TURINYS
ĮVADAS 3BENDRA BIUDŽETO SAMPRATA 5VALSTYBĖS FINANSŲ VALDYMO KAITA 7VALSTYBĖS BIUDŽETO STRUKTŪRA 8VALSTYBĖS BIUDŽETO LYGTIS 8VALSTYBĖS PAJAMŲ ŠALTINIAI 9VALSTYBĖS IŠLAIDOS 12EUROPOS SĄJUNGOS BIUDŽETO SUDARYMAS 15ES BIUDŽETO PRINCIPAI 17ES BIUDŽETO PAJAMOS 17ES BIUDŽETO IŠLAIDOS 20BIUDŽETO BALANSAS 24BIUDŽETO DEFICITO ATSIRADIMO PRIEŽASTYS: 24BIUDŽETO DEFICITO EKONOMINĖS PASEKMĖS 28BIUDŽETO SUBALANSAVIMO BŪTINUMAS 32ATEITIES PROGNOZĖS 33IŠVADOS 35LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 36PRIEDAS 37ĮVADASDauguma žmonių turi savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti namų ūkį. Tam dažniausiai visiškai pakanka šeimininko asmeninio patyrimo, o jei kas suklysta, – pasekmės dažnai būna taip pat asmeninis reikalas. Kitaip yra, kai imamasi tvarkyti visos įmonės ar šalies ūkį. Todėl neatsitiktinai žmonijos patyrimas šioje srityje kaupiamas ir apibendrinamas. Svarbu suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir ką reikia daryti, kad būtų pasiekti daugumos pageidaujami tikslai (pakankamai spartūs ir stabilūs gyvenimo lygio augimo tempai, ekonominė laisvė – teisė pasirinkti veiklos rūšį, išleisti savo uždirbtus pinigus pagal savo norus ir kt.). Svarbus ir ekonominio saugumo jausmas. Žmonėms turėtų būti kuo mažiau motyvų baimintis, kad liga ar kita katastrofa jiems sudarys beviltišką finansinę situaciją. Demokratinėje visuomenėje šie daugumai žmonių svarbūs tikslai tampa ir valstybės tikslu. Praktiškai šalies gerovė priklauso nuo vyriausybės vykdomos politikos. Nuo to, kaip tvarkomi ir valdomi valstybės finansai, didele dalimi priklauso ir fiskaliniai rezultatai. Pagrindinės valstybės finansų problemos – įplaukų gavimas, išlaidų valdymas ir valstybės skola – labai panašios visame pasaulyje. Tačiau įvairiose šalyse šios funkcijos atliekamos ir valdomos skirtingai.Nėra “teisingo” ar “neteisingo” valstybės finansų valdymo. Valstybės finansų valdymo principai vystosi kartu su valstybės institucine sąranga. Institucinė sąranga, savo ruožtu, atspindi istorinius, kultūrinius ir technologinius veiksnius.Valstybės finansų sistema ir valdymas laikui bėgant keičiasi. Kai kurių šalių vadovai suformulavo labai aiškią valstybės finansų reformos strategiją ir sąžiningai jos laikėsi. Suverenumo, fiskalinės įtampos, regioninio bendradarbiavimo, globalizacijos ir naujosios informacinės technologijos pokyčiai radikaliai pakeitė aplinką, kurioje tvarkomi valstybės finansai. Valstybės finansų valdymas nuolat reformuojamas, kad neatsiliktų nuo greitai kintančios išorinės aplinkos.
Fiskalinė politika – tai valstybės finansų naudojimas, siekiant sušvelninti ar panaikinti bendro nacionalinio produkto svyravimus, reguliuojant bendrąją paklausą.
Teorinis fiskalinės politikos pagrindas yra anglų ekonomisto Dž.M. Keinso mokslas apie aktyvų valstybės biudžeto ir valstybės investicijų vaidmenį. Taigi fiskalinės politikos įgyvendinimas susijęs su valstybės biudžeto formavimu ir naudojimu.
Valstybės biudžetas – tai valstybės pajamų ir išlaidų per tam tikrą laikotarpį planas. Skirtumas tarp valstybės pajamų ir išlaidų vadinamas biudžeto saldu.
Jei valstybės pajamos lygios išlaidoms, tai valstybės biudžetas yra subalansuotas ir saldas lygus nuliui. Jei valstybės išlaidos didesnės nei pajamos – biudžetas yra deficitinis ir saldas bus neigiamas. O jeigu valstybės išlaidos mažesnės už gaunamas pajamas – valstybės biudžetas yra perteklinis, atitinkamai biudžeto saldas bus teigiamas.BENDRA BIUDŽETO SAMPRATAEsant dabartiniam civilizacijos lygiui valstybės įsikišimas į visuomeninį gyvenimą yra būtinas. Tai pripažįsta beveik visų ekonominių mokyklų atstovai, tačiau kartu diskutuojama, kiek platus turėtų būti tas dalyvavimas. Vieni, gindami rinkos laisvę, mano, kad šiuolaikinė valstybė visuomeninį gyvenimą reguliuoja daugiau, negu jai derėtų. Kitų nuomone, valstybė privalo daug daugiau prisidėti prie piliečių gyvenimo lygio gerinimo. Dar prieštaringesni samprotavimai apie tai, kiek valstybė turėtų dalyvauti visuomenės ūkinėje veikloje, pvz., kištis į darbdavio ir samdomojo darbuotojo arba vartotojo ir monopolisto-gamintojo santykius; reguliuoti priekių judėjimą tarp šalių muitais, valiutine sistema ar netarifiniais barjerais; daryti įtaką išteklių paskirstymui ekonomikoje teikdama eksporto subsidijas ir pan. Įvairiose šalyse valstybės dalyvavimas ekonomikoje yra nevienodas. Tie, kas gina didesnį valstybės kišimąsi, grindžia savo nuomonę rinkos netobulumo pavyzdžiais ir būtinybe užtikrinti lygybę. Tačiau dėl tokio valstybės aktyvumo gali atsirasti didelės tiesioginės ir netiesioginės visuomeninės išlaidos. Dauguma pereinamosios ekonomikos šalių deklaruoja tikslą sumažinti ekstensyvų valstybės vaidmenį, kurį jos paveldėjo iš planinio ekonominio modelio, o daugelyje besivystančių šalių žemas valstybės išlaidų lygis BVP atspindi greičiau ribotas valstybės finansines galimybes ir iškreiptas kainas, o ne sąmoningai pasirinktą valstybės vaidmens modelį.
