Lietuvos biudžetas

c Turinys

1.1 Fiskalinės politikos esmė ir tikslai 31.2 Subalansuotas biudžetas 41.3. Biudžeto perteklius ir deficitas 51.3.1. Skolos sumažinimas prieš biudžeto perteklių 51.3.2. Skolinimasis prieš naujų pinigų išleidimą 51.4. Iždo vekseliai ir vyriausybės obligacijos 6Literatūra 6 1.1 Fiskalinės politikos esmė ir tikslaiFiskalinė politika – biudžetinės politikos dalis, susijusi su valstybinio biudžeto pajamų formavimu, remiantis mokesčiu sistema.Supratimas, kad fiskaliniai vyriausybės veiksmai gali turėti svarbu stabilizuojantį ekonomikos poveikį, pradėjo populiarėti 30-ųjų metų Didžiosios depresijos periodu. Skiriant tokį dėmesį fiskaliniams metodams, svarbiausią vaidmenį suvaidino keinsistų užimtumo teorija.Pagrindinis fiskalinės politikos tikslas yra nedarbo arba infliacijos panaikinimas.Kai egzistuoja nuosmukis (paklausos sumažėjimas), reikalinga ekspansinė (ekonominės plėtros) fiskalinė politika. Ją sudaro didėjančios vyriausybės išlaidos arba mažesni mokesčiai, arba jų kombinacija. Kitaip tariant, jei biudžetas būtu subalansuotas iš pat pradžių, fiskalinė politika turėtų judėti vyriausybės biudžeto deficito kryptimi nuosmukio metu.Atvirkščiai, kada egzistuoja paklausos sąlygojama infliacija (demand- pull inflation), reikalinga restrikcinė (ribojanti) fiskaline politika. Ji susideda iš mažėjančiu vyriausybės išlaidų arba didesnių mokesčių, arba jų abiejų kombinacijos. Kitaip tariant, fiskalinė politika judėtų palankia pasiūlai vyriausybės biudžete kryptimi, kai ekonomika susidurtu su infliacijos kontroliavimo problema.Beje, restrikcinė fiskalinė politika susiduria su dideliais politinio realizavimo sunkumais, įvairios visuomenės grupės kovoja už maksimalią nacionalinio produkto dalį, biudžetinės įstaigos ir valdininkai visokiais būdais priešinasi, kad jų darbo baras nebūtu sumažintas. Todėl „aukomis” dažniausiai tampa grupuotės, neturinčios didelio politinio svorio (menkai atstovaujamos parlamente, jų lobizmo galimybės ribotos ir pan.). Kitos grupės pajėgia išsikovoti, kad biudžeto išlaidos būtu padidintos jų naudai.

