KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS Ekonomikos katedra
Rinka ir jos funkcijos
Dėstytoja: A. Markauskienė
2003 KAUNAS TurinysĮvadas………………………………………………………………….…………………………………………. 31. Rinka………………………………………………………………….………………………………………… 42. Rinkos funkcijos ir formos………………………………………………………………….…….. 63. Tobulos konkurencijos rinka………………………………………………………………….…. 84. Grynoji monopolija………………………………………………………………….…………………. 105. Monopolinės konkurencijos rinka……………………………………………………………… 116. Kaip veikia rinkos ekonomika………………………………………………………………….…. 13 6.1 Rinkos ekonomikos prielaidos…………………………………………………………….. 14 6.2 Rinkos iššūkiai………………………………………………………………….………………… 15 6.3 Rinkos trūkumai………………………………………………………………….…………….. 15 6.4 Kodėl rinka vis dėlto naudinga………………………………………………………….. 16 6.5 Rinkos ekonomika nuolat keičiasi……………………………………………………… 16 6.6 Santrauka………………………………………………………………….………………………. 17Literatūros sąrašas………………………………………………………………….…………………… 18
Įvadas
Ekonomikos teorija – mokslas tiriantis pačius bendriausius ekonomikosveikumo, augimo ryšius. Taip pat mokslas apie tai kaip žmonės ir visuomenėpasirenka vieną iš alternatyvų (galimybių) naudoti ribotus gamybosveiksnius ar išteklius savo būtiniems poreikiams tenkinti, prekėms beipaslaugoms gaminti bei teikti. Terminas Ekonomika (graik. klb. oikonome) – ūkininkavimas, ūkininkavimomenas. Bet kuriame ūkyje visada iškyla pasirinkimo problema: ką gaminti,kaip gaminti iš esamų (dažniausiai ribotų) išteklių ir kam paskirstytiproduktus. Dar vergovės laikais buvo bandoma atsakyti į klausimą kaiptvarkyti vergvaldžio ūkį, o vėlesniais laikais svarbiu klausimu buvolaikoma nustatyti turto gamybos ir paskirstymo bendruosius dėsnius.Ekonomikos sudėtingumą lemia tai, kad mokslas bendruosius ūkio dėsningumusgali tirti įvairiais lygiais, požiūriais, kuriuos lemia ūkinio gyvenimoporeikiai. Jeigu nebūtų konflikto tarp tikslų ir išteklių arba jei visuomenė turėtųtiek daug išteklių, kad galėtų patenkinti visus savo poreikius, tuometnebūtų ekonominių problemų. Ekonomikos teorijos apibrėžimas – mokslas tiriantis kaip visuomenėpasirenka naudoti ribotus išteklius, siekdama maksimaliai patenkinti savoporeikius. Ekonomikos teorijos pagrindinė užduotis: sisteminti,apibendrinti, aptarti faktus. Nes faktai nuolat kinta, juos būtina lygintisu teorija. Ekonomikos sąvoka daugiareikšmė: • Tai tam tikra gamybinių santykių visuma.(Vieno žmogaus santykiai su kitu). • Tai atskiro ūkinio vieneto ar tų vienetų sistemos ūkinė būklė. • Mokslas apie tai, kaip žmonės įsigyja būtiniausias prekes ar paslaugas ir su kokiomis problemomis susiduria tai darydami arba ką daryti, kaip tokių problemų visiškai išvengti. Mikroekonomika – tai mokslo šaka nagrinėjanti atskirų ekonomikossektorių, ūkio šakų, verslo firmų bei kitų savarankiškai sprendimuspriimančius ūkinių arba ekonominių subjektų veiklą. T.y. nagrinėjapagrindinių mikroekonomiką sudarančių elementų elgseną, bei parduotųgamybos veiksnių – išlaidų ir prekių, bei paslaugų rinkos kainų ir kiekionustatymą. Mikroekonomika tyrinėja kokią įtaką daro žmonių, verslo firmų,bei visuomenės pasirinkimams priežasties – pasekmės ryšiai. Pagrindinis mikroekonomikoje taikomas metodas – individų elgsenospasekmių įvairiose rinkų sistemose numatymas pagal gana tobulą individualiųekonomikos subjektų racionalios elgsenos teoriją. Taigi mikroekonomika-mokslas apie rinkos mechanizmą ir jėgas, formuojančias kainų lygį,veikiančias sprendimus dėl gaminio ar paslaugos tiekimo į rinką ir pan. Kas tai yra rinka? Rinka – tai ekonominių santykių sistema, pagrįstamainais.
1. Rinka
Šiuolaikinėje visuomenėje rinka yra svarbiausias visos ekonominės veiklosorganizavimo būdas. Rinka – tai prekinių – piniginių santykių visuma, prekių ir paslaugųmainai tarp pirkėjų ir pardavėjų, vykstantys pagal prekinės gamybos ircirkuliacijos dėsnius. Rinka padeda koordinuoti įvairių ekonomikos subjektųveiklą ir tenkinti žmonių poreikius. Ji netapatinama su tam tikraprekyviete, vieta, kurioje vyksta pirkimo – pardavimo sandėriai. Tokspožiūris yra per siauras. Bendresnis rinkos supratimas apima prekių kainųformavimo jėgas, paklausą ir pasiūlą. Prekių bei paslaugų kainų lygis irkitimas informuoja savininkus, kur panaudoti jų išteklius, ką gaminti, kaipgaminti ir kam gaminti, garantuojant didžiausią naudą gamintojams irvartotojams. Jeigu kurių nors prekių ar paslaugų paklausa didelė, o pasiūla
nepatenkina paklausos tai būtent jų gamybą ir reikia plėsti. Šiuo atvejugamintojai gaus didesnes pajamas, o vartotojai greičiau patenkins savoporeikius trūkstamoms prekėms ar paslaugoms. Didžiausią vaidmenį šiojesituacijoje suvaidins aukštesnės kainos. taigi rinka yra ištekliųpasiskirstymo įvairioms prekėms gaminti sistema (žr. 1 pav.)[pic] 1 pav. pavaizduotas supaprastintas ekonomikos modelis išryškina rinkosvietą. Ji, būdama tarp verslo įmonių ir vartotojų, užtikrina trijųpagrindinių ekonominių klausimų (ką gaminti, kaip gaminti ir kam gaminti)sprendimą.
