Rinka ir jos funkcijos

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS

Ekonomikos katedra

Rinka ir jos funkcijos

Dėstytoja: A. Markauskienė

2003

KAUNAS

Turinys
Įvadas
..........................
................. 3
1. Rinka
..........................
................ 4
2. Rinkos funkcijos ir formos
..........................
.... 6
3. Tobulos konkurencijos rinka
..........................
.. 8
4. Grynoji monopolija
..........................
........ 10
5. Monopolinės konkurencijos rinka
........................ 11
6. Kaip veikia rinkos ekonomika
..........................
.. 13

6.1 Rinkos ekonomikos prielaidos
......................... 14

6.2 Rinkos iššūkiai
..........................
....... 15

6.3 Rinkos trūkumai
..........................
....... 15

6.4 Kodėl rinka vis dėlto naudinga
........................ 16

6.5 Rinkos ekonomika nuolat keičiasi
..................... 16

6.6 Santrauka
..........................
.......... 17
Literatūros sąrašas
..........................
........ 18

Įvadas

Ekonomikos teorija – mokslas tiriantis pačius bendriausius ekonomikos
veikumo, augimo ryšius. Taip pat mokslas apie tai kaip žmonės ir visuomenė
pasirenka vieną iš alternatyvų (galimybių) naudoti ribotus gamybos
veiksnius ar išteklius savo būtiniems poreikiams tenkinti, prekėms bei
paslaugoms gaminti bei teikti.

Terminas Ekonomika (graik. klb. oikonome) – ūkininkavimas, ūkininkavimo
menas. Bet kuriame ūkyje visada išškyla pasirinkimo problema: ką gaminti,
kaip gaminti iš esamų (dažniausiai ribotų) išteklių ir kam paskirstyti
produktus. Dar vergovės laikais buvo bandoma atsakyti į klausimą kaip
tvarkyti vergvaldžio ūkį, o vėlesniais laikais svarbiu klausimu buvo
laikoma nustatyti turto gamybos ir paskirstymo bendruosius dėsnius.
Ekonomikos sudėtingumą lemia tai, kad mokslas bendruosius ūkio dėsningumus
gali tirti įvairiais lygiais, požiūriais, kuriuos lemia ūkinio gyvenimo
poreikiai.

Jeigu nebūtų konflikto tarp tikslų ir išteklių arba jei visuomenė turėtų
tiek daug išteklių, kad galėtų patenkinti visus savo poreikius, tuomet
nebūtų ekonominių problemų.

Ekonomikos teorijos apibrėžimas – mokslas tiriantis kaip visuomenė
pasirenka naaudoti ribotus išteklius, siekdama maksimaliai patenkinti savo
poreikius. Ekonomikos teorijos pagrindinė užduotis: sisteminti,
apibendrinti, aptarti faktus. Nes faktai nuolat kinta, juos būtina lyginti
su teorija. Ekonomikos sąvoka daugiareikšmė:

• Tai tam tikra gamybinių santykių visuma.(Vieno žmogaus santykiai su

kitu).

• Tai atskiro ūkinio vieneto ar tų vienetų sistemos ūk

kinė būklė.

• Mokslas apie tai, kaip žmonės įsigyja būtiniausias prekes ar paslaugas

ir su kokiomis problemomis susiduria tai darydami arba ką daryti, kaip

tokių problemų visiškai išvengti.

Mikroekonomika – tai mokslo šaka nagrinėjanti atskirų ekonomikos
sektorių, ūkio šakų, verslo firmų bei kitų savarankiškai sprendimus
priimančius ūkinių arba ekonominių subjektų veiklą. T.y. nagrinėja
pagrindinių mikroekonomiką sudarančių elementų elgseną, bei parduotų
gamybos veiksnių – išlaidų ir prekių, bei paslaugų rinkos kainų ir kiekio
nustatymą. Mikroekonomika tyrinėja kokią įtaką daro žmonių, verslo firmų,
bei visuomenės pasirinkimams priežasties – pasekmės ryšiai.

Pagrindinis mikroekonomikoje taikomas metodas – individų elgsenos
pasekmių įvairiose rinkų sistemose numatymas pagal gana tobulą individualių
ekonomikos subjektų racionalios elgsenos teoriją. Taigi mikroekonomika
-mokslas apie rinkos mechanizmą ir jėgas, formuojančias kainų lygį,
veikiančias sprendimus dėl gaminio ar paslaugos tiekimo į rinką ir pan.

Kas tai yra rinka? Rinka – tai ekonominių santykių sistema, pagrįsta
mainais.

1. Rinka

Šiuolaikinėje visuomenėje riinka yra svarbiausias visos ekonominės veiklos
organizavimo būdas.

Rinka – tai prekinių – piniginių santykių visuma, prekių ir paslaugų
mainai tarp pirkėjų ir pardavėjų, vykstantys pagal prekinės gamybos ir
cirkuliacijos dėsnius. Rinka padeda koordinuoti įvairių ekonomikos subjektų
veiklą ir tenkinti žmonių poreikius. Ji netapatinama su tam tikra
prekyviete, vieta, kurioje vyksta pirkimo – pardavimo sandėriai. Toks
požiūris yra per siauras. Bendresnis rinkos supratimas apima prekių kainų
formavimo jėgas, paklausą ir pasiūlą. Prekių bei paslaugų kainų lygis ir
kitimas informuoja savininkus, kur panaudoti jų išteklius, ką gaminti, kaip
gaminti ir kam gaminti, garantuojant didžiausią na

audą gamintojams ir
vartotojams. Jeigu kurių nors prekių ar paslaugų paklausa didelė, o pasiūla
nepatenkina paklausos tai būtent jų gamybą ir reikia plėsti. Šiuo atveju
gamintojai gaus didesnes pajamas, o vartotojai greičiau patenkins savo
poreikius trūkstamoms prekėms ar paslaugoms. Didžiausią vaidmenį šioje
situacijoje suvaidins aukštesnės kainos. taigi rinka yra išteklių
pasiskirstymo įvairioms prekėms gaminti sistema (žr. 1 pav.)

