aaaaaaaaaa

2310 0

Untitled

Turinys

Įvadas..............................3

Alkaloidų istorija ..............................4

Alkaloidų klasifikacija..............................5

Alkaloidų skirstymas..............................6

Alkaloidiniai augalai pasaulyje.........................10

Alkaloidu poveikis..............................10

Augalai kuruose randasi alkaloidai.......................11

Išvada..............................15

Literatura..............................16

Įvadas

Žodisalkaloidas yra kilęs iš dviejų žodžių: arabų kalbos žodžio “alkali” kas reiškia šarmas ir graikų kalbos žodžio “edos” – panašus. Tiksliai išvertus, tai būtų: panašus į šarmą junginis.

Pirmą kartą terminą alkaloidas 1819 metais pasiūlė vokiečių mokslininkas V.Meisneris, kuris ir davė pirmą trumpą apibrėžimą, skambantį taip: alkaloidai – tai šarmiškai reaguojančios augalinės medžiagos. Tuo būdu V.Meisneris tiesiog panaudojo arabų kilmės žodį al qualja, reiškiantį augalų pelenus, kuriuose esantis kalio karbonatas (K2CO3) sąlygoja šarminę pelenų reakciją.

Alkaloidai taai sudėtingi organiniai junginiai randami augaluose. Pastebėta, kad dauguma jų randami labiau diferencijuotose augaluose ir kad sudėtiniai alkaloidai randami aukštesnės evoliucijos pakopą užimančiose augaluose. Alkaloidai augaluose būna druskų pavidalo ištirpę ląstelių sultyse. Alkaloidai tai nuodingosios medžiagos, plačiai naudojamos mokslinėje medicinoje kaip svarbi vaistų grupė. Jų druskos įvairiųvaistų pavidalų veikia organizmą specifiškai: mažina kraujospūdį, slopina spazminius skausmus, stimuliuoja centrinę nervų sistemą.

Alkaloidais vadiname daugiau kaip 10.000 azotą turinčių jau išskirtų ir identifikuotų dažniausiai augalinės ir žymiai rečiau gyvulinės kilmės gamtinių junginių, pasižyminčių bazinėmis saavybėmis ir net labai mažomis dozėmis specifiškai veikiančių gyvus organizmus.

Tai gali būti raminantis, nuskausminantis arba stimuliuojantis ir sukeliantis traukulius, taip pat psichoaktyvuojantis, t.y., iššaukiantis euforiją bei haliucinacijas ir kt. poveikis.

Dažnai vienas ir tas pats alkaloidas gali pasižymėti iškart keliais poveikiais na

atūralioms žmogaus fiziologinėms savybėmis ir būsenoms, įvairiai jas pakeisdamas. Todėl dalis šių junginių jau senovėje buvo pradėti naudoti ir kaip vaistai, ir kaip medžiagos, kurias mesdabar vadiname bendru narkotikų pavadinimu.

Pirmą kartą terminą alkaloidas 1819 metais pasiūlė vokiečių mokslininkas V.Meisneris, kuris ir davė pirmą trumpą apibrėžimą, skambantį taip: alkaloidai – tai šarmiškai reaguojančios augalinės medžiagos. Tuo būdu V.Meisneris tiesiog panaudojo arabų kilmės žodį al qualja, reiškiantį augalų pelenus, kuriuose esantis kalio karbonatas (K2CO3) sąlygoja šarminę pelenų reakciją. 1882 metais išleistame A. Ladenburgo Chemijos terminų žodyne O. Jakobsenas davė šiek tiek platesnį alkaloidų apibrėžimą, ir terminas alkaloidai buvo galutinai įtvirtintas ne tik cheminėje, bet ir kitoje mokslinėje terminologijoje. Taigi, šiuo metu naudojamas toks visuotinai priimtas tokių junginių apibrėžimas: Alkaloidai – tai azotą turinčios natūralios kilmės organinės meedžiagos, pasižyminčios daugiau ar mažiau išreikštomis bazinėmis savybėmis.

