TURINYS
ĮVADAS 3BIUDŽETO SAMPRATA IR KILMĖ 4BIUDŽETO RAIDA 4LIETUVOS RESPUBLIKOS NACIONALINIS BIUDŽETO SANDARA 7VALSTYBĖS PAJAMŲ ŠALTINIAI 7VYKDOMI ASIGNAVIMAI 10BIUDŽETO PLANAVIMAS IR BALANSAVIMO BŪTINUMAS 142005 m. LIETUVOS BIUDŽETO PROGNOZĖS 16VALSTYBĖS SKOLA IR BIUDŽETO DEFICITAS 17IŠVADOS 23LITERATŪROS SĄRAŠAS 24ĮVADASValstybės funkcijų vykdymui būtini atitinkami finansiniai resursai,kurių svarbiausias šaltinis yra valstybės pajamos, surenkamos į biudžetą išįvairių mokesčių. Jeigu valstybės išlaidoms padengti nepakanka biudžetopajamų, tai valstybė priversta skolintis vidaus ir užsienio finansųrinkose. Toks išlaidų finansavimo būdas susijęs su papildomais skolinimosikaštais (mokamos palūkanos), didina valstybės vidaus ir užsienio skolą, otai gali sukelti makroekonominį disbalansą. Kalbant apie valstybės išlaidas, bet kurioje šalyje valstybė prisiėmėtokias funkcijas kaip tvarkos palaikymas, krašto apsauga, socialinis-kultūrinis šalies vystymas, krašto administravimas. Valstybė dalyvaujagamybinėje-komercinėje veikloje, ji ėmėsi ginti skurstančiuosius irpalaikyti visuomenės narių lygybę, kurdama įvairias socialinės rūpybossistemas. Valstybė savo pajamų, išlaidų ir reguliuojančios veiklos pagalbataiso rinkos mechanizmo spragas. Todėl galima teigti, kad valstybėsišlaidos yra valstybinės veiklos, kuri apima prekių ir paslaugųgamybą/teikimą bei įvairius pervedimus, visuomeninė kaina. Valstybė savo finansuose gali turėti perteklių ar trūkumą. Pastaruojuatveju kalbame apie deficitą. Biudžeto deficito valdymas yra vienas išsvarbiausių fiskalinės politikos makroekonominių instrumentų. Labai svarbuyra siekti biudžeto subalansavimo, t.y.kad valstybės pajamos būtų lygiosišlaidoms. Biudžeto deficitas parodo, kiek vyriausybei tam tikru metu reikiafinansavimo ir kokiu mastu didėja valstybės skola. Pagrindinės biudžetodeficito priežastys gali būti pajamų surinkimo problemos, pernelyg didelėsišlaidos ar netinkama kontrolė. Šiuo metu ekonomistai laikosi nuostatos, kad valstybės skolinimasisyra neišvengiamas ir tikrai nesmerktinas ūkio plėtros reiškinys. Ekonomikosteorijoje teigiama, kad Valstybinio sektoriaus skolinimasis gali paskatintiekonomikos augimą. Tačiau visada yra rizika, kad dėl per didelionaudojimosi kreditais, ypač užsienio, gali atsirasti tokie skolos tvarkymoporeikiai, kurie bus nepakeliami šalies biudžetui ir tai apsunkinsekonomikos plėtrą. BIUDŽETO SAMPRATA IR KILMĖSąvoka “biudžetas” pradėta vartoti Anglijoje. Ji kilo iš seno prancūzųžodžio bouge arba boulgette, kuris yra išvestinis lotyniško žodžio bulga –odinis krepšys. O anglai perėmė šį žodį iš normanų. 1802m. prancūzai šį terminą įvedė į finansų ūkio terminologiją iržodynus. O XIX a. biudžeto samprata pasklido po visą pasaulį.
Biudžetas (angl. budget) gali būti apibrėžiamas gana įvairiai ir netkeliomis prasmėmis: Tai valstybės pajamų ir išlaidų sąmata tam tikram laikotarpiui,patvirtinta įstatymu; Valstybės, įstaigos arba atskiro asmens laukiamų pajamų ir išlaidų tamtikram laikui numatomas apskaičiavimas; Ekonomine prasme: Viešojo finansų ūkio tam tikram laiko tarpui(paprastai vieniems metams) skaitmeninis laukiamų pajamų ir numatomųišlaidų nustatymas ir išvedamas jų balansas; Juridine prasme: įstatymų leidžiamosios įstaigos aktas, kuriuo išanksto numatomos ir sutvarkomos viešojo finansų ūkio pajamos ir išlaidos; Valstybės pajamų ir išlaidų sąmata, planas ir aprašas.
Jeigu valstybės pajamos lygios jos išlaidoms, biudžetas yrasubalansuotas. Jei valstybės išlaidos didesnės negu pajamos – biudžetas busdeficitinis. O jei valstybės išlaidos mažesnės už gaunamas pajamas –valstybės biudžetas perteklinis. Biudžeto naudojimas visuminei paklausaireguliuoti, vadinamas vyriausybės fiskaline politika. Fiskalinė politikaįgyvendinama keičiant vyriausybės išlaidų bei surenkamų mokesčių apimtį. Valstybės biudžeto saldo(perteklius/deficitas) apskaičiuojamas pagalšią formulę: BIUDŽETO SALDO=VALSTYBĖS PAJAMOS-VALSTYBĖS IŠLAIDOS-TRANSFERAI
Biudžetai sudaromi vieneriems metams – nuo sausio 1d. iki gruodžio31d. imtinai. BIUDŽETO RAIDABiudžeto vystymasis apima gana ilgą laikotarpį – nuo vergovinėssantvarkos iki šių laikų ekonominės valstybės. Tais laikais, kada šalį valdydavo didieji kunigaikščiai ir karaliai,būdavo sudaromi biudžeto tipo privatūs pajamų ir išlaidų planai. Tuo metunebūdavo vieningo biudžeto. Buvo sudaromi atskiri biudžetai domenams,regalijoms, monopoliams, kariuomenei ir kitoms valdymo šakoms. XIX a.valstybės visos pajamos ir išlaidos įtraukiamos į vieną bendrą sąrašą, okiekviena šaka gauna tik tiek pajamų, kiek jai yra paskirta. Nuo to laiko,kai pradėtas sudarinėti bendras biudžetas, buvo įgyvendinti biudžeto