Rinka – tai mainų sfera, kurioje vyksta pirkimo ir pardavimo procesas.Toks rinkos apibrėžimas išsamiai neapibūdina rinkos, kaip sudėtingoekonomikos reguliatoriaus, vaidmens. Tačiau jis patogus, kai rinkanagrinėja tik kaip marketingo informacijos objektas. Rinka gali būti tiriama įvairiais aspektais, skaidoma pagal įvairiuspožymius. Papraščiausias skaidymas – pagal tai, ar rinka jau funkcionuoja.Šiuo aspektu išskiriama potenciali ir reali rinka. Potenciali rinka – tai rinka, kuri nefunkcionuoja dėl to, kad nėra kokiųnors būtinų sąlygų. Potencialioje rinkoje pirkimo – pardavimo procesasnevyksta, tačiau pakeitus tam tikras sąlygas, jis gali prasidėti.Pavyzdžiui, tokia sąlyga gali būti draudimas įvežti į tam tikrą šalį kokiasnors prekes, nors joje pirkėjai yra pasiruošę jas pirkti. Arba atvirkščiai,nors dar prekės nepradėtos gaminti, joms jau yra poveikis. Reali tinka – tai funkcionuojanti rinka, kurioje realiai vyksta pirkimo –pardavimo procesas. Rinka gali būti skirstoma pagal joje parduodamų prekiųpobūdį. Galima išskirti asmeninio vartojimo prekių, maisto produktų, pienoproduktų rinką – apibūdinamą rinkos dalį lemia pasirinktos prekių grupėsdydis. Priklausomai nuo to, kas rinkoje vaidina svarbiausią vaidmenį,galima išskirti gamintojo arba vartotojo rinką. Bet kurioje rinkoje pardavėjas susiduria su daugeliu pirkėjų. Šietarpusavyje skiriasi poreikiais, pajamomis, charakteriu, įvairiomis kitomisypatybėmis, todėl kiekvieno pirkėjo reakcija į prekę yra individuali.Stengiantis parduoti kuo daugiau prekių, pageidautina kuo geriauprisitaikyti prie šios pirkėjų įvairovės. Todėl dažniausiai pirkėjus tenkagrupuoti pagal kokius nors požymius. Galimi du grupavimo variantai: a)rinkos agregavimas; b) rinkos segmentavimas. Rinkos agregavimas – visa rinka yra vienalytė, t.y. jos sudėtinės dalysturi pakankamai bendrų bruožų, todėl į skirtumus tarp atskirų individųgalima neatsižvelgti. Rinkos segmentavimas – tai pagal tam tikrą požymį išskirta rinkos dalis,iš kuriai priklausančių pirkėjų tikimasi vienodos reakcijos į marketingoveiksmus. Rinkos segmentas (dalis) yra vartotojų visuma, vienodai vertinantimarketingo su formuluotų stimulų rinkinį arba turinti panašius svarbiausiuspožymius, leidžiančius juos išskirti iš kitų vartotojų. Rinkossegmentavimas – tai vartotojų grupių sudarymas pagal reikalų,charakteristikų, požiūrio į reiškinius ar elgsenos tapatumą irišskirtinumą. Rinka segmentuojama siekiant geriau prisitaikyti prie gamybosir cirkuliavimo procesų. Rinka segmentuojama pagal vienodus reikalavimusprekėms, paslaugoms arba panašią pirkėjų motyvaciją. Rinkos segmentavimo kriterijai yra šie: jos talpumas, pirkėjų skaičius,tankis, išsidėstymas, segmento pasiekimas, segmento stabilumas, segmentopelningumas, konkurencijos lygis bei apsisaugojimas nuo konkurentų. Firmadaugiau dėmesio skiria tiems segmentams, kuriuos ji pajėgi patenkinti arbakurie yra pelningi. Rinkos segmentavimas kūrybinis procesas ir racionalus segmentavimo(skaidymo) būdas gali tapti visos marketingo veiklos sėkmės pradžia. Visussegmentavimo variantus, sąlyginai galima suskirstyti į dvi grupes: 1. Segmentavimas pagal pirkėjų išorinius požymius (geografinius, demografinius, pajamas, amžių). 2. Segmentavimas pagal pirkėjų elgesį prekės atžvilgiu.
