Frydricho Augusto von Hajeko gyvenimas ir veikla

Įvadas

Frydrichas Augustas fon Hajekas, gimęs 1899 metais Vienoje yra vienas iš žymiausių šiuolaikinių ekonomikos teoretikų, liberalizmo filosofas ir ideologas, Vienos, Londono, Čikagos ir Freiburgo universitetų profesorius, Nobelio premijos laureatas (1974 m. – ekonomika).
Lietuvos skaitytojui pateikiama Hajeko knyga “Kelias į vergovę” yra vienas iš ryškiausių radikalios socializmo kritikos pavyzdžių. Pasirodžiusi 1944 m., ji susilaukė daugybės pakartotinių leidimų, buvo išversta į daugelį Europos kalbų, į japonų ir kinų kalbas. Būtent dėl šios knygos Vakaruose pradėta vis dažniau socializmą sieti su totalitarizmu. [5., 5 psl.] 1944 metais “Kelias į vergovę” buvo rimčiausias įspėjimas appie tai, kad fašizmo nugalėjimas nereiškia, jog totalitarizmo šaknys jau išrautos. Tuomet Hajekas parodė kiek daug šio blogio užkratų yra demokrastinėse Vakarų visuomenėse, kaip toks užkratas anksčiau yra atvedęs į totalitarizmą ir kodėl kyla pavojus, kad tai atsitiks ir vėl. 1991 metais lietuvių kalba išleista knyga taip pat buvo rimtas įspėjimas, kad entuziastingai nusikratydami vergovės pančių mes nejučia vėl jų neužsikrautume.
Nors atrodo, kad tokių socialistų, apie kuriuos kalba Hajekas, šiandien mūsuose beveik nėra, lietuvos valstybė įtvirtino laisvos visuomenės vertybes, vis dėlto ši knnyga, rašyta pokario Europos situacijai gali daug ką duoti ir šiandien. Socializmo ideologų mintys, pasirodo, nebuvo atmestos, kuo mes dažnai linkę patikėti. Šios mintys kaip pačios pažangiausios šiandien išsakomos visose tribūnose, jos skamba lūpose žmonių kurie visiškai nepanašūs į socializmo apologetus. Po

osūkis vergovės link prasideda nepastebimai, ir vargu ar gali būti geresnis pagalbininkas šiam posūkiui atpažinti nei “Kelias į vergovę”. Šiandien nemaža dalis šviesiausių protų linkę manyti, jog visuomanė taps tobulesnė, jei tik bus elgiamasi pagal jų sumanytą progrmą. Vieni nuolat primena, kad reikia paremti menininkus, kiti kviečia palaikyti žemės ūkį, treti – pakreipti Lietuvos ekonomiką naujų technoligijų diegimo link, ketvirti teigia, kad laisvi mainai turėtų būti apriboti vardan vartotojų saugumo, dar kiti linkę centralizuotai diegti visiems reikalingus standartus ir taip prisidėti prie mūsų visuomenės pagerinimo. Daugumos šių žmonių tikslai neabejotinai kilnūs, tačiau norint juos įgyvendinti reikia paaukoti bent dalelę laisvės. Atrodytų, jog auka tokia mažytė ir neapibrėžta, o laimėjimas – toks didžiulis ir konkretus. Čia vertėtų atkreipti dėmesį į Davido Hume’o citatą, kurią Hajekas paasirinko kaip pagrindinę knygos citatą – “retai visa laisvė prarandama iš karto”. [5., 4 psl.]
Būtent dėl šių priežasčių ir pasirinkau Hajeką. Jis yra šių laikų ekonomistas, kurio darbai yra palyginti neseniai parašyti ir vis dar aktualūs. Hajekas buvo tikrai iškili asmenybė daug nuveikusi ekonomikos mokslo labui. Pirmoje referato dalyje pateikiau ekonomisto biografiją ir svarbiausius nuopelnus. Antroje dalyje pristačiau Hajeko knygą “Kelias į vergovę”. Pasirinkau šį jo veikalą, nes jis parašytas platiesiems gyventojų sluoksniams ir nagrinėja tokias problemas, kurios nėra svetimos ir Lietuvai. Stengiausi aptarti, ma
ano nuomone, svarbiausius šios knygos momentus, parodyti, kaip Hajekas prieina išvadą, kad socializmas ir fašizmas yra vienas ir tas pats ir kad menkiausias laisvės apribojimas veda į totalitarizmą.
Pagrindinė literatūra, kuria naudojausi ir buvo pati Hajeko knyga “Kelias į vergovę”, dar rėmiausi straipsniais iš laikraščių ir žurnalų, taip pat informacijos ieškojau interneto puslapiuose.

1. Frydricho Augusto fon Hajeko gyvenimas ir veikla

Anglų ekonomistas Frydrichas Augustas fon Hajekas (1899 05 08) gimė Austrijos sostinėje Vienoje. Jo tėvas buvo sveikatos apsaugos organų bendradarbis, Vienos universiteto biologijos profesorius. 1917 m. Hajekas atsidūrė fronte, tarnavo artilerijos karininku. 1918 m. sudarius taikos sutartį, grįžo į Vieną ir įstojo į universitetą. Studijavo teisę, ekonomiką, filosofiją ir psichologiją. Iš pradžių žavėjosi socializmo ir nacionalizmo idėjomis, kurios buvo populiariausios idėjinės srovės pokario Vienoje, bet vėliau tapo įnirtingu jų neigėju. Pirmuosius žingsnius kovos su šiomis ideologijomis kelyje žengė būdamas universiteto studentų demokratų asociacijos nariu. [1] Hajekas: „Kaip ir daugelis to laikotarpio jaunų intelektualų, buvau apimtas nuosaikiojo socializmo idėjų ir savo pažiūromis artimas tiems, kurie Anglijoje vadinami fabijaniečiais. Buvau įsitikinęs, kad turi būti racionaliai sprendžiama daugelis tuometinių pasaulio problemų. Būdamas kaip tik toks socialistas, nusprendžiau studijuoti ekonomiką. Greitai išgijau nuo įsitikinimo, kad sprendimo vardas – socializmas, nes per trejetą metų man didžiulę įtaką padarė Liudvigas fon Myzesas, kuris tuo metu išleido savo didžiąją knygą ap

pie socializmą, įrodančią, kad socialistinis sprendimas techniškai neįmanomas. Tai buvo pats svarbiausias dalykas, ką tada išmokau. Socializmas siūlo sprendimą, kuris nėra sprendimas. Jo prielaida apie centrinį organą yra paprasčiausiai klaidinga”. [2]

1.1 Hajekas ir Myzesas
1921 m. Hajekas Vienos universitete gavo teisės mokslų daktaro laipsnį ir pradėjo dirbti Austrijos biure karinėms pretenzijoms sureguliuoti, kuriam tuo metu vadovavo ekonomistas Liudvigas fon Mizesas. Kartu dėstė Vienos universitete ir 1923m. gavo ekonomikos mokslų daktaro laipsnį. Apgynęs disertaciją, vienerius metus gyveno JAV. Niujorko universitete buvo Džemerio Dženkso asistentas, taip pat išklausė ekonomikos ciklo paskaitų kursą, kurį Kolumbijos universitete skaitė Veslis Mičelas ir Džonas Klarkas, padėjo rinkti statistikos medžiagą žurnalui “Verslo analizė”.
1924 m. Hajekas grįžęs į Austriją, tapo, privataus Mizeso seminaro nariu, taigi priklausė grupei įtakingų ekonomistų ir filosofų, kurie keletą kartų per mėnesį susirinkdavo diskutuoti. Veikiamas ekonomikos ciklo empirinių tyrimų, kurie tuo metu buvo atliekami Jungtinėse Valstijose, Hajekas 1927 m. įtikino Austrijos vyriausybę įsteigti šalyje institutą analogiškoms problemoms tirti.
Trečiąjį dešimtmetį Hajekas parašė daug straipsnių apie prekybą, monetarinę teoriją ir ekonominę politiką. 1929 m. pradėjo skaityti paskaitas Vienos universitete, o kitąmet buvo kviestas skaityti keturias paskaitas Londono ekonomikos mokykloje (LEM). Šios 1931 m. išspausdintos paskaitos “Kainos ir gamyba” padėjo jam tapti LEM ekonomikos ir statistikos profesoriumi. [1]

