4
1. LYČIŲ EKONOMIKOS KONCEPCIJA IR METODOLOGINIAI PAGRINDAI
Lyčių (genderinės) ekonomikos atsiradimas ir esmė
Subalansuotai ir objektyviai vertinant globalizacijos procesą, aišku, kad jo pasekmės valstybei gali būti įvairios – teigiamos (laisvas finansų ir kapitalo, prekių, paslaugų ir asmenų judėjimas, naujų technologijų ir informacinių sistemų plėtra, spartus ekonomikos augimas, mokslo ir technikos pažanga) ir neigiamos (kapitalo ir proto nutekėjimas, didėjantis nedarbas, gyvenimo lygio nuosmukis, valstybių ir gyventojų ekonominės ir socialinės nelygybės didėjimas).
Šiame kontekste iškyla lyčių (genderinis) požiūris, kuris įgavo nepaprastai platų užmojį pasaulyje praeito šimtmečio pabaigoje ir ypač stiprėja pastaraisiais metais.
Genderinis požiūris reiškia visuomenėje vykstančių procesų nagrinėjimą lyčių pjūvyje. Tačiau, skirtingai nuo biologinio lyties suvokimo, čia akcentuojamas socialinis požiūris. Terminas „gender“ skiriasi nuo biologinio lyties apibrėžimo „sex“ ir išreiškia socialinius vyrų ir moterų vaidmenis, socialinį jų elgesį socialinius lūkesčius ir motyvus.
Aišku, moterys ir vyrai skiriasi biologiniu požiūriu, tačiau atskirų šalių kultūroje šie biologiniai skirtumai įvelkami į skirtingą „socialinį rūbą“, kurį sąlygoja nevienodai suprantamas visuomenėje vyrų ir moterų socialinis-ekonominis vaidmuo, elgesys, teisės ir normos, vertybių sistema, prieinamumo prie ekonominių išteklių ir jų panaudojimo galimybės – taip vadinamaistoriškai susiklosčiusi lyčių (genderinė) sistema.
Kadangi visuomenėje teigiama, jog vyrų ir moterų socialiniai motyvai ir lūkesčiai skiriasi, todėl egzistuoja taip vadinama genderinė asimetrija – genderiniai iškraipymai, genderinis atotrūkis, genderinis nuokrypis, kurie socialiniu-ekonominiu požiūriu dar nėra visapusiškai ir giliai ištirti.
Iš esmės kalbama apie moterų – globalizacijos proceso dalyvių, kurių milijonai susibūrė į tarptautinį judėjimą, apimantį visas pasaulio šalis, vaidmenį ir jų indėlį į ekonomiką. 1995 m. Pekino forumas parodė šio judėjimo mastą (jame dalyvavo 30 tūkst. žmonių), o jo metu priimtoje platformoje keliamos problemos privertė palaužti lyderiaujančių pasaulio šalių skeptišką požiūrį į genderinį aspektą.
Pasaulinių organizacijų (Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulinės prekybos organizacijos, Europos tarybos, Europos ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko ir kt.) inicijuojamų ekonominių reformų kritika buvo tokia pagrįsta ir fundamentinė, kad pirmieji šių organizacijų asmenys buvo priversti reaguoti ir atsižvelgti į nacionalinių ekspertų nuomonę, vertinant genderines pasekmes, daugeliui įvairių pasaulio regionų kuriamose ir įgyvendinamose ekonominėse ir socialinėse programose. Pvz., Pasaulio bankas nusprendė įvesti genderinę komponentę, kaip vieną iš pagrindinių ir būtinų sąlygų rengiant taip vadinamas Struktūrinės plėtros programas (SAP – Structural Adjustment Programs), skirtas besiplėtojančioms ir rinkos ekonomiką kuriančioms šalims, siekiant stabilizuoti pagrindinius makroekonomikos rodiklius.
Genderinės analizės metodai vis labiau skverbiasi ir užima tinkamą vietą, kuriant valstybės makroekonominę politiką. Atskleidžiama genderinės analizės sąsaja su valstybės finansų formavimu – biudžetu ir pinigų politika, užsienio prekybos politika, gyventojų pajamų formavimu ir šalies konkurencingumo didinimu, ekonomikos augimu.
Galima teisėtai teigti, kad naujausias šiuolaikinis požiūris pasaulyje formuojant valstybės ekonominę politiką remiasi genderinės analizės taikymu. Atsirado ir nauja ekonomikos mokslo sritis – lyčių (genderinė) ekonomika ir atitinkamos jos sudėtinės dalys – genderinis išteklių paskirstymas, genderinis biudžetas, genderinė užsienio prekybos politika, genderinė užimtumo ir pajamų politika, genderinė strategija ekonominėje politikoje, genderinė regioninė politika, genderinė ūkio politika ir t.t.
Genderinius tyrimus inicijuoja ir aktyviai remia Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, Jungtinės Tautos, Tarptautinės plėtros tyrimų centras – IDRC (International Development Research Centre), UNDP (United Nations Development Programme) ir UNFEM (United Nations Development Fund for Women) Jungtinėse Amerikos Valstijose; Kanadoje – CIDA (Canadian International Development Agency); žinomos pasaulinės moterų organizacijos WID (Women in Development), WIDE (Women in Development Europe) ir daugelio šalių panašios veiklos organizacijos – WBI (Women’s Budget Initiative).
Gerai žinomi pasaulyje genderinės ekonomikos tyrimųcentrai, kurie susiformavo Didžiojoje Britanijoje – Sasekso tarptautinės plėtros tyrimų institute, Kembridžo ir Oksfordo universitetuose, Londono Ekonomikos ir politinių mokslų mokykloje, Amerikoje – Harvardo universiteto Tarptautinės plėtros institute, Vokietijoje – Hanoverio Tarptautiniame moterų universitete.
Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungos ir pasaulio erdvę būtų tikslinga nedelsiant pradėti darbą šia kryptimi, prisijungiant prie pažangiausių socialinių-ekonominių tyrimų, taikant genderinės analizės metodus makroekonomikos ir struktūrinių reformų srityje.
Moterų judėjimo rezultatai globalinės finansų sistemos kontekste
Dabartiniu metu pasaulio moterų judėjimas pasiekė beprecedentinį globalinės integracijos lygmenį. Svarbūs šios integracijos etapai buvo penkios Jungtinių Tautų Organizacijos surengtos konferencijos moterų problemų klausimais – Mechike (1975 m.), Kopenhagoje (1980 m.), Nairobyje (1985 m.) ir Pekine (1995 m.), Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos specialioji sesija Niujorke (2000 m.).
Pekino konferencijos veiksmų platforma, suderinta su 189 valstybėmis, tapo stipriu impulsu pasaulio moterų judėjimui. Svarbu tai, kad genderinės problemos išsiplėtė už tarptautinių ir nacionalinių rėmų, o tokios pasaulinės organizacijos kaip Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas pradėjo dalyvauti ir ėmėsi aktyvių priemonių sprendžiant genderines problemas.
Pekino konferencijos veiksmų platforma skyrė didžiulį dėmesį ekonominei moterų būklei (UN, 1996 m.). Kaip išskirtinai svarbios buvo pažymėtos šios problemos:
moterų diskriminacija darbo rinkoje;
nepakankamas moterų darbo indėlio į ekonomikąįvertinimas;
ribotos moterų galimybės gaunant ir panaudojant ekonominius išteklius.
Per visą šį laikotarpį buvo įkurta keletas pasaulinių organizacijų genderinės lygybės klausimais, pvz., amerikiečių moterų organizacija WEDO (Women’s Environmental and Development Organization), įkurta 1990 m., kuri įnešė didžiulį indėlį, analizuodama TVF, Pasaulio banko, PPO ir transnacionalinių korporacijų veiklą. WEDO parodė, kad, siekiant genderinės lygybės pažangos, šį procesą veikia ekonominė globalizacija ir „moterys yra tas objektas, kuris absorbuoja struktūrinių pokyčių šoko pasekmes“.
Europoje veikia WIDE (Women in Development Europe), įkurta 1993 m., kuri gina moterų interesus Europos Sąjungoje ir jos padaliniuose – Europos Komisijoje ir Europos Parlamente. WIDE taip pat rengia treningo programas genderinės ekonomikos srityje.
1990 metais susikūrė įvairūs Šiaurės ir Pietų šalių moterų aljansai, kurių atsiradimą paskatino ir globalinių informacinių technologijų plėtra. Vienas iš tokių aljansų – Global Alliance for Economic Justice, įkurtas 1992 m. Dabartiniu metu šio aljanso narėmis yra WEDO, WIDE, amerikiečių tinklas Alternative Women in Development (Alt-WID), Women in Development (WID), The Canadian Research Institute for the Advancement of Women (CRIAW), Kanados organizacija National Action Committee (NAC), amerikiečių Center for Women’s Global Leadership ir grupė European Solidarity towards Equal Participation of People (EUROSTEP).
Vietinės, nacionalinės, regioninės ir globalinės asociacijos nagrinėja finansų problemas genderiniu aspektu keturiomis kryptimis:
informacinė parama ir treningo programos;
moterų teisių gynimas;
finansinių kreditų teikimas;
genderinė analizė.
Informacinė parama ir treningo programos
Moterų nevyriausybinės (MNO) organizacijos išleidžia daugybę pranešimų, brošiūrų, bukletų, skirtų ekonominėms paskutinio dešimtmečio problemoms, struktūrinės plėtros programoms, paskolų politikai ir valstybės makroekonominei politikai. Šiais klausimais rengiamos genderinės ekonomikos mokymo programos.
Pvz., WIDE parengė genderinės ekonomikos mokymo kursą moterims, gyvenančioms Europoje. Vadovėlis „Moterys rinkos ekonomikoje“ (Women in the Market: A Manual for Popular Economic Literacy) pirmą kartą buvo išleistas 1998 m. ir dabar pastoviai leidžiamas bei papildomas.
Kurso tikslas – padėti moterims įvertinti ir nustatyti Europos moterų atsakomybę už priimamų makroekonominių sprendimų pasekmes ekonominiam vyrų ir moterų statusui. Problemos nagrinėjamos šiose srityse: valstybės biudžetas, monetarinė politika, užsienio prekybos politika.
Moterų teisių gynimas
Didžioji šios srities veiklos dalis orientuota į neoliberalios ekonominės politikos (mainstream) ir makroekonominės politikos prioritetų kritišką vertinimą.
Svarbi iniciatyva šia linkme buvo organizacijos „Moterų požiūris į Pasaulio banką“ (Women’s Eyes on the World Bank), kuriai pradžią davė Pekino konferencija, įkūrimas. Judėjimas „Globalinėkampanija transformuojant Pasaulio banką moterų poreikių labui“ (Global Campaign to Transform the Bank to Meet Women’s Needs) siekia šių tikslų:
išplėsti moterų atstovavimą Pasaulio banko veikloje;
sukurti institucinius pagrindus, diegti kompleksinį genderinį požiūrį Pasaulio banko projektuose ir programose;
didinti banko investicijas į sveikatos apsaugą, švietimą, žemės ūkį, užimtumo skatinimą, finansinių paslaugų moterims plėtrą;
didinti moterų skaičių vadovaujančiuose Pasaulio banko padaliniuose.
Kampanijai pavyko pasiekti svarių laimėjimų – pvz., pavyko įteisinti genderinę ekspertizę daugumoje Pasaulio banko projektų.
Kitas tarptautinis forumas – „Moterų požiūris – Jungtinių Tautų internetas moterų pažangai ir tobulėjimui“ (Women Watch – The UN Internet Gateway on the Advancement and Empowerment of Women) – susibūrė Jungtinių Tautų Organizacijos pastangų dėka. Šiame forume pastoviai rengiamos diskusijos genderinės ekonomikos problemomis.
Finansinių kreditų teikimas
Siekiant įgyvendinti Pekino rekomendacijas, vis daugiau moterų organizacijų naudojasi moterims skirtais finansiniais kreditais.
Viena iš pirmųjų tarptautinių organizacijų, teikiančių kreditus moterims, tapo „Pasaulio moterų bankas “ (Women’s World Banking – WWB), kuri dabar veikia 40-yje pasaulio šalių. Šiandien ji teikia kredito paskolas, taip pat pagalbą rengiant verslo planus, programas.
Genderinė analizė
Tai viena iš aktyviai besiplėtojančių moterų asociacijų veiklos krypčių, taip vadinama „etinė analizė“ – naujasinstrumentas firmų ir vyriausybių monitoringui atlikti. Tuo metu, kai tradicinė ekonomikos analizė įvertina finansinius organizacijų rodiklius, „etinis auditas“ labiau orientuotas į socialinių klausimų ir aplinkos apsaugos problemų sprendimą. Socialinis auditas gali turėti ir genderinį pjūvį. Pirmą kartą pasaulyje valstybės pajamų ir išlaidų genderinė analizė buvo atlikta 1996 m. Australijoje, vėliau – Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje ir plačiai imta taikyti ir kitose valstybėse.
Genderinė valstybės finansų sistemos analizė nagrinėja moterų ir vyrų mokesčių dydį, naštą ir valstybės biudžeto pajamų paskirstymą genderiniu aspektu. Ji leidžia nustatyti genderinį nukrypimą valstybės išlaidų struktūroje, gamyboje, taip pat darbo našumo, vartojimo, taupymo, investicijų, pajamų srityse.
Genderinė analizė atskleidžia valstybės biudžeto neefektyvumo priežastis, susietas su genderine diskriminacija. (Buvinic, 1996)
Taikant genderinę analizę makroekonominės politikos srityje, tyrinėtojai paneigia neoklasikinės „mainstreaming’o“ teorijos požiūrį, anot kurio, makroekonominė politika (valstybės biudžeto, mokesčių, pinigų politika) yra neutrali genderiniu požiūriu.
Pagrindinės išvados, kurios buvo padarytos pasaulinio moterų judėjimo ir į kurias savo tolesnėje veikloje atsižvelgė Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas, skambėjo taip:
Genderiniai nukrypimai yra giliai įsišakniję globaliniu, nacionaliniu ir vietiniu (savivaldos) aspektais. Susietų su genderine diskriminacija ekonomikos problemų sprendimas negali apsiriboti tik mikroekonomikos sritimi. Genderinė asimetrija, iškraipymai išryškėja makroekonominiame lygmenyje, todėl genderinių problemų sprendimai turi būti adekvatūs ir taikomi makroekonominėje politikoje.
Siekiant pašalinti genderinius iškraipymus, visų pirma būtina parengti priemonių programą valstybės finansų politikoje. Tuo tikslu reikėtų veikti apimant įvairias kryptis, keliant genderinio sąmoningumo lygmenį, genderinių problemų suvokimą ir atitinkamų įstatymų kūrimą bei pagrindimą.
Būtina koreguoti TVF vykdomą monopolinę politiką, teikiant rekomendacijas genderiniais aspektais. „Moterys turi aktyviai įsijungti į TVF reformavimo diskusiją. Priešingu atveju jos praras unikalią galimybę, kuriant genderiui jautrią tarptautinių finansų architektūrą“ (Aslanbequi and Summerfield, 2000).
Pasaulio bankas ir regioniniai rekonstrukcijos bei plėtros bankai turi peržiūrėti kreditavimo politiką žmogiškųjų išteklių plėtrai, atsižvelgiant į genderinį aspektą. Šiuo tikslu bankai gali panaudoti šiuos indeksus: genderinės plėtros indeksą (GDI – Gender and Development Index) ir genderinės socialinės plėtros indeksą (GEM – Gender Empowerment Index), kuriuos pasiūlė Jungtinių Tautų Plėtros programa.
Genderinės plėtros indeksas inkorporuoja genderinės nelygybės aspektus į žmogiškojo potencialo plėtros indeksą (Human Development Index – HDI). Genderinės socialinės plėtros indeksas matuoja moterų sprendimų priėmimų įtaką ekonomikai ir politikai.
UNIFEM(2000 m.) taip pat pateikė rodiklius matuoti moterų padėties pokyčius. Teigiama, kad perėjimas nuo kreditavimo politikos prie grantų (paramos teikimo) politikos liudytų apie tokių visuomeninių vertybių kaip švietimas ir sveikatos apsauga statuso pripažinimą globaliniame kontekste.
Genderinio atotrūkio sumažinimas leistų padidinti investicijų į žmogiškąjį kapitalą grąžą (atsipirkimą).
Taigi vienas iš svarbiausių akcentų yra tas, kad moterų judėjimų įneštos korektyvos į ekonominę politiką neapsiriboja vien tik mikroekonomikos sritimi, o išsiplečia iki makroekonominio lygmens. Finansų sfera – tai viena iš pagrindinių globalizacijos sričių, ir genderinės problemos negali būti sprendžiamos vien tik treningo-mokomųjų ir kreditavimo programų lygmenyje.
Kai kurios moterų judėjimo ekspertės siūlo įvesti tarptautinių finansinių institucijų genderinę analizę. Pvz., „Women Watch“ dialogo dalyvės pasiūlė padaryti tarptautinių plėtros bankų (tokių kaip Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Azijos rekonstrukcijos ir plėtros bankas ir kt.) projektų genderinę ekspertizę. Gita Sen (2000) pasiūlė sukurti genderinę strategiją, analizuojant finansų ministerijų veiklą. Pagal šį pasiūlymą valstybės finansų efektyvus panaudojimas turi įjungti diferencijuotą požiūrį į vyrų ir moterų gyvenimo lygio rodiklius, namų ūkių „rūpybos ekonomikos“ ir genderinio valdymo funkcijų paskirstymo, patikslinto moterų indėlio į BVP augimą rodiklius.
1.2.Lyčių ekonomikos koncepcija
Pagrindinės prielaidos, kurios sąlygojo genderinės ekonomikos atsiradimą, yra šios:
genderinių vaidmenų koncepcija;
trejopomoterų vaidmens modelis, arba genderinio planavimo koncepcija;
socialinių santykių koncepcija;
„profeministinių“ ekonomistų sukurti modeliai, kurie apjungia taip vadinamos neoklasikinės mokyklos ir ekonominės teorijos feministinės kritikos šalininkus.
Šie požiūriai skiriasi įvairiu genderinių problemų suvokimu, institucinės analizės, genderinių santykių įtakos ekonomikai vertinimu, o taip pat skirtinga ekonomikos plėtros esminių problemų interpretacija ir siūlomais pokyčiais.
Genderinių vaidmenų koncepcija
Genderinių vaidmenų koncepcija (GVK) buvo sukurta Harvardo universiteto Tarptautinės plėtros institute (International Development Institute of Harvard University), bendradarbiaujant su USAID (United States Agency for International Development), vėliau ji buvo plačiai panaudota kitomis tarptautinės plėtros institucijomis.
Genderinių vaidmenų koncepcijos centre yra šios problemų grupės:
„prieinamumo prie išteklių“, jų panaudojimo ir kontrolės problema;
dalyvavimo gamybos procese ir reprodukcijos proceso skatinimo bei kliūčių problemos;
pareigų pasiskirstymo namų ūkio veikloje problema.