2. Rinkos funkcijos ir formos
Rinkos vaidmuo geriausiai atsiskleidžia per jos funkcijas: Pirma: rinka yra tarpinė grandis tarp gamybos ir vartojimo, kaipreprodukcijos momentų, ir tarpusavyje juos sieja. Šiuo atžvilgiu rinkaaktyviai veikia tiek gamyba, jos apimt, struktūrą, augimo tempus , prekiųkokybę, asortimentą ir kitus nacionalinio produkto gamybos rodiklius, tiekir vartojimą visais jo kiekybiniais ir kokybiniais aspektais. Nors čiapirmumas priklauso gamybai, tačiau ji privalo orientuotis į vartojimą, beijo pokyčius, kadangi galutinis gamybos tikslas yra vartojimas. savo ruožtu,vartojimas turi skatinti atitinkamus gamybos pokyčius. Tik šiomis sąlygomispaklausa atitiks pasiūlą, ir ekonomikoje bus pusiausvyra. Antra: rinka turi užtikrinti pagamintų prekių ir paslaugų realizavimą iršiuo pagrindu jų visuomeninio naudingumo pripažinimą. Jei prekė arpaslauga nebus realizuota, tai reikš jų visuomeninį nepripažinimą,neatitikimą visuomenės poreikių ir galimybių, o kartu atneš jų gamintojamsnuostolius ar netgi bankrotą. Trečia: rinka yra svarbus svertas, skatinantis mažinti prekių ir paslaugųgamybos kaštus. Rinkoje sėkmingiausiai konkuruoja tie prekių ir paslaugųgamintojai, kurie išleidžia mažiausiai pinigų prekėms pagaminti,nenusižengdami, žinoma, kokybės reikalavimams. Tokie išteklių savininkai netik sėkmingai realizuoja savo produkciją, bet ir užsitikrina didesnespajamas. Ketvirta: per rinką yra efektyviau įgyvendinamas ekonomikossubalansuotumas, pašalinamas gamintojų diktatas, likviduojamas deficitas irkitos administracinės- komandinės ūkio valdymo sistemai būdingos ydos. Taigi rinka, kaip pats save reguliuojantis mechanizmas, yra labai svarbusekonomikos augimo, jos efektyvumo didinimo ir kuo geresnio vartotojųporeikių tenkinimo veiksnys.
Rinkos atliekamas funkcijas gali perimti valstybės organai, vyriausybė,politinių partijų vadovai, reikalaudami iš gamintojų gaminti atitinkamasprekes, taupyti išteklius, gerinti prekių kokybę bei asortimentą ir t.t.Tokia ekonomikos organizavimo sistema buvo būdinga administracinei-komandinei valdymo forma. Tačiau ji neįrodė savo gyvybingumo ir buvopriversta užleisti pozicijas rinkos principais pagrįstai ekonomikos valdymosistemai. Pati rinka skirstoma i prekių (paslaugų) ir išteklių rinkas.
Prekių rinka, kai tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų, per kainųkitimą informuoja gamintojus, kokioms prekėms vartotojai išleidžiadaugiausia pinigų, kokias prekes galima brangiausiai parduoti. Todėlgamintojai ir stengiasi gaminti tokias prekes ir tokį jų kiekį, kuriųreikalauja rinka ir kurios jiems užtikrina didžiausias pajamas. Išteklių rinkoje susidariusios kainos taip pat padeda gamintojamsapsispręsti, kaip gaminti, kokius išteklius naudoti, kad prekių gamybaiišleidžiamos pinigų sumos būtų kuo mažesnės, t.y. kad gamybos kaštai būtųkuo mažesni. Kadangi prekės ir ištekliai realizuojami tam tikromiskainomis, išteklų savininkai suinteresuoti taupiai naudoti turimusišteklius, o vartotojai-vartojamas prekes.
Rinka funkcionuoja tik grynos konkurencijos sąlygomis. Grynojikonkurencija – tai pirkėjų laisvė leisti pinigus kaip jiems atrodo geriau,gamintojams- gaminti norimas prekes, naudojant jiems tinkamus išteklius.Šie pasirinkimai apriboti kainų, kurios susidaro neasmeninių sprendimųpagrindu. Dėl didelio pirkėjų ir pardavėjų skaičiaus rinkoje nė vienas išjų neparduoda ir neperka žymios prekių, cirkuliuojančių rinkoje, dalies irtodėl kiekvieno jų individualūs sprendimai neturi poveikio kitų pirkėjų irpardavėjų veiklos apimčiai bei kainoms. Priešingas dalykas – grynoji monopolija. Ji visa šakos ar rinkospardavimo apimtis sukoncentruota vienos įmonės rankose, ji tampamonopoliste. Įmonės – monopolistės individualūs sprendimai lemia kainųdydį, išteklių panaudojimą ir gamybos apimtį. Grynosios monopolijospapildoma sąlyga – artimų pakeičiamų gėrybių (substitutų, pakaitalų)