1.2 Hajekas prieš Keinsą

Londone Hajekas buvo bene il

lgiausios ketvirtojo dešimtmečio ekonominės diskusijos iniciatorius. 1930 m. Džonas Meinardas Keinsas paskelbė savo darbą “Traktatas apie pinigus”, kurį Hajekas recenzavo žurnale “Ekonomika”. Atsakydamas į recenziją, Keinsas paprašė marksistinės pakraipos italų ekonomistą Pjerą Srafą recenzuoti žurnale “Ekonomik Džornel” Hajeko knygą “Kainos ir gamyba”. Prasidėjo ilga ir pikta polemika ištisos serijos komentarų, atsakymų ir pareiškimų forma. Kiekviena bent kiek ryški Britanijos ekonomikos mokslo asmenybė įsitraukė į šį painų ginčą. Iš esmės Hajeko prekybos ciklo teorija buvo grindžiama austriška kapitalo teorija. Pagal Hajeką, yra pusiausvyrinė kapitalo susidarymo struktūra. Ekonomikos pakilimo laikotarpiu (kaip tai buvo trečiojo dešimtmečio pabaigoje) vyko priverstinis taupymas, sąlygojęs kreditinę ekspanciją (net esant nesikeičiančiam kainų lygiui), kuri verčia didinti kapitalo atsargas aukščiau pageidautinų matmenų. Anksčiau ar vėliau šis kapitalo perkaupimas palyginti su savanoriškomis sankaupomis artina krizę. Hajeko koncepcija pranoko Miltono Fridmeno pateiktą Didžiosios depresijos argumentavimą. Hajekas tvirtino, kad depresijai buvo būdingas besaikis vartojimas ir neteisinga ekonominė politika. Didžiulį nedarbą ne poreikių neatitinkanti bendroji paklausa, kaip teigė Keinsas, o santykinių kainų perlenkimai, kaip tvirtino Hajekas. Tie perlenkimai savo ruožtu atsirado dėl nenumatytų pokyčių pinigų pasiūloje, sukėlę disbalansą tarp darbo jėgos paklausos ir pasiūlos visos ekonomikos mastu. Tiktai rinkos mechanizmas, akcentavo Hajekas, gali ištaisyti tą disbalansą ir grąžinti sistemą į pusiausvyros būseną; tuo tarpu ekspansinė ir intervensinė vyriausybės politika nebuvo nei būtina, nei produktyvi. Nors dauguma stebėtojų manė, kad ginčas baigėsi keinsininkų naudai, Hajeko teorijos suvaidino švyturio vaidmenį tai makroekonomikos raidai, kuri vyko beveik po keturiasdešimties metų. Pavyzdžiui, Hajekas teigė, jog ekspansinė fiskalinė ir monetarinė politika gali trumpam pagyvinti gamybą, bet galiausiai padidės ir nedarbas, ir infliacija. Ši išvada pranoko Frichmeno teoriją apie “natūralią bedarbystės normą”, ir buvo tikslus aštuntojo dešimtmečio stagfliacijos aprašas. Hajeko tvirtinimas, kad makroekonomikai tirti reikalingas mikroekonominis pagrindas bei sutelktas dėmesys skirtumo tarp sąlyginių ir absoliučių kainų pokyčiams nustatyti (juos sukelia pinigų pasiūlos pakitimai), sudarė prielaidas “racionaliųjų lūkesčių” revoliucijai makroekonomikoje. [1]

1.3 Neigiamas Hajeko požiūris į teoriją

Prisilaikydamas minties, kad visuomeninių institutų kaita vyksta nepriklausomai nuo žmonių norų ir pageidavimų, Hajekas teigia, jog visuomeninė santvarka atsiranda spontaniškai. Spontaninės tvarkos idėja – Hajeko teorijos šerdis. Iš jos seka išvada, kad žmonės negali pertvarkyti visuomenės, planuoti ekonomikos ir panašiai. Taigi socializmo sistema ir socialistinis planavimas neturi pagrindo.
Pagrįsdamas šį teiginį, Hajekas rašo apie žmogaus proto ribotumą, nesugebėjimą pakilti į transcedentines aukštumas, iš kurių atsivertų žmogaus išankstinių pažiūrų nedarkomas objektyvus pasaulio vaizdas. Atvirkščiai, žmogus žiūri į pasaulį, atsižvelgdamas į jam priimtinus tikrovės reiškinius, subjektyviai. Tad ir kalbos negali būti apie bešališką ekonominę teoriją, kuria remiantis galima būtų pertvarkyti pasaulį. Hajekas teigia, kad panaudojant objektyvias, jo terminologija, – fizines sąvokas, negalima analizuoti net tokius ekonominius reiškinius, kaip pinigai ir kapitalas, nes ir juos žmonės vertina subjektyviai.
Iš čia jo neigiamas požiūris į teoriją, nes visuomeniniai mokslai visuomet kaupia abstrakčiasir nepilnas teorines žinias, kurios negali prilygti praktinėms žinioms. Todėl ir ekonominiai mokslai, nors ir labiausiai išsivystę, tegali atskleisti tik bendras tendencijas, bet ateities negali teisingai prognozuoti. Ta proga Hajekas kritikuoja savo idėjinį priešininką Keinsą, neįsisamoninusį žinių ribotumo ir norėjusį reguliuoti ekonomiką.
Hajekas teigia, kad svarbiausios visuomenei ir ūkiui yra praktinės žinios, kurios yra išsisklaidžiusios tarp individų ir kurių negalima apibendrinti. “Išsklaidytos praktinės žinios” reiškia konkrečios ekonominės ir kitokios situacijos žinojimą ir neturi nieko bendra su teorija. Tokių žinių formavimo ir kaupimo problema sudėtingesnė už išreikštų formulėmis techninių žinių formavimą ir kaupimą. Pavyzdžiu gali būti įmonės veikla, kur vadovaujamasi ne tik konkrečiais duomenimis, kiek “įspūdžiais apie situaciją”, kurių negalima išreikšti jokiais racionaliais dydžiais. Dėl to Hajekas neigiamai žiūri ir į matematinius modelius ir ekonometriką. Jo nuomone, įmonininko veiklos negalima formalizuoti ir modeliuoti. Tokie bandymai rodo praktinių žinių reikšmės menkinimą ir rinkos, kaip tų žinių šaltinio ir skleidėjos, vaidmens nepakankamą vertinimą. [3]

1.4 “Grynoji kapitalo teorija”

Kitas esminis įnašas į ekonomikos teoriją buvo 1941 m. išleista Hajeko knyga “Grynoji kapitalo teorija”. Joje, užuot vertinęs kapitalą kaip akivaizdų ir apskaičiuojamą veiksnį, Hajekas analizuoja laiką (arba tarpinių stadijų skaičių), kurio reikia žaliavai paversti gatava preke. Tai buvo padaryta, remiantis austriškąja kapitalo teorija. Pasak Hajeko, palūkanų normos sumažinimas (arba naujų investicijų našumo padidinimas) pratęs gamybos laiką: firmos ieškos naujų technologijų ir detaliau skirstys darbus. Palūkanų normos didinimas sparčiau trumpins tarpines stadijas ir įgalins gaminti paprastesnius produktus. Tam laikui neortodoksinis ir gana sudėtingas suvokti naujas klasikinės kapitalo teorijos interpretavimas sunkiai skynėsi kelią į šiuolaikinės ekonomikos analizę. [1]

1.5 Socializmo kritika

Tada, kai prie monetarinės politekonomijos patraukė noras priešintis Keinso šalininkams, Hajekas atkreipė dėmesį į socializmo politinę ekonomiją. Socializmo kritiką jis grindžia ne kapitalizmo efektyvumu (kurį itin akcentavo neklasikinė gerovės politekonomija),o įsitikinimu, kad centralizuotas socialistinis planavimas niekada negalės reaguoti i nuolatinius paklausos ir pasiūlos svyravimus taip greitai, kaip rinkos mechanizmas. Pasak Hajeko, socializmas neturi informacijos apie vartotojų ketinimus ir apie komercinę gamybos technologiją, į kurią būtina atsižvelgti apskaičiuojant kainų pusiausvyros bei prekių kiekį. Didžiausias laisvos rinkos pranašumas yra tas, kad kainos atspindi visą vartotojams ir firmoms būtiną informaciją, kuri padeda priimti racionalius sprendimus daug mažesnėmis sąnaudomis negu bet kokia kita sistema. [1] Rinka padeda individams siekti jų tikslų, platindama reikalingą jiems informaciją, kuri slypi kainose. Kainos – operatyvios, plačios ir glaustos informacijos šaltinis. Jos pasako, kokios prekės reikalingos žmonėms. Gavęs tokią informaciją, individas orientuojasi situacijoje ir gali veikti atsižvelgdamos į savo interesus, bet tuo jis padeda siekti tikslų ir kitiems žmonėms. Taip pat joks centrinis organas negali apdoroti viso informacijos srauto, kurį decentralizuotai nesunkiai apdoroja rinka. Taip yra dėl informacijos trumpalaikio pobūdžio. Dažnai ją reikia apdoroti ir daryti atitinkamas išvadas akimirksniu, nes kol perduosi ją centrui ir gausi atsakymą, situacija gali pasikeisti ir informacija neteks bet kokios vertės. Pagaliau centras ne visada informaciją gauna laiku ir ne visada gali ja pasitikėti, nes žemutinės grandys ne visada suinteresuotos laiku ir teisingai informuoti savo vadovus apie pasikeitusią ekonominę situaciją. Nereikia pamiršti, kad pats informacijos pobūdis trukdo perduoti ją centrui, nes dažnai ją sudaro praktiniai įgūdžiai ir nuostatos, kurias sunkiai įmanoma formalizuoti. [3] Čia ir vyriausybės negali pagerinti rinkos rezultatų, o sąvokos “rinkos nesėkmė” arba “netobula konkurencija” (išskyrus tai, kas daroma vyriausybės įsakais tais atvejais, kai vyriausybės suteikia juridines teises bei valdžią profsąjungoms), Hajeko požiūriu visiškai neturi prasmės.
Hajeko knyga “Kelias į vergovę” (1944) buvo jo ataka prieš socializmą. Jos populiarumas išgarsino autorių, ir Hajekas pokario metais gavo keletą kvietimų apsilankyti JAV. 1950 m. jis paliko savo postą LEM ir pradėjo dirbti Čikagos universitete socialinių mokslų bei moralės profesoriumi. Čia dirbo iki 1962 m. Čikagoje praleisti metai buvo labai produktyvūs. Hajekas vadovavo seminarui, kurio dalyviai buvo Džordžas Stigleris ir Miltonas Fridmenas. Jis taip pat paskelbė daug knygų, straipsnių, brošiūrų visuomeninės minties istorijos, teisės istorijos, mokslinės metodologijos ir net psichologijos temomis. 1963 m. grįžo į Europą ir užėmė ekonominės politikos profesoriaus postą Freiburgo universitete. 1968 m. išėjęs į pensiją, persikėlė į Zalcburgo universitetą, kuriame praleido devynerius nusivylimo kupinus metus. Šiame universitete nebuvo specialios ekonomikos mokslų programos, nebuvo suteikiami atitinkami moksliniai laipsniai, mažai kas iš Hajeko bendradarbių arba studentų domėjosi jo ekonominėmis pažiūromis ir jo politine filosofija. 1977 m. jis grįžo į Freiburgą ir daugiau niekur nesikėlė. [1]

