ZIGMUNDAS FROIDAS
Zigmundas Froidas (Siegmund Freud) gimė 1856 m. gegužės 6 d. Pršybore (buvęs Fraibergas), Moravijoje. Studijavo ir didesnę gyvenimo dalį praleido Vienoje. 1902-1938 m. Vienos universiteto neuropatologijos profesorius, tačiau paskaitų beveik neskaitė, pagrindinį dėmesį skyrė psichoterapijai ir neurozių tyrinėjimams. Sukūrė psichoanalizės teoriją, žmogaus psichiką aiškinančią iracionalia pasąmonės veikla, akinama seksualinio instinkto libido. Ši teorija, kurios pagrindiniai teiginiai išdėstyti veikaluose ,,Sapnų aiškinimas” (1900), ,,Kasdienio gyvenimo psichopatologija” (1901), ,,Trys straipsniai apie lytinio potraukio teoriją” (1905), ,,Ego ir Id” (1923), ne tik iš pagrindų reformavo psichologiją, bet ir padarė didelį poveikį daugeliui kitų kultūros sričių. Antroje gyvenimo pusėje daug dėmesio skyrė žmonijos kultūros raidos psichoanalitinei interpretacijai. Fašistinei Vokietijai 1938 m. užgrobus Austriją, buvo priverstas emigruoti. Mirė 1939 m. rugsėjo 23 d. Hempstede, Anglijoje. Betarpiškai estetika Froidas nesidomėjo, ji yra jo antropologinė dalis. Menas laikomas užslopintų pasąmonės potraukių simboline išraiška, vaizduotės žaismu, kurio paskirtis – fantastinis socialinių instinktų patenkinimas, teikiantis nusiraminimą, išvaduojantis nuo kankinančio vidinio prieštaringumo. Iš pradžių siekusi išsitekti empirinės psichologijos ir biologizmo rėmuose, froidistinė estetika galų gale tapo iracionali ir intuityvistinė. Meno sritį praplėtė nesąmoningų, dažnai patologiškų psichinių būsenų vaizdavimu.Pagrindiniai Z. Froido didesnės apimties darbai, liečiantys estetinę problematiką, yra ,,Sąmojus ir jo ryšys su nesąmoninga psichine veikla” (1905), ,,Kliedesiai ir sapnai Jenseno ,,Gradivoje” (1907), ,,Totemas ir tabu” (1913), ,,Psichoanalizės įvado paskaitos” (1917), ,,Nepasitenkinimas kultūra” (1930).Antologijoje spausdinami du Z. Froido straipsniai – ,,Rašytojas ir fantazavimas” (1908) ir ,,Dostojevskis ir tėvažudystė” (1928).
RAŠYTOJAS IR FANTAZAVIMAS
Iš kur toji keista asmenybė, rašytojas, ima sau medžiagą? Kaip jam pavykstą sujaudinti mus, sukelti mums tokius išgyvenimus, kokių mes net nemanėme galį patirti. Mūsų susidomėjimą dar labiau padidina ta aplinkybė, kad pats rašytojas, paklaustas apie tai, nieko mums neatsako arba jo atsakymas mūsų vis tiek nepatenkina, be to, jo visai netrikdo tai, kad mes žinome, jog net ir labai gerai suprasdami, kaip rašytojas pasirenka medžiagą ir kokia literatūrinio vaizdavimo esmė, mes vis tiek negalėsime pasidaryti rašytojais.
