Valstybės biudžetas ir jo subalansavimo problemos: Makroekonomikos referatas/ vadovas : Kauno Technologijos Universitetas Panevėžio institutas Vadybos ir administravimo fakultetas. Ekonomikos mokslų katedra. –Panevėžys,2005.-19p.
Santrauka
Valstybės funkcijų vykdymui būtini atitinkami finansiniai resursai, kurių svarbiausias šaltinis yra valstybės pajamos, surenkamos į biudžetą iš įvairių mokesčių. Valstybė savo finansuose gali turėti perteklių ar trūkumą. Labai svarbu yra siekti biudžeto subalansavimo, t.y.kad valstybės pajamos būtų lygios išlaidoms.Darbo objektas yra valstybės biudžetas ir jo subalansavimo problemos. Darbo tikslas – suvokti kas yra valstybės biudžetas ir jo subalansavimo problemos. Darbo tikslas yra detalizuojamas uždaviniais, lėmusiais tokią darbo struktūrą. Darbo metodika, padėjusi išspręsti minėtus uždavinius, susideda iš literatūros analizės.
Įvadas
Temos aktualumas: Valstybės biudžetas yra ypač svarbus. Valstybė savo finansuose gali turėti perteklių ar trūkumą. Pastaruoju atveju kalbame apie deficitą. Biudžeto deficito valdymas yra vienas iš svarbiausių fiskalinės politikos makroekonominių instrumentų. Labai svarbu yra siekti biudžeto subalansavimo, t.y.kad valstybės pajamos būtų lygios išlaidomsDarbo objektas: valstybės biudžetas ir jo subalansavimo problemos.Darbo tikslas: suprasti kas yra valstybės biudžetas ir kokios jo subalansavimo problemos.Darbo uždaviniai:1. Kokia biudžeto kilmė ir samprata?2. Kokia biudžeto raida?3. Kokia yra Lietuvos Respublikos nacionalinio biudžeto sandara?4. Kokie valstybės pajamų šaltiniai?5. Kam naudojami asignavimai?6. Kodėl svarbus biudžeto planavimas ir balansavimas?
Darbo metodai: atskleisiu temą, remdamasi išvardinta informacijos medžiaga literatūros sąraše.
Biudžeto samprata ir kilmė
Sąvoka “biudžetas” pradėta vartoti Anglijoje. Ji kilo iš seno prancūzų žodžio bouge arba boulgette, kuris yra išvestinis lotyniško žodžio bulga – odinis krepšys, o anglai perėmė šį žodį iš normanų.
1802m. prancūzai šį terminą įvedė į finansų ūkio terminologiją ir žodynus. XIX a. biudžeto samprata pasklido po visą pasaulį.Biudžetas (angl. budget) gali būti apibrėžiamas gana įvairiai ir net keliomis prasmėmis:• tai valstybės pajamų ir išlaidų sąmata tam tikram laikotarpiui, patvirtinta įstatymu;• valstybės, įstaigos arba atskiro asmens laukiamų pajamų ir išlaidų tam tikram laikui numatomas apskaičiavimas;Ekonomine prasme:• viešojo finansų ūkio tam tikram laiko tarpui (paprastai vieniems metams) skaitmeninis laukiamų pajamų ir numatomų išlaidų nustatymas ir išvedamas jų balansas;Juridine prasme: • įstatymų leidžiamosios įstaigos aktas, kuriuo iš anksto numatomos ir sutvarkomos viešojo finansų ūkio pajamos ir išlaidos;• valstybės pajamų ir išlaidų sąmata, planas ir aprašas.
Jeigu valstybės pajamos lygios jos išlaidoms, biudžetas yra subalansuotas. Jei valstybės išlaidos didesnės negu pajamos – biudžetas bus deficitinis. O jei valstybės išlaidos mažesnės už gaunamas pajamas – valstybės biudžetas perteklinis. Biudžeto naudojimas visuminei paklausai reguliuoti, vadinamas vyriausybės fiskaline politika. Fiskalinė politika įgyvendinama keičiant vyriausybės išlaidų bei surenkamų mokesčių apimtį. Biudžetai sudaromi vieneriems metams – nuo sausio 1d. iki gruodžio 31d. imtinai.
Biudžeto raida
Biudžeto vystymasis apima gana ilgą laikotarpį – nuo vergovinės santvarkos iki šių laikų ekonominės valstybės.Kalbant apie Lietuvos biudžeto raidą, randama duomenų, kad jį pradėta sudarinėti XV a.pabaigoje. 1776 m. bendros Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės išlaidos skiriamos karaliui, kariuomenei, administracijai, maršalo departamentui, kanclerio departamentui, iždo departamentui, įvairiems reikalams ir nepaprastoms bei nenumatytoms išlaidoms.Konsoliduotas bendras šalies biudžetas nuo Nepriklausomybės atkūrimo sudarė pakankamai stabilią BVP dalį. Į konsoliduotą šalies biudžetą arba bendrąjį šalies biudžetą įtraukiami valstybės ir savivaldybių biudžetai, taip pat nebiudžetiniai fondai ir sąskaitos, kuriuose laikomos valstybės lėšos.
