Valstybės biudžetas ir jo balansavimas

TURINYS

ĮVADAS 3

BENDRA BIUDŽETO SAMPRATA 5

VALSTYBĖS FINANSŲ VALDYMO KAITA 7

VALSTYBĖS BIUDŽETO STRUKTŪRA 8

VALSTYBĖS BIUDŽETO LYGTIS 8

VALSTYBĖS PAJAMŲ ŠALTINIAI 9

VALSTYBĖS IŠLAIDOS 12

EUROPOS SĄJUNGOS BIUDŽETO SUDARYMAS 15

ES biudžeto principai 17

ES BIUDŽETO PAJAMOS 17

ES BIUDŽETO IŠLAIDOS 20

BIUDŽETO BALANSAS 24

BIUDŽETO DEFICITO ATSIRADIMO PRIEŽASTYS: 24

BIUDŽETO DEFICITO EKONOMINĖS PASEKMĖS 28

BIUDŽETO SUBALANSAVIMO BŪTINUMAS 32

ATEITIES PROGNOZĖS 33

IŠVADOS 35

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 36

PRIEDAS 37

ĮVADAS

Dauguma žmonių turi savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti namų
ūkį. Tam dažniausiai visiškai pakanka šeimininko asmeninio patyrimo, o jei
kas suklysta, – pasekmės dažnai būna taip pat asmeninis reikalas. K Kitaip
yra, kai imamasi tvarkyti visos įmonės ar šalies ūkį. Todėl neatsitiktinai
žmonijos patyrimas šioje srityje kaupiamas ir apibendrinamas.

Svarbu suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir ką
reikia daryti, kad būtų pasiekti daugumos pageidaujami tikslai (pakankamai
spartūs ir stabilūs gyvenimo lygio augimo tempai, ekonominė laisvė – teisė
pasirinkti veiklos rūšį, išleisti savo uždirbtus pinigus pagal savo norus
ir kt.). Svarbus ir ekonominio saugumo jausmas. Žmonėms turėtų būti kuo
mažiau motyvų baimintis, kad liga ar kita katastrofa jiems sudarys
beviltišką finansinę situaciją.

Demokratinėje visuomenėje šie daugumai žmonių svarbūs tikslai tampa ir r
valstybės tikslu. Praktiškai šalies gerovė priklauso nuo vyriausybės
vykdomos politikos.

Nuo to, kaip tvarkomi ir valdomi valstybės finansai, didele dalimi
priklauso ir fiskaliniai rezultatai. Pagrindinės valstybės finansų
problemos – įplaukų gavimas, išlaidų valdymas ir valstybės skola – labai
panašios visame pasaulyje. Tačiau įvairiose šalyse šios funkcijos
atliekamos ir va

aldomos skirtingai.

Nėra “teisingo” ar “neteisingo” valstybės finansų valdymo. Valstybės
finansų valdymo principai vystosi kartu su valstybės institucine sąranga.
Institucinė sąranga, savo ruožtu, atspindi istorinius, kultūrinius ir
technologinius veiksnius.

Valstybės finansų sistema ir valdymas laikui bėgant keičiasi. Kai
kurių šalių vadovai suformulavo labai aiškią valstybės finansų reformos
strategiją ir sąžiningai jos laikėsi. Suverenumo, fiskalinės įtampos,
regioninio bendradarbiavimo, globalizacijos ir naujosios informacinės
technologijos pokyčiai radikaliai pakeitė aplinką, kurioje tvarkomi
valstybės finansai. Valstybės finansų valdymas nuolat reformuojamas, kad
neatsiliktų nuo greitai kintančios išorinės aplinkos.

Fiskalinė politika – tai valstybės finansų naudojimas, siekiant
sušvelninti ar panaikinti bendro nacionalinio produkto svyravimus,
reguliuojant bendrąją paklausą.

Teorinis fiskalinės politikos pagrindas yra anglų ekonomisto Dž.M.
Keinso mokslas apie aktyvų valstybės biudžeto ir valstybės investicijų
vaidmenį. Taigi fiskalinės politikos įgyvendinimas susijęs su valstybės
biudžeto formavimu ir naudojimu.

Valstybės biudžetas – tai valstybės pajamų ir išlaidų per tam tikrą
laikotarpį planas.

Skirtumas ta arp valstybės pajamų ir išlaidų vadinamas biudžeto saldu.

Jei valstybės pajamos lygios išlaidoms, tai valstybės biudžetas yra
subalansuotas ir saldas lygus nuliui. Jei valstybės išlaidos didesnės nei
pajamos – biudžetas yra deficitinis ir saldas bus neigiamas. O jeigu
valstybės išlaidos mažesnės už gaunamas pajamas – valstybės biudžetas yra
perteklinis, atitinkamai biudžeto saldas bus teigiamas.

BENDRA BIUDŽETO SAMPRATA

Esant dabartiniam civilizacijos lygiui valstybės įsikišimas į
visuomeninį gyvenimą yra būtinas. Tai pripažįsta beveik visų ekonominių
mokyklų atstovai, tačiau kartu diskutuojama, kiek platus turėtų būti tas
dalyvavimas. Vieni, gindami rinkos laisvę, mano, kad šiuolaikinė valstybė
visuomeninį gy

yvenimą reguliuoja daugiau, negu jai derėtų. Kitų nuomone,
valstybė privalo daug daugiau prisidėti prie piliečių gyvenimo lygio
gerinimo. Dar prieštaringesni samprotavimai apie tai, kiek valstybė turėtų
dalyvauti visuomenės ūkinėje veikloje, pvz., kištis į darbdavio ir
samdomojo darbuotojo arba vartotojo ir monopolisto-gamintojo santykius;
reguliuoti priekių judėjimą tarp šalių muitais, valiutine sistema ar
netarifiniais barjerais; daryti įtaką išteklių paskirstymui ekonomikoje
teikdama eksporto subsidijas ir pan. 

Įvairiose šalyse valstybės dalyvavimas ekonomikoje yra nevienodas.
Tie, kas gina didesnį valstybės kišimąsi, grindžia savo nuomonę rinkos
netobulumo pavyzdžiais ir būtinybe užtikrinti lygybę. Tačiau dėl tokio
valstybės aktyvumo gali atsirasti didelės tiesioginės ir netiesioginės
visuomeninės išlaidos. Dauguma pereinamosios ekonomikos šalių deklaruoja
tikslą sumažinti ekstensyvų valstybės vaidmenį, kurį jos paveldėjo iš
planinio ekonominio modelio, o daugelyje besivystančių šalių žemas
valstybės išlaidų lygis BVP atspindi greičiau ribotas valstybės finansines
galimybes ir iškreiptas kainas, o ne sąmoningai pasirinktą valstybės
vaidmens modelį.

Centralizuoto planavimo valstybėse biudžetas siejamas su ekonomikos
planu. Pagrindinis biudžeto atskaitomybės lygmuo – įmonė. Savivaldybių,
vietos ir regioninės valdžios biudžetai rengiami kaip centrinės vyriausybės
biudžeto dalis. Pagrindinis valstybės finansų valdymo tikslas – ne
stiprinti piliečių dalyvavimą valstybės finansų valdyme, o vykdyti planus.

Daugumoje šalių valstybės finansai tvarkomi metiniu pagrindu, nors yra
keletas ES valstybių, kurios neseniai įsivedė daugiamečių biudžetų sistemą.
Šalys, kurios rengia daugiamečius vyriausybės veiklos biudžetus, yra
Urugvajus, kuris turi penkerių metų tęstinį biudžetą, ir Švedija, sudaranti
trejų metų biudžetus ir pratęsiamųjų grantų (dotacijų) serijas. Kai kuriose
Centrinės ir Pi
ietų Amerikos šalyse taip pat leidžiama tam tikriems fondams
daryti išlaidas iki šešių kitų kalendorinių metų mėnesių. 

