Tarifiniai ir netarifiniai tarptautinės prekybos apribojimai

Tarifiniai ir netarifiniai tarptautinės prekybos
apribojimai

Referatas

2004 m.

TURINYS

Įvadas .............................2psl.
1. Protekcionizmo metodai tarptautinėje prekyboje........ 3psl.
1.1. Protekcionizmo sąvoka....................4psl.
1.2.Protekcionizmo privalumai ir trūkumai............. 5psl.
2. Tarifiniai tarptautinės prekybos apribojimai.......... 6psl.
2.1. Muitų rūšys........................ 6psl.
2.1.1. Muitai paslaugų pasaulyje................. 9psl.
2.1.2. Muitų įvedimo padariniai................. 9psl.

3. Netarifiniai tarptautinės prekybos apribojimai......... 11psl.
3.1. Kiekybiniai apribojimai.................. . . 11psl.
3.1.1. Kvotos.......................... 11psl
3.1.1. Licencijavimas..................... .12psl.
3.1.2. „Savanoriški“ eksporto apribojimai............. 14psl.
3.2. Užslėpti tarptautinės prekybos politikos metodai........ . 14psl.
3.3. Finansiniai tarptautinės prekybos politikos metodai....... 15psl.

3.3.1. Subsidijos....................... .15psl.
3.3.2. Eksporto kreditai.................... .17psl.
3.3.3. Dempingas........................ .18psl.
3.3.4. Neekonominiai reguliavimo metodai.............. .20psl.
3.3.4.1. Prekybiniai susitarimai................ .20psl.
3.3.4.2. Teisiniai režimai.................. . 20psl.
Išvados............................. . 22psl.
Literatūra .......................... . 23psl.

Įvadas

Tam tikros šalies užsienio ekonominė politika reguliuoja ekonominius santykius su kitomis šalimis. Tai vadinama tarptautine prekyba. Ji susideda iš š dviejų prekinių srautų: eksporto (prekių išvežimas iš šalies muitų teritorijos) ir importo (prekių įvežimas į šalies muitų teritoriją). Tarptautinę prekybą skatina tokie veiksniai:
• prekybos liberalizavimas;
• prekių transportavimo laiko trumpinimas;
• technikos pažanga;
• daugianacionalinių įmonių steigimas.
Kiekviena valstybė, atsižvelgdama į savo ūkio būklę ir kitus veiksnius, vykdo gana skirtingą tarptautinės prekybos politiką. Todėl beveik visas tarptautinės prekybos politikos formas galima suskirstyti į dvi kryptis: laisvąją prekybą ir protekcionizmą. Laisva prekyba –tai valstybės ekonominė politika, kai be jokių muitų mokesčių ir suvaržymų visos šalys naudojasi tarptautinio teritorinio gamybos specializavimo privalumais. Tu uo tarpu protekcionizmas – tai valstybės ekonominė politika, siekiant apsaugoti nacionalinę ekonomiką nuo kitų šalių konkurencijos.
Taigi šiame darbe aš norėčiau aptarti protekcionizmo sąvoką, privalumus ir trūkumus, kuriuos jis suteikia tokia politika besiremiančiai valstybei, ir aptarti pagrindinius skirtumus tarp laisvos prekybos ir

r protekcionizmo politikos.

1. Protekcionizmo metodai tarptautinėje prekyboje

1.1. Protekcionizmo sąvoka

Šiomis ekonomikos sąlygomis, kai į pasaulinę rinką įeina mažai išsivysčiusios ir besivystančios šalys, reikia imtis kažkokių priemonių besivystančiai nacionalinei ekonomikai apsaugoti nuo stiprios užsienio konkurencijos. Kiekviena valstybė siekia eksportuoti kuo daugiau prekių ar paslaugų ir riboti jų importą. Tarptautinės prekybos reguliavimas vyksta ekonominiais (tarifai, netarifiniai veiksniai) ir neekonominiais (prekybinės sutartys, teisiniai režimai) veiksniais.
Laisva prekyba – politika, kai valstybė minimaliai kišasi į užsienio prekybą, kuri, savo ruožtu, vystosi veikiant laisvai kintančioms pasiūlos ir paklausos santykį lemiančioms jėgoms.
Protekcionizmas – valstybės formuojama politika, kurios tikslas – apsaugoti vidaus rinką nuo užsienio konkurencijos, panaudojant tarifinius ir netarifinius prekybos politikos instrumentus.
Laisvosios prekybos pagrindinis teiginys, kad kiekviena šalis turinti plėtoti tik tas gamybos sritis, kurios tai šaliai patogiausios palyginti su kitomis šalimis. Ge eriausias būdas plėtoti tarptautinius ryšius yra konkurencija. Tam reikalinga laisva, valstybių nevaržoma užsienio prekyba. Svarbiausi laisvosios prekybos privalumai yra šie : ji skatina abipusiškai naudingą tarptautinį darbo pasidalijimą, didina visų šalių potencialiai realų nacionalinį produktą. Taigi, protekcionizmas kinta, galima išskirti net kelias ryškesnes jo formas:
• rūšinis protekcionizmas – nukreiptas į tam tikras valstybes ar atskirus produktus;
• šakinis protekcionizmas – lygina tam tikras ūkio šakas, visų pirmiausia taikomas žemės ūkiui (agrarinis protekcionizmas);
• kolektyvinis protekcionizmas – susitarę kelios valstybės (pasirašiusios sutartį, sudarančios kokį nors junginį ar pan.) naudoja protekcionizmą, nukreiptą į

jų ratą neįeinančias valstybes;
• paslėptas protekcionizmas – įgyvendinamas užslėptais vidinės ekonomikos politikos metodais.

Tarptautinės prekybos apribojimai gali būti tarifiniai ir netarifiniai.
1.1 Lentelė
Metodai Prekybos politikos instrumentai Nukreiptas į reguliavimą

Eksporto Importo
Tarifiniai Muitų mokesčiai
Tarifų kvotos ×
×

Netarifiniai Kiekiniai Kvotos
Licencijos
Laisvas susitarimas
×
× ×
×

Paslėpti Valstybės užpirkimai
Reikalavimas, kad į sudėtį įeitų vietinių žaliavų komponentai
Techniniai apribojimai
Mokesčiai ir rinkliavos ×
×

×
×

Finansiniai Subsidijos
Kreditavimas
Dempingas ×
×
Paaiškinimai:
× – reiškia, kad tam tikras instrumentas nukreiptas į šiuo ženklu pažymėtą prekinį srautą.

Iš lentelės matome, kad tarptautinės prekybos apribojimo instrumentai dažniausiai taikomi norint apriboti importą arba sudaryti palankesnes sąlygas eksportui.

1.2. Protekcionizmo privalumai ir trūkumai

Protekcionizmo privalumai.
Labiausiai paplitęs protekcionizmo šalininkų argumentas – eksportas yra teigiamas reiškinys, o importas yra blogis, nes jis naudingas tik užsienio gamintojams. Muitai neva apsaugo nuo importo vietinę pramonę bei palaiko gamintojus.
Čia naudojami muitai, teikiamos subsidijos nacionalinio ūkio vystymuisi, kitais būdais apribojamas prekių judėjimas. Protekcionizmas, taikydamas laisvosios prekybos apribojimus, sumažina naudą iš specializacijos arba visai jos neteikia.
Jei šalys negali laisvai prekiauti, jos yra priverstos perkelti išteklius iš efektyvios jų naudojimo sferos į neefektyvią, kad patenkintų įvairius savo poreikius.

Protekcionizmo trūkumai.
Vykdant protekcionistinę politiką, didindami importo muitai, eksporto – mažinami ar išvis jų atsisakoma. Protekcionistinių priemonių naudojimas turi įtakos vartotojų ir gamintojų išlaidoms. Dėl prekybinių apribojimų padidėja vartotojų išlaidos, nes:
1. padidėja importuojamo produkto kaina;
2. aukštesnė importuojamo produkto kaina priverčia kai kuriuos vartotojus pirkti brangesnes vietinės prekybos prekes;
3. susilpnėjus konkurencijai šalies vidaus rinkoje dėl aukštų importuojamų produktų ka

ainų, vietinės gamybos prekių kainos gali padidėti.

2. Tarifiniai tarptautinės prekybos apribojimai
2.1. Muitų rūšys

Muitas – pagal muito tarifą nustatytas mokestis, kuriuo apmokestinamos eksportuojamos ir importuojamos prekės.
Kvota – importo kiekio ribojimas.
Tarifinė kvota – atsakingos ministerijos arba kitos valstybinės institucijos ūkio subjektui išduotas leidimas įvežti tam tikrą kiekį prekių be muito arba taikant sumažintą muito tarifą, atitinkamai stokojant tų prekių vidaus rinkoje arba pagal sudarytų laisvosios prekybos sutarčių nuostatas.
Muitų tarifai ir kvotos yra valstybės prekybos politikos pagrindinis instrumentas, kurio naudojimas yra įteisintas tarptautinių normų. Muitų tarifas priklausomai nuo konteksto gali būti suprantamas keleriopai:
• santykyje su pasauline rinka, tai – prekybos politikos ir valstybinio vidaus rinkos reguliavimo instrumentas. Sąrašas naudojamų kvotų ir mokesčių, taikomų pervežant prekes per muitinę, sudaromas atsižvelgiant į nacionalinę ekonomiką.
• konkreti muito mokesčio reikšmė, mokama išvežant arba įvežant prekę per muitinę. Šiuo atveju muitų tarifas savo reikšme lygus su muito mokesčiu.
Muito mokestis (customs duty) – privalomas įnašas, paimamas muitinių organų, importuojant ar eksportuojant prekę. Muito mokestis atsiranda kaip importo, eksporto dalis. Muito mokesčiai vykdo šias pagrindines funkcijas:
• fiskalinė funkcija;
• protekcinė funkcija;
• balansavimo funkcija.
Pagal muitų ėmimo pobūdį jie gali būti skirstomi į advaliorinius, specifinius ir mišrius.
Advalioriniai – (mokestis, skaičiuojamas nuo prekės kainos), yra analogiškas mokesčių proporcijai. Apskaičiuojamas apmuitinamų prekių ir kitų daiktų nustatytos vertės dydžio procentais. Daugiausia naudojamas toms prekėms, kurių, pvz., skiriasi charakteristikos toje pačioje pr

rekės rūšyje.
Teigiamas šios muito rūšies bruožas yra tas, kad juo palaikomas vienodas vidaus rinkos apsaugos lygis, nepriklausomai nuo kainų šiam produktui vidaus rinkoje svyravimo, kinta tik įplaukos į biudžetą. Silpnoji tokio muito pusė, įvardijamas reikalingumas muitinėje visuomet žinoti prekės kainą, kuri svyruoja dėl labai daugelio priežasčių.
Specifiniai – (tam tikra suma už prekės vienetą), muitai apskaičiuojami nuo prekių ir kitų vertybių mato vieneto tvirtu tarifu. Naudojami standartizuotoms prekėms, tačiau nebėra galimybių manipuliuoti kainomis, ir dažnai vienodu to paties dydžio muitu apmokestinama brangi ir pigi tos pačios rūšies prekė.
Mišriosios muito normos viena dalis nurodoma procentais nuo prekės muitinės vertės, o kita dalis – kaip pinigų suma, tenkanti prekės natūriniam matavimo vienetui, įvertinant kitas su šiuo vienetu susijusias prekės fizines charakteristikas arba jų neįvertinant.
Pagal tarptautinės prekybos operacijas muitų tarifai yra skiriami į importo, eksporto ir tranzito:
Importo muitai – mokesčiai, kurie uždedami importuojamoms prekėms, cirkuliuojančioms vidaus rinkoje. Tai vyraujanti muitų forma, naudojama daugelio pasaulio šalių, siekiant apsaugoti savas prekes nuo užsienio prekių konkurencijos.
Eksporto muitai – mokesčiai, uždedami prekėms, kurios yra eksportuojamos iš šalies normaliomis sąlygomis išvežamieji muitai taikomi šiais atvejais:
• norint sulaikyti negausią pačiai šaliai reikalingą žaliavą;
• turint pasaulinę monopolinę kurio nors gamtos turto gavybą;
• norint priversti pagerinti arba standartizuoti tam tikrų išvežamųjų prekių gamybą.
Tranzito muitai – nustatomi tranzitu per šalį transportuojamoms prekėms.
Pagal savo pobūdį muitai gali būti skirstomi į:
• bendrieji muitai skirti reguliuoti prekybą, pristabdyti importą prekių, kurios yra gaminamos toje šalyje;
• specialūs muitai, kaip atsakomoji reakcija diskriminaciniams veiksniams tos valstybės, kurios prekėms nustatomi tie muitai. Tai laikina priemonė, kurios PPO narių tarpe nėra;
• sezoniniai muitai naudojami operatyviam tarptautinės prekybos reguliavimui, ypatingai sezoninėms prekėms (žemės ūkio produkcijai);
• antidempingo muitai naudojami tais atvejais, kai prekės ir kitos vertybės išvežamos ar įvežamos į šalį žemesne kaina negu panašių arba tiesiogiai konkuruojančių prekių ir kitų vertybių jų įvežimo ar išvežimo momentu, ir jeigu išvežant ar įvežant šias prekes ir kitas vertybes gali būti padaryta žala šalies interesams;
• kompensaciniai muitai taikomi toms importuojamoms prekėms, kurių gamyboje buvo naudojamos subsidijos (jei jų importas teikia žalą vietiniams analogiškų prekių gamintojams). Šis muitas neturi viršyti nustatyto subsidijų dydžio;
• protekciniai muitai įvedami laikinai, jei užfiksuotas faktas, kad sparčiai augantis importas naikina vietinių gamintojų verslą, išstumia vietinius gamintojus. Taip pristabdomas tam tikros prekės importo augimas. Šalis savo viduje tada turi laiko persitvarkyti.
Būtent šie muitų tarifai ir naudojami šalyje, norint apsaugoti vidaus ekonomiką nuo nesąžiningos konkurencijos. Dviejų valstybių lygyje gali būti vedamos derybos, apibrėžiamos pozicijos ir peržiūrimi galimi paaiškinimai, susidariusiai situacijai, bei ieškoma sprendimų kartais įgyvendinamų politiniame lygmenyje.
Pagal muitų kilmę muitai gali būti autonominiai, konvenciniai ir preferenciniai:
Autonominiai – įvedami valstybės. Dažniausiai tai pasireiškia kaip įstatymas, o konkretūs muitų tarifai nustatomi prekybos, finansų ar ekonomikos ministerijų.
Konvenciniai (sutartiniai) – tarifai, įvedami dvišaliu ar daugiašaliu susitarimu (pvz.: GATT).
Preferenciniai – muitai, taikomi norint sumažinti muitą prekėms, įvežamoms iš kitų šalių. Jie imami pagal sudarytas su kitais kraštais sutartis. Jei su kuria nors valstybe turima didžiausio palankumo pagrindais sudaryta sutartis, tai kiekviena nuolaida, padaryta bet kurios trečios valstybės naudai, tuojau automatiškai tenka ir tai valstybei, kuri turi didžiausio palankumo sutartį.

