Finansiniai santykiai

TURINYS
Įvadas..............................2
1. Tarptautinės finansų institucijos...........................3
2. Kas tai yra Tarptautinis Valiutos Fondas?......................5
2.1. Įkūrimo istorija..............................5
2.2. Organizacinė struktūra...........................5
2.3. Narystė..............................6
2.4. Veikla..............................7
2.5. Kapitalas ir finansinė struktūra.......................8
3. Tarptautinio Valiutos Fondo kreditinė veikla....................12
3.1. Specialūs fondai............................14
3.2. TVF kreditinės operacijos.........................16
3.3. Kreditų sąlygotumas...........................18
3.4. TVF vaidmuo tarptautinių valiutinių – kreditinių santykių reguliavime.......19
4. TVF ir jo ekonominės – finansinės analizės..................21
5. Lietuvos dalyvavimas Tarptautiniame Valiutos Fonde...............24
5.1. Ekonominių reformų programa iki 1993 metų birželio mėnesio. Tikslai......24
5.1.1. Pagrindiniai reformos programos elementai...............24
5.1.2. Reformos vykdymo kriterijai ir grafikas................25
5.1.3. Statistiniai reikalavimai.......................25
5.2. TVF paskolos Lietuvai bei jų paskirstymas..................26
5.2.1. Užsienio paskolų, gautų iš TVF, paskirstymas..............28
5.2.2. Paskolų, gautų iš TVF, paskirstymas verslų vystymui per “Tauro”
komercinį banką.........................29
5.2.3. Paskolų, gautų iš TVF, paskirstymas verslų vystymui per “Hermio”
komercinį banką..........................30Įvadas
Finansų sektorius yrra nepaprastai reikšminga pasaulinio ūkio dalis. Gerai žinoma, jog per pastaruosius penkiasdešimt metų įvyko stambių pasaulinio ūkio pokyčių. Kalbant apie tarptautinius finansus, jaučiamas ypatingas šių žodžių teisingumas. Tokie pokyčiai yra didžiuliai, todėl drąsiai galima tvirtinti apie kokybiškai naujo etapo atsiradimą tarptautinių valiutinių ir finansinių santykių sferoje. Svarbus šių pokyčių elementas yra reiškinys, vadinamas “globalizacija” arba valiutos ir finansų rinkų “globalinė integracija”, besiremianti nacionaline valiutos ir finansų rinkų integracija su eurorinka ir nacionalinėmis valiutos rinkomis į vieną globalinę tarptautinę rinką. Šių procesų sąąveiką reguliuoja ir skatina tarptautinės finansų institucijos, kurių vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje sunku pervertinti [Grižas, 1993, p.9].

Temos aktualumas: Tarptautinės finansų institucijos – sudėtinė tarptautinių finansų sistemos struktūrinė dalis, turinti nemažą įtaką pasaulinės ekonomikos vystymosi raidai. Tarptautinių finansinių institucijų įtaka pasaulinei ekonomikai nėra vienoda. Ne

eabejotinai Tarptautinis Valiutos Fondas ir Pasaulio bankas užima lyderių pozicijas koordinuojant dvišalius ar daugiašalius valstybių veiksmus, priimant sprendimus, turinčius įtakos pasaulinei finansų sistemai. Išskyrus nedidelį ekonomistų ir finansų specialistų būrį, TVF daug kam yra nežinoma, paslaptinga organizacija. Daugelis stebėtojų paveikti įspūdžio, kad TVF teikia subsidijas neturtingų šalių ekonomikai vystyti, dažniausiai painioja jį su Pasaulio banku ir kitomis ekonominės pagalbos institucijomis. Kitas klaidingas požiūris – TVF laikomas tarptautiniu centriniu banku, kontroliuojančiu pinigų emitavimą pasaulyje. Tretiems atrodo kaip galinga prievartinė politinė institucija, verčianti vykdyti fiskalinį teisingumą ir įstatanti šalis į griežtas ekonomikos ribas. Tuo tarpu Tarptautinis Valiutos Fondas yra visai kas kita. Tad šio darbo tikslas ir bus – apibūdinti Tarptautinį valiutos Fondą, jo tikslus, funkcijas, veiklą bei kaip jis susietas su Lietuva.

Darbo objektas: Tarptautinis Vaaliutos Fondas.

Darbo uždaviniai:

1) kas ir kokios yra tarptautinės finansinės institucijos,

supažindinti su TVF įkūrimo istorija, tikslais, organizacine struktūra,
naryste, kapitalu bei finansine struktūra;

apibūdinti TVF kreditinę veiklą bei pateikti jo finansinę ir ekonominę
analizę;

4) apibūdinti Lietuvos dalyvavimą šiame Fonde; iš Fondo gautas paskolas bei jų paskirstymą.

Taigi ypatingas vaidmuo tenka Tarptautiniam valiutos fondui, kuris atlieka ir tarptautinio arbitro vaidmenį sprendžiant prekybos, finansinių atsiskaitymų, tarptautinės finansų rinkos likvidumo klausimus.

Tarptautinės finansų institucijos

Tarptautinės finansų institucijos – tai valstybių arba bankų susivienijimai (sąjungos), susikūrę tarptautinių daugiašalių sutarčių pagrindu socialiniam – ekonominiam va

alstybių vystymuisi paremti, teikiant joms kreditus ir garantijas, patarimus ir pagalbą profesinio lavinimosi srityje, garantuojant kapitalinių įdėjimų vykdymą.

Pasauliniuose finansiniuose sluoksniuose tarptautinėmis finansų institucijomis visuotinai pripažintos šios organizacijos:

1. tarptautinis valiutos fondas (TVF) – International Monetary Fund (IMF).

2. tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB) – (dar vadinamas Pasaulio banku (PB) (World bank (WB) International Bank for Reconstruction and Development (IBRD).

Pasaulio banko grupė (World Bank Group):
Tarptautinė finansų korporacija (TFK) – International Finance Corporation (IFC).
Tarptautinė vystymo asociacija (TVA) – International Development Association (IDA).
Daugiašalių investicijų garantijų agentūra (DJGA) – Multilateral Investment Guarantee Agency (MIGA).
Tarptautinis investicinių ginčų sprendimų centras (TIGSC) – International Center for Settlement of Investments Disputes (ICSID).

3. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB) – European Bank for Reconstruction and Development (EBR.D).

4. Azijos plėtros bankas (APB) – Asian Development Bank (ADB).

5. Afrikos plėtros bankas (Af PB) – African Development Bank (Af DB).

6. Tarptautinis plėtros bankas (TAPB) – Inter – American Development Bank (IADB).

7. Islamo plėtros bankas (IDB) – Islamic Development Bank (IDB).

8. Tarptautinis investicijų bankas (TIB) – International Investment Bank (IIB).

9. Europos investicijų bankas (EJB) – European Investment Bank (EIB).

10. Tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo bankas (TEBB) – International Bank for Economic Cooperation (IBEC).

11. Šiaurės investicijų bankas (ŠIB) – Nordic Investment bank (NIB).

12. Europos monetarinis institutas (EMI) – European Monetary Institute (EMI).

13. Arabų valiutos fondas (AVF) – Arab Monetary Fund (AMF).

14. Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas (TŽŪPF) – International Fund for Agricultural Development (IFAD).

15. tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB) – Bank for In
nternational Settlements (BIS).

Tarptautinės finansų institucijas galima suskirstyti į globalines ir regionines. Globalinės yra dvi didžiausios tarptautinės finansų institucijos – Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio banko grupė ( Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Tarptautinė finansų korporacija, Tarptautinė vystymo asociacija, Daugiašalių investicijų agentūra). Į globalinių investicijų grupę dar pretenduoja Tarptautinių atsiskaitymų bankas. Kitos institucijos yra regioninio pobūdžio.

Tarptautinės finansų institucijos pagal veiklos pobūdį galima suskirstyti į tarptautines bankų institucijas (tarp jų tarptautiniai investiciniai bankai, plėtros bankai ir Tarptautinių atsiskaitymų bankas) ir į tarptautines finansines nebankines institucijas. Antrajai grupei priklauso Tarptautinis valiutos fondas ir Europos monetarinis institutas, kurie koordinuoja valstybių narių pinigų politiką.

Tarptautinės finansų institucijos atlieka šias funkcijas:

– kreditavimas ir investavimas globaliniu ir regioniniu mastu,

– ekonomikos stabilizavimas,

– šalių narių integracija,

– keitimasis informacija ir patyrimu,

– informacijos apie tam tikrų valstybių ir regionų ūkinę raidą skleidimas,
techninė parama bei kadrų mokymas.2. Kas tai yra Tarptautinis Valiutos Fondas?
2.1. Įkūrimo istorija
Poreikis sukurti tarptautinį valiutos fondą (TVF) atsirado Didžiosios depresijos, sukrėtusios pasaulio ekonomiką 4 – ojo dešimtmečio pradžioje, metu. Depresija palietė ne tik išorinę, bet ir vidinę, nematomąją pasaulinės ekonomikos pusę – tarptautinius finansus. Pasitikėjimas popieriniai pinigais krito, kas labai padidino aukso paklausą. Pasaulio šalių iždai nepajėgė patenkinti padidėjusios paklausos. Grupė šalių su Didžiąja Britanija priešakyje turėjo atsisakyti valiutos padengimo auksu standarto. Dėl nepasitikėjimo įvairių valiutų verte pasaulinė pinigų apyvarta komplikavosi. Šalys ėmė kaupti auksą ir
r valiutas, kurias buvo galima keisti į auksą, toliau mažindamos tarptautinę pinigų apyvartą, tuo skatindamos bedarbystę ir pragyvenimo lygio smukimą. Kai kurios vyriausybės apribojo nacionalinės valiutos keitimą operacijas ir netgi plačiai ėmė taikyti barterį. Dauguma šalių, negalėdamos rasti pirkėjų žemės ūkio produkcijai, atpigino šią produkciją, dirbtinai devalvuodamos savo valiutas ir tuo būdu nurungdamos savo konkurentus. Ši praktika, vėliau įvardyta kaip “konkurencinė devalvacija”, sukėlė analogiškus atsakomuosius veiksmus. Ryšys tarp pinigų ir prekių vertės sutriko, kaip sutriko ryšiai tarp vienų ir kitų valiutų vertės. 1929 – 1932 prekių kainos visame pasaulyje sumažėjo 48 proc., o tarptautinės prekybos apimtys – 63 proc. 4 – ajame dešimtmetyje buvo sušauktos kelios konferencijos valiutinėms problemoms spręsti, tačiau kurios naudos nedavė. Dalinių sprendimų aiškiai nepakako. Iškilo naujos monetarinės sistemos kartu su specialia institucija jai kontroliuoti sukūrimo būtinumas. Tokio modelio pagrindus parengė du žymūs to meto ekonomistai Harry Dexter White iš JAV ir John Maynard Keynes iš Didžiosios Britanijos. 1944 metais jie pateikė savo pasiūlymus Breton Vudo (JAV) konferencijoje. Sistemos esmė – sudaryti prielaidas neribotoms valiutų keitimo operacijoms, eliminuoti “konkurencinio devalvavimo” praktiką. Paskutinės derybos dėl tarptautinio valiutos fondo įsteigimo įvyko 1944 metų liepos mėnesį. 44 – rių valstybių delegatai Breton Vude įkūrė Tarptautinį valiotos fondą. Fondas veiklą pradėjo 1946 metų gegužės mėnesį Vašingtone. Fondo narėmis tuomet tapo 39 šalys.

Dabar TVF jungia 156 šalis. Jo nariu gali tapti kiekviena šalis, savarankiškai vedanti užsienio politiką ir prisiimanti TVF chartijos teises bei įsipareigojimus. Lietuva 1994 m. metais tapo 157 – ąja TVF šalimi. Išstoti iš TVF galima laisvai.2.2. Organizacinė struktūra
Aukščiausias valdymo organas yra valdytojų taryba (Governors Board), į kurią šalys narės deleguoja po vieną valdytoją ir pavaduojantį jį asmenį. Valdytojais paprastai skiriami finansų ministrai ar centrinių bankų vadovai. Valdytojų tarybą sudaro du komitetai: Laikinasis komitetas (Interim Committee), patariantis valiutinės sistemos funkcionavimo klausimais, ir Vystymo komitetas (Development Committee), teikiantis informaciją apie specifinius besivystančių šalių poreikius (žr. 1 pav.). kartą per finansinius metus Valdytojų taryba renkasi į posėdžius, kuriuose formaliai tvirtinami svarbiausieji TVF sprendimai.