Paprastai valstybės pajamas, skolą ir biudžetus tvarko Finansų
ministerijos, taip yra ir Lietuvoje. Biudžeto valdymo įstaiga yra
prezidentūroje (JAV) (plačiau žiūrėti 1 paveikslą), Planavimo ministerijoje
(Korėjoje) arba atskira ministerija (Prancūzijoje). Lietuvos biudžetą
sudaro Vyriausybė, o tvirtina Seimas.

Įstatymų leidžiamojo organo vaidmuo valstybės finansų valdyme būna
įvairus. Daugelis parlamentų yra patvirtinę subalansuotų biudžetų taisyklę
arba nustato valstybės skolos apribojimus ir taip varžo vykdomosios
valdžios iniciatyvą. Jungtinėse Valstijose įstatymų leidžiamasis organas
sudaro savo biudžetą. Kitose šalyse (Kanadoje, Olandijoje) įstatymų
leidžiamasis organas apriboja valstybės skolinimąsi. Daugumoje šalių
įstatymų leidžiamasis organas biudžetą tvirtina. Kai kuriose šalyse
įstatymų leidžiamasis organas tvirtina tik buvusių biudžetų padidėjimą. 

1pav. Valstybės finansų valdymas: lyginamasis požiūris

Biudžetinėje sistemoje yra išskiriami šie biudžetų tipai:

• Nacionalinis biudžetas – kuris apima Valstybės Biudžetą,

Savivaldybių biudžetus ir Valstybinio Socialinio draudimo

biudžetą (vadinama SODRA); Nacionalinio biudžeto sudėtinė dalis

yra įvairūs fondai (privatizavimo, kelių priežiūros, rezervų,

gamtos apsaugos, nepriklausomybės gynimo, ir kt.);

• Įmonių, organizacijų, įstaigų biudžetai arba vadinami balansai;

• Šeimos biudžetai;

Biudžetai paprastai skirstomi į funkcinius ir programinius. Kai
kuriose šalyse, pavyzdžiui, Naujoje Zelandijoje ir Čilėje biudžetas
pateikiamas kaip konsoliduotos, komercinio tipo sąskaitos, kuriose aiškiai
parodytas valstybiniam sektoriui priklausantis turtas ir pajamų srautai. 

VALSTYBĖS FINANSŲ VALDYMO KAITA

Laikui bėgant valstybės finansų valdymas kinta. Prieš Antrąjį
pasaulinį karą daugelis šalių taikė įplaukų ir išlaidų pagal elementus
kontrolę. Kadangi vyriausybės vaidmuo buvo gana ribotas, o i

išlaidos gana
reguliarios ir vienalytės, įplaukų kontrolės metodas valdant valstybės
finansus buvo gana efektyvus. Vis didėjant vyriausybės vaidmeniui šalies
ekonomikoje, orientavimąsi į įplaukas pakeitė orientavimasis į rezultatų
sekimą ir kontrolę, valstybės išlaidų planavimas taikant programinį
principą. Po to, reaguojant į fiskalines problemas, valstybės finansų
valdymas buvo orientuojamas į teikiamų visuomeninių gėrybių rezultatus,
todėl pagrindinį dėmesį pradėta kreipti į rezultatų stebėjimą mažinant
neracionalias valstybės išlaidas.

Po Antrojo pasaulinio karo atstatant sugriautą daugelio šalių
ekonomiką reikėjo investuoti daug lėšų. Didėjant valstybės investicinių
programų finansavimo apimčiai dauguma šalių įvedė atskirus investicijų arba
kapitalo biudžetus. Vyriausybės vaidmeniui daugelio šalių ekonomikoje vis
didėjant, valstybės finansų valdyme pradėti naudoti vis sudėtingesni
planavimo metodai, pavyzdžiui, tęsiamieji investicijų planai ir
daugiamečiai vyriausybės biudžetai. 

Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje daugelis šalių susidūrė su
sunkiomis fiskalinėmis problemomis. Tai privertė pradėti taikyti grynųjų
pinigų limitus, kad būtų galima suvaldyti deficitą sukeliančias išlaidas ir
valstybės finansų valdyme pradėti taikyti labiau orientuotą į ekonomiką
biudžetų analizę bei detaliau numatyti įplaukas ir išlaidas.

Didėjanti tarptautinei prekyba ir didėjančios tarptautinės
investicijos daugelį šalių paskatino derinti įmonių apmokestinimo sistemas.
Valstybės finansų taisyklės buvo iš dalies pakeistos siekiant išvengti
dvigubo apmokestinimo ir perkelti apmokestinimą nuo mobilios investicinės
veiklos ne tokiam mobiliam vartojimui. Siekiant daugiau surinkti lėšų iš
vartojimo daugelyje šalių buvo įvestas pridėtosios vertės mokestis.
Didėjant tarptautinei prekybai bendrose įplaukose sumažėjo prekybos
mokesčių reikšmė. Didėjant įplaukoms iš vidaus mokesčių, o ne iš surenkamų
mokesčių prie valstybės sienų, pasikeitė įplaukų valdymas ir organizavimas.

Įplaukas renkančios organizacijos daugiausia dėmesio dabar skiria
mokesčių mokėtojų sąmoningumui, visuomenės švietimui, savanoriškam įstatymų
ir mokesčių mokėjimo taisyklių laikymuisi, atrankinei kontrolei ir
nuobaudoms. 

VALSTYBĖS BIUDŽETO STRUKTŪRA

VALSTYBĖS BIUDŽETO LYGTIS

G- valstybės išlaidos

Tp –transferai

BI –valstybės biudžeto pajamos

Fs –valstybės biudžeto saldas

VALSTYBĖS PAJAMŲ ŠALTINIAI

Norėdama atlikti daugybę funkcijų valstybė turi disponuoti lėšomis, kurių
užtektų išlaidoms finansuoti. Šios lėšos suplaukia į valstybės iždą iš
tokių pagrindinių šaltinių: mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių
ir paslaugų pardavimas, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami
pervedimai (grantai) ir skolinimas. Išvardintos įplaukos, išskyrus
paskutinį elementą, sudaro valstybės pajamas. 

• Mokesčiai surenkami iš privačiojo sektoriaus be jokių įsipareigojimų

duoti kažką mainais. 

• Socialinio draudimo įmokas sudaro lėšos, pervedamos savarankiškai

pagal individualias draudimo programas ar/ir sumokamos darbdavių už

savo darbuotojus (skaičiuojamos kaip procentas remiantis darbo

užmokesčio fondu, darbuotojų skaičiumi, bendrosiomis pajamomis ar kitu

būdu); abiem atvejais tai yra tarsi avansiniai mokėjimai už teisę

gauti socialinę paramą ateityje. 

• Vadinamąsias nemokestines biudžeto pajamas sudaro lėšos, gautos

parduodant valstybės gaminamos prekes ar teikiant paslaugas, t.y.

nemokestinės pajamos gaunamos iš pirkimo-pardavimo sandorių arba

mainų. 

• Grantai yra gaunami kaip parama iš kitų valstybių ar tarptautinių

organizacijų – donorių. 

• Skolindamasi valstybė laikinai (trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui)

gauna teisę disponuoti tam tikra pinigų suma, įsipareigodama ją

grąžinti nustatytu terminu, iki kurio reguliariai bus mokamos

palūkanos. 

Taigi mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės
pajamų elementus privatusis sektorius teikia valstybei savo noru. Iš visų
paminėtų pajamų kategorijų mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamų
šaltinis, todėl mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre. Be
abejo, bet kuriai valstybei rūpinasi sukurti “gerą” mokesčių sistemą,
efektyviai ją valdyti, užtikrinti jos sklandų funkcionavimą.

Biudžeto pajamas sudaro mokestines ir nemokestines pajamos:

➢ Mokestines pajamos formuojamos iš mokesčiu ir (2003m. sausio 1

d. jų buvo 21), prekyviečių ir kitų rinkliavų (per 30).