konstitucijos pagrindiniai principai: biudžeto pilnumas ir vieningumas. Anglija pirmoji pradėjo sudarinėti biudžetą. Parlamento teisėsplėtėsi: jis rinko mokesčius, peržiūrinėjo išlaidų ataskaitą, nustatydavo,kokius mokesčius gali nustatyti valdžia. Kalbant apie Lietuvos biudžeto raidą, randama duomenų, kad jį pradėtasudarinėti XV a.pabaigoje. 1776m. bendros Didžiosios LietuvosKunigaikštystės išlaidos skiriamos karaliui, kariuomenei, administracijai,maršalo departamentui, kanclerio departamentui, iždo departamentui,įvairiems reikalams ir nepaprastoms bei nenumatytoms išlaidoms. Konsoliduotas bendras šalies biudžetas nuo Nepriklausomybės atkūrimosudarė pakankamai stabilią BVP dalį. Į konsoliduotą šalies biudžetą arbabendrąjį šalies biudžetą įtraukiami valstybės ir savivaldybių biudžetai,taip pat nebiudžetiniai fondai ir sąskaitos, kuriuose laikomos valstybėslėšos. Aišku, kad Lietuvos fiskalinis skaidrumas priklauso ne tik nuonacionalinių duomenų pateikimo. Sunkumus sudaro valstybės finansųsuskirstymas į biudžetus, fondus ir sąskaitas. Tai ne tik komplikuojafiskalinį valdymą, bet ir pablogina visuomenės galimybes stebėti padėtį. Tarp fiskalinės politikos specialistų vyrauja nuomonė, kadnebiudžetiniai fondai ir sąskaitos yra nepageidaujami. Tokie fondaiprieštarauja biudžeto integralumo, universalumo ir pilnumo principams. Dėldidelio nebiudžetinių fondų skaičiaus fiskalinė politika tampa ne tokiaskaidri ir lanksti, apsunkina prioritetų pasirinkimą ir dėl to valdymastampa sudėtingesnis. Paprastai pateisinamas tik draudimo fondųegzistavimas: t.y. socialinio draudimo, sveikatos draudimo ir pensijųfondų. Bet kai kurios išsivysčiusios šalys net ir šių fondų neišskiria išbiudžeto. Po 1993 metų valstybinio sektoriaus pajamos kito nuo 27,5 procento iki32,5 procento BVP, tuo metu visos išlaidos sudarė 28-34 procentus BVP.Mažiausios pajamos buvo 1992 metais, kai bendrojo šalies biudžetomokestinės pajamos sudarė 26 procentus BVP. Skirtingai negu kai kurioskitos ekonomiką pertvarkančios kaimyninės valstybės, Lietuva nepatyrėnevaldomo nacionalinio biudžeto pajamų ir išlaidų nuosmukio. Nedidelisvalstybės išlaidų sumažėjimas net pačiais nepalankiausiais ekonomikaimetais atskleidė šalies vyriausybių gebėjimą sutelkti finansinius ištekliusir geriau įgyvendinti pajamų, išlaidų ir skolinimosi politiką . Nuo 1994 metų kasmet buvo pasiekiama pažanga mažinant biudžetodeficitą. Konsoliduoto fiskalinio deficito nuolatinį mažėjimą iki 1.7procento BVP daugiausia lėmė perskolinimo mažinimas ir mokesčių tarifų beiįplaukų didinimas. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Seimas irVyriausybė visada stengėsi neviršyti patvirtinto biudžeto deficito dydžio.Pajamos ir išlaidos būdavo mažinamos nedidinant deficito. Stabdydama infliaciją, mažindama neigiamą įtaką mokėjimų balansoeinamosios sąskaitos deficitui, siekdama neatriboti privačiojo sektoriausnuo siauros krašto finansinės sistemos ir stabdydama užsienio skolossusidarymą, Vyriausybė stengėsi sumažinti biudžeto deficitą. Pagrindinėsnaudotos fiskalinio deficito suvaržymo priemonės buvo mokesčiųadministravimą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimai, mokesčių bazėsplėtimas, akcizų tarifų didinimas orientuojantis į ES minimalias normas irmokesčiu…s administruojančių institucijų reorganizavimas. 1999 metais Seimaspatvirtino subalansuotą valstybės biudžeto planą, tačiau tai buvo įmanomapadaryti tik atskirai patvirtinus investicines programas, finansuojamas išpaskolų ir Privatizavimo fondo. Prieš prasidedant Rusijos krizei,Vyriausybė buvo paskelbusi apie tolesnius centrinio šalies biudžetogriežtinimo planus mažinant perskolinimą ir ketinimus siekti fiskaliniobalanso 2000 metais. Nepakankamai palanki ekonominė raida ir valstybėsmokestinių įplaukų nuosmukis 1999 metais atidėjo tolesniam laikuifiskalinio sugriežtinimo planus. 1992 metų pradžioje buvo tik keturi nebiudžetiniai valstybės lėšųfondai, tačiau jų skaičius kasmet didėjo ir jau 1998 metais išaugo iki 30fondų ir sąskaitų. Daug biudžetinių įstaigų turi specialiųjų lėšųsąskaitas, į kurias sumokama už biudžetinių įstaigų teikiamas paslaugas iršios lėšos neįtraukiamos į nacionalinį biudžetą. Taip pat yra sukurtinebiudžetiniai fondai savivaldybėse. Savivaldybės kaupia lėšas atskiruosenebiudžetiniuose fonduose gamtosaugai finansuoti ir kitais tikslais.Nebiudžetiniams fondams leidžiama skolintis tik su valstybės garantijomis,taigi šios paskolos laikomos valstybės skola. Ypač svarbu, kadnebiudžetiniai fondai turi būti subalansuoti, tačiau tai negaliojaskolinimosi sąskaitoms arba, tiksliau sakant, programoms, finansuojamoms išpaskolų. Kuriant naujus fondus kiekvieną kartą būdavo pateikiama daugybėargumentų, siekiant parodyti išankstinį valstybės finansinių ištekliųpaskirstymo naudingumą, nurodant, kokiems tikslams šio ar kito mokesčioįplaukos turi būti panaudotos. Pavyzdžiui, būdavo tvirtinama, kad tokspaskirstymas suteikia apibrėžtumą vidutiniams ir ilgalaikiams planams tamtikrose srityse. Iš tiesų, toks išteklių paskirstymas tam tikru mastuVyriausybei atvėrė fiskalinio lankstumo galimybes, kadangi jai buvosuteikta teisė tvirtinti šių fondų biudžetus. Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę šimtai apyvartos mokesčių irkonfiskaciniai pelno mokesčiai faktiškai buvo pagrindiniai biudžeto pajamųšaltiniai. Pereinamojo laikotarpio pradžioje privačiojo sektoriausekonominei veiklai pereinant į šešėlinę ekonomiką, mokestinės įplaukosmažėjo. Siekiant pakeisti šią kryptį, biudžeto pajamos visiškaipertvarkytos įvedant naujus, rinkos ekonomikai tinkančius mokesčius. Visųpirma svarbiausia yra bendrojo akcizo ir vėliau jį pakeitusio pridėtosiosvertės mokesčio įvedimas. Pradžioje, tik atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvoje buvo sudaromasvalstybės biudžetas, iš kurio buvo finansuojamos Vyriausybės išlaidos.Valstybės išlaidų sąranga buvo apibrėžta Lietuvos RespublikosKonstitucijoje, parengtoje pačioje pereinamojo laikotarpio pradžioje.Konstitucija apibrėžia valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus, bettiksliai nenusako jų apimties bei turinio ir neapriboja valstybės irsavivaldybių nebiudžetinių darinių kūrimo. Tai sudarė sąlygas sparčiaikurti nebiudžetinius fondus. Išlaidų valdymas palaipsniui krypo valstybėsfinansinių išteklių išankstinio ženklinimo linkme ir investicinė veiklapalaipsniui buvo perkeliama į šiuos fondus. Konsoliduoto centrinio šalies biudžeto išlaidos investicijoms nuolatosmažėjo: 1991 metais jos sudarė 5,9 procento BVP, o 1996 metais – tik 1,9procento. Po to šios išlaidos šiek tiek didėjo: 1997 metais sudarė 2,4procento BVP ir 1998 metais – 3,1 procento. Didelė dalis išlaidų, kuriaskitos šalys klasifikuotų kaip viešąsias investicijas, yra finansuojama išnebiudžetinių fondų ir sąskaitų. Pavyzdžiui, Kelių fondas, iš kuriofinansuojama kelių tiesimas ir taisymas, nėra nacionalinio biudžeto dalis.Dėl apskaitos problemų ir išlaidų panaudojimo procedūrų investicinėsišlaidos kartais gali būti klasifikuojamos kaip paprastosios išlaidos.Taigi oficiali investicijų statistika buvo linkusi kiek sumažinti viešųjųinvesticijų dalį formuojant visuminį kapitalą. Didžiausias nebiudžetinis fondas yra VSDF. Nors VSDF išlaidos sudarokiek daugiau nei ketvirtį vi…ešųjų išlaidų, transferiniai mokėjimaiLietuvoje, kaip BVP dalis, yra vieni mažiausių Centrinėje Europoje. Taiatspindi įmokų surinkimo sunkumus, kuriuos sukelia sumažinto darboužmokesčio deklaravimas, darbas šešėliniame sektoriuje ir vienas mažiausiųįmokų tarifų regione. Pastaraisiais metais VSDF patiria sunkumų siekdamasišlaikyti balansą, kurio reikalauja įstatymas, ir skolinasi finansųinstitucijose užtikrindamas įplaukų ir išmokėjimų balansą. LIETUVOS RESPUBLIKOS NACIONALINIS BIUDŽETO SANDARAVyriausybė dalyvauja ūkinėje veikloje, įsigydama tam tikras prekes irpaslaugas, pavyzdžiui, apmoka švietimo, gydymo paslaugas, perka karinętechniką t.t.). Šios vyriausybės išlaidos didina visuminę paklausą. Kitąsvarbią vyriausybės išlaidų dalį sudaro transferiniai mokėjimai – taiišmokos namų ūkiams pensijų, nedarbo pašalpų ir kitomis formomis.Transferiniai mokėjimai tiesiogiai visuminės paklausos nedidina, tačiauveikia ją netiesiogiai keisdami namų ūkio disponuojamas pajamas. Vyriausybės išlaidos neatsiranda iš niekur. Jei vyriausybė gali pirktiprekes ir paslaugas, vadinasi, ji privalo gauti pajamas. Vyriausybės pajamųšaltinis yra mokesčiai, kuriuos moka namų ūkis ir verslo firmos. Mokesčiaiyra tiesioginiai (tai būtų pajamų, draudimo mokesčiai) ir netiesioginiai (pridėtinės vertės, pardavimo, akcizo mokesčiai). Skirtingiems mokesčiams būdingi savi pranašumai ir trūkumai. Žinoma,netiesioginiai mokesčiai yra neutralesni, daugiau tinkantys ekonominioefektyvumo principui įgyvendinti, juos lengviau administruoti. Tiesioginiaimokesčiai parankesni lygybės, teisingumo principui įgyvendinti, aukštesniammokestinių įplaukų elastingumui (priklausomai nuo pajamų augimo) pasiekti. VALSTYBĖS PAJAMŲ ŠALTINIAINorėdama atlikti daugybę funkcijų, valstybė turi disponuoti lėšomis,pakankamomis išlaidoms finansuoti. Šios lėšos “suplaukia” į valstybės iždąiš tokių pagrindinių šaltinių, kaip mokesčiai, socialinio draudimo įmokos,prekių ir paslaugų pardavimai, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginamipervedimai (grantai) ir skolinimas. Išvardintos įplaukos, išskyruspaskutinį elementą, sudaro valstybės pajamas.✓ Mokesčiai surenkami iš privataus sektoriaus be jokių įsipareigojimų duoti kažką mainais. ✓ Socialinio draudimo įmokas sudaro lėšos, pervedamos savarankiškai pagal individualias draudimo programas ar/ir sumokamos darbdavių už savo darbuotojus (skaičiuojamos kaip procentas nuo darbo užmokesčio fondo, darbuotojų skaičių, bendrų pajamų ar kitu būdu); abiem atvejais tai yra tarsi avansiniai mokėjimai už teisę gauti socialinę paramą ateityje. Mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos sudaro mokestines pajamas. ✓ Taip vadinamas nemokestines biudžeto pajamas sudaro lėšos, gautas parduodant valstybės gaminamos prekes ar teikiant paslaugas, t.y. nemokestinės pajamos yra gaunamos iš pirkimo- pardavimo sandorių arba mainų. ✓ Grantai yra gaunami kaip parama iš kitų valstybių ar
tarptautinių organizacijų – donorų. ✓ Skolindamasi valstybė laikinai (trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui) gauna teisę disponuoti tam tikra pinigų suma, įsipareigodama ją grąžinti nustatytu terminu, iki kurio reguliariai mokamos palūkanos. Taigi, mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybėspajamų elementus privatus sektorius teikia valstybei savanoriškai. Iš visųpaminėtų pajamų kategorijų mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamųšaltinis, todėl mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre. Beabejo, bet kuri valstybė rūpinasi sukurti “gerą” mokesčių sistemą,efektyviai ją valdyti, užtikrinti jos sklandų funkcionavimą. 1 pav. 2003 m. valstybės pajamų sudėtis[pic] 2 pav. Biudžeto pajamos 2004 m.
