TURINYS
ĮVADAS 3
BENDRA BIUDŽETO SAMPRATA 5
VALSTYBĖS FINANSŲ VALDYMO KAITA 7
VALSTYBĖS BIUDŽETO STRUKTŪRA 8
VALSTYBĖS BIUDŽETO LYGTIS 8 VALSTYBĖS PAJAMŲ ŠALTINIAI 9 VALSTYBĖS IŠLAIDOS 12
EUROPOS SĄJUNGOS BIUDŽETO SUDARYMAS 15
ES biudžeto principai 17 ES BIUDŽETO PAJAMOS 17 ES BIUDŽETO IŠLAIDOS 20
BIUDŽETO BALANSAS 24
BIUDŽETO DEFICITO ATSIRADIMO PRIEŽASTYS: 24 BIUDŽETO DEFICITO EKONOMINĖS PASEKMĖS 28 BIUDŽETO SUBALANSAVIMO BŪTINUMAS 32
ATEITIES PROGNOZĖS 33
IŠVADOS 35
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 36
PRIEDAS 37
ĮVADAS
Dauguma žmonių turi savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti namųūkį. Tam dažniausiai visiškai pakanka šeimininko asmeninio patyrimo, o jeikas suklysta, – pasekmės dažnai būna taip pat asmeninis reikalas. Kitaipyra, kai imamasi tvarkyti visos įmonės ar šalies ūkį. Todėl neatsitiktinaižmonijos patyrimas šioje srityje kaupiamas ir apibendrinamas. Svarbu suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir kąreikia daryti, kad būtų pasiekti daugumos pageidaujami tikslai (pakankamaispartūs ir stabilūs gyvenimo lygio augimo tempai, ekonominė laisvė – teisėpasirinkti veiklos rūšį, išleisti savo uždirbtus pinigus pagal savo norusir kt.). Svarbus ir ekonominio saugumo jausmas. Žmonėms turėtų būti kuomažiau motyvų baimintis, kad liga ar kita katastrofa jiems sudarysbeviltišką finansinę situaciją. Demokratinėje visuomenėje šie daugumai žmonių svarbūs tikslai tampa irvalstybės tikslu. Praktiškai šalies gerovė priklauso nuo vyriausybėsvykdomos politikos. Nuo to, kaip tvarkomi ir valdomi valstybės finansai, didele dalimipriklauso ir fiskaliniai rezultatai. Pagrindinės valstybės finansųproblemos – įplaukų gavimas, išlaidų valdymas ir valstybės skola – labaipanašios visame pasaulyje. Tačiau įvairiose šalyse šios funkcijosatliekamos ir valdomos skirtingai. Nėra “teisingo” ar “neteisingo” valstybės finansų valdymo. Valstybėsfinansų valdymo principai vystosi kartu su valstybės institucine sąranga.Institucinė sąranga, savo ruožtu, atspindi istorinius, kultūrinius irtechnologinius veiksnius. Valstybės finansų sistema ir valdymas laikui bėgant keičiasi. Kaikurių šalių vadovai suformulavo labai aiškią valstybės finansų reformosstrategiją ir sąžiningai jos laikėsi. Suverenumo, fiskalinės įtampos,regioninio bendradarbiavimo, globalizacijos ir naujosios informacinėstechnologijos pokyčiai radikaliai pakeitė aplinką, kurioje tvarkomivalstybės finansai. Valstybės finansų valdymas nuolat reformuojamas, kadneatsiliktų nuo greitai kintančios išorinės aplinkos.
Fiskalinė politika – tai valstybės finansų naudojimas, siekiantsušvelninti ar panaikinti bendro nacionalinio produkto svyravimus,reguliuojant bendrąją paklausą.
Teorinis fiskalinės politikos pagrindas yra anglų ekonomisto Dž.M.Keinso mokslas apie aktyvų valstybės biudžeto ir valstybės investicijųvaidmenį. Taigi fiskalinės politikos įgyvendinimas susijęs su valstybėsbiudžeto formavimu ir naudojimu.
Valstybės biudžetas – tai valstybės pajamų ir išlaidų per tam tikrąlaikotarpį planas. Skirtumas tarp valstybės pajamų ir išlaidų vadinamas biudžeto saldu.
Jei valstybės pajamos lygios išlaidoms, tai valstybės biudžetas yrasubalansuotas ir saldas lygus nuliui. Jei valstybės išlaidos didesnės neipajamos – biudžetas yra deficitinis ir saldas bus neigiamas. O jeiguvalstybės išlaidos mažesnės už gaunamas pajamas – valstybės biudžetas yraperteklinis, atitinkamai biudžeto saldas bus teigiamas.
BENDRA BIUDŽETO SAMPRATA
Esant dabartiniam civilizacijos lygiui valstybės įsikišimas įvisuomeninį gyvenimą yra būtinas. Tai pripažįsta beveik visų ekonominiųmokyklų atstovai, tačiau kartu diskutuojama, kiek platus turėtų būti tasdalyvavimas. Vieni, gindami rinkos laisvę, mano, kad šiuolaikinė valstybėvisuomeninį gyvenimą reguliuoja daugiau, negu jai derėtų. Kitų nuomone,valstybė privalo daug daugiau prisidėti prie piliečių gyvenimo lygiogerinimo. Dar prieštaringesni samprotavimai apie tai, kiek valstybė turėtųdalyvauti visuomenės ūkinėje veikloje, pvz., kištis į darbdavio irsamdomojo darbuotojo arba vartotojo ir monopolisto-gamintojo santykius;reguliuoti priekių judėjimą tarp šalių muitais, valiutine sistema arnetarifiniais barjerais; daryti įtaką išteklių paskirstymui ekonomikojeteikdama eksporto subsidijas ir pan. Įvairiose šalyse valstybės dalyvavimas ekonomikoje yra nevienodas.Tie, kas gina didesnį valstybės kišimąsi, grindžia savo nuomonę rinkosnetobulumo pavyzdžiais ir būtinybe užtikrinti lygybę. Tačiau dėl tokiovalstybės aktyvumo gali atsirasti didelės tiesioginės ir netiesioginėsvisuomeninės išlaidos. Dauguma pereinamosios ekonomikos šalių deklaruojatikslą sumažinti ekstensyvų valstybės vaidmenį, kurį jos paveldėjo išplaninio ekonominio modelio, o daugelyje besivystančių šalių žemasvalstybės išlaidų lygis BVP atspindi greičiau ribotas valstybės finansinesgalimybes ir iškreiptas kainas, o ne sąmoningai pasirinktą valstybėsvaidmens modelį. Centralizuoto planavimo valstybėse biudžetas siejamas su ekonomikosplanu. Pagrindinis biudžeto atskaitomybės lygmuo – įmonė. Savivaldybių,vietos ir regioninės valdžios biudžetai rengiami kaip centrinės vyriausybėsbiudžeto dalis. Pagrindinis valstybės finansų valdymo tikslas – nestiprinti piliečių dalyvavimą valstybės finansų valdyme, o vykdyti planus. Daugumoje šalių valstybės finansai tvarkomi metiniu pagrindu, nors yrakeletas ES valstybių, kurios neseniai įsivedė daugiamečių biudžetų sistemą.