2.2. Muitai paslaugų pasaulyje

Daugelyje šalių paslaugos sudaro daugiau kaip pusę bendro vidaus produkto. Paslaugos yra neatsiejamos nuo prekybos produktais (transportavimas, draudimas ir kt.), taipogi apmokestintos muitais bei kitais apribojimais.
Vidinės subsidijos šalies gamintojams (paslaugų teikėjams) yra geresnis konkurentabilumo palaikymas nei importuojamų paslaugų apmokestinimas. Savo ruožtu importo tarifai nukreipti prieš paslaugų importą yra geriau nei importo kvota tada, kai licencija kvotos gavimui parduodama aukcione.
Dažniausiai pasireiškia kiekiniai paslaugų importo netarifiniai apribojimai, kurie gali būti:

• prekybos paslaugomis apribojimas;
• kvotų importuojamoms paslaugoms įvedimas;
• filialinių įmonių šalies rinkoje steigimo ribojimas;
• paslaugų teikėjų mobilumo ribojimas. Jis neleidžia jiems atvykti į šalį, kur jų teikiamos paslaugos kaina aukštesnė už tas pačias ar panašaus pobūdžio paslaugas kitur (jų šalyje). Šalis gali įvesti tam tikrus reikalavimus. Pvz.: ekonomistas turi išlaikyti tos šalies kalbos egzaminą ir kt., kad galėtų ten dirbti. Paslaugų vartotojų mobilumo ribojimas dažniausiai pasireiškia vizų išdavimo ribojimu (į žemesnio pragyvenimo lygio šalis).

2.3. Muitų įvedimo padariniai

Neigiami padariniai:
• muitai stabdo ekonominį vystymąsi. Muitų įvedimas mažose šalyse mažina ekonominį vystymąsi ir efektyvumą. Didelėse šalyse yra atvirkščiai, muitai gali duoti naudą – kai prekybos sąlygų pagerėjimas viršija dėl muitų įvedimo atsiradusius nuostolius;
• vienpusis muitų įvedimas dažnai būna prekybinių nesutarimų („karų”) priežastimi. Šie nesutarimai griauna visos tarptautinės prekybos stabilumą ir smukdo pasaulinę ekonomiką;
• muitai padidina vartotojų mokamus mokesčius. Kadangi padidėja prekės kaina, vartotojai daugiau moka už prekę, daugiau mokesčių gauna valstybė. Tai gali ypač neigiamai paveikti ekonomiškai silpnas valstybes;
• importo muitas netiesiogiai griauna šalies eksportą, neigiamai veikiant mokėjimo balansą.
Daugelyje šalių eksportuojamų prekių sudėtines dalis sudaro importuojamos detalės ir komponentai. Jei yra importo muitas, tai už jas sumokama daugiau nei laisvos prekybos sąlygomis, todėl eksportuojamų prekių gamybai sunaudojama daugiau finansinių išteklių. Tokia prekė, išėjusi į pasaulinę rinką, yra mažiau konkurentabili lyginant su kitomis, tos pačios rūšies, pigesnėmis prekėmis.
Antra pasekmė: X šalies įvestas muitas, sumažindamas importą, eksportuotojai šaliai y sumažina pajamas ir to pasekoje sumažėja šalies galimybės importuoti iš pirmosios šalies X.
Šių veiksmų padariniai gali būti labai skaudūs: mažėja gamyba, užimtumas, didėja nedarbas. Tyrimai parodė, kad didžioji dalis pasekmių, įvedus šalyje importo muitus, tenka jos eksportuotojams. Ginant vietinių gamintojų interesus, kenčia vietiniai eksportuotojai ir kitos su ginamu sektoriumi susijusios ūkio šakos. Dalis jų bankrutuoja, veikla tampa nebepelninga, ir dalis tos ūkio šakos darbuotojų netenka darbo.
Teigiami padariniai:
• muitai apsaugo jaunas, nesusiformavusias ūkio šakas. Turimos omenyje tos šalies ūkio šakos, kurios ką tik pradėjo vystytis, o kitose šalyse jau stipriai išvystytos ir stiprios. Joms reikalinga valstybės parama. Jei būtų prekyba be jokių apribojimų, silpnų vietinių ūkio šakų produkciją greitai nukonkuruotų geresnės ir pigesnės iš užsienio atvežtos prekės;
• muitai – nacionalinės gamybos skatinimo priemonė. Šis teiginys grindžiamas visa virtine užsienio prekių konkurentabilumą sąlygojamų veiksnių: vietinių gamintojų prekės nebeperkamos, įmonės bankrutuoja, daugėja bedarbių, jiems iš valstybės biudžeto mokamos pašalpos, pamažu smunka pragyvenimo lygis, atsiranda trintis ir nepasitenkinimas visuomenėje;
• muitai papildo biudžetą. Tokį teiginį dažnai pateikia šalys, kuriose muitai sudaro virš 10 % biudžeto. Jose būna silpna mokesčių sistema, klesti korupcija ir juodoji rinka;
• muitai apsaugo nacionalinį saugumą, tarptautinį šalies prestižą, jos kultūrą ir tradicijas.

3. Netarifiniai tarptautinės prekybos apribojimai

Be tarifinių tarptautinės prekybos reguliavimo metodų vyriausybė aktyviai naudoja netarifinius metodus – kiekybinius, užslėptus ir finansinius. Kurių dauguma, išskyrus tarifinius muitus, silpnai reaguoja į kiekybinius apribojimus, todėl blogai atsispindi statistikoje. Nacionalinėms vyriausybėms atsiranda alternatyva: kokį prekybos instrumentą – tarifinį ar netarifinį – naudoti konkrečioje situacijoje. Netarifiniai metodai laikomi politiškai priimtinais, be to jie nėra dar viena mokesčių našta tautai. Netarifiniai metodai aiškiai yra patogesni norimam rezultatui pasiekti: nereguliuojami tarptautiniais susitarimais, o juos naudojant savo prekybos politikoje, vyriausybė jaučiasi lengviau, nei įvedant tarifinius apribojimus, kurie reguliuojami Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO).
Daugumoje atvejų naudojant netarifinius metodus, ypač intensyvius kiekybinius, netgi kartu su palyginus liberaliu tarifiniu režimu, visumoje leidžiama pasiekti daug griežtesnį apribojimą vyriausybės prekybos politikoje.

3.1. Kiekybiniai apribojimai

Kiekybiniai apribojimai – administracinė netarifinio valstybės prekybos reguliavimo forma, apsprendžianti prekių kiekį ir nomenklatūrą, leidžiamą importuoti ar eksportuoti. Apribojimai gali būti naudojami vyriausybės nutarimu vienašališkai arba tarptautinių susitarimų keliu, koordinuojantys tam tikrų prekių prekybą.

3.1.1. Kvotos

Kvota – kiekybinė netarifinė priemonė eksportuojamų ar importuojamų prekių nustatytam kiekiui, sumai ar numatytam laikotarpiui apriboti. Sezoninė kvota vadinama kontingentu.
Kvotų veikimo tikslas:
• eksportinės – įvedamos suderinus su tarptautiniais stabilizaciniais susitarimais, nustatančiais kiekvienos šalies eksporto dalį konkrečiam produktui, arba šalies vyriausybės sulaikyti deficitinių vidaus rinkos prekių išvežimą;
• importinės – įvedamos šalies vyriausybės, siekiant apsaugoti vietinius gamintojus, sureguliuoti prekybos balansą, pakoreguoti paklausą ir pasiūlą vidaus rinkoje, o taip pat kaip atsakas kitų vyriausybių diskriminacinėms prekybos politikoms.
Pagal apimtį kvotos skirstomos į globaline ir individualias:
• globalinės kvotos nustatomos konkrečiam produkto eksportui ar importui, konkrečiam laiko tarpui, nepriklausomai nuo to, iš kurios šalies importuojama ar į kurią šalį eksportuojama. Tokių kvotų prasmė paprastai yra vidaus vartojimo lygio užtikrinimas, o jų apimtis nustatoma kaip produkto vidaus gamybos ir vartojimo skirtumas.
• individualios kvotos nustatomos globalinės kvotos rėmuose, kvota kiekvienai šaliai eksportuojančiai ar importuojančiai prekę. Tokios kvotos nustatomos dažniausiai dvišaliais susitarimais, kurie suteikia didelius privalumus eksportuojančioms ir importuojančioms šalims, su kuriomis yra glaudūs tarpusavio politiniai, ekonominiai ir kt. interesai.
Paprastai importo kvotų politika yra lengviau valdoma administracijos, nei tarifai. Kvotas galima lengviau ir greičiau įvesti neeilinių situacijų atvejais, nei tarifus, kurie paprastai reikalauja seimo svarstymo. Iš kitos pusės, importo kvotos gali tapti monopolijos vidaus rinkoje priežastimi, kai vietiniai gamintojai įsitikinę, kad konkuruojančių importinių prekių įvedimas neviršys kvotos, ir pakankamos paklausos atveju, smarkiai pakelti kainas.

3.1.2. Licencijavimas

Licencijavimas – išorinės ekonominės veiklos reguliavimas leidimo pagalba, išduodamo vyriausybės organų, prekės eksportui ar importui, nustatytiems kiekiams ir nustatytam laiko tarpui.
Licencijavimas gali būti sudėtine kvotų įvedimo proceso dalimi arba būti savarankišku vyriausybės reguliavimo instrumentu. Pirmu atveju licencija egzistuoja tik kaip dokumentas, patvirtinantis teisę įvežti ar išvežti prekę nustatytos kvotos rėmuose, antru atveju – įgauna eilę konkrečių formų:
• vienkartinė licencija – raštiškas leidimas iki 1m. laikotarpio, prekių įvežimui ar išvežimui, išduodamo vyriausybės konkrečiai firmai vienam išorinės prekybos sandoriui įvykdyti;
• generalinė licencija – leidimas įvežti ar išvežti konkrečią prekę 1m. laikotarpyje be sandorių skaičiaus apribojimo;
• globalinė licencija – leidimas įvežti ar išvežti nurodytą prekę, į bet kokią pasaulio šalį, nustatytam laiko tarpui be kiekio ir kainos apribojimo;
• automatiška licencija – leidimas, išduodamas nedelsiant po eksportuotojo ar importuotojo pareiškimo gavimo, kuris negali būti atšauktas vyriausybinio organo.
Licencijavimas naudojamas daugelio pasaulio šalių, visų pirma besivystančių. Išsivysčiusios šalys dažniausiai naudoja licencijas kaip dokumentą, patvirtinantį importuotojo teisę, prekės įvežimui nustatytos kvotos rėmuose.
Licencijų paskirstymo mechanizmai, naudojami įvairių šalių, jie yra labai skirtingi:
• aukcionas – licencijos pardavimas konkurso metu. Tai efektyviausias ekonominis licencijų paskirstymas, atnešantis vyriausybei pajamas, lygias pajamoms už muitų tarifus tai pačiai prekei;
• aiškios pirmenybės sistema – vyriausybės licencijų įvertinimas konkrečioms firmoms, proporcingai jų importo dydžiui tam tikrame periode arba proporcingai nacionalinių importuotojų paklausos struktūrai. Naudojama firmų palaikymui, kurios priverstos sumažinti prekės importą dėl kvotų įvedimo. Tai leistų sumažinti jų lobistišką spaudimą vyriausybei.

1.2 lentelė. Palyginimas įvedus tarifus ir kvotas.

