Žodis “ekonomika” kilęs iš graikų kalbos: “oikos”- būstas, ūkis, “nomos”- valdymo tvarkymo menas. Žodis ekonomika turi dvi prasmes: tai šalies ar kokio kito ūkio vieneto ūkinės veiklos pavadinimas arba mokslo šakos pavadinimas. Aukštą išsivystymo lygį pasiekusių šalių universitetų vadoveliuose ekonomikos mokslo objektas apibūdinamas įvairiai, tačiau daugiausia taip: Ekonomika (economics) – tai mokslas, padedantis iš visų ribotų išteklių panaudojimo alternatyvų pasirinkti geriausia. Kitaip sakant, tai mokslas apie tai, kaip apsirūpinti maistu, būstų, rūbais ir kitais būtinais dalykais, kaip spresti su tuo susijusias problemas. Ekonomika visuomeninų ūkio problemų mokslas. Ekonomika dar vadinama tautos ūkio mokslu, politine ekonomija, socialine ekonomika. Ekonomika yra pagrindinis teorinis ūkio mokslas šalia daugiau praktinių ekonominės politikos, finansų ir statistikos mokslų. Šiek tiek geriau suvoti ekonomikos mokslą paskirti padeda dvi dilemos “sviestas ar patrankos” pavyzdys. Ekonomika yra unikalus mūsų pasaulio aprašymo būdas. Kaip Didžiosios krizės metu, 1930- aisiais, rašė įžymus anglų ekonomistas Džonas M. Keinas ji (ekonomika) yra veikiau metodas, o ne doktrina, minčių aparatas, mąstysena, kurių dėka darome teisingas išvadas. Ekonomika tiria žmonių kryptingus veiksmus, mainantis ir vartojant, jiems reikalingas prekes bei paslaugas. Prekės yra materialūs verslų sukurti produktai. Pavyzdžiui, kompiuteriai, krepšinio bateliai, pica, treniruokliai. Paslaugos yra nematerialūs produktai, jū neįmanoma apčiuopti – tai vandentiekio ir automobilio remontas, važiavimas taksi, plaukų kirpimas ir panašiai. Atsižvelgiant į civilizacijos išsivystymo lygį, keitėsi ekonomikos mokslo turinys ir samprata. Čia pateikta keletas ekonomikos sampratų:ь Ekonomika yra mokslas apie turtą ir turtejimą. Taip ekonomikos mokslą apibrežia XVIII a. škotų ekonomistas A. Smitas (A. Smith).ь Ekonomika yra mokslas apie žmonijos elgseną verslo srityje. Šį apibrežimą XIX a. suformulavo anglų ekonomistas A. Maršalas (A. Marshall).ь Ekonomika nagrinėja, kaip individai ir visuomenė, susiduria su išteklių ribotumo problema, pasirenka tinkamesnius prekių bei paslaugų gamybos, mainų, taip pat vartojimo būdus dabar ir ateityje. Šis apibrėžimas suformuluotas XX a. JAV ekonomisto, Nobelio premijos laureato P. Samuelso ( P. Samuelson).ь Ekonomika – mokslas apie tai, kaip yra skirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius. Šį apibrežimą pateike JAV ekonomistai P. ir R. Vonakautai (P. Wonnacott, R. Wonnacott).ь Ekonomika – mokslas apie žmonių pasirinkimus, kaip naudoti ribotus išteklius norint patenkinti savo poreikius. Tai – E. Dolano (E. Dolan) apibrežimas. Mokslinėje literatūroje galima surasti dar daugiau ekonomikos sampratų. Jų įvairovė nereiškia, kad ekonomikos mokslas yra neapibrėžtas ir sunkiai suprantamas. Tai paprasčiausiai liudija, koks yra sudetingas ekonomikos mokslas su kuriuo susiduriame kiekviena akimirka. Mokslininkas A. Samuelsas teigė, jog ekonomikos teorija negali aprašinėti žmogaus jausmų per kviestinius pietus, valgant keptą antį, kuriuos suteikia mirties kančios. Visa tai kas reikšmingiausia gyvenime, įgyjama ne veltui, bet ir ne vien už pinigus. Šiais prasmingais žodžiais norima pasakyti, kad nė vienas ekonomikos mokslo apibrėžimas gali būti suprantamas, kaip visiškai išsamus ir tikslus. (2, p. 3- 4) Ekonomika mokslo objektas: ekonomika apima bendruosius ir tarptautinio ūkio reiškinius, jū sąveika, priežastingumą ir desningumą, ypač kiek tai yra susiję su gamyba (produkcija), paskirstymu (tautos pajamos, darbo atlyginimas, pelnas, palūkanos, žemės renta), mainais ( vertė, kaina, pinigai, kreditas), vartojimu (konsumpcija), konjuktūromis (ciklas, depresija, krizė). Ekonomikos sritin taip pat įeina ūkio sistemos, teorijos, doktrinos ir jų istorija. Teorinė ekonomika dažniau naudojasi dedukcijos metodu, o gautas išvadas tiria indukcijos keliu.