[pic]

1 pav. pavaizduotas supaprastintas ekonomikos modelis išryškina rinkos
vietą. Ji, būdama tarp verslo įmonių ir vartotojų, užtikrina trijų
pagrindinių ekonominių klausimų (ką gaminti, kaip gaminti ir kam gaminti)
sprendimą.

Rinka – tai mainų sfera, kurioje vyksta pirkimo ir pardavimo procesas.
Toks rinkos apibrėžimas išsamiai neapibūdina rinkos, kaip sudėtingo
ekonomikos reguliatoriaus, vaidmens. Tačiau jis patogus, kai rinka
nagrinėja tik kaip marketingo informacijos objektas.

Rinka gali būti tiriama įvairiais aspektais, skaidoma pagal įvairius
požymius. Papraščiausias skaidymas – pagal tai, ar rinka jau funkcionuoja.
Šiuo aspektu išskiriama potenciali ir reali rinka.

Potenciali rinka – tai rinka, kuri nefunkcionuoja dėl to, kad nėra kokių
nors būtinų sąlygų. Potencialioje rinkoje pirkimo – pardavimo procesas
nevyksta, tačiau pakeitus tam tikras sąlygas, jis gali prasidėti.
Pavyzdžiui, tokia sąlyga gali būti draudimas įvežti į tam tikrą šalį kokias
nors prekes, nors joje pirkėjai yra pasiruošę jas pirkti. Arba atvirkščiai,
nors dar prekės nepradėtos gaminti, joms jau yra poveikis.

Reali tinka – tai funkcionuojanti rinka, kurioje realiai vyksta pirkimo –
pardavimo procesas. Rinka gali būti skirstoma pagal joje parduodamų prekių
pobūdį. Galima išskirti asmeninio vartojimo pr

rekių, maisto produktų, pieno
produktų rinką – apibūdinamą rinkos dalį lemia pasirinktos prekių grupės
dydis. Priklausomai nuo to, kas rinkoje vaidina svarbiausią vaidmenį,
galima išskirti gamintojo arba vartotojo rinką.

Bet kurioje rinkoje pardavėjas susiduria su daugeliu pirkėjų. Šie
tarpusavyje skiriasi poreikiais, pajamomis, charakteriu, įvairiomis kitomis
ypatybėmis, todėl kiekvieno pirkėjo reakcija į prekę yra individuali.
Stengiantis parduoti kuo daugiau prekių, pageidautina kuo geriau
prisitaikyti prie šios pirkėjų įvairovės. Todėl dažniausiai pirkėjus tenka
grupuoti pagal kokius nors požymius. Galimi du grupavimo variantai: a)
rinkos agregavimas; b) rinkos segmentavimas.

Rinkos agregavimas – visa rinka yra vienalytė, t.y. jos sudėtinės dalys
turi pakankamai bendrų bruožų, todėl į skirtumus tarp atskirų individų
galima neatsižvelgti.

Rinkos segmentavimas – tai pagal tam tikrą požymį išskirta rinkos dalis,
iš kuriai priklausančių pirkėjų tikimasi vienodos reakcijos į marketingo
veiksmus.

Rinkos segmentas (dalis) yra vartotojų visuma, vienodai vertinanti
marketingo su formuluotų stimulų rinkinį arba turinti panašius svarbiausius
požymius, leidžiančius juos išskirti iš kitų vartotojų. Rinkos
segmentavimas – tai vartotojų grupių sudarymas pagal reikalų,
charakteristikų, požiūrio į reiškinius ar elgsenos tapatumą ir
išskirtinumą. Rinka segmentuojama siekiant geriau prisitaikyti prie gamybos
ir cirkuliavimo procesų. Rinka segmentuojama pagal vienodus reikalavimus
prekėms, paslaugoms arba panašią pirkėjų motyvaciją.

Rinkos segmentavimo kriterijai yra šie: jos talpumas, pirkėjų skaičius,
tankis, išsidėstymas, segmento pasiekimas, segmento stabilumas, segmento
pelningumas, konkurencijos lygis bei apsisaugojimas nuo konkurentų. Firma
daugiau dėmesio skiria tiems segmentams, kuriuos ji pajėgi patenkinti arba
kurie yra pelningi.

Rinkos segmentavimas kūrybinis procesas ir racionalus segmentavimo
(skaidymo) būdas ga
ali tapti visos marketingo veiklos sėkmės pradžia. Visus
segmentavimo variantus, sąlyginai galima suskirstyti į dvi grupes:

1. Segmentavimas pagal pirkėjų išorinius požymius (geografinius,

demografinius, pajamas, amžių).

