Įžanga
Nėra žmogaus, kurio gyvenimas nusitiestų kaip rami upė, kurioj nesujuda nė viena bangelė. Nėra žemės kampo, kur būtų galima ramiai pūsti lengvutį pienės pūką ir gyventi žaismu: virš jo galvos atsiranda grasinantis paukštis, pasirengiąs sudrumsti tylą ir pažadinti tikroviniam gyvenimui, kur nerimas nustelbia žaismą. Visados žmogui reikėjo būti savo gyvenimo gairių ieškotoju bei nerimti, bet gal niekad jam neteko to nerimo pergyventi taip niūriai, kaip dabar. Pagrindinių gyvenimo gairių ieškojimas žmogui yra natūralus dalykas, bet mūsų laikais jis yra tapęs blaškymusi labai dideliame idėjų plote. Čia tik daug stočių, pranašų, sistemų – ištisi tinklai, kurie nepaprastai apsunkina ieškojimą ir ne vieną varo į nusiminimą bei kurį nors radikalų posūkį arba visišką abejingumą. Tuo būdu ne kartą likiminis išsipildymas yra sukliudomas, o žmogus patenka ant seklumos ir čia sunyksta. Asmenybės problema mūsų laikais darosi vis aštresnė. Išsivystęs kapitalizmas sunaikino žmogiškosios asmenybės vertę. Visa kapitalistė santvarka – darbas, pelnas, kapitalas, ūkinė sistema yra valdoma neasmeninio principo. Asmuo, kaip toks, žmogus kaip asmenybė kapitalizmui neturi reikšmės. Viskas čia yra paremta ekonominių gėrybių mase. Šitas perkeitimas eina nepalankia asmenybei kryptimi.
Susvetimėjimas ir nužmogėjimas,
Vienos iš didžiausių naujausiais laikais laikomų būties problemų – asmenybės problemos, taip pat visuomenės santykio, laisvės ir atsakomybės problemos, kurias padiktavo pati epocha, kai žmonių veikla ir jų santykiai atsisuko prieš pačius žmones. Šiuolaikinis žmogus – tai susvetimėjusio subjekto susvetimėjęs buvimas susvetimėjusiame pasaulyje. Bet egzistencialistinės problemos pasirodė užšifruotos labai painiuose išvedžiojimuose, o šifro raktas pamestas amžinybėje. Viskas absurdiška šiame pasaulyje, absurdiška ir didžiausioji vertybė – laisvė, nes žmogus esąs ,,pasmerktas laisvei“, ir jeigu jis asmenybė – laisvė jam našta. Visuotinio absurdo akivaizdoje žmogus gal tik ekstazėje susitinka su pačiu savimi, atranda (neretai praranda) save. Nesvarbu, kas sukelia tą ekstazę – bendravimas su kitais panašiais žmonėmis, maištas, muzika (ar ,,muzikinis“ triukšmas), kūrybinės energijos prasiveržimas, pasiaukojimas, pagaliau narkomanija.
Pabrėžiant dabartinių laikų modernumą, jo plitimas bei poveikis yra stulbinantis. Be akivaizdžios naudos bei teikiamų patogumų žmogus susiduria su stipriais probleminiais iššūkiais žmogiškumui. O informacinių technologijų atneštas galimybių perteklius įgalina plėtoti savotišką atsvarą – negalimybių filosofiją. Tarkime, paprastų piliečių raštingumas dėl spartaus technologijų vystymosi ir jų sudėtingėjamo dydžio gali tik silpnėti. Labai galimas daiktas, ateityje vadinamųjų ,,kvailių“ tik daugės – vis daugiau žmonių bus pajėgūs arba norės operuoti tik dviem mygtukais: įjungta, išjungta. Ne paslaptis ir tai, jog naujas galimybes teikiančiame internete sau prieglobstį randa įvairūs socialiniai parazitai. Narkotikų, sekso ar ginklų prekybos mafija, tarptautiniai teroristai, visų rūšių sektantai gali laisvai susirašinėti, keistis skubiais informaciniais pranešimais, pagaliau – reklamuoti save ir savo veiklą internetinėse svetainėse. Visa