Valstybė ir jos biudžetas

Vilniaus Pedagoginis universitetas

Istorijos fakultetas

Ekonomikos katedra

Ekonomikos ir verslo pagrindų stacionarinio skyriaus I kurso II grupės studentės

Linos Ušackaitės

Ekonomikos ir verslo studijų įvado referatas

Valstybė ir jos biudžetas

Vadovas: prof. J. Bagdanavičius

Vilnius, 2004

Turinys:

1. Valstybės vaidmuo ekonomikoje..............3 psl.
2. Valstybė kaip teisėjas...................4 psl.
3. Antimonopoliniai įstatymai...............5 psl.
4. Valstybė kaip vadybininkas..............5 – 6 psl.
5. Valstybė kaip ekonomikos sistemos dalyvis..........6 psl.
6. Valstybės sprendimai prieš rinkos sprendimus........6 – 7 psl.
7. Valstybės biudžetas..................8 psl.
8. Jono Jonaičio asmeninis biudžetas..............9 psl.
9. Lietuvos Respublikos nacionalinis biudžetas.........9 – 11 psl.
10. Ką mąsto Lietuvos elitas apie valstybės biudžetą ir valdžios funkcijas...........................11 – 13 psl.
11. Pagrindiniai mokesčiai į Lietuvos nacionalinį ........13 psl.
12. Biudžeto deficitas ir valstybės skola...........13 &# #8211; 14 psl.
13. Biudžeto deficito ir valstybės skolos kritika.........14 psl.
14. Naudota literatūra...................15 psl.

Valstybės vaidmuo ekonomikoje

Laisvosios verslininkystės sąlygomis valstybės vaidmuo ekonomikoje išlieka svarbus. Valstybė kontroliuoja arba turi įtakos daugeliui ekonominių vyksmų, pavyzdžiui, išduoda leidimus statyboms, riboja importą ir licencijuoja kai kuriuos verslus bei darbus, vykdo socialinę politiką, rūpinasi valstybės ir jos piliečių saugumu. Valstybė taip pat yra ir stambi darbdavė.
Koks vaidmuo ekonomikoje turėtų būti skirtas valstybei? Ką gali spręsti rinka, o kokiais problemas turėtų spręsti valstybė? Šie sudėtingi ir diskutuotini klausimai keliami nuolat. Lietuvai atgavus ne epriklausomybę šalies ekonomiką pradėta pertvarkyti pagal laisvosios verslininkystės principus. Akivaizdu, jog kartu kito ir valstybės vaidmuo. Socializmo sąlygomis visus ekonomikos tvarkymo reikalus sprendė valstybė. Jai priklausė ir pagrindiniai gamybos ištekliai. Dabar jos dalyvavimas ekonomikos procesuose gerokai sumažėjo, pasikeitė to dalyvavimo po

obūdis.
Pagrindinis aktualus klausimas yra toks: „Kokias problemas visiems mums geriausia spręsti vykdant laisvuosius mainus rinkose, o kokias-kartu su valstybe?“ Abu problemų sprendimo būdai turi savo pliusų ir minusų-savo sąnaudas ir naudą. Kai kuriais atvejai pasirinkimas esti akivaizdus. Pavyzdžiui: mes norime patys rinktis sau maisto produktus, tačiau šalies gynybą nuolat pavedame valstybei. Mes negalime garantuoti kiekvienas savo saugumo išskyrus, pirkdami šią paslaugą rinkoje.
Tačiau šių kraštutinių pozicijų išsitenka daugybė kitų variantų. Diskutuojant apie valstybės vaidmenį, kunkuliuoja aistros ir susiremia politinės stovyklos. Ekonomistai jums gali padėti suprasti, kuo valdžia ir ekonomika yra susijusios, padėti nuspėti, kokių padarinių galima tikėtis iš stipresnio ar silpnesnio valstybės poveikio ekonomikai.
Kad ir kokios būtų skirtingos nuomonės dėl valstybės vaidmens ekonomikoje, bemaž visi sutinka, kad valstybė privalo turėti ta am tikras galias. Štai keli valstybei patikimi uždaviniai, kurių negali tinkamai išspręsti rinkos:
• Sukurti įstatymus, kurie gintų privačią nuosavybę ir garantuoti, kad jų būtų laikomasi.
• Tvarkyti išorinius kaštus ir įvertinti naudą.
• Skatinti konkurenciją rinkose
• Teikti viešąsias prekes ir paslaugas.
• Garantuoti ekonominį saugumą.
• Stabilizuoti ekonomiką.

