Biudžeto balansavimas

TURINYS

ĮVADAS 3
BIUDŽETO SAMPRATA IR KILMĖ 4
BIUDŽETO RAIDA 4
LIETUVOS RESPUBLIKOS NACIONALINIS BIUDŽETO SANDARA 7
VALSTYBĖS PAJAMŲ ŠALTINIAI 7
VYKDOMI ASIGNAVIMAI 10
BIUDŽETO PLANAVIMAS IR BALANSAVIMO BŪTINUMAS 14
2005 m. LIETUVOS BIUDŽETO PROGNOZĖS 16
VALSTYBĖS SKOLA IR BIUDŽETO DEFICITAS 17
IŠVADOS 23
LITERATŪROS SĄRAŠAS 24ĮVADAS
Valstybės funkcijų vykdymui būtini atitinkami finansiniai resursai,
kurių svarbiausias šaltinis yra valstybės pajamos, surenkamos į biudžetą iš
įvairių mokesčių. Jeigu valstybės išlaidoms padengti nepakanka biudžeto
pajamų, tai valstybė priversta skolintis vidaus ir užsienio finansų
rinkose. Toks išlaidų finansavimo būdas susijęs su papildomais skolinimosi
kaštais (mokamos palūkanos), didina valstybės vidaus ir užsienio skolą, oo
tai gali sukelti makroekonominį disbalansą.

Kalbant apie valstybės išlaidas, bet kurioje šalyje valstybė prisiėmė
tokias funkcijas kaip tvarkos palaikymas, krašto apsauga, socialinis-
kultūrinis šalies vystymas, krašto administravimas. Valstybė dalyvauja
gamybinėje-komercinėje veikloje, ji ėmėsi ginti skurstančiuosius ir
palaikyti visuomenės narių lygybę, kurdama įvairias socialinės rūpybos
sistemas.

Valstybė savo pajamų, išlaidų ir reguliuojančios veiklos pagalba
taiso rinkos mechanizmo spragas. Todėl galima teigti, kad valstybės
išlaidos yra valstybinės veiklos, kuri apima prekių ir paslaugų
gamybą/teikimą bei įvairius pervedimus, visuomeninė kaina.

Valstybė savo finansuose gali turėti perteklių ar trūkumą. Pastaruoju
atveju kalbame apie deficitą. Biudžeto deficito vvaldymas yra vienas iš
svarbiausių fiskalinės politikos makroekonominių instrumentų. Labai svarbu
yra siekti biudžeto subalansavimo, t.y.kad valstybės pajamos būtų lygios
išlaidoms.

Biudžeto deficitas parodo, kiek vyriausybei tam tikru metu reikia
finansavimo ir kokiu mastu didėja valstybės skola. Pagrindinės biudžeto
deficito priežastys gali būti pajamų surinkimo problemos, p

pernelyg didelės
išlaidos ar netinkama kontrolė.

Šiuo metu ekonomistai laikosi nuostatos, kad valstybės skolinimasis
yra neišvengiamas ir tikrai nesmerktinas ūkio plėtros reiškinys. Ekonomikos
teorijoje teigiama, kad Valstybinio sektoriaus skolinimasis gali paskatinti
ekonomikos augimą. Tačiau visada yra rizika, kad dėl per didelio
naudojimosi kreditais, ypač užsienio, gali atsirasti tokie skolos tvarkymo
poreikiai, kurie bus nepakeliami šalies biudžetui ir tai apsunkins
ekonomikos plėtrą. BIUDŽETO SAMPRATA IR KILMĖ
Sąvoka “biudžetas” pradėta vartoti Anglijoje. Ji kilo iš seno prancūzų
žodžio bouge arba boulgette, kuris yra išvestinis lotyniško žodžio bulga –
odinis krepšys. O anglai perėmė šį žodį iš normanų.

1802m. prancūzai šį terminą įvedė į finansų ūkio terminologiją ir
žodynus. O XIX a. biudžeto samprata pasklido po visą pasaulį.

Biudžetas (angl. budget) gali būti apibrėžiamas gana įvairiai ir net
keliomis prasmėmis:

Tai valstybės pajamų ir išlaidų sąmata tam tikram laikotarpiui,
patvirtinta įstatymu;

Valstybės, įstaigos arba attskiro asmens laukiamų pajamų ir išlaidų tam
tikram laikui numatomas apskaičiavimas;

Ekonomine prasme: Viešojo finansų ūkio tam tikram laiko tarpui
(paprastai vieniems metams) skaitmeninis laukiamų pajamų ir numatomų
išlaidų nustatymas ir išvedamas jų balansas;

Juridine prasme: įstatymų leidžiamosios įstaigos aktas, kuriuo iš
anksto numatomos ir sutvarkomos viešojo finansų ūkio pajamos ir išlaidos;

Valstybės pajamų ir išlaidų sąmata, planas ir aprašas.

Jeigu valstybės pajamos lygios jos išlaidoms, biudžetas yra
subalansuotas. Jei valstybės išlaidos didesnės negu pajamos – biudžetas bus
deficitinis. O jei valstybės išlaidos mažesnės už gaunamas pajamas –
valstybės biudžetas perteklinis. Biudžeto n

naudojimas visuminei paklausai
reguliuoti, vadinamas vyriausybės fiskaline politika. Fiskalinė politika
įgyvendinama keičiant vyriausybės išlaidų bei surenkamų mokesčių apimtį.

Valstybės biudžeto saldo(perteklius/deficitas) apskaičiuojamas pagal
šią formulę:

BIUDŽETO SALDO=VALSTYBĖS PAJAMOS-VALSTYBĖS IŠLAIDOS-TRANSFERAI

Biudžetai sudaromi vieneriems metams – nuo sausio 1d. iki gruodžio
31d. imtinai. BIUDŽETO RAIDA
Biudžeto vystymasis apima gana ilgą laikotarpį – nuo vergovinės
santvarkos iki šių laikų ekonominės valstybės.

Tais laikais, kada šalį valdydavo didieji kunigaikščiai ir karaliai,
būdavo sudaromi biudžeto tipo privatūs pajamų ir išlaidų planai. Tuo metu
nebūdavo vieningo biudžeto. Buvo sudaromi atskiri biudžetai domenams,
regalijoms, monopoliams, kariuomenei ir kitoms valdymo šakoms. XIX a.
valstybės visos pajamos ir išlaidos įtraukiamos į vieną bendrą sąrašą, o
kiekviena šaka gauna tik tiek pajamų, kiek jai yra paskirta. Nuo to laiko,
kai pradėtas sudarinėti bendras biudžetas, buvo įgyvendinti biudžeto
konstitucijos pagrindiniai principai: biudžeto pilnumas ir vieningumas.

Anglija pirmoji pradėjo sudarinėti biudžetą. Parlamento teisės
plėtėsi: jis rinko mokesčius, peržiūrinėjo išlaidų ataskaitą, nustatydavo,
kokius mokesčius gali nustatyti valdžia.

Kalbant apie Lietuvos biudžeto raidą, randama duomenų, kad jį pradėta
sudarinėti XV a.pabaigoje. 1776m. bendros Didžiosios Lietuvos
Kunigaikštystės išlaidos skiriamos karaliui, kariuomenei, administracijai,
maršalo departamentui, kanclerio departamentui, iždo departamentui,
įvairiems reikalams ir nepaprastoms bei nenumatytoms išlaidoms.