tai tiesiogiai arba netiesiogiai tik blogina paprastų piliečių savijautą. Asmens lygmenyje turime konstatuoti, jog internetinėje kultūroje vis labiau yra pažeidžiama klasikinė, asmens savivokai būtina Aš ir ne-Aš priešprieša. Internauto objektyvumas ima skirtis nuo praėjusiuose amžiuose asmeniui priskiriamo subjektyvumo. Sakoma, jog internauto protavimas, jei jis ir vyksta, vis daugiau panašėja į protavimą be kritiniam subjektui būdingo subjektiškumo. Skaitmeninis žmogus – tinklažmogis tokiu būdu praranda dalį egzistencinės savasties teritorijos. O tai jį daro žmogumi be mažiausio šanso įgyti nors mažiausią (savarankiško) mąstymo patirtį. Iš tikrųjų žmonės yra iš prigimties savanaudžiai, tačiau daugelis nepritartų tokiam vienapusiškam vertinimui, nes kaip tada paaiškinti pasiaukojimą, pareigą, nesavanaudišką meilę? Dėka to magiško pasaulinio tinklo ir žiniasklaidos informacinėje eroje esam palikti patys sau, turim neribotas galimybes veikti vartoti įvairias galimybes. Prieš savo pačių valią daug kur esam priešpastatomi tarsi visų bendroms galimybėms ir norams. Plačiai reklamuojamų, visaip peršamų galimybių bei norų esama tiek daug, kad nuo jų svaigsta galva, jos darosi nebeaprėpiamos. Laisvai sužinome, kad galima padaryti tokią ir tokią karjerą, uždirbti tiek ir tiek pinigų, už juos įsigyti tai ir tai, nuvykti ten ir ten, patirti tai ir tai, pasimylėti taip ir anaip ir t.t., ir t.t. savo dažnu švytavimu tai šen tai ten tos galimybės pretenduoja taip visuotinėmis, visiems prieinamomis. Tai veikia pražūtingai mažiausiai dvejopai: 1) Žmogus nebežino savo norų; 2) Yra linkęs save atmesti ar net sunaikinti, kai nepavyksta pasinaudoti tomis išreklamuotomis visuotinėmis šių dienų galimybėmis bei privalumais. Pavyzdžiui, kai neturiu ir negaliu įsigyti prabangaus automobilio, naujausio kompiuterio ir t.t., pasijunti kažkoks nevykęs, ne toks kaip visi – tie, kurie sumaniai naudojasi tomis bendromis, regis, visiems skirtomis gėrybėmis. Dėl to nemaža dalis žmonių, ypač jaunų, susikuria per didelius lūkesčius tikrovės atžvilgiu bei tuo pačiu ima kelti per didelius reikalavimus sau, kas gali veikti net pražūtingai. O lengvai pasigaudamas aplinkoje esančius norus ar vijas, panašu, kad nebetenka progos sužinoti savo tikrųjų norų. Nors mano: noriu to, man reikia to arba ano, bet šitai nebūtina yra tai, ko jam iš tiesų reikia, ko širdies gilumoje aš, vienintelis ir nepakartojamas, noriu.Perteklius ir jo atidavimas
Jau kuris laikas Vakarietiškoje kultūroje dėl naujausių technologijų, ištobulintų komunikacijų, medicinos pasiekimų, technikos poveikio turime tikrą galimybių perteklių. Jį dar paspartino, galima sakyti naują impulsą jo raidai suteikė informacinių technologijų bumas, naujoji globalizacija. Visa tai paskatina pačius kurioziškiausius veiksmus bei reginius. Žmogui technologinių priemonių dėka atsiranda progų, tarkime savitai realizuoti savo laisvę ir taip pabandyti suteikti prasmę savo gyvenimui. Nebeužtenka kaip kadaise protesto vardan užsiauginti ilgus plaukus, keistai apsirengti arba visiškai išsirengti, ir t.t. Naujos technologijos teikia naujų galimybių! Todėl ir pramogauti bei save realizuoti reikia naujai. Tipiška informacinių laikų pramoga – atrakcija yra vadinamieji realybės šou. Siekdamos išgarsėti, išbandyti naujus pojūčius, uždirbti krūvą pinigų ar papraščiausiai pasimėgauti savimi gyvenimu, žmogiškas esybės ryžtasi tam tikrai pramogai – eksperimentui. Kelioms dienom, savaitėms ar mėnesiams šie asmenys savanoriškai užsidaro name, kambaryje ar kurioje nors kitoje ribotoje aplinkoje kurioje galima nuolat stebėti kompiuterio arba televizoriaus ekrane. Informacinės technologijos įgalina šį vyksmą: minia žiūrovų nepertraukiamai stebi nepertraukiamą kitų žmonių gyvenimą uždaroje erdvėje. Bemaž kiekviename svarbesniame tos erdvės kampe įmontavus stebėjimo kameras bet koks krustelėjimas regimas iš visų pusių. Padarytas reginys prikausto milijonus žiūrovų, peržengia nacionalines bei žemynines ribas ir tampa kone kasdieniu žiūrinčiojo poreikiu. Gaudami daug dėmesio, pripažinimo dozę, baigę žaidimą jie gali susilaukti komercinių pasiūlymų su pasisekimu parduoti iki tol niekam nereikalingas savo dainas, gaminius, drabužius, kitas prekes ir paslaugas. O žiūrovai? Savo gyvenimą jie laiko nevertu dėmesio, kad praleidžia begalę laiko stebėdami kitų gyvenimo akimirkas? Panašiai su užsidegimu stebimos ir televizinės muilo operos, asmeninio žvaigždžių gyvenimo pristatymai, robinzoniški žaidimai, taip toliau. Tiesa, tūlas žiūrovas, galėtų pasiguosti nebent tuo, kada realybes šou jis ne ik pasyviai stebi: jam būna suteikiam teisė balsuoti, rinkti geriausią, patraukliausią arba priešingai, pasmerkti labiausiai nevykusį, bandyti nuspėti tolimesnius įvykius ir pan. O tai jau gali įgyti ir sėkmingu spėjimu pagrystą piniginę išraišką. Be to, suprantama, jog gali atrasti ir grynai sportinis interesas. Bet visgi: kaip mano asmeninis gyvenimas – ar jis toks mažareikšmis?
Tokius ir panašius vyksmus galima svarstyti taip: 1) Demokratinių gerbūvio, galimybių pertekliaus kamuojamų visuomenių žmonėms vis sunkiau sekasi susidoroti su savo asmenine laisve ir atsakomybe už ją – abu jie tampa savotiška našta, kuria reikia kažkaip atsikratyti. Todėl vieni skuba nusimesti šią naštą, tiesiogiai panirdami konkrečioje erdvėje ir laike vykstantį naujųjų technologijų galintą išsilaisvinimą`. Kiti gi panašaus masto bei intensyvumo `katarsį` patiria dalyvaudami pasyviai, t.y. stebėdami kitų `išsilaisvinimą`. Aišku, panorėję rastume ir kitų būdų lengviau atsikvėpti, kaip ir kitų priemonių susitvarkyti su savo laisve, atsakomybe už ją bei gyvenimo prasmės trūkumu. Galbūt iš tikrųjų žmogus gali gyventi tvarkoje be laisvės, bet negali gyventi laisvėje be tvarkos? 2) Tokiu būdu demokratinių kraštų žmonės realizuoja save ne tik savo primityviausius poreikius bei užgaidas, bet ir randa tarsi pateisinimą visuomeninio veikimo – pilietiškumo pakaitalą. Regis, racionaliau ir, žinoma, patogiau be didesnių pastangų spoksoto į tai, kas bent šiek tiek patinka arba jaudina, negu dėti pastangas ir kažką realiai atlikti realiame laike: tarkime, eiti balsuoti, su kažkuo susitikti, kažką aptarti ar kaip kitaip dalyvauti politiniame ar socialiniame krašto, miesto, savo kvartalo gyvenime, bendruosiuose reikaluose. Žinoma, kad išeikvojus jėgas bei laiką vienur, jų papraščiausiai lieka mažiau arba visai nebelieka kitur. Tačiau klausimas yra platesnis