Kaip matome 1 ir antrame paveiksluose, 2003 metais mokestinės pajamossudarė 85.6% visų valstybės gaunamų pajamų, o 2004m. jų dalis sumažėjo(80%). Tai lėmėgaunamos dotacijos iš ES. 3 paveiksle pavaizduoti neatlygintini kapitalo pervedimai iš ES. Taireiškia, kad iš to, ką mes gauname, atėmus tai, ką sumokame ES, mums dardaug lieka. Matyti, kad kuo toliau, tuo daugiau pajamų gaus Lietuvosbiudžetas: jei 2004 m. gavome 1.4 mln. Lt, tai 2007 m. gausime net 2.5karto daugiau – 3.6 mln. Lt. [pic] 3 pav. Neatlygintini kapitalo pervedimai iš ES
Visi surinkti mokesčiai, privalomos įmokos ir kitos rinkliavosperskirstomos tik per nacionalinį biudžetą, Valstybinį socialinio draudimofondą, Privalomojo sveikatos draudimo fondą, Privatizavimo fondą, Valstybėsįmonės Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondą irkelių fondą (nuo 2002m.sausio1d.). Statistikos departamentas skelbiaatskirų biudžetų bei fondų duomenis. Taip pat yra daug nebiudžetinių fondų.Pastarųjų dalis yra labai maži, o dalis, pvz., Privatizavimo fondas, Keliųfondas – perskirstantys šimtus milijonų ar kelis milijardus litų. Visąnepriklausomybės laikotarpį valstybės finansuose buvo stebima nebiudžetiniųfondų dalies didėjimo ir valstybės biudžeto dalies mažėjimo tendencija. Jei1992 m. pradžioje buvo 4 nebiudžetiniai fondai, kuriuose buvo apie 5 proc.BVP, tai 1999 m. jų buvo 30, o lėšų dalis artėjo prie 15 proc. BVP. Šiuometu yra virš 30 nebiužetinių fondų. Kam skirstomos biudžeto pajamosparodyta 4 pav. [pic] 4 pav. Mokesčių paskirstymas
Valstybės biudžetas, o nuo… 1999 m. ir Socialinio draudimo biudžetasyra tvirtinami Seime, tuo tarpu kiti fondai yra naudojami Vyriausybėssprendimu ar pagal jos patvirtintą sąmatą. Toks finansinių ištekliųišsklaidymas sąlygoja neskaidrią valstybės finansų būklę, nepagrįstąatsakomybės lygių padalijimą.arba kitiems tikslams. Yra taip pat kaupiamos valstybės rezervo lėšos- jos skiriamosnenumatytiems, naujai atsirandantiems poreikiams nepertraukiamaifinansuoti. Šie rezervai naudojami stichinių nelaimių ir ekologiniųkatastrofų padariniams likviduoti bei kitokioms reikmėms pagal vyriausybėsnustatytus prioritetus. Tvirtinant valstybės biudžetą, nustatomos apyvartos lėšos, kuriosnaudojamos pajamų laikinam trūkumui padengti ir turi būti atkurtos nevėliau kaip iki biudžetinių metų pabaigos. Valstybės biudžeto mokestinių pajamų struktūra skiriasi išvystytose irbesivystančiose šalyse. Išvystytose šalyse didesnė tiesioginių mokesčiųdalis. Pavyzdžiui, JAV šie mokesčiai sudaro apie 85 proc. valstybės gaunamųpajamų. Besivystančiose šalyse didesnę dalį sudaro netiesioginiaimokesčiai. Šiuos mokesčius lengviau surinkti nei pajamų mokesčius, tačiaušie mokesčiai yra regresyvūs, t.y. mažas pajamas gaunanti visuomenės dalismoka didesnius mokesčius, nei gaunantys dideles pajamas.Kito valstybės pajamų šaltinio – nemokestinių pajamų – dalis bendrosebiudžeto pajamose daugelyje šalių yra nedidelės. Tik tuo atveju, jeivalstybei priklauso daug gamtos išteklių, įmonių, pajamos iš valstybėsnuosavybės gali sudaryti nemažą biudžeto pajamų dalį. VYKDOMI ASIGNAVIMAINacionalinio biudžeto asignavimai (asignuoti- reiškia skirti tam tikrąpinigų sumą kuriam nors reikalui ar tikslui vykdyti) naudojami valstybių irsavivaldybių funkcijoms atlikti ir įvairioms programoms vykdyti. Valstybės vykdomi asignavimai yra šie: • Valstybės funkcijoms ir vyriausybės tvirtinamoms programoms vykdyti(darbo užmokestis, žemės ūkio produktų supirkimai); • Investicijos(kelių tiesimas, uostų statyba); • Transferiniai išmokėjimai(pašalpos, pensijos ir kt.). Transferiniai mokėjimai tiesiogiai visuminės paklausos nedidina, tačiau veikia ją netiesiogiai keisdami namų ūkio disponuojamas pajamas.; • Valstybės įsipareigojimams vykdyti, t.y.palūkanoms mokėti už skolą. • Dotacija- organizacijoms ir įmonėms duodama valstybinė pašalpa nuostoliams padengti.
Ekonomikos teorijoje valstybės vaidmuo dažniausiai siejamas su tokiaekonomine veikla: • Visuomeninių gėrybių gamyba/tiekimas (pvz. krašto apsauga, įstatymų leidyba, nacionalinių parkų palaikymas); • Kolektyvinio vartojimo prekių gamyba/tiekimas (pvz., kelių, tiltų, kanalų tiesimas, uostų, elektrinių statyba bei šių objektų priežiūra ir palaikymas); • Natūraliųjų monopolijų reguliavimas. Paprastai tai pramonės šakos su
mažėjančiais vidutinėmis sąnaudomis, kur valstybinis sektorius padeda dengti tinklo sąnaudas; • Socialinės rūpybos funkcija; • Informacijos srautų išlyginimas. Valstybė, ištaisydama vartotojams teikiamos informacijos trūkumus (pvz., atskirdama kokybiškas prekes nuo nekokybiškų), veikia piliečių interesų naudai; • Nacionalinių pajamų perskirstymas taikant pervedimų (transferų) mechanizmą. Valstybė siekia išlyginti galimybes ir išlaikyti visuomenės susitelkimą. [pic]5 paveiksle parodyta kaip dar skirstomos valstybės išlaidos, kaip matyti, daugiausia pajamos paskirstomos socialinei sferai ir ekonomikai, o 6, 7 ir 8 paveiksluose išskaidoma kokios sritims daugiausia skiriama lėšų. 1. Ekonomikai (daugiausia skiriama transportui ir ryšiams, žemės ūkiui, miškininkystei, žuvininkystei bei veterinarijai, bei butų ir komunaliniam ūkiui) 2. Socialinei sferai (net 60% švietimui, penktadalis, socialinei apsaugai, globai ir rūpybai) 3. Kitom funkcijoms (visuomenės apsaugai ir viešąjai tvarkai palaikyti, krašto apsaugai, bendrosioms valstybės paslaugoms).[pic][pic][pic] [pic] 10 pav. Valstybės biudžeto išlaidos pagal funkcinęklasifikaciją
[pic] 11 pav. Vyriausybės vartojimo išlaidų prognozės