Kaip matome, fiskalinė politika yra ne kas kita, kaip biudžeto politika Jos bene pagrindinis klausimas yra biudžeto balansas.Biudžetas — tai ataskaita, kuri rodo: 1. praėjusių metų valstybės pajamas ir išlaidas,2. planuojamas (numatomas) pajamas ir išlaidas kitais metais.Jei vyriausybė nori paveikti visuminę paklausų ir sušvelninti paklausos kitimo sukeltą nacionalinio produkto gamybos cikliškumą, ji turi formuoti deficitinį arba perteklinį biudžetą, priklausomai nuo situacijos. Pvz., jeigu vyriausybė nori sumažinti nedarbą, padidindama visuminę paklausą prekėms ir paslaugoms, ji privalės tyčia išleisti daugiau nei gauti pajamų iš mokesčių sistemos. Kitaip tariant, ji sieks sukurti biudžeto deficitą. Tokiu būdu vyriausybė padidins ekonomikos perkamąją galią apskritai. Biudžeto deficitas turės būti padengtas skolinimusi.O jeigu vyriausybė nori sumažinti visuminę paklausą prekėms ir paslaugoms, bijodama infliacijos, ji sieks biudžeto pertekliaus, t.y. išleisti mažiau savo pajamų, gautų iš mokesčių. Tai sumažins ekonomikos perkamosios galios lygį apskritai.Biudžeto balansas — tai skirtumas tarp visų vyriausybės pajamų ir visu jos išlaidų. Skirtingai nuo vyriausybės išlaidų prekėms ir paslaugoms kaip visuminės paklausos elemento, biudžete vyriausybės išlaidoms priskiriami tiek vyriausybės pirkimai, tiek jos daromi piniginiai išmokėjimai (transferinės išmokos) tam tikrų kategorijų asmenims.Biudžeto balansas gali būti trejopas: 1. Subalansuotas biudžetas — kai jo pajamos lygios išlaidoms. 2. Biudžeto perteklius – lėšų kiekis, kuriuo valstybės pajamos viršija išlaidas. 3. Biudžeto deficitas – lėšų kiekis, kuriuo valstybės išlaidos viršija pajamas.1.2. Subalansuotas biudžetasSubalansuotas (visiško užimtumo) biudžetas rodo, koks būtų biudžeto deficitas ar perteklius, jeigu metus laiko ekonomika funkcionuotų visiško užimtumo sąlygomis. Visiško užimtumo biudžetas yra daug svarbesnis fiskalinės vyriausybės politikos rodiklis nei faktinis biudžeto deficitas arba perteklius. Visiško užimtumo biudžeto multiplikatorius parodo, kad lygūs mokesčių (T) ir vyriausybės išlaidų (G) prieaugiai sukelia pusiausvyros BNP augimą vyriausybės išlaidų ir mokesčių dydžiu. Pvz. G ir T augimas iki 20 mln.Lt didina BNP a…ugimą 20-čia mln. Jei G ir T kartu padidėtų l 0-čia mln., BNP atitinkamai pakiltų l0-čia milijonų. (žr.1 schema)
Savaiminė stabilizacija – t.y, mokesčių varijavimas proporcingai BNP – sudaro galimybę naudoti einamojo biudžeto pertekliaus ar deficito duomenis kaip vyriausybės fiskalinės padėties rodiklį (indeksą). Iliustruoti tai būtų galima taip. Tarkim, kad ekonomika yra visiško užimtumo BNP1 taške ir, kaip mes pastebėjome, biudžetas subalansuotas. Dabar tarkim, kad metų laikotarpiu C arba I, arba E sumažinamas, tuo nukeliant gamybos nuosmukį iki BNP3. Taip pat priimkime prielaidą, kad vyriausybė nesiima jokių diskretinių fiskalinių veiksmų. Tokiu būdu G ir T linijos atsiranda tokiose pozicijose kaip parodyta 1 schemoje. Aišku, kad kai ekonomika juda link BNP3, sumažinami mokesčiai ir, nesikeičiant vyriausybės išlaidoms, atsiranda deficitas. Bet šis ciklinis deficitas nėra fiskalinių anticiklinių vyriausybės veiksmų rezultatas, greičiau tai šalutinis fiskalinio sąstingio, kuris iššauktas ekonominio nuosmukio, produktas.Kai nacionalinis produktas didėja nuo BNP link BNP2, vyriausybės biudžetas savaime krypsta į perteklių. Tai sulėtina grynųjų pajamų bei asmeninio vartojimo didėjimą, taip pat ir ekonominį augimą. Priešingai, biudžetas savaime tampa deficitinis nuosmukio laikotarpiais, kai nacionalinis produktas mažėja nuo BNP link BNP3. Vyriausybės deficitas padeda išlaikyti dideles grynąsias pajamas bei vartojimą ir todėl sumažina nuosmukį.

