EKONOMISTAI – A. NOBELIO PREMIJOS LAUREATAI

Turinys

1. Įvadas 2
2. Laureatai 4
2.1 Makroekonomika 4
2.2 Mikroekonomika 7
3. Išvados 9
4. Literatūra 101. Įvadas
Nobelio premija yra tarptautinė metų premija už žymiausius chemijos, fizikos, medicinos (fiziologijos), literatūros darbus ir nuopelnus taikai. Vykdant talentingo švedų chemiko, išradėjo ir pramonininko Alfredo Nobelio (1833–1896) testamentą, iš jo palikto kapitalo palūkanų kasmet laureatams skiriama premija (1999 m. – po 7,9 mln. švediškų kronų), įteikiami laureatų medaliai, diplomai.
1968 m. Švedijos centrinis bankas Sveriges Riksbank savo 300 metinių proga Alfredo Nobelio atminimui įsteigė premiją už ekonomikos mokslo darbus. Ekonomikos mokslų laureatų atrankos procedūra, premijos dydis, laureato vardas prilygsta kitoms Nobelio premijoms. Ekonomikos mokslų Nobelio premiją skiria Švvedijos karališkosios mokslų akademijos Ekonomikos mokslų premijos komitetas. Premija, medalis ir laureato diplomas įteikiamai gruodžio 10 d. (per A. Nobelio mirties metines) Stokholme, dalyvaujant Švedijos karaliui, parlamento ir vyriausybės vadovams.
Nuo 1968 m. ekonomikos mokslų Nobelio premijas gavo 44 žymiausi pasaulio ekonomistai, kurių darbai, tyrimai, atradimai turėjo didelę įtaką pasaulio ekonomikos teorijai ir praktikai.
Laureatų rinkimo procedūra yra tokia pati. Kiekvienais metais į akademiją kreipiasi daugiau negu šimtas kandidatų su savo moksliniais darbais. Ekonomikos prizo rinkimo komisija, kurią sudaro 5 – 8 ekspertai, kartais Švedijos piliečiai, bet dažniausiai kitų šaalių atstovai, pripažinti visame pasaulyje. Komisija, išsamiai išnagrinėjusi visų kandidatų darbus, savo pasiūlymus dėl prizo teikimo perduoda Akademijos Socialinio Mokslo skyriui. Savo pasiūlymuose komisija pateikia argumentus, kodėl komisijos nariai paremė vieną ar kitą kandidatą ir visą išnagrinėtų darbų medžiagą. Galų ga

ale susirenka visa akademija ir nusprendžia, kam bus įteikiamas prizas. Dažniausiai tai įvyksta spalio mėnesį..

A. Nobelio premijos laureatai
1969 Ragnar Frisch, Jan Tinbergen
1970 Paul A. Samuelson
1971 Simon Kuznets
1972 John R. Hicks, Kenneth J. Arrow
1973 Wassily Leontief
1974 Gunnar Myrdal, Friedrich August von Hayek
1975 Leonid Vitaliyevich Kantorovich, Tjalling C. Koopmans
1976 Milton Friedman
1977 Bertil Ohlin, James E. Meade
1978 Herbert A. Simon
1979 Theodore W. Schultz, Sir Arthur Lewis
1980 Lawrence R. Klein
1981 James Tobin
1982 George J. Stigler
1983 Gerard Debreu
1984 Richard Stone
1985 Franco Modigliani
1986 James M. Buchanan Jr.
1987 Robert M. Solow
1988 Maurice Allais
1989 Trygve Haavelmo
1990 Harry M. Markowitz, Merton H. Miller, William F. Sharpe
1991 Ronald H. Coase
1992 Gary S. Becker
1993 Robert W. Fogel, Douglass C. North
1994 John C. Harsanyi, John F. Nash Jr., Reinhard Selten
1995 Robert E. Lucas Jr.
1996 James A. Mirrlees, William Vickrey
1997 Robert C. Merton, Myron S. Scholes
1998 Amartya Sen
1999 Robert A. Mundell
2000 James J. Heckman, Daniel L. McFadden
2001 George A. Akerlof, A. Michael Spence, Joseph E. Sttiglitz
2002 Daniel Kahneman, Vernon L. Smith
2003 Robert F. Engle, Clive W.J. Granger2. Laureatai
2.1 Makroekonomika
Daug apdovanojimų buvo skirta už nuopelnus makroekonomikoje, toje ekonomikos šakoje, kuri analizuoja ir paaiškina visos šalies ekonomiką, tiksliau tokius dalykus, kaip privatų šalies gyventojų vartojimą, investicijas, importą ir eksportą, valstybės išlaidas įvairioms prekėms ir paslaugoms. Kai kurios teorijos, gavusios apdovanojimus, apima tik kai kuriuos šalies ekonomikos sektorius, kai tuo tarpu egzistuoja teorijų, apimančių visą šalies ekonomiką.