10 paveiksle pavaizduotas vyriausybės išlaidų prognozuojamas augimas (daugiausia dėl pervedimų iš ES) BIUDŽETO PLANAVIMAS IR BALANSAVIMO BŪTINUMASBiudžeto planavimas- tai pajamų ir išlaidų nustatymas biudžetiniamsmetams. Šis procesas apima biudžeto projekto sudarymo, svarstymo irtvirtinimo tvarką. Tai reglamentuojama atitinkamais valstybės įstatymais.Jie numato visų šalies biudžetų (valstybės, federalinių vietossavivaldybių) rengimo, svarstymo ir tvirtinimo tvarką. Lietuvos valstybės biudžeto projektą rengia Finansų ministerija.Projektas rengiamas remiantis valstybės įstatymais, valstybinės statistikosduomenimis, socialinėmis-ekonominėmis programomis ir mokslinėmis-techninėmis prognozėmis. Vyriausybė biudžeto projektą svarsto ir teikiaSeimui, kurio komitetai valstybės biudžeto projektą svarsto ir rengiapasiūlymus ir išvadas Seimui. Šis, atsižvelgdamas į vyriausybės pranešimą,Seimo komiteto išvadas bei pasiūlymus, svarsto biudžeto projektą. LR Seimasvalstybės biudžetą tvirtina priimdamas įstatymą. Biudžeto pajamos planuojamos remiantis makroekonominėmis prognozėmis:planuojamu BVP, infliacija, darbo užmokesčiu, o taip pat numatomaismokesčių įstatymų pakeitimais. Tačiau, biudžeto įstatymo pajamų dalis galibūti nevykdoma ne dėl mokesčių slėpimo ar prasto administravimo, o dėlnetikslios prognozės. Prognozių paklaidos yra neišvengiamos, nes ekonomika nuolat keičiasi,o pokyčių kryptys ir mastai – tiksliai neišmatuojami. Todėl faktinisbiudžeto vykdymas skiriasi nuo planinio dėl prognozių netikslumo ir dėlaplinkybių, kurios, sudarant biudžeto projektą, nebuvo tinkamai įvertintos.Viena vertus, planuojant biudžetą dar nežinoma, ar kainos bus didinamos,kita vertus, pagal nebūtus faktus patvirtintas biudžetas verčia realizuotiprielaidas neatsižvelgiant į jų ekonominį pagrįstumą, o tik dėl to, kad taibuvo numatyta planuojant biudžetą. Biudžeto pajamas ir išlaidas siūlomeplanuoti tik pagal jau priimtus teisės aktus. Visos prognozės turėtų būtipesimistinės, sąlygosiančios verčiau perteklines nei deficitines pajamas. Jei planuojant pajamas minėtų ydų įmanoma išvengti, tai esama daugelioveiksnių, turinčių esminių pasekmių biudžeto įplaukoms, kurių apskritaineįmanoma numatyti ar suplanuoti. Kaip Rusijos krizė nebuvo numatyta, taipneįmanoma numatyti ir Rusijos rinkos atsigavimo laiko bei tempų.Ignoruojant faktą, kad pagrindinė rinkos savybė yra informacijos išskaidymosąlygotas rinkos netikrumas ir neapibrėžtumas, atveriamas kelias dėlkiekvieno nukrypimo nuo plano vėliau apkaltinti neva mokesčių nemokančiusverslininkus. Kadangi visiškai išvengti prognozių netikslumo neįmanoma, šią rizikągalima sumažinti iš anksto nustatant, kaip elgiamasi tais atvejais, kaibiudžetas negauna visų planuotų lėšų (tai įmanoma net ir pesimistiškiausiaiplanuojant biudžeto pajamas) arba surenka jų daugiau. Tikslinga planuojamasbiudžeto pajamas tvirtinti tik kaip orientacinį dydį. Pagrindine biudžetoįstatymo dalimi turi būti biudžeto išlaidos. Jei pajamų surenkama mažiaunei planuota išlaidų, biudžeto išlaidos turėtų būti mažinamos pagališankstinį planą. Taip būtų užtikrinama, kad nedeficitinis biudžetas būtųne tik plane, bet ir tikrovėje, be to, pasiekiamas ne didinamų biudžetoįplaukų, o mažinamų išlaidų sąskaita. Biudžeto išlaidų mažinimo kryptis būtina numatyti pačiame biudžetoįstatyme. Galimi įvairūs išlaidų mažinimo plano variantai, tačiau siūlometaikyti visų išlaidų skirstymą (kodavimą) pagal kategorijas ir prioritetus.Biudžeto planavimo stadijoje skirtingais kodais žymimos tos valstybėsišlaidos, kurių pajamų nesurinkimo atveju: 1) būtina visiškai atsisakyti;
2) mažinti iš dalies, nurodant priimtinas mažinimo proporcijas bei; 3)nemažinti, nes jų mažinimas metų eigoje yra netikslingas. Priimdamasbiudžeto įstatymą Seimas turėtų apsispręsti ne tik dėl planuojamų išlaidų,bet ir dėl finansavimo prioritetų. Jei biudžeto išlaidų mažinimo tvarka pajamų nesurinkimo atveju nėra išanksto n…ustatyta, būna daug neigiamų pasekmių. Būtinas išlaidų mažinimasatliekamas skubotai, neturint laiko sprendimams apgalvoti, o net ir skubantbūtinam išlaidų sumažinimui prireikia daugiau laiko, nei galima skirti.Skubiai mažinant išlaidas, egzistuoja galimybė ne Seimui, bet lėšųpervedimą kontroliuojantiems asmenims, spręsti, kas labiau ,,vertas” lėšų,o kas jų gali palaukti arba negauti apskritai. Taip vėluojantys medikų armokytojų atlyginimai pateisinami nesumokėtais (nesurinktais) mokesčiais,nors tuo pačiu metu užtenka lėšų privačių struktūrų nuostoliamskompensuoti. Planuotų biudžeto pajamų nesurinkimas visuotinai, o ypačbiudžeto pajamas administruojančių institucijų, traktuojamas kaip planonevykdymas, užmirštant, kad pagrindinė jų užduotis yra vykdyti mokesčių irkitus įstatymus, o ne biudžeto pajamų planą. Tai skatina šias institucijasimtis neadekvačių priemonių siekiant žūtbūtinai įgyvendinti ,,planą”neatsižvelgiant į pasekmes. Akivaizdžia biudžeto problema galima laikyti tai, kad įstatymeįtvirtintas pajamų planas yra laikomas tiesiogine mokesčių ir kitų biudžetoįplaukų administratorių užduotimi. Jei pasikeičia makroekonominė situacijair faktinės biudžeto įplaukos skiriasi nuo planuojamų, tiek įstatymoleidėjai, tiek vykdytojai skatinami imtis neadekvačių priemonių – didintimokesčius (keičiant tarifus bei interpretacijomis plečiant apmokestinimobazę). Ypač nekorektiška planuoti pajamas iš baudų ir konfiskacijų. Kaip irkiekvienas planas, šis skatina jį vykdyti, o tai gali baigtis drastiškomis,ne visada teisėtomis priemonėmis. Pajamos iš baudų ir konfiskacijų turėtųbūti papildomos biudžeto pajamos, skirstomos proporcingai arba pagalįstatymo nustatytą eiliškumą. Ydingos pajamų iš baudų ir konfiskavimoplanavimo ideologijos ir praktikos būtina atsisakyti. Mokesčiųadministratoriai turi vykdyti mokesčių įstatymus. Biudžeto įstatymo pajamųdalis turi būti