bei sudėtingesnis. Gal dabartinis daugelio gyvenimas be visuotinai aiškių orientyrų bei siekių skatina ieškoti tikrų žmogiškumo, pilietiškumo pakaitalų? Iš kitos pusės, gal pats pilietinio veikimo nuovargis farsu virstančiose demokratijose jau toks stiprus, kad papraščiausiai metamasi visur? Aišku, kad naujos naujų technologijų galimybės, kaip ir kitos kitų technologijų galimybės, dar nepasako, kaip ir kam turėtume, jei išvis reikėtų, jas naudoti savo žmogiškame pasaulyje. O ryškus galimybių perteklius, kai kurių jų keistumas, pačio žmogaus sampratos silpninimas tiesiog prašosi būti permąstomos ne-galimybių fone. Panašu, jog Vakarų gyventojams kada nors prisieis vaduotis ne iš kokių nors nepriteklių, bet iš visiško nepriteklių nebuvimo, ne iš kokių nors galimybių trūkumo, bet iš pačių neribotų vartojimo ir pasirinkimo galimybių. [1; 68]Dorinio išsigimimo problema
Masės principo įsigalėjimas socialinėje santvarkoje sudaro labai didelį pavojų, kad žmogiškasis asmuo taip lygiai gali būti pavergtas klasės reikalams, kaip ligi šiol jis buvo pavergtas kapitalo interesams. Iš tikrųjų kapitalizmas žmogaus dvasią slėgė materialine būties sritimi, komunizmas ir nacionalizmas ją slegia psichine sritimi. Asmenybės nuslėgimas visados yra nenormalybė. Asmens pajungimas masei nieko gero nežada nei žmogui, nei kultūrai. Žmogus yra vertingas tik tiek, kiek jis yra asmenybė. Visas gyvenimas, visos jo sritys – mokslas, menas, dora ir net religija dabar yra apsprendžiamos naudos matu. Vertinga yra visa tai, kas yra naudinga. O taip pat žmonės tai sieki padaryti taip kad išleistų kuo mažiau (pinigų, jėgų, laiko ir pan.), o gautų kuo daugiau. Žmogus taupo tam, kad turėtų, ir tai yra visai kas kita, negu taupyti reikalui. Kapitalistinis taupumas yra viena iš šykštumo rūšių, kuri yra charakteringa gausumo arba krūvos meile. Žinojimas, kad jis turi daug, suteikia žmogui psichologinio pasitenkinimo. Savo atramą dabar žmogus jaučia materialinių gėrybių gausume. [1; 145] Taip, žmogus savo atramą jaučia materialinių gėrybių gausume. Todėl jis jas renka ir krauna, visai nepaaisydamas, kad jam jų seniai nebereikia ir kad tik mažą jų dalį jis panaudoja kultūros ar visuomenės reikalams. Kiekio meilė ir prisirišimas prie krūvos ir prie to, kas naudinga yra viena iš dabartinių asmenybės bruožų. Dabartinis mūsų gyvenimas pasidarė ne tik suekonomintas, bet ir sutechnintas kiek per daug. Technikos įsigalėjimas nuslopino kultūrinę darbo prasmę. Darbas visados žmogaus buvo pergyvenamas kaip psichofizinis veiksmas, kuriame dalyvauja ne tik kūnas, bet ir dvasia. Darbas buvo laikomas žmogiškosios asmenybės tobulinimo priemone. Tuo tarpu dabartiniais laikais šios abi darbo ypatybės – jo dvasingumas ir jo asmeningumas – kaip tik nustelbtos. Reikalas žmogaus jėgą priderinti prie mašinos veikimo padarė, kad žmogus savo darbe pradėjo jaustis kaip automatas. Dvasios dalyvavimas išstumtas, nes darbas virto automatiškų judesių suma. O su darbo nudvasėjimu kartu vyksta ir darbo nuasmeninimas. Darbas, vietoje asmenybę ugdęs, pradėjo ją slėgti. Žmogus tik kapitalistiniame amžiuje pajautė, kad darbas iš tikro yra prakeikimas. Toks atvejis yra neigiamas asmenybei, nes darbas mašininiu būdu, neturi kūrybiškumo, jo veikimas kyla iš jo būtybės paviršiaus ir šitame paviršiuje pasilieka. [2; 64]