Šis požiūris apibūdinamas labiau kaip „integracinis“, t.y. vienijantis genderines problemas ir jų sritis, negu „transformacinis“, t.y. nagrinėjantis pokyčius.
Plėtra šioje vietoje suprantama kaip procesas, kuriame gali dalyvauti tiek vyrai, tiek moterys, tačiau į struktūrinės plėtros programas reikėtų aktyviau „inkorporuoti“ moterų ir genderines problemas.
Ši koncepcija apsiriboja namų ūkių genderine analize labiau neišsiplečiant rinkos, įmonių ir firmų veiklos, o taip pat valstybės politikos kryptimi.
Šios koncepcijos centrine ašimi tampa idėja, kad moterys – tai vienalytė, homogeninė, nesikeičianti grupė. Genderinė hierarchija rasiniu, klasės ir kitais principais atsiduria už analizės lauko ribų.
Analizės išeities taškas – pirma, požiūris į namų ūkių veiklą kaip į ūkio šaką, kur yra sukuriama pridėtinė vertė, kuri yra neįvertinama ir darbas, sukuriant šią pridėtinę vertę, kuris yra neapmokamas.
Namų ūkis traktuojamas kaip sistema, kuri savarankiškai skirsto išteklius. Namų ūkis – tai socialinis-ekonominis institutas, kuris turi gamybinę ir vartojimo funkcijas.
Antra, genderinė lygybė suprantama kaip vienodos moterų ir vyrų „prieinamumo prie ekonominių išteklių“, jų panaudojimo ir kontrolės galimybės.
Trečia, šioje koncepcijoje pabrėžiama, kad genderinė lygybė ir ekonominis efektyvumas yra sinergetiniai, t.y. glaudžiai vienas su kitu susiję elementai.
Ketvirta, genderinė analizė pateikiama kaip diagnostinis planavimo instrumentas, kuris naudojamas tam, kad užkirstų kelią neefektyviam išteklių paskirstymui.
Genderinių vaidmenų koncepcija, deja, apsiriboja daugiausia namų ūkių veikla ir nenagrinėja politinių institucijų (valstybės, tarptautinių organizacijų) veiklos genderiniu aspektu.
Metodologija, kuri remiasigenderinių vaidmenų koncepcija, naudojama USAID, CIDA, UNDP, IDRC ir Pasaulio banke.
Genderinės analizės rezultatai gali būti naudojami programų ir projektų strategijoms švietimo, mokymo, kreditavimo srityse siekiant padidinti jų efektyvumą.
Genderinio planavimo koncepcija
Genderinio planavimo koncepcija arba trejopo moters vaidmens modelis taip pat nagrinėja moterų vaidmenis, tačiau išsiplečia už namų ūkių veiklos ribų. Išskiriamas trejopas moterų vaidmuo: gamyboje, reprodukcijos procese ir vietos bendruomenių savivaldoje, atskleidžiant, kokiu būdu susikuria ir atsinaujina genderinė nelygybė.
Genderinio planavimo koncepcijos terminą įvedė Caroline Moser – Londono universiteto koledžo (University College – London Department of Planing Unit) Planavimo departamento atstovė. Pirmasis ir pagrindinis šios metodologijos akcentas – trejopo moterų vaidmens analizė. Antrasis svarbus blokas – praktinių-einamųjų ir strateginių genderinių poreikių išskyrimas. Trečioji komponentė – genderiniu aspektu siūlomų politinių požiūrių susisteminimas: socialinė parama (welfare), lygybė (equity), skurdas (poverty), efektyvumas (efficiency), moterų galimybių išplėtimas (empowerment).
Caroline Moser (1989, 1993) pasiūlė trejopo moters vaidmens schemą, siekiant atkreipti pasaulinių organizacijų struktūrinių plėtros programų rengėjų dėmesį į asimetrišką genderinį darbo paskirstymą, atsižvelgiant į padidintas sąnaudas.
Gamybinis moters vaidmuo apima jų dalyvavimą rinkos realiame (gamybos) sektoriuje ir namų ūkių gamybos sektoriuje, kur yra kuriama „tiesioginė“ gamybos produkcija – pragyvenimo priemonės.
Svarbu pažymėti,kad abiem atvejais sukuriamos pajamos (pinigine išraiška arba natūrine – produktai ir paslaugos), taigi kuriama pridėtinė vertė.
Reprodukcinis moters vaidmuo – tai moters atsakomybė už vaikų gimdymą, auginimą ir priežiūrą, namų ūkio pareigų vykdymą. Tai reiškia, kad ant moters pečių gula atsakomybė už darbo jėgos reprodukciją ir jos plėtrą (palaikymą). Tai savotiškas „rūpybos ekonomikos“ sektorius.
Trečiasis moters vaidmuo – dalyvavimas bendruomenės veikloje, į kurią įeina veikla tiekiant komunalines ir kitas paslaugas – moteris atsako už bendruomenėje naudojamų išteklių (vandens tiekimą, gydymą, švietimą) tiekimą ir palaikymą.
Šioje koncepcijoje pabrėžiama, kad, nepaisant to, jog visose trijose namų ūkio veiklos rūšyse (gamyba, reprodukcija ir bendruomenės valdymas) dalyvauja ir vyrai, darbo paskirstymas tarp vyrų ir moterų yra ne visada tolygus ir akivaizdus.
Tai apsprendžia visuomenėje egzistuojanti genderinių vaidmenų sistema. Dėl šios priežasties ženkli dalis moterų darbo lieka lyg ir nematoma, nepripažinta ir vertinama kaip savaime suprantamas bei apibūdinama moters gamtine paskirtimi.
Trejopo moterų vaidmens koncepcija panaudojama ne tik namų ūkyje – ji prasiskverbia toli už namų ūkio veiklos ribų.
Finansavimo iš valstybės biudžeto sumažinimas tokioms paslaugoms kaip šilumos, elektros energijos, vandens tiekimas arba sveikatos apsauga, socialinėms reikmėms tiesiogiai veikia moterų ekonominę veiklą – būtent moterys imasi atsakomybės taip planuoti ir išdėstyti ribojamus išteklius namų komunaliniame ūkyje, kad užtikrintų namų ūkių funkcionavimą ir gyvybingumą. Būtent moterys dažniausiai įtakoja savivaldos institucijas, daro joms spaudimą infrastruktūros plėtros problemų sprendimams priimti.
Praktiniai (einamieji) genderiniai poreikiai – tai tokie, kuriuos apsprendžia konkrečios moterų gyvenimo sąlygos, atitinkančios jų pozicijas genderiniame darbo pasidalijime. Einamieji moterų poreikiai – tai maisto produktų tiekimas, aprūpinimas drabužiais, avalyne, ilgalaikio vartojimo prekėmis, taip pat sveikatos apsauga, vandens tiekimas.
Strateginiai moters poreikiai, priešingai einamiesiems, išplaukia iš moters kaip pavaldinės padėties. Tam formuluojama nauja alternatyva, grindžiama labiau lygiateisiškos visuomenės modeliu, kuris apima darbo pasidalijimo pagal lytį prevenciją, politinės ir ekonominės lygybės įteisinimą, reprodukcinę laisvę, smurto moterų atžvilgiu panaikinimą.
Einamųjų ir strateginių genderinių poreikių koncepcija pateikia lankstesnį, taip vadinamą transformacinį požiūrį į plėtrą, tačiau neatsižvelgia į konfliktinius genderinių santykių aspektus.
Genderinio planavimo koncepcijos požiūriu yra smarkiai kritikuojama ekonomikos augimo ir makroekonominės plėtros prioritetų nuostata. Teigiama, kad ji turi mažai ką bendro su realiai liberalia rinka, liberaliąja ekonomika ir pilietinės visuomenės plėtra; kad makroekonominės politikos prioritetų išskyrimas yra atitrūkęs nuo realiųjų struktūrinių ekonomikos reformų, socialinių procesų.
Tačiau tuo pačiu metu galima kalbėti apiekai kurias svarbias makroekonomines genderinio planavimo koncepcijos prielaidas, oponentų dažnai vadinamas populistinėmis:
ekonomikos augimas tik labai nežymiai gali pakeisti neturtingųjų padėtį;
siekiant didinti ekonomikos efektyvumą, struktūrinėse programose skurdiesiems (taip pat ir moterims) tenka didžiausi socialiniai kaštai;
skurdieji namų ūkiai, turintys mažas pajamas, turi būti pagrindinis struktūrinių programų objektas;
reproduktyvinė ekonomika vaidina pagrindinį vaidmenį siekiant gyventojų gyvenimo gerovės kilimo;
ekonomikos augimo ir plėtros programų planavimas turi vykti atsižvelgiant į tų socialinių grupių interesus, kurioms tos programos yra skirtos.
Tačiau genderinio planavimo koncepcija, akcentuojant vaidmenų santykį, yra nevisiškai adekvatus instrumentas genderinių santykių analizei. Trejopo vaidmens schema neapima visapusiško moters dalyvavimo ekonominiame gyvenime, kuris nesibaigia tik namų ūkiu (nors ir plačiau traktuojamu negu pirmoje koncepcijoje), o pereina į institucinį kontekstą – rinką, valstybę, viešąjį administravimą ir kt.
Esminis trūkumas yra tas, kad skurdo problemų ir pavaldžios moterų situacijos analizė yra atitrūkusi nuo institucinio konteksto. Todėl ši koncepcija negali atsakyti į klausimą, kokie socialiniai procesai atveda prie moterų skurdo ir pavaldžios jų padėties.
Genderinio planavimo koncepcijos metodologija buvo panaudota Pasaulio banko Afrikos techninio departamento „Krikščioniška parama“ organizacijos (Oxfam UK) Anglijoje, taip pat rengiant plėtros paramos programas JT PRO, UNIFEM, CIDA, ILO ir kt.
Socialinių santykių koncepcija
Koncepcija buvo parengta Didžiosios BritanijosSasekso plėtros problemų tyrimų institute (IDS). Ši koncepcija grindžiama socialinių santykių analize. Daugelis idėjų pirmą kartą buvo nagrinėjamos seminare, skirtame pavaldžiai moterų būklei 1970-1980 m. aptarti. Seminare buvo kritikuojama „Moterys plėtroje“ WID (Women in Development) pozicija. Be kita ko buvo pažymėta, kad WID koncepcijos liberalusis ir individualistinis požiūris veda į moterų kaip specifinės homogeninės grupės izoliaciją; kad WID požiūris į genderinę analizę yra aprašomasis, paviršutiniškas ir kad moterų subordinacijos identifikacija ir analizė yra dviprasmiška (Prisons, 1981).
Seminare buvo iškeltas alternatyvinis požiūris, grindžiamas socialinių santykių analize ir feministine patriarchato analize (Jungas, 1993 m.). Vėliau seminaro idėjos sudarė koncepcijos „Genderis ir plėtra“ pagrindą (GAD – Gender and Development).
Socialinių santykių koncepcijoje (SSK), kaip ir genderinių vaidmenų koncepcijoje, analizuojant genderinius santykius, akcentuojama vaidmenų ir atsakomybės sričių diferenciacija, o taip pat genderiniai prieinamumo prie išteklių, jų panaudojimo ir kontrolės skirtumai. Tačiau kai kurios svarbios šių koncepcijų nuostatos skiriasi.
Pirma. Jeigu genderinių vaidmenų koncepcijoje į darbo pasidalijimą žvelgiama kaip į socialinės diferenciacijos rūšį (moterims ir vyrams priskiriami įvairūs vaidmenys ir atsakomybė), tai socialinių santykių koncepcijoje darbo pasidalijimas traktuojamas kaip mainų santykiai tarp vyro ir moters. Teigiama, kad šie santykiai nėra simetriški. Nelygybė paskirstant ekonominius išteklius ir atsakomybę reiškia, kad į genderinius santykius įsipina konkurencija arba bendradarbiavimas.
Antra. Ekonominio planavimo koncepcijoje gamyba ir materialiniai ištekliai traktuojami kaip rinkos ekonomikos veiksniai, suteikiantys subjektams individualumą, savarankiškumą. Čia ignoruojami tokie „etiniai ištekliai“ kaip teisės, pareigos, saviraiškos poreikiai. „Etinė ekonomika“ atspindi tokius santykius, kur dažnai prarandamas statusas ir savarankiškumas. Moterims genderiniai santykiai šeimoje dažnai reiškia kompromisą – tam, kad galima būtų pasirinkti ekonominį saugumą, reikia paaukoti savarankiškumą, poreikį išreikšti save kaip asmenybę.
Trečia. SSK pagrinde – ne socialinio susitarimo, partnerystės genderiniai santykiai, o vyro dominavimo ir moterų priespaudos, subordinacijos (moterų-pavaldinių) santykiai.
Kitaip tariant, nelygiateisiškas išteklių ir atsakomybės sričių paskirstymas, o taip pat socio-kultūrinės normos, sankcionuojančios nelygybę, reiškia, kad vyrai kaip socialinė grupė turi didesnius įgaliojimus ir didesnes galimybes kontroliuoti išteklius, negu moterys. Dėl šios priežasties jie turi daugiau galimybių mobilizuoti įvairius ekonominius ir socialinius išteklius, siekdami kovoti už savo interesus. Todėl panaikinti moterų pavaldžią nelygiateisę padėtį paskirstant išteklius – uždavinys kur kas platesnis nei pats išteklių paskirstymas. Šiuo atveju reikia perskirstyti ne išteklius, o valdžią, atsakomybę ir pareigas.
Socialinių santykiųkoncepcija analizuoja gamybinius santykius namų ūkyje, rinkos institutuose, valstybėje ir savivaldybėse. Tokia analizė rodo, kaip socialinės sąveikos procese susidaro genderinė nelygybė.
Šią koncepciją sukūrė, kaip minėta, Sasekso Plėtros problemų institutas (IDS) ir panaudojo mokymo programoje „Genderis ir trečiojo pasaulio šalių plėtra“ (Kollier ir Subrachmanian, 1996). Šios koncepcijos elementai panaudoti Kanados tarptautinės plėtros agentūroje CIDA.
Feministinė ekonomika: genderinė analizė ir makroekonomika
Feministinės ekonomikos teorija dar tik pradeda formuotis. Ji siekia parodyti, kad genderinės asimetrijos, iškraipymų padariniai pasireiškia ne tik struktūriniu ekonomikos aspektu, t.y. mikrolygmenyje, tačiau apima ir visą makroekonomikos sferą.
Ryškūs feministinės ekonomikos atstovai – Nilufer Cagatay, Ungrid Palmer, Diana Elson, Nensi Folbr.
Feministinėje ekonomikoje išryškėja dvi kryptys – neoklasikinė feministinė ekonomika ir feministinė kritiškoji ekonomika.
Feministinė ekonomika tiria gamybą ir reprodukciją genderinės hierarchijos aspektu. Dėmesio centre – ekonominės politikos ir teisinės reformos.
Neoklasikinė feministinė ekonomika analizuoja, kaip genderinė asimetrija įtakoja struktūrinių programų įgyvendinimą, pvz., neadekvačiai paskirstant išteklius tarp orientuoto eksportui ir vidaus rinkos sektorių, o taip pat moterims nelygiateisiškai dalyvaujant produkcijos, skirtos eksportui, gamyboje ir užsienio prekybos srityje.
Feministinė kritiškoji ekonomika įrodinėja, kad moters vaidmuo socialinės reprodukcijos srityje nėra natūralus, savaime suprantamas, o yra valdžiossantykių funkcinė pasekmė. Ji tiria santykį tarp ekonominių ir žmogiškųjų išteklių ir teigia, kad būtina peržiūrėti ekonomikos efektyvumo sąvoką, atsižvelgiant į neapmokamų moterų darbo išteklių panaudojimą socialinės reprodukcijos ir žmogiškųjų išteklių išnaudojimo srityse.
Koncepcijoje teigiama, kad genderinių tyrimų objektas pastaruoju metu išsiplėtė – pirma, genderinė nelygybė reprodukuojasi ne tik namų ūkių, tačiau ir kitų institucijų veikloje. Antra, genderio integracija į plėtros programas suprantama plačiau – ji tiriama ne atskirų projektų lygmenyje, bet taip pat ir makroekonominės politikos lygmenyje.
Neoklasikinė ekonomika traktuoja struktūrinių reformų programas kaip svarbią išteklių (ypač darbo ir kapitalo) pasiskirstymo prielaidą tarp įvairių ekonomikos šakų ir sektorių. Jeigu ištekliai yra nemobilūs ir laisvai nepersilieja iš vieno sektoriaus į kitą, tai vien tik kainų didėjimas rinkoje neužtikrina efektyvaus išteklių pasiskirstymo. Palmer ir Kollier parodo, kad neadekvatų ir neefektyvų išteklių paskirstymą (ypač moterų darbo išteklių) dažnai sąlygoja įvairūs apribojimai, kuriuos apsprendžia egzistuojantys genderiniai vaidmenys ir genderinė nelygybė. Šie apribojimai trukdo laisvai persilieti ištekliams iš vieno sektoriaus į kitą.
Kollier išskiria keturis procesus, kurių pagrindą sudaro taip vadinamas „socialinis susitarimas” (konvencija). Pirmasis veiksnys – tai moterų diskriminacija už namų ūkio ribų – darbo rinkoje ir finansinių kreditų gavimo rinkoje. Antras veiksnys – tai moters vaidmenų modeliai (stereotipai) gamybos sferoje. Jeigu naujos ekonominės galimybės iš pradžių suteikiamos vyrams, tai ir vėliau tos galimybės bus plečiamos vyrų socialinėje grupėje – susidaro savaiminis mechanizmas, draudžiantis galimybių plėtrą moterų socialinėje grupėje. Trečia, vyrų ir moterų teisės ir pareigos namų ūkyje yra asimetriškos, nes moterys šeimoje turi mažai stimulų didinti savo darbo indėlį. Pagaliau, ketvirta, „reprodukcijos našta“ yra taip pat ribojantis veiksnys, nes reikalauja iš moterų didelių sveikatos ir laiko sąnaudų.
Šios koncepcijos kontekste vyrų ir moterų santykiai namų ūkyje suprantami kaip mainų santykiai, kuriuose mainų objektas – valdžios ir pareigų statusas. Genderinis nukrypimas šiuose pareigų ir atsakomybės mainuose yra asimetriškas moterų atžvilgiu.
Genderinė asimetrija yra nuolat atkuriama ir atnaujinama visa egzistuojančia vyrų ir moterų santykių sistema. Genderinę asimetriją sąlygoja valdžios santykiai šeimoje, kur stipresni namų ūkio nariai (suaugusieji vyrai) turi galimybę perleisti atsakomybę už šeimos maitinimą moterims, nes būtent vyrams priklauso asmeninė kontrolės funkcija skirstant pajamas.
