. Substancija, Dekarto teigimu, yra toks dalykas, kuris savo buvimu nereikalauja nieko, išskyrus jį patį (kaip žinome, Aristoteliui substancija yra kiekviena natūrali būtybė – materijos ir formos junginys).Dekarto filosofiją mokslininkai vadina dualizmu, nes filosofas pripažįsta dvi visiškai savarankiškas substancijas: kūnus (materiją) ir dvasias (sielas). Pasak Dekarto, kūnai ir sielos yra panašios į du laikrodžius, rodančius visiškai skirtingą laiką.Siela yra nemateriali, nedaloma ir neerdviška, todėl ją gali tyrinėti tik metafizika (filosofija). Jos, t. y. sielos, pagrindinė savybė yra mąstymas (cogitas). Tuo tarpu substancija, kuri yra erdviška, kurią galima iki begalybės dalyti, yra kūnas (materija). Pagrindinė kūnų savybė yra tįsumas, (extensa). Kadangi nekūniškas tįsumas neįmanomas, nėra jokios tuščios erdvės. Taigi pasaulinė materija kaip erdvė yra begalinė, vienalytė, neturi tuštumų ir be galo daloma. Dekartas neigė, kad materijoje yra nedalomų dalelyčių – atomų, todėl judėjimo šaltinis nesąs pačiuose daiktuose. Judėjimo šaltinis yra tai, kas anapus kūno. Judėjimas – mechaninis, t. y. kylantis iš materialių kūnų sąveikos. Dėl to ir gyvūnai bei žmonių kūnai yra judančios mašinos, negyvoje gamtoje nėra jokio tikslingumo.Reikia pripažinti, kad Dekartas nėra nuoseklus dualistas: tiek mąstančioji, tiek tįsioji substancijos nepripažįstamos (pagal substancijos apibrėžimą) substancijomis tikrąja prasme, nes jos netobulos. Tobula substancija (trečioji!), kuriai iš tikrųjų egzistuoti reikia tik savęs pačios, yra pirmųjų dviejų substancijų kūrėjas – Dievas. Tik Dievas egzistuoja pats iš savęs, ir yra pats sau priežastis. Visa kita savo būtimi reikalauja Dievo, kuris savo nuolatine veikla išlaiko materijoje tiek judėjimo ir rimties, kiek įdėjo šito kurdamas pasaulį.Dievo buvimą Dekartas įrodinėja dvejopai. Pirmas jo Dievo buvimo įrodymas paremtas Anzelmu Kenterberiečiu. Šitą būdą sukritikavo Tomas Akvinietis. Galima prisiminti, kad, pasak Anzelmo, turį būti daiktai, už kurių mūsų mintis nieko tobulesnio neįžvelgia, nemąsto. Dievo sąvoka tobuliausia, nes mūsų protas nieko tobulesnio sugalvoti negali. Taigi pati sąvoka ,,dievas” savaime mums suteikia žinių apie tokio dalyko kaip Dievas buvimą (šiais laikais tai sukritikuoti labai nesunku, nes, tarkime, sąvokos ,,devyngalvis slibinas” buvimas dar neįrodo, kad šitoks daiktas iš tikrųjų yra).Antras būdas įrodyti Dievo buvimą pagrįstas žmonių negebėjimu suvokti begalybės, todėl atseit tokios sąvokos autorius gali būti tik tos sąvokos kūrėjas – pats Dievas. Tik Dievas gali pateikti tokią idėją kaip begalybė. Kartu tiek pirmas, tiek antras Dievo buvimo įrodymo būdas paremtas mintimi, kad Dievo sąvoka yra paties Dievo mums, žmonėms, įdiegta prote. Tai reiškia, kad Dievo sąvoka mums yra įgimta. Šiai įgimtai sąvokai yra būdingas pažinimui reikalingas aiškumas ir akivaizdumas. Remiantis šitokiu akivaizdumu, galima sukurti ir kitus akivaizdžius teiginius, nes įgimti yra ir pagrindiniai logikos principai bei ,,substancijos”, ,,priežasties”, ,,tįsumo’” ar ,,skaičiaus” sąvokos. Tačiau tai aptarti – jau pažinimo teorijos dalykas.

2.5.3. Baruchas (Benediktas) Spinoza

Baruchas Spinoza (Spinoza, 1632-1677) – žydų filosofas, gimęs ir dirbęs Olandijoje, už savo pažiūras persekiotas tiek judėjų, tiek krikščionių. Judėjai siūlė jam 1000 florinų metinių pajamų, kad tik jis liautųsi reiškęs savo pažiūras, o jam atsisakius jų, mėgino nužudyti. Dar vėliau filosofas buvo atskirtas nuo sinagogos ir prakeiktas. Mirė penkiasdešimtmetis nuo džiovos.Būties teorijoje Spinoza pasižymėjo kaip panteistas. Tai reiškia, kad visybę (kosmosą, gamtą, pasaulį) sutapatino su Dievu. Dėl to religiniai fanatikai jį persekiojo už ateizmą ir religinę bei mokslinę laisvamanybę. Moksliškumo modelio filosofas ieškojo matematikoje ir taip susižavėjo šiomis idėjomis, kad pasaulį ėmė suprasti kaip matematinę sistemą, o savo pažiūras išdėstė ,,geometriniu būdu” – apibrėžimais, aksiomomis ir teoremomis.Kaip ir Dekartui, Spinozai pagrindinė išeities kategorija yra substancija, kuri tėra vienintelė ir vadinama Gamta, arba Dievu. Mąstymas ir kūniškumas Spinozai nėra dvi savarankiškos substancijos, bet vienintelės substancijos, t. y. Dievo, atributai (lot. attributum – tai, kas skirta, duota, t. y. esminė, būtina objekto savybė). Tačiau monosubstancija (gr. monos – vienas) nesiriboja tik ,,tįsumu” ir ,,mąstymu”, nes atributų skaičius begalinis. Pati substancija taip pat begalinė ir amžina, vadinasi, egzistuojanti ne laike, niekieno nesukurta ir dėl to esanti pačios savęs priežastis (lot. causa sui). Tačiau substancija yra kurianti Gamta, kuri yra daiktų – modusų (lot, modus – rūšis; viduramžiais daikto ar reiškinio buvimo būdas, naujaisiais laikais – kintantis daikto požymis, skiriant jį nuo nuolatinio požymio – atributo) – priežastis. Spinozos požiūriu, modusas – amžinos ir visuotinos substancijos, t. y. Gamtos, kintanti būsena. Taigi visi daiktai yra baigtiniai, todėl tik jie kinta erdvėje ir laike. Spinoza sako, kad daiktas kaip modusas mąstomas kaip begalinės substancijos apsiribojimo padarinys. Kartu modusai yra ir amžinas judėjimas, ir amžina rimtis. Šie pastarieji modusai ir sieja daiktų-modusų pasaulį su substancija, kuri, turint galvoje daiktiškumą, mąstoma tįsumo atribute. Tuo tarpu protas irgi yra begalinis modusas, siejantis daiktus-modusus su substancija, kuri šiuo atveju mąstoma mąstymo atribute. Nors visi daiktai bent kiek dvasingi, tačiau esminis proto modusas – pažinimas – yra būdingas tik žmogui, turinčiam sielą – begalinio Dievo proto dalelytę. Kadangi Dievas (gamta) nėra asmuo, jis nieko nemyli ir niekam nejaučia neapykantos. Jo esmė – absoliutus abejingumas. Viskas atsiranda ne iš Dievo norų ar valios, o iš jo dėsningos esmės. Vadinasi, Dieve viskas yra fatališka (lot. fatalus – neišvengiamas, likimo lemtas). Dieve nėra jokio atsitiktinumo, jokio tikslo. Visa, kas vyksta (ir žmogaus gyvenime), kitaip ir negali būti.