1.6 Nobelio premijos laureatas

1974 m. Hajekas kartu su Gunaru Miurdaliu gavo Nobelio premiją “už fundamentalius darbus pinigų teorijos bei ekonominių svyravimų srityje ir visapusišką ekonominių, socialinių, institucinių santykių savitarpio priklausomybės analizę”. Premijos įteikimo proga skaitytame pranešime Hajekas priekaištavo ekonomistams, nekritiškai suvokiantiems „tariamąjį moksliškumą“ (šiais žodžiais jis apibūdino grubius arba dalyko esmės neliečiančius išankstinius spėjimus, kuriais remiantis kuriami vien kiekybiniais matavimais išreikšti ekonominiai modeliai) ir neigiamai vertino jų siekimą numatyti ekspansinės monetarinės bei fiskalinės politikos pasekmes tą siekimą grindžiant tik „pretenzijomis į žinojimą“. [1] “Nesitikėjau gauti Nobelio premijos tais laikais – prisipažįsta Hajekas, – aš nieko ypatingo nepadariau. Keinsas jau buvo netekęs įtakos intelektuoaliniuose ir profesiniuose sluoksniuose. Buvau tikras, kad neįmanoma greitinti infliacijos neribotai”. [2]

1.7 Apie pinigus

– Aš esu tikras, – tvirtina Hajekas, kad jokia valdžia nėra pajėgi parūpinti pinigų tiksliai tiek, kiek reikia ekonomikai plėtoti. Aš taip pat įsitikinęs, kad kad niekada neturėsime padorių pinigų tol, kol neatimsime iš valdžios pinigų leidimo emisijos ir teisės konkuruojančioms skirtingų pavadinimų institucijoms leisti ne tuos pačius, bet konkuruojančius pinigus, ir tol, kol žmonės patys nuspręs, kuriuos pinigus jie naudos. Dabar daugeliu atveju jūs neturite kito pasirinkimo, kaip tik naudoti oficialiai įteisintą valiutą. Manau, kad tai turi pasikeisti. Dabartinės valdžios stengsis iškart užgniaužti bet kokį judesį šia linkme, stengsis išsaugoti savo monopolį, nes jų galimybė vykdyti monetarinę politiką, be abejo, priklauso nuo to, ar ši monopolija bus išlaikyta. Valdžios monopolijos pinigų emisijos srityje panaikinimas atimtų jai galimybę vykdyti monetarinę politiką. To aš ir siekiu. Tačiau daugelis žmonių mano, kad monetarinė politika yra išskirtinė valdžios teisė.
– Manau, kad saikingas infliacijos tempas negali veikti kaip stimulas. Jei norite sumažinti nedarbą piniginėmis priemonėmis, turite vėl didinti infliaciją, o jei pradedate tai daryti, tai vėl grįžtate prie to paties. Man rūpi sumažinti infliaciją iki nulio. Ir kuo greičiau. Visada pabrėžiu, kad vienu metu reikia daryti du dalykus: sustabdyti infliaciją ir padaryti lanksčius atlyginimus. O kol atlyginimai “neelastingi”, aš akcentuoju ne tiek atlyginimo lygį, kiek kiek jo struktūrą, santykinį atlyginimą. Pagunda nugalėti kliūtį – nelanksčius atlyginimus – papildomis infliacijos dozėmis reikalauja stipraus žmogaus, kuris galėtų tam atsispirti. [2]

1926 m. Hajekas susituokė su Elena fon Frič. Su ja susilaukė sūnaus ir dukters. Išsiskyręs su pirmąja žmona, 1950 m. vedė Heleną Viterlič. 1938 m. įgijo Britanijos pilietybę.

Be Nobelio premijos, Fryichas A. fon Hajekas gavo daug kitų apdovanojimų, tarp jų Austrijos vyriausybės medalį (1976), skiriamą už didelius nuopelnus mokslui ir menui. Jis – Britanijos mokslų akademijos, Austrijos mokslų akademijos, Argentinos ekonomikos mokslų akademijos narys. Jam taip pat suteikta daug mokslinių laipsnių ir vardų. [1]

2. Kelias į vergovę

Hajeko knyga „Kelias į vergovę“ (1944) buvo jo ataka prieš socializmą. Autorius naudojosi politikos argumentais ir skyrė knygą plačiam skaitytojų ratui. Jis teigė, jog demokratinės vyriausybės, kurios vadovaujasi socialistiniais lygaus pajamų paskirstymo tikslais ir socialistine kišimosi į rinkos santykius taktika (kontroliuoja kainas), neišvengiamai yra pasmerktos tapti totalitariniais režimais. Bet kurie bandymai totalitarinėje valstybėje įvesti konkurencines rinkas galiausiai sukels politinius sukrėtimus, kadangi rinkos pagrindas yra pasirinkimo laisvė, nesuderinama su autokratiniais tikslais. Sovietinis įsiveržimas 1956 m. į Vengriją ir Čekoslovakiją, kai šios šalys mėgino liberalizuoti ekonomiką ir pereiti prie rinkos santykių, patvirtino niūrų Hajeko įspėjimą. Daugelis vėlesnių Hajeko politinės filosofijos ir teisės teorijos darbų, paskelbtų knygoje „Laisvės konstitucija“ (1960) ir tritomyje „Teisė, įstatymai ir laisvė“ (1972) išgrynino jo argumentus, kad su totalitarizmu galima kovoti tik remiantis laisvąja rinka ir juridiškai įtvirtintais valstybės kišimosi į ekonomiką apribojimais.[1]

2.1 Planavimas ir galia

Kad pasiektų savo tikslų planuotojas turi naudoti jėgą. Jėgą, kuria žmogus valdo kitą žmogų, ir tokio didumo, koks nebuvo žinomas niekada iki šiol. Jų sėkmė priklausys nuo pasiekto tokios jėgos mąsto. Demokratija yra kliūtis šiam laisvės slopinimui, kurio reikalauja ekonomikos aktyvumo centralizavimo kryptis. Taigi iškyla konfliktas tarp planavimo ir demokratijos.
Daug socialistų turi tragišką iliuziją, kad jei privačios pajamos, gaunamos už privačią nuosavybę būtų panaikintos ir perkeltos į visuomenę, jie tuo būdu panaikintų galią. Tačiau jie užmiršta, kad perleidus visą gamybos priemonių nuosavybę valstybei, valstybės atliekami veiksmai praktiškai turi nulemti visas kitas pajamas. Valstybei šitaip suteikiama galia ir reikalavimas, kad valstybė naudotų ją “planavimui”, reiškia ne ką kita kaip reikalavimą, kad ji ją naudotų suvokdama visus šiuos padarinius. Galia yra ne tik perkeliama, bet ir žymiai sustiprėja. Klaidinga manyti, kad galia šitaip perleista valstybei nebus didesnė, negu ji yra konkurencinėje visuomenėje. Konkurencinė sistema yra vienintelė sistema skirta sumažinti jėgą vieno žmogaus vykdomą prieš kitą. Kas gali rimtai abejoti, kad galia, kurią mano atžvilgiu turi milijonierius, galintis būti mano darbdaviu, yra kur kas mažesnė už tą, kurią turi menkiausias biurokratas, besinaudojantis prievartine valstybės galia, nuo kurio sprendimo priklauso, ar man bus leista ir kaip bus leista gyventi ir dirbti? [5., 75, 76 psl.]
Visais praktiniais požiūriais menkai apmokamas nekvalifikuotas darbininkas Anglijoje turi daugiau laisvės tvarkyti savo gyvenimą negu smulkusis verslininkas Vokietijoje ar daug geriau apmokamas inžinierius ar direktorius Rusijoje. Ar tai būtų darbo, ar gyvenamosios vietos keitimas, ar tam tikrų pažiūrų skleidimas, ar laisvalaikio praleidimo būdas jis nesusiduria su neįveikiamomis kliūtimis. Nėra jokių pavojų asmens saugumui ir laisvei, kurie brutualia jėga sietų jį su užduotimi ir aplinka, kurią jam skyrė vyresnybė. [5., 74 psl.]
Rašoma ir apginama daug disertacijų, kuriose bandoma pagrįsti galimybę valdyti ekonominius procesus. Tačiau Adamas Smitas bene pirmasis paskelbė, kad ekonominio bendradarbiavimo tvarka ir metodai, kurie mus valdo, nėra mums suprantami. Tiksliau mes nepajėgūs suvokti slėpingojo ekonomikos pasaulio, neturime pakankamai žinių. Tą ekonominę tvarką (gana racionalią) Adamas Smitas pavadino “nematomąja ranka”. F. A Hajekas labiau linkęs vadinti tai struktūra (pattern), kurios tiesiogiai suvokti neįmanoma. Pavyzdžiui, kainodaros sistema rinkos sąlygomis mus verčia veikti praktiškai nežinioje, ir todėl veiklos pasekmės gali būti visiškai nenumatytos (geros arba blogos). [4].

Mūsų karta užmiršo, kad privačios nuosavybės sistema yra svarbiausia laisvės garantija. Tik todėl, kad gamybos priemonių kontrolė paskirstyta daugeliui nepriklausomai veikiančių žmonių, niekas neprimeta mums visiškos valdžios, ir mes, kaip individai, galime patys spręsti, ką daryti su savimi. Jeigu visos gamybos priemonės būtų sutelktos į vienas rankas – tebūnie jos nominaliai “visuomenės”, kaip visumos, ar diktatoriaus rankos, – tas, kuris šią kontrolę vykdys, turės mus savo visiškoje valdžioje. Esant privatinei nuosavybei, vadinamoji ekonominė galia, niekada nekontroliuos viso asmens gyvenimo. [5., 75 psl.]

