4
1. LYČIŲ EKONOMIKOS KONCEPCIJA IR METODOLOGINIAI PAGRINDAI
Lyčių (genderinės) ekonomikos atsiradimas ir esmė
Subalansuotai ir objektyviai vertinant globalizacijos procesą, aišku, kad jo pasekmės valstybei gali būti įvairios – teigiamos (laisvas finansų ir kapitalo, prekių, paslaugų ir asmenų judėjimas, naujų technologijų ir informacinių sistemų plėtra, spartus ekonomikos augimas, mokslo ir technikos pažanga) ir neigiamos (kapitalo ir proto nutekėjimas, didėjantis nedarbas, gyvenimo lygio nuosmukis, valstybių ir gyventojų ekonominės ir socialinės nelygybės didėjimas).
Šiame kontekste iškyla lyčių (genderinis) požiūris, kuris įgavo nepaprastai platų užmojį pasaulyje praeito šimtmečio pabaigoje ir ypač stiprėja pastaraisiais metais.
Genderinis požiūris reiškia visuomenėje vykstančių procesų nagrinėjimą lyčių pjūvyje. Tačiau, skirtingai nuo biologinio lyties suvokimo, čia akcentuojamas socialinis požiūris. Terminas „gender“ skiriasi nuo biologinio lyties apibrėžimo „sex“ ir išreiškia socialinius vyrų ir moterų vaidmenis, socialinį jų elgesį socialinius lūkesčius ir motyvus.
Aišku, moterys ir vyrai skiriasi biologiniu požiūriu, tačiau atskirų šalių kultūroje šie biologiniai skirtumai įvelkami į skirtingą „socialinį rūbą“, kurį sąlygoja nevienodai suprantamas visuomenėje vyrų ir moterų socialinis-ekonominis vaidmuo, elgesys, teisės ir normos, vertybių sistema, prieinamumo prie ekonominių išteklių ir jų panaudojimo galimybės – taip vadinamaistoriškai susiklosčiusi lyčių (genderinė) sistema.
Kadangi visuomenėje teigiama, jog vyrų ir moterų socialiniai motyvai ir lūkesčiai skiriasi, todėl egzistuoja taip vadinama genderinė asimetrija – genderiniai iškraipymai, genderinis atotrūkis, genderinis nuokrypis, kurie socialiniu-ekonominiu požiūriu dar nėra visapusiškai ir giliai ištirti.
Iš esmės kalbama apie moterų – globalizacijos proceso dalyvių, kurių milijonai susibūrė į tarptautinį judėjimą, apimantį visas pasaulio šalis, vaidmenį ir jų indėlį į ekonomiką. 1995 m. Pekino forumas parodė šio judėjimo mastą (jame dalyvavo 30 tūkst. žmonių), o jo metu priimtoje platformoje keliamos problemos privertė palaužti lyderiaujančių pasaulio šalių skeptišką požiūrį į genderinį aspektą.
Pasaulinių organizacijų (Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulinės prekybos organizacijos, Europos tarybos, Europos ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko ir kt.) inicijuojamų ekonominių reformų kritika buvo tokia pagrįsta ir fundamentinė, kad pirmieji šių organizacijų asmenys buvo priversti reaguoti ir atsižvelgti į nacionalinių ekspertų nuomonę, vertinant genderines pasekmes, daugeliui įvairių pasaulio regionų kuriamose ir įgyvendinamose ekonominėse ir socialinėse programose. Pvz., Pasaulio bankas nusprendė įvesti genderinę komponentę, kaip vieną iš pagrindinių ir būtinų sąlygų rengiant taip vadinamas Struktūrinės plėtros programas (SAP – Structural Adjustment Programs), skirtas besiplėtojančioms ir rinkos ekonomiką kuriančioms šalims, siekiant stabilizuoti pagrindinius makroekonomikos rodiklius.
Genderinės analizės metodai vis labiau skverbiasi ir užima tinkamą vietą, kuriant valstybės makroekonominę politiką. Atskleidžiama genderinės analizės sąsaja su valstybės finansų formavimu – biudžetu ir pinigų politika, užsienio prekybos politika, gyventojų pajamų formavimu ir šalies konkurencingumo didinimu, ekonomikos augimu.
Galima teisėtai teigti, kad naujausias šiuolaikinis požiūris pasaulyje formuojant valstybės ekonominę politiką remiasi genderinės analizės taikymu. Atsirado ir nauja ekonomikos mokslo sritis – lyčių (genderinė) ekonomika ir atitinkamos jos sudėtinės dalys – genderinis išteklių paskirstymas, genderinis biudžetas, genderinė užsienio prekybos politika, genderinė užimtumo ir pajamų politika, genderinė strategija ekonominėje politikoje, genderinė regioninė politika, genderinė ūkio politika ir t.t.
Genderinius tyrimus inicijuoja ir aktyviai remia Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, Jungtinės Tautos, Tarptautinės plėtros tyrimų centras – IDRC (International Development Research Centre), UNDP (United Nations Development Programme) ir UNFEM (United Nations Development Fund for Women) Jungtinėse Amerikos Valstijose; Kanadoje – CIDA (Canadian International Development Agency); žinomos pasaulinės moterų organizacijos WID (Women in Development), WIDE (Women in Development Europe) ir daugelio šalių panašios veiklos organizacijos – WBI (Women’s Budget Initiative).
Gerai žinomi pasaulyje genderinės ekonomikos tyrimųcentrai, kurie susiformavo Didžiojoje Britanijoje – Sasekso tarptautinės plėtros tyrimų institute, Kembridžo ir Oksfordo universitetuose, Londono Ekonomikos ir politinių mokslų mokykloje, Amerikoje – Harvardo universiteto Tarptautinės plėtros institute, Vokietijoje – Hanoverio Tarptautiniame moterų universitete.
Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungos ir pasaulio erdvę būtų tikslinga nedelsiant pradėti darbą šia kryptimi, prisijungiant prie pažangiausių socialinių-ekonominių tyrimų, taikant genderinės analizės metodus makroekonomikos ir struktūrinių reformų srityje.
Moterų judėjimo rezultatai globalinės finansų sistemos kontekste
Dabartiniu metu pasaulio moterų judėjimas pasiekė beprecedentinį globalinės integracijos lygmenį. Svarbūs šios integracijos etapai buvo penkios Jungtinių Tautų Organizacijos surengtos konferencijos moterų problemų klausimais – Mechike (1975 m.), Kopenhagoje (1980 m.), Nairobyje (1985 m.) ir Pekine (1995 m.), Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos specialioji sesija Niujorke (2000 m.).
Pekino konferencijos veiksmų platforma, suderinta su 189 valstybėmis, tapo stipriu impulsu pasaulio moterų judėjimui. Svarbu tai, kad genderinės problemos išsiplėtė už tarptautinių ir nacionalinių rėmų, o tokios pasaulinės organizacijos kaip Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas pradėjo dalyvauti ir ėmėsi aktyvių priemonių sprendžiant genderines problemas.
Pekino konferencijos veiksmų platforma skyrė didžiulį dėmesį ekonominei moterų būklei (UN, 1996 m.). Kaip išskirtinai svarbios buvo pažymėtos šios problemos:
moterų diskriminacija darbo rinkoje;
nepakankamas moterų darbo indėlio į ekonomikąįvertinimas;
ribotos moterų galimybės gaunant ir panaudojant ekonominius išteklius.
Per visą šį laikotarpį buvo įkurta keletas pasaulinių organizacijų genderinės lygybės klausimais, pvz., amerikiečių moterų organizacija WEDO (Women’s Environmental and Development Organization), įkurta 1990 m., kuri įnešė didžiulį indėlį, analizuodama TVF, Pasaulio banko, PPO ir transnacionalinių korporacijų veiklą. WEDO parodė, kad, siekiant genderinės lygybės pažangos, šį procesą veikia ekonominė globalizacija ir „moterys yra tas objektas, kuris absorbuoja struktūrinių pokyčių šoko pasekmes“.
Europoje veikia WIDE (Women in Development Europe), įkurta 1993 m., kuri gina moterų interesus Europos Sąjungoje ir jos padaliniuose – Europos Komisijoje ir Europos Parlamente. WIDE taip pat rengia treningo programas genderinės ekonomikos srityje.
1990 metais susikūrė įvairūs Šiaurės ir Pietų šalių moterų aljansai, kurių atsiradimą paskatino ir globalinių informacinių technologijų plėtra. Vienas iš tokių aljansų – Global Alliance for Economic Justice, įkurtas 1992 m. Dabartiniu metu šio aljanso narėmis yra WEDO, WIDE, amerikiečių tinklas Alternative Women in Development (Alt-WID), Women in Development (WID), The Canadian Research Institute for the Advancement of Women (CRIAW), Kanados organizacija National Action Committee (NAC), amerikiečių Center for Women’s Global Leadership ir grupė European Solidarity towards Equal Participation of People (EUROSTEP).
Vietinės, nacionalinės, regioninės ir globalinės asociacijos nagrinėja finansų problemas genderiniu aspektu keturiomis kryptimis:
informacinė parama ir treningo programos;
moterų teisių gynimas;
finansinių kreditų teikimas;
genderinė analizė.
Informacinė parama ir treningo programos
Moterų nevyriausybinės (MNO) organizacijos išleidžia daugybę pranešimų, brošiūrų, bukletų, skirtų ekonominėms paskutinio dešimtmečio problemoms, struktūrinės plėtros programoms, paskolų politikai ir valstybės makroekonominei politikai. Šiais klausimais rengiamos genderinės ekonomikos mokymo programos.
Pvz., WIDE parengė genderinės ekonomikos mokymo kursą moterims, gyvenančioms Europoje. Vadovėlis „Moterys rinkos ekonomikoje“ (Women in the Market: A Manual for Popular Economic Literacy) pirmą kartą buvo išleistas 1998 m. ir dabar pastoviai leidžiamas bei papildomas.
Kurso tikslas – padėti moterims įvertinti ir nustatyti Europos moterų atsakomybę už priimamų makroekonominių sprendimų pasekmes ekonominiam vyrų ir moterų statusui. Problemos nagrinėjamos šiose srityse: valstybės biudžetas, monetarinė politika, užsienio prekybos politika.
Moterų teisių gynimas
Didžioji šios srities veiklos dalis orientuota į neoliberalios ekonominės politikos (mainstream) ir makroekonominės politikos prioritetų kritišką vertinimą.
Svarbi iniciatyva šia linkme buvo organizacijos „Moterų požiūris į Pasaulio banką“ (Women’s Eyes on the World Bank), kuriai pradžią davė Pekino konferencija, įkūrimas. Judėjimas „Globalinėkampanija transformuojant Pasaulio banką moterų poreikių labui“ (Global Campaign to Transform the Bank to Meet Women’s Needs) siekia šių tikslų:
išplėsti moterų atstovavimą Pasaulio banko veikloje;
sukurti institucinius pagrindus, diegti kompleksinį genderinį požiūrį Pasaulio banko projektuose ir programose;
didinti banko investicijas į sveikatos apsaugą, švietimą, žemės ūkį, užimtumo skatinimą, finansinių paslaugų moterims plėtrą;
didinti moterų skaičių vadovaujančiuose Pasaulio banko padaliniuose.
Kampanijai pavyko pasiekti svarių laimėjimų – pvz., pavyko įteisinti genderinę ekspertizę daugumoje Pasaulio banko projektų.
Kitas tarptautinis forumas – „Moterų požiūris – Jungtinių Tautų internetas moterų pažangai ir tobulėjimui“ (Women Watch – The UN Internet Gateway on the Advancement and Empowerment of Women) – susibūrė Jungtinių Tautų Organizacijos pastangų dėka. Šiame forume pastoviai rengiamos diskusijos genderinės ekonomikos problemomis.
Finansinių kreditų teikimas
Siekiant įgyvendinti Pekino rekomendacijas, vis daugiau moterų organizacijų naudojasi moterims skirtais finansiniais kreditais.
Viena iš pirmųjų tarptautinių organizacijų, teikiančių kreditus moterims, tapo „Pasaulio moterų bankas “ (Women’s World Banking – WWB), kuri dabar veikia 40-yje pasaulio šalių. Šiandien ji teikia kredito paskolas, taip pat pagalbą rengiant verslo planus, programas.
Genderinė analizė
Tai viena iš aktyviai besiplėtojančių moterų asociacijų veiklos krypčių, taip vadinama „etinė analizė“ – naujasinstrumentas firmų ir vyriausybių monitoringui atlikti. Tuo metu, kai tradicinė ekonomikos analizė įvertina finansinius organizacijų rodiklius, „etinis auditas“ labiau orientuotas į socialinių klausimų ir aplinkos apsaugos problemų sprendimą. Socialinis auditas gali turėti ir genderinį pjūvį. Pirmą kartą pasaulyje valstybės pajamų ir išlaidų genderinė analizė buvo atlikta 1996 m. Australijoje, vėliau – Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje ir plačiai imta taikyti ir kitose valstybėse.
Genderinė valstybės finansų sistemos analizė nagrinėja moterų ir vyrų mokesčių dydį, naštą ir valstybės biudžeto pajamų paskirstymą genderiniu aspektu. Ji leidžia nustatyti genderinį nukrypimą valstybės išlaidų struktūroje, gamyboje, taip pat darbo našumo, vartojimo, taupymo, investicijų, pajamų srityse.
Genderinė analizė atskleidžia valstybės biudžeto neefektyvumo priežastis, susietas su genderine diskriminacija. (Buvinic, 1996)
Taikant genderinę analizę makroekonominės politikos srityje, tyrinėtojai paneigia neoklasikinės „mainstreaming’o“ teorijos požiūrį, anot kurio, makroekonominė politika (valstybės biudžeto, mokesčių, pinigų politika) yra neutrali genderiniu požiūriu.
Pagrindinės išvados, kurios buvo padarytos pasaulinio moterų judėjimo ir į kurias savo tolesnėje veikloje atsižvelgė Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas, skambėjo taip:
Genderiniai nukrypimai yra giliai įsišakniję globaliniu, nacionaliniu ir vietiniu (savivaldos) aspektais. Susietų su genderine diskriminacija ekonomikos problemų sprendimas negali apsiriboti tik mikroekonomikos sritimi. Genderinė asimetrija, iškraipymai išryškėja makroekonominiame lygmenyje, todėl genderinių problemų sprendimai turi būti adekvatūs ir taikomi makroekonominėje politikoje.
Siekiant pašalinti genderinius iškraipymus, visų pirma būtina parengti priemonių programą valstybės finansų politikoje. Tuo tikslu reikėtų veikti apimant įvairias kryptis, keliant genderinio sąmoningumo lygmenį, genderinių problemų suvokimą ir atitinkamų įstatymų kūrimą bei pagrindimą.
Būtina koreguoti TVF vykdomą monopolinę politiką, teikiant rekomendacijas genderiniais aspektais. „Moterys turi aktyviai įsijungti į TVF reformavimo diskusiją. Priešingu atveju jos praras unikalią galimybę, kuriant genderiui jautrią tarptautinių finansų architektūrą“ (Aslanbequi and Summerfield, 2000).
Pasaulio bankas ir regioniniai rekonstrukcijos bei plėtros bankai turi peržiūrėti kreditavimo politiką žmogiškųjų išteklių plėtrai, atsižvelgiant į genderinį aspektą. Šiuo tikslu bankai gali panaudoti šiuos indeksus: genderinės plėtros indeksą (GDI – Gender and Development Index) ir genderinės socialinės plėtros indeksą (GEM – Gender Empowerment Index), kuriuos pasiūlė Jungtinių Tautų Plėtros programa.
Genderinės plėtros indeksas inkorporuoja genderinės nelygybės aspektus į žmogiškojo potencialo plėtros indeksą (Human Development Index – HDI). Genderinės socialinės plėtros indeksas matuoja moterų sprendimų priėmimų įtaką ekonomikai ir politikai.
UNIFEM(2000 m.) taip pat pateikė rodiklius matuoti moterų padėties pokyčius. Teigiama, kad perėjimas nuo kreditavimo politikos prie grantų (paramos teikimo) politikos liudytų apie tokių visuomeninių vertybių kaip švietimas ir sveikatos apsauga statuso pripažinimą globaliniame kontekste.
Genderinio atotrūkio sumažinimas leistų padidinti investicijų į žmogiškąjį kapitalą grąžą (atsipirkimą).
Taigi vienas iš svarbiausių akcentų yra tas, kad moterų judėjimų įneštos korektyvos į ekonominę politiką neapsiriboja vien tik mikroekonomikos sritimi, o išsiplečia iki makroekonominio lygmens. Finansų sfera – tai viena iš pagrindinių globalizacijos sričių, ir genderinės problemos negali būti sprendžiamos vien tik treningo-mokomųjų ir kreditavimo programų lygmenyje.
Kai kurios moterų judėjimo ekspertės siūlo įvesti tarptautinių finansinių institucijų genderinę analizę. Pvz., „Women Watch“ dialogo dalyvės pasiūlė padaryti tarptautinių plėtros bankų (tokių kaip Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Azijos rekonstrukcijos ir plėtros bankas ir kt.) projektų genderinę ekspertizę. Gita Sen (2000) pasiūlė sukurti genderinę strategiją, analizuojant finansų ministerijų veiklą. Pagal šį pasiūlymą valstybės finansų efektyvus panaudojimas turi įjungti diferencijuotą požiūrį į vyrų ir moterų gyvenimo lygio rodiklius, namų ūkių „rūpybos ekonomikos“ ir genderinio valdymo funkcijų paskirstymo, patikslinto moterų indėlio į BVP augimą rodiklius.
1.2.Lyčių ekonomikos koncepcija
Pagrindinės prielaidos, kurios sąlygojo genderinės ekonomikos atsiradimą, yra šios:
genderinių vaidmenų koncepcija;
trejopomoterų vaidmens modelis, arba genderinio planavimo koncepcija;
socialinių santykių koncepcija;
„profeministinių“ ekonomistų sukurti modeliai, kurie apjungia taip vadinamos neoklasikinės mokyklos ir ekonominės teorijos feministinės kritikos šalininkus.
Šie požiūriai skiriasi įvairiu genderinių problemų suvokimu, institucinės analizės, genderinių santykių įtakos ekonomikai vertinimu, o taip pat skirtinga ekonomikos plėtros esminių problemų interpretacija ir siūlomais pokyčiais.
Genderinių vaidmenų koncepcija
Genderinių vaidmenų koncepcija (GVK) buvo sukurta Harvardo universiteto Tarptautinės plėtros institute (International Development Institute of Harvard University), bendradarbiaujant su USAID (United States Agency for International Development), vėliau ji buvo plačiai panaudota kitomis tarptautinės plėtros institucijomis.
Genderinių vaidmenų koncepcijos centre yra šios problemų grupės:
„prieinamumo prie išteklių“, jų panaudojimo ir kontrolės problema;
dalyvavimo gamybos procese ir reprodukcijos proceso skatinimo bei kliūčių problemos;
pareigų pasiskirstymo namų ūkio veikloje problema.
Šis požiūris apibūdinamas labiau kaip „integracinis“, t.y. vienijantis genderines problemas ir jų sritis, negu „transformacinis“, t.y. nagrinėjantis pokyčius.
Plėtra šioje vietoje suprantama kaip procesas, kuriame gali dalyvauti tiek vyrai, tiek moterys, tačiau į struktūrinės plėtros programas reikėtų aktyviau „inkorporuoti“ moterų ir genderines problemas.
Ši koncepcija apsiriboja namų ūkių genderine analize labiau neišsiplečiant rinkos, įmonių ir firmų veiklos, o taip pat valstybės politikos kryptimi.
Šios koncepcijos centrine ašimi tampa idėja, kad moterys – tai vienalytė, homogeninė, nesikeičianti grupė. Genderinė hierarchija rasiniu, klasės ir kitais principais atsiduria už analizės lauko ribų.
Analizės išeities taškas – pirma, požiūris į namų ūkių veiklą kaip į ūkio šaką, kur yra sukuriama pridėtinė vertė, kuri yra neįvertinama ir darbas, sukuriant šią pridėtinę vertę, kuris yra neapmokamas.
Namų ūkis traktuojamas kaip sistema, kuri savarankiškai skirsto išteklius. Namų ūkis – tai socialinis-ekonominis institutas, kuris turi gamybinę ir vartojimo funkcijas.
Antra, genderinė lygybė suprantama kaip vienodos moterų ir vyrų „prieinamumo prie ekonominių išteklių“, jų panaudojimo ir kontrolės galimybės.
Trečia, šioje koncepcijoje pabrėžiama, kad genderinė lygybė ir ekonominis efektyvumas yra sinergetiniai, t.y. glaudžiai vienas su kitu susiję elementai.
Ketvirta, genderinė analizė pateikiama kaip diagnostinis planavimo instrumentas, kuris naudojamas tam, kad užkirstų kelią neefektyviam išteklių paskirstymui.
Genderinių vaidmenų koncepcija, deja, apsiriboja daugiausia namų ūkių veikla ir nenagrinėja politinių institucijų (valstybės, tarptautinių organizacijų) veiklos genderiniu aspektu.
Metodologija, kuri remiasigenderinių vaidmenų koncepcija, naudojama USAID, CIDA, UNDP, IDRC ir Pasaulio banke.
Genderinės analizės rezultatai gali būti naudojami programų ir projektų strategijoms švietimo, mokymo, kreditavimo srityse siekiant padidinti jų efektyvumą.
Genderinio planavimo koncepcija
Genderinio planavimo koncepcija arba trejopo moters vaidmens modelis taip pat nagrinėja moterų vaidmenis, tačiau išsiplečia už namų ūkių veiklos ribų. Išskiriamas trejopas moterų vaidmuo: gamyboje, reprodukcijos procese ir vietos bendruomenių savivaldoje, atskleidžiant, kokiu būdu susikuria ir atsinaujina genderinė nelygybė.
Genderinio planavimo koncepcijos terminą įvedė Caroline Moser – Londono universiteto koledžo (University College – London Department of Planing Unit) Planavimo departamento atstovė. Pirmasis ir pagrindinis šios metodologijos akcentas – trejopo moterų vaidmens analizė. Antrasis svarbus blokas – praktinių-einamųjų ir strateginių genderinių poreikių išskyrimas. Trečioji komponentė – genderiniu aspektu siūlomų politinių požiūrių susisteminimas: socialinė parama (welfare), lygybė (equity), skurdas (poverty), efektyvumas (efficiency), moterų galimybių išplėtimas (empowerment).
Caroline Moser (1989, 1993) pasiūlė trejopo moters vaidmens schemą, siekiant atkreipti pasaulinių organizacijų struktūrinių plėtros programų rengėjų dėmesį į asimetrišką genderinį darbo paskirstymą, atsižvelgiant į padidintas sąnaudas.
Gamybinis moters vaidmuo apima jų dalyvavimą rinkos realiame (gamybos) sektoriuje ir namų ūkių gamybos sektoriuje, kur yra kuriama „tiesioginė“ gamybos produkcija – pragyvenimo priemonės.
Svarbu pažymėti,kad abiem atvejais sukuriamos pajamos (pinigine išraiška arba natūrine – produktai ir paslaugos), taigi kuriama pridėtinė vertė.
Reprodukcinis moters vaidmuo – tai moters atsakomybė už vaikų gimdymą, auginimą ir priežiūrą, namų ūkio pareigų vykdymą. Tai reiškia, kad ant moters pečių gula atsakomybė už darbo jėgos reprodukciją ir jos plėtrą (palaikymą). Tai savotiškas „rūpybos ekonomikos“ sektorius.
Trečiasis moters vaidmuo – dalyvavimas bendruomenės veikloje, į kurią įeina veikla tiekiant komunalines ir kitas paslaugas – moteris atsako už bendruomenėje naudojamų išteklių (vandens tiekimą, gydymą, švietimą) tiekimą ir palaikymą.
Šioje koncepcijoje pabrėžiama, kad, nepaisant to, jog visose trijose namų ūkio veiklos rūšyse (gamyba, reprodukcija ir bendruomenės valdymas) dalyvauja ir vyrai, darbo paskirstymas tarp vyrų ir moterų yra ne visada tolygus ir akivaizdus.
Tai apsprendžia visuomenėje egzistuojanti genderinių vaidmenų sistema. Dėl šios priežasties ženkli dalis moterų darbo lieka lyg ir nematoma, nepripažinta ir vertinama kaip savaime suprantamas bei apibūdinama moters gamtine paskirtimi.
Trejopo moterų vaidmens koncepcija panaudojama ne tik namų ūkyje – ji prasiskverbia toli už namų ūkio veiklos ribų.
Finansavimo iš valstybės biudžeto sumažinimas tokioms paslaugoms kaip šilumos, elektros energijos, vandens tiekimas arba sveikatos apsauga, socialinėms reikmėms tiesiogiai veikia moterų ekonominę veiklą – būtent moterys imasi atsakomybės taip planuoti ir išdėstyti ribojamus išteklius namų komunaliniame ūkyje, kad užtikrintų namų ūkių funkcionavimą ir gyvybingumą. Būtent moterys dažniausiai įtakoja savivaldos institucijas, daro joms spaudimą infrastruktūros plėtros problemų sprendimams priimti.
Praktiniai (einamieji) genderiniai poreikiai – tai tokie, kuriuos apsprendžia konkrečios moterų gyvenimo sąlygos, atitinkančios jų pozicijas genderiniame darbo pasidalijime. Einamieji moterų poreikiai – tai maisto produktų tiekimas, aprūpinimas drabužiais, avalyne, ilgalaikio vartojimo prekėmis, taip pat sveikatos apsauga, vandens tiekimas.
Strateginiai moters poreikiai, priešingai einamiesiems, išplaukia iš moters kaip pavaldinės padėties. Tam formuluojama nauja alternatyva, grindžiama labiau lygiateisiškos visuomenės modeliu, kuris apima darbo pasidalijimo pagal lytį prevenciją, politinės ir ekonominės lygybės įteisinimą, reprodukcinę laisvę, smurto moterų atžvilgiu panaikinimą.
Einamųjų ir strateginių genderinių poreikių koncepcija pateikia lankstesnį, taip vadinamą transformacinį požiūrį į plėtrą, tačiau neatsižvelgia į konfliktinius genderinių santykių aspektus.
Genderinio planavimo koncepcijos požiūriu yra smarkiai kritikuojama ekonomikos augimo ir makroekonominės plėtros prioritetų nuostata. Teigiama, kad ji turi mažai ką bendro su realiai liberalia rinka, liberaliąja ekonomika ir pilietinės visuomenės plėtra; kad makroekonominės politikos prioritetų išskyrimas yra atitrūkęs nuo realiųjų struktūrinių ekonomikos reformų, socialinių procesų.
Tačiau tuo pačiu metu galima kalbėti apiekai kurias svarbias makroekonomines genderinio planavimo koncepcijos prielaidas, oponentų dažnai vadinamas populistinėmis:
ekonomikos augimas tik labai nežymiai gali pakeisti neturtingųjų padėtį;
siekiant didinti ekonomikos efektyvumą, struktūrinėse programose skurdiesiems (taip pat ir moterims) tenka didžiausi socialiniai kaštai;
skurdieji namų ūkiai, turintys mažas pajamas, turi būti pagrindinis struktūrinių programų objektas;
reproduktyvinė ekonomika vaidina pagrindinį vaidmenį siekiant gyventojų gyvenimo gerovės kilimo;
ekonomikos augimo ir plėtros programų planavimas turi vykti atsižvelgiant į tų socialinių grupių interesus, kurioms tos programos yra skirtos.
Tačiau genderinio planavimo koncepcija, akcentuojant vaidmenų santykį, yra nevisiškai adekvatus instrumentas genderinių santykių analizei. Trejopo vaidmens schema neapima visapusiško moters dalyvavimo ekonominiame gyvenime, kuris nesibaigia tik namų ūkiu (nors ir plačiau traktuojamu negu pirmoje koncepcijoje), o pereina į institucinį kontekstą – rinką, valstybę, viešąjį administravimą ir kt.
Esminis trūkumas yra tas, kad skurdo problemų ir pavaldžios moterų situacijos analizė yra atitrūkusi nuo institucinio konteksto. Todėl ši koncepcija negali atsakyti į klausimą, kokie socialiniai procesai atveda prie moterų skurdo ir pavaldžios jų padėties.
Genderinio planavimo koncepcijos metodologija buvo panaudota Pasaulio banko Afrikos techninio departamento „Krikščioniška parama“ organizacijos (Oxfam UK) Anglijoje, taip pat rengiant plėtros paramos programas JT PRO, UNIFEM, CIDA, ILO ir kt.
Socialinių santykių koncepcija
Koncepcija buvo parengta Didžiosios BritanijosSasekso plėtros problemų tyrimų institute (IDS). Ši koncepcija grindžiama socialinių santykių analize. Daugelis idėjų pirmą kartą buvo nagrinėjamos seminare, skirtame pavaldžiai moterų būklei 1970-1980 m. aptarti. Seminare buvo kritikuojama „Moterys plėtroje“ WID (Women in Development) pozicija. Be kita ko buvo pažymėta, kad WID koncepcijos liberalusis ir individualistinis požiūris veda į moterų kaip specifinės homogeninės grupės izoliaciją; kad WID požiūris į genderinę analizę yra aprašomasis, paviršutiniškas ir kad moterų subordinacijos identifikacija ir analizė yra dviprasmiška (Prisons, 1981).
Seminare buvo iškeltas alternatyvinis požiūris, grindžiamas socialinių santykių analize ir feministine patriarchato analize (Jungas, 1993 m.). Vėliau seminaro idėjos sudarė koncepcijos „Genderis ir plėtra“ pagrindą (GAD – Gender and Development).
Socialinių santykių koncepcijoje (SSK), kaip ir genderinių vaidmenų koncepcijoje, analizuojant genderinius santykius, akcentuojama vaidmenų ir atsakomybės sričių diferenciacija, o taip pat genderiniai prieinamumo prie išteklių, jų panaudojimo ir kontrolės skirtumai. Tačiau kai kurios svarbios šių koncepcijų nuostatos skiriasi.
Pirma. Jeigu genderinių vaidmenų koncepcijoje į darbo pasidalijimą žvelgiama kaip į socialinės diferenciacijos rūšį (moterims ir vyrams priskiriami įvairūs vaidmenys ir atsakomybė), tai socialinių santykių koncepcijoje darbo pasidalijimas traktuojamas kaip mainų santykiai tarp vyro ir moters. Teigiama, kad šie santykiai nėra simetriški. Nelygybė paskirstant ekonominius išteklius ir atsakomybę reiškia, kad į genderinius santykius įsipina konkurencija arba bendradarbiavimas.
Antra. Ekonominio planavimo koncepcijoje gamyba ir materialiniai ištekliai traktuojami kaip rinkos ekonomikos veiksniai, suteikiantys subjektams individualumą, savarankiškumą. Čia ignoruojami tokie „etiniai ištekliai“ kaip teisės, pareigos, saviraiškos poreikiai. „Etinė ekonomika“ atspindi tokius santykius, kur dažnai prarandamas statusas ir savarankiškumas. Moterims genderiniai santykiai šeimoje dažnai reiškia kompromisą – tam, kad galima būtų pasirinkti ekonominį saugumą, reikia paaukoti savarankiškumą, poreikį išreikšti save kaip asmenybę.
Trečia. SSK pagrinde – ne socialinio susitarimo, partnerystės genderiniai santykiai, o vyro dominavimo ir moterų priespaudos, subordinacijos (moterų-pavaldinių) santykiai.
Kitaip tariant, nelygiateisiškas išteklių ir atsakomybės sričių paskirstymas, o taip pat socio-kultūrinės normos, sankcionuojančios nelygybę, reiškia, kad vyrai kaip socialinė grupė turi didesnius įgaliojimus ir didesnes galimybes kontroliuoti išteklius, negu moterys. Dėl šios priežasties jie turi daugiau galimybių mobilizuoti įvairius ekonominius ir socialinius išteklius, siekdami kovoti už savo interesus. Todėl panaikinti moterų pavaldžią nelygiateisę padėtį paskirstant išteklius – uždavinys kur kas platesnis nei pats išteklių paskirstymas. Šiuo atveju reikia perskirstyti ne išteklius, o valdžią, atsakomybę ir pareigas.
Socialinių santykiųkoncepcija analizuoja gamybinius santykius namų ūkyje, rinkos institutuose, valstybėje ir savivaldybėse. Tokia analizė rodo, kaip socialinės sąveikos procese susidaro genderinė nelygybė.
Šią koncepciją sukūrė, kaip minėta, Sasekso Plėtros problemų institutas (IDS) ir panaudojo mokymo programoje „Genderis ir trečiojo pasaulio šalių plėtra“ (Kollier ir Subrachmanian, 1996). Šios koncepcijos elementai panaudoti Kanados tarptautinės plėtros agentūroje CIDA.
Feministinė ekonomika: genderinė analizė ir makroekonomika
Feministinės ekonomikos teorija dar tik pradeda formuotis. Ji siekia parodyti, kad genderinės asimetrijos, iškraipymų padariniai pasireiškia ne tik struktūriniu ekonomikos aspektu, t.y. mikrolygmenyje, tačiau apima ir visą makroekonomikos sferą.
Ryškūs feministinės ekonomikos atstovai – Nilufer Cagatay, Ungrid Palmer, Diana Elson, Nensi Folbr.
Feministinėje ekonomikoje išryškėja dvi kryptys – neoklasikinė feministinė ekonomika ir feministinė kritiškoji ekonomika.
Feministinė ekonomika tiria gamybą ir reprodukciją genderinės hierarchijos aspektu. Dėmesio centre – ekonominės politikos ir teisinės reformos.
Neoklasikinė feministinė ekonomika analizuoja, kaip genderinė asimetrija įtakoja struktūrinių programų įgyvendinimą, pvz., neadekvačiai paskirstant išteklius tarp orientuoto eksportui ir vidaus rinkos sektorių, o taip pat moterims nelygiateisiškai dalyvaujant produkcijos, skirtos eksportui, gamyboje ir užsienio prekybos srityje.
Feministinė kritiškoji ekonomika įrodinėja, kad moters vaidmuo socialinės reprodukcijos srityje nėra natūralus, savaime suprantamas, o yra valdžiossantykių funkcinė pasekmė. Ji tiria santykį tarp ekonominių ir žmogiškųjų išteklių ir teigia, kad būtina peržiūrėti ekonomikos efektyvumo sąvoką, atsižvelgiant į neapmokamų moterų darbo išteklių panaudojimą socialinės reprodukcijos ir žmogiškųjų išteklių išnaudojimo srityse.
Koncepcijoje teigiama, kad genderinių tyrimų objektas pastaruoju metu išsiplėtė – pirma, genderinė nelygybė reprodukuojasi ne tik namų ūkių, tačiau ir kitų institucijų veikloje. Antra, genderio integracija į plėtros programas suprantama plačiau – ji tiriama ne atskirų projektų lygmenyje, bet taip pat ir makroekonominės politikos lygmenyje.
Neoklasikinė ekonomika traktuoja struktūrinių reformų programas kaip svarbią išteklių (ypač darbo ir kapitalo) pasiskirstymo prielaidą tarp įvairių ekonomikos šakų ir sektorių. Jeigu ištekliai yra nemobilūs ir laisvai nepersilieja iš vieno sektoriaus į kitą, tai vien tik kainų didėjimas rinkoje neužtikrina efektyvaus išteklių pasiskirstymo. Palmer ir Kollier parodo, kad neadekvatų ir neefektyvų išteklių paskirstymą (ypač moterų darbo išteklių) dažnai sąlygoja įvairūs apribojimai, kuriuos apsprendžia egzistuojantys genderiniai vaidmenys ir genderinė nelygybė. Šie apribojimai trukdo laisvai persilieti ištekliams iš vieno sektoriaus į kitą.
Kollier išskiria keturis procesus, kurių pagrindą sudaro taip vadinamas „socialinis susitarimas” (konvencija). Pirmasis veiksnys – tai moterų diskriminacija už namų ūkio ribų – darbo rinkoje ir finansinių kreditų gavimo rinkoje. Antras veiksnys – tai moters vaidmenų modeliai (stereotipai) gamybos sferoje. Jeigu naujos ekonominės galimybės iš pradžių suteikiamos vyrams, tai ir vėliau tos galimybės bus plečiamos vyrų socialinėje grupėje – susidaro savaiminis mechanizmas, draudžiantis galimybių plėtrą moterų socialinėje grupėje. Trečia, vyrų ir moterų teisės ir pareigos namų ūkyje yra asimetriškos, nes moterys šeimoje turi mažai stimulų didinti savo darbo indėlį. Pagaliau, ketvirta, „reprodukcijos našta“ yra taip pat ribojantis veiksnys, nes reikalauja iš moterų didelių sveikatos ir laiko sąnaudų.
Šios koncepcijos kontekste vyrų ir moterų santykiai namų ūkyje suprantami kaip mainų santykiai, kuriuose mainų objektas – valdžios ir pareigų statusas. Genderinis nukrypimas šiuose pareigų ir atsakomybės mainuose yra asimetriškas moterų atžvilgiu.
Genderinė asimetrija yra nuolat atkuriama ir atnaujinama visa egzistuojančia vyrų ir moterų santykių sistema. Genderinę asimetriją sąlygoja valdžios santykiai šeimoje, kur stipresni namų ūkio nariai (suaugusieji vyrai) turi galimybę perleisti atsakomybę už šeimos maitinimą moterims, nes būtent vyrams priklauso asmeninė kontrolės funkcija skirstant pajamas.
Šios koncepcijos atstovų požiūris į ekonomikos plėtrą, augimą pagrinde susiveda į teiginį, kad makroekonomika ignoruoja nemonetarinę sferą – žmogaus reprodukciją. Priešingai tam, feministinės ekonomikos tyrimuose socialinė reprodukcija traktuojama kaip būtina veiklos sritis, kuri yra prekinės gamybos ir žmogaus potencialoplėtros pagrindas. (Elson, 1995)
Feministinė kritiškoji ekonomika vis labiau skverbiasi ir tampa žinoma pasaulyje, nors kol kas dar neįgavo mokomojo dalyko statuso. Feministinė kritiškoji ekonomika sukūrė keletą naudingų analitinių instrumentų, kuriuos aktyviai naudoja politikai savo politinėse ekonominėse programose.
Feministinė kritiškoji ekonomika žvelgia į genderinę ekonomiką integruotai – makrolygmenyje, mezolygmenyje ir mikrolygmenyje. Makroekonominis požiūris siejamas su šalies ekonomikos pajamomis ir vartojimu; teigiama, kad pinigų (monetariniai) agregatai priklauso ir įtakoja individų veiklos rezultatus (mikrolygmenyje) ir yra integruoti su mezolygmens institucijomis (atskiromis rinkomis, įmonėmis ir firmomis).
Mikrolygmuo. Feministinės kritiškosios ekonomikos nuostatos prieštarauja neoklasikinės ekonomikos prielaidai, kur individai traktuojami kaip maksimalaus pelno siekėjai, turintys galimybių pasirinkimo laisvę ir preferencijų sistemą. vyrų ir moterų skirtingumo problema yra interpretuojama feministinėje ekonomikoje kaip jų preferencijų skirtumo ir indėlio į bendruosius išteklius problema.
Taigi vyrų ir moterų darbo skirtumai (kai moterys, palyginus su vyrais, skiria daugiau laiko neapmokamam darbui namų ūkyje ir mažiau – apmokamam darbui rinkoje) yra interpretuojami kaip pigesnio moterų darbo rinkoje išdava. Dėl šios priežasties moterys priverstos pasirinkti veiklą namų ūkyje. Analogiškai yra ir su laisvalaikio nelygybe, su galimybe naudotis maisto produktų ištekliais, medicinos pagalba, kas aiškinama, atseit, moteriška prigimtimi, jos sąlygotomis preferencijomis, labiau pasireiškiančiu moterų altruizmu. Visa taiyra visuomenės sukurti klaidingi stereotipai.
Šiame modelyje neatsispindi konfliktiniai moterų ir vyrų valdžios, pareigų ir atsakomybės santykiai, kurie yra objektyvus socialinis veiksnys, o ne istoriškai primestos asimetrinės žaidimo taisyklės ir išteklių paskirstymo formos.
Mezolygmuo. Genderinis nukrypimas mezo- ir makrolygmenyse įgauna kitą formą. Kadangi neoklasikinėje ekonomikos teorijoje mezostruktūra (rinkos, įmonės, firmos) ir monetariniai agregatai (pinigų ir fiskaliniai rodikliai, BVP, eksportas, importas) traktuojami kaip neutralūs genderiniu požiūriu, daroma išvada, kad genderinė analizė čia netikslinga. Neoklasikinė ekonomika interpretuoja atskiras rinkas kaip neutralias genderiniu požiūriu ir todėl moterų galimybės dalyvauti rinkos procesuose plėtojasi savo specifine linkme, nors ir pripažįstama, kad gali egzistuoti taip vadinama gryna moterų diskriminacija kaip kai kurių darbdavių preferencijų išraiška, kurią galų gale pati rinka ir sureguliuoja.
Feministinė kritiškoji ekonomika teigia, kad genderinė nelygybė nėra duota iš anksto, o apspręsta rinkos institucijomis, lygiai taip pat, kaip ir tai, kad ji nenutrūkstamai susieta su šeimos ir santuokos institutais. Šiuos institutus veikia, įtakoja genderinė nelygybė. Genderiniai santykiai nustato socialinių-ekonominių santykių tarp vyrų ir moterų formas, kai šios grupės dalyvauja rinkos sandoriuose (Waithead, 1979). Kitaip tariant, tuo metu, kai komerciniai santykiai tarp pirkėjo ir pardavėjo arba darbdavio ir samdomojo nėra užduoti iš anksto kaip genderiniai (priešingai santuokos, šeimos ir giminystės santykiams) – socialinės pozicijos (darbdavio ir samdomojo, pirkėjo ir pardavėjo) yra apspręstos veikiančiomis genderinėmis normomis ir genderine hierarchija.
Dažnai moters, dirbančios versle arba šeimoje, darbas yra apibrėžiamas kaip moteriškas darbas, t.y. tas, kuriam būdingas pavaldinio antraeilių pareigų statusas.
Tyrimai, skirti moterų užimtumui, rodo, kad socialinės normos, siejamos su moterišku darbu, funkcionuoja rinkoje ir sukuria atskiras vyriškas ir moteriškas veiklos sritis bei specifines genderines
hierarchijas (Hemfry, 1987, Macintosh, 1989).
Analogiškai ir moteris-verslininkė, net jeigu ji ir turi galimybę prieiti prie išteklių ir finansinių kredito šaltinių su tokiu pat profesinio pasirengimo lygiu kaip ir vyras, ji visgi rizikuoja susidurti su didesnėmis kliūtimis rinkoje, nes yra už socialinio verslo tinklo ribų, kurio pagalba teikiama gyvybiškai svarbi informacija ir parama (Elson, 1994).
Lyčių lygybės integravimo strategija (Gender Mainstreaming)
Ši strategija – tai Lyčių aspekto integravimo specialistų darbo grupės (EG-S-MS), kurią sudarė Europos Taryba 1995 metais, penkių darbinių susitikimų rezultatas. Grupė buvo sudaryta iš 8 ekspertų: du Moterų ir vyrų lygybės koordinacinio komiteto (CDEG) nariai ir šeši lyčių lygybės srities specialistai. Grupės užduotis buvo parengti priemonių, kurias tiek valstybės, Europos Tarybos narės, tiek regioninės ir tarptautinės organizacijos parengė bei įgyvendina, integruodamoslyčių perspektyvą į bendrąją politiką, programų planavimą, sektorių politiką ir visą visuomeninę veiklą visuose lygmenyse, apžvalgą. Šios apžvalgos pagrindu Komitetas parengė ir lyčių lygybės integravimo koncepcinius rėmus bei metodologiją ir identifikavo metodus, priemones, veikėjus integruojant ir įvertinant lyčių dimensiją efektyviu ir matomu būdu. Grupės užduotis taip pat apėmė rekomendacijų valstybėms, Europos Tarybos narėms ir kitoms Europos Tarybos struktūroms išplatinimą – kartu buvo surinkti sėkmingos praktikos pavyzdžiai ir ypatingas dėmesys buvo skiriamas dabartiniam Europos Tarybos darbui, ypač tarptautiniame lygmenyje.
Grupė iš esmės rėmėsi dviem pagrindiniais informacijos šaltiniais. Pirmiausiai surinko esamus politinius dokumentus, strategijas ir kitus darbinius dokumentus. Antra, buvo konsultuojamasi su Moterų studijų centrais ir kitomis organizacijomis, turinčiomis lyčių lygybės klausimų ekspertus bei sukaupusiomis daug žinių šioje srityje. Šis pranešimas grindžiamas surinkta medžiaga bei diskusijų darbo grupėje rezultatais.
Šio pranešimo tikslas – paskatinti visų valstybių, Europos Tarybos narių bei kitų Europos tarybos struktūrų politikos veikėjus inicijuoti konkrečius veiksmus lyčių aspekto integravimo srityje ir paremti jų iniciatyvas. Rekomendacijos, pateiktos pranešime yra bendro pobūdžio ir galioja visiems lygmenims (nacionaliniam, regioniniam ir vietiniam), kaip ir Europos Tarybai.
Grupė gerai suprato faktą, kad išbaigtumas nėra pasiektas. Lyčių aspekto integravimas yra tebesivystanti strategija ir ateityje gali būti atrasta daugelis kitų būdų bei rodiklių. Pranešimas grindžiamas dabartine situacija ir gali būti traktuojamas kaip bandymas pasidalinti turimomisžiniomis bei jas paskleisti. Apsikeitimo informacija tarp tarptautinių institucijų, valstybių narių ir individualių veikėjų proceso poreikis nuolat auga. Tikimasi, kad šio pranešimo nuostatos padės, bus naudingos, stimuliuos šalių pastangas diegiant ir plėtojant lyčių aspekto integravimo strategijos įgyvendinimo metodus.
Pirmoji pranešimo dalis apima koncepcinius lyčių aspekto integravimo rėmus. Šioje dalyje lyčių aspekto integravimas pateikiamas pasiekimų lyčių lygybės srityje kontekste. Aprašoma lyčių aspekto integravimo strategijos kilmė ir sąryšis su specifine lyčių lygybės politika. Aptariamos problemos, kurios gali kilti, įgyvendinant naująją lyčių aspekto integravimo strategiją ir paaiškinama šios strategijos svarba.
Antrojoje dalyje atskleista, kokios yra lyčių aspekto integravimo strategijos būtinos išankstinės prielaidos ir palankios sąlygos. Taip pat pateikiama lyčių aspekto integravimo strategijos sudėtinių dalių ir suinteresuotų veikėjų apžvalga.
Trečioji pranešimo dalis parengta kaip parama imantis konkrečių veiksmų. Aptariama, ką reikia akcentuoti, rengiant lyčių aspekto integravimo strategijos įgyvendinimo politikos planus ir pateikiami rodikliai šio proceso monitoringui. Pagaliau pateikiama lyčių aspekto integravimo strategijos įgyvendinimo pavyzdžių apžvalga.
Grupė tikisi, kad Europos Taryba aktyviai rems šio pranešimo platinimą bei šiame pranešime pateiktų idėjų įgyvendinimą tiek valstybėse narėse, tiek pačioje Europos Taryboje. Manoma, kad pranešimas bus išplatintas vyriausybinėms organizacijoms bei kitoms valstybinėms valdžios institucijoms ir bus naudojamas kaip lyčių aspekto integravimo strategijos diegimo instrumentas.
KAS TAI YRA lyčių aspekto integravimo strategija
Pirmoji pranešimo dalis apima koncepcinius lyčių aspekto integravimo strategijos rėmus. Šioje dalyje lyčių aspekto integravimo strategija pateikiama pasiekimų lyčių lygybės srityje kontekste. Aprašoma lyčių aspekto integravimo strategijos kilmė ir lyčių aspekto integravimo strategijos sąryšis su specifine lyčių lygybės politika. Aptariamos problemos, kurios gali kilti, įgyvendinant naująją lyčių aspekto integravimo strategiją ir paaiškinti šios strategijos svarbą.
Kas yra lyčių lygybė?
Lyčių lygybė reiškia, kad abi lytys turi būti vienodai matomos, turėtų vienodus įgaliojimus ir vienodai dalyvautų visose viešojo ir privataus gyvenimo srityse. Lyčių lygybė yra priešybė lyčių nelygybei, o ne lyčių skirtumams. Lyčių lygybės tikslas – skatinti moterų ir vyrų pilnavertį dalyvavimą visuomeniniame gyvenime.
Ilgą laiką, ir netgi dažnai iki šiol, lyčių lygybė Europoje apibrėžiama kaip de jure lygios teisės, lygios galimybės ir vienodas traktavimas visose gyvenimo srityse ir visose visuomeninio gyvenimo sferose. Dabar pripažinta, kad lygybė de jure savaime nereiškia lygybės de facto. Svarbu suprasti, kad moterų ir vyrų ekonominis ir socialinis elgesys yra labai skirtingas – visų pirma dėl moterų reprodukcinės funkcijos.Pagrindinis dalykas yra ne tų skirtumų egzistavimas, bet tai, kad šie skirtumai neturėtų neigiamai įtakoti moterų ir vyrų gyvenimo sąlygų, neturėtų turėti diskriminuojančio poveikio, bet turėtų skatinti lygų dalyvavimą ekonomikoje, politikoje, visuomeniniame gyvenime. Lyčių lygybė nereiškia, kad moterys ir vyrai yra vienodi, tai nėra tapatybės sinonimas, priimant vyrų gyvenimo būdą ir sąlygas kaip gyvenimo normą.
Tam, kad būtų apibrėžta lyčių lygybė, reikia artimiau susipažinti su lyčių koncepcija. Šiame kontekste svarbūs du aspektai: socialinė lyčių struktūra ir lyčių santykiai.
Lyčių aspektas yra socialiai sukonstruotas vyrų ir moterų apibrėžimas. Tai socialinis biologinės lyties modelis, apibrėžiamas uždavinių, funkcijų ir vaidmenų, kurie priskirti moterims ir vyrams visuomeniniame ir privačiame gyvenime, visuma. Tai kultūriškai specifikuotas moteriškumo ir vyriškumo apibrėžimas, besikeičiantis laike ir erdvėje. Lyčių konstravimas ir atsinaujinimas vyksta tiek individualiame, tiek visuomeniniame lygmenyje ir abu vienodai reikšmingi. Individai formuoja lyčių vaidmenis ir normas per jų veiklą ir atgamina juos atitinkamai savo lūkesčiams. Vis giliau suvokiama, kad lyčių aspektas turi būti įtrauktas ir į politinį bei institucinį lygmenį. Politika ir institucinės struktūros yra labai svarbūs faktoriai formuojant gyvenimo sąlygas ir tai atliekant dažnai institucionalizuojamas socialinės lyčių konstrukcijos išsaugojimas ir atnaujinimas. Diskriminuojančios ir ribojančios nuostatos nesąmoningai įsikomponuoja į kasdienę rutiną ir politiką.
Lyčių aspektas – tai ne tik socialiai sukonstruotas moterų ir vyrų apibrėžimas. Tai socialiai sukonstruotas santykių tarp lyčių apibrėžimas.Ši konstrukcija apima nelygybę santykiuose, kur vyras dominuoja, o moteris paklūsta daugelyje gyvenimo sferų. Vyrai, jiems priskirti uždaviniai, vaidmenys, funkcijos, vertybės daugeliu atvejų vertinami aukščiau, negu moterys ir tai, kas su jomis susiję. Vis plačiau pripažįstama, kad visuomenė charakterizuojama ir šiomis vyriškumo nuostatomis – vyrų normos tapo visuomenės normomis ir tai atsispindi politikoje bei institucinėse struktūrose. Politika ir institucinės struktūros dažnai nesąmoningai reprodukuoja lyčių nelygybę.
Lyčių lygybė reiškia vienodą moterų ir vyrų su jų esamais skirtumais bei skirtingais vaidmenimis visuomenėje vertinimą ir priimtinumą (traktavimą). Lyčių lygybė – tai teisė būti skirtingiems. Tai reiškia, kad atsižvelgiama į moterų ir vyrų skirtumus, susijusius su klase, politiniais įsitikinimais, religija, etniškumu, rase, seksualine orientacija. Lyčių lygybė reiškia diskusijas, kokiomis kryptimis veikti, kaip keisti visuomenės struktūras, palaikančias nelygybę vyrų ir moterų santykiuose, kaip pasiekti pusiausvyrą tarp moterų ir vyrų įvairių vertybių ir prioritetų. Turint omenyje dvi anksčiau aptartas lyčių koncepcijas, kyla klausimas dėl dominavimo gyvenime būdų, mąstymo ir interesų, susijusių su vyrais ir būdų, kuriais visuomeninės struktūros reprodukuoja tai tartum normą.
Problema – lyčių hierarchija, o ne moterys. Svarbiausia – užtikrinti, kad socialinės lyčių konstrukcijos paliktų vietos skirtumams ir eliminuotų hierarchijos sampratą, kad vyrai yra aukščiau už moteris. Tai reiškia realią moterų ir vyrų partnerystę ir jų atsakomybės pasiskirstymą, panaikinant visuomeninio ir privataus gyvenimo nesubalansuotumą. Tai kiekvieno piliečio kompetencijos, sugebėjimų, talento klausimas, tai moterų ir vyrų įtraukimo į visuomenės kūrimą, problemų sprendimą klausimas, tai pasirengimas ateičiai. Visuomenės raida priklauso nuo visų žmogiškųjų išteklių panaudojimo. Tiek moterys, tiek vyrai privalo pilnai dalyvauti tenkinant visuomenės poreikių įvairovę.
Už lyčių lygybę reikia nuolat kovoti, ją saugoti ir skatinti – kaip ir žmogaus teises, kurių sudėtinė dalis yra lyčių lygybė. Lyčių lygybės siekimas yra nenutrūkstamas tęstinis procesas, kuris turi būti nuolat keliamas, svarstomas, permąstomas ir atnaujinamas. Šiuo metu svarbiausi uždaviniai lyčių lygybės srityje apima šiuos aspektus:
Svarbus uždavinys yra moterų teisių, kaip žmogaus teisių sudėtinės dalies, pripažinimas ir visiškas jų įgyvendinimas. Tiek moterų, tiek vyrų žmogaus teisės turi būti vienodai gerbiamos, saugomos ir skatinamos, imantis būtinų priemonių, kurios įgalintų tiek moteris, tiek vyrus pilnai pasinaudoti savo teisėmis. Tai taip pat reiškia, kad reikia kovoti su moters laisvės ir orumo pažeidimais (kova su smurtu prieš moteris, su prekyba moterimis ar priverstine prostitucija, laisvo reprodukcijos ar gyvenimo būdo pasirinkimas, specifinių migrančių ar mažumas atstovaujančių moterų problemų sprendimas).
Be žmogaus teisių, ypatingai svarbus akcentas tenka demokratijos plėtrai bei jos tobulinimui. Nuolatinis nepakankamas atstovavimas ar kartais netgi visiškas moterų nedalyvavimas sprendimų visosegyvenimo srityse priėmimo procese yra pagrindinė problema, nors įvairiose šalyse šiuo klausimu pastebimi ryškūs skirtumai. Lygaus moterų ir vyrų dalyvavimo politiniame ir visuomeniniame gyvenime visose jo srityse skatinimas – svarbi visuomenės raidos dalis. Visuomenei, kaip visumai, svarbu, kad ir moterys, ir vyrai dalyvautų visų visuomenės priimamų sprendimų procese, įnešdami įvairią gyvenimo patirtį. Kai moterys ar vyrai sudaro trečdalį (kritinę masę) sprendimų priėmimo struktūrose, jie įtakoja darbotvarkę ir turi realią galimybę daryti pakeitimus. Taip pat svarbu, kad moterys taptų matomos šalies istorijoje bei visuomeniniuose įvykiuose ir procesuose ne mažiau už vyrus.
Ne mažiau svarbus uždavinys lyčių lygybės srityje yra asmeninė ekonominė nepriklausomybė. Tai susiję su vienodu apmokėjimu už vienodą darbą, vienodomis galimybėmis gauti kreditus, vienodomis sąlygomis darbo rinkoje ir vienodu turto pasiskirstymu, atsižvelgiant į lyčių skirtumus privačiame gyvenime. Moterų ir vyrų pozicijos ekonomikoje yra daugeliu atžvilgiu gyvybiškai svarbios, siekiant jėgų pusiausvyros tarp jų. Tuo aspektu labai svarbi kova prieš skurdo feminizaciją. Su asmeninės ekonominės nepriklausomybės poreikiu glaudžiai susijęs moterų ir vyrų šeimos ir darbo pareigų suderinamumas.
Švietimas yra vienas iš svarbiausių uždavinių sprendžiant lyčių lygybės klausimus, nes apima būdus, kuriais visuomenė perduoda patirtį, žinias bei įgūdžius. Gyvybiškai svarbu, kad švietimo sistema ir visi jos elementai (mokytojai, mokyklos, vadovėliai, tyrimo institutai ir kt.), vienodai įgalintų tiek mergaites, tiek berniukus ir deramai rūpintųsi ateities lyčių pamaina, kaip atsvara egzistuojančiai lyčių hierarchijai.Visuomenės informavimo priemonių profesionalai taip pat gali suvaidinti svarbų vaidmenį, nes žiniasklaida – labai galingas instrumentas, galintis konsoliduoti ir pateikti informaciją ir žinias.
Paskutinis uždavinys – siekti, kad moterų ir vyrų įsisamonintas suvokimas apie poreikį pašalinti visuomenėje egzistuojančią nelygybę, apie jų bendrą atsakomybę, pareigas, kurias reikia dalintis, sutaptų.
Apibendrinant galima pasakyti, kad šių uždavinių sprendimas – žmogaus teisių, demokratijos, ekonominės nepriklausomybės, ir švietimo srityje – pasiekiamas moterims ir vyrams dalijantis atsakomybe ir pareigomis, šalinant nelygybės apraiškas. Tai veda į visuomenę, kurioje moterims ir vyrams užtikrinama gerovė visuomeniniame ir privačiame gyvenime. Taip pat tai būdas ne tik įgyvendinti, bet ir pagilinti demokratijos kaipo tokios supratimą.
Ar Europoje vis dar egzistuoja lyčių lygybės problemos?
Svarbiausias pasiekimas lyčių lygybės srityje – tai didėjantis lyčių lygybės poreikio suvokimas ir noras skatinti lyčių lygybę. Kai kurios šalys jau įkūrė lyčių lygybės politikos institucinius mechanizmus, parengė ir įgyvendina lyčių lygybės politiką ir skiria ypatinga dėmesį specifiniams moterų interesams bei problemoms. Lygiagrečiai vystomos žinios ir tyrimai lyčių lygybės ir moterų klausimais. Taip pat didėja vyrų vaidmens, skatinant lyčių lygybę, supratimas.
Kitas svarbus pasiekimas, tai sparti moterų pažanga. Europoje gerėja moterų išsilavinimas, jos daugiau dalyvauja formalioje darbo rinkoje ir aktyviau dalyvauja visuomeniniame, politiniame gyvenime bei priimant sprendimus. Tačiau daugelyje Europos šalių pažanga šioje srityje, pasiekta per daugelį metų, dar nėra pakankama. Priešingai, moterys dar daug mažiau negu galėtų naudojasi galimybe dalyvauti priimant sprendimus. Centrinėje ir Rytų Europoje didelis dėmesys skiriamas ankstesniems pasiekimams lyčių lygybės srityje įtvirtinti. Pilietinės visuomenės raida šiose šalyse paliko moterims daugiau erdvės kurti moterų organizacijas ir judėjimus bei suteikė naujas galimybes efektyviai dalyvauti priimant sprendimus.
Tačiau šios pažangos nederėtų pervertinti. Nepaisant žymaus progreso ir netgi jei Europoje moterys jau įgijo juridiškai lygias teises su vyrais ir vienodą statusą, jos vis dar diskriminuojamos daugelyje gyvenimo sričių. Be to, atsiranda naujos nelygybės formos.
Iš esmės, lyčių lygybės progresas Europoje, atrodo, susiduria su daugeliu kliūčių. Atsiranda požymių, kurie rodo, kad tai negreit pasikeis. Per paskutiniuosius du dešimtmečius struktūriniai pokyčiai Europoje, kaip kapitalo sistemų globalizavimo, pagreitintų technologinių inovacijų, konkurencingumo ir liberalizavimo pasekmė, buvo lydimi rimtų socialinių problemų atsiradimo daugeliui žmonių ir tai rimta grėsmė Europiniam socialinės gerovės modeliui. Masinis nedarbas, nelygybė, žmogaus darbo nuvertinimas, skurdas, didelių visuomenės dalių socialinis išskirtinumas, karai ir ginkluoti konfliktai, ekologinės problemos yra dalykai, kurie šiandien patraukia vyriausybių ir visuomenės dėmesį. Šios problemos skirtingai paveikia moteris irvyrus ir gali tam tikra prasme riboti jų laisvo pasirinkimo teises, susijusias su lytimi, reprodukcine sveikata ir gyvenimo būdu. Dėl to lyčių lygybė daugelyje šalių nelaikoma prioritetu ir pirmiausiai sprendžiamos kitos problemos, kurios, manoma, yra svarbesnės ir skubesnės.
Europa taip pat patiria politinio gyvenimo ir institucinių struktūrų pokyčius. Vakarų Europoje rengiama nauja valstybės funkcijų ir vaidmens vizija. Atsisakoma ankstesnio šalies gerovės modelio, kai vyriausybės plačiai atliko svarbią reguliavimo funkciją. Pagal naująjį mąstymą vyriausybių funkcija bus daugiau valdymo, koordinavimo pobūdžio, o ne administracinio reguliavimo. Vis labiau vyriausybės save identifikuoja kaip menedžerius, valdančius visuomenę efektyviu, bet ne per daug visaapimančiu būdu palikdamos kitus klausimus spręsti rinkai ir pilietinei visuomenei. Tikslai ir uždaviniai, produktyvumas, bet labiausiai “naujojo mąstymo” vyriausybė yra centriniai aspektai šiame vadybos diskurse (pokalbyje apie vadybą). Tokia politika nėra palanki lyčių lygybei, kadangi neatspindima šeimos ir darbo suderinamumo būtinybė ir aplamai, tai sąlygoja tik ekonomikos, o ne žmonių santykių pažangą.
Daugelis ankstesnių Centrinės ir Rytų Europos režimų charakterizuojami gerai išvystyta infrastruktūra, kuri leidžia moterims suderinti darbą ir šeimos pareigas, užtikrina aukštą socialinės apsaugos lygį, visiems prieinamą sveikatos apsaugos sistemą, liberalesnį abortų reguliavimą. Šios taisyklės, iš dalies kilę iš lyčių lygybės ideologijos, turėjo pagrindinį tikslą – pilnai integruoti moterį į gamybos procesą. Lygios teisės ne visada leidžia laisvai pasirinkti ir lygybė dažnai apibrėžiama kaip tapatybė. Todėl dabartinis dėmesyslyčių lygybės politikai dažnai svyruoja. Be to, struktūrinės, makroekonomikos ir kitos problemos verčia vyriausybes sutelkti pastangas į “sunkias” politikos sritis, kaip paminėta anksčiau, paliekant nuošalyje lyčių lygybės problemas.
Šiame etape kyla klausimas, kodėl iki šiol nepasiekta lyčių lygybė? Dėl kokių priežasčių trūksta pažangos ir lyčių lygybės supratimo? Naujojo tūkstantmečio pradžioje vyrauja idėja, kad lygybė pasiekta, šaliai ratifikavus Jungtinių Tautų Konvenciją dėl moterų visų diskriminacijos formų panaikinimo, nes pašalintos diskriminuojančios nuostatos. Didžioji dauguma Europos Tarybos valstybių narių yra ratifikavusios šią konvenciją. Taip pat daugelis šalių priėmė lyčių lygybės įstatymus, siekdamos visiškai uždrausti diskriminaciją ir pasiekti lyčių lygybę. Pripažinta, kad tokie įstatymai yra būtinas lygybės skatinimo pagrindas ir paskutiniaisiais metais ši tendencija vis stiprėja.
Pagrindinė problema yra ta, kad naudojamas de jure lyčių lygybės apibrėžimas yra labai siauras ir ne visada užtikrina apsaugą nuo diskriminacijos.