Šalys, kurios rengia daugiamečius vyriausybės veiklos biudžetus, yraUrugvajus, kuris turi penkerių metų tęstinį biudžetą, ir Švedija, sudarantitrejų metų biudžetus ir pratęsiamųjų grantų (dotacijų) serijas. Kai kurioseCentrinės ir Pietų Amerikos šalyse taip pat leidžiama tam tikriems fondamsdaryti išlaidas iki šešių kitų kalendorinių metų mėnesių. Paprastai valstybės pajamas, skolą ir biudžetus tvarko Finansųministerijos, taip yra ir Lietuvoje. Biudžeto valdymo įstaiga yraprezidentūroje (JAV) (plačiau žiūrėti 1 paveikslą), Planavimo ministerijoje(Korėjoje) arba atskira ministerija (Prancūzijoje). Lietuvos biudžetąsudaro Vyriausybė, o tvirtina Seimas. Įstatymų leidžiamojo organo vaidmuo valstybės finansų valdyme būnaįvairus. Daugelis parlamentų yra patvirtinę subalansuotų biudžetų taisyklęarba nustato valstybės skolos apribojimus ir taip varžo vykdomosiosvaldžios iniciatyvą. Jungtinėse Valstijose įstatymų leidžiamasis organassudaro savo biudžetą. Kitose šalyse (Kanadoje, Olandijoje) įstatymųleidžiamasis organas apriboja valstybės skolinimąsi. Daugumoje šaliųįstatymų leidžiamasis organas biudžetą tvirtina. Kai kuriose šalyseįstatymų leidžiamasis organas tvirtina tik buvusių biudžetų padidėjimą.1pav. Valstybės finansų valdymas: lyginamasis požiūris
Biudžetinėje sistemoje yra išskiriami šie biudžetų tipai: • Nacionalinis biudžetas – kuris apima Valstybės Biudžetą, Savivaldybių biudžetus ir Valstybinio Socialinio draudimo biudžetą (vadinama SODRA); Nacionalinio biudžeto sudėtinė dalis yra įvairūs fondai (privatizavimo, kelių priežiūros, rezervų, gamtos apsaugos, nepriklausomybės gynimo, ir kt.); • Įmonių, organizacijų, įstaigų biudžetai arba vadinami balansai; • Šeimos biudžetai;
Biudžetai paprastai skirstomi į funkcinius ir programinius. Kaikuriose šalyse, pavyzdžiui, Naujoje Zelandijoje ir Čilėje biudžetaspateikiamas kaip konsoliduotos, komercinio tipo sąskaitos, kuriose aiškiaiparodytas valstybiniam sektoriui priklausantis turtas ir pajamų srautai.
VALSTYBĖS FINANSŲ VALDYMO KAITA
Laikui bėgant valstybės finansų valdymas kinta. Prieš Antrąjįpasaulinį karą daugelis šalių taikė įplaukų ir išlaidų pagal elementuskontrolę. Kadangi vyriausybės vaidmuo buvo gana ribotas, o išlaidos ganareguliarios ir vienalytės, įplaukų kontrolės metodas valdant valstybėsfinansus buvo gana efektyvus. Vis didėjant vyriausybės vaidmeniui šaliesekonomikoje, orientavimąsi į įplaukas pakeitė orientavimasis į rezultatųsekimą ir kontrolę, valstybės išlaidų planavimas taikant programinįprincipą. Po to, reaguojant į fiskalines problemas, valstybės finansųvaldymas buvo orientuojamas į teikiamų visuomeninių gėrybių rezultatus,todėl pagrindinį dėmesį pradėta kreipti į rezultatų stebėjimą mažinantneracionalias valstybės išlaidas. Po Antrojo pasaulinio karo atstatant sugriautą daugelio šaliųekonomiką reikėjo investuoti daug lėšų. Didėjant valstybės investiciniųprogramų finansavimo apimčiai dauguma šalių įvedė atskirus investicijų arbakapitalo biudžetus. Vyriausybės vaidmeniui daugelio šalių ekonomikoje visdidėjant, valstybės finansų valdyme pradėti naudoti vis sudėtingesniplanavimo metodai, pavyzdžiui, tęsiamieji investicijų planai irdaugiamečiai vyriausybės biudžetai. Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje daugelis šalių susidūrė susunkiomis fiskalinėmis problemomis. Tai privertė pradėti taikyti grynųjųpinigų limitus, kad būtų galima suvaldyti deficitą sukeliančias išlaidas irvalstybės finansų valdyme pradėti taikyti labiau orientuotą į ekonomikąbiudžetų analizę bei detaliau numatyti įplaukas ir išlaidas. Didėjanti tarptautinei prekyba ir didėjančios tarptautinėsinvesticijos daugelį šalių paskatino derinti įmonių apmokestinimo sistemas.Valstybės finansų taisyklės buvo iš dalies pakeistos siekiant išvengtidvigubo apmokestinimo ir perkelti apmokestinimą nuo mobilios investicinėsveiklos ne tokiam mobiliam vartojimui. Siekiant daugiau surinkti lėšų išvartojimo daugelyje šalių buvo įvestas pridėtosios vertės mokestis.Didėjant tarptautinei prekybai bendrose įplaukose sumažėjo prekybosmokesčių reikšmė. Didėjant įplaukoms iš vidaus mokesčių, o ne iš surenkamųmokesčių prie valstybės sienų, pasikeitė įplaukų valdymas ir organizavimas. Įplaukas renkančios organizacijos daugiausia dėmesio dabar skiriamokesčių mokėtojų sąmoningumui, visuomenės švietimui, savanoriškam įstatymųir mokesčių mokėjimo taisyklių laikymuisi, atrankinei kontrolei irnuobaudoms.
VALSTYBĖS BIUDŽETO STRUKTŪRA
VALSTYBĖS BIUDŽETO LYGTIS
G- valstybės išlaidos Tp –transferai BI –valstybės biudžeto pajamos Fs –valstybės biudžeto saldas
VALSTYBĖS PAJAMŲ ŠALTINIAI
Norėdama atlikti daugybę funkcijų valstybė turi disponuoti lėšomis, kuriųužtektų išlaidoms finansuoti. Šios lėšos suplaukia į valstybės iždą ištokių pagrindinių šaltinių: mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekiųir paslaugų pardavimas, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginamipervedimai (grantai) ir skolinimas. Išvardintos įplaukos, išskyruspaskutinį elementą, sudaro valstybės pajamas. • Mokesčiai surenkami iš privačiojo sektoriaus be jokių įsipareigojimų duoti kažką mainais. • Socialinio draudimo įmokas sudaro lėšos, pervedamos savarankiškai pagal individualias draudimo programas ar/ir sumokamos darbdavių už savo darbuotojus (skaičiuojamos kaip procentas remiantis darbo užmokesčio fondu, darbuotojų skaičiumi, bendrosiomis pajamomis ar kitu būdu); abiem atvejais tai yra tarsi avansiniai mokėjimai už teisę gauti socialinę paramą ateityje. • Vadinamąsias nemokestines biudžeto pajamas sudaro lėšos, gautos
parduodant valstybės gaminamos prekes ar teikiant paslaugas, t.y. nemokestinės pajamos gaunamos iš pirkimo-pardavimo sandorių arba mainų. • Grantai yra gaunami kaip parama iš kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų – donorių. • Skolindamasi valstybė laikinai (trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui) gauna teisę disponuoti tam tikra pinigų suma, įsipareigodama ją grąžinti nustatytu terminu, iki kurio reguliariai bus mokamos palūkanos. Taigi mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybėspajamų elementus privatusis sektorius teikia valstybei savo noru. Iš visųpaminėtų pajamų kategorijų mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamųšaltinis, todėl mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre. Beabejo, bet kuriai valstybei rūpinasi sukurti “gerą” mokesčių sistemą,efektyviai ją valdyti, užtikrinti jos sklandų funkcionavimą.Biudžeto pajamas sudaro mokestines ir nemokestines pajamos: ➢ Mokestines pajamos formuojamos iš mokesčiu ir (2003m. sausio 1 d. jų buvo 21), prekyviečių ir kitų rinkliavų (per 30). ➢ Nemokestines pajamos- tai pajamos, gautos už eksploatavimą valstybės nuosavybės, baudos ir pajamos už konfiskaciją, mokestis už aplinkos teršimą ir kitas pajamas
Iš 2 pav.[1]ir 3 pav. pateiktų diagramų matyti, kad ir Lietuvoje mokesčiai sudaro didesniąją dalį biudžeto pajamų. Ženkli pajamų dalis yra gaunama iš PVM, akcizo, pajamų ir pelno mokesčių.
