oratoriniu kalbu antikoje literaturiskumas

Turinys

Anotacija 2
Įvadas 2
Oratorinio meno raida 3
Oratorinės kalbos reikalavimai 5
Geriausi antikos oratoriai 9
Demostenas 9
Isokratas 10
Lisijas 11
Ciceronas 11
Kvintilianas 14
Graikų ir romėnų oratorių kalbų skirtumai ir panašumai 15
Išvados 16
Literatūros sąrašas 17Anotacija
Oratorinių kalbų Antikoje literatūriškumas – tai darbas apie garsiausių antikos oratorių (graikų – Demosteno, Lisijaus, Isokrato bei romėnų – Cicerono ir Kvintiliano) retorinę veiklą, indėlį į oratorinio meno vystymąsi bei individualias kūrybos ypatybes, literatūrinių priemonių naudojimą ir jų vertinimą. Darbe remiamasi daugiausia kritiniais darbais, tačiau cituojami ir originalūs šių autorių veikalai bei jų pamąstymai apie retoriką ir oratorinių kalbų keliamus reikalavimus.Įvadas
Šiuo metu daugelyje aukštųjų mokyklų į bendrąsias studijų programas yra įtraukiama reetorika – mokslas apie iškalbą, dar kitaip traktuojamas kaip oratorinis menas. Tai labai svarbi disciplina, kuri klestėjo jau ir antikos laikais, o jos kūrėjai buvo garsūs politikos veikėjai, rašytojai ir oratoriai, tokie kaip Demostenas, Ciceronas, Kvintilianas ir kiti. Jie ne tik sukūrė pagrindines kalbų sakymo taisykles, bet ir rengė pačius jų sakytojus. Taigi pagrindinis šio darbo tikslas yra apžvelgti antikos oratorinių kalbų specifiškumą ir atskirų oratorių individualias kalbos raiškos priemones. Galima kelti ir tokius uždavinius:
1. Apžvelgti oratorinio meno raidą nuo antikos iki šiių dienų;
2. Išskirti įvairias oratorinių kalbų rūšis ir joms būdingas literatūrines priemones antikos oratorių darbuose
3. Nustatyti pagrindinius reikalavimus, keliamus oratorinėms kalboms
4. Išsiaiškinti, kokios meninės priemonės yra tinkamos oratorinėms kalboms
5. Apžvelgti garsiausių antikos oratorių veiklą ir oratorinių kalbų literatūriškumą
6. Palyginti, kuo skiriasi ir kuo panašios yra se

enovės graikų ir senovės romėnų oratorių kalbos ir vartojamos meninės priemonės.Oratorinio meno raida
Oratorinis menas, dar kitaip vadinamas retorika – tai iškalbos teorija. Ji susiformavo Graikijoje V a. pr. Kr., Romoje įsigalėjo I a. pr. Kr. Kaip atskira disciplina retorika atsirado kiek vėliau už poetiką, bet padarė didelę įtaką meninei prozai (Žukas, 2001). Visiems žinomi garsiausi antikos oratoriai: Demostenas, Kvintilianas ir Ciceronas (Nauckūnaitė, 2000).

Kita retorikos traktuotė teigia, kad tai teorija, mokslas apie įtikinėjimo būdus, taisyklės, dėsniai, nurodymai, kaip kalbą parengti ir ją pasakyti. Ji per visą savo 3000 metų egzistavimo laiką neturėjo griežtai apibrėžtos sampratos, ir tai rodė šio mokslo prigimtinį dvylipumą. Retorikos pradai buvo ribojami besikuriančio dogmatiško kanono. Teorija nuolat kito, plėtė savo objektą. Ji, kaip atskirybė, ieškojo sąsajų su kitais mokslais – dialektika, ettika, politika (Bielinienė, 2000).

Taigi retoriką suprantame dvejaip: tai ir iškalbos mokslas (teorija), ir kalbėjimo menas (praktika). Tiesa, graikišką tarptautinį žodį retorika kai kas pavartoja kiek niekinama perkeltine reikšme – tai pakilios intonacijos tuščia gražbylystė”, bet minėtomis pirmomis dviem reikšmėmis retorika yra vertingas dalykas (http://www.ualgiman.tinklapis.lt/retorika.htm+retorika&hl=lt).

Per 2500 egzistavimo metų retorika yra sulaukusi kelių šimtų apibrėžimų. Apibendrintai galima pasakyti, kad yra trys svarbiausios retorikos definicijų grupės. Pirmoji, vadinamoji graikiškoji, retoriką traktuoja kaip „įtikinimo meną“. Taip ją apibrėždavo Platonas, Isokratas, Aristotelis, Apolodaras ir kiti filosofai bei re
etoriai. Antroji koncepcija, susijusi su romėnų civilizacija, išsilaikė net iki Viduramžių. Pagal ją, retorika – tai „menas gerai kalbėti“ (Kvintilianas). Nuo to laiko pradėta daugiau dėmesio skirti literatūriniam ir kalbiniam teksto komponavimui. Trečioji definicija, būdinga daugiau Viduramžiams ir Renesanso pradžiai, retoriką nusako kaip „šnekos puošimo meną“ (Nauckūnaitė, 2000).

Paprastoji retorika atsirado ir pasiekė aukštą laipsnį senovės Graikijoje ir Romoje. Taip išsiplėsti įsakai padėjo politinis tų tautų susitvarkymas. Visi svarbūs politikos ir visuomenės klausimai Graikuose buvo svarstomi piliečių susirinkimuose. Reikėdavo margą, įvairiai manančią minią pakreipti „prie vieno nutarimo, priversti vienaip veikti“. Šitą sunkų darbą kaip tik atlikdavo kalbėtojai. Svarbumas ir sunkumas paveikti klausytojus paskatino graikus ir romėnus sudaryti kai kurias retorikos taisykles ir įkurti mokyklas, kur būtų galima mokytis gražiai kalbėti. (http://www.ipc.lt/liet/old/knyga/118.html)

Iškalbos menas išaugo Senovės Rytų civilizacijose – Egipte, Asirijoje, Babilone, Indijoje, Kinijoje. Tačiau jo suklestėjimas siejamas su antikine Graikija, kur oratorių meistriškumas žadino socialinį progresą ir ugdė demokratizmą, o pastarasis skatino sparčią oratorinio meno raidą. Graikų retorikos istorija rodo, kad iškalba gali klestėti tik ten, kur piliečiai turi didžiausias galimybes dalyvauti šalies politiniame ir visuomeniniame gyvenime (Bielinienė, 2000). Ypač klestėjo politinė, teisminė retorika, kuri savo reikšmės neprarado ir viduramžiais: religiniai disputai, sakomi pamokslai rėmėsi iškalbos mokslu ir menu. Ilgainiui dalį retorikos problematikos perėmė literatūros te
eorija ir stilistika. Dabar ją daugiausia suprantame kaip iškalbos meną, jos praktiką. (http://www.ualgiman.tinklapis.lt/retorika.htm+retorika&hl=lt). Žinomiausias retorikos apibrėžimas mūsų laikais, gerai derantis su klasikiniu, yra pateiktas Briuselio universiteto logikos, moralės ir filosofijos profesoriaus C. Perelmano: „Retorika yra įtikinamos komunikacijos teorija“ ((Nauckūnaitė, 2000).