Centralizuoto planavimo valstybėse biudžetas siejamas su ekonomikos planu. Pagrindinis biudžeto atskaitomybės lygmuo – įmonė. Savivaldybių, vietos ir regioninės valdžios biudžetai rengiami kaip centrinės vyriausybės biudžeto dalis. Pagrindinis valstybės finansų valdymo tikslas – ne stiprinti piliečių dalyvavimą valstybės finansų valdyme, o vykdyti planus.Daugumoje šalių valstybės finansai tvarkomi metiniu pagrindu, nors yra keletas ES valstybių, kurios neseniai įsivedė daugiamečių biudžetų sistemą. Šalys, kurios rengia daugiamečius vyriausybės veiklos biudžetus, yra Urugvajus, kuris turi penkerių metų tęstinį biudžetą, ir Švedija, sudaranti trejų metų biudžetus ir pratęsiamųjų grantų (dotacijų) serijas. Kai kuriose Centrinės ir Pietų Amerikos šalyse taip pat leidžiama tam tikriems fondams daryti išlaidas iki šešių kitų kalendorinių metų mėnesių. Paprastai valstybės pajamas, skolą ir biudžetus tvarko Finansų ministerijos, taip yra ir Lietuvoje. Biudžeto valdymo įstaiga yra prezidentūroje (JAV) (plačiau žiūrėti 1 paveikslą), Planavimo ministerijoje (Korėjoje) arba atskira ministerija (Prancūzijoje). Lietuvos biudžetą sudaro Vyriausybė, o tvirtina Seimas.Įstatymų leidžiamojo organo vaidmuo valstybės finansų valdyme būna įvairus. Daugelis parlamentų yra patvirtinę subalansuotų biudžetų taisyklę arba nustato valstybės skolos apribojimus ir taip varžo vykdomosios valdžios iniciatyvą. Jungtinėse Valstijose įstatymų leidžiamasis organas sudaro savo biudžetą. Kitose šalyse (Kanadoje, Olandijoje) įstatymų leidžiamasis organas apriboja valstybės skolinimąsi. Daugumoje šalių įstatymų leidžiamasis organas biudžetą tvirtina. Kai kuriose šalyse įstatymų leidžiamasis organas tvirtina tik buvusių biudžetų padidėjimą.1pav. Valstybės finansų valdymas: lyginamasis požiūris
Biudžetinėje sistemoje yra išskiriami šie biudžetų tipai:· Nacionalinis biudžetas – kuris apima Valstybės Biudžetą, Savivaldybių biudžetus ir Valstybinio Socialinio draudimo biudžetą (vadinama SODRA); Nacionalinio biudžeto sudėtinė dalis yra įvairūs fondai (privatizavimo, kelių priežiūros, rezervų, gamtos apsaugos, nepriklausomybės gynimo, ir kt.);· Įmonių, organizacijų, įstaigų biudžetai arba vadinami balansai;· Šeimos biudžetai;
Biudžetai paprastai skirstomi į funkcinius ir programinius. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Naujoje Zelandijoje ir Čilėje biudžetas pateikiamas kaip konsoliduotos, komercinio tipo sąskaitos, kuriose aiškiai parodytas valstybiniam sektoriui priklausantis turtas ir pajamų srautai.VALSTYBĖS FINANSŲ VALDYMO KAITALaikui bėgant valstybės finansų valdymas kinta. Prieš Antrąjį pasaulinį karą daugelis šalių taikė įplaukų ir išlaidų pagal elementus kontrolę. Kadangi vyriausybės vaidmuo buvo gana ribotas, o išlaidos gana reguliarios ir vienalytės, įplaukų kontrolės metodas valdant valstybės finansus buvo gana efektyvus. Vis didėjant vyriausybės vaidmeniui šalies ekonomikoje, orientavimąsi į įplaukas pakeitė orientavimasis į rezultatų sekimą ir kontrolę, valstybės išlaidų planavimas taikant programinį principą. Po to, reaguojant į fiskalines problemas, valstybės finansų valdymas buvo orientuojamas į teikiamų visuomeninių gėrybių rezultatus, todėl pagrindinį dėmesį pradėta kreipti į rezultatų stebėjimą mažinant neracionalias valstybės išlaidas.Po Antrojo pasaulinio karo atstatant sugriautą daugelio šalių ekonomiką reikėjo investuoti daug lėšų. Didėjant valstybės investicinių programų finansavimo apimčiai dauguma šalių įvedė atskirus investicijų arba kapitalo biudžetus. Vyriausybės vaidmeniui daugelio šalių ekonomikoje vis didėjant, valstybės finansų valdyme pradėti naudoti vis sudėtingesni planavimo metodai, pavyzdžiui, tęsiamieji investicijų planai ir daugiamečiai vyriausybės biudžetai. Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje daugelis šalių susidūrė su sunkiomis fiskalinėmis problemomis. Tai privertė pradėti taikyti grynųjų pinigų limitus, kad būtų galima suvaldyti deficitą sukeliančias išlaidas ir valstybės finansų valdyme pradėti taikyti labiau orientuotą į ekonomiką biudžetų analizę bei detaliau numatyti įplaukas ir išlaidas.Didėjanti tarptautinei prekyba ir didėjančios tarptautinės investicijos daugelį šalių paskatino derinti įmonių apmokestinimo sistemas. Valstybės finansų taisyklės buvo iš dalies pakeistos siekiant išvengti dvigubo apmokestinimo ir perkelti apmokestinimą nuo mobilios investicinės veiklos ne tokiam mobiliam vartojimui. Siekiant daugiau surinkti lėšų iš vartojimo daugelyje šalių buvo įvestas pridėtosios vertės mokestis. Didėjant tarptautinei prekybai bendrose įplaukose sumažėjo prekybos mokesčių reikšmė. Didėjant įplaukoms iš vidaus mokesčių, o ne iš surenkamų mokesčių prie valstybės sienų, pasikeitė įplaukų valdymas ir organizavimas.Įplaukas renkančios organizacijos daugiausia dėmesio dabar skiria mokesčių mokėtojų sąmoningumui, visuomenės švietimui, savanoriškam įstatymų ir mokesčių mokėjimo taisyklių laikymuisi, atrankinei kontrolei ir nuobaudoms.VALSTYBĖS BIUDŽETO STRUKTŪRA
VALSTYBĖS BIUDŽETO LYGTISG- valstybės išlaidosTp –transferaiBI –valstybės biudžeto pajamosFs –valstybės biudžeto saldasVALSTYBĖS PAJAMŲ ŠALTINIAINorėdama atlikti daugybę funkcijų valstybė turi disponuoti lėšomis, kurių užtektų išlaidoms finansuoti. Šios lėšos suplaukia į valstybės iždą iš tokių pagrindinių šaltinių: mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių ir paslaugų pardavimas, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami pervedimai (grantai) ir skolinimas. Išvardintos įplaukos, išskyrus paskutinį elementą, sudaro valstybės pajamas. · Mokesčiai surenkami iš privačiojo sektoriaus be jokių įsipareigojimų duoti kažką mainais. · Socialinio draudimo įmokas sudaro lėšos, pervedamos savarankiškai pagal individualias draudimo programas ar/ir sumokamos darbdavių už savo darbuotojus (skaičiuojamos kaip procentas remiantis darbo užmokesčio fondu, darbuotojų skaičiumi, bendrosiomis pajamomis ar kitu būdu); abiem atvejais tai yra tarsi avansiniai mokėjimai už teisę gauti socialinę paramą ateityje. · Vadinamąsias nemokestines biudžeto pajamas sudaro lėšos, gautos parduodant valstybės gaminamos prekes ar teikiant paslaugas, t.y. nemokestinės pajamos gaunamos iš pirkimo-pardavimo sandorių arba mainų. · Grantai yra gaunami kaip parama iš kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų – donorių. · Skolindamasi valstybė laikinai (trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui) gauna teisę disponuoti tam tikra pinigų suma, įsipareigodama ją grąžinti nustatytu terminu, iki kurio reguliariai bus mokamos palūkanos. Taigi mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės pajamų elementus privatusis sektorius teikia valstybei savo noru. Iš visų paminėtų pajamų kategorijų mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamų šaltinis, todėl mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre. Be abejo, bet kuriai valstybei rūpinasi sukurti “gerą” mokesčių sistemą, efektyviai ją valdyti, užtikrinti jos sklandų funkcionavimą.Biudžeto pajamas sudaro mokestines ir nemokestines pajamos:Ų Mokestines pajamos formuojamos iš mokesčiu ir (2003m. sausio 1 d. jų buvo 21), prekyviečių ir kitų rinkliavų (per 30). Ų Nemokestines pajamos- tai pajamos, gautos už eksploatavimą valstybės nuosavybės, baudos ir pajamos už konfiskaciją, mokestis už aplinkos teršimą ir kitas pajamas
Iš 2 pav. ir 3 pav. pateiktų diagramų matyti, kad ir Lietuvoje mokesčiai sudaro didesniąją dalį biudžeto pajamų. Ženkli pajamų dalis yra gaunama iš PVM, akcizo, pajamų ir pelno mokesčių.