Miltonas Fridmanas (Milton Friedman) pasižymėjo abiejuose makroekonomikos sektoriuose. 1976 metais jis gavo Nobelio premiją už vartojimo an

nalizę, valiutos istoriją ir teoriją. Miltono Fridmano knyga “Vartojimo funkcijų teorija”, kuri buvo išleista 1957 metais buvo sekmingas bandymas susieti formalią teoriją su jos taikymu tam tikrame ekonomikos sektoriuje. Jo platus Jungtinių Valstijų valiutos istorijos nagrinėjimas (kartu su Anna Švarts (Anna Schwartz) ) gali būti kaip teorinio tyrimo pavyzdys, nors visa ši teorija buvo sukurta remiantis teorine valiutos interpretacijos struktūra, atsižvelgiant į makroekonomikos svyravimą.

Frankas Modigliani (Franco Modigliani) buvo apdovanuotas 1985 metais. Jis išvystė du labai svarbius makroekonomikos modelius, kuriuos pavadino: privataus vartojimo modelis ir finansinis sektorius. Savo taupymo teorijoje Modigliani studijavo namų ūkio santaupų pasikeitimo reikšmę demografijai ir ekonomikos augimui. Kartu su Mertonu Mileriu (Merton Miller) padėjo pamatus “bendrųjų finansų” teorijai. Bendra Modigliani ir Milerio teorija iškėlė sąlygas, pagal kurias firmos vertė išteklių rinkoje yra paveikta (arba nepaveikta) firmos dividendų elgsenos, ir būdus, kaip įmonės gali atlikti finansines operacijas su investicijomis.

Premija, kuri buvo skirta Džeimsui Tobinui (James Tobin) 1981 metais – tai dar vienas apdovanojimo už teorinį indelį, liečiantį dar vieną šalies ekonomikos sektorių, pavyzdys. Apdovanojimas buvo skirtas už šių sričių analizavimą: finansų rinkos ir jų santykius su eikvojimu, produkcijos ir kainos. Tobinas kartu su Feldsteinas parodė, kokią įtaką mokesčiai turi rizikai ir investuotojų elgesiui. Be to amerikiečio Nobelio premijos laureato Džeimso Tobino mintys turi di

idelę įtaką antiglobalistams. 1970-aisiais jis pasaulį nustebino originalia idėja – jis siūlė 1 proc. pasaulinio kapitalo skirti toms valstybėms, kurios tuo metu skurdo. Antiglobalistai apskaičiavo, kad tokiame fonde per vienerius metus būtų sukaupiama maždaug 250 milijardų dolerių, kurie galėtų gerokai pakelti pačių vargingiausių pasaulio šalių ekonomiką. Tačiau jei iš tiesų kiekvienai pasaulio valstybei tektų mokėti vadinamąjį Tobino mokestį, besivystančios šalys patirtų didelę ekonominę krizę, nes šis mokestis joms taptų nepakeliama našta.

Lorensas Kleinas (Lawrence Klein), kuris buvo aprovanotas 1980 metais, taip pat padarė didelį indelį makroekonomikos tyrinejimui. Jis nusipelnė premijos už ekonometrijos modelio sukūrimą ir jo pritaikymą , analizuojant ekonomikos svyravimą ir ekonomikos elgseną bei strategiją. Vienas iš pagrindinių Lorenso Kleino pasiekimų buvo tai, kad jis sugebėjo ekonomikos elgseną ir strategiją pavaizduoti, panaudojant statistinį modelį. Be to jis padarė didelį indelį, davęs pradžia ekonominio prognozavimo technikai. Jo analizė priskiriama Keinsistinio tipo makroteorijai, bet jo modelis laikui bėgant tapo labiau eklektinis. Taip pat modeliai tapo detalesni, juos sudarė daugiau negu šimtas lygčių.