Valstybė kaip teisėjas

 Sukuria įstatymus, kurie gina privačią nuosavybę ir garantuoja jų laikymąsi.

Rinkos pačios taisyklių nenustato, neapibrėžia, kas yra privati nuosavybė ir jos nesaugo. Nesant aiškių ir garantuotų teisių į nuosavybę, žmonės gali laisvai mainytis rinkose.

Pavyzdžiui, jeigu teisė į nuosavybę nebūtų ginama, žmonės visą laiką būgštautų, jo

og kas nors ateis ir atims jų turtą. Nebūtų akstino rūpintis savo ištekliais ar į juos investuoti.
 Tvarko išorinius kaštus ir įvertina naudą.

Valstybei paliekamas išorinių kaštų ir naudos tvarkytojos vaidmuo. Išoriniai kaštai susidaro tada, kai žmonėms priimant sprendimus, jie netenka atlyginti visų alternatyviųjų kaštų, kurie susiję su žmonių pasirinkimu. Dalį jų prieš savo valią prisiima kiti. Kadangi sprendimus priimantiems žmonėms šie kaštai praslysta pro šalį, todėl ekonomistai juos ir vadina išoriniais kaštais.

Įsivaizduokime situaciją: sausojo cheminio drabužių valymo įmonė gali chemikalais teršti orą. Dėl to aplinkinių rajonų gyventojai kvėpuoja užterštu oru. Tai yra jų kaštai. Pati įmonė greičiausiai net nepagalvojo apie šiuos kaštus esant ir ne todėl, kad jos savininkui tai rūpėtų. Jis neturi informacijos apie šių kaštų dydį ir įmonė neįvertina švaraus oro kainos, neįtraukia jos į savo paslaugų kainą.

Rinkoms nekreipiant dėmesio į šiuos kaštus, to imtis gali valstybė ir priversti juos tuos kaštus užkrauti ant kitų žmonių pečių. Pavyzdžiui: valstybė gali apmokėti kiekvieną išmestų į orą teršalų tūrio vienetą. Šitaip drabužių valytojui būtų pranešta apie taršos kaštus, jis arba padidintų valymo paslaugų kainas, arba ieškotų būdų mažinti išmetamų teršalų kiekį.
 Skatina konkurenciją rinkose.

Laisvoji verslininkystė ne visada gali garantuoti sąžiningą konkurenciją. Kas bus, jei tam tikroje rinkoje veikiančios įmonės nutars tarpusavy nebekonkuruoti ir padidins kainas? Va
artotojų pasirinkimas bus ribojamas, o gamintojai nejaus vartotojų spaudimo, kuris juos verstų mažinti sąnaudas ir didinti gamybos efektyvumą. Tad buvo priimtas antimonopolinis įstatymas.

Lietuvos Seimas taip pat priėmė konkurencijos įstatymą, kuriame draudžiami įmonių susitarimai, mažinantys konkurenciją.

Ekonomistai nesutaria dėl to, kiek antimonopoliniams įstatymams pavyko pasiekti savo tikslų. Kaip kuriais atvejais įstatymai aiškiai užkirto kelią sutartinėms kainoms. Kitais atvejais dirbtinai sulaikė įmonių plėtrą. Trečiu atveju padėjo verslams net sumažinti konkurenciją.

ANTIMONOPOLINIAI ĮSTATYMAI

1. 1980 m. Šermano antimonopolinis įstatymas. Jis uždraudė monopolijų kūrimąsi, slaptus susitarimus kurti monopolijas bei „prekybos trukdymus“ Į draudžiamų veiksmų ratą pateko susitarimai dėl kainų, sukčiavimai, derantis dėl kainų ir rinkų pasidalijimas.
2. 1914 m. Kleitono įstatymas. Jis įrašytas į civilinį kodeksą, taigi nėra baudžiamosios teisės aktas. Jis draudžia kai kuriuos verslininkų veiksmus, tarp jų-skirtingų kainų nustatymą skirtingiems vartotojams, jei dėl to „sumažėtų konkurencija arba atsirastų galimybės susikurti monopolijai“.
3. 1914 m. Federacinės prekybos komisijos įstatymas. Šiuo įstatymu buvo įkurta Federacinė prekybos komisija, kuri rūpinosi antimonopolinių įstatymų veiksmingumu. 1938 m. priimtas Vilerio-Li įstatymas įgaliojo komisiją papildomai ginti visuomenę nuo melagingos ar klaidingos reklamos.
4. 1950 m. Silerio ir Kifoverio susiliejimus draudžiantis įstatymas. Pradžioje veikęs Kleitono įstatymas buvo taikomas tiktai „horizontaliesiems susijungimams“. Silerio ir Kifoverio įstatymas papildė jį ir išplėtė jo taikymą bet kokiam susijungimui, kuris „mažintų konkurenciją arba leistų sukurti monopoliją“