[pic]2 pav. Pajamų dalis procentais 2000 –2004 m. valstybės biudžetuose
Valstybės biudžeto mokestinių pajamų struktūra skiriasi išvystytose irbesivystančiose šalyse. Išvystytose šalyse didesnė tiesioginių mokesčiųdalis. Pavyzdžiui, JAV šie mokesčiai sudaro apie 85 proc. valstybės gaunamųpajamų. Besivystančiose šalyse didesnę dalį sudaro netiesioginiaimokesčiai. Šiuos mokesčius lengviau surinkti nei pajamų mokesčius, tačiaušie mokesčiai yra regresyvūs, t.y. mažas pajamas gaunanti visuomenės dalismoka didesnius mokesčius, nei gaunantys dideles pajamas.
[pic] 3 pav. Biudžeto pajamų struktūra 2000 m., 2001m. ir 2002 m.
Kito valstybės pajamų šaltinio – nemokestinių pajamų – dalis bendrosebiudžeto pajamose daugelyje šalių yra nedidelės. Tik tuo atveju, jeivalstybei priklauso daug gamtos išteklių, įmonių, pajamos iš valstybėsnuosavybės gali sudaryti nemažą biudžeto pajamų dalį. Pavyzdžiui, Lietuvosmokestinių pajamų dalis tiek 2003, tiek 2004 metų biudžetuose yra žymiaididesnė nei nemokestinių pajamų dalis (4 pav.)[2]. Taigi ir Lietuvą reikėtųpriskirti prie tų valstybių, kurių pagrindinis pajamų šaltinis yramokesčiai.
[pic] 4 pav. Mokestinių ir nemokestinių pajamų dalis šalies biudžete 2003 ir2004 m.
VALSTYBĖS IŠLAIDOS
Vyriausybė dalyvauja ūkinėje veikloje, įsigydama tam tikras prekes irpaslaugas (pav., apmoka švietimo, gydymo paslaugas, perka karinętechniką t. t.). Šios vyriausybės išlaidos didina visuminę paklausą. Kitąsvarbią vyriausybės išlaidų dalį sudaro transferiniai mokėjimai – taiišmokos namų ūkiams pensijų, nedarbo pašalpų ir kitomis formomis.Transferiniai mokėjimai tiesiogiai visuminės paklausos nedidina, tačiauveikia ją netiesiogiai keisdami namų ūkio disponuojamas pajamas. Valstybės išlaidos susijusios su dviejų tipų prekių ir paslaugų tiekimu.Tai tiesioginio (individualaus ar kolektyvinio) vartojimo prekės (pvz.,visuomeninis transportas arba nacionaliniai parkai) ir tos prekės beipaslaugos, kurios didina gamybos veiksnių našumą (pvz., pramoniniaiuostai). Dauguma išlaidų, pvz., išlaidos infrastruktūrai (kelių statybai irpalaikymui), yra kombinuoto tipo. Kai kurios valstybės išlaidos, pvz.,pensijoms ar nedarbo pašalpoms mokėti, yra tiesioginiai pervedimaigyventojams (šeimoms) ar įmonėms. Ekonomikos teorijoje valstybės vaidmuo dažniausiai siejamas su tokiaekonomine veikla: • Visuomeninimų gėrybių gamyba/tiekimas (pvz. krašto apsauga, įstatymų leidyba, nacionalinių parkų palaikymas). Šioms gėrybėms būdingas nekonkurentinis vartojimas, neaiškios nuosavybės teisės. Nors be jų sunku apsieiti gyvenime, dažnai niekas asmeniškai nenorėtų už jas mokėti, t.y. tokiu būdu provokuojamas “zuikių” atsiradimas. • Kolektyvinio vartojimo prekių gamyba/tiekimas (pvz., kelių, tiltų, kanalų tiesimas, uostų, elektrinių statyba bei šių objektų priežiūra ir palaikymas). Vartojimo atžvilgiu jos paprastai būna konkurencinio pobūdžio. Dėl išorinių efektų atsiranda sankirta tarp privačių ir visuomeninių vertybių. • Natūraliųjų monopolijų reguliavimas. Paprastai tai pramonės šakos su mažėjančiais vidutinėmis sąnaudomis, kur valstybinis sektorius padeda dengti tinklo sąnaudas. • Socialinės rūpybos funkcija. Socialinių paslaugų teikimas, kurio imasi valstybė, negali būti visiškai paliekamos privatiems asmenims. Dažniausiai privatūs asmenys neturės nei paskatų, nei lėšų šiai veiklai plėtoti. Gali atsitikti taip, kad jų teikiamų paslaugų sąlygos (ypač tarifai) bus nepriimtinos vartotojams. Tai reiškia, kad valstybė privalo imtis atsakomybės už savo piliečius, ypač kai jie laikinai arba visam laikui netenka darbo, tampa invalidais, gyvena amoraliai, ydingai, ir teikti jiems pagalbą bei rūpintis bendrąja piliečių gerove (plėtoti mokslą, remti meną ir t.t). • Informacijos srautų išlyginimas. Valstybė, ištaisydama vartotojams teikiamos informacijos trūkumus (pvz., atskirdama kokybiškas prekes nuo nekokybiškų), veikia piliečių interesų naudai. • Nacionalinių pajamų perskirstymas taikant pervedimų (transferų) mechanizmą. Valstybė siekia išlyginti galimybes ir išlaikyti visuomenės susitelkimą.
Biudžeto išlaidos gali būti skirstomos įvairiai, priklausomai nuo to,kokias sritis norima palyginti.Biudžeto išlaidas galima suskirstyti į tris dalis (žr. 1 lentelę) 1. Ekonomikai 2. Socialinei sferai 3. Kitom funkcijoms
1 lentelė. Biudžeto išlaidų dalys|Biudžeto išlaidos ||Ekonomikai |Socialinei sferai |Kitoms funkcijoms ||Žemės ūkis |Švietimas |Gynyba ||Miškininkystė |Socialinė apsauga |Viešoji tvarka ir ||Žuvininkystė |Globa ir rūpyba |visuomenės ap-sauga ||Veterinarija |Sveikatos priežiūros |Aplinkos apsauga ||Būtų ir komunalinis |išlaidos |Ir t.t ||ūkis |Sveikatingumui | ||Transportas ir ryšiai |(sportui), | ||Ir t.t. |rekrea-cijai ir | || |kultūrai | || |Ir t.t. | |
Taip pat Valstybės biudžeto išlaidos gali būti suskirstytos į keturiasgrupes: ✓ Valstybės vartojimo išlaidos apima valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokestį bei valstybės perkamų prekių išlaidas ✓ Valstybės investicijos – tai įvairios kapitalinės išlaidos, pavyzdžiui, kelių tiesimo, uostų statybos išlaidos ir kt. ✓ Transferiniai išmokėjimai privačiam sektoriui. Šiai išlaidų grupei priskiriami mokėjimai, už kuriuos valstybė betarpiškai negauna mainais prekių ar paslaugų: pensijų, nedarbo pašalpų mokėjimas, subsidijos įmonėms. ✓ Valstybės skolos palūkanos 5 pav. parodyta, kiek procentų ir kokioms sritims Lietuvos biudžete buvo skirta 2000 –2004 m. LR biudžeto išlaidų struktūra per pastaruosius penkerius metus pakito nežymiai. [pic]5 pav. Lietuvos biudžeto paskirstymas 2000-2004 m. (proc.)