Šitaip suprasto ir vykdomo darbo įtaka darbininkui bei jo gyvenimui yra labai didelė. Visų pirma parduodamas ir perkamas darbas užmuša darbininko džiaugsmą. Šių dienų kapitalistinės santvarkos darbininkas negali pasidžiaugti, kaip senovės amatininkas, padaręs gerą stalą, pasiuvęs gerą batą ar drabužį. Neaprėbdamas gaminio visumos, jis nesijaučia jo autoriumi ir todėl nepatiria didžiulio džiaugsmo. Čia darbas atliekamas be entuziazmo, be susižavėjimo, be atsidavimo. Kai žmogus ištisus metus, tarkime, batų fabrike rėžia tik tai užkulnio dirželį, kai skerdykloje jis visą savo darbo laiką tik iškerta paskerstai kiaulei uodegą, suprantama, kad toks darbas negali žadinti džiaugsmo. Apie jį negali būti galvojama, mąstoma, kaip jį patobulinti ar paįvairinti. Toks darbas daro neigiamos įtakos doriniam darbininko charakteriui. Taigi, nuobodus darbas įveda į neapykantą. dirbęs keletą metų nuobodų darbą, ima jo neapkęsti. Jeigu jis negali pasirinkti kito, šitoji neapykanta virsta tiesiog gaivališka. Štai dėl ko mūsų dienomi darbininkų sieloje neapykantos yra susikrovęs tiesiog baisus kiekis. Jis nekenčia savo darbo, nekenčia savo darbo vietų, nekenčia darbdavių ir visos tos santvarkos, kuri juos padarė bevaliais ir bedvasiais automatais. Manydamas jog toks gyvenimas jo natenkina, žmogus nuleidžia rankas ir bando save apgauti pigiu džiaugsmu ir alkoholiu, o kai pamato, kad to neužtenka, kyla didesnės problemos. Kai valingas savęs valdymas tampa nebeįmanomas, kai valia neįstengia išlaikyti reikalingos įtampos, einančios iš aklo šuolio absurdan, žmoguje kyla audra: lig šiol dirbtine įtampa saugota pusiausvyra pakrinka, ir kyla vidinis sūkuriavimas, kuris pasireiškia kerštingais mostais. Kyląs maištas siekia išsiveržti iš absurdiškos tikrovės pačiom radikaliausiom priemonėm (alkoholizmas, vagystės, savižudybės ir pan.) Naujausiais laikais, kenčia ir asmenybės žmogiškumas, tai turi įtakos esama santvarka. Šiandien vieni žmonės neturi net būtiniausių dalykų, o kiti eikvoja savo turtą neprotingiems ir netikslingiems dalykams. Tokioje santvarkoje, be abejo, negali klestėti nei tikra kultūra, nei tikras žmogiškumas, nes kultūra yra kuriama ne tik atskirų asmenų, bet ir visos visuomenės sutartiniu darbu, o žmogiškumas klesti tik tada, kai niekam faktiškai jis nėra paneigiamas. Bet kaip galima kalbėti apie kultūros kūrimą tų žmonių, kurie neturi kasdienės duonos, kurių drabužiai vos pridengia jų nuskurdusį kūną! Tai yra individualinio pragyvenimo idėjos padarinys. Dabar kiekvienas yra paliktas pats sau ir pats vienas turi kovoti už savo egzistenciją. Žmogaus norai yra tokie, kad jų ribų niekas neįstengia nustatyti. Net ir milijonieriai skundžiasi, kad jiems trūksta tai šio, tai to, kad pradėtas verslas neinąs kaip buvo numatyta, kad vienur ar kitur jie turėję nuostolių. Pertekliaus sąvoka mūsų santvarkoje pasidarė nereali. Žmogiškojo pragyvenimo idėja yra gyvenimo paprastumo idėja, kuri kovoja su skurdu ir su turtingumu. Tikrumoje šis turtingumas kaip ik ir yra perteklius, vadinasi, toks turtingumas, kuris žmogui yra nereikalingas, kuris jį tik apsunkina ir apkrauna. Žmogiškojo pragyvenimo kova virsta tikrumoje kova su skurdu ir pertekliumi, lygiai taip pat negali būti pakenčiamas, kaip ir skurdas. Problema ta, kad skurdas atsiranda tik tada ir tik dėl to, kad yra žmonių, kurie turi per daug. Todėl, tos gėrybės, kurios atlieka jau ir nuo darbo ir nuo pareigų, yra absoliučiai žmogui nereikalingos.