Šios koncepcijos atstovų požiūris į ekonomikos plėtrą, augimą pagrinde susiveda į teiginį, kad makroekonomika ignoruoja nemonetarinę sferą – žmogaus reprodukciją. Priešingai tam, feministinės ekonomikos tyrimuose socialinė reprodukcija traktuojama kaip būtina veiklos sritis, kuri yra prekinės gamybos ir žmogaus potencialoplėtros pagrindas. (Elson, 1995)
Feministinė kritiškoji ekonomika vis labiau skverbiasi ir tampa žinoma pasaulyje, nors kol kas dar neįgavo mokomojo dalyko statuso. Feministinė kritiškoji ekonomika sukūrė keletą naudingų analitinių instrumentų, kuriuos aktyviai naudoja politikai savo politinėse ekonominėse programose.
Feministinė kritiškoji ekonomika žvelgia į genderinę ekonomiką integruotai – makrolygmenyje, mezolygmenyje ir mikrolygmenyje. Makroekonominis požiūris siejamas su šalies ekonomikos pajamomis ir vartojimu; teigiama, kad pinigų (monetariniai) agregatai priklauso ir įtakoja individų veiklos rezultatus (mikrolygmenyje) ir yra integruoti su mezolygmens institucijomis (atskiromis rinkomis, įmonėmis ir firmomis).
Mikrolygmuo. Feministinės kritiškosios ekonomikos nuostatos prieštarauja neoklasikinės ekonomikos prielaidai, kur individai traktuojami kaip maksimalaus pelno siekėjai, turintys galimybių pasirinkimo laisvę ir preferencijų sistemą. vyrų ir moterų skirtingumo problema yra interpretuojama feministinėje ekonomikoje kaip jų preferencijų skirtumo ir indėlio į bendruosius išteklius problema.
Taigi vyrų ir moterų darbo skirtumai (kai moterys, palyginus su vyrais, skiria daugiau laiko neapmokamam darbui namų ūkyje ir mažiau – apmokamam darbui rinkoje) yra interpretuojami kaip pigesnio moterų darbo rinkoje išdava. Dėl šios priežasties moterys priverstos pasirinkti veiklą namų ūkyje. Analogiškai yra ir su laisvalaikio nelygybe, su galimybe naudotis maisto produktų ištekliais, medicinos pagalba, kas aiškinama, atseit, moteriška prigimtimi, jos sąlygotomis preferencijomis, labiau pasireiškiančiu moterų altruizmu. Visa taiyra visuomenės sukurti klaidingi stereotipai.
Šiame modelyje neatsispindi konfliktiniai moterų ir vyrų valdžios, pareigų ir atsakomybės santykiai, kurie yra objektyvus socialinis veiksnys, o ne istoriškai primestos asimetrinės žaidimo taisyklės ir išteklių paskirstymo formos.
Mezolygmuo. Genderinis nukrypimas mezo- ir makrolygmenyse įgauna kitą formą. Kadangi neoklasikinėje ekonomikos teorijoje mezostruktūra (rinkos, įmonės, firmos) ir monetariniai agregatai (pinigų ir fiskaliniai rodikliai, BVP, eksportas, importas) traktuojami kaip neutralūs genderiniu požiūriu, daroma išvada, kad genderinė analizė čia netikslinga. Neoklasikinė ekonomika interpretuoja atskiras rinkas kaip neutralias genderiniu požiūriu ir todėl moterų galimybės dalyvauti rinkos procesuose plėtojasi savo specifine linkme, nors ir pripažįstama, kad gali egzistuoti taip vadinama gryna moterų diskriminacija kaip kai kurių darbdavių preferencijų išraiška, kurią galų gale pati rinka ir sureguliuoja.
Feministinė kritiškoji ekonomika teigia, kad genderinė nelygybė nėra duota iš anksto, o apspręsta rinkos institucijomis, lygiai taip pat, kaip ir tai, kad ji nenutrūkstamai susieta su šeimos ir santuokos institutais. Šiuos institutus veikia, įtakoja genderinė nelygybė. Genderiniai santykiai nustato socialinių-ekonominių santykių tarp vyrų ir moterų formas, kai šios grupės dalyvauja rinkos sandoriuose (Waithead, 1979). Kitaip tariant, tuo metu, kai komerciniai santykiai tarp pirkėjo ir pardavėjo arba darbdavio ir samdomojo nėra užduoti iš anksto kaip genderiniai (priešingai santuokos, šeimos ir giminystės santykiams) – socialinės pozicijos (darbdavio ir samdomojo, pirkėjo ir pardavėjo) yra apspręstos veikiančiomis genderinėmis normomis ir genderine hierarchija.
Dažnai moters, dirbančios versle arba šeimoje, darbas yra apibrėžiamas kaip moteriškas darbas, t.y. tas, kuriam būdingas pavaldinio antraeilių pareigų statusas.
Tyrimai, skirti moterų užimtumui, rodo, kad socialinės normos, siejamos su moterišku darbu, funkcionuoja rinkoje ir sukuria atskiras vyriškas ir moteriškas veiklos sritis bei specifines genderines
hierarchijas (Hemfry, 1987, Macintosh, 1989).
Analogiškai ir moteris-verslininkė, net jeigu ji ir turi galimybę prieiti prie išteklių ir finansinių kredito šaltinių su tokiu pat profesinio pasirengimo lygiu kaip ir vyras, ji visgi rizikuoja susidurti su didesnėmis kliūtimis rinkoje, nes yra už socialinio verslo tinklo ribų, kurio pagalba teikiama gyvybiškai svarbi informacija ir parama (Elson, 1994).
Lyčių lygybės integravimo strategija (Gender Mainstreaming)
Ši strategija – tai Lyčių aspekto integravimo specialistų darbo grupės (EG-S-MS), kurią sudarė Europos Taryba 1995 metais, penkių darbinių susitikimų rezultatas. Grupė buvo sudaryta iš 8 ekspertų: du Moterų ir vyrų lygybės koordinacinio komiteto (CDEG) nariai ir šeši lyčių lygybės srities specialistai. Grupės užduotis buvo parengti priemonių, kurias tiek valstybės, Europos Tarybos narės, tiek regioninės ir tarptautinės organizacijos parengė bei įgyvendina, integruodamoslyčių perspektyvą į bendrąją politiką, programų planavimą, sektorių politiką ir visą visuomeninę veiklą visuose lygmenyse, apžvalgą. Šios apžvalgos pagrindu Komitetas parengė ir lyčių lygybės integravimo koncepcinius rėmus bei metodologiją ir identifikavo metodus, priemones, veikėjus integruojant ir įvertinant lyčių dimensiją efektyviu ir matomu būdu. Grupės užduotis taip pat apėmė rekomendacijų valstybėms, Europos Tarybos narėms ir kitoms Europos Tarybos struktūroms išplatinimą – kartu buvo surinkti sėkmingos praktikos pavyzdžiai ir ypatingas dėmesys buvo skiriamas dabartiniam Europos Tarybos darbui, ypač tarptautiniame lygmenyje.
Grupė iš esmės rėmėsi dviem pagrindiniais informacijos šaltiniais. Pirmiausiai surinko esamus politinius dokumentus, strategijas ir kitus darbinius dokumentus. Antra, buvo konsultuojamasi su Moterų studijų centrais ir kitomis organizacijomis, turinčiomis lyčių lygybės klausimų ekspertus bei sukaupusiomis daug žinių šioje srityje. Šis pranešimas grindžiamas surinkta medžiaga bei diskusijų darbo grupėje rezultatais.
Šio pranešimo tikslas – paskatinti visų valstybių, Europos Tarybos narių bei kitų Europos tarybos struktūrų politikos veikėjus inicijuoti konkrečius veiksmus lyčių aspekto integravimo srityje ir paremti jų iniciatyvas. Rekomendacijos, pateiktos pranešime yra bendro pobūdžio ir galioja visiems lygmenims (nacionaliniam, regioniniam ir vietiniam), kaip ir Europos Tarybai.
Grupė gerai suprato faktą, kad išbaigtumas nėra pasiektas. Lyčių aspekto integravimas yra tebesivystanti strategija ir ateityje gali būti atrasta daugelis kitų būdų bei rodiklių. Pranešimas grindžiamas dabartine situacija ir gali būti traktuojamas kaip bandymas pasidalinti turimomisžiniomis bei jas paskleisti. Apsikeitimo informacija tarp tarptautinių institucijų, valstybių narių ir individualių veikėjų proceso poreikis nuolat auga. Tikimasi, kad šio pranešimo nuostatos padės, bus naudingos, stimuliuos šalių pastangas diegiant ir plėtojant lyčių aspekto integravimo strategijos įgyvendinimo metodus.
Pirmoji pranešimo dalis apima koncepcinius lyčių aspekto integravimo rėmus. Šioje dalyje lyčių aspekto integravimas pateikiamas pasiekimų lyčių lygybės srityje kontekste. Aprašoma lyčių aspekto integravimo strategijos kilmė ir sąryšis su specifine lyčių lygybės politika. Aptariamos problemos, kurios gali kilti, įgyvendinant naująją lyčių aspekto integravimo strategiją ir paaiškinama šios strategijos svarba.
Antrojoje dalyje atskleista, kokios yra lyčių aspekto integravimo strategijos būtinos išankstinės prielaidos ir palankios sąlygos. Taip pat pateikiama lyčių aspekto integravimo strategijos sudėtinių dalių ir suinteresuotų veikėjų apžvalga.
Trečioji pranešimo dalis parengta kaip parama imantis konkrečių veiksmų. Aptariama, ką reikia akcentuoti, rengiant lyčių aspekto integravimo strategijos įgyvendinimo politikos planus ir pateikiami rodikliai šio proceso monitoringui. Pagaliau pateikiama lyčių aspekto integravimo strategijos įgyvendinimo pavyzdžių apžvalga.
Grupė tikisi, kad Europos Taryba aktyviai rems šio pranešimo platinimą bei šiame pranešime pateiktų idėjų įgyvendinimą tiek valstybėse narėse, tiek pačioje Europos Taryboje. Manoma, kad pranešimas bus išplatintas vyriausybinėms organizacijoms bei kitoms valstybinėms valdžios institucijoms ir bus naudojamas kaip lyčių aspekto integravimo strategijos diegimo instrumentas.
KAS TAI YRA lyčių aspekto integravimo strategija
Pirmoji pranešimo dalis apima koncepcinius lyčių aspekto integravimo strategijos rėmus. Šioje dalyje lyčių aspekto integravimo strategija pateikiama pasiekimų lyčių lygybės srityje kontekste. Aprašoma lyčių aspekto integravimo strategijos kilmė ir lyčių aspekto integravimo strategijos sąryšis su specifine lyčių lygybės politika. Aptariamos problemos, kurios gali kilti, įgyvendinant naująją lyčių aspekto integravimo strategiją ir paaiškinti šios strategijos svarbą.
Kas yra lyčių lygybė?
Lyčių lygybė reiškia, kad abi lytys turi būti vienodai matomos, turėtų vienodus įgaliojimus ir vienodai dalyvautų visose viešojo ir privataus gyvenimo srityse. Lyčių lygybė yra priešybė lyčių nelygybei, o ne lyčių skirtumams. Lyčių lygybės tikslas – skatinti moterų ir vyrų pilnavertį dalyvavimą visuomeniniame gyvenime.
Ilgą laiką, ir netgi dažnai iki šiol, lyčių lygybė Europoje apibrėžiama kaip de jure lygios teisės, lygios galimybės ir vienodas traktavimas visose gyvenimo srityse ir visose visuomeninio gyvenimo sferose. Dabar pripažinta, kad lygybė de jure savaime nereiškia lygybės de facto. Svarbu suprasti, kad moterų ir vyrų ekonominis ir socialinis elgesys yra labai skirtingas – visų pirma dėl moterų reprodukcinės funkcijos.Pagrindinis dalykas yra ne tų skirtumų egzistavimas, bet tai, kad šie skirtumai neturėtų neigiamai įtakoti moterų ir vyrų gyvenimo sąlygų, neturėtų turėti diskriminuojančio poveikio, bet turėtų skatinti lygų dalyvavimą ekonomikoje, politikoje, visuomeniniame gyvenime. Lyčių lygybė nereiškia, kad moterys ir vyrai yra vienodi, tai nėra tapatybės sinonimas, priimant vyrų gyvenimo būdą ir sąlygas kaip gyvenimo normą.
Tam, kad būtų apibrėžta lyčių lygybė, reikia artimiau susipažinti su lyčių koncepcija. Šiame kontekste svarbūs du aspektai: socialinė lyčių struktūra ir lyčių santykiai.
Lyčių aspektas yra socialiai sukonstruotas vyrų ir moterų apibrėžimas. Tai socialinis biologinės lyties modelis, apibrėžiamas uždavinių, funkcijų ir vaidmenų, kurie priskirti moterims ir vyrams visuomeniniame ir privačiame gyvenime, visuma. Tai kultūriškai specifikuotas moteriškumo ir vyriškumo apibrėžimas, besikeičiantis laike ir erdvėje. Lyčių konstravimas ir atsinaujinimas vyksta tiek individualiame, tiek visuomeniniame lygmenyje ir abu vienodai reikšmingi. Individai formuoja lyčių vaidmenis ir normas per jų veiklą ir atgamina juos atitinkamai savo lūkesčiams. Vis giliau suvokiama, kad lyčių aspektas turi būti įtrauktas ir į politinį bei institucinį lygmenį. Politika ir institucinės struktūros yra labai svarbūs faktoriai formuojant gyvenimo sąlygas ir tai atliekant dažnai institucionalizuojamas socialinės lyčių konstrukcijos išsaugojimas ir atnaujinimas. Diskriminuojančios ir ribojančios nuostatos nesąmoningai įsikomponuoja į kasdienę rutiną ir politiką.
Lyčių aspektas – tai ne tik socialiai sukonstruotas moterų ir vyrų apibrėžimas. Tai socialiai sukonstruotas santykių tarp lyčių apibrėžimas.Ši konstrukcija apima nelygybę santykiuose, kur vyras dominuoja, o moteris paklūsta daugelyje gyvenimo sferų. Vyrai, jiems priskirti uždaviniai, vaidmenys, funkcijos, vertybės daugeliu atvejų vertinami aukščiau, negu moterys ir tai, kas su jomis susiję. Vis plačiau pripažįstama, kad visuomenė charakterizuojama ir šiomis vyriškumo nuostatomis – vyrų normos tapo visuomenės normomis ir tai atsispindi politikoje bei institucinėse struktūrose. Politika ir institucinės struktūros dažnai nesąmoningai reprodukuoja lyčių nelygybę.
Lyčių lygybė reiškia vienodą moterų ir vyrų su jų esamais skirtumais bei skirtingais vaidmenimis visuomenėje vertinimą ir priimtinumą (traktavimą). Lyčių lygybė – tai teisė būti skirtingiems. Tai reiškia, kad atsižvelgiama į moterų ir vyrų skirtumus, susijusius su klase, politiniais įsitikinimais, religija, etniškumu, rase, seksualine orientacija. Lyčių lygybė reiškia diskusijas, kokiomis kryptimis veikti, kaip keisti visuomenės struktūras, palaikančias nelygybę vyrų ir moterų santykiuose, kaip pasiekti pusiausvyrą tarp moterų ir vyrų įvairių vertybių ir prioritetų. Turint omenyje dvi anksčiau aptartas lyčių koncepcijas, kyla klausimas dėl dominavimo gyvenime būdų, mąstymo ir interesų, susijusių su vyrais ir būdų, kuriais visuomeninės struktūros reprodukuoja tai tartum normą.
Problema – lyčių hierarchija, o ne moterys. Svarbiausia – užtikrinti, kad socialinės lyčių konstrukcijos paliktų vietos skirtumams ir eliminuotų hierarchijos sampratą, kad vyrai yra aukščiau už moteris. Tai reiškia realią moterų ir vyrų partnerystę ir jų atsakomybės pasiskirstymą, panaikinant visuomeninio ir privataus gyvenimo nesubalansuotumą. Tai kiekvieno piliečio kompetencijos, sugebėjimų, talento klausimas, tai moterų ir vyrų įtraukimo į visuomenės kūrimą, problemų sprendimą klausimas, tai pasirengimas ateičiai. Visuomenės raida priklauso nuo visų žmogiškųjų išteklių panaudojimo. Tiek moterys, tiek vyrai privalo pilnai dalyvauti tenkinant visuomenės poreikių įvairovę.
Už lyčių lygybę reikia nuolat kovoti, ją saugoti ir skatinti – kaip ir žmogaus teises, kurių sudėtinė dalis yra lyčių lygybė. Lyčių lygybės siekimas yra nenutrūkstamas tęstinis procesas, kuris turi būti nuolat keliamas, svarstomas, permąstomas ir atnaujinamas. Šiuo metu svarbiausi uždaviniai lyčių lygybės srityje apima šiuos aspektus:
Svarbus uždavinys yra moterų teisių, kaip žmogaus teisių sudėtinės dalies, pripažinimas ir visiškas jų įgyvendinimas. Tiek moterų, tiek vyrų žmogaus teisės turi būti vienodai gerbiamos, saugomos ir skatinamos, imantis būtinų priemonių, kurios įgalintų tiek moteris, tiek vyrus pilnai pasinaudoti savo teisėmis. Tai taip pat reiškia, kad reikia kovoti su moters laisvės ir orumo pažeidimais (kova su smurtu prieš moteris, su prekyba moterimis ar priverstine prostitucija, laisvo reprodukcijos ar gyvenimo būdo pasirinkimas, specifinių migrančių ar mažumas atstovaujančių moterų problemų sprendimas).
Be žmogaus teisių, ypatingai svarbus akcentas tenka demokratijos plėtrai bei jos tobulinimui. Nuolatinis nepakankamas atstovavimas ar kartais netgi visiškas moterų nedalyvavimas sprendimų visosegyvenimo srityse priėmimo procese yra pagrindinė problema, nors įvairiose šalyse šiuo klausimu pastebimi ryškūs skirtumai. Lygaus moterų ir vyrų dalyvavimo politiniame ir visuomeniniame gyvenime visose jo srityse skatinimas – svarbi visuomenės raidos dalis. Visuomenei, kaip visumai, svarbu, kad ir moterys, ir vyrai dalyvautų visų visuomenės priimamų sprendimų procese, įnešdami įvairią gyvenimo patirtį. Kai moterys ar vyrai sudaro trečdalį (kritinę masę) sprendimų priėmimo struktūrose, jie įtakoja darbotvarkę ir turi realią galimybę daryti pakeitimus. Taip pat svarbu, kad moterys taptų matomos šalies istorijoje bei visuomeniniuose įvykiuose ir procesuose ne mažiau už vyrus.
Ne mažiau svarbus uždavinys lyčių lygybės srityje yra asmeninė ekonominė nepriklausomybė. Tai susiję su vienodu apmokėjimu už vienodą darbą, vienodomis galimybėmis gauti kreditus, vienodomis sąlygomis darbo rinkoje ir vienodu turto pasiskirstymu, atsižvelgiant į lyčių skirtumus privačiame gyvenime. Moterų ir vyrų pozicijos ekonomikoje yra daugeliu atžvilgiu gyvybiškai svarbios, siekiant jėgų pusiausvyros tarp jų. Tuo aspektu labai svarbi kova prieš skurdo feminizaciją. Su asmeninės ekonominės nepriklausomybės poreikiu glaudžiai susijęs moterų ir vyrų šeimos ir darbo pareigų suderinamumas.