EUROPOS SĄJUNGOS BIUDŽETO SUDARYMAS
Romos sutartimi buvo įsteigtos keturios dabartinės ES institucijos:Europos Komisija, Europos Taryba, Europos Parlamentas bei EuroposTeisingumo Teismas. Penktoji ES institucija, Europos Audito rūmai, buvoįsteigti 1975 m., tačiau viena iš ES institucijų tapo įsigaliojusMastrichto sutarčiai. • Europos Komisija yra atsakinga už Europos Sąjungos biudžeto įgyvendinimą. Komisija, padedama Audito rūmų, turi prižiūrėti Europos Sąjungos biudžeto vykdymą ir turi užtikrinti gerą finansinį valdymą Europos Sąjungoje. • Europos Taryba ir Europos Pralamentas priima ES biudžetą. Kiekvienais metais preliminarus pirminis biudžetas yra pateikiamas Tarybai ir prašoma jos nuomonės ir patvirtinimo • Kartu su Taryba Europos Parlamentas turi galią priimti sprendimą dėl ES biudžeto. Kasmet Komisija pateikia ES biudžetą Tarybos svarstymui. Yra paskiriami du biudžeto skaitymai Europos Parlamente, o tai suteikia galimybę derėtis su Taryba ir pateikti tam tikras pataisas biudžete. Vėliau biudžetas pateikiamas Parlamentui, kad šis priimtų galutinį sprendimą dėl būsimų ES išlaidų. Parlamento biudžetinės kontrolės komitetas prižiūri biudžeto įgyvendinimą. Parlamentas paskutinį žodį turi tarti dėl tokių sričių kaip regioninės, socialinės, kultūrinės ir švietimo politikos išlaidos. • Europos Audito rūmai atlieka Europos Sąjungos sąskaitų ir biudžeto naudojimo auditą. Rūmai tikrina, ar ES biudžeto pajamos buvo išleistos teisėtai, teisingai ir efektyviai.
Biudžeto tvirtinimas ir kontroliavimas
ES biudžeto svarstymas ir tvirtinimas trunka beveik metus. Biudžetoprojektą parengia Europos Komisija, prieš tai gavusi kitų ES institucijųpasiūlymus dėl savo finansinių poreikių. Vėliau projektas pateikiamasEuropos Tarybai ir Europos Parlamentui. Europos Taryba tvirtina projektąkaip preliminarų ir pateikia jį Europos Parlamentui, kuris daro pataisas irgaliausiai po dar vieno Europos Tarybos pataisyto projekto variantobalsuoja dėl viso biudžeto projekto. Europos Parlamentas turi teisępatvirtinti arba atmesti biudžeto projektą (pirmą kartą biudžeto projektasbuvo atmestas 1979 metais). Biudžeto kontrole užsiima Europos Parlamentas ir Audito Rūmai, kurieatlieka Europos Sąjungos sąskaitų patikrinimus ir kontroliuoja ar lėšosnaudojamos efektyviai. Kasmet, lapkričio pradžioje, Audito Rūmai pateikiaataskaitą, kurioje yra analizuojamas ankstesnių metų ataskaitos.
ES biudžeto funkcijos ir vaidmuo
Funkcijos: 1. Pilnai atliekama paskirstymo funkcija 2. Dalinai atliekama paskirstymo funkcija 3. Stabilizavimo funkcija neatliekama.ES biudžeto vaidmuo: 1.Finansuoti bendras Es vykdymo politikas 2. Subalansuoti ES integracijos pliusus ir minusus, 3. Finansuoti sanglaudą.
ES biudžeto principai
Vienovės – visos biudžeto pajamos ir išlaidos yra apskaitomosvieningame biudžete, siekiant užtikrinti efektyvią kontrolę. Universalumo- biudžeto pajamos patenka I “bendrą katilą” ir yranaudojamos be išlygų visoms išlaidoms. Metinio biudžeto sudarymo principas- biudžeto sudarymas apima vienusfinancinius metus, tai palengvina biudžeto valdymo ir kontrolę. -daugiametis biudžeto rengimo procesas yra būtinas, todėlįsipareigojimų ir mokėjimų asignavimai yra naudojami kaip speciali dalis ESprogramų finansavime. Pusiausvyros taisyklė- biudžeto pajamos ir išlaidos yrasubalansuotos. – bendrija neturi įgaliojimų skolintis tam, kad padengtų išlaidas. Detalizavimo taisyklė- kiekvienas asignavimas turi tikslą paskirtį iryra apibrėžtas konkrečiu tikslu Vieningas atsiskaitymo vienetas- atsiskaitymai vyksta tik eurais.
ES BIUDŽETO PAJAMOS
Europos Sąjunga kaip ir kiekviena valstybė turi savo biudžetą, kuriolėšomis finansuojama visa ES veikla. Biudžetas yra bendras visoms EuroposSąjungos institucijoms ir valstybėms narėms, o jo lėšos skiriamas bendriemsES tikslams bei interesams pasiekti. 1999 metų ES biudžetas siekia 86 350.4 mln. eurų, arba 362 671.68 mln.litų.1. Tradiciniai nuosavi ištekliai: a) Žemės ūkio rinkliavos importuojamiems produktams bei cukraus ir
izogliukozės rinkliavos. b) Muitai už prekes įvežamas iš ne ES šalių, įvežamas į ES, tikslius bendruosius muitų dydžius nustato prekybos sutartys su trečiomis šalimis.2. PVM išteklis, kuris gaunamas pritaikius bendrąjį tarifą PVM įvertintaibezei kiekvienoje šalyje.3. Dalis valstybių narių bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP). Taippapildomas išteklis kasmet nustatomas atsižvelgiant į šalių nariųbendrąsias nacionalines pajamas ir kitus ES išteklius.4. Kitos pajamos: a) Įvairūs mokesčiai, b) Institucijų administracinės veiklos pajamos, c) Delspinigių palūkanos ir baudos, d) Ankstesnių metų pertekliai. 2002m. Es biudžeto pajamas sudarė: 48,3% BNP, 18,6% kitos pajamos, 8,3% muitų, 23,5% PVM imokos 1,3% žemės ūkio ir cukraus mokesčiai.[pic]6 pav. ES biudžeto pajamos 2002 m. (proc.)[pic]7 pav. ES biudžeto pajamos 1971-2002 m. (mln. Eur.)[pic]8pav. ES šalių narių įnašai į sąjungos biudžetą 2002 m.
ES BIUDŽETO IŠLAIDOS
Didžiąją ES biudžeto išlaidų dalį sudaro lėšos, skiriamos bendrajaižemės ūkio politikai (BŽŪP). Kasmet ši dalis mažėja (1988 metais siekė 65%, o 1999 metais- jau tik 43 %). Kita didelė Europos Sąjungos biudžeto dalis yra skirta ekonominei irsocialinei sanglaudai įgyvendinti. Jai skiriama apie trečdalį viso ESbiudžeto dalies. Kasmet ši dalis didėja (1988 metais siekė 18 %, o 1999metais- 37 %). Toks ryškus bendrai žemės ūkio politikai skiriamų lėšųmažinimas ir atitinkamas lėšų išaugimas regioniniams ir struktūriniamsfondams atspindi dabartinius Europos Sąjungos prioritetus- mažinti nedarbąbei regionų netolygų vystymąsi. Nemažą dalį savo biudžeto Europos Sąjunga išleidžia moksliniamstyrimams ir technologijų plėtojimui. Tai yra vienas iš ES politiniųprioritetų. Lėšos šiai veiklai vystyti siekia apie 7,5 %. Kitos sritys, kurioms skiriamos ES biudžeto lėšos yra humanitarinėpagalba trečiojo pasaulio šalims bei techninė ir finansinė parama Vidurioir Rytų Europos šalims.