Tarifas Kvota
Pajamų rezultato gavimas glūdi: Pajamų perskirstymu nuo vartotojų į biudžetą Pajamų perskirstymu nuo vartotojo – importuojančioms kompanijoms
Vidaus paklausos augimas prekei Įtakoja jos importo padidinimą Įtakoja jos kainos padidinimą
Valdymas Pakanka kompaktiškų muitinės struktūrų Reikalauja didelės sistemos sukūrimo, licencijų paskirstymui
Apribojimo rezultatas Priklauso nuo importinių prekių kainų pokyčio Tiksliai apriboja importą numatytam kiekiui

Iš lentelės matome, kad tarifo įvedimas yra naudingesnis valstybei nei kvotos.
Licencijų paskirstymas ne kainos pagrindu – vyriausybės licencijos išdavimas toms firmoms, kurios pademonstravo savo sugebėjimą įgyvendinti importą ar eksportą efektyviausiu keliu. Taipogi tai vienas iš korupcijos šaltinių.
Dažniausiai, paskirstant licencijas, šalys naudoja kokį nors vieną iš minėtų metodų, pradedant nuo paskutinio (licencijos), turinčio didžiausią galimybę valdyti, ir palaipsniui pereinant prie pirmo, rinkos metodo.

3.1.3. “Savanoriški” eksporto apribojimai

Kiekybinis importo apribojimas šalyje gali būti pasiektas ne tik vyriausybės veikimo, įvedant importo tarifą ar kvotas keliu, bet ir priemonių rezultate, priimtų eksportuojančios šalies vyriausybės vadinamų “savanoriškų” eksporto apribojimų rėmuose.
“Savanoriški” eksporto apribojimai – kiekybiniai eksporto apribojimai paremti vieno iš partnerių įsipareigojimu, apriboti prekybą arba bent jau neplėsti eksporto apimties, priimtu oficialiu tarp valstybiniu ar neoficialiu, kvotų prekės eksportui nustatymo, susitarimu.
“Savanoriški” eksporto apribojimai yra daug platesnė apribojimo priemonių dalis, nukreipta, valstybės padėties rinkoje ir piktnaudžiavimu ja, užkariavimui. Praktikoje “savarankiški” eksporto apribojimai naudojami kaip prekybos politikos priemonė, pirmenybę turinčių išsivysčiusių šalių, konkrečioje draugas su draugu kovoje.

3.1.4. Užslėpti prekybos politikos metodai

Kartu su kiekybiniais metodais svarbią rolę tarp netarifinių prekybos politikos metodų vaidina užslėpti protekcionizmo metodai, turintys savyje įvairius ne muito tipo apribojimus, kurie vystomi centrinės vyriausybės ir netgi vietinės valdžios organų, prekybos kelyje.
Daugelis užslėpto protekcionizmo metodų yra ryškus suderintų tarptautinės prekybos principų pažeidimas. Kai kuriais įvertinimais, egzistuoja keletas šimtų užslėpto protekcionizmo rūšių, kurių pagalba šalys gali vienašališka tvarka apriboti importą ir eksportą.
Techniniai apribojimai atsirandantys dėl to, kad nacionalinės techninės, administracinės ir kt. normos ir taisyklės sudarytos taip, kad trukdyti prekių išvežimą iš užsienio šalių.
Labiausiai paplitę techninio tipo barjerai – reikalavimai dėl nacionalinių standartų laikymosi, importinių prekių kokybės sertifikatų pateikimo, specifinės prekių pakuotės ir markiruotės nustatytų sanitarinių normų laikymosi, apsunkintų muitinės formalumų laikymosi ir vartojimo apsaugos įstatymo reikalavimų.
Vidaus mokesčiai ir rinkliavos – užslėpti prekybos politikos metodai, nukreipti importinės prekės vidaus kainos pakėlimo tikslais ir tuo pačiu tikslu sumažinti konkurentabilumą vidaus rinkoje. Gali būti įvedami kaip centrinių taip ir vietinių vyriausybinių valdžios organų. Mokesčiai uždedami pagrinde importuojamoms prekėms, kurie yra visumoje įvairūs ir gali būti tiesioginiai (akcizas, pardavimo mokestis, PVM) arba netiesioginiai (rinkliavos už muitinės įforminimus, registraciją ir kt. formalumų įvykdymas, pakartotinos rinkliavos).
Vidaus mokesčiai ir rinkliavos atlieka diskriminacinę rolę tik tuo atveju, jei jie uždedami tik importuojamoms prekėms, tuo tarpu kai vidutinių gamintojų prekėms mokesčiai nededami.
Vyriausybinių pirkimų politika – užslėptas prekybinės politikos metodas, reikalaujantis vyriausybinių organų ir įmonių pirkti nustatytas prekes tik iš nacionalinių firmų, netgi žiūrint į tai, jog šios prekės gali būti brangesnės nei importinės. Tipiškas tokios politikos paaiškinimas yra nacionalinio saugumo reikalavimas.
Vidaus komponentų naudojimo gamyboje reikalavimas – užslėptas vyriausybės politikos metodas, įstatymų leidėjų nustatoma galutinio produkto dalis, kuri turi būti pagaminama nacionalinių gamintojų, jei toks produktas skirtas pardavimui vidaus rinkoje. Paprastai reikalavimas naudoti vidaus komponentus naudojamas išsivysčiusioms šalims importo pakeitimo politikos rėmuose, kuris numato nacionalinės gamybos ir importuojamų prekių bazės sukūrimą ir auginimą, ateityje atsisakant jų importo.
Išsivysčiusių šalių vyriausybė reikalauja naudoti vidaus komponentus tikslu išvengti gamybos persikėlimo į besivystančias šalis su žymiai pigesne darbo jėga ir apsaugoti tuo pačiu užimtumo lygį.

3.1.5. Finansiniai prekybinės politikos metodai

Tikslu apsaugoti vidaus rinką nuo importo iš užsienio, drauge su kiekybiniais ir užslėptais netarifiniais prekybos politikos metodais, tarptautinės prekybos praktikoje naudojami finansiniai metodai. Finansiniai metodai yra paremti finansavimu, nukreiptu į eksportuojamų prekių kainų žeminimą ir tuo pačiu konkurentabilumo pakėlimą tarptautinėje rinkoje.
Eksporto finansavimas gali būti atliekamas valdymo šaltinių, iš valstybės biudžeto, pusiau valdymo įstaigų, bankų, įvairių fondų ir panašiai, taip pat ir privataus sektoriaus – eksportuotojų ir juos aptarnaujančių bankų. Labiausiai paplitę finansinės prekybos politikos metodai – subsidijos, kreditavimas, dempingas.

3.1.5.1. Subsidijos

Subsidija – piniginė išmoka, į nacionalinių gamintojų palaikymą ir netiesioginę importo diskriminaciją. Subsidijų išmokos skirstomos į tiesiogines ir netiesiogines.
Tiesioginės subsidijos – betarpiškos išmokos eksportuotojui po eksporto operacijos įvykdymo, lygios gautų pajamų ir patirtų išlaidų skirtumo sumai. Tai dotacijos gamintojui jam išeinant į tarptautinę rinką. Tačiau tiesioginės subsidijos yra uždraustos TPO taisyklių, o jų taikymas yra labai aiškus prekybos partneriams, ir gali būti taikomas kaip priešpriešinė priemonė.
Netiesioginės subsidijos – užslėptas eksportuotojų dotavimas, teikiant jiems mokesčių mokėjimo lengvatas, parduodant žemiau rinkos kainos, grąžina importo muitus ir pan. Subsidijos gali būti teikiamos prekių gamintojams, kurių prekės konkuruoja su importinėm, taip pat ir prekių, kurios parduodamos eksportui, gamintojams. Gamintojams, abejais atvejais, subsidija yra negatyvus mokestis, kadangi jis jiems yra išmokamas vyriausybės, o ne išskaitomas iš jų pelno.
Vidinė subsidija – labiausiai užmaskuotas finansinės prekybos politikos metodas. Jis numato prekių, konkuruojančių su importinėmis prekėmis, šalies viduje, finansavimą iš biudžeto. Subsidija gamintojams garantuoja importo apribojimą, sulyginamą su importu ir kvota. Tiesa, šie nuostoliai atsiranda ne tik dėl negatyvios apsaugos, bet ir dėl to, kad subsidijos finansuojamos iš biudžeto, t.y. mokesčių sąskaita.
Eksporto subsidija – finansinis netarifinės prekybos politikos metodas, numatantis biudžetines išmokas nacionaliniams eksportuotojams, kas leidžia pardavinėti prekę kitų šalių pirkėjams daug žemesne kaina, nei vidaus rinkoje, ir tuo pačiu greitinti eksportą.
Pagrindinis skirtumas tarp importo tarifo ir eksporto subsidijos, kaip prekybos politikos priemonės, slypi tame, kad importo tarifas įtakoja importinių prekių vidaus kainos pakilimą, tuo tarpu kai eksporto subsidija įtakoja eksportuojamų prekių vidaus kainų pakilimą. Importo tarifas, įvedamas didelės šalies, pagerina jos prekybos sąlygas, sumažindamas jos importo kainą, ir padidindamas santykinę vietinių prekių pasiūlą, konkuruojančių su importu, bei tuo pačiu sumažindamas importo paklausą.
1.3 lentelė. Importo ir eksporto palyginamoji lentelė.

Importo tarifas Eksporto tarifas
Santykinė importuojamų prekių kaina pasaulinėje rinkoje.
Mažina
Didina
Santykinė eksportuojamų prekių kaina pasaulinėje rinkoje.
Didina
Mažina
Prekybos sąlygos Gerėja kitų šalių sąskaita Blogėja kitų šalių sąskaita
Importuojamų prekių vidaus kaina. Didėja Lieka nepakitusi
Eksportuojamų prekių vidaus kaina Lieka nepakitusi Didėja
Vidaus paklausa eksportuojamoms prekėms Lieka nepakitusi Mažėja
Vidaus paklausa importuojamoms prekėms Mažėja Lieka nepakitusi

Eksporto subsidija, įvedama didelės šalies, padaro atvirkštinį efektą: pablogina jos prekybos sąlygas, padidina jos eksporto kainą, bet tuo pačiu padidina ir santykinę eksporto pasiūlą ir sumažinama vidaus paklausą eksportuojamoms prekėms. Importo tarifas pagerina prekybos sąlygas šalyje kitų šalių sąskaita. Eksporto subsidija pablogina prekybos sąlygas toje šalyje kitų šalių naudai. Abu prekybos politikos instrumentai atlieka iškraipymo poveikį vidaus kainoms ir vartojimo struktūrai šalyje.
Nacionalinės gamybos subsidijavimas laikomas geriausia prekybos politikos forma palyginus su importo tarifu ir kvota.

3.1.5.2. Eksporto kreditai

Neretai paslėptas eksporto subsidijavimas įgyvendinamas kredituojant eksportą.
Eksporto kreditavimas – finansinis netarifinis tarptautinis prekybos politikos metodas, numatantis vyriausybės finansinį stimuliavimą, tikslu vystyti eksportą nacionalinėmis firmomis. Eksporto kreditavimas gali būti įvairių formų:
• subsidiniai kreditai nacionaliniams eksportuotojams – kreditai, išduodami šalies bankų mažesne nei rinkos procento norma;
• šalies kreditai kitų šalių importuotojams – išduodami tik esant būtinai sąlygai – pirkti prekes tik iš suteikiančios tokį kreditą šalies firmų;
• nacionalinių eksportuotojų eksporto rizikos draudimai, kurie įskaito ir komercinę riziką (importuotojo nesugebėjimas apmokėti už prekes) ir politinę riziką (nenumatyta vyriausybės veikla, neleidžiančia importuotojui įvykdyti savo įsipareigojimus eksportuotojui).
Eksporto kreditai būna:
• trumpalaikiai – laikotarpiui iki 1 metų, naudojami vartotojiškų prekių ir žaliavų eksportui kredituoti;
• vidutiniai – laikotarpiui iki 5 metų, naudojami mašinų ir įrengimų eksporto kreditavimui;
• ilgalaikiai – laikotarpiui ilgesniam nei 5 metai, naudojami investicinių prekių ir didelių projektų eksporto kreditavimui.
Organizacinė eksporto kreditų teikimo forma, taip pat kaip ir tarpusavio santykiai tarp eksporto kreditavimo agentūrų ir šalių, yra sudėtinga. Eksporto kreditų teikimo agentūra gali būti departamentas, vyriausybės ministerijos viduje, savarankiška organizacija, dirbanti ministerijos teisėmis, ir netgi privati firma.
Eksportiniai kreditai kartais nagrinėja išorinės pagalbos, kitoms šalims, atmainą. Subsidijavimo apimtis, per lengvatinį kreditavimą, skaičiuojama kaip skirtumas tarp lengvatinio kredito procento normos ir kintančios rinkos procento normos.