nebuvimas, nes smarkiai padidinus kainas ir sumažinus gamybos apimtį,vartotojai gali imti vartoti pakaitalus ir pažeisti monopolijos grynumą. Tiek grynoji konkurencija, tiek grynoji monopolija yra praktikojenesutinkami modeliai. Tai idealizuotų rinkų pavyzdžiai. reali rinka yratarpinėje būsenoje, ji turi vienos ir kitos rinkų struktūrų. Būdingiausiastokios rinkos atvejis yra oligopolinė rinka, kurioje viešpatauja keletasmaždaug vienodo dydžio pardavėjų. Ji gali būti gryna, kai prekės nesiskiriasavo kokybės požymiais (plienas, akmens anglis ir pan.), arba negryna, kaiprekės, turėdamos tą pačią paskirtį, skiriasi savo kokybinėmischarakteristikomis (automobiliai, drabužiai, avalynė ir pan.). Monopolija ir oligopolija apibūdina rinką iš pardavėjų (gamintojų) pusės.Panašaus pobūdžio yra ir pirkėjo (vartotojo) rinka: vieno pirkėjo rinkavadinama monopsonija, o keleto oligopsonija.3. Tobulos konkurencijos rinka
Tai, kaip visuomenė sprendžia pagrindinę ekonomikos problemą – ribotųišteklių paskirstymą tarp konkuruojančių tikslų – priklauso nuo visuomenėsekonomikos sistemos, kurią savo ruožtu formuoja:1. Gamtiniai ištekliai.2. Gyventojų amžius, kvalifikacija, išsilavinimas ir kt.3. Turimas gamybos aparatas, atsargos.4. Istorija, kai ilgainiui susiklosto atitinkami individų poreikiai prekėms
bei paslaugoms, technologinės žinios, turto paskirstymas.5. Institucinė struktūra: papročiai, įstatymai, įpročiai ir kt. Beje, šie veiksniai ne tik lemia ekonomikos sistemą, bet ir ekonomikaveikia šiuos veiksnius, pavyzdžiui, teisinę sistemą, poreikius ir pan. Vienas iš minėtosios pagrindinės ekonomikos problemos sprendimo būdų-sukoncentruoti visus sprendimus viename centre, o kitas – visiškaidecentralizuoti rinkos sistemą. Antruoju atveju pirkėjas sprendžia, kiekjis nori ir gali mokėti už prekę ar paslaugą (priklauso nuo naudingumo), opardavėjas -už kokią kainą apsiima gaminti ir parduoti tą prekę. Rinkojepirkėjai su pardavėjais susitinka ir mainosi prekėmis bei paslaugomis.Kainos nusistovi tokios, kad rinka susibalansuoja – norimų pirkti ir norimųparduoti prekių kiekiai tampa lygūs. Jeigu išauga vartotojų noras įsigytidaugiau prekių, kainos pakyla, atsiranda daugiau norinčiųjų gaminti ir taipvėl susiderina prekių gamyba su vartojimu. Tokioje sistemoje pagrindinė kainos funkcija yra individų sprendimų,lemiančių gamybą ir vartojimą, suderinimas. Be to, kainos apribojavartojimą ir signalizuoja apie netobulą visuomenės išteklių naudojimą,kadangi parodo, kur gamintojas, investuodamas pinigus, gali gauti didesnįpelną, o vartotojas – sutaupyti pinigų, pradėjęs vartoti kitą prekę.Ketvirta kainos funkcija – pajamų perskirstymas, pavyzdžiui, žemės, darbojėgos ar kitų išteklių savininko naudai. Šiuolaikinėje daugiašakėje, labai sudėtingoje ekonomikoje centrinisplanavimas nepajėgus įvertinti tos informacijos ir niuansų, kurieatsiskleidžia, kai ekonomikai subalansuoti naudojamas rinkos kainųmechanizmas. Štai kodėl centralizuotai valdomoje ekonomikoje labai dažnaiprekių trūksta arba būna per daug, kas signalizuoja apie klaidingą ištekliųišdėstymą. Jeigu iš anksto neįmanoma nustatyti kokios nors gėrybės kainos, todėlneaišku, kam ją atiduoti, taikoma tokia rinkos forma kaip aukcionas. Čiagėrybės plaukia tiems, kurie pasiryžę daugiau sumokėti. Pavyzdžiui, 1992 m.pardavinėjant investicinius čekius Lietuvoje, pirkėjai bei pardavėjai savokainų siūlymus pateikdavo užantspauduotuose vokuose. Aukcione atplėšusvokus paaiškėja didžiausia kaina, už kurią pardavėjai nori parduoti, irmažiausia kaina, už kurią pirkėjas gali nusipirkti. Nesunku suprasti, kadtokiame aukcione naudingiausia skirti realią, tinkamą kainą, nes, bandantper daug uždirbti, prekės nepavyks įsigyti. Aišku, vyriausybė turi
efektyviai kovoti prieš bandymus naudotis slaptais susitarimais ir pan.dirbtinio kainų reguliavimo būdais. Beje, kartais tokio tipo aukcionai gali sukurti paradoksų. Tokia rinkosforma dažnai taikoma parduodant naftingus sklypus. Kiekvienam aukcionodalyviui atsiranda stimulas voke nurodyti žemesnę kainą, negu, jo manymu,yra vertas sklypas, bet kiek didesnę, nei konkurentų siūloma kaina. Apiesklypų kokybę iš anksto galima spręsti tik iš nedidelio skaičiaus bandomųjųgręžinių potencialiam pirkėjui paskolintame naftingojo sklypo lopinėlyje.Todėl gali atsitikti taip, kad tas pirkėjas, kuriam “pasisekė” pataikyti įvienintelę naftingą tame sklype vietą, nežinodamas, kad daugiau naftossklype nėra, pasiūlys aukščiausią kainą, nes manys, jog ir kitose sklypovietose yra tiek pat daug naftos. Aišku, sklypas atiteks jam, tačiau laimėsneatneš. Lošimų teorijoje tokia situacija vadinama “laimėjusiojoprakeikimu” (“the winner’s curse”). Todėl tam, kad pirkėjas neturėtųnuostolio, naudojamas “antrosios kainos aukcionas” (“second – priceauction”). Jame laimi tas, kuris siūlo didžiausią kainą, bet sumokama neši, o antra didžiausia kaina. Tokiame aukcione optimalu siūlyti tokiąkainą, kokią siūlytojas laiko teisinga.4. Grynoji monopolija