➢ Nemokestines pajamos- tai pajamos, gautos už eksploatavimą

valstybės nuosavybės, baudos ir pajamos už konfiskaciją,

mokestis už aplinkos teršimą ir kitas pajamas

Iš 2 pav.[1]ir 3 pav. pateiktų diagramų matyti, kad ir Lietuvoje

mokesčiai sudaro didesniąją dalį biudžeto pajamų. Ženkli pajamų dalis yra

gaunama iš PVM, akcizo, pajamų ir pelno mokesčių.

 
[pic]
2 pav. Pajamų dalis procentais 2000 –2004 m. valstybės biudžetuose

Valstybės biudžeto mokestinių pajamų struktūra skiriasi išvystytose ir
besivystančiose šalyse. Išvystytose šalyse didesnė tiesioginių mokesčių
dalis. Pavyzdžiui, JAV šie mokesčiai sudaro apie 85 proc. valstybės gaunamų
pajamų. Besivystančiose šalyse didesnę dalį sudaro netiesioginiai
mokesčiai. Šiuos mokesčius lengviau surinkti nei pajamų mokesčius, tačiau
šie mokesčiai yra regresyvūs, t.y. mažas pajamas gaunanti visuomenės dalis
moka didesnius mokesčius, nei gaunantys dideles pajamas.

[pic]

3 pav. Biudžeto pajamų struktūra 2000 m., 2001m. ir 2002 m.

Kito valstybės pajamų šaltinio – nemokestinių pajamų – dalis bendrose
biudžeto pajamose daugelyje šalių yra nedidelės. Tik tuo atveju, jei
valstybei priklauso daug gamtos išteklių, įmonių, pajamos iš valstybės
nuosavybės gali sudaryti nemažą biudžeto pajamų dalį. Pavyzdžiui, Lietuvos
mokestinių pajamų dalis tiek 2003, tiek 2004 metų biudžetuose yra žymiai
didesnė nei nemokestinių pajamų dalis (4 pav.)[2]. Taigi ir Lietuvą reikėtų
priskirti prie tų valstybių, kurių pagrindinis pajamų šaltinis yra
mokesčiai.

[pic]

4 pav. Mokestinių ir nemokestinių pajamų dalis šalies biudžete 2003 ir
2004 m.

VALSTYBĖS IŠLAIDOS

Vyriausybė dalyvauja ūkinėje veikloje, įsigydama tam tikras prekes ir
paslaugas (pav., apmoka švietimo, gydymo paslaugas, perka karinę
techniką t. t.). Šios vyriausybės išlaidos didina visuminę paklausą. Kitą
svarbią vyriausybės išlaidų dalį sudaro transferiniai mokėjimai – tai
išmokos namų ūkiams pensijų, nedarbo pašalpų ir kitomis formomis.
Transferiniai mokėjimai tiesiogiai visuminės paklausos nedidina, tačiau
veikia ją netiesiogiai keisdami namų ūkio disponuojamas pajamas.

Valstybės išlaidos susijusios su dviejų tipų prekių ir paslaugų tiekimu.
Tai tiesioginio (individualaus ar kolektyvinio) vartojimo prekės (pvz.,
visuomeninis transportas arba nacionaliniai parkai) ir tos prekės bei
paslaugos, kurios didina gamybos veiksnių našumą (pvz., pramoniniai
uostai). Dauguma išlaidų, pvz., išlaidos infrastruktūrai (kelių statybai ir
palaikymui), yra kombinuoto tipo. Kai kurios valstybės išlaidos, pvz.,
pensijoms ar nedarbo pašalpoms mokėti, yra tiesioginiai pervedimai
gyventojams (šeimoms) ar įmonėms.

Ekonomikos teorijoje valstybės vaidmuo dažniausiai siejamas su tokia
ekonomine veikla:

• Visuomeninimų gėrybių gamyba/tiekimas (pvz. krašto apsauga, įstatymų

leidyba, nacionalinių parkų palaikymas). Šioms gėrybėms būdingas

nekonkurentinis vartojimas, neaiškios nuosavybės teisės. Nors be jų

sunku apsieiti gyvenime, dažnai niekas asmeniškai nenorėtų už jas

mokėti, t.y. tokiu būdu provokuojamas “zuikių” atsiradimas.

• Kolektyvinio vartojimo prekių gamyba/tiekimas (pvz., kelių, tiltų,

kanalų tiesimas, uostų, elektrinių statyba bei šių objektų priežiūra

ir palaikymas). Vartojimo atžvilgiu jos paprastai būna konkurencinio

pobūdžio. Dėl išorinių efektų atsiranda sankirta tarp privačių ir

visuomeninių vertybių. 

• Natūraliųjų monopolijų reguliavimas. Paprastai tai pramonės šakos su

mažėjančiais vidutinėmis sąnaudomis, kur valstybinis sektorius padeda

dengti tinklo sąnaudas.

• Socialinės rūpybos funkcija. Socialinių paslaugų teikimas, kurio imasi

valstybė, negali būti visiškai paliekamos privatiems asmenims.

Dažniausiai privatūs asmenys neturės nei paskatų, nei lėšų šiai

veiklai plėtoti. Gali atsitikti taip, kad jų teikiamų paslaugų sąlygos

(ypač tarifai) bus nepriimtinos vartotojams. Tai reiškia, kad valstybė

privalo imtis atsakomybės už savo piliečius, ypač kai jie laikinai

arba visam laikui netenka darbo, tampa invalidais, gyvena amoraliai,

ydingai, ir teikti jiems pagalbą bei rūpintis bendrąja piliečių gerove

(plėtoti mokslą, remti meną ir t.t).

• Informacijos srautų išlyginimas. Valstybė, ištaisydama vartotojams

teikiamos informacijos trūkumus (pvz., atskirdama kokybiškas prekes

nuo nekokybiškų), veikia piliečių interesų naudai.

• Nacionalinių pajamų perskirstymas taikant pervedimų (transferų)

mechanizmą. Valstybė siekia išlyginti galimybes ir išlaikyti

visuomenės susitelkimą.

Biudžeto išlaidos gali būti skirstomos įvairiai, priklausomai nuo to,
kokias sritis norima palyginti.

Biudžeto išlaidas galima suskirstyti į tris dalis (žr. 1 lentelę)

1. Ekonomikai

2. Socialinei sferai

3. Kitom funkcijoms

1 lentelė. Biudžeto išlaidų dalys
|Biudžeto išlaidos |
|Ekonomikai |Socialinei sferai |Kitoms funkcijoms |
|Žemės ūkis |Švietimas |Gynyba |
|Miškininkystė |Socialinė apsauga |Viešoji tvarka ir |
|Žuvininkystė |Globa ir rūpyba |visuomenės ap-sauga |
|Veterinarija |Sveikatos priežiūros |Aplinkos apsauga |
|Būtų ir komunalinis |išlaidos |Ir t.t |
|ūkis |Sveikatingumui | |
|Transportas ir ryšiai |(sportui), | |
|Ir t.t. |rekrea-cijai ir | |
| |kultūrai | |
| |Ir t.t. | |

Taip pat Valstybės biudžeto išlaidos gali būti suskirstytos į keturias
grupes:

✓ Valstybės vartojimo išlaidos apima valstybinio sektoriaus darbuotojų

darbo užmokestį bei valstybės perkamų prekių išlaidas

✓ Valstybės investicijos – tai įvairios kapitalinės išlaidos,

pavyzdžiui, kelių tiesimo, uostų statybos išlaidos ir kt.

✓ Transferiniai išmokėjimai privačiam sektoriui. Šiai išlaidų grupei

priskiriami mokėjimai, už kuriuos valstybė betarpiškai negauna mainais

prekių ar paslaugų: pensijų, nedarbo pašalpų mokėjimas, subsidijos

įmonėms.

✓ Valstybės skolos palūkanos

5 pav. parodyta, kiek procentų ir kokioms sritims Lietuvos biudžete

buvo skirta 2000 –2004 m. LR biudžeto išlaidų struktūra per pastaruosius

penkerius metus pakito nežymiai.

[pic]5 pav. Lietuvos biudžeto paskirstymas 2000-2004 m. (proc.)

