Seseline ekonomika

ĮVADAS

Šešėlinės veiklos aktyvumas visais laikais priklausė ir priklauso nuo valstybės aktyvumo ir šalies ūkio sistemos. Per paskutiniuosius 20 metų atlikta daug šešėlinės ekonomikos tyrimų ir parašyta darbų, bet labai nedaug padaryta plėtojant metodologiją, skirtą apibrėžti ir sistemiškai įvertinti šešėlinę ekonomiką. Ekonominėje literatūroje aprašomas tam tikras skaičius veiklos sričių, kurios ir sudaro šešėlinės ekonomikos sąvoką, ir ekonomistai socialinės sferos mokslininkai ir kiti tyrinėtojai kartais šešėlinę ekonomiką vadina „paraleline ekonomika“, „neformaliu sektoriumi“, „paslėpta ekonomika“, „pogrindine ekonomika“, „prieštaraujančia įstatymams ekonomika“, „juodąja rinka“ ir t.t. Kol kas nėra efektyvių priemonių jai sustabdyti. Apie ją sunku gauti duomenų, nes šios ekonomikos dalyviai slepia savo veiklą. Nelegalioji ekonomika yra nežinoma mokesčių rinkėjams, bei vyriausybės statistinėms tarnyboms.„Šešėlinė” ekonomika tampa ne tik kriminalistų, bet ir mokslo specialistų- ekonomistų, (daugiausia) teisininkų- tyrimo objektu. Jie tik tiria vadinamąją „kairiąją” prekių apyvartą, pogrindinių verslininkų veiklos mastus, analizuoja kokios mūsų valstybės ekonominės klaidos sudarė ir sudaro ligi šiol sąlygas jiems uždirbti milžiniškus pinigų kiekius.Mes pasirinkome tema „Šešėlinė ekonomika Lietuvoje ir pasaulyje” kadangi manome, kad šis klausimas yra vienas iš labiausiai sprestinų problemų tiek mūsų šalyje, tiek pasaulyje, darantis didelę įtaką ekonomikai, valstybei bei kiekvienam iš mūsų. Taip pat pasirinkome šią tema, nes norime geriau suprasti šešėlinės ekonomikos poveikį mus supančios aplinkos.Šiame kursiniame darbe mes išnagrinėsime šešėlinės ekonomikos atsiradimą ir priežastis, daromą žalą valstybei, šešėlinę ekonomiką lemiančius veiksnius bei padarinius, stengiamės surasti veiksnius, kurie padėtų įveikti šešėlinės ekonomikos daroma žalą valstybei bei mums, piliečiams.Šį darbą mes rašėme keturiese. Indrė Mirauskaitė darė šešėlinės ekonomikos apžvalgą Lietuvoje, Lina Serulevičiūtė nagrinėjo šešėlinę ekonomiką pasaulyje ir beje jos indėlis šiame darbe buvo pats didžiausias, ji ne tik savo dalį parašė, bet ir viską perrašė Sandros Rimidytės. Marius Ramanauskas nagrinėjo šešėlinės ekonomikos apskaitą ir jos įvertinimus Lietuvoje.