Absoliučioji arba grynoji monopolija (pure monopoly) – tai toks rinkossandaros tipas kai yra vienintelis prekių, neturinčių artimų pakaitų,pardavėjas.Šiuo terminu vadinamas ir pats vienintelis prekės pardavėjas ar gamintojas. Kadangi monopolijos gaminamas ar parduodamas produktas yra tuo unikalus,kad neturi artimų pakaitų, vartotojui nėra alternatyvų: jis turi pirkti išmonopolininko arba apsieiti be produkto. Jeigu esama pakaitų, tuomet reikiareklamos. Pavyzdžiui, vartotojas gali pirkti briliantą arba išleistipinigus poilsiui prie jūros. Vartotojui apsispręsti padės įtikinamareklama. Buities prekėms ir paslaugoms, pavyzdžiui, vandeniui, nėrapakaitų, joms reklamos nereikia. Grynoji monopolija yra abstrakcija. Realiame gyvenime yra labai mažai(jeigu iš viso yra) produktų, kurie neturi pakaitų. Mieste vietinė elektroskompanija gali būti vienintelė elektros energijos pardavėja regione, tačiauelektra, kadangi ji vartojama įvairiems tikslams, turi pakaitų. Jeiguenergijos kaina didėja, šildyti vartojama elektros energija keičiamaanglimi ar kt. Labai retai nacionalinėje ar tarptautinėje rinkoje yra tik vienaspardavėjas. Firma “De Beers” parduoda 85 proc. deimantų. Nors kompanijanėra gryna monopolija, bet ji artima jai ir, kadangi parduoda didžiąją dalįkasmet gaunamų deimantų, gali turėti įtakos kainai, kontroliuodama siūlomąprekybai kiekį.Grynoji monopolija būdingesnė vietinėms rinkoms nei tarpnacionalinėms.Mažuose miesteliuose gali būti vienas dantų gydytojas, vienas knygynas irpan. Monopolijos valdžia (monopoly power) yra tuomet, kai firma gali keisti savo produkcijos kainą, keisdama gaminamą kiekį, kurį numatoparduoti. Monopolijos valdžios laipsnis priklauso nuo gaminamos produkcijos pakaitųir jos dalies rinkoje. Monopolijos valdžią turėti gali nebūtinai grynamonopolija. Monopolijos valdžios sąlyga yra ta, kad firmos produkcijospaklausos kreivė turi būti ne horizontali, kaip tobulojoje konkurencijoje,o pasvirusi, ir tuomet firma turi galimybe didinti ar mažinti kainą,keisdama gaminamos produkcijos kiekį, kurį siūlo rinkai. Pavyzdžiui, nors“Ford Motor” nėra grynoji monopolija, gaminanti ir parduodantiautomobilius, ji galėtų turėti monopolijos valdžią, jeigu galėtų didintisavo automobilių kainą, siūlydama dileriams mažesnį jų kiekį. Taip jigalėtų elgtis, jeigu jos automobilių paklausos kreivė būtų pasvirusi, t.y.jeigu gana daug perkančiųjų automobilį ”Ford” manytų, jog jis smarkiai
skiriasi nuo konkurentų gaminamų automobilių. “Ford” galėtų turėti įtakoskainai, jeigu šios firmos automobilių dalis bendroje pasiūloje būtųpakankamai didelė. Kraštutiniu atveju produkcijos, kurią realizuoja grynoji monopolija,paklausos kreivė yra pasvirusi žemyn šio produkto rinkos paklausos kreivė.Esminis skirtumas tarp monopolinės rinkos ir tobulos konkurencijos rinkosyra tas, kad monopolinėje rinkoje firma veikia kainą. Firma turimonopolijos valdžią, kai pati nustato kainą savo produktui, o ne priima jąkaip rinkos realybe. Rinkos struktūra paprastai nusako pirkėjų ir pardavėjų skaičių, jų dalįbendrame perkamo ir parduodamo produkto kiekyje, produkto standartizacijoslaipsnį, taip pat įėjimo į rinką ir išėjimo iš jos sudėtingumą. Grynojimonopolija ir tobuloji konkurencija yra dvi kraštutinės rinkos struktūros,kadangi esant monopolijai tik viena firma realizuoja visą produkciją, kitųfirmų pasirodymas neįmanomas, o esant tobuląja! konkurencijai firmų yralabai daug ir įėjimas į šaką laisvas. Kraštutiniai atvejai, būdami daugiauar mažiau abstraktūs, leidžia geriau suprasti tarpinių variantų problemas.Tapti monopolija ir ja išsilaikyti nėra paprasta. Grynoji monopsonija – tai tokia retenybė kaip ir grynoji monopolija. Grynoji monopsonija (pure monopsony) – tai rinka, kurioje vyraujavienintelis pirkėjas. Monopsonijos valdžia (monopsony power) – tai vienintelio rinkoje pirkėjosugebėjimas turėti įtakos prekės (ar gamybos išteklių paslaugos) kainai.5. Monopolinės konkurencijos rinka
Tobuloji konkurencija ir monopolija – tai dvi kraštutinės rinkos spektropozicijos. Tarp jų yra oligopolinė ir monopolinė konkurencijos rinkos.