2. Segmentavimas pagal pirkėjų elgesį prekės atžvilgiu.

2. Rinkos funkcijos ir formos

Rinkos vaidmuo geriausiai atsiskleidžia per jos funkcijas:

Pirma: rinka yra tarpinė grandis tarp gamybos ir vartojimo, kaip
reprodukcijos momentų, ir tarpusavyje juos sieja. Šiuo atžvilgiu rinka
aktyviai veikia tiek gamyba, jos apimt, struktūrą, augimo tempus , prekių
kokybę, asortimentą ir kitus nacionalinio produkto gamybos rodiklius, tiek
ir vartojimą visais jo kiekybiniais ir kokybiniais aspektais. Nors čia
pirmumas priklauso gamybai, tačiau ji privalo orientuotis į vartojimą, bei
jo pokyčius, kadangi galutinis gamybos tikslas yra vartojimas. savo ruožtu,
vartojimas turi skatinti atitinkamus gamybos pokyčius. Tik šiomis sąlygomis
paklausa atitiks pasiūlą, ir ekonomikoje bus pusiausvyra.

Antra: rinka turi užtikrinti pagamintų prekių ir paslaugų realizavimą ir
šiuo pagrindu jų visuomeninio naudingumo pripažinimą. Jei prekė ar
paslauga nebus realizuota, tai reikš jų visuomeninį nepripažinimą,
neatitikimą visuomenės poreikių ir galimybių, o kartu atneš jų gamintojams
nuostolius ar netgi bankrotą.

Trečia: rinka yra svarbus svertas, skatinantis mažinti prekių ir paslaugų
gamybos kaštus. Rinkoje sėkmingiausiai konkuruoja tie prekių ir paslaugų
gamintojai, kurie išleidžia mažiausiai pinigų prekėms pagaminti,
nenusižengdami, žinoma, kokybės reikalavimams. Tokie išteklių savininkai ne
tik sėkmingai realizuoja savo produkciją, bet ir užsitikrina didesnes
pajamas.

Ketvirta: per rinką yra efektyviau įgyvendinamas ekonomikos
subalansuotumas, pašalinamas gamintojų diktatas, likviduojamas deficitas ir
kitos administracinės- komandinės ūkio valdymo sistemai būdingos ydos.

Taigi rinka, kaip pats save reguliuojantis mechanizmas, yra labai svarbus
ekonomikos augimo, jos efektyvumo didinimo ir kuo geresnio vartotojų
poreikių tenkinimo veiksnys.

Rinkos atliekamas funkcijas gali perimti valstybės organai, vyriausybė,
politinių partijų vadovai, reikalaudami iš gamintojų gaminti atitinkamas
prekes, taupyti išteklius, gerinti prekių kokybę bei asortimentą ir t.t.
Tokia ekonomikos organizavimo sistema buvo būdinga administracinei-
komandinei valdymo forma. Tačiau ji neįrodė savo gyvybingumo ir buvo
priversta užleisti pozicijas rinkos principais pagrįstai ekonomikos valdymo
sistemai.

Pati rinka skirstoma i prekių (paslaugų) ir išteklių rinkas.

Prekių rinka, kai tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų, per kainų
kitimą informuoja gamintojus, kokioms prekėms vartotojai išleidžia
daugiausia pinigų, kokias prekes galima brangiausiai parduoti. Todėl
gamintojai ir stengiasi gaminti tokias prekes ir tokį jų kiekį, kurių
reikalauja rinka ir kurios jiems užtikrina didžiausias pajamas.

Išteklių rinkoje susidariusios kainos taip pat padeda gamintojams
apsispręsti, kaip gaminti, kokius išteklius naudoti, kad prekių gamybai
išleidžiamos pinigų sumos būtų kuo mažesnės, t.y. kad gamybos kaštai būtų
kuo mažesni. Kadangi prekės ir ištekliai realizuojami tam tikromis
kainomis, išteklų savininkai suinteresuoti taupiai naudoti turimus
išteklius, o vartotojai-vartojamas prekes.

Rinka funkcionuoja tik grynos konkurencijos sąlygomis. Grynoji
konkurencija – tai pirkėjų laisvė leisti pinigus kaip jiems atrodo geriau,
gamintojams- gaminti norimas prekes, naudojant jiems tinkamus išteklius.
Šie pasirinkimai apriboti kainų, kurios susidaro neasmeninių sprendimų
pagrindu. Dėl didelio pirkėjų ir pardavėjų skaičiaus rinkoje nė vienas iš
jų neparduoda ir neperka žymios prekių, cirkuliuojančių rinkoje, dalies ir
todėl kiekvieno jų individualūs sprendimai neturi poveikio kitų pirkėjų ir
pardavėjų veiklos apimčiai bei kainoms.

Priešingas dalykas – grynoji monopolija. Ji visa šakos ar rinkos
pardavimo apimtis sukoncentruota vienos įmonės rankose, ji tampa
monopoliste. Įmonės – monopolistės individualūs sprendimai lemia kainų
dydį, išteklių panaudojimą ir gamybos apimtį. Grynosios monopolijos
papildoma sąlyga – artimų pakeičiamų gėrybių (substitutų, pakaitalų)
nebuvimas, nes smarkiai padidinus kainas ir sumažinus gamybos apimtį,
vartotojai gali imti vartoti pakaitalus ir pažeisti monopolijos grynumą.

Tiek grynoji konkurencija, tiek grynoji monopolija yra praktikoje
nesutinkami modeliai. Tai idealizuotų rinkų pavyzdžiai. reali rinka yra
tarpinėje būsenoje, ji turi vienos ir kitos rinkų struktūrų. Būdingiausias
tokios rinkos atvejis yra oligopolinė rinka, kurioje viešpatauja keletas
maždaug vienodo dydžio pardavėjų. Ji gali būti gryna, kai prekės nesiskiria
savo kokybės požymiais (plienas, akmens anglis ir pan.), arba negryna, kai
prekės, turėdamos tą pačią paskirtį, skiriasi savo kokybinėmis
charakteristikomis (automobiliai, drabužiai, avalynė ir pan.).