Vykdomoji taryba (Executive Board) yra darbinis Fondo organas. Šią tarybą sudaro 24 direktoriai vykdytojai, kurie renkasi tris kartus per savaitę. Jie vadovauja politikos, nustatomos šalių narių vyriausybių per Valdytojų tarybą, įgyvendinimui. Šiuo metu Kinija, Prancūzija, Vokietija, Japonija, Rusija, Šveicarija, Saudo Arabija, Didžioji Britanija ir JAV Vykdančiųjų direktorių taryboje yra atstovaujamos atskirų vykdančiųjų direktorių. Tuo tarpu likusios 170 šalių yra pasiskirsčiusios į 15 grupių, kurios yra išsirinkusios po vieną direktorių.

Pagal tradiciją į direktoriaus valdytojo postą renkamas europietis ar bent ne amerikietis. 2 tūkst. aparato darbuotojų yra atvykę beveik iš 100 šalių. Didžioji aparato dalis dirba centriniame ofise Vašingtone, dalis – nedideliuose ofisuose Paryžiuje, Ženevoje, Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke, taip pat atstovauja TVF laikinose būstinėse kai kuriose šalyse narėse.2.3. Narystė
Pagal TVF sutarties 2 str. Jo nare gali tapti bet kuri šalis, norinti ir galinti vykdyti Fondo sutartyje numatytus įsipareigojimus. Valdytojų tarybos keliami reikalavimai naujai narei remiasi principais, kurie buvo taikomi kitoms šalims, jau esančioms narėmis. Narystė formaliai įsigalioja nuo tos dienos, kai pareiškėjo įgaliotas atstovas pasirašo TVF sutarties kopiją ir pateikia atitinkamus priėmimo dokumentus JAV valstybės departamentui, kuris šiuo atveju veikia kaip depozitarijus.

Tiriamas šalies pareiškėjos ekonominis potencialas. Gautų duomenų pagrindu nustatoma kvotos apimtis.

Ypatingas dėmesys skiriamas teisiniams formalumams. Fondas reikalauja specialaus aukščiausiojo šalies valdymo organo pritarimo šalies įstojimui į šią organizaciją. Tai daroma siekiant užtikrinti šalies įsipareigojimų Fondui vykdymą.

Valdytojų tarybai priėmus rezoliucijos dėl šalies įstojimo į Fondą projektą, šalies atstovas gali atvykti į Vašingtoną pasirašyti įstojimo sutartį.

Kiekviena šalis, įstojusi į TVF, sumoka tam tikrą pinigų sumą – kvotą. Kvotų įmokų pagrindu formuojamas Fondo kapitalas. Pirma, kvotos suformuoja piniginį fondą, kurį TVF gali skolinti savo nariams, jiems susiduriant su finansiniais sunkumais. Antra, remiantis kvotos dydžiu, nustatomas šalies skolinimosi “pajėgumas” iš specialių Fondo lėšų, vadinamų Specialiosiomis skolinimo teisėmis (Spesial Drawing Rights – SDR). Juo kvota didesnė, tuo šalis gali daugiau pasiskolinti. Trečia, kvotos nulemia šalių narių balsų skaičių. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Fondo ekspertai, analizuodami šalių gerovę ir ekonominę padėtį, nustato kvotų dydžius. Vienas iš kvotos kriterijų – nacionalinių pajamų dydis, tenkantis vienam gyventojui. Juo turtingesnė šalis, tuo didesnė jos kvota. Kvota gali būti sumokama iš karto arba penkiomis dalimis per penkerius metus. Jei šalies ekonominė padėtis sunki, mokėjimo terminai gali būti nukelti. 75 proc. kvotos sumokama savo valiuta, 25proc. – auksu arba kitų Fondo narių konvertuojamomis valiutomis (paprastai JAV doleriais). Kvotos peržiūrimos kas penkeri metai ir gali būti padidintos ar sumažintos, atsižvelgiant į Fondo poreikius ir šalies ekonominę padėtį. 1945 metais 35 Fondo nariai įmokėjo apie 7,6 mlrd. JAV dol., 1992 metais 156 nariai – apie 130 mlrd. (auksu ir laisvai konvertuojama valiuta – apie 91 mlrd.). JAV turi didžiausią kvotą – apie 20 proc. kvotų sumos (apie 25 mlrd. JAV dol.). Maldivai, nedidelė sala Indijos vandenyne, turi mažiausią kvotą – apie 3 mln. JAV dol.

Šalys, įkūrusios Fondą 1944 metais, nusprendė, kad Fondas efektyviausiai gali veikti, tiesiogiai susiejus narių balsų skaičių su jų kvotų dydžiu. Šalies balsų skaičių apytikriai atitinka lyginamasis šalies kvotos svoris bendroje kvotų masėje. Pavyzdžiui, JAV turi apie 180 tūkst. balsų (apie 1/5 visų balsų), Maldivai – tik 270. Kiekvienas narys turi po 250 balsų plius po 1 balsą kiekvienai kvotos daliai, lygiai 100 tūkst. SDR. Išskyrus tam tikrus atvejus, visi Fondo sprendimai turi būti priimami balsų dauguma.

Devynios šalys – JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija, Kinija, Vokietija, Saudo Arabija, Šveicarija, Rusija ir Japonija – balsuoja atskirai, likusios šalys susiskirsčiusios į 15 grupių ir balsuoja bendrai. Šių grupių procentinis balsų skaičius bendrame balsų skaičiuje svyruoja nuo 1,99 iki 4,88 procento.

Fondo nariai turi tam tikrus įsipareigojimus ir teises. Visų pirma nariai prisiima įsipareigojimus dėl tvarkingo valiutų keitimo mechanizmo užtikrinimo bei stabilios valiutų keitimo kursų sistemos palaikymo. Taipogi Fondo nariai įsipareigoja nenaudoti be Fondo leidimo jokių restrikcinių priemonių tarptautiniuose mokėjimuose, vengti valiutinės dikriminacijos, esant tam tikroms sąlygoms, išpirkti savo valiutą likučius iš kitų narių, teikti Fondui visą informaciją, reikalingą pastarojo veiklai, bendradarbiauti su Fondu ir kitomis narėmis dėl efektyvios Specialių skolinimosi teisių departamento veiklos užtikrinimo, rezervinių lėšų politikos, siekiant užtikrinti tarpta.utinį likvidumą ir kt. Nariai turi teisę naudoti savo kvotas, taipogi nutraukti savo dalyvavimą Specialių skolinimosi teisių departamente.2.4. Veikla
Tarptautinio valiutos fondo sutarties 1 str. Pateikia šiuos Fondo veiklos tikslus:
padėti tarptautinei monetarinei kooperacijai, sprendžiant tarptautines monetarines
problemas,

2) padėti vystytis tarptautinei prekybai, tuo būdu paremiant užimtumą, gyvenimo lygį bei gamybinių išteklių vystymąsi, kurie yra pagrindiniai ekonominės politikos tikslai,

3) remti valiutų stabilumą, tvarkingą jų keitimą tarp šalių narių, vengti konkurencinių valiutų nuvertinimų,

4) padėti kurti tarptautinę atsiskaitymų sistemą, siekiant eliminuoti apribojimus tarptautiniuose mainuose, kas trukdo tarptautinės prekybos vystymuisi,

5) padėti šalims narėms sureguliuoti savo mokėjimų balansus, suteikiant galimybę naudotis Fondo ištekliais,

6) pasitelkus anksčiau išvardytas priemones, sumažinti tarptautinį mokėjimų nesubalansuotumą, kartu stengiantis sutrumpinti šį procesą.

TVF skolina pinigus šalims narėms, susidūrusioms su mokėjimo balanso problemomis. TVF tam tikrą laiką tiekia užsienio valiutą, siekdamas gerinti šalies ekonominį gyvenimą, ypatingą dėmesį skiriant šalies valiutos kurso stabilizavimui ir eksporto stiprinimui. Pagrindinis principas, kuriuo vadovaujasi Fondas, norėdamas padaryti įmanomu šalių priėjimą prie Fondo išteklių, yra SDR ir kitų šalių narių valiutų pardavimas už vietinę besiskolinančių šalių valiutą. Šalis narė, turinti mokėjimo sunkumą, gali nedelsiant išimti iš TVF 25 proc. savo kvotos, t.y. dalį, kurią įmokėjo auksu arba konvertuojama valiuta. Jei 25 proc. kvotos nepakanka šalies poreikiams, ji gali per kelerius metus pasiskolinti šią sumą kelis kartus – iki 200 proc. savo kvotos.

TVF skolina šalims naudodama įvairius mechanizmus ir metodus, kurie skiriasi priklausomai nuo mokėjimų balanso poreikių pobūdžio ir juos sąlygojančių veiksnių mąsto.

2.4. Kapitalas ir finansinė struktūra

Šalių narių mokami įnašai kvotų forma sudaro didžiausią Fondo finansinių išteklių dalį (nuosavos fondo lėšos). Nors teoriškai kvotos sudaro apie 130 mlrd. JAV dol., praktiškai šios sumos dydis yra mažesnis, kadangi apie 75 proc. kvotos šalys narės moka nacionalinėmis valiutomis, kurios negali būti plačiai naudojamos tarptautiniuose atsiskaitymuose. Dėl šios priežasties apytikriai pusė piniginių lėšų Fondo balanse yra užšaldyta. Nors ir yra išimčių, didžiausią paklausą skolinantis turi apie 20 valiutų (JAV doleriai, Japonijos jenos, Vokietijos markės, Didžiosios Britanijos svarai sterlingų, Prancūzijos frankai, ir kt.). 1992 metų balandžio mėnesio duomenimis, šių valiutų ištekliai Fonde sudarė apie 29,26 mlrd. JAV dolerių.

Fondo kapitalas dėl įstatais numatytų periodinių kvotų padidinimų nuo 1947 metų (pirmieji realios veiklos metai) iki 1990 (paskutinė kvotų peržiūra) padidėjo (neįvertinus infliacijos) apie 15 kartų:

Nuosavi TVF ištekliai 1 lentelė

Eilinės peržiūros numeris Sprendimo dėl kvotų peržiūros
Realizavimo metai Kvotų suma metų pabaigoje
(mlrd. SDR)
I 1952 8,7

II 1956 8,9
II 1959 14,0
IV 1966 14,0
V 1970 28,4
VI 1978 39,0
VII 1981 60,7
VIII 1983 90,1
IX 1990 135,2

Kadangi kiekviena narys iš TVF gali pasiskolinti daugiau negu yra įnešęs kvotos forma, Fondo piniginių lėšų gali neužtekti, esant sunkiai pasaulinės ekonomikos situacijai. Dėl šios priežasties Fonde nuo 1962 metų yra sukurtas specialus kreditinis fondas, kurio vertė šiuo metu yra apie 25 mlrd. JAV dolerių. Jį finansuoja dauguma vyriausybių ir bankų. Šis fondas, vadinamas “Bendros skolinimosi sutartys” (General Arrangements to Borrow), yra atnaujinamas kas penkeri metai. Skolindamasis lėšas į šį fondą, TVF moka procentus tokio dydžio, kokio jie yra tuo metu pasaulinėse kapitalų rinkose, ir įsipareigoja išmokėti paskolą per penkerius metus.

Taip pat TVF skolinasi iš šalių narių vyriausybių arba šalių finansinių institucijų specialioms subsidijų programoms.

Laikinos TVF sutartys dėl .lėšų pritraukimo

finansuoti savoms operacijoms 2 lentelė

Sutartys

Sutarties metai Suma, mlrd. SDR Šalių kreditorių skaičius Besivystančių šalių dalis, %
Sutartys dėl “Naftos fondų” 1974
1975 6,9 18 72,5
Sutartys dėl “Viteneno fondo”
(resursai papildomo finansavimo sistemai) 1979 7,8 14 41,5
Sutartis su Saudo Arabijos valiutos valdyba 1981 8,0 1 100,0
Trumpalaikės sutartys su centriniais bankais, dalyvaujant Tarptautinių atsiskaitymų bankui 1981 1,3 13 –
Sutartis, asocijuota su Generalinių paskolų sutartimis, su Saudo Arabija 1983 1,5 1 100,0
Trumpalaikės sutartys su Saudo Arabijos valiutos valdyba, Tarptautinių atsiskaitymų banku, Japonijos vyriausybe ir Belgijos nacionaliniu banku 1984 6,0 3 33,0
Sutartis su Japonija dėl “Struktūrinės adaptacijos fondo” papildymo 1986 3,0 1 –

Pastaruoju metu Fondas sugebėjo pateikti savo nariams lėšų ilgesniam periodui ir palankesnėmis sąlygomis, negu jie būtų galėję gauti savo jėgomis. Išaugusios Fondo paskolų apimtys tam tikra prasme pakeitė TVF prigimtį, padarydamos jį panašiu į banką, t. y. instituciją, kuri skolinasi pinigus iš vienų ir skolina juos kitiems. Tačiau 1982 metais nariai nusprendė, kad TVF turi pasilikti institucija, į kurią pinigai daugiausia pakliūna kvotų forma, nes narių balsų skaičius ir kitos privilegijos priklauso nuo jų kvotų dydžio, o ne nuo TVF galimybių pasiskolinti. Priimtas nutarimas, kad Fondas negali skolintis daugiau kaip 60 proc. savo kvotų sumos.

