Ekonomikos kontrolinis darbas

1. 8) UŽDAROJI EKONOMINĖ SISTEMA

Ekonomikos sistema, susidedanti iš atskirų šalies vidaus ekonominių sektorių (namų ūkių, firmų ir centrinės bei vietinės valdžios institucijų), vadinama uždarosios mišriosios ekonomikos sistema.
Namų ūkio ekonominiai sprendimai tarpusavyje susiję: namų ūkis, parduodamas savo gamybos veiksnius, gauna pinigines pajamas ir išleidžia jas prekių ir paslaugų pirkimui bei dalį jų investuoja į firmų veiklą. Tarp namų ūkių ir firmų nuolat sudaromi tam tikri sandėriai, rodantys jų tarpusavio ryšį.

Namų ūkiai

Firmos

1. Jie yra gamybos veiksnių, kuriais
aprūpina įmones, savininkai.

1. Naudoja namų ūkių pateiktus gamybos
veiksnius prrekių ir paslaugų gamybai.

2. Gauna pajamų iš įmonių mainais už pateiktus gamybos veiksnius

2. Moka namų ūkiams už gamybos veiksnių naudojimą
3. Išleidžia pajamas įmonėse pagamintoms prekėms ir paslaugoms įsigyti 3. Parduoda namų ūkiams prekes ir paslaugas

Firmos, namų ūkiams( pirkėjams) perkant prekes ir apmokant jų kainą,gauna piniginių pajamų, kurios naudojamos keliomis kryptimis: prekių ar paslaugų, perkamų iš kitų įmonių apmokėjimui; darbuotojų darbo užmokesčio apmokėjimui; nuomos mokesčių sumokėjimui ir taupymui arba firmos pelnui. Abstrakti prekių ir paslaugų bei pinigų srautų apytakos schema neparodo ir neįvertina daugelio realaus gyyvenimo elementų: namų ūkio taupymo ir firmų investicijų, vyriausybės išlaidų ir mokesčių, sandėrių tarp šalies įmonių su kitų valstybių gamintojais ir t.t. Visos gautos pajamos išleidžiamos, o pagamintos prekės ir paslaugos yra parduodamos. Tuomet visos gamybos veiksnių gaunamos pajamos yra ly

ygios namų ūkio išlaidoms prekėms ir paslaugoms įgyti, o gamybos apimties kainų suma turi būti lygi namų ūkio pajamoms.

2. (16) FISKALINĖS POLITIKOS PRIEMONIŲ NAUDOJIMAS

Fiskalinė politika- tai valstybės finansų naudojimas, siekiant sušvelninti arba panaikinti bendrojo nacionalinio produkto svyravimus, reguliuojant bendrąją paklausą.
Fiskalinė politika gali būti naudojama ekonomikai stabilizuoti. Galima aptarti du fiskalinės politikos priemonių panaudojimo atvejus.
1) Ekonomika patiria nuosmukį, t.y. šalyje aukštas nedarbo lygis. Tokiu atveju sakoma, jog ekonomikoje yra nuosmukio tarpsnis.

AD

Y

Nuosmukio tarpsnis rodo, kokiu dydžiu reikia padidinti bendrąją paklausą, kad pusiausvyros nacionalinės pajamos padidėtų ir pasiektų potencialųjį produktą. Tokiu atveju vyriausybė įgyvendins skatinančiąją fiskalinę politiką. Ji apima:
1) vyriausybės išlaidų didinimą;
2) mokesčių mažinimą arba transferinių išmokų didinimą;
3) abiejų išvardytų priemonių derinimą.

Neišvengiama skatinančios fiskalinės politikos pasekmė- biudžeto deficito augimas. Biudžeto deficitas gali būti dengiamaiš dviejų šaltinių:
a) Vyriausybė skolinasi trrūkstamas lėšas iš šalies gyventojų.
Tuo tikslu vyriausybė parduoda vertybinių popierių rinkoje vyriausybės paskolos lakštus- obligacijas.Obligacijų pirkėjai tampa vyriausybės kreditoriais. Naudojant šį biudžeto deficito finansavimo būdą, vyriausybės skola nuolat didėja.
b) Vyriausybė kuria naujus pinigus.

