TURINYS
ĮŽANGA…………………………………………………………………………………………………………………………………31. NOBELIO EKONOMIKOS PREMIJA…………………………………………………………………………42. 2003 m. NOBELIO EKONOMIKOS PREMIJA…………………………………………………………….52.1. Robert F. Engle biografija……………………………………………………………………………………..52.2. Clive W. J. Granger biografija………………………………………………………………………………..52.3. R. Engle ir C. Granger tyrimai bei Nobelio premija………………………………………………….63. 2002 m. NOBELIO EKONOMIKOS PREMIJA……………………………………………………………..83.1. Daniel Kahneman biografija…………………………………………………………………………………..83.2. Vernon L. Smith biografija ……………………………………………………………………………………83.3. D. Kahneman ir V. L. Smith tyrimai bei Nobelio premija………………………………………….94. 2001 m. NOBELIO EKONOMIKOS PREMIJA…………………………………………………………..124.1. George Akerlof biografija……………………………………………………………………………………124.2. Michael Spence biografija……………………………………………………………………………………124.3. Joseph E. Stiglitz biografija………………………………………………………………………………….134.4. J. Stiglitz, M. Spence ir G. Akerlof tyrimai bei Nobelio premija……………………………….135. 2000 m. NOBELIO EKONOMIKOS PREMIJA…………………………………………………………..165.1. James J. Heckman biografija………………………………………………………………………………..165.2. Daniel L. McFadden biografija James J. Heckman biografija…………………………………..165.3. D. McFadden ir J. Heckman tyrimai bei Nobelio premija………………………………………..17IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………………………19LITERATŪRA……………………………………………………………………………………………………………………….20PRIEDAI……………………………………………………………………………………………………………………………….22ĮŽANGAReferatas „Ekonomistai – Nobelio premijos laureatai“ yra apie ekonomikos mokslininkus, gavusius Nobelio premiją. Mūsų darbas susideda iš penkių skyrių. Pirmajame skyriuje trumpai apibūdiname, kas ta Nobelio ekonomikos premija yra, kodėl ir kada ji atsirado, kaip, kur ir kas ją teikia. Šiame skyriuje yra nemažai vaizdinės informacijos. Kituose skyriuose rašoma apie 2000 – 2003 metų Nobelio ekonomikos premijos laureatus. Tai yra mokslininkai: Robert F.Engle ir Clive W. J. Granger (2003 m. laureatai), Daniel Kahneman ir Vernon L. Smith (2002), George A. Akerlof, A. Michael Spence ir Joseph E. Stiglitz (2001), James J. Heckman ir Daniel L. McFadden (2000). Referate pateikiame jų trumpas biografijas, tyrimus ir jų pritaikimo būdus, analizes, taip pat už kokią teoriją jie gavo Nobelio premiją.Visi mokslininkų darbai ir tyrimai yra pateikti paprasta kalba, kurią stengėmės papildyti kuo didesniu skaičiumi kasdieniškų pavyzdžių. Taip darėme dėl kelių priežasčių. Pirma, kad būtų lengviau suprasti, ką mokslininkai tyrinėjo, analizavo ir išrado. Antra, dauguma infomacijos yra surinkta iš užsienio literatūros, todėl buvo sudėtinga ją pateikti verstais moksliniais terminais. Beje, būtent dėl šios priežasties buvome patekę į keblią situaciją – kaip išversti tokius mokslinius terminus į lietuvių kalbą, apie kuriuos pačios dar nebuvome girdėję. Trečia, norėjome pabrėžti jų tyrimų naudą bei tai, kad tie tyrimai yra pritaikomi eilinio žmogaus gyvenime.Taip pat būtina paminėti, kad surinkome pakankamai daug informacijos apie Nobelio ekonomikos premiją bei visus laureatus ir turėjome sunkią užduotį – ką pasirinkti savo darbo objektu. Negalima išskirti būtent šių devynių ekonomistų, apie kuriuos mes ir pasirinkome rašyti, kaip pačių svarbiausių ar įžymiausių, nes visi 53 laureatai yra nusipelnę ekonomikos mokslui savo teorijomis ir išradimais, tačiau apžvelgti jų visų buvo neįmanoma. Mes pasirinkome aprašyti šiuos devynis mokslininkus, nes jie yra naujausi Nobelio ekonomikos premijos laureatai. 2003 metų prizininkams dar net nėra įteiktos premijos. Pateikta informacija yra pati šviežiausia, todėl, manome, jog ji yra įdomiausia ir aktualiausia.1. NOBELIO EKONOMIKOS PREMIJAKas ta Nobelio premija matyt aiškinti niekam nereikia. Nobelio premijos laureatai yra tarsi apgaubti maksimalių įmanomų pasiekimų aura, nes jų darbai ir pasiekimai vienaip ar kitaip iš esmės lėmė visos civilizacijos ekonominę, socialinę ar technologinę eigą.Privatų Nobelio fondą 1900 metais įkūrė žinomas mokslininkas Alfredas Nobelis. Fondas skirsto lėšas, gautas pagal testamentą, paskirdamas kasmetines fizikos, chemijos, fiziologijos ar medicinos, literatūros ir taikos Nobelio premijas. Kandidatus Nobelio premijai gauti gali siūlyti tik pavieniai asmenys (ne organizacijos), pvz.: Nobelio premijos laureatai. Laureatais gali būti ir organizacijos. Vienu metu Nobelio premiją gali gauti ir keletas žmonių – mokslinio darbo bendraautorių. Premija skiriama tik gyviesiams. Nobelio premiją teikia: už fizikos, chemijos ir ekonomikos darbus Švedijos Karališkoji Mokslo Akademija; už medicinos (fiziologijos) darbus – Stokholmo Karolio institutas; už grožinės literatūros darbus – Švedijos Akademija; Nobelio Taikos premiją – 5 žmonių komitetas, skiriamas Norvegijos parlamento. Nobelio premija teikiama nepriklausomai nuo rasės, tautybės, lyties ir tikėjimo. Nobelio premija įteikiama gruodžio 10 d. – Nobelio mirties metinių dieną. Laureatams skiriamas aukso medalis su Nobelio atvaizdu, laureato diplomas ir pinigų čekis (maždaug 1 milijonas eurų kiekvienai premijai). Nobelio premijos dydis nuolat kito (žr. 1 priedą). Kalbant apie premijos dydį būtina išskirti realiąją ir nominaliąją jos vertę. Pirmais ekonomikos Nobelio premijos įteikimo metais nominalioji prizo vertė buvo du kartus mažesnė už realiąją (skaičiuojant Švedijos kronomis), ir tik 1991 metais jos susilygino.
