Edukoligijos referatas

1064 0

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

Humanitarijos ir ugdymo mokslų fakultetas

Psichologijos katedra

 

ŠVIETIMO RAIDA LIETUVOJE NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE 1918-1940 M.

Edukologijos referatas

 

Autorius: II kurso ištęstinių studijų

Vadovas: doc. dr.

 

Klaipėda, 2017

TURINYS

ĮVADAS..............................3

ŠVIETIMO SISTEMOS STRUKTŪRA.............................4

PEDAGOGINĖS MINTIES RAIDA..............................6

ŽYMIAUSI LIETUVOS ŠVIETIMO VEIKĖJAI........................8

ŠVIETIMAS VILNIAUS KRAŠTE..............................10

ŠVIETIMAS KLAIPĖDOS KRAŠTE.............................12

IŠVADOS..............................13

LITERATŪRA..............................14

 

Įvadas

 

Lietuvos švietimo sistema iki pat šių dienų tebesikeičianti, priimanti naujoves, atsižvelgdama ne tik į savo švietimo patirtį, bet ir užsienio valstybių. Galima teigti, kad didžiausios ir reikšmingiausios švietimo reformos vyko 1918 – 1940 m. 1918 m. vasario 16 dieną paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, tad Lietuvoje atsirado puikios sąlygos švietimo reformoms, keisti savo švietimo sistemą ir taip diidinti raštingų žmonių skaičių.

Vilniuje sudarant pirmąją Nepriklausomos Lietuvos vyriausybę, viena iš jų buvo skirta švietimui. Pagrindinė jos užduotis buvo organizuoti pradžios ir vidurines mokyklas. Lietuvos pradžios mokyklų koncepcija pradedama kurti Skandinavijos šalių pavyzdžiu. A. R. Niemi, žymus Suomijos profesorius padėjo parengti mokyklas reformai. Visai kitokia švietimo situacija buvo Vilniaus ir Klaipėdos krašte.

Taigi šio referato darbo tikslas atskleisti 1918 – 1940 m. nepriklausomos Lietuvos pagrindinius švietimo sistemos aspektus.

Šio darbo uždaviniai:

Aptarti 1918 – 1940 m. švietimo sistemos struktūrą;

Atskleisti pedagoginės minties raidą ir jos bruožus;

Išskirti žymiausius to meto švietimo veeikėjus;

Aptarti koks švietimas okupuotame Vilniaus bei Klaipėdos krašte.

 

Švietimo sistemos struktūra

1918 – 1940 m. Lietuvos švietimo sistemai buvo sudėtingas laikotarpis, pilnas reformų ir naujovių. Tuo metu buvo sukurta tautinė Lietuvos mokyklos sistema. Pedagogo profesija buvo gerbiama, gerai apmokama ir laikoma prestižine profesija. Neraštingų žmonių be

eliko tik 2 % , o Lietuvos aukštųjų mokyklų baigimo diplomus pripažino visas pasaulis.

1918 – 1940 m. buvo sukurta visa valstybinė švietimo sistema, kuri kuriama buvo keliais etapais. Įvesta bendrojo lavinimo mokyklų struktūra: 4 metų pradinė, 4 metų vidurinė (progimnazija) ir 3 metų didžioji (aukštesnės gimnazijos klasės).

Privalomas pradinis ugdymas įvestas 1928 – 1931 m. Buvo daug dėmesio skiriama gimtąjai lietuvių kalbai, aritmetikai bei aplinkos ir tėvynės pažinimui. Mokyklą tuo metu lankė net 90 % mokyklinio amžiaus vaikų.

Atsirado daugiau progimnazijų ir gimnazijų, bei įvairių profilių specialių aukštesnių vidurinių ir žemesnių mokyklų, tai yra techninių, komercinių, miškininkystės, žemės ūkio, medicinos, meno, buhalterijos, amatų mokyklų.

1936 m. įstatyme buvo sakoma, kad mokykla turi suteikti mokslo žinių pagrindus, ugdyti jaunimo dvasios ir kūno jėgas, mokyti jį Lietuvą mylėti, branginti, jai aukotis, o gimnazija dar ir parengti aukštajam mokslui.

1940 m nepriklausomoje Lietuvoje veeikė 197 vaikų darželiai. Darželiais rūpinosi įvairūs privatūs asmenys bei draugijos „Caritas“, Lietuvos vaiko draugija ir t. t.