EUROPOS SĄJUNGOS BIUDŽETO SUDARYMAS

Romos sutartimi buvo įsteigtos keturios dabartinės ES institucijos:
Europos Komisija, Europos Taryba, Europos Parlamentas bei Europos
Teisingumo Teismas. Penktoji ES institucija, Europos Audito rūmai, buvo
įsteigti 1975 m., tačiau viena iš ES institucijų tapo įsigaliojus
Mastrichto sutarčiai.

• Europos Komisija yra atsakinga už Europos Sąjungos biudžeto

įgyvendinimą. Komisija, padedama Audito rūmų, turi prižiūrėti Europos

Sąjungos biudžeto vykdymą ir turi užtikrinti gerą finansinį valdymą

Europos Sąjungoje.

• Europos Taryba ir Europos Pralamentas priima ES biudžetą. Kiekvienais

metais preliminarus pirminis biudžetas yra pateikiamas Tarybai ir

prašoma jos nuomonės ir patvirtinimo

• Kartu su Taryba Europos Parlamentas turi galią priimti sprendimą dėl

ES biudžeto. Kasmet Komisija pateikia ES biudžetą Tarybos svarstymui.

Yra paskiriami du biudžeto skaitymai Europos Parlamente, o tai

suteikia galimybę derėtis su Taryba ir pateikti tam tikras pataisas

biudžete. Vėliau biudžetas pateikiamas Parlamentui, kad šis priimtų

galutinį sprendimą dėl būsimų ES išlaidų. Parlamento biudžetinės

kontrolės komitetas prižiūri biudžeto įgyvendinimą. Parlamentas

paskutinį žodį turi tarti dėl tokių sričių kaip regioninės,

socialinės, kultūrinės ir švietimo politikos išlaidos.

• Europos Audito rūmai atlieka Europos Sąjungos sąskaitų ir biudžeto

naudojimo auditą. Rūmai tikrina, ar ES biudžeto pajamos buvo išleistos

teisėtai, teisingai ir efektyviai.

Biudžeto tvirtinimas ir kontroliavimas

ES biudžeto svarstymas ir tvirtinimas trunka beveik metus. Biudžeto
projektą parengia Europos Komisija, prieš tai gavusi kitų ES institucijų
pasiūlymus dėl savo finansinių poreikių. Vėliau projektas pateikiamas
Europos Tarybai ir Europos Parlamentui. Europos Taryba tvirtina projektą
kaip preliminarų ir pateikia jį Europos Parlamentui, kuris daro pataisas ir
galiausiai po dar vieno Europos Tarybos pataisyto projekto varianto
balsuoja dėl viso biudžeto projekto. Europos Parlamentas turi teisę
patvirtinti arba atmesti biudžeto projektą (pirmą kartą biudžeto projektas
buvo atmestas 1979 metais).

Biudžeto kontrole užsiima Europos Parlamentas ir Audito Rūmai, kurie
atlieka Europos Sąjungos sąskaitų patikrinimus ir kontroliuoja ar lėšos
naudojamos efektyviai. Kasmet, lapkričio pradžioje, Audito Rūmai pateikia
ataskaitą, kurioje yra analizuojamas ankstesnių metų ataskaitos.

ES biudžeto funkcijos ir vaidmuo

Funkcijos:

1. Pilnai atliekama paskirstymo funkcija

2. Dalinai atliekama paskirstymo funkcija

3. Stabilizavimo funkcija neatliekama.
ES biudžeto vaidmuo:

1.Finansuoti bendras Es vykdymo politikas

2. Subalansuoti ES integracijos pliusus ir minusus,

3. Finansuoti sanglaudą.

ES biudžeto principai

Vienovės – visos biudžeto pajamos ir išlaidos yra apskaitomos
vieningame biudžete, siekiant užtikrinti efektyvią kontrolę.

Universalumo- biudžeto pajamos patenka I “bendrą katilą” ir yra
naudojamos be išlygų visoms išlaidoms.

Metinio biudžeto sudarymo principas- biudžeto sudarymas apima vienus
financinius metus, tai palengvina biudžeto valdymo ir kontrolę.

-daugiametis biudžeto rengimo procesas yra būtinas, todėl
įsipareigojimų ir mokėjimų asignavimai yra naudojami kaip speciali dalis ES
programų finansavime.

Pusiausvyros taisyklė- biudžeto pajamos ir išlaidos yra
subalansuotos.

– bendrija neturi įgaliojimų skolintis tam, kad padengtų išlaidas.

Detalizavimo taisyklė- kiekvienas asignavimas turi tikslą paskirtį ir
yra apibrėžtas konkrečiu tikslu

Vieningas atsiskaitymo vienetas- atsiskaitymai vyksta tik eurais.

ES BIUDŽETO PAJAMOS

Europos Sąjunga kaip ir kiekviena valstybė turi savo biudžetą, kurio
lėšomis finansuojama visa ES veikla. Biudžetas yra bendras visoms Europos
Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms, o jo lėšos skiriamas bendriems
ES tikslams bei interesams pasiekti.

1999 metų ES biudžetas siekia 86 350.4 mln. eurų, arba 362 671.68 mln.
litų.
1. Tradiciniai nuosavi ištekliai:

a) Žemės ūkio rinkliavos importuojamiems produktams bei cukraus ir

izogliukozės rinkliavos.

b) Muitai už prekes įvežamas iš ne ES šalių, įvežamas į ES, tikslius

bendruosius muitų dydžius nustato prekybos sutartys su trečiomis

šalimis.
2. PVM išteklis, kuris gaunamas pritaikius bendrąjį tarifą PVM įvertintai
bezei kiekvienoje šalyje.
3. Dalis valstybių narių bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP). Taip
papildomas išteklis kasmet nustatomas atsižvelgiant į šalių narių
bendrąsias nacionalines pajamas ir kitus ES išteklius.
4. Kitos pajamos:

a) Įvairūs mokesčiai,

b) Institucijų administracinės veiklos pajamos,

c) Delspinigių palūkanos ir baudos,

d) Ankstesnių metų pertekliai.

2002m. Es biudžeto pajamas sudarė: 48,3% BNP, 18,6% kitos pajamos, 8,3%

muitų, 23,5% PVM imokos 1,3% žemės ūkio ir cukraus mokesčiai.
[pic]
6 pav. ES biudžeto pajamos 2002 m. (proc.)

[pic]
7 pav. ES biudžeto pajamos 1971-2002 m. (mln. Eur.)
[pic]
8pav. ES šalių narių įnašai į sąjungos biudžetą 2002 m.

ES BIUDŽETO IŠLAIDOS

Didžiąją ES biudžeto išlaidų dalį sudaro lėšos, skiriamos bendrajai
žemės ūkio politikai (BŽŪP). Kasmet ši dalis mažėja (1988 metais siekė 65
%, o 1999 metais- jau tik 43 %).

Kita didelė Europos Sąjungos biudžeto dalis yra skirta ekonominei ir
socialinei sanglaudai įgyvendinti. Jai skiriama apie trečdalį viso ES
biudžeto dalies. Kasmet ši dalis didėja (1988 metais siekė 18 %, o 1999
metais- 37 %). Toks ryškus bendrai žemės ūkio politikai skiriamų lėšų
mažinimas ir atitinkamas lėšų išaugimas regioniniams ir struktūriniams
fondams atspindi dabartinius Europos Sąjungos prioritetus- mažinti nedarbą
bei regionų netolygų vystymąsi.

Nemažą dalį savo biudžeto Europos Sąjunga išleidžia moksliniams
tyrimams ir technologijų plėtojimui. Tai yra vienas iš ES politinių
prioritetų. Lėšos šiai veiklai vystyti siekia apie 7,5 %.

Kitos sritys, kurioms skiriamos ES biudžeto lėšos yra humanitarinė
pagalba trečiojo pasaulio šalims bei techninė ir finansinė parama Vidurio
ir Rytų Europos šalims.