Šis deficito finansavimo būdas gali paskatinti spartų kainų lygio augimą šalyje Manoma, jog deficito finansavimas, kuriant naujus pinigus, daro didesnį skatinamąjį poveikį ekonomikai. Vyriausybinių obligacijų pardavimas rinkoje padidina palūkanų normą. Pastarajai kylant, dalis planuojamųprivačių investicijų tampa nuostolingomis, t.y. investicinės išlaidos mažėja. Todėl sakoma, kad vyrusybės išlaidos “išstumia‘‘ privačias investicijas. Kartu ma

ažėja fiskalinės politikos skatinamasis poveikis.
2) Ekonomika patiria pakilimo būseną, t.y. nedarbo lygis žemas, bet sparčiai auga infliacija. Tokiu atveju sakoma, jog tai ekonomikos infliacinis tarpsnis.
Infliacinis tarpsnis rodo, kokiu dydžiu bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą, esant potencialiajam prouktui. Tokiu atveju vyriausybė įgyvendins stabdančią fiskalinę politiką. Ji apima tokias priemones:
1) vyriausybės išlaidų mažinimą;
2) mokesčių didinimą arba transferinių išmokų mažinimą;
3) abiejų priemonių naudojimą kartu.

Stabdančiosios fiskalinės politikos pasekmė- biudžeto pertekliaus atsiradimas. Biudžeto pertekliaus antiinfliacinis poveikis priklauso nuo to, kaip vyriausybė panaudos sukauptas perteklines lėšas. Biudžeto perteklius gali būti naudojamas valstybės skolai sumažinti arba išimtas iš apyvartos, tų lėšų laikinai nenaudojant.

Išimant perteklines lėšas, ekonomikai daromas didesnis antiinfliacinis poveikis. Grąžindama skolą, vyriausybė iš gyventojų išperka rtybinius popierius. Taigi biudžete surinktos perteklinės lėšos vėl grąžinamos į pinigų rinką.

3. (22) EKONOMINĖS IR SOCIALINĖS INFLIACIJOS PASEKMĖS

Infliacija kartais vertinama kaip socialinė nelaimė ir laikoma tokia pat opia problema kaip ir nedarbas.Tokį požiūrį išpopuliarino A. Okunas, apibrėždamas ,,skurdo indeksą‘‘ kaip infliacijos ir nedarbo lygių sumą. M. Fridmanas infliaciją apibūdino maždaug taip: infliacija yra liga, sunki liga, kartais net mirtina; tai liga, kuri tam tikromis aplinkybėmis gali sunaikinti ištisą visuomenę.
Kiti ekonomistai tvirtina, kad infliacijos padaryta žala yra minimali.

Pavyzdžiui, JAV ekonomistas Džonas Tobinas teigia, kad infliacija labai išpūsta kaip socialinė nelaimė.
Egzistuojant infliacijai, aiškiai matomi du dalykai- pinigų perkamoji ga

alia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Dėl to pardavėjai laimi, o pirkėjai pralaimi. Kitos infliacijos pasekmės nėra tokios aiškios ir išoriškai matomos.
Vadinasi, infliacijos pasekmės, taip pat ir su ja susiję nuostoliai, nėra tokie aiškūs ir neginčytini kaip nuostoliai dėl nedarbo.
Infliacijos socialinės ir ekonominės pasekmės priklauso nuo jos tempų, jų kitimo ir nuo to, ar ji laukiama, numatyta, ar netikėta.
Daugelio ekonomistų nuomone, nedideli infliacijos tempai (2-3 proc. į metus) yra netgi naudingi. Tuo atveju pagyvėja investicinė veikla, plečiasi realioji gamybos apimtis ir mažėja nadarbas. Remiantis tam tikrais tyrimais nustatyta, kad kritinis infliacijos lygis- tai vidutiniai metiniai jos tempai- nuo 1,1 iki 4,7 procentų. Tai reiškia, kad viršijus šį infliacijos lygį, ekonomikos kilimo tempai pradeda mažėti.Tuo atveju ekonomika dar kyla, tačiau kiekvienas papildomas infliacijos padidėjimo procentas lėtina jos augimo tempus. Be to, didėjant infliacijos tempams, stiprėja ir negatyvus jos poveikis ekonomikos kilimui. Viršutinė metinės infliacijos riba, kurią pasiekus ekonomika apskritai nustoja kilti ir prasideda jos smukimas, yra 25-49 procentai. Tai reiškia, kad ekonomikos pokyčio tempai tampa neigiami, jei infliacija peržengia šias ribas.
Nagrinėjant infliacijos pasekmes, ypač svarbu išskirti numatytą ir netikėtą infliaciją.