Monopolija ir oligopolija apibūdina rinką iš pardavėjų (gamintojų) pusės.
Panašaus pobūdžio yra ir pirkėjo (vartotojo) rinka: vieno pirkėjo rinka
vadinama monopsonija, o keleto oligopsonija.

3. Tobulos konkurencijos rinka

Tai, kaip visuomenė sprendžia pagrindinę ekonomikos problemą – ribotų
išteklių paskirstymą tarp konkuruojančių tikslų – priklauso nuo visuomenės
ekonomikos sistemos, kurią savo ruožtu formuoja:
1. Gamtiniai ištekliai.
2. Gyventojų amžius, kvalifikacija, išsilavinimas ir kt.
3. Turimas gamybos aparatas, atsargos.
4. Istorija, kai ilgainiui susiklosto atitinkami individų poreikiai prekėms

bei paslaugoms, technologinės žinios, turto paskirstymas.
5. Institucinė struktūra: papročiai, įstatymai, įpročiai ir kt.

Beje, šie veiksniai ne tik lemia ekonomikos sistemą, bet ir ekonomika
veikia šiuos veiksnius, pavyzdžiui, teisinę sistemą, poreikius ir pan.

Vienas iš minėtosios pagrindinės ekonomikos problemos sprendimo būdų
-sukoncentruoti visus sprendimus viename centre, o kitas – visiškai
decentralizuoti rinkos sistemą. Antruoju atveju pirkėjas sprendžia, kiek
jis nori ir gali mokėti už prekę ar paslaugą (priklauso nuo naudingumo), o
pardavėjas -už kokią kainą apsiima gaminti ir parduoti tą prekę. Rinkoje
pirkėjai su pardavėjais susitinka ir mainosi prekėmis bei paslaugomis.
Kainos nusistovi tokios, kad rinka susibalansuoja – norimų pirkti ir norimų
parduoti prekių kiekiai tampa lygūs. Jeigu išauga vartotojų noras įsigyti
daugiau prekių, kainos pakyla, atsiranda daugiau norinčiųjų gaminti ir taip
vėl susiderina prekių gamyba su vartojimu.

Tokioje sistemoje pagrindinė kainos funkcija yra individų sprendimų,
lemiančių gamybą ir vartojimą, suderinimas. Be to, kainos apriboja
vartojimą ir signalizuoja apie netobulą visuomenės išteklių naudojimą,
kadangi parodo, kur gamintojas, investuodamas pinigus, gali gauti didesnį
pelną, o vartotojas – sutaupyti pinigų, pradėjęs vartoti kitą prekę.
Ketvirta kainos funkcija – pajamų perskirstymas, pavyzdžiui, žemės, darbo
jėgos ar kitų išteklių savininko naudai.

Šiuolaikinėje daugiašakėje, labai sudėtingoje ekonomikoje centrinis
planavimas nepajėgus įvertinti tos informacijos ir niuansų, kurie
atsiskleidžia, kai ekonomikai subalansuoti naudojamas rinkos kainų
mechanizmas. Štai kodėl centralizuotai valdomoje ekonomikoje labai dažnai
prekių trūksta arba būna per daug, kas signalizuoja apie klaidingą išteklių
išdėstymą.

Jeigu iš anksto neįmanoma nustatyti kokios nors gėrybės kainos, todėl
neaišku, kam ją atiduoti, taikoma tokia rinkos forma kaip aukcionas. Čia
gėrybės plaukia tiems, kurie pasiryžę daugiau sumokėti. Pavyzdžiui, 1992 m.
pardavinėjant investicinius čekius Lietuvoje, pirkėjai bei pardavėjai savo
kainų siūlymus pateikdavo užantspauduotuose vokuose. Aukcione atplėšus
vokus paaiškėja didžiausia kaina, už kurią pardavėjai nori parduoti, ir
mažiausia kaina, už kurią pirkėjas gali nusipirkti. Nesunku suprasti, kad
tokiame aukcione naudingiausia skirti realią, tinkamą kainą, nes, bandant
per daug uždirbti, prekės nepavyks įsigyti. Aišku, vyriausybė turi
efektyviai kovoti prieš bandymus naudotis slaptais susitarimais ir pan.
dirbtinio kainų reguliavimo būdais.

Beje, kartais tokio tipo aukcionai gali sukurti paradoksų. Tokia rinkos
forma dažnai taikoma parduodant naftingus sklypus. Kiekvienam aukciono
dalyviui atsiranda stimulas voke nurodyti žemesnę kainą, negu, jo manymu,
yra vertas sklypas, bet kiek didesnę, nei konkurentų siūloma kaina. Apie
sklypų kokybę iš anksto galima spręsti tik iš nedidelio skaičiaus bandomųjų
gręžinių potencialiam pirkėjui paskolintame naftingojo sklypo lopinėlyje.
Todėl gali atsitikti taip, kad tas pirkėjas, kuriam “pasisekė” pataikyti į
vienintelę naftingą tame sklype vietą, nežinodamas, kad daugiau naftos
sklype nėra, pasiūlys aukščiausią kainą, nes manys, jog ir kitose sklypo
vietose yra tiek pat daug naftos. Aišku, sklypas atiteks jam, tačiau laimės
neatneš. Lošimų teorijoje tokia situacija vadinama “laimėjusiojo
prakeikimu” (“the winner’s curse”). Todėl tam, kad pirkėjas neturėtų
nuostolio, naudojamas “antrosios kainos aukcionas” (“second – price
auction”). Jame laimi tas, kuris siūlo didžiausią kainą, bet sumokama ne
ši, o antra didžiausia kaina. Tokiame aukcione optimalu siūlyti tokią
kainą, kokią siūlytojas laiko teisinga.