Antroji problema yra ta, kad moterys dažnai turi dirbti šiais klausimais nuošalyje juos pagrindinių visuomenės procesų. Instituciniai lyčių lygybės mechanizmai dažnai atsiduria izoliacijoje, netgi jei jie gali būti įvardinti, kaip “laboratorijos”, kuriose gimsta ir kaupiamos puikios idėjos lyčių lygybės klausimais. Grįžtant prie to, kas jau buvo pasakyta, apie tai, kokiu būdu visuomenė reprodukuoja lyčių nelygybę, matome, kad lyčių lygybės mechanizmai funkcionuoja struktūroje, kuri iš esmės palaiko lyčių lygybę, bet jie negali šios struktūros giliai įtakoti. Lygybės klausimai turi būti reikiamai sprendžiami ten, kur jie kyla. Lygybės politikos mechanizmai kai kuriose šalyse, netgi jei jie priklauso svarbiai ministerijai, dažnai turi ribotą kompetenciją ir veiksmų pasirinkimą. Jie mažai tegali įtakoti politikos sritis, kurios labiausiai veikia žmonių gyvenimą, ir priemonės užtikrinti lygias galimybes vargiai gali susidoroti su nelygybe, atsiradusia dėl kitose politikos srityse priimtų sprendimų.
Trečioji problema – moterų pozicijos priimant sprendimus silpnos visose šalyse. Reikia labiau subalansuoti moterų ir vyrų dalyvavimą priimant sprendimus, kad lyčių lygybės klausimams būtų suteiktos prioritetinės pozicijos politinėje darbotvarkėje.
Ši problema kilo iš dalies dėl metodų, iki šiol naudotų skatinti lyčių lygybę. Daugelis politikos sričių atspindi specifines moterų problemas. Be to, tai daugiau skiriama moterims, o ne vyrams, netgi tada, kai politikos tikslas panaikinti nelygybės tarp lyčių apraiškas. Šios politikos rezultatai pasiekdavo tik vieną gyventojų grupę – moteris. Aišku, kad rezultatai yra riboti, jei jie susiję su viena problemos sprendimo dalimi. Lyčių lygybės politika turi užtikrinti, kad lyčių perspektyva bus integruojama į visas politikos sritis ir tokiu būdu visa visuomenė bus skatinama spręsti lyčių lygybės klausimus.
Kadangi nelygybė tarp moterų ir vyrų toliau įtakoja visas gyvenimo sritis, tampa vis aiškiau, kad reikalingas naujas požiūris,naujos metodikos, naujos strategijos norint pasiekti lyčių lygybę. Lyčių lygybės poreikio tema turi pasiekti aukščiausius struktūrinius lygmenis, būti plačiai paskleista ir apimti didelį veikėjų kiekį. Viena neseniai atsiradusi tinkama strategija yra lyčių aspekto integravimas (Gender Mainstreaming).
Be to, lyčių aspekto integravimo strategija atrodo tinkama išankstinė prielaida tolesnei pažangai: dabartiniai pokyčiai ekonominiame, politiniame, instituciniame lygmenyje skatina ir lydi politinio ir administracinio atsinaujinimo procesą, kuris apima naujų strategijų ir politikos priemonių kūrimą. Lyčių aspekto integravimo strategija yra vienas iš šių priemonių. Traktuojant iš “tradicinės“ lyčių lygybės koncepcijos pozicijų, šie ekonominiai ir politiniai pokyčiai yra ribojančios sąlygos. Jie atitinka platesnę lyčių lygybės koncepciją, kurios tikslas – panaudoti įvairius įgūdžius bei kompetenciją, įtraukiant tiek moteris, tiek vyrus į ateities visuomenės kūrimą.
Kas tai lyčių aspekto integravimo strategija ir iš kur ši strategija kilo?
Lyčių aspekto integravimo strategija, kaip nauja koncepcija pirmą kartą tarptautiniuose dokumentuose pasirodė po trečiosios Jungtinių Tautų pasaulinės moterų konferencijos (Nairobis, 1985). Ši koncepcija buvo pateikta kaip priemonė skatinti moterų vaidmens vystymąsi ir moterų vertybių integravimą ir raidą Jungtinių Tautų moterų padėties komisijoje vykusių debatų apie moterų vaidmens plėtrą metu. Iš tikrųjų šią strategiją buvo būtina parengti. Vyriausybių susitarimas įgyvendinti Nairobio moterų pažangos strategiją tapo išankstine sąlyga, kad Jungtinių Tautų Organizacijapanaudotų šias strategiją kasdieniniame darbe. Dėl to 1986 m. buvo priimta Jungtinių Tautų rezoliucija dėl Moterų statuso komiteto darbo, kurioje nurodoma pilnai integruoti Nairobio moterų pažangos strategijas tiek į ekonominės, tiek į socialinės raidos programas. 1987 m. Jungtinių Tautų moterų statuso komitetas 1986 m. priimtų sprendimų pagrindu paragino visas Jungtinių Tautų sistemos struktūras, įskaitant regionines komisijas ir specializuotas agentūras, suformuoti ir pradėti įgyvendinti informuoti ir pradėti įgyvendinti atitinkamą moterų lygybės politiką bei ją inkorporuoti į savo vidutinės trukmės planus, nuostatas, tikslus, programas ir kitus svarbius politikos dokumentus.
1995 m. Pekine vykusios Jungtinių Tautų ketvirtojo pasaulinio moterų suvažiavimo metu lyčių aspekto integravimo strategija buvo apibrėžta Veiksmų programoje, kuri buvo priimta šioje konferencijoje. Veiksmų platforma paragino skatinti lyčių aspekto integravimo politiką, pakartotinai patvirtinusi, kad “Vyriausybės ir kitos struktūros turi skatinti aktyvią ir matomą lyčių perspektyvos integravimo į visas veiklos sritis ir programas politiką ir kad prieš priimant sprendimus būtų atlikta analizė, kaip tai paveiks moteris ir vyrus”. Nors Veiksmų platformoje netgi nebuvo pateikta nuorodų kaip parengti ir įgyvendinti šią politiką, daugelis šalių, vadovaudamosi Veiksmų platforma parengė nacionalinius lyčių aspekto integravimo strategijos įgyvendinimo veiksmų planus.
Neseniai lyčių aspekto integravimo strategijos koncepcija buvo taikoma daugiausiai tarptautinėse organizacijose. Ji buvo paminėta Europos Komisijos trečiojoje vidutinės trukmės Bendrijos veiksmų programoje “Lygios galimybės moterims ir vyrams 1991-1995” ir tapo centrine tema ketvirtojoje veiksmų programoje. Komisija taip pat patvirtino komunikatą dėl lyčių aspekto integravimo strategijos.
Šiaurės šalių ministrų taryba nusprendė – Šiaurės šalių bendradarbiavimo lyčių lygybės srityje veiksmų programoje 1995-2000, patvirtintoje 1995 m. kovo mėn. – imtis aktyvių veiksmų, kad lyčių lygybės aspektai būtų įdiegti į visas politikos sritis visuose lygmenyse. Tai pagrindinis bendradarbiavimo strategijos lyčių lygybės klausimais ramstis. Be to, buvo nuspręsta pradėti aktyviai kurti lyčių perspektyvos integravimo modelius. 1997 m. buvo įdiegtas trijų metų pilotinis projektas, kurio tikslas – lyčių aspekto integravimo strategijos metodų ir priemonių rengimas ir išbandymas.
1995 m., rengdamasi Pekino konferencijai, Europos Taryba nusprendė sudaryti lyčių aspekto integravimo strategijos specialistų darbo grupę, kurios uždavinys buvo parengti šiuos lyčių aspekto integravimo strategijos koncepcinius rėmus bei metodologiją.
Apie lyčių aspekto integravimo strategiją vyksta daug diskusijų, kiekvienoje jų aptariami įvairūs aspektai. Dar nėra bendro sutarimo, kaip apibrėžti lyčių aspekto integravimo strategiją (daugelyje apibrėžimų kalbama apie lyčių lygybės perspektyvos integravimą), ar kaip įdiegti lyčių lygybės perspektyvą praktikoje ir ką tai reiškia. Apibendrinant, galima pateikti keletą komentarų:
Visi apibrėžimai pabrėžia platų lyčių lygybės prieinamumą. Nors žodis “lyčių lygybė” (gender equality)ne visada minimas, apie tai leidžiama suprasti. Lygiai taip pat visi apibrėžimai kalba apie tai, kas turi būti diegiama – lyčių lygybės perspektyva ar moterų perspektyva.
Daugelis apibrėžimų tiesiog aprašo pačią strategiją, dažnai susiaurindami apibrėžimą iki fragmentiškų lyčių aspekto integravimo strategijos aspektų. Jie koncentruojasi į pilną moterų dalyvavimą priimant sprendimus arba į tokias priemones, kaip politikos pasiūlymų peržvalga iš lyčių lygybės perspektyvos. Tuo atveju apibrėžimas ir tikslas sutampa. Lyčių aspekto integravimo strategija tampa pati sau tikslu.
Kai kuriuose apibrėžimuose kalbama apie lyčių aspekto integravimo strategijos efektą ir apie tai, kaip lyčių aspekto integravimo strategijos rezultatai įtakos visuomenės funkcionavimą ir struktūrizavimą. Šie apibrėžimai pabrėžia būtinybę keisti esamą organizacinę kultūrą ir institucijų veiklos būdus į naujus mąstymo ir politikos formavimo būdus. Šie apibrėžimai yra dažniausiai sutinkami nevyriausybinių organizacijų plėtros srityje.
Daugelis apibrėžimų tvirtina, kad taikant lyčių aspekto integravimo strategiją keičiasi veikėjai. Tai reiškia, kad įprasti veikėjai įtraukiami į lyčių perspektyvos integravimą.
Galų gale stebėtina, kad lyčių aspekto integravimo strategija dažnai visai neapibrėžiama.
Suprantama, kad terminą “mainstreaming” yra sunku išversti į daugelį kalbų ir todėl jis dažnai susiaurinamas iki tokio termino, kaip lyčių klausimų metodologija. Tačiau aišku, kad “mainstreaming” reikšmė yra kur kas platesnio konteksto. Tai pastangos padaryti lyčių lygybės klausimus visuomenės prioritetine dėmesio sritimi, kuri sudaryta išidėjų, krypčių, organizacijų kurios priima sprendimus politikoje ir dėl bendrosios bei specifinės politikos resursų, kaip pavyzdžiui, švietimas ar transportas. Taigi, “mainstreaming” reiškia, kad į lyčių lygybės tematiką turi būti atsižvelgiama dirbant tiek švietimo, tiek transporto srityje. Kad būtų palengvintas šis suvokimas, kiekvienoje šalyje koncepcija turi būti išversta ir tiksliai išaiškinta. Grupė nusprendė panaudoti terminą “Gender mainstreaming” (lyčių aspekto integravimo strategija) akcentuoti lyčių lygybės perspektyvos integravimą.
Specialistų grupė paskyrė daug laiko, bandydama rasti tinkamą lyčių aspekto integravimo strategijos apibrėžimą. Pagrindinė šio apibrėžimo svarba yra faktas, kad apibrėžimas turi apimti įvairius apsektus, minimus ankstesniuose labai skirtinguose apibrėžimuose.
Visų pirma, apibrėžimas turi perteikti, kas turi būti integruojama, t.y., lyčių lygybės perspektyva, ir koks tikslas turi būti pasiektas, t.y., lyčių lygybė – objektas.
Antra, turi būti paminėtos funkcinės ir struktūrinės sudėtinės dalys, kurios sudaro lyčių aspekto integravimo strategiją: t.y. politinių procesų reorganizacija, tobulinimas, plėtra ir įvertinimas. Lyčių aspekto integravimo strategija yra tiek politinis procesas, tiek ir organizacinis. Jis apima naujus politikos formavimo ir priartinimo būdus, organizacinės bei institucinės kultūros pokyčius ir veda į visuomenės struktūros pokyčius. Lyčių aspekto integravimo strategija apima politikos procesų reorganizavimą, kadangi perkelia lyčių lygybės politikos akcentus į kasdienės politikos procesus bei įprastinių veikėjų kasdieninę veiklą.
Trečia, apibrėžimas turi būti pilnas ir neribojamas tam tikrų lyčių aspekto integravimo strategijos aspektų ar technologijų. Politikos procesų organizavimas, reorganizavimas, tobulinimas ir plėtra reikalauja įvairių technologijų ir priemonių. Jis apima pilną moterų dalyvavimą visose gyvenimo srityse, visų pasiūlymų, susijusių tiek su bendrosios, tiek su sektorinės politikos programomis, analize lyčių lygybės perspektyvos atžvilgiu. Svarbu, kad apibrėžime būtų palikta vietos atsižvelgti į visas šias technologijas ir priemones. Be to, įvairių veikėjų ir technologijų poreikis bei prieinamumas gali kisti ir pereiti iš vieno konteksto į kitą ir todėl apibrėžimas neturi būti išbaigtas.
Specialistų grupė pateikia tokį apibrėžimą:
Lyčių aspekto integravimo strategija (Gender Maistreaming) – tai valstybės ekonominių, socialinių, politinių procesų organizavimas, reorganizavimas, tobulinimas, plėtra ir įvertinimas, tokiu būdu, kad lyčių lygybės perspektyva būtų inkorporuota į visas šias politikos sritis, visus lygmenis, visuose etapuose, visų veikėjų, paprastai dalyvaujančių politinėje veikloje.
Lyčių aspekto integravimo strategijos apibrėžimas akcentuoja šios strategijos tikslą, procesą, objektus ir subjektus. Lyčių aspekto integravimo strategijos objektas yra politika visuose lygmenyse, visuose etapuose. Aktyvūs lyčių aspekto integravimo strategijos subjektai yra įprasti veikėjai.Lyčių aspekto integravimo strategija gali reikšti, kad politiniai procesai reorganizuojami taip, kad įprastiniai veikėjai žinotų, kaip inkorporuoti lyčių perspektyvą. Tai taip pat gali reikšti, kad lyčių lygybės klausimai inkorporuojama į politinius procesus, įtraukiant lyčių lygybės klausimų išmanymą kaip normalų reikalavimą politikams.
Šis apibrėžimas taip pat akcentuoja būdą, kuriuo lyčių aspekto integravimo strategija atmeta specifinės lyčių lygybės politikos trūkumus. Lyčių aspekto integravimo strategija implikuoja platesnį ir labiau atitinkantį lyčių lygybės apibrėžimą, įvertinant skirtumus ir įvairovę. Pabrėžiant politinių procesų organizavimo, reorganizavimo, tobulinimo, plėtros poreikį, lyčių aspekto integravimo strategija sudaro galimybę mesti iššūkį maskulinistinėms tendencijoms, kuriomis charakterizuojama visuomenė ir struktūriniam lyčių nelygybės pobūdžiui. Lyčių aspekto integravimo strategija taip pat padeda suaktyvinti lyčių lygybės temą, panaikinant lyčių lygybės institucinių mechanizmų izoliaciją ir įtraukia daugiau ir naujų veikėjų į subalansuotos visuomenės kūrimą. Tokiu būdu, lyčių santykių transformavimo lyčių lygybės link procesas gali būti pagreitintas ir sustiprintas.
Kaip lyčių aspekto integravimo strategija susijusi su specifinėmis lyčių lygybės problemomis?
Lyčių aspekto integravimo strategija negali pakeisti ar dubliuoti specifinės socialiai remtinų žmonių politikos ir mechanizmų. Lyčių aspekto integravimo strategija minima kaip nauja strategija siekiant lyčių lygybės ir visuomet pabrėžiama, kad ši strategija nepakeičia tradicinės lyčių lygybės politikos, o ją papildo. Egzistuoja dvi skirtingos strategijos tam pačiam tiksluipasiekti – lyčių lygybei ir jos privalo eiti ranka rankon, bent jau kol visuomenėje realiai egzistuoja konsensusas ir kultūra lyčių lygybės klausimais. Kyla klausimas, kaip lyčių aspekto integravimo strategija susijusi su specifine lyčių lygybės politika ir kodėl vis dar reikalingos “tradicinės” lygybės politikos formos. Pagrindinis skirtumas tarp lyčių aspekto integravimo strategijos ir specifinės lyčių lygybės politikos yra pasirinktos politikos sritys ir veikėjai. “Tradicinių” lygybės politikos formų pradinė pozicija yra specifinės problemos, kylančios iš lyčių nelygybės. Tada lygybės mechanizmo institucijos parengia specialią politiką, šioms problemoms spręsti. Lyčių aspekto integravimo strategijos pradinė pozicija yra jau egzistuojanti politika. Politikos procesai reorganizuojami taip, kad jau dalyvaujantys veikėjai atsižvelgtų į lyčių perspektyvą ir lyčių lygybę kaip tikslą, kurį reikia pasiekti. Lyčių aspekto integravimas yra fundamentali strategija – gali užtrukti laiko, kol ji bus įgyvendinta, bet ji turi potencialą galimiems pokyčiams. Tradicinės lyčių lygybės formos gali duoti poveikį netgi greičiau, bet paprastai apsiriboja specifinėmis politikos sritimis.
Sutelkus moterų klausimų sprendimą viename kompetentingame struktūriniame padalinyje, lyčių lygybės mechanizmai įgijo galimybę atskleisti svarbius ir naujus dalykus ir tuo remiantis formuoti atitinkamą politiką. Ši mechanizmo forma veda į lyčių klausimų ekspertizės kaupimą vienose rankose ir ši žinių koncentracija yra jų privalumas. Ši patirties ir žinių sankaupa yra būtina lyčių aspekto integravimo strategijos pradžios sąlyga ir tampa lyčių aspekto integravimo strategijos tarpininku. Nepanašu, kad ši strategija pasiseks visuomenėje, kur nėra “tradicinės” lygybės politikos ir kur nėra priemonių ir veikėjų ją įgyvendinti. Lyčių aspekto integravimo strategija reikalauja tarpdiscplininių žinių apie nelygybę tarp moterų ir vyrų, kaip viešų debatų ir politinių sprendimų pagrindo, kai politika visose gyvenimo srityse turi atspindėti lyčių perspektyvos svarbą. Be to, lyčių aspekto integravimo strategija apima daug platesnį įprastų veikėjų ratą, kurių daugelis nėra lyčių ekspertai. Šiems naujiems veikėjams taip pat prireiks žinių apie lyčių lygybę, kad galėtų sėkmingai spręsti lyčių lygybės problemas.
Čia atspindima lyčių lygybės mechanizmų ir veikėjų svarba ir indėlis, nes jie sukuria “žinių ir minčių banką”. Savo dispozicijoje turėdami informaciją, jie gali užtikrinti būtiną paramą. Tai ypač svarbu šalyse, kur dar nėra gerai išvystytos moterų studijos. Lyčių aspekto integravimo strategija yra nauja strategija ir reikalauja tolesnio gilinimosi ir plėtros. Netgi jei lyčių lygybės padaliniai kai kuriose šalyse nėra pagrindiniai veikėjai diegiant lyčių aspekto integravimo strategiją, jie perteikia bendrą supratimą ir platina žinias ir informaciją lyčių lygybės klausimais visuomenei ir veikėjams.
Lyčių lygybės mechanizmai yra tiesioginiai ir specifiniai. Jų veikla gali prasidėti nuo nelygybės apraiškų, charakterizuojančių lyčių santykius, ir koncentruotis į tai, kaip nugalėti nelygybę. Lyčių lygybėsmechanizmai gali įtakoti politikus atsižvelgti į specifines lyčių problemas, kurios nesusiję su kitomis politikos sritimis bei stengtis pasiekti, kad lyčių lygybės klausimai taptų prioritetiniai. Lyčių aspekto integravimo strategija susijusi su bendrąja politika. Tai reiškia, kad kai yra formuojama politika, turinti didelę įtaką visuomenei, turi būti atsižvelgta į abiejų lyčių specifiką, interesus ir vertybes. Pagaliau, tampa aišku ir matoma, kad lyčių lygybė yra tiek moterų, tiek vyrų tema. Lyčių aspekto integravimo strategija reiškia lyčių perspektyvos integravimą į atitinkamas politikos sritis, tam kad būtų įsitikinta, jog šios politikos efektas yra neutralus lyčių atžvilgiu, bet jo pradinė pozicija nėra egzistuojanti lyčių nelygybė. Specifinė lyčių lygybės politika yra strategija, tiesiogiai susijusi su lyčių nelygybe. Joje atsižvelgiama į specifinius moterų ir vyrų poreikius ir parengia politiką tais klausimais, kurių neapima kitos politikos sritys. Pavyzdžiui jei, aplinkosauga yra tema, į kurią atsižvelgiama daugelyje politikos sričių (žemės ūkio, ekonomikos, tarptautinės prekybos, plėtojant bendradarbiavimą), lyčių lygybės politika turi egzistuoti kaip atskira sritis. Lyčių lygybės mechanizmai yra veikėjai, kurie atspindi vyriausybių fundamentalų vaidmenį, siekiant lygybės lyčių santykiuose.
Lyčių aspekto integravimo strategija remiasi žiniomis ir ankstesne lygybės politikos patirtimi. Vis plačiai pripažįstama, kad specifinė lygybės politika nepakankama, kurti lyčių lygybės visuomenę. Lyčių aspekto integravimas yra logiškas tolesnis žingsnis. Tačiau lyčių aspekto integravimo strategija negali optimaliai funkcionuoti be tradicinės lygybės politikos, nes ši politikos forma – būtinas lyčių aspekto integravimo strategijostarpininkas. Be to, lyčių aspekto integravimo strategija negali būti tokia tiesioginė, kaip specifinė lyčių lygybės politika. Lyčių aspekto integravimo strategija ir specifinė lyčių lygybės politika yra ne tik dualistinės viena kitą papildančios strategijos, bet ir suformuoja “dviejų takelių” strategiją.
Kokie sunkumai gali kilti, diegiant lyčių aspekto integravimo strategiją?
Turint ribotą lyčių aspekto integravimo strategijos įgyvendinimo patirtį, šis skyrius grindžiamas daugiau apmąstymais negu patirtimi. Tačiau su įgyvendinimu susiję pokyčiai retai praeina sklandžiai. Kiek žinoma iki šiol, daugelis problemų, kurios gali kilti, būtų susiję su netiksliu lyčių aspekto integravimo strategijos supratimu, egzistuojančiomis procedūromis, technologijomis ir priemonėmis ar politinės valios stoka.
Pirmasis sunkumas gali būti neteisingas lyčių aspekto integravimo koncepcijos supratimas ir kaip lyčių aspekto integravimo strategija susijusi su specifine lyčių lygybės politika. Jei lyčių aspekto integravimo strategija nėra teisingai suvokta, ji gali būti traktuojama kaip nauja strategija, pakeičianti lyčių lygybės politiką. Todėl kai kurioms vyriausybėms tai gali būti pretekstas nutraukti specifinę lyčių lygybės politiką. Lyčių aspekto integravimo strategija reikalinga, kad specifinė lyčių lygybės politika būtų tęsiama, kad lyčių lygybės politika nedingtų ar netaptų pernelyg išskaidyta.
Sekantis sunkumas susijęs su platesne lygybės koncepcija. Lyčių lygybė dažnai neteisingai suprantama. Kaip paminėta antrajame skyriuje, viena iš pagrindinių problemų, trukdančių tolesnę pažangą lyčių lygybės srityje yra siaura ir ribota lyčių lygybės koncepcija. Lyčių lygybė – ne tas pats, kas antidiskriminacija, o daug daugiau. Tai ne tik de jure lygybė, reiškianti, kad visos nuorodos į moteris ir vyrus įstatymuose yra pašalintos. Lygybė kaipo tokia privalo būti skatinama, pavyzdžiui, pozityviais veiksmais, rengiant veiksmų planus, diegiant lyčių aspekto integravimo strategiją ir kitomis priemonėmis. Tikslas – lygybė, kaip pozityvi teisė, arba lygybė de facto, gerbianti moterų ir vyrų teisę į įvairovę bei skirtingumą, bet taip pat nustatanti, kad moterys ir vyrai yra laisvi individai. Lyčių aspekto integravimo strategija apima lyčių perspektyvą ir neapsiriboja moterų klausimais. Ši strategija reikalauja atsižvelgti į moterų ir vyrų santykius, o ne paprasčiausiai susiaurinti koncepciją iki moterų ir vyrų kategorijų. Šalyse, kur vyrauja “tradicinis” požiūris į lyčių lygybę, koncepcija, kuria grindžiama lyčių lygybė, turi būti peržiūrėta ir požiūris į lytis išplėtotas.
Dar viena problema gali būti šalyje egzistuojantis politinis požiūris. Veikėjų, įgyvendinančių politiką akimis tarp lyčių aspekto integravimo strategijos ir specifinės lygybės politikos yra didelis skirtumas. Anksčiau lygybės ekspertai nagrinėjo ir sprendė lyčių lygybės klausimus, o dabar įvairių politikos sričių ekspertai turi išmanyti lyčių lygybės klausimus. Lyčių aspekto integravimo strategija yra naujas lyčių lygybės perspektyvos integravimo metodas, kuris apima artimesnį bendradarbiavimą tarp atskirų struktūriniųpadalinių, anksčiau turėjusių išskirtinę kompetenciją ir gali apimti politinių procesų reorganizavimą, naujų išorinių politikos veikėjų bendradarbiavimą (pvz., visuomeninės organizacijos). Kitaip tariant, lyčių aspekto integravimo strategija reikalauja procedūrinių pokyčių, tokių, kaip požiūrio į politikos formavimą permąstymo, organizacinės kultūros pokyčių ar naujų bendradarbiavimo ir konsultacijų formų.
Lygiagrečiai turi būti svarstomi politikos technologijų metaodai, svertai ir priemonės, kurie gali būti pritaikyti lyčių aspekto integravimo strategijai įgyvendinti, problema. Adekvačių instrumentų ir technologijų stoka gali reikšti, kad lyčių aspekto integravimo strategija bus vargiai įdiegta ar visai neįdiegta. Lyčių aspekto integravimo strategija gali reikalauti parengti naujus politikos instrumentus, ar pritaikyti esamus, peržiūrėti statistinius duomenis ir įvesti lyčių rodiklį atskiru kintamuoju dydžiu.
Sekanti problema yra žinių lyčių lygybės klausimais stoka, kuri apsunkina lyčių aspekto integravimo strategijos diegimą. “Tradicinės” lyčių lygybės mechanizmuose veikėjai yra lyčių lygybės ekspertai. Įgyvendinant lyčių aspekto integravimo strategiją lyčių lygybės klausimai nebebus vienose specifinio padalinio rankose, bet apims visus institucijos padalinius. Todėl veikėjai daugiau nebebus lygybės klausimų specialistai, o tai kelia pavojų, kad jiems gali nepasisekti identifikuoti lyčių interesų, ar įgyvendinti sėkmingą lyčių lygybės politiką. Tai netgi gali reikšti, kad jie gali tiksliai nesuprasti pačios lyčių aspekto integravimo strategijos. Iš to gali išplaukti egzistuojančios situacijos atnaujinimas. Gali trūkti žmonių, turinčių pakankamai žinių, kad formuotų lyčių aspekto integravimopolitiką, ypač, kai tiek mažai moterų dalyvauja priimant sprendimus. Todėl lyčių aspekto integravimo strategija reikalauja, kad politikos formuotojai gerai išmanytų lyčių lygybės klausimus. Turi būti organizuotas mokymo procesas, kad lyčių aspekto integravimo strategija būtų sėkmingai įgyvendinta praktikoje.
Pagaliau, gali kilti pavojus, kad apie lyčių aspekto integravimo strategiją bus daug kalbama, bet nieko nedaroma praktiškai. Vyriausybės gali priimti sprendimą, kad lygybė turi būti integruota į visas politikos sritis ir daugiau nieko nebedaryti arba tik dirbtinai remti lyčių aspekto integravimo strategijos iniciatyvas. Lyčių aspekto integravimas yra labai madinga strategija, bet negali egzistuoti pati sau. Tikslas – pasiekti lyčių lygybę. Lyčių aspekto integravimo strategija reikalauja politikų valios ir tvirto susitarimo ne tik pašalinti egzistuojančią moterų ir vyrų nelygybę, bet ir pašalinti šios nelygybės priežastis. Be kita ko, tai apima politinę valią liberalizuoti būtinus finansinius ir žmogiškuosius resursus. Kadangi lyčių aspekto integravimo strategija apima įprastines politikos sritis ir veikėjus, būtini finansiniai ir žmogiškieji ištekliai turi būti numatyti įprastiniame valstybės biudžete. Neskiriant pakankamai lėšų lyčių aspekto integravimo strategijai, gerų rezultatų sunku pasiekti ir tai gali diskredituoti ją, kaip strategiją, siekiant lyčių lygybės.
Taikant lyčių aspekto integravimo strategiją gali kilti ir kitų problemų, bei sunkumų. Tačiau reikia turėti omenyje, kad naujos strategijos niekada nepradedamos įgyvendinti sklandžiai nuo pat pradžių ir naujoms iniciatyvoms reikia skirti laiko, rezultatai neatsiranda tučtuojau. Be to, daugelis sunkumų ir problemų gali būti įveikti, atkreipiant dėmesį į būtinas išankstines prielaidas ir palankias sąlygas ar sėkmingos lyčių aspekto integravimo strategijos pavyzdžius.
Kodėl lyčių aspekto integravimas – tokia svarbi strategija?
Iš to, kas iki šiol pasakyta, galima daryti nediskutuotiną išvadą, kad lyčių aspekto integravimas yra svarbi strategija. Be to yra keletas priežasčių, papildomai pabrėžiančių lyčių aspekto integravimo strategijos reikšmę bei vertę:
1) Lyčių aspekto integravimo strategija įjungia visuomenę į politiką
Lygybės tematikos integravimas padeda pabrėžti poreikį pagrįsti ir įvertinti bet kurią atskirą politiką pagal jos poveikį konkrečiai individo ir socialinių grupių situacijai, nesvarbu, kas tai būtų – moterys ar vyrai, su jų specifiniais poreikiais ir interesais. Toks požiūris pagerina bendrosios (globalinės, sektorinės, nacionalinės regioninės, lokalinės) politikos pagrįstumą ir įvertinimą pagal jos rezultatus žmonių gerovei ir atveria vartus pakeisti “tradicinę” praktiką, pateikiant abstrakčius ekonominius ir ideologinius rodiklius (tokius, kaip bendras vidaus produktas, ar panašius duomenis, kurie yra neutralūs ir išreiškia vidutinius rodiklius) labiau tinkamais ir vertingesniais, konkrečiai parodančiais žmonių gerovę. Tai padeda paveikti politikus bei į viešąją nuomonę, parodo, kaip svarbu kreipti dėmesį į platų politikos efektą piliečių gyvenimui.Lyčių aspekto integravimo strategija taip pat gali būti būdas, kaip įtraukti į politinę darbotvarkę gyvybiškai svarbius moterų ir vyrų gyvenimui aspektus, į kuriuos praeityje nebuvo kreipiama dėmesio. Lyčių lygybės integravimas gali būti žingsnis link daugiau žmogiško ir mažiau ekonominio požiūrio į šiuolaikinės visuomenės bendrąją plėtrą ir vadybą. Atsižvelgiant į lyčių lygybės perspektyvą, politika bus geriau apibrėžta realių moterų ir vyrų poreikių aspektu. Visų žmonių, tiek moterų, tiek vyrų gyvenimas pagerės, o tai ir sudaro lyčių aspekto integravimo strategijos prasmę ir vertę.
2) Užtikrina geresnę valdymo kokybę
Lyčių aspekto integravimo strategija užtikrina geresnį aprūpinimą informacija, rengiant politikos programas ir atitinkamai geresnį valdymą. Ji verčia suabejoti teiginiu, kad politika yra neutrali lyties atžvilgiu – tokia iš tikro niekada nebūna – ir atskleisti paslėptas realybės ir vertybių prielaidas. Ji veda į politikos proceso didesnį skaidrumą ir atvirumą.
3) Įtraukiami ir moterys ir vyrai – ir tuo būdu efektyviau panaudojami visi žmogiškieji ištekliai
Iki šiol lyčių lygybės klausimų sprendimą skatino tik nedidelė moterų grupelė. Lyčių aspekto integravimo strategija įtrauks daug platesnį žmonių sluoksnį – tiek moterų, tiek vyrų. Taip pat taps aiškiau, kad šiandieninė visuomenė yra priklausoma nuo visų žmogiškųjų resursų panaudojimo bei tiek moterų, tiek vyrų patirties. Lyčių aspekto integravimo strategija pripažįsta, kad moterys ir vyrai turi dalintis atsakomybę, pašalinant nelygybę visuomenėje. Galų gale įtraukiant platesnį išorinių veikėjų sluoksnį į politikos procesą, lyčių aspekto integravimostrategija padės sumažinti demokratijos deficitą, kuris būdingas daugeliui dabartinių demokratijų.
4) Lyčių lygybės klausimai tampa matoma ir prioritetine visuomenės sprendžiama problema
Lyčių aspekto integravimo strategija pateikia aiškią idėją apie politinių iniciatyvų pasekmes ir įtaką tiek moterims, tiek vyrams ir apie pusiausvyrą tarp moterų ir vyrų rūpimoje srityje. Lyčių lygybės klausimai taps matomi ir bus integruoti į visuomenės prioritetizuojamų problemų kontekstą, tuo tarpu, kai iki šiol jie visada buvo nuošaliai. Tai parodys, kad lyčių lygybė yra svarbus visuomenės veiksnys, liečiantis kiekvieną individą, o taip pat visos visuomenės raidą ir kad tai nėra nei brangu, nei prabanga. Lyčių aspekto integravimo strategija pripažįsta, kad su moterų ir vyrų nelygybe negali būti efektyviai kovojama be politinės sistemos ir visos visuomenės suinteresuotumo, dalyvavimo, įsipareigojimų ir bendro sutarimo. Tai pakeis požiūrį į lyčių lygybę, kuris dar dažnai neigiamas ir inicijuos naujus debatus lygybės klausimais kitu, nei įprasta aspektu.
5) Atsižvelgia į moterų ir vyrų įvairovę,politika tampa labiau diversifikuojama
Yra pripažįstama, kad moterys – ir vyrai – nėra homogeninė grupė. Tam, kad įvairovei būtų skiriamas pakankamas dėmesys, politika ir politikos priemonės turi sudaryti galimybę atsižvelgti į šią įvairovę. Lyčių aspekto integravimo strategija turi turėti galimybę geriau paveikti skirtingų moterų grupių specifinę situaciją, kur specifinė lygybės politika iki šiol nebuvo sėkminga, nes lyčių aspekto integravimo strategija palieka erdvės įvairovei. Žvelgiant iš šios strategijos perspektyvos, problema yra ne tai, kad skirtumai egzistuoja, bet kad jie glaudžiai susiję su hierarchiniu gradavimu ir kyla pavojus visus piliečius matuoti pagal vyrų normas. Šia prasme lyčių aspekto integravimo strategija yra žingsniu toliau, negu tiesiog darbas lyčių lygybės kryptimi. Lyčių aspekto integravimo strategija palieka erdvės nehierarchinei įvairovei aplamai, ar tai būtų dėl lyties, rasės, klasės, ar kelių faktorių kombinacija. Kitaip tariant, atsižvelgiama į tai, kad žmonės nėra abstraktūs subjektai, bet kiekvienas turi savo identitetą. Šis pašalinis lyčių aspekto integravimo, kaip strategijos, efektas yra pozityvus visai visuomenei, skatinant lyčių lygybę.
1.4.Lietuvos valstybinė moterų ir vyrų lygių galimybių programa 2005-2009 m.
I. Bendrosios nuostatos
1. Valstybinė moterų ir vyrų lygių galimybių 2005-2009 metų programa (toliau vadinama – ši Programa) parengta įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-2008 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 315 (Žin., 2005, Nr. 40-1290), 477 punktą ir atsižvelgiant į Valstybinės moterų ir vyrų lygių galimybių 2003-2004 metų programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 712 (Žin., 2003, Nr. 55-2452), įgyvendinimo rezultatus, rezultatyvių priemonių tęstinumo ir naujų priemonių poreikį, siekiant nuosekliai ir sistemingai spręsti atitinkamųsričių lyčių lygybės problemas, užtikrinti tiek kiekybinius, tiek kokybinius moterų ir vyrų padėties pokyčius.
2. Ši Programa parengta atsižvelgiant į:
2.1. 2000 m. gruodžio 20 d. Tarybos sprendimą Nr. 2001/51/EB, patvirtinantį programą, susijusią su Bendrijos pagrindų strategija dėl lyčių lygybės (2001-2005);
2.2. Europos Sąjungos direktyvas, sprendimus, rezoliucijas, rekomendacijas moterų ir vyrų lygių galimybių klausimais;
2.3. Jungtinių Tautų konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (Žin., 1996, Nr. 21-549), ratifikuotą Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. I-1035 „Dėl Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo ratifikavimo“ (Žin., 1995, Nr. 76-1764);
2.4. Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims Fakultatyvinį protokolą (Žin., 2004, Nr. 122-4464), ratifikuotą Lietuvos Respublikos 2004 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. IX-2300 „Dėl Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims 20 straipsnio 1 dalies pakeitimo ir Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims Fakultatyvinio protokolo ratifikavimo“ (Žin., 2004, Nr. 122-4460);
2.5. Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto rekomendacijas Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kaip įgyvendinti Konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo nuostatas (Valstybių narių ataskaitų svarstymas. Lietuva. Pirmoji ir antroji periodinės ataskaitos, Niujorkas, 2000 m. birželio 12-30 d.);
2.6. Pekino deklaraciją ir Pekino veiksmų platformą, priimtą IV pasaulinėje moterų konferencijoje (Pekinas, 1995 m. rugsėjo 4-15 d.);
2.7. Jungtinių TautųGeneralinės Asamblėjos 23-iosios specialiosios sesijos „Moterys 2000: lyčių lygybė, raida ir taika XXI amžiuje (Pekinas+5)“ Baigiamąjį dokumentą (Niujorkas, 2000 m. birželio 5-9 d.);
2.8. Jungtinių Tautų Moterų padėties komisijos jubiliejinės 49-osios sesijos „Pekino deklaracijos ir Pekino veiksmų platformos bei Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 23-iosios specialiosios sesijos Baigiamojo dokumento apžvalga ir įvertinimas (Pekinas+10)“ deklaraciją (Niujorkas, 2005 m. vasario 28 d. – kovo 11 d.);
2.9. Jungtinių Tautų tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą (Žin., 2002, Nr. 77-3290), prie kurio prisijungta Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. I-1136 „Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentų“ (Žin., 1991, Nr. 9-244);
2.10. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (Žin., 1995, Nr. 40-987), ratifikuotą Lietuvos Respublikos 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. I-865 „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ (Žin., 1995, Nr. 37-913);
2.11. Europos socialinę chartiją (pataisytą) (Žin., 2001, Nr. 49-1704), ratifikuotą Lietuvos Respublikos 2001 m. gegužės 15 d. įstatymu Nr. IX-317 „Dėl 1996 metų Europos socialinės chartijos (pataisytos) ratifikavimo“ (Žin., 2001, Nr. 49-1699);
2.12. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijas Europos Tarybos valstybėms narėms;
2.13. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rekomendacijas valstybėms narėms;
2.14. Europos Tarybos žmogaus teisių komisaro rekomendacijas po vizito Lietuvoje 2003 m. lapkričio 23-26 d., patvirtintas Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2004 m. vasario 12 d. Strasbūre, CommDH(2004)6;
2.15. Šiaurės ir Baltijos valstybių lyčių lygybės 2004-2006 metų programą, kuriai pritarta Šiaurės ir Baltijos valstybių lyčių lygybės ministrų susitikime, vykusiame 2004 m. rugsėjo 23-26 d. Reikjavike;
2.16. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (Žin., 1998, Nr. 112-3100) 3 straipsnį;
2.17. Lietuvos moterų pažangos programą, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. 1299 (Žin., 1996, Nr. 110-2515);
2.18. nevyriausybinių organizacijų konferencijų, seminarų pasiūlymus ir rekomendacijas.
3. Rengiant šią Programą, atsižvelgta į moterų ir vyrų lygioms galimybėms įgyvendinti visose veiklos srityse taikomą lyčių aspekto integravimo strategiją, kuri apibūdinama kaip toks politinių procesų organizavimas, reorganizavimas, tobulinimas, plėtra ir įvertinimas, kad lyčių lygybės aspektas būtų įtrauktas į visas politikos sritis, visus lygmenis, visus etapus, visų veikėjų, paprastai dalyvaujančių politinėje veikloje, taip pat bet kurios planuojamos veiklos, įstatymų, strategijų ir programų visose srityse ir visais lygmenimis įvertinimas atsižvelgiant į poveikį tiek moterims, tiek vyrams. Ši strategija – tai lyčių lygybių siekimo metodas, pirmą kartą panaudotas rengiant Jungtinių Tautų Pekino veiksmų platformą, o vėliau pradėtas plačiai taikyti ir Europos Sąjungos lyčių lygybės programiniuosedokumentuose.
Programos tikslai ir uždaviniai
4. Šios Programos tikslai:
4.1. nuosekliai, kompleksiškai ir sistemingai spręsti moterų ir vyrų lygių galimybių problemas visose srityse;
4.2. užtikrinti lyčių aspekto integravimą;
4.3. parodyti specifines moterų ir vyrų problemas ir jas spręsti.
5. Šios Programos uždaviniai:
5.1. keisti vyro ir moters vietos ekonominėje šalies veikloje stereotipus;
5.2. sudaryti sąlygas moterims ir vyrams derinti darbo, taip pat profesinės karo tarnybos ir šeimos įsipareigojimus;
5.3. gerinti moterų, po ilgesnės pertraukos grįžtančių į darbo rinką, vyresnio amžiaus moterų įsidarbinimo galimybes;
5.4. didinti moterų galimybes imtis verslo ir jį plėtoti, skatinti moterų ekonominį aktyvumą;
5.5. skatinti darbdavius nustatyti vyrams ir moterims vienodą darbo užmokestį už vienodos vertės darbą;
5.6. skatinti socialinę partnerystę ir plėtoti socialinį dialogą, užtikrinant lyčių lygybę darbo rinkoje;
5.7. įtraukti lyčių lygybės klausimus į formalųjį ir neformalųjį švietimą;
5.8. sudaryti palankesnes sąlygas moterims siekti mokslo, karjeros, tobulinti profesijos įgūdžius;
5.9. didinti moterų galimybes eiti vadovaujančias pareigas ir pareigas, kurias einant priimami sprendimai;
5.10. skatinti moterų ryžtą aktyviai dalyvauti visuomeniniame ir politiniame gyvenime;
5.11. tobulinti esamą teisinę bazę, skirtą smurtautojui atskirti nuo nukentėjusiojo šeimos, ir teisės aktų įgyvendinimo mechanizmą;
5.12. remti nevyriausybinių organizacijų, ypač krizių centrų, projektus,užtikrinančius socialinę pagalbą smurto šeimoje aukoms ir darbą su smurtautojais;
5.13. spręsti specifines moterų ir vyrų sveikatos problemas;
5.14. siekti ilgesnės vyrų gyvenimo trukmės – mažinti moterų ir vyrų vidutinės gyvenimo trukmės skirtumą;
5.15. užtikrinti švietimą ir informavimą šeimos planavimo ir reprodukcinės sveikatos klausimais, ypač kaime;
5.16. integruoti lyčių aspektą į aplinkosaugą;
5.17. skatinti valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų, švietimo ir mokslo įstaigų, nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą, užtikrinantį lyčių lygybę;
5.18. siekti sustiprinti moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimo institucinį mechanizmą apskričių ir savivaldybių lygmeniu;
5.19. stiprinti darbuotojų, valstybės tarnautojų gebėjimus užtikrinti moterų ir vyrų lygias galimybes;
5.20. tobulinti pedagogų, teisėsaugos ir teisėtvarkos pareigūnų, aplinkosaugos specialistų kvalifikaciją lyčių lygybės klausimais;
5.21. skleisti tarptautiniu mastu Lietuvos patirtį, kaip užtikrinti moterų ir vyrų lygias galimybes;
5.22. atlikti moterų ir vyrų padėties pokyčių išplėstinį vertinimą;
5.23. tobulinti statistinės informacijos pagal lytį duomenų rinkimą ir teikimą vartotojui, bendradarbiaujant su kitomis duomenis renkančiomis ir tyrimus atliekančiomis institucijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis.
Programos įgyvendinimo vertinimo kriterijai
6. Šios Programos įgyvendinimo veiksmingumas vertinamas pagal:
6.1. surengtų seminarų, mokymų, kitų renginių skaičių;
6.2. asmenų, apmokytų seminaruose, mokymuose, kituose renginiuose, skaičių;
6.3. asmenų, pasinaudojusių suteiktomis žiniomis, skaičių;
6.4. nevyriausybinių organizacijų, vykdančių projektus moterų ir vyrų lygių galimybių klausimais, skaičių;
6.5. visuomenės nuomonės pokyčius, vertinamus atliekant sociologinius tyrimus;
6.6. moterų ir vyrų padėties įvairiose srityse pokyčius, vertinamus pagal šios Programos 69.7 punkte nurodytos priemonės įgyvendinimo rezultatus;
6.7. valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų, nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo veiksmingumą.
Programos finansavimas
7. Šioje Programoje numatytas priemones siūloma finansuoti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis iš ministerijoms ir įstaigoms, dalyvaujančioms įgyvendinant šią Programą, patvirtintų bendrųjų asignavimų. Preliminarus Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų poreikis šios Programos priemonėms įgyvendinti – 1434,6 tūkst. litų, iš jų 2005 metais – 210 tūkst. litų, 2006 metais- 276,6 tūkst. litų, 2007 metais – 351 tūkst. litų, 2008 metais – 311 tūkst. litų, 2009 metais – 286 tūkst. litų. Šioje Programoje numatytoms priemonėms įgyvendinti ketinama pasitelkti nevyriausybines organizacijas, tikimasi užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų paramos, ypač vykdyti bendriems projektams, kai dalis lėšų projektui skiriama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, o dalis – iš tarptautinių fondų. Sudaromos sąlygos šiosProgramos priemonių įgyvendinimą remti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis.
Programos įgyvendinimas
8. Šioje Programoje numatytų priemonių įgyvendinimas derinamas su rengiama Valstybine smurto prieš moteris mažinimo strategija ir šios strategijos įgyvendinimo priemonėmis, Prekybos žmonėmis prevencijos bei kontrolės 2005-2008 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 558 (Žin., 2005, Nr. 65-2333), kitomis tikslinėmis programomis, ypač užimtumo, socialinės apsaugos ir sveikatos, Lietuvos 2004-2006 metų bendruoju programavimo dokumentu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 935 (Žin., 2004, Nr. 123-4486).
9. Šios Programos įgyvendinimą koordinuoja Moterų ir vyrų lygių galimybių komisija (toliau vadinama – Komisija), sudaryta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 266 (Žin., 2000, Nr. 22-564). Komisijos nariai kasmet, iki sausio 15 d., parengia ir pateikia Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ataskaitas, kaip įgyvendinamos šios Programos priemonės, kurių atsakinguoju vykdytoju patvirtinta atitinkama ministerija, taip pat Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau vadinama – Statistikos departamentas). Apibendrintą šios Programos priemonių įgyvendinimo ataskaitą, vadovaudamiesi Komisijos nuostatais, parengia Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai atstovaujantys Komisijos nariai. Ataskaita svarstoma Komisijos posėdyje. Jeigu jai pritariama, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iki kiekvienų metų vasario 15 d. pateikia ją Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Kiekviena institucija ar įstaiga, numatyta atitinkamų šios Programos priemonių atsakinguoju vykdytoju,informuoja visuomenę, o prireikus – kitas institucijas apie šios Programos priemonių, už kurias ji atsakinga, įgyvendinimą.
II. Moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimas
Užimtumas
Esama būklė
10. Auganti pastaraisiais metais Lietuvos ekonomika sudaro palankias sąlygas didinti užimtumą. Labai pagerėjo darbo rinką apibūdinantys rodikliai: padidėjo užimtumas, sumažėjo bendras nedarbas ir teritorinė jo diferenciacija, išaugo darbo jėgos paklausa. Lietuvos ūkyje sukuriama vis daugiau nuolatinių darbo vietų. Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, per pastaruosius trejus metus teritorinėse darbo biržose kasmet įregistruojama apie 132-137 tūkst. laisvų darbo vietų. Antai:
10.1. Statistikos departamento duomenimis, 2005 metų I ketvirtį moterų užimtumas sudarė 58,6 procento (vyrų – 64,4 procento), taigi padidėjo palyginti su 2004 metais buvusiu moterų užimtumu – 57,8 procento (vyrų – 64,6 procento). Lietuvos moterų užimtumas jau 2003 metais viršijo Europos Sąjungos užimtumo strategijos 2005 metams nustatytus 57 procentus ir sudarė 58,4 procento (vyrų – 63,7 procento). Vyrų ir moterų užimtumo (apskaičiuoto pagal darbo visą darbo dieną ekvivalentą) skirtumas siekė 7,4 procentinio punkto, t.y. buvo vienas mažiausių Europos Sąjungoje. Vyrų ir moterų užimtumo skirtumas kaime didesnis negu mieste – atitinkamai 9,4 procentinio punkto kaime ir 5,7 procentinio punkto mieste. Vyresniojo amžiaus (55-64 metai) moterų ir vyrų užimtumo skirtumas – 18,3 procentinio punkto, t.y. mažesnis nei Europos Sąjungoje – 19,1 procentinio punkto.
10.2. Mažėja moterų ir vyrų nedarbas ir jo skirtumai. Statistikos departamento duomenimis, 2005 metų I ketvirtį moterų nedarbas buvo 10,3 procento, o vyrų – 10,2 procento, o 2004 metais vidutinis metinis moterų nedarbas buvo 11,8 procento, vyrų – 11 procentų. Moterų ir vyrų nedarbo skirtumas 2004 metais sudarė 0,8 procentinio punkto ir sumažėjo iki 0,1 procentinio punkto 2005 metų I ketvirtį. Išankstiniais 2004 metų duomenimis, Europos Sąjungoje moterų nedarbas buvo 10,2 procento, vyrų – 8 procentai, t.y. moterų nedarbas buvo didesnis nei vyrų 2,2 procentinio punkto.
10.3. Statistikos departamento kartu su Ūkio ministerija atliktų smulkių ir vidutinių įmonių verslo sąlygų tyrimų duomenimis, gausėja moterų įmonių vadovių. Antai 2000 metais moterų vadovių buvo 29,2 procento, o 2003 metais – jau 40 procentų. Didžiuma verslo vadovių – 31-50 metų moterys. Vyrų verslininkų vyraujantis amžius – 21-40 metų. Kita vertus, kaip ir Europos Sąjungoje vyrai ekonomiškai aktyvesni. 2004 metais 15-64 metų moterų aktyvumas buvo 65,6 procento, o vyrų – 72,7 procento (2001 metais moterų aktyvumas – 65,8, 2002 metais – 65,7 procento). Išankstiniais 2004 metų duomenimis, bendras darbo jėgos aktyvumas Europos Sąjungoje buvo 69,5 procento, moterų – 61,7 procento, o vyrų – 77,3 procento.
10.4. Vidutinis mėnesinis bruto moterų darbo užmokestis 2005 metų I ketvirtį sudarė 83,1 procento vidutinio mėnesinio bruto vyrų darbo užmokesčio. Atlyginimų skirtumas sumažėjo, palyginti su 2004 metais, kai moterų vidutinis mėnesinis brutodarbo užmokestis buvo 81,4 procento vyrų atlyginimo. 2005 metų I ketvirtį valstybės sektoriuje šis skirtumas buvo 77,6 procento, o privačiame – 83,6 procento. Statistikos duomenys rodo, kad tuose ekonomikos sektoriuose, kuriuose dirba daugiausia moterys, atlyginimai mažesni negu tuose, kuriuose dirba daugiau vyrų. Ekonomikos sektoriuose, kuriuose dirba daugiau moterų: sveikatos priežiūros ir socialinio darbo, švietimo, viešbučių ir restoranų, – atlyginimai 2005 metų I ketvirtį buvo mažiausi. Ekonomikos sektoriuose, kuriuose dirba daugiau vyrų: viešasis valdymas ir gynyba, transportas, sandėliavimas ir ryšiai, elektros, dujų ir vandens tiekimas, – 2005 metų I ketvirtį atlyginimai buvo didesni negu moterų.
10.5. Nuostata dėl paramos šeimai ir tėvų vienodų pareigų įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje, kuriame teigiama, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Lietuvos Respublikos teisės aktai nustato vienodas teises ir lygias galimybes tiek moterims, tiek vyrams dalyvauti darbo rinkoje, tačiau šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimas – vis dar opi problema dėl sunkiai kintančių vyro ir moters vaidmens šeimoje ir darbe stereotipų:
10.5.1. Tradicinis požiūris į moterų ir vyrų pareigas šeimoje išryškėja uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos tyrimai“, kurios veikla – visuomenės tyrimai ir verslo valdymo konsultacijų teikimas, 1999 metais atlikto tyrimo respondentų atsakymuose apie tai, kas turėtų išlaikyti šeimą. 57,2 procento vyrų mano, kad tai – tik jų pareiga. Tokios pat nuomonės yra 51,4 procento moterų. Akivaizdu, kad beveik pusė Lietuvos gyventojų šį vaidmenį priskiriavyrams. Šis rezultatas rodo, kad moterys – potenciali socialinės atskirties grupė, kita vertus, toks požiūris kelia vyrams didelę įtampą, nes šiuolaikinėje visuomenėje vienas asmuo dažniausiai jau nebegali išlaikyti šeimos.
10.5.2. Nors atostogomis vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, pagal įstatymus gali naudotis tiek moterys, tiek vyrai, dažniausiai vaikus prižiūri moterys. Išėjusi atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, moteris ilgam palieka darbą, dažnai netenka profesinės kvalifikacijos, dėl to jai sunkiau siekti karjeros. Kaip rodo statistika, vyrai uždirba daugiau negu moterys, todėl šeimoje su vaiku lieka tas, kurio atlyginimas mažesnis. Be to, dalis vyrų tradiciškai mano, kad vaikus prižiūrėti – ne vyriškas darbas.
10.5.3. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2002 metais motinystės (tėvystės) atostogomis pasinaudojo apie 17,8 tūkst. asmenų, iš jų 179 (apie 1 procentą) vyrai. Iš viso 2004 metais motinystės (tėvystės) atostogomis pasinaudojo 18590 asmenų, iš jų 172 vyrai (0,925 procento). 2005 metų I ketvirtį motinystės (tėvystės) atostogomis pasinaudojo 19612 asmenų, iš jų 241 vyras (1,228 procento).
10.5.4. Profesinės karo tarnybos kariams suteikiamos nėštumo ir gimdymo atostogos ir atostogos vaikui prižiūrėti (tiek vyrams, tiek moterims). Tačiau auginančioms vaikus karėms motinystė ir šeimos pareigos – didelė kliūtis siekti karjeros profesinėje karo tarnyboje. Atostogos vaikui prižiūrėti kariui suteikiamos ne ilgiau kaip iki to laiko, kol vaikui sueis vieneri metai. Karys, kuriam suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti, atleidžiamas iš pareigų ir perkeliamas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Jeigu suteiktoms atostogoms pasibaigus karys negrįžta į tarnybą arba nėra jo kvalifikaciją atitinkančių laisvų pareigų, jis išleidžiamas į atsargą. Iki vaikui sueina treji metai, išleistam į atsargą kariui mokama valstybės nustatyto dydžio pašalpa iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, jeigu jis ar kiti įstatymo numatyti šeimos nariai ir kiti asmenys tuo laikotarpiu nesinaudoja įstatymų numatytomis atostogų vaikui prižiūrėti ir pašalpos teisėmis. Pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms ir kariui grįžus į tarnybą, įstatymas negarantuoja jam profesinės karo tarnybos tęstinumo, jeigu nėra jo kvalifikaciją atitinkančių laisvų pareigų. Taigi kariui ribojamos galimybės derinti įsipareigojimus šeimai su profesine karo tarnyba.
Problemos
11. Skirtingą moterų ir vyrų užimtumą ir ekonominę būklę lemia daugelis veiksnių, svarbiausieji iš jų yra šie:
11.1. Stereotipinis požiūris į moters ir vyro vaidmenį šeimoje, darbe ir visuomenėje kliudo plėtoti lygias moterų ir vyrų galimybes darbo rinkoje, mažina moterų galimybes įsidarbinti, siekti karjeros, lemia moterų ir vyrų atlyginimų skirtumus. Nešališką požiūrį į lytį, plėtojantį moterų ir vyrų lygias galimybes daugelyje sričių, o pirmiausia – darbo rinkoje ir priimant sprendimus, be kita ko, ugdo visuomenės švietimas ir informavimas.
11.2.Per mažos galimybės derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus, motinystė ir šeimos pareigos vaikus auginančioms moterims – didelė kliūtis išlaikyti darbo vietą ar ieškoti kitos. Moterys, auginančios vaikus, yra patyrusios įvairių sunkumų tiek įsidarbindamos, tiek siekdamos karjeros darbe.
11.3. Sunkiau įsidarbinti vyresnėms moterims negu vyresniems vyrams. Dabar populiaresni darbai – siuvimas ar darbas su informacinėmis technologijomis – dažnai laikomi per sudėtingais vyresnėms moterims.
11.4. Nors svarbus moterų užimtumo didinimo veiksnys – dalyvavimas versle, moteris, siekianti imtis verslo ir jį plėtoti, susiduria su specifinėmis kliūtimis: tik ji dažniausiai atsako už vaikų priežiūrą, jai trūksta pasitikėjimo savimi, verslo įgūdžių, informacijos.
11.5. Vis dar skiriasi moterų ir vyrų darbo užmokestis. Šį skirtumą lemia tiek horizontali, tiek vertikali darbo rinkos segregacija, kiti veiksniai.
11.6. Nepakankamas moterų teisinis raštingumas. Dažnai moterys neturi informacijos apie joms numatytas teisines garantijas. Jaunoms moterims per mažai teikiama informacijos apie darbo garantijas (t.y. apie nėščių, neseniai pagimdžiusių moterų darbo sąlygas, atostogas ir panašiai). Tik nedaugelis moterų ir vyrų susipažinę su Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymu, per mažai turi informacijos ir apie tai, kur kreiptis, jeigu mano esą diskriminuojami dėl lyties. Menkai jiems žinomos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos dėl vienodo požiūrio į moteris ir vyrus darbo ir socialinėje srityje.
Laukiami rezultatai
13. Tikimasi, kad įgyvendinus šios Programoje numatytas priemones bus:
13.1. keičiami moters vaidmens stereotipai- sudarytos palankesnės sąlygos moterims rinktis norimą profesiją ir darbą, remiamas abiejų lyčių atstovų nestereotipiško įvaizdžio kūrimas per visuomenės informavimo priemones;
13.2. sudaromos palankesnės sąlygos tiek moterims, tiek vyrams, tarp jų ir kariams, derinti darbo (taip pat profesinės karo tarnybos) ir šeimos įsipareigojimus;
13.3. pagerintos moterų, po ilgesnės pertraukos grįžtančių į darbo rinką, ir vyresnio amžiaus moterų įsidarbinimo galimybės;
13.4. sudaromos palankesnės sąlygos moterims, norinčioms pradėti verslą;
13.5. mažinami moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumai – skatinama nustatyti dirbantiems vyrams ir moterims vienodą darbo užmokestį už vienodos vertės darbą;
13.6. užtikrinamas moterų ir vyrų lygių galimybių principo taikymas įgyvendinant Europos Sąjungos struktūrinių fondų remiamus projektus.
Švietimas ir mokslas
Esama būklė
14. Lietuvos švietimo sistema pagrįsta pagrindinėmis tautos, Europos ir pasaulio kultūros vertybėmis: asmens nelygstamos vertės ir orumo, artimo meilės, prigimtinės žmonių lygybės, žmogaus laisvių ir teisių, tolerancijos, demokratinių visuomenės santykių teigimu. Vienas iš pagrindinių švietimo siekių – plėtoti tęstinę, mokymąsi visą gyvenimą laiduojančią, prieinamą ir socialiai teisingą švietimo sistemą.
15. Kasmet mokosi vis daugiau asmenų. 2003-2004 mokslo metų pradžioje visuose švietimo lygmenyse mokėsi 898927 mokiniai ir studentai, iš jų merginų – 50,9 procento. Analizė rodo, kad berniukai šiek tiek lenkia mergaites pradinio ir pagrindinio ugdymo lygmenyse, tačiau vidurinio ir aukštojo išsilavinimo labiau linkusios siekti merginos. Ikimokyklinio ugdymo lygmenyje mergaitės sudarė 47,5 procento, pradinio ugdymo lygmenyje – 48,6 procento, pagrindinio ugdymo lygmenyje – 48,1 procento, vidurinio ugdymo lygmenyje – 49,8 procento, aukštesniųjų studijų lygmenyje – 62,7 procento, aukštojo mokslo studijų lygmenyje – 59,9 procento. Pagrindinio ir vidurinio išsilavinimo įgijimas rodo švietimo sistemos veiksmingumą, prieinamumą ir lygių galimybių švietimo užtikrinimą. Pagrindinį išsilavinimą 2003-2004 metais įgijo apie 50 procentų, vidurinį išsilavinimą – apie 53 procentai merginų. Visose Europos Sąjungos valstybėse merginų, įgijusių vidurinį išsilavinimą, daugiau nei vyrų, išskyrus Austriją ir Liuksemburgą.
16. Profesinėse mokyklose merginų mokosi apie 40 procentų. Profesinio pasirengimo požiūriu vaikinai labiau linkę rinktis darbininko profesiją, merginos – tapti tarnautojomis. Daugiau merginų negu vaikinų įgyja aukštąjį išsilavinimą, tačiau vaikinai dažniausiai įgyja geriau mokamas specialybes. Tai lemia merginų ir vaikinų būsimų pajamų skirtumus.
17. Šiuo metu nuosekliai daugėja moterų, siekiančių mokslininkės karjeros. 2003 metais moterys sudarė 43 procentus mokslininkų, tuo tarpu mokslininkių, turinčių aukščiausius mokslo laipsnius, kur kas mažiau. Statistikos departamento 2003 metais pateiktais duomenimis, Lietuvoje buvo 14 procentų moterų, turinčių habilituoto daktaro mokslo laipsnį, ir tik 10 procentų moterų, turinčių profesoriauspedagoginį vardą. Šiuo metu mažiausiai mokslininkių – technologijos ir fiziniuose moksluose, iš jų ypač mažai turinčiųjų aukščiausius mokslo laipsnius ir einančiųjų aukščiausias mokslo administravimo pareigas.
Problemos
18. Pedagogams trūksta lyčių lygybės žinių.
19. Aukštosiose mokyklose mokosi daugiau merginų, tačiau jos renkasi ne tokias perspektyvias karjeros ir pajamų požiūriu specialybes.
20. Labai skiriasi moterų ir vyrų skaičius aukščiausiose mokslo pakopose.
Laukiami rezultatai
22. Tikimasi, kad įgyvendinus programoje numatytas priemones bus:
22.1. lyčių lygybės klausimas įtrauktas į formalųjį ir neformalųjį švietimą;
22.2. tobulės pedagogų kvalifikacija lyčių lygybės klausimais;
22.3. sudarytos palankesnės sąlygos moterims siekti mokslo, karjeros, tobulinti profesijos įgūdžius.
Politika ir sprendimų priėmimas
Esama būklė
23. Demokratinėje visuomenėje priimant sprendimus privalo dalyvauti visi gyventojai – tiek moterys, tiek vyrai, ir abiejų lyčių atstovams turi būti vienodai atstovaujama valdžios postuose. Lygus moterų ir vyrų dalyvavimas priimant sprendimus nėra tik paprasto socialinio teisingumo ar demokratijos reikalavimas. Tai pagrindas siekti aiškios ir atsakingos valdžios, lyčių pusiausvyros, rodančios visuomenės sudėtį, garantas, būtina lyčių lygybės sąlyga. Abiejų lyčių aktyvus dalyvavimas formuojant politiką padeda geriau politikos sprendimuose atspindėti visuomenės įvairovę. Dalyvavimas politiniame, visuomenės ir valstybės gyvenime – ne tik moterų ir vyrų tikslų ir interesų įgyvendinimo priemonė,bet ir lyčių lygybės ir nediskriminavimo dėl lyties principo įgyvendinimo rodiklis.