Alkaloidų istorija

Žmonijos istorija nuo pirmų jos egzistavimo dienų yra susijusi su nuodais. Nuodingi augalai egzistavo dar prieš atsirandant Pirmajam žmogui. Pirmuoju augalu, turinčiu savyje narkotines medžiagas ir aprašytu gilioje senovėje, buvo aguona. Ją dar prieš 5 tūks. metų gydyme naudojo Šumerai. Žinomas gydytojas ir filosofas Hipokratas žinojo apie aguonų sulčių veikimą, o indėnai žinojo chinino žievės poveikį žmogaus organizmui. Viename iš seniausių medicininės literatūros šaltinyje – Egipto papiruse yra aprašyti nuodingieji augalai, kuriuos žmonės naudojo ka

aip nuodus, o vėliauišmoko pritaikyti juos vaistų gamybai. Jame yra minimi ir alkaloidai. Pirmasis medicininis preparatas, kurį ligoniui išrašė garsus mokslininkas ir medikas Paracelsas buvo iš opiumo. Jis dažnai naudodavo opiumą praktikoje ir vadino jį nemirtingumo akmeniu. Nemažiau garsus yra prancūzų mokslininkas Bone, kuris 1797 metais iš opiumo išgavo gryną alkaloidą – morfiną. Vėliau, tą patį padarė ir vaistininkas Zertiurneris, kuris ir pavadino morfiną sapnų dievo Morfėjaus vardu.

Devynioliktas šimtmetis yra gausus atradimų alkaloidų srityje 1818 metais Kavantu ir Peletje iš vimdomojo riešuto išskyrė strichniną, kuris nusinešė daug gyvybių. 1820 metais Desosas chininmedžio žievėje atrado chininą, o Rungė kavoje – kofeiną. 1826 metais Gizeke atrado konijiną, 1828 metais Poselis ir Raimanas iš tabako išskyrė nikotiną,

Mainas 1831 metaiseksperimentuodamas su augalu beladona gavo atropiną.
1853 metais gydytojas iš Edinburgo Aleksandras Budas išrado adatą poodinėms injekcijoms, kas pagimdė naujas problemas žmonijai, nes tais laikais buvo klaidingai manoma, kad toks opiumo alkaloidų įvedimo kelias į organizmą nesukelia pripratimo ir dozės didinimo.
Praėjo dar daug laiko, kol savų atradimų sulaukė dar 2 000 įvairūs augaliniai alkaloidai nuo kokaino, kolchicino, giocino iki akonitino. Dar daugiau laiko praėjo kol šie pirmi alkaloidai prasimušė sau kelią iš laboratorijų ir mokslininkų kabinetų pas gydytojus.

Alkaloidų klasifikacija

Didelis alkaloidų skaičius (kaip minėta aukščiau, šiuo metu virš 10.000 žinomų individualių junginių) verčia ieškoti tam tikrų bendrų jų klasifikacijos būdų. Ta

ačiau iškart galima pabrėžti, kad iki šiol dar nepavyko sukurti visa apimančios vieningos jų klasifikacijos sistemos, kadangi alkaloidai yra pakankamai skirtingų struktūrų ir įvairiai gaunami junginiai.

Tinkamais alkaloidų klasifikacijos kriterijais galėtų būti jų biogenezė, struktūriniai ypatumai, biologinė kilmė ir spektroskopinės/spektrometrinės savybės (pvz., chromoforai UV spektroskopijoje, tipiška žiedų fragmentacija masių spektrometrijoje ir panašiai). Šiuolaikinėje alkaloidų klasifikacijoje stengiamasi suderinti visus paminėtus kriterijus, kompromisiškai derinant juos tarpusavyje.

Kartais grupė panašių alkaloidų, gaunamų iš tam tikros rūšies augalų, priskiriama vienai šeimai irvadinama vienu bendriniu vardu. Pavyzdžiui, gerai žinomas alkaloidas – LSD25 priskiriamas paprastosios skalsės (lot. Claviceps purpurea, angl. ergot) alkaloidų šeimai. Kitais atvejais alkaloidai priskiriami tam tikrai grupei pagal ryšių tipus (peptidiniai alkaloidai)arba išvis neklasifikuojami ir sudaro tiesiog tam tikras jų grupes.

Pagal cheminę struktūrą alkaloidai dažniausiai skirstomi į tokias klases: heterocikliniai alkaloidai;

alkaloidai, turintys egzociklinį azoto atomą ir alifatiniai aminai;

putrescino, spermidino ir spermino alkaloidai; peptidiniai alkaloidai;

terpeniniai ir steroidiniai alkaloidai.

