Rinka ir jos funkcijos

1. Rinkos subalansavimas ir kainos

Tai, kaip visuomenė sprendžia pagrindinę ekonomikos problemą – ribotų išteklių paskirstymą tarp konkuruojančių tikslų – priklauso nuo visuomenės ekonomikos sistemos, kurią savo ruožtu formuoja:
1. Gamtiniai ištekliai.
2. Gyventojų amžius, kvalifikacija, išsilavinimas ir kt.
3. Turimas gamybos aparatas, atsargos.
4. Istorija, kai ilgainiui susiklosto atitinkami individų poreikiai prekėms bei paslaugoms, technologinės žinios, turto paskirstymas.
5. Institucinė struktūra: papročiai, įstatymai, įpročiai ir kt.
Beje, šie veiksniai ne tik lemia ekonomikos sistemą, bet ir ekonomika veikia šiuos veiksnius, pavyzdžiui, teisinę sistemą, poreikius ir pan.
Vienas iš minėtosios pagrindinės ekonomikos problemos sprendimo būdų – sukoncentruoti viisus sprendimus viename centre, 0 kitas visiškai decentralizuoti rinkos sistemą. Antruoju atveju pirkėjas sprendžia, kiek jis nori ir gali mokėti už prekę ar paslaugą (priklauso nuo naudingumo), o pardavėjas – už kokią kainą apsiima gaminti ir parduoti tą prekę. Rinkoje pirkėjai su pardavėjais susitinka ir mainosi prekėmis bei paslaugomis. Kainos nusistovi tokios, kad rinka susibalansuoja – norimų pirkti ir norimų parduoti prekių kiekiai tampa lygūs. Jeigu išauga vartotojų noras įsigyti daugiau prekių, kainos pakyla, atsiranda daugiau norinčiųjų gaminti ir taip vėl susiderina prekių gaamyba su vartojimu.
Tokioje sistemoje pagrindinė kainos funkcija yra individų sprendimų, lemiančių gamybą ir vartojimą, suderinimas. Be to, kainos apriboja vartojimą ir signalizuoja apie ne tobulą visuomenės išteklių naudojimą, kadangi parodo, kur gamintojas, investuodamas pinigus, gali gauti didesni pelną, 0 vartotojas – sutaupyti pi

inigų, pradėjęs vartoti kitą prekę. Ketvirta kainos funkcija – pajamų perskirstymas, pavyzdžiui, žemės, darbo jėgos ar kitų išteklių savininko naudai.
Šiuolaikinėje daugiašakėje, labai sudėtingoje ekonomikoje centrinis planavimas nepajėgus įvertinti tos informacijos ir niuansų, kurie atsiskleidžia, kai ekonomikai subalansuoti naudojamas rinkos kainų mechanizmas. Štai kodėl centralizuotai valdomoje ekonomikoje labai dažnai prekių trūksta arba būna per daug, kas signalizuoja apie klaidingą išteklių išdėstymą.
Jeigu iš anksto neįmanoma nustatyti kokios nors gėrybės kainos, todėl ne aišku, kam ją atiduoti, taikoma tokia rinkos forma kaip aukcionas. Čia gėrybės plaukia tiems, kurie pasiryžę daugiau sumokėti. Pavyzdžiui, 1992 m. pardavinėjant investicinius čekius Lietuvoje, pirkėjai bei pardavėjai savo kainų siūlymus pateikdavo užantspauduotuose vokuose. Aukcione atplėšus vokus paaiškėja didžiausia kaina, už kurią pardavėjai nori parduoti, ir mažiausia kaina, už kurią pirkėjas gali nuusipirkti. Nesunku suprasti, kad tokiame aukcione naudingiausia skirti realią, tinkamą kainą, nes, bandant per daug uždirbti, prekės nepavyks įsigyti. Aišku, vyriausybė turi efektyviai kovoti prieš bandymus naudotis slaptais susitarimais ir pan. dirbtinio kainų reguliavimo būdais.
Beje, kartais tokio tipo aukcionai gali sukurti paradoksų. Tokia rinkos forma dažnai taikoma parduodant naftingus sklypus. Kiekvienam aukciono dalyviui atsiranda stimulas voke nurodyti žemesnę kainą, negu, jo manymu, yra vertas sklypas, bet kiek didesnę, nei konkurentų siūloma kaina. Apie sklypų kokybę iš anksto galima spręsti tik iš
š nedidelio skaičiaus bandomųjų gręžinių potencialiam pirkėjui paskolintame naftingojo sklypo lopinėlyje. Todėl gali atsitikti taip, kad tas pirkėjas, kuriam “pasisekė” pataikyti i vienintelę naftingą tame sklype vietą, nežinodamas, kad daugiau naftos sklype nėra, pasiūlys aukščiausią kainą, nes manys, jog ir kitose sklypo vietose yra tiek pat daug naftos. Aišku, sklypas atiteks jam, tačiau laimės neatneš. Lošimų teorijoje tokia situacija vadinama “Laimėjusiojo prakeikimu” (“the winner’s curse”). Todėl tam, kad pirkėjas neturėtų nuostolio, naudojamas “antrosios kainos aukcionas” (“second – price auction”). Jame laimi tas, kuris siūlo didžiausią kainą, bet sumokama ne ši, 0 antra didžiausia kaina. Tokiame aukcione optimalu siūlyti kokią kainą, kokią siūlytojas laiko teisinga.