Išlaidų klasifikacija: a) diferencijuotos išlaidos b) nediferencijuotos išlaidos ir c) privalomosios (Taryba) d) neprivalomosios ( Europos parlamentas) ES biudžeto skyriai: 1. skyrius- Europos parlamentas, 2. skyrius- Taryba, 3. skyrius- Komisija, 4. skyrius- Teisingumo teismas, 5. skyrius- Auditorių rūmai 6. skyrius- Ekonominių ir socialinių reikalų komitetas, 7. skyrius- Regionų komitetas, 8. skyrius- Ombudsmenas, 9. skyrius- Europos apsaugos duomenų priežiūros tarnyba.2000- 2006m. Finansinės perspektyvos. Metinio biudžeto išlaidų kategorijos(žr. 10 pav.) 1. Žemės ūkis. 2. Struktūrinė parama. 3. Vidaus politikos. 4. Išoriniai santykiai. 5. Administracinės išlaidos. 6. Rezervas ir garantijų fondas. 7. Priešstojiminė pagalba.
[pic]9 pav. ES biudžeto išlaidos 1971-2002 m. (mln. eurų[pic]10 pav. ES biudžeto išlaidos 2002 m. (proc.)[pic]11 pav. Bendros ES biudžeto išlaidos 2002 m. (proc.)[pic]12 pav. ES biudžeto išlaidos struktūrinei paramai, 2002 m. (proc.)[pic]13 pav. ES biudžeto paskirstymas 2004 m. (proc.)
BIUDŽETO BALANSAS
Biudžeto balansas – tai ir apskaitos, ir ekonominė sąvoka. Kaip jauanksčiau minėta, biudžeto balansas gali būti teigiamas arba neigiamas, t.y.biudžetas gali būti deficitinis arba perteklinis. Taip pat jis gali būti irsubalansuotas. Tada biudžeto balansas lygus nuliui. Pagrindinė biudžeto deficito priežastisyra lėšų trūkumas valstybės ūkinėms funkcijoms įgyvendinti arba nepagrįstai“išpūstos” valstybės išlaidos. Geriausiai, kada valstybės biudžetas būnasubalansuotas (šis terminas naudojamas ir tada, kai biudžetas būnaperteklinis), bet praktiškai rinkos ekonomikos valstybėse to nebūna.Vyriausybės skola, tai paskolinta pinigų suma. Skola didėja, kai vyriausybėdidina biudžeto deficitą ir jo padengimui dar skolinasi pinigų. Svarbiausiabiudžeto deficito priežastis yra netobulas mokesčių administravimas.
BIUDŽETO DEFICITO ATSIRADIMO PRIEŽASTYS:
1. Ekonomikos augimo tempai. Mažėjant BVP, mažėja mokesčių bazė ir biudžeto deficitas auga. 2. Nedarbas. Didėjant nedarbui, valstybė turi išmokėti daugiau transferų.
3. Palūkanų normos augimas. Kai didėja palūkanų norma, auga palūkanos, mokamos už valstybės skolą. 4. Infliacijos augimo tempai. Jei mokesčiai indeksuojami vykstant infliacijai, tai ji neturi jokios įtakos biudžeto deficitui. Jei mokesčiai neindeksuojami, tai mokesčių mokėtojai greitai pereina į naują apmokestinimo kategoriją, moka daugiau ir į biudžetą surenkama daugiau pajamų. Biudžeto deficitai gali susidaryti nebūtinai dėl vyriausybės vykdomosekonominės veiklos. Jie dažniau priklauso nuo to, kaip šalies politikosinstitucijos yra sutvarkytos ir valdomos, o ne nuo kokio nors ypatingo noroišlyginti vartojimą ar perskirstyti išteklius tarp kartų. Vyriausybėsinstitucinė struktūra turi žymią įtaką biudžeto deficito dydžiui. Politikaipaprastai mažai kalba apie mokesčių padidinimą, pabrėždami valstybėsišlaidų naudą ir savo kalbose maskuoja valstybės įsipareigojimus.Vyriausybės gali pateikti biudžetą taip, kad tikrasis deficitas atrodysmažesnis. Jie linkę pervertinti augimą, skelbti per daug optimistinesįplaukų surinkimo prognozes ir optimistinį įvairios politikos poveikįbiudžetui; neįtraukti įvairių pozicijų į biudžetą, naudoti užaukštintasinfliacines prognozes ir priimti daugiamečius biudžetus, kuriuose išlaidosnumatytos pirmaisiais metais, o įplaukų mobilizavimas – vėlesniais metais.Biudžeto kontrolės mechanizmai gali būti silpni ir įvairūs išlaidų
subjektai gali būti linkę leisti daugiau nei galima, skolintis, o neskatinti taupyti ir kaupti nepatvirtintus įsipareigojimus. Tyrimai rodo,kad kuo didesnis skaidrumas, tuo lengvesnis biudžeto kontrolės procesas. Tačiau netgi labai išsivysčiusios šalys, tokios kaip JAV arbaSkandinavijos šalys, turi biudžeto deficitą. Biudžeto deficitas nėravertinamas neigiamai, jei šalyje yra pasiekiamas potencialus BVP. 14 pav.pateikta naujų ES šalių narių, įstojusių į sąjungą 2004 m., biudžetodeficitas/ perteklius 2001-2003 m.[3]Priežastys, dėl kurių išsivysčiusių šalių biudžetas yra deficitinis: 1. Išsivysčiusiose šalyse labai dideli transferai (Skandinavijoje iki 21 proc. BVP) 2. Nuo 1970 m. Vakarų Europoje lėtėja darbo našumas, todėl ribojamas biudžeto pajamų augimas. 3. Biudžeto deficitą skatina didėjanti pasaulio kapitalo rinkų integracija, bei svyruojantys valiutų kursai. Subalansavus biudžetą ir mažėjant skolai, mažėja palūkanų norma, todėl kapitalas iš šalies pasitraukia į užsienį.
15 ir 16 pav. parodytas Lietuvos biudžeto balansas 2000-2004 m. kaipmatyti iš 15 pav. biudžeto pajamos 2000 – 2004 m. buvo mažesnės užišlaidas, taigi biudžetas – deficitinis (16 pav.).[pic]14 pav. 2003 m. naujųjų Europos Sąjungos (ES)valstybių narių biudžetų deficito/pertekliaus dalisprocentais 2001-2003 m. lyginant su BVP. [4][pic]15 pav. 2000 –2004 m. Lietuvos biudžeto išlaidos irpajamos (tūkst.lt)[pic]16 pav. 2000 –2004 m. biudžeto deficitas (tūkst.lt)Trys patys dažniausi analitiniai būdai deficitui išmatuoti: ✓ pirminis deficitas; ✓ veiklos deficitas; ✓ struktūrinis arba cikliškai koreguojamas balansas. To pačio dydžio fiskalinis deficitas, atsižvelgiant į jo priežastis irstruktūrą, gali turėti skirtingą poveikį ekonominei veiklai, ekonominiamaugimui ir kainų stabilumui. 1. Skirtingos mokesčių ir išlaidų kategorijos daro skirtingą įtaką visuminei paklausai ir pasiūlai. 2. Fiskalinė politika daro įtaką augimui, o augimas savo ruožtu lemia būsimas mokestines pajamas. Tai, kad įplaukos iš mokesčių yra endogeninės, rodo, kad fiskalinis balansas nėra visiškai pavaldus politiniams sprendimams ir visiškai prognozuojamas. Kartais deficitas gali susidaryti dėl pasirinktos fiskalinės politikos, bet kitais atvejais jo priežastis gali būti nepakankamas augimas arba prastai surenkamos biudžeto įplaukos. 3. Skirtingi deficito finansavimo šaltiniai daro nevienodą įtaką visuminei paklausai ir ekonominei veiklai. Deficitas gali būti finansuojamas taip, kad dėl tokio finansavimo privati veikla gali būti išstumiama arba atvirkščiai – suaktyvinama. Didelis deficitas, kuris finansuojamas neišstumiant vidaus investicijų, daro skirtingą poveikį ekonomikai negu didelis deficitas, kuris išstumia vidaus investuotojus iš vidaus finansų rinkų. 4. Grynųjų pinigų pagrindu apskaičiuotas deficitas neatskleidžia įsiskolinimų ar susikaupusių įsipareigojimų ir, juo labiau, įsipareigojimų poveikio. Kitos valstybinio sektoriaus dalys (centrinis bankas, valstybinės įmonės, savivaldybės, kvazivyriausybiniai fondai) gali turėti didelį deficitą, bet jis neatsispindi įprastuose fiskalinio deficito rodikliuose. 5. Fiskalinį deficitą galima sumažinti vieną kartą padarius pakeitimus visiems laikams, pavyzdžiui, pardavus valstybines įmones, atšaukus mokesčius, suteikus skolos atlyginimo lengvatas ar įšaldžius darbo užmokestį valstybiniame sektoriuje. Tačiau tokios priemonės fiskalinio deficito nesumažins visam laikui.