Be asmeninio ir šeimyninio pobūdžio klausimu, ekonomikoje apstu problemų, jaudinančių ir visą visuomenę. Pavyzdžiui, ar ji pajėgi išlaikyti didėjanti gyventojų skaičių? Kas sąlygoje atskirų individų ir valstybės gaunamas pajamas? Ar platus robotų ir kompiuterių naudojimas nesukels didelio darbuotojų pertekliaus, masinio nedarbo? Kaip išvengti infliacijos ar ūkio nesubalansuotumo? Dėl ko reikalingi antimonopoliniai įstatymai, profesinės ir vartotojų sąjungos? Atsakyti į minėtus klausimus ir į daugeli kitų panašių klausimų privalo ekonomikos mokslas. Tai nagrinėja ekonomikos teorija. Ekonomikos teorijos apibūdinamos teiginiu “mokslas kuriuo užsiima ekonomistai” nors ir teisingas, bet labai supaprastintas – jis neatskleidžia šio mokslo esmės. Vienas bendriausių šio mokslo apibrežimų – tai “mokslas apie tai, kaip žmonės užsidirba sau pragyvenimui. Didysis XIX a. anglų ekonomistas mokytojas ir mokslininkas Alfredas Maršalas; (Marshall 1824-1924) apibūdino ekonomiką kaip “mokslą apie žmonių elgsena verslo srityje”. Tai plačioji ekonomikos samprata. Ji apima daug specifinių ekonomikos nagrinėjamų klausimų. Galima paminėti keleta jų: kodėl kartais sunku rasti darbą, o kartais visai lengva? Kas lemia santykines prekių kainas? Kodėl vanduo pigus nors jis gyvybiškai svarbus? Kodėl deimantai labai brangūs , nors be jų galima apseiti, nes tai prabangos dalykas? Kaip nusprendžiama kokias prekes gaminti? Ekonomikos teorija, kaip ir kiti mokslai, atsirado neiškarto. Ji formavosi kartu su visuomenės gamybos , ekonominių santykių istorine raida. Naujai atsirandanti ekonominė teorija parėme ir toliau plėtojo ekonomines idėjas, iškeltas šių mokslo pirmtakų. Palengva keitėsi ekonomikos mokslo objektas ir pats jo pavadinimas.apie tai byloja ekonomėkos minties istorija. Ekonominė mintis ( economic idea) – tai visuomeninių – ekonominių santykių atspindys žmonių sąmonėje, pasireiškiantis ekonominėmis pažiūromis , idėjomis, vėliau teoriniais apibendrinimais. Ekonomikos minties daigai ryškūs jau senovės civilizacijoje- Babilone, Egipte, Indijoje, Kinijoje ir kt. Senovės Rytų šalyse atsirado ir vadinamų konkrecių ekonomikos mokslų- statistikos, finansų, ūkinės veiklos apskaitos, žemės ūkio, valdymo mokslo – pradmenys. Vergovinės santvarkos laikais aukščiausią teorinį lygį ekonominė mintis pasiekė senovės Graikijoje, ypač filosofų Ksenofono (430 – 355 pr. Kr.), Platono (427 – 347 pr. Kr.) ir Aristotelio (384 – 322 pr. Kr.) darbuose. Dauguma žmonių turi savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti namų ūkį. Tam dažniausiai reikia asmeninio šeimyninio patyrmo, o jei kas suklysta – pasekmės tai pat būna asmeninis reikalas. Kitaip yra kai imamasi tvarkyti visos įmonės ar šalies ūkį. Todėl neatsitiktinai žmonijos patyrimas šioje srityje buvo kaupiamas, apibendrinamas – formavosi ekonomikos mokslas: nuo ekonominių minčių senovės Egipto papirusuose iki naujausių Nobelio premijos laureatų darbų. Jei galėtume padaryti momentinę nuotrauką ką tūkstančiai žmonių veikiai tuo pačiu metu šiokiadienio tą pačią valandą, tai pamatytume, kaip dauguma ju užsiima , kuriuo nors vienu iš didelės įvairovės profesinių darbų. Išvystume žmones dirbančius kontorose ir laukuose, dirbančius įmonėse, dirbtuvėse, geležinkelyje ir keliuose, laivuose jūrose ir po žeme šachtose, mokytojus – klasese, gydytojus – operacinėse, verslininkus savo kabinetuose, prekybininkus – aptarnaujančius pirkėjus ir valdininkus, energingai triūsiančius įvairiuose valstybės įstaigose. Nors visų šių žmonių veikla skirtinga jai būdingi du pagrindiniai bruožai:1. Kad patenkintu savo poreikius, visi šie užsiėme žmonės užsidirba sau pragyvenimui, ir jų uždarbis – atlyginimas, gaunamas už darbą – duoda jiems galimybe patenkinti savo norus. 2. Visi šie žmonės, užsidirba sau pragyvenimui, tuo pat metu dalyvauja kurdami ir gamindami įvairia produkciją bei teikdami paslaugas, kitiems visuomenės nariams.
Ekonominė (arba ūkinė) veikla (economic activity)- tai veikla, skirta užsidirbti sau pragyvenimui, gaminant prekes ar teikiant paslaugas. Žmogaus norai yra labai įvairūs ir be galo jie gali didėti. Bet žmogaus jėgos yra ribotos ir kiekvienas atliekamas darbas reikalauja tam tikrų jėgų. Todėl žmogus stengiasi patenkinti didžiausia savo norų poreiki, atlikdamas kuo mažiausiai darbo. Jis priverstas su materialiomis (materealus- (lot. Materialis- daiktinis, medžiaginis). Materialinis- tai daiktinis, medžiaginis, turtinis, piniginis, susjęs su pragyvenimo reikšmėmis) gerybėmis elgtis taupiai, tai yra ekonomiškai. Ekonomiškas ( economicsl ) – tai efektyvus išteklių pasiskirstymo ir jų panaudojimo sprendimas; taupus, ūkiškas, apsimokantis. Žmogaus veikla, siekiant šių materialių bei kultūrinių gėrybių, turi būti tikslinga, paremta tam tikru išskaičiaviumu. Čia susiduriam su vadinamuoju tam tikru ekonomiškumo principu, kuris gali būti suformuluotas taip: išlaidų kuo mažiausia, naudos