2. Rinkos klaida

Nepakanka rinką suprasti tik kaip vietą, kurioje susitinka pirkėjas ir pardavėjas bei pasikeičia prekėmis, paslaugomis ar maino jas i pinigus. Šiuolaikinėje visuomenėje rinka – ištisas kompleksas specializuotų rinkų – nuo fondų biržos iki apmokėjimo kirpėjui – apima visus veiksmus, atliekamus keičiant prekes ar paslaugas ir pinigus. Vien tai, kad rinka egzistuoja, įrodo, kad visuomenė iš keitimosi prekėmis gali gauti naudos. Kadangi rinkoje ir perkama, ir parduodama savo noru, vadinasi, rinkoje yra tik laimėtojai (tiksliau, galvojantys, kad laimi!).
Mainai kainuoja tiek pirkėjui, tiek pardavėjui. Šie kaštai vadinami sandorio kaštais (transactions costs). Jie apima:
1. Sąnaudas, būtinas potencialiam pirkėjui ar pardavėjui surasti.
2. Prekės savybių nustatymo sąnaudas.
3. Sąnaudas, atsirandančias pr

rekę parduodant pirkėjui bei nustatant, 0 vėliau ir užtikrinant nuosavybės teisę i prekę.
Kai kurioms prekėms rinkos neegzistuoja, kadangi sandorio kaštai viršija naudą, gaunamą prekiaujant preke. Toks atvejis vadinamas rinkos klaida (market failure).
Pavyzdžiui, jeigu gaminant kokią nors prekę teršiama aplinka, dažnai būna, kad sunku surasti konkretų tokios “prekės” kaip teršalai “pardavėją” bei “pirkėją”. Čia rinka savaime, be papildomo valstybės poveikio, nesusiformuoja. Nagrinėdami tobulos konkurencijos rinką, laikysimės prielaidos, kad sandorio kaštai yra lygūs nuliui, 0 tai kartu reikš, kad visi rinkos dalyviai yra idealiai informuoti. Gyvenime taip būna anaiptol ne visada. Tačiau šiame rinkos analizės etape tokia prielaida leistina. Vėlesniuose skyriuose ši prielaida bus atitinkamai keičiama, siekiant ištirti kitus elgesio rinkoje atvejus.
Visiškas informuotumas reikš ir tai, kad subjektams žinomos visos jų pasirinktų alternatyvų pasekmės. 0 tai leidžia daryti paradoksalią išvadą, kad tobulosios konkurencijos rinka yra visiškai patikimų garantijų pasaulis. Tačiau tokia prielaida vėliau padės geriau suprasti draudimo bei informacijos rinkų vaidmenį sprendžiant problemas, atsirandančias dėl neapibrėžtumų.

3. Rinkos pasiūla

Prekės bendroji pasiūla rinkoje susiformuoja iš gamintojų individualiųjų pasiūlų. Teoriškai norint nustatyti rinkos pasiūlos kreivę, būtina sudėti individualias gamintojų pasiūlos kreives. 2.9 paveiksle parodytas rinkos pasiūlos susidarymas. Pasiūlos kiekis rinkoje yra atskirų gamintojų pasiūlų kiekių suma.