2 pav. Pajamų dalis procentais 2000 –2004 m. valstybės biudžetuose
Valstybės biudžeto mokestinių pajamų struktūra skiriasi išvystytose ir besivystančiose šalyse. Išvystytose šalyse didesnė tiesioginių mokesčių dalis. Pavyzdžiui, JAV šie mokesčiai sudaro apie 85 proc. valstybės gaunamų pajamų. Besivystančiose šalyse didesnę dalį sudaro netiesioginiai mokesčiai. Šiuos mokesčius lengviau surinkti nei pajamų mokesčius, tačiau šie mokesčiai yra regresyvūs, t.y. mažas pajamas gaunanti visuomenės dalis moka didesnius mokesčius, nei gaunantys dideles pajamas.
3 pav. Biudžeto pajamų struktūra 2000 m., 2001m. ir 2002 m.
Kito valstybės pajamų šaltinio – nemokestinių pajamų – dalis bendrose biudžeto pajamose daugelyje šalių yra nedidelės. Tik tuo atveju, jei valstybei priklauso daug gamtos išteklių, įmonių, pajamos iš valstybės nuosavybės gali sudaryti nemažą biudžeto pajamų dalį. Pavyzdžiui, Lietuvos mokestinių pajamų dalis tiek 2003, tiek 2004 metų biudžetuose yra žymiai didesnė nei nemokestinių pajamų dalis (4 pav.) . Taigi ir Lietuvą reikėtų priskirti prie tų valstybių, kurių pagrindinis pajamų šaltinis yra mokesčiai.
4 pav. Mokestinių ir nemokestinių pajamų dalis šalies biudžete 2003 ir 2004 m.VALSTYBĖS IŠLAIDOSVyriausybė dalyvauja ūkinėje veikloje, įsigydama tam tikras prekes ir paslaugas (pav., apmoka švietimo, gydymo paslaugas, perka karinę techniką t. t.). Šios vyriausybės išlaidos didina visuminę paklausą. Kitą svarbią vyriausybės išlaidų dalį sudaro transferiniai mokėjimai – tai išmokos namų ūkiams pensijų, nedarbo pašalpų ir kitomis formomis. Transferiniai mokėjimai tiesiogiai visuminės paklausos nedidina, tačiau veikia ją netiesiogiai keisdami namų ūkio disponuojamas pajamas. Valstybės išlaidos susijusios su dviejų tipų prekių ir paslaugų tiekimu. Tai tiesioginio (individualaus ar kolektyvinio) vartojimo prekės (pvz., visuomeninis transportas arba nacionaliniai parkai) ir tos prekės bei paslaugos, kurios didina gamybos veiksnių našumą (pvz., pramoniniai uostai). Dauguma išlaidų, pvz., išlaidos infrastruktūrai (kelių statybai ir palaikymui), yra kombinuoto tipo. Kai kurios valstybės išlaidos, pvz., pensijoms ar nedarbo pašalpoms mokėti, yra tiesioginiai pervedimai gyventojams (šeimoms) ar įmonėms.Ekonomikos teorijoje valstybės vaidmuo dažniausiai siejamas su tokia ekonomine veikla:
· Visuomeninimų gėrybių gamyba/tiekimas (pvz. krašto apsauga, įstatymų leidyba, nacionalinių parkų palaikymas). Šioms gėrybėms būdingas nekonkurentinis vartojimas, neaiškios nuosavybės teisės. Nors be jų sunku apsieiti gyvenime, dažnai niekas asmeniškai nenorėtų už jas mokėti, t.y. tokiu būdu provokuojamas “zuikių” atsiradimas.· Kolektyvinio vartojimo prekių gamyba/tiekimas (pvz., kelių, tiltų, kanalų tiesimas, uostų, elektrinių statyba bei šių objektų priežiūra ir palaikymas). Vartojimo atžvilgiu jos paprastai būna konkurencinio pobūdžio. Dėl išorinių efektų atsiranda sankirta tarp privačių ir visuomeninių vertybių. · Natūraliųjų monopolijų reguliavimas. Paprastai tai pramonės šakos su mažėjančiais vidutinėmis sąnaudomis, kur valstybinis sektorius padeda dengti tinklo sąnaudas.· Socialinės rūpybos funkcija. Socialinių paslaugų teikimas, kurio imasi valstybė, negali būti visiškai paliekamos privatiems asmenims. Dažniausiai privatūs asmenys neturės nei paskatų, nei lėšų šiai veiklai plėtoti. Gali atsitikti taip, kad jų teikiamų paslaugų sąlygos (ypač tarifai) bus nepriimtinos vartotojams. Tai reiškia, kad valstybė privalo imtis atsakomybės už savo piliečius, ypač kai jie laikinai arba visam laikui netenka darbo, tampa invalidais, gyvena amoraliai, ydingai, ir teikti jiems pagalbą bei rūpintis bendrąja piliečių gerove (plėtoti mokslą, remti meną ir t.t).· Informacijos srautų išlyginimas. Valstybė, ištaisydama vartotojams teikiamos informacijos trūkumus (pvz., atskirdama kokybiškas prekes nuo nekokybiškų), veikia piliečių interesų naudai.· Nacionalinių pajamų perskirstymas taikant pervedimų (transferų) mechanizmą. Valstybė siekia išlyginti galimybes ir išlaikyti visuomenės susitelkimą. Biudžeto išlaidos gali būti skirstomos įvairiai, priklausomai nuo to, kokias sritis norima palyginti.Biudžeto išlaidas galima suskirstyti į tris dalis (žr. 1 lentelę)1. Ekonomikai2. Socialinei sferai 3. Kitom funkcijoms
1 lentelė. Biudžeto išlaidų dalysBiudžeto išlaidosEkonomikai Socialinei sferai Kitoms funkcijomsŽemės ūkisMiškininkystėŽuvininkystėVeterinarijaBūtų ir komunalinis ūkisTransportas ir ryšiaiIr t.t. Švietimas Socialinė apsaugaGloba ir rūpybaSveikatos priežiūros išlaidosSveikatingumui (sportui), rekrea-cijai ir kultūraiIr t.t. GynybaViešoji tvarka ir visuomenės ap-saugaAplinkos apsaugaIr t.t