 Gina vartotojų teises.
Valstybė privalo saugoti vartotojų interesus. Ri

inkų panašių į tobuląją konkurenciją, beveik nebūna. Tai reiškia, kad gamintojai turi didesnę arba mažesnę rinkos galią. Jei taip, tai vartotojų interesų gali būti nepaisoma. Taigi valstybė, nustatydama standartus ir taisykles, taip gali ginti vartotojų interesus.

Valstybė kaip vadybininkas

Valstybės vaidmuo ekonomikoje pastebimas ir tuomet, kai reikia garantuoti ekonomikos sistemos stabilumą bei ekonominį saugumą. Tokie reiškiniai kaip nedarbas ir kainų augimas, didelė šalies gyventojų pajamų diferenciacija, gali tapti rimtų socialinių konfliktų priežastimi.
1. Užtikrina ekonominį stabilumą. Rinkos ekonomikos dalyviai-pirkėjai ir pardavėjai-sprendimus priima spontaniškai. Tai gali sukelti ūkio veiklos svyravimu, kurie reiškia didelius nuostolius tiek verslams, tiek namų ūkiams. Tokie ūkio veiklos svyravimai ekonomikos teorijoje yra vadinami verslo ciklais. Valstybė turi imtis priemonių sumažinti ekonomikos svyravimų amplitudę bei užtikrinti visišką gyventojų užimtumą, kainų stabilumą ir nuolatinį ūkio augimą. Valstybė tokias priemones turi-tai iždo (finansinės) ir pinigų politikos svertai. Sprendimus dėl mokesčių didinimo ar mažinimo, vyriausybės išlaidų dydžio priima Lietuvos Seimas. Pinigų politikos priemonės veika pinigų rinką ir per pinigų masę daro poveikį visai ekonomikai. Čia pagrindinis vaidmuo tenka šalies centriniam bankui- Lietuvos bankui,-kuris yra atskaitingas Seimui.
2. Garantuoja ekonominį saugumą. Kai rinkos ekonomika skirsto šalies pajamas, ji didžiausią dėmesį skiria asmenų darbo našumui. Turintys daugiau ar našesnių išteklių daugiau ir uždirba, nes daugiau pagamina. Taigi rinkos ekonomika nieko ar beveik nieko neskiria žmonėms, kurie negali dalyvauti kuriant šalies produktą. Šie žmonės yra ekonomiškai nesaugūs.

Valstybei patikėta pasirūpinti tokių žmonių ekonominiu saugumu. Tam vyriausybė rengia ir vykdo įvairias socialines programas:rūpinasi pensininkais, mažas pajamas gaunančiais piliečiais ir pan. Vyriausybė paskirsto lėšas tarp skirtingų gyventojų grupių pagal daugelį programų. Pavyzdžiui, dirbantys žmonės moka socialinio draudimo įmokas, o vyriausybė gautus pinigus skiria pensijoms mokėti.

Valstybė kaip ekonomikos sistemos dalyvis

Be teisėjo ir vadybininko funkcijų valstybė dalyvauja ekonomikoje kaip gamintojas ir vartotojas. Kaip vartotojos, valstybės institucijos ir valstybinės įmonės perka prekes ir paslaugas, reikalingas savo funkcijoms vykdyti. Valstybė, rūpindamasi šalies saugumu perka ginklus, lėktuvus, kitą karo techniką. Vietos valdžios institucijos tvarko kelius ir užtikrina miesto švarą. Dažniausiai visų išvardintų prekių ir paslaugų gamintojos yra privačios įmonės. Kartu valstybė pati teikia tam tikras paslaugas bei gamina prekes.