Konsoliduotas bendras šalies biudžetas nuo Nepriklausomybės atkūrimo
sudarė pakankamai stabilią BVP dalį. Į konsoliduotą šalies biudžetą arba
bendrąjį šalies biudžetą įtraukiami valstybės ir savivaldybių biudžetai,
taip pat nebiudžetiniai fondai ir sąskaitos, kuriuose laikomos valstybės
lėšos.

Aišku, kad Lietuvos fiskalinis skaidrumas priklauso ne tik nuo
nacionalinių duomenų pa

ateikimo. Sunkumus sudaro valstybės finansų
suskirstymas į biudžetus, fondus ir sąskaitas. Tai ne tik komplikuoja
fiskalinį valdymą, bet ir pablogina visuomenės galimybes stebėti padėtį.

Tarp fiskalinės politikos specialistų vyrauja nuomonė, kad
nebiudžetiniai fondai ir sąskaitos yra nepageidaujami. Tokie fondai
prieštarauja biudžeto integralumo, universalumo ir pilnumo principams. Dėl
didelio nebiudžetinių fondų skaičiaus fiskalinė politika tampa ne tokia
skaidri ir lanksti, apsunkina prioritetų pasirinkimą ir dėl to valdymas
tampa sudėtingesnis. Paprastai pateisinamas tik draudimo fondų
egzistavimas: t.y. socialinio draudimo, sveikatos draudimo ir pensijų
fondų. Bet kai kurios išsivysčiusios šalys net ir šių fondų neišskiria iš
biudžeto.

Po 1993 metų valstybinio sektoriaus pajamos kito nuo 27,5 procento iki
32,5 procento BVP, tuo metu visos išlaidos sudarė 28-34 procentus BVP.
Mažiausios pajamos buvo 1992 metais, kai bendrojo šalies biudžeto
mokestinės pajamos sudarė 26 procentus BVP. Skirtingai negu kai kurios
kitos ekonomiką pertvarkančios kaimyninės valstybės, Lietuva nepatyrė
nevaldomo nacionalinio biudžeto pajamų ir išlaidų nuosmukio. Nedidelis
valstybės išlaidų sumažėjimas net pačiais nepalankiausiais ekonomikai
metais atskleidė šalies vyriausybių gebėjimą sutelkti finansinius išteklius
ir geriau įgyvendinti pajamų, išlaidų ir skolinimosi politiką .

Nuo 1994 metų kasmet buvo pasiekiama pažanga mažinant biudžeto
deficitą. Konsoliduoto fiskalinio deficito nuolatinį mažėjimą iki 1.7
procento BVP daugiausia lėmė perskolinimo mažinimas ir mokesčių tarifų bei
įplaukų didinimas. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Seimas ir
Vyriausybė visada stengėsi neviršyti patvirtinto biudžeto deficito dydžio.
Pajamos ir išlaidos būdavo mažinamos nedidinant deficito.

Stabdydama infliaciją, mažindama neigiamą įtaką mokėjimų balanso
einamosios sąskaitos deficitui, siekdama neatriboti privačiojo se
ektoriaus
nuo siauros krašto finansinės sistemos ir stabdydama užsienio skolos
susidarymą, Vyriausybė stengėsi sumažinti biudžeto deficitą. Pagrindinės
naudotos fiskalinio deficito suvaržymo priemonės buvo mokesčių
administravimą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimai, mokesčių bazės
plėtimas, akcizų tarifų didinimas orientuojantis į ES minimalias normas ir
mokesčiu.s administruojančių institucijų reorganizavimas. 1999 metais Seimas
patvirtino subalansuotą valstybės biudžeto planą, tačiau tai buvo įmanoma
padaryti tik atskirai patvirtinus investicines programas, finansuojamas iš
paskolų ir Privatizavimo fondo. Prieš prasidedant Rusijos krizei,
Vyriausybė buvo paskelbusi apie tolesnius centrinio šalies biudžeto
griežtinimo planus mažinant perskolinimą ir ketinimus siekti fiskalinio
balanso 2000 metais. Nepakankamai palanki ekonominė raida ir valstybės
mokestinių įplaukų nuosmukis 1999 metais atidėjo tolesniam laikui
fiskalinio sugriežtinimo planus. 

1992 metų pradžioje buvo tik keturi nebiudžetiniai valstybės lėšų
fondai, tačiau jų skaičius kasmet didėjo ir jau 1998 metais išaugo iki 30
fondų ir sąskaitų. Daug biudžetinių įstaigų turi specialiųjų lėšų
sąskaitas, į kurias sumokama už biudžetinių įstaigų teikiamas paslaugas ir
šios lėšos neįtraukiamos į nacionalinį biudžetą. Taip pat yra sukurti
nebiudžetiniai fondai savivaldybėse. Savivaldybės kaupia lėšas atskiruose
nebiudžetiniuose fonduose gamtosaugai finansuoti ir kitais tikslais.
Nebiudžetiniams fondams leidžiama skolintis tik su valstybės garantijomis,
taigi šios paskolos laikomos valstybės skola. Ypač svarbu, kad
nebiudžetiniai fondai turi būti subalansuoti, tačiau tai negalioja
skolinimosi sąskaitoms arba, tiksliau sakant, programoms, finansuojamoms iš
paskolų.

Kuriant naujus fondus kiekvieną kartą būdavo pateikiama daugybė
argumentų, siekiant parodyti išankstinį valstybės finansinių išteklių
paskirstymo naudingumą, nurodant, kokiems tikslams šio ar kito mokesčio
įplaukos turi būti panaudotos. Pavyzdžiui, būdavo tvirtinama, kad toks
paskirstymas suteikia apibrėžtumą vidutiniams ir ilgalaikiams planams tam
tikrose srityse. Iš tiesų, toks išteklių paskirstymas tam tikru mastu
Vyriausybei atvėrė fiskalinio lankstumo galimybes, kadangi jai buvo
suteikta teisė tvirtinti šių fondų biudžetus. 

Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę šimtai apyvartos mokesčių ir
konfiskaciniai pelno mokesčiai faktiškai buvo pagrindiniai biudžeto pajamų
šaltiniai. Pereinamojo laikotarpio pradžioje privačiojo sektoriaus
ekonominei veiklai pereinant į šešėlinę ekonomiką, mokestinės įplaukos
mažėjo. Siekiant pakeisti šią kryptį, biudžeto pajamos visiškai
pertvarkytos įvedant naujus, rinkos ekonomikai tinkančius mokesčius. Visų
pirma svarbiausia yra bendrojo akcizo ir vėliau jį pakeitusio pridėtosios
vertės mokesčio įvedimas. 

Pradžioje, tik atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvoje buvo sudaromas
valstybės biudžetas, iš kurio buvo finansuojamos Vyriausybės išlaidos.
Valstybės išlaidų sąranga buvo apibrėžta Lietuvos Respublikos
Konstitucijoje, parengtoje pačioje pereinamojo laikotarpio pradžioje.
Konstitucija apibrėžia valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus, bet
tiksliai nenusako jų apimties bei turinio ir neapriboja valstybės ir
savivaldybių nebiudžetinių darinių kūrimo. Tai sudarė sąlygas sparčiai
kurti nebiudžetinius fondus. Išlaidų valdymas palaipsniui krypo valstybės
finansinių išteklių išankstinio ženklinimo linkme ir investicinė veikla
palaipsniui buvo perkeliama į šiuos fondus.