3.1.5.3. Dempingas

Dempingas – finansinis netarifinės prekybos politikos metodas, apimantis prekės įvedimą į užsienio rinkas eksporto kainų sumažinimo sąskaita, žemiau normalaus kainų lygio, tose šalyse. Dempingas gali būti įgyvendinamas kaip atskirų firmų resursų sąskaita, siekiančių užkariauti savo produkcija užsienio rinką, taip ir valstybės subsidijomis eksportuotojams.
Dempingas taikomas siekiant:
1. įsigalėti užsienio rinkose, jas užvaldyti. Šiuo atveju dempingas taikomas tol, kol vietiniai gamintojai pralaimi konkurencinėj kovoj ir pasitraukia iš rinkos. Tada kainos padidinamos ir dažnai viršija iki dempingo buvusį lygį. Taip įvyksta tuo atveju, kai įmonės, teikiančios dempingą, įgyja toje šalyje monopolinę ar oligopolinę padėtį;
2. išplėsti gamybą, kad būtų gaunama didesnė ekonomija dėl gamybos masto. Dempingo būdu realizuojama Ta produkcija, kuri neturėjo paklausos šalies vidaus rinkoje;
3. norint realizuoti produkcijos perteklių, atsiradusį klaidingai įvertinus prekės paklausą ir pagaminus pernelyg daug prekių.
Komercinėje praktikoje dempingas gali įgauti vieną iš sekančių formų:
• atsitiktinis dempingas – epizodinis atliekamų prekių pardavimas į užsienio rinką sumažintomis kainomis. Įvyksta tada, kai vidaus gamybos apimtys viršija vidaus rinkos talpumą ir kompanijai iškyla dilema – arba visai nepanaudoti dalies gamybinių pajėgumų ir negaminti prekės, arba pagaminti prekę ir parduoti ją daug žemesne, nei vidaus, kaina į užsienio rinką;
• numatytas dempingas – laikinas apgalvotas eksporto kainų nužeminimas tikslu išstumti konkurentus iš rinkos ir vėliau nustatyti monopolines kainas. Tai prekių eksportas skirtas kainomis, mažesnėmis savo vidaus rinkoje;
• pastovus dempingas – pastovus prekių eksportas žemesnėmis nei vidaus ar pasaulinės rinkos kainomis, kartais net žemesnėmis už gamybos kaštus;
• atvirkštinis dempingas – eksporto kainų išaukštinimas palyginus su pardavimo kainomis tų pačių prekių vidaus rinkoje. Sutinkamas ypač retai, dažniausiai nenumatytų aštrių valiutos kursų svyravimų pasekoje;
• abipusis dempingas – dviejų šalių pasitinkanti prekyba, sumažinant kainas vienos ir tos pačios prekės. Sutinkamas taip pat retai, rezultate aukštos monopolijos tam tikrai prekei, abiejų šalių vidaus rinkose.
Dempingo pagrindas dažniausiai būna rinkos situacija, kuriai esant paklausos elastingumas vidaus rinkos kainai yra žemesnis nei užsienio. Tai leidžia firmoms, turinčioms santykinę monopoliją vidaus rinkoje, parduoti savo prekę daug aukštesnėmis kainomis, nei užsienio rinkoje, kur paklausa kainai yra daug elastingesnė ir kur konkurencija didesnė.
Būtinos dempingo įgyvendinimo sąlygos yra:
• paklausos elastingumo prekei skirtumas skirtingose šalyse – paklausa šalies viduje turi būti mažiau elastinga kainai, nei paklausa užsienyje;
• netikros konkurencijos situacija, kuri leistų gamintojui nustatinėti ir diktuoti kainas;
• daug rinkos segmentų, t.y. galimybė gamintojui atitverti vidaus rinką, kur jis parduoda prekę aukštomis kainomis nuo užsienio rinkos, kur jis tai daro daug žemesnėmis kainomis. Paprastai tam padeda aukšti transportavimo kaštai ir vyriausybės nustatyti prekybos apribojimai.
Dempingas yra uždraustas tarptautinėmis taisyklėmis (TPO), taip ir vietiniais daugelio šalių antidempingo įstatymais, kurie leidžia naudoti antidempingo muitą, dempingo aptikimo atveju.
Antidempingo muitas – laikina rinkliava lygi skirtumui prekių pardavimo kainų vidaus ir užsienio rinkose, įvedama importuojančios šalies, tikslu neutralizuoti negatyvius, neteisingos kainų konkurencijos, pagrįstos dempingu, rezultatus. Antidempingo muito norma paprastai nustatoma vienu iš sekančių būdų. Kaip skirtumą kainos, kuria prekė realiai parduodama eksportuojamos šalies rinkoje ir importuojančios šalies rinkoje. Jei prekė gaminama tik eksportui ir neparduodama eksportuotojo šalies rinkoje, tai kaina jai importuojančios šalies užsienio rinkoje sulyginama su prekės kaina, bet kokios trečiosios pasaulio šalies vidaus rinkoje.
Kaip skirtumą kainos, kuriam prekė turėjo būti parduodama eksportuojančios šalies rinkoje, ir kainos, kuria ji realiai parduodama importuojančios šalies rinkoje. Potenciali, parduodamos prekės, kaina eksportuotojo rinkoje nustatoma sumuojant gamybos kaštus, bendras išlaidas, pardavimų pelną vidaus rinkoje, bei prekės kainą ir transportavimo, į importuojamą šalį.
Kritiniu atveju eksporto subsidijavimas atliekamas dempingu – prekės perkėlimas į užsienio rinką eksporto kainų, sumažinimo žemiau normalaus lygio, egzistuojančiose tose šalyse, sąskaita. Numatyto dempingo apsaugai naudojami antidempingo muitai.

3.1.5.4. Neekonominiai reguliavimo metodai

Mūsų dienomis, labiausiai efektyvių netarifinių tarptautinės prekybos reguliavimo priemonių skaičiuje yra ir teisiniai instrumentai, kurie smulkiai nagrinėjami tarptautinės teisės, bet labai glaudžiai susiję su tarptautine ekonomika visų pirma prekybiniais susitarimais.

3.1.5.4.1. Prekybiniai susitarimai

Dvišaliai prekybiniai susitarimai, tarp šalių, reguliuojami prekybinių susitarimų ir sutikimų pagalba, kurie pasirašomi šalių vykdomosios valdžios lygyje (tarp vyriausybių) ir ratifikuojami įstatymų leidimo organo. Jie paprastai sudaromi 5 – 10 metams ir periodiškai peržiūrimi bei pratęsiami dalyvaujančių šalių.
Prekybinis susitarimas, prekybos sutikimas – tarpvyriausybinių susitarimų forma, nustatanti principus ir dvišalės prekybos režimą.
Pagrindiniu tarptautinės teisės principu yra tai, kad kiekviena šalis turi bešališką jurisdikciją savo šalies teritorijoje ir visi fiziniai ir juridiniai asmenys, esantys šioje šalyje yra jos jurisdikcijoje. Todėl prekybinių susitarimų įvertinimui principinės svarbos klausimas yra režimas, kuris nustatomas duotos šalies teritorijoje kitų šalių prekėms, paslaugoms ir kapitalui.

3.1.5.4.2. Teisiniai režimai

Tarptautinės prekybos reguliavimo praktikoje dažnai naudojami sekantys režimai:
labiausiai mėgstamas šalies režimas (LMŠR) – sąlyga, patvirtinta tarptautiniuose prekybiniuose susitarimuose, numatanti pateikti viena kitai susitarime dalyvaujančių šalių teises, pirmenybes ir lengvatas, kuriomis naudojasi ir/arba naudosis bet kuri trečioji šalis. LMŠR principas, įtrauktas į TPO sąlygas, yra laikomas nediskriminaciniu režimo tarptautinėje prekyboje sukūrimo pagrindu;
nacionalinis režimas – ekonominių santykių tarp šalių režimas, kuriam esant viena šalis pristato kitų šalių fizinių ir juridinių asmenų režimą nemažiau palankų, nei režimas savo fiziniams ir juridiniams asmenims. Dažniausiai nacionalinis režimas naudojamas santykiams tarp šalių – narių integracinių grupuočių, ir pritaikomas kapitalo išvežimui.
Tarptautinių organizacijų sistemos praktikoje kartais naudojamas teisingo ir nediskriminacinio režimo supratimas, kuris neturi tikslaus nustatymo ir naudojamas kaip priminimas apie atliekamą neteisingumą prekyboje ar kt. ekonomikos srityje.
Daugelyje prekybinių susitarimų, pasirašomų šalių dvišaliu pagrindu, įtraukiama situacija apie LMŠR panaudojimą, kuris tapo universalia taisykle ir palaikomas TPO. LMŠR egzistuoja išlygos, bet tik sekančiuose rėmuose:
• išlyga kaimyninėms šalims, tikslu palengvinti prie sienų esančią prekybą. Tokia prekyba sudaro mažiau negu 1% pasaulinės prekybos, ir išlygos plintančios ta pačia sąlyga, nesudaro svarbaus poveikio LMŠR politikai visumoje;
• išlyga ir pirmenybė, išplaukiančios iš susitarimų sukurti muitų sąjungas ir laisvos prekybos zonas keleto šalių. Integracinių grupuočių rėmuose įgyvendinama iki 40% tarptautinės prekybos. Šalys, pateikusios nenumatytas prekybos lengvatas viena kitai, tokių grupuočių rėmuose, yra teisėje neplėsti jų trečiosioms pasaulio šalims. Nors pagal TPO sąlygas tai nelaikoma LMŠR principo pažeidimu, susitarimų iškraipymas dėl muitų zonos sukūrimo pačiam LMŠR principui akivaizdus;
• išlyga besivystančioms šalims bendros preferencinės sistemos (BPS) rėmuose – nuo 1971m. veikianti muitų lengvatų sistema, teikiamų išsivysčiusių ir pereinamųjų šalių, blogai besivystančioms šalims arba žymaus tarifo, prekių importui iš tų šalių, sumažinimas.
Taigi, dvišaliame lygyje prekybiniai santykiai tarp šalių reguliuojami dvišaliais prekybos susitarimais ir sutikimais, nustatomais juridinės bazės, prekybos įgyvendinimui, įtraukiant režimą, labiausiai mėgstamą ar nacionalinį – kuris nustatomas šalyje prekėms, paslaugoms, kapitalui, fiziniams ir juridiniams asmenims. TPO rėmuose universaliu pagrindu tarptautinei prekybai pripažintas LMŠR – susitariančių šalių pateikimas viena kitai visų teisių, lengvatų, kuriomis naudojasi ir/arba naudosis bet kuri trečioji šalis, – išskyrus tik prekybai prie sienos su kaimynais, integraciniams susivienijimams ir besivystančioms šalims.

.

Išvados
Labiausiai paplitęs protekcionizmo šalininkų argumentas – eksportas yra teigiamas reiškinys, o importas yra blogis, nes jis naudingas tik užsienio gamintojams. Muitai neva apsaugo nuo importo vietinę pramonę bei palaiko gamintojus.
Ribodami prekių ir paslaugų srautus bei didindami jų kainą, muitai mažina galimybes gauti darbo ir kurti darbo vietas. Tuo tarpu laisva prekyba leidžia žmonėms pasirinkti efektyviausią darbo pasidalijimą ir jo panaudojimą. Kiekvienas mainų dalyvis renkasi tai, ką jis gali geriausiai atlikti. Todėl inžinieriams nereikia siūti batų, o batsiuviams – kurti lėktuvų. Sutaupomas laikas ir pasiekiamas didžiausias efektyvumas. Žinoma, laisva prekyba pati savaime nekuria darbo vietų, tačiau ji kuria gerovę. O siekiantis gerovės žmogus yra laisvas pasirinkti sau naudingą specialybę ir darbo vietą.
Įvertinus laisvos prekybos privalumus, nuomonė, kad prekybos barjerų reikia atsisakyti palaipsniui ir kartu su kitomis šalimis, gali būti suprasta taip: jei visi vaikščiojame supančiotomis kojomis, tai geriau palaukime, kol išsilaisvins kiti, tada ir mes nusimesime savo pančius. Laisvos prekybos iniciatorių nereikia ieškoti vien tarp PPO narių. Singapūras, Tailandas, Naujoji Zelandija ir net mūsų kaimynė Estija ėmėsi vienašališkos iniciatyvos savarankiškai mažinti prekybos barjerus. Tokie žingsniai prekybos liberalizavimo linkme leidžia geriau įvertinti jos teikiamus privalumus, laisvina visus ekonominius santykius ir užtikrina liberalių ekonominių reformų efektyvumą. Šios pozicijos svarbą ženklina ne vien tarptautinis pripažinimas, bet visų pirma palankios sąlygos gerovės augimui.

LITERATŪRA

1. Radžiukynas J. Importuojamų prekių muitinis įvertinimas – V.: LII, 1997
2. Radžiukynas J. Prekių importas ir eksportas: muitinės procedūros – V.: LII, 1998
3. Киреев А. Международная экономика: движение товаров и факторов производства.
4. Часть I.-М.: Международные отношения, 1997.- 415 с.
5. Кругман П. Международная экономика.- М.: Harper Colins, 1997.- 280 с.
6. Дэниелс Д., Радеба Х. Международный бизнес: внешняя среда и деловые операции.- М.: Дело, 1994.- 177 с.
7. Киреев А., Экономика торговли.-М.: Международные отношения, 1997.- 220 с.
8. http://www.cust.lt/
9. http://www.lrs.lt/
10. http:// www.wcoomd.org
11. http://europa.eu.int/comm/taxation_customs

VILNIAUS UNIVERSITETAS
KAUNO HUMANITARINIS FAKULTETAS

Tarifiniai ir netarifiniai tarptautinės prekybos
apribojimai

Referatas

2004 m.