1 schema. Savaiminė stabilizacijaPagrindinė idėja yra ta, kad buvo manipuliuojama mokesčiais ir išlaidomis, vertinant ankstesnius biudžeto pertekliaus ir deficito duomenis. Konkretus biudžeto perteklius ar deficitas atspindi ne tik galimus sprendimus dėl išlaidų ar mokesčių (kaip parodyta G ir T linijų išsidėstymu schemoje), bet ir pusiausvyros BNP lygį (t.y. tašką horizontalėje, kuriame esamu momentu atsidūrusi ekonomika). Vadinasi, mokesčiai varijuoja proporcingai BNP. Pagrindinė biudžeto deficito ar pertekliaus lyginimo 1-ais ar 2-ais metais problema yra ta, kad BNP dydis gali būti kiekvienais metais visiškai skirtingas. Ekonomistai išsprendė šią problemą, įvesdami visiško užimtumo biudžeto sąvoką Kaip jau minėjome, visiško užimtumo biudžetas rodo, kokie būtu federaliniai biudžeto pertekliai ar deficitai, jeigu ekonomika metų laikotarpiu būtų visiško užimtumo.1.3. Biudžeto perteklius ir deficitas

Turint tam tikro dydžio biudžeto deficitą, ekonominės plėtros efektas priklausys nuo deficito finansavimo metodu. Analogiškai, esant tam tikram pertekliaus dydžiui, defliacinis poveikis priklausys nuo jo dislokacijos (išdėstymo). Taigi panagrinėsime, kokių veiksmų turėtų imtis vyriausybė, esant biudžeto pertekliui ar deficitui.1.3.1. Skolos sumažinimas prieš biudžeto pertekliųPaklausos sąlygojama infliacija reikalauja vyriausybinių fiskalinių veiksmų, kurie gali suformuoti biudžeto perteklių. Bet antiinfliacinis tokio poveikio efektas priklauso nuo to, kaip vyriausybė jį naudos.l. Skolos sumažinimas. Kai vyriausybė turi neapmokėtą skola, logiška, kad ji turėtų naudoti perteklių skolai sumažinti. Tačiau taip gali būti sumažintas ir antiinfliacinis poveikis. Išpirkdama įsiskolinimus, vyriausybė perduoda savo perteklines pajamas (gautas iš mokesčių) atgal į pinigų rinką, taip sukeldama palūkanų kritimą ir tokiu būdu skatindama investicijas ir vartojimą. antiinfliacinis poveikis. Išpirkdama įsiskolinimus, vyriausybė perduoda savo perteklines pajamas (gautas iš mokesčių) atgal į pinigų rinką taip sukeldama palūkanų kritimą ir tokiu būdu skatindama investicijas ir vartojimą. 2. Rezervavimas. Iš kitos pusės, vyriausybė gali pasiekti didesnį antiinfliacinį poveikį paprasčiausiai išimdama šias perteklines sumas, taip pristabdant bet kokį jų tolesnį naudojimą Tai reiškia, kad vyriausybė išima kai kurių dydžių perkamąją galią iš bendro išlaidų ir pajamų srauto ir rezervuoja ją. Jei perteklinės pajamos (gautos iš mokesčių) vėl neįsilieja į ekonomiką, tai reiškia, kad nėra galimybės išleisti nors dalį biudžeto pertekliaus, t.y. nelieka jokiu šansų, kad šie ištekliai sukurs infliacinį poveikį. Taigi darome išvadą, kad visiškas biudžeto pertekliaus išėmimas yra labiau stabdantis antiinfliacinis veiksnys, negu šių lėšų panaudojimas vyriausybinės skolos sumažinimui.1.3.2. Skolinimasis prieš naujų pinigų išleidimąYra du skirtingi būdai, kuriais vyriausybė gali finansuoti deficitą:
1. Skolindamasi iš privačiu gyventoju, t.y. parduodama obligacijas ar iždo vekselius (apie juos kalbėsim tolesniame tekste) 2. Spausdindama naujus pinigus. Poveikis visuminėms išlaidoms abiem atvejais skirtingas.l. Skolinimasis. Jei vyriausybė eina į pinigų rinką ir skolinasi, kartu ji pradeda konkuruoti su privačiais paskolininkais dėl finansinių lėšų. Ši papildoma lėšų paklausa sukelia lygiavertį palūkanų normos augimą. Mes žinom, kad investicinės išlaidos atvirkščiai proporcingos palūkanų normai. Taigi vyriausybės skolinimasis darys įtaką palūkanų normos augimo tendencijai ir tokiu būdu „išstums” kai kuriu privačių investitorių išlaidas ir jautrias palūkanų dydžiui vartotojų išlaidas.2. Pinigų leidimas. Jei deficitinis biudžetas yra finansuojamas išleidžiant naujus pinigus, privačių išlaidų išstūmimo galima išvengti. Vyriausybės išlaidos gali didėti neveikdamos investicijų ar vartojimo. Darome išvadą, kad naujų pinigų leidimas yra geresnis deficitiniu išlaidų finansavimo būdas, negu skolinimasis.1.4. Iždo vekseliai ir vyriausybės obligacijosIždo vekseliai yra vyriausybės pasižadėjimas sumokėti vekselio savininkui nurodytą vekselyje sumą, praėjus paprastai 91 dienai nuo vekselio išdavimo. Iždo vekselius perkant, palūkanos diskontuojamos kainoje, t.y, vekselis parduodamas už nominalių kainą, atėmus iš jo faktiškai esančią tuo metu palūkanų normą.Vyriausybės obligacijos taip pat yra vyriausybės pasižadėjimas sumokėti nurodytą sumą ateityje. Skirtumas tarp jų tas, kad obligacijos yra ilgo laikotarpio vertybiniai popieriai, o jų išpirkimo terminas gali būti nustatytas iki 25 metų. Priešingai negu iždo vekseliai, obligacijos yra parduodamos pagal jų nominalią vertę, o jų savininkai kasmet gauna sumą, atitinkančią nustatytą toms obligacijoms fiksuotą palūkanų normą. Iždo vekseliai ir vyriausybės obligacijos platinami per specialius tarpininkus, obligacijos gali būti perkamos ir parduodamos fondų biržoje. Literatūra
1. Thomas Mayer, James Stuart ir kt., “Pinigai, bankai ir ekonomika”, V.: Alma littera., 19952. L. Šečkutė, S. Zaicev ir kt., “Ekonomikos teorijos pagrindai”., K.: Smaltija, 1999 3. Gediminas Dubauskas “Tarptautiniai finansai”, V.: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2002.