Aišku, kad Lietuvos fiskalinis skaidrumas priklauso ne tik nuo nacionalinių duomenų pateikimo. Sunkumus sudaro valstybės finansų suskirstymas į biudžetus, fondus ir sąskaitas. Tai ne tik komplikuoja fiskalinį valdymą, bet ir pablogina visuomenės galimybes stebėti padėtį.Tarp fiskalinės politikos specialistų vyrauja nuomonė, kad nebiudžetiniai fondai ir sąskaitos yra nepageidaujami. Tokie fondai prieštarauja biudžeto integralumo, universalumo ir pilnumo principams. Dėl didelio nebiudžetinių fondų skaičiaus fiskalinė politika tampa ne tokia skaidri ir lanksti, apsunkina prioritetų pasirinkimą ir dėl to valdymas tampa sudėtingesnis. Paprastai pateisinamas tik draudimo fondų egzistavimas: t.y. socialinio draudimo, sveikatos draudimo ir pensijų fondų, bet kai kurios išsivysčiusios šalys net ir šių fondų neišskiria iš biudžeto.Po 1993m. valstybinio sektoriaus pajamos kito nuo 27,5 iki 32,5 BVP, tuo metu visos išlaidos sudarė 28 -34 BVP. Mažiausios pajamos buvo 1992 m., kai bendrojo šalies biudžeto mokestinės pajamos sudarė 26 BVP. Skirtingai negu kai kurios kitos ekonomiką pertvarkančios kaimyninės valstybės, Lietuva nepatyrė nevaldomo nacionalinio biudžeto pajamų ir išlaidų nuosmukio. Nedidelis valstybės išlaidų sumažėjimas net pačiais nepalankiausiais ekonomikai metais atskleidė šalies vyriausybių gebėjimą sutelkti finansinius išteklius ir geriau įgyvendinti pajamų, išlaidų ir skolinimosi politiką .Nuo 1994 m. kasmet buvo pasiekiama pažanga mažinant biudžeto deficitą. Konsoliduoto fiskalinio deficito nuolatinį mažėjimą iki 1,7 BVP daugiausia lėmė perskolinimo mažinimas ir mokesčių tarifų bei įplaukų didinimas. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Seimas ir Vyriausybė visada stengėsi neviršyti patvirtinto biudžeto deficito dydžio. Pajamos ir išlaidos būdavo mažinamos nedidinant deficito. Stabdydama infliaciją, mažindama neigiamą įtaką mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficitui, siekdama neatriboti privačiojo sektoriaus nuo siauros krašto finansinės sistemos ir stabdydama užsienio skolos susidarymą, Vyriausybė stengėsi sumažinti biudžeto deficitą. Pagrindinės naudotos fiskalinio deficito suvaržymo priemonės buvo mokesčių administravimą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimai, mokesčių bazės plėtimas, akcizų tarifų didinimas orientuojantis į ES minimalias normas ir mokesčius administruojančių institucijų reorganizavimas. 1999 m. Seimas patvirtino subalansuotą valstybės biudžeto planą, tačiau tai buvo įmanoma padaryti tik atskirai patvirtinus investicines programas, finansuojamas iš paskolų ir Privatizavimo fondo. Prieš prasidedant Rusijos krizei, Vyriausybė buvo paskelbusi apie tolesnius centrinio šalies biudžeto griežtinimo planus mažinant perskolinimą ir ketinimus siekti fiskalinio balanso 2000 m.. Nepakankamai palanki ekonominė raida ir valstybės mokestinių įplaukų nuosmukis 1999 m. atidėjo tolesniam laikui fiskalinio sugriežtinimo planus. 1992 m. pradžioje buvo tik keturi nebiudžetiniai valstybės lėšų fondai, tačiau jų skaičius kasmet didėjo ir jau 1998 m. išaugo iki 30 fondų ir sąskaitų. Daug biudžetinių įstaigų turi specialiųjų lėšų sąskaitas, į kurias sumokama už biudžetinių įstaigų teikiamas paslaugas ir šios lėšos neįtraukiamos į nacionalinį biudžetą. Taip pat yra sukurti nebiudžetiniai fondai savivaldybėse. Savivaldybės kaupia lėšas atskiruose nebiudžetiniuose fonduose gamtosaugai finansuoti ir kitais tikslais. Nebiudžetiniams fondams leidžiama skolintis tik su valstybės garantijomis, taigi šios paskolos laikomos valstybės skola. Ypač svarbu, kad nebiudžetiniai fondai turi būti subalansuoti, tačiau tai negalioja skolinimosi sąskaitoms arba, tiksliau sakant, programoms, finansuojamoms iš paskolų.Kuriant naujus fondus kiekvieną kartą būdavo pateikiama daugybė argumentų, siekiant parodyti išankstinį valstybės finansinių išteklių paskirstymo naudingumą, nurodant, kokiems tikslams šio ar kito mokesčio įplaukos turi būti panaudotos. Pavyzdžiui, būdavo tvirtinama, kad toks paskirstymas suteikia apibrėžtumą vidutiniams ir ilgalaikiams planams tam tikrose srityse. Iš tiesų, toks išteklių paskirstymas tam tikru mastu Vyriausybei atvėrė fiskalinio lankstumo galimybes, kadangi jai buvo suteikta teisė tvirtinti šių fondų biudžetus. Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę šimtai apyvartos mokesčių ir konfiskaciniai pelno mokesčiai faktiškai buvo pagrindiniai biudžeto pajamų šaltiniai. Pereinamojo laikotarpio pradžioje privačiojo sektoriaus ekonominei veiklai pereinant į šešėlinę ekonomiką, mokestinės įplaukos mažėjo. Siekiant pakeisti šią kryptį, biudžeto pajamos visiškai pertvarkytos įvedant naujus, rinkos ekonomikai tinkančius mokesčius. Visų pirma svarbiausia yra bendrojo akcizo ir vėliau jį pakeitusio pridėtosios vertės mokesčio įvedimas. Pradžioje, tik atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvoje buvo sudaromas valstybės biudžetas, iš kurio buvo finansuojamos Vyriausybės išlaidos. Valstybės išlaidų sąranga buvo apibrėžta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, parengtoje pačioje pereinamojo laikotarpio pradžioje. Konstitucija apibrėžia valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus, bet tiksliai nenusako jų apimties bei turinio ir neapriboja valstybės ir savivaldybių nebiudžetinių darinių kūrimo. Tai sudarė sąlygas sparčiai kurti nebiudžetinius fondus. Išlaidų valdymas palaipsniui krypo valstybės finansinių išteklių išankstinio ženklinimo linkme ir investicinė veikla palaipsniui buvo perkeliama į šiuos fondus.Konsoliduoto centrinio šalies biudžeto išlaidos investicijoms nuolatos mažėjo: 1991 m. jos sudarė 5,9 BVP, o 1996 m. – tik 1,9 . Po to šios išlaidos šiek tiek didėjo: 1997 m. sudarė 2,4 BVP ir 1998 m. – 3,1 . Didelė dalis išlaidų, kurias kitos šalys klasifikuotų kaip viešąsias investicijas, yra finansuojama iš nebiudžetinių fondų ir sąskaitų. Pavyzdžiui, Kelių fondas, iš kurio finansuojama kelių tiesimas ir taisymas, nėra nacionalinio biudžeto dalis. Dėl apskaitos problemų ir išlaidų panaudojimo procedūrų investicinės išlaidos kartais gali būti klasifikuojamos kaip paprastosios išlaidos. Taigi oficiali investicijų statistika buvo linkusi kiek sumažinti viešųjų investicijų dalį formuojant visuminį kapitalą.Didžiausias nebiudžetinis fondas yra VSDF. Nors VSDF išlaidos sudaro kiek daugiau nei ketvirtį viešųjų išlaidų, transferiniai mokėjimai Lietuvoje, kaip BVP dalis, yra vieni mažiausių Centrinėje Europoje. Tai atspindi įmokų surinkimo sunkumus, kuriuos sukelia sumažinto darbo užmokesčio deklaravimas, darbas šešėliniame sektoriuje ir vienas mažiausių įmokų tarifų regione. Pastaraisiais metais VSDF patiria sunkumų siekdamas išlaikyti balansą, kurio reikalauja įstatymas, ir skolinasi finansų institucijose užtikrindamas įplaukų ir išmokėjimų balansą.Lietuvos Respublikos nacionalinio biudžeto sandara
Vyriausybė dalyvauja ūkinėje veikloje, įsigydama tam tikras prekes ir paslaugas, pavyzdžiui, apmoka švietimo, gydymo paslaugas, perka karinę techniką t.t.. Šios vyriausybės išlaidos didina visuminę paklausą. Kitą svarbią vyriausybės išlaidų dalį sudaro transferiniai mokėjimai – tai išmokos namų ūkiams, pensijų, nedarbo pašalpų ir kitomis formomis. Transferiniai mokėjimai tiesiogiai visuminės paklausos nedidina, tačiau veikia ją netiesiogiai keisdami namų ūkio disponuojamas pajamas. Vyriausybės išlaidos neatsiranda iš niekur. Jei vyriausybė gali pirkti prekes ir paslaugas, vadinasi, ji privalo gauti pajamas. Vyriausybės pajamų šaltinis yra mokesčiai, kuriuos moka namų ūkis ir verslo firmos. Mokesčiai yra tiesioginiai (tai būtų pajamų, draudimo mokesčiai) ir netiesioginiai ( pridėtinės vertės, pardavimo, akcizo mokesčiai).