2.5.4. Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas

G. Leibnicas (Leibniz, 1646-1716) yra trečiasis naujųjų laikų filosofas, kurio metafizikos išeities taškas yra substancijos” sąvoka, tačiau taip pat kitaip interpretuojama. Leibnicas – universalių gebėjimų žmogus. Beveik kartu su I. Niutonu išrado diferencialinį ir integralinį skaičiavimą, skaičiavimo mašiną, įdiegė daug techninių atradimų, tyrinėjo istoriją ir t. t. Taigi Leibnicas ir teoretikas, ir praktikas.B. Raselas nurodo, kad Leibnicas buvo dvilypė asmenybė: viena vertus, rašė ir spausdino tai, kas galėjo patikti valdžiai, kita vertus, rašė tai, ko nespausdino, bet archyvarų dėka jo rašiniai buvo rasti, susisteminti ir išspausdinti. Ši jo ,,tamsioji” pusė ir suteikė jam filosofo šlovę. Filosofijos istorikai nurodo ir tai, kad Leibnicas neužbaigė nė vieno filosofinio kūrinio, jo pažiūros išdėstytos nebaigtuose darbuose, straipsniuose ir laiškuose, parašytuose prancūzų ir lotynų kalbomis.Savo būties teoriją G. Leibnicas baigia naujųjų laikų substancionalizmą. Dekartas vaizdavosi tris substancijas (Dievą, dvasią ir materiją), Spinoza – vieną vienintelę – Dievą-Gamtą, o Leibnicas įrodinėjo esant nesuskaičiuojamą aibę substancijų, kurias pavadino ,,monadomis” (gr. monos – vienetas). Dėl to Leibnico būties teorija vadinama monadologija. Tiesa, Leibnicas nėra šio filosofijos termino autorius, nes jį vartojo jau pitagorininkai, Platonas ir kiti filosofai, tačiau ne tokia prasme. Vienos ar tik kelių substancijų buvimą Leibnicas atmetė todėl, kad vienintelės substancijos teorija negali paaiškinti būtybių nepakartojamo individualumo, o mažas substancijų skaičius nepaaiškina daugybės tobulumo laipsnių tarp tobuliausios būties, t. y. Dievo, ir nebūties. Tačiau Leibnicas priėmė Dekarto mintį apie substancijos absoliutų nepriklausomumą, todėl jo manados taip pat absoliučiai savarankiškos ir nepriklausomos ir, kaip pareiškė filosofas, ,,neturi langų” (kitaip sakant, angų), pro kuriuos viena pas kitą ateitų ir susijungtų. Nepriimdamas dviejų substancijų buvimo, Leibnicas nepriėmė ir tų substancijų nesuderinamų savybių, t. y. materialiosios substancijos tįsumo ir dvasinės substancijos mąstymo. Leibnicas atmeta ir materialistinę substancijos sąvoką, nes materialumu neįmanoma paaiškinti sielos judesių. Sielos judesiai nėra mechaniniai. Dėl to Leibnicui artimesnė Spinozos substancijos samprata, kurioje tįsumas ir mąstymas sujungiami į vieną substanciją.Leibnico mąstyme akivaizdus matematiškumas, nes jo monados neerdviškos, netįsios, t. y. neturi jokių matmenų, todėl ir nedalomos. Jo manodos primena geometrinį tašką. Šitokia monada jau nebegali būti kūniška, ji nemateriali. Ją reikėtų vaizduotis kaip dvasinį būties vienetą, kaip dvasinį atomą, nes jutimams ji neprieinama. Toks monadų vaizdavimas padeda suprasti Leibnico mintį, kad tarp monadų neįmanoma jokia fizinė sąveika. Taigi monados yra ne tik savarankiškos, bet ir savaveiksmiškos. Savarankiškumas reiškia, kad atskira monada yra vienintelė ir nepakartojama savo kokybiškumu, o savaveiksmiškumas, kad jos amžinos, t. y. neatsirandančios ir neišnykstančios, ir pačios pajėgios veikti. Taigi monados yra savo veiksmų pagrindas ir tikslas.Kūnai yra monadų sankaupos. Jų skirtumai yra hierarchiški, t. y. jos nevienodai išsirutuliojusios. Jų raidos laipsnį Leibnicas aiškina taip pat originaliai. Pasak filosofo, kiekviena monada yra savotiškas gyvasis veidrodis, ryškiau ar blankiau atspindintis visą Visatą, nes jos juk tos pačios Visatos narės. Taigi monados yra savotiški mikrokosmai, kuriuose užfiksuota tiek Visatos praeitis, tiek ateitis.Nors pagal Kosmoso atspindėjimo laipsnį monadų skaičius begalinis, tačiau yra trys pagrindinės jų grupės. Žemiausiai monadų grupei būdinga tik ,,percepcija” (lot. perceptio – suvokimas), t. y. nesąmoningas, tamsus, chaotiškas Visatos atspindys. Tai negyvosios gamtos kūnai. Biologinių kūnų monados jau jaučia, tačiau Visatos atspindys dar vis tiek miglotas. Labiausiai išsivysčiusioms monadoms būdinga ,,apercepcija”, t. y. aiškūs Visatos vaizdiniai ir savimonė. Tokią savybę turi tik žmogaus monados, kurios yra nemirtingos. Beje, žmoguje yra ir viena vadovaujančioji monada – siela. Tobuliausia monada yra Dievas, kuris ir sukūrė begalinį monadų pasaulį.Dievo galiomis monados sudaro geriausio iš galimų pasaulių harmoniją, kurią filosofas aiškina kaip daugybę tiksinčių laikrodžių ir rodančių tą patį Dievo nustatytą laiką. Toks tikslus ir nepriekaištingas yra monadų kosmosas. Dievas taip pat suteikė monadoms galimybę savaimingai plėtotis. Leibnico požiūriu, plėtra – tai tik formų pasikeitimas, nes nėra nei atsiradimo, nei išnykimo. Pasikeitimai monadose reiškiasi darna. Raida vyksta mechaniškais ir tikslingais pokyčiais. Kūnuose kaip monadų sankaupose raidos priežastis yra ,,veikiančioji” priežastis, o pačiose monadose – ,,tikslo” priežastis. Pastarosios priežastys yra baigtinės. Kaip ne vienas jo pirmtakų, taip ir Leibnicas Dievo buvimą siekė įrodyti logiškai. Yra žinomi keturi Leibnico Dievo buvimo įrodymai: ontologinis, kosmologinis, amžinosios tiesos ir nustatytosios harmonijos.Ontologinis įrodymas pagrįstas esmės ir būties skirtumais. Filosofo teigimu, iš aprašytų savybių spręsti apie būtybių realumą dar negalima. Vadinasi, sukurtų būtybių esmė (idėja) būties, t. y. egzistavimo, fakto gali ir neturėti (pvz., sirenos, slibinai, gintariniai Jūratės rūmai). Tuo tarpu būtybė yra tobuliausia, jeigu kartu yra ir būtiška, ir esmiška. Toks sutapimas gali būti tik Dieve. Turint galvoje Dievą, pats egzistavimas yra esmės išraiška, o tai – tobulumo viršūnė.Kosmologinis įrodymas pagrįstas pirmosios priežasties (pirmoji judintojo) idėja. Jis panašus į antrąjį Tomo Akviniečio Dievo buvimo įrodymą, tačiau Leibnicas šį įrodymą interpretuoja ,,atsitiktinumo” sąvoka. Atsitiktinumas reiškia, kad daiktas gali būti ir nebūti. Šitaip yra ne tik su pavieniais daiktais, bet ir su visu kosmosu, nes pats kosmosas nėra joks būtinumo įrodymas. Kosmoso buvimas gali kilti tik iš Dievo. Beje, Leibnicas pirmasis iš filosofų ir suformulavo ,,pakankamo pagrindo” principą, kuris skelbia, kad joks reiškinys negali būti tikroviškas, joks teiginys teisingas be pakankamo pagrindo, įrodančio, kad dalykas yra kaip tik toks, o ne kitoks.

Įrodymo pagal ,,amžinąją tiesą” logika tokia, kad samprotavimai apie būtybes. Kurių esmė su būtimi nesutampa, gali būti teisingi, arba klaidingi. Išvados, kurios yra teisingos, yra ,,amžinosios tiesos”. Leibnicas teigia, kad tiesa yra sielos turinio dalis, o ,,amžinosios tiesos” – tik ,,amžinosios sielos” turinio dalis. Atsitiktinių daiktų (ir pats kosmosas juk yra atsitiktinis dalykas) būties pagrindas negali būti atsitiktinis, bet privalo reikštis kaip ,,amžinoji tiesa”. Pastaroji neišvengiamai egzistuoja tik kaip mintys (idėjos) amžinoje sieloje – Dieve.,,Nustatytosios harmonijos” įrodymas yra metodologinis ir pagrįstas Leibnico monadų savarankiškumo analogija su daugybe laikrodžių, rodančių tą patį laiką: turi būti išorinė ,,laikrodžių” reguliavimo priežastis, nes pačios monados tarpusavyje nesąveikauja.

2.5.7. Džordžas Berklis

Berklio (Berkeley, 1685-1753) metafizinė sistema taip glaudžiai susijusi su pažinimo teorija, kad ją tik sąlygiškai galima vadinti būties teorija. Net jo pagrindinis veikalas, kuriame išdėstomos esminės pažiūros, vadinasi ,,Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”.Filosofijos mokslininkai Berklį apibūdina dviem sąvokomis: ,,subjektyvusis idealistas” ir ,,solipsistas” (lot. solus ipse – pats vienas). Tiek su pirmuoju, tiek su antruoju apibūdinimu galima sutikti tik su išlygomis. Taip yra dėl to, kad pagrindinė Berklio tezė, dėl kurios jis vadinamas ,,subjektyviuoju idealistu” ir ,,solipsistu”, yra daugiau gnoseologinė negu ontologinė. Taigi pažinimo teorijoje jis labiau ,,subjektyvistas”, o būties teorijoje – labiau ,,solipsistas”.Ši ,,pagrindinė” Berklio metafizikos tezė pasakoma taip: ,,būti – vadinasi, būti suvokiamam” (lot. esse est percipi) Kitais žodžiais – visa tikrovė yra tik suvoktumas, o tas suvoktumas reiškiasi prote. Dėl to ir egzistuoja tik suvokiantysis protas (tiksliau – turintys gebėjimą suvokti žmonių protai) ir to proto turinys – idėjų apie pasaulį rinkinys. Atrodo, kad Berklis neigia pačių daiktų (objektyvia esančių) buvimą, nes rašo: ,,… nėra jokios kitos substancijos, išskyrus dvasią, arba tai, kas suvokia” (žr.: Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus. V., 1988, p. 60). Kreipdamasis į skaitytojus, berklis sako: jeigu skaitytojas ,,pripažins, kad jo idėjos arba jų archetipai gali egzistuoti nesuvokiami, aš atsisakau savo principų, bet jeigu jis negali to padaryti, kad neprotinga ginti tai, ko pats nežino, ir kaltinti mane absurdu” (ten pat, p. 82).Savo solipsizmą filosofas pradeda nusistebėjimu tardamas: ,,iš tiesų keista, jog tarp žmonių vyrauja nuomonė, kad namų, kalnų, upių, žodžiu, visų juntamų daiktų egzistavimas, gamtiškas ar realus, yra kas kita, o ne tai, kad juos suvokia protas” (ten pat, p. 59).Berklio idealizmas yra nuoseklus, nes jis neigia kokios nors materialios substancijos buvimą. Pasak filosofo, egzistuoja tik dvasinė būtis ,,idėjų” ir ,,sielų” pavidalu. Daiktų abejotinumas atsiranda dėl to, kad prote esančios idėjos negali būti panašios į daiktus, nes idėja gali būti panaši tik į idėją. Tačiau Berklio ,,idėja” yra jutimo organų duomenys, atėję į protą per jutimo organus. Taigi prote nebūna pačių daiktų, todėl daiktai ir reiškiasi tik kaip žmogaus pojūčių rinkinys: Pvz., kas yra obuolys? Tai jo pavidalas ir spalva, kurie į protą atkeliauja per akis, standumas ir vėsumas – kaip lytėjimo duomenys, salsvumas ar rūgštumas, kurį patiriame paragavę. Sunaikinus tuos pojūčius, išnyktų ir pats obuolys. Tarkime, jeigu žmogus neturėtų uoslės, tai pasaulis būtų bekvapis.Absurdiškiausia, Berklio nuomone, yra materijos idėja, nes ji prote iš viso neįmanoma. Joks pojūtis ,,materijos” nefiksuoja, nes nėra tokio daikto – ,,materija”. Įrodinėdamas materijos negalimumą, Berklis atsisako nuoseklaus solipsizmo, jis teigia: ,,aš neneigiu, kad egzistuoja daiktai, kuriuos galime pažinti juslėmis ar refleksija. Kad tie daiktai, kuriuos matau savo akimis, liečiu savo rankomis, yra, – realiai yra, – tuo aš nė kiek neabejoju. Vienintelis dalykas, kurio buvimą mes neigiame, yra tas, ką filosofai vadina materija, arba kūniška substancija” (ten pat, p. 76). Taigi ,,solipsistas” Berklis teigia iš esmės tai, kad mūsų prote nėra pačių daiktų, o tik daiktų ,,idėjos”, t. y. pojūčiai, ir kad šios idėjos nėra materialios, todėl ir atsiranda keblumų pripažįstant pasaulio realumą, jeigu nėra kam tarti žodį, kad šis pasaulis ,,yra”. Kadangi tokio daikto kaip materija iš tikrųjų nėra (sveikas protas sako, kad yra tik materialūs, t. y. kūniški, daiktai) ir niekaip negali būti nė vieno iš pojūčių ,,pagautas”, todėl Berklis ir atsisako pripažinti ne tik pačią materiją, bet ir materialias priežastis. Kaip vienintelę priežastį Berklis pripažįsta Dievą, kuris yra dvasia, todėl ir priežastys – tik dvasinės. Dievo buvimą Berklis įrodinėja sakydamas, kad, išnykus visiems suvokiantiesiems subjektams (žmonėms), o dar tiksliau – suvoktumui, – pasaulis neišnyktų tik todėl, kad Visata su visais jos dalykais egzistuotų kaip idėjų rinkinys amžinojo Dievo mintyse. Taip iš ,,subjektyviojo” idealisto Berklis virsta ,,objektyviuoju”, t. y. ir ne solipsistu.Vertindamas Berklio subjektyvistinę teoriją, filosofijos istorikas B. Raselas rašo: ,,ar mes galime teikti kokią nors reikšmę žodžiams ,,dvasia” ir ,,materija”? Kiekvienas žino, kad ,,dvasia” yra tai, apie ką idealistas galvoja, kad neegzistuoja nieko, išskyrus dvasią, o ,,materija” – tai, ką apie tai galvoja materialistas. Aš tikiuosi, kad skaitytojas taip pat žino, jog idealistai dorybingi, o materialistai – nedorėliai” (žr. Рассел Бертран. История Западной философии. Новосибирск, 1999, p. 610). Paskutinis sakinys iš teorinės filosofijos nuveda į praktinę, t. y. į etiką, tačiau ar dorovė nebūtiškas dalykas?