Alkaloidų skirstymas

Dažniausiai pasitaikantis fragmentas alkaloidų molekulėse yra heterociklinis žiedas, būtinai turintis nors vieną azoto atomą. Iš visos heterocikliniųjunginių įvairovės galime išskirti keletą būdingiausių alkaloidams heterociklinių žiedų ir aptarti žinomiausius jų atstovus. Tokių pagrindinių fragmentų yra daug, bet mes apsistosime ties 7-8 pačiais būdingiausiais.

Alkaloidai dažniausiai išvardijami heterociklinių žiedų ir azoto atomų skaičiaus didėjimo tvarka, suskirstydami alkaloidus į pirolidino, piridino ir piperidino, pirolizidino ir chinolizidino, in

ndolo, chinolino, izochinolino bei purino darinius.

Pirolidino alkaloidai

Pirolidino alkaloidai susidaro iš aminorūgšties ornitino, o augalai, kuriuose jie gaminasi, dažniausiai priklauso bulvinių šeimai, pavyzdžiui, drignė, vaistinė šunvyšnė (beladona), durnaropė. Žinomiausi atstovai yra vadinamieji tropano (tokio heterociklinio žiedo) alkaloidai atropinas, hiosciaminas, kokainas ir skopolaminas. Jau seniai nustatyta, kad skopolaminas mažina žmonių savikontrolę, tačiau, priešingai negu kokainas, nesukelia geidulingų minčių. Dėl savybės mažinti savikontrolę jis buvo naudojamas tardant karo belaisvius kaip „tiesos vaistas“. Šie alkaloidai slopina nervų sistemos veiklą, skatina skrandžio sulčių sekreciją, lėtina širdies darbą, plečia kraujagysles.

Piridino ir piperidino alkaloidai

Piridino ir piperidino alkaloidų struktūros pagrindas yra šešianariai žiedai su vienu azoto atomu, randami daugybėje rūšių nuodingų augalų. Tai dėmėtoji mauda, tabakas, nuodingoji nuokana ir lobelija. Žinomiausi junginiai iš jų yra, be abejo, nikotinas iš tabako ir koniinas iš maudos ir nuokanos: pirmasisdėl visuotinio paplitimo ir vartojimo, antrasis dėl liūdnos šlovės, ateinančios net iš antikos.

Tabakas pirmą kartą pateko į Europą 1511 metais, kai ispanų konkistadorai tabaką iš Centrinės Amerikos parvežė į Pirėnų pusiasalį. 1560 metais tabakas nukeliavo iki Paryžiaus, o iš ten jau paplito po visą Europą. Pagrindinė veiklioji medžiaga tabake – nikotinas – niekada nebuvo naudojama kaip vaistas. Biologijai ir chemijai pasiekus atitikamą lygį buvo nustatyta, kad žmonėms gali būti mirtinas jau pusėje cigaro esantis nikotino kiekis, t. y. 50-100 mg. Dar stipriau tabako „chemija“ pasireiškia, kai jis ne kramtomas, o rūkomas.

Vokiečių kultūros tyrinėtojas Hasso Spode savo straipsnyje „Tabako istorija Europoje“ (1996) rašė, kad kiekvienas tabako šimtmetis yra savaip apibūdinamas – XVII amžiuje vyko kova tarp senų papročių ir naujųjų moderniųmedžiagų (tabako), jo simbolis buvo pypkė, XVIII amžiuje paplito uostomasis tabakas, XIX amžiuje jau ėmė vyrauti biurgeriški cigarai, XX amžius pažymėtas greitomis, demokratiškomis cigaretėmis. O kas bus dvidešimt pirmajame?! Spode sako, kad žvelgiant į Ameriką galima būtų tikėtis ateinančios iš ten kramtomosios gumos su nikotinu epochos.

Kitas „antikinis“ alkaloidas koniinas ekstraktų (tinktūrų) iš dėmėtosios maudos pavidalu senovėje buvo tiesiog naudojamas mirties bausmėms vykdyti. Jam veikiant, žmogus iš pradžių paralyžiuojamas, paskui prasideda dusulio priepuoliai ir galiausiai ateina mirtis. Legendinis graikų filosofas Sokratas, kaip tautos priešas, 399 metais prieš Kristaus gimimą buvo nuteistas mirties bausme ir turėjo išgerti tokio ekstrakto. Mūsų geografinėse platumose dėmėtosios maudos irgi auga, be to, mes galime „pasidžiaugti“ ir nuodingąja nuokana, kuri taip pat yra vienas iš nuodingiausių, mirtinai veikiančių augalų Lietuvoje. Šis augalas pavojingas tuo, kad lengvai gali būti palaikytas valgomuoju pastarnoku.