BIUDŽETO DEFICITO EKONOMINĖS PASEKMĖS
I. Viena iš priežasčių, kodėl reikia kreipti dėmesį į biudžeto deficitą, yra tai, kad jis leidžia vyriausybei išlyginti vartojimą ciklo metu arba reaguoti į laikinus ekonominius šokus. Taigi, biudžeto deficitas – tai makroekonomikos įrankis, leidžiantis išlyginti vartojimą ir nenukrypti nuo ekonomikos augimo trendų. Jei ciklo žemiausiuose taškuose deficitus pakeičia perviršis ciklo aukščiausiuose taškuose, biudžeto deficitu galima pasinaudoti kaip automatiniu stabilizavimo įrankiu. II. Trumpalaikėje perspektyvoje biudžeto deficitas didina vartojimą ir tuo pačiu visumines išlaidas ir visuminę paklausą. Pagal Keinso (Dž.Keynes) teorija visa tai skatina ekonominį augimą. III. Dinamine prasme fiskalinis deficitas – tai tam tikras perskirstymas tarp dabartinės ir būsimųjų kartų. Dėl fiskalinio deficito dabartiniai mokesčių mokėtojai laimi, o būsimieji – pralaimi. Dabartiniai mokesčių mokėtojai kaupia valstybės skolą, o būsimieji mokesčių mokėtojai tą skolą turi aptarnauti. Dauguma atvejų tai yra pajamų progresyvinis perkėlimas, nes tikėtina, kad dabartinė karta yra neturtingesnė už būsimąsias kartas. Kitais žodžiais tariant, fiskalinis deficitas teikia naudos dabartiniams neturtingiems mokesčių mokėtojams santykiniai turtingesnių būsimųjų mokesčių mokėtojų sąskaita. IV. Fiskalinio deficito poveikis gamybos veiksnių kainoms paprastai didina pajamų nelygybę. Fiskalinis deficitas keičia gamybos veiksnių kainą, nes didina kapitalo kainą šalies rinkose palyginus su tuo, kokia ji būtų, jei deficito nebūtų. Dėl kapitalo kainos didėjimo mažėja kapitalo atsargos, o dėl to mažėja darbo užmokestis ir kapitalo didinimo grąža. Tai reiškia, kad biudžeto deficitai – tai regresyvinis perskirstymas, kadangi dauguma žmonių finansuoja savo vartojimą iš darbo užmokesčio, ir tik nedidelei visuomenės daliai priklauso didžioji dauguma privataus visuomenės turto. V. Didelis biudžeto deficitas, kuris skatina per didelę paklausą šalyje, yra viena iš pagrindinių didelės infliacijos priežasčių. Infliaciniai
procesai ir deficitas vienas kitą “maitina”, nes infliacija suryja mokesčių įplaukas (kadangi atsiliekant mokesčių surinkimui prarandamos realiosios įplaukos) ir mažina vyriausybės galimybes finansuoti deficitą spausdinant ir leidžiant pinigus (kadangi privatus pinigų poreikis, esant didelei infliacijai, mažėja). Dauguma atvejų dideli biudžeto deficitai kelia grėsmę makroekonominiam stabilumui ir, tuo pačiu, ekonominiam augimui ir plėtrai. VI. Biudžeto deficitai mažina nacionalines santaupas, nes nacionalinės santaupos (S) yra lygios S=Y-C+G. Mažėjant nacionalinėms santaupoms, mažėja paskolų pasiūla. Tai, savo ruožtu, didina palūkanų normas, ir verčia gyventojus bei įmones mažinti investicijas. Aukštesnės palūkanų normos didina šalies valiutos poreikį, o tai, esant laisvai svyruojančiam valiutos kursui, didina valiutos kursą. Esant fiksuotam valiutos kursui, didesnės palūkanų normos šalies viduje pritraukia kapitalą (kitaip sakant, šalies investicijoms daugiau naudojamasi pigesne galimybe skolintis iš užsienio). Tai gali prisidėti prie einamosios sąskaitos deficito didėjimo ir nepakeliamos užsienio skolos kaupimo. Ilgainiui dėl aukštesnių palūkanų normų formuojant šalies kapitalą ir dėl to, kad užsienis gauna vis daugiau pelno iš šaliai priklausančio turto, nacionalinės pajamos gali pasidaryti mažesnės nei galėtų būti. VII. Fiskalinis deficitas (ar perviršis) gali pakeisti valstybės skolos dydį. Valstybės skolos santykis su BNP yra lygus:(Valstybės skola/BNP)= (Pirminis deficitas/BNP) – (Senjoražas/BNP) + (i- g) x b
kur i – realioji palūkanų norma, g – realioji ekonominio augimo norma, b – pradinis valstybės skolos santykis su BNP.
Valstybės skolos santykis su BNP didėja, jei pirminis deficitas yradidelis arba jei BNP auga mažiau nei realioji valstybės skolos palūkanųnorma. Esant tokioms aplinkybėms skolos dinamika tampa nestabili. Tamtikrame taške visuomenė nustos pirkti valstybės vertybinius popierius irdeficitas turės sumažėti. Ir atvirkščiai, jei ekonominis augimas greitas, o valstybės skolosreali efektyvi palūkanų norma, žema (t. y. dėl lengvatinio skolinimosigalimybių), vyriausybė gali išlaikyti pirminį biudžeto deficitą,nedidindama skolos ir nacionalinių pajamų santykio. Jei valstybės skola didelė, arba jei valstybės skola didėja labaigreitai, atsiranda “kieto nusileidimo” pavojus. Valstybės skola galiišaugti tiek, kad gali viršyti šalies turto, kurį užsieniečiai norėtųįsigyti, lygį. Dėl augančios valstybės skolos atsiranda baimė, kad šaliesobligacijos nebus išpirktos. Jei investitorių ketinimai staigiaipasikeičia, ir jie daugiau nebenori įsigyti šalies turto, tokio turto kainastaigiai krinta. “Kieto nusileidimo” atveju valstybės aktyvai sumažėja, neskrinta jų kaina. Didelės palūkanų normos dar pablogina deficitą. Vartojimasmažėja, infliacija auga, nes vis daugiau pajamų yra finansuojamaspausdinant ir leidžiant pinigus, kurie nuvertėja. Tokiomis aplinkybėmisgali įvykti bendra finansinė krizė, kuri apima ir bankus, ir įmones. Taigi,“kieto nusileidimo” pavojus iš dalies priklauso nuo to, ar fiskalinisdeficitas skatina ar neskatina didinti valstybės skolos dydį virš kritinėsribos ar iki tokios ribos, kai užsieniečiai šalies turto įsigyti nebenori.