Taip pat Valstybės biudžeto išlaidos gali būti suskirstytos į keturias grupes:ü Valstybės vartojimo išlaidos apima valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokestį bei valstybės perkamų prekių išlaidasü Valstybės investicijos – tai įvairios kapitalinės išlaidos, pavyzdžiui, kelių tiesimo, uostų statybos išlaidos ir kt.ü Transferiniai išmokėjimai privačiam sektoriui. Šiai išlaidų grupei priskiriami mokėjimai, už kuriuos valstybė betarpiškai negauna mainais prekių ar paslaugų: pensijų, nedarbo pašalpų mokėjimas, subsi…dijos įmonėms. ü Valstybės skolos palūkanos5 pav. parodyta, kiek procentų ir kokioms sritims Lietuvos biudžete buvo skirta 2000 –2004 m. LR biudžeto išlaidų struktūra per pastaruosius penkerius metus pakito nežymiai. 5 pav. Lietuvos biudžeto paskirstymas 2000-2004 m. (proc.)EUROPOS SĄJUNGOS BIUDŽETO SUDARYMASRomos sutartimi buvo įsteigtos keturios dabartinės ES institucijos: Europos Komisija, Europos Taryba, Europos Parlamentas bei Europos Teisingumo Teismas. Penktoji ES institucija, Europos Audito rūmai, buvo įsteigti 1975 m., tačiau viena iš ES institucijų tapo įsigaliojus Mastrichto sutarčiai.· Europos Komisija yra atsakinga už Europos Sąjungos biudžeto įgyvendinimą. Komisija, padedama Audito rūmų, turi prižiūrėti Europos Sąjungos biudžeto vykdymą ir turi užtikrinti gerą finansinį valdymą Europos Sąjungoje.· Europos Taryba ir Europos Pralamentas priima ES biudžetą. Kiekvienais metais preliminarus pirminis biudžetas yra pateikiamas Tarybai ir prašoma jos nuomonės ir patvirtinimo· Kartu su Taryba Europos Parlamentas turi galią priimti sprendimą dėl ES biudžeto. Kasmet Komisija pateikia ES biudžetą Tarybos svarstymui. Yra paskiriami du biudžeto skaitymai Europos Parlamente, o tai suteikia galimybę derėtis su Taryba ir pateikti tam tikras pataisas biudžete. Vėliau biudžetas pateikiamas Parlamentui, kad šis priimtų galutinį sprendimą dėl būsimų ES išlaidų. Parlamento biudžetinės kontrolės komitetas prižiūri biudžeto įgyvendinimą. Parlamentas paskutinį žodį turi tarti dėl tokių sričių kaip regioninės, socialinės, kultūrinės ir švietimo politikos išlaidos. · Europos Audito rūmai atlieka Europos Sąjungos sąskaitų ir biudžeto naudojimo auditą. Rūmai tikrina, ar ES biudžeto pajamos buvo išleistos teisėtai, teisingai ir efektyviai.
Biudžeto tvirtinimas ir kontroliavimasES biudžeto svarstymas ir tvirtinimas trunka beveik metus. Biudžeto projektą parengia Europos Komisija, prieš tai gavusi kitų ES institucijų pasiūlymus dėl savo finansinių poreikių. Vėliau projektas pateikiamas Europos Tarybai ir Europos Parlamentui. Europos Taryba tvirtina projektą kaip preliminarų ir pateikia jį Europos Parlamentui, kuris daro pataisas ir galiausiai po dar vieno Europos Tarybos pataisyto projekto varianto balsuoja dėl viso biudžeto projekto. Europos Parlamentas turi teisę patvirtinti arba atmesti biudžeto projektą (pirmą kartą biudžeto projektas buvo atmestas 1979 metais). Biudžeto kontrole užsiima Europos Parlamentas ir Audito Rūmai, kurie atlieka Europos Sąjungos sąskaitų patikrinimus ir kontroliuoja ar lėšos naudojamos efektyviai. Kasmet, lapkričio pradžioje, Audito Rūmai pateikia ataskaitą, kurioje yra analizuojamas ankstesnių metų ataskaitos.ES biudžeto funkcijos ir vaidmuo Funkcijos:1. Pilnai atliekama paskirstymo funkcija2. Dalinai atliekama paskirstymo funkcija3. Stabilizavimo funkcija neatliekama.ES biudžeto vaidmuo: 1.Finansuoti bendras Es vykdymo politikas 2. Subalansuoti ES integracijos pliusus ir minusus,3. Finansuoti sanglaudą.ES biudžeto principaiVienovės – visos biudžeto pajamos ir išlaidos yra apskaitomos vieningame biudžete, siekiant užtikrinti efektyvią kontrolę.Universalumo- biudžeto pajamos patenka I “bendrą katilą” ir yra naudojamos be išlygų visoms išlaidoms.Metinio biudžeto sudarymo principas- biudžeto sudarymas apima vienus financinius metus, tai palengvina biudžeto valdymo ir kontrolę.-daugiametis biudžeto rengimo procesas yra būtinas, todėl įsipareigojimų ir mokėjimų asignavimai yra naudojami kaip speciali dalis ES programų finansavime.Pusiausvyros taisyklė- biudžeto pajamos ir išlaidos yra subalansuotos.– bendrija neturi įgaliojimų skolintis tam, kad padengtų išlaidas.Detalizavimo taisyklė- kiekvienas asignavimas turi tikslą paskirtį ir yra apibrėžtas konkrečiu tiksluVieningas atsiskaitymo vienetas- atsiskaitymai vyksta tik eurais.ES BIUDŽETO PAJAMOSEuropos Sąjunga kaip ir kiekviena valstybė turi savo biudžetą, kurio lėšomis finansuojama visa ES veikla. Biudžetas yra bendras visoms Europos Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms, o jo lėšos skiriamas bendriems ES tikslams bei interesams pasiekti.1999 metų ES biudžetas siekia 86 350.4 mln. eurų, arba 362 671.68 mln. litų. 1. Tradiciniai nuosavi ištekliai:a) Žemės ūkio rinkliavos importuojamiems produktams bei cukraus ir izogliukozės rinkliavos.b) Muitai už prekes įvežamas iš ne ES šalių, įvežamas į ES, tikslius bendruosius muitų dydžius nustato prekybos sutartys su trečiomis šalimis. 2. PVM išteklis, kuris gaunamas pritaikius bendrąjį tarifą PVM įvertintai bezei kiekvienoje šalyje.3. Dalis valstybių narių bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP). Taip papildomas išteklis kasmet nustatomas atsižvelgiant į šalių narių bendrąsias nacionalines pajamas ir kitus ES išteklius.4. Kitos pajamos:a) Įvairūs mokesčiai,b) Institucijų administracinės veiklos pajamos,c) Delspinigių palūkanos ir baudos,d) Ankstesnių metų pertekliai.2002m. Es biudžeto pajamas sudarė: 48,3% BNP, 18,6% kitos pajamos, 8,3% muitų, 23,5% PVM imokos 1,3% žemės ūkio ir cukraus mokesčiai.
6 pav. ES biudžeto pajamos 2002 m. (proc.)
7 pav. ES biudžeto pajamos 1971-2002 m. (mln. Eur.)