2.5.8. Deividas Hiumas

D. Hiumas (Hume, 1711-1776) nėra žymus būties teoretikas, nes jo metafizika itin įsikomponuoja į pažinimo teoriją. Jo filosofija yra kraštutinis skepticizmas, nes, neigdamas pažinimo glimybę, kartu neigia kiekvienos substancijos, vadinasi, ir realaus pasaulio, buvimą ar nebuvimą. Dėl šios pažiūros filosofijos pasaulyje Hiumas yra originalus.Hiumas, spręsdamas pažinimo problemas, atsisako išorinį pasaulį pripažinti pojūčių priežastimi. Taigi filosofas pasaulio egzistavimo nei teigia, nei neigia, nes neva negalima įrodyti nei viena, nei kita. Taip esą todėl ,kad žmogaus prote yra tik pojūčių turinys, o ne patys daiktai, kurie tuos pojūčius sukelia (taip sako ir Berklis). Tokiu atveju niekada negalima teigti, kad pasaulis yra arba jo visai nėra, o pats klausimas, ar egzistuoja pasaulis, yra tiesiog nesusipratimas. Hiumo teigimu, visa, ką mūsų protas turi, yra tik ,,įspūdžiai” ir ,,idėjos”. ,,Įspūdžiai” – tai tiesioginiai pojūčiai stebint daiktus, o ,,idėjos” – blanki įspūdžio kopija, likusi atmintyje. Taigi protas, rikiuodamas, gretindamas, lygindamas ir t. t. ,,įspūdžius” bei ,,idėjas”, su išoriniu pasauliu neturi jokio ryšio, nes realūs daiktai yra tik mūsų įsitikinimų padarinys. Tai, ką protas įrodo idėjų santykiuose, realiai gali būti ir nebūti.Labiau suprasti Hiumo būties teorijos momentus galima iš priežastingumo sąvokos aiškinimo, nes pats priežastingumas neigiamas. Mat mūsų protas negali įrodyti priežasties ir pasekmės ryšio. Tai, kad įvykiai eina vienas po kito, dar neįrodo priežasties-pasekmės ryšio net po aibės pasikartojimų (pvz., ar yra ryšys tarp didesnio vaikų gimstamumo kaime ir parskrendančių gandrų?). Žmonės išvadas daro tik iš susiformavusio įpročio, nes, tarkime, net po tūkstančio saulės patekėjimų tūkstantasis kartas gali būti paskutinis.Neigdamas kiekvienos substancijos (dvasinės ar materialios) realumą, Hiumas beprasmiais laiko tiek teizmą, tiek ateizmą. Tačiau atmesdamas visas religijas, jis tampa ateistu. Jis ir sako, kad religijos šaltinis yra grėsmingų įvykių baimė, suponuojanti nepagrįstą viltį jų išvengti. Deja, taip samprotaudamas, filosofas patenka į prieštaravimą, nes pavojuje visada slypi priežastis.Filosofijos istorikai nurodo, kad Hiumas propagavo skepticizmą, tačiau savo gyvenime juo visai nesivadovavo.

2.6.2. Georgas Vilhelmas Frydrichas Hegelis

Nė vienas filosofijos istorikas neabejoja, kad Hegelio filosofija yra klasikinės vokiečių filosofijos kulminacija, o jo įtaka vėlesniems laikams – milžiniška.Hegelis rašo įmantriai ir sunkiai verčiamas į kitas kalbas, todėl ir interpretuojamas įvairiai. Nepatyręs skaitytojas, susidūręs su toliais sakiniais, kaip: ,,jėga yra neigiama vienovė, kurioje išsprendžiamas visumos ir dalies prieštaravimas, to pirmo santykio tiesa” arba kad būtinumas yra ,,…savyje vieninga, tapati sau, tačiau pilna turinio esmė, kuri taip šviečiasi regimybe pati sau, kad jos skirtumas priima savarankiškų tikrovių formą”, gali prarasti norą domėtis filosofija. Taigi suprasti Hegelį sunku, tačiau šis filosofas, kaip ir Šelingas, pamėgino sukurti tokią filosofinę sistemą, kuri paaiškintų visą dvasinį ir gamtinį pasaulį, ir taip savo filosofiją paverstų visų mokslų mokslu. Nors savo uždavinio jis neįvykdė, tačiau pažengė daug toliau negu jo pirmtakas Šelingas ir net šiandien kai kuriems pretenzingiems filosofams kelia didelį pavydą. Hegelio sukurtoje filosofinėje sistemoje būties teorija taip glaudžiai susijusi su pažinimo teorija, kad interpretuojant šių filosofijos dalių beveik neįmanoma atskirti, nes filosofui pati būtis yra ne kas kita kaip mąstymo procesas.Šimtus kartų interpretuotą pagrindinę Hegelio filosofijos idėją galima suformuluoti teiginiu, kad realiai egzistuoja tik neasmeninis pasaulio dvasinis pradas, kurio esmė yra mąstymas, o mąstymo turinį sudaro tos dvasios savipažina (pagal šį kontekstą sąvokos ,,savipažina” ir ,,savižina” netapačios: pirmoji reiškia judėjimą, procesą, antroji – rezultatą). Mąstymas būtį ne ,,atspindi”, ne aiškina, ne interpretuoja, bet pats mąstymas, mintis, sąvokos ir idėjos yra pati būtis. Šis būtiškasis pradas Hegelio vadinamas tai ,,absoliučia idėja”, tai ,,absoliučiu subjektu” arba tiesiog ,,absoliutu”. Filosofas sako: ,,visa, kas tikroviška, – protinga, o visa, kas protinga, – tikroviška”. Filosofijos istorikams šis sparnuotas posakis yra tapęs neišsprendžiamu rebusu. Tai reikštų, kad visa, kas atsitinka, atsitiko ir atsitiks ateityje, yra Absoliutaus proto veiklos rezultatas. Tas rezultatas – protingos prigimties.Apie protą Hegelis rašo taip: ,,…pasaulyje viešpatauja protas, todėl ir pasaulio istorija vyko protingai … spekuliatyviuoju (lot. speculatio – sekimas, žvalgymas; filosofijoje – abstraktus teorinis mąstymas – A. J.) pažinimu joje įrodoma, jog protas … yra tiek substancija, tiek begalinė jėga, sau pačiam ji yra viso gamtinio ir dvasinio gyvenimo begalinis turinys, o sykiu ir begalinė forma – šio turinio forma. Protas yra substancija, kaip tik tai, dėl ko ir kur egzistuoja, ir turi savo būtį visa tikrovė; protas yra begalinė jėga … protas yra begalinis turinys, visa esmė ir tiesa, ir jis pats sau yra medžiaga, kurią apdoroja jo paties dvasinė veikla … jis yra tik savo prielaida ir absoliutus tikslas, taip jis pats yra šito absoliutaus tikslo realizavimas ir ne tik gamtos, bet ir dvasios pasaulio perkėlimas iš gelmės į paviršių būtent pasaulio istorijoje (G. Hegelis. Istorijos filosofija. V., 199, p. 35). Ši citata gali palengvinti suprasti Hegelio tezę, kad visą būties turinį sudaro mąstymas, kuris vyksta pačiame Absoliute kaip jo savipažina, t. y. savimonė. Tuo tarpu kiekvieno žmogaus mąstymas yra tik absoliučios idėjos dalinė apraiška, nes realu yra tik tai, kas yra pačiame absoliute kaip visybėje. Pavienis žmogaus protas (subjektyvi dvasia) yra tik visos tikrovės (absoliučios dvasios) dalis.Nors filosofavimas, palyginti su mokslais, neturi savo ypatingo ir specialaus metodo (tai ne Hegelio mintis), tačiau Hegelio filosofinėje sistemoje metodas užima ypatingą vietą. Hegeliui metodas yra ir filosofavimo forma, ir turinys. Tas metodas – dialektika, kurioje Absoliutas ir reiškiasi kaip savimonė. Dialektikos esmę sudaro pažinimo gilėjimas, pažinimo kelias nuo visiško nežinojimo arba ,,nieko” iki absoliučios tiesos. Šis kelias tiesiais įvairiopai.Pirmu atveju visko pradžia yra juslinis suvokimas, kuriame įvyksta objekto (dalyko) buvimo fakto fiksacija. Po to šis faktas pereina jausminį vertinimą, ir žinojimas tampa subjektyvus. Galiausiai pasiekiama savimonės stadija, kurioje objektas (tai, kas mąstoma) ir subjektas (tas, kuris mąsto) nebesiskiria. Tai ir yra savimonė kaip aukščiausia pažinimo (suprask, būties) forma, kuri vis dėlto būdinga tik Absoliutui, t. y. teiginių ir apibrėžimų visumai. Šitaip ateinama prie sampratos, kad be paties absoliuto nieko daugiau anapus jo nėra.Šitokia triada reiškiasi ir kitaip, ir kaip tik ji parodo tikrovės (suprask, dialektikos) turinį. Mąstymas (suprask būtis) vyksta teiginio, neiginio ir sintezės triadomis. Taip yra ir gamtos dalykuose. Svarbiausia būtyje )mąstyme) yra pats procesas ir rezultatas: kiekviena dialektikos pakopa (teigimas, neigimas, sintezė) turi savyje buvusios pakopos turinį, kurį iš dalies perima, o iš dalies ir paneigia (įveikia) kita po jos einanti pakopa. Taigi teigimas, neigimas ir sintezė yra visumos momentai, kurie ir sudaro pažinimo (tikrovės) turinį. Kitaip sakant, kiekvieno dalyko turinys yra to dalyko (taip pat paties Absoliuto), istorija, nes, kaip teigia Hegelis, absoliuti idėja yra objektas, apimantis visus apibrėžimus jų vienovėje, t. y. visas žinias. Ko nors nežinant arba ką nors netyčia ar tyčia praleidus ar pakeitus (falsifikavus), objekto turinys regimybėje bus kitoks. Pvz., nuslėpus gyvenimo faktus, iškraipius tautos ar valstybės istoriją, žmogus, tauta, valstybė objektyviai nepasikeis, bet regimybėje (subjektyvioje dvasioje) įgis kitokią ,,esmę”. Šitokių dalykų būtyje pasitaiko.Absoliuti dvasia, siekdama būties savižinos, iš pradžių ,,darbuojasi” nesąmoningai ir nevalingai ieškodama savyje atitinkamos formos, kuri jai pačiai pasakytų, kas ji yra. Taigi iš pradžių Absoliutas yra tik idėja ,,savyje” ir ,,sau”, todėl ir nepajėgia atskleisti savo esmės. Ieškodama savyje formos, ji lyg ,,apsirinka” susvetimėdama gamtos pavidalu. Kitaip tariant, gamta yra ne kas kita kaip Absoliučios dvasios kitabūtis, kurioje ji, deja, neaptinka formos, pajėgios atskleisti jos esmę. Dėl to ji antrą kartą grįžta į save ir užbaigia virsmų triadą. Triados paskutinėje pakopoje Absoliutas, sugrįžęs į save, tampa idėja, kurioje ir ,,randa” tą formą, o forma geba pažinti judėdama triadomis. Beasmenė Absoliuto dvasia ,,pabunda” kaip sąmonė ir asmenybė žmoguje kalbos ir žodžio pavidalu, o tiksliau – sąvokos pavidalu. Sąvoka tampa aukščiausia Absoliučios dvasios savikūros pakopa. Sąvokų judėjimas vyksta filosofijoje, kuri yra tobuliausia Absoliuto savipažinos forma. Žemesnės savipažinos (ir savižinos) formos yra menas ir religija.Viską apimančios Hegelio filosofinės sistemos dalys irgi yra trys. Tai logika – mokslas apie idėją savyje ir sau; gamtos filosofija – mokslas apie idėją, sugrįžusią į save iš savo kitabūties, t. y. gamtos. Kiekviena filosofijos dalis irgi suskirstyta į triadas.