orientacinė, sąlyginė. Nagrinėjant biudžeto sandarą, galima padaryti dvi viena kitąpapildančias išvadas. Pirma, biudžeto nesistematiškumu naudojamasi siekiantpaslėpti tikrąją biudžeto išlaidų struktūrą. Antra, biudžetonesistematiškumas sąlygoja tai, kad biudžeto lėšos skirstomos neapgalvotaiir netikslingai. Daug alternatyvių taisyklių buvo pasiūlyta ribojimo politikai,vengiant destabilizuoti fiskalinę politiką. Tai gali atsitikti, jeiguvyriausybė stengiasi kiekvienais metais subalansuoti savo faktinį biudžetą.Kai ekonomika pereina į nuosmukį ir savaime atsiranda biudžetodeficitas, subalansuoto biudžeto taisyklė reikalauja, kad padidėtų mokesčiųnormos ar būtų sumažintos vyriausybės išlaidos. Abu veiksmai gali pagilintinuosmukį. Tokių destabilizuojančių veiksmų galima išvengti, jei vyriausybėsiektų subalansuoti ne faktinį, o visiško užimtumo biudžetą. Kadanginuosmukio laikotarpiais visiško užimtumo biudžetas savaime netampadeficitinis, jis neduoda apgaulingo ženklo, kad reikia didinti mokesčius armažinti išlaidas. Taigi visiško užimtumo biudžetas iš esmės naudojamasdviem atvejais: kai reikia įvertinti fiskalinę politiką ir kai reikianumatyti fiskalinės politikos kryptį Ši pirmoji taisyklė reiškia neambicingą strategiją. Ji tik leidžiasavaiminiams stabilizatoriams kovoti su nuosmukiu. Tačiau ji neleidžiavyriausybei žengti dar vieno žingsnio bei veiksmingai kovoti su nuosmukiu,įvedant finansinį skatinimą. (Toks skatinimas, pavyzdžiui, mokesčio normųsumažinimas, pažeistų taisyklę, nes įstumtų visiško užimtumo biudžetą įdeficitą). Taigi pastarosios taisyklės tikslas – vengti destabilizuojančiųveiksmų, o ne veiksmingai stabilizuoti ekonomiką. Kita taisyklė leistų vykdyti aktyvią fiskalinę politiką. Pagal šiątaisyklę, vyriausybė įsipareigotų subalansuoti faktinį biud…žetą ne kasmetai, bet per visą verslo ciklą. Nuosmukio laikotarpiais mokesčių normosgali būti sumažintos, o išlaidos padidintos, norint paskatinti visuminesišlaidas. Ekonominio klestėjimo laikotarpiais vyriausybė įgytų pakankamaibiudžetinio pertekliaus ir padengtų deficitus, kurie atsirastų nuosmukiolaikotarpiais. Valdžios sektoriaus fiskalinė politika suformuluota LietuvosKonvergencijos programoje – artėti prie subalsuoto biudžeto. AmbicingasLietuvos Konvergencijos programos įgyvendinimas, fiskalinio deficitomažinimas yra skirtas makroekonominio stabilumo išlaikymui ir sėkmingamdalyvavimui antrajame Valiutų kursų mechanizme. Lietuva išlaikys tuospačius griežtus fiskalinės politikos įsipareigojimus ir apribojimus, kuriebuvo prisiimti įkuriant Lietuvoje Valiutų valdybą 1994 metais. 2005 m. LIETUVOS BIUDŽETO PROGNOZĖS2005 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansiniųrodiklių patvirtinimo įstatymas priimtas 2004m. Lapkričio 9d. 2005 m.
biudžetas patvirtintas likus vos 5 dienoms iki buvusiojo Seimo kadencijospabaigos. Kai kurie politikai teigia, kad pasielgta nekorektiškai, nesnaujosios politinės jėgos neteko galimybės vykdyti trinkėjų valią. Kitavertus, daugiausiai balsų į naująjį seimą gavusios Darbo partijos atstovaiteigia, kad naujasis biudžetas iš esmės atitinka jų nuostatas. Be to,parlamentarai galės išsakyti savo pastabas kitų metų viduryje, kai busperžiūrimas biudžeto vykdymas. Numatoma, kad 2005m. nacionalinio biudžeto pajamos padidės daugiau nei15% iki 15,654 mlrd. Lt: į valstybės biudžetą tikimasi surinkti 13,850mlrd. Lt (16,1% daugiau nei šiemet), o savivaldybės turėtų susižerti 1,803mlrd. Lt (9,4% daugiau). Atrodytų, kad biudžeto sudarytojus galime pasveikinti, nes planuojamipajamų kilimo tempai ženkliai lenkia laukiamą viso ūkio augimą – Finansųministerijos nominalaus BVP plėtros prognozė beveik sutampa su Vilniausbanko rodikliu ir siekia 9%. Deja, eliminavus ES paramą, nacionalinio biudžeto pajamos tik 8,3%viršija 2004 m.rodiklį. Nelaukiant jokių esminių mokesčių sistemospakeitimų (nebent nuo Liepos mėnesio panaikinant Kelių mokestį), tenkakonstatuoti, kad 2005m.biudžeto pajamų planas ir vėl yra neambicingas. Planuojama, kad pagrindiniai biudžeto pajamų šaltiniai 2005m. nesikeis(5pav.). Daugiausia pajamų tikimasi surinkti iš netiesioginių mokesčių.Biudžete numatyta,kad PVM ir akcizų dalis visose mokestinėse pajamosepadidės beveik iki 60%. Tikimasi, kad netiesioginių mokesčių pajamos didėsgreičiau (9,4%) nei galutinio vartojimo išlaidos (8.5%). Tiesioginių mokesčių srityje svarbiausiu išliks gyventojų pajamųmokestis. Ateinančių metų biudžete numatyta,kad šio mokesčio vaidmuosustiprės nuo 23,2% iki 24.4%, o pelno mokesčio – nuo 7,7% iki 8,4%mokestinių pajamų. Tai reikštų, kad Lietuvoje toliau aštrės netolygausdarbo ir kapitalo pajamų apmokestinimo problema, nes ateinančiais metaisnumatomas didesnis minėtų mokesčių santykinių dalių skirtumas. Biudžeto rengėjai teigia, kad visos valstybės finansuojamos srityskitąmet sulauks absoliutine išraiška didesnio finansavimo. Daugiausia 2005m. didės biudžeto asignavimų ekonomikai (0,7%) irbendrosioms valstybės paslaugoms (0,22%). Mažiausiai dėmesio kitų metųbiudžete skirta švietimui, poilsiui, kultūrai ir religijai bei aplinkosapsaugai- jų finansavimas beveik nesikeis. Taigi, planuojamų asignavimųpokyčius pirmiausia lėmė ES finansinės paramos panaudojimas, o nevyriausybės strateginiai tikslai. Iš viso 2005m. nacionalinio biudžeto išlaidos didės 13,4% iki 17,463mlrd. Lt. Planuojamas deficitas- 1.8 mlrd. Lt arba 2,7 % BVP. Deficitas2004 metais turėtų siekti beveik 3% BVP – tai atitinka Lietuvoskonvergencijos programos reikalavimus. O planuojamo biudžeto deficitas darnėra saugaus lygio turint omeny Mastrichto sutartimi nustatytą maksimaliąvaldžios sektoriaus deficito ribą (3% BVP). [pic] 12 pav. 2005 m. biudžeto pajamų prognozė