[3; 175]Būdingi vienatvės pasireiškimai Vienatvė Ne vieną naujausiųjų laikų žmogų kamuoja vienatvė. Tai turi įtakos jo išbloškimas iš tėvynės, tas būtinis sukrėtimas, yra stipriai pergyvenamas psichologinėj srity. Pats išbloškimo procesas nėra taip giliai pergyvenamas, nes tai įvyksta aplinkybėmis, kurios neleidžia blaiviai įžvelgti ir pamatyti savo būklę veidrody. Prasideda masinė nuotaika tuo atveju, kai būriai bėga, žmogus ima galvoti tiktai po tam tikro laikotarpio, kai gali kur nors ramiai sustoti. Tada jis ima pajusti kažko netekią kažko esmingo. Plaukdamas pasroviui, žmogus nejaučia tėkmės, tik išlipęs į krantą pamato, kur jis buvo ir kur jis yra. Šių dviejų akimirkų perspektyvoj jis pergyvena savo dabar, kuris staiga atsiskyrė nuo vakar. Tasai jo atsiskyrimas yra pergyvenamas kaip disharmonija, kuri yra bloškimas. Tokia permanentinė nuolatinė būsena glūdi giliai žmogaus psichikoje, čia stipriau, čia silpniau pasireikšdama. Žmogus norėtų atstatyti ryšį tarp praeities ir dabarties, tačiau išoriniai veiksniai stoja skersai kelio, ir taip jis lieka toje būsenoje be kontinuiento. Negalėjimas atstatyti siekiamos harmonijos kamuote kamuoja išblokštąjį, ir pastarasis lieka priverstas būti vienatvėje. Buvimas ne namie iškyla psichologiniam pergyvenime kaip vienatvė, kurioje žmogus tarsi plūduriuoja nematydamas krantų. Jis jaučiasi tarsi rūkuos, pro kuriuos negali praregėti. Čia reiškiasi ir atramos nebuvimo pergyvenimas, ir nostalgija, ir vienatvė.u Vienatvėje pasinėrusius žmones, gyvenimas neteikia grožio, kurį vaizdavosi jaunystėj. Pastaroji išnyksta neduodama to, kas buvo žadėta, ateitis lieka visuomet tik ateitis – nepasiekiama iliuzija. Šitokioj vienatvėj belieka užsidaryti savyje arba išstumti iliuzijas alkoholiu ir tuo būdu gyventi svajonėm, kurios atstotų realios tikrovės malonius įspūdžius. Vienatvėje žmogus jaučiasi ir būdamas šeimoje, kurioje dabar tarsi išnyko tradicijos. Gyvendami šeimoje, kurioje nėra tradicijų, šilumos, kurie jiems reiškia vienatvę, nėra intymaus dalyvavimo, o tik slegiantis vienišumas bei nuobodumas, vaikai ima bėgti iš namų, kad rastų namus. Jiems reikalinga aplinka, kurioje galėtų dalyvauti ir tuo būtų įaugti. Išblokštasis bendravimo pakaitalo dažnai ieško ir gyvių pasauly. Pastaraisiais laikais yra įsigalėjęs paprotys šunis arba kates laikyti draugais. Mat likęs vienatvėje žmogus ieško kad ir šiokio tokio atsiliepimo. Neturėdamas pilnutinio santykio, jisai tenkinasi bent tokio santykio šešėliu. Tačiau tikrąja prasme nei šuo, nei katė negali būti žmogui draugai. Jų prisirišimas yra biologinio pobūdžio, ne asmeninio. Nors vidinei pusiausvyrai reikia periodinės vienatvės, tuo atveju yra savęs atsigaivinimas, savęs surinkimas, tačiau šių dienų gyvenimo kasdienybė žmogų išsemia, išblaško, išvargina. Vienatvė, kaip buvimas ne namie, yra izoliacinė žmogaus būsena, daranti jį modaline