Išlaidų klasifikacija:

a) diferencijuotos išlaidos

b) nediferencijuotos išlaidos

ir

c) privalomosios (Taryba)

d) neprivalomosios ( Europos parlamentas)

ES biudžeto skyriai:

1. skyrius- Europos parlamentas,

2. skyrius- Taryba,

3. skyrius- Komisija,

4. skyrius- Teisingumo teismas,

5. skyrius- Auditorių rūmai

6. skyrius- Ekonominių ir socialinių reikalų komitetas,

7. skyrius- Regionų komitetas,

8. skyrius- Ombudsmenas,

9. skyrius- Europos apsaugos duomenų priežiūros tarnyba.
2000- 2006m. Finansinės perspektyvos. Metinio biudžeto išlaidų kategorijos
(žr. 10 pav.)

1. Žemės ūkis.

2. Struktūrinė parama.

3. Vidaus politikos.

4. Išoriniai santykiai.

5. Administracinės išlaidos.

6. Rezervas ir garantijų fondas.

7. Priešstojiminė pagalba.

[pic]
9 pav. ES biudžeto išlaidos 1971-2002 m. (mln. eurų
[pic]
10 pav. ES biudžeto išlaidos 2002 m. (proc.)
[pic]
11 pav. Bendros ES biudžeto išlaidos 2002 m. (proc.)
[pic]12 pav. ES biudžeto išlaidos struktūrinei paramai, 2002 m. (proc.)
[pic]
13 pav. ES biudžeto paskirstymas 2004 m. (proc.)

BIUDŽETO BALANSAS

Biudžeto balansas – tai ir apskaitos, ir ekonominė sąvoka. Kaip jau
anksčiau minėta, biudžeto balansas gali būti teigiamas arba neigiamas, t.y.
biudžetas gali būti deficitinis arba perteklinis. Taip pat jis gali būti ir
subalansuotas. Tada biudžeto balansas lygus nuliui.

Pagrindinė biudžeto deficito priežastis
yra lėšų trūkumas valstybės ūkinėms funkcijoms įgyvendinti arba nepagrįstai
“išpūstos” valstybės išlaidos. Geriausiai, kada valstybės biudžetas būna
subalansuotas (šis terminas naudojamas ir tada, kai biudžetas būna
perteklinis), bet praktiškai rinkos ekonomikos valstybėse to nebūna.
Vyriausybės skola, tai paskolinta pinigų suma. Skola didėja, kai vyriausybė
didina biudžeto deficitą ir jo padengimui dar skolinasi pinigų. Svarbiausia
biudžeto deficito priežastis yra netobulas mokesčių administravimas.

BIUDŽETO DEFICITO ATSIRADIMO PRIEŽASTYS:

1. Ekonomikos augimo tempai. Mažėjant BVP, mažėja mokesčių bazė ir

biudžeto deficitas auga.

2. Nedarbas. Didėjant nedarbui, valstybė turi išmokėti daugiau transferų.

3. Palūkanų normos augimas. Kai didėja palūkanų norma, auga palūkanos,

mokamos už valstybės skolą.

4. Infliacijos augimo tempai. Jei mokesčiai indeksuojami vykstant

infliacijai, tai ji neturi jokios įtakos biudžeto deficitui. Jei

mokesčiai neindeksuojami, tai mokesčių mokėtojai greitai pereina į

naują apmokestinimo kategoriją, moka daugiau ir į biudžetą surenkama

daugiau pajamų.

Biudžeto deficitai gali susidaryti nebūtinai dėl vyriausybės vykdomos
ekonominės veiklos. Jie dažniau priklauso nuo to, kaip šalies politikos
institucijos yra sutvarkytos ir valdomos, o ne nuo kokio nors ypatingo noro
išlyginti vartojimą ar perskirstyti išteklius tarp kartų. Vyriausybės
institucinė struktūra turi žymią įtaką biudžeto deficito dydžiui. Politikai
paprastai mažai kalba apie mokesčių padidinimą, pabrėždami valstybės
išlaidų naudą ir savo kalbose maskuoja valstybės įsipareigojimus.
Vyriausybės gali pateikti biudžetą taip, kad tikrasis deficitas atrodys
mažesnis. Jie linkę pervertinti augimą, skelbti per daug optimistines
įplaukų surinkimo prognozes ir optimistinį įvairios politikos poveikį
biudžetui; neįtraukti įvairių pozicijų į biudžetą, naudoti užaukštintas
infliacines prognozes ir priimti daugiamečius biudžetus, kuriuose išlaidos
numatytos pirmaisiais metais, o įplaukų mobilizavimas – vėlesniais metais.
Biudžeto kontrolės mechanizmai gali būti silpni ir įvairūs išlaidų
subjektai gali būti linkę leisti daugiau nei galima, skolintis, o ne
skatinti taupyti ir kaupti nepatvirtintus įsipareigojimus. Tyrimai rodo,
kad kuo didesnis skaidrumas, tuo lengvesnis biudžeto kontrolės procesas.

Tačiau netgi labai išsivysčiusios šalys, tokios kaip JAV arba
Skandinavijos šalys, turi biudžeto deficitą. Biudžeto deficitas nėra
vertinamas neigiamai, jei šalyje yra pasiekiamas potencialus BVP. 14 pav.
pateikta naujų ES šalių narių, įstojusių į sąjungą 2004 m., biudžeto
deficitas/ perteklius 2001-2003 m.[3]

Priežastys, dėl kurių išsivysčiusių šalių biudžetas yra deficitinis:

1. Išsivysčiusiose šalyse labai dideli transferai (Skandinavijoje iki

21 proc. BVP)

2. Nuo 1970 m. Vakarų Europoje lėtėja darbo našumas, todėl ribojamas

biudžeto pajamų augimas.

3. Biudžeto deficitą skatina didėjanti pasaulio kapitalo rinkų

integracija, bei svyruojantys valiutų kursai. Subalansavus biudžetą

ir mažėjant skolai, mažėja palūkanų norma, todėl kapitalas iš

šalies pasitraukia į užsienį.

15 ir 16 pav. parodytas Lietuvos biudžeto balansas 2000-2004 m. kaip
matyti iš 15 pav. biudžeto pajamos 2000 – 2004 m. buvo mažesnės už
išlaidas, taigi biudžetas – deficitinis (16 pav.).
[pic]
14 pav. 2003 m. naujųjų Europos Sąjungos (ES)
valstybių narių biudžetų deficito/pertekliaus dalis
procentais 2001-2003 m. lyginant su BVP. [4]
[pic]
15 pav. 2000 –2004 m. Lietuvos biudžeto išlaidos ir
pajamos (tūkst.lt)
[pic]
16 pav. 2000 –2004 m. biudžeto deficitas (tūkst.lt)
Trys patys dažniausi analitiniai būdai deficitui išmatuoti:

✓ pirminis deficitas;

✓ veiklos deficitas;

✓ struktūrinis arba cikliškai koreguojamas balansas. 

To pačio dydžio fiskalinis deficitas, atsižvelgiant į jo priežastis ir
struktūrą, gali turėti skirtingą poveikį ekonominei veiklai, ekonominiam
augimui ir kainų stabilumui.

1. Skirtingos mokesčių ir išlaidų kategorijos daro skirtingą įtaką

visuminei paklausai ir pasiūlai.

2. Fiskalinė politika daro įtaką augimui, o augimas savo ruožtu lemia

būsimas mokestines pajamas. Tai, kad įplaukos iš mokesčių yra

endogeninės, rodo, kad fiskalinis balansas nėra visiškai pavaldus

politiniams sprendimams ir visiškai prognozuojamas. Kartais deficitas

gali susidaryti dėl pasirinktos fiskalinės politikos, bet kitais

atvejais jo priežastis gali būti nepakankamas augimas arba prastai

surenkamos biudžeto įplaukos.