Numatytos infliacijos pasekmės

Numatyta infliacija- tikėtina infliacija, į kurią atsižvelgiama ūkio subjektų lūkesčiuose ir elgesyje, jai žmonės daugiau ar mažiau būna pasirengę.
Kai infliacijos tikimasi, finansų rinka prisitaiko, įvedamos pa

alūkanų normos pataisos. Jų tikslas- įvertinti realiąją (tikrąją), palūkanų normą.
Realioji palūkanų norma gali būti numatyta re ir faktiška r.
Numatyta realioji palūkanų norma – ta, kurios tikimasi. Tai skirtumas tarp nominaliosios palūkanų normos i ir numatytų infliacijos tempų pe, t.y. re = i – pe ; i = re + pe;
Nominaliosios palūkanų normos lygis priklauso nuo pinigų kiekio pokyčių. Tai reiškia, kad, pinigų pasiūlai padidėjus vienu procentu, nominalioji palūkanų norma taip pat pakyla vienu procentu. Taigi, sparčiai augant pinigų pasiūlai, kyla ne tik infliacijos tempai, bet ir nominalioji palūkanų norma.
Tuo atveju, kai infliacija numatoma ir ūkio subjektai prie jos prisitaiko, nuostolių niekas neturėtų patirti. Nepaisant to, praktiškai taip nėra. Net ir numatyta infliacija susijusi su tam tikrais kaštais.
Netikėta infliacija- reiškia, kad faktiškas infliacijos tempas p skiriasi nuo numatyto pe, dažniausiai jį viršydamas, t.y. p>pe.
Kai infliacijos tempai dideli, jų lygis dažnai smarkiai svyruoja. Kai infliacijos pokyčiai dažni ir ryškūs, tuomet ku prognozuoti infliaciją net ir artimiausiam laikotarpiui. Netikėtos infliacijos pasekmės yra dar skausmingesnės, negu numatytos infliacijos padariniai. Pagrindinės netikėtos infliacijos pasekmės pasižymi pasiskirstymo savybėmis. Tai reiškia, kad netikėti infliacijos tempų pokyčiai yra pajamų ir turto tarp įvairių ūkio subjektų, įvairių gyventojų grupių perskirstymo veiksnys.

4. (34) VYRIAUSYBĖS SEKTORIAUS POVEIKIS VARTOJIMO IŠLAIDOMS IR TAUPYMUI

Vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti yra savarankiška bendrosios paklausos sudedamoji dalis. Tačiau vyriausybės sektoriaus įtaka bendrajai paklausai neapsiriboja tik tiesioginiu poveikiu. Vyriausybės sektorius veikia bendrąją paklausą netiesiogiai, damas namų ūkio vartojimo išlaidas.
Viena vertus, valstybė apmokestina namų ūkį, kita vertus- moka namų ūkiui transferines išmokas. Gaunamos transferinės išmokos didina šeimų pajamas, o mokesčiai šeimų pajamas mažina.
Siekiant įvertinti vyriausybės poveikį vartojimo išlaidoms, naudojama grynųjų mokesčių sąvoka.
Grynieji mokesčiai- tai namų ūkio mokamų mokesčių ir gaunamų transferinių išmokų skirtumas.
Grynieji mokesčiai parodo, kiek namų ūkių išmokos valstybei viršija valstybės išmokas namų ūkiui.
Atsiradus gryniesiems mokesčiams, susidaro skirtumas tarp nacionalinių ir grynųjų asmeninių pajamų. Mišriojoje ekonomikoje ne visos firmų sukurtos nacionalinės pajamos atitenka namų ūkiui, kadangi jų dalį, kaip grynuosius mokesčius, pasisavina vyriausybė. Todėl galima užrašyti: DI = Y – NT;
Esant privačiai ekonomikai, kai neveikia vyriausybinis sektorius, vartojimo funkcija yra ši: C = a + c * Y
Ši funkcija rodo, jog nėra grynųjų mokesčių, numatomos nacionalinės pajamos lygios numatomoms disponuojamoms pajamoms. Todėl kiekvienas papildomas nacionalinių pajamų vienetas didina vartojimą ribinio polinkio disponuojamas pajamas koeficiento reikšme.
Įvertinus vyriausybės vykdomą namų ūkio apmokestinimą, vartojimo funkcija keisis, nes disponuojamos pajamos nebesutampa su nacionalinėmis pajamomis. Nagrinėjant prekių rinkų bendrąją makroekonomikos pusiausvyrą, būtina palyginti nacionalinio produkto paklausą ir pasiūlą. Todėl namų ūkių vartojimą reikia susieti ne su disponuojamomis pajamomis, o su nacionalinėmis pajamomis, ir tokiu atveju gauname šią priklausomybę:

C = a + c * (Y – NT)

5. (45) VALSTYBĖS VYKDOMAS EKONOMINIS REGULIAVIMAS

Makroekonomikos parametrai- nacionalinės pajamos, nedarbo lygis, infliacija, valiutos kursai, valstybės biudžeto būsena, valstybės skola- parodo šalies ūkinės veiklos rezultatus: laimėjimus arba nesėkmes. Šalies vyriausybė, reguliuodama ūkį ekonomine politika, siekia pagrindinių makroekonomikos tikslų:
1. Visiško užimtumo;
2. Kainų stabilumo;
3. Efektyvios ekonomikos plėtrai palūkanų normos;
4. Palankios ekonomikos plėtrai valstybės biudžeto būsenos;
5. Mokėjimų balanso pusiausvyros būsenos.