Švietimas yra vienas iš svarbiausių uždavinių sprendžiant lyčių lygybės klausimus, nes apima būdus, kuriais visuomenė perduoda patirtį, žinias bei įgūdžius. Gyvybiškai svarbu, kad švietimo sistema ir visi jos elementai (mokytojai, mokyklos, vadovėliai, tyrimo institutai ir kt.), vienodai įgalintų tiek mergaites, tiek berniukus ir deramai rūpintųsi ateities lyčių pamaina, kaip atsvara egzistuojančiai lyčių hierarchijai.Visuomenės informavimo priemonių profesionalai taip pat gali suvaidinti svarbų vaidmenį, nes žiniasklaida – labai galingas instrumentas, galintis konsoliduoti ir pateikti informaciją ir žinias.
Paskutinis uždavinys – siekti, kad moterų ir vyrų įsisamonintas suvokimas apie poreikį pašalinti visuomenėje egzistuojančią nelygybę, apie jų bendrą atsakomybę, pareigas, kurias reikia dalintis, sutaptų.
Apibendrinant galima pasakyti, kad šių uždavinių sprendimas – žmogaus teisių, demokratijos, ekonominės nepriklausomybės, ir švietimo srityje – pasiekiamas moterims ir vyrams dalijantis atsakomybe ir pareigomis, šalinant nelygybės apraiškas. Tai veda į visuomenę, kurioje moterims ir vyrams užtikrinama gerovė visuomeniniame ir privačiame gyvenime. Taip pat tai būdas ne tik įgyvendinti, bet ir pagilinti demokratijos kaipo tokios supratimą.
Ar Europoje vis dar egzistuoja lyčių lygybės problemos?
Svarbiausias pasiekimas lyčių lygybės srityje – tai didėjantis lyčių lygybės poreikio suvokimas ir noras skatinti lyčių lygybę. Kai kurios šalys jau įkūrė lyčių lygybės politikos institucinius mechanizmus, parengė ir įgyvendina lyčių lygybės politiką ir skiria ypatinga dėmesį specifiniams moterų interesams bei problemoms. Lygiagrečiai vystomos žinios ir tyrimai lyčių lygybės ir moterų klausimais. Taip pat didėja vyrų vaidmens, skatinant lyčių lygybę, supratimas.
Kitas svarbus pasiekimas, tai sparti moterų pažanga. Europoje gerėja moterų išsilavinimas, jos daugiau dalyvauja formalioje darbo rinkoje ir aktyviau dalyvauja visuomeniniame, politiniame gyvenime bei priimant sprendimus. Tačiau daugelyje Europos šalių pažanga šioje srityje, pasiekta per daugelį metų, dar nėra pakankama. Priešingai, moterys dar daug mažiau negu galėtų naudojasi galimybe dalyvauti priimant sprendimus. Centrinėje ir Rytų Europoje didelis dėmesys skiriamas ankstesniems pasiekimams lyčių lygybės srityje įtvirtinti. Pilietinės visuomenės raida šiose šalyse paliko moterims daugiau erdvės kurti moterų organizacijas ir judėjimus bei suteikė naujas galimybes efektyviai dalyvauti priimant sprendimus.
Tačiau šios pažangos nederėtų pervertinti. Nepaisant žymaus progreso ir netgi jei Europoje moterys jau įgijo juridiškai lygias teises su vyrais ir vienodą statusą, jos vis dar diskriminuojamos daugelyje gyvenimo sričių. Be to, atsiranda naujos nelygybės formos.
Iš esmės, lyčių lygybės progresas Europoje, atrodo, susiduria su daugeliu kliūčių. Atsiranda požymių, kurie rodo, kad tai negreit pasikeis. Per paskutiniuosius du dešimtmečius struktūriniai pokyčiai Europoje, kaip kapitalo sistemų globalizavimo, pagreitintų technologinių inovacijų, konkurencingumo ir liberalizavimo pasekmė, buvo lydimi rimtų socialinių problemų atsiradimo daugeliui žmonių ir tai rimta grėsmė Europiniam socialinės gerovės modeliui. Masinis nedarbas, nelygybė, žmogaus darbo nuvertinimas, skurdas, didelių visuomenės dalių socialinis išskirtinumas, karai ir ginkluoti konfliktai, ekologinės problemos yra dalykai, kurie šiandien patraukia vyriausybių ir visuomenės dėmesį. Šios problemos skirtingai paveikia moteris irvyrus ir gali tam tikra prasme riboti jų laisvo pasirinkimo teises, susijusias su lytimi, reprodukcine sveikata ir gyvenimo būdu. Dėl to lyčių lygybė daugelyje šalių nelaikoma prioritetu ir pirmiausiai sprendžiamos kitos problemos, kurios, manoma, yra svarbesnės ir skubesnės.
Europa taip pat patiria politinio gyvenimo ir institucinių struktūrų pokyčius. Vakarų Europoje rengiama nauja valstybės funkcijų ir vaidmens vizija. Atsisakoma ankstesnio šalies gerovės modelio, kai vyriausybės plačiai atliko svarbią reguliavimo funkciją. Pagal naująjį mąstymą vyriausybių funkcija bus daugiau valdymo, koordinavimo pobūdžio, o ne administracinio reguliavimo. Vis labiau vyriausybės save identifikuoja kaip menedžerius, valdančius visuomenę efektyviu, bet ne per daug visaapimančiu būdu palikdamos kitus klausimus spręsti rinkai ir pilietinei visuomenei. Tikslai ir uždaviniai, produktyvumas, bet labiausiai “naujojo mąstymo” vyriausybė yra centriniai aspektai šiame vadybos diskurse (pokalbyje apie vadybą). Tokia politika nėra palanki lyčių lygybei, kadangi neatspindima šeimos ir darbo suderinamumo būtinybė ir aplamai, tai sąlygoja tik ekonomikos, o ne žmonių santykių pažangą.
Daugelis ankstesnių Centrinės ir Rytų Europos režimų charakterizuojami gerai išvystyta infrastruktūra, kuri leidžia moterims suderinti darbą ir šeimos pareigas, užtikrina aukštą socialinės apsaugos lygį, visiems prieinamą sveikatos apsaugos sistemą, liberalesnį abortų reguliavimą. Šios taisyklės, iš dalies kilę iš lyčių lygybės ideologijos, turėjo pagrindinį tikslą – pilnai integruoti moterį į gamybos procesą. Lygios teisės ne visada leidžia laisvai pasirinkti ir lygybė dažnai apibrėžiama kaip tapatybė. Todėl dabartinis dėmesyslyčių lygybės politikai dažnai svyruoja. Be to, struktūrinės, makroekonomikos ir kitos problemos verčia vyriausybes sutelkti pastangas į “sunkias” politikos sritis, kaip paminėta anksčiau, paliekant nuošalyje lyčių lygybės problemas.
Šiame etape kyla klausimas, kodėl iki šiol nepasiekta lyčių lygybė? Dėl kokių priežasčių trūksta pažangos ir lyčių lygybės supratimo? Naujojo tūkstantmečio pradžioje vyrauja idėja, kad lygybė pasiekta, šaliai ratifikavus Jungtinių Tautų Konvenciją dėl moterų visų diskriminacijos formų panaikinimo, nes pašalintos diskriminuojančios nuostatos. Didžioji dauguma Europos Tarybos valstybių narių yra ratifikavusios šią konvenciją. Taip pat daugelis šalių priėmė lyčių lygybės įstatymus, siekdamos visiškai uždrausti diskriminaciją ir pasiekti lyčių lygybę. Pripažinta, kad tokie įstatymai yra būtinas lygybės skatinimo pagrindas ir paskutiniaisiais metais ši tendencija vis stiprėja.
Pagrindinė problema yra ta, kad naudojamas de jure lyčių lygybės apibrėžimas yra labai siauras ir ne visada užtikrina apsaugą nuo diskriminacijos.
Antroji problema yra ta, kad moterys dažnai turi dirbti šiais klausimais nuošalyje juos pagrindinių visuomenės procesų. Instituciniai lyčių lygybės mechanizmai dažnai atsiduria izoliacijoje, netgi jei jie gali būti įvardinti, kaip “laboratorijos”, kuriose gimsta ir kaupiamos puikios idėjos lyčių lygybės klausimais. Grįžtant prie to, kas jau buvo pasakyta, apie tai, kokiu būdu visuomenė reprodukuoja lyčių nelygybę, matome, kad lyčių lygybės mechanizmai funkcionuoja struktūroje, kuri iš esmės palaiko lyčių lygybę, bet jie negali šios struktūros giliai įtakoti. Lygybės klausimai turi būti reikiamai sprendžiami ten, kur jie kyla. Lygybės politikos mechanizmai kai kuriose šalyse, netgi jei jie priklauso svarbiai ministerijai, dažnai turi ribotą kompetenciją ir veiksmų pasirinkimą. Jie mažai tegali įtakoti politikos sritis, kurios labiausiai veikia žmonių gyvenimą, ir priemonės užtikrinti lygias galimybes vargiai gali susidoroti su nelygybe, atsiradusia dėl kitose politikos srityse priimtų sprendimų.
Trečioji problema – moterų pozicijos priimant sprendimus silpnos visose šalyse. Reikia labiau subalansuoti moterų ir vyrų dalyvavimą priimant sprendimus, kad lyčių lygybės klausimams būtų suteiktos prioritetinės pozicijos politinėje darbotvarkėje.
Ši problema kilo iš dalies dėl metodų, iki šiol naudotų skatinti lyčių lygybę. Daugelis politikos sričių atspindi specifines moterų problemas. Be to, tai daugiau skiriama moterims, o ne vyrams, netgi tada, kai politikos tikslas panaikinti nelygybės tarp lyčių apraiškas. Šios politikos rezultatai pasiekdavo tik vieną gyventojų grupę – moteris. Aišku, kad rezultatai yra riboti, jei jie susiję su viena problemos sprendimo dalimi. Lyčių lygybės politika turi užtikrinti, kad lyčių perspektyva bus integruojama į visas politikos sritis ir tokiu būdu visa visuomenė bus skatinama spręsti lyčių lygybės klausimus.
Kadangi nelygybė tarp moterų ir vyrų toliau įtakoja visas gyvenimo sritis, tampa vis aiškiau, kad reikalingas naujas požiūris,naujos metodikos, naujos strategijos norint pasiekti lyčių lygybę. Lyčių lygybės poreikio tema turi pasiekti aukščiausius struktūrinius lygmenis, būti plačiai paskleista ir apimti didelį veikėjų kiekį. Viena neseniai atsiradusi tinkama strategija yra lyčių aspekto integravimas (Gender Mainstreaming).
Be to, lyčių aspekto integravimo strategija atrodo tinkama išankstinė prielaida tolesnei pažangai: dabartiniai pokyčiai ekonominiame, politiniame, instituciniame lygmenyje skatina ir lydi politinio ir administracinio atsinaujinimo procesą, kuris apima naujų strategijų ir politikos priemonių kūrimą. Lyčių aspekto integravimo strategija yra vienas iš šių priemonių. Traktuojant iš “tradicinės“ lyčių lygybės koncepcijos pozicijų, šie ekonominiai ir politiniai pokyčiai yra ribojančios sąlygos. Jie atitinka platesnę lyčių lygybės koncepciją, kurios tikslas – panaudoti įvairius įgūdžius bei kompetenciją, įtraukiant tiek moteris, tiek vyrus į ateities visuomenės kūrimą.
Kas tai lyčių aspekto integravimo strategija ir iš kur ši strategija kilo?
Lyčių aspekto integravimo strategija, kaip nauja koncepcija pirmą kartą tarptautiniuose dokumentuose pasirodė po trečiosios Jungtinių Tautų pasaulinės moterų konferencijos (Nairobis, 1985). Ši koncepcija buvo pateikta kaip priemonė skatinti moterų vaidmens vystymąsi ir moterų vertybių integravimą ir raidą Jungtinių Tautų moterų padėties komisijoje vykusių debatų apie moterų vaidmens plėtrą metu. Iš tikrųjų šią strategiją buvo būtina parengti. Vyriausybių susitarimas įgyvendinti Nairobio moterų pažangos strategiją tapo išankstine sąlyga, kad Jungtinių Tautų Organizacijapanaudotų šias strategiją kasdieniniame darbe. Dėl to 1986 m. buvo priimta Jungtinių Tautų rezoliucija dėl Moterų statuso komiteto darbo, kurioje nurodoma pilnai integruoti Nairobio moterų pažangos strategijas tiek į ekonominės, tiek į socialinės raidos programas. 1987 m. Jungtinių Tautų moterų statuso komitetas 1986 m. priimtų sprendimų pagrindu paragino visas Jungtinių Tautų sistemos struktūras, įskaitant regionines komisijas ir specializuotas agentūras, suformuoti ir pradėti įgyvendinti informuoti ir pradėti įgyvendinti atitinkamą moterų lygybės politiką bei ją inkorporuoti į savo vidutinės trukmės planus, nuostatas, tikslus, programas ir kitus svarbius politikos dokumentus.
1995 m. Pekine vykusios Jungtinių Tautų ketvirtojo pasaulinio moterų suvažiavimo metu lyčių aspekto integravimo strategija buvo apibrėžta Veiksmų programoje, kuri buvo priimta šioje konferencijoje. Veiksmų platforma paragino skatinti lyčių aspekto integravimo politiką, pakartotinai patvirtinusi, kad “Vyriausybės ir kitos struktūros turi skatinti aktyvią ir matomą lyčių perspektyvos integravimo į visas veiklos sritis ir programas politiką ir kad prieš priimant sprendimus būtų atlikta analizė, kaip tai paveiks moteris ir vyrus”. Nors Veiksmų platformoje netgi nebuvo pateikta nuorodų kaip parengti ir įgyvendinti šią politiką, daugelis šalių, vadovaudamosi Veiksmų platforma parengė nacionalinius lyčių aspekto integravimo strategijos įgyvendinimo veiksmų planus.
Neseniai lyčių aspekto integravimo strategijos koncepcija buvo taikoma daugiausiai tarptautinėse organizacijose. Ji buvo paminėta Europos Komisijos trečiojoje vidutinės trukmės Bendrijos veiksmų programoje “Lygios galimybės moterims ir vyrams 1991-1995” ir tapo centrine tema ketvirtojoje veiksmų programoje. Komisija taip pat patvirtino komunikatą dėl lyčių aspekto integravimo strategijos.
Šiaurės šalių ministrų taryba nusprendė – Šiaurės šalių bendradarbiavimo lyčių lygybės srityje veiksmų programoje 1995-2000, patvirtintoje 1995 m. kovo mėn. – imtis aktyvių veiksmų, kad lyčių lygybės aspektai būtų įdiegti į visas politikos sritis visuose lygmenyse. Tai pagrindinis bendradarbiavimo strategijos lyčių lygybės klausimais ramstis. Be to, buvo nuspręsta pradėti aktyviai kurti lyčių perspektyvos integravimo modelius. 1997 m. buvo įdiegtas trijų metų pilotinis projektas, kurio tikslas – lyčių aspekto integravimo strategijos metodų ir priemonių rengimas ir išbandymas.
1995 m., rengdamasi Pekino konferencijai, Europos Taryba nusprendė sudaryti lyčių aspekto integravimo strategijos specialistų darbo grupę, kurios uždavinys buvo parengti šiuos lyčių aspekto integravimo strategijos koncepcinius rėmus bei metodologiją.
Apie lyčių aspekto integravimo strategiją vyksta daug diskusijų, kiekvienoje jų aptariami įvairūs aspektai. Dar nėra bendro sutarimo, kaip apibrėžti lyčių aspekto integravimo strategiją (daugelyje apibrėžimų kalbama apie lyčių lygybės perspektyvos integravimą), ar kaip įdiegti lyčių lygybės perspektyvą praktikoje ir ką tai reiškia. Apibendrinant, galima pateikti keletą komentarų:
Visi apibrėžimai pabrėžia platų lyčių lygybės prieinamumą. Nors žodis “lyčių lygybė” (gender equality)ne visada minimas, apie tai leidžiama suprasti. Lygiai taip pat visi apibrėžimai kalba apie tai, kas turi būti diegiama – lyčių lygybės perspektyva ar moterų perspektyva.
Daugelis apibrėžimų tiesiog aprašo pačią strategiją, dažnai susiaurindami apibrėžimą iki fragmentiškų lyčių aspekto integravimo strategijos aspektų. Jie koncentruojasi į pilną moterų dalyvavimą priimant sprendimus arba į tokias priemones, kaip politikos pasiūlymų peržvalga iš lyčių lygybės perspektyvos. Tuo atveju apibrėžimas ir tikslas sutampa. Lyčių aspekto integravimo strategija tampa pati sau tikslu.
Kai kuriuose apibrėžimuose kalbama apie lyčių aspekto integravimo strategijos efektą ir apie tai, kaip lyčių aspekto integravimo strategijos rezultatai įtakos visuomenės funkcionavimą ir struktūrizavimą. Šie apibrėžimai pabrėžia būtinybę keisti esamą organizacinę kultūrą ir institucijų veiklos būdus į naujus mąstymo ir politikos formavimo būdus. Šie apibrėžimai yra dažniausiai sutinkami nevyriausybinių organizacijų plėtros srityje.
Daugelis apibrėžimų tvirtina, kad taikant lyčių aspekto integravimo strategiją keičiasi veikėjai. Tai reiškia, kad įprasti veikėjai įtraukiami į lyčių perspektyvos integravimą.
Galų gale stebėtina, kad lyčių aspekto integravimo strategija dažnai visai neapibrėžiama.
Suprantama, kad terminą “mainstreaming” yra sunku išversti į daugelį kalbų ir todėl jis dažnai susiaurinamas iki tokio termino, kaip lyčių klausimų metodologija. Tačiau aišku, kad “mainstreaming” reikšmė yra kur kas platesnio konteksto. Tai pastangos padaryti lyčių lygybės klausimus visuomenės prioritetine dėmesio sritimi, kuri sudaryta išidėjų, krypčių, organizacijų kurios priima sprendimus politikoje ir dėl bendrosios bei specifinės politikos resursų, kaip pavyzdžiui, švietimas ar transportas. Taigi, “mainstreaming” reiškia, kad į lyčių lygybės tematiką turi būti atsižvelgiama dirbant tiek švietimo, tiek transporto srityje. Kad būtų palengvintas šis suvokimas, kiekvienoje šalyje koncepcija turi būti išversta ir tiksliai išaiškinta. Grupė nusprendė panaudoti terminą “Gender mainstreaming” (lyčių aspekto integravimo strategija) akcentuoti lyčių lygybės perspektyvos integravimą.
Specialistų grupė paskyrė daug laiko, bandydama rasti tinkamą lyčių aspekto integravimo strategijos apibrėžimą. Pagrindinė šio apibrėžimo svarba yra faktas, kad apibrėžimas turi apimti įvairius apsektus, minimus ankstesniuose labai skirtinguose apibrėžimuose.