24. Visuomenė vis plačiau pripažįsta – labai svarbu, kad priimant visų lygmenų sprendimus vienodai dalyvautų tiek vyrai, tiek moterys. Lyginamojoje tyrimų analizėje „Moteris Lietuvos visuomenėje“, paskelbtoje 2001 metais, nurodoma, kad 1994-2000 metais sumažėjo teigiančiųjų, kad moteris apskritai neturėtų dalyvauti politinėje veikloje (1994 metais – 23 procentai moterų ir 31 procentas vyrų, 2000 metais – 15 procentų moterų ir 22 procentai vyrų), ir padaugėjo manančiųjų, kad jų politikoje turėtų būti tiek, kiek yra tuo metu moterų (1994 metais – 41 procentas moterų ir 43 procentai vyrų, 2000 metais – 55 procentai moterų ir 61 procentas vyrų). Maždaug ketvirtadalis gyventojų mano, kad moterys turi daugiau dalyvauti politinėje veikloje ir valdant valstybę, ir tiki, kad tada Lietuvoje daug kas pagerėtų (1994 metais – 28 procentai moterų ir 18 procentų vyrų, 2000 metais – 30 procentų moterų ir 16 procentų vyrų). Uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos tyrimai“ 2003 metais atlikto tyrimo „Lietuvos gyventojų apklausa: moterys ir politika“ duomenimis, svarbiausia priežastis, dėl kurios moterys mažiau dalyvauja politiniame gyvenime, yra ta, kad jos daugiau rūpinasi šeima, pavargsta buityje. Be to, moterims mažiau galimybių, taip įprasta visuomenėje, tai – vyrų reikalas, neleidžia vyrai, pačios moterys nenori, nesidomi šia veikla, nepasitiki savo jėgomis. 41 procentas apklaustųjų mano, kad moteris aktyviau dalyvauti politinėje veikloje skatintų palankesnės sąlygos derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus, pačių moterų noras siekti karjeros, imtis politinės veiklos, jų aktyvumo didinimas (reikėtų remti moterų konferencijas, dalyvavimą tarptautiniuose renginiuose, kitas moterų iniciatyvas, jas turėtų palaikyti vyrai, turėtų būti keičiamas stereotipinis požiūris į moters vaidmenį).
25. Kadangi įgyvendinami projektai ir priemonės, skatinantys lygų atstovavimą lytims politikoje (paminėtinas 2002-2004 metų tarptautinis projektas „Daugiau Lietuvos moterų politikoje“), pastaruoju metu moterų politikių daugėja. 2004 m. birželio 13 d. įvyko Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų pirmasis ratas. Tarp penkių kandidatų į prezidento postą buvo dvi moterys. Į antrąjį rinkimų ratą pirmą kartą Lietuvos istorijoje pateko moteris. Be to, 2004 m. birželio 13 d. vykusių rinkimų į Europos Parlamentą rezultatai – iš 13 vietų, Lietuvai skirtų Europos Parlamente, 5 vietas laimėjo moterys.
26. Moterys 2000-2004 metais sudarė tik 10,6 procento visų Lietuvos Respublikos Seimo narių, iš jų 6 (43 procentai) moterys vadovavo Lietuvos Respublikos Seimo komisijoms, ir tik vienam Lietuvos Respublikos Seimo komitetui vadovavo moteris. Priemonės, kurių imtasi, lėmė palankesnius lygaus atstovavimo lytims požiūriu rinkimų rezultatus. Paskelbti 2004 m. spalio 31 d. galutiniai 2004 metų rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą rezultatai: 20,57 procento moterų ir 79,43 procento vyrų. Padaugėjo moterų, vadovaujančių Lietuvos Respublikos Seimo komitetams – iš 15 komitetų pirmininkų – trys moterys, bet šiek tiek sumažėjo moterų, vadovaujančių Lietuvos Respublikos Seimo komisijoms, – iš 14 komisijų pirmininkų – 4 moterys. Tačiau nė vienos moters nėra Lietuvos Respublikos Seimovaldyboje. Pirmą kartą nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos Respublikos Vyriausybėje 2001-2004 metais buvo trys ministrės. Dabar Lietuvos Respublikos Vyriausybėje dvi ministrės. Pažymėtina, kad Lietuva, kaip nedaugelis Europos Sąjungos valstybių narių, į Europos Komisijos komisarės pareigas skyrė moterį. Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėja iš Lietuvos Respublikos taip pat paskirta moteris.
27. 2002 metų rinkimuose į savivaldybių tarybas išrinkta 321 moteris (20,6 procento) ir 1239 vyrai (79 procentai). Iki 2002 metų rinkimų iš 60 Lietuvos savivaldybių merų buvo tik 2 moterys, iš 10 apskričių viršininkų – tik viena moteris. Po 2002 metų gruodžio mėnesį vykusių savivaldybių tarybų rinkimų trijose iš 60 Lietuvos savivaldybių moterys išrinktos merėmis, devynios paskirtos merų pavaduotojomis, 10 moterų eina savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas.
28. Nors į Lietuvos Respublikos Seimą ir savivaldybių tarybas moterų išrinkta daugiau, tačiau tiek Lietuvoje, tiek daugelyje kitų Europos Sąjungos valstybių lygaus atstovavimo lytims priimant sprendimus dar nepasiekta. Moterų ir vyrų lygybės Europos Sąjungoje 2004 metų ataskaitoje pabrėžiama, kad lygus moterų ir vyrų dalyvavimas priimant sprendimus svarbus tiek ekonominiam, tiek politiniam šalies gyvenimui, bet daugelyje Europos Sąjungos valstybių moterims atstovaujama nepakankamai. Geriausias moterų atstovavimo priimant sprendimus rodiklis Švedijoje, kurios parlamente – 45 procentai moterų, prasčiausias Graikijoje – 8 procentai.
Problemos
29. Moterys dar mažai dalyvauja priimant įvairaus lygmens sprendimus:
29.1. nelygiai atstovaujama moterims ir vyrams Lietuvos Respublikos Seime ir savivaldybių tarybose;
29.2.stokojama moterų noro dalyvauti politinėje veikloje ir priimant sprendimus, per maža parama moterų renginiams, kitoms iniciatyvoms.
Laukiami rezultatai
31. Tikimasi, kad įgyvendinus šioje programoje numatytas priemones bus:
31.1. skatinamas lygus atstovavimas moterims ir vyrams politinėje veikloje ir priimant sprendimus;
31.2. moterys paskatintos aktyviau dalyvauti visuomeniniame ir politiniame gyvenime.
III. Moterų teisių užtikrinimas moterų ir vyrų lygių galimybių sąlygomis
Žmogaus teisės
Esama būklė
32. Pagrindinės žmogaus teisės Lietuvoje įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos II skirsnyje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis nustato, kad visi yra lygūs prieš įstatymus, niekieno teisės negali būti varžomos ir niekas negali turėti privilegijų dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, religijos, socialinės padėties ir kitko. Lietuvos Respublikos Konstitucijos III ir IV skirsniai taip pat garantuoja pilietines teises, teisę į darbą, mokslą, socialinę ir sveikatos apsaugą. Lietuvos Respublikos įstatymuose: darbo, civilinėje, baudžiamojoje, šeimos teisėje, reglamentuojančioje vedybas ir šeimos santykius, teisę į nuosavybę, teisę į užimtumą ir kitas teises, nėra asmenis pagal lytį diskriminuojančių nuostatų.
33. 1998 metais priimtas Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, o jo nuostatų įgyvendinimo priežiūrai atlikti įkurta Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, vėliau pavadinta Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, į kurią gali kreiptis asmuo, jeigu jis mano esąs diskriminuojamas dėl lyties. Teigiama Lietuvos patirtis užtikrinant de jure moterų ir vyrų lygias teises, Lietuvos įstatymų atitiktis Europos Sąjungos acquis, kitiems tarptautiniams teisės aktams palankiai vertinamos tarptautiniu mastu, ypač Europos Komisijos ir Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto. Įgyvendinamos programų priemonės ir projektai, kad moterys turėtų galimybę naudotis žmogaus teisėmis de facto, kad būtų sukurta palanki joms aplinka, tobulinami priežiūros ir monitoringo mechanizmai ir siekiama teisinio raštingumo, rengiamos visuomenės informavimo šiais klausimais kampanijos. Tačiau lygių galimybių kontrolieriaus tiriamų skundų ataskaitose nurodoma, kad vis dar susiduriama su daugeliu moterų teisių pažeidimų, o tai rodo, kad teisės aktų, ypač Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo, draudžiančio bet kokią tiek tiesioginę, tiek netiesioginę diskriminaciją visose srityse, nuostatos ne visada tinkamai įgyvendinamos, sunku įvertinti galimą netiesioginę diskriminaciją, jeigu stokojama atitinkamų tyrimų duomenų.
34. Svarbus vaidmuo propaguojant ir ginant žmogaus teises, skatinant visuomenę suvokti moterų teisių turinį tarp visų žmogaus teisių ir jų įgyvendinimo svarbą, tenka nevyriausybinėms organizacijoms, kurių projektai, skirti visuomenei šviesti moterų ir vyrų lygių galimybių klausimais ir moterų teisėms ginti, pasiekia nuošaliausių savivaldybių teritorijų gyventojus.
35. Vienas iš šiurkščiausių žmogaus teisių pažeidimų, labiausiai trukdančių siekti lyčių lygybės,yra smurtas prieš moteris tiek viešajame, tiek privačiame gyvenime. Smurtas prieš moteris pažeidžia ir riboja moterų galimybes naudotis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis. Lyčių konfliktu grįstas smurtas (mušimas ar kitas buitinis smurtas, seksualinis tvirkinimas ir išnaudojimas, prekyba moterimis ir vaikais, priverstinė prostitucija, seksualinis priekabiavimas) yra nesuderinamas su asmens garbe ir orumu, už šias veikas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato baudžiamąją atsakomybę. Tokio pobūdžio veikos priskirtinos latentiniams nusikaltimams, todėl jas atskleisti ir tirti yra sunkiau.
36. Pagalbą (psichologinę, teisinę ir konsultacinę) ir prieglobstį smurto aukoms teikia daugiau kaip 25 nevyriausybinės organizacijos, ypač moterų krizių centrai. Įsteigtas Vyrų krizių ir informacijos centras, kurio pagrindinė veikla – darbas su smurtautojais.
37. Organizuojamas policijos pareigūnų, socialinių darbuotojų mokymas, rengiamos visuomenės informavimo kampanijos, atlikti smurto ištakų tyrimai, atliekami lyčių vaidmenų tyrimai ir lyčių studijos (ypač susijusios su vyrų ir berniukų vaidmeniu, taip pat visų formų smurtu prieš moteris, įskaitant buitinį smurtą). Aktyvi visuomenės, ypač moterų organizacijų, parama (informacinės kampanijos) labai padeda teikti paslaugas moterims – smurto aukoms.
Problemos
38. Visuomenė stokoja lyčių lygybės žinių, nepakankamai ištirta moterų ir vyrų padėtis, ypač vietos savivaldos lygmeniu.
39. Moterys dėl informacijos, ypač teisinės, stokos, nejautrumo lyčių specifikai ir susijusio su lytimi šališkumo negali deramai naudotis įstatymų joms suteiktomis teisėmis. Moterų teises nepakankamai suvokia teisėsaugos ir teisėtvarkospareigūnai.
40. Neišanalizuotas, kaip dera, galiojančių teisės aktų, skirtų smurto prieš moteris prevencijai, ypač smurtautojo izoliavimui nuo šeimos, veiksmingumas, taikymo praktika ir tobulinimo galimybės.
41. Stokojama kompleksinės socialinės pagalbos smurto prieš moteris, ypač šeimoje, aukoms ir specifinių sričių tyrimų.
Laukiami rezultatai
43. Tikimasi, kad įgyvendinus šioje programoje priemones bus:
43.1. atlikta tarptautinių teisės aktų įgyvendinimo stebėsena ir įvertinimas;
43.2. teisėsaugos pareigūnai, visuomenė tinkamai informuojami lygių moterų ir vyrų teisių klausimais;
43.3. išanalizuota esama teisinė bazė, reglamentuojanti smurtautojo atskyrimą nuo jo šeimos, ir parengtos rekomendacijos, kaip toliau tobulinti teisės aktus. Remiantis jomis, bus parengti teisės aktų pakeitimų ir papildymų projektai ar nauji teisės aktai;
43.4. remiama kompleksinė socialinė pagalba moterims – smurto šeimoje aukoms;
43.5. nustačius krašto apsaugos sistemoje psichologinio ir seksualinio priekabiavimo apraiškų, atsakingų vykdytojų krašto apsaugos sistemos institucijoms pateiktos rekomendacijos, kaip jas įveikti;
43.6. teigiama Lietuvos patirtis skleidžiama tarptautiniu mastu.
Sveikata
Esama būklė
44. Žmonių sveikata – tai jų emocinė, socialinė ir fizinė gerovė. Ji priklauso nuo socialinės, politinės ir ekonominės aplinkos, taip pat biologinių savybių. Žmonių gyvenimas ir gerovė gyvybiškai priklauso nuo geros fizinės ir psichinės būklės. Sveikata yra lemiamas žmogaus gebėjimo dalyvauti visose viešojo ir asmeninio gyvenimo srityse veiksnys. Ši teisė tiek moterims, tiek vyrams privalo būti užtikrinta visą gyvenimą.
45. Sveikatos apsaugą reglamentuojantys įstatymai neteikia diskriminacinių pranašumų nė vienai lyčiai. Kiekvienas asmuo Lietuvoje gali naudotis vienodomis sveikatos apsaugos priemonėmis, įskaitant (bet tuo neapsiribojant) priemones, teikiamas privačiuose šeimos planavimo centruose ir valstybinėse gydymo įstaigose. Įgyvendinama Motinos ir vaiko valstybinė programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 754 (Žin., 2004, Nr. 96-3534).
46. Biologiniai vyro ir moters skirtumai lemia skirtingus jų sveikatos kriterijus. Moterų nediskriminavimas sveikatos srityje apima šeimos planavimą ir reprodukcinę sveikatą plačiąja prasme, motinystės apsaugą, įskaitant moterų saugą ir sveikatą darbe, lytiniu būdu plintančių ligų prevenciją, sveikos gyvensenos skatinimą, pagyvenusių žmonių specifines sveikatos problemas, tiek moterų, tiek vyrų teisę patiems laisvai, be prievartos, diskriminacijos ir smurto, atsakingai spręsti klausimus, susijusius su lytimi.
47. Pastaraisiais metais Lietuvoje kasmet užregistruojama daugiau kaip 460 naujų susirgimų gimdos kaklelio vėžiu, daugiau kaip 220 moterų miršta nuo šios ligos. Susirgimų gimdos kaklelio vėžiu dažnis Lietuvoje vienas didžiausių Baltijos jūros regione ir šiaurės Europoje. Gimdos kaklelio patikra – valstybės finansuojama programa, skirta 30-60 metų moterims visoje Lietuvoje, sudaranti galimybę moterimskas trejus metus nemokamai išsitirti. Šios programos tikslas – sumažinti sergamumą gimdos kaklelio vėžiu ir mirtingumą nuo jo. Programa finansuojama valstybės nuo 2004 metų liepos mėnesio. Jai įgyvendinti 2004 metais skirta 4 mln. litų, tiek pat lėšų skirta ir 2005 metais. Pagrindinis 2004-2007 metų programos uždavinys – patikrinti ne mažiau kaip 80 procentų 30-60 metų moterų. Ši programa – ilgalaikis valstybės rūpestis moterų sveikata: kas treji metai tyrimas turi būti kartojamas. Moteris, pakviesta pasitikrinti 30 metų, turėtų būti kviečiama dar 10 kartų, t.y. kai jai sukaks 33, 36, 39, 42, 45, 48, 51, 54, 57 ir 60 metų.
48. Požiūris į kontracepcijos metodus nevienodas: uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos tyrimai“ 2003 metais atliktų tyrimų duomenimis, daugiau kaip pusė (51 procentas) 15-25 metų moterų nesinaudoja jokiomis kontraceptinėmis priemonėmis. Tarp kitokio amžiaus moterų šis procentas mažesnis: tarp 26-35 metų moterų – 19 procentų, tarp 35-45 metų – 32 procentai. Net 33 procentai kontraceptinėmis priemonėmis nesinaudojančių apklaustųjų negalėjo konkrečiai nurodyti, kodėl nesisaugo nuo nėštumo. Tyrimo duomenimis, tik 1 procentas kontraceptinėmis priemonėmis nesinaudojančių seksualiai aktyvių Lietuvos moterų gimdytų, jeigu pastotų, visos jos – 26-35 metų. Šie duomenys vaizdžiai paaiškina, kodėl Lietuvoje tiek daug abortų. Abortas nelaikomas šeimos planavimo metodu. Jeigu jis atliekamas moters pageidavimu, už jį reikia mokėti mokamų paslaugų kainyne nustatytomis kainomis.
49. Vaisingo amžiaus moterų, vartojančių kontraceptines priemones, pamažu daugėja – nuo 11 procentų 2000 metais iki 12 procentų 2004 metais. Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis, šalyje kasmet mažėja dirbtinių abortų:nuo 16259 – 2000 metais iki 10644 – 2004 metais, tačiau jų vis dar daug.
Problemos
50. Lietuvoje rūpinamasi ir sveikos gyvensenos ugdymu, remiami visuomeniniai sveikos gyvensenos judėjimai, šeimos planavimo ir reprodukcinės sveikatos prieinamumo skatinimas, sveikatos priežiūros, pirmiausia kaime, prieinamumas ir kokybė, tačiau neretai stokojama informacijos apie galimybes pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis (jų populiarinimas, socialinė reklama ir panašiai).
51. Lietuvoje vidutinė vyrų gyvenimo trukmė – 66,5 metų, moterų – 77,9 metų, ir šis skirtumas – vienas didžiausių iš visų Europos Sąjungos valstybių.
52. Nepakankamas lytinis švietimas. Trūksta informacijos apie šeimos planavimo metodus, kontraceptines priemones, reprodukcinę sveikatą.
53. Vis dar daug onkologinių prostatos ir gimdos kaklelio susirgimų.
Laukiami rezultatai
55. Tikimasi, kad įgyvendinus šios Programos 54 punkte numatytas priemones bus:
55.1. nuolat užtikrinta gimdos kaklelio vėžio patikros galimybė ir teikiama informacija apie tokios patikros galimybes;
55.2. užtikrintas nuolatinis visuomenės švietimas ir informavimas šeimos planavimo ir reprodukcinės sveikatos klausimais, ypač kaime;
55.3. parengtos priemonės, skirtos moterų ir vyrų vidutinės gyvenimo trukmės skirtumui mažinti.
Aplinkosauga
Esama būklė
56. Aplinkosaugos problemų sprendimo sėkmė priklauso nuo visų visuomenės grupių, aktyvių, apsišvietusių, problemas suvokiančių gyventojų dalyvavimo. Tarptautiniuose dokumentuose, įvairiuose tarptautiniuose ir mūsų šalies renginiuose dažnai pabrėžiama, kad itin svarbų vaidmenį plėtojant aplinkosaugą, ekologiškų produktų gamybą ir vartojimą gali suvaidinti moterys.
57. Moterys ir vyrai, kaip lygiaverčiai partneriai, papildydami vieni kitus profesiniais įgūdžiais, naujomis idėjomis, pomėgiais, auklėdami savo vaikus ir dalyvaudami visuomeninėje veikloje, gali daug nuveikti aplinkosaugos labui. Jungtinių Tautų priimtame dokumente „Darbotvarkė 21“ (24 skyrius) vyriausybės įsipareigojo integruoti lyčių lygybės aspektą į aplinkosaugą, bendradarbiaujant valstybės institucijoms ir įstaigoms bei nevyriausybinėms organizacijoms, įtraukiant visuomenę į šią veiklą, kad būtų sumažinta tarša ir pasmerktas besaikis vartojimas.
58. Lietuvos laimėjimai integruojant lyčių aspektą į aplinkosaugą, ypač valstybės institucijų bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis, teigiamai įvertinti Jungtinių Tautų Moterų padėties komisijos jubiliejinėje 49-ojoje sesijoje „Pekinas+10“, skirtoje apžvelgti valstybių pažangą įgyvendinant Pekino deklaraciją ir Pekino veiksmų platformą.
Problemos
59. Visuomenė dar menkai suvokia galimą kenksmingą aplinkos poveikį žmonėms, jai trūksta informacijos aplinkosaugos klausimais, stinga projektų, padedančių įvairioms visuomenės grupėms įsitraukti į sprendimų aplinkos klausimais priėmimą ir įgyvendinimą.
60. Valstybės institucijų ir įstaigų, nevyriausybinių organizacijų, taip pat moterų organizacijų darbuotojamstrūksta žinių ir įgūdžių, kaip kvalifikuotai įtraukti visuomenę į aplinkosaugos sprendimų priėmimą ir įgyvendinimą, kaip dirbti moterų ir vyrų lygių galimybių klausimais su įvairiomis visuomenės grupėmis.
61. Aplinkos ministerijos sistemoje nebuvo atliekama žmogiškųjų išteklių valdymo tendencijų analizė, pabrėžiant vyrų ir moterų aspektą, esamas problemas.
Laukiami rezultatai
63. Tikimasi, kad įgyvendinus šioje programoje numatytas priemones:
63.1. Lietuvos nevyriausybinės organizacijos, dirbančios aplinkosaugos srityje ir į savo projektus integruojančios lyčių aspektą, aktyviau prisidės prie sprendimų aplinkos apsaugos klausimais priėmimo ir aplinkos politikos formavimo;
63.2. aplinkosaugos specialistai turės daugiau žinių Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo įgyvendinimo klausimais;
63.3. aplinkosaugos specialistai ir nevyriausybinės organizacijos turės daugiau darbo su įvairiomis visuomenės grupėmis įgūdžių.
IV. Įgyvendinimo mechanizmo ir metodų stiprinimas
Institucinių pajėgumų stiprinimas
Esama būklė
64. Institucinis moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimo mechanizmas apima kelis tarpusavyje susijusius lygmenis: parlamentinį, vyriausybinį, akademinį, visuomeninį:
64.1. Moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimo priežiūrą pagal Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą atlieka 1999 metais paskirtas lygių galimybių kontrolierius (anksčiau – moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius) ir įsteigta Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (anksčiau – Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaustarnyba). Į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą gali kreiptis vyrai ir moterys, patyrę tiesioginę ar netiesioginę diskriminaciją dėl lyties darbo, švietimo, prekių ir paslaugų teikimo srityse ar seksualinį priekabiavimą.
64.2. Parlamentinis lygmuo: Šeimos ir vaiko reikalų komisija, neformali Moterų parlamentinė grupė.
64.3. Vyriausybiniu lygmeniu koordinuoti moterų ir vyrų lygių galimybių politikos įgyvendinimą visose veiklos srityse pavesta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, o koordinuoti moterų ir vyrų lygių teisių ir galimybių principą valstybės institucijų ir įstaigų veikloje – Moterų ir vyrų lygių galimybių komisijai, į kurios sudėtį įeina kiekvienos ministerijos ir Statistikos departamento atstovai. Komisija – tai nuolatinė institucija, veikianti visuomeniniais pagrindais. Komisija glaudžiai bendradarbiauja su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, lyčių studijų centrais ir nevyriausybinėmis organizacijomis.
64.4. Vilniaus miesto savivaldybė yra vienintelė Lietuvoje, 2001 metais paskyrusi asmenį, atsakingą už moterų ir vyrų lygių galimybių klausimus.
64.5. Akademinį lygmenį sudaro keturi lyčių studijų centrai, įsteigti prie didžiausių šalies universitetų.
64.6. Visuomeninį lygmenį sudaro moterų nevyriausybinės organizacijos, aktyviai veikiančios įvairiais lyčių lygybės klausimais. Jų yra daugiau kaip 100. Neformali nevyriausybinių organizacijų koalicija moterų teisėms ginti sudaryta 2001 metais, jos partneriai – Moterų parlamentinė grupė, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Moterų ir vyrų lygių galimybių komisija. Moterų informacijos centro, vienos iš aktyviausių moterų organizacijų, elektroninis tinklas vienija apie 130 valstybės institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir pavienių asmenų. Šiuo greičiausiu ir veiksmingiausiu informacijos perdavimo būdu užtikrinama galimybė keistis idėjomis, patirtimi, pasiūlymais, kita reikiama informacija ir skatinamas neformalus visų lygmenų bendradarbiavimas.
65. Tarptautiniai teisės aktai, kiti tarptautiniai dokumentai nustato, kad lyčių lygybės politikos įgyvendinimo sėkmę užtikrina tinkamai veikiantys instituciniai mechanizmai, aiškus jų struktūrų, kompetencijos ir funkcijų pasiskirstymas, darbuotojų gebėjimas deramai spręsti lyčių lygybės klausimus, taip pat glaudus įvairių struktūrų bendradarbiavimas, veiklos poveikio stebėsena, rezultatų vertinimas ir reguliari atskaitomybė. Ypač skatintinas valstybės institucijų ir įstaigų, nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 3 straipsnio 3 punkte nustatyta valdžios ir valdymo institucijų pareiga remti visuomeninių organizacijų, viešųjų įstaigų, asociacijų ir labdaros fondų programas, kurios padeda įgyvendinti moterų ir vyrų lygias galimybes.
Problemos
66. Per mažai bendradarbiauja įvairios institucinio mechanizmo struktūros, įgyvendindamos moterų ir vyrų lygias galimybes.
67. Gana aktyviai veikiantis institucinis mechanizmas iki šiol stokoja savivaldybių ir apskričių lygmens.
68. Nors Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 3 straipsnis nustato valdžios ir valdymo institucijų pareigą įgyvendinti moterų ir vyrųlygias teises, tačiau valstybės tarnautojai stokoja žinių šio įstatymo taikymo, moterų ir vyrų lygių galimybių, lyčių aspekto integravimo klausimais.
Laukiami rezultatai
70. Tikimasi, kad įgyvendinus šioje programoje numatytas priemones bus:
70.1. savivaldybės institucijos paskatintos skirti dėmesį lyčių lygybei;
70.2. kiekvienam valstybės tarnautojui suteiktas būtinas lyčių lygybės žinių minimumas;
70.3. teigiama Lietuvos patirtis perduodama kitoms valstybėms.
Statistika
Esama būklė
71. Be įvairių sričių statistikos, suskirstytos pagal lytis, sunku nustatyti moterų ir vyrų lygių galimybių problemas įvairiose srityse ir užtikrinti jų sprendimo stebėseną. Lyčių statistikos duomenys rodo, su kokiomis problemomis susiduria vyrai ar moterys.
72. Statistikos departamente yra darbuotojas, atsakingas už lyčių statistiką. Lyčių statistika kasmet pateikiama leidinyje „Moterys ir vyrai Lietuvoje“. Parengtas statistikos rodiklių, atspindinčių lyčių problemas mūsų šalyje, sąrašas.
73. Kasmet sudaromuose ir skelbiamuose statistikos duomenų, suskirstytų pagal lytį, rinkiniuose pateikiami tam tikrų sričių statistikos duomenys: gyventojai, namų ūkių sudėtis, sveikata ir socialinė apsauga, švietimas, mokslas, ekonominis gyventojų aktyvumas, užimtumas ir kita. Už darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimą atsakinga Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kaip ir kai kurios kitos tarnybos, kaupia statistikos duomenis, suskirstytus pagal lytį.
Problemos
74. Stokojama išsamesnės statistinės analizės pagal lytį apie Lietuvos jaunimąmieste ir kaime, privačiame sektoriuje, teismuose ir teisėsaugos institucijose vadovaujančias pareigas einančius vyrus ir moteris, bankų teikiamus kreditus vyrų ir moterų vadovaujamoms įmonėms. Neatliekami tyrimai, kaip moterys vienos augina vaikus, kaip po ištuokos tėvai materialiai remia vaikus, kaip dalyvauja jų auklėjime, apie moteris ir vyrus sportininkus.
Laukiami rezultatai
76. Tikimasi, kad įgyvendinus šios Programos 75 punkte numatytas priemones bus:
76.1. duomenys apie moteris ir vyrus teikiami Statistikos departamento interneto svetainės (www.stat.gov.lt) duomenų skelbimo bazėje;
76.2. aktuali statistinė informacija apie moterų ir vyrų lygias galimybes skelbiama Statistikos departamento interneto svetainėje, rengiami spaudos pranešimai;
76.3. sukaupta išsamesnė statistinė informacija apie Lietuvos jaunimą pagal lytį mieste ir kaime.
2. MAKROEKONOMINĖ POLITIKA IR LYČIŲ LYGIŲ GALIMYBIŲ ASPEKTAS
Lyčių nelygybės įtaka makroekonomikai
Makrolygmuo. Makroekonomikos struktūra apima pinigų, fiskalinę, pajamų ir tarptautinių ekonominių santykių politiką. Jos žinomi indikatoriai – BVP, bendrasis taupymas ir vartojimas, eksportas, importas, valstybės biudžeto pajamos ir išlaidos ir kt.
Makroekonominiame lygmenyje visiškai neatsispindi svarbi gamybos sritis – žmogiškųjų išteklių reprodukcija, kuri dažnai vadinama reproduktyviąja ekonomika – neapmokama žmogiškųjų išteklių gamyba, kuri yra bet kurios ekonomikos pagrindas ir nuo kurios priklauso apmokama gamyba.
Dabartiniu metu plačiai pripažinta, kad teoriškai įvertinti reproduktyvųjį darbą auginant vaikus ir aprūpinant suaugusius, kaip ir sukurti metodus išmatuoti šį bendrąjį į ekonomiką indėlį, yra labai problemiška. Taigi bendrasis sukurtas vidaus produktas toli gražu neatspindi moterų darbo rezultatų, ir šis darbas yra tarsi nematomas.
Tokiu būdu vyriškoji persvara makrolygmenyje yra sąlygojama susiklosčiusia makroekonomikos ir jos sudėtinių dalių samprata. Tačiau šis nepilnas BVP negali būti pateisinamas tuo, kad sunku išmatuoti moterų indėlį į BVP.
Viena iš labiausiai pavojingų prielaidų – tai teiginys apie tai, kad reproduktyvinė ekonomika funkcionuos nepriklausomai nuo pokyčių rinkos sektoriuose. Teigiama, kad moterys aprūpins žmogiškųjų išteklių reprodukcijos sritį be kuriuo atveju ir tuo būdu kompensuos darbo išteklių paklausos sumažėjimą (kiekybine ir kokybine prasmėmis) padidindamos kaštus, būtinus darbo išteklių palaikymui ir plėtrai.
Pvz., mažėjant valstybės investicijoms į infrastruktūrą, kaip taisyklė, pradedama taupyti šiluminė ir elektros energija bei vanduo. Klaidingai manoma, kad namų ūkiai (o tai reiškia, moterys) prisitaikys ir išspręs šį uždavinį. Pvz., mažėjant gyventojų pajamoms, teigiama, kad moterys vis tiek aprūpins savo šeimos narius maisto produktais ir būtinomis paslaugomis (gydymas, drabužių valymas, skalbimas), kompensuodamos namų ūkio pajamų sumažėjimą.
Priešingai,feministinės ekonomikos atstovai teigia, kad moterų darbas nepasižymi beribiu elastingumu; po tam tikros kritiškos ribos namų ūkis tampa nepajėgus reprodukuoti save, atstatyti savo ekonomines galias, o tai neigiamai įtakoja visą ekonomikos plėtrą.
Raktinė makrolygmens problema yra makroekonominės analizės rezultatų, kuriuose atsispindi tik rinkos sektoriaus rodikliai, ir ne rinkos paslaugų, kurios turi išskirtinę reikšmę žmogiškųjų išteklių reprodukcijai santykis ir sąveika. Tai genderinė problema, nes didžioji atsakomybės dalis, praktiškai ją sprendžiant, tenka moteriai. Vyriškoji dominantė makroekonomikos srityje – tai genderinių santykių ignoravimo rezultatas.
Valstybės finansų politika ir genderiniai santykiai
Pasauliniai tyrimai genderinės analizės srityje rodo, kad valstybės finansų politika – fiskalinė ir pinigų politika – aktyviai veikia vyrų ir moterų materialinės padėties diferenciaciją ir atvirkščiai – genderiniai ekonominiai santykiai įtakoja valstybės finansus.
Finansų politikos genderinių problemų esmė
Šiuolaikinė ekonomikos plėtra rodo, kad pilietinės visuomenės formavimasis ir šalies makroekonominė plėtra dažnai yra prieštaringi procesai. Istorinė patirtis liudija, kad išsivysčiusiose demokratijos šalyse visuomenė dažnai protestuoja prieš globalizaciją, aštriai keldama demokratinių institutų ir procedūrų stygiaus, atskirų šalių ir socialinių grupių nelygybės, ekonominio nestabilumo ir neefektyvumo klausimus.
Pasaulio moterų judėjimas suformulavo genderinių iškraipymų sąvoką (gender bias), kurios esminis teiginys yra tas,kad pinigų politikos globalizacijos negatyvios pasekmės kur kas stipriau veikia moteris kaip socialinę grupę, negu vyrus; be to, ekonominės politikos globalizacija didina genderinių iškraipymų įtaką valstybės fiskalinei ir pinigų politikai.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad tai nauja besiformuojanti pasaulyje ekonomikos tyrimų sritis, genderiniai pokyčiai makroekonominėje politikoje yra mažai ištirti. Pasaulyje žinomi neskaitlingi tyrimai šioje srityje, tačiau dėmesys šiai sričiai sparčiai didėja (Kofman and Youngs 1996: part 3; Beneria 1999, 2000; Peterson and Runyan 1999; Wichterich 1999; Marchand and Runyan 2000 ir kt.). Palyginti neseniai išleistame Pasaulio banko leidinyje „World Development“ trys dalis yra skirtos globalinių finansų genderiniams aspektams (Singh and Zammit, 2000;Flors and Dymski, 2000; Lim, 2000). Globalizacijos ir genderinės analizės problemoms skirtas žurnalas Feminist Economics, kuriame nagrinėjamos finansų sistemos genderinės problemos (Aslanbequi and Summerfeld, 2000). Visų tyrimų išvada viena – genderiniai globalinės finansų sistemos efektai negali būti vertinami vien tik teigiamai.
Teorinė analizė ir kiekybinių bei kokybinių tyrimų rezultatai rodo bent jau keturias genderinės ir
finansinės sistemų sąveikos formas ir atitinkamus genderinius iškraipymus:
nepakankamas moterų atstovavimas priimant sprendimus finansų valdymo srityje;
didėjantis genderinis atotrūkis (gender gap) tarp moterų ir vyrų ekonominės padėties rodiklių;
asimetriniai genderiniai santykiai didina valstybės finansų ir pinigų nestabilumą;
genderinė diskriminacija neigiamai veikia valstybės finansų efektyvų panaudojimą.
Nepakankamas moterų atstovavimas, priimant sprendimus valstybės finansų valdymo srityje
Moterys menkai atstovauja finansines institucijas sprendimų priėmimo srityje. To išdava – moterų interesai ignoruojami valstybės skolinimosi politikoje, investicinės veiklos taisyklių formavime, privataus finansų rinkos sektoriaus veikloje.
Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo valdymo institucijose dominuoja vyrai. Moterys sudaro mažiau kaip 10% Pasaulio banko vykdomųjų direktorių ir vadovaujančių darbuotojų. Didįjį septynetą valstybių tai pat nėra pagrindo laikyti subalansuota organizacija genderiniu požiūriu; Pasaulinė prekybos organizacija – tai išskirtinai vyriškas forumas. Privačiame finansų sektoriuje (ypač bankininkystės ir kt.) sprendimai priimami kabinetuose, kuriuose dominuoja vyrai (Irena Stavaren, 2002).
Tokių sprendimų priėmimo būdo pasekmes patiria ir moterys ir vyrai – kaip gamintojai, vartotojai, paskolų gavėjai, darbdaviai ir samdomieji, mokesčių mokėtojai, socialinės sistemos paslaugų gavėjai, komunalinių ir namų ūkių paslaugų tiekėjai ir gavėjai.
Daroma išvada, kad griežtos makroekonominės (fiskalinės ir pinigų) politikos, kurią siūlo Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas besiplėtojančioms ir pokomunistinėms šalims taikant struktūrinės plėtros programas, pasekmės kur kas didesniu laipsniu veikia moteris negu vyrus.
Namų ūkyje moterys atsako už vartojimo lygmens palaikymą.Išspręsti šį uždavinį darosi vis sunkiau, įgyvendinant struktūrinės plėtros ir paramos programas – įvedant mokamą išsimokslinimą ir gydymą,didinant vaistų kainas, mažinant ir naikinant socialinės paramos rūšis, didėjant komunalinių – šilumos ir vandens tiekimo paslaugų kainoms (UNDP, 1995).
Socialinio sektoriaus paslaugų privatizavimas, socialinių transfertų mažinimas moteris veikia labiau nei vyrus, nes, pirma, tiesiogiai įtakoja namų ūkių pajamas, kuriomis disponuoja, kaip taisyklė, moterys; antra, socialinio sektoriaus paslaugas perima namų ūkiai (UNICEF, 1989) ir šių paslaugų gamyba dar didesne našta „gula ant moterų pečių“. Tai – sveikatos apsaugos paslaugos, vaikų auklėjimas ir priežiūra, jų mokymas, švietimas, o taip pat komunalinės paslaugos – elektros energijos, šilumos energijos, vandens tiekimas, transporto paslaugos. Tuo didinama ekonominė moterų atsakomybė už namų ūkių sektoriaus veiklą (Elson, 1998).
Mokesčių politikoje priimami sprendimai taip pat glaudžiai susiję su genderiniais efektais, nors jų rezultatai dažnai nėra labai akivaizdūs (Stotsky, 1996; McCaffery, 1997). Pvz., formuojant valstybės biudžeto pajamas, didžiausias lyginamasis svoris tenka pridėtinės vertės mokesčiui, o ne pelno, kapitalo ir žemės mokesčiams. Kadangi vyrai uždirba vidutiniškai apie 25-30% daugiau nei moterys, visi pastarieji mokesčiai (o tame tarpe ir fizinių asmenų pajamų mokesčiui tenkantis mažesnis krūvis už PVM) įtakoja, sudarydami didesnes vyrų ir mažesnes moterų pajamas bei atitinkamai veikia jų ekonominį statusą. PVM iš pirmo žvilgsnio liečia ir moteris, ir vyrus, tačiau atsakingo už namų ūkių vartojimą vaidmuo, kaip taisyklė, tenka moteriai. Tokiu būdu makroekonominė politika finansų srityje patiria genderinio nukrypimo poveikį.
Taigi, vyrai dominuoja priimant sprendimus valstybės ir rinkos finansų srityje, o neigiamas šių sprendimų pasekmes patiria moterys (Grown, 2000).
Labiaulygiateisiškas, tolygesnis moterų ir vyrų atstovavimas valstybės finansų valdyme ir finansų rinkos formavime galėtų paveikti pinigų ir fiskalinę politiką labiau demokratine kryptimi genderinės lygybės požiūriu. Didesnė genderinė lygybė priimant sprendimus finansų politikoje suteiktų galimybę visapusiškiau atsižvelgti į vyrų ir moterų interesus, atsargiau planuoti tuos globalizacijos kaštus finansų srityje, kuriuos moka moterys.
Didėjantis genderinis atotrūkis
Kokius teigiamus pokyčius jaučia moterys finansinių paslaugų globalizacijos procese?
Visų pirma, didėjanti konkurencija finansų rinkoje didina finansinių kreditų pasiūlą ir jų prieinamumą įvairioms socialinėms grupėms. Galimybė gauti kreditą moterims, kaip socialinei grupei, žymiai padidėjo, nors formaliame ir neformaliame ekonomikos sektoriuose ji yra skirtinga.
Antra, kai kuriose šalyse padidėjo galimybė moterims pasinaudoti valiutų rinka. Pvz., moterys, dirbančios užsienyje, turi galimybę siųsti pinigines lėšas savo šeimos nariams ir pan.
Trečia, sparčiai augantis šiuolaikinės ekonomikos finansų sektorius sukuria didesnes moterų užimtumo galimybes (McDowell and Court, 1994).
Tačiau visi šie pranašumai turi būti lyginami su neigiamomis pasekmėmis, kurias patiria moterys, dalyvaudamos finansų srities globalizacijos procese. Genderiniai iškraipymai, kurie veikia finansinių kreditų paslaugas, pasireiškia per požiūrį į moteris – kredito gavėjas ir jo teikėjas (Irene Stavaren, 2002).
1 lentelė
Genderiniai iškraipymai finansinių kreditų rinkoje
|
Iškraipymo rūšys |
Iškreiptas požiūris į moteris – kredito teikėjas |
Iškreiptas požiūris į moteris – kredito gavėjas |
|
Informacijos apribojimai |
Moterys traktuojamos kaip rizikingi kreditoriai, kurių kredito teikimo galimybės ribotos |
Moterų profesionalumo lygis ir mobilumas yra žemesnis negu vyrų. To išdavoje informacija apie finansų rinkas moterims yra mažiau prieinama |
|
Apribojimai derybų srityje |
Moterys turi mažesnę patirtį derybose teikiant kreditus, kas bankų personalui sudaro keblumų vedant derybas laiko ir turinio atžvilgiu |
Moterys, gaudamos kreditus, susiduria su diskriminuojančiu banko personalo elgesiu, jų verslo kaštai didesni |
|
Kliūtys valdymo ir kontrolės srityje |
Ekonominių išteklių valdymas ir kontrolė moterims dažnai nepatikima, moterys užima kitas rinkos sritis, kuriose nedalyvauja vyrai |
Moterys susiduria su sunkumais namų ūkių taupymo proceso valdyme, tuo metu kai vyrai namų ūkio finansų disponavimą laiko savo teise |
|
Instituciniai apribojimai |
Moterys dažnai neturi formalios nuosavybės teisių, kas apsunkina kontaktą kredito santykiuose |
Moterys jaučia didesnį spaudimą ir smurtą iš kreditorių pusės, palyginus su vyrais |
Šaltinis:Irena Stavaren Baden, 1996.
Sandorio kaina iškreipto požiūrio į moteris prasme riboja moterų dalyvavimą kreditų srautų judėjime ir daro finansines paslaugas moterims mažiau prieinamas ir brangesnes. (Žr. 1 lentelę.)
Genderiniai iškraipymai įtakoja moterų prieinamumą prie kredito šaltinių ir galimybę juos gauti. Kadangi moterims, kaip socialinei grupei, priklauso, kaip taisyklė, mažesnė nuosavybė, jos turi mažesnes pajamas ir tuo pačiu metu joms tenka didesnė atsakomybė užsiimant namų ūkiu, jo santaupomis, tai jų indėliams ir kreditams būdingas mažesnis reguliarumas, palyginti su vyrais. Todėl moterims turėtų būti sudarytos labiau lanksčios kreditavimo ir investavimo schemos. Tačiau kredito įstaigos (bankai ir kt.) tam nėra pasirengusios.
Nurodyti genderiniai efektai būdingi ne tik formaliam finansų sektoriui, bet ir neformaliam; ne tik stambiems bankams, bet ir smulkioms finansų įmonėms.
Taigi genderiniai santykiai yra tampriai įpinti į finansinių institucijų veiklą (Falbre, 1994). Finansinių išteklių rinkoje galima išskirti tris pagrindinius struktūrinius apribojimus – genderinė nuosavybės teisės nelygybė, finansinių rinkų segmentacija ir nusistovėjusios diskriminuojančios finansų rinkos normos.
Genderiniai santykiai ir valstybės biudžeto nestabilumas
Esant genderiniam darbo pasidalijimui, vyrai dominuoja ūkio veiklų srityse, labiausiai remiamose valstybės biudžeto – tokiose, kaip krašto apsauga, valstybės valdymas; taip pat pramonės šakose, orientuotose į eksportą (nafta ir jos perdirbimo produktai), finansų, energetikos, transporto, statybos, paslaugų sektoriuose, tuo tarpu moteryssusibūrusios daugiausia švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos veiklose, kur visada yra biudžeto lėšų stygius; pramonės šakose, orientuotose į vidaus rinką, – lengvojoje, maisto pramonėje, mažmeninėje prekyboje. Egzistuojanti iš valstybės biudžeto išlaidų skirstymo praktika veikia taip, kad santykinai skatina genderinę nelygybę, t.y. formuojant biudžetą, „moteriški“ sektoriai yra antraeiliai ir mažiau svarbūs, palyginti su „vyriškais“ sektoriais.
Genderiniu požiūriu 1998 m. antro pusmečio krizė ypač stipriai paveikė moterų padėtį. 1999 m. Griežta fiskalinė ir monetarinė politika, vykdoma vyriausybės, privertė moteris imtis dar didesnės atsakomybės aprūpinant namų ūkių narius maisto produktais, palaikant jų sveikatą, aprūpinant šeimos narius elektros energijos, šiluminės energijos ir vandens teikimo paslaugomis.
Tokiu būdu valstybės biudžeto lėšų sumažėjimas, subsidijų atsisakymas maisto produktų gamyboje, žemės ūkyje, valstybės lėšų sumažėjimas socialinėms reikmėms, švietimui, sveikatos apsaugai, vaistams labiau paveikė moteris, palyginti su vyrais. Griežtos makroekonominės politikos pasekmės buvo papildomu krūviu perkeltos ant moterų pečių.Taigi moterys ekonominių krizių metu yra labiau pažeidžiama socialinė grupė.
„Rūpybos ekonomika“ tenka moterų veiklai. „Rūpybos ekonomika“ sparčiai ūgteli ekonominių krizių metu, ekonominio nestabilumo būklėje. Tada padidėja moterų darbo krūvis, kuris savo ruožtu iššaukia grandininę reakciją, kuri taip vadinamų rinkos ekonomikoje eksternalijų (išorės efektų) pavidalu įtakoja realųjį (gamybos) sektorių ir finansų rinką.
Tokioms eksternalijoms galima priskirti augantį vaikų nusikalstamumą, vaikus – benamius ir ubagus, fizinę ir psichinę žmonių sveikatą. Žmogiškasis vaikų kapitalas mažėja, nes jie užsiima neapmokamu darbu namų ūkyje, prastėja sveikatos ir higienos paslaugų kokybė, nes šeimos yra priverstos naudotis šiomis paslaugomis namų ūkių sąlygomis vietoje valstybinio ir privataus sektoriaus paslaugų.
Tokiu būdu makroekonominiam stabilumui pasiekti „padedama uždelsto veikimo bomba“ (Caroll Miller 1999).
Užsienio ekspertai pažymi, kad „buferio“ funkcija, kurią teikia „rūpybos ekonomika“ nėra begalinė. Senkant „rūpybos ekonomikos“ ištekliams, prastėjo ir jos aptarnavimo kokybė (Moser, 1989; Pearson, 1997). Pokrizinis finansų politikos atstatymo procesas gali būti paralyžiuotas. Kai ne piniginės santaupos (neapmokamos darbo jėgos) didėja sparčiau negu investicijos, finansų ekonomika pradeda jausti efektyvios paklausos stygių (Elson and Catagay, 1995).
Jeigu valstybės socialinių paslaugų sektorius mažėja labai sparčiai, tai sveikatos apsaugos, švietimo ir kt. paslaugų kokybė smunka, kas, aišku, įtakoja darbo jėgos kokybę.
Pagaliau, nors finansų krizė ir verčia moteris pereiti iš rinkos ekonomikos į „rūpybos ekonomiką“ (pvz., maisto produktai pradedami gaminti namų ūkyje, o ne vartojami pagaminti rinkoje), šių resursų gali nepakakti tam, kad įveikti krizės pasekmes.
Todėl,nežiūrint į tai, kad „rūpybos ekonomika“ gali sušvelninti makroekonominio nestabilumo pasekmes, yra būtina imtis institucinių priemonių reguliuoti makroekonominiam stabilumui, kad išvengti ekonominių-socialinių krizių, kurios gali kilti dėl „rūpybos ekonomikos“ savotiško „perkaitimo“.
Žemas ekonominių išteklių paskirstymo efektyvumas
Į ekonominių išteklių sudėtį genderiniuose tyrimuose paprastai įeina: nuosavybė, kapitalas, investicijos, darbas ir darbo pajamos, išsilavinimas, socialinės išlaidos. Ne visi ekonominių išteklių aspektai gali būti išmatuoti kiekybiškai. Todėl tyrimuose dažnai naudojami netiesioginiai metodai, liudijantys apie ekonominių išteklių diferenciaciją genderiniu pjūviu.
Esminis klausimas šiuo požiūriu – kaip valstybės institucinė ekonominė politika veikia moterų ir vyrų galimybes – skatina, ar atvirkščiai – mažina genderinę nelygybę.
Genderinės analizės tyrimai rodo, kad privatizacija padidino moterų nelygybę, nes privatizavimo metu daugiausia įmonių akcijų atiteko buvusiems įmonių vadovams, kurių tarpe buvo mažai moterų (jos sudarė apie 10% įmonių vadovų). Apie kapitalo genderinę orientaciją galima spręsti pagal vyrų užimtumo dominavimą tokiose strateginėse ūkio šakose kaip naftos perdirbimas, energetika, dujų pramonė, statyba ir transportas; o moterys daugiausia užimtos lengvojoje, maisto pramonėje ir prekyboje.
Sąlyginai egzistuojančios „moteriškosios“ ir „vyriškosios“ šakos rodo skirtingą jų indėlį į ekonomiką – strateginių šakų produkciją sukuria paprastai „liūto dalį“ BVP. Iš čiaišplaukia ir skirtingos darbo jėgos panaudojimo galimybės šiose ūkio šakose. Yra žinoma, kad ir investicijos paprastai labiau pritraukiamos į strateginius ūkio sektorius, negu į lengvąją ir maisto pramonę. Taigi egzistuoja tam tikra genderinė asimetrija ekonominių išteklių panaudojimo aspektais.
Pasaulio banko pranešime „Genderis, ekonomikos augimas ir skurdas“ (Gender, Economic Growth and Poverty. World Bank, 1999) teigiama, kad daugelio besiplėtojančių šalių realusis (gamybos) sektorius dėl egzistuojančių genderinių iškraipymų turėjo didelius nuostolius.
Kai kurių besivystančių šalių ūkyje išteklių, skirtų pagal struktūrinės plėtros ir paramos programas,
perskirstymas iš vyrų moterims – namų ūkyje padidino jo efektyvumą 10-20% (World Bank, 1999; 10), o moterų laiko, skirto „rūpybos ekonomikai“ sumažinimas, leido padidinti pajamas 10%, darbo našumą – 15% ir kapitalo (investicijų) efektyvumą net 44% (World Bank, 1999; 20).
Pasaulio banko pranešime teigiama, kad 1960-1992 metų BVP augimo, švietimo lygio ir užimtumo analizė Centrinės Afrikos šalyse, esant genderiniam nukrypimui, rodo didžiulius nuostolius investicijų srityje. Pranešime teigiama, kad, jei šiose šalyse moterų išsilavinimo augimas būtų toks, kaip Pietryčių Azijoje, tai BVP augimas būtų 0,5% didesnis (World Bank, 1999; 16). Be to, jeigu šiame regione moterų užimtumas būtų didesnis ir siektų Pietryčių Azijos moterų užimtumą, BVP galėtų ūgtelėti dar 0,3%. Taigi Centrinėje Afrikoje dėl genderinio nukrypimo vyrų pusėn BVP augimas sumažėja 0,8% į metus. O kadangi BVP augimas šiose šalyse sudarė tik 0,7%, tai genderinės asimetrijos sumažinimas švietimo ir užimtumo srityse leistų padvigubinti BVP augimo tempus (World Bank, 1999; 17).
Kitų besiplėtojančių šalių tyrimai leido padaryti išvadą, kad kreditų suteikimas moterims, kaip taisyklė, duoda kur kas didesnį pelną (Pitt and Khandker, 1998).
Dabartiniu metu Lietuvoje lyčių lygybės (genderinė) analizė veržliai skinasi kelią į ekonomikos erdvę, kaip taisyklė, mikroekonomikos lygmenyje: užimtumo ir darbo rinkos, namų ūkių gyvenimo lygio, darbo užmokesčio ir gyventojų pajamų, smulkaus ir vidutinio verslo, investicijų į žmogiškuosius išteklius – švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros ir teisės srityse. Tačiau makroekonomikos tyrimuose lyčių lygybės metodai Lietuvoje praktiškai dar nėra taikomi.
Tuo tarpu pasaulyje ir Europos Sąjungoje lyčių lygybės požiūris įgavo nepaprastai platų užmojį jau praeito šimtmečio pabaigoje ir ypač sustiprėjo pastaraisiais metais.
Galima pagrįstai teigti, kad naujausias šiuolaikinis požiūris pasaulyje formuojant valstybės ekonominę politiką remiasi lyčių lygybės analize. Atsirado ir nauja mokslo sritis – lyčių lygybės (genderinė) ekonomika ir atitinkamos jos sudėtinės dalys – lyčių lygybės makroekonomika, apimanti valstybės finansų, t.y., biudžeto formavimą, užsienio prekybos aspektus, pinigų politiko analizę, gyventojų pajamų lyčių lygybės aspektus; ir lygių galimybių įgyvendinimo (genderinė) mikroekonomika, į kurios sudėtįįeina moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimas darbo ir užimtumo, darbo užmokesčio ir pajamų politikoje, smulkaus ir vidutinio verslo plėtroje, regioninėje politikoje, bankininkystėje ir panašiai. Išsivysčiusios valstybės rengia ir valstybės ekonominės politikos strategiją, integruojant lyčių lygybės aspektą.
Civilizuotos rinkos ekonomikos šalys plačiai diegia Lyčių aspekto integravimo strategiją (gender mainstreaming), kuri apibrėžiama kaip politika, aktyviai integruojanti lyčių lygybės aspektą į „visas politikos sritis, visais lygmenimis ir visais etapais“.
Moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimo aspektas – tai naujas požiūris, nauja metodologija išsivysčiusių valstybių socialinės ir ekonominės plėtros strategijoje, kuriai teikiamas išskirtinis dėmesys ir šiuolaikiniuose ES strateginiuose dokumentuose. Lygios galimybės įtvirtintos ES Lisabonos strategijoje ir jos tikslų įgyvendinime per ES struktūrinius fondus – 2004-2006 m. Bendrajame programavimo dokumente, taip pat ES struktūrinių fondų paramoje 2007-2013 metams.
Moterų ir vyrų lygybė yra vienas iš pagrindinių Europos Tarybos įsipareigojimų, akcentuojamų Naujoje socialinės sanglaudos strategijoje (2004 03 31).
Lyčių lygybės analizė – tai viena iš aktyviai besiplėtojančių moterų asociacijų veiklos krypčių, taip vadinama „etinė analizė“ – naujas instrumentas firmų ir vyriausybių monitoringui atlikti. Pirmą kartą pasaulyje valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų aspektu lyčių lygybės analizė buvo atlikta 1996 m. Australijoje, vėliau – Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV ir plačiai imta taikyti ir ES valstybėse.
Lyčių lygybei jautrus biudžetas(gender responsive budget) atsižvelgia į valstybės pajamų ir išlaidų struktūros įtaką moterų ir vyrų socialinei ir ekonominei padėčiai, kurią parodo biudžeto įsipareigojimai. Šie įsipareigojimai yra tampriai susiję su vyriausybės ir savivaldybių priemonėmis, skirtomis lyčių lygių galimybių įgyvendinimui.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad lytims jautrus biudžetas – tai nėra biudžetas, sudaromas atskirai moterims ir vyrams. Lyčių lygių galimybių biudžetas apima:
ekonominių išteklių paskirstymo analizę lyčių aspektu;
biudžeto išlaidų struktūros analizę pagal lytis visoms ūkio šakoms ir sektoriams;
mokesčių sistemos analizę lyčių aspektu.
Finansų sistemos analizė lyčių lygybės aspektu nagrinėja taip pat moterų ir vyrų mokesčių naštos dydį bei valstybės biudžeto pajamų paskirstymą lyčių lygybės aspektu. Ji leidžia nustatyti lyčių lygybės asimetriją valstybės pajamų ir išlaidų struktūroje, vartojimo ir investicijų srityse.
Analizė lyčių aspektu atskleidžia valstybės biudžeto neefektyvumo priežastis, susietas su lyčių diskriminacija. Ji padeda efektyviau paskirstyti išlaidas ir dažnai parodo valstybės pajamų padidinimo galimybes strateginėje perspektyvoje.
Dabartiniu metu pasaulio moterų judėjimas pasiekė beprecedentinį globalinės integracijos lygmenį. Svarbūs šios integracijos etapai buvo keturios Jungtinių Tautų organizacijos suregtos konferencijos moterų problemų klausimais – Mechike (1975 m.), Kopenhagoje (1980 m.), Nairobyje (1985 m.) ir Pekine (1995 m.), Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos specialioji sesija Niujorke (2000 m.).
Pekino konferencijos veiksmų platforma, suderinta 189 valstybėmis, tapo stipriu impulsu pasaulio moterų judėjimui. Svarbu tai, kad genderinės problemos išsiplėtė už tarptautinių ir nacionalinių rėmų, o tokios pasaulinės organizacijos, kaip Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas, pradėjo dalyvauti ir ėmėsi aktyvių priemonių sprendžiant genderines problemas.
Pekino konferencijos veiksmų platforma skyrė didžiulį dėmesį ekonominei moterų būklei (UN, 1996 m.). Kaip išskirtinai svarbios buvo pažymėtos šios problemos:
moterų diskriminacija darbo rinkoje;
nepakankamas moterų darbo indėlio į ekonomiką įvertinimas;
ribotos moterų prieigos prie ekonominių išteklių galimybės.
Per visą šį laikotarpį buvo įkurta keletas pasaulinių organizacijų genderinės lygybės klausimais, pvz., amerikiečių moterų organizacija WEDO (Women’s Environmentaland Development Organization),įkurta 1990 m., kuri įnešė didžiulį indėlį, analizuodama TVF, Pasaulio banko, PPO ir transnacionalinių korporacijų veiklą. WEDO parodė, kad, siekiant genderinės lygybės pažangos, šį procesą veikia ekonominė globalizacija ir „moterys yra tas objektas, kuris absorbuoja struktūrinių pokyčių šoko pasekmes”.
Europoje veikia WIDE (Women in Development Europe), įkurta 1993 m., kuri gina moterų interesus Europos Sąjungoje ir jos padaliniuose – Europos Komisijoje ir Europos Parlamente. WIDE taip pat rengia treningo programas genderinės ekonomikos srityje.
1990 metaissusikūrė įvairūs Šiaurės ir Pietų šalių moterų aljansai, ką paskatino ir globalinių informacinių technologijų plėtra. Vienas iš tokių aljansų – Global Alliance for Economic Justice, įkurtas 1992 m. Dabartiniu metu šio aljanso narėmis yra WEDO, WIDE, amerikiečių tinklas Alternative Women in Development (Alt -WID), Women in Development (WTD), The Canadian Research Institute for the Advancement of Women (CRIAW), Kanados organizacija National Action Committee (NAC), amerikiečių Center for Women’s Global Leadership ir grupė European Solidarity towards Equal Participation of People (EUROSTEP).
Vietinės, nacionalinės, regioninės ir globalinės moterų asociacijos nagrinėja finansų problemas genderiniu aspektu keturiomis kryptimis:
informacinė parama ir mokymo programos;
moterų teisių gynimas;
finansinių kreditų teikimas;
finansų genderinė analizė.
Genderinė analizė atskleidžia valstybės biudžeto neefektyvumo priežastis, susietas su genderine diskriminacija. (Buvinic, 1996)
Taikant genderinę analizę makroekonominės politikos srityje, tyrinėtojai paneigia neoklasikinės „mainstreaming`o” teorijos požiūrį, anot kurio, makroekonominė politika (valstybės biudžeto, mokesčių, pinigų politika) yra neutrali genderiniu požiūriu.
Pagrindinės išvados, kurios buvo padarytos pasaulinio moterų judėjimo ir į kurias savo tolesnėje veikloje atsižvelgė Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas, skambėjo taip:
Genderiniai iškraipymai yra giliai įsišakniję globaliniu, nacionaliniu ir vietiniu (savivaldos) aspektais. Su genderine diskriminacija susijusių ekonomikos problemų sprendimas negali apsiriboti tik mikroekonomikos sritimi. Genderinė asimetrija išryškėjamakroekonomikos lygmenyje, todėl genderinių problemų sprendimai turi būti adekvatūs ir priimami, atsižvelgiant į makroekonominius kriterijus.
Siekiant pašalinti genderinius iškraipymus, visų pirma būtina parengti priemonių programą valstybės finansų politikoje. Tuo tikslu reikėtų veikti įvairiomis kryptimis: kelti genderinį sąmoningumą, genderinių problemų suvokimą ir atitinkamų įstatymų kūrimą ir pagrindimą (gender competence).
Būtina koreguoti TVF vykdomą „monopolinę politiką“, teikiant rekomendacijas lyčių lygių galimybių aspektais. „Moterys turi aktyviai įsijungti į TVF reformavimo diskusiją. Kitokiu atveju jos praras unikalią galimybę, kuriant genderiui jautrią tarptautinių finansų architektūrą” (Aslanbequi and Summerfield, 2000).
Pasaulio bankas ir regioniniai rekonstrukcijos ir plėtros bankai turi peržiūrėti žmogiškųjų išteklių plėtros kreditavimo politiką, atsižvelgiant į genderinį aspektą. Tam tikslui bankai gali panaudoti šiuos indeksus: genderinės plėtros indeksą (GDI – Gender and Development Index); genderinės socialinės plėtros indeksą (GEM – Gender Empowerment Index), kuriuos pasiūlė Jungtinių Tautų Plėtros programa.
Genderinės plėtros indeksas (GDI) inkorporuoja genderinės nelygybės aspektus į žmogiškųjų išteklių plėtros indeksą (Human Development Index – HDI). Genderinės socialinės plėtros indeksas (GEM) matuoja moterų sprendimų priėmimų įtaką ekonomikai ir politikai.
UNIFEM (2000 m.) taip pat pateikė rodiklius matuoti moterų padėties pokyčius. Teigiama, kad perėjimas nuo kreditavimo politikos prie grantų (paramos teikimo) politikos liudytų apie tokių visuomeninių vertybių kaip švietimas ir sveikatos apsauga statuso pripažinimą globaliniame kontekste.
Genderinio atotrūkio (gender gap) sumažinimas leistų padidinti investicijų į žmogiškąjį kapitalą grąžą bei atsiperkamumą.
Taigi vienas iš svarbiausių akcentų yra tas, kad moterų judėjimo padarytos ekonominės politikos korektyvos neapsiriboja vien tik mikroekonomikos sritimi, o išsiplečia ir makroekonominiu lygmeniu. Finansai – tai viena iš pagrindinių globalizacijos sričių, ir genderinės problemos negali būti sprendžiamos vien tik treningo-mokomųjų ir kreditavimo programų lygmenyje.
Kai kurios moterų judėjimo lyderės siūlo įvesti tarptautinių finansinių institucijų analizę lyčių aspektu. Pvz., „Women Watch” dialogo dalyvės pasiūlė padaryti tarptautinių plėtros bankų projektų genderinę ekspertizę, tokių kaip Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Azijos rekonstrukcijos ir plėtros bankas ir kt. Gita Sen (2000) pasiūlė sukurti genderinę strategiją, analizuojant finansų ministerijų veiklą. Pagal šį pasiūlymą, valstybės finansų efektyvus panaudojimas turi įtraukti diferencijuotą požiūrį į vyrų ir moterų gyvenimo lygio rodiklius, namų ūkių „rūpybos ekonomikos“ ir moterų ir vyrų funkcijų paskirstymo, patikslinto moterų indėlio į BVP augimą rodiklius.