Monopolinės konkurencijos rinkos bruožai: Daugumoje rinkų konkuruojančiųjų firmų produktai yra nestandartizuotosprekės. Vienos firmos prekės visada kuo nors skiriasi nuo konkurentosiūlomų prekių. Dauguma firmų gana daug lėšų ir laiko skiria tam, kad jųprekės turėtų tokių skiriamųjų ypatybių, dėl kurių taptų unikaliomis. Tamplačiai naudojama reklama, įpakavimas, firmos ženklas, papildomos paslaugos(garantinis taisymas, pristatymas) ir kt.Rinkos struktūros forma, kai veikia daug firmų, gaminančių labai (bet neidealiai) artimus pakaitus, yra monopolinė konkurencija (monopolisticcompetition). Pagrindiniai monopolinės konkurencijos rinkos bruožai yrašie: 1. Palyginti didelis skaičius firmų, veikiančiu rinkoje. Kai šakojeveikia
daug firmų, išryškėja šie pagrindiniai monopolinės konkurencijos požymiai:kiekvienai firmai tenka palyginti nedidelė rinkos dalis ir jos poveikis
rinkos kainai yra nežymus;beveik neįmanomi tampa slapti suokalbiai ar suderinti firmų veiksmai
siekiant apriboti gamybos apimtį ir padidinti kainą;vienos firmos veikla tiesiogiai neveikia kitų firmų sprendimų; – pardavimų apimties padidėjimas, sumažinus kuriai nors firmaiprekės
kainą, turės nežymią įtaką konkurentų produktų pardavimui. 2. Produkto diferenciacija. Priešingai negu tobulosioskonkurencijos
rinkoje, kurioje prekės yra homogeniškos, monopolinės konkurencijos rinkoje
parduodamos kiek skirtingos prekės. Firmos tokioje rinkoje yra monopolijos
savo gaminamo produkto atžvilgiu, nes jų produktai skiriasi nuo kitųgamintojų
tos pačios paskirties produktų kaina, išvaizda ir pan. Tačiau šie produktaiyra
artimi pakaitai.Produkto diferenciacijai turi įtakos:kokybė, (produktai gali skirtis vienas nuo kito fizinėmis ir kokybinėmis
savybėmis – medžiagomis, dizainu, darbo kokybe, funkcinėmis ypatybėmis);paslaugos (įvairių produktų pardavimo sąlygos ir teikiamos paslaugos –
prekių įpakavimas, aptarnavimo kokybė ir pan. – skiriasi);3. išdėstymas (produktai gali būti diferencijuoti atsižvelgiant įparduotuvių
tinklo išdėstymą ir prieinamumą vartotojams); realizavimo skatinimas,(firmų prekės turi tokių skiriamųjų ypatybių, kurias sukuria reklama,įpakavimas, firmos ženklas, prekės markė ir 1.1.).
Viena iš svarbiausių produkto diferenciacijos ypatybių yra ta, kadmonopolinės konkurencijos sąlygomis, esant dideliam skaičiui firmų,gamintojai menkai begali paveikti savo gaminamos produkcijos kainą.Vartotojai pasirenka tokių firmų produkciją, kuri tenkina jų poreikius.Nekaininė konkurencija. Monopolinės konkurencijos sąlygomis firmoskonkuruoja ne tik dėl kainos, bet ir dėl produkcijos kokybės, reklamos,
pardavimo sąlygų. Daugelis firmų daug dėmesio skiria firmos ženklui irprekės
markei, norėdamos įtikinti vartotojus, jog jų produkcija geresnė užkonkurentų.Lengvas įėjimas i šaką. Monopolinės konkurencijos sąlygomis nėra
apribota naujų firmų patekimo į rinką laisvė, t.y. nėra tokių kliūčių,kurios
trukdytų laisvai įeiti į rinką, kaip patentai ar masto ekonomija. Tačiausiekiant
pagaminti produktą, kuris skirtųsi nuo firmos konkurentų produktų,ir jį
reklamuojant, palyginti su tobuląja konkurencija, galiatsirasti tam tikrų
finansinių įėjimo į šaką kliūčių. Vadinasi, monopolinės konkurencijos šakos – tai šakos, kuriose veikiapalyginti daug firmų, nesudarančių tarpusavyje slaptų susitarimų irgaminančių diferencijuotus produktus. Joms būdinga kaininė ir nekaininėkonkurencija. Laisvas įėjimas į šaką sąlygoja naujų firmų konkurencijąilguoju laikotarpiu.