4. Grynoji monopolija

Absoliučioji arba grynoji monopolija (pure monopoly) – tai toks rinkos
sandaros tipas kai yra vienintelis prekių, neturinčių artimų pakaitų,
pardavėjas.
Šiuo terminu vadinamas ir pats vienintelis prekės pardavėjas ar gamintojas.

Kadangi monopolijos gaminamas ar parduodamas produktas yra tuo unikalus,
kad neturi artimų pakaitų, vartotojui nėra alternatyvų: jis turi pirkti iš
monopolininko arba apsieiti be produkto. Jeigu esama pakaitų, tuomet reikia
reklamos. Pavyzdžiui, vartotojas gali pirkti briliantą arba išleisti
pinigus poilsiui prie jūros. Vartotojui apsispręsti padės įtikinama
reklama. Buities prekėms ir paslaugoms, pavyzdžiui, vandeniui, nėra
pakaitų, joms reklamos nereikia.

Grynoji monopolija yra abstrakcija. Realiame gyvenime yra labai mažai
(jeigu iš viso yra) produktų, kurie neturi pakaitų. Mieste vietinė elektros
kompanija gali būti vienintelė elektros energijos pardavėja regione, tačiau
elektra, kadangi ji vartojama įvairiems tikslams, turi pakaitų. Jeigu
energijos kaina didėja, šildyti vartojama elektros energija keičiama
anglimi ar kt.

Labai retai nacionalinėje ar tarptautinėje rinkoje yra tik vienas
pardavėjas. Firma “De Beers” parduoda 85 proc. deimantų. Nors kompanija
nėra gryna monopolija, bet ji artima jai ir, kadangi parduoda didžiąją dalį
kasmet gaunamų deimantų, gali turėti įtakos kainai, kontroliuodama siūlomą
prekybai kiekį.
Grynoji monopolija būdingesnė vietinėms rinkoms nei tarpnacionalinėms.
Mažuose miesteliuose gali būti vienas dantų gydytojas, vienas knygynas ir
pan. Monopolijos valdžia (monopoly power) yra tuomet, kai firma gali keisti

savo produkcijos kainą, keisdama gaminamą kiekį, kurį numato
parduoti.

Monopolijos valdžios laipsnis priklauso nuo gaminamos produkcijos pakaitų
ir jos dalies rinkoje. Monopolijos valdžią turėti gali nebūtinai gryna
monopolija. Monopolijos valdžios sąlyga yra ta, kad firmos produkcijos
paklausos kreivė turi būti ne horizontali, kaip tobulojoje konkurencijoje,
o pasvirusi, ir tuomet firma turi galimybe didinti ar mažinti kainą,
keisdama gaminamos produkcijos kiekį, kurį siūlo rinkai. Pavyzdžiui, nors
“Ford Motor” nėra grynoji monopolija, gaminanti ir parduodanti
automobilius, ji galėtų turėti monopolijos valdžią, jeigu galėtų didinti
savo automobilių kainą, siūlydama dileriams mažesnį jų kiekį. Taip ji
galėtų elgtis, jeigu jos automobilių paklausos kreivė būtų pasvirusi, t.y.
jeigu gana daug perkančiųjų automobilį ”Ford” manytų, jog jis smarkiai
skiriasi nuo konkurentų gaminamų automobilių. “Ford” galėtų turėti įtakos
kainai, jeigu šios firmos automobilių dalis bendroje pasiūloje būtų
pakankamai didelė.

Kraštutiniu atveju produkcijos, kurią realizuoja grynoji monopolija,
paklausos kreivė yra pasvirusi žemyn šio produkto rinkos paklausos kreivė.
Esminis skirtumas tarp monopolinės rinkos ir tobulos konkurencijos rinkos
yra tas, kad monopolinėje rinkoje firma veikia kainą. Firma turi
monopolijos valdžią, kai pati nustato kainą savo produktui, o ne priima ją
kaip rinkos realybe.

Rinkos struktūra paprastai nusako pirkėjų ir pardavėjų skaičių, jų dalį
bendrame perkamo ir parduodamo produkto kiekyje, produkto standartizacijos
laipsnį, taip pat įėjimo į rinką ir išėjimo iš jos sudėtingumą. Grynoji
monopolija ir tobuloji konkurencija yra dvi kraštutinės rinkos struktūros,
kadangi esant monopolijai tik viena firma realizuoja visą produkciją, kitų
firmų pasirodymas neįmanomas, o esant tobuląja! konkurencijai firmų yra
labai daug ir įėjimas į šaką laisvas. Kraštutiniai atvejai, būdami daugiau
ar mažiau abstraktūs, leidžia geriau suprasti tarpinių variantų problemas.
Tapti monopolija ir ja išsilaikyti nėra paprasta.

Grynoji monopsonija – tai tokia retenybė kaip ir grynoji monopolija.

Grynoji monopsonija (pure monopsony) – tai rinka, kurioje vyrauja
vienintelis pirkėjas.

Monopsonijos valdžia (monopsony power) – tai vienintelio rinkoje pirkėjo
sugebėjimas turėti įtakos prekės (ar gamybos išteklių paslaugos) kainai.

5. Monopolinės konkurencijos rinka

Tobuloji konkurencija ir monopolija – tai dvi kraštutinės rinkos spektro
pozicijos. Tarp jų yra oligopolinė ir monopolinė konkurencijos rinkos.