Skirtingiems mokesčiams būdingi savi pranašumai ir trūkumai. Žinoma, netiesioginiai mokesčiai yra neutralesni, daugiau tinkantys ekonominio efektyvumo principui įgyvendinti, juos lengviau administruoti. Tiesioginiai mokesčiai parankesni lygybės, teisingumo principui įgyvendinti, aukštesniam mokestinių įplaukų elastingumui (priklausomai nuo pajamų augimo) pasiekti.Valstybės pajamų šaltiniai
Norėdama atlikti daugybę funkcijų, valstybė turi disponuoti lėšomis, pakankamomis išlaidoms finansuoti. Šios lėšos “suplaukia” į valstybės iždą iš tokių pagrindinių šaltinių, kaip mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių ir paslaugų pardavimai, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami pervedimai (grantai) ir skolinimas. Išvardintos įplaukos, išskyrus paskutinį elementą, sudaro valstybės pajamas.
Mokesčiai surenkami iš privataus sektoriaus be jokių įsipareigojimų duoti kažką mainais. Socialinio draudimo įmokas sudaro lėšos, pervedamos savarankiškai pagal individualias draudimo programas ar/ir sumokamos darbdavių už savo darbuotojus (skaičiuojamos kaip procentas nuo darbo užmokesčio fondo, darbuotojų skaičių, bendrų pajamų ar kitu būdu); abiem atvejais tai yra tarsi avansiniai mokėjimai už teisę gauti socialinę paramą ateityje. Mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos sudaro mokestines pajamas. Taip vadinamas nemokestines biudžeto pajamas sudaro lėšos, gautas parduodant valstybės gaminamos prekes ar teikiant paslaugas, t.y. nemokestinės pajamos yra gaunamos iš pirkimo-pardavimo sandorių arba mainų. Grantai yra gaunami kaip parama iš kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų – donorų. Skolindamasi valstybė laikinai (trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui) gauna teisę disponuoti tam tikra pinigų suma, įsipareigodama ją grąžinti nustatytu terminu, iki kurio reguliariai mokamos palūkanos. Taigi, mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės pajamų elementus privatus sektorius teikia valstybei savanoriškai. Iš visų paminėtų pajamų kategorijų mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamų šaltinis, todėl mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre. Be abejo, bet kuri valstybė rūpinasi sukurti “gerą” mokesčių sistemą, efektyviai ją valdyti, užtikrinti jos sklandų funkcionavimą.
3 paveiksle pavaizduoti neatlygintini kapitalo pervedimai iš ES. Tai reiškia, kad iš to, ką mes gauname, atėmus tai, ką sumokame ES, mums dar daug lieka. Matyti, kad kuo toliau, tuo daugiau pajamų gaus Lietuvos biudžetas: jei 2004 m. gavome 1,4 mln. Lt, tai 2007 m. gausime net 2,5 karto daugiau – 3,6 mln. Lt.
3 pav. Neatlygintini kapitalo pervedimai iš ES
Visi surinkti mokesčiai, privalomos įmokos ir kitos rinkliavos perskirstomos tik per nacionalinį biudžetą, Valstybinį socialinio draudimo fondą, Privalomojo sveikatos draudimo fondą, Privatizavimo fondą, Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondą ir kelių fondą (nuo 2002m.sausio1d.). Statistikos departamentas skelbia atskirų biudžetų bei fondų duomenis. Taip pat yra daug nebiudžetinių fondų. Pastarųjų dalis yra labai maža, o dalis, pvz., Privatizavimo fondas, Kelių fondas – perskirstantys šimtus milijonų ar kelis milijardus litų. Visą nepriklausomybės laikotarpį valstybės finansuose buvo stebima nebiudžetinių fondų dalies didėjimo ir valstybės biudžeto dalies mažėjimo tendencija. Jei 1992 m. pradžioje buvo 4 nebiudžetiniai fondai, kuriuose buvo apie 5 BVP, tai 1999 m. jų buvo 30, o lėšų dalis artėjo prie 15 . BVP. Šiuo metu yra virš 30 nebiužetinių fondų. Kam skirstomos biudžeto pajamos parodyta 4 pav.