Pirolizidino ir chinolizidino alkaloidai

Lietuvos pievose ir miškuose auga žolelės, apdovanotos gražiais lietuviškais vardais – žilė, taukė, agurklė ir šalpusnis. Visose jose randami alkaloidai, kurie augaluose susidaro iš ornitino (pirolizidinai) ir lizino (chinolizidinai). Jau nuo seno visos šios žolelės yra naudojamos medicinoje, o agurklė žinoma ir kaip prieskoninis augalas. Žilės ir taukės, augančios ganyklose, gali būti gyvulių kritimo priežastis dėl jose esančių nuodingų pirolizidino alkaloidų.Tokie nuodingieji alkaloidai visų pirma yra kepenų nuodai. Todėl taukės net ir gydomaisiais tikslais negalima naudoti dideliais kiekiais, ją vartoti draudžiama nėščioms bei žindančioms moterims.

Indolo alkaloidai

Visų šių alkaloidų pirmtakas augaluose ir gyvūnuose yra nepakeičiamoji aminorūgštis triptofanas. Iš jo susidaro serotoninas, kuris organizme atsakingas už virškinamojo trakto veiklą, kraujagyslių tonusą, skausmo jutimą, apetitą, o jo kiekio kitimai lemia įvairias psichikos ligas, tokias kaip depresija, migrena, nemiga, šizofrenija ir kt.

Indolo alkaloidai pasižymi įvairiausiomis savybėmis ir gali būti naudojami ir kaip vaistai, ir kaip narkotikai, nuodai. Pavyzdžiui, alkaloidas harmanas, kuris randamas gėlėse kryžiažiedėse, yra vartojamas kaip antidepresantas, fizostigminas – kaip oftalmologinė priemonė,rezerpinas – kaip mažinantis kraujospūdį vaistas, ergotaminas žinomas kaip ginekologinis ir antimigreninis preparatas, ne viename nuotykių romane aprašytas strichninas – kaip labai stiprus nuodas, o psilocibinas, johimbinas, LSD (D-lizergo rūgšties dietilamidas) – kaip centrinės nervų sistemos stimuliatoriai. Šie alkaloidai dėl savo panašumo į serotoniną keičia natūralų jo poveikį smegenims, sukeldami įvairius fiziologinius ir psichinius pokyčius organizme.

Dar du indolo alkaloidai vinblastinas ir vinkristinas, naudojami efektyviam leukemijos gydymui, yra išskiriami iš visžalio augalo žiemės (lot. vinca). Kol medicinos praktikoje nebuvo naudojami šie alkaloidai, pacientai, kenčiantys nuo limfinės sistemos vėžio – vadinamosios Hodžkino ligos, negalėjo turėti beveik jokios vilties. Pradėjus naudoti šį alkaloidą, išgyvenimo tikimybė ligoniams padidėjo net iki 90 proc.

Tokie faktai gali įtikinti žmones tausoti įvairią florą ir fauną natūralioje gamtoje, nes mes dar labai daug ko nežinome apie realią naudą, kurią mums galėtų duoti augalijos karalystė.

Chinolino alkaloidai

Turbūt svarbiausias iš visų chinolino alkaloidų yra chininas, ir jo reikšmė kovojant su maliarija – labai didelė, nors šiais laikais sukurta modernių preparatų maliarijai gydyti. Manoma, kad maliarija žmonės serga jau maždaug 50 000 metų, Afrikoje kasmet nuo jos miršta 1,5-3 mln. žmonių.

XX amžiaus pradžioje, prieš atrandant antibiotikus, pacientai, sergantys sifiliu, būdavo specialiai užkrečiami maliarija, taip dirbtinai sukeliant chininu kontroliuojamą karščiavimą,nuo kurio žūdavo sifilio sukėlėjas. Dalis pacientų mirdavo nuo maliarijos, tačiau tai buvo geresnė išeitis nei beveik šimtaprocentinė mirtis nuo sifilio.