Logika Hegeliui yra tas pats kas metafizika jos plačiausia prasme (pats Hegelis metafiziką peikė už jos ,,nedialektišką” mąstymą), ir joje jis tyrinėja bendriausius Absoliuto savipažinos, t. y. judėjimo kaip mąstymo, dėsnius. Taigi Hegeliui logika yra bendriausias mokslas apie visų daiktų esmę. Kadangi Absoliutas yra dvasia, todėl logikos (mąstymo) dėsniai ir gamtos dėsniai iš esmės yra tie patys. Logiką sudaro trys knygos: ,,Mokslas apie būtį”, ,,Mokslas apie esmę”, ,,Mokslas apie sąvoką”. Akivaizdu, kad sąvokos – būtis, esmė, sąvoka – yra dar viena logikos triada.Viskas prasideda nuo sąvokų triados – būtis-niekas-tapsmas. Ši triada yra pirmoji Absoliuto dialektinė apraiška kaip teiginys, neiginys, sintezė.. Teiginys reikštų: ,,absoliutas yra grynoji būtis”. Vadinasi, jis yra, ir ne daugiau. Tai juslinis faktas be jokių savybių. Tačiau grynoji būtis be savybių yra ,,niekas”. Tai ne absoliuti nebūtis, bet kai kuo panaši į Aristotelio neįgijusią formos materiją. Taigi antitezė skamba taip: ,,absoliutas yra niekas”, o sintezė skambėtų taip: ,,grynosios būties ir nieko (arba nebūties) vienovė yra tapsmas”. O jeigu taip, tai jau kas nors yra. Pasak Hegelio, tai jau žinojimo (ir mąstymo) pradžia. Tada jau galima kita triada – kokybė-kiekybė-saikas.Hegelio logikos turinys yra toks vyksmas, tokia kosminės ,,absoliučios idėjos” veikla, kuri kuria pasaulį pažinimo būdu. Mąstymas ir tikrovės raida – tas pats dalykas. Tik taip įsivaizduojant galima suprasti Hegelio filosofiją. Mąstymas (raida) vis gilėja įveikdamas vis naujus prieštaravimus ir yra savipažinos (raidos) varomoji jėga. O tai ir yra dialektika (tiek mąstymo – pagal Hegelį, tiek tikrovės – Hegelį interpretuojant). Gamtoje (absoliuto kitabūtyje) dialektika reiškiasi, bet Absoliutas apie tai (apie save) sužino tik dvasios būvyje.Dialektiškas Absoliuto judėjimas, t. y. savipažina, reiškiasi keturiais pagrindiniais principais: tapsmo, vystymosi, visuotino ryšio ir determinizmo, t. y. priežastingumo. Šie principai atsiskleidžia mąstymo (raidos) dėsniuose. O dėsnis yra esminis, bendras, būtinas, patvarus ir pasikartojantis sąvokų ryšys. Pagrindiniai dėsniai yra trys: prieštaravimo, neigimo neigimo ir kiekybinių pakitimų kokybiniais (arba, atvirkščiai, – kokybinių – kiekybiniais). Visus šiuos dėsnius Hegelis iliustruoja gamtos arba visuomenės pavyzdžiais.Prieštaravimas reiškia sąvokų sąveiką, kurios metu jos (sąvokos) viena kitą atmeta, t. y. nepripažįsta, arba viena į kitą pereina. Prieštaravimas ir yra judėjimo (savipažinos mąstant) šaltinis. Nors priešybės viena kitą ir neigia, bet negali viena nuo kitos atsiskirti arba viena kitą sunaikinti kaip, tarkime, magneto šiaurės ir pietų poliai. Vienas kita neigia forma ir turinys, atskirybė ir bendrybė, bet visada yra kartu ir net vienas kitame. Kaip tik priešybės ir sudaro to paties dalyko esmę, todėl tapatybė ir skirtumas reiškiasi kartu. Hegelis ir pačią dialektiką apibūdina kaip tapatybės ir netapatybės raišką. Prieštaravimas jam nėra dalyko defektas, o jo gyvybingumas. Tapatybė priešybėse ryškiausia tada, kai priešybių jėgos yra vienodos (pavyzdžiui, Seime pozicijos ir opozicijos balsai pasiskirstę po lygiai). Tai brandžiausia prieštaravimo stadija. Savipažina didėja ir pasireiškia priešybėms pereinant vienai į kitą. Savipažinai didėjant, vyksta neigimas. Be neigimo nėra tapsmo, kiekybės ir kokybės. Hegeliui neigimo neigimas yra mąstymo principas, kuriame tezė paneigiama antitezėje, t. y. sąvokos turinys rutuliodamasis pereina į savo priešybę (antitezę) visiškai neišnykdamas, bet išlikdamas kaip savo kitabūtis. Dingstant senajam sąvokos turiniui, jo geriausios pusės lieka naujojoje sąvokoje.Tezės ir antitezės darinys yra sintezė. Sintezėje įveikiamas ir tezės, ir antitezės prieštaravimas, kurio metu pirmųjų sąvokų (teiginių) turinys paneigiamas tik iš dalies. Taigi sintezė ir yra neigimo neigimas. Filosofas pavyzdį pateikia iš gamtos: pasėtas grūdas – tai teiginys (tezė), iš jo išaugęs stiebas grūdą paneigia (antitezė), tačiau stiebo viršūnėje išaugusi varpa paneigia stiebą, o varpos grūdai (sintezė) išlaiko savo tėvinio grūdo (tezė) ir stiebo (antitezė) geriausias savybes. G. Hegelis neigimo neigimą pavadino ,,įveika” (vok. Aufheben kartais pagal rusų ,,снятие” verčiama į ,,nukeltis”), kurios turinį ir sudaro sunaikinimas bei dalies neiginio išlikimas. Tveikos metu senoji kokybė išnyksta, tačiau atsiranda nauja – aukštesnė. Tačiau Hegeliui neigimo neigimas yra loginis prieštaravimas ir to prieštaravimo įveika. Neigimas eina po neigimo nenutrūkstamai, o tai įrodo, kad vystymasis vyksta ne ratu (pitagorininkai, stoikai), bet spirališkai. Neigimo neigimo principo samprata gali būti reikšminga ir praktinėje veikloje. Ypač politikoje, vykdant reformas: negalima visiškai sunaikinti seno, o nauja būtina kuri ir senosios kokybės.Kiekybinių pakitimų kokybiniais dėsnis aiškinamas kiekybės, kokybės ir saiko triada. Hegeliui kokybė yra dalyko tapatybė su savo būtimi, tiesioginis būties apibrėžtumas. Jeigu kas nors yra, tai tik dėl to, kad yra kokybė. Praradus apibrėžtumą, dalykas nustoja būti tuo, kuo jis yra, t. y. praranda savo esmę. Kokybė, sako filosofas, yra baigtinumo kategorija, o tikrąją vietą turi tik idėjos kitabūtyje, t. y. gamtoje. Dvasios pasaulyje (tarkime, mene, religijoje) tokio griežto apibrėžtumo nėra. Tuo tarpu kiekybė apibūdinama kaip grynoji būtis. Kitaip tariant, kiekybė yra išorinis būties apibrėžtumas, būčiai neutralus arba abejingas. Neutralumas reiškiasi tuo, kad, keičiantis daikto apibrėžtumui, daiktas išlieka savimi (pvz., augant beržui, jo kiekybė didėja, bet jis dėl to nevirsta ąžuolu ar pušimi). Filosofas sako, kad kiekybė yra gryna erdvė ir grynas laikas, nes šie dalykai – neutralūs, o kiekybinio tapatumo ribą vadina laipsniu, kurį galima palyginti su kitais to paties tapatumo laipsniais. Kiekybės perėjimą į kokybę Hegelis iliustruoja vandens temperatūros skirtumu: vanduo, pasiekęs tam tikrą temperatūrą, virsta garu arba ledu.Daiktas lieka savimi tol, kol jame yra nusistovėjusi kiekybinių požymių pusiausvyra. Ši pusiausvyra yra ,,saikas”. Taigi saikas yra kiekybės riba, garantuojanti dalyko kokybę ir jo stabilumą.Vadinasi, saikas yra tiesioginis kokybės apibrėžtumas kiekybe. Tų momentų vienovėje reiškiasi galutinė būtis. Saikas yra kiekybės riba, garantuojanti dalyko kokybę ir jo stabilumą. Taigi saiko kategorija paaiškina kiekybinių pakitimų kokybiniais dėsnį. Kiekybiniai pakitimai turi savo ribą, kurą peržengus pažeidžiamas saikas, ir daiktas ima keistis. Besaikė būsena keičia kokybę ir tučtuojau atsiranda naujas saikas.,,Logikoje” Hegelis be būties, nieko, kiekybės, kokybės, saiko, prieštaravimo ir t. t. aptaria ir tokias sąvokas kaip esmė, reiškinys, forma, turinys, būtinumas, atsitiktinumas, galimybė, tikrovė ir t. t. Kartu jis samprotauja tik apie tokias sąvokas, kurios yra turiningos ir yra ,,Absoliuto apibrėžimai”.Pvz., iki Hegelio buvo gretinamos ,,formos” ir ,,materijos” kategorijos. Tuo tarpu Hegeliui turinys apima tiek formą, tiek materiją kaip šių dalykų įveiką. Būdami priešybėmis, forma ir turinys dalyke reiškiasi kartu ir sąveikauja. Maža to, forma slypi pačiame turinyje, o turinys įsilieja į formą. Kartais turinio nuo formos atskirti neįmanoma net abstrakcijoje (pavyzdžiui, muzikos kūrinyje), todėl Hegelis ir sako, kad turinys yra ne kas kita, kaip formos perėjimas į turinį, o forma – turinio perėjimas į formą. Tačiau dažniausiai šios dalykų pusės yra nelygiareikšmės, nes lemiamas vaidmuo galiausiai atitenka turiniui. Pačią formą sąlygoja turinys, nors gali būti ir atvirkščiai, ypač dirbtinėse būtybėse – artefaktuose. Forma gali paspartinti turinio vystymąsi, o turinys – formos. Tobuliausiai esmė pasireiškia tada, kai turinys atitinka formą, o forma – turinį. Vystymosi metu turinys formą dažniausiai aplenkia, nes pakitus turiniui, forma suyra. Taip atsiranda nauja kokybė.Panlogistui Hegeliui (gr. pan – visa, logos – mintis, protas) koreliuojančios (sąveikaujančios) sąvokos yra ir esmė bei reiškinys (kaip žinoma, Platonui esmė yra daikto idėjoje, Aristoteliui – daikto forma, scholastams esmę suteikia Dievas, I. Kantui esmė nepažini, nes reiškinys yra tik subjektyvus vaizdinys). Esmė Hegeliui yra dalyko būties pamatas, arba, kaip jis pasakė, ,,panardinta savyje būtis”. Ši būtis ir aptinkama iš to, kaip būtybė reiškiasi. Taigi Hegeliui reiškinys yra esmės egzistavimo būdas, kuris aptinkamas būtybės sąveikoje su kitomis būtybėmis. Be to, reiškinys yra turtingesnis už esmę, nes ji, t. y. esmė, esti įvairiuose reiškiniuose. Erdvė ir laikas Hegeliui susiję tik su gamta, t. y. susvetimėjusia dvasia, nes tik daiktai reiškiasi erdvėje ir laike. Tuo tarpu Absoliuto saviraiškos formos – skaičiai ir sąvokos – laike ir erdvėje nesireiškia, todėl jos beerdvės ir belaikės. Sugrįžusi į save iš gamtos, idėja kaip dvasia taip pat nėra susijusi su erdve ir laiku, nes ne protas yra erdvėje ir laike, bet laikas ir erdvė yra prote.Dvasios kitabūties, t. y. gamtos, filosofijos klausimais Hegelis samprotauja ,,Mechanikos”, ,,Fizikos” ir ,,Organikos” knygų triadoje. Joje apibendrinama gamtos mokslų raida.,,Dvasios fenomenologija” skirstoma į ,,Subjektyviosios dvasios”, ,,Objektyvios dvasios” ir ,,Absoliučios dvasios” triadą. ,,Subjektyvioji dvasia” savo ruožtu – į ,,Antropologijos”, ,,Psichologijos” ir ,,Fenomenologijos” triadą. Visa Absoliuto filosofijos sistema tarpusavyje susijusi, nes juk nieko kito, išskyrus Absoliutą, ir nėra.Savo užsibrėžtų tikslų filosofas nespėjo realizuoti, nes, būdamas 61 metų ir kupinas jėgų, susirgo cholera ir 1831 m. lapkričio 14 d. mirė.