4 pav. Mokesčių paskirstymas
Valstybės biudžetas, o nuo 1999 m. ir Socialinio draudimo biudžetas yra tvirtinami Seime, tuo tarpu kiti fondai yra naudojami Vyriausybės sprendimu ar pagal jos patvirtintą sąmatą. Toks finansinių išteklių išsklaidymas sąlygoja neskaidrią valstybės finansų būklę, nepagrįstą atsakomybės lygių padalijimą.arba kitiems tikslams.Yra taip pat kaupiamos valstybės rezervo lėšos- jos skiriamos nenumatytiems, naujai atsirandantiems poreikiams nepertraukiamai finansuoti. Šie rezervai naudojami stichinių nelaimių ir ekologinių katastrofų padariniams likviduoti bei kitokioms reikmėms pagal vyriausybės nustatytus prioritetus.Tvirtinant valstybės biudžetą, nustatomos apyvartos lėšos, kurios naudojamos pajamų laikinam trūkumui padengti ir turi būti atkurtos ne vėliau kaip iki biudžetinių metų pabaigos.
Valstybės biudžeto mokestinių pajamų struktūra skiriasi išvystytose ir besivystančiose šalyse. Išvystytose šalyse didesnė tiesioginių mokesčių dalis. Pavyzdžiui, JAV šie mokesčiai sudaro apie 85 valstybės gaunamų pajamų. Besivystančiose šalyse didesnę dalį sudaro netiesioginiai mokesčiai. Šiuos mokesčius lengviau surinkti nei pajamų mokesčius, tačiau šie mokesčiai yra regresyvūs, t.y. mažas pajamas gaunanti visuomenės dalis moka didesnius mokesčius, nei gaunantys dideles pajamas. Kito valstybės pajamų šaltinio – nemokestinių pajamų – dalis bendrose biudžeto pajamose daugelyje šalių yra nedidelės. Tik tuo atveju, jei valstybei priklauso daug gamtos išteklių, įmonių, pajamos iš valstybės nuosavybės gali sudaryti nemažą biudžeto pajamų dalį.Vykdomi asignavimai
Nacionalinio biudžeto asignavimai (asignuoti- reiškia skirti tam tikrą pinigų sumą kuriam nors reikalui ar tikslui vykdyti) naudojami valstybių ir savivaldybių funkcijoms atlikti ir įvairioms programoms vykdyti. Valstybės vykdomi asignavimai yra šie:• Valstybės funkcijoms ir vyriausybės tvirtinamoms programoms vykdyti(darbo užmokestis, žemės ūkio produktų supirkimai);• Investicijos(kelių tiesimas, uostų statyba);• Transferiniai išmokėjimai(pašalpos, pensijos ir kt.). Transferiniai mokėjimai tiesiogiai visuminės paklausos nedidina, tačiau veikia ją netiesiogiai keisdami namų ūkio disponuojamas pajamas.;• Valstybės įsipareigojimams vykdyti, t.y.palūkanoms mokėti už skolą.• Dotacija- organizacijoms ir įmonėms duodama valstybinė pašalpa nuostoliams padengti.
Ekonomikos teorijoje valstybės vaidmuo dažniausiai siejamas su tokia ekonomine veikla:• Visuomeninių gėrybių gamyba/tiekimas (pvz. krašto apsauga, įstatymų leidyba, nacionalinių parkų palaikymas); • Kolektyvinio vartojimo prekių gamyba/tiekimas (pvz., kelių, tiltų, kanalų tiesimas, uostų, elektrinių statyba bei šių objektų priežiūra ir palaikymas);• Natūraliųjų monopolijų reguliavimas. Paprastai tai pramonės šakos su mažėjančiais vidutinėmis sąnaudomis, kur valstybinis sektorius padeda dengti tinklo sąnaudas;• Socialinės rūpybos funkcija;
• Informacijos srautų išlyginimas. Valstybė, ištaisydama vartotojams teikiamos informacijos trūkumus (pvz., atskirdama kokybiškas prekes nuo nekokybiškų), veikia piliečių interesų naudai;• Nacionalinių pajamų perskirstymas taikant pervedimų (transferų) mechanizmą. Valstybė siekia išlyginti galimybes ir išlaikyti visuomenės susitelkimą.5 paveiksle parodyta kaip dar skirstomos valstybės išlaidos, kaip matyti, daugiausia pajamos paskirstomos socialinei sferai ir ekonomikai, o 6, 7 ir 8 paveiksluose išskaidoma kokios sritims daugiausia skiriama lėšų.1. Ekonomikai (daugiausia skiriama transportui ir ryšiams, žemės ūkiui, miškininkystei, žuvininkystei bei veterinarijai, bei butų ir komunaliniam ūkiui)2. Socialinei sferai (net 60% švietimui, penktadalis, socialinei apsaugai, globai ir rūpybai) 3. Kitom funkcijoms (visuomenės apsaugai ir viešąjai tvarkai palaikyti, krašto apsaugai, bendrosioms valstybės paslaugoms).