Valstybė teikia viešąsias prekes ir paslaugas.Rinkos ekonomika nekuria visų būtinų prekių ir paslaugų ne dėl to, kad negalėtų to padaryti, bet dėl to, kad tai yra nepelninga. Yra privačios prekės bei paslaugos ir viešosios. Pastarųjų gamyba užsiima valstybė.
Už privačiąsias prekes ir paslaugas reikia mokėti, nes vienam jas vartojant, kitam jų lieka mažiau. Viešosios prekės ir paslaugos yra teikiamos asmeniui nemokamai.

Vyriausybės sprendimai prieš rinkos sprendimus

Vyriausybė diktuodama savo sprendimus įsikiša į vartotojų ir gamintojų santykius. Štai keli pavyzdžiai, kai vyriausybės ir verslų priimami sprendimai skiriasi.
 Verslai uždirba didesnius pelnus, kai konkurencija mažesnė. Vyriausybė priima sprendimus, skatinančius konkurenciją.
 Rinkos jėgos motyvuoja gamintojus efektyviai tenkinti vartotojų poreikius, tikintis pelno. Pelnas yra lengvai išmatuojamas. Tuo tarpu teisingumas neturi vieno rodiklio kiekybei išmatuoti
 Verslai priversti taupiai naudoti išteklius, nes tai didina jų pelną. Vyriausybės sprendimus riboja biudžetas, tačiau biudžeto pajamų naudojimas nėra tas pats, kas išteklių naudojimas. Pasitaiko atvejų, kai valstybės biudžeto išlaidos grindžiamos politiniais, o ne ekonominiais sumetimais.
 Vartotojas, mokėdamas už produktą, pats tą produktą ir vartoja. Mokesčių mokėtojai moka ir už tas prekes bei paslaugas, kurių jie tiesiogiai nevartoja
 Vartotojas pats gali priimti sprendimą pirkti ar nepirkti prekių ar paslaugų. Valstybės sistema priverčia paklusti daugumos sprendimui. Jei asmuo arba įmonė nesutinka su kolektyviai priimtais sprendimais, jie vis tiek privalo tuos sprendimus vykdyti.

Taigi vyriausybė atlieka svarbų vaidmenį šalies ekonomikoje.

Pagrindiniai uždaviniai:

1. Ekonominio vystymosi subalansuotumas
2. Ekonominio augimo skatinimas
3. Aukšto užimtumo ir žemo nedarbo lygio palaikymas
4. Infliacijos stabdymas
5. Nacionalinės valiutos stabilumo užtikrinimas
6. Užsienio ryšių palaikymas ir reguliavimas

INSTRUMENTAI

Fiskaliniai Monetariniai

Valstybės manipuliavimas pajamomis ir išlaidomis. Pinigų pasiūlos pakitimas.

Valstybės biudžetas

Visų pirma, biudžetas-tai valstybės ar vietinio valdžios organo, finansiškai savarankiškų įstaigų, įmonių, organizacijų pajamų ir išlaidų sąmata nustatytam laikui.

Kaip žmonės sudarinėja savo asmeninius biudžetus, taip ir kiekviena vyriausybė rengia savo finansų planą-biudžetą, kuriame parodomos kitais finansiniais metais laukiamos pajamos ir išlaidos. Jei laukiamos pajamos būna lygios išlaidoms, sakoma, kad biudžetas yra subalansuotas, jei pajamos viršija išlaidas, jų skirtumas vadinamas pertekliumi. Kai išlaidos viršija pajamas, jų skirtumas vadinamas deficitu.
Lietuvos Respublikos biudžeto struktūrą sąlygoja valstybės sandara ir administracinis teritorinis suskirstymas. Lietuvos biudžeto sistemą sudaro:
o Lietuvos Respublikos biudžetas (vadinamas valstybės biudžetu)
o Vietos savivaldybių biudžetai

Vietos savivaldybių biudžetai skirstomi į aukštesnės ir žemesnės pakopų savivaldybių biudžetus. Aukštesnės pakopos savivaldybės biudžetus sudaro rajonų (apskričių) ir Respublikos miestų biudžetai, o žemesnės pakopos-apylinkių ir gyvenviečių biudžetai. Valstybės biudžetas kartu su savivaldybių biudžetais sudaro nacionalinį biudžetą.