2.7. NAUJAUSIŲ LAIKŲ ONTOLOGINĖS TEORIJOS

2.7.1. Gamtos samprata

Naujausių laikų filosofija santykiškai yra tik ta filosofija, kuri buvo sukurta pradedant XIX a. viduriu ir tebėra aktuali dabarties filosofų profesionalų raštuose. Kartais tie raštai leidžiami jau filosofui mirus. Kadangi filosofine prasme ,,dabartis” ir ,,yra”, ir ,,nėra”, tai naujoviškumas dažnai labai santykiškas. Apie pačią naujausią filosofiją nieko negalime ir žinoti arba filosofų bendrija jos dar neįvertino. Dėl to ,,naujas” tebėra marksizmas, egzistencializmas, neotomizmas, filosofinė antropologija, kalbos filosofija (neopozityvizmas), hermeneutika ir t. t. ,,Filosofijų” daugybė rodo, kad filosofijos ,,medis” yra smarkiai išaugęs tiek į plotį, tiek į aukštį. Naujovėmis dabar niekas nesistebi.Kaip visais laikais, dabarties filosofams įtaką daro praeities, dabarties ir neaiškios ateities įvykiai. Svarbiausi dabarties įvykiai ,,anapus” filosofijos yra vis didesnis mokslo autoritetas, mokslo žinių pritaikymas technikoje, nesibaigiantys įvairiose planetos vietose karai ir sąlygiška pasaulinė taika, o kartu su ja pulsuojantys politiniai bei ekonominiai maištai. Nerimą kelia nesibaigianti dorovinė krizė, pasireiškianti nihilistiniu požiūriu (ir elgesiu) į tradicines dorovės vertybes, šeimą, nusikaltimų mastas, lytiniai iškrypimai, kosmopolitizmo plėtra, gresianti pasaulinė epidemija ir t. t.Tokiomis sąlygomis egzoteriniame (gr. exoterikos – išorinis) gyvenime viešpatauja godumas, t. y. orientacija į materialines, trumpalaikes vertybes, ir naivus politikavimas. Ar filosofavimo būklė yra krizinė, atsakys būsimos kartos, tačiau akivaizdu, jog naujausioje filosofijoje būties teorijos reikšmė yra sumažėjusi jos tradiciniu (klasikiniu) pavidalu, o ieškantys naujovių atvirai pareiškia, kad ontologija yra išsemta tema. Tačiau kaip bus iš tikrųjų, dar niekas nežino, nes nežinomi ateities įvykiai – pagrindinis filosofavimo šaltinis.Iš daugelio filosofavimo srovių, krypčių ir atmainų kaip naujausių laikų būties teorijos pavyzdžius pateiksime dominuojančią dabarties gamtos sampratą, Markso visuomeninės būties teoriją, netradicinę egzistencialistų ontologiją, nihilistinę A. Čanyševo nebūties koncepciją ir ,,kritinę” N. Hartmano ontologiją.Taigi prisiminkime, kad senovės graikai teigė, jog pažinu yra tik tai, kas amžina, t. y. nekintama. Kadangi gamtoje daiktai atsiranda ir išnyksta, t. y. keičiasi, tai gamtos mokslas nė neįmanomas. Viduramžiais didesnių problemų nekilo, nes gamta kaip Dievo kūrinys žmogaus sielos išganymui įtakos lyg ir neturėjo. Naujaisiais laikais susiformavo požiūris, kad gamtoje yra iš tiesų nekintančių dalykų, t. y. substancija (dvasinė, kūniška, dieviška, monadologiška, materiali). Kinta tik tos substancijos išsidėstymas ir sandara, pasireiškiantys kaip antrinės substancijos savybės. Kadangi viskas gamtoje vyksta pagal nekintančius dėsnius, tai gamtos mokslas yra visai įmanomas dalykas.Šiuolaikinėje gamtos sampratoje liko ir graikiškasis, ir naujųjų laikų kosmologijos momentai. Pirmasis momentas – tapsmas. Tai reiškia, kad gamta ,,atsirado”, kad yra pirmieji pradai, substancionalumas ir priežastingumas. Naujas dalykas yra vystymosi idėja, atsiradusi kaip ir anksčiau, iš analogijos principo (prisiminkime graikiškąją kosmo ir mikrokosmo analogiją ir naujųjų laikų mašinos analogiją). Vystymasis – tai istoriškumas, o istoriškumo idėjos pradžia – XVIII a. vidurys. To istoriškumo pagrindinė idėja – pažangos principas, kuris nebūtų įmanomas, jeigu gamta judėtų ciklais.Iš pradžių pažanga buvo aiškinama gamtos mokslų terminais, o XIX a. atsiranda naujadaras – ,,evoliucijos” sąvoka. Ši sąvoka buvo teorizuota Č, Darvino ,,natūraliosios atrankos” koncepcijoje, o filosofijoje pritaikyta A. Bergsono gamtinės ,,kūrybos evoliucijos” teorijoje. Ši teorija teigia, kad nėra jokio tikslo, nes evoliucija yra kūrybiška kaip menininko darbas, o Visatos esmę sudaro dviejų priešiškų judėjimų konfliktas – gyvenimo, kuris veržiasi ,,aukštyn”, ir materijos, kuri krenta ,,žemyn” (beje, apie judėjimą ,,aukštyn” ir ,,žemyn” kalba Platonas dialoge ,,Timajas”). Deja, Bergsono filosofijoje daug poetikos ir kartais trūksta loginių argumentų.Labai filosofiškas yra žydų kilmės amerikiečių mokslininko Dž. Gamovo (George Gamow, 1904-1968) Didžiojo Sprogimo ir anglų fiziko J. Daltono (John Dalton, 1766-1844) atomistinės kūnų sandaros hipotezės.Dž. Gamovo teigimu, dar prieš 7 bilijonus metų visa Visata tilpo mažytėje didžiulio tankio dalelėje. Pagalai ši dalelė sprogo. Pirmąją akimirką sprogusi medžiaga buvo ,,niekas”, tačiau jau per pusvalandį susidarė visi galimi cheminiai elementai. Tik po 300 000 metų Visatos temperatūra nukrito iki kambario temperatūros, o kosminiai kūnai pradėjo formuotis tik po 250 mln. metų. Beje, dėl šios hipotezės nesiginčija net neotomistai, nes toks sprogimas galimas kaip Dievo išmonė. Bažnyčios pozicija evoliucijos klausimu glaustai išdėstyta tikinčiųjų katekizme (žr.: Katekizmas, K., V., 1987). Jame sakoma, kad gyvybės raidos klausimus, gamtos klausimus bažnyčia palieka gamtos mokslų specialistams. Bažnyčia į gamtos raidą žiūri kaip į dar vieną Dievo išminties apraišką. Apeliuodama į patį evoliucijos teorijos kūrėją Č. Darviną, kuris rašė, kad gyvybė iš pradžių Kūrėjo buvo įdiegta nedaugelyje formų, iš kurių ir prasidėjo vystymasis, ,,bažnyčia atmeta tik mėginimus kildinti žmogaus sielą iš materijos raidos, paneigti dvasiškumą bei nemirtingumą ir patį Kūrėją”.