10 pav. Valstybės biudžeto išlaidos pagal funkcinę klasifikaciją
11 pav. Vyriausybės vartojimo išlaidų prognozės
Biudžeto planavimas ir balansavimo būtinumas
Biudžeto planavimas- tai pajamų ir išlaidų nustatymas biudžetiniams metams. Šis procesas apima biudžeto projekto sudarymo, svarstymo ir tvirtinimo tvarką. Tai reglamentuojama atitinkamais valstybės įstatymais. Jie numato visų šalies biudžetų (valstybės, federalinių vietos savivaldybių) rengimo, svarstymo ir tvirtinimo tvarką. Lietuvos valstybės biudžeto projektą rengia Finansų ministerija. Projektas rengiamas remiantis valstybės įstatymais, valstybinės statistikos duomenimis, socialinėmis-ekonominėmis programomis ir mokslinėmis-techninėmis prognozėmis. Vyriausybė biudžeto projektą svarsto ir teikia Seimui, kurio komitetai valstybės biudžeto projektą svarsto ir rengia pasiūlymus ir išvadas Seimui. Šis, atsižvelgdamas į vyriausybės pranešimą, Seimo komiteto išvadas bei pasiūlymus, svarsto biudžeto projektą. LR Seimas valstybės biudžetą tvirtina priimdamas įstatymą.Biudžeto pajamos planuojamos remiantis makroekonominėmis prognozėmis: planuojamu BVP, infliacija, darbo užmokesčiu, o taip pat numatomais mokesčių įstatymų pakeitimais. Tačiau, biudžeto įstatymo pajamų dalis gali būti nevykdoma ne dėl mokesčių slėpimo ar prasto administravimo, o dėl netikslios prognozės.
Prognozių paklaidos yra neišvengiamos, nes ekonomika nuolat keičiasi, o pokyčių kryptys ir mastai – tiksliai neišmatuojami. Todėl faktinis biudžeto vykdymas skiriasi nuo planinio dėl prognozių netikslumo ir dėl aplinkybių, kurios, sudarant biudžeto projektą, nebuvo tinkamai įvertintos. Viena vertus, planuojant biudžetą dar nežinoma, ar kainos bus didinamos, kita vertus, pagal nebūtus faktus patvirtintas biudžetas verčia realizuoti prielaidas neatsižvelgiant į jų ekonominį pagrįstumą, o tik dėl to, kad tai buvo numatyta planuojant biudžetą. Biudžeto pajamas ir išlaidas siūlome planuoti tik pagal jau priimtus teisės aktus. Visos prognozės turėtų būti pesimistinės, sąlygosiančios verčiau perteklines nei deficitines pajamas.Jei planuojant pajamas minėtų ydų įmanoma išvengti, tai esama daugelio veiksnių, turinčių esminių pasekmių biudžeto įplaukoms, kurių apskritai neįmanoma numatyti ar suplanuoti.Ignoruojant faktą, kad pagrindinė rinkos savybė yra informacijos išskaidymo sąlygotas rinkos netikrumas ir neapibrėžtumas, atveriamas kelias dėl kiekvieno nukrypimo nuo plano vėliau apkaltinti neva mokesčių nemokančius verslininkus. Kadangi visiškai išvengti prognozių netikslumo neįmanoma, šią riziką galima sumažinti iš anksto nustatant, kaip elgiamasi tais atvejais, kai biudžetas negauna visų planuotų lėšų (tai įmanoma net ir pesimistiškiausiai planuojant biudžeto pajamas) arba surenka jų daugiau. Tikslinga planuojamas biudžeto pajamas tvirtinti tik kaip orientacinį dydį. Pagrindine biudžeto įstatymo dalimi turi būti biudžeto išlaidos. Jei pajamų surenkama mažiau nei planuota išlaidų, biudžeto išlaidos turėtų būti mažinamos pagal išankstinį planą. Taip būtų užtikrinama, kad nedeficitinis biudžetas būtų ne tik plane, bet ir tikrovėje, be to, pasiekiamas ne didinamų biudžeto įplaukų, o mažinamų išlaidų sąskaita.Biudžeto išlaidų mažinimo kryptis būtina numatyti pačiame biudžeto įstatyme. Galimi įvairūs išlaidų mažinimo plano variantai, tačiau siūlome taikyti visų išlaidų skirstymą (kodavimą) pagal kategorijas ir prioritetus. Biudžeto planavimo stadijoje skirtingais kodais žymimos tos valstybės išlaidos, kurių pajamų nesurinkimo atveju: 1) būtina visiškai atsisakyti; 2) mažinti iš dalies, nurodant priimtinas mažinimo proporcijas bei; 3) nemažinti, nes jų mažinimas metų eigoje yra netikslingas. Priimdamas biudžeto įstatymą Seimas turėtų apsispręsti ne tik dėl planuojamų išlaidų, bet ir dėl finansavimo prioritetų.Jei biudžeto išlaidų mažinimo tvarka pajamų nesurinkimo atveju nėra iš