kuo daugiausia. Vadinasi, šis principas reikalauja kuo taupiau bei ūkiškiau vartoti mūsų produktyviąsias pastangas ( ribotus išteklius) ir siekti kuo daugiau naudos (rezultatų). Šiu principu (dėsniu) turi vadovautis kiekviena protinga žmogaus veikla. Ištekliai (resursai) (resources)- visa tai, kas naudojama kaip sąnaudos prekių ir paslaugų gamyboje. Yra trys pagrindinės išteklų grupės: gamtiniai ištrkliai, darbo jėga ir kapitalas. Tam tikram produkcijos kiekiui pagaminti galima įvairiai sujungti gamybos išteklius, pavyzdžiui, tai darbas, žemė, kapitalas, verslumas, informacija ir t.t. Sąnaudos (input) tai gamybos procese naudojami ekonominiai ištekliai ( darbo jėga, medžiagos ir žaliavos, įrengimai, kapitalas ir kiti ). Ekonomiškumas (ekonomiška veikla) (economize)- tai pasiesimas didžiausios naudos mažiausia kaina, tai yra, taupiai naudojant turimus išteklius; tai pastangos iš turimų išteklių gauti kuo daugiau naudos. Kitaip tariant ekonomiškumas – tai pagaminti kiek galima daugiau, sunaudojant ribotus išteklius, tai yra padaryti kuo mažiau išlaidų. Žmogus, norėdamas patenkinti savo norus, turi ne tik gamtos teikiamus išteklius pritaikyti prie savo poreikių, t. y. ekonomiškai gaminti, bet Ir. savo gaminius taupyti, saugoti, kad šie nesugestų, o už atliekamus gaminius mainais gauti kitų prekių ir paslaugų, kurių tuo metu neturi. Kitaip tariant, žmonės, norėdami patenkinti savo poreikius, turi materialias gerybes ne tik gaminti, bet ir taupyti bei jomis keistis. Taigi žmogaus veikla apsirūpinti trūkstamomis gerybėmis, kurias žmogus vartoja savo poreikiams patenkinti, įsigyti, vadinama ūkininkavimu, ūkiu. Tačiau ne kiekviena žmogaus veikla vadinama ekonomine (ūkine) veikla, nes ji turi būti tiesiogiai nukreipta į “daiktus” ekonomikos produktus (prekes ir paslaugas), kurie tiesiogiai ar netiesiogiai tenkina žmonių poreikius. Jei žmogus eina žvejoti norėdamas maloniai praleisti laiką, tai tokia veikla nėra ekonominė, nes čia jis tenkinasi pačiu veiksmu. Bet jei jis iš to pragyvena, tai jau bus ekonominė (ūkinė) veikla. Ūkinė veikla tik įgalina poreikius patenkinti, bet pati tiesiogiai jų netenkina. Paprastai kurios nors valstybės ūkiai (tiesiog vadinami ekonomikomis ) sudaro tam tikrą visumą, reguliuojamą įstatymų leidėjų ir vyriausybės. Kalbėdami apie kurios nors šalies visuomenės ūkį, jį vadiname šalies ūkių arba šalies ekonomika. Taigi aptariant ekonomikos dalyka, galima pasakyti, kad “ekonomika yra visuomenės mokslas, tyrinėjantis visuomenės ūkio reikalus”,- ji nagrinėja ne tik atskirų asmenų ūkį (paimta atskirai), bet ir visuomeninius santykius, užsimezgančius tarp žmonių jų ūkinėje veikloje. Ekonomika, nagrinėja visuomenės ūkį, stengiasi iš savo išvadų nustatyti tam tikrus desningumus, priežastinius ryšius ir remiantis dėsniais, parengti įstatymus. Pavyzdžiui nagrinėjant darbo užmokestį – atlyginimą, nekalba apie darbuotojų atlyginima toje ar kitoje gamybos srityje ar šalyje, bet stengiamasi išaiškinti veiksnius kurie bendrai nustato darbo užmokesčio dydį, formą ir pasikeitimą. Vadinasi, ekonomika, kaip ir visi mokslai, nagrinėja reiškinius, atsižvelgdama i jų priežastis. Ekonominės (ūkinės) veiklos reiškinius mes galime nagrinėti grynai teoriškai, ieškodami teorinių išvadų, arba galime ieškoti praktinių dėsningumų ir dėsnių, kurie mums nurodytų, kaip reikia veikti, kad būtų galima ekonominius sumanymus įvykdyti. Pirmuoju atveju tai bus grynai teorinis ekonomikos mokslas, o antruoju- praktinis ūkio mokslas, arba vadinamoji ekonominė politika (economic policy). Ekonomikos mokslas – gyvas, besivystantis organizmas, nes jis reikalauja įvairių mokslininkų kartu bendradarbiavimo, kuris reiškiasi bandymu sukurti naują dabartinių ekonomikos teorijų krypčių sintezę, kur didžiausias dėmesys skiriamas bendrųjų ekonomikos raidos desningumų analizei. Ekonomika ( economy) – tai ūkinių vienetų, tarpusavyje susijusių gamybiniais, vartojimo, mainų, finansiniais ir kitai ryšiais, sistema; tai gamybos ir vartojimo ryšių tarpusavio sąveika. Nesvarbu, kokį ūkį imtume, visada iškils pasirinkimo problema, ir visuomenė privalo pateikti atsakymus į klausimus : ką gaminti, kaip gaminti, naudojant turimus išteklius, ir kam paskirstyti pagamintą produkciją? Ekonominių problemų nebūtų, jei nebūtų konflikto tarp tikslų irišteklių, arba jei visuomenė turėtų tiek daug išteklių, kad galėtų patenkinti visus savo poreikius. Kadangi išteklių paskirtis visada ribota, egzistuoja ir galimybių ribos gaminti prekes bei plėsti paslaugas. Dėl to atskiri ūkiniai vienetai (individualūs gamintojai, verslo firmos ir vyriausybė) turi rinktis, kaip turimus išteklius efektyviai, tai yra ekonomiškiausiai, naudoti. Taigi spresdama pasirinkimo klausimą, kuris iškyla dėl neribotų poreikių ir ribotų galimybių, kiekviena visuomenė privalo atsakyti į minėtus klausimus: ką gaminti? Kaip gaminti? Ir kas vartos šią produkciją? Būdas , kuriuo kiekviena visuomenė ieško atsakymo į šiuos pagrindinius klausymus, yra tos visuomenės ekonomikos sistema. Ekonomikos sistema (economic system) – tai būdas, kaip tirti trūkumo ir pasirinkimo klausimus. Savo ruoštu visuomenės ekonominę sistemą suformuoja tokie veiksniai: 1. Gamtiniai ištekliai, arba žemė, yra pirminė gamtos dovana (tai dirvožemis, oras, naudingos iškasenos, miškai, vanduo). 