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio pradžioje buvo juntamas didelis mokytojų trūkumas. Todėl, buvo steigiamos ne tik mokytojų seminarijos, bet atsirado ir trumpalaikiai mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursai. Atsirado įstatymas, kad visi mokytojai privalomai būtų baigę mokytojų seminarijas. Be to, 1935 m. Klaipėdos pedagoginis institutas pradėjo rengti mokytojus vyresniems pradinių mokyklų skyriams. Vidurinės mokyklos mokytojus rengdavo tik universitetas.

Suaugusiųjų švietimui taip pat buvo skiriamas didelis dėmesys. Juo rūpinosi valstybė, „Pavasario“ Li

ietuvos jaunimo sąjungos, Darbo rūmai, Šaulių organizacijos, Žemės ūkio rūmai, kariuomenė bei liaudies universitetai, kuriuos steigė įvairios organizacijos ir mokytojai. Švietimui ir raštingumui didinti taip pat buvo įsteigta daug bibliotekų. 1923 m. net 32,64 % gyventojų sudarė nemokančių skaityti, o 1940 m. neraštingų žmonių Lietuvoje beliko tik 2 %.

1920 m. Kaune pradėjo veikti aukštojo mokslo kursai, o 1922 m. jau pertvarkyti į Lietuvos universitetą. Universitetas čia rengė mokytojus, taip pat turėjo ir humanitarinį, teologijos – filosofijos, medicinos, matematikos – gamtos, ir technikos fakultetus.

Taigi 1918 – 1940 m. laikotarpiu Lietuvoje buvo sukurta visa mokyklos sistema, išugdyta daug mokytojų, parengti vadovėliai. Švietimas rėmėsi į tokias vertybes kaip tautos dvasia, dora ir visuomeniškumas. Šiuo Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu neraštingų žmonių sumažėjo iki 2 %, o tai rodo, kad visa švietimo sistema buvo puikiai paruošta ir veiksminga.

 

Pedagoginės minties raida

Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu pedagoginė mintis buvo nevienalytė ir jai didelę įtaką darė bei formavo Rusijos ir vakarų Europos tradicijos.

Tarpukario Lietuvos pedagoginės minties raida skirstoma į šias kryptis: prigimties ir aplinkos poveikio; eksperimentinės pedagogikos; „naujojo“ auklėjimo; sociologinės krypties ir kultūros pedagogikos.

Bene glaudžiausi pedagoginės minties saitai buvo su vokiečiais ir iš dalies su rusais ir lenkais. Vokiečių mokslinė literatūra dažnai būdavo ir kaip tarpininkas susisiekti lietuviams su vakarais.

XX a. pradžioje Europoje pedagoginės minties kryptys pagal orientavimosi prioritetą buvo skirstomos į: natūralistinė arba paidocentrinė, kuri orientuoja į vaiką, jo pr

rigimtį; sociologinė, kuri orientuoja į socialinę aplinką, į vaiko socializaciją; kultūrinė, kuri orientavo taip pat į aplinką, kultūros vertybes. Pati pagrindinė šaka šiame skirstyme buvo vaiko prigimtis ir aplinka, kuri dar skaidoma į kultūros pedagogiką. Čia didelį vaidmenį vaidino religijos ugdymas. Kultūra ir religija buvo neatsiejama pedagogikos dalis. Žinoma, visi šie skirstymai yra sąlyginiai, egzistuoja susipindami ir vienas kitą papildydami.

Taigi Lietuvoje žmogaus prigimties arba nativistinės, auklėjimo teorijos šalininkai teigė, kad vaiko vystymąsi lemia biologiniai, vidiniai veiksniai, kurie formuoja asmenybę. Pasak šios teorijos veikėjų, žmogus atsineša įgimtus pradus, kurie augant žmogui atsiskleidžia. Na, o aplinkos poveikio teoretikai asmenybės raidą siejo su aplinka. Kaikurie švietimo atstovai teigė, kad žmogaus tapsmą lemia abu veiksniai, tai yra aplinka ir prigimtis. Būtent šis teorijos variantas labiausiai ir vyravo tarpukario Lietuvoje.