c Turinys

1.1 Fiskalinės politikos esmė ir tikslai 31.2 Subalansuotas biudžetas 41.3. Biudžeto perteklius ir deficitas 51.3.1. Skolos sumažinimas prieš biudžeto perteklių 51.3.2. Skolinimasis prieš naujų pinigų išleidimą 51.4. Iždo vekseliai ir vyriausybės obligacijos 6Literatūra 6

Lietuvos biudžetas, jo sudarymas ir naudojimas

1.1 Fiskalinės politikos esmė ir tikslaiFiskalinė politika – biudžetinės politikos dalis, susijusi su valstybinio biudžeto pajamų formavimu, remiantis mokesčiu sistema.Supratimas, kad fiskaliniai vyriausybės veiksmai gali turėti svarbu stabilizuojantį ekonomikos poveikį, pradėjo populiarėti 30-ųjų metų Didžiosios depresijos periodu. Skiriant tokį dėmesį fiskaliniams metodams, svarbiausią vaidmenį suvaidino keinsistų užimtumo teorija.Pagrindinis fiskalinės politikos tikslas yra nedarbo arba infliacijos panaikinimas.Kai egzistuoja nuosmukis (paklausos sumažėjimas), reikalinga ekspansinė (ekonominės plėtros) fiskalinė politika. Ją sudaro didėjančios vyriausybės išlaidos arba mažesni mokesčiai, arba jų kombinacija. Kitaip tariant, jei biudžetas būtu subalansuotas iš pat pradžių, fiskalinė politika turėtų judėti vyriausybės biudžeto deficito kryptimi nuosmukio metu.Atvirkščiai, kada egzistuoja paklausos sąlygojama infliacija (demand- pull inflation), reikalinga restrikcinė (ribojanti) fiskaline politika. Ji susideda iš mažėjančiu vyriausybės išlaidų arba didesnių mokesčių, arba jų abiejų kombinacijos. Kitaip tariant, fiskalinė politika judėtų palankia pasiūlai vyriausybės biudžete kryptimi, kai ekonomika susidurtu su infliacijos kontroliavimo problema.Beje, restrikcinė fiskalinė politika susiduria su dideliais politinio realizavimo sunkumais, įvairios visuomenės grupės kovoja už maksimalią nacionalinio produkto dalį, biudžetinės įstaigos ir valdininkai visokiais būdais priešinasi, kad jų darbo baras nebūtu sumažintas. Todėl „aukomis” dažniausiai tampa grupuotės, neturinčios didelio politinio svorio (menkai atstovaujamos parlamente, jų lobizmo galimybės ribotos ir pan.). Kitos grupės pajėgia išsikovoti, kad biudžeto išlaidos būtu padidintos jų naudai.