Nacionalinio biudžeto pajamos ir išlaidos , palygintos su BVP (tūkst. Lt ir %)

1998 m.
Pajamos 8237475 21.5
Išlaidos 8612429 22.5

1999 m.
Pajamos 9377765 21.8
Išlaidos 9915567 23.1

2000 m.
Pajamos 8983600 21.7
Išlaidos 9108723 21.4

Šis biudžetas yra pats paprasčiausias pavyzdys, kaip galima susikurti ir apskaičiuoti savo bei labai mažos firmos biudžetą.

Jono Jonaičio asmeninis biudžetas:

Sausis Vasaris Kovas Balandis
Santaupos 200.00 300.00 330.00 679.00
Atlyginimas 580.00 580.00 589.00 580.00
Tėvai 150.00 180.00 150.00 180.00
Paskola 400.00 0.00 400.00 0.00
Viso pajamų 1130.00 760.00 1139.00 760.00
Maistas 230.00 200.00 260.00 250.00
Pramogos 400.00 150.00 180.00 120.00
Pragyvenimas 400.00 380.00 350.00 382.00
Viso išlaidų 13030.00 730.00 790.00 752.00
Likutis 300.00 330.00 679.00 687.00

Sudaryti valstybės biudžetą yra daug sudėtingiau. Taigi kaip yra sudaromas Lietuvos biudžetas?

Pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymą, valstybės biudžeto projekto sudarymu rūpinasi Lietuvos Vyriausybė.Vyriausybės biudžeto projektą rengia Finansų ministerija. Biudžeto prognozavimas prasideda įvertinus bendrą makroekonomikos aplinką. Tai pirmiausia BVP, infliacijos, darbo jėgos, nedarbo, darbo užmokesčio ir kitų rodiklių analizė.
Lietuvos Vyriausybė, apsvarsčiusi Valstybės biudžeto projektą, teikia jį Lietuvos Respublikos Seimui. Šis biudžetas patvirtinamas ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki biudžetinių metų pradžios.
Norint žinoti, kaip sudaromas Lietuvos Respublikos biudžetas, reikia išsiaiškinti, kam valdžia išleidžia pinigus ir iš kur valstybė jų gauna?

Lietuvos Respublikos nacionalinis biudžetas 2000 m.

(tūkst. Lt) (%)
Pajamos 8983600 100
Pajamų ir pelno mokesčiai 2937222 32.7
Fizinių asmenų pajamų mokestis 2576394 28.7
Juridinių asmenų pelno mokestis 360828 4.0
Nekilnojamo turto mokesčiai 244457 2.7
Žemės mokestis 18797 0.2
Žemės nuomos mokestis 47452 0.5
Nekilnojamo turto mokestis 178210 2.0
Vidaus prekių ir paslaugų mokestis 4784873 53.3
PVM 3466514 38.6
Akcizai 1318359 14.7
Tarptautiniai prekybos sandorių mokesčiai 192611 2.1
Kiti mokesčiai 214759 2.4
Pajamos už eksploatuojamą valstybės turtą 315872 3.5
Lietuvos banko likutinis pelnas 60252 0.7
Mokestis už valstybės gamtos išteklius 25795 0.3
Palūkanos už valstybės kapitalo naudojimą 7619 0.1
Palūkanos už biudžeto depozitus 16058 0.2
Dividendai už akcijas 32680 0.4
Palūkanos už paskolas ūkio subjektams 172523 1.9
Pajamos iš baudų ir konfiskacijos 45623 0.5
Kitos pajamos 243708 2.7
Išlaidos 9108723 100.0
Ekonomikai 1115847 12.3
Butų ir komunalinis ūkis 273762 3.0
Kuro ir energijos tiekimo paslaugos 90797 1.0
Žemės ūkis,miškininkystė,žuvininkystė, veterinarija 469908 5.2
Mineralinių išteklių gavyba, pramonė, statyba 38920 0.4
Transportas ir ryšiai 166265 1.8
Kita ekonominė veikla 76195 0.8
Socialinei sferai 4769066 52.4
Švietimas 2787578 30.6
Sveikatos apsauga 562157 6.2
Socialinė apsauga, globa, rūpyba 1023648 11.2
Sveikatingumas, reakreacija, kultūra 395683 4.3
Kitoms valstybės funkcijoms 3223810 35.4
Bendrosios valstybės paslaugos 760955 8.4
Krašto apsauga 494274 5.4
Viešoji tvarka, visuomenės apsauga 973069 10.7
Išlaidos, nepriskirtos pagrindinių funkcijų grupėms 995512 10.9