4. Rinkos pusiausvyra

4.1. Rinkos pusiausvyros susidarymas

Rinkos mechanizmą suprasti padeda pasiūlos ir paklausos modelis. Šio modelio tikslas – nustatyti pr

rekės kainos ir kiekio tarpusavio santykio Pusiausvyra čia pasiekiama tada, kai nėra prekės kainos ir perkamo ar parduodamo kiekio kitimo tendencijų.
Jei rinkoje yra pusiausvyra (market equilibrium), tai prekės kaina tokia, kad prekių kiekis, kuri gamintojai nori parduoti, sutampa su prekės kiekiu, kuri pirkėjai nori pirkti.
Esant pusiausvyrai, pirkėjai, norintys įsigyti prekę rinkos kaina, lengvai įgyvendina savo interesus, pardavėjai, norintys parduoti savo prekę šia kaina, nesunkiai suranda šiai prekei pirkėjų.
Skirtingus pirkėjų ir pardavėjų interesus atspindinčios pasiūlos ir paklausos kreivės gali būti panaudotos rinkos pusiausvyrai grafiškai pavaizduoti. Tuo tikslu paklausos ir. pasiūlos kreivės brėžiamos vienoje koordinačių sistemoje. Paveiksle pavaizduotas rinkos paklausos ir pasiūlos modelis. Šis modelis dažnai vadinamas Maršalo kryžiumi arba žirklėmis garsaus anglų ekonomisto garbei.

Matome, kad rinka pasiekia pusiausvyrą paklausos pasiūlos kreivių susikirtimo taške E (equilibrium). Šis taškas rodo prekės pusiausvyros kainą Pe, kuriai esant bendrosios paklausos kiekis sutampa su kiekiu: QD = Qs. Pusiausvyros kaina yra maksimaliai minimaliai tinkama gamintojui.
Kainai nukrypus nuo pusiausvyros, pradeda veikti rinkos jėgos. Pirkėjas ir gamintojas ieško naują kainą atitinkančių prekės kiekių. Šios jėgos veikimas grąžina rinką i pusiausvyros būseną.
Tarkime, kaina yra mažesnė už pusiausvyros kainą Pe: ir lygi P1. Tuomet paklausos kieki rodys taškas d paklausos kreivėje D, o pasiūlos – taškas c pasiūlos kreivėje S. Už tokią kainą pirkėjai norėtų pirkti daugiau, negu pardavėjai parduoti, t.y. paklausa viršija pasiūlą: Qd1 > Qs1 ir susidaro prekių trūkumas, vadinamas pasiūlos trūkumu (arba paklausos perteklius).
Trūkumo mastą parodo prekių kiekio, kuri pirkėjai norėtų pirkti esant tokiai kainai, ir prekių kiekio, kuri gamintojai norėtų parduoti už tą pačią kainą, skirtumas. paveiksle atstumas ed rodo trūkumo dydi. Tokia rinka vadinama gamintojo rinka. Pirkėjai ima tarpusavyje konkuruoti ir siūlyti didesnę kainą. Kaina didėja, pasiūlos kiekis taip pat didėja, o paklausos – mažėja. Veikiama rinkos jėgų – vartotojo noro pigiau pirkti didesni kieki prekių ir gamintojo siekimo brangiau parduoti didesni kieki pagamintų prekių – kaina tampa pusiausvyra.
Jei kaina yra P2, t.y. didesnė už pusiausvyros kainą, tai pasiūla viršija paklausą: Qs2 > Qd2 . Susidaro pasiūlos perteklius. Šiuo atveju pirkėjas galės rinktis, 0 pardavėjai konkuruos tarpusavyje. Tokia rinka vadinama vartotojo rinka. Pardavėjai, pastebėję, kad dalis prekių liks nenupirkta ir didės ne parduotų prekių atsargos, ims mažinti jų kainą. Kainos mažėjimas sukelia pasiūlos kiekio mažėjimą, o paklausos – augimą.
Matome, kad paklausos ir pasiūlos kiekiai rinkoje ne visada yra subalansuoti. Pasikeitus situacijai rinkoje, rinkos jėgos ima veikti pusiausvyros link. Dėl to kinta kaina, kas lemia pusiausvyros susidarymą rinkoje. lentelėje parodyta, kaip keičiasi kaina pagal situaciją rinkoje.

4.2. Paklausos ir pasiūlos pokyčių įtaka pusiausvyros kainai ir kiekiui

Rinkos pusiausvyra yra dinamiška. Pusiausvyros kainą ir pusiausvyros kieki
veikia paklausos ir pasiūlos pokyčiai. Lentelėje parodyta pradinė pusiausvyros situacija. Įsivaizduokime, kad kitą mėnesi gerokai sumažės pirkėjų pajamos. Tai sukels prekių paklausos sumažėjimą (jei prekė – aukštesnės kokybės). Tuomet paklausos kreivė D pasislinks į kairę, į padėti D1 Pusiausvyros kaina turės mažėti, priešingu atveju susidarytų skirtumas tarp sumažėjusios paklausos kiekio ir ne pasikeitusios pasiūlos kiekio. Atsiradęs prekių perteklius mažintų kainą.
Naujoji pusiausvyra bus kreivės D1 taške, kur Qd = Qs, t.y. esant kainai.