Iš principo, biudžeto deficitas turi būti finansuojamas. Biudžetodeficitą galima finansuoti I. spausdinant pinigus, II. eikvojant užsienio valiutos rezervus, III. skolinantis iš užsienio ar šalies viduje. I. Deficito finansavimas naujai spausdinant pinigus tai tas pats, kas iš pradžių didinti realiąsias pinigų atsargas. Tokiu būdu palūkanų normas galima paskatinti mažėti (paprastai taip būna šalyje, kurioje infliacija nėra didelė). Mažėjant palūkanų normoms, gyventojai nenori turėti daug grynųjų pinigų, ir, tokiu būdu, mažėja privačių asmenų pinigų paklausa. Didinant realią pinigų pasiūlą, pinigų paklausai mažėjant, galų gale padidėja bendras kainų lygis. Galimybės deficitą finansuoti, leidžiant neinfliacinius pinigus (arbavykdant senjoražą), priklauso nuo to, kiek auga BVP, kokia yra reali pinigųpaklausos norma. Lietuvos atveju, esant valiutos santykiui su BVP 10 proc.,jei pinigų poreikis bus stabilus, o ilgalaikis augimas, kaip numatoma, bus4,5 proc., valstybės pajamos iš neinfliacinių pinigų spausdinimo galisudaryti 0,6 proc. BVP. Industrinėse šalyse šis procentas yra vidutiniškai1 proc. BVP, o daugumoje besivystančių šalių – mažiau kaip 2,5 proc. BVP.
II. Biudžeto deficitui finansuoti galima panaudoti ir oficialius užsienio (valiutos) rezervus. Bet kai rezervų lygis pagal importo reikalavimus ar skolos grąžinimo įsipareigojimus yra žemas, privačiam sektoriui gali pasirodyti, kad peržengta “minimalių” rezervų riba. Tai gali paskatinti kapitalą bėgti iš šalies ir sukelti mokėjimų balanso krizę. Lietuvoje oficialūs rezervai nuo 1998 m. vidurio iki 1999 m. vidurio sumažėjo, kadangi jie buvo eikvojami gyventojų santaupoms atkurti. 1999 m. viduryje oficialūs rezervai sudarė tik tiek, kad galėjo dengti tik dviejų mėnesių importo reikalavimus, tai rodo, kad galimybės oficialius rezervus panaudoti biudžeto deficito finansavimui yra gana ribotos.
III. Biudžeto deficitą taip pat galima finansuoti, skolinantis šalies viduje. Vyriausybės skolinimasis mažina kredito išteklius, kuriais,
kitu atveju, galėtų pasinaudoti privatus sektorius, arba didina kredito kainą. Lietuvoje vidaus finansų rinka yra sekli, joje pinigai plačiąja prasme (M2) sudaro tik 19 proc. numatyto 1999 m. BVP. Bendras vidaus kreditas sudaro tik 12 proc. BVP, o tai rodo, kad vyriausybės skolinimasis šalies viduje turės didelę įtaką tam, kiek privatus sektorius turės finansavimo galimybių ir kokia bus jų kaina.Šalies kapitalo rinkose biudžeto deficito ir skolinimosi iš užsienioryšys yra labai glaudus, nes vyriausybė turės kreiptis į “gilesnes”pasaulines kapitalo rinkas, kad galėtų finansuoti savo deficitą. Pasaulinėskapitalo rinkos gana nepastovios, ir nuomonės apie kredito suteikimopatikimumą gali greitai keistis. Labai pasikliauti pasaulio rinkomisfinansuojant biudžeto deficitą rizikinga, nes besikeičiančios pasauliniųkreditų sąlygos gali kaip mat sumažinti fiskalines įplaukas arba sukeltinenumatytą infliaciją.
BIUDŽETO SUBALANSAVIMO BŪTINUMAS
Daug alternatyvių taisyklių buvo pasiūlyta ribojimo politikai,vengiant destabilizuoti fiskalinę politiką. Tai gali atsitikti, jeiguvyriausybė stengiasi kiekvienais metais subalansuoti savo faktinį biudžetą.
Kai ekonomika pereina į nuosmukį ir savaime atsiranda biudžetodeficitas, subalansuoto biudžeto taisyklė reikalauja, kad padidėtų mokesčiųnormos ar būtų sumažintos vyriausybės išlaidos. Abu veiksmai gali pagilintinuosmukį. Tokių destabilizuojančių veiksmų galima išvengti, jei vyriausybėsiektų subalansuoti ne faktinį, o visiško užimtumo biudžetą. Kadanginuosmukio laikotarpiais visiško užimtumo biudžetas savaime netampadeficitinis, jis neduoda apgaulingo ženklo, kad reikia didinti mokesčius armažinti išlaidas. Taigi visiško užimtumo biudžetas iš esmės naudojamasdviem atvejais: kai reikia įvertinti fiskalinę politiką ir kai reikianumatyti fiskalinės politikos kryptį. Ši pirmoji taisyklė reiškia neambicingą strategiją. Ji tik leidžiasavaiminiams stabilizatoriams kovoti su nuosmukiu. Tačiau ji neleidžiavyriausybei žengti dar vieno žingsnio bei veiksmingai kovoti su nuosmukiu,įvedant finansinį skatinimą. (Toks skatinimas, pavyzdžiui, mokesčio normųsumažinimas, pažeistų taisyklę, nes įstumtų visiško užimtumo biudžetą įdeficitą). Taigi pastarosios taisyklės tikslas – vengti destabilizuojančiųveiksmų, o ne veiksmingai stabilizuoti ekonomiką. Kita taisyklė leistų vykdyti aktyvią fiskalinę politiką. Pagal šiątaisyklę, vyriausybė įsipareigotų subalansuoti faktinį biudžetą ne kasmetai, bet per visą verslo ciklą. Nuosmukio laikotarpiais mokesčių normosgali būti sumažintos, o išlaidos padidintos, norint paskatinti visuminesišlaidas. Ekonominio klestėjimo laikotarpiais vyriausybė įgytų pakankamaibiudžetinio pertekliaus ir padengtų deficitus, kurie atsirastų nuosmukiolaikotarpiais. Dar vienas požiūris – tai riboti federalinės vyriausybės išlaidas kaiptam tikrą BNP dalį.