Štai ką mąsto Lietuvos elitas apie valstybes biudžetą ir valdžios funkcijas

Remigijus Šimašius
LLRI teisės ekspertas
1999 sausis

Elitas – už valdžios mažinimą

Lietuvos laisvosios rinkos instituto atlikta Lietuvos elito apklausa rodo, jog Lietuvos elitas pritaria mažesniam valdžios kišimuisi į ekonomiką. Net 91.9 procentai Lietuvos elito nepritarė absoliučiam valstybiniam sektoriui bei valstybiniam reguliavimui, teigdami, kad jis turi būti nuosaikus arba nykstantis. Netgi Lietuvos Demokratinės Darbo partijos ir Lietuvos Socialdemokratų partijos rėmėjai nelinkę valstybei suteikti galių dalyvauti ekonomikoje ar ją reguliuoti. Tendenciją patvirtina ir tai, kad 77.3 procento elito mano, jog reikia apriboti dabartines valstybės funkcijas.

Iš principo taip, bet.

Atrodytų, jog šie skaičiai rodo bręstančius esminius pokyčius mažinant valdžios įtaka. Deja, pasiryžimas dažniausiai nėra toks akivaizdus, kai kalbama apie konkrečių sričių finansavimą iš biudžeto. Daugiau nei pusė apklaustųjų teigia, jog reikia nekeisti ar netgi didinti butų ir komunalinio ūkio, kuro ir energijos tiekimo, žemės ūkio, žuvininkystės ir miškininkystės, transporto ir ryšių, kitos ekonominės veiklos biudžetini finansavimą. Tik 2.6 procento atsakiusiųjų mano, kad reikia naikinti arba mažinti biudžetinį sveikatos apsaugos finansavimą, 3.4 % – socialinės apsaugos ir rūpybos, 1.8% – švietimo, 10.9 % – sveikatingumo, rekreacijos ir kultūros. Net 64.3% procento elito mano, kad finansavimą iš biudžeto apskritai reikia didinti arba jo nemažinti. Tokia nuostata, žinoma, visiškai nesusijusi su prieš tai išsakyta nuomone mažinti valstybės funkcijas, tam pritaria net 77.3 procento elito.

Su valstybinio reguliavimo mažinimo nuostata nesiderina ir pareikšta nuomonė apie valstybės veiklą atskirose srityse. Apie 70 procentu apklausos dalyvių teigia, jog valstybės “turi” arba “iš dalies turi” užtikrinti materialinę žmonių gerovę bei apginti Lietuvos rinką nuo užsienio konkurencijos. Taip paaiškėja, kodėl dažnai skelbiamas “laisvos rinkos” principas Lietuvoje “sugyvena” tiek su naujų biurokratinių barjerų įvedimu, tiek su mokesčių didinimu.

Šiuo metu Lietuvoje plėtojamas valstybės paramos verslui mechanizmas. Remiami beveik visi: eksportuotojai, smulkieji verslininkai, ūkininkai, vietos gamintojai, bankai ir t.t. 54.5 procento elito pritaria galimybei teikti tokią paramą (tai nereiškia, kad pritariama bet kokiai dabar teikiamai paramai), 39 procentai nepritaria šiai galimybei. Taigi, didžioji aukštuomenės dalis mano, jog valdžia neturėtų remti verslo, todėl tikėtina, kad sprendžiant teikti ar neteikti paramą , elito daugumos nuomonė būtų neigiama. Didžioji dalis apklaustųjų, pritarusių verslo rėmimui – mokslininkai ir politikai (58.8 ir 58.3 procento), t. y. net daugiau nei patys verslininkai (53.2 procento). Ar tik tai nereiškia, kad politikai tokiu būdu “tiesdami ranką” verslui persistengė, o paklausa tarp pačių verslininkų gimė dėl įkyrios pasiūlos?