Naujas pusiausvyros taškas E1 rodo, kad parduodamas prekių kiekis sumažėjo nuo Qe, iki Qe1 Taigi sumažėjus paklausai mažėja pusiausvyros kaina, pardavėjai i tai reaguoja mažindami pardavimų apimti judama pasiūlos kreive žemyn nuo taško E iki E1), Mažėjant kainai, pirkėjai didina perkamų prekių kieki (judama paklausos kreive D1 žemyn iki taško E1).
Kita vertus, paklausos iš augimas, kai kitos sąlygos yra nekintamos, padidins pusiausvyros kainą ir kiekio Rinkos pusiausvyrą taip pat veikia pasiūlos pokyčiai. Šitai pavaizduota kitame
paveiksle. Pradinę pusiausvyros kainą ir kieki atitinka taškas E. Tarkime, dėl pabrangusių gamybos išteklių sumažėja pasiūla. Pasiūlos sumažėjimas sąlygos naujos pusiausvyros E1 atsiradimą. Šiuo atveju pusiausvyros kaina pakils iki Pe1, 0 pusiausvyros kiekis sumažės iki Qe1, Jei kaina liktų nepakitusi, susidarytų prekių trūkumas.
Kainos padidėjimas sulygina sumažėjusios pasiūlos ir nepasikeitusios paklausos kiekius. Pirkėjai, reaguodami i kainos padidėjimą, mažina paklausos kieki, o gamintojai didina pasiūlos kiekio Naujas pusiausvyros kiekio ir kainos santykis – pirkėjų ir gamintojų reakcijų į kainos pokyčius pasekmė.

Padidėjusi pasiūla sukelia priešingas pasekmes, būtent, kaina sumažėja. Priešingu atveju atsirastų prekių perteklius. Pasiūlos padidėjimas skatina prekių pirkimą mažesnėmis kainomis. Pirkėjai reaguoja i kainos sumažėjimą didindami pirkimų apimti.
Išnagrinėtieji atvejai liudija, kad pasiūlos ir paklausos pusiausvyra pasiekiama dėl to, kad pasikeičia kaina.

4.3. Rinkos pusiausvyros pažeidimai vyriausybei nustatant minimaliąją ir maksimaliąją kainas

Paklausos ir pasiūlos modelio analizė tinkama įvairioms praktinėms problemoms, pavyzdžiui, kainų reguliavimo pasekmėms ir kt., nagrinėti. Aptarsime keletą vyriausybės sukeltų, reguliuojant kainas, rinkos pusiausvyros pažeidimų pavyzdžių. Jei valstybė nustato kainą, tai deficitas ar trūkumas sudaromas dirbtinai ir sugriaunama rinkos pusiausvyra. Valstybė, reguliuodama kainas, nustato ne konkretaus dydžio kainas, o minimalias ar maksimalias kainų ribas.
Vyriausybės nustatyta minimalioji kaina (price t1oors) reiškia, kad negalima parduoti žemiau šios kainos lygio.
Ji nustatoma, kai rinkos ekonomika negali garantuoti prekių gamintojams reikiamų pajamų. Dažniausiai šios kainos nustatomos žemės ūkio produkcijai ir darbo užmokesčiui. Minimalusis darbo užmokestis garantuoja dirbantiems žmonėms minimalųjį gyvenimo lygi, o minimalioji žemės ūkio produktų kaina – ūkininkams būtinas pajamas. Taigi minimalioji kaina saugo gamintojo padėti, tampa savotiška pagalbos gamintojui forma.
Minimalioji kaina nustatoma aukščiau pusiausvyros kainos lygio. Rinka destabilizuojama, nes gamintojai gamina vienokią gamybos apimti, o vartotojai perka daug mažesni prekių kiekio.
Šiuo atveju valstybė imasi kompensuoti gamintojų nuostolius, su pirkdama prekių perteklių. Valstybės, kaip papildomo pirkėjo, paklausa atitinka pertekliaus dydi ir šia suma padidėja bendras rinkos paklausos dydis. Tuomet, kaip parodyta paveiksle rinkos paklausos kreivė D pasislinks į dešinę, į padėti D1. Susidaro nauja rinkos pusiausvyra, kur valstybės nustatyta minimalioji kaina P1 tampa pusiausvyros kaina. Už kainą Pe prekės kieki Qd perka vartotojai, o likuti Qg = Qs -Qd superka valstybė ta pačia kaina. Vyriausybės supirkimai panaudojami eksportui arba kaip labdara silpnai išsivysčiusiems kraštams. Pirmuoju atveju pajamos gaunamos iš eksporto, antruoju – iš mokesčių, vyriausybės paskolų arba savanoriškų gyventojų aukų i įvairius pagalbos fondus.