būtybe. Išblokštasis kenčia savo uždarume vienas, susikuria savo irealų pasaulį, nesiderantį su gyvenama aplinka. Jei kada ir pabando išeiti iš savo monadinio uždarumo, susiduria su tikrove, ir tai ne tokia, kurią pats vaizduojasi, išgyvena nepasisekimą, kaltina aplinką jo nesupratimu ir vėl grįžta vienintelėn prieglaudon – savin. Taip jis savo vienatvėj gyvena monologinį gyvenimą, kuris yra ne kas kita, kaip jo benamystė. [4, 171] Nebėra aktyvios jungties su gyvenimu, nes nebėra naujų elementų, kurie palaikytų įleistas šaknis. Jautrios prigimties žmogus, nepajėgiąs išeiti iš vienatvės, lieka pagautas radikalios dvasinės krizės ir, užuot išplaukęs į bendruomenę, sunaikina save. Pvz. pasitaiko, kad senatvėje žmogus yra išblokštas iš bendruomenės ir tampa slankiojančiu šešėliu: ,,aš nieko nebeturiu šiame pasauly“. Kitas pavyzdys: aštuoniolikos metų tarnaitė, netekėjusi, būdama toli nuo namų, nepaprastai ilgėjosi tėvų. Vieną popietę ji nuėjo lankyti brolio, tikėdamasi rasti žinią nuo tėvų. Deja, tos žinios nebuvo, ir mergaitė tapo apnikta nusivylimo. Grįžusi darbovietėn, pas šeimininką, nusinuodijo dujomis. Rastas laiškutis: ,,Esu viena visiškam nusiminime. Likit sveiki, iki pasimatymo danguje“. Taigi vienatvė yra ne tik senatvėj šiurpi, bet ir jaunatvėj. Ji yra sielos būsena, kai žmogus neturi galios nė iniciatyvos pakelti savo išbloškimo arba jį nugalėti.[4;187]Gyvenimo prasmės klausimas
Šių dienų žmogus, atsidūrė aklavietėj. Prasmės netekimas eina iš vertybių paneigimo. Kai sudaužoma akmeninė plokštė, kurioje yra darniai įrėžtos žmogiškosios vertybės, belieka skeveldros, į kurias kimba vis naujos ateinančios kartos. Jos kimba į šukes ir nesugeba atstatyti pilnutinės darnos. Ir kaipėjos pajėgs atstatyti, jei tų skeveldrų perteikėjai rodo jas kaip savyje pakankamas vertybes. Jaunoji karta paima jas kaip nelygstamus perlu, nors tikrovėje tai nėra tėra skeveldros. Naujoji karta gaudosi išplėštuose puslapiuose, mesdami čia į vieną, čia į kitą kraštutinumą, nes egzistencija be vertybių neįmanoma. Vieni metasi į kraštutinį dvasingumą paneigdami visas kitas vertybes; tai spiritualistai, siekią atsipalaiduoti nuo medžiaginių vertybių, nes tai grasus kalėjimas. Iš pažiūros atrodytų – tai šventieji, tikrovėje – dvasios paklydėliai. Jie, kaip praeityje yra buvę, eina iki siūlymo visiems užsidaryti vienuolynuose, rūpintis tiktai dvasia. Ir kas gi iš to būtų? Neabejotinai – visuotinas išnykimas. Juk žmogaus entuziazmas yra skirtas kurti, tobulinti, turtinti. Deja, jisai šios misijos neatlieka nė tada, kai telkiasi apie kitą kraštutinumą – medžiagines vertybes, paneigdamas dvasines. Tai materialistai, kurie gyvena tiktai vien medžiagine tikrove. Visa kita jiems iliuzija. Visą gyvenimo prasmę jie grindžia medžiaginėm vertybėm. Tačiau problema ta, kad kraštutinė spiritualistinė linkmė žmogų veda išnykiman, o materialistinė linkmė – nužmogintan sunykiman. Ji taip sužaloja žmogiškų vertybių sąrangą, kad su likusiom skeveldrom nebepajėgia įprasminti gyvenimo, nors rodo ir didelių pretenzijų linkme. Išaugindama ekonomines-vitalines vertybes, ji siekia pripildyti žmogaus būtį tiktai jų. Ir juo daugiau ji meta šių vertybių gyveniman, juo labiau jį smukdo bei skurdina.