Principus, kuriais vadovaujamasi, naudojant Fondo išteklius, nustato Direktorių taryba ir jie įgyvendinami nustatant operacinį biudžetą atskiriems ketvirčiams. Taryba retkarčiais peržiūri šiuos principus.

Finansinės Fondo operacijos yra vykdomos per Centrinį departamentą, SDR departamentą ir administruojamas sąskaitas.

Centrinis departamentas susideda iš pagrindinių resursų sąskaitos (PRS), specialios išmokėjimų sąskaitos (SIS) ir investicinės sąskaitos. Į centrinį departamentą taip pat įeina pasiskolintų išteklių sulaikymo sąskaitos (PRSS), kurias Direktorių vykdytojų taryba įsteigė 1981 metų gegužės mėnesį.

Didžioji operacijų tarp Fondo ir šalių narių dalis vyksta per pagrindinių resursų sąskaitas. Šioje sąskaitoje, be kitų lėšų, yra laikomos šalių kvotos, pirkti SDR, įvairios gautos įmokos. Lėšas, laikomas PRS, sudaro Fondo narių valiutos, nuosavi Fondo SDR ir Fondo auksas.

Specialios išmokėjimų sąskaitos ėmė veikti 1981 metų birželyje, kad priimtų piniginius pervedimus iš Pasitikėjimo fondo (Trust Fund), į šį fondą pinigai perduodami valdyti pagal įgaliojimą. Pervedimai iš SIS į Papildomo finansavimo mechanizmo (PMF) Subsidijų sąskaitą buvo daromi iki 1985 metų liepos. 1986 metų kovo mėn. Specialių išmokėjimų sąskaitų pagrindu buvo sukurtas Struktūrinio pertvarkymo mechanizmas (SPM) neturtingų šalių mokėjimo balansams paremti. Specialių išmokėjimo sąskaitų lėšos sudaro 2571,383 mln. SDR.

Pasiskolintų išteklių sulaikymo sąskaitos buvo įsteigtos laikyti, pervesti ir investuoti: 1) Fondo pasiskolintas valiutas, kol jos dar nėra pervestos į pagrindinių resursų sąskaitas vartoti Fondo operacijose; 2) Fondo gautas valiutas atpirkimo, panaudojant pasiskolintas lėšas, būdu, prieš apmokant skolintojams. 1991 m. birželio 30 d. PRSS lėšos sudarė 477 mln. SDR.

1 priede pateikiamas Centrinio departamento balansas.

Specialių skolinimosi teisių (Special Drawing Rights – SDR) departamentas.

Šis departamentas fiksuoja visas operacijas, susijusias su SDR panaudojimu. SDR yra palūkanų procentus duodantys aktyvai, Fondo padalyti kiekvienai šaliai narei, dalyvaujančiai SDR departamento veikloje, proporcingai jos kvotos dydžiui. SDR vertė remiasi penkių pagrindinių rezervinių valiutų krepšeliu ir šiuo metu apytikriai lygi 1,4 JAV dolerio. Valiutų svoriai ir apimtys krepšelyje p.ateikti 4 lentelėje.

SDR įvertinimas
(procentiniai svoriai, valiutos vienetų apimtys skliausteliuose)

4 lentelė

Valiuta SDR krepšelis
JAV doleris 40 (0,572)
Vokietijos markė 21 (0,453)
Japonijos jena 17 (31,8)
Prancūzijos frankas 11 (0,800)
Didžiosios Britanijos svaras sterlingų 11 (0,0812)

Tokio pobūdžio krepšelis galiojo iki 1995 metų gruodžio.

Nors dalyvavimas SDR departamente yra savanoriškas, praktiškai jame dalyvauja visi Fondo nariai. Fondas SDR laiko savo pagrindinių resursų sąskaita ir skiriai tam tikras oficialias organizacijas būti SDR laikytojais ( 16 organizacijų), kurios tačiau negali naudoti SDR. Fondas taip pat SDR naudoja kaip apskaitos vienetą. Šiuo metu bendros lėšos sudaro 21,4 mlrd. SDR.

Administravimo sąskaitos. Jos apima Pagreitinto struktūrinio pertvarkymo mechanizmo (PSPM) Pasitikėjimo fondą, Papildomo finansavimo mechanizmo Subsidijų sąskaitą ir kitas sąskaitas, administruojamas Fondo. Jos yra įsteigtos, siekiant pagerinti finansinį aptarnavimą, atitinkantį fondo tikslus. Pagrindinė administruojama sąskaita šiuo metu yra PSPM Pasitikėjimo fondas, kuris buvo įsteigtas 1987 m. gruodžio mėn. Teikti lengvatines paskolas Fondo nariams, siekiant paremti struktūrinio pertvarkymo programas. Jis veikia per Paskolų sąskaitą, Rezervinę sąskaitą ir Subsidijų sąskaitą. Resursus Fondas pateikia SDR obligacijų forma[Tarptautinės finansinės organizacijos, 1993, p. 6].3. Tarptautinio Valiutos Fondo kreditinė veikla
Fondo sutartyje jo kreditinės veiklos identifikacijai naudojamos dvi sąvokos:
sandėris (tarnsaction) – valiutinių lėšų suteikimas šalims iš jo paties resursų;
operacija (operation) – finansinių ir techninių paslaugų suteikimas panaudojant
skolintas lėšas.
TVF vykdo kreditines operacijas tik su oficialiais organais – iždo, centriniais bankais,
stabilizaciniais fondais. Skiriasi mokėjimo balanso deficito padengimui skirti kreditai bei kreditai skirti šalių – narių struktūrinės ekonominės persitvarkymo politikos palaikymui.

Šalis, stokojanti užsienio valiutos, ją perka ar kitaip skolinasi arba atlieka SDR mainais į ekvivalentų nacionalinės valiutos kiekį, kuris įtraukiamas į TVF sąskaitą tam tikros šalies banke. Ruošiant šį mechanizmą, TVF manė, kad šalys – narės pareikš tolygius reikalavimus valiutai ir dėl to jų šalių – narių nacionalinės valiutos, įplaukiančios į Fondą, ims pereidinėti iš vienos šalies į kitą. Todėl šios operacijos neturėjo tapti kreditinėmis, tikrąja to žodžio prasme. Dauguma į Fondą besikreipiančių šalių, su prašymais suteikti kreditą, turi nekonvertuojamą valiutą.To pasekoje TVF suteikia valstybėms – narėms valiutos kreditus kaip “užstatą”, atitinkantį konvertuojamos valiutos sumą. Kadangi nekonvertuojama valiuta neturi paklausos, tai ji pasilieka Fonde iki ją išpirks šios valiutos šalys – emitentės.

Šalių – narių priėjimas prie kreditinių išteklių apribotas tam tikromis sąlygomis. Pagal pradinę Fondo Sutartį jos buvo sekančios:
šalies – narės per 12 mėn. gauta valiutos suma, buvusi prieš dabartinį
kreipimąsi į Fondą, įskaitant prašomą sumą, negalėjo viršyti 25 % šalies kvotos;
tam tikros šalies bendra valiutos suma, TFV aktyvuose, negalėjo viršyti
200% kvotos (įskaitant 75% kvotos, įneštos į Fondą pagal raštišką pasižadėjimą).

Peržiūrėtoje 1978 m. sutartyje pirmoji sąlyga buvo panaikinta. Tai leidžia šalims – narėms išnaudoti savo galimybes, gaunant iš TVF valiutą, per trumpesnį nei 5 metai laikotarpį. Kas liečia antrą sąlygą, tai išimtiniai atvejais, jos veikimas gali sustoti. TVF už suteiktus kreditus ima iš šalių – skolininkių vienkartinį mokestį, kurio dydis yra 0,5% nuo sandėrio sumos bei tam tikrą įmoką (charge) arba procentinę normą, besiremiančią rinkos normomis. 1992/93 finansiniais metais ši įmoka, skaičiuojama metams, sudarė vidutiniškai 6,60% (praeitais metais – 8,02%).

Šalis – narė, baigiantis nustatyto periodo laikui, privalo atlikti atgalinę operaciją – išpirkti iš Fondo nacionalinę valiutą, grąžinant jam lėšas SDR arba užsienio valiuta. Ši operacija, reiškianti anksčiau gauto kredito padengimą, įvykdoma per 3 1/4 – 5 metus nuo valiutos pirkimo dienos. Be to, šalis – skolininkė privalo pirma laiko išpirkti savo likutį dėl Fondo valiutos, tuo pagerindama jos mokėjimo balansą bei padidindama valiutinius išteklius. Jeigu šalies – skolininkės nacionalinė valiuta, esanti TVF, perkama kitų valstybių, tai tuo pačiu metu apmokami jos įsiskolinimai Fondui.

TVF šalies – narės įsigyjama pirmoji 25% kvotos dydžio užsienio valiutos porcija ( iki Jamaikos sutarties buvusi auksine dalimi) nuo 1978 m. vadinasi rezervine dalimi. Ji apibūdinama kaip šalies – narės kvotos viršijimas suma, esančia tam tikros šalies nacionalinės valiutos Fondo atsargoje. Taigi, jeigu Fondas naudoja dalį šalies – narės įneštos nacionalinės valiutos lėšų suteikimui kitoms šalims, tai tos šalies rezervinė dalis atitinkamai padidėja. Šalių – narių skolų suma suteikta Fondui, papildomuose kreditiniuose susitarimuose, suformuoja jos “kreditinę poziciją” Rezervinė dalis ir ”kreditinė pozicija” kartu, sudaro šalies – narės rezervinę poziciją Fonde [Snowden, 1981, p.104]. Esant šalims – narėms rezervinėje pozicijoje, lėšas iš TVF jos gali gauti automatiškai, tik paprašius. Šios pozicijos išnaudojimas, nereikalauja iš šalies procentinių bei komisinių įmokų ir neįpareigoja gautų valiutinių lėšų grąžinimui.

“Kreditinių dalių” mechanizmas. Užsienio valiutos lėšos, kurios šalies – narės gali būti įgyjamos be r.ezervinės dalies (100% kvotos), dalijasi į 4 dalis po 25% kvotos. Ribinė kredito suma, kurią šalis gali gauti iš TFV išnaudojus rezervines ir kreditines dalis, sudaro 125% jos kvotos. Tarptautinis valiutos fondas pateikia šaliai, imančiai kreditą, tam tikrus reikalavimus, kurie pereinant nuo vienos kredito dalies prie kitos, pastoviai griežtėja. Šalies – narės įsipareigojimai, numatantys atitinkamų finansinių – ekonominių priemonių pravedimą, fiksuojamos “ketinimų laiške”, siunčiamame TVF. Jeigu Fondas pamanys, kad šalis naudoja kreditą, “prieštaraujantį Fondo tikslams” arba nevykdo jo nurodymų, jis gali apriboti arba visiškai nutraukti tos šalies kreditavimą .{}Pirmos kredito dalies panaudojimas gali būti įvykdomas kaip ir tiesiogiai perkant valiutą, kur reikalaujamą sumą šalis gauna tuoj po Fondo pritarimo jos prašymui, taip ir susitariant su TVF dėl rezervinio kredito. Tokie susitarimai praktikoje pradėjo rodytis nuo 1952 metų.

Rezervinio kredito susitarimai arba susitarimai “ tand – by”(Stabd – by Arrangements), suteikia šaliai – narei garantiją, kad ji bet kuriuo laiku iš TVF galės gauti užsienio valiutą, pagal atitinkamą susitarimą, jeigu ji laikysis anksčiau aptartų sąlygų. Tokia kreditų suteikimo praktika analogiška kreditinių linijų atidarymui. 1950 – ųjų metų pradžioje ir iki 1970 – ųjų metų vidurio susitarimai dėl rezervinių kreditų buvo 1 metai, nuo 1977 m. – nuo 18 mėn. iki 3 metų, dėl mokėjimų balansų deficito didėjimo.