TURINYS

Įvadas .............................2psl.
1. Protekcionizmo metodai tarptautinėje prekyboje........ 3psl.
1.1. Protekcionizmo sąvoka....................4psl.
1.2.Protekcionizmo privalumai ir trūkumai............. 5psl.
2. Tarifiniai tarptautinės prekybos apribojimai.......... 6psl.
2.1. Muitų rūšys........................ 6psl.
2.1.1. Muitai paslaugų pasaulyje................. 9psl.
2.1.2. Muitų įvedimo padariniai................. 9psl.

3. Netarifiniai tarptautinės prekybos apribojimai......... 11psl.
3.1. Kiekybiniai apribojimai.................. . . 11psl.
3.1.1. Kvotos.......................... 11psl
3.1.1. Licencijavimas..................... .12psl.
3.1.2. „Savanoriški“ eksporto apribojimai............. 14psl.
3.2. Užslėpti tarptautinės prekybos politikos metodai........ . 14psl.
3.3. Finansiniai tarptautinės prekybos politikos metodai....... 15psl.

3.3.1. Subsidijos....................... .15psl.
3.3.2. Eksporto kreditai.................... .17psl.
3.3.3. Dempingas........................ .18psl.
3.3.4. Neekonominiai reguliavimo metodai.............. .20psl.
3.3.4.1. Prekybiniai susitarimai................ .20psl.
3.3.4.2. Teisiniai režimai.................. . 20psl.
Išvados............................. . 22psl.
Literatūra .......................... . 23psl.

Įvadas

Tam tikros šalies užsienio ekonominė politika reguliuoja ekonominius santykius su kitomis šalimis. Tai vadinama tarptautine prekyba. Ji susideda iš dviejų prekinių srautų: eksporto (prekių išvežimas iš šalies muitų teritorijos) ir importo (prekių įvežimas į šalies muitų teritoriją). Tarptautinę prekybą skatina tokie veiksniai:
• prekybos liberalizavimas;
• prekių transportavimo laiko trumpinimas;
• technikos pažanga;
• daugianacionalinių įmonių steigimas.
Kiekviena valstybė, atsižvelgdama į savo ūkio būklę ir kitus veiksnius, vykdo gana skirtingą tarptautinės prekybos politiką. Todėl beveik visas tarptautinės prekybos politikos formas galima suskirstyti į dvi kryptis: laisvąją prekybą ir protekcionizmą. Laisva prekyba –tai valstybės ekonominė politika, kai be jokių muitų mokesčių ir suvaržymų visos šalys naudojasi tarptautinio teritorinio gamybos specializavimo privalumais. Tuo tarpu protekcionizmas – tai valstybės ekonominė politika, siekiant apsaugoti nacionalinę ekonomiką nuo kitų šalių konkurencijos.
Taigi šiame darbe aš norėčiau aptarti protekcionizmo sąvoką, privalumus ir trūkumus, kuriuos jis suteikia tokia politika besiremiančiai valstybei, ir aptarti pagrindinius skirtumus tarp laisvos prekybos ir protekcionizmo politikos.

1. Protekcionizmo metodai tarptautinėje prekyboje

1.1. Protekcionizmo sąvoka

Šiomis ekonomikos sąlygomis, kai į pasaulinę rinką įeina mažai išsivysčiusios ir besivystančios šalys, reikia imtis kažkokių priemonių besivystančiai nacionalinei ekonomikai apsaugoti nuo stiprios užsienio konkurencijos. Kiekviena valstybė siekia eksportuoti kuo daugiau prekių ar paslaugų ir riboti jų importą. Tarptautinės prekybos reguliavimas vyksta ekonominiais (tarifai, netarifiniai veiksniai) ir neekonominiais (prekybinės sutartys, teisiniai režimai) veiksniais.
Laisva prekyba – politika, kai valstybė minimaliai kišasi į užsienio prekybą, kuri, savo ruožtu, vystosi veikiant laisvai kintančioms pasiūlos ir paklausos santykį lemiančioms jėgoms.
Protekcionizmas – valstybės formuojama politika, kurios tikslas – apsaugoti vidaus rinką nuo užsienio konkurencijos, panaudojant tarifinius ir netarifinius prekybos politikos instrumentus.
Laisvosios prekybos pagrindinis teiginys, kad kiekviena šalis turinti plėtoti tik tas gamybos sritis, kurios tai šaliai patogiausios palyginti su kitomis šalimis. Geriausias būdas plėtoti tarptautinius ryšius yra konkurencija. Tam reikalinga laisva, valstybių nevaržoma užsienio prekyba. Svarbiausi laisvosios prekybos privalumai yra šie : ji skatina abipusiškai naudingą tarptautinį darbo pasidalijimą, didina visų šalių potencialiai realų nacionalinį produktą. Taigi, protekcionizmas kinta, galima išskirti net kelias ryškesnes jo formas:
• rūšinis protekcionizmas – nukreiptas į tam tikras valstybes ar atskirus produktus;
• šakinis protekcionizmas – lygina tam tikras ūkio šakas, visų pirmiausia taikomas žemės ūkiui (agrarinis protekcionizmas);
• kolektyvinis protekcionizmas – susitarę kelios valstybės (pasirašiusios sutartį, sudarančios kokį nors junginį ar pan.) naudoja protekcionizmą, nukreiptą į jų ratą neįeinančias valstybes;
• paslėptas protekcionizmas – įgyvendinamas užslėptais vidinės ekonomikos politikos metodais.

Tarptautinės prekybos apribojimai gali būti tarifiniai ir netarifiniai.
1.1 Lentelė
Metodai Prekybos politikos instrumentai Nukreiptas į reguliavimą

Eksporto Importo
Tarifiniai Muitų mokesčiai
Tarifų kvotos ×
×

Netarifiniai Kiekiniai Kvotos
Licencijos
Laisvas susitarimas
×
× ×
×

Paslėpti Valstybės užpirkimai
Reikalavimas, kad į sudėtį įeitų vietinių žaliavų komponentai
Techniniai apribojimai
Mokesčiai ir rinkliavos ×
×

×
×

Finansiniai Subsidijos
Kreditavimas
Dempingas ×
×
Paaiškinimai:
× – reiškia, kad tam tikras instrumentas nukreiptas į šiuo ženklu pažymėtą prekinį srautą.

Iš lentelės matome, kad tarptautinės prekybos apribojimo instrumentai dažniausiai taikomi norint apriboti importą arba sudaryti palankesnes sąlygas eksportui.

1.2. Protekcionizmo privalumai ir trūkumai

Protekcionizmo privalumai.
Labiausiai paplitęs protekcionizmo šalininkų argumentas – eksportas yra teigiamas reiškinys, o importas yra blogis, nes jis naudingas tik užsienio gamintojams. Muitai neva apsaugo nuo importo vietinę pramonę bei palaiko gamintojus.
Čia naudojami muitai, teikiamos subsidijos nacionalinio ūkio vystymuisi, kitais būdais apribojamas prekių judėjimas. Protekcionizmas, taikydamas laisvosios prekybos apribojimus, sumažina naudą iš specializacijos arba visai jos neteikia.
Jei šalys negali laisvai prekiauti, jos yra priverstos perkelti išteklius iš efektyvios jų naudojimo sferos į neefektyvią, kad patenkintų įvairius savo poreikius.

Protekcionizmo trūkumai.
Vykdant protekcionistinę politiką, didindami importo muitai, eksporto – mažinami ar išvis jų atsisakoma. Protekcionistinių priemonių naudojimas turi įtakos vartotojų ir gamintojų išlaidoms. Dėl prekybinių apribojimų padidėja vartotojų išlaidos, nes:
1. padidėja importuojamo produkto kaina;
2. aukštesnė importuojamo produkto kaina priverčia kai kuriuos vartotojus pirkti brangesnes vietinės prekybos prekes;
3. susilpnėjus konkurencijai šalies vidaus rinkoje dėl aukštų importuojamų produktų kainų, vietinės gamybos prekių kainos gali padidėti.

2. Tarifiniai tarptautinės prekybos apribojimai
2.1. Muitų rūšys

Muitas – pagal muito tarifą nustatytas mokestis, kuriuo apmokestinamos eksportuojamos ir importuojamos prekės.
Kvota – importo kiekio ribojimas.
Tarifinė kvota – atsakingos ministerijos arba kitos valstybinės institucijos ūkio subjektui išduotas leidimas įvežti tam tikrą kiekį prekių be muito arba taikant sumažintą muito tarifą, atitinkamai stokojant tų prekių vidaus rinkoje arba pagal sudarytų laisvosios prekybos sutarčių nuostatas.
Muitų tarifai ir kvotos yra valstybės prekybos politikos pagrindinis instrumentas, kurio naudojimas yra įteisintas tarptautinių normų. Muitų tarifas priklausomai nuo konteksto gali būti suprantamas keleriopai:
• santykyje su pasauline rinka, tai – prekybos politikos ir valstybinio vidaus rinkos reguliavimo instrumentas. Sąrašas naudojamų kvotų ir mokesčių, taikomų pervežant prekes per muitinę, sudaromas atsižvelgiant į nacionalinę ekonomiką.
• konkreti muito mokesčio reikšmė, mokama išvežant arba įvežant prekę per muitinę. Šiuo atveju muitų tarifas savo reikšme lygus su muito mokesčiu.
Muito mokestis (customs duty) – privalomas įnašas, paimamas muitinių organų, importuojant ar eksportuojant prekę. Muito mokestis atsiranda kaip importo, eksporto dalis. Muito mokesčiai vykdo šias pagrindines funkcijas:
• fiskalinė funkcija;
• protekcinė funkcija;
• balansavimo funkcija.
Pagal muitų ėmimo pobūdį jie gali būti skirstomi į advaliorinius, specifinius ir mišrius.
Advalioriniai – (mokestis, skaičiuojamas nuo prekės kainos), yra analogiškas mokesčių proporcijai. Apskaičiuojamas apmuitinamų prekių ir kitų daiktų nustatytos vertės dydžio procentais. Daugiausia naudojamas toms prekėms, kurių, pvz., skiriasi charakteristikos toje pačioje prekės rūšyje.
Teigiamas šios muito rūšies bruožas yra tas, kad juo palaikomas vienodas vidaus rinkos apsaugos lygis, nepriklausomai nuo kainų šiam produktui vidaus rinkoje svyravimo, kinta tik įplaukos į biudžetą. Silpnoji tokio muito pusė, įvardijamas reikalingumas muitinėje visuomet žinoti prekės kainą, kuri svyruoja dėl labai daugelio priežasčių.
Specifiniai – (tam tikra suma už prekės vienetą), muitai apskaičiuojami nuo prekių ir kitų vertybių mato vieneto tvirtu tarifu. Naudojami standartizuotoms prekėms, tačiau nebėra galimybių manipuliuoti kainomis, ir dažnai vienodu to paties dydžio muitu apmokestinama brangi ir pigi tos pačios rūšies prekė.
Mišriosios muito normos viena dalis nurodoma procentais nuo prekės muitinės vertės, o kita dalis – kaip pinigų suma, tenkanti prekės natūriniam matavimo vienetui, įvertinant kitas su šiuo vienetu susijusias prekės fizines charakteristikas arba jų neįvertinant.
Pagal tarptautinės prekybos operacijas muitų tarifai yra skiriami į importo, eksporto ir tranzito:
Importo muitai – mokesčiai, kurie uždedami importuojamoms prekėms, cirkuliuojančioms vidaus rinkoje. Tai vyraujanti muitų forma, naudojama daugelio pasaulio šalių, siekiant apsaugoti savas prekes nuo užsienio prekių konkurencijos.
Eksporto muitai – mokesčiai, uždedami prekėms, kurios yra eksportuojamos iš šalies normaliomis sąlygomis išvežamieji muitai taikomi šiais atvejais:
• norint sulaikyti negausią pačiai šaliai reikalingą žaliavą;
• turint pasaulinę monopolinę kurio nors gamtos turto gavybą;
• norint priversti pagerinti arba standartizuoti tam tikrų išvežamųjų prekių gamybą.
Tranzito muitai – nustatomi tranzitu per šalį transportuojamoms prekėms.
Pagal savo pobūdį muitai gali būti skirstomi į:
• bendrieji muitai skirti reguliuoti prekybą, pristabdyti importą prekių, kurios yra gaminamos toje šalyje;
• specialūs muitai, kaip atsakomoji reakcija diskriminaciniams veiksniams tos valstybės, kurios prekėms nustatomi tie muitai. Tai laikina priemonė, kurios PPO narių tarpe nėra;
• sezoniniai muitai naudojami operatyviam tarptautinės prekybos reguliavimui, ypatingai sezoninėms prekėms (žemės ūkio produkcijai);
• antidempingo muitai naudojami tais atvejais, kai prekės ir kitos vertybės išvežamos ar įvežamos į šalį žemesne kaina negu panašių arba tiesiogiai konkuruojančių prekių ir kitų vertybių jų įvežimo ar išvežimo momentu, ir jeigu išvežant ar įvežant šias prekes ir kitas vertybes gali būti padaryta žala šalies interesams;
• kompensaciniai muitai taikomi toms importuojamoms prekėms, kurių gamyboje buvo naudojamos subsidijos (jei jų importas teikia žalą vietiniams analogiškų prekių gamintojams). Šis muitas neturi viršyti nustatyto subsidijų dydžio;
• protekciniai muitai įvedami laikinai, jei užfiksuotas faktas, kad sparčiai augantis importas naikina vietinių gamintojų verslą, išstumia vietinius gamintojus. Taip pristabdomas tam tikros prekės importo augimas. Šalis savo viduje tada turi laiko persitvarkyti.
Būtent šie muitų tarifai ir naudojami šalyje, norint apsaugoti vidaus ekonomiką nuo nesąžiningos konkurencijos. Dviejų valstybių lygyje gali būti vedamos derybos, apibrėžiamos pozicijos ir peržiūrimi galimi paaiškinimai, susidariusiai situacijai, bei ieškoma sprendimų kartais įgyvendinamų politiniame lygmenyje.
Pagal muitų kilmę muitai gali būti autonominiai, konvenciniai ir preferenciniai:
Autonominiai – įvedami valstybės. Dažniausiai tai pasireiškia kaip įstatymas, o konkretūs muitų tarifai nustatomi prekybos, finansų ar ekonomikos ministerijų.
Konvenciniai (sutartiniai) – tarifai, įvedami dvišaliu ar daugiašaliu susitarimu (pvz.: GATT).
Preferenciniai – muitai, taikomi norint sumažinti muitą prekėms, įvežamoms iš kitų šalių. Jie imami pagal sudarytas su kitais kraštais sutartis. Jei su kuria nors valstybe turima didžiausio palankumo pagrindais sudaryta sutartis, tai kiekviena nuolaida, padaryta bet kurios trečios valstybės naudai, tuojau automatiškai tenka ir tai valstybei, kuri turi didžiausio palankumo sutartį.