VALSTYBĖS SKOLA IR BIUDŽETO DEFICITASValstybės skola – tai tik valstybės ir savivaldybių institucijųsektoriaus skola, t.y. be kitų sektorių skolos. Kai tik biudžetas tampa deficitinis, vyriausybė skolinasi, norėdamapadengti savo išlaidas, viršijančias jos pajamas. Kai ji skolinasi, josskola didėja. Taigi metinis deficitas padidina bendrą nacionalinę skolą.Nacionalinė skola yra visų metinių deficitų suma nuo šalies gyvavimopradžios.Biudžeto deficitas atsiranda dėl tokių priežasčių: ✓ Mažėjant BVP, mažėja mokesčių bazė ir biudžeto deficitas auga. ✓ Didėjant nedarbui, valstybė turi išmokėti daugiau transferų. ✓ Kai didėja palūkanų norma, auga palūkanos, mokamos už valstybės skolą. ✓ Jei mokesčiai indeksuojami vykstant infliacijai, tai ji neturi jokios įtakos biudžeto deficitui. Jei mokesčiai neindeksuojami, tai mokesčių mokėtojai greitai pereina į naują apmokestinimo kategoriją, moka daugiau ir į biudžetą surenkama daugiau pajamų. Tačiau netgi labai išsivysčiusios šalys, tokios kaip JAV arbaSkandinavijos šalys, turi biudžeto deficitą. Biudžeto deficitas nėravertinamas neigiamai, jei šalyje yra pasiekiamas potencialus BVP. Eurostatoduomenimis Lietuvoje biudžeto deficito ir BVP santykis yra vienasmažiausiausių (13 pav.): 2003 m. buvo 1% punktu mažesnis už ES vidurkį. TikEstijos biudžetas yra perteklinis. Paskutinieji metai rodo, kad Lietuva atitinka Mastrichto sutartyjenustatytą konvergencijos kriterijų: bendrojo šalies biudžeto deficitasnegali sudaryti daugiau kaip 3% BVP arbaq jis turi sparčiai ir nuosekliaiartėti prie šio lygio. 14 paveiksle parodytos ir ateinančių metų biudžetobūklės prognozės. [pic] 13 pav. Biudžeto deficito ir BVP santykis įvairiose šalyse [pic] 14 pav. Biudžeto deficitas ir jo prognozės
Priežastys, dėl kurių išsivysčiusių šalių biudžetas yra deficitinis: 1. Išsivysčiusiose šalyse labai dideli transferai (Skandinavijoje iki 21 proc. BVP) 2. Nuo 1970 m. Vakarų Europoje lėtėja darbo našumas, todėl ribojamas
biudžeto pajamų augimas. 3. Biudžeto deficitą skatina didėjanti pasaulio kapitalo rinkųintegracija, bei svyruojantys valiutų kursai. Subalansavus biudžetą irmažėjant skolai, mažėja palūkanų norma, todėl kapitalas iš šaliespasitraukia į užsienį.Deficitinės išlaidos ir šalies skolos kaupimas gali tapti naštaateities kartoms daugeliu būdų: 1) Vyriausybės biudžeto deficitai gali stabdyti investavimą. Kaididindama savo išlaidas, vyriausybė sukelia biudžeto deficitą, ji naudojaišteklius, kuriuos būtų galima panaudoti investicijoms. Jeigu vyriausybėnefinansuoja investicijų projektų, pavyzdžiui, kelių tiesimo, elektriniųstatybos, tai deficitinės išlaidos gali tapti našta ateities kartoms. Jospaveldės mažesnį pagrindinį kapitalą, negu kad galėtų. Deficitinės išlaidos nebūtinai visada sumažina investavimą. Taipriklauso nuo to, kaip toli ekonomika yra nuo visiško užimtumo būsenos.Jeigu ekonomika yra depresijoje ar nuosmukio fazėje, tai ji veikia savogamybos galimybių kreivės ribojamo ploto viduje. Šiuo atveju, gaminantdaugiau prekių, vyriausybei nereikia mažinti vartojimo ar investavimo.Priešingai, multiplikatoriaus dėka gaminama daugiau vartojimo prekių,skatinamas investavimas. Norint pagaminti daugiau automobilių ar šaldytuvų,verslininkams reikia papildomų įrengimų ar net fabrikų. Todėl deficitinėsišlaidos depresijos metu greičiau atneš naudą, o ne naštą ateities kartoms.Jos skatins plataus vartojimo prekių gamybą dabartinei kartai, paliekantdidesnį pagrindinį kapitalą ateities kartoms. 2) Kai vyriausybė renka mokesčius, norėdama sumokėti palūkanas užskolą, tada jų kaina būna visiškai kitokia: susida…ro papildomaapmokestinimo našta. Kai uždedami mokesčiai, gyventojai pradeda keisti savoelgseną, stengdamiesi išvengti mokesčių. Be to jie savo santaupas paverčiainvesticijomis, kurios apsaugotos nuo mokesčių (tai investicijos, už kuriasnereikia mokėti mokesčių arba tie mokesčiai būna nedideli). Todėlekonomikos efektyvumas sumažėja. Papildoma mokesčių našta yra ekonomikos efektyvumo sumažėjimas,sąlygojamas žmonių elgsenos pasikeitimo, stengiantis išvengti mokesčiųmokėjimo. Ją reikia skirti nuo pagrindinės naštos, kuri reiškia mokesčius,faktiškai žmonių sumokamus vyriausybei. Papildoma mokesčių našta sustiprinapasiūlos valdymo argumentą dėl mokesčių sumažinimo vienu būdu, o susilpninajį kitu būdu. Aiškiausias pasiūlos gynėjo argumentas norint sumažintimokesčius – tai ekonomikos efektyvumo kėlimas, t. y. šiandieninėspapildomos mokesčių naštos sumažinimas. Tačiau jei žemesni mokesčiaišiandien reiškia didesnę skolą ir todėl didesnius mokesčius ateityje,mokant palūkanas, tai didesnis efektyvumas šiandien reiškia mažesnįefektyvumą ateityje. 3) Būtinybė mokėti palūkanas augant skolai taip pat gali sukeltiinfliaciją, jei vyriausybė finansuoja savo kylančių palūkanų mokėjimus, nerinkdama didesnius mokesčius, bet skolindamasi ir todėl dar labiaudidindama savo deficitą. Didėjantys deficitai dar labiau skatina visuminępaklausą ir didina infliacijos tempus. Infliacinis poveikis ypač stiprus,jei federalinis rezervas spausdina naujus pinigus ir skolina juosvyriausybei, norėdamas pagelbėti jai sumokėti palūkanas. 