Pagrindinė “ stand – by” kreditų paskirtis šiuo metu yra – TVF šalių – narių makro ekonominių – stabilizacinių programų kreditavimas. Valiuta, Fondo teikiama viršutinių kreditinių dalių rezervinio kapitalo pavidalu, išduodama tam tikromis porcijomis per numatytą susitarime laikotarpį. Šalies, gavusios kreditą susitarimo vykdymas, kontroliuojamas pasitelkiant į pagalbą specialius tikslinius kriterijus. Kol nėra užfiksuotas kriterijų įvykdymas, numatytas susitarime su Fondu, tol šalis negali gauti sekančios valiutos porcijos. Tokiu būdu, rezervinio kredito mechanizmas leidžia TVF daryti ekonominį spaudimą šalims – skolininkėms. 1974 m. sukurta išplėstinio kreditavimo sistema papildė rezervinę bei kreditines dalis. Ji skirta šalims – narėms, kurios nori valiutines lėšas gauti ilgesniam laikui bei didesniu kiekiu, atitinkamai pagal kvotos santykį, negu tai numato įprastinių kreditų sutarties dalys. Pagrindinė priežastis, dėl kurios šalys išplėstinio kreditavimo sistemoje kreipiasi į TVF, norėdamos gauti kreditą, yra rimtas mokėjimų balanso pusiausvyros sutrikimas, sukeltas esant struktūriniams pokyčiams pramonėje, prekyboje ar kainų mechanizme. Susitarimai dėl išplėstinių kreditų paprastai apriboti 3 metų laikotarpiu; esant būtinumui bei pagal šalių narių prašymą – iki 4 metų. Nuo 1992 m. lapkričio mėn. yra nustatyti sekantys, šalių narių priėjimo prie TVF lėšų rezervų išplėstiniuose kreditiniuose susitarimuose, limitai:
kreditų suteikimas per metus – iki 68% šalies – narės kvotos;
kaupimasis, apimantis anksčiau šalies gauto kredito įsiskolinimą, kur ribinis dydis –
300% kvotos ( gryname išskaičiavime).3.1. Specialūs fondai
Savo kreditinių galimybių išplėtimo tiksluose TVF praktikuoja specialių fondų sukūrimą (facility). Skiriasi jų tikslai, sąlygos bei kreditų kaina.

1. Kompensacinio ir nenumatyto kreditavimo fondas skirtas šalių – narių kreditavimui, kurių mokėjimo balanso deficitas sąlygojamas išorinių, nuo jų nepriklausančių, veiksnių. Tame tarpe: stichinės nelaimės, nenumatytas pasaulinių kainų kritimas, pramonės smukimas, prekių pakaitalų atsiradimas ir t.t. Šis fondas apima 3 komponentus:
1) nuo 1963 metų šalių (šiuo metu iki 30% kvotos), ypatingai žaliavų eksportuotojų bei
valiutinių įplaukų, kurios mažėja krentant žaliavų pasaulinėms kainoms kreditavimas;
2) nuo 1981 m. šalių, importuojančių grūdus bei patiriančių sunkumus kylant grūdų
pasaulinėms kainoms , kreditavimas;

3) nuo 1988 m. nenumatytų praradimų kompensacinis finansavimas, padedant toms šalims, kurios patirią nenusakomų išorinių veiksnių įtaką (30% kvotos).

Be to, šalis gali kreiptis į TVF su prašymu išskirti lėšų ypatingos kreditinės dalies sąskaita (iki 20% kvotos), kuri gali būti panaudojama, papildant bet kurį iš trijų kreditavimo tipų. Jeigu mokėjimo balanso sunkumai pasireiškia eksportinių įplaukų sumažėjimu arba išlaidų grūdų importui padidėjimu, tai kompensacinių kreditų limitas apsiriboja 65% šalies kvotos. Fondo kreditus naudojant šalių nuostolių padengimui, susijusiam su eksportinių įplaukų mažėjimu bei išlaidų grūdų importui didėjimu, o taip pat naudojant du kompensacinio kreditavimo komponentus, nustatomas kombinuotas limitas – 80% kvotos. Kompensacinio ir nenumatyto kreditavimo fondo priėjimo prie kreditų bendras limitas, įskaitant visus jo komponentus, sudaro 95% šalies kvotos.

2. 1969 m. birželio mėn. įkurtas rezervinių atsargų kreditavimo Fondas, teikiantis pagalbą šalims, dalyvaujančioms kuriant žaliavinių prekių atsargas, kurios atitinka tarptautinius susitarimus, ir jeigu tai blogina jų mokėjimo balansą.

3. Nuo 1989 m. funkcionuoja operacijų finansinio palaikymo, mažinant bei aptarnaujant užsienio skolą, Fondas. Tai paaiškinama aktyviu TVF vaidmeniu reguliuojant 1980 m. besivystančių šalių skolinę krizę. Šalims – skolininkėms, suteikiant rezervinius arba išplėstinius kreditus, dalis šių kreditų sumos (iki 25%) gali būti rezervuota tikslu – sumažinti pagrindinę skolą. Be to, dalinės kompensacijos procentinių įmokų sumetimais arba pagrindinės skolos papildomo aprūpinimo, keičiant skolinius įsipareigojimus paritetine verte į obligacijas su mažesne procentine norma, TVF gali išskirti papildomas viršutinių rezervinių arba išsiplėtimo kreditų, lėšas. Kreditų limitas nuo 1992 metų lapkričio mėn. sudaro 30% šalies kvotos. Faktiniai papildomo kredito dydžiai nustatomi Fondui išnagrinėjus kiekvieną konkretų atvejį, apskaičiavus tam tikros šalies makroekonominės stabilizacijos ir struktūrinio persitvarkymo ”radikalumo laipsnį”.

4. 1993 metų balandžio mėn. TVF įsteigė struktūrinių pertvarkymų palaikymo Fondą. Šis fondas orientuotas į šalis, pereinančias į rinkos ekonomiką radikalinių ekonominių ir politinių reformų keliu. Šio fondo naudojimosi priežastimi gali būti: pirma, smarkus eksporto įplaukų sumažėjimas dėl šalies perėjimo prie daugiašalės, pagrįstos rinkos kainomis, prekybos; antra, reikšmingas ir stabilus importo vertės padidėjimas, dėl pasaulinių kainų kitimo; ir trečia, abiejų reiškinių derinys. Šiuo atveju kredito suteikimą šaliai – skolininkei, sąlygoja “minkštesnių” makroekonominių įsipareigojimų įvykdymas. Šalys – narės gali gauti lėšas iki 50% jų kvotos, esant “tarpininkavimo” ar “pereinamumo” kreditui. Kreditai suteikiami 2 lygiomis dalimis po 50% jų kvotos, pusės metų intervalu.

Lėšų iš TVF specialių fondų gavimas – tai jų kreditinių dalių papildymas. Šalis, panaudodama specialių fondų resursus, gali padidinti TVF žinioje esančius nacionalinės valiutos išteklius, kai neegzistuoja tam tikros kaupimosi ribos kreditinių dalių gavimui.

Be šių funkcionuojančių 4 specialiųjų fondų, esant aštrioms tarptautinių v.aliutinių santykių sprendimo problemoms, TVF periodiškai kuria laikinuosius kreditinius fondus. Jų formavimuisi panaudojamos skirtingų užsienio oficialių šaltinių skolintos lėšos. Laikiniesiems specialiesiems fondams priklauso:

1) Naftos fondas, kurio apimtis 6,9 mlrd. SDR arba 8 mlrd. JAV dol. (1974 – 1976 m.); suteikė kreditus TVF šalims – narėms papildomų išlaidų, kilusių dėl naftos ir naftos produktų importo kainos padidėjimo, padengimui. Šiam padengimui būtina lėšas svarstė išskirtinės šalys – naftos eksportuotojos. Tarp kreditų gavėjų kiekybiškai pirmavo besivystančios šalys, bet jų dalis(1/3), palyginus su išsivysčiusių valstybių, nebuvo didelė. Naftos fondo kredito suteikimo sąlygos buvo gana griežtos: palyginti aukštos procentinės įmokos (ne mažiau 7,2% metinių palūkanų); būtinas TVF rekomendacijų vykdymas, pravedant nacionalinę energetinę ir valiutinę politikas. Esant tokiems griežtiems reikalavimams, besivystančių šalių priėjimas prie naftos fondo lėšų buvo apribotas; jo kreditų sąskaita šalys padengė tik 1/3 papildomų išlaidų dalį pabrangusiam naftos importui .

2) Pasitikėjimo fondas – apimtis 4 mlrd. SDR arba 4,9 mlrd. dol. (1976 – 1981 m.); įkurtas panaudojus pelną, gautą aukcionuose pardavus TVF aukso atsargos dalis. Šio fondo kredito gavėjais buvo mažiausiai išsivystę šalys. Kredito gavimo sąlygos buvo lengvatinės: šalys – narės neįnešė į TVF gaunamų lėšų ekvivalento nacionaline valiuta, procentinė norma neaukšta – 0,5%, kredito laikas – 10 metų. Šios sąlygos labiausiai atitiko besivystančių šalių reikalavimus. 55 šalys gavo iš šio fondo 3 mlrd. SDR. Likusi dalis lėšų buvo perduota besivystančioms šalims, pagal atitinkamą jų kvotos proporciją.

3) Papildomo kreditavimo fondas arba Viteveno fondas – pagal TVF direktoriaus vardą; veikimo laikas 1979 – 1984 m. Šio fondo tikslas – suteikti papildančius kreditus šalims, patiriančioms ypač sunkias mokėjimo balansų krizes bei išnaudojusioms įprastų kreditų limitus. Vitveno fondo resursai (7,8 mlrd.SDR, daugiau kaip 10 mlrd.dol.) suformuoti panaudojus 13 TVF šalių – narių kreditus, o taip pat ir Šveicarijos banko. Šio fondo kreditus gavo 26 šalys.

4) Išplėstinio priėjimo prie TVF išteklių fondas; tai papildomo kreditavimo tęsėjas, kuris funkcionavo 1981 – 1992 m. Fondo tikslas – suteikti šalims narėms papildomus kreditus, kurių mokėjimo balanso pusiausvyros nebuvimas pernelyg didelis, lyginant su jų kvotos dydžiais. Šis fondas buvo naudingas tada, kai šaliai reikėjo daug didesnių lėšų, negu, kad ji galėjo gauti iš TVF kreditinių dalių bei išplėstinės kreditavimo sistemos. Fondo išteklių šaltiniais buvo nuosavos TVF lėšos, pritrauktos raštiško pasižadėjimo forma, bei kitų šalių skolos. Ryšium su TVF šalių – narių kvotos padidinimu, fondas baigė savo veiklą 1992 m. lapkričio mėn.

5) Struktūrinio persitvarkymo fondas (nuo 1986 m. kovo mėn) suteikė lengvatinius kreditus neturtingiausioms besivystančioms šalims, patiriančioms mokėjimo balanso chronišką krizę dėl vidutinio skubumo makroekonominio ir struktūrinio persitvarkymo programos įgyvendinimo. 1993 m. rugsėjo mėn. 36 šalys ( iš 61 šalies turėjusios teisę į kreditą) gavo šiuos lengvatinius kreditus 1,5 mlrd. SDR arba apie 2,1 mlrd. dol. Kreditų gavimo sąlygos: 0,5 % metinių palūkanų; skolos padengimo terminas – 10 metų, kreditų limitas – iki 50% kvotos. Išteklių šaltinis ( 2,7 mlrd. SDR) – pasitikėjimo fondo suteiktų kreditų grąžinimas.

6) Struktūrinio persitvarkymo išsiplėtimo fondas, veikiantis nuo 1987 m. gruodžio mėn., suteikia kreditus panaudojant neišnaudotus struktūrinio persitvarkymo fondo išteklius ( 6 mlrd. SDR). Savo tikslais ir mechanizmo funkcionavimu šis fondas yra struktūrinio persitvarkymo fondo tęsėjas. Be 61 šalies, turėjusios teisę gauti šio fondo kreditą, 1992 m. balandžio mėn. buvo kreditai buvo skirti dar 11 šalių, įskaitant Mongoliją bei Albaniją. Šalis – narė gali gauti šį kreditą 3 metams iki 190% kvotos, išimtiniais atvejais 255% kvotos.

1993 metų pabaigoje sudarytas .naujas išplėstas struktūrinio persitvarkymo fondas, perėmęs teises iš jau anksčiau buvusio. Naujojo fondo apimtis – 5 mlrd. SDR (apie 7 mlrd.dol.) lengvatinių skolų suteikimui 2 metų laikotarpyje ir 2 mlrd.SDR (apie 3 mlrd.) šių skolų procentinių normų subsidijavimui. 1994 m. gegužės mėn. 43 šalys sutiko dalyvauti šio fondo formavime. Struktūrinio persitvarkymo ekonomikos programose, kurios bus įgyvendintos padedant šiam naujam fondui, skiriama daugiau dėmesio gyventojų socialinei apsaugai bei vyriausybės išlaidų struktūros tobulinimui. Šio fondo veikimo laikas iki 1996 m. pabaigos, o lėšos šalims skolininkėms,pagal sudarytas sutartis, bus skiriamos iki 1999 m. pabaigos.