2. Gyventojų amžius, jų skaičius, kvalifikacija, išsilavinimas.4. Turimas gamybinis potencialas, atsarga.5. Per ilgus metus susiklostę atitinkami individų poreikiai prekėms bei paslaugoms, technologijos žinios, turto pasiskirstymas. 6. Institucinė struktūra: papročiai, istatymai, įpročiai ir kiti. Beje šie veiksniai ne tik lemia ekonominę sistemą, bet ir ekonomika veikia šiuos veiksnius. Visų rūšių ekonominės veiklos visumą sudaro ekonomikos sistema (economic system). Ekonomikos sistema yra sudėtinga struktūra, ji taip glaudžiai susijusi su mūsų pačiu gyvenimu, jog mes dažniausiai linkę traktuoti ją kaip savaime suprantama dalyką. Bet kai ši sistema dėl kurios nors priežasties sutrinka mes skausmingai pajuntame ekonominę gyvenimo svarbą. Ekonomikos sistemos svarba yra tokia didelė, kad ekonomikos teorija, nušviečia mūsų materialųjį ir dvasinį gyvenimą, mes privalome tiek suprasti, kiek mums reikia išmanyti svarbiausius dalykus apie sveikatą, meną, kultūrą, muziką ar netgi religiją. Trumpai apibūdinant, ekonomika yra ir mokslas apie žmogaus pastangas pragyventi. Ji tiria įvairias ekonomikos sistemos dalis ir bando parodyti, kaip jos veikia ir dera tarpusavyje, sudarydamos vieną tobulą mechanizmą. Mokslas apie ekonomika grindžiamas kasdieninio, įprastinio veiklos pasaulio faktais. Ekonomistų uždavinys aprašyti tuos faktus , kaip turinčius tam tikra vieta ir tam tikras raidos perspektyvas , kad būtų išaiškinta sistema, kurioje gyvename ir dirbame. Tačiau ekonomika yra ir problemų mokslas, – pavyzdžiui, kaip infliacija ir nedarbas. Ekonomika taip pat mokslas apie pasisekimą. XX amžiuje daugelis pasaulio šalių padarė akivaizdžia ekonominę pažangą. Gamina žymiai daugiau, nors dirba, kur kas trumpiau nei ankstesnės kartos. Pavyzdžiui, vienas dažniausiai vartojamų pasisekimo kriterijų – bendrojo nacionalinio produkto (BNP), tenkančio vienam gyventojui, padidėjimas: 1990 m. JAV buvo didesnis palyginus su 1945 m. ir maždaug šešis kartus didesnis šio šimtmečio pradžioje. Ir turtingose ir skurdžiose šalyse yra nemaža svarbių ekonominių problemų. Pavyzdžiui: kodėl taip išaugo kainos? Kodėl tokia aktuali aplinkos teršimo problema? Kaip reikia ją spręsti? Ekonomikos problema (economic problem) – tai būtinybė rinktis iš tų galimybių, kurias mums leidžia turimi riboti ištekliai, nes poreikiai – beribiai. Niekas– nei žmogus, nei visuomenė– negali turėti visko, ką jie nori turėti. Tiesiog visko visiem neužtektų. Ekonomistai sako,kad nėra ribų nei kiekiu, nei kokybei daiktų kuriuos žmonės norėtų įsigyti. Tačiau turi ribą ištekliai (resursai), kurie naudojami daiktams gaminti ar paslaugoms tiekti, tenkinant žmonių norus. Kai ši riba pasiekiama, daugiau nieko nepagaminsi. Kodėl mūsų materialiniai poreikiai atrodo niekada nepasotinami? Tai sąlygoja dvi priežastys: 1) kiekvieno mūsų noras patenkinti pagrindines maisto, būsto, drabužių reikmes; 2) mūsų pasirengimas dirbti daugiau nei reikia minimaliems poreikiams patenkinti. O mums reikia dar kai ko daugiau- ne tik būtiniausių gėrybių ir paslaugų, darančių gyvenimą pakenčiama, bet ir tokių, kurios mūsų gyvenimui teikia malonumo ir jaukumo. Šios dvi materialinių poreikių priežastys negali būti griežtai atskirtos. Nors mūsų gamybinis pajėgumas didžiulis, bet jis neberibis. Darbuotojai gali aptarnauti tam tikrą įrengimų skaičių, dirbti tam tikrą skaičių žemės. Ekonominiai ištekliai yra riboti: ribotas darbingų gyventojų skaičius, žemės plotas, mašinos galingumas ir taip toliau. “Jūs negalite tūrėti visko”, arba, pasak 1976 metų Nobelio premijos laureato Miltono Fridmano (Friedman), “nėra tokio dalyko kaip nemokami priešpečiai”. Esmė ta, kad ekonominiai Ir. materialiniai poreikiai, tie poreikiai, kurie gali būti patenkinami prekėmis ir paslaugomis, yra neriboti, o gamybos ištekliai (arba ekonominiai ištekliai- žemė, darbo jėga, kapitalas- naudojami gamybos procese Ir. būtini prekėms ir paslaugoms sukurti) yra riboti. Taigi išvada: žmogaus materialiniai poreikiai neturi ribų (wants are unlimited) Ir. iš tiesų yra begaliniai, tačiau ekonominiai ištekliai (economic resources), kurių reikia šiems poreikiams tenkinti, deja, yra riboti (are limited). Tad kiekviena visuomenė susiduria su ta pačia ekonomine problema – išteklių stygiaus problema (problem of scarcity). Stygius reikalauja pasirinkimo. Nebūtų jokių ekonomikos probkemų ir, vadinasi, netektų jų nagrinėti, jei išteklių pakaktų mūsų poreikiams patenkinti, kitaip tariant, jei turėtume pakankamai maisto, drabužių ir būsta, ir nereiktų uždirbti