4) Nacionalinė skola gali pati save “maitinti”. Didėjant skolai,vyriausybės moka didesnes palūkanas. Pastarosios yra vyriausybės išlaidųdalis ir todėl jai dar sunkiau valdyti deficitus. Valstybės skolos ir biudžeto rodiklius sieja tokia priklausomybė:didėjant skolai didėja skolos aptarnavimo išlaidos, tarp kurių pagrindinędalį sudaro palūkanų mokėjimai, o tai savaime didina biudžeto išlaidas ir,jei nesikeičia biudžeto pajamų lygis, deficitą. Lietuva stengiasi įgyvendinti visas ES Stabilumo ir plėtros paktonuostatas. Šis paktas – tai visų ES valstybių narių susitarimas, pagal kurįjos, siekdamos vidutinio laikotarpio ekonominių tikslų,privalo laikytis tamtikrų fiskalinės ir biudžeto drausmės principų. Iki šiol valstybės skolaaugo, bet palyginus su BVP – mažėjo (15 ir 16 pav.) 2004 m. vienamgyventojui teko 2650,6 Lt užsienio skolos (17 pav.). Nors Lietuvosvalstybės įsiskolinimas, palyginti su kitomis Baltijos valstybėmis, yradidžiausias, Lietuva nepažeidžia Mastrichto sutartyje nustatytoreikalavimo, kad ES valstybės skola neturi viršyti 60%BVP arba turisparčiai mažėti. Estijoje 2003 m. visa valstybės skola sudarė 5,8%,Latvijoje – 15,6%, o Lietuvoje – 21,9% BVP( 18 pav.). Nors Lietuvos valstybės įsiskolinimas yra kur kas mažesnis už ES šaliųvidurkį, jis ir toliau mažėja. Visų trijų Baltijos valstybių skolos dalisBVP yra mažesnė nei kitų Europos valstybių: Italijoje valstybės skolasudaro 106,2%, Graikijoje – 102,4%, ir Belgijoje 100,5%. Mažiausiąprocentinę dalį nuo BVP valstybės skola sudarė Estijoje (5,8%) ir
Liuksemburge (4,9%). 2003 m. Lietuva, Eurostato duomenimis, yra tarpketurių valstybių, kuriose valstybės skolos dalis BVP mažiausia. 1994m. liepos mėn. Finansų ministerija pirmą kartą po LietuvosNepriklausomybės atkūrimo išleido valstybės vertybinius popierius. Vidausrinkoje 2003 m. valstybė skolinosi daugiausia tik leisdama VVP. Finansųministerija vidaus ir užsienio rinkose 2004m. planuoja pasiskolinti apie4,8 mlrd. Lt. 2003 m. pabaigoje Lietuvos valstybės skola, tenkanti vienamgyventojui, buvo 1 tūkst.eurų – beveik 2 kartus didesnė nei Latvijoje irbeveik 3 kartus didesnė …nei Estijoje. Kipro gyventojui tenka apie 11,5eurų, o Maltos gyventojui – apie 7,7 eurų (19 pav.). [pic] 15 pav. Valstybės skola[pic] 16 pav. Valstybės skolos dalis nuo BVP
[pic] 17 pav. Užsienio skola vienam gyventojui [pic] 18 pav. Valstybių skola nuo BVP
[pic] 19 pav. 2003 m. valstybių skola vienam gyventojui
1998 metų pabaigoje Vyriausybė patvirtino Valstybės vidutinės trukmėsskolinimosi politikos nuostatas, pagal kurias 1999-2001 metais bendravalstybės skola neturi viršyti 24 procentų BVP, o užsienio skola – 16procentų BVP ir bendra savivaldybių skola neturi viršyti 35 procentųsavivaldybių biudžetų pajamų. Nuostatose taip pat reikalaujama, kadtrumpalaikė skola neviršytų 20 procentų visos valstybės skolos, o valstybėsužsienio skola sudarytų ne daugiau kaip 70 procentų visos valstybės skolos.Bet praėjus kiek daugiau nei pusei, limitai buvo padidinti: atitinkamai 16iki 18 procentų (užsienio skola kaip BVP dalis) ir nuo 70 iki 75 procentų(užsienio skola kaip visos valstybės skolos dalis), nes BVP prognozėssumažėjo, o užsienio skolinimosi poreikis padidėjo. Lietuvos trumpalaikėsskolos dalis labai sumažėjo nuo 1996m. – buvo apie 24%, o 2004 m. jau tik5% (20 pav.)
[pic] 20 pav. Trumpalaikės skolos dalis visoje skoloje IŠVADOSValstybės funkcijų vykdymui būtini atitinkami finansiniai resursai,kurių svarbiausias šaltinis yra valstybės pajamos, surenkamos į biudžetą išįvairių mokesčių ar kitų šaltinių. Jeigu valstybės išlaidoms padengtinepakanka biudžeto pajamų, tai valstybė priversta skolintis vidaus aružsienio finansų rinkose. Toks išlaidų finansavimo būdas susijęs supapildomais skolinimosi kaštais (mokamos palūkanos), didina valstybėsvidaus ir užsienio skolą, o tai gali sukelti makroekonominį disbalansą. Didėjant valstybės funkcijų apimčiai, į šiuolaikinę valstybės pajamųsistemą vis dažniau žvelgiama per fiskalinio deficito, kuris kai kuriosešalyse pasiekia pavojingo dydžio lygį, prizmę. Siekiant sumažinti fiskalinįdeficitą, mokesčių didinimo ekonominė kaina turėtų būti sugretinta suvalstybės išlaidų mažinimo kaina. Kaip taisyklė, abi priemonės yraneišvengiamos. Trumpalaikėje perspektyvoje vyriausybės dažniausiai yralinkusios pasikliauti pajamų didinimu, kuris administravimo ir politineprasme atrodo patrauklesnis. Tačiau šis žingsnis paprastai veda priesudėtingos, neefektyvios ir labai iškreiptos mokesčių sistemos, kuri ne tikneatneša tikėtinų pajamų, bet ir silpnina iniciatyvą dirbti ir taupyti. Taistabdo ekonominį augimą. Bet kuris valstybės pajamų vertinimas prasidedanuo pajamų dalies BVP analizės ir sugretinimo su panašia ekonominesituacija pasižyminčiomis šalimis. LITERATŪROS SĄRAŠAS1) Fiskalinė politika, Internetas: http://www.finmin.lt/finmin/content/sitemap.jsp 2) Fiskalinė politika, Internetas: http://www.jt.lt/Naujienos/P_Nau_Makro_Tur.asp?ID=9247 3) Fiskalinė politika, Internetas: http://www.jt.lt/Naujienos/P_Nau_Makro_Tur.asp?ID=12736 4) Lietuvos makroekonomikos apžvalga, Nr. 19, 2004 m. Lapkritis 5) Lietuvos fiskalinė politika. Patirtis ir galimybės, Internetas: http://www.fmmc.lt/lit/world/paskaita11-2.htm 6) Meidūnas V., Puzinauskas Pr. Finansai.V.:Teisinės informacijos centras, 2003 7) Makroekonomika : [vadovėlis / Vytautas Snieška, Valerija Baumilienė, Dalia Bernatonytė … [et al.] ; Kauno technologijos universitetasKaunas : Technologija 8) Makroekonomikos pokyčiai ir šalies raida. Internetas: http://www.sti.lt/europa/I_dalis.pdf 9) Pagrindiniai 1990-1999 metų fiskalinės politikos bruožai. Internetas: http://www.fmmc.lt/lit/world/paskaita11-2.htm 10) Rimantas J. Vaicenavičius. Lietuvos fiskalinė politika: patirtis ir galimybės, Internetas: http://finansai.tripod.com/P11.htm 11) Valstybės finansų valdymas ir biudžeto reforma, Internetas: http://finansai.tripod.com/P10.htm 12) Valstybės lėšų nebiudžetiniai fondai ir išlaidos, Internetas: http://www.lrinka.lt/Tyrimai/Biudzetas/Biudz2000.phtml#Biudžeto
———————–[pic]
5 pav. Valstybės ir savivaldybių išlaidos procentais
7 pav. Išlaidos ekonomikai
8 pav. Išlaidos socialinei sferai
9 pav. Išlaidos kitoms valstybės funkcijoms