Lyčių tyrimus inicijuoja ir aktyviai remia Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, Jungtinės Tautos, Tarptautinės plėtros tyrimų centras -IDRC (International Development Research Centre}, UNDP (United Nations Development Programme) ir UNFEM (United Nations Development Fund for Women) Jungtinėse Amerikos Valstijose; Kanadoje – CIDA (Canadian International Development Agency); žinomos pasaulinės moterų organizacijos WID (Women in Development}, WIDE (Women in Development Europe} ir daugelio šalių panašios veiklos organizacijos – WBI (Women’s Budget Initiative). Pvz., Pasaulio bankas įvedė genderinę komponentę, kaip vieną iš pagrindinių ir būtinų sąlygų rengiant Struktūrinės paramos programas (SAP – Structural Adjustment Programs), skirtas besiplėtojančioms ir rinkos ekonomiką kuriančioms šalims, siekiant stabilizuoti pagrindinius makroekonomikos rodiklius.
Gerai žinomi pasaulyje lyčių ekonomikos tyrimų centrai, kurie susiformavo Didžiojoje Britanijoje – Sasekso tarptautinės plėtros tyrimų institute, Kembridžo ir Oksfordo universitetuose, Londono Ekonomikos ir politinių mokslų mokykloje, Amerikoje – Harvardo universiteto Tarptautinės plėtros institute, Vokietijoje – Hanoverio Tarptautiniame moterų universitete, Švedijoje – Stokholmo ir Upsalos universitetuose.
Lietuvai, giliau integruojantis į Europos Sąjungos ir pasaulio erdvę, būtų tikslinga nedelsiant pradėti darbą šia kryptimi – prisijungti prie pažangiausių socialinių-ekonominių tyrimų, taikant genderinės analizės metodus makroekonomikos ir ypač valstybės bei savivaldybių biudžetų formavimo srityje.
Ekonomikos augimas ir lyčių lygybės aspektas
Pastaruoju metu tarptautinės organizacijos ir mūsų visuomenė pažymi ypatingą Lietuvos ekonomikos sėkmę. Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas vadina Lietuvą „kylančia Baltijos regiono žvaigžde“, „augančia Baltijos tigre“, pripažįsta Lietuvą kaip pasiekusią įspūdingos pažangos, kuri aplenkė daug kaimynių ir tapo viena iš patraukliausių investicijoms teritorijų.
Kuo grindžiami šie „įspūdingi“ Lietuvos pasiekimai?
BVP augimu (2003 m. – 10,5 % , 2004 ir 2005 metais – 7,0 % ir 7,5 %);
išskirtinai žemu infliacijos lygiu (2003 m. defliacija – 1,3 %; 2005 m. infliacija – 2,7 %);
ženkliai sumažintu einamosios sąskaitos deficitu ( nuo 12 % BVP 1998 m. iki 6,6 % BVP 2005 m.);
radikaliai sumažinta mokesčių našta ekonomikai (nuo 40 % BVP 1999 m. iki 30 % BVP 2005 m.).
Tokių puikių Lietuvos ekonomikos rezultatų pagrindu yra laikomas biudžeto disciplinos stiprinimas, „taupaus biudžeto kelias“, griežta fiskalinė bei išlaidų politika, kuri veda į ekonomikos augimą.
Tačiau kyla klausimas, kaip spartūs ekonomikos augimo tempai, grindžiami griežta fiskaline ir pinigų politika, paveikė visų Lietuvos žmonių, atskirų socialinių grupių, moterų ir vyrų gyvenimo lygį?
Lietuva pasiekė puikių makroekonomikos rezultatų, tačiau socialiniai indikatoriai, atspindintys gyventojų užimtumo, pajamų ir vartojimo lygį, ženkliai atsilieka nuo makroekonominių rodiklių augimo tempų (1 lentelė). Pvz., realaus vartojimo augimo tempai beveik du kartus mažesni už BVP augimo tempus; realaus darbo užmokesčio augimas nepasižymi stabilumu, palyginti aukštas nedarbo lygis, tame tarpe ir moterų, ir vyrų, esant kur kas žemesniam (penktadaliu) moterų darbo užmokesčio lygiui.
Pastaruojumetu, Lietuvai tapus ES nare, iškilo emigracijos grėsmė. Statistikos departamento duomenimis, 1990-2003 metais iš Lietuvos išvyko 303 tūkst. žmonių, o vien 2004 metais – 15,2 tūkst. ir 2005 metais – net 18,5 tūkst. gyventojų, t. y. 3,3 tūkst. daugiau nei ankstesniais metais. Tyrimų duomenys rodo, kad 80 % emigravusiųjų sudaro moterys, ir ypač su aukštuoju išsilavinimu.
2 lentelė
Lietuvos makroekonomikos ir socialiniai rodikliai 2000 – 2005 metais
|
2000 m. |
2001 m. |
2002 m. |
2003 m. |
2004 m. |
2005 m. |
|
|
Realusis BVP, metinis pokytis % |
4,0 |
6,5 |
6,8 |
10,5 |
7,0 |
7,3 |
|
VKI (infliacija), metinis pokytis % |
1,4 |
2,0 |
-1,0 |
-1,3 |
2,9 |
2,6 |
|
Viešojo sektoriaus biudžeto deficitas, % BVP |
2,8 |
2,1 |
1,3 |
1,2 |
1,4 |
0,5 |
|
Valstybės skola, % BVP |
27,75 |
26,57 |
25,34 |
21,22 |
19,48 |
18,29 |
|
Realusis vartojimas, metinis pokytis % |
5,9 |
3,0 |
4,2 |
4,5 |
4,7 |
4,8 |
|
Realiosios investicijos, metinis pokytis % |
-11,8 |
17,0 |
10,7 |
2,4 |
2,0 |
1,9 |
|
Nedarbo lygis, % (SD tyrimų duomenys) |
16,4 |
17,4 |
13,8 |
12,4 |
11,4 |
10,1 |
|
Moterų |
13,9 |
14,7 |
12,9 |
12,2 |
11,8 |
10,2 |
|
Vyrų |
18,8 |
19,9 |
14,6 |
12,7 |
11,0 |
10,0 |
|
Realusis darbo užmokestis, metinis pokytis % |
-5,1 |
-0,3 |
3,8 |
7,8 |
6,8 |
6,0 |
|
Moterų darbo užmokestis, santykyje su vyrų darbo užmokesčiu, % |
81,7 |
81,4 |
81,2 |
81,0 |
81,4 |
83,1 |
Šaltinis: LR statistikos departamentas: www.std.lt, Lietuvos finansų ministerija: www.finmin.lt
Pasaulyje buvo plačiai paplitęs neoklasikinės ekonomikos teorijos (mainstreaming) požiūris, kad makroekonomika yra neutrali moterų ir vyrų lygių galimybių atžvilgiu. Tačiau realiai taip nėra. Atsižvelgiant į šiuolaikinę genderinę teoriją, pirma, makroekonomika ir makrosocialinė politika yra genderiškai asimetriška moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimo pasekmių atžvilgiu. T.y., susiklosto genderinė asimetrija fiskalinėje, pinigų ir kreditų teikimo politikoje, užsienio prekybos ir užsienio investicijų politikoje, ir ypač gyventojų pajamų politikoje.
Antra, genderinė asimetrija, iškraipymai, kurie pasireiškia mikroekonominės politikos lygmeniu (t.y., darbo ir užimtumo, darbo užmokesčio ir gyventojų pajamų srityse), taip pat mezolygmeniu (privatizavimo, stambaus, smulkaus ir vidutinio verslo, finansų ir realaus – gamybos sektorių srityse) savo ruožtu daro įtaką ir makroekonomikai.
Visuotinai žinoma, kad skaičiuojant BVP gamybos metodu, didžiausias indėlis tenka Lietuvos pramonei – 24 %, kur moterų užimtumo lygis sudaro beveik pusę (48,7 %) visų užimtųjų šioje veikloje; prekybai ir buitinių paslaugų gamybai tenka 17,9 % (moterų užimtumas šioje šakoje viršija 50 %) ir transportui bei komunikacijoms – 12,8 % (šioje šakoje užimta tik 25,3 % moterų). Kaip žinia, Lietuvos moterys koncentruojasi tokiose srityse, kaip švietimas, sveikatos apsauga, viešbučių ir restoranų veikla bei komunalinės paslaugos. Moterų užimtumas šiose srityse sudaro nuo 62 iki 84 %.
3 lentelė
LietuvosBVP struktūra ir moterų pasiskirstymas pagal ūkio veiklas 2004 m.
|
BVP struktūra pagal veiklas (%) |
Moterų užimtumas veiklose (%) |
|
|
Žemės ūkis |
5,9% |
41,4% |
|
Pramonė |
20,5% |
48,7% |
|
Elektros, dujų ir vandens tiekimas |
4,4% |
21,6% |
|
Statyba |
7,2% |
8,6% |
|
Didmeninė ir mažmeninė prekyba |
17,9% |
50,9% |
|
Viešbučiai ir restoranai |
1,5% |
80,3% |
|
Transportas ir komunikacijos |
12,8% |
25,3% |
|
Finansinės paslaugos |
2,2% |
69,5% |
|
Nekilnojamasis turtas |
10,10% |
45,4% |
|
Valstybės valdymas ir krašto apsauga |
5,3% |
41,9% |
|
Švietimas |
5,4% |
78,2% |
|
Sveikatos apsauga |
3,0% |
83,8% |
|
Komunalinis ūkis |
2,9% |
65% |
|
Privačių namų ūkių veikla |
0,1% |
41,4% |
|
Iš viso: |
100% |
Šaltinis:Moterys ir vyrai Lietuvoje, Vilnius, Statistikos departamentas, 2005 m.
Atsižvelgiant į pasaulio patirtį ir plačiai naudojamas genderinės ekonomikos teorijos koncepcijas, taip pat ir Lietuvos statistiką, galima teigti, kad Lietuvoje BVP struktūroje neatsispindi tokia svarbi ekonomikos sritis kaip taip vadinama reprodukcinė ekonomika, kuri „atsako“ už žmogiškojo potencialo reprodukciją. Žmogiškojo kapitalo ir darbo jėgos kaštai lieka tarsi nematomi ekonomikoje, reproduktyvusis darbas neįeina į BVP, jis niekaip neapskaitomas, nematuojamas ir neapmokamas.
Be jokios abejonės, neapmokamos namų ūkio ekonomikos rezultatai, be kurios neįmanomas žmogaus gyvybės palaikymas, žmogiškųjų išteklių kokybės kilimas, darbo jėgos formavimas viešajam ir privačiam sektoriui, sudaro svarbią šalies nacionalinio turto dalį.
Namų įranga, poilsio organizavimas, šeimos kultūros, tradicijų puoselėjimas, darbas gimdant ir auklėjant vaikus, senelių ir suaugusių šeimos narių rūpyba — kaip taisyklė, gula labiau ant moterų pečių. Moterų reprodukcinė ekonomika arba namų ūkių rūpybos ekonomika – tai visavertė ir labai svarbi ekonominės veiklos rūšis, šaka, kurioje lygiai taip pat, kaip ir kitose ūkio šakose, sukuriama pridėtinė vertė, ir kuri įneša ženklų indėlį į šalies BVP. Tai šaka, kuri atsako už žmogiškųjų išteklių ir darbo potencialo kokybę.
Kaip taisyklė, pagrindinė našta reprodukcinės ekonomikos srityje tenka moteriai, kuri atsako už šią veiklos sritį. Dabartiniu metu, žengiant į informacinę visuomenę, ypač išauga žmogiškųjų išteklių kokybės,„neapčiuopiamojo kapitalo“ svarba. Nuo žmogiškųjų išteklių kokybės pagrinde priklauso ir ekonominis šalies klestėjimas, ir konkurencingumo rezultatai.
Visame civilizuotame pasaulyje keliamas klausimas apie tai, kad yra būtina įjungti į BVP struktūrą moterų reprodukcinį darbą. Reikia pridurti, kad globalizacijos procese išnyksta griežta riba tarp produktyvaus (gamyboje, rinkoje) ir neproduktyvaus (intelektinio, reprodukcinio) darbo. Ir toks skirstymas netenka prasmės.
Įvertinti reprodukcinę ekonomiką BVP struktūroje yra nelengvas uždavinys, tačiau pasaulyje yra žinomi metodai, kaip galima šią sritį išmatuoti. Neapmokamas darbas apjungia šiuos keturis pagrindinius elementus:
privatų namų ūkį žemės ūkio sektoriuje;
šešėlinės ekonomikos sektorių;
rūpybos ekonomiką namų ūkyje (aprūpinant šeimos narius);
visuomeninę ir labdaros veiklą.
Visi šie elementai turėtų būti apskaitomi ir įjungiami į nacionalinių sąskaitų sistemą. Jeigu pirmąsias dvi sudėtines dalis galima apskaičiuoti, pasitelkiant žinomas metodikas ir Lietuvoje, tai dvi paskutinės komponentės siejamos su tam tikrais vertinimo sunkumais – techniniu ir koncepciniu požiūriu.
2.2.Lyčiai jautrus biudžetas
Lyčių aspektas formuojant valstybės biudžetą – nepaprastai aktualus ir svarbus, nes valstybės finansų sritis – tai pagrindas ir šaltinis ekonomikai plėtotis. Priimtoje 1995 m. Pekino konferencijos platformoje teigiama, kad vyriausybės privalo imtis visokeriopų pastangų sistemiškai tirti, kokią naudą valstybės sektorius atneša moterims, ir koreguoti biudžetą taip, kad moterys turėtų lygias prieinamumo prie valstybės finansų teises. Atsižvelgiant į tai, daugelyje valstybių buvo įteisintas lyčiai jautraus biudžeto (gender responsive budget) formavimas.
Lietuvoje apie valstybės finansų analizės rezultatus lyčių lygybės aspektu dar tik pradedama kalbėti. Tuo metu, kai genderinio biudžeto parengimas Lietuvoje valstybės mastu būtų labai aktualus, nes lyčių asimetrija valstybės biudžete matoma „paprasta akimi“.
Lietuvos valstybės biudžeto išlaidų analizė leidžia padaryti nelauktą išvadą – valstybės biudžetas suformuotas faktiškai lyčių principu.
Valstybės išlaidų struktūroje labiausiai remiamos valstybės biudžeto veiklos sritys yra krašto apsauga, valstybės valdymas, viešoji tvarka; taip pat pramonės šakos, orientuotos į eksportą (nafta ir jos perdirbimo produktai), transporto, energetikos paslaugų sektoriai ir pan., kuriose, kaip taisyklė, dominuoja vyrai. Tuo tarpu švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos veiklos, kuriose vyrauja moterys, finansuojamos iš biudžeto likutiniu principu.
Akivaizdžiai matyti, kad lėšų apimtis yra kur kas didesnė sritims, kuriose dominuoja vyrai, palyginus su sritimis, kuriose yra užimta didžioji dalis moterų.
Lyginant valstybės biudžeto išlaidų minėtoms sritims pokyčius per penkerius metus iki įstojimo į ES (1999-2003) matosi labai dideli skirtumai. Labiausiai padidėjoasignavimai transporto ir ryšių (13 kartų), mineralinių išteklių gavybos, pramonės ir statybos (185,8 %), krašto apsaugos (90,7 %) sektoriams, t.y. ten, kur ryškus vyrų dominavimas. O „moteriškų“ sektorių finansavimas augo nežymiai: švietimo išlaidos padidėjo tik 38,5 %, sveikatos apsaugos ir kultūros – po 26,4 %, o socialinės apsaugos – 17,4 %.
Lyčių lygybės iškraipymai išlaidų struktūroje išliko ir 2004 m. ir 2005 m. nacionaliniuose biudžetuose. Deja, beveik visoms socialinėms sritims skiriamų lėšų dalis bendruose 2004 m. biudžeto asignavimuose, palyginti su 2003 m., sumažėjo: švietimui – nuo 10,6 iki 9,1 %, sveikatos apsaugai – nuo 6,4 iki 1,6 %, kultūrai – nuo 2,6 iki 2,2 %. 2005-2006 metais paveikslas toks – visų šių sričių finansavimui didėjant absoliučia išraiška, švietimo dalis sumažėja nuo 9,21 % 2005 metais iki 8,46 % 2006 m.; socialinės apsaugos – nuo 7,24 % iki 6,97 %; kultūros – nuo 2,54 % iki 2,29 %. Tik sveikatos apsaugos finansavimas padidėjo nuo 6,18 % iki 6,22 % valstybės biudžeto asignavimų.
Daugeliui socialinių sričių 2006 m. numatytos iš valstybės biudžeto išlaidų dalys rodo, kad socialinės sritys, kuriose užimtos daugiausia moterys, nėra pagrindinė valdžios sektoriaus asignavimų kryptis.
Taigi, Lietuvoje skirstant biudžeto išlaidas pastebima genderinė asimetrija. Esanti biudžetinio finansavimo praktika tarsi įteisina ir skatina genderinę nelygybę.
Lyčių požiūriu asimetriškas valstybės išlaidų paskirstymas neigiamai veikia ekonomiką, ir ypač valstybės pajamas. Yra pagrindo teigti, kad viena iš valstybės pajamų mažėjimo priežasčių Lietuvojeiki 2004 m. buvo genderiniai iškraipymai formuojant šalies biudžetą.
Dinamiškai besiplėtojančių šalių patirtis akivaizdžiai rodo, kad investicijos į žmogiškuosius išteklius, į jų kokybę – tai aukšto ekonomikos lygio ir, tuo pačiu, ir valstybės pajamų augimo kertinis akmuo ir garantas. O už žmogiškųjų išteklių kokybę „atsako“ socialinis sektorius ir moterų reprodukcinė ekonomika.
Lietuvoje valstybės biudžeto prioritetus bei remiamas sritis atspindi ir valstybės investicijų programa 2002 – 2004 metams. Investicijų kitimo paveikslas rodo, kad didžiausios investicijos buvo skirtos krašto apsaugai ir transportui bei ryšiams, t.y. veikloms, kuriose dominuoja vyrai, o sąlyginai „moteriškuose“ sektoriuose (švietimas, sveikatos apsauga, socialinė apsauga, kultūra) investicijos buvo mažinamos.
Toks išlaidų paskirstymas yra ne tik asimetriškas genderiniu požiūriu, bet ir ydingas šalies ekonomikai, kadangi pagrindiniams visuomenės poreikiams (sveikatai, socialinei rūpybai, švietimui, kultūrai) tenkinti valstybės lėšų tenka mažai. Tai priverčia moteris „kompensuoti“ valstybės išlaidų mažėjimą namų ūkių „rūpybos“ ekonomikos sąskaita. Tokiu būdu, valstybės biudžeto lėšų sumažėjimas, subsidijų atsisakymas maisto produktų gamyboje, žemės ūkyje, valstybės lėšų mažėjimas socialinėms reikmėms, sveikatos apsaugai blogiau veikia moteris negu vyrus.
Makroekonominės politikos pasekmės papildomu krūviu perkeliamos ant moterų pečių, kas sąlygoja tai, kad moterys ekonominių pokyčių metu yra pažeidžiama socialinė grupė. Be to, išlaidų sveikatos apsaugai mažinimo našta perkeliama moterims, kurioms papildomai tenka rūpintis šeimos globa. Tokiu būdu jos praranda galimybę dirbti apmokamą darbą, mažėja jų darbo našumas.
Valstybės investicijų efektyvumas gali būti padidintas keičiant genderiškai asimetrišką išlaidų paskirstymą moterų naudai, kas leistų sutaupyti lėšų būtinoms socialinėms reikmėms ir investuoti moterų naudai (užimtumo ir išsilavinimo programoms, vyresnio amžiaus žmonių paslaugų gerinimui). Svarbu suvokti, kad tvariam, t.y. subalansuotam, ekonomikos augimui socialinės investicijos, tokios kaip sveikatos apsaugos užtikrinimas, švietimas ir kitos būtinos paslaugos, gali turėti ypač didelius socialinius ir ekonominius kaštus, jei bus paliktos rinkos valiai.
Palyginus savivaldybių ir valstybės biudžeto išlaidų struktūrą, išryškėja gana įdomios tendencijos.
Kaip parodė savivaldybių ir valstybės biudžeto išlaidų struktūros palyginimas, savivaldybių biudžete dominuoja išlaidos švietimui (55 proc.), socialinei apsaugai (15 proc.), sveikatos apsaugai, kultūrai, būstui ir komunaliniam ūkiui( 17 proc. ) – t.y. šių sričių finansavimas pagrinde vykdomas iš savivaldybių biudžeto, o valstybės biudžete šioms išlaidoms tenka menkesnis lyginamasis svoris. Priminsime, kad šiose srityse, kaip taisyklė, užimtos moterys.
Tuo tarpu savivaldybių biudžete išlaidos viešajaitvarkai, krašto apsaugai, transportui ir ryšiams, kurui ir energetikai, pramonei ir statybai sudaro menką dalį (apie 10 proc.). Šiose veiklose vyrauja vyrai. Šios sritys finansuojamos daugiausia iš valstybės biudžeto (apie 52 proc.).
Galima teigti, kad „vyriškos sritys“ Lietuvoje finansuojamos didžiąja dalimi iš valstybės biudžeto, o „moteriškos sritys“ – iš savivaldybių biudžeto. Pvz., Vilniaus savivaldybėje 1999 – 2005 metų biudžete sritims, kuriose dominuoja moterys, buvo skiriama virš 86 % biudžeto išlaidų, o valstybės biudžete – 29 %; „vyriškoms sritims“ iš valstybės biudžeto skiriama 54 % išlaidų, o iš savivaldybių – tik 13,6 % išlaidų.
Analizuojant 1998-2005 m. biudžetų pokyčius, matosi, kad asignavimai iš valstybės ir savivaldybių biudžetų „moteriškoms sritims“ mažėja, o „vyriškoms sritims“ sparčiai didėja.
Tai parodo valstybės biudžeto finansavimo prioritetus, – žinoma, tai – „vyriškos sritys“. Savivaldybių veiklos sritys – „moteriškos“, jų finansavimas, kaip taisyklė, nėra prioritetinis.
Taigi Lietuvos savivaldybių biudžetų išlaidų struktūra apibūdinama ryškia genderine asimetrija.
Europos Sąjungos struktūrinių fondų įsisavinimo genderinės asimetrijos grėsmė
Kitas, ne mažiau svarbus genderinės analizės aspektas – skirtingas ES struktūrinių fondų paramos poveikis moterims ir vyrams.
Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą (2004 gegužės 1 d.) ir gilesnės integracijos procesas siejamas su labai svarbiu klausimu- ES struktūrinių fondų paramos gavimu ir įsisavinimu. Tačiau Lietuva turi ir toliau laikytis griežtos makroekonominio stabilizavimo orientacijos. Pasaulinė patirtis rodo, kad griežta fiskalinė ir pinigų politika daro neigiamą įtaką skurdžiausiems gyventojų sluoksniams, ir ypač moterims. Pasaulyje yra žinoma: skurdo problema – tai moterų problema, skurdas pažeidžia moteris labiau nei vyrus.
Pasaulinė patirtis genderinės ekonomikos srityje byloja apie tai, kad struktūrinė parama šalies ekonomikai padidina nematomą socialinės rūpybos krūvį darbo jėgai reprodukuoti ir palaikyti, kuris, kaip taisyklė, tenka moteriai, dėl dviejų priežasčių:
Pirma. Perorientuojant ekonomiką didesnio ekonomikos efektyvumo kryptimi, moterys didina, kaip taisyklė, savo indėlį į produktyvųjį (realųjį rinkos sektorių) ir taip pat reproduktyvųjį (namų ūkių ekonomikos) sektorių, tam, kad palaikyti normalų savo šeimos funkcionavimą. Jos dažnai privalo didinti savo darbo krūvį, įeinant į neformalios bei šešėlinės rinkos santykius, visų pirma, moterys tampa neetatiniais darbuotojais, dirba dažnai tik pagal laikiną darbo sutartį, nepilną darbo dieną, arba dažnai derina šias formas drauge, ko pasekoje jos dažnai tampa tokio fragmentiško darbo aukomis (darbas – nestabilus, yra pastovi grėsmė jo netekti, neužtikrintos jokios socialinės garantijos).
Antra. Mažėjant šeimos pajamoms (didėjant komunaliniams mokesčiams – didėjant šilumos, elektros energijos, karšto vandens kainai, augant benzino kainai, brangstant transporto paslaugoms, vaistams, buitinio aptarnavimo paslaugoms) moterys didina neapmokamo savo darbo krūvį šeimos rūpybos ekonomikoje, kad kompensuotų šeimos gyvenimo lygio nuosmukį.
Nors ir ekonominės politikos liberalizavimas vyksta siekiant makroekonominio stabilumo ir ekonomikos efektyvumo didėjimo, tačiau nematomas ir neapmokamas darbas namų ūkių ekonomikoje tarsi užslepia didėjančią lyčių nelygybę ir neefektyvų žmogiškojo potencialo panaudojimą.
Rinkos reformų metu siekiant didesnio ekonomikos efektyvumo ir stabilumo, Lietuvoje susiklostęs moterų ekonominio aktyvumo ir užimtumo lygis yra kur kas mažesnis nei vyrų – moterų aktyvumas sudarė 65,6 %, o vyrų – 72,7 %; užimtumas – 57,8 % ir 64,6 % atitinkamai.
Moterys, dirbančios pilną darbo dieną, sudaro mažesnę dalį nei vyrai (atitinkamai 48,9 % ir 51,1 %), tuo metu kai moterys, užimtos nepilną darbo dieną, viršija analogiškai užimtus vyrus net 12,2 proc. punktų (atitinkamai 56 % ir 44 %).
Jeigu oficialus moterų nedarbas iki 2003 m. buvo mažesnis nei vyrų 1,7 proc. punkto, tai 2004 metais ši tendencija „užlūžo“ ir moterų nedarbo lygis pralenkė vyrų nedarbą 0,8 procentinio punkto (atitinkamai 11,8 ir 11,0 procentų). Ypatingą nerimą kelia kur kas didesnė ilgalaikių bedarbių moterų dalis nei vyrų – 2,1 proc. punktais.
Ypač neigiamas reiškinys – didelis moterų bedarbių su aukštuoju išsilavinimu skaičius – 19,4 % (vyrų – 13,5 %).
Lietuvoje dominuoja moterų nedarbas. 50 % visų bedarbių sudaro moterys su aukštuoju ir specialiuoju viduriniu išsilavinimu. Taigi nedarbas Lietuvoje – tai aukštos kvalifikacijosir moterų su aukštuoju išsilavinimu nedarbas.
Tai reiškia, kad, viena vertus, moterys su aukštuoju išsilavinimu Lietuvoje negali visavertiškai savęs realizuoti, antra vertus, valstybė neracionaliai panaudoja žmogiškuosius išteklius.
Lietuvoje 1998 m. priėmus Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą, buvo žengti formalūs žingsniai, užtikrinant moterų lygias galimybes užimtumo srityje, o realiame gyvenime iš esmės niekas nepasikeitė. Įstatymai patys savaime negali nulemti esminius moterų padėties rinkoje pokyčius – tai liudija Lietuvoje išliekanti darbo užmokesčio diferenciacija pagal lytį – moterys uždirba 20 % mažiau negu vyrai.
V. Kanopienės atlikti tyrimai parodė, kad perėjimas į rinką dar labiau sustiprino moterų diskriminaciją ekonomikoje. Tai sąlygojo dvi aplinkybės.
Pirma, pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu buvo pastebėtas ryškus moterų užimtumo nuosmukis; 1990-2001 metais moterys sudarė du trečdalius (68 %) bendro darbo netekusiųjų skaičiaus (užimtumas sumažėjo 376 tūkst. darbuotojų). Per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį daugelis darbą praradusių moterų tapo namų šeimininkėmis, ekonomiškai neaktyviomis. Gyventojų užimtumo tyrimų ir 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, moterys tarp ekonomiškai neaktyvių gyventojų sudaro du trečdalius. Taigi Lietuvoje rinkos ekonomikos laikotarpiu moterų vaidmuo darbo rinkoje sumažėjo.
Antra, Lietuvoje pastebima ypač stipri darbo rinkos vertikali segregacija ir moterų darbo nuvertinimas. Tai paskatino paskutiniųjų metų moterų nedarbo augimo tendencijas – nuo 2002 metų, pradėjus šalyje sparčiai mažėti nedarbo lygiui, moterųnedarbas sparčiai padidėjo ir 2004 m. jau viršijo vyrų nedarbą – jos sudarė 60 % bedarbių; Darbo biržos duomenimis, moterų nedarbas buvo 10,9 %, o vyrų nedarbas – 9,7 %.
Deja, Lietuvoje kol kas dar nėra tyrimų, išsamiai atskleidžiančių lyčių nelygybės situaciją. Tačiau galima hipotetiškai teigti, kad sustiprėjus ekonomikos orientacijai į stabilumą ir ekonominį efektyvumą, realiai moterų darbo krūvis padidėjo labiau nei vyrų. Pvz., plačiai žinomas faktas, kad siekiant moteriai uždirbti tiek pat, kiek vyrui, jai dažniausiai tenka dirbti keliais etatais, o vyras lengviau gauna tokį patį atlyginimą vienoje darbo vietoje. Liberali koncepcija teigia, kad ekonomikoje laimi stiprusis, o tai reiškia – vyras. Tai amerikietiškojo monetarinio modelio nuostata.
Lietuvoje liberalizavus komunalinių paslaugų kainas, sparčiai išaugo išlaidos už komunalinius mokesčius – šildymą, elektros energiją, vandens tiekimą, ir 2000 – 2002 metais jos sudarė atitinkamai 15,6% – 16,2% visų namų ūkio biudžeto išlaidų, ypač padidėjo išlaidos komunaliniams mokesčiams miestų namų ūkiuose – iki 17,3% 2002 m. Komunaliniai mokesčiai ligi šiol išlieka labiausiai pakertantis Lietuvos gyventojų gyvenimo lygį veiksnys.
Namų ūkių ekonomikoje moterys atsakingos už įprasto šeimos gyvenimo lygio palaikymą. Spręsti šią problemą darosi vis sunkiau, kai didėja kainos už komunalines paslaugas, medicinines paslaugas, už mokymąsi, mažėja valstybės teikiama socialinė parama.
Kyla didelės abejonės, ar panaudojant ES struktūrinių fondų paramą Lietuvoje nebus pažeisti lyčių lygių galimybių principai.
Lyčių (genderinės) ekonomikos tyrimų rezultatai rodo, kad struktūriniai pokyčiai siekiant šaliai gauti kreditus, tarptautinę struktūrinę paramą (kai privaloma laikytis griežtų makroekonominio stabilumo kriterijų) labiau neigiamai įtakoja moteris nei vyrus. Pirma, moteris rinkos ekonomikos sąlygomis yra priversta didinti produktyvaus darbo krūvį (t. y. rinkoje), likdama socialiai neapsaugota ateityje (fragmentiškas darbas neužtikrina pastovaus darbo užmokesčio einamuoju laikotarpiu ir neturi jokios įtakos pensijoms ir kitoms socialinėms išmokoms ateityje); antra, moteris priversta didinti savo naštą ir neapmokamo darbo srityje, siekdama kompensuoti kritusį šeimos narių gyvenimo lygį.
Vertinant konkrečiai ES struktūrinių fondų įsisavinimą, tenka konstatuoti, kad Lietuvoje nepakankamai išnaudojamos ES teikiamos finansinės paramos galimybės. 2004 metais Lietuva sugebėjo įsisavinti tik 1,5 % (!) visos 2004-2006 metų ES struktūrinių fondų paramos.
Nors Lietuvoje nėra tyrimų apie šios pagalbos įsisavinimą moterų ir vyrų pjūviu, tačiau hipotetiškai galima teigti, kad moterims ES struktūrinių fondų lėšos yra sunkiau prieinamos nei vyrams.
Visų pirma, didelė dalis moterų, kaip taisyklė, turi mažiau informacijos nei vyrai apie ES paramos galimybes.
Antra, moterys turi mažiau potencialių galimybių gauti finansavimą iš ES fondų dėl labai griežtų ir sudėtingų paraiškų pateikimo ir užpildymo reikalavimų. Potencialiai geros projektinės idėjos dažnai atmetamos dėl sureikšmintųformalių reikalavimų, kuriuos įvykdyti padeda, kaip taisyklė, konsultacinės firmos, imdamos už šią pagalbą tokį procentą, kuriam moterys verslininkės tiesiog neturi jokių realių galimybių.
Trečia, kofinansavimo – nacionalinio 20 % įnašo – reikalavimas užkerta kelią labiau moterims nei vyrams dalyvauti įsisavinant struktūrinių fondų lėšas.
Turint omenyje šias pagrindines aplinkybes, galima teigti, kad ES struktūrinės lėšos yra mažiau prieinamos moterims nei vyrams.
Dabartiniu metu Lietuvoje genderinė analizė ir tyrimai (gender studies) yra gana plačiai paplitusi universitetinių tyrimų ir mokymų srityje (university education), tačiau, kaip taisyklė, labiau socialinių bei sociologinių mokslų požiūriu – moterų ir vyrų lygių teisių įgyvendinimas visuomenėje, funkcijų pasiskirstymas šeimoje, moters profesinės karjeros ir šeimos funkcijų derinimas, buitinis smurtas ir pan.
Lyčių lygių galimybių analizė veržliai skinasi kelią ir ekonomikoje – tačiau, kaip taisyklė, mikroekonomikos lygmenyje: plačiai nagrinėjamos moterų užimtumo, nedarbo problemos, segregacija ir diskriminacija darbo rinkoje, moterų mažesnio darbo užmokesčio problema, moterų smulkaus ir vidutinio verslo plėtojimas, investicijos į žmogiškuosius išteklius – švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos ir teisės problemos.
Tačiau lyčių lygybės iškraipymai yra giliai įsišakniję ekonomikoje ne tik struktūriniu, bet ir visos valstybės lygmeniu. Susietų su lyčių diskriminacija problemų ekonomikoje sprendimas negali apsiriboti vien tik mikroekonomikos sritimi. Lyčių lygybės asimetrija, iškraipymai iškyla makroekonomikoslygmenyje, todėl lyčių lygybės problemos turi būti nagrinėjamos ir sprendžiamos adekvačiai – siejant jas su ekonomikos augimu, pinigų, šalies biudžeto, tarptautinių ekonominių santykių ir gyventojų pajamų politika.
Lietuvos BVP struktūroje neatsispindi tokia svarbi ekonomikos sritis, kaip taip vadinama reprodukcinė ekonomika, kuri „atsako“ už žmogiškojo potencialo reprodukciją. Žmogiškojo kapitalo ir darbo jėgos kaštai lieka tarsi nematomi ekonomikoje, reproduktyvusis darbas neįeina į BVP, jis niekaip neapskaitomas, nematuojamas ir neapmokamas.
Tuo tarpu namų įranga, poilsio organizavimas, šeimos kultūros, tradicijų puoselėjimas, darbas auklėjant ir ugdant vaikus, senelių ir suaugusių šeimos narių rūpyba – kaip taisyklė, visos šios sritys gula labiau ant moterų pečių. Be jokios abejonės, neapmokamos namų ūkių rūpybos ekonomikos rezultatai, be kurios neįmanomas žmogaus gyvybės palaikymas, žmogiškųjų išteklių kokybės kilimas, darbo jėgos formavimas viešajam ir privačiam sektoriui, sudaro svarbią šalies nacionalinio turto dalį.
Moterų neapmokama ekonomika (women unpaid economy) – tai visavertė ir labai svarbi ekonominės veiklos rūšis, šaka, kurioje lygiai taip pat sukuriama pridėtinė vertė, kaip ir kitose ūkio šakose, ir kuri įneša ženklų indėlį į šalies BVP. Tai šaka, kuri atsako už žmogiškųjų išteklių ir darbo potencialo kokybę.
Namų ūkių (reprodukcinės) ekonomikos nuvertinimo rezultatas – genderinė asimetrija, kuri sąlygoja neigiamas pasekmes.
Galima daryti hipotetinę prielaidą, kad priimami sprendimai Lietuvos mokesčių politikoje taip pat tampriai susiję su genderiniu efektu, nors rezultatas iš pirmo žvilgsnio nėra toks akivaizdus.
Pirma, Lietuvoje yra žinoma, kad mokesčių našta, tenkanti stambiam verslui, kur dominuoja vyrai, yra kur kas mažesnė nei smulkiam ir vidutiniam verslui, kuriame koncentruojasi dauguma moterų. Taigi, vyrams tenkanti mokesčių našta hipotetiškai yra mažesnė nei tenkanti moterims.
Antra, Lietuvoje didžiausia mokesčių našta tenka darbui – 33 % gyventojų pajamų mokestis, 34 % – suminis valstybinio socialinio draudimo mokestis. Nekilnojamas turtas, žemė ir kapitalas apmokestinami kur kas mažesne mokesčių našta. Kaip taisyklė, moterys turi kur kas mažiau nekilnojamo turto ir kapitalo nei vyrai. Be to, Lietuvoje didžiausią indėlį į valstybės pajamų formavimą teikia įplaukos už PVM ir akcizus – apie 53 % visų pajamų, apie 27 % sudaro pajamos iš gyventojų pajamų mokesčio ir tik apie 3 % tenka mokestinėms pajamoms iš žemės, žemės nuomos ir nekilnojamo turto.
Trečia, Lietuvoje moterų darbo užmokestis sudaro apie 80 % vyrų darbo užmokesčio, – galima daryti prielaidą, kad moterų indėlis į šalies pajamų biudžeto formavimą yra mažesnis nei vyrų. Kadangi Lietuvoje tokių tyrimų dar nėra, tai pateiksime pavyzdį iš užsienio praktikos. Tyrimai leidžia padaryti šias svarbias išvadas.
Moterys, kaip taisyklė, dirba mažesnio produktyvumo ir mažesnio pelningumo ūkiošakose, mažiau uždirba ir turi mažiau nuosavybės, nekilnojamo turto, ir dėl šių priežasčių jų indėlis į BVP ir nacionalinį biudžetą yra mažesnis negu galėtų būti.
Atsižvelgiant į moterų profesinę diskriminaciją ir segregaciją lyties požiūriu, šalies biudžetas nesurenka įvairiais vertinimais nuo 15% iki 26% visų mokestinių įplaukų, nuostoliai BVP sudaro apie 20% viso sukurto šalyje produkto.
Atsižvelgiant į valstybės biudžeto išlaidų dalį, paskaičiuota, kad moterys ir vaikai, sudarantys apie du trečdalius visų gyventojų skaičiaus, gauna iš valstybės tik apie vieną trečdalį visų išlaidų, įskaitant valstybinio sektoriaus darbo užmokesčio išlaidas, pensijas bei kitas socialines pašalpas.
Socialinių paslaugų privatizavimas, valstybės socialinės paramos mažinimas, kaip rodo pasaulio patirtis, pirmiausia suduoda smūgį moterims, nes, pirma, tai tiesiogiai mažina namų ūkių biudžeto pajamas, kuriomis disponuoja paprastai moterys; antra, mažėjant teikiamai valstybės socialinei paramai, socialinės paslaugos (rūpyba) perkeliamos ant moterų pečių. Tai – paslaugos palaikant šeimos narių sveikatą, vaikų auklėjimas ir priežiūra, jų lavinimas, švietimas. Taip pat – didėjant komunaliniams mokesčiams, moterys priverstos taupyti elektros energiją, šilumą, karštą vandenį, dažnai savo sveikatos sąskaita.
Šiame kontekste valstybės politika, nukreipta į socialinių išmokų mažinimą, dar labiau pagilina moterų neapmokamo darbo problemą, daro moteris dar labiau pažeidžiamas, palyginti su vyrais, ir stiprina lyčių nelygybę.
Pirma, dėl valstybės paramos mažinimo politikos didėjamoterų neapmokamas darbas reprodukcijos ekonomikoje. Priverstinis neapmokamo darbo didinimas traktuojamas kaip prievartos prieš moteris forma ir smurto prieš moteris problemos išraiška makroekonomikos lygiu.
Antra, socialinės valstybės išmokos (transferiniai mokėjimai) – tai tam tikra valstybės kompensacija moterims už jų įnešamą neapskaitomą indėlį į BVP, reprodukcinį darbą namų ūkių ekonomikoje.
Vertinant ES struktūrinės paramos įsisavinimo procesą, tenka hipotetiškai teigti, kad ES lėšos Lietuvos moterims yra sunkiau prieinamos nei vyrams dėl šių realiai egzistuojančių priežasčių:
moterys sunkiau prieina prie informacijos apie ES pagalbos galimybes ir vėliau ją gauna nei vyrai;
labai formalizuota ir sudėtingaparaiškų užpildymo tvarka mažina potencialiai kokybiškų moterų SVV projektų įgyvendinimo galimybes; tuo tarpu kai stambus vyrų verslas naudojasi brangiomis konsultacinių firmų paslaugomis;
kofinansavimo, t. y., nacionalinio įnašo reikalavimas iki 20-30 % projekto vertės praktiškai suveda moterų šansus iki nulio pasinaudoti struktūrinių fondų parama;
moterys mažiau naudojasi lobijavimo, „klano grupuočių“ sudarymo ir korumpuotų tarpusavio sandėrių galimybėmis, kuriomis dažniausiai naudojasi vyrai.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, reikėtų sudaryti moterims lengvatas, realius šansus pasinaudoti ES struktūrinių fondų parama.
Lietuvos valstybės biudžeto išlaidų analizė leidžia padaryti nelauktą išvadą – valstybės ir savivaldybių biudžetai suformuoti faktiškai lyčių principu.
Valstybės išlaidų struktūroje labiausiai remiamos sritys yra krašto apsauga, valstybės valdymas, viešoji tvarka; taip pat pramonės šakos, orientuotos į eksportą (nafta ir jos perdirbimo produktai), energetikos paslaugų sektorius ir pan., kuriose, kaip taisyklė, dominuoja vyrai. Tuo tarpu švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos veiklos, kuriose vyrauja moterys, finansuojamos iš biudžeto likutiniu principu.
Kaip rodo savivaldybių ir valstybės biudžeto išlaidų struktūros palyginimas,„vyriškos sritys“ finansuojamos, kaip taisyklė, iš valstybės biudžeto, o „moteriškos sritys“ – iš savivaldybių biudžetų (Lietuvoje, kaip yra gerai žinoma, savivaldybės yra finansuojamos likutiniu principu – tai, kas lieka nuo valstybės biudžeto, ir jose yra pastovus finansinių lėšų stygius visoms sritims).
Lyginant 1999-2004 m. biudžetus, matosi, kad asignavimai iš valstybės biudžeto „vyriškoms sritims“ sparčiai didėja, o „moteriškoms“ mažėja. Iš savivaldybių biudžetų asignavimai moteriškoms sritims turi tendenciją mažėti, o vyriškoms sritims – didėja.
Visos šios išvados rodo, kad Lietuvoje, skirstant šalies biudžeto išlaidas, pastebima ryški genderinė asimetrija, esanti biudžetinio finansavimo praktika tarsi įteisina ir skatina genderinę nelygybę. To rezultatas – nepatenkinami ir bendri makroekonomikos rodikliai: Lietuvoje yra vienas mažiausiųEuropos Sąjungoje ir nedidėjantis valstybės biudžeto pajamų santykis su BVP (30 %).
Lietuvoje iškyla opi būtinybė diegti genderinės ekspertizės metodus, formuojant valstybės ir savivaldybių biudžetus, ir yra nepaprastai svarbu formuoti genderinio biudžeto aktualumo suvokimą (gender competence) visuomenėje ir valstybės institucijose bei viešojo sektoriaus tarnyboje, pasitelkiant Šiaurės šalių patirtį, kur genderinio biudžeto diegimo teorija ir praktika yra toli pažengusios.
Įgyvendinant Lisabonos strategiją ir Europos Tarybos Naująją socialinės sanglaudos strategiją, Lyčių lygių galimybių aspekto integravimo strategiją (gender mainstreaming) Lietuvoje, būtų tikslinga atlikti valstybės ir savivaldybių biudžeto analizę lyčių lygių galimybių įgyvendinimo aspektu.
Lyčiai jautrus biudžetas – svarbus mechanizmas, kuris leistų užtikrinti geresnį ekonominių tikslų ir socialinių įsipareigojimų suderinamumą. Genderinė analizė leistų pagrįsti ir efektyviau paskirstyti valstybės išlaidas, patenkinant visuomenės specifinių grupių poreikius, ir kartu tai teigiamai atsilieptų valstybės pajamų formavimui ilgalaikėje perspektyvoje.
Lyčių lygių galimybių biudžetas leistų nustatyti fiskalinės politikos kryptis, kurios taptų labiau skaidrios, matomos ir įvertinamos. Užsienio šalių praktinėje patirtyje yra gerai žinomi ir naudojami lyčių lygių galimybių ekspertizės metodai, kurie atspindi, kaip ir kokiems tikslams naudojamos lėšos, skirtos moterims. Kas ypač svarbu, lyčių lygybei jautrus biudžetas suteikia socialinės ir ekonominės politikos kūrėjams žinių apie moterų ir vyrų skirtingus prioritetus, nurodant išlaidų jiems poreikį, siekiant padidinti valstybės pajamas, įgyvendinti lyčiųlygybės aspektą makroekonomikoje, paspartinti ekonomikos augimo tempus.
Užsienio prekybos politika ir genderiniai santykiai
Užsienio prekybos politikos srityje priimami sprendimai, o taip pat Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) veikla grindžiama makroekonominės teorijos laisvo prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimo principais. Tačiau iki šiol užsienio prekybos srityje, PPO veiklos nuostatose genderiniai santykiai nebuvo atspindėti. Daugelis neoklasikinės ekonominės teorijos nuostatų besilaikančių užsienio prekybos politikų ir ekspertų teigia, kad užsienio prekybos strategija yra neutrali genderiniu požiūriu. Tačiau tam aktyviai prieštarauja genderinės ekonomikos teorijos atstovai (Angele Hul, Isa Bakker, Nilufer Catagay, Gita Sen, Miriam Williams, Myrium Vander Stichele ir kt.), kurie teigia, kad moterys ir vyrai užima skirtingas ekonomines pozicijas ir jų galimybės dalyvauti ekonomikos plėtros procese yra nevienodos. Daroma išvada, kad genderiniai santykiai vaidina didžiulį vaidmenį, įtakodami makroekonominės politikos, tame tarpe ir užsienio prekybos politikos įgyvendinimo rezultatus.
Moterys ir vyrai turi skirtingas prieinamumo prie išteklių galimybes, skirtingas yra jų profesinės kompetencijos, išsilavinimo ir užimamų pareigų lygmuo, nevienodas atlyginimas. Šias skirtingas galimybes sąlygoja susiklostę genderiniai santykiai makro-, mezo- ir mikrolygmenyse. Makroekonominės politikos pokyčiai ne tik mokesčių sistemoje, pinigų politikoje, bet ir užsienio prekybos ir investicijų srityje gali skatinti genderinę nelygybę.
Nagrinėjant genderinės analizės ir užsienio prekybos sąsają, yra išskiriami du pagrindiniai aspektai:
Kokie yra užsienio politikos pokyčiai genderiniu požiūriu?
Koks yra genderinių problemų poveikis užsienio prekybai ir tarptautiniams ekonominiams santykiams?
PPO veiklos analizė, o taip pat struktūrinių reformų programų, remiamų Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo, analizė aukščiau minėtiems autoriams leido padaryti dvi svarbias išvadas – pirma, užsienio prekybos liberalizavimas gali padidinti genderinę nelygybę; antra, savo ruožtu genderinė nelygybė neigiamai veikia užsienio prekybos efektyvumą. To išdavoje daroma apibendrinanti išvada, kad genderinė komponentė yra ne neutralus, o labai svarbus užsienio prekybos politikos veiksnys.
Genderinės analizės užsienio prekyboje prielaidos yra panašaus pobūdžio, kaip ir, pvz., formuojant finansų politiką. Užsienio prekybos politikos turinys ir rezultatai grindžiami išeinant iš tų pačių nuostatų – vienpusiško ekonomikos suvokimo, atsižvelgiant tik į gamybinį, formalųjį ir apmokamą ekonomikos sektorių. Tu tarpu kai reproduktyvusis, neformalusis, „nematomas“ ekonomikos sektorius ir jame sukurta pridėtinė vertė – žmogiškieji ištekliai ir jų kokybė ignoruojami.
Todėl teigiama, kad prekybos politikoje absoliutizuojamas rinkos vaidmuo, ir visiškai neatsižvelgiama į socialinės-ekonominės namų ūkių infrastruktūros kūrimą.
Kadangi atsakomybė už namų ūkių funkcionavimą (vaikų gimdymą, auklėjimą, pagyvenusių ir neįgaliųjų priežiūrą) bei komunalinįaptarnavimą daugiausiai „gula ant moterų pečių“, paslaugų sferos liberalizavimas didina moterų darbo naštą, taip pat įtakoja moterų apmokamą ir neapmokamą darbą.
Tyrimai, atlikti daugelyje pasaulio šalių, ir rodo, viena vertus, kad liberalizuojant prekybos ir paslaugų sferą moterų užimtumas išaugo, paspartėjo moterų verslo plėtra, tačiau, antra vertus, prekybos liberalizavimo politika gali skatinti genderinę nelygybę, pabloginti socialinę ir ekonominę moterų padėtį. Tokio teiginio prielaidos yra šios:
Esant genderiniam darbo pasidalijimui, kur, visų pirma, moteris yra atsakinga už socialinės reprodukcijos sritį, prekybos liberalizavimas, moterų skaičiaus padidėjimas formaliajame ir neformaliajame ekonomikos sektoriuose, neatsižvelgiant į papildomą darbo laiką namų ūkio paslaugų gamybai, padidina moterų darbo krūvį.
Užsienio prekybos liberalizavimas gali sustiprinti darbo vietų ir gamybos veiklų segregaciją, kai „moteriškos“ darbo vietos yra mažiau apmokamos ir mažiau socialiai apsaugotos, negu vyrų.
Daugelyje šalių moterys negali pasinaudoti tokiais išteklių šaltiniais kaip finansiniai kreditai, žemė ir nuosavybė. Užsienio prekybos liberalizavimas, tokiu būdu, neskatina išteklių persiliejimo, laisvo judėjimo moterų interesų tenkinimo kryptimi, ir gali netgi skatinti šių išteklių prieinamumo ribojimą moterims.
Savo ruožtu egzistuojanti genderinė nelygybė gali žymiai paveikti užsienio prekybos politikos efektyvumą, nes ji įtakoja resursų paskirstymą, kas yra viena iš pagrindinių efektyvios prekybos politikos įgyvendinimo prielaidų.
Moterys ir vyrai, užimti formaliajame sektoriuje, turi vienodus poreikius užimtumo srityje. Tačiauvaikų auklėjimas, namų ruošos darbai gali neigiamai paveikti moterų gebėjimą adekvačiai reaguoti į situaciją darbo rinkoje – darbo kainos pokyčius, moterų mobilumą.
Moterys-verslininkės ir ūkininkės susiduria su genderinėmis kliūtimis finansiniam kreditui, techninei pagalbai gauti, kvalifikacijai kelti, kas irgi neigiamai veikia pasirinkimo pasinaudoti tomis naujomis galimybėmis.
L.Beneria ir Dž.Linn (1995) teigia, kad visuomenėje egzistuoja neaiški ir nepagrįsta moksliniais tyrimais nuostata, kad moterų darbo našumas yra žemesnis nei vyrų. Ir dėl šios priežasties ištekliai, papildomos gamybos plėtros galimybės ir kvalifikacijos kėlimo galimybės, kurios atsiranda pasikeitus prekybos sąlygoms, suteikiamos dažniausiai vyrų naudai.
Genderinės nelygybės ir užsienio prekybos politikos sąveika pasireiškia ir platesniu mastu – makroekonominiame lygmenyje – šiose srityse:
Valstybės pajamų ir išlaidų politikoje:
Mokestinių įplaukų sumažėjimas, liberalizavus importo muitus ir prekybos sąlygas (panaikinant prekybos barjerus), gali neigiamai veikti valstybės pajamas, kas savo ruožtu gali reikšti biudžeto išlaidų sumažėjimą socialinėms reikmėms, sveikatos apsaugai, švietimui, kultūrai.
Tokių rinkos institucinių mechanizmų įvedimas, kaip privatizavimas ir paslaugų sferos „komercializacija“, susieta su prekybos liberalizavimu, dažnokai perkelia socialinį-ekonominį krūvį į socialinės reprodukcijos ir namų ūkių sritį.
Užimtumo srityje:
Darbo rinkos feminizavimas (darbas pagal sutartis, darbas namuose, laikinas užimtumas ir pan.).
Vidaus rinkoje užsienio prekybos liberalizavimas, kaip taisyklė, neigiamai veikia vidaus rinką – gali ją susiaurinti, gali įvykti vidaus rinkos nuosmukis ir destrukcija.
Maisto produktų (tokių kaip pienas, mėsa, daržovės, vaisiai) importo padidėjimas, kurių gamyboje daugelyje šalių yra užimtos moterys.
Užplūdusi lengvosios pramonės importinė produkcija žlugdo vietinę gamybą ir skatina panaudotų „second hand“ prekių apyvartos didėjimą.
Tokiu būdu, teigia pasaulinių moterų socialinių-ekonominių organizacijų atstovės, pribrendo opus būtinumas plėtoti genderinės analizės studijas ir tyrimus užsienio prekybos srityje.
Ekspertai kelia reikalavimus, kad genderinė analizė užsienio prekybos liberalizavimo kontekste turėtų atsakyti į šiuos klausimus:
Kaip užsienio prekybos liberalizavimas veikia moterų prieinamumą prie išteklių ir galimybę jais naudotis ir juos kontroliuoti? Didėja ar mažėja moterų galimybės naudoti ir kontroliuoti tokius išteklius, kaip žemė, finansų kreditai, techninė pagalba, naujos technologijos ir bendra nuosavybė?
Kokią įtaką turi užsienio prekybos liberalizavimas vyrų ir moterų laiko biudžetui, glaudžiai susietam su „rūpybos ekonomika“?
Kaip įtakoja eksporto dalies padidėjimas BVP moterų darbo intensyvumą? Ar ekonomikos augimas, besiremiantis eksportu, teigiamai veikia moterų užimtumą, t.y. padidina jį formaliajame rinkos sektoriuje, ar didėja jų atlyginimai?
Ar užsienio prekybos santykių liberalizavimas padidina darbo vietų feminizaciją, kai moterysišstumia vyrus iš jų darbo vietų?
Ar užsienio prekybos liberalizavimas suteikia šaliai tokias pat galimybes padidinti eksportą, kiek didėja joje importas?
Kaip paveiks paslaugų liberalizavimas genderines socialines grupes ir ekonomikos sektorių?
Dabartiniu metu nekelia jokių abejonių užsienio prekybos liberalizavimo įtaka įvairių pasaulio šalių atskirų socialinių grupių gyvenimo strategijoms. Pvz., eksporto didėjimas gali sukurti moterims papildomas darbo vietas, tačiau importo didėjimas siejamas su pigių ir menkos kokybės prekių tiekimu į vidaus rinką, kas mažina vietinės gamybos konkurencingumą ir mažina moterų darbo jėgos kainą tokiose ūkio šakose, kaip lengvoji pramonė, tekstilė, drabužių siuvimas, maisto produktų pramonė, žemės ūkis ir kt.
Tyrimai rodo, kad tradicinė paslaugų sfera – tai moterų veiklos sritis, moterys dominuoja informacinių paslaugų žemutinėse grandyse – statistinių duomenų rinkime, pirminiame duomenų apdorojime, pašto paslaugų srityje, tuose bankinių paslaugų segmentuose, kur žemesnis darbo užmokestis. Tačiau programinės įrangos gamyboje, programavimo srityje moterys atstovauja menkai.
Užsienio prekybos liberalizavimo genderinė analizė makrolygmenyje
Užsienio prekybos liberalizavimo genderinė analizė makrolygmenyje – tai eksporto ir importo pokyčių įtakos genderiniams santykiams ir jų atvirkštinio ryšio nagrinėjimas.
Genderinės ekonomikos atstovų pagrindinė idėja yra ta, kad ekonominė politika yra formuojama neatsižvelgiant į neformalųjį ekonomikos sektorių, kuriame dominuoja moterys. Ekonominė politika nėra neutrali genderiniu požiūriu, ją apsprendžia daugeliu atvejų procesai, vykstantysneformaliojoje ekonomikoje, tokie kaip socialinė reprodukcija ir nematoma „rūpybos ekonomika“ namų ūkių veikloje.
Genderinės ekonomikos atstovai teigia, kad yra tamprus ryšys tarp apmokamo darbo realiajame sektoriuje ir neapmokamo darbo namų ūkių sektoriuje, tarp gamybos ir socialinės reprodukcijos sektorių. Todėl ekonominės politikos rezultatai negali būti neutralūs genderiniu požiūriu.
Prekybos liberalizavimas makrolygmenyje reiškia gamybos sektoriaus perorientavimą, pasitelkiant naujas technologijas ir gamybos modernizavimą; valstybės priimtas institucines priemones, orientuotas į eksporto skatinimą. Reikia atsižvelgti taip pat į pokyčius darbo ir kapitalo srityse. Pagaliau, prekybos liberalizavimas struktūriniame lygmenyje skatina irgi neformaliojo sektoriaus plėtrą, didina naujų darbo vietų skaičių, kas savo ruožtu skatina darbą pagal sutartis, nepilną ir dalinį užimtumą, kas yra moterų prerogatyva.
Užsienio prekybos liberalizavimo genderinė analizė mezolygmenyje
Vidurinis – mezolygmuo parodo rinkoje vykstančius institucinius ir tarpsektorinius ryšius. Genderinis atotrūkis formuoja ir atitinkamus genderinius vaidmenis gamyboje. Genderiškai apspręsta darbo rinkos segmentacija ir darbo pasidalijimas tarp ūkio šakų ir sektorių grindžiamas moterų atsakomybės padidėjimu namų ūkyje ir būtinumu įgyti tokio darbo patirties įgūdžius – švietimo, sekretorės darbo, vaikų auklėjimo, senelių priežiūros, būsto priežiūros ir t.t. Visos šios darbo rūšys yra neapmokamos, neįvertinamos ir neatsispindi ūkio šakų struktūroje.
Be to, ekonominis moterų aktyvumas yra ribojamas galimybėmis pasinaudoti technologiniu ir informaciniu aprūpinimu, rinkos veiksniais, tarpsektorinio mobilumo ištekliais.
Genderinis nuokrypis, kuris pastebimas ekonomikoje, apsprendžia moterų dalyvavimo formas, o taip pat jų galimybes pasinaudoti užsienio prekybos liberalizavimo vaisiais. Iškyla klausimas, ar ekonomikos liberalizacija ir pokyčiai darbo rinkoje sumažins moterų ir vyrų darbo užmokesčio ir jų gyvenimo lygio skirtumus ilgalaikėje perspektyvoje? Kaip valstybės eksporto skatinimo priemonės paveiks moterų galimybes pasinaudoti kreditais, technine pagalba, ar padidės prieinamumas prie tokios pagalbos ir ekonominiais išteklių?
Užsienio prekybos liberalizavimo genderinė analizė mikrolygmenyje
Mikrolygmuo apjungia namų ūkių ir įmonių veiklą. Genderinis atotrūkis, kurį sąlygoja egzistuojanti genderinė sistema ir ideologija, įtakoja moterų ir vyrų laiko biudžetą, jų galimybes kontroliuoti ir skirstyti namų ūkio išteklius. Moterų ir vyrų rizika, pareigos, atsakomybė už reprodukcijos procesą ir namų ūkį aprūpinimo požiūriu yra asimetriškos.
Užsienio prekybos liberalizavimo genderinė analizė mikrolygyje turėtų atsakyti į klausimus – kokios gi atsiranda alternatyvios galimybės namų ūkių srityje moterų ir vyrų atžvilgiu, kokie pareigų ir atsakomybės pasiskirstymo pokyčiai, ar liberalizavimas skatina teigiamus genderinių vaidmenų pokyčius namų ūkyje?
Tokio pobūdžio analitinis požiūris turėtų būti naudojamas teigiamoms ir neigiamomsglobalizacijos pasekmėms nustatyti.
Eksperimentiniai duomenys rodo greičiau pozityvų globalizacijos efektą: išsiplečia naujos galimybės pritaikyti žinias ir profesionalumo įgūdžius; suteikiama galimybė didinti pajamas; plečiasi reproduktyvaus elgesio pasirinkimo galimybės. Tačiau galimi ir negatyvūs efektai: neformalaus darbo padidėjimas, moterų darbo nuvertėjimas, genderinių stereotipų darbo srityje sustiprėjimas, augantis moterų darbo krūvis – tai tie veiksniai, kurie išstumia moteris į socialiai marginalią grupę.
Praeito šimtmečio pabaigoje ir šio pradžioje pasaulyje globalizacijos proceso išdavoje paplito genderinis požiūris, kuris reiškia visuomenėje vykstančių procesų nagrinėjimą lyčių pjūvyje socialine-ekonomine prasme. Genderinės analizės metodus naudoja Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas, rengiant ir įgyvendinant struktūrinės plėtros ir paramos programas. Šie metodai vis labiau skverbiasi į bendrąjį ekonominės politikos kontekstą ir ypač išryškėja formuojant makroekonominę politiką. Atsirado ir nauja ekonomikos sritis – genderinė ekonomika ir atitinkamos jos sudėtinės dalys: genderinis valstybės biudžetas, genderinė užsienio prekybos analizė, genderinė užimtumo, genderinė gyventojų pajamų politika, genderinė strategija valstybės ekonominėje politikoje ir pan.
Genderinius tyrimus inicijuoja ir aktyviai remia Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, Jungtinės tautos, UNDP (United Nations Development Programme) ir UNFEM (United Nations Development Fund for Women), Tarptautinės plėtros tyrimų centras – IDRC (International Development Research Centre) Jungtinėse Amerikos Valstijose; Kanadoje – CIDA (Canadian International Development Agency), žinomos pasaulinės moterų organizacijos WID(Women in Development), WIDE (Women in Development Europe) ir daugelio šalių panašios veiklos organizacijos – WBI (Women’s Budget Initiative) ir kt.
Gerai žinomi pasaulyje genderinės ekonomikos tyrimų centrai, kurie susikūrė Didžiojoje Britanijoje – Sasekso tarptautinės plėtros tyrimų institute, Kembridžo ir Oksfordo universitetuose, Londono Ekonomikos ir politinių mokslų mokykloje, Amerikoje – Harvardo universiteto Tarptautinės plėtros institute, Vokietijoje – Hanoverio Tarptautiniame moterų universitete ir kitur.
Genderinės problemos vis labiau domina pasaulio politikus, politines partijas, kurios atstovauja socialinių grupių interesus, gina struktūrinės politikos prioritetus, suvokia, kad reikia atsižvelgti ir investuoti į žmogiškuosius išteklius, keliant jų kokybę ir stiprinant potencialą.
Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungos ir pasaulio erdvę, būtų tikslinga nedelsiant pradėti darbą šia kryptimi, prisijungiant prie pažangiausių socialinių-ekonominių tyrimų, taikant genderinės analizės metodus makroekonomikos ir struktūrinių reformų srityje.
Taikant genderinės analizės metodus makroekonominės politikos srityje, genderinės ekonomikos teorijos atstovai paneigia neoklasikinės ekonomikos „mainstreaming’o“ teorijos teiginį, kad makroekonominė politika yra neutrali genderiniu požiūriu. Genderiniai iškraipymai, teigia jie, yra giliai įsišakniję globaliniu, nacionaliniu ir savivaldos aspektais. Susietų su genderine diskriminacija problemų sprendimas negali apsiriboti vien tik mikroekonomikos sritimi. Genderinė asimetrija įtakoja valstybės biudžeto formavimą, valstybės išlaidų politiką, pinigų ir užsienio prekybos politiką, gyventojų pajamų politiką bei ekonomikos augimą aplamai.
Makroekonominė politika ignoruoja tokią svarbią nemonetarinę sritį kaip žmogiškųjų išteklių reprodukcija, kuri dažnai vadinama „reproduktyviąja ekonomika“ (vaikų gimdymas, auginimas, priežiūra, ugdymas, lavinimas, švietimas). Tai tarsi nematomas, neįvertinamas ir neapmokamas žmogiškųjų išteklių „gamybos sektorius“.