Antikoje iškalba suklestėjo. Buvo rašomi oratorinio meno teorijos ir praktikos vadovėliai – „retorikos“, kuriose buvo aptariamos, klasifikuojamos stilistinės priemonės, darančios kalbą įspūdingą, raiškią, įtaigią. Ir šiandien, apibūdindami rašytojo stilių, daug kur tebevartojame senųjų retorikų terminologiją (Zaborskaitė, 1982). Antikinė retorika rėmėsi t.uo principu, kad daugelyje sričių tiesos reliatyvumas neišvengiamas, tačiau tokia jau žmogaus psichika, kad ji trokšta transformuoti reliatyvumą į tikrumą (Žodynas: retorika, 1991).

Antikos oratoriai iškalbai buvo priskyrę sugebėjimą pažinti pasaulį ir sudėtingus gyvenimo reiškinius. Kalbos, logikos, protavimo dėsniai, pasak jų, leidžia pasiekti teisingų išvadų. Be to, diskusijoje turėjusios atsiskleisti ar gimti naujos tiesos. Retorika daug padėjo teoriniams mokslams. Teorijoms formuluoti, išradimams iškinti naudojami tie patys iškalbos dėsniai. Retorika davė pradžią mokslo metodikai. Beveik visi mokslininkai savo atradimus visų pirma įrodė gyvu žodžiu moksliniuose pranešimuose, disputuose, paskaitose, nes iškalbos menas – argumentavimo, analizės, įrodymų ir apibendrinimų sistema (Bielinienė, 2000).

R. Barthles (1991) savo publikacijoje “Retorinė analizė” apie retoriką kalbėjo taip: “Literatūroje yra elementas, lemiantis jos specifiškumą – tai jos kalba. Šį specifinį elementą jau mėgino išskirti ir tyrinėti rusų formalistai, pa
avadinę jį “literatūriškumu”; Jakobson jį vadina poetika; poetika yra analizė, kuri leidžia atsakyti į klausimą, kas verbalinį komunikatą padaro meno kūriniu. Tai ir yra tas specifinis elementas, kurį aš savo ruožtu vadinsiu retorika, norėdamas išvengti bet kokio poetikos apribojimo poezija ir pabrėžti, kad turimas omenyje visiems – ir prozos, ir eiliuotiems žanrams – bendras kalbos planas”.

Oratorinis menas pirmą kartą buvo praktiškai pritaikytas Sicilijoje. Retorikos tėvu ir sofisto oratoriaus Gorgijo mokytoju Aristotelis vadina Empedoklį iš Agrigento.Būtent Sicilijoje išryškėjo pagrindinės oratorinio meno rūšys, paplitusios Atėnuose V a. pr. Kr. Tai buvo pirmiausia politinė iškalba, kuria garsėjo Temistoklis ir ypač Periklis. Ne mažiau buvo paplitusi teisminė iškalba. Trečioji oratorinio meno rūšis – epideiktinė (iškilmingoji) iškalba, kuria ypač garsėjo Gorgijas. Jo atsišaukimai, prilygę politiniams pamfletams, pasižymėjo puošniu stiliumi, gausiomis aliteracijomis, antitezėmis, metaforomis. Sakinio suskaidymas į lygias, viena kitai savo prasme priešpastatytas, rimuotas dalis antikinėje literatūroje buvo žinomas „gorginių“ retorinių figūrų vardu (Antikinė literatūra, 1973).

Senovės Graikijoje retorika laikyta meno rūšimi, sieta su poezija ir vaidyba. Kai kurie antikos autoriai retoriką vaizdingai lygino su tapyba, skulptūra ir netgi architektūra, tačiau dažniausiai ji aiškinta kartu su poezija arba kaip poezija ir scenos menas. Toks požiūris į retoriką išliko iki mūsų dienų (Bielinienė, 2000).

Vienas iš esminių retorinės kultūros bruožų – nepertraukiamas jos ryšys su antika, dėl to ji kartais dar vadinama „antikinio tipo kultūra“. Kol egzistuoja retorinė kultūra, valdanti ne tik poetinį, mokslinį žodį, apskritai visą raštiją, bet ir reguliuojanti visus kultūros atsiekimus, antikinis idealas nėra praeities dalykas, o kultūrinė dabartis, priekyje stovinti siekiamybė, su kurios pavyzdžiais nuolat varžomasi, kurią galima pavyti ir aplenkti. Antikinis idealas yra tapęs matu, be kurio neišsiverčiama (Kliaugaitė, 1991).

Oratorių kalbų reikšmė ne tik ta, kad jos turėjo įtakos prozos raidai, bet ir ta, kad jose sukaupta daug medžiagos senovinės istorijos studijoms (Antikinė literatūra, 1973).Oratorinės kalbos reikalavimai
Antikoje sąvoka “oratorius” reiškė visokeriopai išsilavinusį žmogų, sugebantį įdomia, argumentuota kalba kreiptis į armiją, teisėjus, senatą ar tautą (Antikos pedagogai. Pedagoginiai raštai, 1991). Oratorių veikalais, arba bylomis, vadinami tokie proziniai veikalai, kurie sakomi klausytojų susirinkime gyvos, įtikinamos ir patraukiamos kalbos pavidalu tam tikslui, kad ne vien įtikintų klausytojus bet kurios minties teisingumu, bet ir žodžių jėga paveiktų į jų jausmus bei valią ir priverstų juos veikti oratoriaus pažiūromis (http://www.ipc.lt/liet/old/knyga/113.html), todėl oratoriniam stiliui labiausiai reikia kalbos taisyklingumo, grynumo, aiškumo, paprastumo, glaustumo, gyvumo, tinkamumo, estetiškumo (Koženiauskienė, 1999).