ATEITIES PROGNOZĖS
Seimas patvirtino Lietuvos Respublikos 2005 metų valstybės biudžetą13850340 tūkst. litų pajamų, 15659940 tūkst. litų asignavimų išlaidoms irnefinansiniam turtui įsigyti (asignavimai viršija pajamas 1809600 tūkst.litų). Taigi 2005 m. biudžetas vėl bus deficitinis. Kaip anksčiau pranešė ELTA, 2005 metų valstybės biudžetas turėtų būti800 mln. litų, arba 7,7 procentų didesnis už 2004 m. biudžetą. Valstybėsinvesticijų programa, palyginti su 2004 m. bus didesnė 150 mln. litų.Finansų ministerija prognozuoja, kad 2005 m. nacionalinio biudžeto pajamos,įskaitant dotacijas iš Europos sąjungos biudžeto, palyginti su 2004 m.,augs 11,9 proc. ir sieks 15,2 mlrd. litų. Išankstiniais duomenimis 2005 m.valstybės investicijoms numatoma skirti 2,16 mlrd. litų. Ministerijatvirtina, kad Lietuva nenusižengs Mastrichto kriterijams – fiskalinisdeficitas neviršys 3 proc. Bendrojo vidaus produkto. “Aš kai kuriemspolitikams bandau pasakyti – nejaugi jie nori, kad Lietuva išstotų išEuropos Sąjungos”, – apie spaudimą didinti išlaidas kalbėjo A. Butkevičius.Jo įsitikinimu, viršijus fiskalinį deficitą Lietuva netrukus sulauktųįspėjimo ir būtų nurodytas laikotarpis padėčiai ištaisyti. “Tai sukeltųneigiamas pasekmes visam pinigų sistemos stabilumui ir turėtų neigiamaspasekmes ilgalaikėje perspektyvoje”, – įspėjo ministerijos vadovas. Siūlymas sumažinti pajamų mokestį nuo 33 iki 30 proc. biudžetuikainuotų maždaug 330 mln. litų ir per vartojimą geriausiu atveju sugrįžtų40 mln. litų. Todėl, anot A. Butkevičiaus, priėmus tokį sprendimą galitekti atidėti kitus įsipareigojimus gyventojams. Šiuo metu skaičiuojama,kiek biudžetui kainuotų mokesčių lengvata specialistams, pirmuosius metusateinantiems į darbo rinką, – jiems būtų taikomas mažesnis pajamų mokesčiotarifas. Kaip vienas pasiūlymų svarstoma ir galimybė nustatyti du mokesčiųtarifus – gyventojams uždirbantiems iki 600 ir daugiau kaip 600 litų. Pirminį 2005 metų biudžeto projektą ketinama parengti rugsėjo mėnesį. Finansų ministras Algirdas Butkevičius teigia, kad kitų metų biudžetassuplanuotas atsižvelgiant į Vyriausybės parengtą ilgalaikę šalies vystymoprogramą Jame numatyta, kad valstybės pajamos kartu su Europos Sąjungos lėšomissudarys 15 su puse milijardo litų, o išlaidos – beveik 17 su puse milijardolitų. Europos Sąjunga Lietuvai kitas metais turėtų pervesti daugiau kaippustrečio milijardo litų, kai mūsų šalies įmokos į Europos Sąjungosbiudžetą sudarys beveik 800 milijonų litų
[pic]
17 pav. Lietuvos įmokos į ES biudžetą 2004-2006 m. (mln. Eurų)
Lietuvos įmokos į ES biudžetą (2004- 2006m.) bus mokamos iš PVM, BVP, muitųmokesčių bei JK kompensacijų.
IŠVADOS
1. Biudžetas yra subalansuotas , jei valstybės pajamos yra lygiosišlaidoms.2. Pagrindinės valstybės finansų problemos: įplaukų gavimas, išlaidųvaldymas ir valstybės skola.3. Įvairiose šalyse valstybės dominavimas yra nevienodas. Didesnisvalstybės kišimąsis siejamas su rinkos netobulumu.4. Pagrindinis valstybės finansų valdymo tikslas- ne stiprinti piliečiųdalyvavimą valstybės finansų valdyme, o vykdyti planus.5. Didėjant vyriausybės vaidmeniui šalies ekonomikoje, orientavimąsi įįplaukas pakeitė orientąvimąsis į rezultatų sekimą ir kontrolę.6. Finansų srityje valstybė turi palankias teisines sąlygas investavimokultūrą ugdyti ir kapitalo rinkai į užsienio ir ypač ES rinkas integruoti,plėtoti rinkos teikiamas galimybes, pritraukti kapitalą, saugiai irveiksmingai investuoti.7. Mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės elementusprivatusis sektorius teikia valstybei savo noru.8. Biudžeto deficitas nėra vertinamas neigiamai, jei šalyje pasiekimaspotencialus BVP.9. Dažniausios biudžeto deficito priežastys: dideli transferai(išsivysčiusiose šalyse), darbo naįumo letėjimas, didėjanti mpasauliokapitalo rinkų integracija.10. Lietuvai narystė į ES 2005m. Duos apie 1,7milijardo litų pelno.
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI
1. Kauno Technologijos Universitetas “Makroekonomika” 2. “Mikroekonomikos pagrindai” B. Drilingas, J. Čiburienė, V. Snieška 1997 m. 3. “Makroekonomika. Ekonomikos teorijos kursas” II d., Kaunas, 1992 4. B. Drilinga, J. Èiburienë, V. Snieška “Makroekonomikos pagrindai”, Kaunas, 1997 m 5. http://eic.eoro.lt/?1808728057 6. http://www.eic.lrs.lt/21169907083 7. http://www.euro.lt/showitems.php?Top 8. http://www.seimas4.lt/acticle.php?id_art=4846 9. http://wwwlrt.lt/new/new.php?strid=314898ids=172398 10. http://www.durys.org/zinynas/es_ir_kultūra4.htm 11. www.finmin.lt
———————–[1] Šis ir toliau esantys paveikslai sudaryti remiantisduomenimis,esančiais lentelėse, kurios pateiktos priede.[2] Šiame ir toliau esančiuose paveiksluose 2004 m. duomenys yraskaičiuojami atsižvelgiant į metinį planą, kuris pateikiamas www.finmin.lt[3] ES-25 reiškia 15 senųjų ir 10 naujųjų ES narių.[4] Šaltinis: “Eurostat”, ELTA
———————–
Valstybės finansų valdymas
Valstybės finansų valdymas gali pasireikšti įvairiomis formomis.Visame pasaulyje finansų valdymui didelę įtaką daro Prancūzijoje irJungtinėje Karalystėje susiformavusios atitinkamos tradicijos, o konkretiforma priklauso nuo regioninių ypatumų. Jungtinės Karalystės sistema remiasi gerai sudaryta teisine chartija.Valstybės finansai įtraukiami į apskaitą konsoliduojant visas pajamas irišlaidas grynųjų pinigų pagrindu. Išlaidų planas ir visi jo pokyčiaitvirtinami įstatymu, išskyrus nedidelę dalį reguliarių išlaidų, kurios taippat numatomos įstatymu. Pajamų prognozes Vyriausybė rengia konfidencialiaiir jos paskelbiamos tvirtinant biudžetą. Prancūzijos sistema remiasi Napoleono teise, kurioje pajamų politikospriemonės, asignavimai ir išlaidos nurodomos atskiruose įstatymuose.Prancūzų sistemai būdinga didelė finansinės kontrolės, kurią vykdo finansųministerija, centralizacija. Finansų kontrolieriai priskiriami prie visųministerijų, darančių išlaidas, valstybės apskaitininkai renka pajamas,įskaitant įvairių valstybinių fondų pajamas. Valstybės išlaidas peržiūri,įtraukia į apskaitą ir tikrina valstybės finansų inspektoriai. Prancūzųsistemai būdinga tai, kad ten vis didėja nebiudžetinių fondų skaičius. Valstybės finansų valdymas kitose Europos valstybėse laikosi JK arbaPrancūzijos tradicijų. Bet yra Europos valstybių, kurios į valstybėsfinansų valdymą yra įtraukusios daugiau verslo pasaulyje taikomų metodų,įskaitant dvejybinio įrašo apskaitą, biudžeto atidėjimus nuvertėjimui,apskaitą kaupiamuoju pagrindu ir kartais – ekologines, arba žaliąsias,sąskaitas. Kitose Europos valstybėse į biudžeto sudarymo procesąįtraukiamos išlaidos, numatomos keleriems metams. Jungtinėse Valstijose valstybės finansų valdymo funkciją atliekavykdomoji ir įstatymų leidžiamoji valdžia. Jungtinėse Valstijose yrabendrasis biudžetas ir keletas patikėtinių fondų. JAV Iždas (taip JAVvadinama Finansų ministerija) valdo valstybės skolą ir valstybės ištekliųsrautą. Įstatymų leidžiamoji valdžia parengia savo biudžetą. Vykdomojivaldžia pateikia savo nepriklausomą požiūrį į parengtą biudžetą. JAVbiudžetas rengiamas pagal programines biudžeto sudarymo gaires taikantnašius ir rentabilius metodus naujiems įplaukų šaltiniams nustatyti, našiasir rentabilūs išlaidų ir normines priemones.
Fs =BI-G-Tp