Monopolinės konkurencijos rinkos bruožai:

Daugumoje rinkų konkuruojančiųjų firmų produktai yra nestandartizuotos
prekės. Vienos firmos prekės visada kuo nors skiriasi nuo konkurento
siūlomų prekių. Dauguma firmų gana daug lėšų ir laiko skiria tam, kad jų
prekės turėtų tokių skiriamųjų ypatybių, dėl kurių taptų unikaliomis. Tam
plačiai naudojama reklama, įpakavimas, firmos ženklas, papildomos paslaugos
(garantinis taisymas, pristatymas) ir kt.
Rinkos struktūros forma, kai veikia daug firmų, gaminančių labai (bet ne
idealiai) artimus pakaitus, yra monopolinė konkurencija (monopolistic
competition). Pagrindiniai monopolinės konkurencijos rinkos bruožai yra
šie:

1. Palyginti didelis skaičius firmų, veikiančiu rinkoje. Kai šakoje
veikia

daug firmų, išryškėja šie pagrindiniai monopolinės konkurencijos požymiai:
kiekvienai firmai tenka palyginti nedidelė rinkos dalis ir jos poveikis

rinkos kainai yra nežymus;
beveik neįmanomi tampa slapti suokalbiai ar suderinti firmų veiksmai

siekiant apriboti gamybos apimtį ir padidinti kainą;
vienos firmos veikla tiesiogiai neveikia kitų firmų sprendimų;

– pardavimų apimties padidėjimas, sumažinus kuriai nors firmai
prekės

kainą, turės nežymią įtaką konkurentų produktų pardavimui.

2. Produkto diferenciacija. Priešingai negu tobulosios
konkurencijos

rinkoje, kurioje prekės yra homogeniškos, monopolinės konkurencijos rinkoje

parduodamos kiek skirtingos prekės. Firmos tokioje rinkoje yra monopolijos

savo gaminamo produkto atžvilgiu, nes jų produktai skiriasi nuo kitų
gamintojų

tos pačios paskirties produktų kaina, išvaizda ir pan. Tačiau šie produktai
yra

artimi pakaitai.
Produkto diferenciacijai turi įtakos:
kokybė, (produktai gali skirtis vienas nuo kito fizinėmis ir kokybinėmis

savybėmis – medžiagomis, dizainu, darbo kokybe, funkcinėmis ypatybėmis);
paslaugos (įvairių produktų pardavimo sąlygos ir teikiamos paslaugos –

prekių įpakavimas, aptarnavimo kokybė ir pan. – skiriasi);
3. išdėstymas (produktai gali būti diferencijuoti atsižvelgiant į
parduotuvių

tinklo išdėstymą ir prieinamumą vartotojams); realizavimo skatinimas,
(firmų prekės turi tokių skiriamųjų ypatybių, kurias sukuria reklama,
įpakavimas, firmos ženklas, prekės markė ir 1.1.).

Viena iš svarbiausių produkto diferenciacijos ypatybių yra ta, kad
monopolinės konkurencijos sąlygomis, esant dideliam skaičiui firmų,
gamintojai menkai begali paveikti savo gaminamos produkcijos kainą.
Vartotojai pasirenka tokių firmų produkciją, kuri tenkina jų poreikius.
Nekaininė konkurencija. Monopolinės konkurencijos sąlygomis firmos

konkuruoja ne tik dėl kainos, bet ir dėl produkcijos kokybės,

reklamos,

pardavimo sąlygų. Daugelis firmų daug dėmesio skiria firmos ženklui ir
prekės

markei, norėdamos įtikinti vartotojus, jog jų produkcija geresnė už
konkurentų.
Lengvas įėjimas i šaką. Monopolinės konkurencijos sąlygomis nėra

apribota naujų firmų patekimo į rinką laisvė, t.y. nėra tokių kliūčių,
kurios

trukdytų laisvai įeiti į rinką, kaip patentai ar masto ekonomija. Tačiau
siekiant

pagaminti produktą, kuris skirtųsi nuo firmos konkurentų produktų,
ir jį

reklamuojant, palyginti su tobuląja konkurencija, gali
atsirasti tam tikrų

finansinių įėjimo į šaką kliūčių.

Vadinasi, monopolinės konkurencijos šakos – tai šakos, kuriose veikia
palyginti daug firmų, nesudarančių tarpusavyje slaptų susitarimų ir
gaminančių diferencijuotus produktus. Joms būdinga kaininė ir nekaininė
konkurencija. Laisvas įėjimas į šaką sąlygoja naujų firmų konkurenciją
ilguoju laikotarpiu.