Antikinė retorika buvo normatyvinio pobūdžio, t.y. retorikos taisyklių buvo mokomasi, kad oratorius geriau sugebėtų kalbėti. Palyginti su kalbos gramatinėmis taisyklėmis, kurios moko taisyklingai kalbėti, retorikos taisyklės padeda tinkamai pasirinkti ir išdėstyti kalbos turinį ir vienaip ar kitaip jį apipavidalinti pritaikant prie klausytojo ar pašnekovo. Tad iškalbos menas neapsiriboja formaliąja kalbos puse, bet įsiveržia ir į kalbos turinio sritį. Šis turinio ir išraiškos būdų jungimas labai svarbus literatūros teorijai. Neatsitiktinai XX amžiaus antroje pusėje literatūros mokslas vėl atsigręžė į klasikinę retoriką (Žukas, 2001).

Ciceronas teigė: „Kadangi iškalba susideda iš žodžių ir minčių, privalome stengtis, kalbėdami švariai ir taisyklingai, tai yra gražia lotynų kalba, subtiliai parinkti tiesioginės ir perkeltinės reikšmės žodžius: vartojant paprastus žodžius – atsijoti tinkamiausius, kuriant metaforas – būti santūriems ir pagal prasmės panašumą atsargiai vartoti neįprastus žodžių junginius. Kita vertus, minčių esama tiek rūšių, kiek mano išvardytų iškalbos privalumų. Mat įrodinėjant tinka aiškūs ir raiškūs sakiniai, norint pradžiuginti – taiklūs ir sąmojingi, siekiant užvaldyti jausmus – svarūs ir įspūdingi. Be to, ir žodžiai rikiuojami į tam tikrą sąrangą, kurios tikslas – atskleisti jų ritmą bei sklandžią tėkmę, ir mintys turi savo eiliškumą bei tam tikrą tvarką, derančią prie įrodinėjamo dalyko. Bet visa tai tėra lyg kokio statinio dalys; jo pamatas – įsiminimas, o šviesos šaltinis – kalbos sakymas“ (Ciceronas, 2001). Savo traktate “Apie oratorių” jis taip pat teigia, kad gražios, taisyklingos kalbos įgūdžiai įgyjami dar vaikystėje, įtvirtinami mokantis, bendraujant su šeima, dirbant su knyga, skaitant senovinius oratorius ir poetus. Norint išmokti taisyklingai kalbėti nereikia jokio specialaus mokslinio gramatinio pasiruošimo, nes kalboje egzistuoja įvairūs stiliai, kuriuos nulemia kalbų turinys, vieta, laikas ir kitos sąlygos. Skirtingos kalbų rūšys reikalauja ir skirtingų išraiškos priemonių, todėl tam tikrose situacijose vartotini ir dubletai, ir sinonimai, ir archaizmai, ir neologizmai (Kudulytė – Kairienė, 1998).

Kaip matome, oratorių kalbų uždavinys – paveikti klausytojų protą, jausmus ir valią. Toji užduotis kaip tik ir apsprendžia visus taip vidinius ir išorinius kalbų (bylų) savotiškumus:
1. Kalba privalo būti įtikinama klausytojų protui. Kad taip būtų, pirmiausia ji privalo būti tikrų paties autoriaus įsitikinimų reiškėja, nes juk įtikinėti kitus tegali tas, kurs pats įsitikinęs. Toliau autorius privalo aiškinti ir įrodinėti mintį iš pat pamatų, ją aiškiai ir paprastai reikšti ir visuomet prisitaikyti prie klausytojų išsilavinimo laipsnio.
2. Kalbos privalo veikti klausytojų jausmus ir valią. Todėl kalba neprivalo būti sausu, šaltu protavimu, bet nuo pradžios iki galo – gyvu žodžiu žmogaus, kuris išgyvena tą jausmą, kurį nori sukelti klausytojuose.
3. Kalbos skiriamos ne skaityti, bet sakyti norint paveikti klausytojus. Taigi jos turi tam tikrų veikimo būdų, būtent: patį sakymo procesą, dikciją (ištarimą), balso skambėjimą, kalbos ritmingumą, gestus, kalbėtojo veido išraišką ir t. t. Kalbos ritmas ypatingai buvo vertinamas senovės graikų ir romėnų kaip būdas pavergti klau.sytojų dėmesį. Prie to prisideda ir pati oratoriaus asmens įtaka klausytojams: pasitikėjimas, kurį jis jiems įkvepia, pritraukimas, simpatingumas, paties pavyzdys ir t. t. (http://www.ipc.lt/liet/old/knyga/114.html).

Antikinėje retorikoje skiriamos trys iškalbos rūšys:
1. proginė – giriamosios ir peikiamosios kalbos, kur oratorius turi remtis gerumo ir blogumo kategorijomis.
2. politinė, svarstomoji – įtikinėjamosios ir atkalbinėjamosios kalbos, kur oratorius remiasi naudingumo ir žalingumo kategorijomis
3. teisinė – kaltinamosios ir ginamosios kalbos, kur oratorius remiasi teisingumo ir neteisingumo kategorijomis. Ši iškalbos rūšis buvo labiausiai ištobulinta (Žukas, 2001).

Aristotelis šioms trims iškalbos rūšims priskyrė tokias funkcijas:
1. pateikia tam tikras praeities įvykių versijas (teisminė retorika);
2. įtikina klausytojus tam tikrų veiksmų ateityje galimumu (deliberatyvinė, svarstomojo pobūdžio retorika);
3. paskatina klausytojus girti arba kaltinti kokį nors asmenį arba daiktą (panegirinė arba epideiktinė retorika) (Žodynas: retorika, 1991).

Papildydami Aristotelį Romos retoriai išskyrė tris retorikos stilius: „aukštasis stilius“ (genus grande), „vidurinis stilius“ (genus mediocre) ir „žemasis“ (genus humile), o taipogi retoriką metodologizavo kaip penkių anksčiau išvardintų kanonų sujungimą. Jos panaudojamos daugiau ar mažiau simultaniškai, nors ir įprasta formuluoti ir motodologizuoti jas taip, tarsi jos sektų viena po kitos, todėl matyt ir atrodė, kad jomis kalbos sakymo metu reikia pasinaudoti ta seka. (Žodynas: retorika, 1991).

Iškalbos kursą tradiciškai sudaro penki pagrindiniai klausimai, vadinamieji retorikos kanonai:
1. Inventio – radimas: medžiagos rinkimas ir klasifikavimas;
2. Dispositio – dėstymas: logiškas kalbos elementų grupavimas;
3. Elocutio – stilius: tinkamas ir tikslus kalbos vartojimas;
4. Memoria – įsiminimas: kalbų mokymasis atmintinai;
5. Pronuntiato – sakymas: gestų ir balso panaudojimas (Nauckūnaitė, 2000).