Visų pirma, apibrėžimas turi perteikti, kas turi būti integruojama, t.y., lyčių lygybės perspektyva, ir koks tikslas turi būti pasiektas, t.y., lyčių lygybė – objektas.
Antra, turi būti paminėtos funkcinės ir struktūrinės sudėtinės dalys, kurios sudaro lyčių aspekto integravimo strategiją: t.y. politinių procesų reorganizacija, tobulinimas, plėtra ir įvertinimas. Lyčių aspekto integravimo strategija yra tiek politinis procesas, tiek ir organizacinis. Jis apima naujus politikos formavimo ir priartinimo būdus, organizacinės bei institucinės kultūros pokyčius ir veda į visuomenės struktūros pokyčius. Lyčių aspekto integravimo strategija apima politikos procesų reorganizavimą, kadangi perkelia lyčių lygybės politikos akcentus į kasdienės politikos procesus bei įprastinių veikėjų kasdieninę veiklą.
Trečia, apibrėžimas turi būti pilnas ir neribojamas tam tikrų lyčių aspekto integravimo strategijos aspektų ar technologijų. Politikos procesų organizavimas, reorganizavimas, tobulinimas ir plėtra reikalauja įvairių technologijų ir priemonių. Jis apima pilną moterų dalyvavimą visose gyvenimo srityse, visų pasiūlymų, susijusių tiek su bendrosios, tiek su sektorinės politikos programomis, analize lyčių lygybės perspektyvos atžvilgiu. Svarbu, kad apibrėžime būtų palikta vietos atsižvelgti į visas šias technologijas ir priemones. Be to, įvairių veikėjų ir technologijų poreikis bei prieinamumas gali kisti ir pereiti iš vieno konteksto į kitą ir todėl apibrėžimas neturi būti išbaigtas.
Specialistų grupė pateikia tokį apibrėžimą:
Lyčių aspekto integravimo strategija (Gender Maistreaming) – tai valstybės ekonominių, socialinių, politinių procesų organizavimas, reorganizavimas, tobulinimas, plėtra ir įvertinimas, tokiu būdu, kad lyčių lygybės perspektyva būtų inkorporuota į visas šias politikos sritis, visus lygmenis, visuose etapuose, visų veikėjų, paprastai dalyvaujančių politinėje veikloje.
Lyčių aspekto integravimo strategijos apibrėžimas akcentuoja šios strategijos tikslą, procesą, objektus ir subjektus. Lyčių aspekto integravimo strategijos objektas yra politika visuose lygmenyse, visuose etapuose. Aktyvūs lyčių aspekto integravimo strategijos subjektai yra įprasti veikėjai.Lyčių aspekto integravimo strategija gali reikšti, kad politiniai procesai reorganizuojami taip, kad įprastiniai veikėjai žinotų, kaip inkorporuoti lyčių perspektyvą. Tai taip pat gali reikšti, kad lyčių lygybės klausimai inkorporuojama į politinius procesus, įtraukiant lyčių lygybės klausimų išmanymą kaip normalų reikalavimą politikams.
Šis apibrėžimas taip pat akcentuoja būdą, kuriuo lyčių aspekto integravimo strategija atmeta specifinės lyčių lygybės politikos trūkumus. Lyčių aspekto integravimo strategija implikuoja platesnį ir labiau atitinkantį lyčių lygybės apibrėžimą, įvertinant skirtumus ir įvairovę. Pabrėžiant politinių procesų organizavimo, reorganizavimo, tobulinimo, plėtros poreikį, lyčių aspekto integravimo strategija sudaro galimybę mesti iššūkį maskulinistinėms tendencijoms, kuriomis charakterizuojama visuomenė ir struktūriniam lyčių nelygybės pobūdžiui. Lyčių aspekto integravimo strategija taip pat padeda suaktyvinti lyčių lygybės temą, panaikinant lyčių lygybės institucinių mechanizmų izoliaciją ir įtraukia daugiau ir naujų veikėjų į subalansuotos visuomenės kūrimą. Tokiu būdu, lyčių santykių transformavimo lyčių lygybės link procesas gali būti pagreitintas ir sustiprintas.
Kaip lyčių aspekto integravimo strategija susijusi su specifinėmis lyčių lygybės problemomis?
Lyčių aspekto integravimo strategija negali pakeisti ar dubliuoti specifinės socialiai remtinų žmonių politikos ir mechanizmų. Lyčių aspekto integravimo strategija minima kaip nauja strategija siekiant lyčių lygybės ir visuomet pabrėžiama, kad ši strategija nepakeičia tradicinės lyčių lygybės politikos, o ją papildo. Egzistuoja dvi skirtingos strategijos tam pačiam tiksluipasiekti – lyčių lygybei ir jos privalo eiti ranka rankon, bent jau kol visuomenėje realiai egzistuoja konsensusas ir kultūra lyčių lygybės klausimais. Kyla klausimas, kaip lyčių aspekto integravimo strategija susijusi su specifine lyčių lygybės politika ir kodėl vis dar reikalingos “tradicinės” lygybės politikos formos. Pagrindinis skirtumas tarp lyčių aspekto integravimo strategijos ir specifinės lyčių lygybės politikos yra pasirinktos politikos sritys ir veikėjai. “Tradicinių” lygybės politikos formų pradinė pozicija yra specifinės problemos, kylančios iš lyčių nelygybės. Tada lygybės mechanizmo institucijos parengia specialią politiką, šioms problemoms spręsti. Lyčių aspekto integravimo strategijos pradinė pozicija yra jau egzistuojanti politika. Politikos procesai reorganizuojami taip, kad jau dalyvaujantys veikėjai atsižvelgtų į lyčių perspektyvą ir lyčių lygybę kaip tikslą, kurį reikia pasiekti. Lyčių aspekto integravimas yra fundamentali strategija – gali užtrukti laiko, kol ji bus įgyvendinta, bet ji turi potencialą galimiems pokyčiams. Tradicinės lyčių lygybės formos gali duoti poveikį netgi greičiau, bet paprastai apsiriboja specifinėmis politikos sritimis.
Sutelkus moterų klausimų sprendimą viename kompetentingame struktūriniame padalinyje, lyčių lygybės mechanizmai įgijo galimybę atskleisti svarbius ir naujus dalykus ir tuo remiantis formuoti atitinkamą politiką. Ši mechanizmo forma veda į lyčių klausimų ekspertizės kaupimą vienose rankose ir ši žinių koncentracija yra jų privalumas. Ši patirties ir žinių sankaupa yra būtina lyčių aspekto integravimo strategijos pradžios sąlyga ir tampa lyčių aspekto integravimo strategijos tarpininku. Nepanašu, kad ši strategija pasiseks visuomenėje, kur nėra “tradicinės” lygybės politikos ir kur nėra priemonių ir veikėjų ją įgyvendinti. Lyčių aspekto integravimo strategija reikalauja tarpdiscplininių žinių apie nelygybę tarp moterų ir vyrų, kaip viešų debatų ir politinių sprendimų pagrindo, kai politika visose gyvenimo srityse turi atspindėti lyčių perspektyvos svarbą. Be to, lyčių aspekto integravimo strategija apima daug platesnį įprastų veikėjų ratą, kurių daugelis nėra lyčių ekspertai. Šiems naujiems veikėjams taip pat prireiks žinių apie lyčių lygybę, kad galėtų sėkmingai spręsti lyčių lygybės problemas.
Čia atspindima lyčių lygybės mechanizmų ir veikėjų svarba ir indėlis, nes jie sukuria “žinių ir minčių banką”. Savo dispozicijoje turėdami informaciją, jie gali užtikrinti būtiną paramą. Tai ypač svarbu šalyse, kur dar nėra gerai išvystytos moterų studijos. Lyčių aspekto integravimo strategija yra nauja strategija ir reikalauja tolesnio gilinimosi ir plėtros. Netgi jei lyčių lygybės padaliniai kai kuriose šalyse nėra pagrindiniai veikėjai diegiant lyčių aspekto integravimo strategiją, jie perteikia bendrą supratimą ir platina žinias ir informaciją lyčių lygybės klausimais visuomenei ir veikėjams.
Lyčių lygybės mechanizmai yra tiesioginiai ir specifiniai. Jų veikla gali prasidėti nuo nelygybės apraiškų, charakterizuojančių lyčių santykius, ir koncentruotis į tai, kaip nugalėti nelygybę. Lyčių lygybėsmechanizmai gali įtakoti politikus atsižvelgti į specifines lyčių problemas, kurios nesusiję su kitomis politikos sritimis bei stengtis pasiekti, kad lyčių lygybės klausimai taptų prioritetiniai. Lyčių aspekto integravimo strategija susijusi su bendrąja politika. Tai reiškia, kad kai yra formuojama politika, turinti didelę įtaką visuomenei, turi būti atsižvelgta į abiejų lyčių specifiką, interesus ir vertybes. Pagaliau, tampa aišku ir matoma, kad lyčių lygybė yra tiek moterų, tiek vyrų tema. Lyčių aspekto integravimo strategija reiškia lyčių perspektyvos integravimą į atitinkamas politikos sritis, tam kad būtų įsitikinta, jog šios politikos efektas yra neutralus lyčių atžvilgiu, bet jo pradinė pozicija nėra egzistuojanti lyčių nelygybė. Specifinė lyčių lygybės politika yra strategija, tiesiogiai susijusi su lyčių nelygybe. Joje atsižvelgiama į specifinius moterų ir vyrų poreikius ir parengia politiką tais klausimais, kurių neapima kitos politikos sritys. Pavyzdžiui jei, aplinkosauga yra tema, į kurią atsižvelgiama daugelyje politikos sričių (žemės ūkio, ekonomikos, tarptautinės prekybos, plėtojant bendradarbiavimą), lyčių lygybės politika turi egzistuoti kaip atskira sritis. Lyčių lygybės mechanizmai yra veikėjai, kurie atspindi vyriausybių fundamentalų vaidmenį, siekiant lygybės lyčių santykiuose.
Lyčių aspekto integravimo strategija remiasi žiniomis ir ankstesne lygybės politikos patirtimi. Vis plačiai pripažįstama, kad specifinė lygybės politika nepakankama, kurti lyčių lygybės visuomenę. Lyčių aspekto integravimas yra logiškas tolesnis žingsnis. Tačiau lyčių aspekto integravimo strategija negali optimaliai funkcionuoti be tradicinės lygybės politikos, nes ši politikos forma – būtinas lyčių aspekto integravimo strategijostarpininkas. Be to, lyčių aspekto integravimo strategija negali būti tokia tiesioginė, kaip specifinė lyčių lygybės politika. Lyčių aspekto integravimo strategija ir specifinė lyčių lygybės politika yra ne tik dualistinės viena kitą papildančios strategijos, bet ir suformuoja “dviejų takelių” strategiją.
Kokie sunkumai gali kilti, diegiant lyčių aspekto integravimo strategiją?
Turint ribotą lyčių aspekto integravimo strategijos įgyvendinimo patirtį, šis skyrius grindžiamas daugiau apmąstymais negu patirtimi. Tačiau su įgyvendinimu susiję pokyčiai retai praeina sklandžiai. Kiek žinoma iki šiol, daugelis problemų, kurios gali kilti, būtų susiję su netiksliu lyčių aspekto integravimo strategijos supratimu, egzistuojančiomis procedūromis, technologijomis ir priemonėmis ar politinės valios stoka.
Pirmasis sunkumas gali būti neteisingas lyčių aspekto integravimo koncepcijos supratimas ir kaip lyčių aspekto integravimo strategija susijusi su specifine lyčių lygybės politika. Jei lyčių aspekto integravimo strategija nėra teisingai suvokta, ji gali būti traktuojama kaip nauja strategija, pakeičianti lyčių lygybės politiką. Todėl kai kurioms vyriausybėms tai gali būti pretekstas nutraukti specifinę lyčių lygybės politiką. Lyčių aspekto integravimo strategija reikalinga, kad specifinė lyčių lygybės politika būtų tęsiama, kad lyčių lygybės politika nedingtų ar netaptų pernelyg išskaidyta.
Sekantis sunkumas susijęs su platesne lygybės koncepcija. Lyčių lygybė dažnai neteisingai suprantama. Kaip paminėta antrajame skyriuje, viena iš pagrindinių problemų, trukdančių tolesnę pažangą lyčių lygybės srityje yra siaura ir ribota lyčių lygybės koncepcija. Lyčių lygybė – ne tas pats, kas antidiskriminacija, o daug daugiau. Tai ne tik de jure lygybė, reiškianti, kad visos nuorodos į moteris ir vyrus įstatymuose yra pašalintos. Lygybė kaipo tokia privalo būti skatinama, pavyzdžiui, pozityviais veiksmais, rengiant veiksmų planus, diegiant lyčių aspekto integravimo strategiją ir kitomis priemonėmis. Tikslas – lygybė, kaip pozityvi teisė, arba lygybė de facto, gerbianti moterų ir vyrų teisę į įvairovę bei skirtingumą, bet taip pat nustatanti, kad moterys ir vyrai yra laisvi individai. Lyčių aspekto integravimo strategija apima lyčių perspektyvą ir neapsiriboja moterų klausimais. Ši strategija reikalauja atsižvelgti į moterų ir vyrų santykius, o ne paprasčiausiai susiaurinti koncepciją iki moterų ir vyrų kategorijų. Šalyse, kur vyrauja “tradicinis” požiūris į lyčių lygybę, koncepcija, kuria grindžiama lyčių lygybė, turi būti peržiūrėta ir požiūris į lytis išplėtotas.
Dar viena problema gali būti šalyje egzistuojantis politinis požiūris. Veikėjų, įgyvendinančių politiką akimis tarp lyčių aspekto integravimo strategijos ir specifinės lygybės politikos yra didelis skirtumas. Anksčiau lygybės ekspertai nagrinėjo ir sprendė lyčių lygybės klausimus, o dabar įvairių politikos sričių ekspertai turi išmanyti lyčių lygybės klausimus. Lyčių aspekto integravimo strategija yra naujas lyčių lygybės perspektyvos integravimo metodas, kuris apima artimesnį bendradarbiavimą tarp atskirų struktūriniųpadalinių, anksčiau turėjusių išskirtinę kompetenciją ir gali apimti politinių procesų reorganizavimą, naujų išorinių politikos veikėjų bendradarbiavimą (pvz., visuomeninės organizacijos). Kitaip tariant, lyčių aspekto integravimo strategija reikalauja procedūrinių pokyčių, tokių, kaip požiūrio į politikos formavimą permąstymo, organizacinės kultūros pokyčių ar naujų bendradarbiavimo ir konsultacijų formų.
Lygiagrečiai turi būti svarstomi politikos technologijų metaodai, svertai ir priemonės, kurie gali būti pritaikyti lyčių aspekto integravimo strategijai įgyvendinti, problema. Adekvačių instrumentų ir technologijų stoka gali reikšti, kad lyčių aspekto integravimo strategija bus vargiai įdiegta ar visai neįdiegta. Lyčių aspekto integravimo strategija gali reikalauti parengti naujus politikos instrumentus, ar pritaikyti esamus, peržiūrėti statistinius duomenis ir įvesti lyčių rodiklį atskiru kintamuoju dydžiu.
Sekanti problema yra žinių lyčių lygybės klausimais stoka, kuri apsunkina lyčių aspekto integravimo strategijos diegimą. “Tradicinės” lyčių lygybės mechanizmuose veikėjai yra lyčių lygybės ekspertai. Įgyvendinant lyčių aspekto integravimo strategiją lyčių lygybės klausimai nebebus vienose specifinio padalinio rankose, bet apims visus institucijos padalinius. Todėl veikėjai daugiau nebebus lygybės klausimų specialistai, o tai kelia pavojų, kad jiems gali nepasisekti identifikuoti lyčių interesų, ar įgyvendinti sėkmingą lyčių lygybės politiką. Tai netgi gali reikšti, kad jie gali tiksliai nesuprasti pačios lyčių aspekto integravimo strategijos. Iš to gali išplaukti egzistuojančios situacijos atnaujinimas. Gali trūkti žmonių, turinčių pakankamai žinių, kad formuotų lyčių aspekto integravimopolitiką, ypač, kai tiek mažai moterų dalyvauja priimant sprendimus. Todėl lyčių aspekto integravimo strategija reikalauja, kad politikos formuotojai gerai išmanytų lyčių lygybės klausimus. Turi būti organizuotas mokymo procesas, kad lyčių aspekto integravimo strategija būtų sėkmingai įgyvendinta praktikoje.
Pagaliau, gali kilti pavojus, kad apie lyčių aspekto integravimo strategiją bus daug kalbama, bet nieko nedaroma praktiškai. Vyriausybės gali priimti sprendimą, kad lygybė turi būti integruota į visas politikos sritis ir daugiau nieko nebedaryti arba tik dirbtinai remti lyčių aspekto integravimo strategijos iniciatyvas. Lyčių aspekto integravimas yra labai madinga strategija, bet negali egzistuoti pati sau. Tikslas – pasiekti lyčių lygybę. Lyčių aspekto integravimo strategija reikalauja politikų valios ir tvirto susitarimo ne tik pašalinti egzistuojančią moterų ir vyrų nelygybę, bet ir pašalinti šios nelygybės priežastis. Be kita ko, tai apima politinę valią liberalizuoti būtinus finansinius ir žmogiškuosius resursus. Kadangi lyčių aspekto integravimo strategija apima įprastines politikos sritis ir veikėjus, būtini finansiniai ir žmogiškieji ištekliai turi būti numatyti įprastiniame valstybės biudžete. Neskiriant pakankamai lėšų lyčių aspekto integravimo strategijai, gerų rezultatų sunku pasiekti ir tai gali diskredituoti ją, kaip strategiją, siekiant lyčių lygybės.
Taikant lyčių aspekto integravimo strategiją gali kilti ir kitų problemų, bei sunkumų. Tačiau reikia turėti omenyje, kad naujos strategijos niekada nepradedamos įgyvendinti sklandžiai nuo pat pradžių ir naujoms iniciatyvoms reikia skirti laiko, rezultatai neatsiranda tučtuojau. Be to, daugelis sunkumų ir problemų gali būti įveikti, atkreipiant dėmesį į būtinas išankstines prielaidas ir palankias sąlygas ar sėkmingos lyčių aspekto integravimo strategijos pavyzdžius.
Kodėl lyčių aspekto integravimas – tokia svarbi strategija?