8pav. ES šalių narių įnašai į sąjungos biudžetą 2002 m.ES BIUDŽETO IŠLAIDOSDidžiąją ES biudžeto išlaidų dalį sudaro lėšos, skiriamos bendrajai žemės ūkio politikai (BŽŪP). Kasmet ši dalis mažėja (1988 metais siekė 65 %, o 1999 metais- jau tik 43 %).Kita didelė Europos Sąjungos biudžeto dalis yra skirta ekonominei ir socialinei sanglaudai įgyvendinti. Jai skiriama apie trečdalį viso ES biudžeto dalies. Kasmet ši dalis didėja (1988 metais siekė 18 %, o 1999 metais- 37 %). Toks ryškus bendrai žemės ūkio politikai skiriamų lėšų mažinimas ir atitinkamas lėšų išaugimas regioniniams ir struktūriniams fondams atspindi dabartinius Europos Sąjungos prioritetus- mažinti nedarbą bei regionų netolygų vystymąsi.Nemažą dalį savo biudžeto Europos Sąjunga išleidžia moksliniams tyrimams ir technologijų plėtojimui. Tai yra vienas iš ES politinių prioritetų. Lėšos šiai veiklai vystyti siekia apie 7,5 %.Kitos sritys, kurioms skiriamos ES biudžeto lėšos yra humanitarinė pagalba trečiojo pasaulio šalims bei techninė ir finansinė parama Vidurio ir Rytų Europos šalims.
Išlaidų klasifikacija:a) diferencijuotos išlaidosb) nediferencijuotos išlaidosirc) privalomosios (Taryba)d) neprivalomosios ( Europos parlamentas) ES biudžeto skyriai:1. skyrius- Europos parlamentas,2. skyrius- Taryba,3. skyrius- Komisija,4. skyrius- Teisingumo teismas,5. skyrius- Auditorių rūmai6. skyrius- Ekonominių ir socialinių reikalų komitetas,7. skyrius- Regionų komitetas,8. skyrius- Ombudsmenas,9. skyrius- Europos apsaugos duomenų priežiūros tarnyba.
2000- 2006m. Finansinės perspektyvos. Metinio biudžeto išlaidų kategorijos (žr. 10 pav.)1. Žemės ūkis.2. Struktūrinė parama.3. Vidaus politikos.4. Išoriniai santykiai.5. Administracinės išlaidos.6. Rezervas ir garantijų fondas.7. Priešstojiminė pagalba.9 pav. ES biudžeto išlaidos 1971-2002 m. (mln. eurų
10 pav. ES biudžeto išlaidos 2002 m. (proc.)
11 pav. Bendros ES biudžeto išlaidos 2002 m. (proc.) 12 pav. ES biudžeto išlaidos struktūrinei paramai, 2002 m. (proc.)
13 pav. ES biudžeto paskirstymas 2004 m. (proc.)BIUDŽETO BALANSASBiudžeto balansas – tai ir apskaitos, ir ekonominė sąvoka. Kaip jau anksčiau minėta, biudžeto balansas gali būti teigiamas arba neigiamas, t.y. biudžetas gali būti deficitinis arba perteklinis. Taip pat jis gali būti ir subalansuotas. Tada biudžeto balansas lygus nuliui. Pagrindinė biudžeto deficito priežastis yra lėšų trūkumas valstybės ūkinėms funkcijoms įgyvendinti arba nepagrįstai “išpūstos” valstybės išlaidos. Geriausiai, kada valstybės biudžetas būna subalansuotas (šis terminas naudojamas ir tada, kai biudžetas būna perteklinis), bet praktiškai rinkos ekonomikos valstybėse to nebūna. Vyriausybės skola, tai paskolinta pinigų suma. Skola didėja, kai vyriausybė didina biudžeto deficitą ir jo padengimui dar skolinasi pinigų. Svarbiausia biudžeto deficito priežastis yra netobulas mokesčių administravimas.BIUDŽETO DEFICITO ATSIRADIMO PRIEŽASTYS:1. Ekonomikos augimo tempai. Mažėjant BVP, mažėja mokesčių bazė ir biudžeto deficitas auga.2. Nedarbas. Didėjant nedarbui, valstybė turi išmokėti daugiau transferų. 3. Palūkanų normos augimas. Kai didėja palūkanų norma, auga palūkanos, mokamos už valstybės skolą.4. Infliacijos augimo tempai. Jei mokesčiai indeksuojami vykstant infliacijai, tai ji neturi jokios įtakos biudžeto deficitui. Jei mokesčiai neindeksuojami, tai mokesčių mokėtojai greitai pereina į naują apmokestinimo kategoriją, moka daugiau ir į biudžetą surenkama daugiau pajamų.Biudžeto deficitai gali susidaryti nebūtinai dėl vyriausybės vykdomos ekonominės veiklos. Jie dažniau priklauso nuo to, kaip šalies politikos institucijos yra sutvarkytos ir valdomos, o ne nuo kokio nors ypatingo noro išlyginti vartojimą ar perskirstyti išteklius tarp kartų. Vyriausybės institucinė struktūra turi žymią įtaką biudžeto deficito dydžiui. Politikai paprastai mažai kalba apie mokesčių padidinimą, pabrėždami valstybės išlaidų naudą ir savo kalbose maskuoja valstybės įsipareigojimus. Vyriausybės gali pateikti biudžetą taip, kad tikrasis deficitas atrodys mažesnis. Jie linkę pervertinti augimą, skelbti per daug optimistines įplaukų surinkimo prognozes ir optimistinį įvairios politikos poveikį biudžetui; neįtraukti įvairių pozicijų į biudžetą, naudoti užaukštintas infliacines prognozes ir priimti daugiamečius biudžetus, kuriuose išlaidos numatytos pirmaisiais metais, o įplaukų mobilizavimas – vėlesniais metais. Biudžeto kontrolės mechanizmai gali būti silpni ir įvairūs išlaidų subjektai gali būti linkę leisti daugiau nei galima, skolintis, o ne skatinti taupyti ir kaupti nepatvirtintus įsipareigojimus. Tyrimai rodo, kad kuo didesnis skaidrumas, tuo lengvesnis biudžeto kontrolės procesas. Tačiau netgi labai išsivysčiusios šalys, tokios kaip JAV arba Skandinavijos šalys, turi biudžeto deficitą. Biudžeto deficitas nėra vertinamas neigiamai, jei šalyje yra pasiekiamas potencialus BVP. 14 pav. pateikta naujų ES šalių narių, įstojusių į sąjungą 2004 m., biudžeto deficitas/ perteklius 2001-2003 m.
Priežastys, dėl kurių išsivysčiusių šalių biudžetas yra deficitinis:1. Išsivysčiusiose šalyse labai dideli transferai (Skandinavijoje iki 21 proc. BVP)2. Nuo 1970 m. Vakarų Europoje lėtėja darbo našumas, todėl ribojamas biudžeto pajamų augimas.3. Biudžeto deficitą skatina didėjanti pasaulio kapitalo rinkų integracija, bei svyruojantys valiutų kursai. Subalansavus biudžetą ir mažėjant skolai, mažėja palūkanų norma, todėl kapitalas iš šalies pasitraukia į užsienį.