Pilna kalba susideda iš šių šešių dalių:
1. Įvadas. Jo tikslas – sukelti klausytojų susidomėjimą kalba dėl bylos arba paaiškinti kalbos sakymo priežastį.
2. Tezė – čia trumpai ir aiškiai išreiškiama pagrindinė kalbos mintis.
3. Padalijimas – kalbėtojas, kad palengvintų klausytojams svarbiausią kalbos dalies – klostymo – supratimą, nurodo minčių eilę ir klostymo dalių skaičių.
4. Klostymas – svarbiausia kalbos dalis. Čia smulkiai atskleidžiama mintis, išreikšta tezėje. Klostyme gali vyrauti aprašomasis, pasakojamasis ir nagrinėjamasis elementai.
5. Palelinė dalis – čia paprastai pasiekiamas aukščiausias kalbėtojo jausmų pakilimo laipsnis, liečiąs klausytojų širdis, uždegąs jų jausmus ir kreipiąs jų valią reikiamon pusėn.
6. Pabaiga, kurioje kalbėtojas arba trumpai pakartoja kalbos turinį, arba daro išvadą iš to, kas pasakyta, o kartais kreipiasi malda i Dievą (http://www.ipc.lt/liet/old/knyga/116.html)

Bet kokios kalbos pradžia pagal antikinės retorikos reikalavimus turėjo būti rami, tačiau apgalvota ir išdailinta. Ramus tonas turėjo kelti klausytojo pasitikėjimą kalbėtoju, o puiki forma – teikti malonumo (Dilytė, 2001).

Retorika paklusdavo ir tam tikriems formaliems suvaržymams. Tikrai retorinė proza turėjo būti išdėstoma tam tikrais nusistovėjusiais ritminiais modeliais, o semantinių – gramatinių vienetų pabaigas turėjo žymėti kadencijos. Tikras retorinis argumentavimas turėdavo susidėti iš keturių, vėliau iš šešių ar daugiau dalių, kai tuo tarpu loginiai ir dialektiniai argumentavimai turėjo driektis virš savojo objekto palyginti menkai struktūruotu būdu. Formaliosios oratorinės kalbos dalys (įžanga, pasakojimas, padalijimas/išskirstymas, patvirtinimas, paneigimas, pabaiga) tam tikra prasme atitiko penkis tragedijos veiksmus arba chorinės odės struktūrą: strofa – antistrofa – epodas (Žodynas: retorika, 1991).

Iškalbos stiliaus kultūros mokslą sudaro kalbėjimo teigiamybių aprašymas, principiniai reikalavimai, keliami kiekvienai viešajai kal.bai nepriklausomai nuo jos rūšies ar žanro. Būtina gero kalbėjimo sąlyga, elementariausia norma – kalbėti taisyklingai ir stilingai. Pirmuosius kalbėjimo reikalavimo metmenis sukūrė Teofrastas, išplėtojo Aristotelis, vėliau juos perėmė romėnų stilistikos meistrai – Ciceronas ir Kvintilianas. Pastarasis į savo pamokymus įtraukė dar mokslą apie kalbėjimo ydas. Pirmųjų stilistų pripažintos keturios kalbėjimo dorybės – taisyklingumas, aiškumas, tinkamumas, estetiškumas – buvo supriešintos su antipodinėmis kategorijomis, vadinamosiomis kalbėjimo ydomis. Keičiantis amžiams, keitėsi kalbėjimo teigiamų ypatybių ir ydų kiekis, tačiau iki pat šių dienų liko to mokslo kamienas, racionalių pamokymų branduolys (Koženiauskienė, 1999).

Taigi oratoriaus kalba išsiskiria iš kitų komunikacijos priemonių tuo, kad:
1. ji yra gyvo bendravimo rūšis, kai tarp kalbėtojo ir auditorijos nėra nei laiko, nei erdvės užtvarų, o kalbėtojas gali pats tiesiogiai veikti klausytojus;
2. jai būdingas grįžtamasis ryšys, t.y. galimybė bekalbant iš karto reaguoti į auditorijos reakciją ir tuo pačiu metu ją keisti;
3. vartojamas visas žmonių bendravimo ženklų kompleksas: lingvistinės, paralingvistinės, kinetinės priemonės (ortoepija, gramatinis ir loginis kirčiavimas, intonacija, pauzės, gestai, mimika, poza ir kt.);
4. tiesiogiai veikia klausytoją, jo jausmus ir protą mokslinės argumentacijos ir meninės išmonės derme, racionalaus ir emocionalaus prado vienybe;
5. leidžia kalbėtoji demonstruoti savo sugebėjimus, išprusimą, išryškinti savo asmenybę (Bielinienė, 2000).

Tinkamai išlavintas oratorius pajėgus tinkamai pašnekėti bet kuria tema, t.y. įtikinėjimo diskurso technikos ir kodai bendri visų rūšių disputams, tad juos galima pasitelkti nepriklausomai nuo to, kokia bebūtų tema (Žodynas: retorika, 1991).Geriausi antikos oratoriai
Antikoje oratorinis menas suklestėjo. Žinoma,didžiausią indėlį čia įnešė graikai,kurie pirmieji pradėjo kurti šį naują žanrą, o romėnai jį tik ištobulino. Kaip garsiausi oratoriai Senovės Graikijoje išgarsėjo Demostenas, Isokratas ir Lisijas, o romėnai didžiavosi Ciceronu bei Kvintilianu. Kaip tik jų veiklą, meniškumo priemones oratorinėse kalbose ir bendrą indėlį į oratorinės kalbos raidą čia ir aptarsime.Demostenas
Demostenas (384 -322 m. pr. Kr.) – žymus Atėnų oratorius (Hafneris, 1987). Jis parašė 61 bylą. Iš jų žinomiausios 10 bylų prieš Makedonijos karalių Pilypą, kurios paprastai vadinasi „filypikos”. Geriausia byla laikoma „Dėl vainiko”. Atėniečiai nusprendė už įvairius Demosteno nuopelnus, ypatingai už miesto sienų atstatymą (tam darbui jis išleido daug savo pinigų), padovanoti jam aukso vainiką. Bet šią aukščiausią dovaną norėjo iš jo paveržti kitas kalbėtojas – Aischinas, tad Demostenui teko su Aischinu bylinėtis beveik visos tautos akivaizdoje, ir kaip tik tada jis parašė savo garsiąją kalbą „Dėl vainiko“ (http://www.ipc.lt/liet/old/knyga/118.html).