Nobelio ekonomikos premija yra vienintelė premija, kuri yra įsteigta ne pagal Afredo Nobelio testamentą. Ją įsteigė 1968 m. Švedijos valstybinis bankas savo 300-mečio proga, Nobelio atminimui. Per 35-erius jos egzistavimo metus Nobelio premiją yra gavę 53 mokslininkai (žr. 2 priedą). Nobelio ekonomikos premijos laureatai yra įvairių tautybių ir skirtingo amžiaus. Tarp tautybių dominuoja amerikiečiai (žr. 3 priedą), ir tai galima lengvai paaiškinti. Šioje valstybėje yra labai išvystytas mokslas, mokslinės technologijos ir moksliniai tyrimai. Įvairių šalių mokslininkai vyksta į JAV, kur atlieka mokslinius tyrimus, kuria mokslines teorijas, ir žinoma, pripažinimą gauna taip pat čia. Šioje valstybėje mokslininkams yra suteiktos geresnės sąlygos, nei kitose. Kalbant apie metus, profesorių, gavusių premiją, amžius svyruoja nuo 50 iki 89-erių metų (žr. 4 priedą). Tačiau daugiausia laureatų yra nuo 60 iki 69-erių metų.2. 2003 m. NOBELIO EKONOMIKOS PREMIJOS LAUREATAI
Šių metu Ekonomikos Nobelio premija paskirta dviems ekonomistams, kurie įgyvendino statistinių metodų atsiradimą. Tai Robert Engle, amerikiečių ekonomistas iš Niujorko universiteto, ir Clive Granger, britas iš Kalifornijos universiteto San Diege. Jie sukūrė vieną iš sudėtingiausių metodų, kaip analizuoti ekonominius duomenis. Jų tyrimai, prasidėję 1980 metais, labiausiai nagrinėjo “laiko eilės” rodiklius: akcijų kainas, namų ūkio išlaidas, infliaciją – bet ką, kas kinta einant laikui, ir taip iškelia sunkumus statistinės analizės senesnėms formoms.2.1. Robert F. Engle biografijaRobert F. Engle gimė 1942 m. Sirakūzuose, Niujorko valstijoje, JAV (JAV pilietis). 1964 m. baigė Viljamso koledžą (Williams College) ir įgijo tiksliųjų mokslų bakalauro laipsnį. Fizikos magistro laipsnį laureatas gavo 1966 m. Kornelio universitete (Cornell University). Po trijų metų tame pačiame universitete apgynė ekonomikos mokslų daktaro disertaciją. Prieš atvykdamas į Kalifornijos universitetą septynerius metus dėstė Masačūsetso universitete. Nuo 2000 m. profesorius R. Engle’as pradėjo dirbti ir Niujorko universitete. Dabar Robert F. Engle yra Niujorko Universiteto Sterno verslo mokyklos (NYU’s Stern School of Business), finansų katedros finansinių paslaugų vadybos profesorius. Jo tyrinėjimai apima pačias svarbiausias moderniosios ekonometrikos sąvokas: laiko kintamųjų kitimas, kointegracija, egzogenetika, diapazono spektro regresija ir kt. Daugiau nei 100 gerai žinomų mokslinių žurnalų straipsniuose ir 4 knygose profesorius pateikia šiuos metodus analizuojant paprastąsias akcijas, valiutas, palūkanų normas ir rinkos mikrostruktūrą. Jis dažnai atstovauja ir konsultuoja įvairias finansines institucijas.2.2. Clive W. J. Granger biografijaClive W. J. Granger gimė 1934 m. Svansėjoje, Velse, D.Britanija (Swansea, Wales, UK). 1955 m. Notingemo universitete (University of Nottingham) įgijo matematikos mokslų bakalauro diplomą. Po ketverių metų tame pačiame universitete apgynė statistikos mokslų daktaro disertaciją. C. Granger savo karjerą pradėjo šiame universitete. Jį baigęs, dar porą dešimtmečių dėstė šiame universitete. Jo mokslinis straipsnis “Fondų biržos kainų prognozė: pamokos prognozuotojams” buvo paskelbtas geriausiu 1992/1993 metų straipsniu. Šiame straipsnyje jis analizavo akcijas ir jų kainų kitimą kintant laikui. Taip pat jis išrado būdą, kaip nuspėti akcijų kainų pokytį keičiantis įvairioms jį lemiančioms sąlygoms. Nuo 2002 m. laureatas yra Vakarų ekonomistų asociacijos prezidentas. Šiuo metu jis yra Kalifornijos universiteto San Diege (University of California in San Diego) Ekonomikos katedros profesorius. Clive Granger tyrinėja statistiką ir ekonometriką, ypač laiko kintamųjų analizę. Taip pat domisi ekonominėmis prognozėmis, finansais, demografija bei metodologija.2.3. R. Engle ir C. Granger tyrimai bei Nobelio premijaR. Engle ir C. Granger sukūrė technologijas, kurios reikalauja didesnio matematikos supratimo. R. Engle darbas padėjo sukurti pagrindus matavimui ir nesuskaitomos daugybės rūšių rizikos išvengimui modernioje ekonomikoje. Jis studijavo kintamumą – laiko eilų svyravimą nuo infliacijos iki apsaugos kainos. Bet kas, kas stebi fondų biržas, žino, kad tie kintamieji pergyvena svyravimo periodus, taip pat kaip ir sąstingio laikus. Iki kol R. Engle nebuvo pasirodęs, žmonės domėjosi tokiais dalykais kaip, finansiniai tipai, naudojo paprastus istorijos kintamumo matavimus, žiurėdami į praėjusius metus, tarkim, kad pamatytų, kokia buvo syravimo amplitudė. Ir tada jie tai būtų naudoję, kaip ateities kintamumo matą.