lešų, kad galėtume už visa tai sumokėti. Kadangi visko nėra pakankamai, tai ir žmonės, ir verslo firmos, ir vyriausybė privalo iš daiktų visumos rinktis tuos, kuriuos norėtų įsigyti. Šiame tiksle jie bandys siekti ekonomiškumo (ekonomijos), tai yra išspausti didžiausia naudą iš to, ką jie turi. Kitaip tariant, surasti efektyvų išteklių paskirstymo bei jų panaudojimo sprendimą. Ekonomija (economy) – tai bandymas sumažinti išlaidas, siekiant tam tikro tikslo. Turėdami šitai galvoje, ekonomika galime apibūdinti kaip socialinį mokslą, kuris aprašo ir tiria, kaip visuomenė pasirenka naudoti ribotus išteklius, siekdama patenkinti savo poreikius. Taigi ekonomika – tai ribotų išteklių naudojimo ir paskirstymo tyrimas. Ribotumas, stygius atsiranda tada, kai ko nors nepakanka. Iki pramonės XVII a. revoliucijos visur buvo pakankamai tyro oro ir švaraus vandens, kiekvienas galėjo naudori oro ir vandens kiek norėjo. Todėl galime sakyti, kad vanduo ir oras yra visiems priklausančios gerybės ( free goods), jos gali būti laisvai , be jokios kainos naudojamos kiekvieno. Kai dėl vienų daiktų daugėjimo, kitų mažėja, susiduriame su ekonomikos gerybėmis. Ekonominis spaudimas reiškia vieno daikto rinkimasi kito sąskaita. Todėl tiek apskritai visuomenei, tiek ir atskiram gyventojui tampa svarbu įvertinti alternatyvas (alternatives). Alternatyva (pranc.alternative; lot. alterno- kaitalioju) – tai būtinybė ar galimybė rinktis vieną iš dviejų. Mes nepaliaujamai svarstome, kaip paskirstyti arba “ekonomizuoti”, savo išteklius ir laiką, kad poreikius patenkintume maksimaliai. Ekonomistai tokią situaciją aiškina alternatyviais kaštai. Alternatyvieji kaštai – tai kaštai, kurie gali atsirasti perskiriant resursus kitos produkcijos gamybai; tai išteklių naudojimo alternatyva, kurios atsisakoma, gaminant pasirinkta produktą; tai rezultatas, kurį užtikrina geriausio išteklių panaudojimo alternatyva. Visi susiduriame su būtinumu pasirinkti bei alternatyviųjų kaštų problemomis. Verslininkai turi išsirinkti vieną iš galimų produkcijos rušių ir paskirstyti savo pinigus įrengimams, medžiagoms ir darbuotojams taip, kad išlaidos teiktų didžiausias pajamas. Gamintojai ir vartotojai tai sprendžia taip dažnai, kad dažniausiai visa vyksta automatiškai ir nesąmoningai. Tačiau šie sprendimai lemia ekonominės veiklos pobūdį ir mastą. Alternatyvos pasirinkimas yra giluminis ekonomikos sistemos pagrindas. Ekonomika (economics) – tai mokslas apie tai, kaip [paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius konkuruojančius žmonių poreikius; tai mokslas apie tai, kaip žmonės įsigyja butiniausius daiktus bei patogumus ir su kokiomis problemomis jie susiduria tai darydami, be to, kaip mažinti šias problemas. Kodėl? Ir ką reiktų daryti? – tai du svarbiausi ekonomikos klausimai. Galutinis ekonomikos tikslas – parengti mūsų problemų sprendimo politiką. Tačiau prieš tai, kol galėsime suformuoti mūsų politiką, kiekvienas mūsų turi pasirengti suprasti, kaip ekonomika veikė praeityje ir kaip dabar. Priešingu atveju kupina geriausių norų ekonominė politika gali nueiti klaidingu keliu, kuris privestų prie nenumatytų ir neigiamų pasekmių. Privataus verslo vykdoma politika irgi svarbi. Reikia suprasti,kaip geriausiai organizuoti produkcijos gamybą, kad mažėtų savikaina, tai yra kaina, vertė, kuria sudaro gamybos ir realizavimo išlaidos. Kokias kainas tūrėtų nustatyti verslo firmos, norėdamos maksimizuoti pelną? Kada parduotuvė turi papildyti savo prekių atsargas sandėlyje? Ekonomikos istorijoje vyriausybės ekonominis vaidmuo yra ginčų objėktas. Koks turėtų būti valdžios vaidmuo ekomikoje? Daugiau kaip du šimtus metų ekonomikje vyksta diskusijos dėl deramo vyriausybės vaidmens. Ir dabartiniai ekonomistai nesutaria dėl valdžios vaidmens. Vieni, orientuodamiesi į Adamą Smitą, tvirtina, kad reiktų grėžti prie “leiskite veikti” (“laissez faire”) poltikos ir apriboti valdžios vaidmenį ekonomikos reikaluose. Kiti yra aktivesnio valdžios dalyvavimo jose. Kokiomis aplinkybėmis vyriausybės vaidmuo tūrėtų būti aktyvus? Lkada vyriausybei geriausia nesikišti į ekonmiką ir jos reikalus palikti spręsti ekonomikos dalyviams? Pastarioji tema dažnai ekonomikos milžinus priversdavo sukrižiuoti špagas. “Laissez faire” (prancūzų posakis, reiškiantis “ leiskite veikti”)- tai nesikišimo, netrukdymo pollitika; prancūzų fiziokratų, o vėliau Ir. Adamo Smito naudotas principas, reiškiantis vyriausybės nesikišimą į rinkos veikimą. Škotų mokslininkas Adamas Smitas 1776 m. parašė knygą “Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas”, kurios idėja- laosva rinkos prekyba tūrėtų būti išvaduota nuo valstybės kontrolės “tironijos”. Siekdami asmeninių interesų, individualūs gamintojai gamins tokias prekes, kokių pageidaus vartotojai. A. Smitas rašė, kad egzistuoja “namatomoji rinka” (“invisible hand”), priverčianti gamintoją paklusti visuomenės interesams. Iš tikrųjų “ vaikydamiesi