Dž. Daltono atomizmo principas kalba apie minimum erdvę ir minimum laiką. Tai taip pat analogijos metodo darinys. Dar graikams buvo žinoma, kad erdviniam žmonių aktyvumui būtinas tam tikras jų skaičius: du jau gali ginčytis, trys – pavydėti, penki – sudaryti minisociumą. Tą patį galima pasakyti ir apie laiką: būtinas minimumas laiko parašyti, tarkime, knygai, muzikos kūriniu ir pan. Gamtoje šis principas reiškiasi taip, kad padalyta mažiausia kiekybė nebelieka substancija, o atsirasti substancijai reikia kiek nors laiko. Taigi minimum laiko ir erdvės principas įrodo, kad visos gamtinės funkcijos yra tik judėjimo formos.Niekas nebeįrodinėja, kad laikas ar erdvė yra ,,objektai”, nes tai tik objektų būties apibūdinimas. Jie neatskiriami nuo judėjimo, nors judėjimas erdvėje įvairiapusis, o laike tik – pirmyn.Mokslo tikslams erdvė ir laikas buvo sujungti į „erdvėlaikio” sąvoką, nes tai neatskiriami dalykai: vienas žymi mechaninį judėjimą, kitas – kitimą. Tačiau erdvėlaikis yra tik matematinė konstrukcija, nes erdvė ir laikas – neanalogiški dalykai. Erdvėlaikio sąvoka nepaaiškina laiko ir erdvės prigimties, bet sudaro sąlygas šiuos dydžius matuoti susijusius. Todėl A. Einšteinas laiką ir vadina laikrodžiais gautus matavimus. Vadinasi, reliatyvumo teorijoje laikas yra laikrodžio rodyklės apsisukimo dažnis, o laiko tarpas skirsis, jeigu tas dažnis bus nevienodas. Šviesos greičio atžvilgiu laikrodžio rodyklė nebesisuka, laikas virsta amžinybe, o visi įvykiai tampa bendramomentiški. Tačiau mechanizmo nepajėgumas rodyti laiką laiko trukmės nepanaikina. Šiuo atveju laiką galima matuoti iš kito erdvinio taško. Tačiau ir šiais laikais pravartu prisiminti, kad dabartis nėra jokia trukmė, o įsivaizduojamas momentas tarp praeities ir ateities, kuris gali būti tik sąmonėje (Augustinas). Sąmonei visada yra tik dabartis: žmogus mirdamas bet kuriame amžiaus tarpsnyje netenka tik dabarties, nes praeities jau nebeturi, o ateities dar neturi.Matematika fizinio vakuumo mikropasaulyje, kur dydžiai yra tik 10-33 cm, erdvę ir laiką galima apskaičiuoti net dešimtmačius. Ten gali būti visai kitokios materijos formos, kokių Metagalaktikoje nėra. Fizikos apskaičiuotas kritinis tankumas – 10-29 g/cm3. Jei kritinis tankumas viršijamas, erdvė užsidaro, laikas turi tik kelis taškus, kuriuose Metagalaktika gali susitraukti į dydį, mažesnį už elementarią dalelytę. Apskaičiuotas atvejis, kai būvyje žemiau kritinio taško erdvės kreivė atitinka atvirą Visatą ir tik vieną laiko tašką, kuriame ir įvyko (ar vėl įvyks) Didysis Sprogimas. Kai dydžiai yra 10-33 cm ir 10-43 sek., erdvė ir laikas jau nebesidalija. Deja, materijos savijudai ir laiko poveikiui paaiškinti visų šių dalykų nepakanka. Apskritai svarbiausi šiuolaikinės pažiūros į gamtą principai yra: 1. Gamta atsirado; 2. Kitimas nėra cikliškas, bet pažangus, t. y. tobulėjantis; 3. Gamta nėra mašina, nes ji vystosi, o mašina gali tik susidėvėti; 4. Vystymasis yra savaiminių priežasčių padarinys.Tačiau būties klausimas vis dėlto lieka neišspręstas, nes nė vienas principas neįrodo nei priežasčių savaimingumo, nei jų sukūrimo akto.

2.7.3. Karlo Markso visuomeninės būties teorija

Karlas Marksas (Karl Henry Marx, tikroji pavardė Mardochai Levi, 1818-1883) – priėmęs krikščionybę Vokietijos žydas, filosofijos atmainos – marksizmo – pradininkas. Marksas pripažino teisingu G. Hegelio dialektinį metodą, perėmė pagrindinius jo principus bei kategorijas ir sukūrė originalią filosofiją – dialektinį ir istorinį materializmą.Kaip žinoma, materialistinė filosofavimo kryptis prasideda Demokrito (senovės Graikija) atomistine filosofija, kurioje būties pradu laikomi materialūs, vienarūšiai nedalomi atomai. Antikos laikų materializmą marksistai vadina naiviuoju materializmu. Viduramžiais materializmas buvo draudžiamas, XVII-XVIII a. reiškėsi mechanistinis materializmas, kuris pasaulį ir jo daiktus aiškino kaip mechaninius agregatus (lot. agregatus – prijungtas) arba automatus (gr, automatos – savaeigis). XIX a. atsirado ir antropologinis (L. Feuerbach) bei vulgarusis (P. Cabanis, K. Vogt) materializmai.Dialektinis materializmas, kaip ir kiti materializmai (antropologinis, geografinis, natūralusis, vulgarusis ir pan.), materiją pripažįsta pirminiu ir amžinu tikrovės pradu. Pagrindinis to prado būties būdas – raida, tobulėjimas, vykstanti materijai savaimingai judant erdvės ir laiko atžvilgiu. Taigi raidos varomoji jėga ne dvasia, nors, įgijusi savybę mąstyti žmogaus galvoje, t. y. tapusi dvasinga (bet ne savarankiška esybe, o dvasia), materija save veikia ir nematerialiai.Materija – ne daiktas, o viena bendriausių filosofijos kategorijų, kuria žymima viskas, kas ne sąmonė, kas yra už sąmonės ribų, kūniška, daiktiška ir fiksuojama pojūčiais. Pagal dialektinį materializmą, filosofinę prasmę (ir apskritai kiekvieną prasmę) materijos sąvoka turi tik atsakant į klausimą, koks yra sąmonės ir materijos, arba, kitais žodžiais tariant, sąmonės ir būties santykis (sąveika). Tai yra pagrindinis marksistinės filosofijos klausimas. Jo lingvistinės formuluotė teigia, kad būtis ir materija yra tas pats, o mąstymas (sąmonė) nėra būtis, tik būties ,,šešėlis”, t. y. nematerialus būties atspindys. Taigi marksizmui sąmonės ,,nėra”, panašiai kaip Platonui ,,nėra” pojūčiais fiksuojamų daiktų. Atsakydami į šį pačių suformuluotą klausimą, marksistai teigia, kad iš pradžių buvo tik materija, o sąmonę, t. y. dvasingumą kaip materijos gebėjimą atspindėti tikrovę, suformuoja savaimingai judanti ir evoliucionuojanti materija. Viskas, kas buvo ir bus, – materijos raidos padarinys.Tačiau Marksas išgarsėjo ne tiek dialektiniu, kiek istoriniu materializmu. Būtent materialistiniu istorijos aiškinimu (pavyzdžiui, Hegeliui istorija – dvasios raidos dalykas) marksistinis materializmas ir skiriasi nuo kitų materializmo atmainų.Kokia tos sampratos esmė?Marksas materialistinį tikrovės aiškinimą perkelia į visuomenės reikalų aiškinimą teigdamas, kad visuomeninis judėjimas, visuomenės raida yra tik viena iš materijos judėjimo ir raidos formų. Pasak Markso, svarbiausi dalykai žmonėms yra materialiniai, t. y. dalykai, susiję su kūnu: valgymas, apsirengimas, gyvenamasis būstas ir t. t. Šiuos materialinius reikalus jis aiškina ,,santykio” kategorija. Kadangi ,,santykis” bendriausia prasme yra kokia nors bent dviejų dalykų sąveika (erdvės, laiko, etinė, estetinė…), tai istoriniam materializmui pats svarbiausias dalykas visuomenėje ir yra žmonių sąveika tenkinant savo materialinius poreikius. Materialinių poreikių turinys yra toks, kad valgis, drabužiai ir stogas virš galvos yra būtinybė. Kol nerealizuoti šie poreikiai, žmogui nesvarbūs nei grožis, nei dvasinis gėris, nei jokios idėjos apskritai (religinės, politinės, estetinės ir t. t.).Reikėtų pabrėžti, kad šis Markso ,,atradimas” nėra originalus, nes šį truizmą (angl. truism – visiems žinoma, nuvalkiota tiesa) savo „Metafizikoje” aptaria jau Aristotelis. Jis rašo, kad žmogus pirmiausia turi realizuoti gyvybiškai svarbius dalykus, o tik po to laisvalaikiu gali filosofuoti ir įvertinti aukščiausias, t. y. dvasines, gėrybes. Antra vertus, tokio lygmens santykiuose nėra nieko specifiškai žmoniško, nes tokių materialinių sąlygų reikia kiekvienai gyvybės formai (net virusui ar bakterijai), tačiau žmogus iš kitų gyvūnų skiriasi tuo, kad jis vienintelis savo gyvybei palaikyti gamtoje beranda nieko gatavo. Marksizmas nurodo, kad žmogiškumo esmė – materialinių gėrybių gamyba. Tai reiškia, jog viską, ko žmogui reikia, jis turi pasidaryti arba, kaip sako Marksas, pasigaminti pats.Materialiniai santykiais Marksas vadina žmonių santykius, susiklosčiusius tvarkant materialinius reikalus. Iš visų materialinių santykių Marksui svarbiausi yra „gamybiniai santykiai” (žmonių sąveika materialinių gėrybių gamyboje). Šitai sąvoka ,,gamybinis santykiai” tampa filosofine kategorija. Gamybiniai santykiai Markso visuomeninės būties teorijoje yra tas visuomenės materialusis pradas, ta ,,visuomenės bazė”, iš kurios kyla ir ant kurios laikosi visi kiti nematerialiniai santykiai (politika, menas, religija, mokslas, filosofija ir t. t.).Visi kiti nematerialiniai santykiai, pasak Markso, iš esmės yra ,,visuomenės antstatas”, kuris laikosi ant tos ,,visuomenės bazės”, o pati „bazė” iš esmės yra ,,visuomeninė būtis” (materialinis žmonių gyvenimas). Marksas sako: kokia yra visuomeninė bazė, toks yra ją atitinkantis bei palaikantis antstatas, arba kitaip, bet panašiai – kokia ,,visuomeninė būtis”, tokia ir tos visuomenės ,,visuomeninė sąmonė”. Vadinasi, materija yra visko pradas pačioje tikrovėje, o visuomenėje visko pradas yra ,,visuomeninė būtis” (ji ir „bazė”, ir visas materialusis gyvenimas). Štai dėl ko, Markso teigimu, visuomeninius dalykus lemia ne dvasiniai santykiai (sąmonė), o materialiniai, t. y. visuomeninė būtis.Konkrečiai Marksas samprotauja taip.Savo gyvenime žmonės sueina į tam tikrus būtinus, nuo jų pačių valios ir norų nepriklausomus gamybinius santykius (tarkime, nefilosofuoti žmogus gali, o nevalgyti – negali). Šie gamybiniai santykiai yra gyvybei palaikyti reikalingų daiktų gamyba, pagamintų produktų paskirstymas, jų mainai (prekyba), tiesioginis vartojimas ir t. t. Tačiau Marksas akcentuoja dar ir tai, kad vienas visuomenes nuo kitų skiria ne tiek tai, kas gaminama, kiek tai, kaip gaminama. Kitaip sakant, vienos visuomenės nuo kitos neatskirsi iš nešiojamo apavo, dėvimų drabužių ar gyvenamų pastatų. Gamybinių santykių, kurie lemia visuomenės pobūdį ir visuomenės skirtumus, ypatybes parodo nuosavybės santykiai, t. y. priemonių, reikalingų materialinėms gėrybėms gaminti, nuosavybės pobūdis. Iš šių gamybos priemonių (žemės, vandenų, miškų, įrankių, mašinų, transporto ir t. t.) nuosavybės pobūdžio ir kyla visi visuomenės konfliktai, nes gėrybės paprastai priklauso tiems, kurie šias priemones turi, o didžiąją dalį pagamintų gėrybių pasiima savininkai. Dėl to visuomenė pasiskirsto į dvi pagrindines antagonistines (gr. antagonistes – priešininkai, varžovai) klases – materialinių gėrybių savininkus – išnaudotojus ir savininkui dirbančius – išnaudojamuosius. Išnaudotojai yra vergvaldžiai, arba feodalai, arba kapitalistai, o išnaudojamieji – vergai, baudžiauninkai ir proletarai (lot. proletarius – žemiausias visuomenės sluoksnis). Būtent pagal nuosavybės santykį pasaulinę visuomenę Marksas suskirstė į pirmykštę bendruomenę (joje privačios nuosavybės dar nėra), vergovinę, kapitalistinę ir komunistinę (lot. communis – bendras). Tai rodo pasaulio visuomenės tobulėjimą, kuris yra neišvengiamas materijos judėjimo padarinys. Tik paskutinėje pakopoje, t. y. komunistinėje, įsiviešpatauja laisvė, lygybė ir brolybė bei teisingumo principas, nes nebėra privačios nuosavybės – visų blogybių šaltinio.Kodėl visuomenės, arba, kaip sako Marksas, visuomeninės ekonominės formacijos, neišvengiamai keičiasi, o tiksliau, rutuliojasi?Neišvengiamą visuomenės kaitą lemia pati tikrovės dialektika, įsikūnijusi ,,gamybos būde”. Taip Marksas ekonominę sąvoką ,,gamybos būdas” irgi paverčia filosofine kategorija. Gamybos būdas yra dialektiškas, t. y. savyje prieštaringas, nes susideda iš dviejų neatskiriamų vidinių priešybių – ,,gamybinių jėgų” ir ,,gamybinių santykių”. Gamybinės jėgos – viskas, ko reikia materialinių gėrybių gamybai, o gamybiniai santykiai, kaip jau sakyta, žmonių tarpusavio santykiai gamyboje. Taigi tam tikroje visuomenės raidos pakopoje tarp tų dviejų gamybos būdo priešybių suyra pusiausvyra dėl to, kad gamybinės jėgos objektyviai yra judresnė gamybos būdo dalis ir savo plėtra anksčiau ar vėliau aplenkia gamybinių (ypač nuosavybinių) santykių raidą. Gamybinių santykių raidos atsilikimą visada lemia pokyčiams neimlus nuosavybės pobūdis. Vergovinė, feodalinė, kapitalistinė nuosavybė ėmė trukdyti gamybos raidai. Dėl to prieštaravimo ir žlugo vergovinis ir baudžiavinis gamybos būdai, o dabar turėtų žlugti ir kapitalistinis.Markso teigimu, nė viena visuomenė nežlunga anksčiau, negu nustoja plėtotis gamybinės jėgos, konfliktuojančios su sustabarėjusiais gamybiniais santykiais. Suinteresuoti pažangūs žmonės prieštaravimą sprendžia reformomis ir revoliucijomis, nes valdančiosios klasės gamybos būdo prieštaravimo geruoju nesprendžia. Tačiau revoliucijos visada patirtų nesėkmę, jeigu jos prasidėtų ne laiku, t. y. nesubrendus gamybos būdo prieštaravimui. Juk ne sąmonė lemia būtį, o būtis sąmonę. Sąmoningi žmonės sąlygomis gali tik pasinaudoti, bet ne daugiau, nes dialektika – objektyvus dalykas.Markso visuomeninės būties teorija yra praktinė, nes pats jos autorius siekė ne tik paaiškinti visuomenės dalykų paslaptis, bet ir suteikti praktinei, t. y. pertvarkomajai žmonių veiklai, teorinį pagrindą.