Na o linksmesnė chinino istorijos dalis tęsiasi nuo to laiko, kai kažkas kartaus skonio chinino vandenį – toniką sumaišė su degtine ar džinu ir paragavo gauto kokteilio. Iš tiesų žmonės tropinėse platumose gali pasakyti, kad jie imasi profilaktinių priemonių prieš maliariją, tačiau antrojo komponento perteklius neretai pakenkia labiau.

Izochinolino alkaloidai

Tai opiumas, kodeinas, tebainas, morfinas ir pagaliau heroinas. Kaip Kinija kariaudama su Anglija dėl opiumo prarado Honkongą, taip žmogus, pradėjęs ieškoti tariamos palaimos vartodamas opiumo preparatus ir nuo jų „atkeliavęs“ iki heroino, tikrai pralaimės savo gyvenimą. Statistika sako, kad pralaimės dažniausiai negrįžtamai.

Kitasžymus izochinolino alkaloidų atstovas yra tubokurarinas. Jis išskiriamas iš tropinių lianų Chondrodendron tomentosum ir sudaro pagrindinę Pietų Amerikos indėnų naudojamų kurarės nuodų dalį. Kai chirurgas ir anesteziologas ruošia ligonį plaučių arba širdies operacijai, reikia, kad krūtinės ląsta nejudėtų.

Atitinkamas tubokurarino kiekis tam tikram laikui paralyžiuoja skersaruožius raumenis, o pacientas operacijos metu prijungiamas prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Džiunglėse, pataikius užnuodytai indėno strėlei, medžiotojo auka paprastai gauna tokią dozę tubokurarino, kad jos užtektų dešimčiai operacijų.

Purino alkaloidai

Mūsų kasdieniniai purino alkaloidai – kofeinas, teobrominas, teofilinas. Prie jų dar galime priskirti aminofiliną, kuris yra kompleksinis teofilino ir paprasto organinio junginio etilendiamino darinys, naudojamas bronchinės astmos gydymui. Šie alkaloidai paprastai gaunami iš kavos bei kakavos pupelių ir arbatžolių.

Chemine struktūra jie yra labai artimi vadinamosioms purino bazėms, įeinančioms į deoksiribonukleorūgščių (DNR), ribonukleorūgščių (RNR), kuriose saugoma visa genetinė mūsų informacija, ir pagrindinio energijos šaltinio ląstelėse – adenozintrifosfato (ATF) sudėtį.

Matyt, todėl mes su tokiu dideliu malonumu vartojame tuos maisto produktus, kuriuose jų yra: skaniai kramsnojame šokolado plytelę, užsigerdami žaliąja ar juodąja arbata, o po sočių pietų išgeriame mažą stiprios juodos kavos puodelį.

Alkaloidų fizikines ir chemines savybės

Alkaloidaitai sudėtingi organiniai junginiai, kurių struktūroje yra azoto ir kurie turi bazinių savybių. Jie jungiasi su organinėmis ir neorganinėmis rūgštimis, sudarydami druskas. Dauguma alkaloidų yra kristaliniai ar amorfiniai, optiškai aktyvūs ( išskyrus atropiną ), bespalviai ( išskyrus berberiną ir kolchiciną – geltonos spalvos, o sangvinarinas – raudonos spalvos ), be kvapo (nikotinas, kuris yra lakūs nemalonaus kvapo skystis ) kartaus skonio junginiai. Alkaloidų bazės išskyrus kofeiną, netirpsta vandenyje, o gerai tirpsta chloroforme,alkoholyje, eteryje. Alkaloidų druskos yra tirpios vandenyje, alkoholyje ir netirpios organiniuose tirpikliuose.
Alkaloidų reikšme augalui iki šiol nėra iki galo ištirta. Manoma, kad alkaloidai saugo augalą nuo kenkėjų, būtent dėl jų rūgštaus skonio žolėdžiai gyvūnai neėda augalą. Kita teorija teigia, kad alkaloidai tai nereikalingi baltymų apykaitosproduktai. Kitų nuomonė yra, kad augalo požeminėse dalyse sukaupti alkaloidai dalyvauja medžiagų apykaitos procesuose, skatina šaknų augimą, o patekę į dirvą, sudaro barjerą, pro kuri neprileidžia mikroorganizmus. Tačiau neviena išvardinta teorija nepaaiškina iki galo alkaloidų tikrąją reikšmę augalui, nes vieni augalai kaupia alkaloidus, o kiti visai nekaupia jų.