Kaip matome, fiskalinė politika yra ne kas kita, kaip biudžeto politika Jos bene pagrindinis klausimas yra biudžeto balansas.Biudžetas — tai ataskaita, kuri rodo: 1. praėjusių metų valstybės pajamas ir išlaidas,2. planuojamas (numatomas) pajamas ir išlaidas kitais metais.Jei vyriausybė nori paveikti visuminę paklausų ir sušvelninti paklausos kitimo sukeltą nacionalinio produkto gamybos cikliškumą, ji turi formuoti deficitinį arba perteklinį biudžetą, priklausomai nuo situacijos. Pvz., jeigu vyriausybė nori sumažinti nedarbą, padidindama visuminę paklausą prekėms ir paslaugoms, ji privalės tyčia išleisti daugiau nei gauti pajamų iš mokesčių sistemos. Kitaip tariant, ji sieks sukurti biudžeto deficitą. Tokiu būdu vyriausybė padidins ekonomikos perkamąją galią apskritai. Biudžeto deficitas turės būti padengtas skolinimusi.O jeigu vyriausybė nori sumažinti visuminę paklausą prekėms ir paslaugoms, bijodama infliacijos, ji sieks biudžeto pertekliaus, t.y. išleisti mažiau savo pajamų, gautų iš mokesčių. Tai sumažins ekonomikos perkamosios galios lygį apskritai.Biudžeto balansas — tai skirtumas tarp visų vyriausybės pajamų ir visu jos išlaidų. Skirtingai nuo vyriausybės išlaidų prekėms ir paslaugoms kaip visuminės paklausos elemento, biudžete vyriausybės išlaidoms priskiriami tiek vyriausybės pirkimai, tiek jos daromi piniginiai išmokėjimai (transferinės išmokos) tam tikrų kategorijų asmenims.Biudžeto balansas gali būti trejopas: 1. Subalansuotas biudžetas — kai jo pajamos lygios išlaidoms. 2. Biudžeto …perteklius – lėšų kiekis, kuriuo valstybės pajamos viršija išlaidas. 3. Biudžeto deficitas – lėšų kiekis, kuriuo valstybės išlaidos viršija pajamas.1.2. Subalansuotas biudžetasSubalansuotas (visiško užimtumo) biudžetas rodo, koks būtų biudžeto deficitas ar perteklius, jeigu metus laiko ekonomika funkcionuotų visiško užimtumo sąlygomis. Visiško užimtumo biudžetas yra daug svarbesnis fiskalinės vyriausybės politikos rodiklis nei faktinis biudžeto deficitas arba perteklius. Visiško užimtumo biudžeto multiplikatorius parodo, kad lygūs mokesčių (T) ir vyriausybės išlaidų (G) prieaugiai sukelia pusiausvyros BNP augimą vyriausybės išlaidų ir mokesčių dydžiu. Pvz. G ir T augimas iki 20 mln.Lt didina BNP augimą 20-čia mln. Jei G ir T kartu padidėtų l 0-čia mln., BNP atitinkamai pakiltų l0-čia milijonų. (žr.1 schema)
Savaiminė stabilizacija – t.y, mokesčių varijavimas proporcingai BNP – sudaro galimybę naudoti einamojo biudžeto pertekliaus ar deficito duomenis kaip vyriausybės fiskalinės padėties rodiklį (indeksą). Iliustruoti tai būtų galima taip. Tarkim, kad ekonomika yra visiško užimtumo BNP1 taške ir, kaip mes pastebėjome, biudžetas subalansuotas. Dabar tarkim, kad metų laikotarpiu C arba I, arba E sumažinamas, tuo nukeliant gamybos nuosmukį iki BNP3. Taip pat priimkime prielaidą, kad vyriausybė nesiima jokių diskretinių fiskalinių veiksmų. Tokiu būdu G ir T linijos atsiranda tokiose pozicijose kaip parodyta 1 schemoje. Aišku, kad kai ekonomika juda link BNP3, sumažinami mokesčiai ir, nesikeičiant vyriausybės išlaidoms, atsiranda deficitas. Bet šis ciklinis deficitas nėra fiskalinių anticiklinių vyriausybės veiksmų rezultatas, greičiau tai šalutinis fiskalinio sąstingio, kuris iššauktas ekonominio nuosmukio, produktas.Kai nacionalinis produktas didėja nuo BNP link BNP2, vyriausybės biudžetas savaime krypsta į perteklių. Tai sulėtina grynųjų pajamų bei asmeninio vartojimo didėjimą, taip pat ir ekonominį augimą. Priešingai, biudžetas savaime tampa deficitinis nuosmukio laikotarpiais, kai nacionalinis produktas mažėja nuo BNP link BNP3. Vyriausybės deficitas padeda išlaikyti dideles grynąsias pajamas bei vartojimą ir todėl sumažina nuosmukį.