Demostenas – vienas žymiausių antikos oratorių. Teisminės, epideiktinės ir ypač politinės jo kalbos pasižymi patosu ir dideliu įtaigumu. Kritikai teigia, jog Demostenas laikėsi Tukidido glaustumo ir patoso, Lisijo charakteristikos jėgos, Isokrato mokomo dalių paskirstymo. Visa tai harmoningai sujungęs, jis sukūrė savo stilių, kuris darė jo kalbas nepaprastai įtaigias. Ypač dideliu patosu ir oratorine galia pasižymėjo kalbos, kuriose jis puolė priešus. Tačiau jo stilius buvo įvairus: teisminėse kalbose Demostenas vartojo liaudiškus posakius ir priežodžius, o politinėse kalbose ir atsišaukimuose – patetišką stilių. Jis daug dėmesio skyrė žodžių atrankai, vartojo kasdieninio gyvenimo metaforas ir palyginimus, bet šios išraiškos priemonės jo kalbose visuomet buvo glaustos, efektingos ir glaudžiai susijusios su turiniu. Demostenas vartojo daug “minties figūrų”: kartojo žodžius periodų dalių pradžioje, kėlė klausimus, kurių, galimas daiktas, buvo galima tikėtis iš priešininko, klausinėjo pats save ir t.t. Jo stiliui būdingi sušukimai, ypač frazėse, reiškiančiose pasipiktinimą. Jo kalbų įtaigumas susijęs su stipria argumentacija, kurios dėka netgi nežymus epizodas virsta įtikinamu įrodymu. Klausytojus pritraukiančios kalbos gyvumo Demostenas pasiekdavo meistriškai įterpdamas vaizdingus pasakojimus, eiles, dialogus, pateikdamas aiklias charakteristikas. Jo kalbos periodai sudarydavo harmonišką įspūdį, garsų darnumą ypač stiprino kauzulės (periodų pabaigos). Antikinė retorika Demosteno stilių vadino “galingu” (Antikinė literatūra, 1973).

Kaip teigė Ciceronas veikale „Apie geriausią oratorių“ (2001), „Demostenas prireikus tikrai galėjo kalbėti santūriai. <.> kadangi žymiausi iš graikų oratorių buvo atėniečiai, o tarp jų aiškiai pirmavo Demostenas, tai kiekvienas, kuris seks jo iškalba, bus ir atikistas, ir puikus oratorius; mat – jeigu jau Atikos oratoriai mums keliami kaip sektinas pavyzdys, – kalbėti atišku stiliumi reiškia gerai kalbėti“. Kitame savo veikale „Oratorius“ piešdamas tobulo oratoriaus paveikslą, Ciceronas priėjo išvados, kad tobulybė iš esmės gali būti tik įsivaizduojama, bet nepasiekiama, o Demostenas yra tasai oratorius, kuris labiausiai priartėja prie tobulybės (Ciceronas, 2001).Isokratas
Isokratas (436 – 338 m. pr. Kr.) – Atėnų oratorius. Jis, turėdamas silpną balsą, pats nei karto viešai nepasirodė, o tik rašydavo kalbas ir mokė kitus kalbėti. Jis manė, kad jo menas ugdo dorumą bei sąžiningumą, ir kad tobula kalbą yra didžiai reikšmingas auklėjimo veiksnys. Isokrato kalbos buvo vertinamos už jų darnų stilių ir naudojamos mokymo tikslams (Hafneris, 1987).

Isokrato retorikos mokykla buvo žinoma visoje Graikijoje. Per trejetą ar ketvertą metų jis ne tik išmokydavo jaunuolius iškalbos, bet ir suteikdavo platų bendrąjį išsilavinimą. Jis teigia, kad retorikos mokymasis ne tik daro klausytojus gražbylius, bet ir moko doros (Antikos pedagogai. Pedagoginiai raštai, 1991).

Isokratas žinomas daugiausia kaip retorikos mokytojas ir epideiktinių kalbų autorius, nors savo veiklos pradžioje jis rašė ir teismines kalbas, kurias pats laikė nevertomis dėmesio. Jo nuomone, tikras oratorius privalo turėti talentą, būti apsišvietęs žmogus ir lavintis, t.y. Kruopščiai rašyti kalbas. Jo kalbos buvo leidžiamos kaip politiniai pamfletai, atsišaukimai, ginantys graikų tautos interesus ir šlovinantys Atėnus. Didelę reikšmė Isokratas skiria minčių reiškimo menui. Šiuo atžvilgiu svarbus vaidmuo tenka žodžių atrankai ir jų derinimui. Peikdamas pernelyg didelį metaforų pamėgimą, Isokratas mano, kad stilius kartu turi būti nušlifuotas ir pakilus. Jis, vartodamas pagražinamąsias formas, jomis nepiktnaudžiavo, nes, jo manymu, svarbu vengti sunkių ir aštrių garsų derinių ir staigių perėjimų nuo vieno siužeto prie kito. Lengvų ir natūralių perėjimų menu jam niekas neprilygsta. Isokratas pirmasis ėmė vartoti darnų ritminį periodą su ritmine pradžia ir ritmine pabaiga. Jo stilius atsispindėjo Aristotelio “Retorikoje”, Demosteno kalbose, o vėliau romėnų literatūroje – Cicerono kūryboje (Antikinė literatūra, 1973).Lisijas
Lisijas (kai kuriuose literatūros šaltiniuose įvardijamas kaip Lysijas – aut. past.) gyveno 445 – 380 m. pr. Kr. Tai buvo didis graikų oratorius, kuris 412 metais Atėnuose atidarė oratorių mokyklą (Hafneris, 1987).

Lisijas puikiai sugebėjo kurti portretus ir meistriškai “daryti charakterius”. Natūralumas, paprastumas, aiškumas ir kartu dėstymo glaustumas, raiškumas, dramatiškumas – visa tai turėjo reikšmės meninio pasakojimo raidai. Lisijas nevengia patoso – jo kūryboje yra labai išjaustų vietų, kuriose vartojami ne paprasti žodžiai, sugretinimai, pakartojimai, palyginimai. Tačiau tokių priemonių Lisijas griebiasi palyginti retai. Jis žinomas daugiausia kaip nepralenktas pasakojimo meistras – jo stilius toks paprastas ir natūralus, kad atrodo, jog jį lengva pamėgdžioti, bet iš tiesų šis menas taip pat sunkiai pasiekiamas kaip ir mokėjimas meniškai aprašyti gamtą (Antikinė literatūra, 1973).