2.7.4. Kaip būtį suvokia egzistencialistai

Egzistencializmas kaip filosofijos atmaina pradėjo formuotis maždaug tuo pačiu metu kaip ir marksizmas, pozityvizmas, pragmatizmas, gyvenimo filosofija ir t. t., o tai įrodo, kad Marksas nėra visiškai teisus kildindamas visuomeninę sąmonę tik iš gamybos būdo: tas pats gamybos būdas suponavo aibę filosofinių atmainų. Abstrahuojantis nuo kitų filosofinių apraiškų, galima teigti, kad tiek marksizmas, tiek egzistencializmas atsirado kaip atsakas į didėjantį žmonių susvetimėjimą (,,sudaiktėjimą”), t. y. į situaciją, kurioje susvetimėjusi žmogaus dvasia įvairiais kultūros pavidalais (mašinos, ginklai, pinigai, politinės ir ekonominės formos) atsigręžė prieš patį šiuos dalykus sukūrusį žmogų ir ėmė diktuoti savo ,,valią” pačiam kultūros kūrėjui. Marksas ieškojo išeities visuomeninės būties pertvarkyme, egzistencialistai – paties žmogaus nepakartojamoje individualybėje. Dėl to egzistencializmas nuo tradicinės metafizikos pirmiausia ir skiriasi tuo, kad jų filosofavimo dalykas yra ne tiek loginė būties analizė, kiek paties žmogaus kaip individo (asmens) būsena pasaulyje, o dar tiksliau, šio individo santykio su būtimi. Taigi egzistencialistinio filosofavimo dalykas yra individualaus, autentiško, nepakartojamo ir kitu žmogumi nepakeičiamo žmogaus būtis, tos būties esmė ir prasmė. Štai kaip egzistencializmo esmę glaustai formuluoja lietuvių filosofas A. Maceina: ,,egzistencinė filosofija yra žmogaus nusistatymo ir apsisprendimo filosofija. Išeidama iš egzistencinio mąstytojo, ji savaime klausia, kokie yra mano santykiai ir mano susistatymas mano buvimo atžvilgiu; kas yra man pačiam šalia savęs esąs pasaulis; kaip aš pats turiu elgtis mane ištinkančiose kraštinėse situacijose: kaltėje, kovoje, kančioje, galop mirtyje, ypač mirtyje; kas man pačiam yra laikas, į kurį yra panerta mano būtis ligi pat gelmių” (Maceina A. Raštai, III t. V., 1991, p. 440).Filosofai egzistencialistai kritikuoja tradicinę metafiziką už jos virsmą ,,daiktų filosofija”, kurioje ir pats žmogus mąstomas kaip daiktas. Kilęs XIX a., egzistencializmas susiformavusia filosofijos atmaina tampa jau XX a., kuri vis dėlto nesireiškia kaip vientisa filosofavimo srovė, nes vieniems egzistencialistams visiškai nerūpi Dievas (nors jo ir neatmeta), kitiems Dievo visiškai nėra, dar kitiems žmogaus prasmė susijusi su Dievu. Tačiau, kaip jau sakyta, bendras egzistencialistinės filosofijos bruožas – žmogaus būties prasmės paieška.Žymiausi XX a. egzistencialistai yra Karlas Jaspersas (Jaspers, 1883-1969), Žakas Maritenas (Marotain, 1882-1973), Nikolajus Berdiajevas (1874-1948), Žanas Polis Sartras (Sartre, 1905-1980), Alberas Kamiu (Camus, 1913-1960). Martynas Heidegeris (Haideggrer, 1889-1976) ir kt. Nors savo pirmtakais egzistencialistai laiko B.Paskalį (Pascal, 1623-1662), F. Dostojevskį (1821-1881), S. Kierkegorą (Kierkegaard, 1813-1855), tačiau ypač išskiriamas I. Kantas, kuris pasaulį aiškino kaip ,,noumenus” (,,daiktus savyje”) ir ,,fenomenus” (,,daiktus mums”). Pirmieji mums nepažinūs, o antrieji – žmogaus psichikos padarinys. Egzistencialistams šis požiūris yra lemtingas, nes mąstyti pasaulį, suteikti pasauliui (kartu ir sau) prasmę gali tik žmogus.