2.2. Muitai paslaugų pasaulyje

Daugelyje šalių paslaugos sudaro daugiau kaip pusę bendro vidaus produkto. Paslaugos yra neatsiejamos nuo prekybos produktais (transportavimas, draudimas ir kt.), taipogi apmokestintos muitais bei kitais apribojimais.
Vidinės subsidijos šalies gamintojams (paslaugų teikėjams) yra geresnis konkurentabilumo palaikymas nei importuojamų paslaugų apmokestinimas. Savo ruožtu importo tarifai nukreipti prieš paslaugų importą yra geriau nei importo kvota tada, kai licencija kvotos gavimui parduodama aukcione.
Dažniausiai pasireiškia kiekiniai paslaugų importo netarifiniai apribojimai, kurie gali būti:

• prekybos paslaugomis apribojimas;
• kvotų importuojamoms paslaugoms įvedimas;
• filialinių įmonių šalies rinkoje steigimo ribojimas;
• paslaugų teikėjų mobilumo ribojimas. Jis neleidžia jiems atvykti į šalį, kur jų teikiamos paslaugos kaina aukštesnė už tas pačias ar panašaus pobūdžio paslaugas kitur (jų šalyje). Šalis gali įvesti tam tikrus reikalavimus. Pvz.: ekonomistas turi išlaikyti tos šalies kalbos egzaminą ir kt., kad galėtų ten dirbti. Paslaugų vartotojų mobilumo ribojimas dažniausiai pasireiškia vizų išdavimo ribojimu (į žemesnio pragyvenimo lygio šalis).

2.3. Muitų įvedimo padariniai

Neigiami padariniai:
• muitai stabdo ekonominį vystymąsi. Muitų įvedimas mažose šalyse mažina ekonominį vystymąsi ir efektyvumą. Didelėse šalyse yra atvirkščiai, muitai gali duoti naudą – kai prekybos sąlygų pagerėjimas viršija dėl muitų įvedimo atsiradusius nuostolius;
• vienpusis muitų įvedimas dažnai būna prekybinių nesutarimų („karų”) priežastimi. Šie nesutarimai griauna visos tarptautinės prekybos stabilumą ir smukdo pasaulinę ekonomiką;
• muitai padidina vartotojų mokamus mokesčius. Kadangi padidėja prekės kaina, vartotojai daugiau moka už prekę, daugiau mokesčių gauna valstybė. Tai gali ypač neigiamai paveikti ekonomiškai silpnas valstybes;
• importo muitas netiesiogiai griauna šalies eksportą, neigiamai veikiant mokėjimo balansą.
Daugelyje šalių eksportuojamų prekių sudėtines dalis sudaro importuojamos detalės ir komponentai. Jei yra importo muitas, tai už jas sumokama daugiau nei laisvos prekybos sąlygomis, todėl eksportuojamų prekių gamybai sunaudojama daugiau finansinių išteklių. Tokia prekė, išėjusi į pasaulinę rinką, yra mažiau konkurentabili lyginant su kitomis, tos pačios rūšies, pigesnėmis prekėmis.
Antra pasekmė: X šalies įvestas muitas, sumažindamas importą, eksportuotojai šaliai y sumažina pajamas ir to pasekoje sumažėja šalies galimybės importuoti iš pirmosios šalies X.
Šių veiksmų padariniai gali būti labai skaudūs: mažėja gamyba, užimtumas, didėja nedarbas. Tyrimai parodė, kad didžioji dalis pasekmių, įvedus šalyje importo muitus, tenka jos eksportuotojams. Ginant vietinių gamintojų interesus, kenčia vietiniai eksportuotojai ir kitos su ginamu sektoriumi susijusios ūkio šakos. Dalis jų bankrutuoja, veikla tampa nebepelninga, ir dalis tos ūkio šakos darbuotojų netenka darbo.
Teigiami padariniai:
• muitai apsaugo jaunas, nesusiformavusias ūkio šakas. Turimos omenyje tos šalies ūkio šakos, kurios ką tik pradėjo vystytis, o kitose šalyse jau stipriai išvystytos ir stiprios. Joms reikalinga valstybės parama. Jei būtų prekyba be jokių apribojimų, silpnų vietinių ūkio šakų produkciją greitai nukonkuruotų geresnės ir pigesnės iš užsienio atvežtos prekės;
• muitai – nacionalinės gamybos skatinimo priemonė. Šis teiginys grindžiamas visa virtine užsienio prekių konkurentabilumą sąlygojamų veiksnių: vietinių gamintojų prekės nebeperkamos, įmonės bankrutuoja, daugėja bedarbių, jiems iš valstybės biudžeto mokamos pašalpos, pamažu smunka pragyvenimo lygis, atsiranda trintis ir nepasitenkinimas visuomenėje;
• muitai papildo biudžetą. Tokį teiginį dažnai pateikia šalys, kuriose muitai sudaro virš 10 % biudžeto. Jose būna silpna mokesčių sistema, klesti korupcija ir juodoji rinka;
• muitai apsaugo nacionalinį saugumą, tarptautinį šalies prestižą, jos kultūrą ir tradicijas.

3. Netarifiniai tarptautinės prekybos apribojimai

Be tarifinių tarptautinės prekybos reguliavimo metodų vyriausybė aktyviai naudoja netarifinius metodus – kiekybinius, užslėptus ir finansinius. Kurių dauguma, išskyrus tarifinius muitus, silpnai reaguoja į kiekybinius apribojimus, todėl blogai atsispindi statistikoje. Nacionalinėms vyriausybėms atsiranda alternatyva: kokį prekybos instrumentą – tarifinį ar netarifinį – naudoti konkrečioje situacijoje. Netarifiniai metodai laikomi politiškai priimtinais, be to jie nėra dar viena mokesčių našta tautai. Netarifiniai metodai aiškiai yra patogesni norimam rezultatui pasiekti: nereguliuojami tarptautiniais susitarimais, o juos naudojant savo prekybos politikoje, vyriausybė jaučiasi lengviau, nei įvedant tarifinius apribojimus, kurie reguliuojami Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO).
Daugumoje atvejų naudojant netarifinius metodus, ypač intensyvius kiekybinius, netgi kartu su palyginus liberaliu tarifiniu režimu, visumoje leidžiama pasiekti daug griežtesnį apribojimą vyriausybės prekybos politikoje.

3.1. Kiekybiniai apribojimai

Kiekybiniai apribojimai – administracinė netarifinio valstybės prekybos reguliavimo forma, apsprendžianti prekių kiekį ir nomenklatūrą, leidžiamą importuoti ar eksportuoti. Apribojimai gali būti naudojami vyriausybės nutarimu vienašališkai arba tarptautinių susitarimų keliu, koordinuojantys tam tikrų prekių prekybą.

3.1.1. Kvotos

Kvota – kiekybinė netarifinė priemonė eksportuojamų ar importuojamų prekių nustatytam kiekiui, sumai ar numatytam laikotarpiui apriboti. Sezoninė kvota vadinama kontingentu.
Kvotų veikimo tikslas:
• eksportinės – įvedamos suderinus su tarptautiniais stabilizaciniais susitarimais, nustatančiais kiekvienos šalies eksporto dalį konkrečiam produktui, arba šalies vyriausybės sulaikyti deficitinių vidaus rinkos prekių išvežimą;
• importinės – įvedamos šalies vyriausybės, siekiant apsaugoti vietinius gamintojus, sureguliuoti prekybos balansą, pakoreguoti paklausą ir pasiūlą vidaus rinkoje, o taip pat kaip atsakas kitų vyriausybių diskriminacinėms prekybos politikoms.
Pagal apimtį kvotos skirstomos į globaline ir individualias:
• globalinės kvotos nustatomos konkrečiam produkto eksportui ar importui, konkrečiam laiko tarpui, nepriklausomai nuo to, iš kurios šalies importuojama ar į kurią šalį eksportuojama. Tokių kvotų prasmė paprastai yra vidaus vartojimo lygio užtikrinimas, o jų apimtis nustatoma kaip produkto vidaus gamybos ir vartojimo skirtumas.
• individualios kvotos nustatomos globalinės kvotos rėmuose, kvota kiekvienai šaliai eksportuojančiai ar importuojančiai prekę. Tokios kvotos nustatomos dažniausiai dvišaliais susitarimais, kurie suteikia didelius privalumus eksportuojančioms ir importuojančioms šalims, su kuriomis yra glaudūs tarpusavio politiniai, ekonominiai ir kt. interesai.
Paprastai importo kvotų politika yra lengviau valdoma administracijos, nei tarifai. Kvotas galima lengviau ir greičiau įvesti neeilinių situacijų atvejais, nei tarifus, kurie paprastai reikalauja seimo svarstymo. Iš kitos pusės, importo kvotos gali tapti monopolijos vidaus rinkoje priežastimi, kai vietiniai gamintojai įsitikinę, kad konkuruojančių importinių prekių įvedimas neviršys kvotos, ir pakankamos paklausos atveju, smarkiai pakelti kainas.

3.1.2. Licencijavimas

Licencijavimas – išorinės ekonominės veiklos reguliavimas leidimo pagalba, išduodamo vyriausybės organų, prekės eksportui ar importui, nustatytiems kiekiams ir nustatytam laiko tarpui.
Licencijavimas gali būti sudėtine kvotų įvedimo proceso dalimi arba būti savarankišku vyriausybės reguliavimo instrumentu. Pirmu atveju licencija egzistuoja tik kaip dokumentas, patvirtinantis teisę įvežti ar išvežti prekę nustatytos kvotos rėmuose, antru atveju – įgauna eilę konkrečių formų:
• vienkartinė licencija – raštiškas leidimas iki 1m. laikotarpio, prekių įvežimui ar išvežimui, išduodamo vyriausybės konkrečiai firmai vienam išorinės prekybos sandoriui įvykdyti;
• generalinė licencija – leidimas įvežti ar išvežti konkrečią prekę 1m. laikotarpyje be sandorių skaičiaus apribojimo;
• globalinė licencija – leidimas įvežti ar išvežti nurodytą prekę, į bet kokią pasaulio šalį, nustatytam laiko tarpui be kiekio ir kainos apribojimo;
• automatiška licencija – leidimas, išduodamas nedelsiant po eksportuotojo ar importuotojo pareiškimo gavimo, kuris negali būti atšauktas vyriausybinio organo.
Licencijavimas naudojamas daugelio pasaulio šalių, visų pirma besivystančių. Išsivysčiusios šalys dažniausiai naudoja licencijas kaip dokumentą, patvirtinantį importuotojo teisę, prekės įvežimui nustatytos kvotos rėmuose.
Licencijų paskirstymo mechanizmai, naudojami įvairių šalių, jie yra labai skirtingi:
• aukcionas – licencijos pardavimas konkurso metu. Tai efektyviausias ekonominis licencijų paskirstymas, atnešantis vyriausybei pajamas, lygias pajamoms už muitų tarifus tai pačiai prekei;
• aiškios pirmenybės sistema – vyriausybės licencijų įvertinimas konkrečioms firmoms, proporcingai jų importo dydžiui tam tikrame periode arba proporcingai nacionalinių importuotojų paklausos struktūrai. Naudojama firmų palaikymui, kurios priverstos sumažinti prekės importą dėl kvotų įvedimo. Tai leistų sumažinti jų lobistišką spaudimą vyriausybei.

1.2 lentelė. Palyginimas įvedus tarifus ir kvotas.