ALKALOIDAI AUGALŲ PASAULYJE

Apie 5000 įvairių rūšių augalų kaupia alkaloidus. Alkaloidai augalo organuose yra pasiskirstę nevienodai, vieni augalai daugiau kaupia jų sėklose, kiti – lapuose, šaknyse arba žievėje, parenchiminiame audinyje, ląstelėje. Tame pačiame augale gali būti panašių ir skirtingų alkaloidų. Augalo vegetacijos metu alkaloidų kiekis kinta pvz.: daugiausia jų būna augalui žydint. Vegetacijos pabaigoje alkaloidai kaupiasi sėklose, šaknyse. Alkaloidų kiekis augale priklauso nuo daugelio nuo augalo amžiaus, aplinkos veiksnių ir geografinės vietovės pvz.: druskė auganti smėlyje, sukaupia iki 1% alkaloidų, o auganti molyje – tik jo pėdsakus. Alkaloidų kaupimuisi turį įtakos dirvos patręšimas azotinėmis trąšomis.

Alkaloidų poveikis

Alkaloidai net labai mažomis dozėmis specifiškai veikia gyvus organizmus: tai gali būti raminantis, nuskausminantis arba stimuliuojantis, sukeliantis traukulius, taip pat psichoaktyvuojantis, t. y. sukeliantis euforiją ir haliucinacijas, poveikis. Dažnai tas pats alkaloidas gali pasižymėti keliais poveikiais. Todėl dalis šių junginių jausenovėje buvo pradėta naudoti ir kaip vaistai, ir kaip medžiagos, kurias mes dabar vadiname bendru narkotikų pavadinimu.

Apibendrinus įvairius visuomenės tyrimus nustatyta, kad 2008 metais bent kartą narkotikų yra vartoję 12,5 proc. Lietuvos gyventojų, o jei priskaičiuotume dar ir oficialiai leidžiamų narkotinių medžiagų (nikotino ir etilo alkoholio) indėlį, tai vargiai liktų 10-20 proc. tų, kurie tokių „gėrybių“ neragavo. Todėl kiekvienam iš mūsų vertėtų žinoti, kaip veikia tokios cheminės medžiagos ar jų mišiniai ir kokie gali būti jų vartojimo padariniai.

Nors didelę dalį narkotinių medžiagų sudaro cheminiai junginiai, priskiriami alkaloidams, t

. . .

Mėlynasis bandranis (Echinops ritro) – daugiametė žolė, paplitusi Vidurinės Azijos stepių rajonuose. Žaliava gaunama iš prinokusių vaisių, kuriuose randama apie 1 % alkaloidų, iš kurių vertingiausias yra echinopsinas. Echinopsino veikimas yra artimas strichninui, jo didelės dozės sukelia traukulius.

Daržinė aguona ir ugniažolė turi izochinolino grupės alkaloidų. Daržinė aguona (Papaver somniferum) – tai vienmetis žolinis augalas iki 1,5 m. aukščio. Žaliava – opiumas, gaunamas iš neprinokusių aguonos galvučių. Opiumas yra išgaunamas įpjovus aguonos galvutę, tačiau ne kiaurai. Iš jos gaunama apie 0,2 g opiumo. Gautas opiumas išmaišomas ant stiklelio ir džiovinamas saulėje, kur įgauna tamsiai rudą spalvą ir kartųjį skonį. Alkaloidai, randami opiume, yra druskų pavidalo, jų kiekispriklauso nuo daugelio faktorių: aplinkos sąlygų, geografinės padėties. Iš 1 hektaro aguonų gaunama 5-70 kg opiumo. Opiume randama apie 10 % morfino, 0,08 % – narkotino ir 0,07 % kodeino. Kiti alkaloidai yra mažiau svarbūs. Opiumo alkaloidai vartojami skausmui mažinti. Morfinas vartojamas medicinoje. Jis veikia centrinę nervų sistemą, nuo jo dozių išnyksta daug nemalonų pojūčių (skausmas, kosulys, alkis, gerėja nuotaika, žmogus patiria euforiją), tačiau morfinas gali sukelti pripratimą. Morfino perdozavimas paralyžuoja kvėpavimo centrus ir žmogus gali mirti. Opiumo alkaloidas – kodeinas – panašaus veikimo kaip ir morfinas.