2.2 Pagrindas pavojui

Individualizmas, priešingai, nei socializmas ir visos kitos totalitarizmo formos yra pagrystas krikščioniška pagarba žmogui kaip individui ir tikėjimu, kad žmogus turėtų būti laisvas kad galėtų ugdyti savo individualius talentus ir gabumus. Ši filosofija visų pirma galutinai išsirutuliojo Renesanso epochoje ir kuris vėliau išaugo ir išsiskleidė į tai, ką dabar žinome kaip Vakarų civilizacija. [5., 20 psl.] Bendra socialinio vystymosi kryptis buvo individo išlaisvinimas iš virvių kuriomis jis buvo surištas feodalinėje visuomenėje.
Galbūt ryškiausias individualios energijos išlaisvinimo rezultatas – stebėtinas mokslo suklestėjimas. Tik tada, kai pramoninė laisvė sudarė sąlygas laisvai taikyti savo žinias, tik tada kai atsirado galimybė viską išmėginti, jei tik būdavo kas ryždavosi rizikuoti savo sąskaita – mokslas žengė tuos milžiniškus žingsnius, kurie per pastaruosius šimtą penkiasdešimt metų pakeitė pasaulio veidą. Šios plėtros rezultatai pranoko visus lūkesčius. Kur tik buvo pašalinti stabdžiai laisvai naudotis žmogaus išradingumu, žmogus greitai tapo pajėgus patenkinti nuolat augančius poreikius. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje dirbantysis Vakarų pasaulyje pasiekė tokį materialios gerovės, saugumo ir asmeninės nepriklausomybės laipsnį, kuris prieš šimtą metų atrodė vargu ar įmanomas. Svarbiausias ir įtakingiausias šios sėkmės padarinys ateičiai – žmonių suvokimas, kad jie patys gali valdyti savo likimą ir tikėjimas neišsemiamomis galimybėmis gerinti savo buitį. Tai, kas buvo įkvepiantis pažadas – dabar ėmė atrodyti nepakankama, pažangos sparta – per lėta, o principai, kurie praeityje sudarė prielaidas šiai pažangai, ėmė atrodyti greičiau kaip kuo skubiau šalintinos spartesnės pažangos kliūtys, nei sąlygos išsaugoti ir plėtoti tai, kas jau pasiekta. [5., 21, 22 psl.] Galima net sakyti, kad pati liberalizmo sėkmė tapo jo nuosmukio priežastimi.
Joks protingas žmogus neturėjo abejoti, kad saviveiklinės taisyklės, išreiškusios devynioliktojo amžiaus ekonominės politikos principus, tik atrodė, kad mums reikėjo dar daug sužinoti ir kad esama neišmatuojamų tobulėjimo galimybių judėti mūsų pasirinkta kryptimi. [5., 23 psl] Tačiau remiantis dabar vyraujančiomis pažiūromis, jau nebekyla klausimas, kaip geriausiai pasinaudoti laisvosios visuomenės saviveiksmėmis jėgomis. Praktiškai mes stengėmės apsieiti be jėgų, sąlygojančių nenumatytus rezultatus, ir pakeisti beasmenį ir anoniminį rinkos mechanizmą kolektyviu ir “sąmoningu” vadovavimu. Reikėtų pastebėti, kad liberalizmo atsisakymas sutapo su idėjų krypties pasikeitimu į radikalesnį socializmą ar ne tokį radikalų “organizavimą”, ar “planavimą”, kurie buvo ištobulinti Vokietijoje. Per paskutinį devynioliktojo bei pirmąjį dvidešimtojo amžiaus ketvirtį Vokietija labiausiai išplėtojo socializmo teoriją ir praktiką, ir net šiandien rusų teoretikai daugiausia tęsia tai, ko neužbaigė vokiečiai. Vokiečiai dar gerokai prieš nacius kritikavo liberalizmą ir demokratiją, kapitalizmą ir individualizmą. [5., 23, 24 psl.]
Taip pat prieš nacius vokiečių ir italų socialistai naudojo būdus, kuriuos vėliau efektyviai naudojo naciai ir fašistai. Socialistai pirmieji viską panaudojo viską apimančios partijos idėją. Ne fašistai, bet socialistai buvo tie, kurie pradėjo burti vaikus nuo gležniausio amžiaus į politines politinės organizacijas siekdami, kad jie tikrai išaugtų geri proletarai. Ne fašistai, bet socialistai pirmieji sugalvojo organizuoti sportą, bei žaidimus, futbolą bei turizmą partiniuose klubuose, kur nariams negrėstų užkratas kitokiomis pažiūromis. Socialistai pirmieji įtvirtino tai, kad partijos narys turi išsiskirti iš kitų sveikinimosi maniera bei kreipimosi forma. Būtent jie, organizuodami savo “kuopeles” ir sugalvojo privataus gyvenimo sekimo priemonių, sukūrė totalitarinės partijos prototipą. Kai Hitleris atėjo į valdžią, liberalizmas Vokietijoje jau buvo negyvas. Ir nužudė jį kaip tik socializmas. Daugeliui, kurie stebėjo socializmo perėjimą į fašizmą, ryšys tarp šių dviejų sistemų tapo vis labiau akivaizdus, bet daugumai demokratijoje gyvenančių žmonių vis dar atrodo, kad socializmas ir laisvė gali būti suderinti. Jie nesupranta, kad demokratiškas socializmas – didžioji kelių paskutinių kartų utopija, tai ne tik nepasiekiama, bet šių pastangų rezultatai yra kažkas visiškai kito – demokratijos sugriovimas. [5., 29, 85 psl.]
Šiandien neramu stebėti, kaip Anglijoje ir Jungtinėse valstijose susilieja nacionalizmas ir socializmas. “Konservatyvusis socializmas“ buvo tas šūkis, kuriuo gausybė autorių paruošė dirvą „nacionaliniam socializmui“ suvešėti. Dabar mūsų krašte dominuoja kaip tik „konservatyvusis socializmas“. [5., 121 psl.]
– Kartą kalbejausi su Čerčiliu, kuris jau buvo susipažinęs su mano knyga, – pasakoja Hajekas. Jis pasakė, jog tai labai pamokanti knyga, “tačiau tai niekada neįvyks Anglijoje”. Tai buvo absoliutus pasitikėjimas. Tikėjimas tariamai stipriu individualizmu, arba laikymasis moralinės pagarbos individo atžvilgiu. [2]

2.3 Liberalus planavimo būdas

„Planavimas“ toks populiarus yra daugiausia dėl to, jog kiekvienas, žinoma, nori, kad mūsų bendros problemos būtų sprendžiamos kaip galima racionaliau ir kad būtų pasinaudota visomis mums prieinamomis numatymo galimybėmis. Ginčas tarp dabartinių planuotojų ir jų oponentų nėra ginčas dėl to, ar mes turime naudotis sisteminiu mąstymu planuodami bendrus reikalus. Tai ginčas dėl geriausio būdo tai padaryti. Kyla klausimas: ar siekiat tikslo geriau, kad prievartinės galios turėtojas vien kurtų bendrąsias sąlygas, kurios įgalintų plačiausią individų išmanymo ir iniciatyvos plėtotę, idant jie galėtų sėkmingiausiai planuoti; ar norint, kad mūsų ištekliai būtų racionaliai panaudoti mūsų veiklai reikia centralizuotai vadovauti ir ją organizuoti pagal kokį nors iš anksto sukonstruotą projektą. [5., 32, 33 psl.]
Svarbu nepainioti oponavimo šios rūšies planavimui su dogmatine laissez faire nuostata. Liberalai pasisako, kad konkurencija, kaip būdu koordinuoti žmogaus pastangas, būtų kuo geriau pasinaudota, ir prieštarauja, kad viskas būtų palikta taip, kaip yra. Jų argumentai grindžiami įsitikinimu, kad, sudarius sąlygas, efektyvi konkurencija yra geresnis negu bet koks kitas būdas individualioms pastangoms vadovauti. Ši argumentacija ne neigia, bet kaip tik pabrėžia, jog tam, kad konkurencija būtų naudinga, reikia gerai apgalvoto juridinio pagrindo, ir kad nei esamos, nei ankstesnės juridinės taisyklės nėra apsaugotos nuo rimtų trūkumų. Ji taip pat neneigia, kad ten, kur neįmanoma sukurti veiksmingai konkurencijai būtinų sąlygų, turime griebtis kitų vadovavimo ekonominei veiklai metodų. Tačiau ekonominis liberalizmas nesutinka, kad konkurencija būtų keičiama blogesniais individualių pastangų koordinavimo metodais. Konkurenciją jis laiko pranašesne ne tik todėl, kad daugeliu aplinkybių ji yra efektyviausias iš žinomų metodų, bet dar daugiau todėl, kad ji yra vienintelis metodas, įgalinantis mūsų visų veiklas suderinti tarpusavyje be prievartinio ar savavališko valdžios įsikišimo. Sėkmingas naudojimasis konkurencija užkerta kelią tam tikrų rūšių prievartiniam kišimuisi į ekonominį gyvenimą, tačiau leidžia kitokios rūšies kišimąsi, kartais galintį gerokai jai pagelbėti, ar net reikalauja tam tikros rūšies vyriausybinių veiksmų. Pavyzdžiui riboti darbo valandas arba reikalauti tam tikrų sanitarinių sąlygų – visa tai suderinama su konkurencijos išsaugojimu. [5., 33, 34 psl.]
Yra sričių, kur konkurencijos sistema negali būti įgyvendinama. Pavyzdžiui, dėl žalingo poveikio, kurį sukelia miškų kirtimas, kai kurie žemdirbystės metodai, gamyklų teršalai ir triukšmas, negalima kaltinti vien atitinkamos nuosavybės savininko. Tačiau tas faktas, kad turime griebtis tokio veiksmo, kaip tiesioginio valdžios vykdomo reguliavimo tada, kai negali būti sudarytos sąlygos tinkamai funkcionuoti konkurencijai, dar neįrodo, kad turime konkurenciją slopinti ten, kur ji gali funkcionuoti. Sudaryti sąlygas kuo efektyvesnei konkurencijai, užkirsti kelią sukčiavimui, panaikinti monopolijas – šie uždaviniai iš tiesų teikia plačią ir neginčijamą erdvę valstybės veiklai. Tikrai, iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog mąstantiems žmonėms nėra nieko priimtiniau ar patraukliau kaip idėja, kad mes neturėtume siekti nei griežtos decentralizacijos laisvos konkurencijos sąlygomis, nei visiškos centralizacijos pagal vieną planą, o turėtume siekti protingai suderinti abu minėtus metodus. Tačiau nors konkurencija gali pakęsti šiokį tokį reguliavimą, jos negalima suderinti su to masto planavimu, kokio mes geidžiame, nes taip ji nustos veikusi pagal efektyvius gamybos principus. Ir konkurencija, ir centrinis vadovavimas, jei jie nėra taikomi iki galo, tampa prastais ir neveiksmingais įrankiais. Planavimas ir konkurencija gali būti suderinti tik planuojant konkurencijos labui, bet ne prieš ją. [5., 35 – 37 psl.]
Tradiciškai liberalai valstybę laikė “naktiniu sargu”, saugančiu piliečius nuo kitų individų prievartos. Jie stengėsi iki minimumo sumažinti valstybės vaidmenį visuomenėje. Taip atsirado teisinės valstybės teorija. Tokia valstybė vadovaujasi istatymais ir paiso individų teisių. Jos atstovai turi paklusti istatymui, kaip ir eiliniai piliečiai.
F. Hajekas laiko, kad didžiausi pavojai tokiai valstybei slypi politikos sferoje, netgi viešpataujant niekieno nevaržomai demokratijai. Jis reikalauja apriboti bet kokią valdžią, net ir demokratinę, nes daudumos valdžia įgauna despotijos pobūdį, kada ji pradeda laikyti save paskutine instancija ir nepripažįsta įtatymų visšenybės. Hajekas mano, kad tokiai demokratijai viešpataujant Vakarų valstybėse, parlamentinę daugumą sudarančios grupės užsiima privilegijų dalijimu. [3]