1 schema. Savaiminė stabilizacijaPagrindinė idėja yra ta, kad buvo manipuliuojama mokesčiais ir išlaidomis, vertinant ankstesnius biudžeto pertekliaus ir deficito duomenis. Konkretus biudžeto perteklius ar deficitas atspindi ne tik galimus sprendimus dėl išlaidų ar mokesčių (kaip parodyta G ir T linijų išsidėstymu schemoje), bet ir pusiausvyros BNP lygį (t.y. tašką horizontalėje, kuriame esamu momentu atsidūrusi ekonomika). Vadinasi, mokesčiai varijuoja proporcingai BNP. Pagrindinė biudžeto deficito ar pertekliaus lyginimo 1-ais ar 2-ais metais problema yra ta, kad BNP dydis gali būti kiekvienais metais visiškai skirtingas. Ekonomistai išsprendė šią problemą, įvesdami visiško užimtumo biudžeto sąvoką Kaip jau minėjome, visiško užimtumo biudžetas rodo, kokie būtu federaliniai biudžeto pertekliai ar deficitai, jeigu ekonomika metų laikotarpiu būtų visiško užimtumo.

1.3. Biudžeto perteklius ir deficitasTurint tam tikro dydžio biudžeto deficitą, ekonominės plėtros efektas priklausys nuo deficito finansavimo metodu. Analogiškai, esant tam tikram pertekliaus dydžiui, defliacinis poveikis priklausys nuo jo dislokacijos (išdėstymo). Taigi panagrinėsime, kokių veiksmų turėtų imtis vyriausybė, esant biudžeto pertekliui ar deficitui.