Tarp minėtų kraštutinumų – spiritualistinio ir materialistinio – yra daugybė atspalvių, kuriais pasireiškia dabarties žmogus. Pagrindinis jų visų bruožas – nesugebėjimas matyti žmogiškosios būties visa apimtimi bei gyvenimas dalinėmis vertybėmis. Jei jisai įsikimba į medžiagines vertybes, nebekelia savo akių aukšty; jei pamėgsta dvasines, kultūrines, jomis tik ir minta: jisai temato meną arba mokslą ir juo tegyvena. Trūksta teologinės perspektyvos, kurioje žmogaus būtis atsiskleidžia visoj pilnumoj. Šios perspektyvos stoka kaip tik ir neleidžia surinkti visų vertybių skeveldrų vienon sąmaton. Be jos žmogaus žvilgsnis sustoja pusiaukelėj ties prasmės klausimu. Žmogaus problemos taikinys visad buvo mūsų gyvenimo būdo praktika. Tad ir šiuo atveju savo būties pagrindinių antinomijų kontekste galima paklausti, kas esi, Žmogau, kaip įvaldai savo natūralią, socialinę ir kultūrinę prigimtį, kiek esi laisvas kūrėjas ir ar jautiesi už tai atsakingas? Žmogus turi pažinti, laisvai veikti, jausti atsakomybę – tai galutinis kriterijus to, kiek jis dabar yra ir kiek jis toks dar ar jau nėra.[ 6; 20]Žmogaus nuolatinis baimės jausmas
Nors techninių laimėjimų keliu žengiame toliau, tačiau regime, kad patys savaime techniniai laimėjimai nelaiduoja žmonijos ateities. Pačios technikos nederėtų kaltinti, nes dėl visų techninių negerovių, esame kalti tik mes patys. Mūsų pesimizmo pagrindas – ne technikos, o žmogaus baimė. Baiminamės patys savęs, ar pajėgsime pakelti tą atsakomybę, kurios iš mūsų reikalauja naujų technikos galimybių atsiskleidimas. Taigi: mūsų laikui yra iškilusi ne pavienė politinė ūkinė, socialinė, o pati pagrindinė problema – žmogus. Ar galime tikėti pačiais savimi? Ar moralinės atsakomybės stoka techninės pažangos nepavers pražūtimi žmogui? Sprendimo paslaptis glūdi žmogaus klausime. (1; 14]. Didelė baimė dėl ateities, nematymas kažko prasmės – tai slegiančio uždarumo peržengimas. Dėl jos pabunda viltis kaip pastovi būsena, ir tuo uždarumas nėra aklinas. Ateitis yra dviašmenė: su ja išsiskleidžia laukiamasis ir nelaukiamasis Pirmuoju atveju yra viltis, antruoju – baugumas. Jei jis nukrypsta blogio link jaučiama didelė baimė. Žvelgimas ateitin kelia pasibaisėjimą, tarsi tai būtų žvelgimas į mitologinę graikų pabaisą Medūzą, nuo kurios suakmenėja visi pažvelgusieji. Viltis yra žvelgimas ateitin su visišku pasitikėjimu bei ramumu, kas dažnam dabartiniam žmogui tai yra svetima.
Vis labiau pastebima, jog auga apatija, ypač jaunimas nusigręžia nuo aktyvios politikos, didėja reprezentatyvių lobistinių grupių įtaka. Eiliniai rinkėjai dažnai galvoja apie siaurus savo, ne valstybės interesus. O sprendimus dažnai lemia ne vidiniai įsitikinimai, bet sociologinių apklaustų, įvertinančių įvairių alternatyvų populiarumą, duomenys. Žmonių savanaudiškumas, trumparegiškumas, polinkis į saviapgaulę per stebuklą neišnyks, tad niekada nebus garantijų, jog gyvenimo keliami iššūkiai bus sėkmingai įveikti. [5; 14]Išvados
Asmenybės problemos naujausiais laikais:
1. Susvetimėjęs buvimas susvetimėjusiame pasaulyje;2. Egoizmas, godumas, valdžios troškimas;3. Nėra savarankiško mąstymo;4. Žmogus nebežino savo norų;5. Nesugeba gyventi laisvėje;6. Vertingą suvokia visa tai, kas naudinga;7. Taupumas yra viena iš šykštumo rūšių;8. Nėra bendravimo, nesaugomos tradicijos;9. Vienišumas;10. Atsakomybės baimė, nėra entuziazmo kurti, tobulinti, turtinti, išaugusi apatija, abejingumas, 11. Didelė baimė dėl ateities, nematymas kažko prasmės – slegiančio uždarumo peržengimas.
Literatūra:
1 ta kur nunešiau2. Algirdas Statkevičius ,,XXI-ojo amžiaus filosofija ir pasaulėžiūra“, Vilnius, 2004;3. Antanas Maceina ,, Mintys, apmąstymai“, Vilnius, 1999;4. Pranas Gaida Gaidmanavičius ,,Raštai“, Vilnius 2001;5. Juozas Girnius ,, Žmogaus problema technikos amžiuje“ ,,aidai“ 1998;6. Jokūbas Minkevičius ,,Žmogaus problema: būti ar nebūti“ , Vilnius, 1998.