I. Kanto poveikis ypač akivaizdus Ž. P. Sartro filosofijoje. Savo kūrinyje ,,Būtis ir niekas” Sartras nurodo tris būties tipus:1. ,,Būtį savyje” – inertišką, homogenišką (vienelytę) visumą, kuriai priklauso viskas, išskyrus žmogaus sąmonę;2. ,,Būtį sau”, t. y. žmogaus sąmonę – aktyvų, kūrybišką, prasmes teikiantį pradą;3. ,,Formą” arba ,,pavidalą”, į kurį sąmonė nukreipia savo mąstymą, t. y. į asmenines iliuzijas, individualizuotus objektus, ,,išimtus” iš pasaulio tvarkos, iš ,,būties savyje”, kitaip tariant, sąmonės turinį.Kiekviena pirmojo būties tipo būtis, tiksliau, esinys, kyla iš kitos būties ir niekada į visišką nieką nepavirsta. Tuo tarpu žmogaus būčiai taip neatsitinka. Kadangi Sartrui Dievo nėra, tai nėra ir nemirtingos sielos, todėl, filosofo teigimu, kartu su kiekvienu žmogaus gimimu į pasaulį ateina ,,niekas”, nes žmogus atsiranda be savo esmės. Taip nebūna kitiems daiktams, nes jų esmė eina prieš jų būtį (pvz., peilis dar nepagamintas, bet jo esmė jau žinoma). Taigi žmogaus egzistencija (negalime žinoti, koks žmogus bus) kyla iš nieko, o po mirties vėl nueina į nieką. Tarp dviejų ,,niekų” gali būti tik ,,niekas”, todėl žmogaus egzistencija yra … ,,niekas”. Savo būtyje žmogus apsireiškia kaip ,,anga”, kuria šis niekas perskrodžia, perveria būtį, tačiau kartu susidaro sąlygos tobulėjimui, sąmonei, laisvei. Žmogaus trapumas ir laikinumas, t. y. nuolatinis buvimas nebūties akivaizdoje, gali ir privalo kelti ypatingą kūrybinę iniciatyvą, įvairiapusį aktyvumą. Žmogus kuria save laisvai, tačiau laisvė žmogui ypatinga užduotis, kuri vis dėlto yra sunki našta. Pasak Sartro, laisvei žmogus yra tiesiog pasmerktas, nes tuo pačiu metu gyvena tarp kitų žmonių ir yra atsakingas. Deja, nuolatinėje savo nebūties (nieko) akivaizdoje, savo laikinumo suvokime be paliovos ỹra žmogaus ištikimybė ir gimsta neblėstantis kaltės jausmas.Aiškinimas, kad žmogus kiekvieną akimirką gali virsti nieku, yra pamatinė egzistencinio filosofavimo idėja. Tačiau virsti nieku žmogus nenori, ir dėl to jis bijo. Baimė tampa pagrindiniu ,,egzistencialu”, kuriame ryškiausiai atsiskleidžia egzistencijos būdas: ,,nieko” ir ,,egzistencijos’ santykis paaiškina egzistencijos prasmę.Apie trejopą būties sklaidą – pasaulis-egzistencija-transcendencija – kalba ir K. Jaspersas. Pasaulio Jaspersas nevadina objektu, nes jo neįmanoma mąstyti kaip visumos. Žmogui atsidūrus prieš pasaulį, įvyksta tariamas skilimas į subjektą ir objektą. Tačiau absoliuti būtis nėra tai, kas išnyra iš pasaulio. Pats pasaulis lieka miglotas, ne visas, tik tas, kurį Jaspersas vadina ,,aprėptimi”. Aprėptis niekada nepasirodo, nes ji yra tik neaiškiai nujaučiama. Taigi, pasak filosofo, nėra jokio pasaulio vaizdo, nes yra tik mokslų sistematika. Atskiri mokslai pateikia tik pasaulio ,,iškarpas”, todėl pasaulis žmogui tiesiog negali tapti vientisu vaizdu, o būtis mums atsiveria kaip žmogaus teikiamų reikšmių visuma. Taigi pasaulis yra toks, kokį jį suprantame. Jis yra buvimo sąlyga, veiklos erdvė, tačiau egzistencijai prasmės neturi. ,,Kiekviena būtis mums yra interpretuota būtis”, – rašo filosofas, o interpretacijų yra daug. Pati interpretacija yra tas būdas, kuriuo mums būtis atsiveria. O tai – ne pati tikrovė. Taigi, kaip ir Kantui, Jaspersui objektai yra ,,fenomenai”, o mūsų sąmonėje atsivėrusi būtis nėra ,,pati” būtis. Sukrėstas tokio suvokimo, žmogus pamato (jeigu pamato), kad ,,pasaulio tikrovė yra nykstanti būtis tarp Dievo ir egzistencijos.”. Taip suprastoje būtyje atsiranda galimybė atskleisti egzistencijos prasmę. Praminga tai, kad pasaulis tampa žmogui ne galutine instancija, nes būtis (egzistencija) pasaulyje yra laikinas dalykas, tarpsnis egzistencijoje. Nykstančios būties tarpsnyje žmogus nespėja pažinti nei egzistencijos, nei Dievo, todėl, pasak Jasperso, lieka vadovautis tikėjimu, t. y. viltimi apie transcendentinio (lot. transcendens – peržengiantis) pasaulio buvimą, kuris kiekvienam mąstančiam individui yra skirtingas. Metafizikos uždavinys – padėti mirtingajam įsiklausyti į tą transcendencijos aprėptį. Kadangi mokslas negali paaiškinti nei egzistencijos, nei transcendencijos, tai žmogus, ,,prablaivėja” ir praregi ,,ribinėse situacijose” – būsenose, kuriose jis kada nors atsidurtų prieš fizinę, socialinę ar dvasinę žūtį, kai pasaulis ,,įimamas” lyg į skliaustelius, nes žmogus tada lieka tik pats su savimi ,,nieko” akivaizdoje. Šios būsenos – tai sielvartas, neviltis, kančia ir pan., už kurių jau yra pati mirtis. Labiausiai išblaivinanti ribinė situacija yra sąlytis su mirtimi, t. y. praregėjimas mirus pačiam artimiausiam žmogui, nes sava mirtis, kaip visų galimybių pabaiga, jau nebeišblaivina.Žymiausiu būties filosofu egzistencialistu daugelio (bet ne visų) filosofijos mokslininkų yra pripažintas M. Heidegeris, visus be išimties filosofus apkaltinęs ,,būties užmarštimi”, nes pati būtis niekada nebuvo aptariama, o visada filosofuojama apie ką nors ,,daiktiška”: bekūnę idėją, formą, Dievą, substanciją ir t. t. Vadinasi, filosofijoje būtybė būtį užgožė. Dėl to, pasak Heidegerio, metafizika yra krizės būsenos jau nuo Platono laikų. Nors ir didingas, tačiau pražūtingas faktas pačiai filosofijai esąs filosofinių sistemų kūrimas, nes jos suponuoja išsigimimą, t. y. mąstymo sustabarėjimą.Heidegerio filosofija yra klausinėjimo filosofija, todėl ji ir vadinama ne atsakymų, o klausimų filosofija. Svarbiausias klausimas yra ontologijos, t. y. būties klausimas. Tačiau filosofuodamas tokia maniera, Heidegeris į savo klausimus atsakymo neranda. Tai ir neįmanoma, nes būtis tyli. Dėl to ją ir galima tik klausinėti, ją galima tik nuolat mąstyti. Nemąstyti neįmanoma, nes XX a. įvykiai parodė, kad visa tikrovė yra nepatikima. Neįžvelgdami savo būtyje jokios patikimos atramos, nieko akivaizdoje žmonės nerimauja ir bijo. Žiaurių faktų jūroje, nuolatinėje grėsmėje beverčiai tampa ir kiti tokie pat pasmerkti žmonės. Likęs vienišas, žmogus neranda paguodos ir filosofijoje, nes ji neišaiškina gyvenimo prasmės. Dėl to Heidegeris yra įvairiai interpretuojamas. Atsirado net vertintojų, kurie jo filosofiją apibūdino kaip miesčionišką betarpiškumo žargoną, todėl pagal šį tekstą Heidegerio būties esmės paieškos pateikiamos taip, kaip tai interpretavo lietuvių filosofas A. Maceina.Apkaltinęs filosofus ,,būties užmarštimi”, Heidegeris mėgina rasti ontologinį skirtumą tarp būtybės (esinio) ir būties.Skirtumai tarp būtybių (esinių) yra ontiniai, o tarp būties ir būtybės – ontologiniai. Ką tai reiškia? Ontinis skirtumas atskleidžia daikto esmę (essentia), t. y. suvokiame, kas būtybė yra, o ontologinis skirtumas konstatuoja, jog būtis nuo būtybės skiriasi tuo, kad ji, t. y. būtis, ,,yra”, ir ne daugiau. Vadinasi, būtis kaip būtybė nebūna, o būtybė nėra pati būtis. Žaidžiant žodžiais, sakoma, kad būtis yra ne-būtybė, o būtybė yra ne-būtis. Mėgindamas užčiuopti būties aiškumą, Heidegeris vartoja žodį ,,niekis”, kuris nėra ,,nebūtis”, o tai, kas nėra būtybė ir ką vadiname būtimi. ,,Niekis” ne-būtybės atžvilgiu ir yra būtis. Bet tik ta prasme, kad, neigiant būtybę teigiama būtis. Tai sunku įsivaizduoti ir suprasti.Kad Heidegeris yra egzistencialistas, įrodo jo vartojama terminija.Sakydami, kad būtis nėra būtybė, o visiškai kas kita, pajuntame baimę. Taip yra dėl niekio nuojautos, dėl būties buvimo už būtybės. Tas ,,anapus” būtybės yra transcendencija, į kurią bando įžengti metafizika. Taigi būtis (vok. Sein) be žmogaus (subjekto) yra beprasmybė. Prasminga yra tik ,,būtis pasaulyje”, tiksliau, ,,štai-būtis”, t. y. Dasein (vok. Da – čia, Sein – būtis). Šitas ,,Dasein” yra vienintelė būtis, gebanti klausinėti apie save pačią, apie būtį apskritai. „Dasein” yra būtis, gebanti ,,konstatuoti” save. Tai ,,atvira būtis”, ko nors traukos centras, vienintelė būtis, gebanti samprotauti apie savo vietą pasaulyje. Jeigu žmogus būtų eilinis daiktas (esinys, būtybė), jis savęs nemąstytų.Mąstymas apie būtį yra transcendentavimas. Kai mąstydami peržengiame būtybę, nueiname į būtį arba nebūtį, tačiau tokia Heidegerio mintis taip pat lieka nesuprantama. Ribojamasi samprotavimais, kad būtis neturi buveinės be būtybės, o būtybė neturi buvimo be būties. Kitaip sakant, būtis yra pagrindas, garantuojantis būtybę. Heidegeris mąsto taip: ,,Būtis – kas gi yra būtis? Ji būna pati”. Taigi būčiai nebereikia nieko, o būtybei būtina pati būtis. Tomui Akviniečiui ,,pati būtis” yra Dievas, o Heidegeris teigia, kad tai ne Dievas ir ne pasaulio pagrindas. Šiaip ar taip, už ko jau nieko nebūna, yra transcendencija, kurios neįmanoma peržengti jokių mąstymu. O ,,transcendencija” gali būti tik dvejopa: loginė (mąstymu žengiant ,,anapus”) ir ontologinė, t. y. visa, kas ,,yra” ,,anapus” žmogaus sąmonės. Peržengęs būtį kaip Dievą, o be Jo nieko kito neaptikęs, Heidegeris grįžta atgal prie daiktų, tiksliau, prie pasaulio-būtybių (esinių) visumos. Vadinasi, transcendencija (mąstymas) už pasaulio nieko neranda ir grįžta į savo ,,Dasein”. Mąstantis žmogus būties negali rasti, nes tai – paslaptis. Lieka mąstyti pasaulį – esinių rinkinį, o tai menka paguoda, nes tebėra apėmusi baimė dėl galimybės nebūti.Pačiam Maceinai, interpretuojančiam Heidegerį, tokios problemos nėra, nes jam pasaulis yra Dievo kūrinys, todėl turi pakankamą pagrindą. Taip suprantamas ir Maceinos būties apibrėžimas: ,,…tai, kas padaro, kad būtybė būna, yra būtis”. Kitoje vietoje Maceina rašo dar aiškiau: ,,būtis kaip būtybės pagrindas yra laisvai kuriantis absoliutas”. Tiesa, Maceina savo ištarų nevadina būties apibrėžimais, nes būties kaip absoliuto žmogaus proto galiomis apibrėžti neįmanoma.

P A B A I G A