1.3.1. Skolos sumažinimas prieš biudžeto pertekliųPaklausos sąlygojama infliacija reikalauja vyriausybinių fiskalinių veiksmų, kurie gali suformuoti biudžeto perteklių. Bet antiinfliacinis tokio poveikio efektas priklauso nuo to, kaip vyriausybė jį naudos.l. Skolos sumažinimas. Kai vyriausybė turi neapmokėtą skola, logiška, kad ji turėtų naudoti perteklių skolai sumažinti. Tačiau taip gali būti sumažintas ir antiinfliacinis poveikis. Išpirkdama įsiskolinimus, vyriausybė perduoda savo perteklines pajamas (gautas iš mokesčių) …atgal į pinigų rinką, taip sukeldama palūkanų kritimą ir tokiu būdu skatindama investicijas ir vartojimą. antiinfliacinis poveikis. Išpirkdama įsiskolinimus, vyriausybė perduoda savo perteklines pajamas (gautas iš mokesčių) atgal į pinigų rinką taip sukeldama palūkanų kritimą ir tokiu būdu skatindama investicijas ir vartojimą. 2. Rezervavimas. Iš kitos pusės, vyriausybė gali pasiekti didesnį antiinfliacinį poveikį paprasčiausiai išimdama šias perteklines sumas, taip pristabdant bet kokį jų tolesnį naudojimą Tai reiškia, kad vyriausybė išima kai kurių dydžių perkamąją galią iš bendro išlaidų ir pajamų srauto ir rezervuoja ją. Jei perteklinės pajamos (gautos iš mokesčių) vėl neįsilieja į ekonomiką, tai reiškia, kad nėra galimybės išleisti nors dalį biudžeto pertekliaus, t.y. nelieka jokiu šansų, kad šie ištekliai sukurs infliacinį poveikį. Taigi darome išvadą, kad visiškas biudžeto pertekliaus išėmimas yra labiau stabdantis antiinfliacinis veiksnys, negu šių lėšų panaudojimas vyriausybinės skolos sumažinimui.1.3.2. Skolinimasis prieš naujų pinigų išleidimąYra du skirtingi būdai, kuriais vyriausybė gali finansuoti deficitą:

1. Skolindamasi iš privačiu gyventoju, t.y. parduodama obligacijas ar iždo vekselius (apie juos kalbėsim tolesniame tekste) 2. Spausdindama naujus pinigus. Poveikis visuminėms išlaidoms abiem atvejais skirtingas.l. Skolinimasis. Jei vyriausybė eina į pinigų rinką ir skolinasi, kartu ji pradeda konkuruoti su privačiais paskolininkais dėl finansinių lėšų. Ši papildoma lėšų paklausa sukelia lygiavertį palūkanų normos augimą. Mes žinom, kad investicinės išlaidos atvirkščiai proporcingos palūkanų normai. Taigi vyriausybės skolinimasis darys įtaką palūkanų normos augimo tendencijai ir tokiu būdu „išstums” kai kuriu privačių investitorių išlaidas ir jautrias palūkanų dydžiui vartotojų išlaidas.2. Pinigų leidimas. Jei deficitinis biudžetas yra finansuojamas išleidžiant naujus pinigus, privačių išlaidų išstūmimo galima išvengti. Vyriausybės išlaidos gali didėti neveikdamos investicijų ar vartojimo. Darome išvadą, kad naujų pinigų leidimas yra geresnis deficitiniu išlaidų finansavimo būdas, negu skolinimasis.1.4. Iždo vekseliai ir vyriausybės obligacijosIždo vekseliai yra vyriausybės pasižadėjimas sumokėti vekselio savininkui nurodytą vekselyje sumą, praėjus paprastai 91 dienai nuo vekselio išdavimo. Iždo vekselius perkant, palūkanos diskontuojamos kainoje, t.y, vekselis parduodamas už nominalių kainą, atėmus iš jo faktiškai esančią tuo metu palūkanų normą.Vyriausybės obligacijos taip pat yra vyriausybės pasižadėjimas sumokėti nurodytą sumą ateityje. Skirtumas tarp jų tas, kad obligacijos yra ilgo laikotarpio vertybiniai popieriai, o jų išpirkimo terminas gali būti nustatytas iki 25 metų. Priešingai negu iždo vekseliai, obligacijos yra parduodamos pagal jų nominalią vertę, o jų savininkai kasmet gauna sumą, atitinkančią nustatytą toms obligacijoms fiksuotą palūkanų normą. Iždo vekseliai ir vyriausybės obligacijos platinami per specialius tarpininkus, obligacijos gali būti perkamos ir parduodamos fondų biržoje.

Literatūra1. Thomas Mayer, James Stuart ir kt., “Pinigai, bankai ir ekonomika”, V.: Alma littera., 19952. L. Šečkutė, S. Zaicev ir kt., “Ekonomikos teorijos pagrindai”., K.: Smaltija, 1999 3. Gediminas Dubauskas “Tarptautiniai finansai”, V.: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2002….