R. Engle kintamųjų kitimo priklausomybės nuo laiko metodas davė tyrinėtojams galimybę tirti, kaip ir ar kintamumas viename periode yra susijęs su kintamumu ankstesniuose perioduose. Dažnai tarp kintamumų būna ryšys, kaip parodytų atsitiktinis stebėjimas. Pavyzdžiui, po kelių fondų biržos neramumo dienų, gali būti kelios dienos ramybės. Apie 3% akcijų kilimą ar kritimą dažnai praneša didėjantis kintamumas, dar labiau nei žemės drebėjimą parodo požeminiai smūgiai. R. Engle aukštoji matematika rinką padarė labiau nuspėjamą. Taip bankai ir investitoriai, kurie naudoja “vertės rizikos” metodus, norėdami ištirti savo akcijų paketą, yra labai skolingi R. Engle. C. Granger tyrimas buvo labiau taikytas susiduriant su ilgesnio laikotarpio svyravimais ekonomikos augime, infliacijoje ir valiutoje, taikant trumpesnę rizikos ir kintamumo trukmę. Dažnai mikroekonominiai duomenys dalijasi panašiais bruožais. Pavyzdžiui, BVP vienam žmogui yra linkęs augti kintant laikui. Bet augimo „polinkio” dažnis, apie kurį nuolat diskutuoja prognozuotojai, niekada nėra toks pastovus, kokį jie gali numatyti: nes jam gali daryti įtaką tokie veiksniai kaip naftos kainų kilimas ir karai. Tai sukelia painių problemų statistikams, nes tokie veiksniai gali paslėpti sunkiai pastebimus sąryšius duomenyse. Naudojant standartines statistines priemones, gauti rezultatai būna klaidingi; t.y., ekonomistai, naudojantys šias priemones gali nuspręsti, kad atsitiktiniai sąryšiai egzistuoja ten, kur paprastai niekas neegzistuoja, ir taip bus apgauti statistinių miražų. Į tai profesorius C. Granger atkreipė dėmesį jau 7 dešimtmetyje.Po dešimtmečio, vėlesniame savo darbe, profesorius C. Granger nustatė, kad tokie “besikeičiantys” kintamieji gali būti sujungti tokiais būdais, kurie leistų padaryti tikslias statistines išvadas. Jis taip pat sukūrė “Granger priežastingumo testą”, nustatantį, kurie iš kelių kintamųjų sukelia pasikeitimus kituose. Taip C. Granger surado protingą sprendimą šiai problemai, pavadintai kointegracija. Jis sugalvojo ekonominės pusiausvyros supratimo panaudojimą – idėją, kai kintamieji linkę artėti prie tam tikrų verčių, ir taip nuspėjama kryptimi. Jis surado, kad, kai dvi ekonominių duomenų grupės yra lyginamos, pavyzdžiui, infliacija ir mainų dažnis, jos dažnai gali būti nagrinėjamos standartiniais metodais. Bendradarbiaudamas su R. Engle, jis dirbo, kad sukurtų kriterijus ekonomistams, kurie garantuotų, kad bus gaunami patikimi rezultatai, kai daromi tokie palyginimai. Tyrimas leido kitiems mokslininkams tyrinėti ryšį tarp tokių kintamųjų kaip asmeninė gerovė ir vartotojo išlaidos anksčiau neįmanomais būdais. Aiškesnis tokių ryšių supratimas – pvz., nustatant, kas yra priežastis, o kas pasekmė – leido aiškiau suvokti, kaip veikia ekonomika, ir geriau ją prognozuoti. Nors abiejų mokslininkų darbai yra labiau techniniai, tačiau jų pritaikymas paplito ir už akademinės visuomenės ribų. Nobelio ekonomikos premijos laureatų sukurtais metodais kasdien naudojasi ir centriniai bankai, ir finansų rinkų analitikai.3. 2002 m. NOBELIO EKONOMIKOS MOKSLŲ PREMIJOS LAUREATAI
2002 m. ekonomikos mokslų premija Alfredui Nobeliui atminti paskirta dviem mokslininkams – Prinstono universiteto profesoriui Daniel Kahneman „už psichologijos tyrinėjimų įžvalgų,… ypač susijusių su žmogaus vertinimu ir sprendimų priėmimu neapibrėžties sąlygomis, integravimą į ekonomikos mokslą“ ir George Mason universiteto (Arlingtonas) profesoriui Vernon L. Smith „už laboratorinių eksperimentų kaip empirinės ekonominės analizės priemonės, ypač tyrinėjant alternatyvius rinkos mechanizmus, kūrimą“.3.1. Daniel Kahneman biografijaD. Kahneman gimė 1934 m. Tel Avivo mieste Izraelyje (JAV ir Izraelio pilietis). Psichologijos ir matematikos studijų bakalauro kvalifikacinis laipsnis jam suteiktas 1954 m. Hebrajų universitete (Jeruzalė), psichologijos mokslų daktaro laipsnis – 1961 m. Kalifornijos universitete (Berklis). Dirbo Hebrajų universiteto (1961–1978 m.), Britų Kolumbijos universiteto Kanadoje (1978–1986 m.) ir Kalifornijos universiteto (1986–1994 m.) profesoriumi. Nuo 1993 m. yra Prinstono universiteto (Princeton University) Eugene Higgins vardo psichologijos profesorius (Psichologijos katedra) Čia jis dėsto „Psichologijos įvadą“, akademinei visuomenei ir studentijai geriau žinomą „Psicho-101“ pavadinimu. Pastaraisiais metais jis daug dėmesio skiria moksliniam bendradarbiavimui, ypač tarpdisciplininių mokslo šakų suartėjimui. D. Kahneman yra ir Woodrow Wilson visuomeninių bei tarptautinių reikalų mokyklos (Woodrow Wilson School of Public and International Affairs) prie Prinstono universiteto profesorius, kurioje jis dėsto psichologiją ir ekonomiką, taip praturtindamas ir mokslo teoriją, ir politikos praktiką.3.2. Vernon L. Smith biografija
V. L. Smith gimė 1927 m. Vičitoje Kanzaso valstijoje (JAV pilietis). Siekdamas Kalifornijos technologijos institute elektrotechnikos bakalauro kvalifikacinio laipsnio, kurį gavo 1949 m., V. L. Smith išklausė bendrosios ekonomikos kursą. Susidomėjęs šiuo mokslu, jis tęsė studijas ir 1952 m. Kanzaso universitete gavo ekonomikos magistro kvalifikacinį laipsnį, o 1955 m. Harvardo universitete – ekonomikos mokslų daktaro laipsnį. Profesoriavo Purdue (1956–1967 m.), Brown (1967–1968 m.), Masačusetso (1968–1975 m.) ir Arizonos (1975–2001 m.) universitetuose. Šiuo metu, t. y. nuo 2001 m., yra George Mason universiteto ekonomikos ir teisės profesorius, šio universiteto Ekonomikos mokslų tarpdisciplininio centro (Interdisciplinary Center for Economic Science) mokslinis bendradarbis ir Mercatus centro narys. Jis parašė (arba buvo bendraautoris) daugiau kaip 200 straipsnių ir knygų apie kapitalo teoriją, finansus, gamtos išteklių ekonomiką ir eksperimentinę ekonomiką. Purdue universitetas jam suteikė vadybos mokslų garbės daktaro laipsnį.3.3. D. Kahneman ir V. L. Smith