3. Skirtingi deficito finansavimo šaltiniai daro nevienodą įtaką

visuminei paklausai ir ekonominei veiklai. Deficitas gali būti

finansuojamas taip, kad dėl tokio finansavimo privati veikla gali būti

išstumiama arba atvirkščiai – suaktyvinama. Didelis deficitas, kuris

finansuojamas neišstumiant vidaus investicijų, daro skirtingą poveikį

ekonomikai negu didelis deficitas, kuris išstumia vidaus investuotojus

iš vidaus finansų rinkų. 

4. Grynųjų pinigų pagrindu apskaičiuotas deficitas neatskleidžia

įsiskolinimų ar susikaupusių įsipareigojimų ir, juo labiau,

įsipareigojimų poveikio. Kitos valstybinio sektoriaus dalys (centrinis

bankas, valstybinės įmonės, savivaldybės, kvazivyriausybiniai fondai)

gali turėti didelį deficitą, bet jis neatsispindi įprastuose

fiskalinio deficito rodikliuose. 

5. Fiskalinį deficitą galima sumažinti vieną kartą padarius pakeitimus

visiems laikams, pavyzdžiui, pardavus valstybines įmones, atšaukus

mokesčius, suteikus skolos atlyginimo lengvatas ar įšaldžius darbo

užmokestį valstybiniame sektoriuje. Tačiau tokios priemonės fiskalinio

deficito nesumažins visam laikui.

BIUDŽETO DEFICITO EKONOMINĖS PASEKMĖS

I. Viena iš priežasčių, kodėl reikia kreipti dėmesį į biudžeto deficitą,

yra tai, kad jis leidžia vyriausybei išlyginti vartojimą ciklo metu

arba reaguoti į laikinus ekonominius šokus. Taigi, biudžeto deficitas

– tai makroekonomikos įrankis, leidžiantis išlyginti vartojimą ir

nenukrypti nuo ekonomikos augimo trendų. Jei ciklo žemiausiuose

taškuose deficitus pakeičia perviršis ciklo aukščiausiuose taškuose,

biudžeto deficitu galima pasinaudoti kaip automatiniu stabilizavimo

įrankiu.

II. Trumpalaikėje perspektyvoje biudžeto deficitas didina vartojimą ir tuo

pačiu visumines išlaidas ir visuminę paklausą. Pagal Keinso

(Dž.Keynes) teorija visa tai skatina ekonominį augimą.

III. Dinamine prasme fiskalinis deficitas – tai tam tikras perskirstymas

tarp dabartinės ir būsimųjų kartų. Dėl fiskalinio deficito dabartiniai

mokesčių mokėtojai laimi, o būsimieji – pralaimi. Dabartiniai mokesčių

mokėtojai kaupia valstybės skolą, o būsimieji mokesčių mokėtojai tą

skolą turi aptarnauti. Dauguma atvejų tai yra pajamų progresyvinis

perkėlimas, nes tikėtina, kad dabartinė karta yra neturtingesnė už

būsimąsias kartas. Kitais žodžiais tariant, fiskalinis deficitas

teikia naudos dabartiniams neturtingiems mokesčių mokėtojams

santykiniai turtingesnių būsimųjų mokesčių mokėtojų sąskaita.

IV. Fiskalinio deficito poveikis gamybos veiksnių kainoms paprastai didina

pajamų nelygybę. Fiskalinis deficitas keičia gamybos veiksnių kainą,

nes didina kapitalo kainą šalies rinkose palyginus su tuo, kokia ji

būtų, jei deficito nebūtų. Dėl kapitalo kainos didėjimo mažėja

kapitalo atsargos, o dėl to mažėja darbo užmokestis ir kapitalo

didinimo grąža. Tai reiškia, kad biudžeto deficitai – tai regresyvinis

perskirstymas, kadangi dauguma žmonių finansuoja savo vartojimą iš

darbo užmokesčio, ir tik nedidelei visuomenės daliai priklauso

didžioji dauguma privataus visuomenės turto.

V. Didelis biudžeto deficitas, kuris skatina per didelę paklausą šalyje,

yra viena iš pagrindinių didelės infliacijos priežasčių. Infliaciniai

procesai ir deficitas vienas kitą “maitina”, nes infliacija suryja

mokesčių įplaukas (kadangi atsiliekant mokesčių surinkimui prarandamos

realiosios įplaukos) ir mažina vyriausybės galimybes finansuoti

deficitą spausdinant ir leidžiant pinigus (kadangi privatus pinigų

poreikis, esant didelei infliacijai, mažėja). Dauguma atvejų dideli

biudžeto deficitai kelia grėsmę makroekonominiam stabilumui ir, tuo

pačiu, ekonominiam augimui ir plėtrai.

VI. Biudžeto deficitai mažina nacionalines santaupas, nes nacionalinės

santaupos (S) yra lygios S=Y-C+G. Mažėjant nacionalinėms

santaupoms, mažėja paskolų pasiūla. Tai, savo ruožtu, didina palūkanų

normas, ir verčia gyventojus bei įmones mažinti investicijas.

Aukštesnės palūkanų normos didina šalies valiutos poreikį, o tai,

esant laisvai svyruojančiam valiutos kursui, didina valiutos kursą.

Esant fiksuotam valiutos kursui, didesnės palūkanų normos šalies

viduje pritraukia kapitalą (kitaip sakant, šalies investicijoms

daugiau naudojamasi pigesne galimybe skolintis iš užsienio). Tai gali

prisidėti prie einamosios sąskaitos deficito didėjimo ir nepakeliamos

užsienio skolos kaupimo. Ilgainiui dėl aukštesnių palūkanų normų

formuojant šalies kapitalą ir dėl to, kad užsienis gauna vis daugiau

pelno iš šaliai priklausančio turto, nacionalinės pajamos gali

pasidaryti mažesnės nei galėtų būti.

VII. Fiskalinis deficitas (ar perviršis) gali pakeisti valstybės skolos

dydį. Valstybės skolos santykis su BNP yra lygus:

(Valstybės skola/BNP)= (Pirminis deficitas/BNP) – (Senjoražas/BNP) + (i-

g) x b

kur i – realioji palūkanų norma,

g – realioji ekonominio augimo norma,

b – pradinis valstybės skolos santykis su BNP.

Valstybės skolos santykis su BNP didėja, jei pirminis deficitas yra
didelis arba jei BNP auga mažiau nei realioji valstybės skolos palūkanų
norma. Esant tokioms aplinkybėms skolos dinamika tampa nestabili. Tam
tikrame taške visuomenė nustos pirkti valstybės vertybinius popierius ir
deficitas turės sumažėti.

Ir atvirkščiai, jei ekonominis augimas greitas, o valstybės skolos
reali efektyvi palūkanų norma, žema (t. y. dėl lengvatinio skolinimosi
galimybių), vyriausybė gali išlaikyti pirminį biudžeto deficitą,
nedidindama skolos ir nacionalinių pajamų santykio.

Jei valstybės skola didelė, arba jei valstybės skola didėja labai
greitai, atsiranda “kieto nusileidimo” pavojus. Valstybės skola gali
išaugti tiek, kad gali viršyti šalies turto, kurį užsieniečiai norėtų
įsigyti, lygį. Dėl augančios valstybės skolos atsiranda baimė, kad šalies
obligacijos nebus išpirktos. Jei investitorių ketinimai staigiai
pasikeičia, ir jie daugiau nebenori įsigyti šalies turto, tokio turto kaina
staigiai krinta. “Kieto nusileidimo” atveju valstybės aktyvai sumažėja, nes
krinta jų kaina. Didelės palūkanų normos dar pablogina deficitą. Vartojimas
mažėja, infliacija auga, nes vis daugiau pajamų yra finansuojama
spausdinant ir leidžiant pinigus, kurie nuvertėja. Tokiomis aplinkybėmis
gali įvykti bendra finansinė krizė, kuri apima ir bankus, ir įmones. Taigi,
“kieto nusileidimo” pavojus iš dalies priklauso nuo to, ar fiskalinis
deficitas skatina ar neskatina didinti valstybės skolos dydį virš kritinės
ribos ar iki tokios ribos, kai užsieniečiai šalies turto įsigyti nebenori.