Robertas Lukasas (Robert E. Lucas) yra 1995 metų ekonomikos mokslų Nobelio premijos laureatas, nuo 1980 m. Čikagos universiteto ekonomikos mokslų profesorius. Jo išsakyta kritika dėl ekonometrinių modelių taikymo ekonominei politikai tirti yra viena iš pagrindinių ekonomikos teorijų, kuria grindžiami šiuolaikiniai ekonometriniai modeliai, tapo racionalių lūkesčių (rational expectations) te

eorija.

Džeimsas Midas (James Meade) ir Bertilas Ochlinas (Bertil Ohlin) 1997 metais pasidalino Nobelio prizą už indelį į tarptautinės prekybos ir tarptautinio. kapitalo judėjimo teoriją. Tai pavyzdys indelio susijusio su šalies ekonomikos užsienio sandoriais. Bertilui Ochlinui prizas buvo skirtas už teorijos apie tarptautinės ir tarpregioninės prekybos vystymą, kuris paaiškino prekybos priežastis ir rezultatus. B. Ochlinas parodė, kad individualios šalies prekybos struktūra priklauso nuo faktorių (kapitalas ir darbas), kuriuos šalis sugeba parduoti. Taip pat jis parodė, kad tarptautinė prekyba yra linkusi išlyginti įplaukas už šiuos faktorius tarp visų šalių. Džeimsas Midas analizavo pasaulio prekybos politiką su skirtingais nukrypimais. Jis taip pat buvo atvirosios ekonomikos pradininkas makroekonomikos srityje. Taip pat svarbi buvo Dž. Mido analizė tarp vidinio ir išorinio balanso, santykių tarp užduočių ir priemonių joms įgyvendinti ekonominėje politikoje.

1999 m. ekonomikos mokslų Nobelio premija paskirta Kolumbijos universiteto (JAV) profesoriui Robertui A. Mundeliui (Robert A. Mundell) „už pinigų ir fiskalinės politikos analizę įvairių valiutos kursų režimų sąlygomis ir už optimalių valiutų zonų analizę“.2.2 Mikroekonomika
Apdovanojimai taip pat skiriami už įndėlį į mikroekonomikos teoriją, individualių vartotojų, įmonių (firmų), išteklių savininkų, ekonomokos šakų elgseną bei tai, kaip šių elementų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas.

Džordžas Stigleris (George Stigler) 1982 metais gavo apdovanojimą už industriacijos struktūros, rinkos veikimo ir viešo reguliavimo priežasčių ir pasekmių tyrinėjimą. Taip pat jis analizavo kaip politikai ir viešojo sektoriaus administratoriai veikia ekonomikos reguliavimus. Jis parodė, kaip ir kada mažiau informuoti ūkio subjektai gali pagerinti savo veiklos rezultatus informuotų ūkio subjektų patikros rinkoje būdu. Toks darbas pakeitė ekonomistų požiūrį į rinkas. Be to Dž. Stigleris, kaip ir Fridmanas (Friedmanas), vaizduoja aiškiai išreikštas pozityvizmo tradicijas, pabrėždamas analitinį paprastumą ir empirinio taikymo svarbą. Dž. Stigleris buvo vienas iš informacinės ekonomikos pradininkų, kuris tiksliai ir aiškiai išdėstė informacines kainas savo analizėje.