Kainų reguliavimo poveikis rinkos pusiausvyrai

Vyriausybės nustatyta maksimalioji kaina (price ceilings), vadinamosios kainų lubos, reiškia, kad gamintojas savo prekes gali realizuoti žemiau šios kainos lygio, bet viršyti jos negalima.
Ši kaina nustatoma tais atvejais, kai siekiama pagerinti pirkėjų padėti. Tokiu būdu nustatomos komunalinių paslaugų, elektros energijos, dujų kainos, taip kontroliuojamas rentos mokėjimas, palūkanų norma ir t.t.
Maksimaliąją kainą tikslinga nustatyti žemiau pusiausvyros kainos lygio. Valstybė mažindama kainas, sumažina pasiūlos bei padidina paklausos kiekius ir tuo sukelia paklausos perteklių arba prekių trūkumą. Šiame paveiksle parodyta, kad kaina P2 nustatyta žemiau pusiausvyros kainos lygio, ir dėl susidariusio prekių trūkumo lieka ne patenkinta paklausa, t.y. Qd > Qs. Iš čia matyti, kad rinką destabilizavus didėja laisvų pinigų perteklius. Kuo ilgiau išsilaiko fiksuota kaina P2, tuo daugiau neigiamų pasekmių ji gali sukelti. Esant laisvų pinigų pertekliui ir fiksuotosioms kainoms, kainų “paleidimas” gali sukelti jų šuolišką augimą, tuomet daugelis gyventojų atsidurtų už skurdo ribos. Taigi didėjanti nepatenkinta paklausa – hiperinfliacija ateityje. Be to, vienų prekių kainų reguliavimas skatina kitų prekių, parduodamų laisva kaina, brangimą.
Valstybė, siekdama išvengti neigiamų kainų reguliavimo pasekmių, priversta padengti prekių trūkumą, pavyzdžiui, importo sąskaita. Vyriausybė reiškiasi kaip papildomas prekių tiekėjas paveiksle parodyta padidėjusi bendroji pasiūla SI ir naujoji pusiausvyra, esant kainai P2. Paklausos kiekio Qs dalis padengiama gamintojų sąskaita (Qs), 0 likusią dali Qg= Qd – Qs padengia valstybė.
Minimaliosios kainos pavyzdys – darbo užmokesčio minimumo nustatymas. Remiantis įstatymu, darbo paslaugos apmokamos brangiau negu tuo atveju, kai rinkoje yra pusiausvyra. Minimalusis darbo užmokestis nustatomas tik nekvalifikuotiems darbuotojams. Dėl to sumažėja darbo paklausos kiekis ir padidėja darbo pasiūlos kiekis, atsiranda nekvalifikuotos darbo jėgos perteklius – nedarbas. rodo, kad esant minimaliam darbo mokesčio lygiui Wm susidaro darbo perteklius, lygus Qs ir Qd skirtumui.
Minimaliojo darbo užmokesčio nustatymas sąlygoja disproporcijų nekvalifikuotos darbo jėgos rinkoje atsiradimą, skatina jaunimo nedarbą. Yra nedirbančių žmonių, kurie sutiktų dirbti už mažesni darbo užmokesti. Deja, darbdaviai, priėmę norinčius dirbti už mažesni darbo užmokestį negu valstybės nustatytas, veiktų nelegaliai, atsirastų juodoji darbo rinka.
Kitas labai populiarus minimaliosios kainos pavyzdys – subsidijos žemės ūkiui. Daugelyje šalių vyriausybės agrarinės politikos tikslas – padėti fermeriams: garantuoti jiems minimalias ir stabilias kainas superkant žemės ūkio produktų perteklių arba teikiant subsidijas.
Kitame paveikslėlyje parodytas subsidijų efektas. Subsidijų pagrindas – minimali kaina, nustatyta virš rinkos pusiausvyros kainos lygio. Fermeriai, atsižvelgę į nustatyta kaina nusprendžia, kokią produkcijos apimti siūlyti rinkoje.