Patys rašytojai mėgsta sumažinti atstumą tarp savojo savitumo ir žmogiškosios esmės apskritai: jie taip dažnai mums tvirtina, kad kiekviename žmoguje slypi rašytojas ir kad paskutinis rašytojas išnyks tik su paskutiniu žmogumi.Argi pirmųjų literatūrinės veiklos pėdsakų nereikėtų ieškoti jau vaikystėje? Mėgstamiausia vaiko veikla yra žaidimas. Vaikas labai rimtai žiūri į savo žaidimą, jis sunaudoja daug emocinės energijos. Žaidimo priešingybė ne rimtumas, o tikrovė.Vaikas labai aiškiai skiria savo žaidimų pasaulį nuo tikrovės ir dažnai savi įsivaizduojamus objektus ir santykius susieja su apčiuopiamais ir matomais realiojo pasaulio daiktais. Tik šis susiejimas ir sudaro skirtumą tarp vaiko ,,žaidimo” ir ,,fantazavimo”. O rašytojas daro tą patį, ką ir vaikas; jis sukuria fantazijos pasaulį, į kurį žiūri labai rimtai, t. y. suteikia jam didelį emocinį krūvį, kartu griežtai atskirdamas jį nuo tikrovės. Tačiau šis sukurtojo pasaulio netikrumas yra labai svarbus meninei technikai, nes daug dalykų, kurie realybėje negali suteikti malonumo, suteikia jį fantazijos žaisme, daug iš esmės nemalonių išgyvenimų gali tapti malonumo šaltiniu autoriaus klausytojams ir žiūrovams.Augdamas žmogus liaujasi žaisti, jis tarsi atsisako malonumo, kurį jam teikdavo žaidimas. Tačiau tas, kas pažįsta dvasinį žmogaus gyvenimą, žino, kad vargu ar žmogui yra kas nors sunkiau, kaip atsisakyti kartą patirto malonumo. Iš esmės mes nieko negalime atsisakyti: mes tik iškeičiame vieną dalyką į kitą. Taip ir augantis žmogus, liaudamasis žaisti, neatsisako nieko daugiau, kaip tik siejimo su realiais objektais; užuot žaidęs, jis dabar fantazuoja. Dauguma žmonių fantazuoja visą savo gyvenimą.Žmonių fantazavimą ne taip lengva stebėti, kaip vaikų žaidimą. Vaikas nors ir nežaidžia su suaugusiais, bent jau neslepia nuo jų savo žaidimo. Tuo tarpu suaugęs gėdijasi savo fantazijų ir slepia jas nuo kitų, saugo jas kaip pačius intymiausius dalykus. Žaidžiančiojo ir fantazuojančio elgsenų skirtumą gerai paaiškina šių dviejų, vis dėlto viena kitą pratęsiančių, veiklų motyvai.Vaiko žaidimą sužadina norai, iš tikrųjų – vienas vienintelis noras – būti dideliam ir suaugusiam. Tad jie neturi pagrindo slėpti šį norą. Visaip kitaip su suaugusiu; tarp norų, sukeliančių jo fantazijas, yra keli tokie, kuriuos apskritai būtina slėpti. Todėl jis gėdijasi savo fantazavimo kaip vaikiško ir neleistino dalyko.Iš kurgi galima taip tiksliai sužinoti apie žmonių fantazavimą, jeigu jį gaubia toks paslaptingumas? Ką gi, yra tokie žmonės – neurotikai, kurie, tikėdamiesi, kad gydytojas psichologinio poveikio priemonėmis grąžins jiems sveikatą,turi papasakoti jam ir savo fantazijas; tai ir yra didžiausias mūsų žinių šaltinis.Galima pasakyti, kad laimingasis niekada nefantazuoja. Fantazuoja tik tas, kas nepatenkintas. Nepatenkinti norai yra fantazijų varomosios jėgos, o kiekviena fantazija yra norų patenkinimas, nepatenkinančios tikrovės korektūra. Tie norai priklauso nuo fantazuojančios asmenybės lyties, charakterio ir gyvenimo sąlygų. Juos nesunku suskirstyti į dvi pagrindines kryptis. Tai yra arba garbėtroškiški norai, arba erotiniai. Jaunos moters norai beveik be išimčių yra erotiniai. Jaunas vyras, greta erotinių, turi ir pakankamai ryškių egoistinių bei garbėtroškiškų norų.Fantazijos ir laiko santykis apskritai labi reikšmingas. Psichinės veiklos akstinas yra aktualus įspūdis, kokia nors proga dabartyje, sugebėjusių sužadinti vieną didžiųjų individo norų; nuo jų ji peršoka prie prisiminimų apie ankstesnį, dažniausiai infantilišką išgyvenimą, kuriame tas noras buvo išsipildęs, o paskui sukuria į ateitį nukreiptą situaciją, kuri pasireiškia kaip to noro išsipildymas, kaip dienos sapnas arba fantazija, kurioje išlieka sužadinusios priežasties ir prisiminimų pėdsakai. Taigi praeitis, dabartis ir ateitis lyg suvertos ant einančio per jas noro siūlo.Fantazijų įsivyravimas