Papildomų specialių fondų TVF įkūrimas , skolinantis lėšas iš kitų šalių – narių – tai vienas iš adaptacinės sistemos procesų, pasireiškiančių keičiantis tarpvalstybinio kreditavimo ir valiutinio reguliavimo pasaulinės ekonomikos sąlygoms.TVF atlieka tarpininko vaidmenį paskirstant sėkmingai dirbančių šalių – kreditorių skolintą kapitalą šalims, turinčioms didesnį jo poreikį. Be to stipriai veikdamas šalių – skolininkių ekonominę politiką jis tampa šių lėšų, grąžinimo užtikrinimo, garantu.3.2. TVF kreditinės operacijos
Pirmuoju savo gyvavimo laikotarpiu, TVF atliko menka kreditoriaus vaidmenį. Tačiau 1970 m., o ypač 1980 m. įvyko ryškus jo kreditinės veiklos išsiplėtimas. Be to, mažiausiai išsivysčiusioms šalims specialiųjų fondų dėka, suteikti lengvatiniai kreditai (6,1 mlrd. SDR arba 8,3 mlrd. dol.).

TVF kreditai

5 lentelė

Periodas Kreditų apimtis

SDR mlrd. %
15 m. 1947 – 1961 6,2 5,1
15 m. 1962 – 1976 35,0 28,6
15 m. 1977 – 1991 81,0 66,3
Iš viso 1947 – 1991 122,2 100.0

TVF ne tik betarpiškai šalis – nares, bet ir padeda joms gauti kreditus iš stiprių pramonės šalių vyriausybių, centrinių bankų, tarptautinių atsiskaitymų banko, o taip pat ir vietinių komercinių bankų. Netgi nedidelis TVF kreditas padeda šaliai prieiti prie skolintų kapitalų rinkos. Suteikdamas kreditą, TVF lyg ir patvirtina tam tikros šalies mokumą. Ir atvirkščiai, atsisakydamas šaliai suteikti kreditinę pagalbą, užtveria jai kelią prie pasaulinės skolintų kapitalų rinkos.
Paskirstyti kreditai

6 lentelė

Šalys 1947 – 1976 1977 – 1991
Išvysčiusios pramonę 60,6 7,9
Besivystančios 39,4 92,1

Kaip matyti iš lentelės, 1947 – 1976 m. TVF daugiausia kreditavo išsivysčiusias šalis. 48,7 % gavo 5 lyderiaujančios šalys: Didžioji Britanija (24,9%), JAV (8,6%), Italija, Prancūzija, Vokietija. Tačiau kreditinis TVF palaikymas ne sugebėjo užkirsti kelio 2 dolerio devalvacijoms, svaro sterlingo rezervinėje valiutoje praradimo, Breton – Vudo valiutinės sistemos krizės bei suirimo.

Fondo kreditinės veiklos plėtimasis sąlygojamas 3 pagrindiniais faktoriais:

1. Artimųjų Rytų įvykiai, karas Persijos įlankoje prispyrė sumažinti naftos tiekimą į pasaulinę rinką, jos kainų pakilimą, kas pablogino daugelio šalių mokėjimo balansus.

2. TVF suaktyvino finansinį palaikymą besivystančioms šalims, priartėjusioms prie makroekonominių ir struktūrinių reformų, o taip pat įsijungė į šių šalių užsienio skolos reguliavimą.

3. Nuo 1990 – ųjų metų dėl gilių socialinių – ekonominių pertvarkymų bei perėjimo prie rinkos ekonomikos išaugo TVF kreditai Rytų Europos bei buvusioms TSRS šalims.3.3. Kreditų sąlygotumas
TVF paskolų teikimas buvo susietas su išankstinių politinių ir ekonominių sąlygų vykdymu. Šitokia tvarka yra gavusi “sąlygotumo” (conditionality) pavadinimą. Tokia TVF paskolų teikimo tvarka privalo garantuoti, kad pasiskolinusi šalis išspręs savo ekonomines problemas ir grąžins skolą.

Šios tvarkos esmę sudaro trys vienas kitą papildantys elementai:
šalys skolininkės privalo į ekonominę plėtrą orientuotas
makroekonomikos ir struktūros reformas;
plėsti daugiašalių finansinių institutų teikiamus kreditus siekiant remti
tose šalyse vykdomas struktūrines reformas;
užtikrinti papildomus finansinių išteklių srautus iš privačių komercinių
bankų.

TVF kelia reikalavimą vykdyti ekonominę politiką, kuri būtų nukreipta į mokėjimų balanso pusiausvyros atstatymą bei nuolatinio ekonomikos augimo užtikrinimą.

Keldamas tokias išankstines kreditų teikimo sąlygas, TVF siekia užtikrinti, kad šalyje bus siekiama panaikinti arba sumažinti gilumines mokėjimų deficito priežastis, kurios dažniausiai yra siejamos su rinkos reguliavimo mechanizmo sutrikimais.

TVF vykdomasis komitetas maždaug kas 10 metų peržiūri šalims skolininkėms keliamus reikalavimus ir, jei reikia, įveda pataisas, priklausomai nuo besikeičiančios padėties pasaulinėje ekonomikoje.

Dabartiniu metu keliamos sąlygos buvo priimtos 1988 m., kai vyko trečiasis TVF politikos peržiūrėjimo ratas. Tai nepakeistos 1979 metais nustatytos sąlygos. Jos ir lemia dabartinius TVF veiklos metodus.
TVF išankstinių sąlygų kėlimo mechanizmo principai yra šie:
1. Su šalimis skolininkėmis konsultuojamasi iš anksto
2. Kreditai suteikiami šalims etapais, o ne iškart, priklausomai nuo to, kaip
tos šalys vykdo savo įsipareigojimus.
3. Apibrėžiamas konkretus ratas objektyvių kriterijų, kurie bus naudojami
monitoringo procese. Turi būti vertinami tik tokie pokyčiai, kurie bus
būtini vykdant ekonomikos pertvarkymo programas.

4. Skatinti šalis skolininkes imtis koreguojančių priemonių, jei pradinėse pertvarkymų stadijose kyla sunkumų, susijusių su mokėjimo balansu.

5. Kreipti vienoda dėmesį ir į šalių vidinius socialinius bei politinius tikslus, ir į jų ekonominius prioritetus.

6. Lankstus požiūris į susitarime apibrėžiamus parametrus, apibūdinančius ekonominę padėtį, įvertinant, kad tie parametrai gali kisti priklausomai nuo įvairių aplinkybių ir ypač dėl šalių institucinės struktūros specifikos.

7. Reikalauti suderintos politikos tam, kad būtų užtikrinti vienodi šalių vertinimo kriterijai.

8. TVF personalas turi kas 3 mėnesiai vertinti programas, kurioms paremti buvo suteikti kreditai.

9. Kreditiniai susitarimai su šalimis narėmis negali būti vertinami kaip tarptautinės teisės sutartys. Tai – TVF sprendimai, nustatantys finansinės pagalbos suteikimo sąlygas.

TVF vykdomasis komitetas paprastai kas 12 – 18 mėnesių analizuoja pasirašytų sutarčių vykdymą ir sąlygų laikymąsi rezervinių ir išplėstinių kreditų srityje, kad įsitikintų, jog jų nustatytos sąlygos lieka pagrįstos ir skolos Fondui grąžinamos laiku.

Išankstinių sąlygų nustatymo principais vadovaujamasi konkrečioje šalies skolininkės ekonominės politikos programoje (pastaroji įteisinama šalies ir RVF memorandume), kuriai realizuoti skiriami pinigai.3.4. TVF vaidmuo tarptautinių valiutinių – kreditinių santykių reguliavime
TVF stebi bei kontroliuoja šalis – nares, esančias jo sutartyje, kuri fiksuoja pagrindinius pasaulinės valiutų sistemos struktūrinius principus.

1) TVF galioje yra kurti besąlygiškai likvidžias priemones, išleidžiant SDR. Paskutiniai SDR skirti oficialių valiutinių rezervų papildymui, mokėjimo balanso saldo padengimui. Šalis, turinti sąskaitoje SDR, gali pirkti konvertuojamą valiutą iš kitų SDR sistemos narių. TVF kontroliuoja nustatyto limito laikymąsi SDR operacijose. SDR operacijos suteikia šalima galimybę, tam tikru mastu, padengti mokėjimo balanso deficitą.

2) TVF yra “vedėjas” Vakaruose, nustatant aukso demonetizaciją, Vakarų šalių vaidmens susilpnėjimą pasaulinėje valiutos sistemoje.

Pagal III Statutą, kiekviena šalis įstodama į Fondą, turėjo sumokėti 25% kvotos auksu arba 10% oficialių jos aukso – dolerių rezervų vertės, priklausomai nuo to kuris dydis mažesnis. Visos šalys – narės turėjo išreikšti savo valiutos paritetus atitinkamu aukso kiekiu.

Pagal naujai, 1978 m. įsigaliojusią Sutartį, TVF šalys – narės negali naudoti aukso kaip jų valiutos vertės išreiškimo priemonės, lygiai taip pat ir jų valiutinių paritetų.

25% kvotos įnašą auksu pakeitė įnašas SDR bei konvertuojama valiuta.

3) TVF vykdo tarpvalstybinį valiutinių kursų režimų reguliavimą. Pagal TVF įstatą, nustatantį Breton – Vudo valiutų sistemos principus, TVF kontroliuoja Fondo patvirtintų oficialių aukso ir valiutų paritetų apsaugą, o taip pat sankcionuoja jų pakeitimus.

Šiandien galiojančiame valiutų kurso reguliavimo įstate, šalių – narių įsipareigojimai nėra apibrėžti. Tai suteikia šalims tam tikrą laisvę, priimant savo sprendimus konkrečioje srityje. Pagal Įstatą TVF gali tvirtinti, kad tarptautinė ekonominė situacija leidžia vesti plačią valiutų reguliavimo sistemą, besiremiančią stabiliais, bet keičiamais paritetais. Tokioje sistemoje, leidžiami paritetų nuo rinkos valiutų kurso nukrypimo limitai siekia + – 4,5%. Pereiti į šią sistemą galima tik sutikus šalims – narėms, turinčioms balsų daugumą (85%), t. y. praktiškai sutikus JAV bei Europos Sąjungos šalims.

4) Ryškia TVF veiklos reguliavimo pakraipa, tampa valiutinių apribojimų likvidavimas. Statuto sutartyje TVF reglamentuoja valiutinių rinkų funkcionavimo mechanizmą, valiutinių operacijų režimą. Valiutiniai apribojimai leidžiami tik 2 atvejais:

1. Pagal XVI Statuto įstatą, valiutinius apribojimus gali saugoti arba nustatyti, pereinamuoju laikotarpiu, nauji TVF nariai, o šio periodo pratęsimas nenustatytas.

2. Fondo oficialus pareiškimas apie tam tikros valiutos deficitą suteikia, po konsultacijos su Fondu, bet kuriai šalia – narei teisę įvesti laikinus šios valiutos operacijos apribojimus.

5) TVF dalyvauja tarptautinių valiutinių – kreditinių santykių, suteikiant šalims kreditus, reguliavime bei atlieka tarptautinio kreditavimo koordinatoriaus vaidmenį. Pavieniai komerciniai bankai įžiūri Tarptautiniame valiutos Fonde garantą, gauti pelnui bei instrumentams, pagrįstiems jų kreditinės veiklos šalyse – skolininkėse, išplėtimu.

TVF, lyginant su kitomis tarptautinėmis organizacijomis, aktyviai dalyvauja besivystančių šalių, tokių kaip Rytų Europos šalys, Rusija ar kt., užsienio skolų reguliavime.

6) TVF pastoviai prižiūri šalių – dalyvių makroekonominę politiką bei pasaulinės ekonomikos padėtį. TVF renka visą informaciją, liečiančią atskirų šalių bei pasaulinių ūkių procesų visumą. Ši informacija apima ekonominio augimo ir pinigų apyvartos kainų dinamikos, importo – eksporto prekių, paslaugų kapitalo, mokėjimo balanso padėties, oficialių aukso ir valiutinių rezervų, pramonės, aukso importo – eksporto, užsienio kapitalo investavimo, valiutos kurso judėjimo ir daugelio kitų funkcijų duomenis bei kruopštų jų apribojimą. Šalys – narės neturi teisės kliudyti TVF gauti šiuos duomenis. Jos privalo konsultuotis su TVF makroekonominės ir valiutinės politikos klausimais.