Tarifas Kvota
Pajamų rezultato gavimas glūdi: Pajamų perskirstymu nuo vartotojų į biudžetą Pajamų perskirstymu nuo vartotojo – importuojančioms kompanijoms
Vidaus paklausos augimas prekei Įtakoja jos importo padidinimą Įtakoja jos kainos padidinimą
Valdymas Pakanka kompaktiškų muitinės struktūrų Reikalauja didelės sistemos sukūrimo, licencijų paskirstymui
Apribojimo rezultatas Priklauso nuo importinių prekių kainų pokyčio Tiksliai apriboja importą numatytam kiekiui

Iš lentelės matome, kad tarifo įvedimas yra naudingesnis valstybei nei kvotos.
Licencijų paskirstymas ne kainos pagrindu – vyriausybės licencijos išdavimas toms firmoms, kurios pademonstravo savo sugebėjimą įgyvendinti importą ar eksportą efektyviausiu keliu. Taipogi tai vienas iš korupcijos šaltinių.
Dažniausiai, paskirstant licencijas, šalys naudoja kokį nors vieną iš minėtų metodų, pradedant nuo paskutinio (licencijos), turinčio didžiausią galimybę valdyti, ir palaipsniui pereinant prie pirmo, rinkos metodo.

3.1.3. “Savanoriški” eksporto apribojimai

Kiekybinis importo apribojimas šalyje gali būti pasiektas ne tik vyriausybės veikimo, įvedant importo tarifą ar kvotas keliu, bet ir priemonių rezultate, priimtų eksportuojančios šalies vyriausybės vadinamų “savanoriškų” eksporto apribojimų rėmuose.
“Savanoriški” eksporto apribojimai – kiekybiniai eksporto apribojimai paremti vieno iš partnerių įsipareigojimu, apriboti prekybą arba bent jau neplėsti eksporto apimties, priimtu oficialiu tarp valstybiniu ar neoficialiu, kvotų prekės eksportui nustatymo, susitarimu.
“Savanoriški” eksporto apribojimai yra daug platesnė apribojimo priemonių dalis, nukreipta, valstybės padėties rinkoje ir piktnaudžiavimu ja, užkariavimui. Praktikoje “savarankiški” eksporto apribojimai naudojami kaip prekybos politikos priemonė, pirmenybę turinčių išsivysčiusių šalių, konkrečioje draugas su draugu kovoje.

3.1.4. Užslėpti prekybos politikos metodai

Kartu su kiekybiniais metodais svarbią rolę tarp netarifinių prekybos politikos metodų vaidina užslėpti protekcionizmo metodai, turintys savyje įvairius ne muito tipo apribojimus, kurie vystomi centrinės vyriausybės ir netgi vietinės valdžios organų, prekybos kelyje.
Daugelis užslėpto protekcionizmo metodų yra ryškus suderintų tarptautinės prekybos principų pažeidimas. Kai kuriais įvertinimais, egzistuoja keletas šimtų užslėpto protekcionizmo rūšių, kurių pagalba šalys gali vienašališka tvarka apriboti importą ir eksportą.
Techniniai apribojimai atsirandantys dėl to, kad nacionalinės techninės, administracinės ir kt. normos ir taisyklės sudarytos taip, kad trukdyti prekių išvežimą iš užsienio šalių.
Labiausiai paplitę techninio tipo barjerai – reikalavimai dėl nacionalinių standartų laikymosi, importinių prekių kokybės sertifikatų pateikimo, specifinės prekių pakuotės ir markiruotės nustatytų sanitarinių normų laikymosi, apsunkintų muitinės formalumų laikymosi ir vartojimo apsaugos įstatymo reikalavimų.
Vidaus mokesčiai ir rinkliavos – užslėpti prekybos politikos metodai, nukreipti importinės prekės vidaus kainos pakėlimo tikslais ir tuo pačiu tikslu sumažinti konkurentabilumą vidaus rinkoje. Gali būti įvedami kaip centrinių taip ir vietinių vyriausybinių valdžios organų. Mokesčiai uždedami pagrinde importuojamoms prekėms, kurie yra visumoje įvairūs ir gali būti tiesioginiai (akcizas, pardavimo mokestis, PVM) arba netiesioginiai (rinkliavos už muitinės įforminimus, registraciją ir kt. formalumų įvykdymas, pakartotinos rinkliavos).
Vidaus mokesčiai ir rinkliavos atlieka diskriminacinę rolę tik tuo atveju, jei jie uždedami tik importuojamoms prekėms, tuo tarpu kai vidutinių gamintojų prekėms mokesčiai nededami.
Vyriausybinių pirkimų politika – užslėptas prekybinės politikos metodas, reikalaujantis vyriausybinių organų ir įmonių pirkti nustatytas prekes tik iš nacionalinių firmų, netgi žiūrint į tai, jog šios prekės gali būti brangesnės nei importinės. Tipiškas tokios politikos paaiškinimas yra nacionalinio saugumo reikalavimas.
Vidaus komponentų naudojimo gamyboje reikalavimas – užslėptas vyriausybės politikos metodas, įstatymų leidėjų nustatoma galutinio produkto dalis, kuri turi būti pagaminama nacionalinių gamintojų, jei toks produktas skirtas pardavimui vidaus rinkoje. Paprastai reikalavimas naudoti vidaus komponentus naudojamas išsivysčiusioms šalims importo pakeitimo politikos rėmuose, kuris numato nacionalinės gamybos ir importuojamų prekių bazės sukūrimą ir auginimą, ateityje atsisakant jų importo.
Išsivysčiusių šalių vyriausybė reikalauja naudoti vidaus komponentus tikslu išvengti gamybos persikėlimo į besivystančias šalis su žymiai pigesne darbo jėga ir apsaugoti tuo pačiu užimtumo lygį.

3.1.5. Finansiniai prekybinės politikos metodai

Tikslu apsaugoti vidaus rinką nuo importo iš užsienio, drauge su kiekybiniais ir užslėptais netarifiniais prekybos politikos metodais, tarptautinės prekybos praktikoje naudojami finansiniai metodai. Finansiniai metodai yra paremti finansavimu, nukreiptu į eksportuojamų prekių kainų žeminimą ir tuo pačiu konkurentabilumo pakėlimą tarptautinėje rinkoje.
Eksporto finansavimas gali būti atliekamas valdymo šaltinių, iš valstybės biudžeto, pusiau valdymo įstaigų, bankų, įvairių fondų ir panašiai, taip pat ir privataus sektoriaus – eksportuotojų ir juos aptarnaujančių bankų. Labiausiai paplitę finansinės prekybos politikos metodai – subsidijos, kreditavimas, dempingas.

3.1.5.1. Subsidijos

Subsidija – piniginė išmoka, į nacionalinių gamintojų palaikymą ir netiesioginę importo diskriminaciją. Subsidijų išmokos skirstomos į tiesiogines ir netiesiogines.
Tiesioginės subsidijos – betarpiškos išmokos eksportuotojui po eksporto operacijos įvykdymo, lygios gautų pajamų ir patirtų išlaidų skirtumo sumai. Tai dotacijos gamintojui jam išeinant į tarptautinę rinką. Tačiau tiesioginės subsidijos yra uždraustos TPO taisyklių, o jų taikymas yra labai aiškus prekybos partneriams, ir gali būti taikomas kaip priešpriešinė priemonė.
Netiesioginės subsidijos – užslėptas eksportuotojų dotavimas, teikiant jiems mokesčių mokėjimo lengvatas, parduodant žemiau rinkos kainos, grąžina importo muitus ir pan. Subsidijos gali būti teikiamos prekių gamintojams, kurių prekės konkuruoja su importinėm, taip pat ir prekių, kurios parduodamos eksportui, gamintojams. Gamintojams, abejais atvejais, subsidija yra negatyvus mokestis, kadangi jis jiems yra išmokamas vyriausybės, o ne išskaitomas iš jų pelno.
Vidinė subsidija – labiausiai užmaskuotas finansinės prekybos politikos metodas. Jis numato prekių, konkuruojančių su importinėmis prekėmis, šalies viduje, finansavimą iš biudžeto. Subsidija gamintojams garantuoja importo apribojimą, sulyginamą su importu ir kvota. Tiesa, šie nuostoliai atsiranda ne tik dėl negatyvios apsaugos, bet ir dėl to, kad subsidijos finansuojamos iš biudžeto, t.y. mokesčių sąskaita.
Eksporto subsidija – finansinis netarifinės prekybos politikos metodas, numatantis biudžetines išmokas nacionaliniams eksportuotojams, kas leidžia pardavinėti prekę kitų šalių pirkėjams daug žemesne kaina, nei vidaus rinkoje, ir tuo pačiu greitinti eksportą.
Pagrindinis skirtumas tarp importo tarifo ir eksporto subsidijos, kaip prekybos politikos priemonės, slypi tame, kad importo tarifas įtakoja importinių prekių vidaus kainos pakilimą, tuo tarpu kai eksporto subsidija įtakoja eksportuojamų prekių vidaus kainų pakilimą. Importo tarifas, įvedamas didelės šalies, pagerina jos prekybos sąlygas, sumažindamas jos importo kainą, ir padidindamas santykinę vietinių prekių pasiūlą, konkuruojančių su importu, bei tuo pačiu sumažindamas importo paklausą.
1.3 lentelė. Importo ir eksporto palyginamoji lentelė.

Importo tarifas Eksporto tarifas
Santykinė importuojamų prekių kaina pasaulinėje rinkoje.
Mažina
Didina
Santykinė eksportuojamų prekių kaina pasaulinėje rinkoje.
Didina
Mažina
Prekybos sąlygos Gerėja kitų šalių sąskaita Blogėja kitų šalių sąskaita
Importuojamų prekių vidaus kaina. Didėja Lieka nepakitusi
Eksportuojamų prekių vidaus kaina Lieka nepakitusi Didėja
Vidaus paklausa eksportuojamoms prekėms Lieka nepakitusi Mažėja
Vidaus paklausa importuojamoms prekėms Mažėja Lieka nepakitusi

Eksporto subsidija, įvedama didelės šalies, padaro atvirkštinį efektą: pablogina jos prekybos sąlygas, padidina jos eksporto kainą, bet tuo pačiu padidina ir santykinę eksporto pasiūlą ir sumažinama vidaus paklausą eksportuojamoms prekėms. Importo tarifas pagerina prekybos sąlygas šalyje kitų šalių sąskaita. Eksporto subsidija pablogina prekybos sąlygas toje šalyje kitų šalių naudai. Abu prekybos politikos instrumentai atlieka iškraipymo poveikį vidaus kainoms ir vartojimo struktūrai šalyje.
Nacionalinės gamybos subsidijavimas laikomas geriausia prekybos politikos forma palyginus su importo tarifu ir kvota.

3.1.5.2. Eksporto kreditai

Neretai paslėptas eksporto subsidijavimas įgyvendinamas kredituojant eksportą.
Eksporto kreditavimas – finansinis netarifinis tarptautinis prekybos politikos metodas, numatantis vyriausybės finansinį stimuliavimą, tikslu vystyti eksportą nacionalinėmis firmomis. Eksporto kreditavimas gali būti įvairių formų:
• subsidiniai kreditai nacionaliniams eksportuotojams – kreditai, išduodami šalies bankų mažesne nei rinkos procento norma;
• šalies kreditai kitų šalių importuotojams – išduodami tik esant būtinai sąlygai – pirkti prekes tik iš suteikiančios tokį kreditą šalies firmų;
• nacionalinių eksportuotojų eksporto rizikos draudimai, kurie įskaito ir komercinę riziką (importuotojo nesugebėjimas apmokėti už prekes) ir politinę riziką (nenumatyta vyriausybės veikla, neleidžiančia importuotojui įvykdyti savo įsipareigojimus eksportuotojui).
Eksporto kreditai būna:
• trumpalaikiai – laikotarpiui iki 1 metų, naudojami vartotojiškų prekių ir žaliavų eksportui kredituoti;
• vidutiniai – laikotarpiui iki 5 metų, naudojami mašinų ir įrengimų eksporto kreditavimui;
• ilgalaikiai – laikotarpiui ilgesniam nei 5 metai, naudojami investicinių prekių ir didelių projektų eksporto kreditavimui.
Organizacinė eksporto kreditų teikimo forma, taip pat kaip ir tarpusavio santykiai tarp eksporto kreditavimo agentūrų ir šalių, yra sudėtinga. Eksporto kreditų teikimo agentūra gali būti departamentas, vyriausybės ministerijos viduje, savarankiška organizacija, dirbanti ministerijos teisėmis, ir netgi privati firma.
Eksportiniai kreditai kartais nagrinėja išorinės pagalbos, kitoms šalims, atmainą. Subsidijavimo apimtis, per lengvatinį kreditavimą, skaičiuojama kaip skirtumas tarp lengvatinio kredito procento normos ir kintančios rinkos procento normos.