savo paties interesų, jis dažnai visuomenės interesus realizuoja daug veiksnomigiau, negu tada, kai tai ketintų daryti įsipareigojęs”. Apskritai, pasak A. Smito, vyriausybė turėtų būti atsargesnė, kišdamasi į laisvosios rinkos operacijas: geriausia politika yra viena- “laissez faire”, kai individai ir įmonės veikia nesikišant valstybės ar privačiam monopoliui; tai nesikišimo netrukdymo politika. Laisvoji rinka (free market)- tai rinka, veikianti tobulos konkurencijos sąlygomis; tai mainų operacijų visuma nereguliuojamos rinkos sąlygomis. Tik tada “nematomoji rinka” galėtų laisvai vesti ekonomiką ir didinti gamybą. Vyriausybes įsikišimasis gali pabloginti reikalų tvarkymą. Sakykim, valstybinis apmokestinimas (pvz., muito mokestis už kitų valstybių gamybos prekių įvežimą į šalį) dažniausiai būna žalingas. Didžiosios 1930 m. depresijos metu (o ji iškyla tada, kai ilgą laiką laikosi aukštas nedarbo lygis) buvo kritikuojamas “laissez faire” ekonomikos principas. 1936 m. vienas įtakingiausių pasaulio ekonomistų anglas Džonas Meinardas Keinas išleido knygą “ Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija”, kurioje pateikė masinio nedarbo paaiškinimą ir pasiūlimus vyriausybei panaikinti nedarbą. Ši knyga, žinoma sutrumpintu pavadinimu “Bendroji teorija”, iš pagrindų pakeitė XX a. ekonominį mąstymą. Knygoje teigiama, kad vyriausybės pareiga kištis į ekonomiką, siekiant sumažinti nedarbą. Iš visų būdų, kaip tai tutėtų būti padaryta, vienas buvo paprastas. Vyriausybė, tiesdama kelius, statydama užtvankas, sukuria papildomas darbo vietas ir tuo garantuoja užimtumą. Dž. Keinas siekė pakeisti ekonominę sistemą ir padaryti ją tobulesnę. Dž. Keinas 1936 m. ragino vyriausybę prisiimti atsakomybę, vykdyti aktyvią veiklą, įveikti ekonominę depresiją. Dž. Keinas- už didesnį vyriausybės vaidmenį. Ekonomikos analizė nereiškė arba tik aktyvią, arba tik pasyvią valstybės poziciją. Ekonomistas turi sakyti ne “daryk ką nors”, bet “pirmiausia pagalvok”. Kadangi vyriausybės vaidmuo yra svarbus, nepaisant anksčiau minėtųjų skrtumų, vis dėl to visi sutinka, kad kai kurias ekonominias funkcijas geriausiai galėtų vykdyti būtent vyriausybė. Šios fukcijos yra: rinkos sistemos apsauga; visuomeninių gerybių (prekių ir paslaugų) teikimas;visuomenės nuo išorinių padarinių apsauga; parama stokojantiems, t.y. pagalba socialiai remtinoms gyventojų grupėms; pagalba specifinėms gyventojų grupėms; ekonomikos stabilizavimas.Kaip galime nagrinėti ekonomiką ?
Ekonomika nagrinėjama
Atskleidžia viska kaip yra Suformuoti viska kaip yra
Ekonomika galime nagrinėti dviem būdais. Vienas atskleidžia viska, kaip yra, pavyzdžiui, kokia šalyje pagamintų prekių bei paslaugų vertė, kiek žmonių turi darbą ir kiek yra bedarbiu, kiek pinigų yra apyvartoje, ir taip toliau. Kitas būdas – suformuluoti, kaip viskas tūrėtų būti, kokią pasirinkti politiką. Lietuvos ekonomikos politikos tikslai dažniausiai yra diskusiniai, tačiau dauguma yra linkę pritarti, kad nacionalinių ekonomikos tikslų sąraše būtų toliau išvardyti dalykai. Galutinis ekonomikos tikslas – sukurti tokią ekonominę politiką, kuri sumažintų mūsų problemas ir padidintu nauda, gaunama iš sunkaus kasdieninio triūso.
Ekonominės politikos tikslas
Augimas EfektyvumasŽemas nedarbo lygis Kainų stabilumas Teisingas pajamų paskirstymas
Ekonomistai sutelkia demesį į tokius penkis ekonomikos politikos tikslus:1. Žemas nedarbo lygis, tai yra aukštas darbo žmonių užimtumas. Dirbti norintys žmonės darbą turėtų susirasti labai greitai. Masinis nedarbas yra demoralizuojanti aplinkybė, reiškianti ekonomikos niokojimą, tai yra lėtinanti ūkinį aktyvumą. Visuomenė prarandą tą produkciją, kurią pagamintų bedarbiai.2. Kainų stabilumas – tai laikotarpis per kurį nėra infliacijos ar defliacijos ir piniginio vieneto (pavyzdžiui, lito)perkamoji galia mažai kinta. Norima išvengti vidutinio kainų lygio staigaus svyravimo (kilimo ar kritimo).3. Efektyvumas – tai matas, rodantis, kiek mes sugebame gauti iš to , ką sunaudojame; tai produktyviųjų pastangų panaudojimo lygis, užtikrinantis maksimalų rezultatą. Kitaip tariant, tai yra siekimas gauti kuo daugiau naudos, kuo tikslingiau vartojant mūsų produktyviasias pastangas (ribotus išteklius). Kai dirbame produktyviau, be nuostoliu, tai daugiau padarome. Kaip nacionalinis tikslas, ekonominis efektyvumas reiškia visos ekonomikos pajėgumą kuo daugiau sukurti prekių ir paslaugų, turint ribotus išteklius. 4. Teisingas pajamų paskirstymas. Kai daugelis gyvena pasiturinčiai, šalyje neturėtų būti skurdą kenčenčių žmonių.5. Augimas. Ekonominis augimas – tai ekonominių procesų visuma, sąlygojanti realaus BNP didėjima. Kitaip tariant, tai ekonominės veiklos rezultatų padidėjimas per tam tikrą laiką. Pastovus ekonomikos augimas teikiantis galimybę pakelti gyvenimo lygi ateityje, yra labai svarbus tikslas. Pakankamas ekonomikos augimo lygis užtikrina mūsų pajamų ateityje didėjimą.