tyrimai bei Nobelio premijaD. Kahneman suteikta Nobelio premija rodo didžiulę sėkmę metodo, kuris praplečia tyrinėjimų galimybes, pritaikant psichologiškai realistinius ekonomikos veikėjų modelius ekonomikos teorijai, ir žinomas kaip elgsenos ekonomika. Jam sujungė psichologijos įžvalgas ir ekonomikos mokslą, padėdamas pagrindus naujai mokslinio tyrinėjimo sričiai. Svarbiausios D. Kahneman išvados susijusios su sprendimų priėmimu neapibrėžties sąlygomis. Jis parodė, kaip žmogaus sprendimai gali sistemingai nutolti nuo sprendimų, kuriuos numato standartinė ekonomikos teorija. Kartu su artimu draugu ir garsiu psichologu Amos Tversky (mirė 1996 m.) kaip alternatyvą jis suformulavo perspektyvos teoriją, geriau paaiškinančią stebimą elgseną. D. Kahneman taip pat atskleidė, kaip žmogaus vertinimas gali nulemti pasirenkant trumpesnius euristinius kelius, sistemingai nukrypstančius nuo pagrindinių tikimybių teorijos principų. Jo darbai įkvėpė naują ekonomikos ir finansų srities tyrinėtojų kartą praturtinti ekonomikos teoriją pažinimo psichologijos įžvalgų pritaikymu vidinei žmogaus motyvacijai. Kolegų vertinimu, D. Kahneman „metė iššūkį mikroekonomikos pagrindams, o kartu ir pagrindiniam individų ekonominės elgsenos modeliui“. Pagal standartinį modelį, kiekvienas yra racionalus, vadovaujasi asmeniniais interesais, numatantis; jis iškėlė mintį, kad daugiau psichologinių motyvų lemia žmogaus elgseną ir kad šie motyvai yra svarbūs ekonominiams reiškiniams. Paprasčiau sakant, kai žmonės neturi sistemos priimdami sprendimus, jie daro tai, ką gali. Psichologams ir ekonomistams šis požiūris buvo naujas. Racionalaus veikėjo paradigmo neatsisakyta, tačiau dabar atsirado daugiau nuomonių tam tikrais klausimais, ypač dėl taupymo elgsenos ir dalyvavimo vertybinių popierių rinkoje. Makroekonomikoje gausu reiškinių (būtent susijusių su akcijų rinkomis), kuriuos labai sunku suprasti nenukrypstant nuo racionalaus veikėjo modelio ir neįvertinat tam tikrų psichologinių įtakų. Žymiausias D. Kahneman straipsnis „Perspektyvos teorija: sprendimų priėmimo rizikos sąlygomis analizė“ (Prospect Theory: An Analysis of Decision Under Risk), parašytas kartu su A. Tversky ir 1979 m. paskelbtas žurnale Econometrica, kaip tik skirtas sprendimų priėmimui neapibrėžties sąlygomis nagrinėti. D. Kahneman nuomone, jis nebūtų laimėjęs Nobelio premijos paskelbus šį straipsnį psichologijos žurnale. Kadangi straipsnis buvo atspausdintas ekonomikos žurnale, jis darė pakankamai didelę įtaką šios profesijos atstovams ir, galima sakyti, įteisino tam tikrą požiūrį į mąstymą priimant sprendimus, o tai galiausiai kitų ekonomistų darbo pastangomis pradėjo daryti įtaką ekonomikos mokslui.Konkrečiai V. L. Smith eksperimentai įrodė, kad daug puikiai informuotų ekonomikos veikėjų nėra būtina sąlyga rinkos efektyvumui garantuoti. Taip buvo radikaliai nukrypta nuo įprastos ekonominės minties. Visus savo ankstyvuosius eksperimentus ir pagrindines išvadas 1962 m. V. L. Smith, būdamas Stanfordo universiteto vizituojantis profesorius, išspausdino leidinyje Journal of Political Economy. Straipsnis „Rinkos elgsenos eksperimentinė studija“ (An Experimental Study of Market Behavior) šiandien laikomas padariusiu perversmą eksperimentinėje ekonomikoje. Toliau tęsdamas šį darbą įvairiuose universitetuose, V. L. Smith tapo gerai žinomas akademinei visuomenei kaip kapitalo teorijos kūrimo ekspertas ir aplinkos apsaugos ekonomikos pradininkas. Jis taip pat vadovavo „aerodinaminio vamzdžio bandymams“ (wind tunnel tests), kurių metu dar iki įgyvendinimo praktikoje laboratorijoje patikrinami nauji, alternatyvūs rinkos modeliai, pavyzdžiui, atsisakymas reguliuoti elektros energijos rinkas. Dėl jo darbų eksperimentai tapo esmine empirinės ekonominės analizės priemone.V. L. Smith padėjo pagrindus eksperimentinės ekonomikos sričiai. Jis išplėtojo daugybę eksperimentinių metodų, nustatydamas patikimo laboratorinio eksperimento ekonomikos moksle standartus. Savo eksperimentinėje veikloje jis atskleidė alternatyvių rinkos institucijų… svarbą, t. y. kaip numatomos pardavėjo pajamos priklauso nuo aukciono metodo pasirinkimo.Rinkos elgseną tyrinėti ėmė ir kiti mokslininkai. Tačiau jų tyrimams pradžią davė V. L. Smith darbai. 1991 m. Kembridžo universiteto leidykla išleido jo garsiuosius „Eksperimentinės ekonomikos straipsnius“ (Papers in Experimental Economics), o 2000 m. – vėlesnių straipsnių rinkinį „Derybos ir rinkos elgsena: eksperimentinės ekonomikos esė“ (Bargaining and Market Behavior: Essays in Experimental Economics).D. Kahneman panaudojo pažinimo psichologijos įžvalgas, susijusias su atsakymo į klausimus, vertinimo ir pasirinkimo mentaliniais procesais, siekiant padėti mums geriau suprasti, kaip žmonės priima ekonominius sprendimus. Reikšmingas ir kitų psichologų indėlis šioje srityje, tačiau D. Kahneman ir A. Tversky darbai apie sprendimų priėmimą neapibrėžties sąlygomis aiškiai išsiskiria iš kitų kaip padarę didžiausią įtaką ekonomikos mokslui. D. Kahneman tyrinėjimai padarė esminį poveikį ir kitoms sritims. Jais plačiai pagrįsti kiti socialiniai mokslai, taip pat ir gamtos, humanitariniai bei medicinos mokslai. V. L. Smith yra įtakingiausia asmenybė, eksperimentus pavertusi ekonomikos mokslo empirine metodologija. Priešingai D. Kahneman, jis nemetė iššūkio tradicinei racionalaus sprendimų priėmimo ekonomikos teorijai, o patikrino alternatyvias rinkų veiklos, ypač įvairių rinkos institucijų svarbos hipotezes. D. Kahneman, darydamas apžvalgas ir eksperimentus, daugiausia dėmesio skyrė konkrečių veikėjų sprendimams, tuo tarpu V. L. Smith – veikėjų sąveikai specifinėje rinkos aplinkoje. Jis taip pat akcentavo metodologines problemas, būtinybę plėtoti praktinius eksperimentinius metodus ir kurti gero eksperimento parengimo standartus. Šią tradiciją tęsė kiti tyrinėtojai. Tačiau iš esmės dėl