Dar vienas prizas buvo įteiktas 1996 metais Džeimsui Mirlisui (James Mirrlees) ir Viljamui Vikrei (William Vickrey) už novatoriškus darbus apie skirtingus individų informacinius apribojimus, apimančius informacijos asimetriją tarp ekonomikos agentų. Iš tiesų, abi šios problemos yra susijusios su asimetrinę informaciją. Tokia asimetrija, kaip draudimas ir kreditų rinka yra labai reikšminga rinkos veikimui. Dž. Mirlisas rašė tyriamąjį darbą apie mokesčių informacijos reikšmę tarp valstybės ir privačių agentų. Nobelio 1996 m. ekonomikos mokslų premijos laureatas Viljamas Vikrei, taip pat keletas jaunesnių tyrinėtojų (Krishna, 2002) tikslino teorinius rezultatus, susijusius su įvairiomis aukcionų formomis. Aukcionų teorija, sukurta septintojo dešimtmečio pradžioje, yra vienas iš didžiausių mikroekonomikos ir lošimų teorijų laimėjimų.

Finansinė ekonomika priklauso nuo analitinių technologijų tokių pat kaip ir tradicinė ekonomika, tačiau laikui bėgant šios technologijos tapo finansinės ekonomikos sritis, o be to per paskutinius du dešimtmečius šios technologijos labai smarkiai išsiplėtė. Jau anksčiau minėtieji Tobinas ir Modiglianis kaip padarę indėlį į vartojimo bloką makroekonomikos teorijoje. Tačiau finansinės ekonomikos sritis šiandien yra sudaryta iš 1650 ir 1960 metų atradimų, kuriuos padarė Haris Markovičius (Harry Markowitz), Mertonas Mileris (Merton Miller) bei Viljamas Šarpas (William Sharpe). Visi šie atradėjai gavo bendrą prizą 1990 metais. Kol Markovičiaus indėlis buvo sukonstruoti mikroteoriją individualaus turto valdymui, Mertonas ir Šarpas sukūrė finansinės rinkos pusiausvyros analizę. Tiksliau sakant, Šarpas sukūrė bendrą teoriją finansinio turto apmokėjimui. Mertonas Mileris padarė svarbu indėlį bendrų finansų srityje. Iš tikrųjų, Mileris paaiškino kokie faktoriai padalina firmų kainas ir kapitalo mokesčius.3. Išvados
Nuo premijos Alfredui Nobeliui atminti įkūrimo, šių prizų buvo išdalinta pakankamai daug. Prizų atitekimas skirtingiems laureatams parodo ryškia Jungtinių Amerikos Valstijų viešpatavimą šioje ekonomikos srityje. Iš 46 laureatų 30 buvo amerikiečiai. Tačiau kai kurie Amerikos piliečiai, tokie kaip Leontjevas (Leontief), Kupmanas (Koopmans), Debro (Debreu) ir Charsanij (Harsanyi) – gimė ir mokėsi kitose šalyse. Nobelio premijų gavo ir kitų šalių atstovai: Anglija (6 apdovanojimai), Švedija ir Norvegija (po 2 kiekviena), Prancūzija, Kanada, Indija, Olandija, Sovietų Sąjunga (po 1). Tačiau iškyla klausimas: Ar šių prizų dalinimas skatina naujų ekonomikos analizės krypčių atsiradimą?
Viena iš naujų ekonomikos sričių yra ekonometrija. Jos svarba vis sparčiau ir sparčiau auga. Kadangi skirtingi ekonominiai tyrimai paskutiniu metu apima labai daug duomenų, todėl dabartinė padėtis neisivaizduojama be ekonometrijos, įvedimo-išvedimo duomenų analizės ir programavimo. Taip pat prizų teikimas paveikė tokių sričių, kaip ekonomikos informacija, žmogiškasis kapitalas ir lošimų teorija, atsiradimą, kuriuos dabar vaidina svarbų vaidmenį ekonomikoje.4. Literatūra
Megžiaga paimta iš Internet‘o. Žemiau yra išvardintos nuorodos:
1) http://www.nobel.se/economics/articles/lindbeck/index.html
2) http://www.nobel.se/economics/articles/buchanan/index.html
3) http://www.nobel.se/economics/articles/samuelson/index.html
4) http://www.nobel.se/economics/laureates/index.html
5) http://www.biblioteka.lt/
6) http://www.lnb.lt/e-biblioteka/soc/Ekonomika/eko_istorija.htm
7) http://www.lnb.lt/e-biblioteka/soc/Ekonomika/teorija.htm

Leave a Comment