Per savo egzistavimo laiką TVF virto tikrai universalia organizacija bei gavo svarbiausio organo, ta.rptautinių valiutinių – kreditinių santykių reguliavime, pripažinimą. Taip pat buvo pripažintas tarptautinio kreditavimo autoritetiniu centru bei valstybių kreditavimo srautų ir šalių – skolininkių mokumo garanto koordinatoriumi.

Be to TVF pradeda užimti svarbią poziciją “ šalių septynetuko” sprendimų realizavime, tampa pagrindine, besiformuojančios pasaulio ekonomikos reguliavimo sistemos, grandimi. TVF užsirekomendavo save, kaip aktyviai veikiančiu pasauliniu valiutiniu institutu, sukaupė daug ir naudingos patirties.

Žinoma, kaip ir kita tarptautinė organizacija, TVF tampa ne tik bendradarbiavimo arena, bet ir nacionalinių, ekonominių ir politinių interesų konkurencija. JAV jau nebeturi monopolinės galios, nustatant Fondo politiką. TVF ir JAV turi derinti savo elgseną su pagrindinėmis Vakarų Europos valstybėmis bei Japonija. Vis didėja besivystančių Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos įtaka TVF. Aktyviau pradeda reikštis Rusija ir kitos buvusios TSRS šalys.

4. TVF ir jo ekonominės – finansinė analizės

TVF lengvai milijonais nesišvaisto. Jis kontaktuoja tik su savo narių vyriausybėmis ir atidžiai stebi jų ekonominės veiklos žingsnius. Tuo tikslu Fondas reguliariai daro pasaulio šalių ir jų grupių ekonomikos analizes, kurių apžvalgas skelbia dukart per metus išleidžiamame žurnale “World Economic Outlook”. TVF ir Lietuvoje turi atstovą, kuris tiesiogine tų žodžių prasme diena po dienos stebi, kaip funkcionuoja ekonomika.

Atsižvelgiant į 1991 m pasaulio regionų kasmetinių ekonomikos pokyčių duomenis, buvo prognozuojama, kad 1992 m. pasaulio ekonomikos augimas sudarys apie 1,5 proc., o sekančiais metais dar labiau padidės. Tokias prielaidas leido daryti tai, kad pramonės šakose, kurioms buvo būdingas didelis nuosmukis, buvo pradėjusios ryškėti kilimo tendencijos. Tuo pat metu kai kuriose valstybėse vyko tolesnis ekonomikos smukimas. Nors kreivė, žyminti padėtį ekonomikoje, aukštyn kyla gana vangiai, tačiau dabartinėje situacijoje galima įžvelgti ir teigiamų momentų:
Daugelyje išsivysčiusių šalių infliacija darosi saikinga ir bendru mastu
mažėja palyginti su 1974 – 1975 ir 1980 – 1982 m.

Tokia padėtis leido ženkliai sumažinti trumpalaikių paskolų palūkanų normą. Ypač tai pasakytina apie Šiaurės Ameriką, taip pat Japoniją ir D. Britaniją.

2. Priešingai minėtiems aštuntojo ir devintojo dešimtmečio metams nebuvo didelių trukdymų vartojimo prekių rinkoje, nors augimo tempai ir buvo sulėtėję. Tai viena pagrindinių priežasčių, dėl ko 1991 m. nuosmukis buvo gana saikingas, palyginti su dviem ankstesniais.

3. kai kurie pagrindiniai veiksniai, kurie turėjo įtakos ekonominės veiklos aktyvumo sumažėjimui, 1991 m. prarado savo reikšmę arba visiškai išnyko. Tai pasakytina apie krizę Viduriniuosiuose Rytuose – išnykus nestabilumui, namų ūkio bei korporacinis sektoriai sumažino savo įsiskolinimus. Tvirtėjant finansiniams balansams, stiprėjo veiklos aktyvumo pagrindas.
4. Daugelio besivystanč5. ių šalių pastangos stiprinti savo ekonomiką
pastaraisiais metais pradėjo duoti vaisius. Nors išsivysčiusiose šalyse ekonominis aktyvumas ir mažėjo, besivystančiose, krintant palūkanų normai, ekonominis aktyvumas pradėjo didėti.

IŠSIVYSČIUSIOS ŠALYS. Po tam tikro suaktyvėjimo JAV ir Kanadoje 1991 m. pabaigoje vėl išryškėjo ekonomikos smukimas. Tuo pat metu D. Britanija jokio pakilimo nepatyrė. Ekonominės veiklos mažėjimas buvo būdingas Japonijai ir Europai. Šiaurės Amerikoje 1992 m. ekonominė veikla suaktyvės, tačiau tam tikri duomenys rodo, jog aktyvumo kilimas tebesvyruos. Pagrindinės to priežastys – namų ūkio ir įmonių pastangos sumažinti įsiskolinimus, taip pat kai kurių kainų nepastovumas. Europoje ekonominį augimą riboja gana aukštos palūkanų normos. Apskritai verslo ir vartojimo sferos pasitikėjimas vienas kitu 1991 m. pabaigoje smuko daugelyje šalių.

Silpnėjant ekonominei veiklai, trumpalaikių kreditų palūkanų norma žymiai sumažėjo JAV, Kanadoje, Japonijoje ir D. Britanijoje. Nors gamybos potencialo panaudoj.imo lygis buvo gana žemas (išskyrus Japoniją) ir sumažėjo galimybės realizuoti vertybinius popierius, palūkanų normos kritimas padėjo sušvelninti ekonomikos smukimą ir pagerinti aktyvumą be didelio infliacinio spaudimo. Tačiau tolesnis padėties nėra garantuotas, ir reikia iš anksto ruoštis tam atvejui, jeigu pradėtų augti infliacinis spaudimas. Šiuo atveju finansinė veikla turėtų būti nukreipta tam, kad neatsirastų palankių sąlygų pernelyg lengvai realizuoti vertybinius popierius – būtent to nesugebėta išvengti suaktyvėjimo laikotarpiais, buvusiais po dviejų smukimo periodų.

Europoje augimas žymiai sulėtėjo 1991 m., ir manoma, kad 1992 m. ekonomikos vystymasis taip pat išliks prislopintas. Vystymuisi ir toliau trukdo struktūrinės kliūtys. Kai kurios nedidelės valstybės šiuo metu bando prisitaikyti prie finansinių apribojimų, atsiradusių devintojo deš. Pabaigoje. Naujas ribojantis faktorius yra “kieta” Vokietijos finansinė pozicija, kurios laikytis verčia infliacinis spaudimas. Kai kurias Vokietijos partneres tokia pozicija patenkina, nes ir joms svarbu toliau mažinti infliaciją. Tačiau daugelyje Europos šalių infliacija sumažėjo. Kitoms Europos šalims, tarp jų ir potencialioms Europos bendrijoms šalims, būtina garantuoti valdžios stabilumą, užtikrinti, kad bus vykdomi įsipareigojimai, laikytis bendrų ekonomikos ir finansų sąjungos reikalavimų, mažinti infliaciją ir stiprinti nuosaikaus augimo procesą.

Apskritai labai svarbu, kad trumpalaikiai ekonominiai tikslai būtų suderinti su perspektyvine nuosaikaus augimo strategija, kurios laikomasi nuo devintojo deš. Pradžios. Pagrindiniai šios strategijos tikslai yra pasiekti kainų stabilumą, kuris garantuotų žemą ir stabilią infliacijos normą, neturinčią didelės įtakos ekonominiams sprendimams, skatinti taupymą siekiant sumažinti visuomeninio sektoriaus deficitą, pašalinti visas kliūtis efektyviam išteklių išdėstymui ir užtikrinti aukštą užimtumo lygį atitinkamu struktūrinės reformos laikotarpiu.

Didelis struktūrinis biudžeto deficitas yra pati didžiausia kliūtis siekiant pasitenkinamo neinfliacinio augimo nuosaikaus vystymosi laikotarpiu. Tai rodo JAV, Italijos, Kanados pavyzdys. Išsivysčiusioms šalims šiuo metu tenka didelė atsakomybė už tai, kad būtų stiprinamas pasitikėjimas biznio sluoksniuose, kuris šiuo metu yra labai trapus. Taip pat būtina įveikti įtampą prekybiniuose santykiuose. Šie uždaviniai, be abejo, yra susiję politine parama, kuri reikalinga siekiant išsklaidyti įtampą prekyboje ir pašalinti kliūtis, trukdančias ją plėtoti.

BESIVYSTANČIOS ŠALYS. Besivystančių šalių grupė (čia nepriskiriama Rytų Europa ir buvusi TSRS) tikisi sustiprinti ekonomiką ir pasiekti, kad 1992 – 1993 m. bendrasis nac. Produktas išaugtų vidutiniškai 6 proc. Per metus, palyginti su 3,5 proc. 1990 – 1991 m. Ekonominio stiprėjimo atspindys yra gamybos atnaujinimas, kuris šiuo metu pastebimas Viduriniųjų Rytų regione. Daugelyje šalių ekonominis augimas yra vykdomų reformų ir stabilizacijos rezultatas. Spartesniam ekonomikos plėtojimui besivystančiose šalyse teigiamos įtakos turės ir trumpalaikių paskolų palūkanų normos sumažėjimas Šiaurės Amerikoje bei Japonijoje. Poveikį joms, be abejo, darys ir ekonominis pagyvėjimas išsivysčiusiose šalyse.

Vakarų šalių vidaus politika, požiūris į besivystančias šalis pastarųjų ekonomikos perspektyvai taip pat labai svarbu. Ši reikšmė pasireiškia investicijų ir eksporto politika.

Struktūrinės , kurių tikslas – sustiprinti bei efektyviai išdėstyti išteklius, konsoliduoti finansus – yra būtinas sėkmingo ekonominio reguliavimo kursas. Nenormalaus finansinio deficito pašalinimas padidina šalies viduje esančias santaupas ir sumažina priklausomybę nuo užsienio kredito, o tai savo ruožtu didina pasitikėjimą ir skatina privačias investicijas. Patirtis rodo, kad finansų konsolidacija turi didelės įtakos sėkmingam ekonomikos vystymui, o jeigu tai daroma kartu mažinant neproduktyvias visuomenines išlaidas, atsiranda galimybė plėtoti tas sferas, kurios yra la.bai svarbios ekonomikos vystymui ir socialiniam teisingumui.

Vienas labiausiai pastebimų išsivysčiusių šalių ekonominės politikos rezultatų yra bendras skolos sumažėjimas ir skolų – paslaugų santykio sumažėjimas. Skolų sumažėjimas pirmiausia būdingas toms šalims, kurių pajamų lygis yra vidutiniškas. Šalyse, kurių ekonominis pajėgumas gana žemas, skolos mažėja lėtai. Komerciniai kreditoriai ir toliau turėtų įgyvendinti tam tikras programas tose šalyse, kurios žengia perspektyvaus ekonomikos sureguliavimo keliu.

RYTŲ EUROPA IR BUVUSI TSRS. Pasaulinės ekonomikos veiklos smukimui 1991 m. didelės įtakos turėjo dramatiškas gamybos sumažėjimas Rytų Europoje ir buvusioje TSRS. Pagrindinis ir pats didžiausias sumažėjimo faktorius buvo neišvengiamas (tiesa, daug didesnis negu tikėtasi) – išteklių kaštų ir išdėstymo netolygumai esant centralizuotam planavimui. Bendrą gamybos smukimą taip pat lėmė buvusios TSRS nesugebėjimas išlaikyti ir tiekti energijos išteklius bei žaliavas ESPT šalims, prekybinių sutarčių tarp Rytų Europos ir TSRS nevykdymas. Tačiau kai kuriose Rytų Europos šalyse yra požymių, kad bandoma išsikapstyti iš ekonominės krizės dugno. Tuo tarpu buvusios TSRS respublikose ekonomikos krizė toliau gilėja.

Rytų Europos reformų procesui būdingas ankstyvas ir sveikintinas kainų, prakybos bei valiutos rinkų liberalizavimas. Pastangos kontroliuoti infliaciją buvo mažiau sėkmingos. Iš dalies tai lėmė sunkumai konsoliduoti finansus staigaus gamybos smukimo sąlygomis. Norint stabilizuoti ekonominę padėtį, būtina greičiau kurti naujas institucijas ir vykdyti struktūrines reformas.

Labai svarbi yra finansinio sektoriaus reforma, biudžeto sugriežtinimas ir priemonės privatizuoti valstybės turtą. Pereinamuoju laikotarpiu labai svarbu, kad pasaulis atvertų savo rinkas reformas vykdančių šalių eksportui.[M. Sigeris, 1992, p.8].