Konsoliduoto centrinio šalies biudžeto išlaidos investicijoms nuolatos
mažėjo: 1991 metais jos sudarė 5,9 procento BVP, o 1996 metais – tik 1,9
procento. Po to šios išlaidos šiek tiek didėjo: 1997 metais sudarė 2,4
procento BVP ir 1998 metais – 3,1 procento. Didelė dalis išlaidų, kurias
kitos šalys klasifikuotų kaip viešąsias investicijas, yra finansuojama iš
nebiudžetinių fondų ir sąskaitų. Pavyzdžiui, Kelių fondas, iš kurio
finansuojama kelių tiesimas ir taisymas, nėra nacionalinio biudžeto dalis.
Dėl apskaitos problemų ir išlaidų panaudojimo procedūrų investicinės
išlaidos kartais gali būti klasifikuojamos kaip paprastosios išlaidos.
Taigi oficiali investicijų statistika buvo linkusi kiek sumažinti viešųjų
investicijų dalį formuojant visuminį kapitalą.

Didžiausias nebiudžetinis fondas yra VSDF. Nors VSDF išlaidos sudaro
kiek daugiau nei ketvirtį vi.ešųjų išlaidų, transferiniai mokėjimai
Lietuvoje, kaip BVP dalis, yra vieni mažiausių Centrinėje Europoje. Tai
atspindi įmokų surinkimo sunkumus, kuriuos sukelia sumažinto darbo
užmokesčio deklaravimas, darbas šešėliniame sektoriuje ir vienas mažiausių
įmokų tarifų regione. Pastaraisiais metais VSDF patiria sunkumų siekdamas
išlaikyti balansą, kurio reikalauja įstatymas, ir skolinasi finansų
institucijose užtikrindamas įplaukų ir išmokėjimų balansą.  LIETUVOS RESPUBLIKOS NACIONALINIS BIUDŽETO SANDARA
Vyriausybė dalyvauja ūkinėje veikloje, įsigydama tam tikras prekes ir
paslaugas, pavyzdžiui, apmoka švietimo, gydymo paslaugas, perka karinę
techniką t.t.). Šios vyriausybės išlaidos didina visuminę paklausą. Kitą
svarbią vyriausybės išlaidų dalį sudaro transferiniai mokėjimai – tai
išmokos namų ūkiams pensijų, nedarbo pašalpų ir kitomis formomis.
Transferiniai mokėjimai tiesiogiai visuminės paklausos nedidina, tačiau
veikia ją netiesiogiai keisdami namų ūkio disponuojamas pajamas.

Vyriausybės išlaidos neatsiranda iš niekur. Jei vyriausybė gali pirkti
prekes ir paslaugas, vadinasi, ji privalo gauti pajamas. Vyriausybės pajamų
šaltinis yra mokesčiai, kuriuos moka namų ūkis ir verslo firmos. Mokesčiai
yra tiesioginiai (tai būtų pajamų, draudimo mokesčiai) ir netiesioginiai (
pridėtinės vertės, pardavimo, akcizo mokesčiai).

Skirtingiems mokesčiams būdingi savi pranašumai ir trūkumai. Žinoma,
netiesioginiai mokesčiai yra neutralesni, daugiau tinkantys ekonominio
efektyvumo principui įgyvendinti, juos lengviau administruoti. Tiesioginiai
mokesčiai parankesni lygybės, teisingumo principui įgyvendinti, aukštesniam
mokestinių įplaukų elastingumui (priklausomai nuo pajamų augimo) pasiekti. VALSTYBĖS PAJAMŲ ŠALTINIAI
Norėdama atlikti daugybę funkcijų, valstybė turi disponuoti lėšomis,
pakankamomis išlaidoms finansuoti. Šios lėšos “suplaukia” į valstybės iždą
iš tokių pagrindinių šaltinių, kaip mokesčiai, socialinio draudimo įmokos,
prekių ir paslaugų pardavimai, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami
pervedimai (grantai) ir skolinimas. Išvardintos įplaukos, išskyrus
paskutinį elementą, sudaro valstybės pajamas.

✓ Mokesčiai surenkami iš privataus sektoriaus be jokių

įsipareigojimų duoti kažką mainais.

✓ Socialinio draudimo įmokas sudaro lėšos, pervedamos

savarankiškai pagal individualias draudimo programas ar/ir

sumokamos darbdavių už savo darbuotojus (skaičiuojamos kaip

procentas nuo darbo užmokesčio fondo, darbuotojų skaičių, bendrų

pajamų ar kitu būdu); abiem atvejais tai yra tarsi avansiniai

mokėjimai už teisę gauti socialinę paramą ateityje.

Mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos sudaro mokestines pajamas.

✓ Taip vadinamas nemokestines biudžeto pajamas sudaro lėšos,

gautas parduodant valstybės gaminamos prekes ar teikiant

paslaugas, t.y. nemokestinės pajamos yra gaunamos iš pirkimo-

pardavimo sandorių arba mainų.

✓ Grantai yra gaunami kaip parama iš kitų valstybių ar

tarptautinių organizacijų – donorų.

✓ Skolindamasi valstybė laikinai (trumpesniam ar ilgesniam

laikotarpiui) gauna teisę disponuoti tam tikra pinigų suma,

įsipareigodama ją grąžinti nustatytu terminu, iki kurio

reguliariai mokamos palūkanos.

Taigi, mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės
pajamų elementus privatus sektorius teikia valstybei savanoriškai. Iš visų
paminėtų pajamų kategorijų mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamų
šaltinis, todėl mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre. Be
abejo, bet kuri valstybė rūpinasi sukurti “gerą” mokesčių sistemą,
efektyviai ją valdyti, užtikrinti jos sklandų funkcionavimą.

1 pav. 2003 m. valstybės pajamų sudėtis

[pic]

2 pav. Biudžeto pajamos 2004 m.

Kaip matome 1 ir antrame paveiksluose, 2003 metais mokestinės pajamos
sudarė 85.6% visų valstybės gaunamų pajamų, o 2004m. jų dalis sumažėjo
(80%). Tai lėmė
gaunamos dotacijos iš ES.

3 paveiksle pavaizduoti neatlygintini kapitalo pervedimai iš ES. Tai
reiškia, kad iš to, ką mes gauname, atėmus tai, ką sumokame ES, mums dar
daug lieka. Matyti, kad kuo toliau, tuo daugiau pajamų gaus Lietuvos
biudžetas: jei 2004 m. gavome 1.4 mln. Lt, tai 2007 m. gausime net 2.5
karto daugiau – 3.6 mln. Lt.