Neoklasikinėje rinkos ekonomikoje absoliutizuojamas rinkos vaidmuo, visiškai neatsižvelgiant į socialinės-ekonominės namų ūkių infrastruktūros kūrimą. Tai genderinės sritys ir genderinės problemos, nes didžiausia atsakomybė praktiškai jas sprendžiant tenka moteriai.
Moterys atsako ne tik už žmogiškųjų išteklių reprodukciją, bet ir rūpinasi suaugusiais ir pagyvenusio amžiaus šeimos nariais, aprūpindamos juos maisto produktais, maitinimu, maisto gamyba, sveikatos apsauga, komunalinėmis paslaugomis ir tuo pačiu kurdamos pridėtinę vertę namų ūkių gamyboje ir įnešdamos žymų, tačiau sunkiai išmatuojamą indėlį į BVP kūrimą, ekonomikos augimą.
Dabartiniu metu yra plačiai pripažinta, kad įvertinti reprodukcijos ir „rūpybos ekonomikos“ indėlį yra labai problemiška – tai yra tarsi nematomo neapmokamo darbo rezultatas, sukurtas neformaliame ekonomikos sektoriuje, todėl bendrasis vidaus produktas toli gražu neatspindi moterų veiklos. Genderinės ekonomikos tyrimuose žmogiškųjų išteklių reprodukcija ir namų ūkių rūpyba traktuojama kaip neatskiriama ekonomikos dalis, ūkio veiklos šaka,kuri yra prekinės gamybos ir žmogiškųjų išteklių plėtros pagrindas, nuo kurios didžiąja dalimi priklauso ir formaliojo, apmokamo ekonomikos sektoriaus plėtra.
Genderiniai santykiai įtakoja ir valstybės biudžeto išlaidų struktūrą. Esant genderiniam darbo pasidalijimui, vyrai dominuoja tokiose ūkio veiklose kaip krašto apsauga, gynyba, valstybės valdymas, viešasis administravimas, kurios yra palyginti dosniai finansuojamos iš valstybės biudžeto, o moterys yra užimtos daugiausia švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos, kultūros srityse, kurios finansuojamos iš biudžeto likutiniu principu. Pastovus biudžetinių lėšų stygius šiose srityse uždeda moteriai papildomą socialinę, švietimo, sveikatos apsaugos naštą, rūpinantis šeimos nariais, kurią ji stengiasi kompensuoti papildomu savo darbu namų ūkių ekonomikoje.
Todėl ir fiskalinės politikos griežtinimo neigiamos pasekmės labiau veikia moteris, negu vyrus, ko išdavoje susidaro genderiniai iškraipymai.
Savo ruožtu ši genderinė asimetrija neigiamai įtakoja ir makroekonominę politiką, ekonomikos augimą, ypač strateginėje perspektyvoje.
Pasauliniai genderinės analizės tyrimai rodo, kad egzistuoja nevienodas moterų ir vyrų „prieinamumo prie finansinių-ekonominių išteklių“, jų panaudojimo ir kontrolės galimybės.
Moterys susiduria su genderiniais apribojimais gauti finansinį kreditą, pasinaudoti technine parama, kelti kvalifikaciją, pasinaudoti verslo plėtrai svarbia informacija. Finansinių išteklių rinkoje iškeliami trys pagrindiniai apribojimai moterims – genderinė nuosavybės teisės nelygybė, finansinių rinkų segmentacija ir nusistovėjusios diskriminuojančios finansų rinkosnormos.
Nelygiateisiškas finansinių-ekonominių išteklių paskirstymas, susiklosčiusios sociokultūrinės normos, kurios savotiškai įteisina genderinę nelygybę, reiškia, kad vyrai kaip socialinė grupė turi didesnes galimybes negu moterys prieiti prie išteklių, jais pasinaudoti ir kontroliuoti. Todėl pinigų ir kreditavimo politikos griežtinimas daro nevienodą poveikį moterims ir vyrams: moterys nukenčia labiau už vyrus.
Genderinė lygybė suprantama kaip vienodos moterų ir vyrų prieinamumo prie išteklių, jų panaudojimo ir kontrolės galimybės. Genderinė lygybė ir ekonominis efektyvumas yra neatsiejami vienas nuo kito elementai. Jei egzistuoja genderiniai iškraipymai išteklių paskirstyme, tai ekonomika veikia neefektyviai. Todėl genderinės analizės metodai – tai diagnostinis planavimo instrumentas, kuris naudojamas siekiant užkirsti kelią neefektyviam išteklių paskirstymui.
Makroekonominiai pokyčiai turi būti grindžiami tokiais socialiniais pagrindais, kurių išdavoje neigiamos pasekmės yra minimalios, užkertant kelią tokiems reiškiniams, kai ekonominiai ištekliai, atimami iš vienų socialinių grupių, „persilieja“ į kitas socialines grupes, kurios pasisavina išteklių kontrolės funkcijas (dažnai šios funkcijos atsiduria kriminalinių struktūrų prieglobstyje).
Genderinė komponentė nėra neutralus, o, atvirkščiai, labai svarbus užsienio politikos formavimo ir efektyvumo veiksnys.
Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) veiklos analizė genderiniu požiūriu užsienio ekspertams leido padaryti dvi pagrindines išvadas: pirma, užsienio prekybos liberalizavimas gali padidinti genderinę nelygybę; antra, savo ruožtu genderinė nelygybė neigiamai veikia užsienio prekybos efektyvumą.
Esantys genderiniai iškraipymai pramonėje ir versle sąlygoja genderinę nelygybę ir eksporto-importo srityje. Orientuotose į eksportą stambiosiose pramonės šakose (naftos produktų perdirbimas, energetika, transportas, statyba) dominuoja vyrai, moterys užima žemos kvalifikacijos ir mažai apmokamas darbo vietas.
Moterys koncentruojasi, kaip taisyklė, sektoriuose, orientuotuose į vidaus rinką, smulkiame ir vidutiniame versle, mažmeninėje prekyboje, viešbučių ir restoranų paslaugų srityje, žemės ūkio produktų gamyboje, maisto ir lengvojoje pramonėje. Moterų dalyvavimas užsienio prekyboje dažnai apsiriboja importo vartojimu.
Užsienio prekybos liberalizavimas reiškia muitų, tarifų ir kvotų panaikinimą importui ir daro skirtingą įtaką moterų ir vyrų ekonominei būklei (užimtumui, darbo užmokesčiui, socialinei padėčiai, gyvenimo lygiui).
Prekybos liberalizavimas gali sumažinti moterų konkurencingumą, taip pat riboja galimybes moterims išeiti į užsienio rinkas. Moterys daugiausia užimtos pramonėje, orientuotoje į vietinę rinką, o paprastai pigesnės importinės prekės išstumia vietinės pramonės produkciją. Dėl šios priežasties gali padidėti moterų nedarbas, sumažėti jų darbo užmokestis.
Prekybos liberalizavimas gali sustiprinti darbo rinkos segmentaciją genderiniu principu – padidinti moterų užimtumą darbui imliose, neefektyviose ūkio šakose.
Užsienio kapitalas, kaip taisyklė, investuojamas formaliame apmokamamerealiame rinkos ekonomikos sektoriuje. Rečiau investuojama taip pat į maisto produktų gamybą, žemės ūkį, buitinių paslaugų gamybą, smulkųjį ir vidutinį verslą, kur dominuoja moterys. Todėl kyla nerimas, kad moterys nedaug ką gali laimėti liberalizavus prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimą.
Prekybos politika yra glaudžiai susijusi su monetarine, fiskaline, darbo ir užimtumo politika. Šios sąsajos gali žymiai paveikti socialinį ir ekonominį moterų statusą. Prekybos liberalizavimas gali paveikti valstybės mokestinę bazę, kas savo ruožtu turės įtakos socialinei sričiai.
Prekybos liberalizavimas reiškia nacionalinių finansinių rinkų atvirumą, naujas kreditavimo galimybes. Tačiau finansinių srautų reguliavimo taisyklių liberalizavimas gali dar labiau apriboti moterų galimybes gauti kreditus.
Lietuvos ekonominės politikos peržiūrėjimas genderiniu aspektu ir jos modernizavimas atvertų valstybei naujas stabilaus ir subalansuoto ekonomikos augimo perspektyvas bei sušvelnintų globalizacijos proceso pasekmes.
Lietuvoje, nors ir priimtas Moterų ir vyrų lygių teisių įstatymas, deja, dar nėra sukurtos vientisos genderinės plėtros koncepcijos, kur derintųsi ekonominiai, socialiniai, demografiniai, teisiniai, nacionaliniai ir globaliniai moterų ir vyrų padėties aspektai. Todėl būtų tikslinga daryti tyrimus šioje srityje, juos koncentruoti mokslinių tyrimų centre.
Šiandien tikslinga kalbėti apie genderinę ekonomiką, kuri paplitusi visame pasaulyje, kaip apie mokomąją discipliną, kurios esmė – ekonominės plėtros studijos per genderinę prizmę.
Vientisos genderinės plėtros koncepcijos sukūrimas ir įgyvendinimas makroekonominiame ir struktūrinių reformų lygmenyje būtų vienas iš ekonominės politikos uždavinių. Tailabai svarbi ir neatsiejama valstybės ekonominės politikos dalis.
Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungos ir pasaulio erdvę, ypač aktualu diegti genderinės analizės metodus, kelti genderinio sąmoningumo lygmenį, genderinių problemų suvokimą ir inicijuoti atitinkamų įstatymų kūrimą bei pagrindimą šioje srityje.
MOTERŲ UŽIMTUMAS IR VERSLO PLĖTRA
3.1. Moterų vieta darbo rinkoje
Priemonės, skirtos lyčių lygybės užtikrinimui, integruotos i Lietuvos Respublikos Užimtumo didinimo 2001-2004 m. programa. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, siekiant užtikrinti programos tęstinumą, vadovaujantis Europos Sąjungos užimtumo gairėmis, pradėtas rengti nacionalinis Užimtumo didinimo veiksmu planas, kuriame lyčių aspektas bus integruotas i visas veiksmu plano kryptis, be to, moterų užimtumui skatinti bus skirtos specialios priemonės. Ministerija taip pat informavo, kad priemonės moterų ir vyrų socialinei atskirčiai mažinti numatytos naujajame Nacionaliniame veiksmų plane socialinei atskirčiai mažinti bei socialinei aprėpčiai didinti 2004-2006 m. Plano įgyvendinimo stebėseną atliks aukšto lygio darbo grupė, kurioje bus pakviestas dalyvauti ir Lygiu galimybių kontrolierius.
Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2004 m. strateginėmis kryptimis ir Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2002-2004 m. priemonėmis siekta suaktyvinti smulkaus ir vidutinio verslo sektorių. Vienas iš strateginių tikslų buvo paskatinti jaunus asmenis, moteris ir neįgaliuosius imtis verslo. Priemonės, kuriomis siekta paskatinti moterų aktyvumą, apėmė informacijos apie moterų verslininkių sėkmės istorijas skleidimą žiniasklaidoje bei Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo agentūros tinklapyje. Lietuvių dalyvavimui tarptautinėse mentoringo 2002-2004 m. programose buvo skirta 80.000 litų. Deja, duomenų apie tai, kiek moterų pasinaudojo šia galimybe, nėra.
Atsižvelgdama į aukšta asmenų, kuriems liko keletas metų iki pensijos, nedarbingumo lygį, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė Išankstinio valstybinio socialinio draudimo pensijų mokėjimo išstatymo projektą. 2003 m. lapkričio 18 d. įsigaliojęs įstatymas suteikė teise 5 metais jaunesniems nei oficialus pensinis amžius asmenims, kurie ne mažiau nei 30 metu mokėjo socialinio draudimo įmokas, gauti pensines išmokas anksčiau. Kadangi didžioji dalis asmenų, kuriems šio įstatymo garantijos galėtų būti taikomos, yra moterys, atrodytų, kad naujos teisinės galimybės iš tiesų pagerins jų padėti. Tačiau tenka pripažinti, kad nustatyta 30 metų socialinio draudimo įmokų mokėjimo kartelė yra gana aukštai. Tarp tu asmenų, kurie socialinio draudimo įmokas mokėjo ne mažiau nei 15 metų, teisę gauti išankstines pensijas turi tik tos moterys, kurios pagimdė ir augino penkis vaikus iki kol jiems sukako aštuoneri metai, taip pat asmenys, kurie rūpinosi neįgaliu vaiku mažiausiai 15 metų. Net ir šios įstatymo nuostatos gali netiesiogiai diskriminuoti moteris, nes tikėtina, kad didelė dalis jų dėl skirtingų šeiminių aplinkybių nėra išdirbę 15 metų.
2004 m. daugiau nei 10.000 vyresnių nei 55 metai įregistruotų bedarbių pasinaudojo Vyresnio amžiausbedarbiu 55+ užimtumo rėmimo programos teikiamomis galimybėmis. Nėra žinoma, kokią dalį šių asmenų sudarė moterys ir vyrai. 2004 m. birželio 18 d. įsigaliojo Nacionalinė gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategija, išsamiai atspindinti esamą pagyvenusių asmenų padėti ir išvardijanti tikslus skurdo įveikimo, užimtumo ir mokymosi visą gyvenimą, gyvenimo trukmės ir socialinių paslaugų srityse. Strategijoje atsižvelgiama į lyčių skirtumus, o numatyti indikatoriai turėtu padėti pasikeitusią padėti įvertinti lyties pagrindu. Tačiau dokumente nėra numatytas veiksmų planas, kuris padėtų veiksmingai įgyvendinti numatytus tikslus.
2003 m. atlikto nacionalinio tyrimo „ES įtaka Lietuvos savivaldybių socialinei politikai“ duomenimis, 2001 m. tik 0.12 proc. bendrojo vidaus produkto buvo skirta aktyviosioms ir 0.15 proc. bendrojo vidaus produkto – pasyviosioms užimtumo skatinimo priemonėms, kurios apėmė paramą socialinės atskirties grupėms priklausančiu asmenų (pvz., moterų) įsidardinimui. Tai buvo vienas iš žemiausių rodiklių visoje Europoje – 8 kartus mažesnis nei Europos Sąjungos vidurkis.
Sprendimų priėmėjai Lietuvoje rimtai nesvarsto lyčiai jautraus biudžeto sudarymo galimybės. Nepaisant to, kad Vyriausybei teikiant sprendimų projektus būtina įvertinti siūlomų teisės nuostatų poveikį moterų ir vyrų lygioms galimybėms, tikėtina, kad į lyčių aspektą dažnai nėra atsižvelgiama. Šioje srityje būtina atlikti procedūros poveikį įvertinančius tyrimus. Dabar galiojančios biudžeto sudarymo taisyklės, jų taikymas ir biudžeto sudėtis turi būti ištirti atsižvelgiant į įvairius lyčių lygybės aspektus. Be to, būtina pasinaudoti gerais užsienio valstybėse įgyvendinamos politikos pavyzdžiais.
Nepaisantkelių įgyvendintų priemonių, Vyriausybė vis dar per mažai skatina žiniasklaidos priemones skirti daugiau dėmesio lyčių problematikai, kovoti su tradiciniais lyčių stereotipais vaizduojant moteris ir vyrus ir pateikti modernius abiejų lyčių atstovu įvaizdžius tiek viešajame, tiek privačiame gyvenime. Nors Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso rengėjams buvo pateiktos rekomendacijos, Kodeksas vis dar nenumato paskatų žiniasklaidoje atspindėti nestereotipinius, subalansuotus ir įvairialypius moterų ir vyrų įvaizdžius. Kaip atskleidžia Lygiu galimybių kontrolieriaus tarnybos praktika, teikiant informaciją žiniasklaidoje dažnai vis dar nesilaikoma lyčių lygybės principo.
Nors Vyriausybė priėmė Valstybinę moterų ir vyrų lygių galimybių 2003-2004 m. programa bei patvirtino jos įgyvendinimo 2003 m. ataskaitą, nors yra įgyvendinamos kitos programos ir veiksmu planai, tačiau vis tiek būtina imtis ilgalaikių pastangų ir integruotų strategijų kovoti su diskriminaciją dėl lyties sukeliančiais socialiniais ir ekonominiais veiksniais bei praktikomis.
Europos integracijos procesas suteikė pagreitį įvairių lyčių lygybės programų įgyvendinimui. Daugybė moterų nevyriausybinių organizacijų, viešųjų įstaigų ir valstybių institucijų koordinuoja ar dalyvauja projektuose pagal Europos Sąjungoje administruojamas programas (PHARE, SOCRATES, INTERREG ir kt.). Nuo 2004 m. gegužės mėnesio Bendrijos programose Lietuva gali dalyvauti nemokėdama dalyvio mokesčio, nes tapusi Europos Sąjungos nare ji moka nacionalines įmokas į Europos Sąjungos biudžetą. Prieš įstodama į Europos Sąjungą Lietuva nebuvo pareiškusi oficialaus pageidavimo dalyvauti Bendrijos lyčių lygybės pagrindų strategijos (2001-2005 m.) programoje. Laimei, nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvoje veikiančios organizacijos savo iniciatyvoms lyčių lygybės srityje pagal Europos Sąjungos programą gali gauti paramą tokiomis pat sąlygomis, kaip ir kitų šalių struktūros.
Pirmasis kvietimas Lietuvos organizacijoms dalyvauti EQUAL programoje buvo paskelbtas 2004 m. birželio mėnesį. Lietuvos Vyriausybė programai įgyvendinti pasirinko šiuos prioritetus: (1) socialiai pažeidžiamų visuomenės grupių integracija ir reintegracija į darbo rinką; (2) šeimos ir profesinio gyvenimo suderinamumas; (3) parama pabėgėliams. Deja, duomenys apie nevyriausybinių organizacijų ir valstybės institucijų įgyvendinamas programas bei jų dalyvavimą įvairiuose projektuose nėra renkami, todėl sudėtinga nustatyti bendrą aktyvumo lygį ir įgyvendinamų iniciatyvų poveikį.
Nepaisant teigiamų poslinkių, Lietuvoje nepakankamai išnaudojamos Europos Sąjungos teikiamos finansinės paramos galimybes.
Pirma, didelė dalis potencialių paramos gavėjų turi per mažai informacijos apie jiems prieinamas Europos Sąjungos paramos galimybes. Antra, potencialiai geros projektinės idėjos negali būti finansuojamos dėl jas teikiančių organizacijų negebėjimo tinkamai užpildyti reikalaujamas paraiškos formas.
Trečia, dauguma Europos Sąjungos programų reikalauja bent 20 proc. nacionalinio įnašo, o jo nesant, galimybė gauti Europos Sąjungos lėšų yra prarandama. Kaip informavo valstybės tarnautojai, pagrindinius sunkumus sukelia ne lėšųnebuvimas, bet spaudimo skirti resursų projektams, orientuotiems į socialiai pažeidžiamų grupių padėties gerinimą, trukumas.
Kita priežastis yra ta, kad valstybė kol kas nesukūrė tinkamų mechanizmų, kurie užtikrintų finansinių lėšų prieinamumą ir labiau atitiktų Europos Sąjungos institucijų ir pragramų keliamus reikalavimus. Pavyzdžiui, Valstybės rezervo fondo lėšos galėtų tapti tinkamu nacionalinio kofinansavimo šaltiniu, kuris būtinas daugeliui lyčių lygybės projektų. Nepaisant to, lėšų gavimo procedūra yra gana sudėtinga ir paprastai neprieinama nevalstybinėms institucijoms. Kita vertus, jei lėšos iš Rezervo fondo vis dėlto skiriamos tam tikrai iniciatyvai įgyvendinti, gauti resursai turi būti panaudojami iki kalendorinių metų pabaigos. Kadangi paprastai projektinė veikla planuojama keleriems metams, sunku efektyviai panaudoti gautas lėšas per tokį trumpą laiką, t.y. iki kalendorinių metų pabaigos.
Be to, Lietuvoje galiojančios finansinės taisyklės neatsižvelgia į faktą, jog tarp paraiškos Europos Sąjungos paramai gauti pateikimo ir jos patvirtinimo yra nemažas laiko tarpas. Taigi, gavę 20 proc. valstybės parama projekto vykdymui, pareiškėjai turi gerokai palaukti, kol jų paraiška bus patvirtinta Europos Sąjungoje. Tik tada pradedamos naudoti tiek nacionalinės, tiek tarptautinės lėšos. Tokiu būdu nacionaliniam kofinansavimui skirtų lėšų panaudojimui lieka labai mažai laiko.
Tai, jog Europos institucijos patvirtina ne visas paraiškas ir ne visoms iniciatyvoms skiria finansavimą, atveda prie užburto rato. Europos Sąjungos paramai gauti reikia užsitikrinti nacionalinį kofinansavimą prieš teikiant paraišką, tuo tarpu valstybės institucijos,prieš skirdamos lėšas nacionaliniam kofinansavimui, nori garantijos, kad Europos Sąjungos pinigai tikrai pasieks paraiškos teikėjus.
Ketvirta, valstybės institucijos yra finansuojamos iš valstybės biudžeto, todėl jos nėra linkę remti paraiškų tarptautiniais resursais. Tikėtina, jog taip atsitinka dėl kompetencijos valstybės institucijose trūkumo, o galbūt dėl nepakankamo suinteresuotumo imtis naujos veiklos. Tai gali kelti sunkumų siekiant išplėsti veiksmų spektrą lyčių lygybės srityje, kadangi valstybės institucijų dalyvavimas įgyvendinamoms iniciatyvoms suteikia svorio ir matomumo.
Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama didele dalimi priklausys nuo Lietuvos Bendrajame programavimo dokumente numatytos Struktūrinių fondų pirmojo tikslo veiksmų strategijos ir prioritetų 2004-2006 m. Patvirtintas Vieningas programavimo dokumentas pirmumą suteikia socialinių poreikių ir žmogiškųjų išteklių infrastruktūros plėtrai. Nors rengiant pirminį dokumento tekstą partnerystė apėmė tik Lietuvos valstybės institucijas ir Europos Komisija, vėliau partneriais pripažintos ir savivaldybės bei socialiniai ekonominiai partneriai, dalyvavę Bendrojo programavimo dokumento rengėjų darbo grupėje bei sektoriniuose komitetuose, kuriems vadovavo atskiros ministerijos.
Lietuvos moterų padėtį darbo rinkoje apibūdina trys pagrindinės aplinkybės:
pirma, tyrimai rodo, kad moterys, ypač rinkos pokyčių pradžioje, buvo išstumiamos iš rinkos ir tapo mažiau konkurencingomis, palyginti su vyrais (V. Kanopienė. Moterų užimtumas Lietuvoje. Vilnius, 2004);
antra, kaip rodo užsienio ir Lietuvos patirtis, – moterys daugiausia koncentruojasi smulkiame ir vidutiniame versle (SVV) (vyrai – stambiame versle) ir jos yra labiausiai efektyvios būtent šioje srityje;
trečia, – susiklostė palyginti didelis moterų nedarbas Lietuvoje ir ypač tai būdinga tokioms moterų grupėms, kurios norėtų grįžti į darbo rinką po ilgesnės pertraukos ir vyresnio amžiaus moterims.
Visos šios aplinkybės įtakoja ir bendrąją SVV plėtrą Lietuvoje. SVV plėtojamas ekstensyviai, netolygiai, faktiškai neteikiant jam prioritetinės reikšmės.
Nepakankamos SVV plėtros priežastys glūdi tame, kad:
pirma, susidariusi padėtis yra tampriai susijusi su lyčių socialinio-ekonominio elgesio patriarchaliniais stereotipais, kurie priskiria moterims ir vyrams griežtas funkcijas (moteris – šeimos židinio saugotoja, o vyras – šeimos maitintojas), kurios trukdo moterims aktyviai dalyvauti versle. Toks moterų galimybių apribojimas stabdo ir bendrąją verslo plėtrą Lietuvoje;
antra, Lietuvos vyrai sėkmingiau nei moterys realizuoja savo darbo potencialą, tuo tarpu moterų darbo ištekliai lieka neišnaudoti, kas taip pat neigiamai įtakoja bendrąją SVV plėtrą.
Tuo pačiu metu pasaulyje ir ES šalyse pastebimas itin spartus moterų verslo augimas. Taigi, Lietuvos moterų verslo potencialas ir kūrybiškumas yra užslėptas ekonomikos augimo ir naujų darbo vietų kūrimo šaltinis, moterų verslo plėtrayra vienas iš realių būdų mažinti nedarbą, ir ypač šalies probleminėse teritorijose, teigiamai įtakoti gyventojų pajamų ir gyvenimo lygio kilimą. Tačiau moterų verslo įmonės Lietuvoje darbuotojų skaičiumi, apyvartos ir pajamų dydžiu atsilieka nuo vyrų verslo įmonių
Lietuvos darbo biržos duomenimis, 2005 m. vasario1 d. registruoto nedarbo lygis Lietuvoje sudarė 6,1 %. Statistikos departamento gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, trečiąjį 2004 m. ketvirtį šalyje buvo 171,7 tūkst. bedarbių, t. y. 19 tūkst. arba 10 %. Mažiau nei prieš metus. Nedarbo lygis apžvelgiamąjį ketvirtį buvo 10,6 % ir, palyginti su trečiuoju 2003 m. ketvirčiu, sumažėjo 1 % punktu. Vyrų bedarbių skaičius per metus sumažėjo daugiau nei moterų – atitinkamai 15,4 tūkst. arba 15,6 % ir 3,5 tūkst. arba 3,8 %. Be kitų priežasčių šį reiškinį lėmė ir tai, kad vyrų mobilumas yra didesnis, t. y. ieškodami darbo jie lengviau ryžtasi keisti savo gyvenamąją vietą. Aktuali ir, deja, sunkiai sprendžiama problema lieka ilgalaikių bedarbių, ieškančių darbo vienerius metus ir ilgiau, skaičius. Šios grupės bedarbiai apžvelgiamąjį ketvirtį sudarė pusę visų bedarbių.
Pamažu trinasi nedarbo lygio skirtumai tarp Baltijos valstybių – tyrimų duomenimis, trečiąjį praėjusių metų ketvirtį Estijoje ir Latvijoje nedarbas sudarė po 10 %. Kadangi Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonomikos plėtra turi daugiau bendrų bruožų nei skirtumų, darbo rinkos tendencijos ir ateityje bus panašios. Vargu ar emigracija galėtų smarkiau išskaidyti Baltijos valstybių darbo rinkų mozaiką, nes jos visos patiria šią problemą. Deja, dėl patikimų duomenų trūkumo negalime spręsti apie tikrąjį darbuotojų išvykimo į užsienį mastąLietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. 2006 metais savo darbo rinką Lietuvos gyventojams gali atverti daugiau Europos Sąjungos šalių – pirmiausia kai kurios Skandinavijos bei Pietų Europos šalys. Šios valstybės dar taiko apribojimus, tačiau atidžiai stebi darbo rinką Airijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje, kur mūsų šalies piliečiai gali įsidarbinti be didesnių kliūčių. Įsitikinusios imigracijos nekenksmingumu arba net naudingumu vidaus darbo rinkai, jos gali taip pat priimti naujoms ES šalims palankesnius sprendimus. Lietuva numato pradėti konsultuotis dėl darbo jėgos judėjimo liberalizavimo su apribojimus dar taikančiomis ES šalimis šių metų rudenį.
Neabejotina, kad kitų ES šalių „atsivėrimas” darbo jėgai iš Lietuvos sunkins kvalifikuotų, o vėliau ir nekvalifikuotų darbuotojų stygiaus problemą. Išvažiavimą į Pietų Europos šalis dar šiek tiek stabdo kalbos barjeras, tuo tarpu plačiai angliškai „kalbančioje” Skandinavijoje daugeliui lietuvių būtų lengviau pradėti savo karjerą. Be to, ten viliotų ir aukščiausias Europoje darbo užmokesčio lygis.
Kadangi išsiplėtusi Europos Sąjungos rinka tampa vis labiau panaši į „susisiekiančių indų” sistemą, emigracija jau lemia ir ateityje lems sparčius darbo užmokesčio kilimo tempus, kurie gali viršyti darbo našumo ir gamybos efektyvumo didėjimą. Atitinkamai sumažėtų verslo konkurencingumas ir blogiausiu atveju gali prasidėti ekonomikos nuosmukis. Deja, Lietuvos ekonomika nėra „paskiepyta” nuo Rytų Vokietijos ligos, kuomet po politinės ir ekonominės euforijos šaliai susijungus su Vakarų Vokietija prasidėjo skausmingų socialinių ir konkurencingumo problemų etapas. Vienintelis vaistas (nors ir ne panacėja) – fiskaliniais svertais mažinti darbo pajamų mokesčių ir socialinio draudimo įnašų naštą.
Daugiausiai gyventojų trečiąjį 2004 m. ketvirtį dirbo apdirbamojoje ir išgaunamojoje pramonėje – 258,6 tūkst., arba beveik 18 % visų užimtųjų, nors per metus darbuotojų skaičius šiame sektoriuje sumažėjo 17,5 tūkst. Dar spartesnis darbo vietų „tuštėjimas” vyko ir žemės ūkyje, kuriame apžvelgiamąjį ketvirtį dirbo 234,8 tūkst. žmonių, arba 16,2 proc. visų užimtųjų. Tai yra žemės ūkio įmonių stambėjimo ir koncentracijos pasekmė, be to, kaimai ir mažos gyvenvietės ypač kenčia dėl jaunimo emigracijos. Kita vertus, savotišku darbo rinkos traukos centru tapo statybos, kuriose trečiąjį praėjusių metų ketvirtį dirbo 123,5 tūkst. žmonių, t. y. 4,2 tūkst. daugiau nei prieš metus. Analizuojant Lietuvos šakinę užimtumo struktūrą, krinta į akis paslaugų sektoriaus lyginamojo svorio didėjimas. Kas antras užimtasis trečiąjį 2004 m. ketvirtį dirbo paslaugų srityje. Vidaus prekyboje buvo 231,1 tūkst. užimtųjų (15,9 % viso skaičiaus), t. y. beveik tiek pat kaip ir žemės ūkyje. Per metus taip pat ūgtelėjo užimtųjų skaičius švietimo įstaigose – iki 132,2 tūkst. (9,1 % viso skaičiaus), valstybės valdymo ir gynimo, privalomojo socialinio draudimo institucijose – 79,8 tūkst. (5,5 %). Truputį sumenko užimtųjų sveikatos priežiūroje skaičius – iki 99,7 tūkst. (6,9 %).
Moterųužimtumas. Pastaraisiais metais didėja moterų užimtumas ir auga moterų verslininkių vaidmuo ekonomikoje. Moterys verslininkės pasižymi ne tik tose ekonominėse veiklose, kuriose jos tradiciškai aktyvios, bet ir netradicinėse – gamyboje, statyboje, transporto veikloje.
Moterys aktyviai dalyvauja socialinių-ekonominių reformų procese – jos sudaro daugiau kaip pusę Lietuvos gyventojų (53,3%) ir 49,5% visų dirbančiųjų.
Moterys susibūrusios sveikatos apsaugos ir socialinio darbo bei švietimo srityse (atitinkamai 85,6 ir 79,3 %), aptarnavimo ir sferoje (viešbučių ir restoranų srityje užimta 81,3 % moterų), prekyboje ir buities paslaugų srityje − 52,0%, kitoje komunalinėje, socialinėje ir asmeninio aptarnavimo veikloje jų užimtumas viršija 61%.
Šiose srityse sukuriama apie 30% BVP, tame tarpe: vidaus prekyboje – 18,1%, švietimo srityje – 5,5 %, sveikatos ir socialinio aprūpinimo srityje – 2,8 %.
Pramonėje, elektros duju, vandens tiekimo, transporto, statybos srityse ir valstybės valdyme moterų užimtumas nesiekia 50%. Šiuose ūkio segmentuose sukuriama didžioji dalis – apie 60% BVP.
Moterys vyrauja privačių namų ūkių veikloje – jų užimtumas šioje srityje siekia 59,7 %, tačiau šioje srityje sukuriamos pridėtinės vertės dalis visiškai menka ( 1,5%). Lietuvos moterys įneša indėlį, kuriant bendrąjį vidinį produktą, tačiau jis galėtų būti kur kas didesnis. Lyčių lygybės aspektu darbo rinkoje egzistuoja tradiciškai susiklosčiusios problemos.
Moterys ir vyrai turi nelygias teises ekonominių išteklių paskirstyme. Moterų pajamos, kurias sudaro pagrinde darbo užmokestis, vidutiniškai 17 % mažesnės neguvyrų, horizontalios ir vertikalios segregacijos darbo rinkoje dėka. Daugiau moterų nei vyrų dirba nepilną darbo dieną (Lietuvoje ne visą darbo dieną dirba 13,3% moterų ir 8 % vyrų), kas irgi įtakoja darbo užmokesčio dydį. Be to, darbo užmokesčio skirtumai ypač sustiprėja turint omenyje ir aukštesnį moterų išsilavinimą, palyginti su vyrais. Vienodas apmokėjimas už lygiavertį moterų ir vyrų darbą kol kas dar netapo realybe Lietuvoje. 2003 m. moterys stipriai dominavo sveikatos apsaugos ir socialinio darbo, švietimo, viešbučių ir maitinimo įstaigų srityse, t.y. tose, kur buvo mokami žemiausi vidutiniai atlyginimai, atitinkamai 976 litai, 988 litai ir 782 litai. Vyrai dominavo statybos, elektros, dujų, vandens tiekimo, transporto, sandėliavimo ir nuotolinių ryšių sektoriuose kur dirbančių asmenų darbo užmokestis buvo gerokai didesnis, atitinkamai 1049 litų, 1505 litų, 1325 litų. Moterų vidutinis atlyginimas buvo 16,8 % mažesnis nei vyru privačiame sektoriuje ir 24,8 % valstybės sektoriuje. Šį atlyginimų skirtumą lėmė tai, jog moterų užimamos viešojo sektoriaus sritys (socialinė, rūpyba, švietimas, kt.) paprastai yra prasčiau apmokamos nei vyrų veiklos (energijos tiekimas, kt.).
Moterys ir vyrai užimti skirtinguose ūkio sektoriuose ir yra skirtinguose darbinės veiklos lygmenyse; moterys dažnai dirba tokiose specialybėse ir pareigose, kurios yra mažiau apmokamos. Moterys dirba antraeilės reikšmės darbą, daugiausia jų užimta paslaugų ir aptarnavimo srityje. Moterys užima žemesnes pareigas, jų profesinės karjeros galimybės yra labiau apribotos negu vyrų.
Skirtingą moterų ir vyru darbo užmokestį lemia ir vertikali darbo rinkos segregacija, t.y. vyrai paprastai eina aukštesnes pareigas nei moterys. Tuo galima paaiškinti skirtingą moterų ir vyrų darbo užmokestį tame pačiame ekonominės veiklos sektoriuje. 2003 m. moterys uždirbo mažiau nei vyrai visuose sektoriuose, apie kuriuos duomenis pateikia Statistikos departamentas (iš viso 14 sektorių). Didžiausias darbo užmokesčio skirtumas nustatytas finansinio tarpininkavimo rinkoje: šiame sektoriuje vyrai vidutiniškai uždirbo 3,603 litų per mėnesį, o moterys – 2,138 litų (skirtumas 41 %).
Svarbiausios ekonominio aktyvumo sritys − stambus verslas, nekilnojimo turto rinka, investicijos, operacijos vertybinių popierių rinkoje, finansinis kreditavimas moterims lieka nepakankamai prieinamos ir šios sritys įgauna maskulininius bruožus.
Moterys paprastai vadovauja mažesnėms įmonėms. 2001 m. atlikto tyrimo Verslo lyderių sociologinės ir demografinės charakteristikos duomenys rodo, jog tarp privačių įmonių vadovų, kurie neturėjo papildomų darbuotojų, 44,4 % buvo moterys, 42,9 %- vyrai. Šis skirtumas nuolat auga. Vis daugiau moterų vadovauja smulkioms ir vidutinėms įmonėms, kuriose dirba iki 50 darbuotojų. Nors ši komercinės veiklos forma yra populiari tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų, kai kuriuose sektoriuose dalyvaujančių moterų ir vyrų skaičius ryškiai skiriasi. Moterys paprastai dominuoja viešbučių versle ir vadovauja maitinimo įstaigoms: jų skaičius šiame sektoriuje 13,3 % viršija vyrų skaičių.
Moterys labiau nei vyrai linkusios dirbti ne savo įstaigoje įmonėje. Vyraigerokai aktyvesni steigiant naujas įmones, tačiau moterų padėtis pastaruosius keletą metų gerėja. ES šalyse apie 30 % moterų verslininkių dirba mažmeninėje ir didmeninėje prekyboje, apie13 %- viešbučių – restoranų sektoriuje bei apie 12 % – visuomeninių ir privačių paslaugų sektoriuje. Moterys linkusios kurti mažas įmonės. Apie 70 % ES moterų vėslininkių valdė mažesnes nei 5 darbuotojų įmones, 16 % moterų – įmones, kuriose dirba 6 – 10 darbuotojų, 11 % moterų – 11 – 49 darbuotojų turinčias įmones ir tik 2,5 % valdė įmones, kuriose dirba daugiau nei 50 darbuotojų.
Moterų padėtis Lietuvoje yra vis dar prastesnė nei Europos Sąjungoje. Kaip rodo atlikti moterų karjeros tyrimai šeima yra vienas pagrindinių veiksnių, kuris įtakoja moterų karjerą. Santuoka vyrui dažniausiai yra privalumas saugumo, pastovumo, darbo karjerai siekti sąlygų sudarymo prasme, moteriai – priešingai, ji dažniausiai sukuria vaidmenų konfliktą.moterų pasitraukimas iš darbo rinkos, kad ir trumpam laikotarpiui (gimus vaikui), vėliau apsunkina jos grįžimą į profesiją, karjeros kelią.
Darbo sąlygos dar nepasiekė tokio lygio, kad būtų palankios šeimai su vaikais. Papildoma kliūtimi pilnavertiškai dalyvauti moteriai ekonominiame gyvenime yra tai, kad daugelis vyrų nedalyvauja namų ūkio veikloje ir vaikų auklėjime (Tyrimai rodo, kad 70 % moterų valdo šeimos biudžetą). Be to, yra neapmokamas moterų darbas šeimoje ir namų ūkyje. Tai yra svarbus indėlis į ekonomiką,kuris užsienio ekspertų vertinimu sudaro iki 20% BVP ir, kuris nesulaukė pripažinimo, į jį taip pat neatsižvelgiama formuojant socialinę ir ekonominę politiką.
Sunkumus, su kuriais moterys susiduria darbo rinkoje, lemia ekonominiai, socialiniai ir kultūriniaifaktoriai. 2002 m. Baltijos tyrimu atlikto tyrimo duomenimis, 57,2 % vyrų ir 51,4 % moterų mano, kad vyrai turėtu būtį pagrindiniai šeimos maitintojai. Be to, tarp 17800 asmenų, kurie 2002 m. išėjo vaiko priežiūros atostogų, tik 179 buvo vyrai, o tai sudarė tik vieną procentą visų teisę jomis pasinaudoti turinčių asmenų. Kadangi rūpinimasis šeima stereotipiškai laikomas moterų atsakomybe, yra nepaprastai sunku įsidarbinti moterims, turinčioms mažų vaikų ar vienoms juos auginančioms. Be to, Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo agentūros atliktas tyrimas „Moterų verslas Lietuvoje“ parodė, kad vyrai verslininkai yra linkę skeptiškai vertinti moterų verslininkių kompetenciją. Turėdamos mažiau nei vyrai patirties versle, moterys turi mažiau verslui reikalingų įgūdžių bei informacijos. Tos pačios tendencijos pastebimos ir kituose sektoriuose.
Minėtieji faktai parodo, kad moterys vis dar susiduria su vadinamuoju stikliniu lubų reiškinių. Siekiant suvienodinti moterų ir vyrų darbo užmokesti, būtina taikyti priemones skirtingais lygmenimis bei įvairiose sferose, kuriose identifikuotinos lyčių lygybės problemos. Būtina didinti užimtumo lygi, efektyviai įgyvendinti šeimos ir karjeros suderinamumo principą, kovoti su lyčių stereotipais, mažinti tiek horizontalią, tiek vertikalią darbo rinkos segregaciją lyties pagrindu.
Siekiant didinti moterų indelį į verslą ir šalies ekonomiką, esminė kryptis – siekti aukšto profesionalumo! Bandant įgyvendinti šį siekį, Lietuvos moterys vienijasi į nevyriausybines pelno nesiekiančias organizacijas (NVO) ir centrus, kurių pagrindiniai tikslai yra:
Plėtros iniciatyvas, atstovauti Lietuvos moterų verslininkių interesams visuomeninėse ir valstybinėse Lietuvos, ES ir kitų šalių institucijose, dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose projektuose, susijusiuose su moterų verslo plėtra Lietuvos ir užsienio rinkose, rengti mokymus, konferencijas, skleisti informaciją apie savo veiklą, sujungti finansinius išteklius ir investicijas vykdant tikslinius projektus.
Kaip rodo NVO patirtis moterys yra drąsiausios novatoriškose veiklose, jos sugeba susirasti nišą siauroje vidaus rinkoje, nebijo rizikos, sukuria naujas darbo vietas ir palaiko kitas, pradedančias verslą, moterys.
3.2. Moterų verslas ES ir kitose užsienio šalyse
Lietuvoje SVĮ savininkių (moterų) yra kur kas mažiau, nei savininkų (vyrų). Kaip matyti iš duomenų 1 lentelėje, Lietuvos SVĮ savininkių moterų kiekis (procentais) yra panašus į moterų SVĮ savininkių kiekį (procentais) tiek pažengusiose Vakarų valstybėse, tiek pereinamosios ekonomikos šalyse. Tai kelia nuostabą, kadangi rodo, kad su lytimi yra susijusios giliai įsišaknijusios socialinės normos ir vertybės, kurios gyvuoja nepriklausomai nuo šalies ekonominės plėtros stadijos.
Galima sakyti, kad žmonių (tiek vyrų, tiek moterų) veiksmus net sudėtingų, gilių socialinių, politinių ir ekonominių pokyčių, būdingų pereinamajam laikotarpiui, metu lemia gilesnis vertybių, normų ir lūkesčių (t.y. su lytimi siejamų vaidmenų) klodas. Be to, panašu, kad norinčios tapti verslininkėmis moteryssusiduria su panašiomis kliūtimis tiek išsivysčiusiose, tiek pereinamosios ekonomikos šalyse: joms visur tenka susidurti su finansavimo trūkumu, ryšių vyrų dominuojamose neformaliose struktūrose trūkumu ir visuomenės požiūriu, kad įmonių steigimas ir valdymas – tai vyrų reikalas.
Dauguma šių išorinių kliūčių nėra formalūs barjerai, kaip, pavyzdžiui, diskriminaciniai įstatymai ar nuostatos; jas greičiau galima būtų vadinti neformaliais barjerais, kadangi šios kliūtys yra grindžiamos kultūrinėmis normomis, vertybėmis ir tradicijomis.
4 lentelė
SVĮ1 savininkių (moterų) atskirose valstybėse dalis procentais
|
Valstybė |
Duomenų gavimo metai |
Moterys SVĮ savininkės |
Išsivysčiusios Vakarų valstybės (sąrašas ne baigtinis)
JAV2 1999 38
Kanada3 1990 – 1999 vidurkis 37
Nyderlandai 1990 – 1999 vidurkis 30.5
Portugalija 1990 – 1999 vidurkis 41
Vokietija 1990 – 1999 vidurkis 27
Suomija 1990 – 1999 vidurkis 33
Pereinamosios ekonomikos valstybės
Lietuva 1999 34
Latvija 1997 24
Estija 1996 24
Lenkija 1990 – 1999 vidurkis 39
Vengrija 1990 – 1999 vidurkis 31.5
Čekija 1990 – 1999 vidurkis 27
Bulgarija 1998 26
Rusija 1996 21
Rumunija 1997 26
Įvairių atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad EBPO valstybėse (Goeffee & Scase 1985; Carter & Cannon 1992; OECD 2000a; OECD 2000b), kaip ir pereinamosios ekonomikos šalyse (Zapalska 1997; Glas & Petrin 1998) yra skirtumų tarp SVĮ savininkų vyrų ir savininkių moterų. Paprastai tarp moterims ir vyrams nuosavybės teise priklausančių SVĮ yra daugiau skirtumų, negu panašumų (Brush 1992:15). Pastebėta, kad šie skirtumai egzistuoja nepriklausomai nuo ekonominio konteksto. Analizuojant išorines kliūtis tam, kad Lietuvoje daugėtų SVĮ savininkių, pastebėta, kad šios kliūtys vienodai kliudo tiek vyrams, tiek moterims, turinčioms savo SVĮ (Aidis 2002). Tačiau Lietuvoje dar nebuvo atlikta išsamesnių tyrimų, kurių metu būtų lyginami Lietuvos SVĮ savininkų asmeniniai ir verslo bruožai.
Šioje ataskaitoje, analizuojant Litsme duomenų, surinktų apie SVĮ savininkus Lietuvoje, aprašomąją statistinę informaciją ir naudojant kelis regresinės analizės modelius verslininkų ir verslininkių asmeninius bruožų ir verslo ypatybių analizei, bus mėginama atskleisti su lytimi susijusius SVĮ plėtojimo aspektus.
Lietuvos SVĮ savininkų bruožai ir verslo ypatybės lyginamos pagal šešis aspektus: sektorius, įmonės dydis, apyvarta, planuojamas verslo augimas, finansinė ir bendroji verslo sėkmė. Kiti tyrimai yra parodę, kad verslininkės moterys4 paprastai steigia įmones, veikiančias „tradiciniuose“ verslo sektoriuose, kaip, pavyzdžiui, mažmeninė prekyba, viešbučiai ir viešasis maitinimas (Schrier 1975; Smith, McCain & Warren 1982; Hisrich & Brush 1983; Cuba, Decenzo & Anish 1983; Scott 1986; Neider 1987; van Uxem & Bais 1996; OECD 2000a; Du Rietz & Henrekson 2000). Tačiau daugėja verslininkių, vystančių verslą ir ne tokiuose tradiciniuose – komunikacijų, finansų, nekilnojamo turto ir pan., paslaugų sektoriuose (OECD 2000). Pereinamosios ekonomikos valstybėse, kaip, pavyzdžiui, Lenkija (Zapalska 1997) ar Slovėnija (Glas & Petrin1998) atlikti tyrimai rodo, kad verslininkės paprastai daugiausiai dirba paslaugų srityje.
Nagrinėjant įmonių dydį ir apyvartą pastebėta, kad moterų turimos įmonės paprastai būna mažesnės už įmones, kurias yra įsteigę ir valdo vyrai, ir kad moterų įmonių apyvarta būna mažesnė (Schrier 1975; Schwartz 1976; Welsch & Young 1982; Geoffee & Scase 1983; Hisrich & Brush 1986; Chaganti 1986; Longstreth et al. 1988; Smith et al. 1982; Cuba et al. 1983; Scott 1986; Neider 1987; Du Rietz & Henrekson 2000).
Skirtumai tarp vyrų ir moterų įmonių finansinių rodiklių (van Uxem & Bais 1996) rodo, kad moterys, turinčios savo įmones, priešingai negu vyrai, galbūt nė nesiekia pelno ir verslo augimo kaip pagrindinio tikslo (Brush1992:14). Pavyzdžiui, Carter & Cannon (1992) teigia, kad verslininkės linkusios valdyti savo verslą taip, kad jų verslo interesai nesikirstų su artimiausių šeimos narių interesais.
Tyrę duomenis apie Švedijos verslininkes mokslininkai Du Rietz & Henrekson (2000) nustatė, kad Švedijos verslininkės daug mažiau vilčių deda į savo verslo augimą, nei vyrai. Atsižvelgus į ankstesnių tyrimų pažengusiose valstybėse ir pereinamosios ekonomikosšalyse rezultatus, šiame darbe analizuojamos šešios hipotezės, kuriomis mėginama nustatyti, kaip nuo verslininko lyties priklauso verslo sektoriaus pasirinkimas, įmonės dydis, apyvarta, finansinė ir verslininko sėkmė.
Daugiau nei trims ketvirtadaliams moterų vadovių postuose patinka jų užimamos pareigos. Tai rodo Vokietijoje atlikta apklausa.
Maždaug 78,6 % iš visų 270 apklaustųjų moterų pažymėjo: „Taip, man patinka valdžia“. Vos 8,5 % atsakė neigiamai.
Valdžią moterys apibūdino tokiais žodžiais, kaip „kaita ir judėjimas į priekį“ (34,9 %), „įtakos darymas“ (21,6 %) bei „atsakomybės dėl kitų žmonių prisiėmimas“ (19 %).
Apklausą atliko Vadovų akademija Vokietijos mieste Bad Harcburge kartu su vienu tarptautiniu valdybos tinklu.
Pastaraisiais metais didėja moterų užimtumas ir auga moterų verslininkių vaidmuo ekonomikoje. Moterys verslininkės pasižymi ne tik tose ekonominėse veiklose, kuriose jos tradiciškai aktyvios, bet ir netradicinėse – gamyboje, statyboje, transporto veikloje.
Nepaisant moterų verslininkių skaičiaus augimo ES, jų skaičius išlieka nedidelis, palyginti su vyrų verslininkų ir bendru moterų skaičiumi. Vyrų ir moterų naujai įsteigtų įmonių lyginamoji dalis bendrame įmonių skaičiuje skiriasi ES šalyse. Įvairių statistinių šaltinių duomenimis, ši dalis atitinkamai sudaro apie 70% ir 30%. Šie duomenys rodo, kad moterų kūrybiškumas ir verslo potencialas yra užslėptas ekonominio augimo ir naujų darbo vietų kūrimo šaltinis.
Tyrimai parodė, kad moterys, pradėdamos ar plėtodamos verslą, susiduria su daugybe sunkumų. Dauguma problemų yrabendros vyrams ir moterims, tačiau dažnai jos būna reikšmingesnės moterims verslininkėms nei vyrams. Tai lemia verslo aplinka, verslo rūšių ir sričių pasirinkimo ribotumas, informacijos prieinamumo, kontaktų stokos, lyčių diskriminacijos ir stereotipų, neišvystytų ir nelanksčių vaikų priežiūros įstaigų, šeimos ir verslo suderinamumo problemos, vyrų ir moterų požiūrio į verslą skirtumai.
ES šalys, pripažindamos moterų verslo skatinimo svarbą, pastaraisiais metais įgyvendino įvairias iniciatyvas šioje srityje.
2001 m. Europos Komisijos Generalinis direktoratas pradėjo vykdyti projektą “Geriausias projektas”. Jo tikslas – surinkti sėkmingus moterų verslo skatinimo pavyzdžius ir priemones, su jomis supažindinti visas ES šalis.
Visame pasaulyje moterys užima mažiau vadovaujančių postų akademiniame pasaulyje.Tyrimo metu nustatyti, kad šiems skirtumams įtakos turi kultūriniai ir politiniai veiksniai atskirose šalyse.
Daugelyje šalių vadovaujančius postus akademiniame pasaulyje užima vyrai, kurių skaičius juose gerokai viršija moterų. Neseniai grupė mokslininkų nusprendė paaiškinti šį skirtumą ir ištirti, ar šis skirtumas atspindi skirtingą moterų ir vyrų gydytojų skaičių, ar veiksnius, būdingus tam tikrai konkrečiai šaliai.
Tyrime šie klausimai atskleidžiami remiantis vienu pavyzdžiu – reumatologijos specialybės atstovų tyrimu istoriniu, socialiniu ir kultūriniu aspektu įvairiose pasaulio vietose. Tyrimui vadovavo Švedijos Karolinska instituto mokslininkė Ingrid E. Lundberg. Tyrimo metu tarptautinė moterų gydytojų moterų grupė analizavo lyčių tendencijas tarp medicinos studentų, gydytojų ir profesorių Europoje, Šiaurės Amerikoje, Lotynų Amerikoje, Japonijoje ir Turkijoje.
Tyrimo duomenys rodo, kad atskirose šalyse vadovaujančias pareigas užimančių moterų skaičius labai skiriasi, tai leido manyti, kad įtakos turi nacionaliniai ir kultūriniai veiksniai. Procentinė dalis moterų šiose pareigose atskirose šalyse skyrėsi dešimtadaliu. Daugiausia moterų užimančių vadovaujančias pareigas buvo Turkijoje, Brazilijoje ir Meksikoje. Švedijoje, kurioje buvo pastebėtos tos pačios tendencijos, kaip ir visoje Europoje, mokslininkai nustatė, kad beveik pusė (46%) reumatologijos specialistų 2003 metų sausio mėnesį buvo moterys, jos sudarė tik 22% reumatologijos profesorių. Nors JAV aukštas pareigas einančių moterų skaičius nuo 1970 metų išaugo, jis neišaugo taip sparčiai, kaip studentų įstojusių mokytis skaičius. Japonijoje užfiksuotas dar didesnis atotrūkis tarp lyčių. Šioje šalyje tik 14,4% visų gydytojų sudaro moterys ir tik 4,1% vadovaujančių pareigų medicinos mokyklose užima moterys. Tačiau yra keletas labai ryškių išimčių. Meksikoje 36% reumatologijos koledžo narių yra moterys, o tarp mokslininkų reumatologų 34% sudaro moterys. Brazilijoje vyrauja panaši tendencija: 43,4% moterų reumatologių, kurios sudaro 41,3% vadovaujančias pareigas užimančių reumatologų. Turkijoje buvo užfiksuotas didžiausias vadovaujančias pareigas užimančių moterų skaičius. Šioje šalyje reumatologijoje yra 40% moterųir jos sudaro 43% mokslinį laipsnį 8 Turkijos universitetuose turinčių reumatologų.
Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį, kad Europoje, Lotynų Amerikoje ir Šiaurės Amerikoje pastaraisiais metais didėja įstojančių mokytis moterų skaičius, tačiau vadovaujančiose pareigose moterų ir vyrų santykis išlieka tas pats. Kai kuriose srityse mažesnį moterų skaičių vadovaujančiose pareigose galima paaiškinti mažu tą specialybę turinčių moterų skaičiumi, tačiau toks paaiškinimas netinka reumatologijai.
Kiti veiksniai, tokie kaip didesnis dėmesys šeimai, o ne karjerai, paaiškina šiuos skirtumus tik iš dalies, bet ne visiškai. Turkijoje, kur daugiau moterų užima vadovaujančias pareigas, vienas iš svarbių veiksnių buvo vyriausybės, kuri skatino moterų švietimą ir dalyvavimą profesiniame gyvenime, politika siekiant pakeisti moters padėtį visuomenėje. Norėdami paaiškinti, kodėl pokyčiai šioje srityje vyksta taip lėtai, mokslininkai mini neformalias tebegaliojančias akademinio mokslo normas, kultūrines normas ir moterų vaidmenį atskirose šalyse.
Moterų ir vyrų santykis, mokslininkų nuomone, nepasikeis, jeigu vyriausybė nesiims konkrečių veiksmų. Dėl tokių veiksmų lyties klausimui gali būti skiriama daugiau dėmesio, t. y. konferencijose gali būti didesnis pranešimus skaitančių moterų skaičius, moterims gali būti suteiktos gausesnės galimybės siekiant karjeros. Savo išvadose tyrimo autoriai rašo, kad mažas moterų įsitraukimas į mokslą kelia grėsmę lygioms galimybėms visuomenėje ir mokslo ateičiai. Lyčių įvairovė skatintų mokslinių tyrimų kūrybiškumą ir įvairovę, todėl mokslas galėtų aprėpti daugiau poreikių.
Moterų ir vyrų verslo plėtros ypatumai, motyvacija, sunkumai ir kliūtys
Moterų verslas – kova su skurdu priemonė
Viena iš pagrindinių gyventojų patekimo į skurdą priežasčių -nedarbas arba neefektyvi savarankiška ūkinė veikla. Dėl šios priežasties skursta bedarbių šeimos, smulkūs žemdirbiai, mažas pajamas iš samdomo darbo ir atsitiktinių smulkių verslų gaunantys asmenys, jų išlaikomi vaikai.
Pasyvus skurstančio bedarbio laukimas, kol padidės darbo vietų pasiūla būtų klaidingas apsisprendimas. Patirtis rodo, kad net ir spartėjant ūkinei plėtrai, toli gražu, ne visi bedarbiai įtraukiami į darbo rinką. Būtinos individualios pastangos, pasirengimas konkuruoti siekiant darbo ir pajamų savo šeimai, o kartais ir didelė drąsa pasiryžus kurti savo verslą.
Augant šalies ūkiui, nedarbo lygis per pastaruosius ketverius metus stabiliai augęs, sumažėjo nuo 17,5 proc. 2001 lapkričio mėn. iki 10,7 proc. 2002 gruodžio1d., 2005 m. vasario 1 d.- 6,1 proc. Tai nuteikia optimistiška, tačiau akivaizdu, kad rinkoje išlieka darbo jėgos perteklius. Žmonių užimtumas neabejotinai yra susijęs su bendrais ekonomikos rodikliais ir ūkio plėtra, investicijų pritraukimu, tačiau ne mažiau priklauso ir nuo verslo aplinkos bei sąlygų.
Smulkus verslas lanksčiau prisitaiko prie staigių ūkio plėtros sąlygų pokyčių, juo užsiimantys asmenys mažiau priklauso nuo nepalankios situacijos darbo rinkoje, todėl palankioms sąlygoms sudaryti turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys. Smulkus ir vidutinis verslas yra palanki šeimos verslo forma. Valstybė ypatinga globą turėtų teikti smulkioms įmonėms su plėtros perspektyva. Dažniausiai tokią galimybę turi firmos, veikiančios aukštų technologijų sektoriuje, tačiau tokių Lietuvoje šiandien teturime vos 4 procentus. SVV įmonės, kurios orientuojasi į tradicines verslo sritis, paprastai pasmerktos taip ir likti smulkiomis.
Nors gausu politinių deklaracijų apie smulkau ir vidutinio verslo svarbą, iki šiol Lietuvoje teikta parama šiam verslui negali būti vertinama kaip pakankama. 2000 metų pabaigoje Lietuvoje 1000 gyventojų teko tik 15 įmonių, kuriose dirbo iki 250 darbuotojų, o daugelyje Europos Sąjungos šalių šis rodiklis siekė 50-60 įmonių.
Jei 1999 metų pradžioje veikė daugiau nei 81,6 tūkstančio tokių įmonių, tai 2001 metų pradžioje jų liko tik apie 64 tūkstančiai. Veikiančių mažųjų ir vidutinių įmonių skaičius tolydžio mažėja, tačiau norėčiau paneigti spekuliacijas, kad kad masiškai užsidarinėja smulkiosios įmonės. Priežastis yra ta, kad net 32,6 proc. iš visų įmonių, įregistruotų iki 2001 m. niekada nebuvo pradėjusios savo veiklos, o likvidavimo ir išregistravimo procedūrų supaprastinimas paskatino savininkus galutinai jas uždaryti.
Prie SVV mažėjimo prisidėjo ir darbo jėgos kaštų augimas, Sodros mokesčio padidinimas individualių įmonių savininkams, o taip pat stambių prekybos tinklų atsiradimas, kurie iš prekybos sektoriaus išstūmė smulkiuosius verslininkus. Jaudina ir negatyvi tendencija, jog per 2002 m likviduojamųjų ir išregistruotų įmonių santykis lyginant su naujaisatsiradusiomis yra 3,7 : 1 pastarųjų nenaudai.
Šiandien Lietuvoje imtis verslo ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga. Paprasčiausias būdas pradėti savo verslą – išsiimti verslo liudijimą. Tačiau turintiems lengvatinį verslo liudijimą jokios socialinės pašalpos nepriklauso, o teisę į lengvatinius liudijimus turi tik bedarbiai, invalidai ir kiti bėdžiai. Todėl bedarbis pasiskaičiuoja, kad jam, nors ir skurdžiai, saugiau gyventi iš valstybės paramos, nei pačiam ropštis iš skurdo liūno, imantis savo verslo.
Susilaukiame priekaištų ir iš Europos Sąjungos. Lietuvos ir ES Jungtinio Parlamentinio komiteto pirmininkas Gordonas Adamas, viešėdamas Vilniuje Sausio 13 proga savo kalboje , pasakytoje Seime pabrėžė, kad Lietuvoje nesudarytos pakankamos sąlygos smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai, o ypatingai jos atšiaurios savo verslą pradedantiesiems.
Nepakankamos ir regioninės politikos priemonės, neišvengta skurdo regionų susiformavimo, į kuriuos mažai eina privačių investicijų ir paplinta masinis skurdas. Apskrityse, kurių centrai yra didieji šalies miestai, buvo sukoncentruota didžioji dalis SVV įmonių. Vien Vilniaus ir Kauno apskrityse yra 50,3 procentų visų šalies SVV įmonių. Taip pat galima pamatyti tiesioginę priklausomybę tarp šio rodiklio ir nedarbo lygio. Vilniaus apskrityje SVV skaičius, tenkantis 1 000 gyventojų sudarė 21,3 įmonės( nedarbo lygis 9,9 proc.), Klaipėdos – 19,1(11,0 proc.), Alytaus – 13,2 įmonės įmonės( nedarbo lygis 16,1 proc.). Taip pat galima pastebėti reikšmingas koreliacijas tarp SVV įmonių dalies apskrityse ir apskričių dalies bendrajame vidaus produkte(BVP). Štai Vilniaus apskrities indėlis į šalies BVP sudarė 33,5 proc., Kauno – 19,5 proc., Klaipėdos- 12,6 proc., Panevėžio – 7,5 proc.(duomenys paimti iš tyrimo “Smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje ir Vidurio Europoje2001”). Šie duomenys dar sykį patvirtina, kokią didžiulę reikšmę SVV plėtra turi šalies ekonominiam augimui ir socialiniam stabilumui.
Džiugi tendencija yra ta, kad vis daugiau moterų įsijungia į verslo pasaulį, Jeigu 1997m. moterys vadovės versle sudarė tik 28,8 proc., tai iki 2001m. jų skaičius stabiliai augo ir pasiekė 40 proc.
Moterys paprastai vadovauja mažesnėms įmonėms. 2001 m. atlikto tyrimo Verslo lyderių sociologinės ir demografinės charakteristikos duomenys rodo, jog tarp privačių įmonių vadovų, kurie neturėjo papildomų darbuotojų, 44,4 proc. buvo motery, 42,9 proc. – vyrai. Šis skirtumas nuolat auga. Vis daugiau moterų vadovauja smulkioms ir vidutinėms įmonėms, kuriose dirba iki 50 darbuotojų. Nors ši komercinės veiklos forma yra populiari tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų, kai kuriuose sektoriuose dalyvaujančių moterų ir vyrų skaičius ryškiai skiriasi. Moterys paprastai dominuoja viešbučių versle ir vadovauja maitinimo įstaigoms: 2001 m. jų skaičius šiame sektoriuje 13,3 proc. viršijo vyrų skaičių. Vyrai aktyvesni transporto, statybos,remonto ir techninės priežiūros srityse. Deja, vėlesnių tyrimų šioje srityje nebuvo atlikta. Taip pat nėra duomenų, kiek moterų verslininkių Lietuvoje gavo kreditą savo verslo pradžiai ir su kokiais sunkumais jo prašydamos susidūrė.
Prie verslo plėtrą stabdančių veiksnių verslininkai priskiria didelius mokesčius, apyvartinių lėšų trūkumą, sudėtingas kredito gavimo sąlygas, pradinio kapitalo stoką, administracinių barjerų gausą ir biurokratizmą.
Mokesčių sistemą verslininkai vertino vis skeptiškiau ir 2001šių vertinimų rodiklis pasiekė rekordiškai žemą lygį – vos 4,2 proc. verslininkų ją įvertino gerai. Kuo mažesnė įmonė, tuo blogiau mokesčių sistemą vertino verslininkai. 2001 m. didžiausiu verslo stabdžiu verslininkų nuomone tapo pelno mokestis. Tiesa, nuo 2002 m. jis buvo sumažintas nuo 24 iki 15 proc., tačiau mikroįmonės buvo pamalonintos kur kas mažiau – joms šis mokestis sumažėjo nuo 15 iki 13 proc.