6. Lietuvos dalyvavimas Tarptautiniame Valiutos Fonde

Lietuvos respublika tapo Fondo nare 1992 m. balandžio 29 d. Jos pradinė kvota sudaro 69 mln. SDR (apie 95 mln. JAV dol.). pagal IX kvotų peržiūrą Lietuvos kvota padidės 50 proc. Ir sudarys apie 103,5 mln. SDR (apie 134,55 mln. JAV dol.). Lietuva iš buvusių TSRS respublikų pirmoji įstojo į šią tarptautinę organizaciją. Lietuvos įstojimas į TVF yra naudingas dėl dviejų priežasčių:

1. Dalyvavimas Fonde garantuoja techninę ir finansinę Fondo paramą, būtiną vykdant ekonomikos reformą ( taip pat ir įvedant bei stabilizuojant savo valiutą).

2. Įstojimas į šią organizaciją atvėrė duris ir į kitas tarptautines finansines institucijas, pirmiausia į Pasaulio banką, kurio nare Lietuva nebūtų galėjusi tapti, nebūdama Fondo nare. Be to narystė Fonde yra geras garantas, pritraukiant tarptautinį kapitalą iš kitų šaltinių, tarp jų ir komercinių.

Toliau pateikiama su TVF suderintos Lietuvos ekonominių reformų programos iki 1993 metų birželio mėnesio, kurios vykdymui paremti Fondas skirs valiutinių lėšų, sutrumpinta apžvalga.5.1. Ekonominių reformų programa iki 1993 metų birželio mėnesio. Tikslai
Lietuva siekia pertvarkyti savo ekonomiką ir kartu susidiria su dideliais sunkumais, kylančiais dėl būtinybės reorganizuoti eksporto ir importo apimtis, atsižvelgiant į staigiai išaugusias kainas už naftą ir kitą pirmos būtinybės produkciją. Vienas pagrindinių TVF tikslų yra suteikti finansinę paramą valstybėms narėms, patiriančioms sunkumų dėl pakitusio mokėjimų balanso. Tokia parama leidžia valstybėms pertvarkyti savo ūkį ne taip drastiškai, kaip jos būtų priverstos tai daryti, nesant finansavimo iš šalies.

Norint pasiruošti finansinei TVF paramai, valstybė turi įgyvendinti ekonominės politikos programą, skirtą mokėjimų balansų problemai sureguliuoti, bendram makroekonomikos ir nacionalinės valiutos stabilumui pasiekti. TVF remia Lietuvos siekius įvesti savo valiutą antroje šių metų pusėje ir padėjo Lietuvai parengti ekonominės politikos programą, kurios įgyvendinimas padės stabilizuoti ir vidinę perkamąją galią, ir naujos valiutos vertę užsienio valiutų atžvilgiu.5.1.1. Pagrindiniai reformos programos elementai
Kainų ir jų keitimo kurso stabilumas negali būti palaikomas, jei nėra biudžeto deficito ir pinigų bei kreditų plėtimo kontrolės. Siekiant žymaus infliacijos sumažėjimo įvedus litą, kaip laikiną priemonę reikės įgyvendinti atitinkamą paklausos ribojimo politiką. Be to, programa turi numatyti atitinkamų tarptautinių rezervų suformavimą ir atsargią užsienio paskolų ėmimo politiką.

Makroekonomikos stabilumas reikalauja gilios struktūrinės reformos, įgalinančios institucijas, atsakančias už pinigų ir biudžeto politiką, efektyviai vykdyti atitinkamą programą ir sudaryti teisinius pagrindus bei ekonomines lengvatas, kad dalyvaujantys rinkoje galėtų efektyviai veikti. Atsižvelgiant į tai, kiti pagrindiniai siūlomos reformų programos elementai yra: greitas privatizavimo procesas; kainų liberalizavimo proceso užbaigimas; bankų sistemos ir centrinio banko reforma. Tolesnis kainų liberalizavimas, įskaitant ir tai, kad vietiniai vartotojai turės pilnai padengti didesnes naftos ir kitos pirmojo būtinumo produkcijos importo kainas, yra taip pat svarbus kontroliuojant biudžeto deficitą.5.1.2. Reformos vykdymo kriterijai ir grafikas
TVF finansinė parama priklausys nuo to, kaip Lietuva įgyvendins pirmaeilius uždavinius.

TVF finansavimas paprastai teikiamas dalimis – trijų mėnesių intervalais. Norint gauti finansavimą, Lietuva turės patenkinti svarbiausius reformos vykdymo kriterijus, susijusius su biudžeto kontrole, bankų sistemos kreditų augimu, tarptautiniais rezervais ir užsienio skola. Kai kurie kiti tikslai dažniausiai išdėstomi kaip ekonominės reformos programos dalis, tačiau jų pasiekimas nelaikomas griežtais vykdymo kriterijais.

Kad būtų tinkamai pasiruošta finansinei TVF paramai, tikimasi, jog Lietuvos Vyriausybė įsipareigos pradėti struktūrinę reformą pagal susitartą grafiką, dažniausiai remiantis TVF, Pasaulio banko ir kitų šalių technine pagalba. Tikimasi, kad nemaža dalis šių priemonių bus įvykdyta prieš pradedant programą. Apskritai, sprendžiant klausimą, ar Lietuvai ir toliau kas ketvirtį skirti finansinę paramą, bus atsižvelgiama į struktūrinių pertvarkymų ir reformos vykdymo sėkmę Lietuvoje.5.1.3. Statistiniai reikalavimai
Kad TVF darbuotojai galėtų stebėti programos vykdymo atitikimą kriterijams, Lietuvos Vyriausybė turės suteikti bendrąją ir einamąją statistiką pinigų ir bankininkystės, biudžetinių finansų, tarptautinio kapitalo ir skolų klausimais. Statistika nacionalinių pajamų ir produkto sąskaitų, kainų ir atlyginimų, mokėjimų balanso klausimais taip pat bus reikalinga analizuojant ekonomikos vystymąsi.

Kartu su TVF darbuotojais bus du kartus peržiūrėta programoje pateikta ekonominio vystymosi politika: pirmą kartą 1993 m. vasario 28 d. ir antrą – 1993 m. gegužės 21 d. Be įvertinimo, ar įgyvendinti kiekybiniai kriterijai, taip pat bendros ekonominės situacijos įvertinimo, šių dviejų peržiūrų tikslas yra patikrinti, ar buvo įgyvendinta pajamų politika ir įvairios struktūrinės priemonės.

Ši programa yra įtraukta į dokumentą “Lietuva: ekonominės politikos memorandumas”. Jame pateikta informacija apie ekonomikos vystymąsi, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, taip pat priedai, detalizuojantys ekonominę programą.

1992 m. rugsėjo 2 d. Lietuvos Vyriausybės posėdyje buvo nutarta iš esmės pritarti pasiūlytam Lietuvos ekonominės politikos memorandumui. 1992 m. spalio mėnesį TVF Direktorių taryba pritarė Memorandumui, ir Lietuva pradėjo gauti finansinę paramą iš TVF ekonomikai pertvarkyti. Iki 1993 m. vasario 28 d. bus gauta iki 17,25 mln. SDR (apie 24,15 mln. JAV dol.), iki 1993 m. gegužės 31 d. – iki 30,475 mln. SDR (apie 42,665 mln. JAV dol.). iki 1993 m. rugpjūčio 31 d. – iki 43,7 mln. SDR (apie 61,18 mln. JAV dol.). Iš viso per 11 mėnesių laikotarpį, pradedant nuo 1992 m. spalio 21 d., Lietuva gaus iki 56,925 mln.SDR (apie 79,695mln. JAV dol.).5.2. TVF paskolos Lietuvai bei jų paskirstymas
1992 m. spalio 21 d. – 1996 m. rugpjūčio 28d. laikotarpyje su TVF pasirašytos 4 sutartys paskoloms paimti. Jų bendra suma – 356.64 mln.JAV dol. Pirma ir antra paskolos (atitinkamai 81.72 ir 7.43 mln. JAV dol.) suteiktos 5 metams. Trečia ir ketvirta paskolos (atitinkami 74.33 ir 193.16 mln. JAV dol.) – 10 metų. Sutartyse numatytos kintamos palūkanų normos. 1997 m. sausio 1 d. gauta 297.17 mln. JAV dol., iš jų 292.91 mln. JAV dol. Paskirstyta įmonėms ir organizacijoms. Iš jų – 155.96 mln. JAV dol.skirti valiutos stabilizavimui ir palikti užsienio bankuose. Iki 1997 m. sausio 1 d. įmonės panaudojo 290.73 mln. JAV dol. TVF grąžinta 24.25 mln.JAV dol. Skola 272.92 mln. JAV dol. TVF paskolų panaudojimas verslo vystymui parodytas 7 lenetelėje bei 1 diagramoje.

Tarptautinio Valiutos Fondo paskolų panaudojimas verslų vystymui

7 lentelė

Eil.
Nr.
ūš Iš Iš jų panaudota

viso Valiutos stabiliza-
muio Kurui pirkti įskolini-
mams už
energe-tinius resursus padengi-mui Skolin-toms lėšoms
kuro įsigijimo grąžinti Investici-niams projek-tams Skolinto-ms lėšoms įrengimų įsigijimui grąžinti Smul-kiam ir viduti-niam verslui

Iš viso 290.73 155.96 59.77 5.23 36.78 23.72 5.10 4,17
1. Didmeninė ir
mažmeninė prekyba 3.60 0.65 2.00 0.95
2. Tekstilės gaminių gamyba 1.96 1.96
3. Elektros, dujų, garo ir karšto vandens tiekimas 75.90 59.12 16.78
4. Naftos perdirbimo produktų gamyba 20.00 20.00
5. Viešbučiai ir restoranai 0.62 0.62
6. Finansinis tarpininkavimas 160.13 155.96 4.17
7. Nemetalinių mineralinių gaminių gamyba 5.53 3.23 2.30
8. Maisto produktų ir gėrimų gamyba 8.18 8.18
9. Mechaninės jėgos mašinų gamyba 3.22 3.22
10 Statyba 0.05 0.05
11. Radio ir televizijos veikla 2.07 2.07
12. Oro transportas 6.68 1.58 5.10
13. Paštas ir ryšiai 0.15 0.15

14. Papildoma ir pagalbinė transporto veikla 2.64 2.64

1
5.2.1. Užsienio paskolų, gautų iš tarptautinio valiutos Fondo, paskirstymas

1,4% paskolų , gautų iš TVF, t.y. 4,17 mln. JAV dol. Lietuvos Vyriausybė paskyrė smulkaus ir vidutinio verslo vystymui. Šių paskolų administravimą vykdo 4 komerciniai bankai: “Hermio”, “Turto”, “Šiaulių”, “Tauro”. Paskolos komerciniams bankams suteiktos su 10% palūkanomis 5 metams. Komerciniai bankai ūkio subjektų investicinių projektų finansavimui paskirstė 4,321 mln. JAV dol. (buvo panaudotos grąžintos lėšos). Komerciniai bankai paskolas įmonėms suteikė su skirtingomis palūkanomis – nuo 13% iki 15%. Įmonės panaudojo 98,8% suteiktų paskolų, t.y. 4,27 mln. JAV dol. Iki 1997 sausio 1 d. bankams grąžinta 28,0% paskirtų paskolų, t.y. 1,0209 mln. JAV dol. Už suteiktas paskolas įmonės sumokėjo komerciniams bankams 0,761 mln. JAV dol. palūkanų. Komerciniai bankai Valstybės biudžetui sumokėjo 0,91 mln. JAV dol. palūkanų ir grąžino dalį paskolos – 0,947 mln. JAV dol. Daugiausia paskolų, gautų iš TVF, komerciniai bankai paskyrė šių verslų vystymui: 32,5% – maisto produktų gamybai, 25,3% – didmeninei ir mažmeninei prekybai, 18,5% – statybai. Paskolų, gautų iš TVF, paskirstymas per komercinius bankus verslų vystymui parodytas 8 lentelėje bei 2 diagramoje.