2.4 Didžioji utopija

Nėra abejonės, kad tie, kurie reikalauja centralizavimo visai ekonomikai vis dar tiki socializmas ir individo laisvė gali būti suderinti. Tačiau jau anksčiau socializmas buvo mąstytojų atpažintas kaip mirtina grėsmė laisvei. [5., 27 psl.]
Dabar retai beprisimenama, kad socializmas iš pradžių buvo atvirai autoritarinis. Jis prasidėjo kaip reakcija prieš Prancūzų revoliucijos liberalizmą. Prancūzų teoretikai, padėję pagrindą šiuolaikiniam socializmui, nė kiek neabejojo, kad jų idėjas praktiškai įgyvendinti gali tik stipri diktatoriaus valdžia. Pirmasis iš šiuolaikinių planuotojų, Saint-Simon‘as, pranašavo, kad su nepaklūstančiais jo pasiūlytoms planavimo konstrukcijoms bus elgiamasi kaip su „galvijais“. [5., 26 psl.]
Niekas nematė aiškiau kaip politikos mąstytojas Tocqueville‘as, kad demokratija – kaip individualistinė institucija – nesutaikomai konfliktuoja su socializmu: „Demokratija išplečia individualios laisvės sritį, – rašė jis 1848 metais, – socializmas ją riboja. Demokratija išaukština kiekvieną žmogų; socializmas kiekvieną žmogų daro vien tik faktoriumi, vien skaičiumi. Demokratija ir socializmas neturi nieko bendra, išskyrus vieną žodį – „lygybė“. Bet įžvelkime skirtumą: demokratija siekia lygybės laisvėje, tuo tarpu socializmas – lygybės suvaržymuose ir priespaudoje“.
Norėdamas sušvelninti šiuos įtarimus ir įkinkyti į savo vežimą stipriausią iš visų politinių motyvų – laisvės siekimą – socializmas ėmė vis labiau švaistytis „naujosios laisvės“ pažadais. Jis atnešiąs „ekonominę laisvę“, be kurios jau įgytoji politinė laisvė esanti „bevertė“.
Čia svarbu pastebėti subtilų žodžio „laisvė“ reikšmės pakeitimą siekiant, kad šis argumentas skambėtų įtikinamai. Didesniems politinės laisvės apaštalams šis žodis reiškė laisvę nuo prievartos, laisvę nuo savavališkos kitų žmonių valdžios. Tačiau žadama naujoji laisvė buvo laisvė nuo būtinybės, išsivadavimas iš aplinkybių spaudimo, vieniems daugiau, kitiems mažiau ribojančio pasirinkimo galimybes. Laisvė šia prasme yra, žinoma, tiesiog kitas žodis galiai arba turtui. Taigi naujosios laisvės reikalavimas buvo tik kitaip pavadintas senas reikalavimas lygiai paskirstyti turtą. [5., 26 psl.]
Tvirtinimo, kad planuota ekonomika iš esmės pagamintų daugiau produkcijos nei konkurencinė sistema, laipsniškai išsižada dauguma problemos tyrinėtojų. Nors masių judėjimas vis dar semiasi peno iš šio klaidingo įsitikinimo. [5., 72 psl.]
Nors mūsų modernių socialistų pažadai apie didžią laisvę yra nuoširdūs ir sąžiningi, tačiau pastaraisiais metais senasis baiminimasis dėl nenumatytų socializmo padarinių vėl ėmė smarkiai reikštis visai netikėtu aspektu. Vienas po kito stebėtojai, anaiptol nesitikėdami tokių tyrimo rezultatų, savo nuostabai aptikdavo daug panašių “fašizmo“ ir „komunizmo“ bruožų. Kaip Peter Drucker‘is 1939 metais rašė: „Visiškai žlugus vilčiai, kad laisvė ir lygybė gali būti pasiektos marksizmo siūlomu būdu Rusija buvo priversta kurti totalitarinę , negatyvią, neekonominę nelaisvės ir nelygybės visuomenę, kurią kurti jau buvo pradėta Vokietijoje. Tai nereiškia, kad komunizmas ir fašizmas yra iš esmės tas pat. Fašizmas yra toji stadija, kuri ateina po to, kai komunizmas pasirodo esąs iliuzija, o jis pasirodė esąs iliuzija tiek stalininėje Rusijoje, tiek hitlerinėje Vokietijoje. [5., 27, 28 psl.]
Ne mažiau reikšminga yra daugelio komunistų ir fašistų vadovų minties raida Vokietijoje iki 1933 metų. Kiekvieną, kam rūpėjo šių judėjimų Italijoje ir Vokietijoje ištakos, stulbino, kad dauguma lyderių pradėjo kaip socialistai, o baigė kaip fašistai ar naciai. Tai kad jauną komunistą buvo galima palyginti lengvai paversti naciu ir atvirkščiai, buvo visuotinai žinoma Vokietijoje, ir geriausiai – abiejų partijų propagandininkams. Komunistai ir nacistai ar fašistai dažniau susikirsdavo tarpusavyje negu su kitomis partijomis. Jie rungėsi siekdami paremti to paties tipo mąstyseną ir vadindavo vieni kitus eretikais, tačiau praktika įrodė jų artimus ryšius. Tikrasis judviejų priešas, žmogus, su kurio jie neturi nieko bendra ir kurio jie neturi vilties įtikinti, yra senojo tipo liberalas. Jeigu nacistui komunistas, komunistui – nacistas, o jiems abiem – socialistas yra potencialus naujas partijos narys, nudrėbtas iš tinkamo molio, nors ir prisiklausęs netikrų pranašų, tai jie abu žino, kad niekada nepalenks savo pusėn to, kuris tiki individo laisve. [5., 29 psl.]
Kas mums buvo žadėta kaip „Kelias į laisvę“ iš tikrųjų yra „Tiesus kelias į vergovę“. Iš to nesunku pamatyti kokie turėtų būti padariniai, kai demokratija imsis kurti planus, kuriems įgyvendinti reikia daugiau sutarimo negu jo iš tikrųjų yra. Planavimo tikslas bus apibūdinamas kokiu nors terminu, panašiu į „visuotinę gerovę“, kuris tik nuslepia, jog nėra tikrojo sutarimo dėl planavimo tikslų. Tuo tarpu iš tiesų bus sutariama tik dėl taikymo mechanizmo. Bet tai toks mechanizmas, kurį galima panaudoti tik bendram tikslui; o klausimas, į kurį konkretų tikslą turi būti nukreipta visa veikla, iškils tuoj pat, kai tik vykdomajai valdžiai teks vieningo plano siekimą paversti konkrečiu planu. Tada pasirodys, kad sutarimas dėl planavimo reikalingumo nėra paremtas sutarimu dėl tikslų, kuriems planas turi tarnauti. Tauta, pritarusi nuomonei, kad planuoti reikia centralizuotai, bet nesusitarusi dėl plano tikslų bus panaši į grupę žmonių, įsipareigojusių kartu keliauti, bet nesusitarusių kur. Dėl to visiems jiems gali tekti vykti į kelionę, kurios dauguma visai nenori. [5., 49 psl.]
Demokratiniai susirinkimai nesugeba vykdyti tarsi ir aiškių tautos jiems suteiktų įgaliojimų. Net jei parlamentas galėtų žingsnis po žingsnio, sutarti dėl tam tikro projekto, juo tikriausiai galiausiai niekas nebūtų patenkintas. [5., 50,51 psl.]
Konkrečių techninių užduočių skyrimas tam tikriems organams, kad ir būdingas bruožas, vis dėl to yra tik pirmas ženklas, kad planavimu užsiėmusi demokratija laipsniškai netenka savo galios. Tam tikrų galių perdavimas atskiroms struktūroms sukuria naujų kliūčių įgyvendinant vieningą koordinuotą planą. Net jeigu, jį pasitelkus, demokratijai pavyktų suplanuoti kiekvieną ekonominės veiklos sektorių, jai vis tiek iškiltų problema, kaip integruoti šiuos atskirus planus į visumą. Tuo tarpu sutarimas, kad planuoti būtina, kartu su demokratinių susirinkimų nesugebėjimu sukurti planą skatins vis ryžtingiau reikalauti, kad vyriausybei ar kuriam nors atskiram individui būtų suteikta galia veikti savo atsakomybe. Ekonomikos diktatoriaus poreikis – būdinga planavimo sąjūdžio pakopa. Ir geriausiu atveju viskas bus baigta praktiškai absoliučią valdžią turėsiančius asmenis. Visa sistema kryps į tą plebicistinę diktatūrą, kurioje valdžios galva kartkartėmis patvirtinama liaudies balsavimu, tačiau savo rankose jis turi galią, kurios visiškai pakanka, kad balsavimas vyktų norima linkme. Planavimas veda į diktatorystę, nes ji geriausias prievartos, kuri yra būtina norint vykdyti planavimą dideliu mastu, instrumentas. Čia nėra patvirtinimo plačiai paplitusio įsitikinimo, kad savivalės nebus tol, kol galia pripažįstama demokratiško veikimo būdo. Jei tik teisinga “proletaro diktatūra” net demokratijos forma, imsis centralizuotai valdyti ekonominę sistemą, tikriausiai visiškai sunaikins asmeninę laisvę, kaip nė viena autokratija to nepadarė.
Nors daugeliui tų, kurie iš arti stebėjo socializmo virsmą fašizmu, šių dviejų sistemų ryšys tapo aiškus dauguma demokratinėse šalyse gyvenančių žmonių vis dar mano, kad socializmas ir laisvė gali būti suderinti. Neabejotinai daugelis socialistų vis dar tiki liberaliu laisvės idealu ir šoktų atatupsti, jei juos kas įtikintų, jog jų programos įgyvendinimas reikš laisvės sunaikinimą, jog demokratinis socializmas – ši didžioji kelių pastarųjų kartų utopija – ne tik nėra pasiekiamas, bet kad ir pats jo siekimas sukuria tai, kas taip nuo jo skiriasi. [5., 30 psl.]