Be paminėtų penkių veiksnių, yra nemaža ir kitokių:gamtos teršimo mažinimas, ekonominė laisvė, ekonominis- socialinis saugumas, lygybė ir t.t. Mes ne tik norime daugiau gaminti, bet norime pasiekti, kad gamyba vyktų neniokojant mūsų aplinkos. Gamtos teršimo mažinimas taip pat svarbus tikslas. Ekonominė laisvė- tai teisė pasirinkti savarankišką užsiėmimą, sudaryti sandorius, leisti savo pajamas kaip nori. Be to žmonėms svarbu būti ir ekonomiškai bei socialiai saugiems, t.y. išsivaduoti iš baimės, kad kokia chroniška liga ar kita nelaimė užklups asmenį ar šeimą ir įstums į beviltišką financinę situaciją. Ekonominis- socialinis saugumas reiška, kad žmonėms, nepajėgiantiems visiškai apsirūpinti, bus suteikta pagalba. Lygybė- tai teisingumo bruožas. Lygybė, kaip ekonominis tikslas, reiškia, kad ekonomikos sistema turėtų suteiktilygias galimybes visiems ūkininkams individams sudaryti ir įgyvendinti savo siekius. Nė vienas ekonomikos teorijos apibrėžimas išsamiai neatsako į klausimą, kokia ekonomistų veikla. Tačiau galima tvirtinti, kad jie tyrinėja, kaip veikia ekonomika ir kodėl ji kartais veikia bloga, pavyzdžiui, ką rodo atsiradęs skurdas, nedarbas, infliacija. Išties ekonomika galima apibūdinti klausimais, į kuriuos ji turi atsakyti. Šis mokslas yra ir mąstymo būdas. Realias pasaulio problemas ekonomistai nagrinėja laikydamiesi tam tikrų pagrindinių principų. Jie daro prielaidas, kad individai pasirenka tokius sprendimus, padedančius įgyvendinti savo tikslus. Ekonomistai taip pat mano, kad įmonės siekia didesnio pelno ir dėl to jam didėjantverslininkai gamina daugiau prekių. Taigi, kuo užsiima ekonomistai? Ekonomistai tyrinėja išteklių stygiaus bei mokėjimo pasirinkti problemas, su kuriomis visuomenė ir šalys kitados susidūrė, tačiau šiuolaikinio ekonomikos mokslo pagrindai padėti tik XVII amžiuje. Nuo to laiko ekonomistai kūrė metodus, moksliškai aiškinančius, kaip žmonės, firmos bei šalys naudoja jiems prieinamus ekonominius išteklius. Apibendrintai galime teigti, kad ekonomika yra veikla, kaip veiksmingiausiai panaudoti turimus išteklius, siekiant geriausiai patenkinti neribota visuomenes poreikį įsigyti prekių ir paslaugų. Galutinis ekonomikos veiklos tikslas yra patenkinti prekių ir paslaugų poreikius. Į ekonomikos mokslą galima žiūrėti kaip į kompleksą sąvokų, atspindinčių problemas, su kuriomis susiduria visuomenė. Šias sąlygas sąlygoja ekonominio mąstymo būdas. Jei mes, mąstantys žmonės, siekiame suvokti savo padėti šiame sudėtingame gyvenime, tai privalome žinoti, kodėl mums reikia užsidirbti egzistavimui, kodėl turime išsirinkti profesija, kaip reguliuojame pajamų išleidimą, kaip perkamos mums reikalingos prekės ir paslaugos, kaip padaromos prieinamos mums, vartotojams, prekės, gaminamos čia ir užsienyje, kokie principai lemia kainas, kuriomis mokame už tas prekes ir teikiamas paslaugas, ir kaip bankai bei finansų istaigos sudaro galimybę apmokėti už prekes, perkamas tiek čia tiek užsienyje. Visi šie ir kiti dalykai ieina i ekonomikos tyrimų objektą ir padeda suprasti ir numatyti ekonominius įvykius. (1, p. 22-23) Ekonomikos mokslo istorija. Daug anksčiau, nei ekonomika susiformavo kaip mokslas, ekonominiai klausimai klausimai domino žmogų. Senovės graikų rašytojai Platonas, Aristotelis ir Ksenofonas ekonomikos reiškinius priskiria etikos ir moralės disciplinoms. Pagrindiniu gyvenimo tikslu jie laiko savęs pažinimą, o ne turto siekimą ir medžiaginei gerovei neteikia daug reikšmės. Platonas savo veikale Respublika siūlo komuninę visuomenės santvarką, kurioje išnyksta visos visuomenės ligos. Aristotelis Politikoje gina privačios nuosavybės instituciją ir formuoja pinigų funkcijų teoriją, bet smerkia palūkanas, nes pinigai esą “bergždi” ir negali pinigų gimdyti. Ir Platonas ir aristotelis smerkia prekybą, manydami, kad iš jos gyventi negarbinga. Abu svarsto gyventojų prieauglio reguliavimo ir darbo padalos klausimus. Aristotelis teisina vergiją, nes ji, atpalaiduodama gabesniuosius nevergus nuo kasdieninės duonos rūpesčio, juos įgalinanti tobulybės siekti. Sofistai kelia žmogaus teisių klausimą, pasisako prieš vergiją, yra palankūs darbui, pramonei ir prekybai. Romėnai ekonomines idėjas pasisavina iš griakų. Ciceronas, Plinijas, katonas ir Varonas rašo apie žemės ūkio metodų pagerinimą ir žemės nuosavybės reformą. Kitais ekonomikos klausimais nesidomi.Lietuvos ekonomikos mokslo raida