[pic]

3 pav. Neatlygintini kapitalo pervedimai iš ES

Visi surinkti mokesčiai, privalomos įmokos ir kitos rinkliavos
perskirstomos tik per nacionalinį biudžetą, Valstybinį socialinio draudimo
fondą, Privalomojo sveikatos draudimo fondą, Privatizavimo fondą, Valstybės
įmonės Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondą ir
kelių fondą (nuo 2002m.sausio1d.). Statistikos departamentas skelbia
atskirų biudžetų bei fondų duomenis. Taip pat yra daug nebiudžetinių fondų.
Pastarųjų dalis yra labai maži, o dalis, pvz., Privatizavimo fondas, Kelių
fondas – perskirstantys šimtus milijonų ar kelis milijardus litų. Visą
nepriklausomybės laikotarpį valstybės finansuose buvo stebima nebiudžetinių
fondų dalies didėjimo ir valstybės biudžeto dalies mažėjimo tendencija. Jei
1992 m. pradžioje buvo 4 nebiudžetiniai fondai, kuriuose buvo apie 5 proc.
BVP, tai 1999 m. jų buvo 30, o lėšų dalis artėjo prie 15 proc. BVP. Šiuo
metu yra virš 30 nebiužetinių fondų. Kam skirstomos biudžeto pajamos
parodyta 4 pav.

[pic]

4 pav. Mokesčių paskirstymas

Valstybės biudžetas, o nuo. 1999 m. ir Socialinio draudimo biudžetas
yra tvirtinami Seime, tuo tarpu kiti fondai yra naudojami Vyriausybės
sprendimu ar pagal jos patvirtintą sąmatą. Toks finansinių išteklių
išsklaidymas sąlygoja neskaidrią valstybės finansų būklę, nepagrįstą
atsakomybės lygių padalijimą.arba kitiems tikslams.

Yra taip pat kaupiamos valstybės rezervo lėšos- jos skiriamos
nenumatytiems, naujai atsirandantiems poreikiams nepertraukiamai
finansuoti. Šie rezervai naudojami stichinių nelaimių ir ekologinių
katastrofų padariniams likviduoti bei kitokioms reikmėms pagal vyriausybės
nustatytus prioritetus.

Tvirtinant valstybės biudžetą, nustatomos apyvartos lėšos, kurios
naudojamos pajamų laikinam trūkumui padengti ir turi būti atkurtos ne
vėliau kaip iki biudžetinių metų pabaigos.

Valstybės biudžeto mokestinių pajamų struktūra skiriasi išvystytose ir
besivystančiose šalyse. Išvystytose šalyse didesnė tiesioginių mokesčių
dalis. Pavyzdžiui, JAV šie mokesčiai sudaro apie 85 proc. valstybės gaunamų
pajamų. Besivystančiose šalyse didesnę dalį sudaro netiesioginiai
mokesčiai. Šiuos mokesčius lengviau surinkti nei pajamų mokesčius, tačiau
šie mokesčiai yra regresyvūs, t.y. mažas pajamas gaunanti visuomenės dalis
moka didesnius mokesčius, nei gaunantys dideles pajamas.
Kito valstybės pajamų šaltinio – nemokestinių pajamų – dalis bendrose
biudžeto pajamose daugelyje šalių yra nedidelės. Tik tuo atveju, jei
valstybei priklauso daug gamtos išteklių, įmonių, pajamos iš valstybės
nuosavybės gali sudaryti nemažą biudžeto pajamų dalį. VYKDOMI ASIGNAVIMAI
Nacionalinio biudžeto asignavimai (asignuoti- reiškia skirti tam tikrą
pinigų sumą kuriam nors reikalui ar tikslui vykdyti) naudojami valstybių ir
savivaldybių funkcijoms atlikti ir įvairioms programoms vykdyti.

Valstybės vykdomi asignavimai yra šie:

• Valstybės funkcijoms ir vyriausybės tvirtinamoms programoms

vykdyti(darbo užmokestis, žemės ūkio produktų supirkimai);

• Investicijos(kelių tiesimas, uostų statyba);

• Transferiniai išmokėjimai(pašalpos, pensijos ir kt.). Transferiniai

mokėjimai tiesiogiai visuminės paklausos nedidina, tačiau veikia ją

netiesiogiai keisdami namų ūkio disponuojamas pajamas.;

• Valstybės įsipareigojimams vykdyti, t.y.palūkanoms mokėti už skolą.

• Dotacija- organizacijoms ir įmonėms duodama valstybinė pašalpa

nuostoliams padengti.

Ekonomikos teorijoje valstybės vaidmuo dažniausiai siejamas su tokia
ekonomine veikla:

• Visuomeninių gėrybių gamyba/tiekimas (pvz. krašto apsauga, įstatymų

leidyba, nacionalinių parkų palaikymas);

• Kolektyvinio vartojimo prekių gamyba/tiekimas (pvz., kelių, tiltų,

kanalų tiesimas, uostų, elektrinių statyba bei šių objektų priežiūra

ir palaikymas);

• Natūraliųjų monopolijų reguliavimas. Paprastai tai pramonės šakos su

mažėjančiais vidutinėmis sąnaudomis, kur valstybinis sektorius padeda

dengti tinklo sąnaudas;

• Socialinės rūpybos funkcija;

• Informacijos srautų išlyginimas. Valstybė, ištaisydama vartotojams

teikiamos informacijos trūkumus (pvz., atskirdama kokybiškas prekes

nuo nekokybiškų), veikia piliečių interesų naudai;

• Nacionalinių pajamų perskirstymas taikant pervedimų (transferų)

mechanizmą. Valstybė siekia išlyginti galimybes ir išlaikyti

visuomenės susitelkimą.

[pic]

5 paveiksle parodyta kaip dar skirstomos valstybės išlaidos, kaip

matyti, daugiausia pajamos paskirstomos socialinei sferai ir ekonomikai,

o 6, 7 ir 8 paveiksluose išskaidoma kokios sritims daugiausia skiriama

lėšų.

1. Ekonomikai (daugiausia skiriama transportui ir ryšiams, žemės

ūkiui, miškininkystei, žuvininkystei bei veterinarijai, bei butų

ir komunaliniam ūkiui)

2. Socialinei sferai (net 60% švietimui, penktadalis, socialinei

apsaugai, globai ir rūpybai)

3. Kitom funkcijoms (visuomenės apsaugai ir viešąjai tvarkai

palaikyti, krašto apsaugai, bendrosioms valstybės paslaugoms).
[pic]
[pic]
[pic]

[pic]

10 pav. Valstybės biudžeto išlaidos pagal funkcinę
klasifikaciją

[pic] 11 pav. Vyriausybės vartojimo išlaidų prognozės

10 paveiksle pavaizduotas vyriausybės išlaidų prognozuojamas augimas (
daugiausia dėl pervedimų iš ES) BIUDŽETO PLANAVIMAS IR BALANSAVIMO BŪTINUMAS
Biudžeto planavimas- tai pajamų ir išlaidų nustatymas biudžetiniams
metams. Šis procesas apima biudžeto projekto sudarymo, svarstymo ir
tvirtinimo tvarką. Tai reglamentuojama atitinkamais valstybės įstatymais.
Jie numato visų šalies biudžetų (valstybės, federalinių vietos
savivaldybių) rengimo, svarstymo ir tvirtinimo tvarką.

Lietuvos valstybės biudžeto projektą rengia Finansų ministerija.
Projektas rengiamas remiantis valstybės įstatymais, valstybinės statistikos
duomenimis, socialinėmis-ekonominėmis programomis ir mokslinėmis-
techninėmis prognozėmis. Vyriausybė biudžeto projektą svarsto ir teikia
Seimui, kurio komitetai valstybės biudžeto projektą svarsto ir rengia
pasiūlymus ir išvadas Seimui. Šis, atsižvelgdamas į vyriausybės pranešimą,
Seimo komiteto išvadas bei pasiūlymus, svarsto biudžeto projektą. LR Seimas
valstybės biudžetą tvirtina priimdamas įstatymą.