15 ir 16 pav. parodytas Lietuvos biudžeto balansas 2000-2004 m. kaip matyti iš 15 pav. biudžeto pajamos 2000 – 2004 m. buvo mažesnės už išlaidas, taigi biudžetas – deficitinis (16 pav.).
14 pav. 2003 m. naujųjų Europos Sąjungos (ES) valstybių narių biudžetų deficito/pertekliaus dalis procentais 2001-2003 m. lyginant su BVP.
15 pav. 2000 –2004 m. Lietuvos biudžeto išlaidos ir pajamos (tūkst.lt)
16 pav. 2000 –2004 m. biudžeto deficitas (tūkst.lt)Trys patys dažniausi analitiniai būdai deficitui išmatuoti:ü pirminis deficitas;ü veiklos deficitas;ü struktūrinis arba cikliškai koreguojamas balansas. To pačio dydžio fiskalinis deficitas, atsižvelgiant į jo priežastis ir struktūrą, gali turėti skirtingą poveikį ekonominei veiklai, ekonominiam augimui ir kainų stabilumui.
1. Skirtingos mokesčių ir išlaidų kategorijos daro skirtingą įtaką visuminei paklausai ir pasiūlai.2. Fiskalinė politika daro įtaką augimui, o augimas savo ruožtu lemia būsimas mokestines pajamas. Tai, kad įplaukos iš mokesčių yra endogeninės, rodo, kad fiskalinis balansas nėra visiškai pavaldus politiniams sprendimams ir visiškai prognozuojamas. Kartais deficitas gali susidaryti dėl pasirinktos fiskalinės politikos, bet kitais atvejais jo priežastis gali būti nepakankamas augimas arba prastai surenkamos biudžeto įplaukos.3. Skirtingi deficito finansavimo šaltiniai daro nevienodą įtaką visuminei paklausai ir ekonominei veik…lai. Deficitas gali būti finansuojamas taip, kad dėl tokio finansavimo privati veikla gali būti išstumiama arba atvirkščiai – suaktyvinama. Didelis deficitas, kuris finansuojamas neišstumiant vidaus investicijų, daro skirtingą poveikį ekonomikai negu didelis deficitas, kuris išstumia vidaus investuotojus iš vidaus finansų rinkų. 4. Grynųjų pinigų pagrindu apskaičiuotas deficitas neatskleidžia įsiskolinimų ar susikaupusių įsipareigojimų ir, juo labiau, įsipareigojimų poveikio. Kitos valstybinio sektoriaus dalys (centrinis bankas, valstybinės įmonės, savivaldybės, kvazivyriausybiniai fondai) gali turėti didelį deficitą, bet jis neatsispindi įprastuose fiskalinio deficito rodikliuose. 5. Fiskalinį deficitą galima sumažinti vieną kartą padarius pakeitimus visiems laikams, pavyzdžiui, pardavus valstybines įmones, atšaukus mokesčius, suteikus skolos atlyginimo lengvatas ar įšaldžius darbo užmokestį valstybiniame sektoriuje. Tačiau tokios priemonės fiskalinio deficito nesumažins visam laikui.BIUDŽETO DEFICITO EKONOMINĖS PASEKMĖSI. Viena iš priežasčių, kodėl reikia kreipti dėmesį į biudžeto deficitą, yra tai, kad jis leidžia vyriausybei išlyginti vartojimą ciklo metu arba reaguoti į laikinus ekonominius šokus. Taigi, biudžeto deficitas – tai makroekonomikos įrankis, leidžiantis išlyginti vartojimą ir nenukrypti nuo ekonomikos augimo trendų. Jei ciklo žemiausiuose taškuose deficitus pakeičia perviršis ciklo aukščiausiuose taškuose, biudžeto deficitu galima pasinaudoti kaip automatiniu stabilizavimo įrankiu.II. Trumpalaikėje perspektyvoje biudžeto deficitas didina vartojimą ir tuo pačiu visumines išlaidas ir visuminę paklausą. Pagal Keinso (Dž.Keynes) teorija visa tai skatina ekonominį augimą.III. Dinamine prasme fiskalinis deficitas – tai tam tikras perskirstymas tarp dabartinės ir būsimųjų kartų. Dėl fiskalinio deficito dabartiniai mokesčių mokėtojai laimi, o būsimieji – pralaimi. Dabartiniai mokesčių mokėtojai kaupia valstybės skolą, o būsimieji mokesčių mokėtojai tą skolą turi aptarnauti. Dauguma atvejų tai yra pajamų progresyvinis perkėlimas, nes tikėtina, kad dabartinė karta yra neturtingesnė už būsimąsias kartas. Kitais žodžiais tariant, fiskalinis deficitas teikia naudos dabartiniams neturtingiems mokesčių mokėtojams santykiniai turtingesnių būsimųjų mokesčių mokėtojų sąskaita. IV. Fiskalinio deficito poveikis gamybos veiksnių kainoms paprastai didina pajamų nelygybę. Fiskalinis deficitas keičia gamybos veiksnių kainą, nes didina kapitalo kainą šalies rinkose palyginus su tuo, kokia ji būtų, jei deficito nebūtų. Dėl kapitalo kainos didėjimo mažėja kapitalo atsargos, o dėl to mažėja darbo užmokestis ir kapitalo didinimo grąža. Tai reiškia, kad biudžeto deficitai – tai regresyvinis perskirstymas, kadangi dauguma žmonių finansuoja savo vartojimą iš darbo užmokesčio, ir tik nedidelei visuomenės daliai priklauso didžioji dauguma privataus visuomenės turto. V. Didelis biudžeto deficitas, kuris skatina per didelę paklausą šalyje, yra viena iš pagrindinių didelės infliacijos priežasčių. Infliaciniai procesai ir deficitas vienas kitą “maitina”, nes infliacija suryja mokesčių įplaukas (kadangi atsiliekant mokesčių surinkimui prarandamos realiosios įplaukos) ir mažina vyriausybės galimybes finansuoti deficitą spausdinant ir leidžiant pinigus (kadangi privatus pinigų poreikis, esant didelei infliacijai, mažėja). Dauguma atvejų dideli biudžeto deficitai kelia grėsmę makroekonominiam stabilumui ir, tuo pačiu, ekonominiam augimui ir plėtrai. VI. Biudžeto deficitai mažina nacionalines santaupas, nes nacionalinės santaupos (S) yra lygios S=Y-C+G. Mažėjant nacionalinėms santaupoms, mažėja paskolų pasiūla. Tai, savo ruožtu, didina palūkanų normas, ir verčia gyventojus bei įmones mažinti investicijas. Aukštesnės palūkanų normos didina šalies valiutos poreikį, o tai, esant laisvai svyruojančiam valiutos kursui, didina valiutos kursą. Esant fiksuotam valiutos kursui, didesnės palūkanų normos šalies viduje pritraukia kapitalą (kitaip sakant, šalies investicijoms daugiau naudojamasi pigesne galimybe skolintis iš užsienio). Tai gali prisidėti prie einamosios sąskaitos deficito didėjimo ir nepakeliamos užsienio skolos kaupimo. Ilgainiui dėl aukštesnių palūkanų normų formuojant šalies kapitalą ir dėl to, kad užsienis gauna vis daugiau pelno iš šaliai priklausančio turto, nacionalinės pajamos gali pasidaryti mažesnės nei galėtų būti.VII. Fiskalinis deficitas (ar perviršis) gali pakeisti valstybės skolos dydį. Valstybės skolos santykis su BNP yra lygus:(Valstybės skola/BNP)= (Pirminis deficitas/BNP) – (Senjoražas/BNP) + (i-g) x b
kur i – realioji palūkanų norma, g – realioji ekonominio augimo norma, b – pradinis valstybės skolos santykis su BNP.