Ciceronas savo veikale „Apie geriausią oratorių“ taip kalba apie Lisijų: „Ypač jam būdingas skaidrus paprastumas. Išties daugelyje vietų jis kalba gana pakiliai, vis dėlto – kadangi daugiausia rašė privataus pobūdžio kalbas ir tas pačias – susijusias su nereikšmingais dalykais, be to, skirtas kitiems oratoriams – atrodo esąs sausokas, mat tyčia apribojo savo iškalbą menkomis bylomis. Tokį stilių įvaldžiusį žmogų, kuris, jei norėtų prabilti žodingiau, nesugebėtų, žinoma, vistiek laikysime oratoriumi, tačiau vienu iš prastesniųjų, nors ir didžiam oratoriui neretai tenka tokiu būdu kalbėti“ (Ciceronas, 2001).Ciceronas
Markas Tulijus Ciceronas (106 – 46 m. pr. Kr.) – Romos valstybės veikėjas, oratorius ir rašytojas. Literatas, neprilygstamas lotynų kalbos mokovas, puikus oratorius, Ciceronas vėlesniais laikais buvo laikomas klasiku ir užėmė lygiavertę padėtį su garsiausiais graikų oratoriais (Hafneris, 1987).

Ciceronas laikomas geriausiu romėnų kalbėtoju. Jis turėjo visus reikalingus kalbėtojui privalumus: proto vikrumą, vaizduotės gyvumą, jausmų karštumą ir nepaprastą žodžio dovaną. Romėnai vertino Ciceroną taip aukštai, kaip graikai Demosteną; Cicerono politinės kalbos prieš Antonijų, buvo vadinamos „filypikomis”, kaip ir Demosteno kalbos. Iš daugybės Cicerono kalbų pilnų teišliko 56. Labiau žinomos yra 4 kalbos prieš Katiliną. Jų atsiradimo priežastis tokia: buvo susektas sąmokslas sugriauti esamąją respubliką, o to sumanymo priešakyje stovėjo anarchistas Katalina. Išvilkimas to sąmokslo aikštėn minėtomis kalbomis ir budrūs Cicerono žingsniai tam sąmokslui nugniaužti suteikė autoriui garbingą „tėvynės tėvo” vardą (http://www.ipc.lt/liet/old /knyga/118.html).

Ciceronui būdingas gebėjimas jungti skirtingus stilius bei raiškos priemones, takto ir saiko jausmas, mokėjimas kalbėti pagal aplinkybes: rimtai ir šmaikščiai, pakiliai ir emocingai, dalykiškai ir argumentuotai. Jis tobulai įgyvendino tai, ką retorikos mokslas kėlė kaip svarbiausią iškalbos tikslą: oratorius turi mokyti, jaudinti ir džiuginti (Ciceronas, 1997).Cicerono kalbų struktūra aiški, nuosekli, išlaikanti visas retorikos mokslo rekomenduotas dalis. Tai įžanga, dėstymas, svarstomojo klausimo smulkesnis skirstymas, argumentų pateikimas, priešininko argumentų atmetimas ir pabaiga, arba apibendrinimas. Paprastai tos dalys nei vizualiai, nei formaliai kalboje nebūdavo išskirtos, tačiau skaitant ir, be abejo, klausantis, jų eiliškumą nesunku pajusti (Ciceronas, 1997).

Cicerono kalbos yra politinės arba teismo kalbos (Dilytė, 2000). Jis praktikoje panaudojo tai, ko teorijoje reikalavo iš tobulo oratoriaus, pasirenka dialogą kaip vieną iš priemonių publikos dėmesiui patraukti. Kai kurios jo kalbos – kone vientisas dialogas, tik keičiasi tariamas pašnekovas,, o atsikų tiesioginių ar netiesioginių dialogų galime rasti daugelyje ne tik teisminių, bet ir politinių kalbų ( Kučinskienė, 1996). Remdamasis savo mokytojų Marko Antonijaus ir Liucijaus Licinijaus Kraso autoritetu, Cicerono retorikos veikalai rodo autoriaus pastangas graikų retorinę terminiją pritaikyti Romos oratorinės praktikos pavyzdžiais, įrodyti retorikos ir filosofijos jungtį. Čia ir slypi jo originalumas (Ciceronas, 1997).

Savo gyvenimo tikslu ir prasme Ciceronas laikė politinę veiklą. Tuomet, kai galingesni politikai jam neleisdavo pasireikšti, jis imdavosi teismo veiklos, rašė filosofijos ir retorikos traktatus, kūrė grožinius veikalus. Iškalbai Ciceronas paskyrė tris traktatus: “Apie oratorių”, “Oratorius” ir “Brutas”. Ciceronas įsitikinęs, kad oratorius turi labai daug išmanyti: ir teisę, ir karybą, ir gamtos mokslus, ir architektūrą, ir politiką, ir psichologiją, ir logiką, ir istoriją, ir literatūrą. Jis turįs būti žodingas poetas, mokytas kaip filosofas, mokėti gestikuliuoti ir modeliuoti balsą kaip aktorius.žinoma, talentas, įgimti gabumai reikalingi, tačiau Ciceronas labai akcentuoja darbo reikšmę. Dievų dovana yra atmintis, bet ir ją reikia lavinti, todėl ypač pabrėžiama pratybų reikšmė (Antikos pedagogai. Pedagoginiai raštai, 1991).

Svarbiausiomis iškalbos rūšimis Ciceronas laiko politines ir teismines kalbas, tuo tarpu iškilmingos kalbos jam atrodo nepraktiškos ir mažiau vartotinos. Gana išsamiai jis aptaria vieną iš retorikos klausimų – tinkamumą, interpretuodamas jį dvejopai: 1) kaip turinio ir formos, kalbos rūšies ir atitinkamų stilistinių priemonių harmoningą dermę; 2) kaip situacinį pritaikomumą, kai oratorius atsižvelgia į kalbos sakymo vietą, laiką, auditoriją, klausytojų amžių, išsilavinimą, temos svarbą ir kt. (Ciceronas, 1997).