3.1.5.3. Dempingas

Dempingas – finansinis netarifinės prekybos politikos metodas, apimantis prekės įvedimą į užsienio rinkas eksporto kainų sumažinimo sąskaita, žemiau normalaus kainų lygio, tose šalyse. Dempingas gali būti įgyvendinamas kaip atskirų firmų resursų sąskaita, siekiančių užkariauti savo produkcija užsienio rinką, taip ir valstybės subsidijomis eksportuotojams.
Dempingas taikomas siekiant:
1. įsigalėti užsienio rinkose, jas užvaldyti. Šiuo atveju dempingas taikomas tol, kol vietiniai gamintojai pralaimi konkurencinėj kovoj ir pasitraukia iš rinkos. Tada kainos padidinamos ir dažnai viršija iki dempingo buvusį lygį. Taip įvyksta tuo atveju, kai įmonės, teikiančios dempingą, įgyja toje šalyje monopolinę ar oligopolinę padėtį;
2. išplėsti gamybą, kad būtų gaunama didesnė ekonomija dėl gamybos masto. Dempingo būdu realizuojama Ta produkcija, kuri neturėjo paklausos šalies vidaus rinkoje;
3. norint realizuoti produkcijos perteklių, atsiradusį klaidingai įvertinus prekės paklausą ir pagaminus pernelyg daug prekių.
Komercinėje praktikoje dempingas gali įgauti vieną iš sekančių formų:
• atsitiktinis dempingas – epizodinis atliekamų prekių pardavimas į užsienio rinką sumažintomis kainomis. Įvyksta tada, kai vidaus gamybos apimtys viršija vidaus rinkos talpumą ir kompanijai iškyla dilema – arba visai nepanaudoti dalies gamybinių pajėgumų ir negaminti prekės, arba pagaminti prekę ir parduoti ją daug žemesne, nei vidaus, kaina į užsienio rinką;
• numatytas dempingas – laikinas apgalvotas eksporto kainų nužeminimas tikslu išstumti konkurentus iš rinkos ir vėliau nustatyti monopolines kainas. Tai prekių eksportas skirtas kainomis, mažesnėmis savo vidaus rinkoje;
• pastovus dempingas – pastovus prekių eksportas žemesnėmis nei vidaus ar pasaulinės rinkos kainomis, kartais net žemesnėmis už gamybos kaštus;
• atvirkštinis dempingas – eksporto kainų išaukštinimas palyginus su pardavimo kainomis tų pačių prekių vidaus rinkoje. Sutinkamas ypač retai, dažniausiai nenumatytų aštrių valiutos kursų svyravimų pasekoje;
• abipusis dempingas – dviejų šalių pasitinkanti prekyba, sumažinant kainas vienos ir tos pačios prekės. Sutinkamas taip pat retai, rezultate aukštos monopolijos tam tikrai prekei, abiejų šalių vidaus rinkose.
Dempingo pagrindas dažniausiai būna rinkos situacija, kuriai esant paklausos elastingumas vidaus rinkos kainai yra žemesnis nei užsienio. Tai leidžia firmoms, turinčioms santykinę monopoliją vidaus rinkoje, parduoti savo prekę daug aukštesnėmis kainomis, nei užsienio rinkoje, kur paklausa kainai yra daug elastingesnė ir kur konkurencija didesnė.
Būtinos dempingo įgyvendinimo sąlygos yra:
• paklausos elastingumo prekei skirtumas skirtingose šalyse – paklausa šalies viduje turi būti mažiau elastinga kainai, nei paklausa užsienyje;
• netikros konkurencijos situacija, kuri leistų gamintojui nustatinėti ir diktuoti kainas;
• daug rinkos segmentų, t.y. galimybė gamintojui atitverti vidaus rinką, kur jis parduoda prekę aukštomis kainomis nuo užsienio rinkos, kur jis tai daro daug žemesnėmis kainomis. Paprastai tam padeda aukšti transportavimo kaštai ir vyriausybės nustatyti prekybos apribojimai.
Dempingas yra uždraustas tarptautinėmis taisyklėmis (TPO), taip ir vietiniais daugelio šalių antidempingo įstatymais, kurie leidžia naudoti antidempingo muitą, dempingo aptikimo atveju.
Antidempingo muitas – laikina rinkliava lygi skirtumui prekių pardavimo kainų vidaus ir užsienio rinkose, įvedama importuojančios šalies, tikslu neutralizuoti negatyvius, neteisingos kainų konkurencijos, pagrįstos dempingu, rezultatus. Antidempingo muito norma paprastai nustatoma vienu iš sekančių būdų. Kaip skirtumą kainos, kuria prekė realiai parduodama eksportuojamos šalies rinkoje ir importuojančios šalies rinkoje. Jei prekė gaminama tik eksportui ir neparduodama eksportuotojo šalies rinkoje, tai kaina jai importuojančios šalies užsienio rinkoje sulyginama su prekės kaina, bet kokios trečiosios pasaulio šalies vidaus rinkoje.
Kaip skirtumą kainos, kuriam prekė turėjo būti parduodama eksportuojančios šalies rinkoje, ir kainos, kuria ji realiai parduodama importuojančios šalies rinkoje. Potenciali, parduodamos prekės, kaina eksportuotojo rinkoje nustatoma sumuojant gamybos kaštus, bendras išlaidas, pardavimų pelną vidaus rinkoje, bei prekės kainą ir transportavimo, į importuojamą šalį.
Kritiniu atveju eksporto subsidijavimas atliekamas dempingu – prekės perkėlimas į užsienio rinką eksporto kainų, sumažinimo žemiau normalaus lygio, egzistuojančiose tose šalyse, sąskaita. Numatyto dempingo apsaugai naudojami antidempingo muitai.

3.1.5.4. Neekonominiai reguliavimo metodai

Mūsų dienomis, labiausiai efektyvių netarifinių tarptautinės prekybos reguliavimo priemonių skaičiuje yra ir teisiniai instrumentai, kurie smulkiai nagrinėjami tarptautinės teisės, bet labai glaudžiai susiję su tarptautine ekonomika visų pirma prekybiniais susitarimais.

3.1.5.4.1. Prekybiniai susitarimai

Dvišaliai prekybiniai susitarimai, tarp šalių, reguliuojami prekybinių susitarimų ir sutikimų pagalba, kurie pasirašomi šalių vykdomosios valdžios lygyje (tarp vyriausybių) ir ratifikuojami įstatymų leidimo organo. Jie paprastai sudaromi 5 – 10 metams ir periodiškai peržiūrimi bei pratęsiami dalyvaujančių šalių.
Prekybinis susitarimas, prekybos sutikimas – tarpvyriausybinių susitarimų forma, nustatanti principus ir dvišalės prekybos režimą.
Pagrindiniu tarptautinės teisės principu yra tai, kad kiekviena šalis turi bešališką jurisdikciją savo šalies teritorijoje ir visi fiziniai ir juridiniai asmenys, esantys šioje šalyje yra jos jurisdikcijoje. Todėl prekybinių susitarimų įvertinimui principinės svarbos klausimas yra režimas, kuris nustatomas duotos šalies teritorijoje kitų šalių prekėms, paslaugoms ir kapitalui.

3.1.5.4.2. Teisiniai režimai

Tarptautinės prekybos reguliavimo praktikoje dažnai naudojami sekantys režimai:
labiausiai mėgstamas šalies režimas (LMŠR) – sąlyga, patvirtinta tarptautiniuose prekybiniuose susitarimuose, numatanti pateikti viena kitai susitarime dalyvaujančių šalių teises, pirmenybes ir lengvatas, kuriomis naudojasi ir/arba naudosis bet kuri trečioji šalis. LMŠR principas, įtrauktas į TPO sąlygas, yra laikomas nediskriminaciniu režimo tarptautinėje prekyboje sukūrimo pagrindu;
nacionalinis režimas – ekonominių santykių tarp šalių režimas, kuriam esant viena šalis pristato kitų šalių fizinių ir juridinių asmenų režimą nemažiau palankų, nei režimas savo fiziniams ir juridiniams asmenims. Dažniausiai nacionalinis režimas naudojamas santykiams tarp šalių – narių integracinių grupuočių, ir pritaikomas kapitalo išvežimui.
Tarptautinių organizacijų sistemos praktikoje kartais naudojamas teisingo ir nediskriminacinio režimo supratimas, kuris neturi tikslaus nustatymo ir naudojamas kaip priminimas apie atliekamą neteisingumą prekyboje ar kt. ekonomikos srityje.
Daugelyje prekybinių susitarimų, pasirašomų šalių dvišaliu pagrindu, įtraukiama situacija apie LMŠR panaudojimą, kuris tapo universalia taisykle ir palaikomas TPO. LMŠR egzistuoja išlygos, bet tik sekančiuose rėmuose:
• išlyga kaimyninėms šalims, tikslu palengvinti prie sienų esančią prekybą. Tokia prekyba sudaro mažiau negu 1% pasaulinės prekybos, ir išlygos plintančios ta pačia sąlyga, nesudaro svarbaus poveikio LMŠR politikai visumoje;
• išlyga ir pirmenybė, išplaukiančios iš susitarimų sukurti muitų sąjungas ir laisvos prekybos zonas keleto šalių. Integracinių grupuočių rėmuose įgyvendinama iki 40% tarptautinės prekybos. Šalys, pateikusios nenumatytas prekybos lengvatas viena kitai, tokių grupuočių rėmuose, yra teisėje neplėsti jų trečiosioms pasaulio šalims. Nors pagal TPO sąlygas tai nelaikoma LMŠR principo pažeidimu, susitarimų iškraipymas dėl muitų zonos sukūrimo pačiam LMŠR principui akivaizdus;
• išlyga besivystančioms šalims bendros preferencinės sistemos (BPS) rėmuose – nuo 1971m. veikianti muitų lengvatų sistema, teikiamų išsivysčiusių ir pereinamųjų šalių, blogai besivystančioms šalims arba žymaus tarifo, prekių importui iš tų šalių, sumažinimas.
Taigi, dvišaliame lygyje prekybiniai santykiai tarp šalių reguliuojami dvišaliais prekybos susitarimais ir sutikimais, nustatomais juridinės bazės, prekybos įgyvendinimui, įtraukiant režimą, labiausiai mėgstamą ar nacionalinį – kuris nustatomas šalyje prekėms, paslaugoms, kapitalui, fiziniams ir juridiniams asmenims. TPO rėmuose universaliu pagrindu tarptautinei prekybai pripažintas LMŠR – susitariančių šalių pateikimas viena kitai visų teisių, lengvatų, kuriomis naudojasi ir/arba naudosis bet kuri trečioji šalis, – išskyrus tik prekybai prie sienos su kaimynais, integraciniams susivienijimams ir besivystančioms šalims.

.

Išvados
Labiausiai paplitęs protekcionizmo šalininkų argumentas – eksportas yra teigiamas reiškinys, o importas yra blogis, nes jis naudingas tik užsienio gamintojams. Muitai neva apsaugo nuo importo vietinę pramonę bei palaiko gamintojus.
Ribodami prekių ir paslaugų srautus bei didindami jų kainą, muitai mažina galimybes gauti darbo ir kurti darbo vietas. Tuo tarpu laisva prekyba leidžia žmonėms pasirinkti efektyviausią darbo pasidalijimą ir jo panaudojimą. Kiekvienas mainų dalyvis renkasi tai, ką jis gali geriausiai atlikti. Todėl inžinieriams nereikia siūti batų, o batsiuviams – kurti lėktuvų. Sutaupomas laikas ir pasiekiamas didžiausias efektyvumas. Žinoma, laisva prekyba pati savaime nekuria darbo vietų, tačiau ji kuria gerovę. O siekiantis gerovės žmogus yra laisvas pasirinkti sau naudingą specialybę ir darbo vietą.
Įvertinus laisvos prekybos privalumus, nuomonė, kad prekybos barjerų reikia atsisakyti palaipsniui ir kartu su kitomis šalimis, gali būti suprasta taip: jei visi vaikščiojame supančiotomis kojomis, tai geriau palaukime, kol išsilaisvins kiti, tada ir mes nusimesime savo pančius. Laisvos prekybos iniciatorių nereikia ieškoti vien tarp PPO narių. Singapūras, Tailandas, Naujoji Zelandija ir net mūsų kaimynė Estija ėmėsi vienašališkos iniciatyvos savarankiškai mažinti prekybos barjerus. Tokie žingsniai prekybos liberalizavimo linkme leidžia geriau įvertinti jos teikiamus privalumus, laisvina visus ekonominius santykius ir užtikrina liberalių ekonominių reformų efektyvumą. Šios pozicijos svarbą ženklina ne vien tarptautinis pripažinimas, bet visų pirma palankios sąlygos gerovės augimui.

LITERATŪRA

1. Radžiukynas J. Importuojamų prekių muitinis įvertinimas – V.: LII, 1997
2. Radžiukynas J. Prekių importas ir eksportas: muitinės procedūros – V.: LII, 1998
3. Киреев А. Международная экономика: движение товаров и факторов производства.
4. Часть I.-М.: Международные отношения, 1997.- 415 с.
5. Кругман П. Международная экономика.- М.: Harper Colins, 1997.- 280 с.
6. Дэниелс Д., Радеба Х. Международный бизнес: внешняя среда и деловые операции.- М.: Дело, 1994.- 177 с.
7. Киреев А., Экономика торговли.-М.: Международные отношения, 1997.- 220 с.
8. http://www.cust.lt/
9. http://www.lrs.lt/
10. http:// www.wcoomd.org
11. http://europa.eu.int/comm/taxation_customs

Leave a Comment