Ugniažolė (Chelidonium majus) – daugiametė žolė, paplitusi Lietuvoje ir Azijoje. Augale randama apie 20 alkaloidų, kurie yra druskos pavidalo. Pagrindinis alkaloidas yra chelidoninas, kuris veikia panašiai kaip morfinas.

Indolo grupės alkaloidų turi nuodingasis činčiberas, rangytoji rauvolfija. Nuodingasis činčiberas (Strychnos nux vomica) auga atogrąžų tropinėje juostoje: Indijoje, Indonezijoje. Medyje yra randama daug nuodingų junginių. Žaliava išgaunama iš augalo sėklų. Endosperme randama alkaloidų: brucino ir strichnino. Sėkloje yra apie 5 % alkaloidų. Strichnino nitratas veikia centinę nervų sistemą, stipriausiai veikia nugaros smegenis. Jo didesnės dozės sukelia traukulinius priepuolius, nuo kurių žmogus miršta. Strichninas dažniausiai yra naudojamas paralyžiaus atvejais pailgų smegenų centrams stimuliuoti.

Rangytoji rauvolfija (Rauwolfia serpentia) – visada žaliuojantis puskrūmis. Jis žydi per visus metus, todėl yra auginamas kaip dekoratyvinis augalas. Rauvolfija auga Indijoje. Žaliava gaunama iš džiovintųšaknų. Augalas paprastai žievėje kaupia daugiau kaip 50 alkaloidų, bendras jų kiekis siekia iki 3 %. Visų svarbiausias yra rezerpinas, kuris mažina kraujospūdį ir veikia centrinę nervų sistemą. Iš šio augalo išskirtų alkaloidų raminantis poveikis aprašytas dar Ajurvedos užrašuose, o senovės bengalų kalba šis augalas vadinamas chandra (mėnulis).

Išvados

Alkaloidai – sudėtingi organiniai junginiai, kurių struktūroje yra azoto ir kurie turi bazinių savybių. Jie jungiasi su organinėmis ir neorganinėmisrūgštimis, sudarydami druskas. Dauguma alkaloidų yra kristaliniai ar amorfiniai, optiškai aktyvūs (išskyrus atropiną), bespalviai (išskyrus berberiną ir kolchiciną – geltonos spalvos, o sangvinarinas – raudonos spalvos), be kvapo (nikotinas, kuris yra lakus nemalonaus kvapo skystis), kartaus skonio junginiai. Alkaloidų bazės, išskyrus kofeiną, netirpsta vandenyje, o gerai tirpsta chloroforme, alkoholyje, eteryje. Alkaloidų druskos yra tirpios vandenyje, alkoholyje ir netirpios organiniuose tirpikliuose.

Alkaloidais vadiname daugiau kaip 10.000 azotą turinčių jau išskirtų ir identifikuotų dažniausiai augalinės ir žymiai rečiau gyvulinės kilmės gamtinių junginių, pasižyminčių bazinėmis savybėmis ir net labai mažomis dozėmis specifiškai veikiančių gyvus organizmus.

Tai gali būti raminantis, nuskausminantis arba stimuliuojantis ir sukeliantis traukulius, taip pat psichoaktyvuojanis, t.y., iššaukiantis euforiją bei haliucinacijas ir kt. poveikis. Dažnai vienas ir tas pats alkaloidas gali pasižymėti iškart keliais poveikiais natūralioms žmogaus fiziologinėms savybėmis ir būsenoms, įvairiai jas pakeisdamas.

Alkaloidų atradimas padarė dideli žingsnį medicinos pasaulyje. Kaip sakė vienas mokslininkas: „ Vaistas nuo nuodo skiriasi tik doze”. Alkaloidų atradimas pražudė ir išgelbėjo daugelio žmonių gyvybių.

Literatūra

D.Baranauskaite, J. Remeikiene „ Farmakognozija”

Albinas Žilinskas, Vilniaus universitetas, Alkaloidai

http://lt.wikipedia.org/wiki/Alkaloidas

http://www.alkaloids.org

Join the Conversation