V. L. Smith laimėjimų daugeliui ekonomistų laboratoriniai eksperimentai tapo pagrindine tyrinėjimo priemone. Daug dabartinių tyrinėjimų pagrįsta bendromis psichologijos ir eksperimentinės ekonomikos tradicijomis. Šie nauji tyrinėjimai gali būti reikšmingi visoms ekonomikos ir finansų sritims. Eksperimentiniai faktai atskleidžia, kad tam tikri psichologiniai reiškiniai, tokie kaip ribotas racionalumas, ribotas asmeninis suinteresuotumas ir ribota savikontrolė, yra svarbūs veiksniai, lemiantys įvairius rinkos rezultatus. Kiek šykštesnės elgsenos teorijos, atitinkančios šiuos faktus, gali būti išplėtotos, tiek jos gali pagaliau pakeisti tam tikrus tradicinės ekonomikos teorijos elementus. Probleminė finansų ekonomikos užduotis – išnagrinėti, kiek rinkos arbitražas leidžia pašalinti turto kainų sistemingo iracionalumo padarinius. Nors D. Kahneman ir V. L. Smith tyrinėjimų programos daugeliu atžvilgiu skiriasi, jų bendras mokslinis indėlis jau pakeitė ekonomikos mokslo kryptį.Ekonomikos moksle buvo įprasta apsiriboti teoretizavimu remiantis santykinai paprastu racionalistiniu žmogaus sprendimų priėmimo modeliu, homo economicus ir empiriniu darbu su tam tikros srities duomenimis. Pasirodžiusius pirmuosius D. Kahneman ir V. L. Smith darbus mokslinė ekonomistų bendruomenė sutiko skeptiškai. Praėjo daug laiko, buvo atlikta daug tolesnių tyrinėjimų, kol svarbiausios jų idėjos buvo pradėtos rimtai taikyti šios profesijos atstovų. Tai jų laimėjimas, kad daugeliui, o galbūt ir daugumai ekonomistų psichologijos įžvalgos ir eksperimentiniai metodai šiandien yra esminė sudedamoji šiuolaikinio ekonomikos mokslo dalis.4. 2001 METŲ NOBELIO EKONOMIKOS PREMIJOS LAUREATAI
2001 metų Nobelio premija paskirta trims amerikiečiams: George Akerlof, Kalifornijos universiteto profesoriui (University of California), Michael Spence, Harvardo ir Masačūsetso universitetų profesoriui (University of Harward, University of Massachusets) ir Joseph Stiglizt, Kolumbijos universiteto (University of Columbia) ekonomikos, verslo bei tarptautinių santykių profesoriui. Ši premija buvo suteikta už asimetrinės informacijos rinkose teorijos pargrindų sukūrimą….4.1. George Akerlof biografijaGeorge Akerlof gimė 1940 m. Niu Heivene, Konektikuto valstijoje (New Haven, Connecticut). G. Akerlof 1962 m. gavo bakalauro diplomą Jeilio (Yale) koledže. 1966 m. Masačūsetso technologijos universitete įgijo ekonomikos mokslų daktaro diplomą. Tais pačiais metais laureatas įsidarbino dėstytoju Berkelio universitete (Berckeley). Dirbdamas ten, jis parašė vieną iš žymiausių savo mokslinių darbų “Citrinų” rinka”, už kurią ir gavo Nobelio premiją. 1973-1974 metais G. Akerlof dirbo vyresniuoju ekonomistu Ekonomikos patarėjų taryboje. Jis taip pat yra garbės profesorius Londono ekonomikos mokykloje (London School of Economics) ir kviestinis profesorius Indijos statistikos universitete Niu Delyje (Indian Statistical Institute in New Delhi). G. Akerlof buvo pripažintas už mokslinius darbus, susijusius su sociologija, psichologija, antropologija ir kitomis mokslo sritimis, kurios turi įtakos ekonomikai. Jo tyrimai aprėpia makroekonomiką, skurdo, šeimos problemas, nusikalstamumą, diskriminaciją bei monetarinę politiką.4.2. Michael Spence biografija
Michael Spence gimė 1943 m. Montklere, Niu Džersio valstijoje, JAV (Montclair, New Jersey, USA). 1962-1966 m. Prinstono universitete (University of Prinston) gavo filosofijos bakalauro laipsnį. 1966-1968 m. Oksfordo universitete, D.Britanija (Oxford University) įgijo matematikos bakalauro ir magistro diplomus. 1968-1972 m. Harvardo universitete apgynė ekonomikos mokslų daktaro diplomą. Laureatas dėstė ekonomiką Stanfordo universitete 1973-1975 m. 1975-1990 m. jis profesoriavo Harvarde, o nuo 1984 m. buvo dar ir Mokslų ir menų fakulteto dekanas. Michael Spence yra nusipelnęs Stanfordo universiteto Verslo mokyklos Vadybos profesorius. Jis dirbo Stanfordo Verslo mokyklos dekanu nuo 1990 iki 1999 m. G. Spence nagrinėjo, kaip ekonomistai gali perduoti žinias ir kaip įtikinti kitus, kad būtų išvengta nepalankaus pasirinkimo. Jis daktaro disertacijoje tyrinėjo, kaip išsilavinimas veikia darbo jėgos rinką, rado ryšį tarp išsilavinimo ir darbo atlyginimo. Spence vienas pirmųjų panaudojo žaidimų teoriją ekonominių rinkos procesų nagrinėjimui.4.3. Joseph E. Stiglitz biografijaJoseph Stiglitz gimė Geryje, Indianos valstijoje, JAV (Gary, Indiana, USA) 1943 m. 1964 m. gavo bakalauro diplomą Amhersto (Amherst) koledže. 1967 m. apgynė ekonomikos mokslų daktaro disertaciją Masačūsetso technologijos institute. 1970 m. tapo Jeilio universiteto profesoriumi. Jis dėstė Prinstone, Stanforde, Masačūsetso technologijos institute ir Oksforde. J. Stiglitz buvo Ekonomikos patarėjų tarybos pirmininkas. Taip pat dirbo vyriausiuoju ekonomistu Pasaulio banke. Dabar J. Stiglitz yra ekonomikos ir finansų profesorius Kolumbijos universitete Niujorke. Laureatas yra įžymus naujos ekonomikos šakos – žinių ekonomika – mokslininkas ir dėstytojas. Jis taip pat padėjo atsirasti tokioms pagrindinėms sąvokoms, kaip nepalankus pasirinkimas ir moralinė rizika, kurios dabar tapo esminėmis priemonėmis politikos analitikams, taip pat ir ekonomikos teoretikams. Visame pasaulyje pažįstamas, pirmaujantis ekonomikos ugdytojas yra parašęs vadovėlių, kurie išversti į kelias dešimtis užsienio kalbų.4.4. J. Stiglitz, M. Spence ir G. Akerlof tyrimai bei Nobelio premijaPaimkime gerai žinomą panaudotos mašinos pirkimo problemą. Tarkime, kad panaudotos mašinos yra dviejų tipų: tos, kurios yra geros būklės, ir tos, kurios yra visiškai blogos būklės (jas dauguma amerikiečių vadina “citrinomis”). Įsivaizduokime, kad panaudotų mašinų pirkėjai yra pasiruošę mokėti 20000 dolerių už gerąją ir 10000 dolerių už “citriną”. Kaip pardavėjai, “citrinų” savininkai, reikalauja 8000 dolerių, kad atsikratytų savo senojo “kledaro”, tuo tarpu atsargiai vairuojanti sena moteris su gerai išlaikytu savo turtu nesiskirs už mažiau nei 17000 dolerių. Jei pirkėjai turėtų informacijos, kaip atskirti pelus nuo grūdų, galėtų derėtis su pardavėjais, ir sena moteris gautų daugiau pinigų, o “citrinos” savininkas žymiai mažiau.Jei pirkėjai negali matyti skirtumo tarp kokybės, tai, kaip ir dažniausiai būna realiame pasaulyje, bus tik viena rinka senoms mašinoms, ir pirkėjai bus pasiruošę sumokėti geros mašinos ir “citrinos” kainų vidurkį, kitaip sakant, 15000 dolerių. Tai yra mažiau nei 17000 dolerių, kurių prašo gerųjų mašinų savininkai. Tai gi, jie išeis iš rinkos, palikdami tik blogos kokybės mašinas. Toks atvejis, kai bloga kokybė išstumia gerąją iš rinkos dėl informacijos stygiaus, vadinamas “nepalankus pasirinkimas”. Tai buvo paprastas, bet reikšmingas vieno iš šių metų laureato – profesorius George Akerlof iš Kalifornijos universiteto – atradimas.Teorijos, kurios susiduria su panašiais atvejais vadinamos “asimetrine” informacija, kai viena sandorio pusė žino daugiau už kitą. Ši teorija yra visų trijų šių metų laimėtojų pagrindinė mintis. Informacijos stygius gali būti labai brangus, nes kad ir kas turėtų pačią smulkiausią informaciją niekada negali buti tikras tuo, kuo yra prekiaujama. Bet visada yra būdų, kaip sumažinti tą kainą. Pavyzdžiui, panaudotų mašinų prekyboje geros kokybės mašinų pardavėjai gali lengvai įrodyti, kad jų mašinos nėra “kledarai”. Arba panaudotų mašinų pirkėjai gali sugalvoti geresnį būdą, kaip atpažinti “citrinas”. Šiais metais kiti du laureatai, Michael Spence iš Harvardo ir Masačiūsetso universitetų ir Joseph Stiglitz iš Kolumbijos universiteto, laimėjo premiją už tai, kad nagrinėjo, kaip firmos ir vartotojai atskiria “brangakmenius” nuo “citrinų” įvairiose pramonės šakose.Ankstesnis M. Spence darbas buvo apie tai, kaip individai naudoja ženklus norėdami parodyti savo galimybes darbo jėgos rinkoje. Pavyzdžiui, ieškanys darbo nori išsiskirti iš kitų pretendentų masės. Jie gali bandyti tai daryti įvairiais būdais: nuo puikaus kostiumo iki puikaus išsilavinimo. Bet kad šie ženklai būtų įtikinami, kaip M. Spence pastebėjo, jie turi labai skirtis savo įsigijimo kaina. Pavyzdžiui, mažiau gabiems darbuotojams yra sunkiau, kad išsilavinimas veiktų kaip patikimas ženklas. Iš tikrųjų, net jei toks išsilavinimas neduoda jokių realių įgūdžių – tarkim, Oksfordo klasikinės literatūros skaitymas – darbdaviams jis vis tiek gali būti kaip atitinkamos kokybės ženklas.Ženklai yra naudojami daugybėje rinkų, kad ir kur asmuo, kompanija ar vyriausybė norėtų pateikti informaciją apie savo galimybes ar jėgas. Įmant paskolą, ženklas galėtų būti tai, kad kompanija yra tikra dėl savo būsimo pelno. Kalbant apie reklamą, kaip ženklą, ji yra tikrai svarbi, bet pakankamai brangi. Todėl reklamos gali būti tik tiek, kiek jos įstengia kompanija nupirkti, ir dėl šios priežasties vartotojams ji turi teikti labai vertingą informaciją. Bet tai gali būti kiekvieno vartotojo reikalas – kaip ta reklama pasitikėti. Gal reklama, kaip ženklas, nėra vien tik pinigų švaistymas, kaip kai kurie ekonomistai sako.Ženklų siuntimo teorija gali taip pat padėdi paaiškinti, kodėl kompanijos moka dividendus, net jei jie reikalauja daugiau mokesčių negu akcijų kainų pakilimas, kompensuojant investitoriams. Dividendai yra būdas parodyti didelio išlošimo stuktūrą.J. Stiglitz yra geriausiai žinomas iš visų trijų laimėtojų, dėka jo atvirai išreikštų minčių apie žinių ekonomiką ir įvestus naujus ekonominius terminus, būnant pasaulinio bank…o vyriausiuoju ekonomistu 1990 metų pabaigoje. Jo atradimai tada susilaukė didelio dėmesio, bet jam Nobelio premija skirta ne dėl šios priežasties. Tiksliau, jis buvo apdovanotas už jo teorijas kilusias iš panaudotų mašinų pirkėjų perspektyvos – kaip priversti to nenorinčius žmones atskleisti visas paslaptis apie save ir savo produktus. Pavyzdžiui, kaip tikėtina, kad individai grąžins skolą ar neatsargiai vairuos savo apdraustą mašiną? Jis paaiškino, kaip draudimo kompanijos nustato savo kainas, kad išsiaiškintų visą tiesą apie klientus. Tai gi, draudimo kompanijos naudoja skirtingas nuolaidas ir premijas, kad suklasifikuotų klientus pagal patikimumo rizikos lygį. Toks būdas atrenkant klientus taip pat yra naudojamas ir bankų pramonėje.Šie trys ekonomistai parengė moderniosios žinių ekonomikos teorijos pagrindus. Laureatai įrodė, kokios pasekmės gali kilti dėl sandorio partnerių nevienodo informuotumo, ir kaip galima sėkmingai veikti tokiomis asimetrinės informacijos rinkos sąlygomis.5. 2000m. NOBELIO EKONOMIKOS PREMIJOS LAUREATAI
2000m. Nobelio ekonomikos premija paskirta James J. Heckman (Čikagos universitetas, JAV) „už atrankinių statistikos duomenų analizės teoriją ir metodus mikroekonometrikoje“ ir Daniel L. McFadden (Kalifornijos universitetas, JAV) „už pasirinkimo teorijos ir jos analizės metodų suformulavimą“.5.1. James J. Heckman biografijaJames J. Heckman gimė 1944 m. Čikagoje, Ilinojaus valstijoje, JAV. Matematikos bakalauro diplomą gavo Kolorado koledže 1965 m. 1968 m. Prinstono universitete apgynė ekonomikos magistro darbą ir 1971 m. tame pačiame universitete tapo ir ekonomikos mokslų profesoriumi. 1989 m. Jeilo universitete gavo matematikos garbės magistro laipsnį. Dėstė Jeilio universitete, taip pat Jeilio teisės mokykloje, Nacionaliniame ekonomikos tyrimų biure. Nuo 1981 m. dirba redaktoriumi ar redaktoriaus pavaduotoju įvairiuose ekonominiuose JAV žurnaluose. J. Heckman, kai tik gavo profesoriaus laipsnį, iš karto pradėjo dėstyti Čikagos universitete. Jis dirba čia ir šiandien, vadovauja socialinių mokslų tyrimų centrui. Savo tyrinėjimuose J. Heckman nagrinėja socialines programas, atskirų pasirinkimų ir ilgalaikių duomenų ekonometrikos modelius, darbo rinkos ekonomiką, alternatyvius pajamų paskirstymo modelius ir kitas problemas.