Paskolų, gautų iš TVF, paskirstymas verslų vystymui

8 lentelė

Eil.
Nr. Įmonių, gavusių paskolas,
finansuojamos veiklos rūšys Paskirta Gauta ir
panaudota Grąžinta
bankui Skola Sumokėta
palūkanų

Iš viso 4.321 4.270 1.209 3.112 0.761
1. Maisto produktų ir gėrimų gamyba 1.406 1.358 0.406 1.000 0.270
2. Drabužių siuvimas 0.050 0.050 0.025 0.025 0.014
3. Sauskelių transportas 0.064 0.064 0.064 0.021
4. Medienos ir medinių dirbinių gamyba 0.180 0.180 0.116 0.064 0.037
5. Celiuliozės, popieriaus ir popierinių
Dirbinių gamyba 0.130 0.130 0.130 0.021
6. Kirpyklų veikla 0.031 0.031 0.006 0.025 0.009
7. Guminių ir plastmasinių dirbinių gamyba 0.150 0.150 0.150
8. Sveikata ir socialinis. darbas 0.162 0.162.095 0.012 0.15 0.004
9. Odos ir odinių dirbinių gamyba 0.190
10. Didmeninė ir mažmeninė prekyba 1.095 0.799 0.242 0.853 0.167
11. Verslo ir juridinės konsultacijos 0.190 0.035 0.135 0.055 0.039
12. Statyba 0.799 0.026 0.117 0.682 0.166
13. Baldų gamyba 0.035 0.020 0.015 0.012
14. Viešbučiai ir restoranai 0.029 0.029 0.001

2 diagrama
5.2.2.Paskolų, gautų iš TVF, paskirstymas verslų vystymui per “Tauro” komercinį banką

1995.08.02 su “Tauro” komerciniu banku pasirašyta sytartis dėl 1.0 mln. JAV dol. paskolų. Gautų iš TVF, administravimo. Paskola suteikta 7 metams su kintama palūkanų norma. Paskolos paskirtis – smuklaus ir vidutinio verslo finansavimas. “Tauro” komercinis bankas įmonėms paskirstė 0.918 mln. JAV dol. Iki 1997 m. sausio 1 d. įmonės buvo panaudojusios 94.8 proc. Gautų paskolų, t.y. 0.87 mln. JAV dol. Bankui grąžinta0.106 mln. JAV dol. (12.2 proc.). už gautas paskolas įmonės sumokėjo bankui 0.031 mln. JAV dol. palūkanų (15 proc. palūkanų norma). Bankas Valstybės biudžetui sumokėjo 0.104 mln. JAV dol. palūkanų. Didžiausias pinigines lėšas bankas skyrė šių verslų vystymui: 41 proc. – didmeninei ir mažmeninei prekybai, 16,3 proc. – sveikatos apsaugai, 16,3 – guminių ir plastmasinių dirbinių gamybai. Paskolų, gautų iš TVF, paskirstymas per šį banką pavaizduotas 3 diagramoje.

3 diagrama

5.2.3. Paskolų, gautų iš TVF, paskirstymas verslų vystymui per “Hermio” komercinį banką

1994.01.25. su “Hermio” komerciniu banku pasirašyta sutartis dėl 1.056 mln. JAV dol. paskolų, gautų iš TVF, administravimo. Paskola suteikta 5 metams su 10,0 proc. palūkanų norma. Paskirtis – smulkaus ir vidutinio verslo finansavimas. “Hermio” komercinis bankas įmonėms paskirstė 1.241 mln. JAV dol. (panaudotos ir grąžintos lėšos). Iki 1997 m. sausio 1 d. įmonės buvo panaudojusios 99.8 proc. gautų paskolų arba 1.238 mln. JAV dol.Bankui grąžinta 0.575 mln. JAV dol. (46.3 proc.). Už gautas paskolas įmonės sumokėjo bankui 0.275 mln. JAV dol. palūkanų (13.0 proc. norma). Bankas valstybės biudžetui sumokėjo 0.27 mln. JAV dol. palūkanų ir grąžino dalį paskolos – 0.264 mln. JAV dol. Didžiausias pinigines lėšas bankas skyrė šių verslų vystymui: 37.7 proc. – viešbučiams ir restoranams, 43.8 proc. – didmeninei ir mažmeninei prekybai, 24.2 proc. – statybai, 8.1 proc. – medienos ir medinių dirbinių gamybai. Paskolų paskirstymas pavaizduotas 4 diagramoje.

4 diagrama

5.2.4. Paskolų, gautų iš TVF, paskirstymas per “ Turto” komercinį banką.
1994. 01.25 su “Turto” komerciniu banku buvo pasirašyta sutartis dėl 1. 056 mln. JAV dol. paskolų, gautų iš TVF, administravimo. Paskola suteikta 5 metams su 10 proc palūkanų norma. Paskirtis – smulkaus ir vidutinio verslo finansavimas. “Turto” komercinis bankas įmonėms paskirstė 1.107 mln. JAV dol. (panaudotos ir grąžintos lėšos). Iki 1997 m. sausio 1 d. įmonės buvo panaudojusios visą gautą paskolų sumą. Bankui grąžinta 0.075 mln. JAV dol. (6.8 proc.). Už gautas paskolas įmonės sumokėjo bankui 0.174 mln. JAV dol. palūkanų. Bankas Valstybės biudžetui sumokėjo0.264 mln. JAV dol. palūkanų ir grąžino dalį paskolos – 0.265 mln. JAV dol. Didžiausias pinigines lėšas bankas skyrė šių verslų vystymui:48.1 proc. – maisto produktų ir gėrimų gamyba, 45,1 proc. – statybai, 6.8 proc. – didmeninei ir mažmeninei prekybai. Paskolų paskirstymas per šį banką pavaizduotas 5 diagramoje.

5 diagrama

5.2.5. Paskolų, gautų iš TVF, paskirstymas verslų vystymui per “Šiaulių” banką

1994.02.25 su “Šiaulių” ko.merciniu banku pasirašyta sutartis dėl 1.056 mln. JAV dol. paskolų, gautų iš TVF, administravimo. Paskola suteikta 5 metams su 10proc. metinių palūkanų. Paskirtis – smilkaus ir vidutinio verslo finansavimas. “Šiaulių” komercinis bankas įmonėms paskirstė 1.055 mln. JAV dol. Iki 1997 m. sausio 1 d. įmonės buvo panaudojusios visą paskolų sumą. Bankui grąžinta0.453 mln. JAV dol. (42.9 proc.). Už gautas paskolas įmonės sumokėjo bankui 0.281 mln. JAV dol. palūkanų (13 proc. palūkanų norma). Bankas valstybės biudžetui sumokėjo 0.224 mln. JAV dol. palūkanų ir grąžino dalį paskolos – 0.418 mln. JAV dol. Didžiausias pinigines lėšas bankas skyrė šių verslų vystymui: 62.2 proc. – maisto produktų ir gėrimų gamybai, 12.3 proc. – celiuliozės, popieriaus ir popierinių dirbinių gamybai, 9,5 proc. – didmeninei ir mažmeninei prekybai, 7,6 proc. – medienos ir medinių dirbinių gamybai. Paskolų paskirstymas pavaizduotas 6 diagramoje.

Išvados

TVF skatina mainų stabilumą ir reguliarius mainius tarp Fondo šalių bei siekia tolygaus prekybos augimo, aukšto užimtumo, gamybos našumo ir pajamų lygio.
TVF teikia patarimus savo nariams dėl ekonominės ir finansinės politikos, skatina veiksmų koordinavimą tarp didžiausių industrinių valstybių, teikia techninę pagalbą bankų, mokėjimų balanso, mokesčių ir kitais finansiniais klausimais.
TVF remia ilgalaikes ekonomines reformas, turi teisę sudaryti Specialias paskolines teises, tarptautinį fondo rezervą, teikia kreditus savo nariams, siūlo koncesinius kreditus valstybėms jų struktūrinio reguliavimo laikotarpiu, nustato skolinamuosius išteklius pagal kiekvienos narės kvotą arba turimą kapitalą, turi teisę pasiskolinti lėšų iš oficialių kreditorių finansų ištekliams papildyti.
Stengdamasis lanksčiau reaguoti į besikeičiančius vis daugėjančių narių poreikius, TVF išlieka efektyvia jėga tarptautiniuose valiutos reikaluose. Organizuoja masines pagalbos kampanijas Rytų Europos šalims, sunkiai pereinančioms iš planinės rinkos į rinkos ekonomiką. Ir toliau teikia pagalbą vargingiausioms šios organizacijos narėms, kuriančioms sąlygas ekonomikai plėtoti.
Dėka TVF, Lietuvos ekonomika atsigauna ir vis labiau pasitikima jos ekonominių reformų programa, o TVF nuomonė turi nemažą įtaką kitų finansinių organizacijų sprendimams. Šį augimą įrodo sumažėjusi infliacija, stabilus lito kursas dolerio atžvilgiu bei gerokai sumažėjusios kreditų palūkanų normos.
Padedant TVF, Lietuvos Vyriausybė įvykdė stambias struktūrines reformas ir ėmėsi priemonių, skirtų sureguliuoti mokesčių ir jų administravimo, visuomeninių išlaidų valdymo, biudžeto, socialinio saugumo tinklo kūrimo, privatizavimo, bankų sistemos kūrimo, kainų ir konkurencijos politikos, prekybos politikos, komercinės veiklos įstatymų kūrimo bei ekonominės statistikos sričių veiklai.

Literatūra

1. Camdessus M. Kokie uždaviniai iškyla TVf?//Lietuvos rytas. – 1994. Nr. 152. – p. 13.
2. Darulis R. TVF: ir draugas ,ir priešas// verslo žinios. – 1996. Kovo 28 d. – p. 21.
3. Driscoll D. kas yra TVF?// Savininkas. – 1993. Nr. 2. – p. 7.
4. 2. Eng V. M., Lees A.F., Mauer I. L. Global Finance. – Harper Collins College Publishers, 1995. – 690
5. Grižas. Tarptautinė valiutos ir kredito sistema. – Vilnius, 1992.
6. Statistikos departamentas prie LR vyriausybės. – užsienio paskolos Lietuvai 1997 sausio 1 d. – Vilnius, 1996.
7. MacBean A. I. and Snowden P. N. International Institucions in Trade and Finance. – London: george Allen &Unwin Ltd, 1981. – 255 p.
8. Международные валютно – кредитные и финансовые отношения. – Москва “Финансы исталитиа», 1994.
9. Пебро М. Международные экономические валютные финансовые отношения . – Москва :Издателъская группа «Прогресс» « Универс» Armand Colin, 1990.
10. Sigeris M. TVF ir jo ekonominės – finansinės analizės//Aljansas. – 1992. Nr. 7. – p. 4.
11. Tarptautinės finansinės organizacijos. – Vilnius: Lietuvos informacijos institutas., 1993. – 60 p.
12. Terleckas V. Lietuva ir TVF – partneriai?// vakarinės naujienos. – 1994. Sausio 10 d. – p. 4

PRIEDAI

1 PRIEDAS

Centrinio departamento balansas
(1992 m. balandžio 30 d. duomenys) (tūkst. SDR) 3 lentelė

1992 m. 1991 m.

AKTYVAI

Pagrindinių resursų sąskaita
Valiutos ir vertybiniai popieriai 92 719 917 92 153 834
SDR 680 338 694 280

3 lentelės tęsinys

1992 m. 1993 m.

Auksas 3 620 396 3 620 396
Būsimos ir gaunamos įmokos 1 603 520 1 543 586
Sulaikytos pasiskolintos lėšos – 796 688
Lėšos, kurios bus gautos palūkanų 13 267 13 792
už laikomas SDR forma
Būsimos įplaukos kvotų forma 69 000 25 000
Kiti aktyvai 40 718 32 084
Iš viso lėšų
Pagrindinių resursų sąskaitoje 98 747 156 98 879 660

Speciali išmokėjimų sąskaita
Palūkanas duodantys ir 680 675 831 556
valiutiniai indėliai
Paskolos, išduodamos per Struktūrinio 1 846 596 1 728 488
pertvarkymo mechanizmą
Pajamos, gaunamos iš 26 112 35 136
investicijų ir paskolų
Iš viso lėšų Specialioje 2 571 383 2 595 180
išmokėjimų sąskaitoje
Iš viso lėšų Centriniame
Departamente 101 318 539 101 474 840

KVOTOS, REZERVAI, PASYVAI IR RESURSAI

Pagrindinių resursų sąskaita

Kvotos
Šalių narių kvotos 91 221 550 91 127 550

Rezervai 1 556 752 1 446 826
Lėšos specialaus kontingento
sąskaitose 656 632 426 959

Pasyvai
Skolinimasis 3 710 000 4 300 000
Neišmokėtas darbo užmokestis 210 452 250 150
Skolinimosi palūkanos 59 725 82 461
Kiti pasyvai ir atidėto 150 338 147 462
grąžinimo kreditai 4 130 515 4 780 073

3 lentelės tęsinys

1992 m. 1991 m.

Būsimos pajamos už įmokas 1 181 707 1 078 252
Iš viso lėšų Pagrindinių 98 747 156 98 879 660
resursų sąskaitoje

Speciali išmokėjimų sąskaita
Susumuoti resursai 2 570 314 2 594 838
Būsimos pajamos 1 069 342
Iš viso lėšų Specialioje 2 571 383 2 595 180
išmokėjimų sąskaitoje
Iš viso .lėšų Centriniame
Departamente 101 318 539 101 474 840

Leave a Comment