Valstybės skolos santykis su BNP didėja, jei pirminis deficitas yra didelis arba jei BNP auga mažiau nei realioji valstybės skolos palūkanų norma. Esant tokioms aplinkybėms skolos dinamika tampa nestabili. Tam tikrame taške visuomenė nustos pirkti valstybės vertybinius popierius ir deficitas turės s…umažėti.Ir atvirkščiai, jei ekonominis augimas greitas, o valstybės skolos reali efektyvi palūkanų norma, žema (t. y. dėl lengvatinio skolinimosi galimybių), vyriausybė gali išlaikyti pirminį biudžeto deficitą, nedidindama skolos ir nacionalinių pajamų santykio.Jei valstybės skola didelė, arba jei valstybės skola didėja labai greitai, atsiranda “kieto nusileidimo” pavojus. Valstybės skola gali išaugti tiek, kad gali viršyti šalies turto, kurį užsieniečiai norėtų įsigyti, lygį. Dėl augančios valstybės skolos atsiranda baimė, kad šalies obligacijos nebus išpirktos. Jei investitorių ketinimai staigiai pasikeičia, ir jie daugiau nebenori įsigyti šalies turto, tokio turto kaina staigiai krinta. “Kieto nusileidimo” atveju valstybės aktyvai sumažėja, nes krinta jų kaina. Didelės palūkanų normos dar pablogina deficitą. Vartojimas mažėja, infliacija auga, nes vis daugiau pajamų yra finansuojama spausdinant ir leidžiant pinigus, kurie nuvertėja. Tokiomis aplinkybėmis gali įvykti bendra finansinė krizė, kuri apima ir bankus, ir įmones. Taigi, “kieto nusileidimo” pavojus iš dalies priklauso nuo to, ar fiskalinis deficitas skatina ar neskatina didinti valstybės skolos dydį virš kritinės ribos ar iki tokios ribos, kai užsieniečiai šalies turto įsigyti nebenori.
Iš principo, biudžeto deficitas turi būti finansuojamas. Biudžeto deficitą galima finansuoti I. spausdinant pinigus, II. eikvojant užsienio valiutos rezervus, III. skolinantis iš užsienio ar šalies viduje.I. Deficito finansavimas naujai spausdinant pinigus tai tas pats, kas iš pradžių didinti realiąsias pinigų atsargas. Tokiu būdu palūkanų normas galima paskatinti mažėti (paprastai taip būna šalyje, kurioje infliacija nėra didelė). Mažėjant palūkanų normoms, gyventojai nenori turėti daug grynųjų pinigų, ir, tokiu būdu, mažėja privačių asmenų pinigų paklausa. Didinant realią pinigų pasiūlą, pinigų paklausai mažėjant, galų gale padidėja bendras kainų lygis. Galimybės deficitą finansuoti, leidžiant neinfliacinius pinigus (arba vykdant senjoražą), priklauso nuo to, kiek auga BVP, kokia yra reali pinigų paklausos norma. Lietuvos atveju, esant valiutos santykiui su BVP 10 proc., jei pinigų poreikis bus stabilus, o ilgalaikis augimas, kaip numatoma, bus 4,5 proc., valstybės pajamos iš neinfliacinių pinigų spausdinimo gali sudaryti 0,6 proc. BVP. Industrinėse šalyse šis procentas yra vidutiniškai 1 proc. BVP, o daugumoje besivystančių šalių – mažiau kaip 2,5 proc. BVP.II. Biudžeto deficitui finansuoti galima panaudoti ir oficialius užsienio (valiutos) rezervus. Bet kai rezervų lygis pagal importo reikalavimus ar skolos grąžinimo įsipareigojimus yra žemas, privačiam sektoriui gali pasirodyti, kad peržengta “minimalių” rezervų riba. Tai gali paskatinti kapitalą bėgti iš šalies ir sukelti mokėjimų balanso krizę. Lietuvoje oficialūs rezervai nuo 1998 m. vidurio iki 1999 m. vidurio sumažėjo, kadangi jie buvo eikvojami gyventojų santaupoms atkurti. 1999 m. viduryje oficialūs rezervai sudarė tik tiek, kad galėjo dengti tik dviejų mėnesių importo reikalavimus, tai rodo, kad galimybės oficialius rezervus panaudoti biudžeto deficito finansavimui yra gana ribotos.III. Biudžeto deficitą taip pat galima finansuoti, skolinantis šalies viduje. Vyriausybės skolinimasis mažina kredito išteklius, kuriais, kitu atveju, galėtų pasinaudoti privatus sektorius, arba didina kredito kainą. Lietuvoje vidaus finansų rinka yra sekli, joje pinigai plačiąja prasme (M2) sudaro tik 19 proc. numatyto 1999 m. BVP. Bendras vidaus kreditas sudaro tik 12 proc. BVP, o tai rodo, kad vyriausybės skolinimasis šalies viduje turės didelę įtaką tam, kiek privatus sektorius turės finansavimo galimybių ir kokia bus jų kaina.Šalies kapitalo rinkose biudžeto deficito ir skolinimosi iš užsienio ryšys yra labai glaudus, nes vyriausybė turės kreiptis į “gilesnes” pasaulines kapitalo rinkas, kad galėtų finansuoti savo deficitą. Pasaulinės kapitalo rinkos gana nepastovios, ir nuomonės apie kredito suteikimo patikimu…mą gali greitai keistis. Labai pasikliauti pasaulio rinkomis finansuojant biudžeto deficitą rizikinga, nes besikeičiančios pasaulinių kreditų sąlygos gali kaip mat sumažinti fiskalines įplaukas arba sukelti nenumatytą infliaciją.BIUDŽETO SUBALANSAVIMO BŪTINUMAS
Daug alternatyvių taisyklių buvo pasiūlyta ribojimo politikai, vengiant destabilizuoti fiskalinę politiką. Tai gali atsitikti, jeigu vyriausybė stengiasi kiekvienais metais subalansuoti savo faktinį biudžetą. Kai ekonomika pereina į nuosmukį ir savaime atsiranda biudžeto deficitas, subalansuoto biudžeto taisyklė reikalauja, kad padidėtų mokesčių normos ar būtų sumažintos vyriausybės išlaidos. Abu veiksmai gali pagilinti nuosmukį. Tokių destabilizuojančių veiksmų galima išvengti, jei vyriausybė siektų subalansuoti ne faktinį, o visiško užimtumo biudžetą. Kadangi nuosmukio laikotarpiais visiško užimtumo biudžetas savaime netampa deficitinis, jis neduoda apgaulingo ženklo, kad reikia didinti mokesčius ar mažinti išlaidas. Taigi visiško užimtumo biudžetas iš esmės naudojamas dviem atvejais: kai reikia įvertinti fiskalinę politiką ir kai reikia numatyti fiskalinės politikos kryptį.