6. Kaip veikia rinkos ekonomika
Rinkos ekonomika pasirodė esanti lankstus ir gyvybingas gamybosorganizavimo būdas šiuolaikinėje visuomenėje. Svarbi jos lankstumopriežastis – bankroto mechanizmas; įmonės, kurios nepajėgia sėkmingaikonkuruoti, t.y. kurios praranda pinigus, verčiamos perorganizuoti savoveiklą, o ypatingu atveju ją nutraukti. Šitaip darbas ir kiti įmonėsnaudojami ištekliai iš laisvinami naujam verslui. Mechanizmo trūkumas tas,kad, užsidarant įmonei, kai kurie žmonės lieka be darbo.Tačiau pažymėtina, kad bankrotas nebūtinai reiškia įmonės uždarymą.Daugeliu atveju ji toliau veiks, vadovaujama naujo savininko ir naujovadovybės. Jeigu įmonė uždaroma visiškai, tie, kurie praras savo darbą,paprastai kurį laiką bus bedarbiai, kol susiras naują darbą. Tad galimesakyti, kad sistemos lankstumas ir gyvybingumas įgyjamas individo saugumokaina.Kad rinkos ekonomika funkcionuotų, turi būti garantuoti trys dalykai:privati nuosavybė, konkurencija ir laisvi prekių mainai bei „tvirti“biudžetiniai varžtai, leidžiantys bankrutuoti.Kainų vaidmenį rinkos ekonomikoje sunku pervertinti. Kainos ir gamintojams,ir vartotojams teikia informaciją, kurios jiems reikia priimant sprendimus.Kad įmonės atlaikytų kitų konkurenciją, jos turi gaminti tas prekes irteikti tas paslaugas, kurias vartotojai pirks. Tad galime sakyti, kadrinkos ekonomikos dėmesio centre yra vartotojai.Sėkmingam perėjimui nuo planinės prie rinkos ekonomikos turės reikšmėspasiūlos atsakas ekonomikoje. Tai reiškia, kad ten, kur pelno perspektyvosatrodys geros, kursis ir plėsis naujos, privačios įmonės. Kokiu mastugyventojų mentalitetas skatins šį pasiūlos atsaką, yra vienas iš netikrumofaktorių to proceso, kuris vyksta Centrinėje ir Rytų Europoje.Mes neslėpsime to fakto, kad rinkos ekonomikai būdingi vidiniai konfliktaiir dilemos. Svarbiausieji iš jų bus aptarti 8 skyriuje. Tačiau rinkosmechanizmą dažnai galima panaudoti sprendžiant visuomenės ekonominesproblemas. Tai vyksta tada, kai valdymo organai keičia struktūrinesprivačių įmonių prisitaikymo ir perorganizavimo sąlygas, pavyzdžiui,apmokestinama tarši gamyba. Tačiau atskira įmonė vis vien išsaugo savosprendimų laisvę siekiant maksimalaus pelno.Adam‘as Smith‘as, kitaip negu kai kurie jo sekėjai, nekūrė godumo stabo.Tačiau jis teigė, kad savanaudiškumas gali būti pritaikytas įtvirtinantvisuomenėje deramą gamybos organizavimo būdą. Pasauliui įgijusalternatyvios – centralizuotai planuojamos – ekonomikos patirtį, Adam‘o
Smith‘o pažiūros tapo gana įtykinamos.6.1 Rinkos ekonomikos prielaidos
Tuos, kurie nori pašiepti rinkos ekonomiką, gali suklaidinti posakis„laissez faire“, t.y. valdžia turės viską užleisti vien privačiamsekretoriui. Tačiau tikrovė yra kitokia. Kad ekonomika, pagrįsta laisvųrinkos jėgų žaismu, gerai funkcionuotų, valdžia turi veiksmingai dalyvautisprendžiant šias trys problemas: turi būti garantuota privati nuosavybė;konkurencija ir gaminių mainų laisvė turi tapti realybe; taip patreikalingas gerai parengtas kodeksas, reglamentuojantis firmų bankrotą irlikvidavimą.
Rinka neatsiranda tuščioje vietoje. Norint garantuoti realią ir efektyviąkonkurenciją, reikia rūpestingai apgalvotų įstatymų. Gamintojams negalibūti leidžiama rengti sąmokslą ribojant konkurenciją. Privati nuosavybėturi būti apsaugota. Informacija apie gaminių kokybę turi būti objektyvi.Ir bankroto pavojus turi būti realus.
6.2 Rinkos iššūkiai
Net jau esant rinkos ekonomikos prielaidoms, kurias aptarėme paskutiniameskyriuje, prekės ir paslaugos dar nepasipils gyventojams savaime.Pirmiausia patys žmonės atsako už gamybą. Šiame skyriuje panagrinėsimekelis aspektus to iššūkio, kurį turi priimti šalys ir žmonės tam, kad rinkapakeistų planinę ekonomiką. Veiksminga konkurencija ir laisvi prekių mainaiyra rinkos ekonomikos šerdis. Kai ši šerdis yra savo vietoje, ekonominiaisprendimai gali būti koordinuojami kiekvienam rinkos dalyviui darant tai,kas jam pačiam naudingiausia. „Ekonominis žmogus“ kaip vartotojas siekiadidžiausios įmanomos naudos esant tam tikroms pajamoms ir kainoms.„Ekonominis žmogus“ kaip gamintojas siekia didžiausio įmanomo pelno esanttam tikram gamybiniam pajėgumui ir kainoms.