Biudžeto pajamos planuojamos remiantis makroekonominėmis prognozėmis:
planuojamu BVP, infliacija, darbo užmokesčiu, o taip pat numatomais
mokesčių įstatymų pakeitimais. Tačiau, biudžeto įstatymo pajamų dalis gali
būti nevykdoma ne dėl mokesčių slėpimo ar prasto administravimo, o dėl
netikslios prognozės.

Prognozių paklaidos yra neišvengiamos, nes ekonomika nuolat keičiasi,
o pokyčių kryptys ir mastai – tiksliai neišmatuojami. Todėl faktinis
biudžeto vykdymas skiriasi nuo planinio dėl prognozių netikslumo ir dėl
aplinkybių, kurios, sudarant biudžeto projektą, nebuvo tinkamai įvertintos.
Viena vertus, planuojant biudžetą dar nežinoma, ar kainos bus didinamos,
kita vertus, pagal nebūtus faktus patvirtintas biudžetas verčia realizuoti
prielaidas neatsižvelgiant į jų ekonominį pagrįstumą, o tik dėl to, kad tai
buvo numatyta planuojant biudžetą. Biudžeto pajamas ir išlaidas siūlome
planuoti tik pagal jau priimtus teisės aktus. Visos prognozės turėtų būti
pesimistinės, sąlygosiančios verčiau perteklines nei deficitines pajamas.

Jei planuojant pajamas minėtų ydų įmanoma išvengti, tai esama daugelio
veiksnių, turinčių esminių pasekmių biudžeto įplaukoms, kurių apskritai
neįmanoma numatyti ar suplanuoti. Kaip Rusijos krizė nebuvo numatyta, taip
neįmanoma numatyti ir Rusijos rinkos atsigavimo laiko bei tempų.
Ignoruojant faktą, kad pagrindinė rinkos savybė yra informacijos išskaidymo
sąlygotas rinkos netikrumas ir neapibrėžtumas, atveriamas kelias dėl
kiekvieno nukrypimo nuo plano vėliau apkaltinti neva mokesčių nemokančius
verslininkus.

Kadangi visiškai išvengti prognozių netikslumo neįmanoma, šią riziką
galima sumažinti iš anksto nustatant, kaip elgiamasi tais atvejais, kai
biudžetas negauna visų planuotų lėšų (tai įmanoma net ir pesimistiškiausiai
planuojant biudžeto pajamas) arba surenka jų daugiau. Tikslinga planuojamas
biudžeto pajamas tvirtinti tik kaip orientacinį dydį. Pagrindine biudžeto
įstatymo dalimi turi būti biudžeto išlaidos. Jei pajamų surenkama mažiau
nei planuota išlaidų, biudžeto išlaidos turėtų būti mažinamos pagal
išankstinį planą. Taip būtų užtikrinama, kad nedeficitinis biudžetas būtų
ne tik plane, bet ir tikrovėje, be to, pasiekiamas ne didinamų biudžeto
įplaukų, o mažinamų išlaidų sąskaita.

Biudžeto išlaidų mažinimo kryptis būtina numatyti pačiame biudžeto
įstatyme. Galimi įvairūs išlaidų mažinimo plano variantai, tačiau siūlome
taikyti visų išlaidų skirstymą (kodavimą) pagal kategorijas ir prioritetus.
Biudžeto planavimo stadijoje skirtingais kodais žymimos tos valstybės
išlaidos, kurių pajamų nesurinkimo atveju: 1) būtina visiškai atsisakyti;
2) mažinti iš dalies, nurodant priimtinas mažinimo proporcijas bei; 3)
nemažinti, nes jų mažinimas metų eigoje yra netikslingas. Priimdamas
biudžeto įstatymą Seimas turėtų apsispręsti ne tik dėl planuojamų išlaidų,
bet ir dėl finansavimo prioritetų.

Jei biudžeto išlaidų mažinimo tvarka pajamų nesurinkimo atveju nėra iš
anksto n.ustatyta, būna daug neigiamų pasekmių. Būtinas išlaidų mažinimas
atliekamas skubotai, neturint laiko sprendimams apgalvoti, o net ir skubant
būtinam išlaidų sumažinimui prireikia daugiau laiko, nei galima skirti.
Skubiai mažinant išlaidas, egzistuoja galimybė ne Seimui, bet lėšų
pervedimą kontroliuojantiems asmenims, spręsti, kas labiau ,,vertas” lėšų,
o kas jų gali palaukti arba negauti apskritai. Taip vėluojantys medikų ar
mokytojų atlyginimai pateisinami nesumokėtais (nesurinktais) mokesčiais,
nors tuo pačiu metu užtenka lėšų privačių struktūrų nuostoliams
kompensuoti. Planuotų biudžeto pajamų nesurinkimas visuotinai, o ypač
biudžeto pajamas administruojančių institucijų, traktuojamas kaip plano
nevykdymas, užmirštant, kad pagrindinė jų užduotis yra vykdyti mokesčių ir
kitus įstatymus, o ne biudžeto pajamų planą. Tai skatina šias institucijas
imtis neadekvačių priemonių siekiant žūtbūtinai įgyvendinti ,,planą”
neatsižvelgiant į pasekmes.

Akivaizdžia biudžeto problema galima laikyti tai, kad įstatyme
įtvirtintas pajamų planas yra laikomas tiesiogine mokesčių ir kitų biudžeto
įplaukų administratorių užduotimi. Jei pasikeičia makroekonominė situacija
ir faktinės biudžeto įplaukos skiriasi nuo planuojamų, tiek įstatymo
leidėjai, tiek vykdytojai skatinami imtis neadekvačių priemonių – didinti
mokesčius (keičiant tarifus bei interpretacijomis plečiant apmokestinimo
bazę). Ypač nekorektiška planuoti pajamas iš baudų ir konfiskacijų. Kaip ir
kiekvienas planas, šis skatina jį vykdyti, o tai gali baigtis drastiškomis,
ne visada teisėtomis priemonėmis. Pajamos iš baudų ir konfiskacijų turėtų
būti papildomos biudžeto pajamos, skirstomos proporcingai arba pagal
įstatymo nustatytą eiliškumą. Ydingos pajamų iš baudų ir konfiskavimo
planavimo ideologijos ir praktikos būtina atsisakyti. Mokesčių
administratoriai turi vykdyti mokesčių įstatymus. Biudžeto įstatymo pajamų
dalis turi būti orientacinė, sąlyginė.

Nagrinėjant biudžeto sandarą, galima padaryti dvi viena kitą
papildančias išvadas. Pirma, biudžeto nesistematiškumu naudojamasi siekiant
paslėpti tikrąją biudžeto išlaidų struktūrą. Antra, biudžeto
nesistematiškumas sąlygoja tai, kad biudžeto lėšos skirstomos neapgalvotai
ir netikslingai.

Daug alternatyvių taisyklių buvo pasiūlyta ribojimo politikai,
vengiant destabilizuoti fiskalinę politiką. Tai gali atsitikti, jeigu
vyriausybė stengiasi kiekvienais metais subalansuoti savo faktinį biudžetą.