Kaip buvo minėta, didelę įtaka ugdymui darė religija. Buvo teigiama, kad kiekvienas žmogus turi Dievo duotą kūrybiškąjį pradą. Požiūris į kiekvieną vaiką kaip į potencialų kūrėją buvo gajus. M. Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana teigė: „Atėjęs į pasaulį kūdikis nėra lyg tas baltas, grynas popieriaus lapas, į kurį gali rašyti ką tik nori, jam nei kiek nesipriešinant, arba lyg tas šilto vaško gniužulas, iš kurio gali nulipdyti kas tik į galvą ateis“. Šiuo savo teiginiu ji patvirtino, kad vaikas jau gimęs yra individualybė ir kiekvienas vaikas turi sa

avo prigimtį.

Tarpukario Lietuvoje buvo daug dėmesio skirta vaiko prigimčiai tyrinėti. Atsirado eksperimentinės psichologijos užuomazgos. Pradėta aukštinti ir gilintis į vaiko individualybę, pasitelkus eksperimentinę pedagogiką, eksperimentus, stebėjimus ir kt. Tokiais būdais buvo tikimasi labiau pažinti vaiką, taip išvengti mokymo ir auklėjimo klaidų. Tyrinėjimų dėka buvo nustatyti tam tikri vaiko raidos ir amžiaus tarpsnių dėsningumai.

Dar viena pedagoginė šaka nepriklausomoje Lietuvoje buvo sociologinė. Šios krypties atstovai akcentavo visuomeninį žmogaus prigimties pobūdį, bei visuomeninį žmogaus raidos charakterį. Itin daug dėmesio buvo skiriama socialistiniams klausimams spręsti, kurie buvo siejami su mokymo proceso organizavimu. Šalininkai teigė, kad kultūros bei švietimos reformos nepanaikins socialinių negerumų, bei neišpręs žmogaus ugdymo problemų, todėl buvo rodomas didelis nepasitenkinimas kitų pedagoginių krypčių atstovams ir dažnai ji buvo susijusi su opozicija valdančiai partijai.

Taip pat tarpukario laikotarpiu atsirado naujojo auklėjimo judėjimas, kurį sudarė daugybė įvairių teorijų. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas vaikui, kaip auklėjimo ir mokymo objektui. Šis judėjimas bandė mokymą pakeisti rankų darbu, vietoje klasių įsteigti dirbtuves, organizuoti vaikų meninę veiklą ir taip mokymą suderinti su vaikų interesais, atliekant savarankiškas ir aktyvias veiklas. Šios pedagoginės krypties dėka atsirado užklasinė veikla. Mokinio ir mokytojo kūrybiškumas buvo pagrindinė vertybė. Naujojo auklėjimo judėjimas skatino referatų rašymą, diskutavimą bei literatūrinius vakarus.

Dar viena pedagogikos raidos šaka buvo kultūros pedagogika. Šios šakos atstovai siekė įsiskverbti į individo formavimąsi, kultūros vertybių perėmimas vienas svarbiausių ugdymo pagrindų. Vienas žinomiausių kultūros pedagogikos atstovų E. Šprangeris teigė, kad:“ tautinis sąmoningumas – tai tik aukščiausia asmenybės kultūra, išugdyta individualybės pagrindu“. Taip pat buvo teigiama, kad tik kultūros vertybių pagrindu ugdoma asmenybė gali būti autonomiška, gali atsiskleisti asmenybės kūryba ir daryti poveikį viusomenei. Didelį vaidmenį šiai šakai darė krikščionybės dorovinis ugdymas, jis buvo neatsiejams nuo kultūros pedagogikos.

Taigi Nepriklausomoje Lietuvoje susiformavo įvairi ir sudėtinga pedagoginė mintis. Išsiskyrė kelios teorijos: aplinkos ir prigimties, eksperimentinė pedagogika, naujojo auklėjimo kryptis, sociologinė pedagogika bei kultūros pedagogika. Jos buvo labai skirtingos, bet kartu vienas su kita persipynusios. Ypač daug dėmesio buvo skiriama vaikui kaip individualybei, asmenybei, ugdant ją remiamasi kultūros vertybėmis, religija, gamtos ir aplinkos pažinimu, darbu, socializacija ir kita.

 

Žymiausi Lietuvos švietimo veikėjai

1918 – 1940 m. buvo apstu kvalifikuotų, veiklių švietimo sistemos veikėjų. Jų darbai ir garsios jų pavardės yra žinomos iki šiol. Šie pedagoginės minties skleidėjai paliko didelį ir svarbų įspaudą švietimo sistemos istorijoje.