Atsakant į klausimą, kaip reikėtų keisti biudžeto išlaidas, išaiškėja, kad visoms profesinėms grupėms priklausantys asmenys pateikė labai panašius atsakymus. Atsakant į klausimą, ar turi valdžia užtikrinti materialinę žmonių gerovę bei apginti Lietuvos rinką nuo konkurencijos, profesinių grupių nuomonių skirtumų taip pat negalima pastebėti. Tai paneigia ilgai gyvavusį mitą, kad verslininkai yra lanksčiausia visuomenės grupė, o valstybės tarnautojai – nelanksčiausia visuomenės dalis. Laisvos rinkos vertybės priimtinos ne tik verslininkams, kaip dažnai bandoma teigti, bet ir visiems kitiems visuomenės sluoksniams, bent jau kalbant apie elitą.

Ko tikėtis?

Lietuvos elitas, net pripažindamas, kad valdžios funkcijas reikia apriboti, nepakankamai pasitiki rinka, jos galimybe surasti sprendimus, o deklaruojami siekiai atrodo neįgyvendinami arba įgyvendinami “kada nors”. Ne tik elito apskritai, bet ir jokios jo profesinės ar palaikančiųjų partijas grupės dauguma nelinkusi atsisakyti nei valdžios rūpinimosi žmonių gerove, nei protekcionizmo. Tačiau neverta pamiršti, kad demokratinėje visuomenėje tik po lūžio vyraujančioje retorikoje galima sulaukti permainų realiame gyvenime. Lūžis retorikoje yra įvykęs – greta senųjų abejonių rinkos struktūra atsirado aiški nuostata, kad valdžia jau parodė, ką moka ir turi ateiti laikas laisvai privačiai iniciatyvai. Aiški nuostata už valdžios įtakos mažinimą, tikėtina, duos lauktų teigiamų rezultatų.

Iš lentelės galima matyti, kam valstybė skiria daugiausiai išlaidų ir iš ko gauna daugiausia pajamų.

Valstybė kaip ekonomikos sistemos dalyvis vykdo ir ekonominę funkciją, kuriai vykdyti lėšos skiriamos iš biudžeto. Tai garantuoja gyvybiškai svarbių Lietuvos ūkio šakų plėtrą.

Jei valstybė turi išlaidų, ji privalo turėti ir pajamų. Valstybės pajamas sudaro įvairūs mokesčiai, kuriuos valstybei moka jos gyventojai ir įmonės.

Pagrindiniai mokesčiai į Lietuvos nacionalinį biudžetą yra šie:

 Fizinių asmenų pajamų mokesčiai
 Juridinių asmenų pelno mokesčiai
 Pridėtinės vertės mokestis ir akcizai
 Nekilnojamo turto mokestis
 Kelių mokestis

Čia tik patys svarbiausi mokesčiai, valstybė renka ir kitus mokesčius.

Visi mokesčiai skirstomi į proporcinius, progresinius ir regresinius.
Esant proporciniam mokesčiui, žmogus, gaunantis 15000 litų pajamas per metus, mokėtų pagal tą patį mokesčių tarifą, kaip ir gaunantis 5000 litų per metus. Proporcinis mokestis dar yra vadinamas lygiuoju mokesčiu. Progresinis mokestis priešingai-kuo daugiau žmogus uždirba pajamų, tuo didesnę dalį jis sumoka mokesčių. Tarkime, kad 5000 lt per metus gaunantis žmogus moka 20 % pajamų mokestį, o 15000 lt per metus gaunantis žmogus moka 40 % pajamų mokestį. Taigi pajamoms didėjant vienu greičiu, mokestis didėja kitu greičiu.
Be proporcinių ir progresinių mokesčių dar yra ir regresiniai. Taikant šį mokestį didesniu tarifu apmokestinamos mažesnės pajamos ir mažesniu- didesnės. Tokio mokesčio pavyzdžiu galėtų būti pridėtinės vertės mokesčiai. Kiekvieną kartą, kai perkamos prekės, vartotojas sumoka ir pridėtinės vertės mokestį, nes pastarasis įskaičiuojamas į prekės kainą. Tarkime Jonas uždirba 1000 lt per mėnesį, o Jurgis 2000 lt per mėnesį, abu jie susitiko parduotuvėje, kurioje prekiaujama šaldytuvais. Dar daugiau, jie išsirinko tą patį „Snaigės“ šaldytuvą, kainuojanti 1200 lt 18% arba 126 lt šaldytuvo kainos- tai jau gerai žinomas pridėtinės vertės mokestis. Nuo Jono pajamų tai sudaro 21.6%, o nuo Jurgio tik 10.8%. taigi mažesnes pajamas gaunančiam Jonui teks didesnė mokesčio našta, nei Jurgiui, kurio pajamos yra didesnės.