Noriu paneigti mitą, kad Lietuvoje dideli mokesčiai., Taip, jie dideli darbui, bet ne kapitalui. Lietuvoje pelno mokestis pats mažiausias tiek iš ES šalių, tiek ir iš šalių kandidačių ir tesiekia tik 15 proc. ES šalyse pelno mokesčio vidurkis yra du kartus didesnis -32,5proc..Tokiose šalyse kaip Danija, Didžioji Britanija pelno mokestis siekia 30proc., o Vokietijoje viršija38proc. Artimiausias Lietuvai yra pelno mokestis Airijoje – 16 proc. Šiuo metu Europos Konvente vyksta diskusijos dėl pelno ir pridėtinės vertės mokesčio suvienodinimo visoms šalims narėms.
Moterys – vadovės versle
Laisvosios rinkos sistema teoriškai suteikia visiems Lietuvos piliečiams galimybę siekti ekonominio savarankiškumo. Bet praktika rodo, kad taip dažnai nebūna ir viena iš pagrindinių kliūčių yra lytis. Moteris Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių susiduria su diskriminacija ieškant darbo. O vis didėjantis skaičius moterų pradeda savo versląkaip šitos kliūties išvengti. Galima sakyti, kad smulkus verslas pasireiškia kaip instrumentas moterims siekiant ekonominio savarankiškumo.
Moterų verslas turi tam tikras ypatybes: dažnai jis yra smulkus ir verslininkės yra linkusios įdarbinti kitas moteris savo versluose. Tai reiškia, kad šiuo atveju jos turi teigiamą ekonominę įtaką: jos kuriasi smulkųjį verslą, jos sukuria darbo vietas (ypač kitoms moterims). Jos tampa ekonomiškai savarankiškomis. 1996 metais priimta Moterų pažangos programa, kuri konstatuoja, kad reikia “propaguoti bei remti moterų ekonominį savarankiškumą, skatinti moterų smulkų verslą bei asmeninę iniciatyvą”. Savarankiškumo jausmas, pasitikėjimas savimi yra vienas iš profesinio moters vadovės įvaizdžio veiksnių, kuris leidžia moterims modeliuoti darbą pagal savo poreikius bei kurti patogią darbo aplinką. Profesinės veiklos dėka joms atsiveria naujos galimybės kūrybinių sugebėjimų realizavimui, socialinių ryšių plėtimui, savo ir šeimos ateities planavimui.
Lietuvoje yra nemažai drąsių ir siekiančių karjeros moterų, kurios ryžtasi pačios sukurti darbo vietą sau ir savo šeimai, t.y. imtis verslo. Kyla klausimas, kokia yra moterų verslininkių padėtis Lietuvoje?
Moterų vadovių lyginamasis svoris bendrajame vadovų skaičiuje kiekvienais metais didėja ir 2001metais siekė 40 proc.
Analizuojant duomenis, matome moterų vadovių dalies tarp bendro įmonių vadovų skaičiaus didėjimą: 1997 m. moterys vadovės sudarė 28,8 proc., 1998m. – 30,3 proc. (padidėjo – 1,5%), 1999m. – 33.9 proc. (padidėjo – 3,6%), o 2000m. jų skaičius gerokai išaugo, t.y. 5,7 proc., ir sudarė 39,6 proc. 2001m. moterų verslininkių tarp visų verslo vadovų buvotik 0,4 proc. daugiau nei 2000m., t.y. jų buvo 40 proc.
Latvijoje moterų vadovių, vadovaujančių individualiose įmonėse, 2001 metais buvo daugiausia lyginant su kitomis šalimis. Jos sudarė 55,7 proc. ir net 11,4 proc. daugiau nei vadovai vyrai šioje šalyje. Lietuvoje moterys vadovės 2000 metais sudarė 41,4 proc., o 2001 metais sudarė 41,1proc. (0,3 proc. mažiau).
Tačiau pasitvirtina ta nuostata, kad moterys vėliau nei vyrai “daro” karjerą. Analizuojant duomenis, kaip pasiskirsto verslininkai pagal lytį įvairiose amžiaus grupėse, išryškėjo tendencija – daugiausia moterų verslininkių buvo vyresnio amžiaus žmonių grupėje, t.y. turinčių 51 – 60 metų . Šioje amžiaus grupėje moterų verslininkių skaičius 2000 metais buvo net 3,8 proc. didesnis nei vyrų verslininkų .
Verslininko išsilavinimas bei praktinė patirtis turi didelės įtakos ne tik verslo steigimui bet ir profesiniam vadovo įvaizdžiui. Jei panagrinėsime moterų išsilavinimą, pastebėsime, kad nėra jokio pagrindo manyti, kad jos negali vadovauti. Moterų turinčių aukštąjį išsilavinimą skaičius yra didesnis nei vyrų (atitinkamai 223 tūkst. ir 165 tūkstančiai). Tačiau aukštesnis moterų išsilavinimas negarantuoja geresnių nei vyrams karjeros galimybių.
Šiuolaikinis verslas tampa vis įvairesnis ir reikalauja tiek vyriškų tiek moteriškų bruožų bei sugebėjimų. Todėl ir moters vadovės įvaizdyje turėtų pasireikšti galbūt šiek tiek vyriškos vadovo savybės, bet kartu išlikti ir moteriškumo aspektai, nes tam tikros moteriškos savybės gali būti net privalumas vadovaujant. „Šiuolaikinės Lietuvos socialiniai procesai ir jaunimo tapatybės“ ataskaitoje pateikti duomenys rodo, jog vertinant veiklą, atliekamą viešojoje visuomenės sferoje, dauguma apklaustųjų atsakė, kad ji yra būdinga vyrams ir moterims. 84.4 proc. visų respondentų taip įvertino karjeros siekimą, 67.9 proc. pinigų uždirbimą. Bet kita vertus, vadovavimą vyriška veikla laiko net 42.3 proc. vaikinų ir 19.4 proc. merginų. Vadinasi vadovavimas laikomas veikla, kurią geriau gali atlikti vyrai. Kaip rodo duomenys, šie stereotipai mūsų visuomenėje dar pakankamai stabilūs, o tai sąlygoja neigiamą moters vadovės įvaizdį.
Populiariausia veiklos rūšis vyraujanti tarp moterų ir tarp vyrų verslininkų yra prekyba. Ja užsiima daugiau nei 30proc. vyrų ir moterų. Šis procentas yra kiek didesnis moterų. 2001 metais moterų, užsiimančių prekyba, buvo 4,4 proc. didesnis nei vyrų. Kita tarp moterų populiari veikla – viešbučių ir restoranų veikla. 2001 metais moterų, užsiimančių viešbučių ir restoranų veikla, buvo 13,3 proc. daugiau nei vyrų .
Moterys turi tendencija plėtoti lanksčius verslus, kurie pagrįsti jų asmenine patirtimi. Jos atsakingiau žvelgia į verslą, kaip į gyvenimo būdą, o ne kaip į pelningą nuotykį.
Tačiau moterys dalyvauja ne tik verslinėje, bet ir visuomeninėje veikloje. Suvokusios, kad tik vienybėje ir kartu jos gali įveikti vyrų patriarchines nuostatas, apginti savo teises, orumą ir lygiavertiškumą, kad tiktai jų pilietinio ir politinio aktyvumo dėka Lietuvoje gali būti sukurta reali demokratija, Lietuvos moterys buriasiį visuomenines organizacijas. Visuomenine moterų organizacijų veikla siekiama moteriškosios lyties diskriminacijos panaikinimo.
Pagal visuomeninių organizacijų veiklos pobūdį jas galima suskirstyti į tris grupes: politiškai orientuotos moterų organizacijos, nevyriausybinės moterų organizacijos, moterų organizacijos įkurtos pagal nacionalines arba specifinius interesus. Šiuo metu Lietuvoje egzistuoja virš 90 moterų organizacijų .
Moterų verslininkių motyvacija, sunkumai ir kliūtys
Kaimo moterų užimtumas Europos Sąjungoje (ES)
ES moterys yra plačiai įsitraukusios į žemės ūkio veiklą ir sudaro vieną trečiąją darbo jėgos dalį žemės ūkyje. Tačiau įvairiose ES šalyse moterų dalyvavimas žemės ūkyje yra nevienodas:
1 pav. Užimtų žemės ūkyje moterų dalis bendrame užimtųjų skaičiuje ES 2001 m. (proc.)
Šaltinis: United Nations EconomicCommision For Europe. – http://w3.unece.org/stat
UNECE (United Nations Economic Commision For Europe – Jungtinių tautų Ekonominė komisija Europai) duomenimis, Portugalijoje žemės ūkyje sektoriuje moterų dalis sudarė 48,7 proc., Austrijoje – 45,7 proc., Graikijoje – 42 proc., tuo tarpu Airijoje – tik 10, 7 proc. Nuo 1990 m. iki 2001 m. daugelyje senųjų ES šalių – narių (ES-15) moterų, užimtų žemės ūkyje, dalis sumažėjo.
Šaltinis: United Nations EconomicCommision For Europe. – http://w3.unece.org/stat
2 pav.Užimtų žemės ūkyje moterų dalis bendrame užimtųjų skaičiuje naujose ES šalyse bei šalyse kandidatėse 2001 m. (proc.)
Naujose ES narėse didžiausia moterų, užimtų žemės ūkyje, dalis yra Slovėnijoje – 44,4 proc., Lenkijoje – 43,9 proc., o mažiausia – Vengrijoje (25,1 proc.). Lietuva pagal dirbančių žemės ūkyje moterų dalį (37,9 proc.) užima ketvirtą vietą.
FAO (Food and Agriculture Organization of the United Nations – Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija) duomenimis, kaimo moterų, kurios žemės ūkyje yra užimtos visą laiką (pilną darbo dieną), daugiausia yra Portugalijoje (84 proc.), Graikijoje (87 proc.), Ispanijoje (93 proc.), t.y. pietinėje Europoje. Tuo tarpu Olandijoje ir Jungtinėje Karalystėje didžioji kaimo moterų dalis žemės ūkyje dirba tik dalį laiko. Nepaisant to, ar moterys dirba žemės ūkyje visą, ar dalį laiko, jos dažniau įvardijamos kaip namų ūkio šeimininkės nei kaip savarankiškai dirbančios ar darbdavės. Šie skaičiai parodo tendenciją sumenkinti moterų vaidmenį žemės ūkio įmonių valdyme.
Pagal FAO prognozes, žemės ūkio sektoriuje dirbančių gyventojų skaičius pasaulyje didės. Didės žemės ūkio sektoriuje dirbančių gyventojų skaičiaus dalis bei moterų darbo jėgos dalis ir besivystančiose šalyse. Augs ir moterų darbo jėgos panaudojimas žemės ūkyje – tiek pasaulio, tiek besivystančių pasaulio šalių mastu, tačiau tikėtina, kad jis ir toliau mažės išsivysčiusiose šalyse.
Kaimo moterų užimtumas Lietuvoje
Statistikos departamento duomenimis, 2004 m. pradžioje 53,3 proc. šalies gyventojų sudarė moterys. Kaime gyveno 32,3 proc. visų moterų, kurios sudarė 51,6 proc. visų kaimo gyventojų. 2003 m. kaime dirbo 436,7 tūkst. gyventojų. Iš jų 195,8 tūkst. (44,8 proc.) sudarė moterys.
Dauguma kaimo moterų dirba žemės ūkyje, tačiau jų dalis šioje srityje per 5 metus šiek tiek sumažėjo: 1999 m. žemės ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje buvo 48,1 proc.užimtų kaimo moterų, 2003 m. – 46,3 proc., tai daugiausia 30 – 59 metų moterys.
Šaltinis: Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės
3 pav. Užimtos kaimo moterys pagal ekonomines veiklos rūšis
Labai didelė kaimo moterų priklausomybė nuo žemės ūkio veiklos ir iš jos gaunamos nepakankamos pajamos turi neigiamą poveikį harmoningai kaimo plėtrai.
1999 m. kaime buvo 46,6 tūkst. bedarbių. 34,3 proc. jų sudarė moterys. Per penkerius metus bedarbių moterų dalis išaugo ir 2003 m. jau siekė 45,6 proc., o nedarbo lygis viršijo iki tol buvusį didesnį vyrų nedarbo lygį.
Šaltinis: Statistikos departamento prie LR Vyriausybės duomenys
4 pav. Nedarbo lygis kaime (proc.)
Bedarbių amžiaus struktūros analizė rodo, kad nedarbas visų pirma yra jaunų – 15-24 metų amžiaus – kaimo moterų problema. Atgavus nepriklausomybę, pereinant iš planinės prie rinkos ekonomikos, nemaža dalis kaime veikusiųįstaigų ir įmonių užsidarė. Darbo neteko nemaža dalis moterų, dirbusių švietimo, medicinos, aptarnavimo sferose.
Žemesnis kaimo gyventojų, tarp jų ir moterų išsilavinimas bei profesinis pasirengimas turi įtakos nedarbo lygiui kaime. Didėjant konkurencijai darbo rinkoje, norint įsidarbinti kitose ūkio srityse, svarbu turėti reikiamą išsilavinimą, paklausią profesiją. Didžioji dauguma (63,3 proc.) užimtų kaimo moterų turi vidurinį išsilavinimą, iš jų tik 9,4 proc. -profesinį (darbininkišką) pasirengimą. Tik 11,9 proc. kaimo dirbančių moterų turi aukštąjį išsilavinimą.
Žemesnį išsimokslinimo lygį pasiekusiems kaimo gyventojams kur kas sunkiau prisitaikyti prie rinkoje vykstančių pokyčių, persiorientuoti ir užsiimti naujomis ūkininkavimo formomis, alternatyvia žemes ūkiui veikla. Kaimo aplinka šiuolaikinės profesinės veiklos požiūriu yra nepatraukli ne tik Lietuvos ir užsienio šalių investuotojams, bet ir patiems kaimo gyventojams, ypač jaunajai kartai. Tai skatina jaunimą geresnio gyvenimo ieškoti ne tik Lietuvos miestuose, bet ir užsienio šalyse.
Lietuvos darbo birža prognozuoja, kad artimiausiais metais pagrindiniais darbo vietų steigėjais bus paslaugų sektoriaus – 50,5 proc. bei smulkaus ir vidutinio verslo – 75 proc. įmonės. Išaugs kvalifikuotos darbo jėgos paklausa, visų pirma – darbui statybos, transporto, konsultavimo, verslo paslaugų, informacinių technologijų, elektronikos ūkio sektoriuose bei įvairiose smulkaus ir vidutinio verslo įmonėse. Daugės bedarbių, neturinčių šiuolaikinės profesinės veiklos darbo įgūdžių.
Lietuvos kaime sukurti papildomas darbo vietas centralizuotai nėra galimybių, todėl iniciatyvos turi imtis patys kaimo gyventojai,tarp jų – ir kaimo moterys. Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijoje numatyta parama alternatyviai, netradicinei kaimo veiklai. Taip siekiama padidinti kaimo gyventojų pajamas, gerinti jų gyvenimo kokybę, sumažinti priklausomybę nuo žemės ūkio sektoriaus. Prognozuojama, kad šis sektorius ateityje mažės, ūkiai stambės, todėl mažų žemės sklypų savininkams ūkininkauti tradiciniu būdu bus neperspektyvu.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Kaimo plėtros skyrius siekia išsiaiškinti kaimo moterų iniciatyvas ir galimybes imtis perspektyvios ūkinės veiklos. Šio tyrimo tiksline respondentų grupe pasirinkome kaimiškųjų bendruomenių lyderes, galinčias pateikti informaciją apie kaimo moterų verslumą bei jo lygį. Buvo išplatintos 247 anketas, kuriose pateikta 16 uždaro ir atviro pobūdžio klausimų. Grįžo 105 anketos, o tinkamai užpildytomis pripažinta 101 anketa (anketų grįžtamumas siekė 45,5 proc.). Šiame pranešime supažindiname tik su pagrindiniais tyrimo rezultatais.
Analizuojant apklausos duomenis paaiškėjo, kad didžiąją daugumą bendruomenių narių sudaro moterys: 82 bendruomenėse moterų skaičius viršijo vyrų. Tai patvirtina prielaidą, kad moterys kaime yra aktyvesnės.
Anketoje buvo klausiama, kokiomis veiklomis, be tradicinės žemės ūkio gamybos, užsiima bendruomenės moterys. Paaiškėjo, kad daugiau nei pusėje bendruomenių (50,5 proc. ) yra kaimo moterų, užsiimančių netradicine ar alternatyvia veikla.
5 pav. Kaimo bendruomenėse moterų vystoma žemės ūkio bei alternatyvi veikla
(atsakymų dažnis)
Kaip rodo šis tyrimas, moterys daugiausia užsiima bitininkyste, ekologine žemdirbyste, amatais. Tik 4-iose kaimo bendruomenėse moterys pasinaudojo SAPARD fondų parama. Šių bendruomenių lyderės įvardino pagrindines kliūtis, trukdančias kaimo moterims užsiimti alternatyviu, netradiciniu žemės ūkio verslu:
6 pav. Kliūtys trukdančios kaimo moterims imtis netradicinio žemės ūkio ar alternatyvių veiklų (proc.)
Iš pačių kaimo moterų norėjome sužinti, kokiomis priemonėmis galima pasiekti, kad jos aktyviau užsiimtu verslu, ieškotų naujų darbinės veiklos galimybių. Atsakymų pasiskirstymą matome 7 pav.
7 pav. Sąlygos, galinčios paskatinti kaimo moterų verslumą (atsakymų dažnumas)
Nepakankamai dėmesio skiriama paties asmens iniciatyvumui, persiorientavimui, todėl šiuo atveju reikėtų labiau aktyvinti kaimo moteris, skatinti jų veiklumą.
Norint padidinti kaimo moterų aktyvumą, iniciatyvumą, užimtumą netradicinėse žemės ūkio ar alternatyviose veiklose, siūloma:
Skatinti kaimo moteris aktyviau dalyvauti visuomeninėje veikloje (ypač kaimo bendruomenėse). Susivienijusios moterys lengviau įveiks patriarchalines nuostatas, apgins savo teises, išsaugos orumą ir lygiavertiškumą.
Sukurti priemones moterų integracijai įsmulkų ir vidutinį verslą, labiau skatinti bei remti moterų vystomą verslą. Supaprastinti verslo įregistravimo tvarką, sukurti palankesnę kreditų sistemą bei teikti paskolas su mažesnėmis palūkanomis (ypač per pirmus trejus metus). Rengti kaimo moterims konsultacijas verslo klausimais, organizuoti kursus, skatinti verslininkių klubų plėtrą.
Seniūnijų ir savivaldybių atstovai turėtų labiau pasirūpinti informacijos sklaida tarp kaimo žmonių: išsiaiškinti, kokios informacijos žmonėms reikia, kompensuoti informacijos ir žinių spragas inicijuojant seminarus, pasirūpinti informacinių lankstinukų, bukletų, skelbimų išplatinimu, prieinamumu vietos vadžios institucijose ir pan. Savivaldybės strateginiuose planuose turi numatyti smulkaus verslo rėmimą, ypatingą dėmesį skiriant moterims. Visose savivaldybėse įsteigti verslo informacinius centrus (jų šiuo metu yra 33).
Mokymo bei konsultavimo tarnybos turėtų skirti didesnį dėmesį alternatyvių verslų mokymo programoms. Mokomoji informacija turi būti labiau prieinama klausytojams, o seminarai rengiami kuo arčiau jų gyvenamųjų vietovių. Skleisti ne tik informaciją apie įvairias veiklas, bet ir nurodyti, kur tą informaciją galima rasti. Kaimo moterims siūlome rengti diskusinio pobūdžio darbo grupių seminarus. Nemažą reikšmę turėtų ir susidomėjusių moterų individualus mokymas bei konsultavimas.
Mokomuosiuose užsiėmimuose būtina pateikti kuo daugiau sėkmingos veiklos pavyzdžių, galinčių paskatinti kaimo moterų iniciatyvumą. Alternatyviomis, netradicinėmis veiklomis užsiimančios moterys šiuose seminaruose galėtų dažniau dalintis patirtimi tiek tarpusavyje, tiek ir šioje veikloje dar nedalyvaujančiomis. Būtina skleisti ne tik Lietuvos, bet ir užsieniošalių patirtį.
Lietuvos gyventojai materialinę gerovę vertina labiau nei išsilavinimą, draugus ar laisvalaikį, tačiau daugelis vis dar neplanuoja asmeninių finansų, o pinigus leidžia spontaniškai, pagal poreikį.
Rinkoje netylant diskusijoms, ar lietuviai realiai vertina savo finansines galimybes, “šeimos banku” save tituluojantis “Parex” bankas inicijavo reprezentatyvų Lietuvos gyventojų nuomonių tyrimą, kuri atliko rinkos analizė bei tyrimų grupė RAIT. Tyrimas rodo, kad šiuo metu tik 18 proc. žmonių kiekvieną mėnesį tiksliai planuoja, kam ir kiek išleis pinigų.
Beveik pusė – 41 proc. – Lietuvos gyventojų biudžeto neplanuoja, o pinigus leidžia spontaniškai: pagal poreikį. Dar 19 proc. šalies gyventojų planuoja tik svarbiausius ar brangiausius pirkinius. Biudžetą atidžiau planuoja jaunesni gyventojai ir tie, kurie gauna daugiausia pajamų. Lietuvos gyventojams dar trūksta ne tik planavimo įgūdžių bet ir finansinės drausmės, nes apie 22 proc. jų stengiasi planuoti biudžetą, tačiau nesėkmingai: išleidžiama daugiau arba ne tiems poreikiams, kaip buvo numatyta.
Siekiant materialinės gerovės, patartina finansus tvarkyti atsakingiau: tik nuolat planuojant ir kontroliuojant biudžetą galima pamatyti, kur netikėtai ištirpo dalis algos, ir taip atrasti papildomų galimybių sutaupyti.
Analizuojant tyrimo duomenis, ryškėja tendencija, kad moterys atidžiau nei vyrai tvarko asmeninius finansus bei planuoja biudžetą. Tyrimai rodo, kad “šeimos piniginė” Lietuvoje – moterų rankose, nors tiesiai paklausus dažniausiai tvirtinama, kad partneriai šeimos biudžetą planuoja bei kontroliuoja kartu. Moterys geriau nei vyrai žino, kiek pinigų skiria transportui, kiek – būstui išlaikyti, drabužiams ir avalynei įsigyti, kiek išleidžiama maistui bei laisvalaikiui, kiek atidedama taupyti. Vyrai dažniau tvarko strateginius šeimos biudžeto reikalus, o moterys geriau žino, kur ir kaip leidžiami pinigai, todėl yra patikimesnės bankų klientės. Prieš apmokant sąskaitas, vyrai ir moterys jas peržiūri daugmaž vienodai, tačiau sąskaitas apmoka 46 proc. moterų ir 34,1 proc. – vyrų. Maždaug trečdalyje šeimų minėtas funkcijas atlieka abu sutuoktiniai.
Tiksliausiai nusakomos išlaidos būstui išlaikyti, jas gali įvardyti 78 proc. gyventojų ( 72 proc.vyrų bei 84 proc. moterų). Mažiausiai apskaitomos maistui skiriamos lėšos (jas žino 57 proc. moterų ir 44 proc. vyrų), taip pat laisvalaikiui ( 49 proc. vyrų bei 39 proc. moterų).
Materialinė gerovė (ji svarbi 34,5 proc. respondentų) mūsų žmonėms nėra pats svarbiausias dalykas, tačiau pagal svarbą ji lenkia išsilavinimą, draugus, laisvalaikį, religiją ir pagal svarbą paskutinėje vietoje esantį dalyką – politiką. Vis dėlto labiau už pinigus apklaustieji vertina šeimą (75,1 proc.) ir darbą (47,4 proc.). RAIT reprezentacinė apklausa atlikta šiemet birželio mėn., jos metu apklaustas 1071 žmogus.
Moterų sėkmingos verslo plėtros strategija
ES šalių ekonomikoje ir ypač regioninėje politikoje smulkus ir vidutinis verslas (SVV) vaidinanepaprastai svarbų vaidmenį. Lietuvoje, nepaisant deklaruojamo SVV aktualumo ir svarbos, susiduriama su tam tikrais sunkumais – SVV plėtojamas nepakankamai intensyviai, regioninė SVV plėtra pasižymi netolygumu ir darnos stoka.
Tokia situacija susijusi didele dalimi su tuo, kad, kaip rodo pasaulio patirtis, smulkiame ir vidutiniame versle, kaip taisykle, daugiausia užimtos moterys; vyrai paprastai dominuoja stambiame versle. Tačiau Lietuvoje netgi SSV srityje moterų atstovavimas galėtų būti didesnis. Moterų užimtumo lygis SVV srityje siekia 40% bendro moterų ir vyrų užimtumo. Kaime dirbančių moterų dalis yra žema – sudaro 45%. Per pastaruosius penkerius metus ( 1999 – 2004) moterų bedarbių dalis kaime ženkliai padidėjo ( 11,3% punkto), ir 2003 metais moterų nedarbas siekė 46% viso bedarbių skaičiaus, t.y., moterų nedarbo lygis (9,8%) viršijo iki tol buvusį didesnį vyrų nedarbo lygį (9,5%). Neskaitlingi Lietuvos kaimo moterų tyrimai rodo, kad kaimo bendruomenėse moterų skaičius viršija vyrų skaičių. Taigi didelis moterų nedarbas liudija apie tai, kad net smulkaus ir vidutinio verslo srityje jų dalyvavimas galėtų būti kur kas skaitlingesnis.
Menko smulkaus ir vidutinio verslo išsivystymo Lietuvoje priežastys glūdi tame, kad:
pirma, susiklosčiusi padėtis yra tampriai susijusi su genderiniais* (moterų ir vyrų socialinio – ekonominio elgesio) stereotipais, kurie priskiria moterims ir vyrams griežtas funkcijas (“moteris turi saugoti šeimos židinį, o ne siekti profesinės karjeros, todėl verslas – ne jos darbo sritis”), kurios trukdo moterims aktyviai dalyvauti versle. Toks moterų galimybių apribojimas stabdo ir bendrąją SVV plėtrą;
antra, visuotinai žinoma, kad bet kokioje visuomenėje ir rinkojesėkmingai veikia tik tam tikra verslininkų dalis. Dabartinių metu tą dalį atstovauja vyrai. Lietuvos vyrai sėkmingiau nei moterys realizuoja savo potencialą, tuo tarpu Lietuvos moterų pajėgumai lieka neišnaudoti, kas neigiamai įtakoja apskritai smulkaus ir vidutinio verslo vystymąsi.
Taigi moterų verslo plėtra yra vienas iš realių būdų sumažinti nedarbą ir pakelti gyventojų gyvenimo lygį šalies regionuose, kaime ir mažuose miestuose. Šiose teritorijose gyvenančios ir dirbančios moterys – verslininkės vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį, įgyvendinant regioninės sanglaudos politiką, mažinti skirtumus tarp kaimo ir miesto Lietuvoje.
Estijos atviros visuomenės instituto atliktas tyrimas 2001 metais parodė, kad moterų – verslininkių pajamos 2,5 karto padidina visų moterų vidutines pajamas. Kiekviena moteris verslininkė įneša savo indėlį į nedarbo mažinimą, sukurdama naujas darbo vietas daugeliui moterų ir vyrų. Didėjantis moterų lyginamasis svoris versle teigiamai įtakoja ir kitų socialinių – ekonominių problemų sprendimą: sukuriamos pajamos ne tik pačioms moterims – verslininkėms, bet ir kitiems darbuotojams, kas tuo pačiu teigiamai veikia gyventojų mokią paklausą ir didina mokestines biudžeto įplaukas.
Tačiau moterų verslo įmonės darbuotojų skaičiumi, apyvartos ir įmonės biudžeto pajamų dydžiu atsilieka nuo verslo įmonių, kurioms vadovauja vyrai. Moterų pasiekimai versle – išplėtimo ir masto požiūriu – yra kur kas kuklesni nei vyrų.
Tuo tarpu pasaulyje pastaruoju metu pastebimas itin spartus moterų verslo augimas. Moterų verslas turi didžiules perspektyvas ir Lietuvoje, tačiau jų įgyvendinimas būtina išmanyti ir žinoti moterų verslo plėtros specifinius metodus bei strategijas, kurių taikymas padeda įveikti moterims verslo kliūtis ir barjerus.
Didelį įdarbį šioje srityje turi Lietuvos kaimynė – Estija, taip pat Skandinavijos šalys – Švedija, Suomija, Norvegija, Danija ir kt. ES šalys. Kaip rodo šių šalių patirtis, gerus rezultatus duoda, viena vertus, nuolatinis moterų – verslininkių mokymasis, naujų žinių įsisavinimas bei kompetencijos kėlimas, pastovus bendradarbiavimas ir naujų kontaktų – verslo partnerių paieška. Tokie metodai, kaip dalyvavimas bendruose projektuose, mokymo kursai, mentorystė (stipresniųjų parama), verslininkų klubai, informacijos dienos, internetų svetainės ir kt., turi didžiulį reikšmę sėkmingai moterų verslo plėtrai. Kita vertus, lemiamas vaidmuo tenka ir moterų verslo palankios aplinkos kūrimui: palankių investicinių galimybių sudarymas, lengvatinė kredito sistema, moterų verslo rėmimas, užsienio šalių teigiamų pavyzdžių patirties diegimas padeda įveikti verslininkėms sunkumus ir kliūtis.
4. MOTERŲ DISKRIMINACIJOS KAŠTŲ VERTINIMO PROBLEMA
Diskriminacijos kaštų sistema ir koncepcija
Diskriminacijos problema plačiai tyrinėjama užsienyje ir Lietuvoje. Mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad Lietuvoje, rekordiškai augant nusikalstamumui, smurtas prieš moteris ir vaikus sudaro didžiausią lyginamąjį svorį (kaip ir kitose pasaulio valstybėse). Ypačišsiskiria buitinis smurtas, kurio lygis yra labai aukštas visose socialinėse (ne tik skurdžiųjų, bet ir turtingųjų šeimų) grupėse.
Lietuvoje dauguma smurto prieš moteris ir vaikus atvejų vyksta namuose. Tyrimo, kuris buvo atliktas 2001-2002 metais kaip šviečiamosios kampanijos „Gyvenimas be smurto“ dalis, duomenimis 87 % visų respondenčių patvirtino, kad egzistuoja prievarta prieš moteris šeimose; psichologinį smurtą arba prievartą patyrė 82 % kalbintų vyresnių nei 16 metų amžiaus moterų, o fizinę prievartą – 35 % moterų.
Atsižvelgiant į tai, Lietuvoje ypač aktuali tampa smurto prieš moteris ir vaikus matavimo problema. Gana plačiai yra tiriamos smurto atsiradimo priežastys, aplinkybės bei mechanizmai, plėtojama prevencijos, apsaugos ir smurto aukų reintegracijos veikla, tačiau smurto įtaka aukoms, namų ūkiams, visuomenei ir viešajam sektoriui – valstybei bei savivaldybėms – yra nepakankamai ištirta ir įvertinta, juolab, kad valstybės išlaidos, kaip taisyklė, nukreipiamos labiau kovai su smurto pasekmėmis, o ne jo prevencijai. Tokia praktika duoda neigiamus rezultatus – kovai su smurto pasekmėmis skiriamos didžiulės valstybės lėšos, o to efektas labai menkas – Lietuvoje kasmet sparčiai auga nusikalstamumas, didėja prekybos žmonėmis aukų skaičius, plečiasi narkomanija, blogėja gyventojų sveikatos ir demografiniai rodikliai.
Smurtas prieš moteris ir vaikus sukelia ir neigiamas ekonomines pasekmes – jis stipriai veikia moterų ir vaikų sveikatą, kas savo ruožtu įtakoja valstybės išlaidų didėjimą smurto aukų medicininei priežiūrai, reabilitacijai, taip pat policijai, teismams, įkalinimo įstaigoms išlaikyti. Smurtas didina darbo našumo nuostolius, žmogiškųjų ištekliųkokybės praradimą, provokuoja tokius reiškinius, kaip pravaikštos dėl sveikatos sutrikimų, vaikai nelanko mokyklos ir pan. Visa tai, pirma, labai brangiai kainuoja valstybei ir, antra, blogai veikia gyventojų gyvenimo lygį ir visos šalies ekonomikos augimą.
Siekiant efektyviai kovoti su smurtu, užkirsti kelią šiam neigiamam reiškiniui, visuomenė ir valstybė turi žinoti, kaip smurtautojų elgesys įtakoja visuomenės socialinį bei ekonominį gyvenimą, kokie yra smurto kaštai ir kokius nuostolius patiria valstybė.
Pasaulyje pastaraisiais metais labai aktyviai tiriama smurto nuostolių įtaka šalies ekonomikai. Valstybės ir visuomenės patiriamų smurto nuostolių skaičiavimų tikslingumą įrodo daugelyje pasaulio šalių atlikti tyrimai, kuriuos inicijavo Pasaulinė sveikatos organizacija. Gauti rezultatai neabejotinai įrodo, kad smurtas visuomenei ir valstybei brangiai kainuoja. Pvz., 2002 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose ekonominių smurto nuostolių vertė siekė 3,3 % bendrojo vidaus produkto (BVP), Suomijoje – 3,5 %, o pagal 1997 m. Lotynų Amerikos šalyse atliktus skaičiavimus analogiški nuostoliai Brazilijoje sudarė 10,5 %, Venesueloje – 11,8 %, Kolumbijoje – netgi 24,7 % BVP. Ekonominis nusikalstamos veiklos efektas įvertinamas kaip individualūs tiesioginiai kaštai, – pašalpos, išmokos, prarastos pajamos, taip pat psichologiniai kaštai ir prarastos investicijos į žmogiškąjį kapitalą, – kurie bendrai įtakoja šalies investicinę politiką, socialinę sanglaudą ir ekonominį augimą.
Per paskutinį XX a. dešimtmetį moksliniai tyrimai buvo atlikti ir smurto kaštai įvertinti šiose užsienio šalyse: Kanadoje, Nyderlanduose, Suomijoje, Didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje, Naujojoje Zelandijoje. Šių tyrimų bendras rezultatas – išvada, kad ekonominiai smurto nuostoliai sudaro ženklią dalį valstybės išlaidų ir kad jų svarios dalies galima būtų išvengti laiku panaudojant tinkamas prevencines priemones.
Lietuvos visuomenė nepakankamai suvokia smurto prieš moteris ir vaikus mastą ir kaštus dar ir dėl informacijos stokos. Pirma, šeimyniniam smurtui priskiriami nusikaltimai pasižymi ypatingu latentiškumu, nes nuo jų nukentėjusios moterys dažniausiai gėdijasi prabilti apie tai, bijo būti pasmerktos, bijo dar didesnio smurto, neretai jų tylėjimą nulemia buvusi neigiama patirtis ieškant pagalbos. Antra, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenų bazėje nėra pakankamai statistinių duomenų apie patį smurtą, juolab apie kaštus. Kriminalinė statistika, kuri galėtų būti svarbiausias informacijos apie smurtą šaltinis, nenurodo aukų lyties, amžiaus, socialinio statuso, jų giminystės ar kitokio pobūdžio ryšių su kaltininku ir t.t Lietuvoje nesukurtas smurto ir nusikaltimų aukų duomenų bankas.
Tačiau siekiant įvertinti moterų diskriminacijos mastą ir kaštus, jo pasekmes šalies ekonomikai, apie prievartą turėtų būti kalbama ne tik policijos suvestinių lygmenyje, kur pateikiama faktinė medžiaga apie plėšimus, išprievartavimus ir nužudymus. Smurtas turėtų būti iškeltas kaip visos valstybės ir savivaldybių lygmenyje spręstina problema, ir šiame kontekste reikėtų disponuoti išsamiainformacija apie įvairių rūšių bei sričių smurtą.
Siekiant suvokti diskriminacijos kainą valstybei, autoriai siūlo tokią jos formavimosi sistemą, kuri būtų metodologinis pagrindas tolimesniam diskriminacijos kaštų vertinimui. Siūloma diskriminacijos formavimosi sistema apima tris lygmenis (8 pav.):
pirmasis lygmuo – diskriminacijos atsiradimą skatinantys veiksniai ir priežastys;
antrasis lygmuo – atspindi besiformuojančias diskriminacijos rūšis ir formas ir formas tam tikrose socialinio ir ekonominio gyvenimo srityse;
trečiasis lygmuo – diskriminacijos pasekmės šeimai, visuomenei, valstybei.
8pav. Diskriminacijos formavimosi sistema Lietuvoje
Autorių požiūriu, diskriminaciją sąlygojančius veiksnius ir priežastis tikslinga sugrupuoti į keturias stambias grupes: psichologinius veiksnius – tarpusavio santykius šeimoje; ekonominius veiksnius; socialinius veiksnius; politinius veiksnius.
Smurto negalima paaiškinti viena priežastimi ar teoriniu modeliu, – jo atsiradimas glaudžiai susijęs su visuma esminių šeimos, visuomenės ir valstybės savybių. Jis dažnai kyla dėl vyrų dominavimo šeimoje, skurdo, vaikystėje patirtos įtampos ar prievartos, be to, jis remiasi socialinėmis nuostatomis, kurios toleruoja fizines vaikų bausmes ir moterų nuvertinimą.
5 lentelė
Diskriminaciją sąlygojantys veiksniai ir jo atsiradimo priežastys
|
Diskriminaciją sąlygojantys veiksniai ir jo atsiradimo priežastys |
Veiksmų rūšys |
|
Psichologiniai veiksniai – tarpusavio santykiai šeimoje |
Patriarchalinis šeimos modelis; Tėvo – šeimos valdovo, tirono – įvaizdis, stiprus poreikis dominuoti ir valdyti, lyderystės siekimas; Smurtas – kaip vyriškumo įrodymas; Menka moters savigarba, nuolankumas, pasyvumas, savęs kaltinimas; Iškreipta vertybių sistema, žemas išsilavinimo lygis, moralinis nuosmukis šeimoje; Nedarnūs tarpusavio santykiai šeimoje; Vienišo tėvo ar motinos šeima; Silpnos leistinumo ribos, tvirtų įsitikinimų stoka šeimose; Pavydas, nepasitikėjimas, nepagrįstas įtarumas, neištikimybė; Savikontrolės stoka; „Paveldėtas“ elgesys, vaikystėje patirta prievarta ir pan.; Stresas, nuolatinis nuovargis. |
|
Ekonominiai veiksniai |
Žemas pajamų lygis; Pajamų (turto) diferenciacija Darbo vietų trūkumas ir augantis nedarbas; Skurdas ir socialinių garantijų stoka; Negalėjimas siekti karjeros, ribotos galimybės savirealizacijai. |
|
Socialiniai veiksniai |
Moterų ir vyrų vaidmenų stereotipai visuomenėje; Socialinė izoliacija (kontrolės, socialinės paramos stoka); Sunki ekonominė padėtis liumpenų (asocialiose) šeimose; Alkoholizmas, narkomanija; Agresija, siekiant išvengti gėdos (dėl skurdo, nedarbo, priklausymo žemesnei kastai, tam tikrai amžiaus grupei ir pan.) |
|
Politiniai veiksniai |
Nepilnai veikiantys įstatymai, neefektyvios lygių galimybių, antidiskriminacinės programos; Nepakankamas žiniasklaidos bei švietimo vaidmuo; Nusistovėję stereotipai (įsitikinimai) apie lyčių vaidmenų pasiskirstymą šalies valdyme, vadovaujančiose pareigose, darbe, visuomeniniame gyvenime. |
Daug tyrėjų domėjosi smurtautojų savybėmis, kurios padėtų ne tiks suprasti priežastis, bet ir numatyti smurto šeimoje prielaidas bei užkirsti jam kelią. Anksčiau buvo manoma, kad smurtautojams būdinga tam tikra psichikos patologija. Tačiau apibūdinti „smurtautojo asmenybės“ nepavyko, nes dauguma šių individų neatitinka jokio konkretaus patologijos modelio. Todėl šiuo metu laikomasi nuostatos, kad tokią elgseną lemia daugybė įvairių veiksnių, pradedant individualia šeimos raidos istorija (santykius šeimoje) ir baigiant ekonominiais-socialiniais, politiniais ir visuomeniniais veiksniais.
Kaip rodo lyčių lygių galimybių įgyvendinimo rinkoje naujausi tyrimai, rinkos ekonomikos laikotarpiu pastebimas Lietuvoje „patriarchališkumo renesansas“ – rinka dar labiau sustiprino lyčių nelygybę, moterų segregaciją darbo rinkoje ir ekonomikoje. To pasekoje pablogėjo ir moterų padėtis šeimoje bei valstybėje.
Moterų išstūmimas iš rinkos sustiprino genderinę asimetriją šeimoje, nes padidėjo buities našta silpnajai lyčiai. Įvairūs tyrimai rodo, kad transformavosi moterų ir vyrų padėtis visuose namų ūkiuose – penktadalis šeimų apibūdinamos įtemptais šeimyniniais santykiais, pastoviai vykstančiais konfliktais tiek skurdžiose, tiek pasiturinčiose šeimose.
Patriarchalinių stereotipų atgimimas rinkoje, į kurį svarų indėlį įneša ir žiniasklaida, ir toliau stiprina tradiciškai nusistovėjusį moters įvaizdį – moteris turi atlikti motinos ir šeimininkės vaidmenį. Plačiai paplitusi Lietuvoje „moteriškos gamtinės paskirties“ ideologija. Tačiau realus gyvenimas tam prieštarauja – teoriškai atsivėrusios moterims naujos rinkos galimybėsprieštarauja realiam jų įgyvendinimui. Tai sukelia papildomą socialinę įtampą, apie ką liudija moterų ir vyrų krizių, kritiškų situacijų skaičiaus didėjimas, asocialaus elgesio – alkoholizmo, narkomanijos, nusikalstamumo augimas. Gyvenimas kelia naujus iššūkius. Nors ir žiniasklaidoje tiražuojami moterų sėkmingos karjeros pavyzdžiai, tačiau rinkos laikotarpiu Lietuvoje lyčių nelygybės problema aštrėja.
Genderinių stereotipų, patriarchalinių nuostatų svarbus atspindys – diskriminacijos prieš moteris sustiprėjimas rinkos ekonomikoje. Vyras, siekdamas užkariauti ir išlaikyti vedančiąją poziciją šeimoje, siekia moterį padaryti pavaldžia ir priklausoma. Ši nuostata tampa kertiniu akmeniu, pastoviai besiplečiančiu priespaudos ir smurto šaltiniu.
Santuokinio gyvenimo lūkesčių nepatenkinimą ir iš to kylančius konfliktus šeimoje sąlygoja ir ekonominės priežastys: rinkos ūkio kuriama šeimai „nedraugiška“ aplinka (augantis nedarbas, santykinis skurdas, maksimalios pastangų ir laiko intervencijos į darbą, psichosocialinis stresas), ekonominė moterų (ne)priklausomybė, lyčių nelygybė šeimoje, neracionalus šeimos biudžeto tvarkymas, netolygus vaikų priežiūros, buities darbų paskirstymas, menkas psichologinis išprusimas, žema bendravimo kultūra.
9 pav. Diskriminacijos kategorijos
Atsižvelgiant į keliamą tikslą – išmatuoti diskriminacijos kainą valstybėi, autoriai išskiria šias fundamentines smurto kategorijas: smurtą šeimoje (buitinį, tarpasmeninį smurtą), smurtą darbo vietoje, smurtą šešėlinės ekonomikos srityje ir moterų diskriminaciją valstybėje ir visuomenėje bendrai (9 pav.).
Jei smurtas šeimoje ir namuose – buitinė jo atmaina – yra gana plačiai gvildenamas Lietuvos tyrinėtojų ir išskiriamos žinomos jo rūšys (9 pav.), tai smurtas darbe Lietuvoje nepakankamai nagrinėjamas, o kaip tik būtent rinkos pokyčių metaismoteris buvo stumiama iš darbo rinkos ir emocinis bei psichologinis smurtas darbo vietoje – viena iš opiausių dabartinių Lietuvos problemų.
Pirmoji darbo vietoje smurto pasireiškimų grupė siejama su moters profesine karjera. Nagrinėjant moters profesinės karjeros galimybes pasaulyje gerai žinoma metafora – „stiklinės lubos“. Moteris tarsi mato savo profesinės karjeros vertikalaus mobilumo galimybes, tačiau realiai negali jų realizuoti. Tam trukdo nematomos dirbtinės kliūtys – išankstinis nusistatymas prieš aktyvią, siekiančią profesinės karjeros moterį, taip pat organizacinės kliūtys, trukdančios moteriai užimti vadovaujančias pareigas.
Žinoma taip pat ir horizontali segregacija – „stiklinės sienos“, kuri apibūdina moterų ir vyrų darbo vietų skirtumas. Moterys, siekiančios užimti svarbias, prestižines darbo vietas, patiria psichologinį, emocinį spaudimą ir nukreipiamos į neprestižines, taip vadinamas lanksčias ir nepagrindines darbo rinkas. Užsienio tyrinėtojai šiuos reiškinius vienareikšmiškai priskiria emociniam ir psichologiniam smurtui prieš moteris darbo vietoje.
Antra smurto apraiškų darbo vietoje grupė – darbo užmokesčio moteriai įšaldymas (kai jai nedidinamas darbo užmokestis, nors tam yra profesinis ir kvalifikacinis pagrindas), skiriamas mažesnis darbo užmokestis už tą patį darbą, kurį dirba vyras; darbo užmokesčio sumažinimas be pagrindo; papildomų darbo užmokesčio (premijų, priedų ir kt.) neskyrimas; darbo apimties, darbo krūvio padidinimas, nekeičiant darbo užmokesčio. Visi šie reiškiniai daro moterį labiau pažeidžiamą, palyginti su vyrais, darbo rinkoje – tai psichologinio, emocinio smurto reiškiniai.
Ir trečioji smurto darbo vietoje grupė – priverstinis moters įtraukimas į neteisėtą veiklą darbe (dviguba buhalterija, pinigų už padarytą darbą „atėmimas“ ir pan.), seksualinių paslaugų reikalavimas, grasinimaiišmesti iš darbo, jei ji nesutiko su darbdavio keliamais tokio pobūdžio reikalavimais. Visa tai užsienio tyrinėtojų prilyginama nusikalstamai veiklai. Į jauną moterį žvelgiama ne kaip į profesionalę, sugebančią atlikti sudėtingus uždavinius, o kaip į „papuošalą“, jai priskiriamos daugiau reprezentacinės ir reklamos, o ne profesinės funkcijos, į moterį žiūrima, kaip į darbovietės įvaizdžio ar interjero detalę, kaip į daiktą, nuvertinant jos profesinius gebėjimus; tuo tarpu senyvo amžiaus moteris traktuojama kaip darbinis arklys, pasitelkiant žinomą amerikiečių patarlę „geriausias vyras darbe yra moteris“, didinant jau darbo krūvį, tačiau adekvačiai to nevertinant.
6 lentelė
Diskriminacijos rūšys darbo vietoje
|
Eil. Nr. |
Diskriminacijos rūšys |
Konkretūs veiksmai |
|
Profesinės karjeros kliūtys |
aukštesnių pareigų siekimo ribojimas; neadekvatus pareigų paskirstymas moterims, neatsižvelgiant į jos išsilavinimą, profesionalumą, žinias, intelektinį potencialą; moters stūmimas iš darbo, iniciatyvinės grupės, kuri priima sprendimus, trukdymas pasireikšti jos iniciatyvai; trukdymas užimti vadovaujančias pareigas; formalus vadovaujančių pareigų suteikimas, kai faktiškai sprendimus priima kitas asmuo; moters profesionalės nepareikalavimas darbe; jos vietą užima neprofesionalūs vyrai, turintys kitų savybių – sugebėjimą sueiti į nesąžiningus sandėrius, korupciją, dalijimąsi pelnu; motyvacijos stygius siekti karjeros; darbo vietos netekimas; priklausančių atostogų nesuteikimas; represinių darbo metodų taikymas: lankstaus darbo grafiko nesuteikimas, jaunai moteriai neleidžiantis suderinti darbo ir šeimos vaidmenų, dėl šeimos funkcijų pažeminimas pareigose, nepatogus darbo grafikas; pasinaudojimas moters iniciatyva, organizaciniais sugebėjimais, kuriant naują padalinį, ir jos išmetimas arba pažeminimas pareigose, sukūrus tą padalinį, perduodant jį kitam asmeniui ir pan. |
|
|
Darbo užmokesčio augimo stabdymas |
darbo užmokesčio moteriai įšaldymas (nedidinimas), nepriklausomai nuo kvalifikacijos augimo; mažesnio darbo užmokesčio skyrimas moteriai už tą patį darbą, kurį dirba vyras; darbo apimties ir krūvio didinimas, nedidinant darbo užmokesčio moteriai; darbo užmokesčio sumažinimas be apčiuopiamo pagrindo; premijų, priedų neskyrimas. |
|
|
Neteisėta veikla darbo vietoje |
priverstinis moterų įtraukimas į neteisėtą veiklą (dviguba buhalterija, slėpimasis nuo mokesčių, pinigų „atėmimas“); reikalavimas atlikti papildomas paslaugas darbe, užsiimti patarnavimu („arbatėlė“, „geišos“ vaidmuo, seksualinių paslaugų reikalavimas), kas neįeina į tiesiogines moters pareigas; seksualinių paslaugų reikalavimas. |
Diskriminacijos kaštų vertinimo metodologija
Diskriminacijos pasekmės ir kaštai. Smurtas prieš moteris sukelia neigiamas socialines ir ekonomines pasekmes – jis stipriai veikia moterų psichinę sveikatą, protinę veiklą ir materialųjį gyvenimo lygį, rimtai žaloja moters reprodukcinę sveikatą, sukelia elgsenos sutrikimus ir, žinoma, žeidžia pagrindines žmogaus teises. Smurtas provokuoja tokius reiškinius, kaip alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimas, didėjantis nusikalstamumas, vaikų nepriežiūra bei pamokų nelankymas. Galų gale, visa tai skatina tolesnį lyčių nelygybės didėjimą ir nacionalinės gerovės nuosmukį.
Svarbu nustatyti ir išanalizuoti visas galimas pasekmes, patiriamas dėl įvairaus pobūdžio smurto, siekiant parengti tinkamus atsakomuosius veiksmus. Galimų smurto pasekmių analizė gali padėti sukurti strategijas, orientuotas į prevencinius veiksmus prieš būsimą smurtą.
Autoriai siūlo išskirti keturias pagrindines smurto pasekmių grupes, kurios faktiškai sudaro valstybės kaštus, nukreiptus būtent į šių pasekmių finansavimą. Tai smurto kaštai šeimoje (10 pav.), smurto kaštai darbe, kaštai šešėlinėje ekonomikoje, moterų diskriminacijos kaštai valstybėje ir visuomenėje.
10pav. Diskriminacijos kaštų klasifikacija
Siekiant tikslingai spręsti smurto prieš moteris ir vaikus problemą, būtina sukurti efektyvų kovos su diskriminacija Lietuvoje modelį, pagrįstą smurto kaštų įvertinimu Lietuvos valstybei, nukreiptą, visų pirma, į prevencijos priemonių sistemos įgyvendinimą, o ne kovą su smurto pasekmėmis.
Pagrindinė tokios metodologijos idėja – valstybės turi finansuoti ne smurto pasekmes (kaip tai daroma dabar, kas nepaprastai brangiai kainuoja valstybės biudžetui), o pereiti prie finansavimo, skirto smurto prevencijai. T.y., valstybės finansavimas turėtų būti teikiamas ne III blokui – smurto pasekmėms (8 pav.), o I blokui – smurtą skatinantiems veiksniams ir priežastims užkirsti.
Diskriminacijos kaštų sąsaja su valdžios biudžeto išlaidomis
Diskriminacijos prieš moteris susijęs su didelėmis socialinėmis-ekonominėmis išlaidomis tiek kiekvienam visuomenės nariui, tiek visai visuomenei.
Lietuvoje smurto aukoms teikiama pagalba apima įvairias priemones: medicininės priežiūros, saugumo užtikrinimo, teisinės, psichologinės, socialinės bei edukacinės pagalbos.
7 lentelė
Smurto aukoms teikiamos pagalbos struktūra
(Atsižvelgiama į aukos pasirinkimą)
|
Medicininė priežiūra |
Psicho-socialinė, edukacinė pagalba |
Saugumo užtikrinimas |
Teisinė pagalba |
|
Mediko paslaugos, Ginekologijos paslaugos, Psichinės sveikatos paslaugos, Būtinoji medicininė pagalba ir vaistai. |
Konsultavimas-informavimas, atvykus į instituciją (NVO, pagalbos, krizių centrai), Konsultavimas-informavimas telefonu; Savitarpio pagalbos grupės, Konsultacijos, orientuotos į naujos gyvenimo prasmės atradimą, savęs bei aplinkos valdymą, Socioedukacinė pagalba. |
Policijos ir saugumo pareigūnų veikla, kilus pavojui asmens saugumui, Laikino prieglobsčio suteikimas, Dalinė finansinė parama, Sąlygų integruotis į darbo rinką sudarymas. |
Teisininko konsultacija, Pagalba susitvarkant asmens, socialinės paramos ir kt. dokumentus; Smurto aukų teisių gynimas, Informacijos apie skundo pateikimą ir baudžiamąją procedūrą suteikimas. |
Didžiausias vaidmuo sprendžiant smurto aukų – moterų problemas tenka nevyriausybinėms organizacijoms (NVO). Remiantis Lietuvoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų, pagalbą nukentėjusioms moterims teikiančių socialinių įstaigų pateiktais duomenimis, buvo įvertintos pagalbos teikimo vienai nukentėjusiajai vieną mėnesį išlaidos (8 lentelė). Lėšų paskirstymas įvairioms pagalbos rūšims atspindi tik vidutinius išlaidų dydžius. Vidutiniai pagalbos nukentėjusiosm kaštai vienam asmeniui per mėnesį sudaro vidutiniškai 1300 Lt.
8 lentelė
Vidutiniai pagalbos nukentėjusioms kaštai vienam asmeniui per mėnesį*
|
Išlaidų sritis |
Suma (Lt) |
|
Apgyvendinimo išlaidos |
200 |
|
Maitinimas (10 Lt per dieną) |
300 |
|
Medicininė pagalba ir vaistai |
80 |
|
Psichologo konsultacija |
80 |
|
Apranga (kadangi ne visas nukentėjusiąsias reikia aprūpinti apranga, skaičiuota proporcingai tyrimu nustatytoms nukentėjusiųjų reikmėms) |
120 |
|
Higienos, buities prekės |
60 |
|
Darbo užmokestis soc. darbuotojui už vienos moters priežiūrą, gautas pagal socialinio darbo srities vidutinį darbo užmokestį padalijus iš 3,5 – tiek moterų galėtų globoti vienas darbuotojas vienu metu |
270 |
|
Teisinė pagalba, dokumentų tvarkymas |
50 |
|
Administracinės pagalbą teikiančios įstaigos išlaidos |
190 |
|
Viso: |
1 300 |
*skaičiuota, remiantis LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atlikto tyrimo ir nevyriausybinių organizacijų apklausos duomenimis.
Tuo tarpu įkalinimo įstaigose vieno asmens išlaikymo kaštai taip pat neatsilieka nuo pagalbą nukentėjusioms moterims teikiančių įstaigų sąnaudų (9 lentelė) ir 2005 m. sudarė vidutiniškai 1179 Lt.
9lentelė
Vieno asmens išlaikymui įkalinimo įstaigose per mėnesį panaudotų lėšų suvestinė*
|
Išlaidų pavadinimas |
2003 |
2004 |
2005 |
|
Vidutinis asmenų skaičius |
9634 |
7916 |
7970 |
|
Darbo užmokestis |
465 |
615,3 |
654,9 |
|
Įnašai socialiniam draudimui |
113,1 |
150,6 |
170,4 |
|
Mityba |
73,2 |
78,6 |
86,1 |
|
Medikamentai |
3,07 |
11,1 |
11,7 |
|
Šildymas |
40,8 |
41,7 |
50,4 |
|
Elektros energija |
30 |
33 |
39,9 |
|
Ryšių paslaugos |
6 |
7,2 |
7,5 |
|
Transporto išlaikymas |
6,9 |
9,9 |
11,7 |
|
Apranga ir patalynė |
18,3 |
16,8 |
15,3 |
|
Spaudiniai |
0,6 |
0,9 |
0,9 |
|
Kitos prekės |
12 |
16,5 |
17,1 |
|
Komandiruotės |
0,6 |
1,2 |
0,9 |
|
Apmokėjimas samdomiems ekspertams, konsultantams ir komisinių išlaidos |
0 |
0,3 |
0,3 |
|
Vandentiekis ir kanalizacija |
26,4 |
27,6 |
27 |
|
Ilgalaikio materialinio turto nuoma |
0,06 |
0 |
0 |
|
Ilgalaikio materialinio turto remontas |
76,3 |
90 |
54,6 |
|
Kvalifikacijos kėlimas |
0,24 |
2,1 |
2,4 |
|
Kitos išlaidos |
4,5 |
5,1 |
6,3 |
|
Palūkanų išmokos, subsidijos ir kitos pervedamos lėšos |
1,56 |
8,4 |
21,9 |
|
Iš viso (Lt): |
858,6 |
1 116,6 |
1 179,3 |
* skaičiuota pagalKalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos finansines ataskaitas.
Įvertinus smurto atvejų mastą ir palyginus, kiek nukentėjusių moterų gavo bent minimalią (konsultacinę ar medicininę) pagalbą ir kiek smurtautojų buvo sulaikyta nors keletui parų, kiek lėšų buvo skirta nukentėjusiosios reabilitacijai ir kiek kainuoja valstybei vieno smurtautojo išlaikymas įkalinimo įstaigoje, lyginamos sumos skiriasi net keliolika kartų.
Asmenų, kuriems paskirstomos minėtos valstybės biudžeto išlaidos, ir nukentėjusių nuo smurto moterų skaičius žymiai skiriasi, – jei per metus paremiama apie 200 nukentėjusių moterų, tai įkalintųjų skaičius svyruoja apie 8000. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos duomenimis, naujai areštu nuteisiamų asmenų skaičius kasmet sudaro apie 600-700 (pvz., 2005 m. areštu nuteisti 687 asmenys). Apskaičiavus, kokios lėšos vidutiniškai skiriamos nukentėjusiųjų, kurios kreipėsi į socialinės pagalbos įstaigas ir įkalintųjų už smurtą išlaikymui (vien tik kalinių išlaikymui 2004 m. Lietuvoje per vieną mėnesį buvo skiriama 8 839 tūkst. Lt), matosi, kad nusikalstamos veiklos pasekmių likvidavimo sąnaudos pagal nusikalstamumo mastą pastaruoju metu Lietuvoje žymiai viršija valstybės biudžeto lėšas, skiriamas nusikalstamumo prevencijai (2004 m. buvo skirta tik 343 tūkst. Lt).
10 lentelė
Valstybės biudžeto lėšos,
skirtos Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centrui (NPLC)
|
Metai |
1998 |
1999 |
2000 |
2001 |
2002 |
2003 |
2004 |
2005 |
2006 |
|
Iš viso, tūkst. Lt |
481 |
390 |
326 |
307 |
343 |
343 |
343 |
428 |
428 |
|
1 gyventojui, Lt |
0,13 |
0,11 |
0,09 |
0,08 |
0,1 |
0,1 |
0,1 |
0,12 |
0,13 |
Seka išvada, kad tiek įkalinimo ir teisėsaugos institucijų, tiek socialines paslaugas teikiančių įstaigų pajėgumai, (daugeliu atvejų tai yra iš valstybės biudžeto skiriamos lėšos), daugiau eikvojami nusikalstamos veiklos pasekmių likvidavimui, o ne prevencinei veiklai ir nuolatinei kovai su smurtu.
Šaltinis: Lietuvos Respublikos 1997-2006 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų
finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymai// Valstybės žinios, 1997-2006 m.
11 pav. Valstybės biudžeto lėšos, skirtos Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centrui
Lėšos, skiriamos nusikalstamumo prevencijai Lietuvoje, yra vos apčiuopiamos – sudaro vos 0,0025 % 2004 m., ir šis procentas nuo 1998 m. nuolatos mažėja (nuo 0,0065 visų valstybės biudžeto išlaidų 1998 m. iki 0,0032 % – 2003 m., ir netgi iki 0,0025 % 2004 m., 12 pav.).
Šaltinis: Lietuvos Respublikos 1997-2006 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų
finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymai// Valstybės žinios, 1997-2006 m.
12 pav. Valstybės biudžetolėšų, skirtų Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centrui,
lyginamoji dalis visų biudžetinių asignavimų atžvilgiu, %
Taigi Lietuvoje, sparčiai augant nusikalstamumui, smurto kaštai didėja, tačiau lėšos, skiriamos kovai su smurtu, visų pirma, sudaro labai menką dalį, ir antra, nagrinėjant pastarųjų metų valstybės išlaidų (asignavimų smurto prevencijai) dinamiką, visą laiką pastebimai mažėja (12 pav.).
Kaip rodo šiandieninė kriminogeninė situacija ir nusikalstamumo prevencijos įstaigų skelbiami duomenys, nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje finansavimas nėra pakankamas asmenų ir jų turto saugumui ateityje užtikrinti.
Lyginant su išsivysčiusių ES šalių prevencijos centrų veiklos finansavimo mastais (pvz., Belgijoje šios srities finansavimas viršija Lietuvoje prevencijai skirtas biudžeto lėšas net kelis šimtus kartų, 9 lentelė), Lyginant Lietuvą su ES ir kitomis šalimis, metinis biudžetas nusikalstamumo prevencijai Belgijoje sudaro 220 kartų daugiau negu Lietuvoje (11 lentelė ir 13 pav.), Prancūzijoje – 51 kartą daugiau, Olandijoje – 50 kartų, JAV – 30 kartų daugiau ir pan.
11 lentelė
Užsienio šalių įstaigų, analogiškų Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centrui,
metinis biudžetas (Lt/1 gyv.)
|
Šalis |
Atsakinga įstaiga |
Metinis biudžetas, apskaičiuotas Lt /1 gyv. |
|
Anglija |
Nusikalstamumo prevencijos įstaiga (1984) – Nusikalstamumo prevencijos agentūra (1996) |
1,40 |
|
Australija |
Nacionalinė kompanija prieš smurtą ir nusikalstamumą (1996) |
0,68 |
|
Belgija |
Prevencijos politikos nuolatinis sekretoriatas (1993) |
22,00 |
|
JAV |
Nepilnamečių justicijos ir nusikalstamumo prevencijos įstaiga (1984), Pagalbos justicijai biuras, Justicijos programų įstaiga |
3,00 |
|
Kanada |
Nusikalstamumo prevencijos sekretoriatas ir Nacionalinė nusikalstamumo prevencijos taryba (1994) |
0,28 |
|
Lietuva |
Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras (2004) |
0,1 |
|
Olandija |
Prevencijos, jaunimo ir sankcijų departamentas (1989) bei Viešosios tvarkos ir visuomenės apsaugos departamentas (1993) |
5,00 |
|
Prancūzija |
Prevencijos centras (1989) |
5,12 |
Šaltinis: Nusikalstamumo prevencijos sekretoriatai // Nusikalstamumo prevencijos tarptautinis centras http://www.crime-prevention-intl.org/english/prevention/ann1-tabl1.htm
13 pav. Užsienio šalių nusikalstamumo prevencijos įstaigų metinio biudžeto santykis, lyginant su valstybės biudžeto lėšomis, skirtomis nusikalstamumo prevencijai Lietuvoje
Lietuvos nusikalstamumo prevencijos strategijos įgyvendinimas yra labai problematiškas. Deja, šiuo metu smurto problemos sprendimas labiausiai rūpi tik nevyriausybinėms moterų organizacijoms, moterų krizių ir pagalbos centrams, socialinėms tarnyboms bei teisėsaugos atstovams, kurie neturi pakankamai pajėgumų. Todėl šių institucijų pastangos neduos reikiamo rezultato, kol nebus valstybės palaikymo.
5. EMIGRACIJA IŠ LIETUVOS: LYČIŲ ASPEKTAS
Emigracijos iš Lietuvos mastai
Pastarąjįdešimtmetį labai keičiasi migracijos kryptys ir mastai. 2004 m. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, įsigaliojo laisvas asmenų judėjimas. Trys Europos Sąjungos valstybės narės – Didžioji Britanija, Airija ir Švedija – atvėrė savo darbo rinką. Artimiausiu metu ir kitos Vakarų Europos valstybės planuoja panaikinti apribojimus dirbti naujų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams.