Ekonominė politika- kolektyviai vyriausybės priimta strategija ekonomikos tikslams pasiekti; tai vyrės tikslų ekonomikoje nustatymas ir kontrolės priemonių, siekiant šių tikslų, taikymas.
Fiskalinė politika ir monetarinė politika yra pagrindinės priemonės, vyriausybės naudojamos ekonomikai reguliuoti. Politikos elementai, kuriuos vyriausybė keičia, vykdydama ekonominę politiką ( mokesčių normos, vyriausybės išlaidos, vyriausybės subsidijos), vadinami politikos
Ekonominė politika visuomet sukelia daug diskusijų.
Kai kurie ekonomistai teigia, kad vyriausybei nedera “reguliuoti“ ekonomikos, kad ekonomika turi funkcionuoti susireguliavimo principu, kadangi bandymai spręsti susidariusias ekonomikos problemas padaro daugiau žalos negu naudos. Kiti ekonomistai teigia, kad vyriausybės aktyvi politika mažinant nedarbą ir infliaciją gali teigiamai paveikti visą ekonomikos raidą.

6. (55) VALIUTŲ RINKA

Valstybių tarptautiniai ekonominiai santykiai reikalauja, kad jų nacionalinės valiutos būtų tarpusavyje palyginamos. Tai pasiekiama per valiutų rinką.

Valiutų rinka yra tarptautinė rinka, kurioje vienos šalies valiuta gali būti pakeista į kitos šalies valiutą.
Valiutų rinka yra tik viena iš rinkos formų, kurioje vyksta įvairių valiutų mainai. Tokios rinkos finansiniai instrumentai- įvairių šalių pinigai (banknotai, monetos, vertybiniai popieriai). Valiutų rinkoje veikia tie patys dėsningumai kaip ir prekių rinkoje. Visų pirma tai paklausos ir pasiūlos dėsniai, dėl kurių sąveikos susidaro valiutos kursas.
Nacionalinio piniginio vieneto kaina, išreikšta kitos šalies piniginiais vienetais, vadinama nominaliuoju valiutos kursu.
Nagrinėdami valiutų rinką, galima tarti, kad lito kurso palaikymo mechanizmas panašus į atitinkamus išvystytų šalių- tokių kaip JAV, Anglija ir kt.- mechanizmus.
Tarkime, yra tik dvi šalys- Lietuva ir JAV. Litų paklausa atsiranda iš dviejų šaltinių. Pirma, už lietuviškas prekes mokėti JAV gyventojai turi dolerių, bet Lietuvos gamintojui reikia litų. Antra, amerikiečiai, norėdami pirkti bet kokį Lietuvos turtą, prieš tai turi dolerius paversti į litus. Litų pasiūla atsiranda, mokant už importuojamas iš JAV prekes bei lietuviams perkant turtą JAV.
Valiutų rinkoje, lygiai kaip ir bet kurios prekės rinkoje, pasikeitus paklausai ar pasiūlai, keisis ir valiutos kursas. Išskiriami šie pagrindiniai veiksniai, keičiantys valiutos paklausą ir pasiūlą:
1. Kitos šalies vartotojų poreikių, skonių pasikeitimas.
2. Santykinis pajamų pasikeitimas.
3. Santykinis kainų pasikeitimas.
4. Santykinis realiųjų palūkanų normos pasikeitimas.
5. Spekuliacija.

Valiutos kurso režimas- vyriausybės nurodyta valiutos kurso nustatymo tvarka.

Fiksuoto kurso režimas- valiutos kurso reguliavimo metodas valiutų sistemoje, kai valiutos kursą reguliuoja valstybė.

Plaukiojančio kurso režimas –valiutos kurso reguliavimo metodas, kai valiutos kursas keičiasi priklausomai nuo valiutos paklausos ar pasiūlos pokyčių, t.y. kai vyriausybė nesikiša į valiutų rinką.
Esant fiksuotam valiutos kursui vyriausybė įsipareigoja konvertuoti valiutą pagal fiksuotą kursą. Norėdama jį palaikyti, vyriausybė leidžia centriniam bankui supirkti arba parduoti tiek valiutos, kiek pirkėjai ar pardavėjai pageidauja.
Jei nenorima labai įsiskolinti, geresnė išeitis,- lito devalvacija.

Devalvacija- to valiutos kurso, kurį vyriausybė įsipareigoja palaikyti, sumažinimas.
Esant plaukiojančiam keitimo kursui, jam leidžiama būti laisvos valiutų rinkos pusiausvyros taške. Vyriausybė nei supirkinėja, nei pardavinėja savo valiutos, nes nesistengia palaikyti pastovaus kurso tokiu būdu.

Leave a Comment