Ši pirmoji taisyklė reiškia neambicingą strategiją. Ji tik leidžia savaiminiams stabilizatoriams kovoti su nuosmukiu. Tačiau ji neleidžia vyriausybei žengti dar vieno žingsnio bei veiksmingai kovoti su nuosmukiu, įvedant finansinį skatinimą. (Toks skatinimas, pavyzdžiui, mokesčio normų sumažinimas, pažeistų taisyklę, nes įstumtų visiško užimtumo biudžetą į deficitą). Taigi pastarosios taisyklės tikslas – vengti destabilizuojančių veiksmų, o ne veiksmingai stabilizuoti ekonomiką. Kita taisyklė leistų vykdyti aktyvią fiskalinę politiką. Pagal šią taisyklę, vyriausybė įsipareigotų subalansuoti faktinį biudžetą ne kas metai, bet per visą verslo ciklą. Nuosmukio laikotarpiais mokesčių normos gali būti sumažintos, o išlaidos padidintos, norint paskatinti visumines išlaidas. Ekonominio klestėjimo laikotarpiais vyriausybė įgytų pakankamai biudžetinio pertekliaus ir padengtų deficitus, kurie atsirastų nuosmukio laikotarpiais. Dar vienas požiūris – tai riboti federalinės vyriausybės išlaidas kaip tam tikrą BNP dalį.ATEITIES PROGNOZĖSSeimas patvirtino Lietuvos Respublikos 2005 metų valstybės biudžetą 13850340 tūkst. litų pajamų, 15659940 tūkst. litų asignavimų išlaidoms ir nefinansiniam turtui įsigyti (asignavimai viršija pajamas 1809600 tūkst. litų). Taigi 2005 m. biudžetas vėl bus deficitinis. Kaip anksčiau pranešė ELTA, 2005 metų valstybės biudžetas turėtų būti 800 mln. litų, arba 7,7 procentų didesnis už 2004 m. biudžetą. Valstybės investicijų programa, palyginti su 2004 m. bus didesnė 150 mln. litų. Finansų ministerija prognozuoja, kad 2005 m. nacionalinio biudžeto pajamos, įskaitant dotacijas iš Europos sąjungos biudžeto, palyginti su 2004 m., augs 11,9 proc. ir sieks 15,2 mlrd. litų. Išankstiniais duomenimis 2005 m. valstybės investicijoms numatoma skirti 2,16 mlrd. litų. Ministerija tvirtina, kad Lietuva nenusižengs Mastrichto kriterijams – fiskalinis deficitas neviršys 3 proc. Bendrojo vidaus produkto. “Aš kai kuriems politikams bandau pasakyti – nejaugi jie nori, kad Lietuva išstotų iš Europos Sąjungos”, – apie spaudimą didinti išlaidas kalbėjo A. Butkevičius. Jo įsitikinimu, viršijus fiskalinį deficitą Lietuva netrukus sulauktų įspėjimo ir būtų nurodytas laikotarpis padėčiai ištaisyti. “Tai sukeltų neigiamas pasekmes visam pinigų sistemos stabilumui ir turėtų neigiamas pasekmes ilgalaikėje perspektyvoje”, – įspėjo ministerijos vadovas. Siūlymas sumažinti pajamų mokestį nuo 33 iki 30 proc. biudžetui kainuotų maždaug 330 mln. litų ir per vartojimą geriausiu atveju sugrįžtų 40 mln. litų. Todėl, anot A. Butkevičiaus, priėmus tokį sprendimą gali tekti atidėti kitus įsipareigojimus gyventojams. Šiuo metu skaičiuojama, kiek biudžetui kainuotų mokesčių lengvata specialistams, pirmuosius metus ateinantiems į darbo rinką, – jiems būtų taikomas mažesnis pajamų mokesčio tarifas. Kaip vienas pasiūlymų svarstoma ir galimybė nustatyti du mokesčių tarifus – gyventojams uždirbantiems iki 600 ir daugiau kaip 600 litų. Pirminį 2005 metų biudžeto projektą ketinama parengti rugsėjo mėnesį.Finansų ministras Algirdas Butkevičius teigia, kad kitų metų biudžetas suplanuotas atsižvelgiant į Vyriausybės parengtą ilgalaikę šalies vystymo programąJame numatyta, kad valstybės pajamos kartu su Europos Sąjungos lėšomis sudarys 15 su puse milijardo litų, o išlaidos – beveik 17 su puse milijardo litų. Europos Sąjunga Lietuvai kitas metais turėtų pervesti daugiau kaip pustrečio milijardo litų, kai mūsų šalies įmokos į Europos Sąjungos biudžetą sudarys beveik 800 milijonų litų17 pav. Lietuvos įmokos į ES biudžetą 2004-2006 m. (mln. Eurų)
Lietuvos įmokos į ES biudžetą (2004- 2006m.) bus mokamos iš PVM, BVP, muitų mokesčių bei JK kompensacijų. IŠVADOS1. Biudžetas yra subalansuotas , jei valstybės pajamos yra lygios išlaidoms.2. Pagrindinės valstybės finansų problemos: įplaukų gavimas, išlaidų valdymas ir valstybės skola.3. Įvairiose šalyse valstybės dominavimas yra nevienodas. Didesnis valstybės kišimąsis siejamas su rinkos netobulumu.
4. Pagrindinis valstybės finansų valdymo tikslas- ne stiprinti piliečių dalyvavimą valstybės finansų valdyme, o vykdyti planus.5. Didėjant vyriausybės vaidmeniui šalies ekonomikoje, orientavimąsi į įplaukas pakeitė orientąvimąsis į rezultatų sekimą ir kontrolę.6. Finansų srityje valstybė turi palankias teisines sąlygas investavimo kultūrą ugdyti ir kapitalo rinkai į užsienio ir ypač ES rinkas integruoti, plėtoti rinkos teikiamas galimybes, pritraukti kapitalą, saugiai ir veiksmingai investuoti.7. Mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės elementus privatusis sektorius teikia valstybei savo noru.8. Biudžeto deficitas nėra vertinamas neigiamai, jei šalyje pasiekimas potencialus BVP.9. Dažniausios biudžeto deficito priežastys: dideli transferai (išsivysčiusiose šalyse), darbo naįumo letėjimas, didėjanti mpasaulio kapitalo rinkų integracija.10. Lietuvai narystė į ES 2005m. Duos apie 1,7milijardo litų pelno.LITERATŪRA IR ŠALTINIAI1. Kauno Technologijos Universitetas “Makroekonomika”2. “Mikroekonomikos pagrindai” B. Drilingas, J. Čiburienė, V. Snieška 1997 m.3. “Makroekonomika. Ekonomikos teorijos kursas” II d., Kaunas, 19924. B. Drilinga, J. Èiburienë, V. Snieška “Makroekonomikos pagrindai”, Kaunas, 1997 m5. http://eic.eoro.lt/?18087280576. http://www.eic.lrs.lt/211699070837. http://www.euro.lt/showitems.php?Top8. http://www.seimas4.lt/acticle.php?id_art=48469. http://wwwlrt.lt/new/new.php?strid=314898ids=17239810. http://www.durys.org/zinynas/es_ir_kultūra4.htm11. www.finmin.lt