2.5 Kodėl iškyla blogiausieji

Neabejotinai Amerikos ir Anglijos “fašistinė” sistema smarkiai skirtųsi nuo Italijos ar Vokietijos modelio; be jokios abejonės, jei toks pakeitimas būtų pasiektas be prievartos, galėtume tikėtis susilaukti geresnio vado. Tačiau visa tai nereiškia, kad, vertinant dalykus dabartiniais kriterijais, vakarietiškoji fašizmo atmaina galiausiai pasirodys labai skirtinga nuo savo prototipų ar mažiau nepriimtina. Yra tvirtas pagrindas manyti, kad esamų totalitarinių sistemų blogiausi ruožai yra ne atsitiktiniai ir šalutiniai jų padariniai, bet reiškiniai, kurios totalitarizmas anksčiau ar vėliau neišvengiamai sukuria.
Kaip ir demokratas, ėmęsis planuoti ekonominį gyvenimą, greitai susidurs su alternatyva – arba prisiimti diktatoriaus galias, arba atsisakyti savo planų, taip ir totalitarinio režimo diktatorius netrukus turės rinktis – nepaisyti pripažintos moralės ar pačiam patirti nesėkmę. Kaip tik dėl šios priežasties, neturintys skrupulų ir dorovės, bus labiau sėkmingi visuomenėje, judančioje totalitarizmo link. Kas šito nesupranta, dar nėra suvokę, kokia gili praraja skiria totalitarizmą nuo liberalaus režimo ir kaip skiriasi bendra moralinė atmosfera kolektyvinėje sistemoje ir savo esme individualistinėje vakarų civilizacijoje.
Galimybė primesti totalitarinį režimą ištisai tautai priklauso nuo to, ar vadas sugeba sutelkti aplink save grupę, pasirengusią savo noru paklusti tai totalitarinei disciplinai, kurią vėliau jėga jie sieks primesti likusiems. [5., 94,95 psl.]
Kad socializmas gali būti įgyvendintas tik tokiais metodais, kuriems dauguma socialistų nepritaria, tai, žinoma, pamoka, kurią praeityje išmoko daugelis visuomenės reformatorių. Senosios socialistinė partijos buvo saistomos demokratinių idealų; joms stigo negailestingumo, kuris būtinas jų pasirinktam uždaviniui įvykdyti. Neatsitiktinai Vokietijoje ir Italijoje fašizmo pakilimas prasidėjo po to, kai socialistų partijos atsisakė prisiimti vyriausybės pareigas. Jos nepanoro be atodairos taikyti tų metodų, į kuriuos kelią pačios nužymėjo. Jos vis dar tikėjosi stebuklo, kad dauguma priims konkretų ištisos visuomenės organizavimo planą; tuo tarpu kiti jau buvo išmokę, kad planinėje visuomenėje klausimas kyla ne dėl to, kam pritartų tautos dauguma, bet tik dėl to, kas yra toji didžiausia grupė, kurios nariai pakankamai sutaria, kad būtų įmanoma viskam vadovauti; jeigu tokios grupės, pakankamai didelės savo pažiūroms įgyvendinti, nėra, kyla klausimas, kaip ji gali būti sukurta ir kam pavyktų ją sukurti.
Yra trys pagrindinės priežastys, kodėl tokią gausią ir stiprią pakankamai vieningų pažiūrų pajėgtų sukurti ne geriausi, bet greičiausiai blogiausi visuomenės elementai. Pirma, kuo aukštesnis individų išsilavinimo ir intelekto dydis, tuo labiau skirsis jų pažiūros ir skoniai ir tuo mažiau tikimybės, kad jie sutartų dėl apibrėžtos vertybių hierarchijos. Tai reiškia, jeigu mes norime, kad būtų kuo daugiau bendrumo ir visų pažiūros būtų kuo vienodesnės, turime nusileisti ten, kur moraliniai ir mąstymo standartai yra žemesni, kur viešpatauja primityvesni ir “paprastesni” instinktai. Tai nereiškia, kad žmonių dauguma laikosi žemų moralės standartų; tai tik reiškia, kad didžiausia grupė žmonių, kurių vertybės labai panašios, yra žmonės, turintys žemus moralės standartus.
Antra, diktatorius galės užsitikrinti paramą visų lengvatikių, kurie neturi tvirtų įsitikinimų, bet yra pasirengę pripažinti bet kokią pateiktą vertybių sistemą, jei tik ji kalama į galvas pakankamai garsiai ir dažnai. Tie, kurių miglotos ir nesusiformavusios idėjos lengvai išklibinamos ir kurių aistros bei jausmai lengvai sužadinami, ir sudarys totalitarinės partijos gretas.
Trečias ir turbūt svarbiausias negatyvus atrankos elementas yra sąmoningomis įgudusio demagogo pastangomis suburti tvirtą ir vientisą rėmėjų grupę. Atrodo, kad žmogaus prigimties dėsnis yra tai, kad žmonėms lengviau sutarti dėl negatyvios programos – neapykantos priešui, pavydo labiau pasiturintiems – negu dėl kokio nors pozityvaus uždavinio. Kontrastas tarp “mūsų” ir “jų”, bendra kova su tais, kurie grupei nepriklauso, atrodo esąs esminis kiekvieno tikėjimo komponentas, tvirtai suburiantis grupę bendram veiksmui. Priešas, nesvarbu, ar vidaus, kaip antai “žydas” arba “buožė”, ar išorės, atrodo, yra būtina totalitarinio vado ginkluotės dalis. [5., 96, 97 psl.]
Tačiau jei mažai kas gali paskatinti žmones, kurie pagal mūsų kriterijus yra dori, siekti aukštų totalitarinės mašinos postų, ir daug kas juos nuo tokių postų baido, tai negailestingiems ir nesąžiningiems žmonėms čia atsiveria ypatingos galimybės. Atsiras darbų, kurių smerktinumu niekas neabejos, bet kurie turės būti padaryti siekiant svarbesnio tikslo lygiai taip pat profesionaliai ir veiksmingai kaip ir visi kiti. Kadangi reikės atlikti smerktinus veiksmus, kurių vengs imtis tie, kuriems dar daro įtaką tradicinė moralė, pasirengimas juos atlikti uties kelią aukštyn į valdžią. Tokių postų totalitarinėje visuomenėje, kur būtina praktikuoti žiaurumą ir bauginimą, sąmoningą apgaudinėjimą ir šnipinėjimą bus begalė. Nei gestapas, nei koncentracijos stovyklos administracija, nei Propagandos ministerija, nei S.A ar S.S (arba jų itališki arba rusiški atitikmenys) nebus tinkama vieta humanistiniams jausmams reikštis. Bet būtent per tokius postus driekiasi kelias į aukščiausias pareigybes totalitarinėje valstybėje. Nieko keista, kai žymus amerikiečių ekonomistas Frank H. Knight’as, trumpai apžvelgęs kolektyvizmo valstybės pareigūnų funkcijas, prieina išvadą, kad “jiems teks šiuos dalykus daryti, nori jie to ar nenori; o tikimybė, kad valdžioje atsidurs žmonės, nelinkę jos turėti ar ja naudotis, yra lygi tikimybei, kad geraširdis žmogus gaus prižiūrėtojo darbą vergų plantacijoje”. [5., 104 psl.]
Čia turėtų būti pažymėtas kitas dalykas. Veiksmingiausias būdas kiekvieną priversti tarnauti vienai tikslų sistemai, į kurią nukreiptas socialinis planas, yra priversti kiekvieną šiais tikslais patikėti. Kad totalitarinė sistema būtų efektyvi, nepakanka kiekvieną priversti dirbti siekiant įgyvendinti tuos pačius tikslus. Būtina, kad žmonės imtų juos laikyti savo pačių tikslais. Šitai pasiekiama įvairių formų propaganda ir vienam organui veiksmingai kontroliuojant visus aktualios informacijos šaltinius.
Veiksmingiausiais būdas priversti žmones pripažinti vertybes, kurioms jie turi tarnauti, – tai įtikinti, jog jie patys ar bent geriausieji iš jų visuomet tų vertybių laikėsi, nors iki tol ne visai tinkamai jas suprato. O pats veiksmingiausias metodas šiam tikslui pasiekti – vartoti senus žodžius, pakeitus jų reikšmę. Retas kuris totalitarinių režimų bruožas yra toks painus paviršutiniškam stebėtojui ir tuo pat metu toks būdingas visam intelektualiniam klimatui, kaip visiškas kalbos iškreipimas.
Labiausiai šiuo požiūriu kenčia žodis “laisvė”. Tai žodis, kuris totalitarinėse valstybėse vartojamas taip pat dažnai kaip ir kitur. Iš tikrųjų, galima net pasakyti, kad visur, kur laisvė, kaip mes ją suprantame, buvo sunaikinta, beveik visada tai buvo daroma kokios nors naujos žmonėms žadamos laisvės vardan. Net tarp mūsų pačių esama “planuotojų laisvės vardan”, kurie žada mums “kolektyvinę laisvę grupei”, apie kurios pobūdį galima spręsti iš to, kad jos propaguotojai jaučia būtinumą užtikrinti mus, jog “žinoma, planuojamos laisvės atėjimas nereiškia, kad visos ankstesnės laisvės formos turi būti panaikintos”. Tačiau “kolektyvinė laisvė” nėra visuomenės narių laisvė, bet neribota planuotojo laisvė daryti su visuomene, ką jis nori. Tai visiškas laisvės ir galios painiojimo atvejis. Nesunku iš didžiosios daugumos atimti minties nepriklausomybę. Bet mažuma, kuri išsaugos polinkį kritikuoti, taip pat turi būti nutildyta. Viešoji kritika ar net išreikštos abejonės turi būti slopinamos, nes tai silpnina visuomenės paramą planui. Kaip Sidney ir Beatrice Webb’ai rašo apie padėtį kiekvienoje Rusijos įmonėje: “Kai darbas yra įpusėjęs, bet kokia vieša kritika ar net baiminimasis, jog planas nebus įgyvendintas, yra neištikimybės ir net išdavystės aktas dėl jų galimo poveikio likusių darbuotojų darbui”. [5., 107 – 109 psl.]
Tai daro įtaką net sritims, atrodytų, labiausiai nutolusioms nuo bet kokių politinių interesų. Anot Webb’ų, “Marksizmo – leninizmo gamtos mokslų žurnale” skelbiami tokie šūkiai: “Mes atstovaujame Partijai matematikoje. Mes giname marksistinė – leninistinės teorijos gynimą chirurgijoje”. Atrodo , panaši padėtis ir Vokietijoje. “Nacionalsocialistinės matematikų asociacijos žurnalas” kupinas “partiškumo matematikoje”. Kiekviena veikla turi būti pateisinta kaip tarnaujanti sąmoningam visuomeniniam tikslui. Neturi būti jokios spontaniškos, nekontroliuojamos veiklos, nes ji gali sukelti padarinių, kurių neįmanoma numatyti ir apskaičiuoti plane.
Šis principas apima net žaidimus ir pasilinksminimus. Galiausiai iš šachmatininkų buvo oficialiai pareikalauta “vieną kartą baigti su šachmatų neutralumu. Mes turime kartą ir visam laikui pasmerkti formulę “šachmatai dėl šachmatų”, panašiai kaip ir formulę “menas menui”.
Turbūt didžiausią nerimą keliantis faktas yra tai, kad panieka intelekto laisvei atsiranda ne tik įsitvirtinus totalitarinei sistemai, bet ji aptinkama visur tarp intelektualų, kurie priėmė kolektyvistinį tikėjimą. Toleruojama didžiausia priespauda, jeigu ji vykdoma socializmo vardu. Atvirai aukštinamas nepakantumas priešingoms idėjoms. Kolektyvinio mąstymo tragedija – tai, kad iš pradžių pradėjusi aukštinti protą, ji baigia naikindama gebėjimą mąstyti. [5., 109 – 112 psl.] Yra vienas kolektyvizmo sukeltas moralinių vertybių pasikeitimo bruožas, kuris šiuo metu kelia ypatingą susirūpinimą. Dorybės, kurios dabar vis mažiau ir mažiau gerbiamos ir kurios dėl to vis rečiau sutinkamos, yra kaip tik tos, kuriomis anglosaksai teisėtai didžiavosi. Šiai tautai būdingos dorybės buvo nepriklausomybė ir savarankiškumas, asmeninė iniciatyva ir vietinė atsakomybė, pasikliovimas savanoriška veikla, nesikišimas į kaimyno reikalus, pakantumas kitokiems ir keistiems, pagarba papročiams ir tradicijai, sveikas nepasitikėjimas valdžia ir valdininkais. Beveik visos tos tradicijos ir institucijos, kuriose demokratinis moralės genijus buvo geriausiai išreikštas ir kurios savo ruožtu ugdė tautinį charakterį ir dorovinę aplinką Anglijoje ir Amerikoje, dabar tolydžio yra griaunamos įsigalinčio kolektyvizmo bei jo neišvengiamai centralistinių tendencijų. [5., 141 psl.]