Viena iš žymiausių neotonizmo atstovų buvo M. Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana. Ji ne tik žinoma kaip puiki rašytoja, bet ji dar ir propagavo grožį, taurumą, dvasios tobulumą, paremtą krikščionybe. Dora ,pasak jos, yra pats auklėjimo pagrindas. Ji teigė, kad visiškai pakeisti vaiko kūną ir sielą joks auklėjimas nesugebės, bet pataisyti bei perauklėti gali. M. Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana taip pat atstovavo ekperimentinei pedagogikai, gilindavosi į savo auklėtinių asmenybes, taikydavo A. Binė metodą.

Kita svarbi nacionalinio sąjūdžio veikėja buvo G. Petkevičaitė – Bitė. Pasak jos, svarbiausia pažinti vaiką ir atsižvelgti į kiekvieno mokinio individualias savybes, o mokinio prigimtį atitinka tik mokymas, auklėjimas ir lavinimas gimtąja kalba.

1921 – 1940 m. ypač tuo metu svarbiam Humanitarinių moklsų fakultetui, psichologijos ir pedagogikos katedrai vadovavo J. Vabalas – Gudaitis. Jis kaip žinoma yra 1920 m. vienas Aukštųjų kursų organizatorius, skaitė juose bendrąją psichologiją, įsteigė pirmąją Lietuvoje eksperimentinės psichologijos laboratoriją. J. Gudaitis – Vabalas laikomas eksperimentinės psichologijos pradidininku Lietuvoje. Taip pat žymūs eksperimentinės pedagogikos atstovai buvo A. Gučas, J. Laužikas, A. Gilys, A. Šerkšnas ir kiti.

V. Ruzgas vienas iš socialinės pedagogikos atstovų įkūrė pedagoginį muziejų. Šis muziejus dirbo kaip metodinis centras, kuriame paskaitas skaitė žymūs mokslininkai: A. Purėnas, J. Vabalas – Gudaitis, V. Lašas, V. Čepinskas ir kiti. Prie muziejaus Ruzgas įkūrė ir biblioteką.

Naujojos mokyklos idėjos žymiausi atstovai buvo J. Laužikas, S. Šalkauskis, M. Mačernis. Jie abu teigiamai vertino darbo mokyklos idealą – savarankiškumą, darbo mokykla jiems kaip kūrybinis švietimas. Teigė, kad būtina atsižvelgti į mokinio polinkius, bei duoti progos jiems pasireikšti. Taip pat dar vienas iš naujosios mokyklos atstovų buvvo J. Lindė – Dobilas. Mokiniai jį mėgo, jis išugdė ne vieną kūrybišką asmenybę.

Vienas žyniausių Lietuvos kultūros pedagogikos kūrėjų buvo V. Storosta – Vidūnas. Jis savo pedagogine, filosofine veikla bei grožine literatūra skleidė pagrindinę kultūros pedagogikos mintį, kad tik kurdamas savo krašto kultūrą žmogus tobulėja ir tuo pačiu įsitraukia į pasaulio kultūros kūrimo procesą. Pasak Vidūno, tik dvasinis tobulėjimas ir aukšta kultūra yra tautos egzistencinis pagrindas ir kad tai vienintelė priemonė apsiginti nuo germanizacijos.

Dar vienas ryškus Lietuvos kultūros pedagogikos atstovas buvo J. Lindė – Dobilas. Jis teigė, kad kūrybos pagrindas yra žmogus, kuris turi jausti tautos dvasią, bei neatitrūkti nuo gyvenimo. Savo darbuose ir pedagoginėje veikloje jis ugdymo esmę siejo su pedagogo asmenybės kultūra ir erudicija. Taip pat su kultūros pedagogika buvo susiję S. Šalkauskis, Vidūnas ir Maceina. A. Maceina taip pat teigė, kad visuomenės gyvenimą gali pakeisti dorovinis krikščioniškas asmenybės ugdymas ir tik tokios asmenybės gali nulemti krašto kultūrą bei jo likimą.

Taigi 1918 – 1940 m Lietuvos nepriklausybės laikotarpiu buvo apstu talentingų pedagogų, mokslininkų, profesorių, rašytojų, kurie savo pedagogine veikla ir rašto darbais skleidė savo pedagogines idėjas. Vieni žmogaus tobulėjimą siejo su kultūra, tikėjimu, darbu, kūrybiniu švietimu, dora, kiti – dvasios taurumu. Šie pedagoginės minties skleidėjai paliko didelį ir svarbų įspaudą švietimo sistemos istorijoje.