6.3 Rinkos trūkumai
Kalbant bendrais terminais, galima sakyti, kad svarbiausioji valdžiospareiga ekonomikoje – rūpintis, kad kainos kiek įmanoma geriau atspindėtųsantykinį įvairių prekių stygių. Jeigu bus gamintojo monopolija, šitonebus: gamyba bus per menka, o kaina per aukšta. Taršos atveju, neturintjokių reguliavimo priemonių, reikalai taip pat klostysis blogai: aplinkaibus daroma didesnė žala negu leistina.Kai kainos neatspindi santykinio stygiaus, susiduriame su rinkos trūkumųproblema. Čia gali atsirasti prielaidų įsikišti valdžiai. Monopolizmoatveju ji gali atverti kelią steigti naujas įmones arba pagyvintikonkurenciją leisdama importuoti iš užsienio. Taršos atveju valdžia galipanaudoti mokesčius, šitaip laiduodama, kad teršėjai bus priversti mokėtiuž padarytą žalą; apie tai smulkiau kitame skyriuje.Tačiau yra pavojus, kad net geriausių ketinimų kupini politikai persistengsmėgindami taisyti rinkos trūkumus. Tokiais atvejais nedidelius rinkostrūkumus valdininkai ir politikai gali paversti didžiuliais. Taigi rinkosnetobulumą reikia įvertinti reguliavimo netobulumo atžvilgiu.Tie, kurie turi naudos iš netikrų kainų, atsirandančių dėl rinkos trūkumų,greičiausiai kovos, kad šitą naudą išlaikytų. Ir monopolistas, ir teršėjasgąsdins valdžią bedarbystės pavojumi, jai liberalizuojant importą arapkraunant mokesčiais taršias gamybas. tokiais atvejais įmonių tarnautojaistos vienon pusėn su savininkais ir mėgins priversti valdžią palikti visa,kaip buvę.Žvelgiant į ekonomiką kaip į visumą, rinkos trūkumai yra brangiaikainuojanti prabanga. Kad tokios problemos galėtų būti išspręstos, reikėspolitikų, kurie ne tik išmano rinkos santykius, bet ir turi drąsos leistivisos bendruomenės interesams pirmauti prieš įvairias spaudimo grupes.
6.4 Kodėl rinka vis dėlto naudinga
Ekonominio augimo šaltinis yra darbo pasidalijimas ir didėjantispecializacija. Augimą skatina investicijos ir kapitalo kaupimas.Nors apskritai planinė ekonomika investuoja, regis, daugiau išteklių įnaują gamybą negu rinkos ekonomika, planinėje sistemoje specializacija
nepasistūmėjo taip toli kaip rinkos sistemoje. Tai susiję su tuo, kad nėralaisvos prekybos tarp įmonių ir nėra būtinų tiekimų garantijos.6.5 Rinkos ekonomika nuolat keičiasi
Dabar panagrinėkime trečią, ypač svarbų ekonominio augimo faktorių –ekonomikos galią garantuoti patenkinamą turimų išteklių naudojimą. Ir čiarinka, decentralizuota sprendimų priėmimo sistema, besiremianti esamosiomiskainomis, pasirodė esanti neabejotinai pranašesnė už planinę ekonomiką.Konkurencinėje rinkoje, kur kiekvienas mėgina pasiekti kiek įmanoma geresnįrezultatą, kainas lemia pasiūlos ir paklausos sąveika. Kainos yrarezultatas visų tų milijonų sprendimų, kuriuos gamintojai ir vartotojaikaip visuma turi daryti kiekvieną dieną. Šios kainos funkcionuoja kaiporientyras naujiems sprendimams. Taip visuomenėje susiklosto ekonominėsveiklos koordinavimo mechanizmas, leidžiantis vykti kaitai. Jis netgigarantuoja, kad reikiama kaita vyks nuolat.Rinkai galią efektyviai koordinuoti, kaip jau ne kartą pažymėjome, suteikiakainų, kaip informacijos šaltinio, vaidmuo. Kai kainos, visuomenėspožiūriu, yra „teisingos“, kai privati nuosavybė saugiai įtvirtina ir kaivisi rinkos dalyviai, laisvai varžydamiesi, siekia optimalaus rezultato,tada rinka iš tiesų tiekia nuolat augantį prekių ir paslaugų kiekį.Pajamų preferencijų (t.y. prekių ir paslaugų, kurių vartotojai geidžiakiekvienu metu) bei technologijos pokyčiai nepaliaujamai skatins keistispasiūlos ir paklausos kreivių sankirtą. Rinkos ekonomikoje pokyčiai šiamesankirtos taške lems kainų ir gamybos apimties pokyčius. Dažnai kintantipusiausvyros būklė darys tam, kas gaminama, kiek gaminama ir kokia kaina.Ir, o tai turbūt svarbiausia, šis judėjimas subalansuotas rinkos link vyksbe jokio visažinio planuotojo, nurodančio gamintojams, ką šiems gaminti.
6.6 Santrauka
Tobulos konkurencijos gyvenime nerasime. Niekada nebūna situacijos, kaivisos kainos kiekvienu momentu būtų tinkamos ir atspindėtų tiksliąinformaciją. Įvairiausi rinkos trūkumai yra realybė, su kuria rinkosekonomika visada turės grumtis. Šie trūkumai turi būti įvertinti, palygintisu tais trūkumais, kuriuos dažnai lemia tiesioginis valdžios kišimasis.Todėl valdžia, prieš imdamasi taisyti rinkos trūkumus, turi būti visiškaitikra, kad jos reguliavimo priemonės nepadarys dar daugiau žalos.Pridurkime, kad niekada nebus galima tobulai įgyvendinti absoliutausekonominio visų saugumo. Tam reiktų per didelių individo laisvės praradimų.Be to, ir pats ekonomikos veikimas nėra garantuotas.
Literatūros sąrašas
1. A. Jakutis, V. Petraškevičius, A. Stepanovas, L. Šečkutė, S. Zaicev Ekonomikos teorijos pagrindai 2. Arne Jon‘as Isachsen‘as, Carl‘as Hamilton‘as Ekonomikos pagrindai: perėjimas nuo plano prie rinkos 3. Kauno technologijos universitetas Mikroekonomika 4. Zita Ramašauskienė Pagrindiniai rinkos struktūrų tipaiO taip pat reikalingos informacijos radau internete, pasinaudojus paieškosportalais:
1. www.google.com 2. www.yahoo.com 3. www.search.lt