ir įsigalėjimas sudaro prielaidas pereiti į neurozę arba psichozę: fantazijos yra artimiausios psichinės pakopos į tuos simptomus, kuriais skundžiasi mūsų ligoniai.Mūsų naktiniai sapnai yra ne kas kita, kaip tokios pat fantazijos. Mūsų sapnų prasmė mums yra vis tiek dažniausiai neaiški. To priežastis tik ta, kad naktimis atbunda ir tokie mūsų norai, kurių mes gėdijamės ir kuriuos turime slėpti net ir nuo savęs, kurie būtent dėl to yra išstumiami, išvejami į nesąmoningą mūsų dalį. Naktimis sapnuojami sapnai yra tokie pat norų išsipildymai, kaip ir dinos sapnai, kaip tos mums visiems pažįstamos fantazijos.Tačiau užteks kalbėt apie fantazijas, grįžkime prie rašytojo! Taigi, reikia skirti rašytojus, kurie, kaip senovės epikai ir tragikai, perima seną medžiagą, nuo tų, kurie, atrodo, patys kuria savo temas. Pastarųjų autorių kūriniuose mums pirmiausia turėtų kristi į akis vienas bruožas: visuose juose būna vienas herojus, kuris yra dėmesio centre, kurio pusėn rašytojas visomis jėgomis stengiasi palenkti mūsų simpatijas ir kurį jis, atrodo, saugo su ypatinga apvaizda. Anot Froido, iš to išdavikiško nesužeidžiamumo požymio be vargo atpažįstamas Jo Didenybė Aš, visų svajojimų ir visų romanų herojus.Daugelyje vadinamųjų psichologinių romanų tik vienas veikėjas, ir tai vėl – pagrindinis herojus, vaizduojamas iš vidaus; atrodo, lyg rašytojas tūnotų jo sieloje ir į kitus veikėjus žiūrėtų iš išorės. Atrodytų, kad gryna fantazijų priešingybė yra tokie romanai, kuriuos būtų galima pavadinti ,,ekscentriškais”, kuriuose veikėjas – romanų herojus – vaidina mažiausią vaidmenį, kur jis tik kaip žiūrovas stebi plaukiančius pro šalį kitų veikėjų darbus ir kančias.Jeigu norime, kad šis rašytojo ir fantazuotojo, literatūrinės kūrybos ir fantazavimo sugretinimas būtų vertingas, tai visų pirma jis turi būti nors kiek vaisingas. Stiprus, aktualus išgyvenimas sužadina rašytojui prisiminimą apie ankstesnį, dažniausiai vaikystėje patirtą išgyvenimą, iš kurio ir kyla noras, išsipildantis kūrinyj; pačiame kūrinyje turėtų būti galima atsekti tiek aktualus preteksto, tiek senojo prisiminimo elementus.Toks literatūrinės produkcijos analizavimo būdas negali būti nevaisingas. Nepamirškite, kad tas gal šiek tiek ir nemalonus vaikystės prisiminimų pabrėžimas rašytojo gyvenime galų gale išplaukia iš prielaidos, kad kūryba, kaip ir fantazavimas, yra vaikiško žaidimo tąsa ir pakaitalas.Sugrįžkime prie grupės kūrinių, kurie paremti ne laisva išmone, o esančių ir žinomų temų perdirbimu. Čia rašytojui lieka šiek tiek savarankiškumo, kuris gali pasireikšti medžiagos pasirinkimu ir dažnais dideliais nukrypimais nuo jos.Kaip jau buvo minėta, fantazuojantis uoliai slepia savo fantazijas, nes jų gėdijasi. Net ir tuo atveju, jeigu mums jas papasakotų, mes nepatirtume malonumo iš šito apsinuoginimo. Tokios fantazijos, kai jau sužinome, mus atstumia ar geriausiu atveju palieka abejingus. Bet kai rašytojas parodo savo ,,žaidimus” arba pasakoja mums tai, ką mes esame linkę laikyti jo asmeninėmis fantazijomis, tai mes jaučiame didelį, matyt, iš kelių šaltinių kylantį malonumą. Kaip rašytojas to pasiekia, yra jo didžiausia paslaptis. Galime spėti, kad yra dvejopos tos technikos priemonės:rašytojas pakeitimais bei užmaskavimais sušvelnina egoistinį fantazijos pobūdį ir paperka mus grynai formaliu. T. y. estetiniu, malonumu, kurį jis mums suteikia, vaizduodamas savo fantazijas. Toks malonumas, kuris mums suteikiamas, siekiant sukulti dar didesnį malonumą, kylantį iš gilesnių psichinių ištakų, vadinamas viliojančiuoju atlygiu (Verlockungsprämie) arba išankstiniu malonumu (Vorlust). Visas estetinis malonumas, kurį mums suteikia rašytojas, turi tokio išankstinio malonumo pobūdį, ir tikrasis mėgavimasis meno kūriniu kyla iš įtampų panaikinimo mūsų sieloje. Rašytojas leidžia mums dabar jau be jokių priekaištų ir gėdos jausmo mėgautis savo pačių fantazijomis.