Iš principo, biudžeto deficitas turi būti finansuojamas. Biudžeto
deficitą galima finansuoti

I. spausdinant pinigus,

II. eikvojant užsienio valiutos rezervus,

III. skolinantis iš užsienio ar šalies viduje.

I. Deficito finansavimas naujai spausdinant pinigus tai tas pats, kas iš

pradžių didinti realiąsias pinigų atsargas. Tokiu būdu palūkanų normas

galima paskatinti mažėti (paprastai taip būna šalyje, kurioje

infliacija nėra didelė). Mažėjant palūkanų normoms, gyventojai nenori

turėti daug grynųjų pinigų, ir, tokiu būdu, mažėja privačių asmenų

pinigų paklausa. Didinant realią pinigų pasiūlą, pinigų paklausai

mažėjant, galų gale padidėja bendras kainų lygis.

Galimybės deficitą finansuoti, leidžiant neinfliacinius pinigus (arba
vykdant senjoražą), priklauso nuo to, kiek auga BVP, kokia yra reali pinigų
paklausos norma. Lietuvos atveju, esant valiutos santykiui su BVP 10 proc.,
jei pinigų poreikis bus stabilus, o ilgalaikis augimas, kaip numatoma, bus
4,5 proc., valstybės pajamos iš neinfliacinių pinigų spausdinimo gali
sudaryti 0,6 proc. BVP. Industrinėse šalyse šis procentas yra vidutiniškai
1 proc. BVP, o daugumoje besivystančių šalių – mažiau kaip 2,5 proc. BVP.

II. Biudžeto deficitui finansuoti galima panaudoti ir oficialius užsienio

(valiutos) rezervus. Bet kai rezervų lygis pagal importo reikalavimus

ar skolos grąžinimo įsipareigojimus yra žemas, privačiam sektoriui

gali pasirodyti, kad peržengta “minimalių” rezervų riba. Tai gali

paskatinti kapitalą bėgti iš šalies ir sukelti mokėjimų balanso krizę.

Lietuvoje oficialūs rezervai nuo 1998 m. vidurio iki 1999 m. vidurio

sumažėjo, kadangi jie buvo eikvojami gyventojų santaupoms atkurti.

1999 m. viduryje oficialūs rezervai sudarė tik tiek, kad galėjo dengti

tik dviejų mėnesių importo reikalavimus, tai rodo, kad galimybės

oficialius rezervus panaudoti biudžeto deficito finansavimui yra gana

ribotos.

III. Biudžeto deficitą taip pat galima finansuoti, skolinantis šalies

viduje. Vyriausybės skolinimasis mažina kredito išteklius, kuriais,

kitu atveju, galėtų pasinaudoti privatus sektorius, arba didina

kredito kainą. Lietuvoje vidaus finansų rinka yra sekli, joje pinigai

plačiąja prasme (M2) sudaro tik 19 proc. numatyto 1999 m. BVP. Bendras

vidaus kreditas sudaro tik 12 proc. BVP, o tai rodo, kad vyriausybės

skolinimasis šalies viduje turės didelę įtaką tam, kiek privatus

sektorius turės finansavimo galimybių ir kokia bus jų kaina.

Šalies kapitalo rinkose biudžeto deficito ir skolinimosi iš užsienio
ryšys yra labai glaudus, nes vyriausybė turės kreiptis į “gilesnes”
pasaulines kapitalo rinkas, kad galėtų finansuoti savo deficitą. Pasaulinės
kapitalo rinkos gana nepastovios, ir nuomonės apie kredito suteikimo
patikimumą gali greitai keistis. Labai pasikliauti pasaulio rinkomis
finansuojant biudžeto deficitą rizikinga, nes besikeičiančios pasaulinių
kreditų sąlygos gali kaip mat sumažinti fiskalines įplaukas arba sukelti
nenumatytą infliaciją.

BIUDŽETO SUBALANSAVIMO BŪTINUMAS

Daug alternatyvių taisyklių buvo pasiūlyta ribojimo politikai,
vengiant destabilizuoti fiskalinę politiką. Tai gali atsitikti, jeigu
vyriausybė stengiasi kiekvienais metais subalansuoti savo faktinį biudžetą.

Kai ekonomika pereina į nuosmukį ir savaime atsiranda biudžeto
deficitas, subalansuoto biudžeto taisyklė reikalauja, kad padidėtų mokesčių
normos ar būtų sumažintos vyriausybės išlaidos. Abu veiksmai gali pagilinti
nuosmukį. Tokių destabilizuojančių veiksmų galima išvengti, jei vyriausybė
siektų subalansuoti ne faktinį, o visiško užimtumo biudžetą. Kadangi
nuosmukio laikotarpiais visiško užimtumo biudžetas savaime netampa
deficitinis, jis neduoda apgaulingo ženklo, kad reikia didinti mokesčius ar
mažinti išlaidas. Taigi visiško užimtumo biudžetas iš esmės naudojamas
dviem atvejais: kai reikia įvertinti fiskalinę politiką ir kai reikia
numatyti fiskalinės politikos kryptį.

Ši pirmoji taisyklė reiškia neambicingą strategiją. Ji tik leidžia
savaiminiams stabilizatoriams kovoti su nuosmukiu. Tačiau ji neleidžia
vyriausybei žengti dar vieno žingsnio bei veiksmingai kovoti su nuosmukiu,
įvedant finansinį skatinimą. (Toks skatinimas, pavyzdžiui, mokesčio normų
sumažinimas, pažeistų taisyklę, nes įstumtų visiško užimtumo biudžetą į
deficitą). Taigi pastarosios taisyklės tikslas – vengti destabilizuojančių
veiksmų, o ne veiksmingai stabilizuoti ekonomiką.

Kita taisyklė leistų vykdyti aktyvią fiskalinę politiką. Pagal šią
taisyklę, vyriausybė įsipareigotų subalansuoti faktinį biudžetą ne kas
metai, bet per visą verslo ciklą. Nuosmukio laikotarpiais mokesčių normos
gali būti sumažintos, o išlaidos padidintos, norint paskatinti visumines
išlaidas. Ekonominio klestėjimo laikotarpiais vyriausybė įgytų pakankamai
biudžetinio pertekliaus ir padengtų deficitus, kurie atsirastų nuosmukio
laikotarpiais.

Dar vienas požiūris – tai riboti federalinės vyriausybės išlaidas kaip
tam tikrą BNP dalį.

ATEITIES PROGNOZĖS

Seimas patvirtino Lietuvos Respublikos 2005 metų valstybės biudžetą
13850340 tūkst. litų pajamų, 15659940 tūkst. litų asignavimų išlaidoms ir
nefinansiniam turtui įsigyti (asignavimai viršija pajamas 1809600 tūkst.
litų). Taigi 2005 m. biudžetas vėl bus deficitinis.

Kaip anksčiau pranešė ELTA, 2005 metų valstybės biudžetas turėtų būti
800 mln. litų, arba 7,7 procentų didesnis už 2004 m. biudžetą. Valstybės
investicijų programa, palyginti su 2004 m. bus didesnė 150 mln. litų.
Finansų ministerija prognozuoja, kad 2005 m. nacionalinio biudžeto pajamos,
įskaitant dotacijas iš Europos sąjungos biudžeto, palyginti su 2004 m.,
augs 11,9 proc. ir sieks 15,2 mlrd. litų. Išankstiniais duomenimis 2005 m.
valstybės investicijoms numatoma skirti 2,16 mlrd. litų. Ministerija
tvirtina, kad Lietuva nenusižengs Mastrichto kriterijams – fiskalinis
deficitas neviršys 3 proc. Bendrojo vidaus produkto. “Aš kai kuriems
politikams bandau pasakyti – nejaugi jie nori, kad Lietuva išstotų iš
Europos Sąjungos”, – apie spaudimą didinti išlaidas kalbėjo A. Butkevičius.
Jo įsitikinimu, viršijus fiskalinį deficitą Lietuva netrukus sulauktų
įspėjimo ir būtų nurodytas laikotarpis padėčiai ištaisyti. “Tai sukeltų
neigiamas pasekmes visam pinigų sistemos stabilumui ir turėtų neigiamas
pasekmes ilgalaikėje perspektyvoje”, – įspėjo ministerijos vadovas.