anksto nustatyta, būna daug neigiamų pasekmių. Būtinas išlaidų mažinimas atliekamas skubotai, neturint laiko sprendimams apgalvoti, o net ir skubant būtinam išlaidų sumažinimui prireikia daugiau laiko, nei galima skirti. Skubiai mažinant išlaidas, egzistuoja galimybė ne Seimui, bet lėšų pervedimą kontroliuojantiems asmenims, spręsti, kas labiau ,,vertas” lėšų, o kas jų gali palaukti arba negauti apskritai. Taip vėluojantys medikų ar mokytojų atlyginimai pateisinami nesumokėtais (nesurinktais) mokesčiais, nors tuo pačiu metu užtenka lėšų privačių struktūrų nuostoliams kompensuoti. Planuotų biudžeto pajamų nesurinkimas visuotinai, o ypač biudžeto pajamas administruojančių institucijų, traktuojamas kaip plano nevykdymas, užmirštant, kad pagrindinė jų užduotis yra vykdyti mokesčių ir kitus įstatymus, o ne biudžeto pajamų planą. Tai skatina šias institucijas imtis neadekvačių priemonių siekiant žūtbūtinai įgyvendinti ,,planą” neatsižvelgiant į pasekmes.Akivaizdžia biudžeto problema galima laikyti tai, kad įstatyme įtvirtintas pajamų planas yra laikomas tiesiogine mokesčių ir kitų biudžeto įplaukų administratorių užduotimi. Jei pasikeičia makroekonominė situacija ir faktinės biudžeto įplaukos skiriasi nuo planuojamų, tiek įstatymo leidėjai, tiek vykdytojai skatinami imtis neadekvačių priemonių – didinti mokesčius (keičiant tarifus bei interpretacijomis plečiant apmokestinimo bazę). Ypač nekorektiška planuoti pajamas iš baudų ir konfiskacijų. Kaip ir kiekvienas planas, šis skatina jį vykdyti, o tai gali baigtis drastiškomis, ne visada teisėtomis priemonėmis. Pajamos iš baudų ir konfiskacijų turėtų būti papildomos biudžeto pajamos, skirstomos proporcingai arba pagal įstatymo nustatytą eiliškumą. Ydingos pajamų iš baudų ir konfiskavimo planavimo ideologijos ir praktikos būtina atsisakyti. Mokesčių administratoriai turi vykdyti mokesčių įstatymus. Biudžeto įstatymo pajamų dalis turi būti orientacinė, sąlyginė. Nagrinėjant biudžeto sandarą, galima padaryti dvi viena kitą papildančias išvadas. Pirma, biudžeto nesistematiškumu naudojamasi siekiant paslėpti tikrąją biudžeto išlaidų struktūrą. Antra, biudžeto nesistematiškumas sąlygoja tai, kad biudžeto lėšos skirstomos neapgalvotai ir netikslingai.Daug alternatyvių taisyklių buvo pasiūlyta ribojimo politikai, vengiant destabilizuoti fiskalinę politiką. Tai gali atsitikti, jeigu vyriausybė stengiasi kiekvienais metais subalansuoti savo faktinį biudžetą. Kai ekonomika pereina į nuosmukį ir savaime atsiranda biudžeto deficitas, subalansuoto biudžeto taisyklė reikalauja, kad padidėtų mokesčių normos ar būtų sumažintos vyriausybės išlaidos. Abu veiksmai gali pagilinti nuosmukį. Tokių destabilizuojančių veiksmų galima išvengti, jei vyriausybė siektų subalansuoti ne faktinį, o visiško užimtumo biudžetą. Kadangi nuosmukio laikotarpiais visiško užimtumo biudžetas savaime netampa deficitinis, jis neduoda apgaulingo ženklo, kad reikia didinti mokesčius ar mažinti išlaidas. Taigi visiško užimtumo biudžetas iš esmės naudojamas dviem atvejais: kai reikia įvertinti fiskalinę politiką ir kai reikia numatyti fiskalinės politikos kryptįŠi pirmoji taisyklė reiškia neambicingą strategiją. Ji tik leidžia savaiminiams stabilizatoriams kovoti su nuosmukiu. Tačiau ji neleidžia vyriausybei žengti dar vieno žingsnio bei veiksmingai kovoti su nuosmukiu, įvedant finansinį skatinimą. (Toks skatinimas, pavyzdžiui, mokesčio normų sumažinimas, pažeistų taisyklę, nes įstumtų visiško užimtumo biudžetą į deficitą). Taigi pastarosios taisyklės tikslas – vengti destabilizuojančių veiksmų, o ne veiksmingai stabilizuoti ekonomiką. Kita taisyklė leistų vykdyti aktyvią fiskalinę politiką. Pagal šią taisyklę, vyriausybė įsipareigotų subalansuoti faktinį biudžetą ne kas metai, bet per visą verslo ciklą. Nuosmukio laikotarpiais mokesčių normos gali būti sumažintos, o išlaidos