Kai ekonomika pereina į nuosmukį ir savaime atsiranda biudžeto
deficitas, subalansuoto biudžeto taisyklė reikalauja, kad padidėtų mokesčių
normos ar būtų sumažintos vyriausybės išlaidos. Abu veiksmai gali pagilinti
nuosmukį. Tokių destabilizuojančių veiksmų galima išvengti, jei vyriausybė
siektų subalansuoti ne faktinį, o visiško užimtumo biudžetą. Kadangi
nuosmukio laikotarpiais visiško užimtumo biudžetas savaime netampa
deficitinis, jis neduoda apgaulingo ženklo, kad reikia didinti mokesčius ar
mažinti išlaidas. Taigi visiško užimtumo biudžetas iš esmės naudojamas
dviem atvejais: kai reikia įvertinti fiskalinę politiką ir kai reikia
numatyti fiskalinės politikos kryptį

Ši pirmoji taisyklė reiškia neambicingą strategiją. Ji tik leidžia
savaiminiams stabilizatoriams kovoti su nuosmukiu. Tačiau ji neleidžia
vyriausybei žengti dar vieno žingsnio bei veiksmingai kovoti su nuosmukiu,
įvedant finansinį skatinimą. (Toks skatinimas, pavyzdžiui, mokesčio normų
sumažinimas, pažeistų taisyklę, nes įstumtų visiško užimtumo biudžetą į
deficitą). Taigi pastarosios taisyklės tikslas – vengti destabilizuojančių
veiksmų, o ne veiksmingai stabilizuoti ekonomiką.

Kita taisyklė leistų vykdyti aktyvią fiskalinę politiką. Pagal šią
taisyklę, vyriausybė įsipareigotų subalansuoti faktinį biud.žetą ne kas
metai, bet per visą verslo ciklą. Nuosmukio laikotarpiais mokesčių normos
gali būti sumažintos, o išlaidos padidintos, norint paskatinti visumines
išlaidas. Ekonominio klestėjimo laikotarpiais vyriausybė įgytų pakankamai
biudžetinio pertekliaus ir padengtų deficitus, kurie atsirastų nuosmukio
laikotarpiais.

Valdžios sektoriaus fiskalinė politika suformuluota Lietuvos
Konvergencijos programoje – artėti prie subalsuoto biudžeto. Ambicingas
Lietuvos Konvergencijos programos įgyvendinimas, fiskalinio deficito
mažinimas yra skirtas makroekonominio stabilumo išlaikymui ir sėkmingam
dalyvavimui antrajame Valiutų kursų mechanizme. Lietuva išlaikys tuos
pačius griežtus fiskalinės politikos įsipareigojimus ir apribojimus, kurie
buvo prisiimti įkuriant Lietuvoje Valiutų valdybą 1994 metais. 2005 m. LIETUVOS BIUDŽETO PROGNOZĖS
2005 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių
rodiklių patvirtinimo įstatymas priimtas 2004m. Lapkričio 9d. 2005 m.
biudžetas patvirtintas likus vos 5 dienoms iki buvusiojo Seimo kadencijos
pabaigos. Kai kurie politikai teigia, kad pasielgta nekorektiškai, nes
naujosios politinės jėgos neteko galimybės vykdyti trinkėjų valią. Kita
vertus, daugiausiai balsų į naująjį seimą gavusios Darbo partijos atstovai
teigia, kad naujasis biudžetas iš esmės atitinka jų nuostatas. Be to,
parlamentarai galės išsakyti savo pastabas kitų metų viduryje, kai bus
peržiūrimas biudžeto vykdymas.

Numatoma, kad 2005m. nacionalinio biudžeto pajamos padidės daugiau nei
15% iki 15,654 mlrd. Lt: į valstybės biudžetą tikimasi surinkti 13,850
mlrd. Lt (16,1% daugiau nei šiemet), o savivaldybės turėtų susižerti 1,803
mlrd. Lt (9,4% daugiau).

Atrodytų, kad biudžeto sudarytojus galime pasveikinti, nes planuojami
pajamų kilimo tempai ženkliai lenkia laukiamą viso ūkio augimą – Finansų
ministerijos nominalaus BVP plėtros prognozė beveik sutampa su Vilniaus
banko rodikliu ir siekia 9%.

Deja, eliminavus ES paramą, nacionalinio biudžeto pajamos tik 8,3%
viršija 2004 m.rodiklį. Nelaukiant jokių esminių mokesčių sistemos
pakeitimų (nebent nuo Liepos mėnesio panaikinant Kelių mokestį), tenka
konstatuoti, kad 2005m.biudžeto pajamų planas ir vėl yra neambicingas.

Planuojama, kad pagrindiniai biudžeto pajamų šaltiniai 2005m. nesikeis
(5pav.). Daugiausia pajamų tikimasi surinkti iš netiesioginių mokesčių.
Biudžete numatyta,kad PVM ir akcizų dalis visose mokestinėse pajamose
padidės beveik iki 60%. Tikimasi, kad netiesioginių mokesčių pajamos didės
greičiau (9,4%) nei galutinio vartojimo išlaidos (8.5%).

Tiesioginių mokesčių srityje svarbiausiu išliks gyventojų pajamų
mokestis. Ateinančių metų biudžete numatyta,kad šio mokesčio vaidmuo
sustiprės nuo 23,2% iki 24.4%, o pelno mokesčio – nuo 7,7% iki 8,4%
mokestinių pajamų. Tai reikštų, kad Lietuvoje toliau aštrės netolygaus
darbo ir kapitalo pajamų apmokestinimo problema, nes ateinančiais metais
numatomas didesnis minėtų mokesčių santykinių dalių skirtumas.

Biudžeto rengėjai teigia, kad visos valstybės finansuojamos sritys
kitąmet sulauks absoliutine išraiška didesnio finansavimo.

Daugiausia 2005m. didės biudžeto asignavimų ekonomikai (0,7%) ir
bendrosioms valstybės paslaugoms (0,22%). Mažiausiai dėmesio kitų metų
biudžete skirta švietimui, poilsiui, kultūrai ir religijai bei aplinkos
apsaugai- jų finansavimas beveik nesikeis. Taigi, planuojamų asignavimų
pokyčius pirmiausia lėmė ES finansinės paramos panaudojimas, o ne
vyriausybės strateginiai tikslai.

Iš viso 2005m. nacionalinio biudžeto išlaidos didės 13,4% iki 17,463
mlrd. Lt. Planuojamas deficitas- 1.8 mlrd. Lt arba 2,7 % BVP. Deficitas
2004 metais turėtų siekti beveik 3% BVP – tai atitinka Lietuvos
konvergencijos programos reikalavimus. O planuojamo biudžeto deficitas dar
nėra saugaus lygio turint omeny Mastrichto sutartimi nustatytą maksimalią
valdžios sektoriaus deficito ribą (3% BVP).

[pic]

12 pav. 2005 m. biudžeto pajamų prognozė VALSTYBĖS SKOLA IR BIUDŽETO DEFICITAS
Valstybės skola – tai tik valstybės ir savivaldybių institucijų
sektoriaus skola, t.y. be kitų sektorių skolos.

Kai tik biudžetas tampa deficitinis, vyriausybė skolinasi, norėdama
padengti savo išlaidas, viršijančias jos pajamas. Kai ji skolinasi, jos
skola didėja. Taigi metinis deficitas padidina bendrą nacionalinę skolą.
Nacionalinė skola yra visų metinių deficitų suma nuo šalies gyvavimo
pradžios.