Biudžeto deficitas ir valstybės skola

Lietuvos biudžetas yra deficitinis, nes jo pajamos mažesnės už išlaidas. Biudžeto deficitas yra valstybės vidaus skolos dalis. Ekonomistai nesutaria, kokias išlaidas dar reikėtų priskirti vidaus skolai. Dėl to yra siūlomos skirtingos vidaus skolos skaičiavimo metodikos. Skaičiuojant pagal Lietuvos finansų ministerijos metodiką, vidaus skola 2001 m. gegužės mėnesį buvo 10893.0 mln. Lt. Kai kurie ekonomistai tvirtina, jog protingai tvarkoma valstybės skola gali skatinti ekonomikos plėtotę. Kiti sako, kad valstybės skolos yra našta visiems.

Biudžeto deficito ir valstybės skolos kritika

Žinome, kad valstybės biudžetą sudaro dvi dalys: pajamos ir išlaidos. Jei pajamų suma lygi išlaidoms, tai biudžetas subalansuotas. Jei pajamos viršija išlaidas, turime perteklinį biudžetą. Bet jei pajamos mažesnės už išlaidas – deficitinis biudžetas. Daugelio valstybių biudžetai yra deficitiniai. Ne visi ekonomistai pritaria deficitiniams biudžetams. Suprantama, kad jei valstybės išlaidos viršija jos pajamas, reikia rasti šaltinius šiam skirtumui padengti. Pirmiausia valstybė gali skolintis iš savo gyventojų, išleisdama valstybės paskolos obligacijas. Tuomet komerciniai bankai, privačios įmonės juo perka ir taip kredituoja valstybę. Kitas būdas biudžeto deficitui padengti – pinigų emisija (spausdinimas). Abu būdai gali sukelti reiškinius, kuriuos ekonomistai vertina kaip ekonomikai nepalankius. Štai kodėl:
1. Didelis deficitas gali padidinti palūkanų normą. Deficitui dengti vyriausybė skolinasi iš tų pačių šaltinių, iš kurių skolinasi ir verslai: iš bankų, akcinių bendrovių ir užsienio kreditorių. Paskolos kaina niekuo nesiskiria nuo kitų kainų. Jei vyriausybės skolinimasis smarkiai padidins lėšų paklausą, gali padidėt ir jų kaina.
2. Deficitas ir privačios investicijos. Vyriausybė skolindamasi pinigų savo biudžeto deficitui dengti konkuruoja su privačiais verslais dėl investicijų ir atima iš įmonių galimybę gauti šias lėšas investuoti į verslo plėtotę. Mažesnės investicijos į gamyklas ir įrengimus reiškia ir mažiau darbo vietų. Dėl mažesnių investicijų lėčiau didėja ir darbo našumas, todėl sulėtėja visa ūkio veikla.
3. Deficitas ir infliacija. Jei valstybė prispausdina pinigų biudžeto deficitui padengti ar skoloms grąžinti, pinigų masė gali didėti greičiau, negu didėja prekių ir paslaugų pasiūla. O tai sukelia infliaciją.

Akivaizdu, kad biudžeto deficito ir vidaus skolos mažinimo problema yra aktuali visoms vyriausybėms. Dabartiniu metu Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad biudžeto deficito nepavyks išvengti tol, kol nebus tinkamai sutvarkytas mokesčių valdymas bei kontrolė. Ne paslaptis, kad yra verslo įmonių, kurios vengia mokėti mokesčius ir nuslepia dalį savo pajamų nuo valstybės. Jų nesumokėti mokesčiai didina biudžeto deficitą, perkelia mokesčių naštą ant kitų žmonių pečių.

Naudota literatūra:

• Gediminas Davulis „Ekonomikos teorija“
• Marija Jėčiuvienė (Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija) „Ekonomikos loginės- struktūrinės schemos“
• Broniu Martinkus, Vytautas Žilinskas „Ekonomikos pagrindai“
• Lietuvos Junior Achievement „Ekonomika ir verslas“
• Klasas Mellanderis „Apples & Oranges”
• Tarybų Lietuvos enciklopedija

Leave a Comment