Nobelio ekonomikos premija
Nobelio ekonomikos premija – Nobelio premijos nominacija, prestižiškiausias ir garbingiausias pasaulyje apdovanojimas už nuopelnus ekonomikos mokslui. Tai labai didelės pagarbos ženklas. Jį kasmet įteikia Švedijos karališkoji mokslų akademija. Apdovanojimą sudaro auksinis medalis, diplomas bei piniginė premija, kuri paskutiniaisiais metais yra lygi 10 milijonų Švedijos kronų (apie 1 milijonas eurų arba 1,3 milijono JAV dolerių).Premija ekonomikos srityje nebuvo Alfredo Nobelio testamento dalis, tačiau 1969 metais Nobelio Fondas, gavęs Švedijos Banko paramą, įtraukė ir šį apdovanojimą šalia penkių, jau seniai teikiamų apdovanojimų sąrašo.Apdovanojimo nugalėtojas paskelbiamas iš anksčiau atrinktų nominantų. Jis paskelbiamas po Apdovanojimo Komiteto, Akademijos socialinių mokslų tarybos pasirinkimų bei visos Akademijos slapto balsavimo. Laureatas paskelbiamas kiekvieną spalį, o apdovanojimas įteikiamas Stokholme gruodžio 10 dieną.
Laureato nustatymo tvarka
Kandidatų bei laureatų atrinkimu yra atsakingas Ekonomikos Premijos Komitetas. Kiekvienais metais mokslininkams, Nobelio Akademijos nariams įvairių universitetų profesoriams daugybėje pasaulio šalių išsiunčiama tūkstančiai laiškų su prašymais nurodyti pretendentus Ekonomikos premijai gauti. Laiškai siunčiami:• Mokslų Akademijos nariams Švedijoje bei kitose užsienio šalyse; • Komiteto, atsakingo už Alfredo Nobelio Atminimo Premiją Ekonomikos Moksle, nariams; • Ekonomikos premijos laureatams; • Bent šešiems universitetams ar koledžams Mokslų Akademijos atrinktiems tais metais; • Kitiems mokslininkams, kurie Akademijos nuomone gali teikti savo kandidatūras. Speciali ekspertų komanda ir laureatų atrinkimo komitetas, išnagrinėję susidariusį sąrašą, Akademijai pateikia rekomendacijas. Savo ruožtu Akademija balsuoja dėl lemiamo laureatų sąrašo. Rezultatai skelbiami iš karto po balsavimo kiekvienų metų spalio viduryje.
2007 metų Nobelio ekonomikos premija
Spalio 15 dieną buvo paskelbti Nobelio premijos laureatai ekonomikos srityje. Jais tapo trys amerikiečių profesoriai padėję pamatus „Optimalių mechanizmų teorijos pagrindams“. 2007 m. gruodžio 10 d. premijas gaus Leonidas Hurwiczas, Erikas Maskinas ir Rogeris Myersonas, kurie pradėjo žmonijai suprasti Optimalaus resursų pasiskirstymo proceso ypatybes. Kiekvienas iš trijų laureatų gaus po 1/3 bendros sumos. Įdomu tai, kad jiems reiks dalintis tarpusavyje. Teorija, kurią sukūrė 1917m. Maskvoje gimęs Hurwiczas, o paskui išplėtojo jo bendražygiai, turi tiesioginį ryšį ribotų resursų taupiam pasiskirstymui.