Biudžeto deficitas atsiranda dėl tokių priežasčių:

✓ Mažėjant BVP, mažėja mokesčių bazė ir biudžeto deficitas auga.

✓ Didėjant nedarbui, valstybė turi išmokėti daugiau transferų.

✓ Kai didėja palūkanų norma, auga palūkanos, mokamos už

valstybės skolą.

✓ Jei mokesčiai indeksuojami vykstant infliacijai, tai ji neturi

jokios įtakos biudžeto deficitui. Jei mokesčiai neindeksuojami,

tai mokesčių mokėtojai greitai pereina į naują apmokestinimo

kategoriją, moka daugiau ir į biudžetą surenkama daugiau pajamų.

Tačiau netgi labai išsivysčiusios šalys, tokios kaip JAV arba
Skandinavijos šalys, turi biudžeto deficitą. Biudžeto deficitas nėra
vertinamas neigiamai, jei šalyje yra pasiekiamas potencialus BVP. Eurostato
duomenimis Lietuvoje biudžeto deficito ir BVP santykis yra vienas
mažiausiausių (13 pav.): 2003 m. buvo 1% punktu mažesnis už ES vidurkį. Tik
Estijos biudžetas yra perteklinis.

Paskutinieji metai rodo, kad Lietuva atitinka Mastrichto sutartyje
nustatytą konvergencijos kriterijų: bendrojo šalies biudžeto deficitas
negali sudaryti daugiau kaip 3% BVP arbaq jis turi sparčiai ir nuosekliai
artėti prie šio lygio. 14 paveiksle parodytos ir ateinančių metų biudžeto
būklės prognozės.

[pic]

13 pav. Biudžeto deficito ir BVP santykis įvairiose šalyse

[pic]

14 pav. Biudžeto deficitas ir jo prognozės

Priežastys, dėl kurių išsivysčiusių šalių biudžetas yra deficitinis:

1. Išsivysčiusiose šalyse labai dideli transferai (Skandinavijoje iki

21 proc. BVP)

2. Nuo 1970 m. Vakarų Europoje lėtėja darbo našumas, todėl ribojamas

biudžeto pajamų augimas.

3. Biudžeto deficitą skatina didėjanti pasaulio kapitalo rinkų
integracija, bei svyruojantys valiutų kursai. Subalansavus biudžetą ir
mažėjant skolai, mažėja palūkanų norma, todėl kapitalas iš šalies
pasitraukia į užsienį.

Deficitinės išlaidos ir šalies skolos kaupimas gali tapti našta
ateities kartoms daugeliu būdų:

1) Vyriausybės biudžeto deficitai gali stabdyti investavimą. Kai
didindama savo išlaidas, vyriausybė sukelia biudžeto deficitą, ji naudoja
išteklius, kuriuos būtų galima panaudoti investicijoms. Jeigu vyriausybė
nefinansuoja investicijų projektų, pavyzdžiui, kelių tiesimo, elektrinių
statybos, tai deficitinės išlaidos gali tapti našta ateities kartoms. Jos
paveldės mažesnį pagrindinį kapitalą, negu kad galėtų.

Deficitinės išlaidos nebūtinai visada sumažina investavimą. Tai
priklauso nuo to, kaip toli ekonomika yra nuo visiško užimtumo būsenos.
Jeigu ekonomika yra depresijoje ar nuosmukio fazėje, tai ji veikia savo
gamybos galimybių kreivės ribojamo ploto viduje. Šiuo atveju, gaminant
daugiau prekių, vyriausybei nereikia mažinti vartojimo ar investavimo.
Priešingai, multiplikatoriaus dėka gaminama daugiau vartojimo prekių,
skatinamas investavimas. Norint pagaminti daugiau automobilių ar šaldytuvų,
verslininkams reikia papildomų įrengimų ar net fabrikų. Todėl deficitinės
išlaidos depresijos metu greičiau atneš naudą, o ne naštą ateities kartoms.
Jos skatins plataus vartojimo prekių gamybą dabartinei kartai, paliekant
didesnį pagrindinį kapitalą ateities kartoms.

2) Kai vyriausybė renka mokesčius, norėdama sumokėti palūkanas už
skolą, tada jų kaina būna visiškai kitokia: susida.ro papildoma
apmokestinimo našta. Kai uždedami mokesčiai, gyventojai pradeda keisti savo
elgseną, stengdamiesi išvengti mokesčių. Be to jie savo santaupas paverčia
investicijomis, kurios apsaugotos nuo mokesčių (tai investicijos, už kurias
nereikia mokėti mokesčių arba tie mokesčiai būna nedideli). Todėl
ekonomikos efektyvumas sumažėja.

Papildoma mokesčių našta yra ekonomikos efektyvumo sumažėjimas,
sąlygojamas žmonių elgsenos pasikeitimo, stengiantis išvengti mokesčių
mokėjimo. Ją reikia skirti nuo pagrindinės naštos, kuri reiškia mokesčius,
faktiškai žmonių sumokamus vyriausybei. Papildoma mokesčių našta sustiprina
pasiūlos valdymo argumentą dėl mokesčių sumažinimo vienu būdu, o susilpnina
jį kitu būdu. Aiškiausias pasiūlos gynėjo argumentas norint sumažinti
mokesčius – tai ekonomikos efektyvumo kėlimas, t. y. šiandieninės
papildomos mokesčių naštos sumažinimas. Tačiau jei žemesni mokesčiai
šiandien reiškia didesnę skolą ir todėl didesnius mokesčius ateityje,
mokant palūkanas, tai didesnis efektyvumas šiandien reiškia mažesnį
efektyvumą ateityje.

3) Būtinybė mokėti palūkanas augant skolai taip pat gali sukelti
infliaciją, jei vyriausybė finansuoja savo kylančių palūkanų mokėjimus, ne
rinkdama didesnius mokesčius, bet skolindamasi ir todėl dar labiau
didindama savo deficitą. Didėjantys deficitai dar labiau skatina visuminę
paklausą ir didina infliacijos tempus. Infliacinis poveikis ypač stiprus,
jei federalinis rezervas spausdina naujus pinigus ir skolina juos
vyriausybei, norėdamas pagelbėti jai sumokėti palūkanas.

4) Nacionalinė skola gali pati save “maitinti”. Didėjant skolai,
vyriausybės moka didesnes palūkanas. Pastarosios yra vyriausybės išlaidų
dalis ir todėl jai dar sunkiau valdyti deficitus.

Valstybės skolos ir biudžeto rodiklius sieja tokia priklausomybė:
didėjant skolai didėja skolos aptarnavimo išlaidos, tarp kurių pagrindinę
dalį sudaro palūkanų mokėjimai, o tai savaime didina biudžeto išlaidas ir,
jei nesikeičia biudžeto pajamų lygis, deficitą.

Lietuva stengiasi įgyvendinti visas ES Stabilumo ir plėtros pakto
nuostatas. Šis paktas – tai visų ES valstybių narių susitarimas, pagal kurį
jos, siekdamos vidutinio laikotarpio ekonominių tikslų,privalo laikytis tam
tikrų fiskalinės ir biudžeto drausmės principų. Iki šiol valstybės skola
augo, bet palyginus su BVP – mažėjo (15 ir 16 pav.) 2004 m. vienam
gyventojui teko 2650,6 Lt užsienio skolos (17 pav.). Nors Lietuvos
valstybės įsiskolinimas, palyginti su kitomis Baltijos valstybėmis, yra
didžiausias, Lietuva nepažeidžia Mastrichto sutartyje nustatyto
reikalavimo, kad ES valstybės skola neturi viršyti 60%BVP arba turi
sparčiai mažėti. Estijoje 2003 m. visa valstybės skola sudarė 5,8%,
Latvijoje – 15,6%, o Lietuvoje – 21,9% BVP( 18 pav.).