5.2. Daniel L. McFadden biografija
Daniel L. McFadden gimė 1937 m. Šiaurės Karolinoje. 1956 m. gavo fizikos bakalauro garbės diplomą Minesotos universitete. 1958 m. Minesotoje dalyvavo elgesio mokslų programoje, kurios pagrindą sudarė daugiau nei 70 įvairių dalykų, įeinančių į psichologijos, sociologijos, matematikos, statistikos, antropologijos, ekonomikos ir politologijos doktarantūros studijas. 1961 m. Minesotos universitete apgynė ekonomikos mokslų daktaro disertaciją. Daniel L. McFadden dėstė Pitsburgo, Čikagos, Jeilo universitetuose, Masačūsetso technologijos institute, vadovavo Masačūsetso technologijos instituto statistikos tyrinėjimų centrui, 1991 m. įkūrė ekonometrikos laboratoriją Berkelio universitete. Per savo karjerą laureatas tyrė nukrypimus nuo ekonomikos pasirinkimo teorijos, tobulino teorines ir statistines priemones, kurios naudojamos ekonominėje analizėje ir matavimuose, taip pat tyrė, kaip žmonės atsakinėja į ekonomines apklausas, pagyvenusių amerikiečių ekonominę padėtį ir jos proporcingumą su gyvenimo sąlygomis, finansiniais planais ir sveikatos apsauga.5.3. D. McFadden ir J. Heckman tyrimai bei Nobelio premija
Daniel McFadden gavo išskirtinį apdovanojimą už statistinių priemonių sukūrimą, kurios leidžia numatyti, kaip žmonės elgsis, kai jiems reiks pasirinkti tarp riboto kiekio alternatyvų. Tai gali būti, kalbant apie gyvenamą vietą, apie transporto naudojimą ar pirkinius. Iki D. McFadden ekonomistai žinojo tik spėjimo būdus, kaip pasikeis vartojimo paklausa, kintant prekių ar paslaugų kainai, tačiau jie neturėjo gerų priemonių žmonių gyvenamosios vietos, pasirenkamo darbo, į kokią mokyklą jie norės eiti ar kitų tūkstančio sprendimų, kurie susiję su ribotų alternatyvų pasirinkimu. Mokslininko analitinės priemonės pritaiko ekonomikos teorijos pagrindus daugybei vartotojo elgsenos statistinių duomenų. Pagal teoriją kiekvienas žmogus siekia gauti, kiek įmanoma daugiau to, kas jam atrodo svarbiausia. Šis D. McFadden metodas padalina sudėtingus pasirinkimo veiksnius į skirtingas požymių grupes pagal atskiras savybes ir tada, naudojant statistinę analizę, galima suskaičiuoti, kiek žmonių norės pasirinkti konkrečią alternatyvą. Žmonės, nuolat besinaudojantys visuomeniniu transportu, pavyzdžiui, renkasi tarp kelionės greičio, kainos ir saugumo, kai jie renkasi tarp alternatyvių keliavimo būdų. Tokia analizė padėjo transporo įmonėms nustatyti kainų dydį, transporto priemonių kelionių grafiką tam, kad įtikintų keleivius atsisakyti automobilių. D. McFadden buvo taip pat pripažintas už žalos suskaičiavimą ir padarinius visuomenei bei turizmui, kai 1989 m. nafta užliejo Aliaskos pakrantes.J. Heckam apdovanojimą gavo už atrankinių statistikos duomenų analizės teoriją ir metodus. Mokslininko teorija yra pateikta, analizuojant darbo rinką. Sakykime, valstybė nutarė įgyvendinti tobulinimosi informacinių technologijų srityje programą, tam kad pagerintų bedarbių įsidarbinimo galimybes. Projekte vyriausybė numato tūkstantį dalyvių dviejų mėnesių kursams, sakykime, tam tikrų metų rugsėjį ir spalį. Norint sužinoti, ar verta vyriausybei pritaikyti šią programą, ji turi numatyti šios programos naudą. Tie, kurie turėtų numatyti programos teikiamą naudą, susidura su sudėtinga problema, taip vadinama, numatymo problema. Norint sužinoti, projekto teikiamą naudą, reikia taip pat žinoti, kas būtų atsitikę, jei dalyviai nebūtų dayvavę programoje. Sakykime, kad po šių kursų 500 dalyvių susirado darbus. Bet kas būtų atsitikę be kursų? Gal būt 450 dalyvių būtų gavę darbus, tai reikštų, kad kursai buvo naudingi. Bet galbūt 550 būtų radę darbą ir be kursų, tada aišku, kad programa nebuvo efektyvi. Tačiau to negalime padaryti, nes kiekvieno žmogaus negalime stebėti skirtingose situacijose tuo pačiu metu. Tai gi ši situacija turi būti apibrėžta turima informacija, kitais žodžiais tariant, jos negalima nustatyti tradiciniu būdu. Šiai situacijai aptarti naudojame metodą, kuris palygintų gautus rezultatus su kita bedarbių grupe, kuri nedalyvavo programoje. Tačiau tokia procedūra gali sukelti problemų, nes į lyginamąją grupę būtų įtraukta daugybė žmonių, kuriems trūko motyvacijos ar jų išsilavinimas buvo per mažas tiems kursams. Todėl programos dalyviai labai skiriasi nuo lyginamosios grupės. Tai ir yra atrankos problema. Norint išvengti atrankos problemos reikia išrinkti 2000 bedarbių, kurie nori dalyvauti progrmoje ir atitinka jos keliamus reikalavimus. Tada mes atsitiktiniu būdu padaliname šiuos žmones į bandomąją 1000 žmonių grupę ir kontrolinę grupę iš likusių žmonių. Po šios atrankos 1000 dalyvių dalyvauja kursuose rugsėjį ir spalį, kai kita grupė tuo metu įprastu būdu ieškosi sau darbo. Šiuo atveju tyrinėtojas gali nustatyti, kiek žmonių iš abiejų grupių gavo darbus. Ir kadangi, dvi grupės nesiskiria kardinaliai mes gaime nusakyti programos efektyvumą.