Tai pati švenčiausia tema ekonomikoje, kuri prasideda nuo aksiomos apie amžiną resursų trūkumą rinkoje. Anksčiau analizuojant optimalų resursų panaudojimą buvo naudojama rinkų teorija. Jos trūkumas buvo tas, kad siūlomi jos receptai efektyviai veikė tik idealiomis sąlygomis, kurių sunku arba neįmanoma pasiekti realiame gyvenime. Optimalių mechanizmų teorija klausimą iškelia kitaip: ji neieško teisingo pasiskirstymo kelių, o užsiima paieška pačio efektyviausio pasiskirstymo mechanizmo esamomis sąlygomis. Taip Hurwiczas ir kiti surado, kad prekių individualiam vartojimui( pvz. medžiagų, maisto, rūbų) paskirstymui daugeliu atvejų efektyviausias mechanizmas yra dvigubas aukcionas, kur kainas nustato ne tiktai pardavėjai, bet ir pirkėjai. tuo pat metu teorija aiškina, kodėl rinkos mechanizmai blogai veikia dirbant su bendraisiais ištekliais kaip vanduo, resursai, keliai, o taip pat televizijos ir radijo eteris. Jiems dėl ekonomiškai efektyvaus pasiskirstymo gali būti panaudotas kitas metodas, pvz. mokesčiu įvedimas naudotojam.Kaip viskas prasidėjo
Hurwiczas 1960 metais sukūrė optimalių mechanizmų teoriją. Jam tada buvo 43 metai. Jo supratimu mechanizmas – tai žaidimas, kurio dalyviai pasikeičia pranešimais tarpusavyje arba su „pranešimų centru“, o iš anksto sugalvotos taisyklės nulemia žaidimo eigą kiekvienam pranešimų rinkiniui. Jis ištyrė pranešimų keitimosi metu gaunamas lygiareikšmes padėtis. Jo tikslas – atrinkti tuos atsakymus, kurie yra optimaliausi visiems žaidimo dalyviams. Įdomu tai, kad jo sukurta schema dirba netgi tada, kai žaidimo dalyviai nežino, kiek už jiems reikiamus resursus duoda kaimynai. Sistema, organizuojant aukcioną bando kaip galima geriau patenkinti kiekvieno norus. Tuo pačiu metu žaidimo dalyviai savo prekių ar paslaugų kainas siunčia sistemai slaptai. Rezultate gautas pasiskirstymas gaunamas maksimaliai artimas teisingam. Po 12 metų Hurwiczas labai supaprastino analizę, įvesdamas taip vadinamą „atvirumo principą“ , susiaurindamas ir pabrėždamas tyrimo sritį. Poto Maskinas ir Myersonas sulygino atvirumo principą su jau ekonomistams žinomu pusiausvyra pagal Nešą (pavadintu Džono Nešo garbei, apie kurio gyvenimą sukurtas populiarus filmas „Proto žaidimai“). Myersonas šio principo įgyvendinimui paaukojo daugiau negu 7 aktyvaus darbo metus. Maskinas gaus savo premijos dalį už tai, kad ėmėsi dar neišspręsto klausimo – ką daryti, jeigu ekonominis mechanizmas turi kelias lygiareikšmes būsenas, ir ar galima sukurti tokį mechanizmą, kuriam visos tokios būsenos atrodytų optimalios.
Kam to reikia
Skirtingai nuo matematikos, kuri ne visada panaudojama sprendžiant realius uždavinius, iš ekonomikos teorijų laukiama konkrečių sprendimų. Hurwiczo žaidimai padeda aukcionų dalyviams pirkti ar parduoti tą ar kitą daiktą kaip galima pelningiau savo atžvelgiu. Kitu atveju optimalaus mechanizmo ieškojimas reiškia valstybės darbą su monopolijom. Myersonas su kai kuriais kitais mokslininkais spėjo, kad prižiūrintys organai ir monopolistai – Hurwiczo žaidimo dalyviai, tiek prižiūrintys organai neturi tikslios ir teisingos informacijos apie monopolisto produkcijos savikainą. Myersonui atrodė, kad pas antimonopolistus visada yra pasirinkimas tarp monopolistams užkraunamų rinkų ir gamybos lygio efektyvaus stimuliavimo. Kaip ir kiekviena save gerbianti teorija Optimalių mechanizmų teorija, naudojama ne tik toje sferoje, kur pirmiausia atsirado. Ją galima naudoti balansavimų analizei, ką ir padarė Erikas Maskinas, padovanodamas rinkėjams pora matematinių terminų. Bet kas svarbiausia, teorija leidžia išspręsti tokias situacijas, kuriose pinigai – ne svarbiausia. Pavyzdžiui, optimalūs mechanizmai gali gerai užsirekomenduoti tais atvejais, kai valstybės prioritetu pravedant sandėrį ar aukcioną yra visuomenės gerovė. Jeigu apie tai būtų žinoję rusų privatizacijos autoriai, ir panaudoją šią teorija, tai rusų ekonomika gal būtų šiek tiek geresnė. O be to, pats Hurwiczas didžiuojasi savo teorijos panaudojimu visai kitoje srityje. Interviu telefonu su Nobelio komitetu jis pavadino ją „socialiniu aprūpinimu“. Tokiu būdu, Nobelio premiją gavo ne šiaip sau pensininkas, o pensininkas dėl kitų pensininkų.