Lietuvos ekonomikos mokslas, kaip ir kiekvienas mokslas, turi savo istoriją ir praeitį. Ekonominės mintie raida,rašitiniai šaltiniaiLietuvoje yra analogiški kitoms šalims. Ypač vertingas šaltinis, atspindintis ekonominę XVI a. Lietuvos mintį, yra Lietuvos įstatymų rinkiniai – Lietuvos statutai (1- asis i6leistas 1529 m., 2-asis – 1566 m., 3-asis- 1588 m.). Pirmą kartą plačiau Lietuvoje apžvelkta ekonominės minties raida XVI- XVII a. E. Laumenckaitė knygoje “Ekonominė mintis ir jos kūrėjai Lietuvoje” XVI- XVII a. (Vilnius: Akademija, 1995 m.). Dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių Lietuvije jokiomis istorinėmis sąlygomis nebuvo sukurtos orginalios ekonominės teorijos, paprastai jos buvo perimamos iš kitų šalių. XVI a. Lietuvos valstybiniuose dokumentuose atsispindėjo ankstyvojo merkantilizmo idėjos; jas galima pastebėti kai kuriose to meto publikacijose. Didelę reikšmę ekonominės minties istorijai Lietuvoje turėjo 1579 m., įkurtas Vilniaus universitetas, kurio prieš šimtmečius daug kartų buvo keičiamas pavadinimas (Vilniaus akademija, Vilniaus vyriausioji mokykla, Vilniaus universitetas, Stepono Batoro universitetas- atitekus Vilniaus kraštui Lenkijai 1919 – 1939 m.). Kiekvienas istorinis laikotarpis turėjo savitus ekonomikos mokslo raidos aspektus, kuriuos nulėmė daugėlis veiksnių. Jau XVI – XVII a. universiteto profesoriai paskelbė darbus, kurie žadino pažangią ekonominią mintį Lietuvoje ir už jos ribų. Tai pasakytina visų pirma apie M. Šmigelskio (1562 – 1618) veikalą “Apie palūkanas” ( 1596 m. lenkų kalba) ir A. Olizarovijaus (1618 -1659) – “Apie politinę žmonių sąjungą” (1651 m. lotynų kalba). Nuo 1783 m. prof. Jaronimas Strainovskis ( 1752-1815 ) pradėjo dėstyti fiziokratų teoriją. Ryškesnės Lietuvos ekonomikos mokslo užuomazgos pastebimos XIX a. pradžioje Vilniaus universitete. Tai buvo vienintelis stamus mokslo ir kultūros židinys Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Paspartėję socialiniai ekonominiai procesai, prekinių piniginių santykių plėtojimas ir kiti atsiradę ekonominiai reiškiniai prisidėjo prie to, kadbuvo pertvarkyti studijų planai, pradėti dėstyti ekonomikos mokslai. Pavyzdžiui, 1803 m. įkurta viena pirmųjų pasaulyje savarankiška politinės ekonomijos katedra Vilniaus universitete. Nuo 1810 m. Jonas Znoska dėstė supaprastintą A. Smito ekonomikos teoriją , nes kai kurie jos teiginiai buvo revizuojami, atsižvelgiant į kitų to meto ekonomistų požiūrius, o Mykolas Očepovskis dėstė žemės ūkio ekonomiką, studentai buvo supažindinami su D. Rikardo teorija. Tuo pat metu Vlniaus universitete formavosi konkrečiosios ekonomikos – fininsų, prekybos, pramonės, žemės ūkio ekonomikos pradmenys. 1803 m. universiteto statute, be pagrindinių kursų, buvo numatyta skaityti ir pagalbines disciplinas. Moralės (teisės) fakultete skaitytos tokios disciplinos, kaip “Statistika”, “Iždo mokslas”, “Prekybos mokslas” ir kiti. 1832 m. Vilniaus universitetas buvo uždarytas, ir Lietuva neteko mokslo cento. Nutrūko ir ekonomikos mokslo studijos, nebuvo publikuojama klausimų straipsnių ekonomikos. Tai tęsėsi beveik pusę amžiaus. Tačiau veikė įvairių švietėjiškų draugijų, gvildenusi ekonomines problemas. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvos Respublika pradėjo kurti tautos ūkį, ekonomikos mokslus. Vilniaus krašto praradimas Lietuvai iškėlė naujų mokslo ir švietimo problemų. Lietuvos Respublikoje pagrindimiu ekonomikos mokslo centru tapo Kauno universitetas, įsteigtas 1922 m. ekonomikos mokslo studijos Kauno universitete prasitėjo nuo 1923 m., Teisės fakultete įkūrus ekonomikos skyrių. Čia dirbo žymiausi to meto Lietuvos profesoriai ekonomistai – A. Rimka (1886 – 1944), skaitė statistikos mokslus. P. Šalčius (1893 –1958), buvo žymiausias kooperacijos teoretika tarpukario Lietuvoje, taip pat dirbo docentu Kauno universitete Teisės fakultete, dėstė politinę ekonomiją, ekomominų teorijų istoriją ir kooperacją. V. Jurgutis (1885 – 1966). (1, p. 40- 41)
LITERATŪRA
1. Bonius Martinkus; Vytautas Žilinskas “Ekonomikos pagrindai”; Kaunas Technologija 2001 m. (9-41 p.)
2. Taikomoji ekonomika; Junior Achievement 1997 m. (2-11 p.)3. Mikroekonomika. – Kaunas, Technologija, 2000. (11-12 p.).4. Enciklopedija, penktas tomas; – USA 1955 m. (415- 418 p.).