Šis paprastas pavyzdys paaiškina J. Heckman indėlį ir jo išskirtinumą ekonominiuose tyrimuose, tiksliau tariant, sprendžiant darbo rinkos problemas. Tačiau jo sprendimas yra retai pritaikomas Europoje dėl didelių išlaidų. Statistiniai metodai, kuriuos kitas laureatas, D. McFadden, išvystė yra lengvai pritaikomi ir… labai svarbūs kasdieniniame gyvenime. Jie yra paplitę transporte, komunikacijų sistemose, telekomunikacijose, pagyvenusių žmonių apgyvendinimo problemoms spręsti. Taip pat nuspėjant elgesį balsuojant ir tiriant rinkas naujiems produktams.IŠVADOSPirma, norėtume paminėti, kad rinkti tokio pobūdžio informaciją buvo ne tik įdomu, bet ir naudinga. Mes sužinojome žymiausius ekonomistus, susipažinome su svarbiausiais ekonominiais tyrimais ir plačiomis jų panaudojimo perspektyvomis. Antra, ekonomika glaudžiai siejasi su kitais mokslais, pavyzdžiui D. Kahneman yra psichologas ir jis tyrė psichologinių veiksnių įtaką ekonomikoje, G. Akerlof darbai yra glaudžiai susiję su sociologija, J. Heckman taip pat turi matematiko diplomą. Taip pat reikia paminėti, kad mūsų tyrime net dvi Nobelio ekonomikos premijos yra paskirtos už nuopelnus ekonometrikos srityje, t.y, mokslininkams, kurie tyrė ekonomikos ir statistikos tarpusavio ryšį. Iš šių teiginių galime daryti išvadą, kad vis sunkiau yra atskirti ekonomiką nuo kitų mokslų. Dėl šios priežasties Nobelio ekonomikos premija susilaukia daugiausia ginčų ir diskusijų. Todėl dauguma besidominčių ekonomika ir Nobelio premijomis siūlo Nobelio ekonomikos premiją pakeisti viena premija visiems socialiniams mokslams. Kalbant apie teorijų pritaikymą, galima sakyti, kad kai kurios sukurtos laureatų teorijos yra pritaikytos JAV ekonomikai bei visuomenei (nes dauguma mokslininkų yra amerikiečiai). Europos valstybės šių teorijų pritaikymams dažnai neturi tinkamų sąlygų: pakankamų lėšų, Europos visuomenė yra pakankamai konservatyvi ir sunkiai priima amerikietiškas naujoves, kad ir kokios naudingos jos būtų. Pastebėjome, kad mokslininkų teorijos buvo sukurtos žymiai anksčiau nei jos buvo pritaikytos praktikoje. Tai galima paaiškinti visuomenės skeptiškumu bei nepatiklumu naujovėmis. Taip pat padarėme išvadą, kad ekonomikos Nobelio premijai yra skiriama per mažai dėmesio. Juk pasauliui ekonomika yra tokia pat svarbi kaip fizika ar kiti mokslai, už kuriuos teikiama Nobelio premija. Viskas šiais laikais remiasi ekonomika: ekonomika tai nėra vien kokios įmonės pelnas ar išlaidos, prekių pasiūla ir paklausa, ekonomika vadovaujasi kiekviena šeima, tvarkydama savo namų ūkį. Dėl šios priežasties pateikaimos informacijos kiekis turėtų būti didesnis, kad ekonomika galėtų domėtis kiekvienas žmogus. Ši problema yra ypač aktuali Lietuvoje, kur yra informacijos stygius. Mes tikimės, kad ši situacija greitai pasikeis.LITERATŪRA1. Anderson, Linda. FEATURES BUSINESS EDUCATION: Stern man shares Nobel prize. From Financial Times [online]. 2. Daniel L. McFadden [online]. 2000 Nobel Laureate in Economics [cited 2003-10-12]. Available from Internet: . 3. Death or glory // The Economist. October 7th 2000, p. 90.4. Department of Economics Home Page [online]. Professor Clive W. J. Granger [cited 2003-10-16]. Available from Internet: .5. Economic History of Economics [online]. Search [cited 2003-10-19]. Available from Internet: . 6. Finance Department [online]. Robert Engle [cited 2003-10-12]. Available from Internet: . 7. George Mason Department of Economics [online]. News and Events [cited 2003-10-16]. Available from Internet: . 8. GSB Directory Faculty/ Staff Directory: Joseph E. Stiglitz [cited 2003-10-17]. Available from Internet: . 9. Heckman’s Computation Center [online]. Professor James J. Heckman [cited 2003-10-17]. Available from Internet: . 10. Inman, William. A man of ‘Nobel’ity’. From Berkeley Daily Planet [online]. October 12th, 2000 [cited 2003-10-17]. Available from Internet: . 11. In the unreal world of models. From Finacial Times [online]. October 28th, 2003 [cited 2003-10-30]. Available from Internet: . 12. Kahneman CV [online]. Daniel Kahneman [cited 2003-10-16]. Available from Internet: .13. Kaminskienė B. 2001 metų Nobelio premijos laureatai // Mokslas ir technika. 2001, nr. 12, p. 4. 14. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius, 1981. 640 p.; D. 8. 15. Nobel e-museum [online]. Economics [cited 2003-10-06]. Available from Internet: . 16. Nobelio premija ir akcijų rinkos. Iš Atgimimas [interaktyvus].2003, spalio 10-16d., nr. 36 [žiūrėta 2003-10-15]. Prieiga per Internetą: .17. Puzzling bourses? Try this. From Finacial Times [online]. October 17th, 2003 [cited 2003-10-30]. Available from Internet: . 18. Soft science no more // The Economist. October 11th 2003, p. 84.19. Stanford GSB [online]. Research: Faculty: Alphabetic list [cited 2003-10-17]. Available from Internet: .20. Terleckas, Vladas. Nobelio 2001 m. ekonomikos mokslų premijos laureatai [interaktyvus]. Lietuvos bankas: Leidiniai, 2002, kovas [žiūrėta 2003-10-05]. Prieiga per Internetą: .21. The lemon dilemma // The Economist. October 13th 2001, p. 76.22. The Nobel Prize for Economics [online]. Nobel Laureates, 1969 – 2000 Available from Internet: . 23. UC Berkeley [online]. News: Web features: Daniel L. McFadden wins Nobel Prize in Economics [cited 2003-10-17]. Available from Internet: .24. WWW Virtual Library in Economics [online]. WWW Resources in Economics [cited 2003-10-17].Available from Internet: .25. 2 U.S. Economists Win Nobel; Prize: The professors, from UC Berkeley and University of Chicago, are honored for work on measuring people’s choices and behavior. From Los Angeles Times [online]. October 12th, 2000 [cited 2003-10-30]. Available from Internet: .