Nors Lietuvos valstybės įsiskolinimas yra kur kas mažesnis už ES šalių
vidurkį, jis ir toliau mažėja. Visų trijų Baltijos valstybių skolos dalis
BVP yra mažesnė nei kitų Europos valstybių: Italijoje valstybės skola
sudaro 106,2%, Graikijoje – 102,4%, ir Belgijoje 100,5%. Mažiausią
procentinę dalį nuo BVP valstybės skola sudarė Estijoje (5,8%) ir
Liuksemburge (4,9%). 2003 m. Lietuva, Eurostato duomenimis, yra tarp
keturių valstybių, kuriose valstybės skolos dalis BVP mažiausia.

1994m. liepos mėn. Finansų ministerija pirmą kartą po Lietuvos
Nepriklausomybės atkūrimo išleido valstybės vertybinius popierius. Vidaus
rinkoje 2003 m. valstybė skolinosi daugiausia tik leisdama VVP. Finansų
ministerija vidaus ir užsienio rinkose 2004m. planuoja pasiskolinti apie
4,8 mlrd. Lt.

2003 m. pabaigoje Lietuvos valstybės skola, tenkanti vienam
gyventojui, buvo 1 tūkst.eurų – beveik 2 kartus didesnė nei Latvijoje ir
beveik 3 kartus didesnė .nei Estijoje. Kipro gyventojui tenka apie 11,5
eurų, o Maltos gyventojui – apie 7,7 eurų (19 pav.).

[pic]

15 pav. Valstybės skola

[pic]

16 pav. Valstybės skolos dalis nuo BVP

[pic]

17 pav. Užsienio skola vienam gyventojui

[pic]

18 pav. Valstybių skola nuo BVP

[pic]

19 pav. 2003 m. valstybių skola vienam gyventojui

1998 metų pabaigoje Vyriausybė patvirtino Valstybės vidutinės trukmės
skolinimosi politikos nuostatas, pagal kurias 1999-2001 metais bendra
valstybės skola neturi viršyti 24 procentų BVP, o užsienio skola – 16
procentų BVP ir bendra savivaldybių skola neturi viršyti 35 procentų
savivaldybių biudžetų pajamų. Nuostatose taip pat reikalaujama, kad
trumpalaikė skola neviršytų 20 procentų visos valstybės skolos, o valstybės
užsienio skola sudarytų ne daugiau kaip 70 procentų visos valstybės skolos.
Bet praėjus kiek daugiau nei pusei, limitai buvo padidinti: atitinkamai 16
iki 18 procentų (užsienio skola kaip BVP dalis) ir nuo 70 iki 75 procentų
(užsienio skola kaip visos valstybės skolos dalis), nes BVP prognozės
sumažėjo, o užsienio skolinimosi poreikis padidėjo. Lietuvos trumpalaikės
skolos dalis labai sumažėjo nuo 1996m. – buvo apie 24%, o 2004 m. jau tik
5% (20 pav.)

[pic]

20 pav. Trumpalaikės skolos dalis visoje skoloje IŠVADOS
Valstybės funkcijų vykdymui būtini atitinkami finansiniai resursai,
kurių svarbiausias šaltinis yra valstybės pajamos, surenkamos į biudžetą iš
įvairių mokesčių ar kitų šaltinių. Jeigu valstybės išlaidoms padengti
nepakanka biudžeto pajamų, tai valstybė priversta skolintis vidaus ar
užsienio finansų rinkose. Toks išlaidų finansavimo būdas susijęs su
papildomais skolinimosi kaštais (mokamos palūkanos), didina valstybės
vidaus ir užsienio skolą, o tai gali sukelti makroekonominį disbalansą.

Didėjant valstybės funkcijų apimčiai, į šiuolaikinę valstybės pajamų
sistemą vis dažniau žvelgiama per fiskalinio deficito, kuris kai kuriose
šalyse pasiekia pavojingo dydžio lygį, prizmę. Siekiant sumažinti fiskalinį
deficitą, mokesčių didinimo ekonominė kaina turėtų būti sugretinta su
valstybės išlaidų mažinimo kaina. Kaip taisyklė, abi priemonės yra
neišvengiamos. Trumpalaikėje perspektyvoje vyriausybės dažniausiai yra
linkusios pasikliauti pajamų didinimu, kuris administravimo ir politine
prasme atrodo patrauklesnis. Tačiau šis žingsnis paprastai veda prie
sudėtingos, neefektyvios ir labai iškreiptos mokesčių sistemos, kuri ne tik
neatneša tikėtinų pajamų, bet ir silpnina iniciatyvą dirbti ir taupyti. Tai
stabdo ekonominį augimą. Bet kuris valstybės pajamų vertinimas prasideda
nuo pajamų dalies BVP analizės ir sugretinimo su panašia ekonomine
situacija pasižyminčiomis šalimis. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1) Fiskalinė politika, Internetas:

http://www.finmin.lt/finmin/content/sitemap.jsp

2) Fiskalinė politika, Internetas:

http://www.jt.lt/Naujienos/P_Nau_Makro_Tur.asp?ID=9247

3) Fiskalinė politika, Internetas:

http://www.jt.lt/Naujienos/P_Nau_Makro_Tur.asp?ID=12736

4) Lietuvos makroekonomikos apžvalga, Nr. 19, 2004 m. Lapkritis

5) Lietuvos fiskalinė politika. Patirtis ir galimybės, Internetas:

http://www.fmmc.lt/lit/world/paskaita11-2.htm

6) Meidūnas V., Puzinauskas Pr. Finansai.V.:Teisinės informacijos

centras, 2003

7) Makroekonomika : [vadovėlis / Vytautas Snieška, Valerija Baumilienė,

Dalia Bernatonytė . [et al.] ; Kauno technologijos

universitetasKaunas : Technologija

8) Makroekonomikos pokyčiai ir šalies raida. Internetas:

http://www.sti.lt/europa/I_dalis.pdf

9) Pagrindiniai 1990-1999 metų fiskalinės politikos bruožai. Internetas:

http://www.fmmc.lt/lit/world/paskaita11-2.htm

10) Rimantas J. Vaicenavičius. Lietuvos fiskalinė politika: patirtis ir

galimybės, Internetas: http://finansai.tripod.com/P11.htm

11) Valstybės finansų valdymas ir biudžeto reforma, Internetas:

http://finansai.tripod.com/P10.htm

12) Valstybės lėšų nebiudžetiniai fondai ir išlaidos, Internetas:

http://www.lrinka.lt/Tyrimai/Biudzetas/Biudz2000.phtml#Biudžeto

———————–
[pic]

5 pav. Valstybės ir savivaldybių išlaidos procentais

7 pav. Išlaidos ekonomikai

8 pav. Išlaidos socialinei sferai

9 pav. Išlaidos kitoms valstybės funkcijoms

Leave a Comment