Didėja neigiamas migracijos saldo, emigrantų daugumą sudaro darbingo amžiaus gyventojai. Tai lemia Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimą.
2006 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 3403,2 tūkst. gyventojų, t. y. per 22,1 tūkst. mažiau negu 2005 m. pradžioje. Dėl neigiamos gyventojų natūralios kaitos gyventojų skaičius sumažėjo 13,3 tūkst. (60,2%), dėl neigiamo migracijos saldo – 8,8 tūkst. (39,8%). 1990-2005 m. gyventojų sumažėjo 290,5 tūkst. (7,9%). Šiuo laikotarpiu didžiąją dalį (87,7% arba 254,9 tūkst.) gyventojų sumažėjimo sudarė neigiamas migracijos saldo.
14 pav. Natūrali kaita ir migracijos saldo
Eurostato duomenimis, 2005 m. tik penkiose Europos Sąjungos valstybėse narėse migracijos saldo 1000-iui gyventojų buvo neigiamas: Lietuvoje (-2,6), Nyderlanduose (-1,2), Latvijoje (-0,5), Estijoje (-0,3) ir Lenkijoje (-0,3).
15 pav. Migracijos saldo 1000-iui gyventojų Europos Sąjungos valstybėse 2005 metais
2005 m. iš Lietuvos emigravo 15,6 tūkst. žmonių, 8,3 tūkst. daugiau negu 2001 m. Vidutiniškai per metus 1000-iui gyventojų teko 4,6 emigranto (2001m. – 2,1). Per pastaruosius šešiolika metų iš viso emigravo per 334 tūkst. mūsų šalies gyventojų.
Daugiausia Lietuvos gyventojų 2005 m. emigravo į Jungtinę Karalystę (4,2 tūkst.), Airiją (2,1 tūkst.),
JAV (2,0 tūkst.), Vokietiją (1,5 tūkst.), Rusijos Federaciją (1,1 tūkst.), Ispaniją (0,8 tūkst.).
16 pav. Emigrantai pagal Būsimą gyvenamąją vietą 2005 m.
1990-1993 m. didžiausi emigraciniai srautai buvo į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą ir kitas buvusias Sovietų Sąjungos respublikas, o nuo 1994 m. – į Vakarus.
2005 m. didžiąją emigrantų dalį (85,5%) sudarė Lietuvos Respublikos piliečiai, Rusijos Federacijos -3,5 procento, Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai (neįskaitant Lietuvos Respublikos piliečių) – 2,9 procento. 2005 m. iš Lietuvos išvyko nuolat gyventi kitose šalyse 8 tūkst. moterų ir 7,6 tūkst. vyrų.
Penktadalį emigrantų sudarė 25-29 metų amžiaus gyventojai, 20-24 metų amžiaus – 16,3 procento,
30-34 metų amžiaus – 12,9 ir 35-39 metų amžiaus – 8,7 procento. Vaikai (0-14 metų amžiaus) sudarė 13,9 procento, o pagyvenę gyventojai (60 metų ir vyresnio amžiaus) – tik 2,9 procento. 15-59 metų amžiaus gyventojų dalis tarp emigrantų padidėjo nuo 75,8 procento 2001 m. iki 83,2 procento 2005 m. Vaikų ir pagyvenusių gyventojų dalis – sumažėjo atitinkamai 2,2 ir 5,3 procentinio punkto, 2005 m. palyginti su 2001 m.
17 pav. Emigrantai pagal amžiaus grupes
2005 m. kiek mažiau nei pusę (43,5%) 18 metų ir vyresnio amžiaus emigrantų sudarė susituokę asmenys (2001 m. – 56,0%). Nesusituokusiųjų dalis tarp šio amžiaus emigrantų padidėjo nuo 29,9 procento 2001 m. iki 41,5 procento 2005 m.
Didžiąją dalį (84,4%) 2005 m. emigravusių Lietuvos Respublikos piliečių sudarė nedirbantys asmenys.
Lietuvoje dėl emigracijos labai ženkliai sumažėjo bedarbių skaičius ir nedarbo lygis. 2005 m. bedarbių
skaičius sumažėjo iki 133 tūkst., kai prieš metus jų buvo 184 tūkst., arba 51 tūkst. daugiau. Nedarbo lygis nuo 11,4 procento 2004 m. sumažėjo iki 8,3 procento 2005 m. Darbdaviai, norėdami išlaikyti kvalifikuotus darbuotojus, turi kelti darbo užmokestį. Dėl kvalifikuotos darbo jėgos stygiaus darbdaviai vis dažniau į darbą priima užsienio ir Europos Sąjungos valstybių piliečius.
12 lentelė
Emigrantai pagal amžiaus grupes ir lytį
13 lentelė
Emigravę Lietuvos Respublikos piliečiai pagal amžiaus grupes ir lytį
14 lentelė
Emigrantai pagal lytį ir šeimyninę padėtį
15lentelė
Emigrantai pagal pilietybę ir lytį
5.2.Emigracijos priežastys
Tarptautinę migraciją lemiantys veiksniai. Ekonominiu požiūriu migracija yra atsakas į ekonomines galimybes geriau gyventi, kurios keičiasi priklausomai nuo darbo rinkos sąlygų (pvz., darbo užmokesčio skirtumų).
Migracija negali būti vertinama vienareikšmiškai: viena vertus, tai galimybės šaliai, į kurią migruojama (augantis darbo jėgos skaičius), kita vertus, galimybės šaliai, iš kurios migruojama (ne-darbo lygio mažėjimas). Tačiau šalyje, iš kurios išvykstama, mažėja dirbančiųjų skaičius, dėl to aštrėja socialinės šalpos, ekonominės plėtros problemos.
16 lentelė
Migracijos procese svarbios dvi veiksnių grupės. Dauguma autorių šiuos veiksnius dar skiria į „stūmimo“ (push) veiksmus šalyje, iš kurios emigruojama, ir „traukos“ (pull) veiksnius šalyje, į kurią imigruojama (žr. 16 lentelę). Norint, kad darbo jėga migruotų, reikia, kad veiktų abu veiksniai.
Emigruojančio gyventojo tipiniai motyvai ir bruožai:
Lemiami „stūmimo“ motyvai emigruoti yra:
Sunkumai susirandant darbą savo šalyje (30-40%);
Netenkinantis užmokesčio lygis (20-25%);
Blogos gyvenimo sąlygos (10-14%);
Siekis gyventi kartu su savo šeima (8-10%).
„Traukos“ veiksniams galima priskirti:
kultūrinį suderinamumą;
administracinių kaštų mažėjimą (pereina-mųjų laikotarpių nebuvimą).
Pagal socialinę-demografinę struktūrą labiau linkę išvykti:
jaunesni asmenys (iki 34 metų) dažniau negu vyresni;
moterys dažniau negu vyrai (tačiau moterims daugiau negu vyrams būdingos ne įsidarbinimo, o kitos priežastys, kaip susijungimas su šeima bei studijos);
turintys aukštesnį išsilavinimą;
bedarbiai, studentai, samdomi tarnautojai, tačiau ne vadovai.
Būtina atsižvelgti į tai, kad dalis veiksnių, darančių įtaką migracijos sprendimams, yra valdžios kompetencijos ribose ar yra paveikūs valdžios priemonėms.
18 pav. Veiksniai, darantys įtaką migracijos sprendimams
18 pav. iliustruoja, jog sprendimą migruoti veikia įvairūs veiksniai, ne visus juos galima pažinti, jų vertė kiekvienam individui skirtinga ir kinta laike. Tamsesni laukai iliustruoja didesnę valstybės politikos paveikumą.
Gyventojų ir darbo jėgos mobilumo mastai didžiąja dalimi priklauso nuo trijų veiksnių: makroekonominių, mikroekonominių ir neekonominių.
Didžiausią įtaką darbo jėgos migracijai daro ekonominiai veiksniai. Teoriškai asmuo emigruos, jei nauda iš to viršys kaštus. Investicijos į migraciją – tai persikėlimo kaštai, psichologiniai išsiskyrimo su artimaisiais ir gimtine kaštai, pensijos draudimo praradimas. Migracijai daro įtaką ir darbo rinkos galimybės. Dar 1962-1979 m. ekonometriniai testai parodė, kad į Vokietiją emigruojančių italų skaičius buvo tuo didesnis, kuo didesnis buvo nedarbo lygis Italijoje ir kuo daugiau laisvų darbo vietų buvo Vokietijoje. Nedarbo lygiui Italijoje padidėjus 1 proc., emigruojančiųjų į Vokietiją skaičius išaugdavo 4000 asmenų. JAV atliktas tyrimas parodė, kad bedarbių emigravimo tikimybė didesnė nei dirbančiųjų. Kuo didesni darbo užmokesčio skirtumai, tuo didesnė migracijos tikimybė. Prieš du dešimtmečius darbo užmokesčio skirtumai tarp šiaurinių (Prancūzijos, Vokietijos) ir pietinių (Ispanijos, Portugalijos, Graikijos) Europos šalių buvo 6:1, o tai lėmė didelius migrantų srautus iš pietinių į šiaurines šalis, o pastaruoju metu esant darbo užmokesčio skirtumams 3:1, migruojama gerokai mažiau, nors migravimo galimybės dabar palankesnės. Tie patys veiksniai turi poveikį ne tik emigracijai, bet ir reemigracijai. Jeigu šalyje, į kurią asmuo emigravo, situacija darbo rinkoje blogės (didės nedarbas, mažės darbo užmokestis), lyginant su gimtine, bus grįžtama atgal į gimtinę. Taip pat darbo jėgos migracijai turi įtakos darbo užmokesčių skirtumai pačiose šalyse. Aukštos kvalifikacijos ir išsilavinimo asmenys bus linkę migruoti į šalis, kurioms būdingi dideli darbo užmokesčio skirtumai, nes kvalifikuotų specialistų darbo užmokestis tose šalyse didesnis. Tuo tarpu žemos kvalifikacijos ar nekvalifikuoti asmenys bus linkę migruoti į šalis, kuriose darbo užmokesčio skirtumai nedideli, nes šiosešalyse nekvalifikuoto darbo apmokėjimas didesnis. Paprastai darbo rinkos situacija yra geresnė didmiesčiuose nei periferijose, todėl emigruojama labiau į metropolijas.
Kitas makroekonominis veiksnys – žmogaus kapitalo augimas. Jeigu emigravęs asmuo, dirb-damas svetimoje šalyje, gali pagerinti savo žmogiškąjį kapitalą, o grįžęs į gimtinę atitinkamai dau-giau uždirbti, jis emigruos. Tačiau šis veiksnys nežymus.
Taip pat sprendimą emigruoti lemia ir pramoninis šalių panašumas. Asmuo geriau dirbs ir daugiau uždirbs dirbdamas toje pačioje, jau žinomoje srityje nei naujoje, todėl emigruojama į tuos regionus, kurių pramoninė situacija panaši į gimtinės. Taip pat dažniau emigruojama į aukštesnės kvalifikacijos sritis nei žemesnės.
Didelę įtaką darbo jėgos migracijai daro taip pat teisiniai migracijos ribojimai ir šalių atstumas. Kuo toliau migruojama, tuo didesnės transporto išlaidos, taip pat sunkiau surinkti informaciją apie sąlygas toje šalyje. Kuo didesnis atstumas tarp šalių, tuo didesnės kalbos, kultūros skirtybės, o jos taip pat labai svarbios priimant sprendimą emigruoti.
Svarbią įtaką emigracijai turi giminės ir draugai, šeiminė padėtis ir šeimos dydis. Kuo glaudesni ryšiai su giminaičiais, draugais, kuo didesnė šeima, tuo mažiau asmenys linkę emigruoti.
Amžius – taip pat vienas svarbesnių mikro-ekonominių emigracijos veiksnių. Daugiausia migruoja asmenys iki 25 metų, vyresni asmenys vis mažiau linkę emigruoti, o per 55 metų emigrantų skaičius vėl ima didėti, tai vadinamasis pagyvenusių asmenų mobilumas (Snow Birds, t. y. „paukštis keliauninkas“).Paprastai 15-24 metų jaunimo migracija sudaro 1-7 proc., o vyresnių asmenų nuo 0,5-2%. Vyresni asmenys mažiau migruoja dėl šių priežasčių:
a. turi mažiau laiko investicijoms į migraciją atsipirkti;
b. turi didesnę dalį specifinio žmogaus kapi-talo, kuris naudingas esamoje darbo vietoje, bet gali būti nenaudingas naujoje;
c. paprastai vyresnių asmenų migravimo kaštai didesni dėl turimos nuosavybės ir psicho-loginių kaštų, nes jie didėja, plečiantis šeimai, šie asmenys sunkiau adaptuojasi naujoje vietoje.
Kitas mobilumo veiksnys yra lytis. Jaunų moterų mobilumas nesiskiria nuo vyrų, bet paskui mažėja daug didesniu tempu.
Kuo labiau išsilavinę, kvalifikuoti asmenys, tuo labiau linkę migruoti, nes dažnai gerai moka užsienio kalbas, aukštos kvalifikacijos darbo jėga labiau paklausi ir yra didesnių įsidarbinimo ir darbo užmokesčio didėjimo galimybių. Taip pat šie asmenys sugeba pasiekti ir surinkti reikiamą informaciją tiek apie ekonominę situaciją kitose šalyse, tiek ir apie situaciją ir darbo užmokestį tų šalių darbo rinkose. Kuo labiau bus suartinami ES šalių teisiniai ir kitokie reikalavimai, kuo labiau bus vartojama viena – anglų kalba, tuo labiau migruos aukštos kvalifikacijos darbo jėga.
Asmenys, turintys dideles pajamas ir nemažai turto, mažiau linkę emigruoti. Tai migraciją stabdantis veiksnys.
Didelę reikšmę emigracijai turi ir neekonominiai veiksniai. Kuo labiau skiriasi šalių kultūra, socialinė aplinka, kalba, religija, tuo mažiau norima emigruoti. Daug kas priklauso ir nuo asmens individualybės. Kai kurie žmonės tiesiog bijo rizikuoti, todėl siekia nekeisti gyvenamosios ir darbo aplinkos ir nėra linkę migruoti. Nemažą reikšmę įgyja informuotumas apie ekonominę, darbo rinkos situaciją kitose šalyse. Teritoriniam mobilumui labai svarbu yra socialinė integracija, t. y. migrantų ir jų šeimos narių lygiateisiškumo su vietos gyventojais garantijos socialinėje ir mokesčių srityje. Jeigu imigrantai susiduria su diskriminacija darbo rinkoje, tai taip pat mažina polinkį migruoti.
Dažnai sprendimą emigruoti gali nulemti politinė situacija, verčianti asmenis ne savo noru palikti gimtąją šalį.
17 lentelė
Šaltinis: Matiušaitytė R. (2003). Darbo jėgos migracija Europos Sąjungoje ir Lietuvoje.
Apie ketvirtį migrantų grįžta atgal į tėvynę – reemigruoja. Priežastis gali būti ta, jog tai tik judėjimas internacionalinės įmonės viduje. Taip pat dažniau grįžtama į gimtinę iš toli esančių šalių, nes yra labai dideli kultūros skirtumai, sunkiau surinkti informaciją apie tikslinę šalį, dėl to dažniau padaromas klaidingas apsisprendimas emigruoti. 17 lentelėje pateikiami migrantų apklausos rezultatai, kurie patvirtina teorinį migracijos veiksnių išskyrimą. Nors atsakymai skiriasi, tačiau bendra tendencija aiški: daugiausia emigruojama dėl ekonominių (darbo rinkos) aspektų: gyvenimo kokybės,finansinių ir karjeros galimybių.
5.3.Emigracijos pasekmės ekonomikai
Šioje dalyje apžvelgiamos tik pagrindinės migracijos ekonominės pasekmės:
Mažėja nedarbas
Dėl gyventojų emigracijos ir pasitraukimo iš vietinės darbo rinkos žymiai sumažėjo nedarbas. 2001 m.
registruotų darbo biržose bedarbių buvo 223,5 tūkst., o nedarbo lygis vienas aukščiausių ES, 2005 m.
darbo biržose registruota 100,8 tūkst. bedarbių.
18 lentelė
Nedarbas taip pat sumažėjo ir dėl sukurtų naujų darbo vietų. Užimtų gyventojų padaugėjo nuo 1436,3
tūkst. 2004 m. iki 1473,9 tūkst. 2005 m. Lietuvos ekonomikos augimas šiuo laikotarpiu taip pat buvo didelis.
19 lentelė
_____________________________________________________________________________________
Nedarbo sumažėjimą galėjo lemti ir pačių registruotų bedarbių emigracija, ir tai, kad bedarbiai įsidarbino dėl emigracijos atsilaisvinusiose jau esančiose darbo vietose. Darbo biržos duomenimis, per 2005 m. registruotas nedarbas sumažėjo 31 proc. Taip pat susidarė prielaidos mažėti ir šešėliniam darbui.
Didėjanti darbo jėgos paklausa sudaro galimybes mažėti struktūriniam nedarbui. Darbo biržos duomenimis, 2005 metais ilgalaikių bedarbių sumažėjo nuo 44 tūkst. iki 28 tūkst.
Auga darbo užmokestis
Minimali darbo jėgos kaina Lietuvoje nustatyta įtvirtinus minimalų darbo užmokestį,kuris nuo 2006 m. liepos 1 d. sudarys 600 litų. Aukštesnis darbo užmokestis nereguliuojamas ir nusistovi rinkoje. Vidutinis darbo užmokestis nuo 2002 m. IV ketvirčio iki 2005 m. IV ketvirčio padidėjo nuo 1145,1 iki 1453,4 lt. per mėnesį. Darbo užmokesčio augimą rinkoje lemia darbo jėgos pasiūlos ir paklausos santykis bei augantis produktyvumas.
Darbuotojų emigracija ir darbo jėgos pasiūlos mažėjimas sudarė sąlygas žymiai kilti atskirų sektorių darbuotojų atlyginimams, tai kartu paspartino ir vidutinio darbo užmokesčio kilimą. Atlyginimų kilimas sietinas ir su darbo jėgos trūkumu, ir su emigracijos prevencija – darbdaviai aktyviai siekia užkirsti kelią emigracijai ir yra skatinami darbuotojams pasiūlyti konkurencingus atlyginimus.
Pasak kai kurių darbdavių, darbuotojui išlaikyti nebūtina pasiūlyti tokio atlyginimo, kokį darbuotojas mano gausiąs užsienyje – dažniausiai pakanka žymaus darbuotojo materialinės padėties pagerinimo tam, kad kuriam laikui motyvacija emigruoti būtų sumažinta.
Neigiama didėjančių atlyginimų pasekmė įmonėms yra ta, jog kyla darbo jėgos sąnaudos. Šias sąnaudas įmonė priversta kompensuoti iš kitų šaltinių: mažinti investicijas, peržiūrėti atlyginimų dydžius perskirstant atlyginimus potencialiems migrantams, kuriuos įmonė nori išlaikyti, ir kt. Darbo sąnaudų kilimas taip pat mažino Lietuvos kaip pigios darbo jėgos vietos investicijoms patrauklumą.
Gerėja darbuotojų darbo są l ygos
Dėl darbo jėgos trūkumo gerėja darbuotojų darbo sąlygos Lietuvoje. Darbdaviai, siekdami neprarasti darbo jėgos, ne tik didina atlyginimus, bet ir imasi kitų darbo jėgos pritraukimo ir išlaikymo priemonių draudžia darbuotojus gyvybės draudimu, taiko įvairias skatinimo sistemas, šventės vaikams, poilsio stovyklos ir pan.
Trūksta darbo j ėgos
Darbo jėgos trūkumas yra auganti našta Lietuvos ekonomikai. Darbuotojų praradimą įmonės siekia užpildyti naujais darbuotojais, tačiau bet kokia personalo kaita reikalauja papildomų sąnaudų ir pereinamojo laikotarpio rasti tinkamos kvalifikacijos darbuotojus arba tą kvalifikaciją suteikti. Įmonės pačios imasi mokyti naujus darbuotojus. Per 2005 m. darbo biržoje įregistruota 102 tūkst. darbo vietų nuolatiniam ir apie 22 tūkst. laikinam darbui. Darbo biržos duomenimis, jai tarpininkaujant įdarbinta per 109 tūkst. darbo ieškojusių asmenų.
Darbo jėgos trūkumą potencialiai gali kompensuoti:
– investicijos į esančius darbuotojus keliant jų našumą;
– investicijos į technologijas, kurios leistų sumažinti reikalingų darbuotojų skaičių;
– papildomos darbo jėgos pritraukimas į darbo rinką, pavyzdžiui, imigrantų iš kitų valstybių ar iš neaktyvios darbo jėgos Lietuvoje.
Darbuotojų imigracija į Lietuvą
Pagrindiniai darbuotojų imigracijos į Lietuvą trukdžiai yra administraciniai apribojimai, taikomi ne ES
šalių piliečiams. Lietuva yra atvėrusi savo darbo rinką ES valstybių narių piliečiams ir negali taikyti kitokių taisyklių įdarbinant ir užtikrinant darbo sąlygas nei Lietuvos gyventojams. Tačiau Lietuva taiko
griežtas administracines procedūras darbuotojams,kurie norėtų įvažiuoti dirbti į Lietuvą iš trečiųjų šalių.
Lietuvos įmonės pageidauja importuoti darbuotojus iš artimųjų kaimynių iš rytų – Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos – tiek kvalifikuotam darbui, tiek nekvalifikuotam. Lietuvos darbo rinka patraukti darbuotojams iš kaimyninių valstybių dėl aukštesnių atlyginimų – vidutinė mėnesio alga yra 4 kartus didesnė nei Ukrainoje ar 8 kartus nei Rusijoje. Pasak Statistikos departamento, 2004 m. imigravo 2 585 žmonės.
Lietuvos darbo birža per 2004 m. išdavė 844 leidimus užsieniečiams dirbti Lietuvoje. Vien per pirmąjį
2005 metų pusmetį leidimai dirbti Lietuvoje buvo išduoti 881 užsieniečiui – daugiau nei 2004-aisiais per visus metus. Daugiausia užsieniečių įsidarbino Vilniuje – 377, Klaipėdoje – 295, Gargžduose – 65, Kaune – 59. Paprastai darbuotojai iš kitų šalių atvyksta dirbti į konkrečias, jiems sukurtas darbo vietas atskiri specifiniai statybos ar remonto verslai be imigrantų specifinių kvalifikacijų negalėtų veikti.
Migracijos departamentas daugiausia leidimų laikinai gyventi išduoda Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos
piliečiams.
Pagrindinė leidimų dirbti išdavimo kliūtis yra leidimo dirbti Lietuvoje išdavimo sąlygos ir griežta tvarka, suformuluota Užsieniečių teisinės padėties įstatyme. Įmonėms įsivežti leidžiama tik tuos darbuotojus, kokių nėra Lietuvoje. Lietuva šiuo klausimu vis dar neturi jokios aiškios strategijos, o ir patį procesą lėtina administracinės kliūtys. Pavyzdžiui, norintys pasamdyti darbuotoją iš trečiųjų šalių turi įrodyti, kad jie negali rasti darbuotojų į šias vietas Lietuvoje. Blogiausia, kad tinkančio darbuotojo „ieškojimas“ gali trukti apie6 mėnesius, o tai labai stabdo ir neleidžia planuoti įmonės veiklos. Reikalavimo, jog įsivežti galima tik darbuotojus, kurių nėra Lietuvos darbo rinkoje, turėtų būti išvis atsisakyta arba leidimo išdavimo laikas turėtų iš esmės sutrumpėti.
Lietuvos gyventojų mažėja, visuomenė senėja
Gyventojų emigracija veikia Lietuvos demografinę situaciją. Europos gyventojai senėja dėl mažėjančio
gimstamumo ir ilgėjančios gyvenimo trukmės. Lietuvoje prie šių veiksnių prisideda ir darbingo amžiaus gyventojų emigracija. 2003 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 693 tūkstančiai 60 metų ir vyresnių asmenų, t.y. šią ribą jau peržengė 20 proc. šalies gyventojų; 1990 metais šio amžiaus asmenų buvo 100 tūkstančių mažiau, jie sudarė 16 proc. visų gyventojų. Panaši tendencija stebima ir kitose Rytų Europos valstybėse, absoliutaus gyventojų skaičiaus sumažėjimas prognozuojamas apie 2025 metus.
Mažėjantis gyventojų skaičius taip pat reiškia, jog mažėja ir aktyvios darbo jėgos. EUROSTAT skaičiuoja, kad per 2004 m. Lietuvos gyventojų sumažėjo 0,6 proc. Vakarų Europos valstybių darbo
rinkos vis daugiau priklauso nuo imigracijos, Rytų Europą šie rūpesčiai pasieks netolimoje ateityje. Kai kuriais vertinimais, Lietuva bus viena iš valstybių, kuriose gyventojų sumažės labiausiai – 2030 metais darbo jėgos „Bulgarijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Šveicarijoje, Italijoje ir Slovėnijoje sumažėjus mažiausiai 20 proc. lyginant su 2000” metais. EUROSTAT duomenimis, neigiamas migracijos balansas sudaro pusę viso gyventojų skaičiaus sumažėjimo 2003-2004 metais (-4,5 tūkstančiui gyventojų).
Kyla įtampos socialinės apsaugos sistemoje
Dėl darbingo amžiaus gyventojų emigracijos mažėja asmenų, mokančių socialinio draudimo įmokas valstybinei socialinio draudimo sistemai. Todėl auga darbingo amžiaus ir gaunančių pensijas santykis.
Tokia tendencija stiprės ateityje, nes migruoja darbingo amžiaus žmonės su vaikais – būsimais socialinio draudimo įmokų mokėtojais. Sunkumus gali kompensuoti sumažėjęs nedarbas ar siunčiamų emigrantų pinigų poveikis. Taip pat svarbi ir reemigracijos įtaka. Visuomenei senėjant, kai emigruoja vaikai ir palieka senstančius tėvus, didės sveikatos ir ilgalaikės priežiūros paslaugų poreikis.
„Protų nutekėjimas“
Protų nutekėjimo problema kyla dėl išsilavinusių ir profesionalių gyventojų emigracijos į kitą valstybę ir su tuo susijusių prognozių, jog šie asmenys ateityje nebeprisidės prie siunčiančios valstybės ekonominės, kultūrinės, mokslinės ir socialinės plėtros. Tyrimų duomenimis, „iš Lietuvos kasmet išvažiuoja dešimtys ar net šimtai gabiausių mokslininkų, gydytojų, inžinierių, kitų aukštos kvalifikacijos specialistų“. Paprastai protų nutekėjimas sudaro nedidelę migrantų dalį. Išsilavinusių asmenų judėjimas turi ir teigiamų bruožų, nes sudaro galimybes pasinaudoti geresnėmis mokslo ar studijų sąlygomis, atsiranda ir stiprėja Lietuvos ir užsienio mokslo ir studijų organizacijų ryšiai, grįžtantys migrantai „parsiveža“ sukauptas žinias, idėjas ir „pinigus“.
Migracijosįtaka bendrojo vidaus produkto augimui
Jeigu dėl emigracijos atsiradusio darbo jėgos trūkumo nebegalės užpildyti nei esantys bedarbiai, nei technologijos, potencialiai mažėjantis dirbančių žmonių kiekis gali lemti ekonomikos augimo lėtėjimą.
Sparčiausiai Lietuvos ekonomika pastaruosius metus auga srityse, reikalaujančiose daug darbo jėgos – gamyba ir prekyba, ypač mažmeninė. Todėl darbo jėgos trūkumas, kurio nepajėgs užpildyti Lietuvoje esanti arba importuojama darbo jėga, lems ir sukuriamos pridėtinės vertės mažėjimą.
Migracijos pasekmių vertinimas susiduria su sunkumais, į kuriuos būtina atsižvelgti ir vertinant migracijos reiškinį ir, svarbiausia, priimant viešosios politikos sprendimus. Negausios migracijos pasekmės paprastai nevertinamos. Sunku įvertinti migracijos, kaip ir bet kurio kompleksinio socialinio
reiškinio, ryšį su atsirandančiomis pasekmėmis. Migracijos pasekmių vertinimas priklauso nuo pasirinkto objekto, kuriam tos pasekmės matuojamos – individui, visuomenei, konkrečiai bendruomenei, valstybei ar atskirai sistemai. Rezultatai priklauso nuo vertinamojo laikotarpio – trumpalaikio, vidutinio ar ilgalaikio. Galiausiai tai, ar pasekmė teigiama ar neigiama, priklauso nuo visų minėtų veiksnių.
Dėl gyventojų emigracijos ir pasitraukimo iš vietinės darbo rinkos sumažėjo nedarbas. Darbuotojų emigracija ir darbo jėgos pasiūlos mažėjimas sudarė sąlygas žymiai kilti atskirų sektorių darbuotojų atlyginimams ir darbo sąlygoms. Atlyginimų kilimas sietinas ir su darbo jėgos trūkumu, ir su emigracijos prevencija. Kita vertus, darbo jėgos trūkumas yra auganti našta Lietuvos ekonomikai. Protų nutekėjimo problema kyla dėl išsilavinusių ir profesionalių gyventojų emigracijos įkitą valstybę ir su tuo susijusių prognozių, jog šie asmenys ateityje nebeprisidės prie siunčiančios valstybės ekonominės, kultūrinės, mokslinės ir socialinės plėtros.
Gyventojų emigracija veikia Lietuvos demografinę situaciją. Dėl darbingo amžiaus gyventojų emigracijos mažėja asmenų, mokančių socialinio draudimo įmokas valstybinei socialinio draudimo sistemai. Jeigu dėl emigracijos atsiradusio darbo jėgos trūkumo nebegalės užpildyti nei esantys bedarbiai, nei technologijos, potencialiai mažėjantis dirbančių žmonių kiekis gali lemti ekonomikos
augimo lėtėjimą.
Pagrindiniai darbuotojų imigracijos į Lietuvą trukdžiai yra administraciniai apribojimai, taikomi ne ES šalių piliečiams. Įmonėms įsivežti leidžiama tik tuos darbuotojus, kokių nėra Lietuvoje. Reikalavimo, jog įsivežti galima tik darbuotojus, kurių nėra Lietuvos darbo rinkoje, turėtų būti išvis atsisakyta arba leidimo išdavimo laikas turėtų iš esmės sutrumpėti.
Prasidėjus socialiniams-ekonominiams pertvarkymams Lietuvoje iš esmės kito ir visi demografiniai procesai – gimstamumas, šeimos kūrimas, mirtingumas, migracija. Šie procesai yra panašūs į vykstančius ES, tačiau tokiai mažai šaliai kaip Lietuva jie kelia ypatingą grėsmę:
Lietuvos gyventojų skaičius mažėja jau daugiau kaip 11 metų, 1992-2003 m. gyventojų skaičius sumažėjo 260 tūkst. (t. y. 7 proc.); 2003 m. natūralus gyventojų sumažėjimas tūkstančiui gyventojų buvo lygus -6,1 ( -2,4 moterų ir -3,7 vyrų).
Nuo 1994 m. Lietuvoje vyksta depopuliacija; 2002 m. gyventojų reprodukcijos neto rodiklis tebuvo 0,568, t. y. tėvų kartą keičia beveik per pusę mažesnė vaikų karta; suminis gimstamumo rodiklis (t. y. TFR – total fertility rate – vidutinis skaičius gyvų gimusių, kuriuos pagimdytų moteris per savo gyvenimo reproduktyvų periodą) per 2000-2003 metus taip pat sumažėjo nuo 1,39 iki 1,26.
Nyksta tradiciniai šeimos bruožai: šeimos kūrimas vis mažiau siejamas su vedybomis (plinta neregistruotos santuokos), tuokiamasi vis vyresnio amžiaus (1993 m., Statistikos departamento duomenimis, moterys Lietuvoje pirmą kartą tuokėsi 22,2 , vyrai – 24 metų, o 2003 m. atitinkamai moterys – 24,8, vyrai – 27,2 metų), taip pat vis vyresniam amžiui atidedamas pirmų vaikų gimdymas (vidutinis motinos amžius gimdant pirmą vaiką 2000 m. buvo – 24,2, o 2003 m. – 24,5 metų), didėja šeimų nestabilumas, savanoriškas apsisprendimas neturėti vaikų.
Išaugo emigracijos mastas, Lietuva visų pirma praranda jaunimą, todėl ateityje tai paveiks tiek demografinius procesus (santuokos, gimstamumas, šeima), tiek ir darbo išteklius; esama ir kraštutinių emigracijos formų – prekyba žmonėmis, ypač moterimis.
Tiesioginis šių pokyčių demografinis padarinys – Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas, demografinės pusiausvyros praradimas, didelė ir toliau didėjanti depopuliacija, spartus visuomenės senėjimas.
Vienas iš kertinių šių problemų sprendimo būdų – lyčių lygybės principų, antidiskriminacinio modelio diegimas Lietuvoje remiantis pažangia ES šalių patirtimi. Kaip rodo Šiaurės šalių, kuriose prie modernaus šeimostipo (dviejų maitintojų modelio) pereita prieš kelis dešimtmečius, patyrimas gimstamumo pokyčiams didelę reikšmę turi tai, kaip šalyje sprendžiamos lyčių lygybės problemos, kokios sudarytos sąlygos abiem tėvams derinti šeimos rūpesčius su profesine veikla. Toms šalims, kurios šioje srityje pasiekė geriausių rezultatų, gimstamumo rodiklius pavyko padidinti ir taip užtikrinti siekiamų gyventojų reprodukcijos procesą.
Lietuvos visuomenėje dėl vyraujančių patriarchalinių nuostatų ir stereotipinio požiūrio į moterų ir vyrų vaidmenis iki šiol išlieka didelės disproporcijos tarp moterų ir vyrų pareigų bei atsakomybės paskirstymo šeimoje. Apskritai Lietuvoje egzistuoja moterį nuvertinantis požiūris.
Žymi Lietuvos sociologė Vida Kanopienė savo atliktais tyrimais parodė, kad daugumoje Lietuvos šeimų vienintelis reikšmingas vyrų vaidmuo yra šeimos maitintojo, o moterys atlieka įvairius vaidmenis: namų šeimininkės, motinos, sprendimų priėmėjos, namų ūkio vadybininkės, globėjos, emocinės ir psichologinės pagalbos teikėjos.
Šių tyrimų duomenimis, Lietuvoje tebelaikoma, jog motinystė ir namų šeimininkės pareigos moteriai svarbiau nei mokamas darbas ir profesinė karjera.
Moters šeimyniniai vaidmenys tampa svarbia prielaida diskriminacijai profesinėje veikloje – priimant ir atleidžiant darbuotojus, nustatant atlyginimus, siekiant profesinės karjeros.
1998 m. Lietuvoje priėmus Lygių moterų ir vyrų galimybių įstatymą, buvo žengti formalūs žingsniai užtikrinat moterų lygias galimybes užimtumo srityje, o realiame gyvenime iš esmės niekas nepasikeitė. Tačiau įstatymai patys savaime negali paveiktiesminių moterų padėties rinkoje pokyčių – tai liudija Lietuvoje išliekanti darbo užmokesčio diferenciacija pagal lytį – Lietuvos moterys uždirba 20 proc. mažiau, nei vyrai.
V. Kanopienės atlikti tyrimai parodė, kad perėjimas į rinką dar labiau sustiprino moterų diskriminaciją ekonomikoje.
Šiuos skirtumus lemia dvi aplinkybės:
Pirma, pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu buvo pastebėtas ryškus moterų užimtumo nuosmukis: moterys sudarė du trečdalius (68 proc.) bendro užimtųjų skaičiaus sumažėjimo (užimtumas sumažėjo 376 tūkst. darbuotojų). Per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį daugelis darbą praradusių moterų tapo namų šeimininkėmis, ekonomiškai neaktyviomis. Gyventojų užimtumo tyrimų ir 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, moterys tarp ekonomiškai neaktyvių gyventojų sudaro du trečdalius. Taigi Lietuvoje rinkos ekonomikos laikotarpiu moterų vaidmuo darbo rinkoje sumažėjo.
Antra, Lietuvoje pastebima ypač stipri darbo rinkos vertikali segregacija ir moterų darbo nuvertinimas, kas paskatino pastarųjų metų moterų nedarbo augimo tendencijas (nuo 2002 metų, pradėjus šalyje sparčiai mažėti nedarbo lygiui, moterų nedarbas sparčiai padidėjo, viršijo vyrų nedarbą ir pasiekė 60 proc. bedarbių).
Kaip rodo statistiniai duomenys, daugumoje Lietuvos šeimų išlikęs asimetriškas pareigų tarp sutuoktinių (partnerių) pasidalijimas – namų ruošos darbai, vaikų priežiūra paprastai tenka moterims, o tai labai riboja moters profesinio užimtumo, materialinio saugumo, karjeros ir apskritai saviraiškos gyvenime galimybes. Dirbančios moterys mažiau nei dirbantys vyrai skiria laiko mokamam darbui, tačiau 1 val. 45 min. daugiau namų ir šeimos priežiūrai.
Šaltinis: Statistikos departamentas
19 pav.Vidutinis moterų ir vyrų paros laiko panaudojimas namų ūkio ir šeimos priežiūrai
Didėjanti moterų emancipacija – siekimas išreikšti save, ilgėjančios studijos, karjeros galimybių paieška, noras įsitvirtinti materialiai, būti ekonomiškai nepriklausomoms, noras turėti turiningą laisvalaikį – yra negrįžtamas procesas. Visuomenės atsilikimas, adaptuojantis prie naujo moters vaidmens, verčia moteris formuoti tam tikras strategijos kryptis, kuriomis jos bando spręsti prieštaringų kasdienio gyvenimo reikalavimų derinimo problemą (Van Doorne-Huiskes ir kt., 1999). To rezultatus atspindi ir Lietuvos demografiniai rodikliai – vaikų gimdymas atidedamas vyresniam amžiui, jų turima mažiau, plinta savanoriškas apsisprendimas neturėti vaikų, formuojasi moters, neturinčios įteisinto vyro ir nenorinčios gimdyti vaikų, tačiau atkakliai siekiančios profesinės karjeros, modelis.
Šaltinis: Statistikos departamentas, gyventojų ir būstų 2001m. visuotinio surašymo duomenys
20 pav. Šeimų tipologija Lietuvoje 2001m. (proc.) (vaikainuo 0 iki 17 metų)
Peršasi išvada, kad Lietuvoje įsigalėjusios dvi tarp savęs susijusios subordinacijos struktūros – patriarchija – visuotinio vyrų dominavimo ir moterų pavaldumo santykiai, ir laisvoji rinka – reprodukuojanti darbo pasidalijimą pagal lytį.
Siekiant sukurti Lietuvoje šiuolaikišką lygių galimybių politiką, yra būtina atitinkama šeimos paramos politika, nukreipta į vyrus skatinant aktyvesnį jų dalyvavimą namų ūkių ekonomikoje, auginant ir auklėjant vaikus. Tokiose socialinės gerovės valstybėse kaip Švedija, šeimos gyvenimo ir profesinio aktyvumo derinimo klausimas – viena prioritetinių šeimos politikos plėtros krypčių. Pripažįstama, kad dirbantiems tėvams (tiek motinai, tiek tėvui) reikalinga speciali parama, be kurios lyčių lygybė negali būti pasiekta. Ir atvirkščiai, lyčių lygybė yra viena iš esminių prielaidų siekiant geresnio šeimos funkcijų ir darbo suderinimo.
Skandinavijos valstybės priskiriamos šalims, kurių lyčių lygybės rodikliai geriausi, ir gimstamumas čia, palyginti su kitomis Vakarų Europos šalimis, santykinai didelis. Tai pasiekta plėtojant lyčių lygybės principus atitinkančias paramos šeimai priemones, kurios pagrįstos aktyvia darbo rinkos politika.
Taigi siekiant Lietuvoje pagerinti demografinius rodiklius, plėtojant paramos šeimai priemones turi būti atsižvelgiama į lyčių lygybės motyvą, kad darbo ir šeimos derinimo strategija nebūtų aktuali vien moterims ir neskatintų lyčių nelygybės šeimoje bei visuomenėje. Tai reikalauja naujo požiūrio į vyrų ir moterų vaidmenis, laisvo nuo asmens galimybes varžančių stereotipų. Turi būti diegiamaaktyvi moterų darbo rinkos politika, kurios priemonės yra:
remti moterų, auginančių vaikus, užimtumą;
sudaryti sąlygas lanksčiai derinti užimtumą su vaikų auginimu;
gerai mokėti už vaiko priežiūros atostogas;
plėtoti vaiko priežiūros paslaugas ir kelti jų kokybę;
sudaryti sąlygas tėvui labiau įsitraukti į vaikų auginimą.
Kita esminė prielaida, diegiant lygių galimybių modelį, – socialdemokratinio gerovės valstybės tipo šalyse išryškėjusi nauja ideologija, kuri teigia, kad vaikų ugdymas yra ir visuomenės bei valstybės reikalas bei atsakomybė. 1993 m. Ženevoje vykusioje Jungtinių Tautų organizuotoje Europos gyventojų konferencijoje vyriausybiniu lygiu buvo pabrėžta, kad ikimokyklinių institucijų plėtra turėtų būti svarbi vyriausybės vykdoma priemonė, siekiant padėti šeimoms ir sprendžiant prieštaravimus tarp moterų ir vyrų šeimos funkcijų bei darbinio aktyvumo. Viena pagrindinių strateginių krypčių, išdėstytų šios konferencijos rekomendacijose, buvo ta, kad šalių vyriausybės, plėtodamos socialines paslaugas, tokias kaip lopšeliai-darželiai, ikimokyklinės bei popamokinės dienos priežiūros įstaigos, gali padėti tėvams siekiant saviraiškos darbe ir šeimoje (European, 1994).
Pastarųjų metų Lietuvos statistiniai duomenys liudija neigiamas tendencijas vaikų ikimokyklinio auklėjimo ir priežiūros srityje. Per 2000-2003 m. tiek pačių ikimokyklinių ugdymo įstaigų, tiek vaikų skaičius jose sumažėjo (vaikų priežiūros įstaigų skaičius nuo 714 2000 m. smuktelėjo iki 672 2003 m. ; vaikų skaičius jose po nedidelio teigiamo pokyčio 2002 m., pastaraisiais metais vėl sumažėjo iki 89,5).
20 lentelė
Ikimokyklinės ugdymo įstaigos
|
2000 |
2002 |
2003 |
|
|
Ikimokyklinės ugdymo įstaigos |
714 |
686 |
672 |
|
Vaikų skaičius ikimokyklinėse ugdymo įstaigose |
90,1 |
90,8 |
89,5 |
|
Ikimokyklinėse ugdymo įstaigose 100-ui vietų tenka auklėtinių |
109 |
107 |
106 |
Šaltinis: Statistikos departamentas
Išsivysčiusiose šalyse, kylant visuomenės brandos lygiui ir moterims pradėjus profesionalią veiklą, iki tol dominavęs mažamečių vaikų ugdymas tik namuose peržengia šeimos rėmus, tampa neadekvatus besikeičiančioms šeimos funkcionavimo sąlygoms.Todėl Skandinavijos gerovės valstybės (ypač Švedija) pirmosios pripažino ir teisinė tvarka pradėjo realizuoti dviejų maitintojų, arba, „dviejų algų“, šeimos modelį, realizavo idėjas dėl tėvo dalyvavimo prižiūrint vaiką nuo pat kūdikystės.
Iš esmės visose išsivysčiusiose socialinės gerovės šalyse silpnėja ideologija, kad vaikų ikimokyklinis auklėjimas ir priežiūra yra privatus reikalas ir išimtinė moters pareiga. Vaikų priežiūros centrų plėtra yra viena iš priemonių, kuriomis siekiama gerinti moterų statusą ir šeimos gyvenimo sąlygas. Todėl vyriausybės, plėtodamos socialines paslaugas (vaikų prižiūrėtojai (minders), lopšeliai-darželiai, užklasiniai dienos centrai, tėvystės atostogos), turi padėti tėvams, siekiantiems, suderinti du tikslus – profesinį gyvenimą ir tėvų funkcijas.
Lyčių aspekto integravimo strategija (gender mainstreaming) traktuojama kaip visiškai nauja fundamentinė kryptis, kuri turi būti diegiama tiek ekonominiu, tiek socialiniu, tiek visuomeniniu lygmeniu per moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimo prizmę, ir ją vertinant nekyla jokių abejonių apie šio dokumento svarbą ir aktualumą. Tokio pobūdžio strategiją turi būti siekiama įgyvendinti ir Lietuvoje. Tačiau, turint omenyje šios strategijos diegimą ekonomikoje, akivaizdu, kad ši strategija apsiriboja praktiškai tik darbo ir užimtumo, darbo užmokesčio, socialinių paslaugų sritimis. Tuo tarpu šiuolaikiniai genderiniai tyrimai sparčiai veržiasi ir į makroekonomikos sritį.
Šiuo atžvilgiu Švedijos lyčių lygių galimybių modelis išplečia įprastines lyčių aspekto ribas ir yra ypač patrauklus Lietuvai, sprendžiant pastaruojumetu pablogėjusias demografines problemas, kurias švedai glaudžiai sieja su ekonomikos augimu.
Švedijos mokslinių tyrimų rezultatai padėjo prieiti prie vienareikšmės išvados – modelis, kuriame užimtumo srityje dominavo vyrai ir buvo apribotas moterų dalyvavimas rinkos ekonomikoje, buvo nesėkmingas. Švedijos gerovės valstybė sustiprino moterų pozicijas, kurdama prielaidas, siekiant moterų ekonominės nepriklausomybės nuo vyrų. Skandinavijos moterys perėjo nuo vadinamojo I kontrakto (priklausomybės nuo savo vyrų) prie II kontrakto (priklausomybės nuo gerovės valstybės), o tai davė sėkmingiausius rezultatus pasaulyje skatinant socialinį teisingumą ir lyčių lygybę.
Dabartinė Europos Sąjungos šalių demografinė padėtis, pasižyminti žemu gimstamumo lygiu ir sparčiu gyventojų senėjimo procesu, gali būti ženkliai pagerinta taikant genderinių santykių ir šeimos vaidmenų pasiskirstymo principus. Remiantis užsienio šalių patirtimi, tapo aišku, kad šalims, kurioms nepavyko reorganizuoti visuomenės, atsižvelgiant į šiuolaikinius moterų lygių galimybių principus, iškilo didžiulė rizika, kad sustos gyventojų skaičiaus augimas, sustiprės gyventojų senėjimo procesas, ilgalaikiu laikotarpiu stabdantis ir ekonomikos augimą.
Svarbi patirtis, kurios galima pasimokyti iš Švedijos, yra demografinės politikos įgyvendinimas, susijęs su nuostata, kad mažėjantys gimstamumo rodikliai – tai lyčių nelygybės rezultatas, ir pagrindinis svertas, siekiant geresnių demografinių rodiklių – kuo didesnė lyčių lygybė. Kaip rodo užsienio šalių patyrimas, geresni suminio gimstamumo rodikliai dažnai pastebimi tose šalyse, kuriose viešoji politika palaiko lyčių lygybę, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse: Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Danijoje, Islandijoje. Ir priešingai – šalys, kurios nesugebėjo suderinti ir pripažinti daugialypio moterų vaidmens, susidūrė su daugiausia skaudžių problemų: Italija, Ispanija ir Japonija – tai šalys, kuriose priešinimasis permainoms yra tiesiog proporcingas prastiems gimstamumo rodikliams ir greitam gyventojų senėjimo procesui.
Švedai, spręsdami gimstamumo mažėjimo problemą, priėjo prie paradoksalios išvados – siekiant didinti suminį gimstamumą, reikia sudaryti palankias sąlygas moteriai dirbti, siekti gero atlyginimo ir profesinės karjeros. Tai paskatino Švedijos dviejų maitintojų modelio atsiradimą, kuris reiškia: pirma, moteriai, turinčiai šeimą ir vaikų, turi būti sudarytos visos sąlygos dirbti, siekti didesnio darbo užmokesčio, profesinio augimo, realizuoti savo asmeninį potencialą; antra, būtina plėtoti nepriklausomą lyčių atžvilgiu socialinę politiką, kai moterys yra socialiai apsaugotos realiai galiojančiais įstatymais darbo rinkoje, mokesčių, kreditų gavimo ir kitose ekonominės veiklos srityse, kai valstybė plačiai įgyvendina tėvystės atostogų programas, teikia tėvystės pašalpas ir pan. Nepaisant liberalios socialinės aplinkos, Švedijos savivaldos institucijos ieško geresnių būdų lyčių lygybei siekti ir tobulinti. Jos stengiasi tai atlikti kurdamos specialią strategiją, metodologiją ir darbo planus. Tikslas – remtis lyčių lygybės principais priimantsprendimus visais lygmenimis, kuriais nustatomi konkretūs uždaviniai, veiklos kryptys, skirstomi ištekliai ir įgyvendinamos atitinkamos priemonės.
Moterų ir vyrų realios nelygybės priežastys tiriamos diegiant 3R metodą, kurį švedai sukūrė ir pirmieji sėkmingai pritaikė lyčių lygybės integravimo strategijai įgyvendinti. 3R metodas taikomas konkrečių atvejų tyrimui ir analizei. Kiekybinis pirmų dviejų R komponentas – reprezentacijos (atstovavimo) ir resursų (išteklių) – tyrimas sudaro metodo pagrindą, kokybinio trečiojo komponento – realios situacijos – tyrimams. Šio metodo tikslas – palengvinti darbą analizuojant veiklą genderinės lygybės diegimo požiūriu. Jis taikomas kaip svertas, kaupiant faktus ir informaciją apie moterų ir vyrų padėtį tam tikrose situacijose. Metodas iš esmės atsako į klausimą: kas, ką ir kokiomis sąlygomis gauna, kokią ekonominę naudą turi moterys ir vyrai.
Vienas iš kertinių absoliutaus Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimo, demografinės pusiausvyros praradimo, depopuliacijos, spartaus visuomenės senėjimo problemų sprendimo būdų – lyčių lygybės principų, antidiskriminacinės moterų politikos diegimas pasitelkiant pažangią pasaulio, ES ir ypač Skandinavijos šalių patirtį. Būtina įveikti Lietuvos visuomenėje, darbo rinkoje ir apskritai rinkos ekonomikoje vyraujančias patriarchalines nuostatas ir stereotipinius vaidmenis, dideles disproporcijas tarp moterų ir vyrų pareigų bei atsakomybės pasiskirstymo šeimoje, kai namų šeimininkės pareigos tebelaikomos moteriai svarbesnėmis nei mokamas darbas ir profesinė karjera, kai tokia nuostata tampa svarbia prielaida moterų diskriminacijai profesinėje ir ekonominėje veikloje. Nors Lietuvos teisės aktai numato vienodas teises ir lygias galimybestiek moterims, tiek vyrams, tačiau į realų gyvenimą šie oficialūs sprendimai perkeliami nelengvai. Lyčių vaidmenų turinys nėra atsitiktinis, jis susijęs su socialinėmis, kultūrinėmis, ekonominėmis aplinkybėmis, kuriomis moterys ir vyrai gyvena ir kurių veikiami formuojasi lūkesčiai lyčių atžvilgiu bei reprodukuojami lyčių stereotipai. Visuomenės nuostatų, normų kaita – sudėtingas ir laiko reikalaujantis procesas.
Lietuvoje siekiant įgyvendinti lygias lyčių galimybes, turėtų būti formuojamas ir diegiamas naujas požiūris į moterų ir vyrų vaidmenis, laisvas nuo asmenybės galimybes varžančių stereotipų. Turi būti diegiama aktyvi moterų darbo rinkos politika, kurios pagrindinės priemonės yra: remti moterų, auginančių vaikus, užimtumą, sudaryti sąlygas lanksčiam užimtumui, derinamam su vaikų auginimu, plėtoti vaiko priežiūros paslaugas bei kelti jų kokybę, sudaryti galimybes tėvui aktyviau įsitraukti į šeimos – namų ūkio rūpybos ekonomiką. Kaip rodo civilizuotos rinkos ekonomikos šalių patirtis, visavertis moterų potencialo panaudojimas labai prisideda prie ekonomikos augimo ir gyventojų gyvenimo lygio kilimo.
5.4. Emigracijos„švelninimo“ gairės – Švedijos pavyzdys
Švedijos gerovės modelis dažnai užsienio tyrinėtojų traktuojamas kaip modelis, kuris buvo sėkmingiausias, skatinant socialinį ir ekonominį teisingumą bei moterų lygybę. Švedijos mokslinių tyrimų pripažinta vienareikšmė išvada – modelis, kuriame užimtumo srityje dominuoja vyrai ir yra ribojamas visateisis moterų dalyvavimas ekonomikoje, yra nesėkmingas. Gerovės valstybė sustiprino moterų poziciją, kurdama prielaidas, reikalingas moterims, siekiančioms ekonominės nepriklausomybės nuo vyrų. Socialinių ir ekonominių teisių tobulinimas taip pat pakeitė socialinių mokesčių statusą, atvėrė galimybes ir lyčių lygybės perspektyvas.
Dabartinė Europos demografinė situacija, pasižyminti žemu gimstamumo lygiu bei gyventojų senėjimu, išryškino genderinių santykių ir šeimyninio gyvenimo įtaką ekonomikos augimui. Remiantis tyrimais, šalims, kurioms nepavyko reorganizuoti visuomenės, pritaikant šiuolaikinius moterų lygių teisių reikalavimus ir įsipareigojimus, iškilo rizika, kad sustos gyventojų skaičiaus augimas, ilgesniu laikotarpiu vedantis ir prie ekonomikos augimo sulėtėjimo.
Europoje mažėjantis gimstamumas reiškia, kad moterys dėl įvairių aplinkybių nenori gimdyti vaikų. Viena iš pagrindinių priežasčių – moters atitrūkimas nuo gyvenimo mažo vaiko priežiūros laikotarpiu, atsilikimas profesinėje veikloje, kvalifikacijos praradimas. Kol vaikas „pastatomas ant kojų“, moteris būna beviltiškai atsilikusi nuo vyro, ir pašalinti šį atsilikimą, atotrūkį moteriai yra labai sudėtinga. Todėl šiuolaikinėje rinkoje moteris dažnai pasirenka profesinę karjerą ir visavertį gyvenimo būdą visuomenėje, ji nenori būti atsilikusi namų šeimininkė.
Švedijoje ši situacija buvo labai gerai suprasta: prieita prie paradoksalios išvados, kurią parodė genderiniai tyrimai, kad siekiant padidinti gimstamumą ir vaikų skaičiaus augimą švedųšeimose reikia sudaryti visas sąlygas moteriai siekti profesinės karjeros ir lygiagrečiai vykdyti motinos misiją.
Kaip parodė Šiaurės šalių patirtis, lyčių lygybės principo pažeidimas – vienas iš ženklaus gimstamumo mažėjimo struktūrinių veiksnių. Švedijoje buvo pereita prie modernaus šeimos tipo – dviejų maitintojų modelio, kas turėjo didžiulę reikšmę teigiamiems gimstamumo pokyčiams, kuriems didelę įtaką daro tai, kaip šalyje sprendžiamos lyčių lygybės problemos, kokios sąlygos sudarytos tėvams derinti profesinę veiklą su šeimos rūpybos ekonomika. Patirtis parodė, kad Švedijos tėvystės socialinio draudimo modelis yra veiksmingas politinis įrankis vyriausybėms, norinčioms padidinti naujų piliečių skaičių valstybėje, tuo pat metu jų motinas išlaikant darbo vietose.
Švedijos ekspertai ir politikai seniai pripažino, kad demografiniai procesai yra susiję ne tik su darbo rinka. Buvo įžvelgtas įdomus provokuojantis faktas, kad ekonominių (darbo) išteklių pasiūla priklauso nuo moterų neapmokamo darbo šeimoje, ir lyčių lygybės principo įgyvendinimas turi didžiulę reikšmę makroekonomikos rodikliams bei ekonomikos augimui.
Švedų mokslininkai kelia klausimą, kokią įtaką demografiniai procesai turi makroekonomikai.
Tyrimų rezultatai rodo, kad lyčių lygybės problemų sprendimas, skatinant moterų profesinę veiklą ir karjeros siekimą, derinant tai su šeimos ir motinos funkcijomis, didina gimstamumą, mažina išlaikytinių skaičių, daro teigiamą įtaką žmogiškųjų išteklių kokybei ir darbo potencialui. Taip pat moterų užimtumo didėjimas įneša svarų indėlį siekiant spartaus ir darnaus ekonomikosaugimo, gerų makroekonomikos rodiklių.
Lyčių lygybės (gender mainstreaming) aspekto integravimas Europos Sąjungos šalyse yra vienas iš fundamentinių metodų lyčių lygybei pasiekti ir tuo pačiu sumažinti emigraciją. Atsižvelgiant į lygių galimybių diegimą ekonominiu aspektu, Švedijos lygių galimybių modelis yra kur kas toliau pažengęs negu „gender mainstreaming“ strategija, todėl Švedijos patirtis šioje srityje yra labai įdomi teoriniu ir praktiniu požiūriu bei aktuali Lietuvai.
Moterų ir vyrų lygybė Švedijoje suvokiama kaip lyčių lygybės politika, daranti įtaką visiems ūkio sektoriams ir visuomenės sritims. Todėl kiekviena ministerija Švedijoje yra atsakinga už analizę, tyrimus, pasiūlymų teikimą atitinkamoje veiklos srityje, atkakliai siekiant moterų ir vyrų lygybės.
Lyčių lygybės politikos tikslai Švedijos lyčių aspekto strategijoje suprantami kaip:
lygus valdžios, įtakos bei ekonominės galios pasidalijimas tarp moterų ir vyrų;
lygios galimybės moterims ir vyrams įgyti ekonominį savarankiškumą;
lygios sąlygos ir galimybės moterims ir vyrams siekiant pradėti savo verslą, gerinti tarnybinę padėtį ir darbo sąlygas bei siekti karjeros;
lygios galimybės mergaitėms ir berniukams, moterims ir vyrams siekiant išsilavinimo, realizuojant savo potencialą – tenkinant asmenines ambicijas ir interesus, atskleidžiant savo talentą ir sugebėjimus;
tolygus pareigų paskirstymas tarp moterų ir vyrų namų ūkių ekonomikoje bei auginant vaikus;
laisvė nuo smurto ir prievartos prieš lytį.
Švedijos pramonės, darbo ir susisiekimo ministerijos įstatuose yra teigiama, kad lyčių lygybė suvokiama kaip moterų ir vyrų lygios teisės, pareigos ir galimybės imtid veiklos, suteikiančios ekonominį savarankiškumą, rūpintis namų ūkiu ir vaikais, dalyvauti politikoje, įvairioje politinėje ir visuomeninėje veikloje.
Įgyvendinant Lyčių aspekto integravimo strategiją, kyla daugelis problemų, susijusių su neadekvačiu jos suvokimu, netikslia metodologija, procedūromis, instrumentais ir priemonėmis, taip pat politinės valios stoka. Pagrindinės problemos yra šios:
Neadekvatus lyčių aspekto integravimo koncepcijos suvokimas reiškia, kad ši strategija kartais gali būti traktuojama kaip nauja strategija, kuri pakeičia jau esamą, vadinamąją „specifinę“ lyčių lygybės politiką. Todėl kai kurioms vyriausybėms tai gali būti pretekstas nustoti vykdyti buvusias specifines, tikslines priemones lyčių lygybės klausimais. Tačiau lyčių aspekto integravimo strategija reiškia, kad specifinė lyčių lygybės politika turi būti taip pat tęsiama, t. y. fragmentiška lyčių lygybės politika, kuri buvo taikoma tam tikrose srityse, neturi dingti. Nereikia atsisakyti tradicinių priemonių, kurios buvo taikomos anksčiau.
Klaidingas lyčių lygybės traktavimas. Lyčių lygybė reiškia, kad abi lytys privalo turėti vienodus įgaliojimus ir vienodai dalyvauti visose viešojo ir privataus gyvenimo srityse. Lyčių lygybė yra priešybė lyčių nelygybei, o ne lyčių skirtumams. Lyčiųlygybės tikslas – skatinti moterų ir vyrų visavertį dalyvavimą visuomeniniame gyvenime.
Lyčių lygybė Europoje apibrėžiama kaip įteisintos įstatymais (de jure) lygios galimybės, lygios teisės bei jų vienodas traktavimas visose privataus ir viešojo gyvenimo srityse. Šiuo metu pripažinta, kad įteisinta įstatymais lygybė (de jure)savaime dar anaiptol nereiškia realios lygybės (de facto). Svarbu suprasti, kad moterų ir vyrų funkcijos, veikla yra labai skirtingos – visų pirma dėl moterų reprodukcinės funkcijos. Pagrindinis dalykas yra ne tų skirtumų egzistavimas, bet tai, kad šie skirtumai neturėtų daryti neigiamos įtakos moterų ir vyrų gyvenimo sąlygoms, neturėtų diskriminuojančio poveikio, bet skatintų lygų dalyvavimą ekonomikoje, politikoje, visuomeniniame gyvenime. Lyčių lygybė nėra tapatybės sinonimas, priimant vyrų gyvenimo būdą ir sąlygas kaip gyvenimo normą.
Lyčių lygybė – ne tas pats, kas antidiskriminacija. Tai ne tik de jure lygybė, reiškianti, kad lyčių nelygybė įstatymais yra pašalinta. Lygybė privalo būti skatinama teigiamais veiksmais, priemonėmis, diegiant lyčių aspekto integravimo strategiją. Tikslas – lygybė, kaip pozityvi teisė, arba lygybė de facto, gerbianti moterų ir vyrų teisę į įvairovę, skirtingumą, bet taip pat nustatanti, kad moterys ir vyrai yra laisvi individai. Lyčių aspekto integravimo strategija apima lyčių pjūvį ir neapsiriboja moterų klausimais. Ši strategija reikalauja atsižvelgti į moterų ir vyrų santykius, o ne skirstyti funkcijas pagal lytį.
Šalyje egzistuojantis fragmentiškas, o ne sisteminis požiūris į lyčių lygybės aspektą. Anksčiau lyčių lygybės klausimai buvo sprendžiami vienintelėslyčių lygybės institucijos, atsakingos už visą lyčių lygybės politiką, o šiuo metu kiekviena sritis turi turėti savo lyčių lygybės ekspertus. Taigi ši „mainstreaming“ strategija turi būti įgyvendinama visose srityse, o ne kokioje nors vienoje konkrečioje srityje. Lyčių aspekto integravimo strategija yra novatoriškas lyčių lygybės perspektyvos integravimo metodas, kuris apima glaudų atskirų struktūrinių padalinių bendradarbiavimą, taip pat gali apimti politinių procesų reorganizavimą, naujų visuomeninių organizacijų bendradarbiavimą. Kitaip tariant, lyčių aspekto integravimo strategija reiškia procedūrinius pokyčius, tokius kaip požiūrio į politikos formavimą pakeitimą, organizacinės kultūros pokyčius ir naujas bendradarbiavimo bei konsultacijų formas.
Lyčių lygybės matavimo ir vertinimo problema, ji atsiranda įgyvendinant lyčių aspekto integravimo strategiją. Adekvačių rodiklių ir matavimo metodų stoka gali apsunkinti lyčių aspekto integravimo strategijos diegimą. Lyčių aspekto integravimo strategijai parengti reikia ne tik naujų rodiklių, bet taip pat ir pritaikyti jau esamus, peržiūrėti statistinius duomenis ir įtraukti naujus lyčių rodiklius. Pavyzdžiui, šiuo metu plačiai žinomi: genderinės plėtros indeksas (Gender-related Development Index – GDI) įtraukia lyčių nelygybės aspektus į žmogiškųjų išteklių plėtros indeksą (Human Development Index – HDI); lyčių socialinės plėtros indeksas (Gender Empowerment Measure – GEM), kuris matuoja moterų sprendimų priėmimų įtaką ekonomikai ir politikai; Gender-Specific Percentages in Ministerial Positions – moterų, užimančių ministerijų vadovaujančius postus, dalis, kuri apibūdina moterų dalyvavimą priimant politinius sprendimus; Gender-Specific Economic Participation Rates – moterų ekonominio aktyvumo rodiklis, kuris rodo moterų dalyvavimo ekonomikoje mastą.