Vyriausybei nustačius fiksuotą kainą P1, pirkėjai ima pirkti kieki Qd, Perteklius LM (Qs –Qd) mažina kainą, tačiau vyriausybė ji superka. Šios programos efektas mokesčių mokėtojams yra lygus Pj X (Qs – Qd) ir pavaizduotas užtušuotu stačiakampio plotu. Be to, pirkėjas moka ne pusiausvyros kainą Pe, o aukštesnę kainą.
Kainų subsidijavimo programos ypač plačiai naudojamos JAV pieno ūkyje. Paskutiniais dešimtmečiais vyriausybiniai pieno supirkimai sudarė 10 proc. visos pieno gamybos, tam tikslui federalinė vyriausybė skyrė 2 mlrd. dol./m.
Pastaruoju metu imta naudotis nauja subsidijų priemonės atmaina – planinėmis kainomis. Jos nustatomos grūdinėms kultūroms. Skirtingai negu subsidijos, planinės kainos tiesiogiai nepadidina rinkos kainos, kurią moka pirkėjai. Pardavimo kaina priklauso nuo prekės paklausos. Fermeriai gauna subsidiją, kuri lygi planinės kainos ir pirkėjo mokamos kainos skirtumui (tai subsidija, tenkanti prekės vienetui).
JAV žemės ūkio ministerija, nustatydama planines kainas, reikalauja iš fermerių, dalyvaujančių šioje programoje, nenaudoti visos dirbamos žemės. 1987 m. JA V fermeriai buvo priversti palikti dirvonuoti 25 proc. žemės, kad gautų teisę į planinę kainą.
Paveiksle pavaizduota pasiūlos ir paklausos modelio panaudojimas planinės kainos poveikiui fermeriams, vartotojams ir mokesčių mokėtojams tirti. Pasiūlos kreivė S rodo kainos ir grūdų kiekio ryšio kai pasėlių plotai nebuvo apriboti. Tuomet pusiausvyros kaina yra Pt 0 kiekis Qt:.

Pasėlių ploto apribojimas sumažina grūdų pasiūlą, ką rodo pasiūlos kreivė SI’ Pasiūlos kiekis priklauso nuo planinės kainos. Nustačius planinę kainą P1 lygyje, pasiūlos kiekis sumažėja iki Qt, tai atitinka tašką A pasiūlos kreivėje S1, Atkreipiame dėmesį, kad vyriausybė nesuperka pertekliaus. Už Qt kieki pirkėjai mokėtų tiek, kiek rodo taškas B paklausos kreivėje. Gamintojai gauna kainą Pp nes vyriausybė moka jiems kompensaciją, lygią planinės kainos ir kainos, kurią moka pirkėjai, skirtumui. Šios kompensacijos dydis prekės vienetui atitinka atstumą AB. Bendroji kompensacijos suma, grafike parodyta užbrūkšniuotu stačiakampio plotu, priklauso nuo parduoto kiekio Qt, Planinių kainų programų efektas mokesčių mokėtojams yra lygus bendrajai kompensacijos sumai. Vartotojui, deja, planinės kainos yra didesnės negu pusiausvyros kaina. Ši subsidijų atmaina perskirsto pajamas fermerių naudai.
Maksimaliosios kainos pavyzdys gali būti nuomos mokestis komunaliniame ūkyje. Įstatymiškai reguliuojamas nuomos mokestis riboja jo didinimą, nustato taisykles, konstatuojančias “teisėtą” nuomos mokesčio lygi, atsižvelgiant i gyvenamųjų patalpų rūšį ir kokybę. Šios programos tikslas – padėti mažas pajamas turintiems žmonėms išsinuomoti gyvenamąsias patalpas.
Nuomos mokesčio reguliavimas parodytas čia:

Nuomos mokesčio reguliavimas

Jei nuomos mokestis būtų nekontroliuojamas, tai pusiausvyros kaina būtų Pe: o nuomojamo ploto kiekis, esant šiai kainai, Qe:. Kai nuoma reglamentuojama, rinka negali išlaikyti pusiausvyros. Valstybei nustačius nuomos mokesčio lygi Pt, gyvenamojo ploto nuomos paklausa tampa dydis Qd, o savininkai siūlo kieki Qs, Kai Qd > Qs, susidaro nuomojamo ploto deficitas.

Literatūra

1. Kauno Technologijos Universitetas. Mikroekonomika. Kaunas: Technologija, 2001.

Leave a Comment