Ritminga kalbėsena, antikos žmonių supratimu, buvo periodizuot.a kalbėsena. Tačiau Ciceronas aiškino, kad pats periodo buvimas neužtikrina ritmingumo: periodo ritmą sąlygoja trumpesnių ir ilgesnių jo dalių žaismas. Ciceronas periodus įtraukdavo į nepertraukiamos kalbėsenos tekstą. Svarbiausiais laikomi du periodo momentai: kulminacija, kai protasio pabaigoje ir intonacija, ir minties įtampa pasiekia aukščiausią tašką, ir pabaiga. Periodas dažniausiai esti asimetriška struktūra, ir kulminacijos sakinys ar frazė stovi pačiame viduryje. Jis tarsi akumuliuoja protasio semantinę energiją, o paskui leidžia jai pamažu nutekėti į apodosį, kuris baigiasi kauzule, kuri buvo tariama lėtai. Nors periodo pabaiga išsišakoja į daugybę kolų, jo pabaiga yra ir laukiama, ir numatoma (Dilytė, 2001).

Žodinei išraiškai, kurią Graikijos retoriai laikė laikė svarbiausia retorikos dalimi, Ciceronas skyrė mažiausiai dėmesio. Jis tik nurodė, kad, rinkdamasis žodžius, oratorius „turi vengti pasenusių bei neįprastų, o vartoti rinktinius ir įprastus žodžius“. Žodžių derinime Ciceronas išskiria du dalykus: taisyklingą žodžių tvarką sakinyje ir tam tikrą ritmą bei formą. „Žodžius reikia išdėstyti taip, kad sakiniai būtų rišlūs ir lengvi, o ne pasklidi ir nuoseklūs“ (Ciceronas, 1997).

Ciceronas savo kalbose mini “minčių ir žodžių” gausumą, daugiausia susidariusį iš oratoriaus noro atitraukti teisėjų dėmesį nuo nepalankių faktų, jį sutelkti tik ties bylos sėkmei naudingomis aplinkybėmis, jas reikiamai nušviesti. Šiuo atveju svarbią reikšmę turi pasakojimas, patvirtinamas tendencingu argumentavimu, dažnai liudytojų parodymų iškraipymu. Į pasakojimą būdavo įterpiama dramatinių epizodų, vaizdų, teikiančių kalboms meninę formą. Ciceronas dažnai varijuoja stiliumi: patetinį toną keičia paprastas, rimtą pasakojimą – pajuokavimas, pašaipa. Jis taip pat savo kalbose pripažįsta amplifikaciją – perdėjimo būdą, nesibodi teatrališkumo, dėl kurio priešininkai jį kaltino nenuoširdumu, apsimestiniu ašaringumu. Kalbos gyvumas pasiekiamas tuo, kad kalbama bendratautine kalba, atsisakoma archaizmų ir vengiama graikiškų žodžių. Kartais kalbą sudaro trumpi paprasti sakiniai, kartais juos pakeičia sušukimai, retoriniai klausimai ir ilgi periodai, kuriuos Ciceronas kūrė Demosteno pavyzdžiu. Jie skirstomi į dalis, paprastai turi metrinė formą ir skambią pabaigą. Tai daro ritminės prozos įspūdį (Antikinė literatūra, 1973).

Didžiausias Cicerono nuopelnas – tobulo retorinio periodo, susidedančio iš trijų ar keturių simetriškų atkarpų, turinčių ritmą, panašiai skambančias arba sutampančias pabaigas, sukūrimas. Anaforos ir epiforos, antitezės ir oksimoronai, retoriniai klausimai ir sušukimai, chiazmai ir pakartojimai – visa tai sudarė Cicerono stiliaus turtingumą bei harmoniją, grožį ir įtaigumą, leido įverdyti tai kaip aukščiausią romėnų prozos pasiekimą. Jis nebijojo eksperimentuoti ir kartais sugebėdavo pasiekti norimą rezultatą ne kruopščiai laikydamasis retorikos meno taisyklių, o atvirai jų nepaisydamas (Ciceronas, 1997).

Ciceronas savo veikale „Apie geriausią oratorių“ teigė: „Oratoriaus meno neskirstau pagal rūšis, nes ieškau jo idealo. Vienas yra tobulo oratoriaus įvaizdis: tie, kurie nuo jo nutolę, ne žanru skiriasi <.>, bet, priklausydami tai pačiai sričiai, skiriasi meistriškumo lygiu. Geriausias yra tas oratorius, kurio kalba ir moko, ir pamalonina, ir jaudina klausytojų sielas. Mokyti oratoriui – privalu, teikti malonumo – garbinga, jaudinti – būtina“ (Ciceronas, 2001).

Ciceronas sukūrė idealaus oratoriaus paveikslą, nepanašų į tuos žodžio amatininkus, kuriuos rengė kai kurios retorikos mokyklos. Cicerono oratorius – tai politikos veikėjas, kurio tikslas – ne gražios kalbos išmokti, o sugebėti deramai ja pasinaudoti (Ciceronas, 1997).

Nereiktų pamiršti, kad visi kiti rašytojai, kurių veikaluose randame periodus ir retorikos figūras, mokėsi iš Cicerono ir rašyti, ir kalbėti. Prisiliesdami prie šio oratoriaus kūrybos, prisiliečiame prie pasaulio literatūros pradžių pradžios. Kaip su pagarba mintyse minime pradinės mokykl.os mokytojas ir mokytojus, išmokiusius mus rašto, taip turime gerbti Ciceroną – didįjį visų literatūrų mokytoją. O kadangi vien iš pagarbos skaityti tekstą nėra lengva, tai malonumo turėsime daugiau, žiūrėdami, ne tik ką, bet ir kaip tas senukas rašė (Dilytė, 2001).Kvintilianas
Iš Ispanijos kilęs puikus ir gerbiamas advokatas nusprendė įsteigti Romoje retorikos mokyklą, kurioje dėstė dvidešimt metų. Kvintilianas paliko 12 knygų veikalą “Oratoriaus auklėjimas”, kuriame, remdamasis savo patyrimu, apibendrina antikines metodikos ir pedagogikos idėjas (Antikos pedagogai. Pedagoginiai raštai, 1991).Graikų ir romėnų oratorių kalbų skirtumai ir panašumai
Pagrindinė bendra graikų ir romėnų literatūrų ypatybė yra ta, kad jos formavosi bazuodamosi dviem pirmosiomis žmonijos istorijos visuomeninėmis – ekonominėmis farmacijomis ir todėl yra labai artimos žemiškiems žmogaus poreikiams. Be to, jos praėjo vienodus socialinio vystymosi periodus. Pirmas būdingas romėnų literatūros bruožas yra tas, kad ji yra kur kas vėlesnė ir dėl to kur kas brandesnė. Ji galėjo pasinaudoti jau gatavais amžius trukusio graikų literatūros raidos rezultatais, juos pakankamai greit ir nuodugniai įsisavinti ir tuo pagrindu kurti jau savą, kur kas brandesnę ir labiau išsivysčiusią literatūrą. Jau beveik nuo pačios romėnų literatūros pradžios mes matome didelė graikų įtaką. Be to, romėnų literatūra atsiranda ir suklesti tuo antikos laikotarpiu, kai Graikijai jau buvo smukimo metas. Tai buvo helenizmo laikotarpis. Taigi romėnų literatūra atkūrė helenizmą nepaprastai intensyviai, stambiu ir plačiu mastu ir kur kas dramatiškesnėmis, karštesnėmis ir aštresnėmis formomis (Antikinė literatūra, 1973).