Profesionalumo ir kompetencijos stoka. Tradiciškai suvokiamo lyčių lygybės proceso dalyviai yra lyčių lygybės ekspertai. Įgyvendinant lyčių aspekto integravimo strategiją, lyčių lygybės klausimai apima visus institucijos padalinius. Todėl gali trūkti profesionalų, turinčių pakankamų žinių ir kompetencijos, gebančių formuoti lyčių aspekto integravimo politiką, ypač kai priimant sprendimus dalyvauja tiek mažai moterų. Todėl, siekiant, kad lyčių aspekto integravimo strategija būtų sėkmingai įgyvendinta praktikoje, turi būti organizuotas mokymo procesas, rengiami lyčių lygybės specialistai.
Deklaratyviai grindžiama lygių galimybių įgyvendinimo strategija. Grėsmė, kad vyriausybės gali priimti sprendimą, jog lygybė turi būti integruota į visas politikos sritis, tačiau daugiau nieko ir nedaryti, arba tik dirbtinai remti lyčių aspekto integravimo strategijos iniciatyvas. Lyčių aspekto integravimas yra labai madinga strategija, tačiau ji negali egzistuoti pati sau. Tikslas – realiai įgyvendinti lyčių lygybę. Lyčių aspekto integravimo strategijai įgyvendinti reikia politikų valios ir tvirto sutarimo siekiant pašalinti ne tik egzistuojančią moterų ir vyrų nelygybę, bet ir jos priežastis. Tai apima ir politinę valią, nukreiptą į būtinų finansinių ir žmogiškųjų išteklių liberalizavimą. Kadangi lyčių aspektointegravimo strategija apima įprastines politikos sritis ir veikėjus, būtina numatyti finansinius išteklius ir įgyvendinančias institucijas, ir tai turi atsispindėti valstybės biudžete. Neskiriant pakankamai lėšų lyčių aspekto integravimo strategijai, gerų rezultatų sunku pasiekti ir tai gali diskredituoti ją, kaip strategiją, siekiant lyčių lygybės.
Lyčių aspekto strategijos įgyvendinimą įvairiose šalyse lemia ideologiniai, instituciniai, politiniai ir teisiniai veiksniai. Istorinis lyčių darbo pasidalijimas, susiklostę vyriškumo ir moteriškumo stereotipai yra pagrindinės beveik visose šalyse minimos lyčių aspekto integravimo politikos problemos.
Vertinant ES lyčių aspekto integravimo strategiją, nekyla jokių abejonių apie šio dokumento svarbą ir aktualumą . Tokio pobūdžio strategiją turi būti siekiama įgyvendinti ir Lietuvoje. Tačiau, turint omenyje šios strategijos diegimą ekonomikoje, akivaizdu, kad ši strategija apsiriboja praktiškai tik darbo ir užimtumo bei darbo užmokesčio, socialinių paslaugų sritimis. Tuo tarpu šiuolaikiniai genderiniai tyrimai sparčiai veržiasi ir į kitas sritis, pvz. demografijos procesus, makroekonomikos politiką.
Su genderine diskriminacija susietų problemų ekonomikoje sprendimas negali apsiriboti tik mikroekonomikos sritimi. Genderinė asimetrija, iškraipymai pasireiškia ir makroekonomikos lygmeniu, todėl genderinių problemų sprendimai turi būti adekvatūs ir priimami makroekonominiais aspektais.
Taikydami genderinę analizę makroekonominės politikos srityje, tyrinėtojai paneigia neoklasikinės „mainstreamingo“ teorijos požiūrį, anot kurio, makroekonominė politika (ekonomikos augimas, valstybės biudžeto, mokesčių, pinigų, užsienioprekybos ir investicijų politika) yra neutrali genderiniu požiūriu.
Šiuo atžvilgiu Švedijos lygių galimybių modelis yra kur kas toliau pažengęs negu „gender mainstreaming“ strategija ir todėl Švedijos patirtis šioje srityje labai įdomi teoriniu bei praktiniu požiūriu ir yra aktuali Lietuvai.
Kokios gi Švedijos lygių galimybių modelio nuostatos yra patrauklios Lietuvai?
Švedijosvalstybės biudžeto išlaidų struktūros pokyčiai ir „moterų sandoris su valstybe“
Per pastaruosius du dešimtmečius Švedijoje valstybės gerovės koncepcija buvo nukreipta į socialinę politiką dažniausiai krizių ir pereinamuoju laikotarpiais [22]. Nepaisant diskusijų apie gerovės valstybės krizę ir apie nacionalinių valstybių sunykimą globalizacijos procese, skandinaviškas gerovės valstybės modelis vis dėlto išlaikė įvaizdį griežtos nacionalinės valstybės, gebančios parodyti tvirtą atsparumą išorės grėsmei. Šis modelis rėmėsi visiško užimtumo koncepcija, visapusiška socialinės srities (plačiąja prasme) plėtra ir toliau buvo plėtojamas remiantis aktyvia valstybės kontrole ir priežiūra rinkos ekonomikoje.
Gerovės valstybėje, ypač skandinaviško modelio, pagrindinis dėmesys praktiškai skiriamas pajamų perskirstymui ir socialinės politikos įgyvendinimui siekiant švelninti padarinius klasinei visuomenei [3, 20]. Diskusijos apie neišvengiamą valstybės intervenciją į rinkos politiką vyko kartu akcentuojant ir šeimos vaidmenį, nukreiptą nuo ekonominių išteklių paskirstymo prie gyvenimo sąlygų ir galimybių sulyginimo per socialinių paslaugų teikimo prizmę. Švedijoje plėtojant gerovės valstybės modelį didelį susirūpinimą kėlė dar viena problema – moters užimtumo darbo rinkoje ir namų ūkio ekonomikoje vaidmenų derinimas.
Švedijos mokslinių tyrimų pripažinta vienareikšmė išvada – modelis, kuriame vyrai dominuoja užimtumo srityje ir yra ribojamas lygiateisiškas moterų dalyvavimas ekonomikoje, buvo nesėkmingas.
Vienas iš tradicinių būdų ir rodiklių, vertinant valstybės gerovės plėtrą – šalies bendro nacionalinio produkto dalies (BNP), tenkančios valstybės biudžeto išlaidoms, nustatymas. Švedijos atveju, akivaizdžiai matyti, kad viešojo sektoriaus lyginamasis svoris per 90 metų padidėjo 7 kartus – nuo 10 proc. BNP 1900 metais iki daugiau kaip 70 proc. 1990 metais. Išsamesnė valstybės indėlio analizė rodo, kad šis valstybės išlaidų ir drauge pajamų padidėjimas XX amžiuje įvyko dėl perėjimo nuo visiems vienodų išmokėjimų prie labiau diferencijuotų atskiroms socialinėms grupėms.
Švedijos vyriausybės moterų ir vyrų ekonominės galios ir ekonominių išteklių tyrimuose šalies gerovės augimo ryšys su valstybės biudžeto išlaidomis buvo apibūdinamas naudojant R. Ohlssono socialinę tipologiją. Siekiant užfiksuoti Švedijos gerovės augimą ir pokyčius, R. Ohlssonas naudojo valstybės biudžeto išlaidų skirstymą pagal keturias skirtingas sritis, kurias sudarė:
lėšos,skiriamos „naktinio sargo“ funkcijoms atlikti (bendros viešosios valstybės teikiamos paslaugos, gynyba, socialinė apsauga ir išlaidos teisės sistemai);
perskirstomieji (transferiniai) mokėjimai pagal gyventojų amžiaus grupes (išlaidos motinystės ir tėvystės pašalpoms, pašalpos vaikams, išlaidos vaikų darželiams, auklėjimui, švietimui, paramai studijuojantiesiems aukštosiose mokyklose, senatvės pensijos ir pagyvenusių žmonių globa);
socialinės rizikos draudimas (draudimo išlaidos nedarbingumo ir ligos atveju, kompensacijos dirbantiesiems, invalidumo pensijos ir nedarbo draudimas, išmokos darbo biržose ir sveikatos priežiūra);
parama socialiai remtiniems asmenims (išlaidos sunkiai sergantiems, kompensacijos žmonėms, turintiems fizinę ir psichinę negalią, pagalba šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus, priedai aprūpinant būstu, socialinė pagalba, taip pat pagalbiniai pensijų priedai, pagalba užsieniečiams ir pabėgėliams).
Viešųjų išlaidų pokyčiai pagal R. Ohlssono kategorijas 1920-1990 metais (proc.) rodo, kad naktinio sargo funkcijos sumažėjo 3 kartus per šį laikotarpį ( … lentelė), tuo tarpu socialiniai perskirstomieji mokėjimai padidėjo 1,5 karto. Rizikos draudimo išlaidos išaugo 3 kartus. Parama socialiai remtiniems teikiama nuolat.
21 lentelė
Švedijos valstybės biudžeto išlaidų paskirstymas, proc. nuo visų išlaidų
|
1920 |
1950 |
1990 |
|
|
1. Išlaidos „naktinio sargo“ funkcijoms atlikti |
51 |
41 |
16 |
|
2. Gyvenimo ciklo perskirstomieji mokėjimai |
30 |
38 |
45 |
|
3. Socialinės rizikos draudimas |
13 |
14 |
30 |
|
4. Parama socialiai remtiniems asmenims |
6 |
9 |
9 |
|
Iš viso |
100 |
100 |
100 |
Taigi ypač svarbu tai, kad Švedijoje nuolat didėjo išlaidos socialinei apsaugai, o išlaidų dalis pagrindinėms valstybės paslaugoms („naktinio sargo“ funkcija) mažėjo. Vietoj to išaugo gyvenimo ciklo tam tikroms amžiaus grupėms išlaidos (pagal amžių), kas gali būti laikoma perskirstomosiomis išlaidomis. Viešojo bendro finansavimo sistemoje taip pat padidėjo draudimo išlaidų dalis. Šios dvi sritys – perskirstomieji mokėjimai ir padidėjęs rizikos draudimas – gali būti traktuojamos kaip Švedijos gerovės rodikliai ir yra ypač svarbios skirstant lyčių vaidmenis socialinio aprūpinimo sistemoje.
Analizuojant gyvenimo ciklo perskirstomuosius mokėjimus, socialinės rizikos draudimą bei paramą socialiai remtiniems – pagal amžiaus grupes gaunančias išmokas per tam tikrą laikotarpį – buvo nustatyta, kad Švedijos socialinio aprūpinimo sistemoje didžiausia išlaidų dalis tenka vyresnio amžiaus žmonėms, t. y., daugiau lėšų skiriama pensijoms, senų žmonių priežiūrai, sveikatos apsaugai, nei mokykloms, paramai vaikams bei dienos globos įstaigoms, tačiau būtent jaunų žmonių, dalyvaujančių darbo rinkoje, lėšų poreikis yra pats didžiausias.
Be to, nors ir vyrai 1920 metais disponavo daugiau kaip 35 proc. valstybinių išlaidų, 1990-aisiais šios išlaidos sumažėjo iki 10 proc. (didžioji jų dalis buvo skiriama senatvės pensijoms). Moterys gyvena ilgiau nei vyrai, ir iš to išplaukia, kad išlaidos, išleistos visuotinėms pensijoms, buvo didesnės moterims nei vyrams.
Viešojo sektoriaus plėtra ir iš to kylančios Švedijos ekonomikos valstybės funkcijos padidino tiek Švedijos gerovės valstybės populiarumą, tiek priklausomybę nuo valstybinio socialinio draudimo. Kai išlaidos buvo padidintos, persiorientavus nuo didžiosios išlaidų daliesjaunoms šeimoms, turinčioms vaikų, prie vyresnių piliečių ir pradėjusių dirbti asmenų, valstybinis socialinis draudimas tapo integruota kiekvieno asmens gyvenimo dalimi. Daugelis specialiai sukurtų programų, taip pat perskirstomųjų mokėjimų sistema pagal amžiaus grupes įdiegtastiprinant socialinių teisių plėtros koncepciją ir pilietybės koncepciją.
Anita Nyberg (1997 m.) šį Švedijos valstybės gerovės augimą apibūdina kaip rezultatą, atsižvelgiant į skirtingas padarinius vyrams ir moterims. A. Nyberg teigia, kad vyrai tapo gamyklų darbininkais, o moterys – namų šeimininkėmis. Yvonne Hirdman (1994 m.) apibūdina perėjimą į gerovės valstybę, aprašydama perėjimą nuo namų šeimininkės I kontrakto (1920 m.) – su ribota visų pirma netekėjusių moterų integracijos galimybe, – prie namų šeimininkės II kontrakto (1940 ir 1950 m.). Skandinavijos lyčių tyrimo specialistai teigia, kad Skandinavijos moterys perėjo nuo priklausomybės savo vyrams (I kontraktas) prie priklausomybės gerovės valstybei (II kontraktas). Šiuo gerovės valstybės plėtros laikotarpiu moterų skaičius politikoje lyčių konfliktą suformulavo kaip šeimos politikos klausimą valstybiniu lygiu. Švedijos gerovės modelis dažnai užsienio tyrinėtojų traktuojamas kaip modelis, kuris buvo sėkmingiausias skatinant socialinį teisingumą ir moterų lygybę.
Y. Hirdman tai apibūdina, kaip moterų, kaip namų šeimininkių, „sandorio“ nutraukimą (1930 m.) tam, kad „būtų galima sudaryti lygybės sutartį“ su valstybe (1970 m.). Tačiau ji vis tik turėjo omenyje, kad šis „lygybės kontraktas“ palaikys lyčių hierarchiją ir nustatys naujas segregacijos formas. Švedijos komitetas ekonomineigaliai ir ekonominiams ištekliams tarp moterų ir vyrų paskirstyti (EPER – economic power and economic resources) teigia, kad Skandinavijos tyrinėtojai moteris taip pat buvo apibūdinę kaip „žemesniuosius partnerius“ Švedijos gerovės valstybėje. Moterys į gerovės valstybę integruojamos tik tuo atveju, jei jos elgiasi kaip vyrai.
Moterų poziciją augančioje Švedijos gerovės valstybėje galima apibūdinti kaip formuojančią sandorio su valstybe tipą. Gerovės valstybė sustiprino moterų poziciją, kurdama prielaidas, reikalingas moterims siekiant ekonominės nepriklausomybės nuo vyrų. Socialinių ir ekonominių teisių tobulinimas taip pat pakeitė socialinių mokesčių statusą, atvėrė galimybes bei lyčių lygybės perspektyvas.
Tuo pačiu metu, kai Švedija plėtojo moterų darbo rinką, stiprindama viešąjį sektorių (švietimą, sveikatos apsaugą, dienos globos įstaigas), taip pat buvo kreipiamas didžiulis dėmesys ir į tipišką vyrų elgsenos būdą bei vyrų laiko naudojimą. Tiek rizikos draudimas, tiek perskirstomieji mokėjimai rėmėsi mokamu darbu ir yra teigiama, kad būtent jis prisidėjo prie nedeklaruojamo mokamo darbo palyginti su nemokamu prioriteto suvokimo Švedijoje. Tai dar labiau patvirtino perskirstomosios sistemos svarbiausią savybę, kuri rėmėsi mokamu visišku užimtumu. Kadangi tiek mokamas darbas, tiek visiškas užimtumas dažniausiai buvo darbininkų sritis, moterys daugiausia buvo užimtos nemokamu darbu šeimos rūpybos ekonomikoje, o rinkoje joms tekdavo tik dalinis užimtumas. Taip pat jų darbas, palyginti su jų kolegų vyrų, einančių analogiškas pareigas, buvo vertinamas neobjektyviai.
Ši populiari koncepcija kritikuota Anitos Nyberg straipsnyje (2001 m.). Antai, lygindama 1975 m. ir 1994 m. disponuojamų pajamų ir pajamų iš darbo užmokesčio atskiriems šeimos asmenims duomenis, autorė sugebėjo atskirti darbo užmokestį ir pajamas, gautas iš perskirstomosios sistemos, ir išanalizuoti moterų ir vyrų individualių pajamų diferenciaciją. A. Nyberg taip pat kėlė klausimą, kiek Švedijos gerovės valstybė yra pajėgi šiuos skirtumus sumažinti. Autorė parodė, kad nors moterų darbo užmokestis visų tipų namų ūkiuose yra mažesnis nei vyrų, tačiau 1994 m. jis tapo tolygesnis nei 1975 m. Ekspertė teigė, kad švediškas socialinių išlaidų modelis kartu su mokesčių sistema, mažėjančiais moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumais didina moterų ekonominę nepriklausomybę ir plėtoja galimybes sukurti bei išlaikyti savarankišką, apsirūpinusį pragyvenimo lėšomis namų ūkį.
Moters profesinės karjeros ir šeimos vaidmenų derinimo modelis Europos šalyse ir Švedijos lyčių lygybės modelio tapsmas
Europos Sąjungos šalyse lyčių lygybės įgyvendinimas atskleidė socialinius-ekonominius bei nacionalinius skirtumus ir laimėjimus, siekiant įgyvendinti lygias galimybes.
Šiaurės šalyse ir daugelyje naujųjų ES šalių moterų ir vyrų ekonominio aktyvumo didėjimo tempai bei užimtumo rodikliai yra geri, išsimokslinimo lygis taip pat sąlyginai aukštas, didžioji dalis vyrų irmoterų užimti visą darbo dieną. Pagrindinė lyčių lygybės problema šių šalių užimtumo srityje – didelė profesinė – horizontalioji ir vertikalioji – lyčių segregacija darbo rinkoje.
Šiaurės šalyse daugiausia moterų dirba viešajame sektoriuje, t. y. švietimo, sveikatos, socialinio darbo srityse. Moterų integraciją į darbo rinką šiose šalyse paspartino valstybės dėmesys viešosioms vaikų ir pagyvenusių žmonių priežiūros paslaugoms. Valstybė, plėtodama šių socialinių grupių priežiūros infrastruktūrą, vaidina svarbų vaidmenį siekiant palengvinti profesinių ir šeimos vaidmenų suderinamumą, svarstydama vaikų priežiūros išmokų, steigiamų priežiūros centrų, patrauklaus apmokestinimo, valstybinio švietimo finansavimo klausimus. Tiksliausiai šių šalių lyčių kontraktas apibrėžiamas kaip dviejų šeimos maitintojų modelis (dual-breadwinner model) – dviejų darbo užmokesčių modelis – moters ir vyro. Pagrindinės šių šalių lyčių problemos susijusios su istoriškai susiklosčiusia didžiausia atsakomybe, priskiriama moterims už namų ruošos darbus, ir egzistuojančia darbo rinkoje lyčių segregacija.
Kontinentinėse Europos šalyse (Olandijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Liuksemburge) ir Jungtinėje Karalystėje moterų, dirbančių visą darbo dieną, dalis užimtumo srityje yra mažesnė nei vyrų, taigi, jos dominuoja dalinio užimtumo sektoriuje. Šiose šalyse vyrauja vyro – šeimos maitintojo ir žmonos, dirbančios ne visą darbo dieną bei prižiūrinčios namus, modelis (male-breadwinner/female-part-time-employed-and-homemaker model). Nors šis modelis yra dominuojantis,moterų pasirinkimas dirbti ne visą darbo dieną ne visada yra savanoriškas. Viešosios vaikų ir pagyvenusių žmonių priežiūros paslaugos šiose šalyse nėra taip gerai išplėtotos kaip Šiaurės šalyse, be to, prioritetinė atsakomybė už namų ruošą tenka moteriai. Tokiomis aplinkybėmis moterims, auginančioms mažus vaikus, dalinis užimtumas tampa vienintele alternatyva. Reikėtų paminėti ir tai, kad tokiose šalyse kaip Olandija, Vokietija ir Austrija darbuotojų socialinė apsauga dalinio užimtumo sistemoje yra gana gera, palyginti su Jungtine Karalyste, kurioje sąlygos netenkina daugumos dirbančiųjų.
Pietų Europos šalyse – Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje – dalinis užimtumas yra daug mažiau paplitęs nei kitose šalyse, o moterų užimtumo ir ekonominio aktyvumo lygis yra žemesnis nei vyrų. Daugiausia užimtų moterų dirba visą darbo dieną. Šiose šalyse šeima yra gerovės sistemos atrama ir pirminis globos šaltinis. Lyčių darbo pasidalijimas į viešą – vyrišką ir privačią – moterišką sferas yra akivaizdesnis nei kitose šalyse. Lyčių kontraktas šiose šalyse išgyvena pereinamąjį laikotarpį: iš vis dar dominuojančio vyro – šeimos maitintojo, žmonos -namų šeimininkės (male-breadwinner/female-homemaker) transformuojasi į dviejų šeimos maitintojų modelį (jis tampa ypač patrauklus jaunesnės kartos šeimoms). Be to, didėjantis moterų užimtumas ir nepakankamas valstybės dėmesys institucinei vaikų priežiūrai tiesiogiai lemia vis mažėjantį gimstamumo lygį šiose šalyse (išskyrus Prancūziją, kurioje viešosios vaikų priežiūros paslaugos yra labiau prieinamos nei kaimyninėse Pietų šalyse).
Nepaisant šių skirtumų ir jų galimo poveikio įgyvendinant nacionalines lyčių aspekto integravimo strategijas, visoms šioms šalims būdingos ir tam tikros bendros moters diskriminavimo problemos, kaip antai darbo rinkos segregacija ar lyčių vaidmenų pasidalijimas šeimoje. Darbo sąlygų skirtumai ar moterų pasiskirstymas dalinio užimtumo sistemoje taip pat priklauso nuo jų išsimokslinimo, darbo patirties, nuolatinio mokymosi galimybių ir šeiminės padėties.
Per pastaruosius du šimtmečius švedų šeima neatpažįstamai pasikeitė. XIX a. pradžioje Švedijoje daugiau gyveno kaimiečių. Šeimose gimdavo daugiau vaikų, bet nemažai jų mirdavo kūdikystėje. Visa valdžia šeimoje priklausė vyrui, jis spręsdavo visus šeimos teisės ir buities klausimus.
XIX a. viduryje įvyko kardinalių visuomenės gyvenimo permainų – pamažu imta kelti vyrų ir moterų lygybės klausimus. Pavyzdžiui, 1845 m. įstatymas suteikė moterims lygias su vyrais teises paveldėti turtą, nuo 1859 m. moterims leista dirbti mokyklose mokytojomis. 1864 m. įstatymas atėmė vyrui teisę mušti žmoną. 1873 m. moterims buvo leista mokytis universitetuose (išskyrus teisės ir teologijos fakultetus). XIX a. pabaigoje prasidėjęs šalies industrializavimas dar labiau pakeitė žmonių gyvenimą. Būtent tada daug žmonių persikėlė iš kaimo į miestą, kur jų laukė naujos darbo vietosfabrikuose, kontorose, parduotuvėse, kur žmonės ištisas dienas leido ne namuose. Po ilgos kovos moterims buvo leista tapti pilnametėmis (t. y. moterims tai pat buvo pripažinta teise būti pilnametėms, o ne tik vyrams). 1919 m. jos pirmą kartą gavo balso teisę, o 1921 m. dalyvaudamos savo pirmuosiuose rinkimuose tuoj pat išrinko į parlamentą moterį – pirmą kartą Švedijos istorijoje. Tačiau moteris ministrė Švedijos vyriausybėje pirmą kartą atsirado tik po 26 metų – 1947-aisiais, beje, įdomu pažymėti, kad būtent tais metais Švedijoje pradėta mokėti pašalpas už vaikus ir būtent tais metais buvo priimtas įstatymas dėl vyrų ir moterų, dirbančių valstybės įstaigose, vienodo atlyginimo.
Nors Švedija ir nedalyvavo Antrajame pasauliniame kare, Švedijos vyrai tarnavo armijoje toli nuo namų. Kaip ir daugelyje kitų šalių, moterys papildė darbo rinką, atliko vyriškus darbus. Karui pasibaigus, jos grįžo prie savo šeimos židinio. Nors vis daugiau dėmesio buvo kreipiama į vyrų ir moterų lygybę, XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje dar tebebuvo laikoma normaliu reiškiniu, jei ištekėjusi moteris būdavo tik namų šeimininkė.
Šeštajame dešimtmetyje Švedijos ekonomika ėmė intensyviai plėtotis. Padaugėjo santuokų, jaunesnės moterys pradėjo gimdyti vaikus, mažiau liko jaunų netekėjusią merginų, kurios galėtų užpildyti tuščias darbo vietas. Šalyje ėmė trūkti darbo rankų. Todėl vis daugiau jaunų ištekėjusių moterų, turinčių mažamečius vaikus, ėmė dirbti. Dėl to prireikė daugiau vaikų darželių, įstaigų seniems ir neįgaliems žmonėms, reikėjo plėtoti negamybinį, viešąjį sektorių.
Gana ilgai buvo manoma, kad moteriai tenka dviguba atsakomybė – dirbdama ji dar turėjo rūpintis namais ir vaikais. XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje šia tema buvo karštai ginčijamasi. Eva Moberg, rašytoja feministė, išleido esė „Tariamoji moterų emancipacija“ („Kvinnors villkorliga frigivning“), kurioje tvirtinama, kad egzistuoja tik viena – bendražmogiška pareiga: ir vyrai, ir moterys privalo vienodai dirbti savo darbo vietoje, namuose, auklėti vaikus. Ši esė, kaip, beje, ir Aivos Myrdal knygos apie politiką šeimoje ir moters vaidmenį, sukėlė karštas diskusijas.
Moterųpolitinės sąjungos ėmė daryti spaudimą savo partijoms, kurios staiga susidomėjo šiais klausimais. 1971 metais moterys iškovojo pergalę – Riksdagas panaikino „santuokos bausmę“ – įstatymą, pagal kurį pajamų mokestis būdavo skaičiuojamas nuo bendrų sutuoktinių pajamų. Tai buvo didelė paspirtis ištekėjusioms dirbančioms moterims.
Švedės reikalavo atleisti jas nuo dvigubo vaidmens visuomenėje. Jos manė, kad vyrai privalo prisiimti dalį namų darbų, o vaikus ir senelius prižiūrėti – valstybės pareiga. Valstybinis sektorius sparčiai plėtojosi. Tai leido vis didesniam moterų skaičiui pradėti dirbti. Jų reikalauvimų buvo sukurtas platus vaikų priežiūros valstybinių įstaigų tinklas.
2000-2001 m. Švedijos tyrimų duomenys rodo, kad sumažėjo moterų laiko sąnaudos nemokamam darbui: namų ruošos darbams per savaitę jos skiria 28 val., o vyrų laiko sąnaudų namų rūpyboje rodikliai smarkiai nepakito – išliko maždaug 20 val./sav. Moterų padėtį darbo rinkoje pagerino aktyvesnis valstybinių dienos globos įstaigų steigimas bei palankių sąlygų dirbti visą darbo dieną sudarymas. Tai rodo pastaraisiais dešimtmečiais smarkiai didėjanti vaikų skaičiaus procentinė dalis tiek vaikų darželiuose, tiek popamokiniuose vaikų globos centruose (1-6 metų vaikų procentinė dalis darželiuose per 30 metų nuo 12 proc. išaugo net iki 83 proc. Šitaip buvo „išlaisvinta“ daugybė namų rūpyboje užimtų moterų). Pastaruoju metu apie 80 proc. Švedijos moterų dirba visą darbo dieną, ir tai aukščiausias rodiklis visame pasaulyje. 69 proc. visų 16-64 metų moterų turi gerai mokamą darbą.
22 lentelė
Vaikų, prižiūrimų dienos globos įstaigose, skaičius Švedijoje 1972-2003 m.
|
Vaiko amžius |
1972 |
1980 |
1990 |
2003 |
||||
|
Skaičius (tūkst.) |
proc. |
Skaičius (tūkst.) |
proc. |
Skaičius (tūkst.) |
proc. |
Skaičius (tūkst.) |
proc. |
|
|
1-6 |
689 |
12 |
604 |
36 |
641 |
57 |
558 |
83 |
|
7-9 |
360 |
6 |
338 |
22 |
289 |
50 |
317 |
74 |
|
10-12 |
316 |
1 |
332 |
3 |
294 |
7 |
373 |
10 |
Šaltinis: SCB, Švedijos nacionalinė švietimo agentūra
Tėvystės atostogos. 1990 m. priimtas nutarimas leidžia ir tėvui imti nedarbingumo lapelį vaikui prižiūrėti. Įstatymas leidžia motinai arba tėvui auginti vaiką namuose bent jau iki tol, kol vaikui sukaks vieneri metai. Tačiau tėvai dažniausiai atsisakydavo įstatymo numatytos teisės prižiūrėti kūdikį ir vis tiek su vaikais daugiausia likdavo motinos. Tada vyriausybė tiesiog įpareigojo vyrus likti namuose ir prižiūrėti vaiką – buvo priimtas įstatymas dėl vadinamojo „tėvystės mėnesio“.
Pastaruoju metu Švedijoje gimus kūdikiui, tėvai turi teisę į iš viso 15 mėnesių mokamas atostogas, kurias gali pasidalinti tarpusavyje ir išnaudoti bet kuriuo metu iki vaiko aštuntojo gimtadienio. Vienas mėnuo yra skirtas specialiai tėvui. Šis mėnuo prarandamas, jeigu tėvas jo neišnaudoja. Iki vaiko 16 gimtadienio tėvai taip pat gauna neapmokestinamas vaiko pašalpas, kurios yra visiems vienodos. Vaikai, kurie toliau tęsia mokslą, turi teisę į studijų pašalpas. Savivaldybės rūpinasi vaikų dienos priežiūra ir veikla po pamokų už subsidijuojamas lėšas.
Švedų mokslininkų vertinimu, vis dėlto moterims tėvystės atostogų sistema buvo didžiulė parama. Tai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl moterys Švedijoje šiandien gali suderinti darbą su šeima. Iš tiesų, moterys šiais laikais, prieš pagalvodamos apie vaikus, visų pirma yra linkusios susirasti sau tinkamą ir gerai mokamą darbą. Švedijos moterys pirmagimį gimdo jau pakankamai subrendusios – vidutiniškai 29 metų (vyrai 31 metų).
Patirtis parodė, kad Švedijos tėvystėssocialinio draudimo modelis vis dėlto yra veiksmingas politinis įrankis vyriausybėms, norinčioms padidinti naujų piliečių skaičių valstybėje ir tuo pat metu išlaikyti jų motinas darbo vietose. Šis modelis susilaukė didelio dėmesio tokiose šalyse kaip Ispanija ir Italija, šiose valstybėse buvo taikomas kitoks modelis ir gimimų atitinkamai mažėjo [24].
Švedijos vaikai nors ir gimsta vėlai, bet jie vis dėlto gimsta. Jei dabartinė tendencija išsilaikys (gimimų skaičius krito iki rekordinio lygio 1990-aisiais), prognozuojama, kad Švedijos moterys 2010 metais pagimdys vidutiniškai 1,8 vaiko.
Taigi švedai, spręsdami gimstamumo mažėjimo problemą, priėjo prie paradoksalios išvados ir parodė, kad siekiant didinti gimstamumą reikia sudaryti visas sąlygas moterims dirbti ir siekti profesinės karjeros.
Įprasta, kad tėvai gerokai rečiau palieka darbą dėl tėvystės atostogų. Vyrų tėvystės atostogos sudaro apie 15 proc. visos dėl tėvystės ar motinystės atostogų paliekamo darbo sumos- tai skaičius, gerokai viršijantis „tarptautinius standartus“, tačiau nedaug paveikiantis intensyviai dirbančias jaunas švedes, turinčias suderinti profesinę veiklą ir namų ūkio ruošą.
Ir netgi kai vyrų tėvystės atostogų dalis kiekvienais metais pamažu didėjo – ypač po to, kai 1990 metais buvo priimtas nutarimas išleisti tėvus mėnesiui tėvystės atostogų – tiek feministų, tiek premjero akimis, pokyčiai vyko gerokai per lėtai.
Kad būtų galima pagreitinti procesą, pirmasis „tėvo mėnuo“, įdiegtas socialinių reikalų ministro – vyro, kuris tapo „lyčių lygybės čempionu“, buvo padvigubintas. Šiuo metu Švedijoje diskutuojama, ar tai pakankama, ar laikas įvesti dar griežtesnes priemones siekiant įtikinti vyrus likti namuose. Kitas pasiūlymas, kuris dar labiau padidino paramą, yra tėvystės atostogų dalijimas į tris lygias dalis, remiantis Islandijos modeliu. Viena dalis – motinai, kita – tėvui, o likusios atostogos dalijamos taip, kad tėvai galėtų atgauti jėgas. Neseniai Švedijos pramonės konfederacija taip pat buvo tarp daugelio galingų organizacijų, pareiškusių, jog remia šį modelį, kuris socialdemokratinėmis taisyklėmis besivadovaujančioje šalyje paprastai reiškia nuostatą, kad šis pasiūlymas vyriausybės politikoje gali būti realiai įgyvendintas.
Švedijos socialinių reikalų ministrai taip pat turėjo susitaikyti su tuo faktu, kad Švedija jau nėra pirmaujanti šalis besirūpinant lyčių lygybe ir tėvystės atostogomis. Islandija ją aplenkė – įios šalies gimstamumo rodikliais Europoje didžiausi. Iš kitų valstybių ji išsiskiria palyginti didele jaunimo procentine dalimi (47 proc.).
Demografinės problemos ir Švedijos dviejų maitintojų modelis
Šalies ekonominė ir demografinių procesų plėtra yra glaudžiai susijusi. Demografinė raida priklauso nuo šalies socialinio-ekonominio plėtros lygio, tempų, tolygumo. Savo ruožtu demografinių procesų pokyčiai daro didelę įtaką visuomenės socialinei-ekonominei plėtrai.
Kaip ir daugelis išsivysčiusių pramoniniųvalstybių, Švedija vis dar pasižymi mažu gimstamumu. Didžiausias gyventojų skaičiaus augimas šalyje buvo užfiksuotas XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, pokario laikotarpiu – 1960 bei 1970 metų pabaigoje (tūkstančiui gyventojų teko 9,3 moterų ir 9,7 vyrų gimimai). Vėliau šie rodikliai buvo smarkiai veikiami suaktyvėjusios darbo jėgos ir politinių pabėgėlių imigracijos. Nuo 1995 m. gyventojų augimas vėl sumažėjo ne tik dėl sumažėjusių imigrantų, bet ir dėl nedidelio gimstamumo. Nuo 2002 m. gimstamumo rodikliai vėlgi didesni už mirtingumo (2003 m. pabaigoje tūkstančiui gyventojų buvo apskaičiuota gimę 3,4 moteriškos ir 4,4 vyriškos lyties kūdikių).
Šaltinis: Population statistics, SCB
21 pav. Gyventojų skaičiaus pagal lytį pokyčiai Švedijoje 1890-2003 metais (tūkst. )
Šaltinis: Population statistics, SCB
22 pav. Gyventojų gimstamumo ir mirtingumo pagal lytį tendencijos Švedijoje 1890 – 2003 metais (gyventorjų skaičius, tenkantis tūkst. gyventojų)
Statistiniais duomenimis, Švedijoje vyrų buvo daugiau nei moterų – aštuntajame dešimtmetyje 1000 moterų teko 1024 vyrai (žr. 22 pav.). Tai iš dalies galima paaiškinti visados didesniu vyriškos lyties gimstamumu. O pastaraisiais metais vyrų mirtingumas yra mažesnis nei moterų (žr. … pav.). Tačiau šiuo metu tendencija pasikeitė, ir 2003 m. Švedijoje 50,46 proc. visų šalies gyventojų sudarė moterys, 49,54 proc. – vyrai (1990 m. – 50,6 proc. moterų, 49,4 proc. vyrų; 1980 m. – 50,47 proc. moterų, 49,53 proc. vyrų).
2002 metų statistiniais duomenimis, Švedijoje netgi 28 proc. (1,3 mln. ) porų, gyvenančių kartu, neturėjo vaikų. Vaikus auginančių šeimų buvo vos 956 tūkst. iš 4,6 mln. visų šeimų.
Šaltinis: Survey of Living Conditions, SCB
23 pav. Šeimų tipologija Švedijoje 2002 m. ( proc.)(vaikai – nuo 0 iki 17 metų)
Švedijoje mažas gimstamumas rodo, kad moterys nenori gimdyti vaikų. To priežastis – jos atitrūkimas nuo gyvenimo mažo vaiko priežiūros laikotarpiu, atsilikimas profesinėje veikloje, kvalifikacijos praradimas. Todėl šiuolaikinėje rinkoje moteris dažnai pasirenka profesinę karjerą ir visavertį gyvenimą visuomenėje.
Palyginti 1970-2003 m. statistinius duomenis pagal amžiaus grupes, bevaikių moterų procentinė dalis tiek 25, tiek 30 metų grupėje per pastarąjį trisdešimtmetį padidėjo apie 2 kartus, o vyresnio amžiaus grupėse šie pokyčiai yra tolygesni (svyruoja nuo 14 proc. iki 20 proc.).
23 lentelė
Bevaikės moterys ir bevaikiai vyrai Švedijoje ( proc.) pagal amžių 1970-2003 metais
|
Amžius |
1970 |
1985 |
1996 |
2003 |
||||
|
Moterys |
Vyrai |
Moterys |
Vyrai |
Moterys |
Vyrai |
Moterys |
Vyrai |
|
|
25 |
42 |
64 |
61 |
81 |
69 |
85 |
78 |
89 |
|
30 |
19 |
32 |
28 |
48 |
34 |
52 |
42 |
61 |
|
35 |
14 |
22 |
15 |
27 |
19 |
32 |
20 |
34 |
|
40 |
14 |
21 |
12 |
20 |
15 |
24 |
15 |
25 |
Šaltinis: Švedijos statistikos departamento bendrasis gyventojų registras
Dabartinė Europos demografinė situacija, pasižyminti žemu gimstamumo lygiu ir sparčiu gyventojų senėjimu, išryškino genderinių santykių ir šeimyninio gyvenimo įtaką ekonomikos augimui. Remiantis tyrimais, šalims, kurioms nepavyko reorganizuoti visuomenės taikant šiuolaikinius moterų lygių teisių reikalavimus ir įsipareigojimus, iškilo rizika, kad sustos gyventojų skaičiaus augimas ir prasidės gyventojų senėjimo procesas, po ilgesnio laiko vedantis ir prie ekonomikos augimo sulėtėjimo [42]. Ši nuostata nepaprastai aktuali ir Lietuvai, juolab kad Lietuvoje prie šių neigiamų demografinių tendencijų prisideda dar ir aktyvios emigracijos problema.
Lyčių lygybė paprastai suprantama kaip politinių ir socialinių teisių problema. Švedijoje lyčių lygybės problemos taip pat buvo glaudžiai susijusios su ilgalaikiais ekonominiais bei socialiniais sunkumais. Švedijos lyčių lygybės politika remiasi tvirtomis pronatalistų (pronatalistai – priemonių, skatinančių gimstamumo didėjimą, šalininkai) tradicijomis ir socialine politika. Demografinė tema jau tapo tradicinė šių dienų Europos diskusijose apie mažėjančius gimstamumo rodiklius ir gyventojų senėjimo procesą ir verčia atkreipti dar didesnį dėmesį į Švedijos patyrimą.
Švedijos gerovės ekonomika remiasi „dviejų maitintojų“ (dual-breadwinnwer) modeliu. Kitaip tariant, Švedija pasirinko nepriklausomą lyčių atžvilgiu socialinės politikos koncepciją. Išskyrus aplinkybes, tiesiogiai susijusias su vaikų gimdymu, ištekėjusios moterys Švedijoje yra socialiai apsaugotostokiais pačiais darbo, mokesčių ir socialinės apsaugos įstatymais, kaip ir vyrai. Jokios teisės nėra nukreiptos į moteris kaip į žmonas pagal jų pareigas. Valstybė taiko atskirą apmokestinimą, teikia nemenką socialinę paramą ir priežiūrą ikimokyklinio amžiaus vaikams, vykdo plačias tėvystės atostogų programas, skiria tėvystės pašalpas, kuriomis ištekėjusios moterys skatinamos siekti profesinės karjeros ir išsilaikyti gerai mokamo darbo vietoje.
Švedijos dviejų maitintojų modelis smarkiai skiriasi nuo dominuojančio Europos gerovės valstybės socialinės politikos modelio, kuris orientuotas į vieną (vyrą) maitintoją. Švediško modelio atsiradimą lėmė savita nacionalinė patirtis, kuriai būdinga vėlyva industrializacija, plačiai paplitęs skurdas ir dramatiški demografiniai sunkumai: pirmiausia -visuotinė emigracija, toliau – mažėjantis suminis gimstamumas. Ne taip, kaip daugelis turtingų Europos visuomenių, Švedija ilgą laiką buvo labai priklausoma nuo moterų darbo. Moterims tenkantis didelis krūvis atsiliepė gimstamumo rodikliams, o tai paskatino požiūrį, kad reikalinga valstybės intervencija, siekiant paremti vaikus auginančias šeimas. Švedijos socialinė politika seniai pripažino moterų kaip motinų ir maitintojų, dvigubą vaidmenį.
Demografinė ir ekonominė Švedijos lyčių lygybės patirtis šiandien yra ypač svarbi, nes Europa susidūrė su mažėjančio gimstamumo ir visuomenės senėjimo problemomis. Europos moterys šiomis dienomis ne tik mažiau negu ankstesniais dešimtmečiais gimdo, bet taip pat blogėja ir santuokų rodikliai, sparčiai daugėja vienišų motinų, didėja vaikų skurdas. Švedų mokslininkai teigia, kad šalis tapo tradicinio Europos vyro maitintojo šeimos modelio krizės liudininke.
Šie dramatiški pokyčiai Europos demografinėje ir šeimos struktūroje yra pagrindinė Europos problema. Problemiškas visuomenės senėjimas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip akstinas radikalių lyčių lygybės pokyčių. Tačiau, kad būtų galima pasinaudoti visuomenės problemomis demokratinei, į moteris orientuotai politikai remti, lyčių lygybės specialistai turės nugalėti tradicinio demografinio požiūrio argumentus ir ugdyti naują, pažangų diskursą šioms problemoms spręsti.
Daugelyje šalių santykiai tarp „profeministų“ ir pronatalistų tradiciškai buvo konfliktiniai. Feministai daugiausia dėmesio skyrė moterų poreikiams ir teisėms, o demografinė politika buvo nukreipta į kūdikių gimimo skaičių šalyje. Be to, demografinė politika Europoje dažnai buvo glaudžiai susijusi su nacionaline ir militaristine politika. Prancūzija tipiškas pavyzdys – šioje šalyje demografinės problemos tapo didžiausiu prioritetu devXIX amžiaus pabaigoje.
Svarbi patirtis, kurios galima pasisemti iš Švedijos, yra suvokimas, kad gimstamumo didinimas neturi konfrontuoti su lyčių lygybe. Moterys Švedijoje, kaip ir jų bendramintės kitose Europos šalyse, atsisakė pripažinti gimdymą kaip socialinę pareigą, skirtą tik moterims, ir joms pasisekė panaudoti pronatalistinius argumentus. Šis savitas švediškas į moteris orientuotasdemografinis požiūris atsirado 1930 metais, kai Gunarui ir Alvai Myrdal, gerai žinomiems švedų socialdemokratų politikams ir socialinių mokslų krypties mokslininkams, pasisekė iškelti demografinį klausimą kaip prioritetą radikalioje socialinių reformų politikoje. Švedijos gimstamumo rodikliai dramatiškai krito, ir A. Myrdal įtikino, kad Švedijai reikia didinti vaikų skaičių ir gimstamumą tam, kad būtų neutralizuotas gyventojų senėjimas. Jie taip pat teigė, kad vis dėlto pronatalistų politika turi remtis demokratiniu ir feministiniu pagrindu. Svarbiausia yra tai, kad geresni gimstamumo rodikliai turėtų būti lydimi moterų pasirinkimo laisvės (pvz., galimybė naudotis kontracepcijos priemonėmis) ir demografinė politika turi pripažinti dirbančias motinas kaip „realųjį socialinį reiškinį“. Šis sugebėjimas suderinti pronatalizmą ir profeminizmą padeda suvokti Švedijos lygybės politikos sėkmę. Vėliau, pokario laikotarpiu, ekonominiai ir demografiniai argumentai Švedijoje vėl buvo naudojami sprendžiant klausimus socialinių paslaugų, tokių kaip vaikų rūpyba, naudai – siekiant paremti moteris, kaip dvigubo vaidmens atlikėjas.
Pagrindinė visuomenės senėjimo proceso priežastis yra ta, kad daugelyje Europos šalių gimstamumo rodikliai yra gerokai mažesni už būtinus gyventojų reprodukcijos procesui. Tik viena šalis Europos Sąjungoje, nepatirsianti gyventojų senėjimo problemų, yra Airija, čia gimstamumo rodikliai sumažėjo tik visai neseniai. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Italijoje, gyventojų senėjimo procesas yra vienas iš sparčiausių.
Švedų mokslininkai kelia klausimą, kokią įtaką demografiniai procesai turi makroekonomikai. Yra žinoma, kad gyventojų struktūra pagal amžiųturi esminį poveikį šalies makroekonomikai. Ypač svarbi yra amžiaus struktūros pokyčių įtaka ekonomikos augimui. Mokslinių tyrinėjimų rezultatai rodo, kad didelis išlaikytinų – vaikų ir pagyvenusių žmonių – skaičius turi neigiamos įtakos ekonomikos augimui, o darbingo amžiaus žmonių ypač 50-64 metų amžiaus grupių, dominavimas, daro teigiamą poveikį ekonomikai. Iš to išplaukia, kad Europos visuomenės senėjimas ateinančiais dešimtmečiais turės rimtos įtakos ekonominei plėtrai, kelis ateinančius dešimtmečius numatomas lėtas arba netgi neigiamas ekonomikos augimas.
Visuomenės senėjimas, pasirodo, taip pat yra susijęs su kitomis neigiamomis tendencijomis, tokiomis, kaip didėjančios valstybės išlaidos ir didėjantis biudžeto deficitas. Tai tik padidina dabar Europai gresiančius sunkumus. Todėl tampa aišku, kad žmonių reprodukcija vaidina lemiamą vaidmenį, kuriant šalies gerovę. Mažo gimstamumo neigiami padariniai neišryškėja iš karto, kadangi amžiaus struktūros pokyčiai vyksta lėtai. Iš tikrųjų trumpalaikis gimstamumo rodiklių nuosmukis gali turėti teigiamos ekonominės įtakos, pavyzdžiui, krinta santykinė socialinių išlaidų dalis, skirta vaikams išlaikyti. Tačiau ilgesniu laikotarpiu, didėjant pagyvenusių žmonių procentui, neigiami ekonominiai padariniai bus vis labiau jaučiami.
Mažėjančius gimstamumo rodiklius visuomenėje lemia tam tikrų veiksnių derinys. Pavyzdžiui, šeimos formavimuisi gali trukdyti nedarbas ir būsto stoka. Bet pagrindinis veiksnys šiandien yra pačių moterų pasirinkimas, ir šiame kontekste yra svarbu suvokti, kaip rodo vis plačiau atliekamų tyrimų rezultatai, kokia svarbi problema yra lyčių lygybė. Kaip jau minėta, ryšys tarp lyčių lygybės ir vaikų gimstamumo Švedijoje pripažintas jau 1930 metais. A. Myrdal mintis, kad mažėjantys suminio gimstamumo rodikliai – tai lyčių nelygybės rezultatas. O pagrindinis svertas siekiant didinti gimstamumą – kuo didesnė lyčių lygybė. Tai ir buvo pagrindinė nuostata, paskatinusi Švedijos dviejų maitintojų modelio susiformavimą. Pagal 1939 metais priimtą įstatymą moterų atleidimas iš darbo dėl nėštumo ar vedybų buvo pripažintas neteisėtu veiksmu. Nors Švedijoje 1940-1950 metais ir buvo paplitęs vieno (vyro) maitintojo modelis (tuomet ypač daugėjo gyventojų mieste ir didėjo vidutinės pajamos), nuostata, kad moteris turi sugebėti derinti darbą ir motinystę, išliko gyva. Nuo 1960 metų ir vėliau, kai vis daugiau Švedijos moterų skaičius grįžo į gerai mokamą tarnybą, ir 1970-aisiais galutinai įsitvirtino dviejų maitintojų standartas.
Tradiciniu požiūriu moterys renkasi arba „šeimos židinį“, arba profesinę karjerą. Todėl dažnai manoma, kad gimimų pagausėtų, jei moterys grįžtų prie šeimos židinio saugotojos vaidmens. Paskutiniai suminio gimstamumo nuosmukio Europos ir pasaulio tyrimai rodo, kad moterų grįžimas į namų ūkį nėra tinkama priemonė, jei siekiama padidinti gimstančių vaikų skaičių. Įvairių šalių analizė būtent ir parodė, kad gimimų procentas yra ypač mažas šalyse, kurios taiko tradicinį šeimos ir vieno maitintojo modelį. Realiai nuo 1980 metų pradžios gerigimstamumo rodikliai pramoninėse šalyse turėjo tendenciją eiti išvien su aukštu moterų dalyvavimo darbo rinkoje lygiu, o prasti gimstamumo rodikliai buvo akivaizdūs ten, kur moterų dalyvavimo darbo rinkoje dalis buvo maža. Švedų tyrimai rodo, kad moterų galimybė skverbtis į darbo rinką, pasirodo, yra būtina sąlyga geresniems gimstamumo rodikliams pasiekti. Moterys jau nesirenka tarp vaikų gimdymo, šeimos ir karjeros. Be to, dar buvo parodyta, kad šalys, kurios nesmerkia gyvenimo kartu nesusituokus ar nesantuokinio vaikų gimdymo, turi daugiau šansų išlaikyti aukštesnį gimstamumo lygį. Topadarinys – santuokų lyginamojo svorio nuosmukis visame išsivysčiusiame pasaulyje, – vėlesnių santuokų ir didesnio skyrybų skaičius. Visa tai kompensuoja nesantuokiniai gimimai.
Daugelis tyrimų rodo, kad socialinis reguliavimas ir viešoji politika turi didžiulę reikšmę padedant moterims derinti šeimynines pareigas su vaidmeniu „už namų ribų“. Geresni suminio gimstamumo rodikliai dažnai pastebimi tose šalyse, kuriose vyko būtent tokie pakyčiai ir viešoji politika palaikė lyčių lygybę. Ir priešingai – šalys, kurios nesugebėjo suderinti ir pripažinti daugialypio moterų vaidmens, susidūrė labai skaudžiomis problemomis. Italija, Ispanija ir Japonija – tai šalys, kuriose priešinimasis permainoms yra tiesiai proporcingas prastiems gimstamumo rodikliams ir greitam gyventojų senėjimo procesui. Moterų išsilavinimo ir užimtumo lygis Italijoje ir Ispanijoje per pastaruosius du dešimtmečius smarkiai augo. Šiems pokyčiams vis dar teko patirti visuomenės, kaip visumos, ypač vyrų, pasipriešinimą. Buvo atkakliai tvirtinama, kad moterys turi grįžti prie savo tradicinio vaidmens:motinos ir namų šeimininkės. Šis nesugebėjimas prisitaikyti reiškia, kad Italijos ir Ispanijos moterys -ne taip, kaip moterys Švedijoje – turi spręsti konfliktą tarp karjeros ir šeimyninio gyvenimo ir vaikų gimdymą atidėti vėlesniam laikui. Panašūs rezultatai buvo ir Japonijoje, kur prastus gimstamumo rodiklius daugiausia lėmė santuokos institucijų nelankstumas.
Švediškas 3R metodas
Moterų ir vyrų faktinės nelygybės priežastys tiriamos taikant 3R metodą, kurį švedai sukūrė ir pirmieji sėkmingai įdiegė lyčių perspektyvos integravimo strategijai įgyvendinti keliose savo savivaldybėse. 3R metodas taikomas konkrečių atvejų tyrimams (analizei). Metodo kiekybinis pirmų dviejų R komponentų – reprezentacijos (atstovavimo) ir resursų (išteklių) – tyrimas sudaro pagrindą labiau kokybiškesnio trečiojo komponento – realios situacijos – tyrimams. Taikant nesudėtingą tyrimą ir atliekant analizę įmanoma įvertinti lyčių lygybę remiantis informacija apie realiai atliekamą moterų ir vyrų veiklą.
Nepaisant liberalios socialinės aplinkos, Švedijos savivaldos institucijos ieško geresnių būdų lyčių lygybei pasiekti ir tobulinti. Jos stengiasi tai atlikti kurdamos strategiją, metodologiją ir darbų planus, atsižvelgdamos į pagrindinį tikslą – įtraukti lyčių lygybės principus priimant sprendimus visais lygmenimis, kuriais nustatomi tikslai, uždaviniai ir veiklos kryptys, paskirstomi ištekliai ir įgyvendinami atitinkami veiksmai.
1R – Reprezentacija. Pirmasis R atsako į klausimą, kiek vyrų ir kiek moterų dalyvauja tiriamoje veikloje, koks lyčių pasiskirstymas yra tarp vadovų visais lygmenimis – organizacijoje ar projekte: administravimo ar pavaldaus personalo lygmeniu, taip pat klientų, piliečių, prekių ir paslaugų vartotojų lygmeniu.
Šių aspektų analizė parodo, kaip darbuotojai yra pasiskirstę lyčių aspektu: vieni priima sprendimus, kiti vykdo, idar kiti vadovauja veiklai.
Gali būti įtraukti ir specifiniai klausimai: kiek moterų ir kiek vyrų atstovauja valdymui, kiek moterų ir kiek vyrų įtraukiama į projektus, koks yra lyčių pasiskirstymas tarp tų, kurie turi naudos iš tam tikros veiklos, ar moterys tokiu pačiu mastu, kaip ir vyrai, įtraukiamos į veiklą nustatant poreikius, atliekant užduotis, priimant sprendimus ir pan.
2R – Resursai. Antrasis R atsako į klausimus, kaip yra paskirstomi ištekliai lyčių požiūriu, pavyzdžiui, finansai, laikas, nekilnojamasis turtas.
Atsakymas į šį klausimą parodo, kokią naudą iš projekto gauna atitinkamai vyrai ir moterys.
Keliami šie specifiniai klausimai: kiek dėmesio yra skiriama moteriai ir vyrui tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip nustatomi poreikiai, galimybės, priėjimas prie išteklių, išlaidos; kas yra svarbiausi komunalinių paslaugų vartotojai, kas moka už paslaugas? Kaip viešosios išlaidos veikia atitinkamai vyrus ir moteris, ar vyrai ir moterys turi lygias galimybes naudotis ištekliais, tokiais kaip kreditai, nuosavybė, darbo užmokestis, išsilavinimas, švietimas, informacija; ar vienodas laiko ir pinigų pasiskirstymas tarp vyrų ir moterų; kaip investuojama- moterų ar vyrų naudai, kam yra teikiamai prioritetai?
Šio metodo tikslas – papildyti reprecentacijos (1R) analizę ir kiek galima į ją įtraukti išteklių paskirstymą.
3R – Realybė (reali situacija). Trečiasis R parodo, kokios yra realios moterų ir vyrų atstovavimo atitinkamoje veikos srityje ir kokios išteklių paskirstymo priežastys.
Šiuo klausimu būtina išsami analizė, tyrimai ir išorinės ekspertizės.
Gali būti keliami ir papildomi klausimai: kodėl moterims teikiamas prioritetas sveikatos apsaugos sistemoje, kodėl moterims mažiau teikiama kreditų nei vyrams, kodėl moterys ar vyrai naudoja mažiau ar daugiau išteklių.
Realiai vertinant susiklosčiusią moterų ir vyrų socialinę-ekonominę padėtį, nagrinėjama, kokios vertybių sistemos, kokių normų ir kriterijų laikomasi veikloje ir kas lemia tuos veiklos kriterijus. Analizuojama, kokiems poreikiams teikiama pirmenybė moterų ir vyrų veikloje, kodėl vyrai ir moterys jau planavimo proceso pradžioje turi skirtingas sąlygas ir perspektyvas, kodėl pirmenybė teikiama vienai, o ne kitai lyčiai, pavyzdžiui, ekonominių pokyčių, privatizacijos procesuose ir investicijų programose (į kurias moterys dažniausiai neįtraukiamos), kodėl socialinės bei sveikatos apsaugos, kultūros sritys yra „atiduodamos“ moterims.
3R metodologijąsukūrė Gertrud Åström kartu su Švedijos savivaldybių asociacija. Pirmiausia metodologija buvo pritaikyta vietinės valdžios įstaigose, savivaldybėse moterų ir vyrų įtakai analizuoti. Vėliau ji buvo taikoma ir kitose Švedijos organizacijose bei užsienyje. Metodas apima kiekybinių duomenų, skaičiavimų ir informacijos rengimą, kuris sudaro kokybinės veiklos analizės pagrindą.
3R metodas yra viena iš kelių analizės priemonių. Šio metodo tikslas – palengvinti darbą, konkrečiai analizuojant veiklą genderinės lygybės požiūriu. Jis naudojamas kaip svertas kaupiant faktus ir informaciją apie moterų ir vyrų padėtį tam tikrose situacijose. Metodas iš esmės atsako į klausimą: kas ką – kokius išteklius – ir kokiomis sąlygomis gauna, t. y. kas yra ekonominės naudos gavėjas ir kokią ekonominę naudą turi moterys?
Gender mainstreaming. Conceptual Framework, Methodology and Presentation of Good Practices. Strasbourg: Council of Europe, Directorate General of Human Rights, 2004.
ibid.
ibid.
ibid.
ibid.
Šis skaičius apima ne tik SVĮ savininkes, bet visas moteris, turinčias savo įmones (Lietuvos Statistikos Departamentas, 2000)
Tikslią informaciją apie Bulgariją, Latviją, Estiją, Rusiją ir Rumuniją pateikia Unicef (1999:103)
ibid.
EBPO statistinė informacija apie darbo jėgą (2000)
ibid.
ibid.
Unicef (1999:103)
ibid.
ibid.
NFBO (angl. National Foundation for Women Business Owners ) www.nfbo.org
EBPO statistinė informacija apie darbo jėgą (2000)
Straus, 1990; JAV sveikatos ir socialinių reikalų departamentas, 1991; Walker, 1989,
Emery, 1989; Geffner, Rosenbaum, 1990.
Kanopienė V. Moterų diskriminacija darbo rinkoje. Vilnius, VU, 1998.
Pagal LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atlikto tyrimo „Reabilitacijos įstaigų teikiamų socialinių paslaugų poreikio ir pasiūlos, paslaugos savikainos bei jos efektyvumo prekybos žmonėmis ir priverstinės prostitucijos aukoms nustatymas“ medžiagą.
Socialinių tyrimų instituto duomenys.
Ten pat.
Lietuvos statistikos departamento duomenys.
Tai gali pasirodyti paradoksalu, nes Švedijos gerovės valstybės modelio apibrėžimas yra paremtas visapusiška rūpyba, nustatyta socialine baze, nesusijusia su skurdo lygiu ir valstybės mokesčiais. Tačiau visapusiška rūpyba buvo plečiama įvairių kategorijų požiūriu. Pvz., vaikų pašalpos buvo teikiamos visiems namų ūkiams, turintiems vaikų, nepriklausomai nuo gyvenimo lygio. Šeimos, neturinčios nepilnamečių vaikų, neturėjo šios privilegijos.
Namų ūkio kategorijos yra: vieniši suaugusieji/pilnamečiai, neturintys vaikų; vieniši pilnamečiai, auginantys vaikus; poros, auginančios vaikus; poros, neturinčios vaikų.
Švedijos institutas: www. si. se
Švedijos institutas: www. si. se
Ibid.
EUROSTAT, gyventojų statistika.
1
133
Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
I. DISKRIMINACIJOS ATSIRADIMĄ SKATINANČIOS APLINKYBĖS- VEIKSNIAI, PRIEŽASTYS
Politiniai
veiksniai
Socialiniai veiksniai
Psichologiniai veiksniai. Tarpusavio santykiai šeimoje
Ekonominiai veiksniai
II. DISKRIMINACIJOS KATEGORIJOS
Diskriminacija
šeimoje
Diskriminacija valstybėje ir visuomenėje
Diskriminacija darbo vietoje
Diskriminacija šešėlinėje ekonomikoje
III. DISKRIMINACIJOSPASEKMĖS (KAŠTAI)
Smurto šeimoje pasekmės
Smurto darbepasekmės
Diskriminacijos valstybėje ir visuomenėjepasekmės
Smurto šešėlinėje ekonomikoje pasekmės
DISKRIMINACIJOS KATEGORIJOS
Diskriminacija valstybėje ir visuomenėje
Diskriminacija šešėlinėje ekonomikoje
Diskriminacija darbo vietoje
Diskriminacija šeimoje (buitinis, tarpasmeninis)
Karjeros galimybių ribojimas;
Finansinės sankcijos;
Darbo netekimas;
Seksualinis priekabiavimas;
Socialiniųkontaktų ribojimas, laiko ir erdvės kontrolė;
Psichologinė prievarta, emocinis spaudimas, moters kaip darbuotojos žeminimas;
Neproporcingas lyčių atstovavimas akademinėje bendruomenėje, vadovaujan-čiuose postuose; darbo grupėse;
Moterų teisių pažeidimai, diskriminuojant dėl lyties žmogaus teisių kontekste.
Moterų diskriminacija, priimant sprendimus, formuojant politiką;
Neproporcingas lyčių atstovavimas vadovaujančiuose postuose, formuojant komisijas ir darbo grupes;
Nepakankamas arba nepilnateisis moterų dalyvavimas visų sričių struktūrose, priimančiose sprendimus, viešojo administravimo institucijose, profesinėse sąjungose, tarptautinėse organizacijose ir t.t.
Moterų teisių pažeidimai, diskriminuojant dėl lyties žmogaus teisių kontekste.
Priverstinė prostitucija;
Prekyba žmonėmis;
Seksualinis tvirkinimas ir išnaudojimas;
Fizinis smurtas;
Narkomanija.
Fizinis smurtas;
Seksualinė prievarta;
Psichologinė prievarta, emocinis spaudimas, žeminimas;
Socialinių kontaktų ribojimas;
Finansinių išteklių ribojimas;
Grasinimai;
Priverstinis nėštumo nutraukimas ir t.t.
SMURTO KAŠTAI
Smurto šeimoje kaštai (buitinio smurto kaštai)
Smurto darbe kaštai
Moterų diskriminaciniai kaštai valstybėje
Smurto kaštai šešėlinėje ekonomikoje
medicininė priežiūra: reabilitacija, gydymas vaistais, gydymas ligoninėse;
gyvybės netekties vertė;
policija;
teismas;
įkalinimo įstaigos;
privačios saugos tarnybos;
prieglobstis;
teisinė pagalba ir konsultavimas;
socialinė pagalba;
sutuoktinių /šeimų terapija;
krizių ir informacijos centrai;
psichologinė pagalba; “karštosios linijos”(pagalba telefonu) ir pan.
krizių ir informacijos centrų darbas;
neatlyginamas NVO, savanoriškų, visuomeninių, privačių institucijų darbas;
kompensacijos kriminalinėms aukoms.
socialinė pagalba prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms;
pichologinė pagalba prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms;
teisinė pagalba ir konsultacinės paslaugos kriminalinėms aukoms;
aukų reabilitacija ir reintegracija į visuomenę, darbo rinką;
alkoholizmo, narkomanijos, LPL aukų reabilitacija;
neatlyginamas NVO, savanoriškų, visuomeninių, privačių institucijų darbas, reintegruojant aukas į visuomenę ir darbo rinką;
prieglobsčio aukoms suteikimas.
žmogiškųjų išteklių kokybės kaštai;
nepanaudotas moterų gebėjimų potencialas;
nedarbas ir augantis skurdas;
psichologiniai kaštai.
Darbonašumo/produkty-vumo nuostoliai;
žmogiškųjų išteklių kokybės kaštai;
pravaikštos dėl sveikatos sutrikimų;
papildomų darbuotojų ar pavaduojančių asmenų samdymas;
psichologiniaikaštai;
žmogiškųjų išteklių kokybės kaštai;
nepanaudotas moterų gebėjimų potencialas;
nedarbas ir augantis skurdas.