 

Švietimas Vilniaus krašte

Švietimas Vilniaus krašte buvo visiškai kitokioje padėtyje nei likusioje Lietuvos dalyje. Kaip žinoma 1920 m. Pilsudskio įsakymu lenkų kariuomenė užgrobė Vilnių ir kitas Rytų Lietuvos vietoves, kurios buvo vadinamos Vilniaus kraštu. Lenkijos valdžia vykdė priespaudą ir žinoma tam tikslui dirbo mokykla.

1922 m. Vilniuje įkuriama Vilniaus apygardos mokyklų kuratorija. Jai priklausė visos Vilniaus, Breslavo, Švenčionių, Vileikos, Dysnos, Ašmenų apskričių mokyklos ir kitos švietimo įstaigos, išskyrus aukštąsias mokyklas, techninę bei Vilniaus daržininkystės mokyklas.

Pradinis mokymas Lenkijoje vadinamas visuotiniu mokymu ir jos konstitucijoje sakoma, kad pradinį išsilavinimą privalo įsigyti vaikai nuo 7 iki 14 metų, o vaikams nuo 3 iki 7 metų steigiami darželiai. Darželių tikslas buvo psichiškai ir fiziškai vaikučius parengti mokyklai. Beje darželių Vilniaus krašte buvo labai mažai. Privalomu pradiniu mokymu buvo siekiama suteikti minimumą žinių, kurios būtų reikalingos pramonėje, kariuomenėje, transporte bei žemės ūkyje.

Vilniaus krašte trūko kai kur mokyklų, jos steigėsi labai lėtai ir stichiškai, trūko mokytojų. Visuotinio mokymo idėja dėl reto mokyklų skaičiaus negalėjo būti įgyvendinama. Per visą okupacijos laikotarpį daugelis vaikų liko už mokyklos sienų. Kaimuose padėtis būdavo dar liudnesnė, prasidėjus gyvulių ganymo laikotarpiui vaikų mokyklą telankydavo tik daugiau n. . .

1918 – 1940 m. Lietuvos švietimo sistemoje įvyko daug permainų. Beveik visoje šalyje steigėsi vis daugiau mokyklų, bibliotekų ir kitų švietimo įstaigų. Neraštingų žmonių tebuvo vos du procentai. Na, o pedagoginė minties raida buvo įvairi ir daug dėmesio buvo skiriama vaikui kaip asmenybei, individualybei. Ugdymo šakos buvo paremtos vertybėmis, tokiomis kaip dora, kultūra, tautiškumas, religija ir kita. Mokytojo profesija buvo prestižinė ir gerai apmokama.

Tarpukario Lietuvoje buvo gausybė žymių ir talentingų pedagoginės minties skleidėjų, pedagogų, mokslininkų, rašytojų: M. Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana, G. Petkevičaitė – Bitė, J. Vabalas – Gudaitis, A. Gučas, J. Laužikas, A. Gilys, A. Šerkšnas, S. Šalkauskis, M. Mačernis, V. Storosta – Vidūnas ir kiti. Visi šie švietimo atstovai paliko didžiulį indelį tautos švietimo istorijoje.

Deja netoks šviesus laikotarpis buvo Vilniaus ir Klaipėdos kraštui. Vilniaus kraštą užgrobė Lenkija, o Klaipėdos kraštui didelę įtaką darė Vokietija. Lenkija ėmėsi savo priespaudos, griežtai ir įžūliai naikino Lietuvos tautiškumą, drausdavo lietuvių kalbą, uždarinėdavo lietuviškas mokyklas, trūko jų, o neraštingų žmonių buvo didelis procentas. Tokia pati situacija buvo ir Klaipėdos krašte. Ten valstybinė kalba buvo paverčiama vokiečių kalba. Ja bendraudavo net gi lietuvių šeimos nariai, dauguma mokytojų nebemokėdavo lietuvių kalbos. Tik truputį vėliau buvo iškovota teisė dėstyti lietuvių kalbą penktoje klasėje. Vilniaus ir Klaipėdos kraštai buvo nulietuvinami remiantis švietimu, pagrinde per jaunąją kartą.

 

Literatūra

Jovaiša L. Enciklopedinis edukologijos žodynas, 2007;

Jovaiša L. Edukologija I tomas, 2011;

Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis 1918 – 1940 m. Antologija, 1996;

Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai, 1983;

Lyginamoji edukologija, 1997.

 

 

Join the Conversation

×
×