2.6 Dvi saugumo rūšys

Panašiai kaip tariamoji “ekonominė laisvė”, nors ir šiek tiek pagrįsčiau, ekonominis saugumas dažnai vaizduojamas kaip būtina realios laisvės sąlyga. Tam tikra prasme tai teisinga ir svarbu. Mąstymo savarankiškumas ir dvasios stiprybė nebūdinga tiems, kurie negali būti tikri, kad savo tikslus jie gali pasiekti savo pastangomis.
Tačiau yra dvi saugumo rūšys: ribotas saugumas, kuris gali būti garantuotas visiems ir todėl nėra jokia privilegija, bet visai teisėtas tikslas; ir absoliutų saugumą, kuris laisvoje visuomenėje negali būti garantuotas visiems ir kuris neturi būti teikiamas kaip privilegija. Visuomenėje, kuri yra pasiekusi tokį bendrą gerovės lygį, koks yra pas mus, nėra jokių kliūčių, kad pirmosios rūšies garantijos būtų suteiktos visiems be jokio pavojaus bendrai laisvei. Negali būti jokios abejonės, kad tam tikras maisto, gyvenamojo ploto ir aprangos minimumas, kurio pakaktų išsaugoti sveikatą ir sugebėjimą dirbti, gali būti užtikrintas kiekvienam. Taip pat nėra jokių priežasčių, dėl kurių valstybė nepadėtų individams apsidrausti tų įprastų gyvenimo netekčių, kurioms dėl jų netikėtumo retas kuris individas gali reikiamai pasiruošti. Tačiau planavimas dėl saugumo, kuris turi tokią klastingą įtaką mūsų laisvei, yra planavimas dėl kitokio saugumo. Tai planavimas, kurio tikslas – apsaugoti individus ar grupes nuo jų pajamų sumažėjimo. Šis saugumo reikalavimas yra kitokio pobūdžio reikalavimas gauti teisingą atlyginimą. Be abejo, mūsų teisingumo jausmą žeidžia tai, kad žmogus, būdama gabus ir sunkiai dirbęs visą gyvenimą, turi patirti savo pajamų mažėjimą ir visų vilčių žlugimą, pats visiškai nebūdamas dėl to kaltas. Nukentėjusiųjų reikalavimai, kad valstybė įsikištų gindama jų teisėtus lūkesčius, tikrai susilauks visuotinė užuojautos ir paramos. Dėl visuotinio pritarimo šiems reikalavimams vyriausybės daug kur ėmėsi priemonių ne tik didinti šitaip nukentėjusius žmones nuo nepaprasto vargo ir skurdo, bet ir garantuoti ankstesnes pajamas bei apsaugoti nuo rinkos netikėtumų.
Tačiau tam tikro pajamų lygio garantijos negali būti suteiktos visiems, jeigu norima, kad išliktų kokia nors laisvė pasirinkti veiklą. O jeigu jos suteikiamos tik kai kuriems, tai tampa privilegija kitų žmonių sąskaita, ir pastarųjų saugumas dėl to neišvengiamai mažėja. Pastovios pajamos gali būti visiems užtikrintos tik panaikinus bet kokią laisvę rinktis savo veiklą. Tačiau nuolat daroma tik štai kas: tokios garantijos dalijamos čia vienai, čia kitai grupei, taigi tų, kurie lieka lauke už durų”, nesaugumas ir nedarbas tolydžio didėja. Visišką padėties beviltiškumą tų, kurie šitaip suvaržytoje visuomenėje palikti už ginamo verslo ribų ir gylį prarajos, skiriančius juos nuo laimingųjų, kuriems jų apsaugotas nuo konkurencijos darbas leidžia nesivarginti suteikiant bent kiek vietos esantiems už durų, gali įvertinti tik tie, kurie patys tai patyrė. Dar niekuomet viena klasė labiau ir žiauriau neeksploatavo kitos, kaip tuomet, kai silpnesnius ar sėkmės aplenktus gamintojus išnaudojo tie, kurių tvirtą padėtį laidavo konkurencijos “sureguliavimas”. Kiekviena visiško saugumo privilegija vienai grupei neišvengiamai didina likusiųjų nesaugumą. Jeigu jūs vieniems garantuojate fiksuotą kintančio pyrago dalį, kitiems liekanti dalis neišvengiamai svyruos santykinai labiau negu visumos dydis. Ir esminis saugumo elementas, kurį siūlo konkurencinė sistema, – didžiulė galimybių įvairovė – vis labiau ir labiau mažinama.
Bendros pastangos pasiekti saugumą ribojimo priemonėmis, valstybės toleruojamos ar palaikomos, ilgainiui sukėlė didėjantį visuomenės transformavimąsi – transformavimąsi, kuriam, kaip ir daugeliui kitų dalykų, vadovavo Vokietija, o paskui ją sekė kitos šalys. Šią raidą spartino dar ir kitas socialistinės doktrinos padarinys – sąmoningas bet kokios veiklos, susijusios su ekonomine rizika, niekinimas ir moralinio nepadorumo šešėlis, mestas ant pelno, dėl kurio verta rizikuoti ir kurį tik nedaugelis gali laimėti.