Bene ryškiausias graikų posakiuose yra represyvinis elementas, t.y. draudimai arba liepimai (nemeluok, tramdyk pyktį, nesijuok iš svetimo nelaimės). Daug posakių apie saiką, matą, nes nuo seniausių laikų buvo žinoma, kad saiko neturėjimas, nesugebėjimas tramdyti savo aistrų ir polinkių nubloškia žmogų į kraštutinumus, ugdo jo puikybę, pavydą, savanaudiškumą, suardo dermę tarp žmogaus ir pasaulio (nieko per daug, viskam savas laikas. Apskritai žinojimo, minties idėja sieja visus išminčių posakius: raginama elgtis protingai, vadovautis ne jausmais ar polinkiais, bet protu. Visi pasakojimai baigiami trumpu moralu, atskleidžiančiu pasakojimo esmę (Gerliakienė, 2003).

Romėnų autoriai dažnai griebdavosi tokios priemonės kaip rodymas randų nuo žaizdų, gautų kovoje už laisvę. Iškalboje buvo žinomos dvi kryptys: azianistinė ir atikistinė. Azianistinis stilius pasižymėjo puošnia kalba, polinkiu į aforizmus ir metrine periodo pabaigos ir jo dalių sandara, o atikizmui buvo būdinga glausta, paprasta kalba, kuria rašė graikų oratorius Lisijas (Antikinė literatūra, 1973).

Kaip matome, tarp Graikų ir romėnų oratorinio meno daugiau panašumų nei skirtumų, nes abiejų šalių menas kilo iš vieno civilizacijos lopšio, ir romėnų retoriai labai daug patirties perėmė iš graikų. Jie tiesiog išpuoselėjo oratorinį meną, prisiėmė sau tai, kas buvo tinkama, ir atmetė tai, kas, jų manymu, jau buvo atgyvenę ir pasenę.Išvados
1. Oratorinis menas, dar kitaip vadinamas retorika – tai iškalbos teorija. Ji susiformavo Graikijoje V a. pr. Kr., Romoje įsigalėjo I a. pr. Kr. Antikoje iškalba suklestėjo. Buvo rašomi oratorinio meno teorijos ir praktikos vadovėliai – „retorikos“, kuriose buvo aptariamos, klasifikuojamos stilistinės priemonės, darančios kalbą įspūdingą, raiškią, įtaigią.
2. Oratorių kalbų uždavinys – paveikti klausytojų protą, jausmus ir valią. Skiriamos trys oratorinių kalbų rūšys: teisinė, politinė ir proginė. Iš kitų kalbos rūšių ji skiriasi tuo, kad tai yra gyvo bendravimo rūšis, jai būdingas grįžtamasis ryšys, vartojamas visas žmonių bendravimo ženklų kompleksas, ji tiesiogiai veikia klausytoją, jo jausmus ir protą mokslinės argumentacijos ir meninės išmonės derme, racionalaus ir emocionalaus prado vienybe bei leidžia kalbėtojui demonstruoti savo sugebėjimus, išprusimą, išryškinti savo asmenybę.
3. Oratorinėms kalboms būdingos beveik visos meninės – literatūrinės raiškos priemonės, tik reikia žinoti, kada, kur ir kaip jas naudoti, kad jos tikslingai paveiktų klausytoją ir atneštų norimą rezultatą;
4. Tarp graikų ir romėnų oratorinių kalbų pastebimą daugiau panašumų nei skirtumų, nes abiejų šalių menas kilo iš vieno civilizacijos lopšio, ir romėnų retoriai labai daug patirties perėmė iš graikų. Jie tiesiog išpuoselėjo oratorinį meną, prisiėmė sau tai, kas buvo tinkama, ir atmetė tai, kas, jų manymu, jau buvo atgyvenę ir pasenę.Literatūros sąrašas
1. Antikinė literatūra, Vilnius, 1973
2. Antikos pedagogai: pedagoginiai raštai, Kaunas, 1991
3. Antikos žodynas, Vilnius, 1998
4. Barthes R., Retorinė analizė, Baltos lankos 1, Vilnius, 1991
5. Bielinienė J., Iškalbos menas, Vilnius, 2000
6. Ciceronas M. T., Apie geriausią oratorių // Gimtasis žodis, 2001/3
7. Ciceronas M. T., Kalbos, Vilnius, 1997
8. Dilytė D., Cicerono iškalbos didybė // Gimtasis žodis, 2000/2
9. Gerliakienė V., Septyni išminčiai: individų grupį ar literatūrinis tipas? // Gimtasis žodis, 2003/3
10. Hafneris G., Žymūs antikos žmonės, Vilnius, 1987
11. Kliaugaitė L., Apie naujus retorikos sąvokos aspektus // Baltos lankos 1, Vilnius, 1991
12. Koženiauskienė R., Retorika: iškalbos stilistika, Vilnius, 1999
13. Kučinskienė A., Diatribės bruožai Cicerono kalbose // Literatūra, 38 (3), Vilnius, 1996
14. Kudulytė – Kairienė A., Romėnų autoriai apie analogiją ir anomaliją kalboje // Literatūra, 40 (3), Vilnius, 1998
15. Nauckūnaitė Z., Iškalbos mokymas, Kaunas, 2000
16. Zaborskaitė V., Literatūros mokslo įvadas, Vilnius, 1982
17. Žodynas: retorika // Baltos lankos 1, Vilnius, 1991
18. Žukas S., Literatūros teorija ir kūrinių interpretacijos, Vilnius, 2001

Prieiga per internetą:

19. http://www.ipc.lt/liet/old/knyga/113.html
20. http://www.ipc.lt/liet/old/knyga/114.html
21. http://www.ipc.lt/liet/old/knyga/116.html
22. http://www.ipc.lt/liet/old/knyga/118.html
23. http://www.ualgiman.tinklapis.lt/retorika.htm+retorika&hl=lt

Leave a Comment