Iš to, kas iki šiol pasakyta, galima daryti nediskutuotiną išvadą, kad lyčių aspekto integravimas yra svarbi strategija. Be to yra keletas priežasčių, papildomai pabrėžiančių lyčių aspekto integravimo strategijos reikšmę bei vertę:
1) Lyčių aspekto integravimo strategija įjungia visuomenę į politiką
Lygybės tematikos integravimas padeda pabrėžti poreikį pagrįsti ir įvertinti bet kurią atskirą politiką pagal jos poveikį konkrečiai individo ir socialinių grupių situacijai, nesvarbu, kas tai būtų – moterys ar vyrai, su jų specifiniais poreikiais ir interesais. Toks požiūris pagerina bendrosios (globalinės, sektorinės, nacionalinės regioninės, lokalinės) politikos pagrįstumą ir įvertinimą pagal jos rezultatus žmonių gerovei ir atveria vartus pakeisti “tradicinę” praktiką, pateikiant abstrakčius ekonominius ir ideologinius rodiklius (tokius, kaip bendras vidaus produktas, ar panašius duomenis, kurie yra neutralūs ir išreiškia vidutinius rodiklius) labiau tinkamais ir vertingesniais, konkrečiai parodančiais žmonių gerovę. Tai padeda paveikti politikus bei į viešąją nuomonę, parodo, kaip svarbu kreipti dėmesį į platų politikos efektą piliečių gyvenimui.Lyčių aspekto integravimo strategija taip pat gali būti būdas, kaip įtraukti į politinę darbotvarkę gyvybiškai svarbius moterų ir vyrų gyvenimui aspektus, į kuriuos praeityje nebuvo kreipiama dėmesio. Lyčių lygybės integravimas gali būti žingsnis link daugiau žmogiško ir mažiau ekonominio požiūrio į šiuolaikinės visuomenės bendrąją plėtrą ir vadybą. Atsižvelgiant į lyčių lygybės perspektyvą, politika bus geriau apibrėžta realių moterų ir vyrų poreikių aspektu. Visų žmonių, tiek moterų, tiek vyrų gyvenimas pagerės, o tai ir sudaro lyčių aspekto integravimo strategijos prasmę ir vertę.
2) Užtikrina geresnę valdymo kokybę
Lyčių aspekto integravimo strategija užtikrina geresnį aprūpinimą informacija, rengiant politikos programas ir atitinkamai geresnį valdymą. Ji verčia suabejoti teiginiu, kad politika yra neutrali lyties atžvilgiu – tokia iš tikro niekada nebūna – ir atskleisti paslėptas realybės ir vertybių prielaidas. Ji veda į politikos proceso didesnį skaidrumą ir atvirumą.
3) Įtraukiami ir moterys ir vyrai – ir tuo būdu efektyviau panaudojami visi žmogiškieji ištekliai
Iki šiol lyčių lygybės klausimų sprendimą skatino tik nedidelė moterų grupelė. Lyčių aspekto integravimo strategija įtrauks daug platesnį žmonių sluoksnį – tiek moterų, tiek vyrų. Taip pat taps aiškiau, kad šiandieninė visuomenė yra priklausoma nuo visų žmogiškųjų resursų panaudojimo bei tiek moterų, tiek vyrų patirties. Lyčių aspekto integravimo strategija pripažįsta, kad moterys ir vyrai turi dalintis atsakomybę, pašalinant nelygybę visuomenėje. Galų gale įtraukiant platesnį išorinių veikėjų sluoksnį į politikos procesą, lyčių aspekto integravimostrategija padės sumažinti demokratijos deficitą, kuris būdingas daugeliui dabartinių demokratijų.
4) Lyčių lygybės klausimai tampa matoma ir prioritetine visuomenės sprendžiama problema
Lyčių aspekto integravimo strategija pateikia aiškią idėją apie politinių iniciatyvų pasekmes ir įtaką tiek moterims, tiek vyrams ir apie pusiausvyrą tarp moterų ir vyrų rūpimoje srityje. Lyčių lygybės klausimai taps matomi ir bus integruoti į visuomenės prioritetizuojamų problemų kontekstą, tuo tarpu, kai iki šiol jie visada buvo nuošaliai. Tai parodys, kad lyčių lygybė yra svarbus visuomenės veiksnys, liečiantis kiekvieną individą, o taip pat visos visuomenės raidą ir kad tai nėra nei brangu, nei prabanga. Lyčių aspekto integravimo strategija pripažįsta, kad su moterų ir vyrų nelygybe negali būti efektyviai kovojama be politinės sistemos ir visos visuomenės suinteresuotumo, dalyvavimo, įsipareigojimų ir bendro sutarimo. Tai pakeis požiūrį į lyčių lygybę, kuris dar dažnai neigiamas ir inicijuos naujus debatus lygybės klausimais kitu, nei įprasta aspektu.
5) Atsižvelgia į moterų ir vyrų įvairovę,politika tampa labiau diversifikuojama
Yra pripažįstama, kad moterys – ir vyrai – nėra homogeninė grupė. Tam, kad įvairovei būtų skiriamas pakankamas dėmesys, politika ir politikos priemonės turi sudaryti galimybę atsižvelgti į šią įvairovę. Lyčių aspekto integravimo strategija turi turėti galimybę geriau paveikti skirtingų moterų grupių specifinę situaciją, kur specifinė lygybės politika iki šiol nebuvo sėkminga, nes lyčių aspekto integravimo strategija palieka erdvės įvairovei. Žvelgiant iš šios strategijos perspektyvos, problema yra ne tai, kad skirtumai egzistuoja, bet kad jie glaudžiai susiję su hierarchiniu gradavimu ir kyla pavojus visus piliečius matuoti pagal vyrų normas. Šia prasme lyčių aspekto integravimo strategija yra žingsniu toliau, negu tiesiog darbas lyčių lygybės kryptimi. Lyčių aspekto integravimo strategija palieka erdvės nehierarchinei įvairovei aplamai, ar tai būtų dėl lyties, rasės, klasės, ar kelių faktorių kombinacija. Kitaip tariant, atsižvelgiama į tai, kad žmonės nėra abstraktūs subjektai, bet kiekvienas turi savo identitetą. Šis pašalinis lyčių aspekto integravimo, kaip strategijos, efektas yra pozityvus visai visuomenei, skatinant lyčių lygybę.
1.4.Lietuvos valstybinė moterų ir vyrų lygių galimybių programa 2005-2009 m.
I. Bendrosios nuostatos
1. Valstybinė moterų ir vyrų lygių galimybių 2005-2009 metų programa (toliau vadinama – ši Programa) parengta įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-2008 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 315 (Žin., 2005, Nr. 40-1290), 477 punktą ir atsižvelgiant į Valstybinės moterų ir vyrų lygių galimybių 2003-2004 metų programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 712 (Žin., 2003, Nr. 55-2452), įgyvendinimo rezultatus, rezultatyvių priemonių tęstinumo ir naujų priemonių poreikį, siekiant nuosekliai ir sistemingai spręsti atitinkamųsričių lyčių lygybės problemas, užtikrinti tiek kiekybinius, tiek kokybinius moterų ir vyrų padėties pokyčius.
2. Ši Programa parengta atsižvelgiant į:
2.1. 2000 m. gruodžio 20 d. Tarybos sprendimą Nr. 2001/51/EB, patvirtinantį programą, susijusią su Bendrijos pagrindų strategija dėl lyčių lygybės (2001-2005);
2.2. Europos Sąjungos direktyvas, sprendimus, rezoliucijas, rekomendacijas moterų ir vyrų lygių galimybių klausimais;
2.3. Jungtinių Tautų konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (Žin., 1996, Nr. 21-549), ratifikuotą Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. I-1035 „Dėl Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo ratifikavimo“ (Žin., 1995, Nr. 76-1764);
2.4. Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims Fakultatyvinį protokolą (Žin., 2004, Nr. 122-4464), ratifikuotą Lietuvos Respublikos 2004 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. IX-2300 „Dėl Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims 20 straipsnio 1 dalies pakeitimo ir Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims Fakultatyvinio protokolo ratifikavimo“ (Žin., 2004, Nr. 122-4460);
2.5. Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto rekomendacijas Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kaip įgyvendinti Konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo nuostatas (Valstybių narių ataskaitų svarstymas. Lietuva. Pirmoji ir antroji periodinės ataskaitos, Niujorkas, 2000 m. birželio 12-30 d.);
2.6. Pekino deklaraciją ir Pekino veiksmų platformą, priimtą IV pasaulinėje moterų konferencijoje (Pekinas, 1995 m. rugsėjo 4-15 d.);
2.7. Jungtinių TautųGeneralinės Asamblėjos 23-iosios specialiosios sesijos „Moterys 2000: lyčių lygybė, raida ir taika XXI amžiuje (Pekinas+5)“ Baigiamąjį dokumentą (Niujorkas, 2000 m. birželio 5-9 d.);
2.8. Jungtinių Tautų Moterų padėties komisijos jubiliejinės 49-osios sesijos „Pekino deklaracijos ir Pekino veiksmų platformos bei Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 23-iosios specialiosios sesijos Baigiamojo dokumento apžvalga ir įvertinimas (Pekinas+10)“ deklaraciją (Niujorkas, 2005 m. vasario 28 d. – kovo 11 d.);
2.9. Jungtinių Tautų tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą (Žin., 2002, Nr. 77-3290), prie kurio prisijungta Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. I-1136 „Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentų“ (Žin., 1991, Nr. 9-244);
2.10. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (Žin., 1995, Nr. 40-987), ratifikuotą Lietuvos Respublikos 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. I-865 „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ (Žin., 1995, Nr. 37-913);
2.11. Europos socialinę chartiją (pataisytą) (Žin., 2001, Nr. 49-1704), ratifikuotą Lietuvos Respublikos 2001 m. gegužės 15 d. įstatymu Nr. IX-317 „Dėl 1996 metų Europos socialinės chartijos (pataisytos) ratifikavimo“ (Žin., 2001, Nr. 49-1699);
2.12. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijas Europos Tarybos valstybėms narėms;
2.13. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rekomendacijas valstybėms narėms;
2.14. Europos Tarybos žmogaus teisių komisaro rekomendacijas po vizito Lietuvoje 2003 m. lapkričio 23-26 d., patvirtintas Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2004 m. vasario 12 d. Strasbūre, CommDH(2004)6;
2.15. Šiaurės ir Baltijos valstybių lyčių lygybės 2004-2006 metų programą, kuriai pritarta Šiaurės ir Baltijos valstybių lyčių lygybės ministrų susitikime, vykusiame 2004 m. rugsėjo 23-26 d. Reikjavike;
2.16. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (Žin., 1998, Nr. 112-3100) 3 straipsnį;
2.17. Lietuvos moterų pažangos programą, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. 1299 (Žin., 1996, Nr. 110-2515);
2.18. nevyriausybinių organizacijų konferencijų, seminarų pasiūlymus ir rekomendacijas.
3. Rengiant šią Programą, atsižvelgta į moterų ir vyrų lygioms galimybėms įgyvendinti visose veiklos srityse taikomą lyčių aspekto integravimo strategiją, kuri apibūdinama kaip toks politinių procesų organizavimas, reorganizavimas, tobulinimas, plėtra ir įvertinimas, kad lyčių lygybės aspektas būtų įtrauktas į visas politikos sritis, visus lygmenis, visus etapus, visų veikėjų, paprastai dalyvaujančių politinėje veikloje, taip pat bet kurios planuojamos veiklos, įstatymų, strategijų ir programų visose srityse ir visais lygmenimis įvertinimas atsižvelgiant į poveikį tiek moterims, tiek vyrams. Ši strategija – tai lyčių lygybių siekimo metodas, pirmą kartą panaudotas rengiant Jungtinių Tautų Pekino veiksmų platformą, o vėliau pradėtas plačiai taikyti ir Europos Sąjungos lyčių lygybės programiniuosedokumentuose.
Programos tikslai ir uždaviniai
4. Šios Programos tikslai:
4.1. nuosekliai, kompleksiškai ir sistemingai spręsti moterų ir vyrų lygių galimybių problemas visose srityse;
4.2. užtikrinti lyčių aspekto integravimą;
4.3. parodyti specifines moterų ir vyrų problemas ir jas spręsti.
5. Šios Programos uždaviniai:
5.1. keisti vyro ir moters vietos ekonominėje šalies veikloje stereotipus;
5.2. sudaryti sąlygas moterims ir vyrams derinti darbo, taip pat profesinės karo tarnybos ir šeimos įsipareigojimus;
5.3. gerinti moterų, po ilgesnės pertraukos grįžtančių į darbo rinką, vyresnio amžiaus moterų įsidarbinimo galimybes;
5.4. didinti moterų galimybes imtis verslo ir jį plėtoti, skatinti moterų ekonominį aktyvumą;
5.5. skatinti darbdavius nustatyti vyrams ir moterims vienodą darbo užmokestį už vienodos vertės darbą;
5.6. skatinti socialinę partnerystę ir plėtoti socialinį dialogą, užtikrinant lyčių lygybę darbo rinkoje;
5.7. įtraukti lyčių lygybės klausimus į formalųjį ir neformalųjį švietimą;
5.8. sudaryti palankesnes sąlygas moterims siekti mokslo, karjeros, tobulinti profesijos įgūdžius;
5.9. didinti moterų galimybes eiti vadovaujančias pareigas ir pareigas, kurias einant priimami sprendimai;
5.10. skatinti moterų ryžtą aktyviai dalyvauti visuomeniniame ir politiniame gyvenime;
5.11. tobulinti esamą teisinę bazę, skirtą smurtautojui atskirti nuo nukentėjusiojo šeimos, ir teisės aktų įgyvendinimo mechanizmą;
5.12. remti nevyriausybinių organizacijų, ypač krizių centrų, projektus,užtikrinančius socialinę pagalbą smurto šeimoje aukoms ir darbą su smurtautojais;
5.13. spręsti specifines moterų ir vyrų sveikatos problemas;
5.14. siekti ilgesnės vyrų gyvenimo trukmės – mažinti moterų ir vyrų vidutinės gyvenimo trukmės skirtumą;
5.15. užtikrinti švietimą ir informavimą šeimos planavimo ir reprodukcinės sveikatos klausimais, ypač kaime;
5.16. integruoti lyčių aspektą į aplinkosaugą;
5.17. skatinti valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų, švietimo ir mokslo įstaigų, nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą, užtikrinantį lyčių lygybę;
5.18. siekti sustiprinti moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimo institucinį mechanizmą apskričių ir savivaldybių lygmeniu;
5.19. stiprinti darbuotojų, valstybės tarnautojų gebėjimus užtikrinti moterų ir vyrų lygias galimybes;
5.20. tobulinti pedagogų, teisėsaugos ir teisėtvarkos pareigūnų, aplinkosaugos specialistų kvalifikaciją lyčių lygybės klausimais;
5.21. skleisti tarptautiniu mastu Lietuvos patirtį, kaip užtikrinti moterų ir vyrų lygias galimybes;
5.22. atlikti moterų ir vyrų padėties pokyčių išplėstinį vertinimą;
5.23. tobulinti statistinės informacijos pagal lytį duomenų rinkimą ir teikimą vartotojui, bendradarbiaujant su kitomis duomenis renkančiomis ir tyrimus atliekančiomis institucijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis.
Programos įgyvendinimo vertinimo kriterijai
6. Šios Programos įgyvendinimo veiksmingumas vertinamas pagal:
6.1. surengtų seminarų, mokymų, kitų renginių skaičių;
6.2. asmenų, apmokytų seminaruose, mokymuose, kituose renginiuose, skaičių;
6.3. asmenų, pasinaudojusių suteiktomis žiniomis, skaičių;
6.4. nevyriausybinių organizacijų, vykdančių projektus moterų ir vyrų lygių galimybių klausimais, skaičių;
6.5. visuomenės nuomonės pokyčius, vertinamus atliekant sociologinius tyrimus;
6.6. moterų ir vyrų padėties įvairiose srityse pokyčius, vertinamus pagal šios Programos 69.7 punkte nurodytos priemonės įgyvendinimo rezultatus;
6.7. valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų, nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo veiksmingumą.
Programos finansavimas
7. Šioje Programoje numatytas priemones siūloma finansuoti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis iš ministerijoms ir įstaigoms, dalyvaujančioms įgyvendinant šią Programą, patvirtintų bendrųjų asignavimų. Preliminarus Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų poreikis šios Programos priemonėms įgyvendinti – 1434,6 tūkst. litų, iš jų 2005 metais – 210 tūkst. litų, 2006 metais- 276,6 tūkst. litų, 2007 metais – 351 tūkst. litų, 2008 metais – 311 tūkst. litų, 2009 metais – 286 tūkst. litų. Šioje Programoje numatytoms priemonėms įgyvendinti ketinama pasitelkti nevyriausybines organizacijas, tikimasi užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų paramos, ypač vykdyti bendriems projektams, kai dalis lėšų projektui skiriama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, o dalis – iš tarptautinių fondų. Sudaromos sąlygos šiosProgramos priemonių įgyvendinimą remti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis.
Programos įgyvendinimas
8. Šioje Programoje numatytų priemonių įgyvendinimas derinamas su rengiama Valstybine smurto prieš moteris mažinimo strategija ir šios strategijos įgyvendinimo priemonėmis, Prekybos žmonėmis prevencijos bei kontrolės 2005-2008 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 558 (Žin., 2005, Nr. 65-2333), kitomis tikslinėmis programomis, ypač užimtumo, socialinės apsaugos ir sveikatos, Lietuvos 2004-2006 metų bendruoju programavimo dokumentu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 935 (Žin., 2004, Nr. 123-4486).
9. Šios Programos įgyvendinimą koordinuoja Moterų ir vyrų lygių galimybių komisija (toliau vadinama – Komisija), sudaryta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 266 (Žin., 2000, Nr. 22-564). Komisijos nariai kasmet, iki sausio 15 d., parengia ir pateikia Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ataskaitas, kaip įgyvendinamos šios Programos priemonės, kurių atsakinguoju vykdytoju patvirtinta atitinkama ministerija, taip pat Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau vadinama – Statistikos departamentas). Apibendrintą šios Programos priemonių įgyvendinimo ataskaitą, vadovaudamiesi Komisijos nuostatais, parengia Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai atstovaujantys Komisijos nariai. Ataskaita svarstoma Komisijos posėdyje. Jeigu jai pritariama, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iki kiekvienų metų vasario 15 d. pateikia ją Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Kiekviena institucija ar įstaiga, numatyta atitinkamų šios Programos priemonių atsakinguoju vykdytoju,informuoja visuomenę, o prireikus – kitas institucijas apie šios Programos priemonių, už kurias ji atsakinga, įgyvendinimą.
II. Moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimas
Užimtumas
Esama būklė
10. Auganti pastaraisiais metais Lietuvos ekonomika sudaro palankias sąlygas didinti užimtumą. Labai pagerėjo darbo rinką apibūdinantys rodikliai: padidėjo užimtumas, sumažėjo bendras nedarbas ir teritorinė jo diferenciacija, išaugo darbo jėgos paklausa. Lietuvos ūkyje sukuriama vis daugiau nuolatinių darbo vietų. Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, per pastaruosius trejus metus teritorinėse darbo biržose kasmet įregistruojama apie 132-137 tūkst. laisvų darbo vietų. Antai:
10.1. Statistikos departamento duomenimis, 2005 metų I ketvirtį moterų užimtumas sudarė 58,6 procento (vyrų – 64,4 procento), taigi padidėjo palyginti su 2004 metais buvusiu moterų užimtumu – 57,8 procento (vyrų – 64,6 procento). Lietuvos moterų užimtumas jau 2003 metais viršijo Europos Sąjungos užimtumo strategijos 2005 metams nustatytus 57 procentus ir sudarė 58,4 procento (vyrų – 63,7 procento). Vyrų ir moterų užimtumo (apskaičiuoto pagal darbo visą darbo dieną ekvivalentą) skirtumas siekė 7,4 procentinio punkto, t.y. buvo vienas mažiausių Europos Sąjungoje. Vyrų ir moterų užimtumo skirtumas kaime didesnis negu mieste – atitinkamai 9,4 procentinio punkto kaime ir 5,7 procentinio punkto mieste. Vyresniojo amžiaus (55-64 metai) moterų ir vyrų užimtumo skirtumas – 18,3 procentinio punkto, t.y. mažesnis nei Europos Sąjungoje – 19,1 procentinio punkto.
10.2. Mažėja moterų ir vyrų nedarbas ir jo skirtumai. Statistikos departamento duomenimis, 2005 metų I ketvirtį moterų nedarbas buvo 10,3 procento, o vyrų – 10,2 procento, o 2004 metais vidutinis metinis moterų nedarbas buvo 11,8 procento, vyrų – 11 procentų. Moterų ir vyrų nedarbo skirtumas 2004 metais sudarė 0,8 procentinio punkto ir sumažėjo iki 0,1 procentinio punkto 2005 metų I ketvirtį. Išankstiniais 2004 metų duomenimis, Europos Sąjungoje moterų nedarbas buvo 10,2 procento, vyrų – 8 procentai, t.y. moterų nedarbas buvo didesnis nei vyrų 2,2 procentinio punkto.
10.3. Statistikos departamento kartu su Ūkio ministerija atliktų smulkių ir vidutinių įmonių verslo sąlygų tyrimų duomenimis, gausėja moterų įmonių vadovių. Antai 2000 metais moterų vadovių buvo 29,2 procento, o 2003 metais – jau 40 procentų. Didžiuma verslo vadovių – 31-50 metų moterys. Vyrų verslininkų vyraujantis amžius – 21-40 metų. Kita vertus, kaip ir Europos Sąjungoje vyrai ekonomiškai aktyvesni. 2004 metais 15-64 metų moterų aktyvumas buvo 65,6 procento, o vyrų – 72,7 procento (2001 metais moterų aktyvumas – 65,8, 2002 metais – 65,7 procento). Išankstiniais 2004 metų duomenimis, bendras darbo jėgos aktyvumas Europos Sąjungoje buvo 69,5 procento, moterų – 61,7 procento, o vyrų – 77,3 procento.
10.4. Vidutinis mėnesinis bruto moterų darbo užmokestis 2005 metų I ketvirtį sudarė 83,1 procento vidutinio mėnesinio bruto vyrų darbo užmokesčio. Atlyginimų skirtumas sumažėjo, palyginti su 2004 metais, kai moterų vidutinis mėnesinis brutodarbo užmokestis buvo 81,4 procento vyrų atlyginimo. 2005 metų I ketvirtį valstybės sektoriuje šis skirtumas buvo 77,6 procento, o privačiame – 83,6 procento. Statistikos duomenys rodo, kad tuose ekonomikos sektoriuose, kuriuose dirba daugiausia moterys, atlyginimai mažesni negu tuose, kuriuose dirba daugiau vyrų. Ekonomikos sektoriuose, kuriuose dirba daugiau moterų: sveikatos priežiūros ir socialinio darbo, švietimo, viešbučių ir restoranų, – atlyginimai 2005 metų I ketvirtį buvo mažiausi. Ekonomikos sektoriuose, kuriuose dirba daugiau vyrų: viešasis valdymas ir gynyba, transportas, sandėliavimas ir ryšiai, elektros, dujų ir vandens tiekimas, – 2005 metų I ketvirtį atlyginimai buvo didesni negu moterų.
10.5. Nuostata dėl paramos šeimai ir tėvų vienodų pareigų įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje, kuriame teigiama, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Lietuvos Respublikos teisės aktai nustato vienodas teises ir lygias galimybes tiek moterims, tiek vyrams dalyvauti darbo rinkoje, tačiau šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimas – vis dar opi problema dėl sunkiai kintančių vyro ir moters vaidmens šeimoje ir darbe stereotipų:
10.5.1. Tradicinis požiūris į moterų ir vyrų pareigas šeimoje išryškėja uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos tyrimai“, kurios veikla – visuomenės tyrimai ir verslo valdymo konsultacijų teikimas, 1999 metais atlikto tyrimo respondentų atsakymuose apie tai, kas turėtų išlaikyti šeimą. 57,2 procento vyrų mano, kad tai – tik jų pareiga. Tokios pat nuomonės yra 51,4 procento moterų. Akivaizdu, kad beveik pusė Lietuvos gyventojų šį vaidmenį priskiriavyrams. Šis rezultatas rodo, kad moterys – potenciali socialinės atskirties grupė, kita vertus, toks požiūris kelia vyrams didelę įtampą, nes šiuolaikinėje visuomenėje vienas asmuo dažniausiai jau nebegali išlaikyti šeimos.
10.5.2. Nors atostogomis vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, pagal įstatymus gali naudotis tiek moterys, tiek vyrai, dažniausiai vaikus prižiūri moterys. Išėjusi atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, moteris ilgam palieka darbą, dažnai netenka profesinės kvalifikacijos, dėl to jai sunkiau siekti karjeros. Kaip rodo statistika, vyrai uždirba daugiau negu moterys, todėl šeimoje su vaiku lieka tas, kurio atlyginimas mažesnis. Be to, dalis vyrų tradiciškai mano, kad vaikus prižiūrėti – ne vyriškas darbas.
10.5.3. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2002 metais motinystės (tėvystės) atostogomis pasinaudojo apie 17,8 tūkst. asmenų, iš jų 179 (apie 1 procentą) vyrai. Iš viso 2004 metais motinystės (tėvystės) atostogomis pasinaudojo 18590 asmenų, iš jų 172 vyrai (0,925 procento). 2005 metų I ketvirtį motinystės (tėvystės) atostogomis pasinaudojo 19612 asmenų, iš jų 241 vyras (1,228 procento).
10.5.4. Profesinės karo tarnybos kariams suteikiamos nėštumo ir gimdymo atostogos ir atostogos vaikui prižiūrėti (tiek vyrams, tiek moterims). Tačiau auginančioms vaikus karėms motinystė ir šeimos pareigos – didelė kliūtis siekti karjeros profesinėje karo tarnyboje. Atostogos vaikui prižiūrėti kariui suteikiamos ne ilgiau kaip iki to laiko, kol vaikui sueis vieneri metai. Karys, kuriam suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti, atleidžiamas iš pareigų ir perkeliamas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Jeigu suteiktoms atostogoms pasibaigus karys negrįžta į tarnybą arba nėra jo kvalifikaciją atitinkančių laisvų pareigų, jis išleidžiamas į atsargą. Iki vaikui sueina treji metai, išleistam į atsargą kariui mokama valstybės nustatyto dydžio pašalpa iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, jeigu jis ar kiti įstatymo numatyti šeimos nariai ir kiti asmenys tuo laikotarpiu nesinaudoja įstatymų numatytomis atostogų vaikui prižiūrėti ir pašalpos teisėmis. Pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms ir kariui grįžus į tarnybą, įstatymas negarantuoja jam profesinės karo tarnybos tęstinumo, jeigu nėra jo kvalifikaciją atitinkančių laisvų pareigų. Taigi kariui ribojamos galimybės derinti įsipareigojimus šeimai su profesine karo tarnyba.
Problemos
11. Skirtingą moterų ir vyrų užimtumą ir ekonominę būklę lemia daugelis veiksnių, svarbiausieji iš jų yra šie:
11.1. Stereotipinis požiūris į moters ir vyro vaidmenį šeimoje, darbe ir visuomenėje kliudo plėtoti lygias moterų ir vyrų galimybes darbo rinkoje, mažina moterų galimybes įsidarbinti, siekti karjeros, lemia moterų ir vyrų atlyginimų skirtumus. Nešališką požiūrį į lytį, plėtojantį moterų ir vyrų lygias galimybes daugelyje sričių, o pirmiausia – darbo rinkoje ir priimant sprendimus, be kita ko, ugdo visuomenės švietimas ir informavimas.
11.2.Per mažos galimybės derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus, motinystė ir šeimos pareigos vaikus auginančioms moterims – didelė kliūtis išlaikyti darbo vietą ar ieškoti kitos. Moterys, auginančios vaikus, yra patyrusios įvairių sunkumų tiek įsidarbindamos, tiek siekdamos karjeros darbe.
11.3. Sunkiau įsidarbinti vyresnėms moterims negu vyresniems vyrams. Dabar populiaresni darbai – siuvimas ar darbas su informacinėmis technologijomis – dažnai laikomi per sudėtingais vyresnėms moterims.
11.4. Nors svarbus moterų užimtumo didinimo veiksnys – dalyvavimas versle, moteris, siekianti imtis verslo ir jį plėtoti, susiduria su specifinėmis kliūtimis: tik ji dažniausiai atsako už vaikų priežiūrą, jai trūksta pasitikėjimo savimi, verslo įgūdžių, informacijos.
11.5. Vis dar skiriasi moterų ir vyrų darbo užmokestis. Šį skirtumą lemia tiek horizontali, tiek vertikali darbo rinkos segregacija, kiti veiksniai.
11.6. Nepakankamas moterų teisinis raštingumas. Dažnai moterys neturi informacijos apie joms numatytas teisines garantijas. Jaunoms moterims per mažai teikiama informacijos apie darbo garantijas (t.y. apie nėščių, neseniai pagimdžiusių moterų darbo sąlygas, atostogas ir panašiai). Tik nedaugelis moterų ir vyrų susipažinę su Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymu, per mažai turi informacijos ir apie tai, kur kreiptis, jeigu mano esą diskriminuojami dėl lyties. Menkai jiems žinomos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos dėl vienodo požiūrio į moteris ir vyrus darbo ir socialinėje srityje.
Laukiami rezultatai
13. Tikimasi, kad įgyvendinus šios Programoje numatytas priemones bus:
13.1. keičiami moters vaidmens stereotipai- sudarytos palankesnės sąlygos moterims rinktis norimą profesiją ir darbą, remiamas abiejų lyčių atstovų nestereotipiško įvaizdžio kūrimas per visuomenės informavimo priemones;
13.2. sudaromos palankesnės sąlygos tiek moterims, tiek vyrams, tarp jų ir kariams, derinti darbo (taip pat profesinės karo tarnybos) ir šeimos įsipareigojimus;
13.3. pagerintos moterų, po ilgesnės pertraukos grįžtančių į darbo rinką, ir vyresnio amžiaus moterų įsidarbinimo galimybės;
13.4. sudaromos palankesnės sąlygos moterims, norinčioms pradėti verslą;
13.5. mažinami moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumai – skatinama nustatyti dirbantiems vyrams ir moterims vienodą darbo užmokestį už vienodos vertės darbą;
13.6. užtikrinamas moterų ir vyrų lygių galimybių principo taikymas įgyvendinant Europos Sąjungos struktūrinių fondų remiamus projektus.
Švietimas ir mokslas
Esama būklė
14. Lietuvos švietimo sistema pagrįsta pagrindinėmis tautos, Europos ir pasaulio kultūros vertybėmis: asmens nelygstamos vertės ir orumo, artimo meilės, prigimtinės žmonių lygybės, žmogaus laisvių ir teisių, tolerancijos, demokratinių visuomenės santykių teigimu. Vienas iš pagrindinių švietimo siekių – plėtoti tęstinę, mokymąsi visą gyvenimą laiduojančią, prieinamą ir socialiai teisingą švietimo sistemą.
15. Kasmet mokosi vis daugiau asmenų. 2003-2004 mokslo metų pradžioje visuose švietimo lygmenyse mokėsi 898927 mokiniai ir studentai, iš jų merginų – 50,9 procento. Analizė rodo, kad berniukai šiek tiek lenkia mergaites pradinio ir pagrindinio ugdymo lygmenyse, tačiau vidurinio ir aukštojo išsilavinimo labiau linkusios siekti merginos. Ikimokyklinio ugdymo lygmenyje mergaitės sudarė 47,5 procento, pradinio ugdymo lygmenyje – 48,6 procento, pagrindinio ugdymo lygmenyje – 48,1 procento, vidurinio ugdymo lygmenyje – 49,8 procento, aukštesniųjų studijų lygmenyje – 62,7 procento, aukštojo mokslo studijų lygmenyje – 59,9 procento. Pagrindinio ir vidurinio išsilavinimo įgijimas rodo švietimo sistemos veiksmingumą, prieinamumą ir lygių galimybių švietimo užtikrinimą. Pagrindinį išsilavinimą 2003-2004 metais įgijo apie 50 procentų, vidurinį išsilavinimą – apie 53 procentai merginų. Visose Europos Sąjungos valstybėse merginų, įgijusių vidurinį išsilavinimą, daugiau nei vyrų, išskyrus Austriją ir Liuksemburgą.
16. Profesinėse mokyklose merginų mokosi apie 40 procentų. Profesinio pasirengimo požiūriu vaikinai labiau linkę rinktis darbininko profesiją, merginos – tapti tarnautojomis. Daugiau merginų negu vaikinų įgyja aukštąjį išsilavinimą, tačiau vaikinai dažniausiai įgyja geriau mokamas specialybes. Tai lemia merginų ir vaikinų būsimų pajamų skirtumus.
17. Šiuo metu nuosekliai daugėja moterų, siekiančių mokslininkės karjeros. 2003 metais moterys sudarė 43 procentus mokslininkų, tuo tarpu mokslininkių, turinčių aukščiausius mokslo laipsnius, kur kas mažiau. Statistikos departamento 2003 metais pateiktais duomenimis, Lietuvoje buvo 14 procentų moterų, turinčių habilituoto daktaro mokslo laipsnį, ir tik 10 procentų moterų, turinčių profesoriauspedagoginį vardą. Šiuo metu mažiausiai mokslininkių – technologijos ir fiziniuose moksluose, iš jų ypač mažai turinčiųjų aukščiausius mokslo laipsnius ir einančiųjų aukščiausias mokslo administravimo pareigas.
Problemos
18. Pedagogams trūksta lyčių lygybės žinių.
19. Aukštosiose mokyklose mokosi daugiau merginų, tačiau jos renkasi ne tokias perspektyvias karjeros ir pajamų požiūriu specialybes.
20. Labai skiriasi moterų ir vyrų skaičius aukščiausiose mokslo pakopose.
Laukiami rezultatai
22. Tikimasi, kad įgyvendinus programoje numatytas priemones bus:
22.1. lyčių lygybės klausimas įtrauktas į formalųjį ir neformalųjį švietimą;
22.2. tobulės pedagogų kvalifikacija lyčių lygybės klausimais;
22.3. sudarytos palankesnės sąlygos moterims siekti mokslo, karjeros, tobulinti profesijos įgūdžius.
Politika ir sprendimų priėmimas
Esama būklė
23. Demokratinėje visuomenėje priimant sprendimus privalo dalyvauti visi gyventojai – tiek moterys, tiek vyrai, ir abiejų lyčių atstovams turi būti vienodai atstovaujama valdžios postuose. Lygus moterų ir vyrų dalyvavimas priimant sprendimus nėra tik paprasto socialinio teisingumo ar demokratijos reikalavimas. Tai pagrindas siekti aiškios ir atsakingos valdžios, lyčių pusiausvyros, rodančios visuomenės sudėtį, garantas, būtina lyčių lygybės sąlyga. Abiejų lyčių aktyvus dalyvavimas formuojant politiką padeda geriau politikos sprendimuose atspindėti visuomenės įvairovę. Dalyvavimas politiniame, visuomenės ir valstybės gyvenime – ne tik moterų ir vyrų tikslų ir interesų įgyvendinimo priemonė,bet ir lyčių lygybės ir nediskriminavimo dėl lyties principo įgyvendinimo rodiklis.
24. Visuomenė vis plačiau pripažįsta – labai svarbu, kad priimant visų lygmenų sprendimus vienodai dalyvautų tiek vyrai, tiek moterys. Lyginamojoje tyrimų analizėje „Moteris Lietuvos visuomenėje“, paskelbtoje 2001 metais, nurodoma, kad 1994-2000 metais sumažėjo teigiančiųjų, kad moteris apskritai neturėtų dalyvauti politinėje veikloje (1994 metais – 23 procentai moterų ir 31 procentas vyrų, 2000 metais – 15 procentų moterų ir 22 procentai vyrų), ir padaugėjo manančiųjų, kad jų politikoje turėtų būti tiek, kiek yra tuo metu moterų (1994 metais – 41 procentas moterų ir 43 procentai vyrų, 2000 metais – 55 procentai moterų ir 61 procentas vyrų). Maždaug ketvirtadalis gyventojų mano, kad moterys turi daugiau dalyvauti politinėje veikloje ir valdant valstybę, ir tiki, kad tada Lietuvoje daug kas pagerėtų (1994 metais – 28 procentai moterų ir 18 procentų vyrų, 2000 metais – 30 procentų moterų ir 16 procentų vyrų). Uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos tyrimai“ 2003 metais atlikto tyrimo „Lietuvos gyventojų apklausa: moterys ir politika“ duomenimis, svarbiausia priežastis, dėl kurios moterys mažiau dalyvauja politiniame gyvenime, yra ta, kad jos daugiau rūpinasi šeima, pavargsta buityje. Be to, moterims mažiau galimybių, taip įprasta visuomenėje, tai – vyrų reikalas, neleidžia vyrai, pačios moterys nenori, nesidomi šia veikla, nepasitiki savo jėgomis. 41 procentas apklaustųjų mano, kad moteris aktyviau dalyvauti politinėje veikloje skatintų palankesnės sąlygos derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus, pačių moterų noras siekti karjeros, imtis politinės veiklos, jų aktyvumo didinimas (reikėtų remti moterų konferencijas, dalyvavimą tarptautiniuose renginiuose, kitas moterų iniciatyvas, jas turėtų palaikyti vyrai, turėtų būti keičiamas stereotipinis požiūris į moters vaidmenį).
25. Kadangi įgyvendinami projektai ir priemonės, skatinantys lygų atstovavimą lytims politikoje (paminėtinas 2002-2004 metų tarptautinis projektas „Daugiau Lietuvos moterų politikoje“), pastaruoju metu moterų politikių daugėja. 2004 m. birželio 13 d. įvyko Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų pirmasis ratas. Tarp penkių kandidatų į prezidento postą buvo dvi moterys. Į antrąjį rinkimų ratą pirmą kartą Lietuvos istorijoje pateko moteris. Be to, 2004 m. birželio 13 d. vykusių rinkimų į Europos Parlamentą rezultatai – iš 13 vietų, Lietuvai skirtų Europos Parlamente, 5 vietas laimėjo moterys.