Mes negalime kaltinti mūsų jaunuolių, kai jie pasirenka saugumą, o ne verslo riziką. Jaunesnė šiandienos karta užaugo pasaulyje, kuriame mokyklose ir spaudoje komercinis verslas buvo traktuojamas kaip prastos reputacijos, o pelno siekimas kaip nemoralus veiksmas, kur įdarbinti šimtą žmonių yra eksploatacija, tačiau tiek pat kontroliuoti – garbinga. Vyresni žmonės turbūt laiko tai perdėjimu. Tačiau kasdienė patirtis palieka abejonę. Kaip antikapitalistinės propagandos rezultatas yra, vis keičiant institucijas, pakitusios vertės. Klausimas yra: ar keisdami mūsų institucijas, kad apsaugoti naujus poreikius, mes netyčia nesunaikinsime dalykų kuriuos mes vis dar aukštiname?
Konfliktas, kurį čia nagrinėjame, iš tiesų yra fundamentalus konfliktas tarp dviejų nesuderinamų visuomenės organizacijos tipų, kurie pagal būdingiausias jų pasireiškimo formas dažnai apibūdinami kaip komercinis ir karinis visuomenės tipai. Arba pasirinkimas ir rizika lieka individui, arba jis netenka ir vieno, ir kito. Armija iš mums pažįstamų sistemų daugeliu požiūrių geriausiai atspindi antrąjį organizacijos tipą, kur ir darbą, ir darbo vykdytoją paskiria vadovybė. Tai vienintelė sistema, kurioje individui gali būti suteiktas visiškas ekonominis saugumas ir ją pritaikius visai visuomenei toks saugumas gali būti garantuotas visiems jos nariams. Tačiau šis saugumas yra neatsiejamas nuo laisvės apribojimų, ir nuo hierarchinės karinio gyvenimo tvarkos – tai barakų saugumas.
Visuomenėje, pripratusioje prie laisvės, nelabai tikėtina, kad atsirastų daug žmonių, pasirengusių sąmoningai sumokėti tokią kainą už saugumą. Tačiau visur įsigalėjusi politika, kuri dosnia ranka teikia saugumo privilegijas čia vienai, čia kitai grupei, vis dėl to sparčiai kuria sąlygas, kuriomis saugumo troškimas tampa stipresnis už meilę laisvei.
Jeigu mes nenorime sunaikinti asmeninės laisvės, saugumas turėtų būti laiduojamas už rinkos ribų, o konkurencijai turi būti leista netrikdomai veikti.
Nėra abejonės, kad atitinkamas saugumas prieš sunkų skurdą turi būti vienas iš svarbiausių politikos uždavinių. Tačiau nėra nieko lemtingiau dabartinę mąstytojų mada aukštinti saugumą laisvės sąskaita. Būtina, kad mes iš naujo išmoktume tiesiai žvelgti į faktą, jog už laisvę reikia mokėti, ir kad kiekvienas iš mūsų būtų pasirengęs didžiulėms materialioms aukoms, idant ją apgintų. Jei norime ją išlaikyti, turime atgauti įsitikinimą, kuriuo rėmėsi laisvės viešpatavimas anglosaksų šalyse ir kurį Benjaminas Franklinas išreiškė posakiu, tinkančiu mūsų kaip individams ir ne mažiau kaip tautų gyvenimuose: “Tie, kurie atiduoda laisvę mainais už mažytį laikiną saugumą, neverti nei laisvės nei saugumo”. [5., 85 – 93]

2.7 Į geresnį pasaulį

Jeigu norime sukurti geresnį pasaulį, privalome turėti drąsos vėl pradėti iš pradžios. Turime pašalinti kliūtis, kuriomis žmonės pastaruoju metu varžė savo kelią ir kūrybingos individų energijos realizavimą. Mes turime sukurti sąlygas geresniam vystymuisi nei planinis. Šią drąsą rodo ne tie, kurie tiki neišvengiamomis tendencijomis, ne tie, kurie skelbia Naująją Santvarką, kuri yra ne daugiau kaip paskutiniųjų keturiasdešimties metų tendencijų tęsinys, ir kurie nepajėgia sugalvoti nieko geriau, kaip mėgdžioti Hitlerį. Būtent tie, kurie garsiausiai šaukiasi Naujosios Santvarkos, yra labiausiai veikiami idėjų, sukėlusių šį karą ir atnešusių daugiausia blogybių, nuo kurių dabar kenčiame. Pagrindinis principas visomis pastangomis sukurti laisvų žmonių pasaulį turėtų būti šis: individo laisvės politika yra vienintelė tikrai pažangi politika. [5., 156 psl.]
Išvados

1. Frydrichas Augustas fon Hajekas buvo vienas žymiausių šiuolaikinių ekonomikos teoretikų, liberalizmo filosofas ir ideologas. Vienos, Londono, Čikagos ir Freiburgo universitetų profesorius, Nobelio premijos laureatas. Jis vadinamas austriškosios ekonominės mokyklos tėvu. Hajekas laikėsi nuomonės, kad individai tik veikiami laisvai, be valstybės vadovavimo ir prievartos, sukurs reikiamą visuomeninę tvarką. Daugelyje savo darbų mokslininkas aiškina kitaip kuriamų visuomeninių tvarkų pasekmes. O tos kitos “tvarkos” kuriamos įvairiai – sąmoningu planavimu arba kitokiomis socialistinio pobūdžio priemonėmis braunantis į rinkos mechanizmo veiklą. Paskutiniais gyvenimo metais Hajekas ėmėsi politinės filosofijos, nagrinėjo būdus, kuriais laisvės siekianti visuomenė galėtų užkirsti kelią valstybei brautis į individų gyvenimą, apriboti valdžios galią teisinėmis priemonėmis. Hajeko idėjos turėjo didžiulę įtaką aiškinant ir turtinant diskusiją, kaip pasiekti ir išlaikyti laisvą visuomenę.
2. Aiškindamas, kuo jo idėjos skiriasi nuo kitų to meto ekonomistų, Hajekas pabrėžia, jog Miltonas Frydmanas išlieka keinsininkas pagal monetarinę teoriją, bet ne pagal metodologiją. Keinsas, pats prieštaraudamas savo ketinimams, nusigriebė to, kas vadinama makroekonomika, o Frydmanas yra vienas iš makroekonomikos apaštalų. Jei iš esmės bendrais ekonomikos klausimais sutarta, tai dėl monetarinės politikos kalbos nerasta. Mat Frydmano teorija grindžiama tariamais statistinių dydžių dėsningumais. Sumariniai dydžiai, vidurkiai, anot Hajeko, kuriuos pateikia statistika, jokiu būdu nėra išsamios informacijos pakaitalas apie kiekvieną kainą ir ir kainų tarpusavio santykius, kurie iš tikro reguliuoja ekonominę veiklą. Tai klaidingas bandymas peršokti mūsų ribotas žinias. Dėl laisvosios rinkos Hajekas ir Frydmanas visiškai sutarė. Nuomonės skyrėsi itk ieškant atsakymo, kuri monetarinės sistemos forma yra palankiausia, kad efektyviai funkcionuotų rinka.
3. Hajeko knyga “Kelias į vergovę” Vakaruose suvaidino savo vaidmenį. Tada Vakaruose pokario metais ji atvėrė akis daugeliui naivuolių, svajojusių turimą demokratinę santvarką paskiepyti socializmo principais. Yra susidariusi nuomonė, kad valdžia iškreipė sicializmo idėją ir atėjus naujai “gerai” valdžiai padėtis pasikeis į gerąją pusę. Tačiau didžiausias pavojus mūsų laisvei ir mūsų gerovei ne valdžioje esančiųjų bloga valia, bet įgaliojimai, kuriuos esame linkę valdžiai suteikti. Hajekas vaizduoja tokią politinę evoliuciją, kuri Vakaruose, o vėliau dar sėkmingiau Rytuose, materialios gerovės ir “socialinio” teisingumo gynimo vardu ištisas tautas nuvedė į istorijos akligatvius. Faktiškai reakcija puolė materialios gausos ir nelygybės šaltinį – laisvąją rinką, ką tik išsivadavusią iš slogių feodalinės valstybės ir feodalinių luomų varžtų. Iš tikrųjų laisvosios rinkos atsiradimas kadaise buvo tikras išsivadavimas. Valstybės valdžios ribų susiaurinimas iki nešališko arbitro ir “naktinio sargo”

Leave a Comment