Siūlymas sumažinti pajamų mokestį nuo 33 iki 30 proc. biudžetui
kainuotų maždaug 330 mln. litų ir per vartojimą geriausiu atveju sugrįžtų
40 mln. litų. Todėl, anot A. Butkevičiaus, priėmus tokį sprendimą gali
tekti atidėti kitus įsipareigojimus gyventojams. Šiuo metu skaičiuojama,
kiek biudžetui kainuotų mokesčių lengvata specialistams, pirmuosius metus
ateinantiems į darbo rinką, – jiems būtų taikomas mažesnis pajamų mokesčio
tarifas. Kaip vienas pasiūlymų svarstoma ir galimybė nustatyti du mokesčių
tarifus – gyventojams uždirbantiems iki 600 ir daugiau kaip 600 litų.

Pirminį 2005 metų biudžeto projektą ketinama parengti rugsėjo mėnesį.

Finansų ministras Algirdas Butkevičius teigia, kad kitų metų biudžetas
suplanuotas atsižvelgiant į Vyriausybės parengtą ilgalaikę šalies vystymo
programą

Jame numatyta, kad valstybės pajamos kartu su Europos Sąjungos lėšomis
sudarys 15 su puse milijardo litų, o išlaidos – beveik 17 su puse milijardo
litų.

 Europos Sąjunga Lietuvai kitas metais turėtų pervesti daugiau kaip
pustrečio milijardo litų, kai mūsų šalies įmokos į Europos Sąjungos
biudžetą sudarys beveik 800 milijonų litų

[pic]

17 pav. Lietuvos įmokos į ES biudžetą 2004-2006 m. (mln. Eurų)

Lietuvos įmokos į ES biudžetą (2004- 2006m.) bus mokamos iš PVM, BVP, muitų
mokesčių bei JK kompensacijų.

IŠVADOS

1. Biudžetas yra subalansuotas , jei valstybės pajamos yra lygios
išlaidoms.
2. Pagrindinės valstybės finansų problemos: įplaukų gavimas, išlaidų
valdymas ir valstybės skola.
3. Įvairiose šalyse valstybės dominavimas yra nevienodas. Didesnis
valstybės kišimąsis siejamas su rinkos netobulumu.
4. Pagrindinis valstybės finansų valdymo tikslas- ne stiprinti piliečių
dalyvavimą valstybės finansų valdyme, o vykdyti planus.
5. Didėjant vyriausybės vaidmeniui šalies ekonomikoje, orientavimąsi į
įplaukas pakeitė orientąvimąsis į rezultatų sekimą ir kontrolę.
6. Finansų srityje valstybė turi palankias teisines sąlygas investavimo
kultūrą ugdyti ir kapitalo rinkai į užsienio ir ypač ES rinkas integruoti,
plėtoti rinkos teikiamas galimybes, pritraukti kapitalą, saugiai ir
veiksmingai investuoti.
7. Mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės elementus
privatusis sektorius teikia valstybei savo noru.
8. Biudžeto deficitas nėra vertinamas neigiamai, jei šalyje pasiekimas
potencialus BVP.
9. Dažniausios biudžeto deficito priežastys: dideli transferai
(išsivysčiusiose šalyse), darbo naįumo letėjimas, didėjanti mpasaulio
kapitalo rinkų integracija.
10. Lietuvai narystė į ES 2005m. Duos apie 1,7milijardo litų pelno.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

1. Kauno Technologijos Universitetas “Makroekonomika”

2. “Mikroekonomikos pagrindai” B. Drilingas, J. Čiburienė, V. Snieška

1997 m.

3. “Makroekonomika. Ekonomikos teorijos kursas” II d., Kaunas, 1992

4. B. Drilinga, J. Èiburienë, V. Snieška “Makroekonomikos pagrindai”,

Kaunas, 1997 m

5. http://eic.eoro.lt/?1808728057

6. http://www.eic.lrs.lt/21169907083

7. http://www.euro.lt/showitems.php?Top

8. http://www.seimas4.lt/acticle.php?id_art=4846

9. http://wwwlrt.lt/new/new.php?strid=314898ids=172398

10. http://www.durys.org/zinynas/es_ir_kultūra4.htm

11. www.finmin.lt

———————–
[1] Šis ir toliau esantys paveikslai sudaryti remiantis
duomenimis,esančiais lentelėse, kurios pateiktos priede.
[2] Šiame ir toliau esančiuose paveiksluose 2004 m. duomenys yra
skaičiuojami atsižvelgiant į metinį planą, kuris pateikiamas www.finmin.lt
[3] ES-25 reiškia 15 senųjų ir 10 naujųjų ES narių.
[4] Šaltinis: “Eurostat”, ELTA

———————–

Valstybės finansų valdymas

Valstybės finansų valdymas gali pasireikšti įvairiomis formomis.
Visame pasaulyje finansų valdymui didelę įtaką daro Prancūzijoje ir
Jungtinėje Karalystėje susiformavusios atitinkamos tradicijos, o konkreti
forma priklauso nuo regioninių ypatumų. 

Jungtinės Karalystės sistema remiasi gerai sudaryta teisine chartija.
Valstybės finansai įtraukiami į apskaitą konsoliduojant visas pajamas ir
išlaidas grynųjų pinigų pagrindu. Išlaidų planas ir visi jo pokyčiai
tvirtinami įstatymu, išskyrus nedidelę dalį reguliarių išlaidų, kurios taip
pat numatomos įstatymu. Pajamų prognozes Vyriausybė rengia konfidencialiai
ir jos paskelbiamos tvirtinant biudžetą.

Prancūzijos sistema remiasi Napoleono teise, kurioje pajamų politikos
priemonės, asignavimai ir išlaidos nurodomos atskiruose įstatymuose.
Prancūzų sistemai būdinga didelė finansinės kontrolės, kurią vykdo finansų
ministerija, centralizacija. Finansų kontrolieriai priskiriami prie visų
ministerijų, darančių išlaidas, valstybės apskaitininkai renka pajamas,
įskaitant įvairių valstybinių fondų pajamas. Valstybės išlaidas peržiūri,
įtraukia į apskaitą ir tikrina valstybės finansų inspektoriai. Prancūzų
sistemai būdinga tai, kad ten vis didėja nebiudžetinių fondų skaičius. 

Valstybės finansų valdymas kitose Europos valstybėse laikosi JK arba
Prancūzijos tradicijų. Bet yra Europos valstybių, kurios į valstybės
finansų valdymą yra įtraukusios daugiau verslo pasaulyje taikomų metodų,
įskaitant dvejybinio įrašo apskaitą, biudžeto atidėjimus nuvertėjimui,
apskaitą kaupiamuoju pagrindu ir kartais – ekologines, arba žaliąsias,
sąskaitas. Kitose Europos valstybėse į biudžeto sudarymo procesą
įtraukiamos išlaidos, numatomos keleriems metams.

Jungtinėse Valstijose valstybės finansų valdymo funkciją atlieka
vykdomoji ir įstatymų leidžiamoji valdžia. Jungtinėse Valstijose yra
bendrasis biudžetas ir keletas patikėtinių fondų. JAV Iždas (taip JAV
vadinama Finansų ministerija) valdo valstybės skolą ir valstybės išteklių
srautą. Įstatymų leidžiamoji valdžia parengia savo biudžetą. Vykdomoji
valdžia pateikia savo nepriklausomą požiūrį į parengtą biudžetą. JAV
biudžetas rengiamas pagal programines biudžeto sudarymo gaires taikant
našius ir rentabilius metodus naujiems įplaukų šaltiniams nustatyti, našias
ir rentabilūs išlaidų ir normines priemones.

Fs =BI-G-Tp

Leave a Comment