26. Moterys 2000-2004 metais sudarė tik 10,6 procento visų Lietuvos Respublikos Seimo narių, iš jų 6 (43 procentai) moterys vadovavo Lietuvos Respublikos Seimo komisijoms, ir tik vienam Lietuvos Respublikos Seimo komitetui vadovavo moteris. Priemonės, kurių imtasi, lėmė palankesnius lygaus atstovavimo lytims požiūriu rinkimų rezultatus. Paskelbti 2004 m. spalio 31 d. galutiniai 2004 metų rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą rezultatai: 20,57 procento moterų ir 79,43 procento vyrų. Padaugėjo moterų, vadovaujančių Lietuvos Respublikos Seimo komitetams – iš 15 komitetų pirmininkų – trys moterys, bet šiek tiek sumažėjo moterų, vadovaujančių Lietuvos Respublikos Seimo komisijoms, – iš 14 komisijų pirmininkų – 4 moterys. Tačiau nė vienos moters nėra Lietuvos Respublikos Seimovaldyboje. Pirmą kartą nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos Respublikos Vyriausybėje 2001-2004 metais buvo trys ministrės. Dabar Lietuvos Respublikos Vyriausybėje dvi ministrės. Pažymėtina, kad Lietuva, kaip nedaugelis Europos Sąjungos valstybių narių, į Europos Komisijos komisarės pareigas skyrė moterį. Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėja iš Lietuvos Respublikos taip pat paskirta moteris.
27. 2002 metų rinkimuose į savivaldybių tarybas išrinkta 321 moteris (20,6 procento) ir 1239 vyrai (79 procentai). Iki 2002 metų rinkimų iš 60 Lietuvos savivaldybių merų buvo tik 2 moterys, iš 10 apskričių viršininkų – tik viena moteris. Po 2002 metų gruodžio mėnesį vykusių savivaldybių tarybų rinkimų trijose iš 60 Lietuvos savivaldybių moterys išrinktos merėmis, devynios paskirtos merų pavaduotojomis, 10 moterų eina savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas.
28. Nors į Lietuvos Respublikos Seimą ir savivaldybių tarybas moterų išrinkta daugiau, tačiau tiek Lietuvoje, tiek daugelyje kitų Europos Sąjungos valstybių lygaus atstovavimo lytims priimant sprendimus dar nepasiekta. Moterų ir vyrų lygybės Europos Sąjungoje 2004 metų ataskaitoje pabrėžiama, kad lygus moterų ir vyrų dalyvavimas priimant sprendimus svarbus tiek ekonominiam, tiek politiniam šalies gyvenimui, bet daugelyje Europos Sąjungos valstybių moterims atstovaujama nepakankamai. Geriausias moterų atstovavimo priimant sprendimus rodiklis Švedijoje, kurios parlamente – 45 procentai moterų, prasčiausias Graikijoje – 8 procentai.
Problemos
29. Moterys dar mažai dalyvauja priimant įvairaus lygmens sprendimus:
29.1. nelygiai atstovaujama moterims ir vyrams Lietuvos Respublikos Seime ir savivaldybių tarybose;
29.2.stokojama moterų noro dalyvauti politinėje veikloje ir priimant sprendimus, per maža parama moterų renginiams, kitoms iniciatyvoms.
Laukiami rezultatai
31. Tikimasi, kad įgyvendinus šioje programoje numatytas priemones bus:
31.1. skatinamas lygus atstovavimas moterims ir vyrams politinėje veikloje ir priimant sprendimus;
31.2. moterys paskatintos aktyviau dalyvauti visuomeniniame ir politiniame gyvenime.
III. Moterų teisių užtikrinimas moterų ir vyrų lygių galimybių sąlygomis
Žmogaus teisės
Esama būklė
32. Pagrindinės žmogaus teisės Lietuvoje įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos II skirsnyje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis nustato, kad visi yra lygūs prieš įstatymus, niekieno teisės negali būti varžomos ir niekas negali turėti privilegijų dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, religijos, socialinės padėties ir kitko. Lietuvos Respublikos Konstitucijos III ir IV skirsniai taip pat garantuoja pilietines teises, teisę į darbą, mokslą, socialinę ir sveikatos apsaugą. Lietuvos Respublikos įstatymuose: darbo, civilinėje, baudžiamojoje, šeimos teisėje, reglamentuojančioje vedybas ir šeimos santykius, teisę į nuosavybę, teisę į užimtumą ir kitas teises, nėra asmenis pagal lytį diskriminuojančių nuostatų.
33. 1998 metais priimtas Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, o jo nuostatų įgyvendinimo priežiūrai atlikti įkurta Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, vėliau pavadinta Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, į kurią gali kreiptis asmuo, jeigu jis mano esąs diskriminuojamas dėl lyties. Teigiama Lietuvos patirtis užtikrinant de jure moterų ir vyrų lygias teises, Lietuvos įstatymų atitiktis Europos Sąjungos acquis, kitiems tarptautiniams teisės aktams palankiai vertinamos tarptautiniu mastu, ypač Europos Komisijos ir Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto. Įgyvendinamos programų priemonės ir projektai, kad moterys turėtų galimybę naudotis žmogaus teisėmis de facto, kad būtų sukurta palanki joms aplinka, tobulinami priežiūros ir monitoringo mechanizmai ir siekiama teisinio raštingumo, rengiamos visuomenės informavimo šiais klausimais kampanijos. Tačiau lygių galimybių kontrolieriaus tiriamų skundų ataskaitose nurodoma, kad vis dar susiduriama su daugeliu moterų teisių pažeidimų, o tai rodo, kad teisės aktų, ypač Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo, draudžiančio bet kokią tiek tiesioginę, tiek netiesioginę diskriminaciją visose srityse, nuostatos ne visada tinkamai įgyvendinamos, sunku įvertinti galimą netiesioginę diskriminaciją, jeigu stokojama atitinkamų tyrimų duomenų.
34. Svarbus vaidmuo propaguojant ir ginant žmogaus teises, skatinant visuomenę suvokti moterų teisių turinį tarp visų žmogaus teisių ir jų įgyvendinimo svarbą, tenka nevyriausybinėms organizacijoms, kurių projektai, skirti visuomenei šviesti moterų ir vyrų lygių galimybių klausimais ir moterų teisėms ginti, pasiekia nuošaliausių savivaldybių teritorijų gyventojus.
35. Vienas iš šiurkščiausių žmogaus teisių pažeidimų, labiausiai trukdančių siekti lyčių lygybės,yra smurtas prieš moteris tiek viešajame, tiek privačiame gyvenime. Smurtas prieš moteris pažeidžia ir riboja moterų galimybes naudotis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis. Lyčių konfliktu grįstas smurtas (mušimas ar kitas buitinis smurtas, seksualinis tvirkinimas ir išnaudojimas, prekyba moterimis ir vaikais, priverstinė prostitucija, seksualinis priekabiavimas) yra nesuderinamas su asmens garbe ir orumu, už šias veikas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato baudžiamąją atsakomybę. Tokio pobūdžio veikos priskirtinos latentiniams nusikaltimams, todėl jas atskleisti ir tirti yra sunkiau.
36. Pagalbą (psichologinę, teisinę ir konsultacinę) ir prieglobstį smurto aukoms teikia daugiau kaip 25 nevyriausybinės organizacijos, ypač moterų krizių centrai. Įsteigtas Vyrų krizių ir informacijos centras, kurio pagrindinė veikla – darbas su smurtautojais.
37. Organizuojamas policijos pareigūnų, socialinių darbuotojų mokymas, rengiamos visuomenės informavimo kampanijos, atlikti smurto ištakų tyrimai, atliekami lyčių vaidmenų tyrimai ir lyčių studijos (ypač susijusios su vyrų ir berniukų vaidmeniu, taip pat visų formų smurtu prieš moteris, įskaitant buitinį smurtą). Aktyvi visuomenės, ypač moterų organizacijų, parama (informacinės kampanijos) labai padeda teikti paslaugas moterims – smurto aukoms.
Problemos
38. Visuomenė stokoja lyčių lygybės žinių, nepakankamai ištirta moterų ir vyrų padėtis, ypač vietos savivaldos lygmeniu.
39. Moterys dėl informacijos, ypač teisinės, stokos, nejautrumo lyčių specifikai ir susijusio su lytimi šališkumo negali deramai naudotis įstatymų joms suteiktomis teisėmis. Moterų teises nepakankamai suvokia teisėsaugos ir teisėtvarkospareigūnai.
40. Neišanalizuotas, kaip dera, galiojančių teisės aktų, skirtų smurto prieš moteris prevencijai, ypač smurtautojo izoliavimui nuo šeimos, veiksmingumas, taikymo praktika ir tobulinimo galimybės.
41. Stokojama kompleksinės socialinės pagalbos smurto prieš moteris, ypač šeimoje, aukoms ir specifinių sričių tyrimų.
Laukiami rezultatai
43. Tikimasi, kad įgyvendinus šioje programoje priemones bus:
43.1. atlikta tarptautinių teisės aktų įgyvendinimo stebėsena ir įvertinimas;
43.2. teisėsaugos pareigūnai, visuomenė tinkamai informuojami lygių moterų ir vyrų teisių klausimais;
43.3. išanalizuota esama teisinė bazė, reglamentuojanti smurtautojo atskyrimą nuo jo šeimos, ir parengtos rekomendacijos, kaip toliau tobulinti teisės aktus. Remiantis jomis, bus parengti teisės aktų pakeitimų ir papildymų projektai ar nauji teisės aktai;
43.4. remiama kompleksinė socialinė pagalba moterims – smurto šeimoje aukoms;
43.5. nustačius krašto apsaugos sistemoje psichologinio ir seksualinio priekabiavimo apraiškų, atsakingų vykdytojų krašto apsaugos sistemos institucijoms pateiktos rekomendacijos, kaip jas įveikti;
43.6. teigiama Lietuvos patirtis skleidžiama tarptautiniu mastu.
Sveikata
Esama būklė
44. Žmonių sveikata – tai jų emocinė, socialinė ir fizinė gerovė. Ji priklauso nuo socialinės, politinės ir ekonominės aplinkos, taip pat biologinių savybių. Žmonių gyvenimas ir gerovė gyvybiškai priklauso nuo geros fizinės ir psichinės būklės. Sveikata yra lemiamas žmogaus gebėjimo dalyvauti visose viešojo ir asmeninio gyvenimo srityse veiksnys. Ši teisė tiek moterims, tiek vyrams privalo būti užtikrinta visą gyvenimą.
45. Sveikatos apsaugą reglamentuojantys įstatymai neteikia diskriminacinių pranašumų nė vienai lyčiai. Kiekvienas asmuo Lietuvoje gali naudotis vienodomis sveikatos apsaugos priemonėmis, įskaitant (bet tuo neapsiribojant) priemones, teikiamas privačiuose šeimos planavimo centruose ir valstybinėse gydymo įstaigose. Įgyvendinama Motinos ir vaiko valstybinė programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 754 (Žin., 2004, Nr. 96-3534).
46. Biologiniai vyro ir moters skirtumai lemia skirtingus jų sveikatos kriterijus. Moterų nediskriminavimas sveikatos srityje apima šeimos planavimą ir reprodukcinę sveikatą plačiąja prasme, motinystės apsaugą, įskaitant moterų saugą ir sveikatą darbe, lytiniu būdu plintančių ligų prevenciją, sveikos gyvensenos skatinimą, pagyvenusių žmonių specifines sveikatos problemas, tiek moterų, tiek vyrų teisę patiems laisvai, be prievartos, diskriminacijos ir smurto, atsakingai spręsti klausimus, susijusius su lytimi.
47. Pastaraisiais metais Lietuvoje kasmet užregistruojama daugiau kaip 460 naujų susirgimų gimdos kaklelio vėžiu, daugiau kaip 220 moterų miršta nuo šios ligos. Susirgimų gimdos kaklelio vėžiu dažnis Lietuvoje vienas didžiausių Baltijos jūros regione ir šiaurės Europoje. Gimdos kaklelio patikra – valstybės finansuojama programa, skirta 30-60 metų moterims visoje Lietuvoje, sudaranti galimybę moterimskas trejus metus nemokamai išsitirti. Šios programos tikslas – sumažinti sergamumą gimdos kaklelio vėžiu ir mirtingumą nuo jo. Programa finansuojama valstybės nuo 2004 metų liepos mėnesio. Jai įgyvendinti 2004 metais skirta 4 mln. litų, tiek pat lėšų skirta ir 2005 metais. Pagrindinis 2004-2007 metų programos uždavinys – patikrinti ne mažiau kaip 80 procentų 30-60 metų moterų. Ši programa – ilgalaikis valstybės rūpestis moterų sveikata: kas treji metai tyrimas turi būti kartojamas. Moteris, pakviesta pasitikrinti 30 metų, turėtų būti kviečiama dar 10 kartų, t.y. kai jai sukaks 33, 36, 39, 42, 45, 48, 51, 54, 57 ir 60 metų.
48. Požiūris į kontracepcijos metodus nevienodas: uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos tyrimai“ 2003 metais atliktų tyrimų duomenimis, daugiau kaip pusė (51 procentas) 15-25 metų moterų nesinaudoja jokiomis kontraceptinėmis priemonėmis. Tarp kitokio amžiaus moterų šis procentas mažesnis: tarp 26-35 metų moterų – 19 procentų, tarp 35-45 metų – 32 procentai. Net 33 procentai kontraceptinėmis priemonėmis nesinaudojančių apklaustųjų negalėjo konkrečiai nurodyti, kodėl nesisaugo nuo nėštumo. Tyrimo duomenimis, tik 1 procentas kontraceptinėmis priemonėmis nesinaudojančių seksualiai aktyvių Lietuvos moterų gimdytų, jeigu pastotų, visos jos – 26-35 metų. Šie duomenys vaizdžiai paaiškina, kodėl Lietuvoje tiek daug abortų. Abortas nelaikomas šeimos planavimo metodu. Jeigu jis atliekamas moters pageidavimu, už jį reikia mokėti mokamų paslaugų kainyne nustatytomis kainomis.
49. Vaisingo amžiaus moterų, vartojančių kontraceptines priemones, pamažu daugėja – nuo 11 procentų 2000 metais iki 12 procentų 2004 metais. Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis, šalyje kasmet mažėja dirbtinių abortų:nuo 16259 – 2000 metais iki 10644 – 2004 metais, tačiau jų vis dar daug.
Problemos
50. Lietuvoje rūpinamasi ir sveikos gyvensenos ugdymu, remiami visuomeniniai sveikos gyvensenos judėjimai, šeimos planavimo ir reprodukcinės sveikatos prieinamumo skatinimas, sveikatos priežiūros, pirmiausia kaime, prieinamumas ir kokybė, tačiau neretai stokojama informacijos apie galimybes pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis (jų populiarinimas, socialinė reklama ir panašiai).
51. Lietuvoje vidutinė vyrų gyvenimo trukmė – 66,5 metų, moterų – 77,9 metų, ir šis skirtumas – vienas didžiausių iš visų Europos Sąjungos valstybių.
52. Nepakankamas lytinis švietimas. Trūksta informacijos apie šeimos planavimo metodus, kontraceptines priemones, reprodukcinę sveikatą.
53. Vis dar daug onkologinių prostatos ir gimdos kaklelio susirgimų.
Laukiami rezultatai
55. Tikimasi, kad įgyvendinus šios Programos 54 punkte numatytas priemones bus:
55.1. nuolat užtikrinta gimdos kaklelio vėžio patikros galimybė ir teikiama informacija apie tokios patikros galimybes;
55.2. užtikrintas nuolatinis visuomenės švietimas ir informavimas šeimos planavimo ir reprodukcinės sveikatos klausimais, ypač kaime;
55.3. parengtos priemonės, skirtos moterų ir vyrų vidutinės gyvenimo trukmės skirtumui mažinti.
Aplinkosauga
Esama būklė
56. Aplinkosaugos problemų sprendimo sėkmė priklauso nuo visų visuomenės grupių, aktyvių, apsišvietusių, problemas suvokiančių gyventojų dalyvavimo. Tarptautiniuose dokumentuose, įvairiuose tarptautiniuose ir mūsų šalies renginiuose dažnai pabrėžiama, kad itin svarbų vaidmenį plėtojant aplinkosaugą, ekologiškų produktų gamybą ir vartojimą gali suvaidinti moterys.
57. Moterys ir vyrai, kaip lygiaverčiai partneriai, papildydami vieni kitus profesiniais įgūdžiais, naujomis idėjomis, pomėgiais, auklėdami savo vaikus ir dalyvaudami visuomeninėje veikloje, gali daug nuveikti aplinkosaugos labui. Jungtinių Tautų priimtame dokumente „Darbotvarkė 21“ (24 skyrius) vyriausybės įsipareigojo integruoti lyčių lygybės aspektą į aplinkosaugą, bendradarbiaujant valstybės institucijoms ir įstaigoms bei nevyriausybinėms organizacijoms, įtraukiant visuomenę į šią veiklą, kad būtų sumažinta tarša ir pasmerktas besaikis vartojimas.
58. Lietuvos laimėjimai integruojant lyčių aspektą į aplinkosaugą, ypač valstybės institucijų bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis, teigiamai įvertinti Jungtinių Tautų Moterų padėties komisijos jubiliejinėje 49-ojoje sesijoje „Pekinas+10“, skirtoje apžvelgti valstybių pažangą įgyvendinant Pekino deklaraciją ir Pekino veiksmų platformą.
Problemos
59. Visuomenė dar menkai suvokia galimą kenksmingą aplinkos poveikį žmonėms, jai trūksta informacijos aplinkosaugos klausimais, stinga projektų, padedančių įvairioms visuomenės grupėms įsitraukti į sprendimų aplinkos klausimais priėmimą ir įgyvendinimą.
60. Valstybės institucijų ir įstaigų, nevyriausybinių organizacijų, taip pat moterų organizacijų darbuotojamstrūksta žinių ir įgūdžių, kaip kvalifikuotai įtraukti visuomenę į aplinkosaugos sprendimų priėmimą ir įgyvendinimą, kaip dirbti moterų ir vyrų lygių galimybių klausimais su įvairiomis visuomenės grupėmis.
61. Aplinkos ministerijos sistemoje nebuvo atliekama žmogiškųjų išteklių valdymo tendencijų analizė, pabrėžiant vyrų ir moterų aspektą, esamas problemas.
Laukiami rezultatai
63. Tikimasi, kad įgyvendinus šioje programoje numatytas priemones:
63.1. Lietuvos nevyriausybinės organizacijos, dirbančios aplinkosaugos srityje ir į savo projektus integruojančios lyčių aspektą, aktyviau prisidės prie sprendimų aplinkos apsaugos klausimais priėmimo ir aplinkos politikos formavimo;
63.2. aplinkosaugos specialistai turės daugiau žinių Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo įgyvendinimo klausimais;
63.3. aplinkosaugos specialistai ir nevyriausybinės organizacijos turės daugiau darbo su įvairiomis visuomenės grupėmis įgūdžių.