6. Kaip veikia rinkos ekonomika

Rinkos ekonomika pasirodė esanti lankstus ir gyvybingas gamybos
organizavimo būdas šiuolaikinėje visuomenėje. Svarbi jos lankstumo
priežastis – bankroto mechanizmas; įmonės, kurios nepajėgia sėkmingai
konkuruoti, t.y. kurios praranda pinigus, verčiamos perorganizuoti savo
veiklą, o ypatingu atveju ją nutraukti. Šitaip darbas ir kiti įmonės
naudojami ištekliai iš laisvinami naujam verslui. Mechanizmo trūkumas tas,
kad, užsidarant įmonei, kai kurie žmonės lieka be darbo.
Tačiau pažymėtina, kad bankrotas nebūtinai reiškia įmonės uždarymą.
Daugeliu atveju ji toliau veiks, vadovaujama naujo savininko ir naujo
vadovybės. Jeigu įmonė uždaroma visiškai, tie, kurie praras savo darbą,
paprastai kurį laiką bus bedarbiai, kol susiras naują darbą. Tad galime
sakyti, kad sistemos lankstumas ir gyvybingumas įgyjamas individo saugumo
kaina.
Kad rinkos ekonomika funkcionuotų, turi būti garantuoti trys dalykai:
privati nuosavybė, konkurencija ir laisvi prekių mainai bei „tvirti“
biudžetiniai varžtai, leidžiantys bankrutuoti.
Kainų vaidmenį rinkos ekonomikoje sunku pervertinti. Kainos ir gamintojams,
ir vartotojams teikia informaciją, kurios jiems reikia priimant sprendimus.
Kad įmonės atlaikytų kitų konkurenciją, jos turi gaminti tas prekes ir
teikti tas paslaugas, kurias vartotojai pirks. Tad galime sakyti, kad
rinkos ekonomikos dėmesio centre yra vartotojai.
Sėkmingam perėjimui nuo planinės prie rinkos ekonomikos turės reikšmės
pasiūlos atsakas ekonomikoje. Tai reiškia, kad ten, kur pelno perspektyvos
atrodys geros, kursis ir plėsis naujos, privačios įmonės. Kokiu mastu
gyventojų mentalitetas skatins šį pasiūlos atsaką, yra vienas iš netikrumo
faktorių to proceso, kuris vyksta Centrinėje ir Rytų Europoje.
Mes neslėpsime to fakto, kad rinkos ekonomikai būdingi vidiniai konfliktai
ir dilemos. Svarbiausieji iš jų bus aptarti 8 skyriuje. Tačiau rinkos
mechanizmą dažnai galima panaudoti sprendžiant visuomenės ekonomines
problemas. Tai vyksta tada, kai valdymo organai keičia struktūrines
privačių įmonių prisitaikymo ir perorganizavimo sąlygas, pavyzdžiui,
apmokestinama tarši gamyba. Tačiau atskira įmonė vis vien išsaugo savo
sprendimų laisvę siekiant maksimalaus pelno.
Adam‘as Smith‘as, kitaip negu kai kurie jo sekėjai, nekūrė godumo stabo.
Tačiau jis teigė, kad savanaudiškumas gali būti pritaikytas įtvirtinant
visuomenėje deramą gamybos organizavimo būdą. Pasauliui įgijus
alternatyvios – centralizuotai planuojamos – ekonomikos patirtį, Adam‘o
Smith‘o pažiūros tapo gana įtykinamos.

6.1 Rinkos ekonomikos prielaidos

Tuos, kurie nori pašiepti rinkos ekonomiką, gali suklaidinti posakis
„laissez faire“, t.y. valdžia turės viską užleisti vien privačiam
sekretoriui. Tačiau tikrovė yra kitokia. Kad ekonomika, pagrįsta laisvų
rinkos jėgų žaismu, gerai funkcionuotų, valdžia turi veiksmingai dalyvauti
sprendžiant šias trys problemas: turi būti garantuota privati nuosavybė;
konkurencija ir gaminių mainų laisvė turi tapti realybe; taip pat
reikalingas gerai parengtas kodeksas, reglamentuojantis firmų bankrotą ir
likvidavimą.

Rinka neatsiranda tuščioje vietoje. Norint garantuoti realią ir efektyvią
konkurenciją, reikia rūpestingai apgalvotų įstatymų. Gamintojams negali
būti leidžiama rengti sąmokslą ribojant konkurenciją. Privati nuosavybė
turi būti apsaugota. Informacija apie gaminių kokybę turi būti objektyvi.
Ir bankroto pavojus turi būti realus.

6.2 Rinkos iššūkiai

Net jau esant rinkos ekonomikos prielaidoms, kurias aptarėme paskutiniame
skyriuje, prekės ir paslaugos dar nepasipils gyventojams savaime.
Pirmiausia patys žmonės atsako už gamybą. Šiame skyriuje panagrinėsime
kelis aspektus to iššūkio, kurį turi priimti šalys ir žmonės tam, kad rinka
pakeistų planinę ekonomiką. Veiksminga konkurencija ir laisvi prekių mainai
yra rinkos ekonomikos šerdis. Kai ši šerdis yra savo vietoje, ekonominiai
sprendimai gali būti koordinuojami kiekvienam rinkos dalyviui darant tai,
kas jam pačiam naudingiausia. „Ekonominis žmogus“ kaip vartotojas siekia
didžiausios įmanomos naudos esant tam tikroms pajamoms ir kainoms.
„Ekonominis žmogus“ kaip gamintojas siekia didžiausio įmanomo pelno esant
tam tikram gamybiniam pajėgumui ir kainoms.