padidintos, norint paskatinti visumines išlaidas. Ekonominio klestėjimo laikotarpiais vyriausybė įgytų pakankamai biudžetinio pertekliaus ir padengtų deficitus, kurie atsirastų nuosmukio laikotarpiais. Valdžios sektoriaus fiskalinė politika suformuluota Lietuvos Konvergencijos programoje – artėti prie subalsuoto biudžeto. Ambicingas Lietuvos Konvergencijos programos įgyvendinimas, fiskalinio deficito mažinimas yra skirtas makroekonominio stabilumo išlaikymui ir sėkmingam dalyvavimui antrajame Valiutų kursų mechanizme. Lietuva išlaikys tuos pačius griežtus fiskalinės politikos įsipareigojimus ir apribojimus, kurie buvo prisiimti įkuriant Lietuvoje Valiutų valdybą 1994 metais.IŠVADOS
1. Sąvoka “biudžetas” pradėta vartoti Anglijoje, o XIX a. pasklido jau po visą pasaulį. Biudžetas gali būti apibrėžiamas gana įvairiai ir net keliomis prasmėmis: ekonomine, juridine.2. Biudžeto vystymasis apima gana ilgą laikotarpį – nuo vergovinės santvarkos iki šių laikų ekonominės valstybės. Kalbant apie Lietuvos biudžeto raidą, randama duomenų, kad jį pradėta sudarinėti XV a.pabaigoje. Konsoliduotas bendras šalies biudžetas nuo Nepriklausomybės atkūrimo sudarė pakankamai stabilią BVP dalį. Po 1993m. valstybinio sektoriaus pajamos kito nuo 27,5 iki 32,5 BVP. Nuo 1994 m. kasmet buvo pasiekiama pažanga mažinant biudžeto deficitą. 1992 m. pradžioje buvo tik keturi nebiudžetiniai valstybės lėšų fondai, tačiau jų skaičius kasmet didėjo ir jau 1998 m. išaugo iki 30 fondų ir sąskaitų. Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę šimtai apyvartos mokesčių ir konfiskaciniai pelno mokesčiai faktiškai buvo pagrindiniai biudžeto pajamų šaltiniai.3. Vyriausybės biudžetą sudaro transferiniai, tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai.
4. Valstybės lėšos į iždą patenka iš tokių pagrindinių šaltinių, kaip mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių ir paslaugų pardavimai, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami pervedimai (grantai) ir skolinimas.5. Nacionalinio biudžeto asignavimai naudojami valstybių ir savivaldybių funkcijoms atlikti ir įvairioms programoms vykdyti. 6. Biudžeto planavimas- tai pajamų ir išlaidų nustatymas biudžetiniams metams, tad labai svarbu, kad išlaidos neviršytų pajamų. Jeigu valstybės išlaidoms padengti nepakanka biudžeto pajamų, tai valstybė priversta skolintis vidaus ar užsienio finansų rinkose. Toks išlaidų finansavimo būdas susijęs su papildomais skolinimosi kaštais (mokamos palūkanos), didina valstybės vidaus ir užsienio skolą, o tai gali sukelti makroekonominį disbalansą.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1) Fiskalinė politika, Internetas: http://www.finmin.lt/finmin/content/sitemap.jsp2) Fiskalinė politika, Internetas: http://www.jt.lt/Naujienos/P_Nau_Makro_Tur.asp?ID=92473) Fiskalinė politika, Internetas: http://www.jt.lt/Naujienos/P_Nau_Makro_Tur.asp?ID=127364) Lietuvos makroekonomikos apžvalga, Nr. 19, 2004 m. Lapkritis5) Lietuvos fiskalinė politika. Patirtis ir galimybės, Internetas: http://www.fmmc.lt/lit/world/paskaita11-2.htm6) Meidūnas V., Puzinauskas Pr. Finansai.V.:Teisinės informacijos centras, 20037) Makroekonomika : [vadovėlis / Vytautas Snieška, Valerija Baumilienė, Dalia Bernatonytė … [et al.] ; Kauno technologijos universitetasKaunas : Technologija8) Makroekonomikos pokyčiai ir šalies raida. Internetas: http://www.sti.lt/europa/I_dalis.pdf9) Pagrindiniai 1990-1999 metų fiskalinės politikos bruožai. Internetas: http://www.fmmc.lt/lit/world/paskaita11-2.htm10) Rimantas J. Vaicenavičius. Lietuvos fiskalinė politika: patirtis ir galimybės, Internetas: http://finansai.tripod.com/P11.htm11) Valstybės finansų valdymas ir biudžeto reforma, Internetas: http://finansai.tripod.com/P10.htm12) Valstybės lėšų nebiudžetiniai fondai ir išlaidos, Internetas: http://www.lrinka.lt/Tyrimai/Biudzetas/Biudz2000.phtml#Biudžeto