6.3 Rinkos trūkumai

Kalbant bendrais terminais, galima sakyti, kad svarbiausioji valdžios
pareiga ekonomikoje – rūpintis, kad kainos kiek įmanoma geriau atspindėtų
santykinį įvairių prekių stygių. Jeigu bus gamintojo monopolija, šito
nebus: gamyba bus per menka, o kaina per aukšta. Taršos atveju, neturint
jokių reguliavimo priemonių, reikalai taip pat klostysis blogai: aplinkai
bus daroma didesnė žala negu leistina.
Kai kainos neatspindi santykinio stygiaus, susiduriame su rinkos trūkumų
problema. Čia gali atsirasti prielaidų įsikišti valdžiai. Monopolizmo
atveju ji gali atverti kelią steigti naujas įmones arba pagyvinti
konkurenciją leisdama importuoti iš užsienio. Taršos atveju valdžia gali
panaudoti mokesčius, šitaip laiduodama, kad teršėjai bus priversti mokėti
už padarytą žalą; apie tai smulkiau kitame skyriuje.
Tačiau yra pavojus, kad net geriausių ketinimų kupini politikai persistengs
mėgindami taisyti rinkos trūkumus. Tokiais atvejais nedidelius rinkos
trūkumus valdininkai ir politikai gali paversti didžiuliais. Taigi rinkos
netobulumą reikia įvertinti reguliavimo netobulumo atžvilgiu.
Tie, kurie turi naudos iš netikrų kainų, atsirandančių dėl rinkos trūkumų,
greičiausiai kovos, kad šitą naudą išlaikytų. Ir monopolistas, ir teršėjas
gąsdins valdžią bedarbystės pavojumi, jai liberalizuojant importą ar
apkraunant mokesčiais taršias gamybas. tokiais atvejais įmonių tarnautojai
stos vienon pusėn su savininkais ir mėgins priversti valdžią palikti visa,
kaip buvę.
Žvelgiant į ekonomiką kaip į visumą, rinkos trūkumai yra brangiai
kainuojanti prabanga. Kad tokios problemos galėtų būti išspręstos, reikės
politikų, kurie ne tik išmano rinkos santykius, bet ir turi drąsos leisti
visos bendruomenės interesams pirmauti prieš įvairias spaudimo grupes.

6.4 Kodėl rinka vis dėlto naudinga

Ekonominio augimo šaltinis yra darbo pasidalijimas ir didėjanti
specializacija. Augimą skatina investicijos ir kapitalo kaupimas.
Nors apskritai planinė ekonomika investuoja, regis, daugiau išteklių į
naują gamybą negu rinkos ekonomika, planinėje sistemoje specializacija
nepasistūmėjo taip toli kaip rinkos sistemoje. Tai susiję su tuo, kad nėra
laisvos prekybos tarp įmonių ir nėra būtinų tiekimų garantijos.

6.5 Rinkos ekonomika nuolat keičiasi

Dabar panagrinėkime trečią, ypač svarbų ekonominio augimo faktorių –
ekonomikos galią garantuoti patenkinamą turimų išteklių naudojimą. Ir čia
rinka, decentralizuota sprendimų priėmimo sistema, besiremianti esamosiomis
kainomis, pasirodė esanti neabejotinai pranašesnė už planinę ekonomiką.
Konkurencinėje rinkoje, kur kiekvienas mėgina pasiekti kiek įmanoma geresnį
rezultatą, kainas lemia pasiūlos ir paklausos sąveika. Kainos yra
rezultatas visų tų milijonų sprendimų, kuriuos gamintojai ir vartotojai
kaip visuma turi daryti kiekvieną dieną. Šios kainos funkcionuoja kaip
orientyras naujiems sprendimams. Taip visuomenėje susiklosto ekonominės
veiklos koordinavimo mechanizmas, leidžiantis vykti kaitai. Jis netgi
garantuoja, kad reikiama kaita vyks nuolat.
Rinkai galią efektyviai koordinuoti, kaip jau ne kartą pažymėjome, suteikia
kainų, kaip informacijos šaltinio, vaidmuo. Kai kainos, visuomenės
požiūriu, yra „teisingos“, kai privati nuosavybė saugiai įtvirtina ir kai
visi rinkos dalyviai, laisvai varžydamiesi, siekia optimalaus rezultato,
tada rinka iš tiesų tiekia nuolat augantį prekių ir paslaugų kiekį.
Pajamų preferencijų (t.y. prekių ir paslaugų, kurių vartotojai geidžia
kiekvienu metu) bei technologijos pokyčiai nepaliaujamai skatins keistis
pasiūlos ir paklausos kreivių sankirtą. Rinkos ekonomikoje pokyčiai šiame
sankirtos taške lems kainų ir gamybos apimties pokyčius. Dažnai kintanti
pusiausvyros būklė darys tam, kas gaminama, kiek gaminama ir kokia kaina.
Ir, o tai turbūt svarbiausia, šis judėjimas subalansuotas rinkos link vyks
be jokio visažinio planuotojo, nurodančio gamintojams, ką šiems gaminti.

6.6 Santrauka

Tobulos konkurencijos gyvenime nerasime. Niekada nebūna situacijos, kai
visos kainos kiekvienu momentu būtų tinkamos ir atspindėtų tikslią
informaciją. Įvairiausi rinkos trūkumai yra realybė, su kuria rinkos
ekonomika visada turės grumtis. Šie trūkumai turi būti įvertinti, palyginti
su tais trūkumais, kuriuos dažnai lemia tiesioginis valdžios kišimasis.
Todėl valdžia, prieš imdamasi taisyti rinkos trūkumus, turi būti visiškai
tikra, kad jos reguliavimo priemonės nepadarys dar daugiau žalos.
Pridurkime, kad niekada nebus galima tobulai įgyvendinti absoliutaus
ekonominio visų saugumo. Tam reiktų per didelių individo laisvės praradimų.
Be to, ir pats ekonomikos veikimas nėra garantuotas.

Literatūros sąrašas

1. A. Jakutis, V. Petraškevičius, A. Stepanovas, L. Šečkutė, S. Zaicev

Ekonomikos teorijos pagrindai

2. Arne Jon‘as Isachsen‘as, Carl‘as Hamilton‘as Ekonomikos pagrindai:

perėjimas nuo plano prie rinkos

3. Kauno technologijos universitetas Mikroekonomika

4. Zita Ramašauskienė Pagrindiniai rinkos struktūrų tipai
O taip pat reikalingos informacijos radau internete, pasinaudojus paieškos
portalais:

1. www.google.com

2. www.yahoo.com

3. www.search.lt

Leave a Comment