1. ŠEŠĖLINĖS EKONOMIKOS APŽVALGA

1.1. Šešėlinės ekonomikos samprata ir apibrėžimas

Šešėlinė arba neapskaitoma ekonomika – tai ekonomika, apimanti įstatymams prieštaraujančią veiklą arba nusikalstamas veikas, kai vengiama mokėti mokesčius. Ji egzistuoja ir netgi plečiasi beveik kiekvienoje pasaulio šalyje. Tik vadinama dažnai skirtingai: pavyzdžiui, JAV – „subterranean”, arba „irregular”, Prancūzijoje – „fravail au noir“, Didžiojoje Britanijoje -,,fiddle“, Vokietijoje – ,,Schattenwirtschaft“. Ir kol kas nėra efektyvių priemonių jai sustabdyti. Apie ją sunku gauti duomenų, nes šios ekonomikos dalyviai slepia savo veiklą. Nelegalioji ekonomika yra nežinoma mokesčių rinkėjams, bei vyriausybės statistinėms tarnyboms. Šešėlinė ekonomika reiškia žmonių veiklos opoziciją valdžios įtvirtintoms institucijoms ir normoms. Šešėlinė ekonomika labai lanksčiai prisitaiko prie valstybės reguliavimo pokyčių ir netgi moralės pokyčių.Neapskaitoma ekonomika yra dvejopa: nelegali ir legali ekonominė veikla. Nelegali ekonomika – tai kontrabanda, vogtų daiktų realizavimas, narkotikai, prostitucija ir kt. Legali veikla tampa šešėlinės ekonomikos dalimi, kai jos rezultatai falsifikuojami, siekiant visiškai ar iš dalies išvengti mokesčių mokėjimo. Šešėlinės ekonomikos pobūdis priklauso nuo mokesčių įstatymų bei kitų ekonominės veiklos reguliavimo aktų ir kinta kartu su jais. Juo didesni mokesčiai ir juo daugiau reguliavimo, tuo daugiau paskatų augti šešėlinei ekonomikai. Mokesčių nemokėjimas – ne kas kita kaip vagystė iš tų, kurie mokesčius moka, arba iš tų, kurie turi verstis iš mažesnių valstybės išmokų. Visa tai stabdo ekonomikos augimą, todėl beveik visos šalys stengiasi riboti šešėlinės ekonomikos augimą. Nors visur ji yra ir jos mastas didėja.Nesunku pastebėti, jog šešėlinės ekonomikos mastas, nors ir priklauso nuo mokesčių dydžio bei įvairių biurokratinių apribojimų, skirtingose šalyse vis dėlto yra skirtingas, nors jose mokesčiai panašūs. Priežastis – nevienodas valstybės institucijų efektyvumas, kurį pakankamai gerai atspindi korupcijos lygis šalyje. Korupcija padeda klestėti šešėlinei ekonomikai. Nemažą dalį šešėlinės ekonomikos sudaro nelegalus darbas, kurį Lietuvoje skatina visaip ribojama darbo rinka. Taigi šešėlinė ekonomika yra didelė, žalinga šaliai, bet labai naudinga atskiriems asmenims; su ja kovoti galima tik visapusiška šalies pažanga.Kadangi ekonomiškai aktyvaus asmens gyvenime laikas yra lemiantis veiksnys, tai tradicinės namų ūkių veiklos tampa ekonominėmis kategorijomis. Tokia požiūrio transformacija gali smarkiai pakeisti vaidmenį, skiriamą namų ūkiams bendroje ekonomikos vyksmo schemoje. Tyrinėjimams parankus ir visuomenės dėmesio nestokojantis reiškinys yra šešėlinė ekonomika. Dažniausiai į ją žvelgiama kaip į anomaliją. Šešėlinė ekonomika pripažįstama ir pateisinama kaip socialinis amortizatorius. O didelė jos apimtis yra signalas valdžiai, kad ji deramai neatliekanti savo funkcijų: nesukurianti sąlygų saugiai egzistuoti legaliam verslui arba dideliais mokesčiais bei reguliavimu padaranti jį sunkiai plėtojamą bei nepelningą. Šešėlinė ekonomika reiškia žmonių veiklos opoziciją valdžios įtvirtintoms institucijoms ir normoms. Jos mastai, formos ir pasireiškimo būdai nuolat keičiasi, kadangi šešėlinė ekonomika labai lanksčiai prisitaiko prie valstybės reguliavimo pokyčių ir netgi moralės pokyčių. Kiekvienas naujas draudimas ar ribojimas išplečia šešėlinės ekonomikos erdvę, taigi potencialiai ir jos konkrečius mastus ir formas. Šešėlinės ekonomikos dalis Lietuvoje siekia apie 18,9 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) neskaičiuojant nelegalios veiklos, o daugiau nei pusė šešėlinės ekonomikos pajamų tenka prekybos, statybos ir pramonės sektoriams. Didžiausią šešėlinės ekonomikos dalis legalioje ekonomikoje tenka prekybos sektoriui – čia sukuriamos neapskaitomos pridėtinės vertės dalis, 2002 metų duomenimis, siekia 2,919 mlrd. litų. Pramonės indėlis į šešėlinę ekonomiką siekia 1,760 mlrd. litų, statybų sektoriaus – 1,404 mlrd. litų. Statybų sektoriuje šešėlinė ekonomikos dalis siekia 47,8 proc., prekyboje – 35,8 proc., nekilnojamojo turto veikloje – 32 procentus [www.lrinka.lt]. Vengdami mokesčių ar siekdami apeiti kitus įstatymus, žmonės slepia sandorius, nors jie ir yra legalūs, todėl gali būti, kad didelė dalis ūkinės veiklos nepatenka į BVP skaičiavimus.Tradiciškai šešėlinė ekonomika yra dvejopa: • nelegali • ir legali ekonominė veikla. • Nelegali ekonomika – tai kontrabanda, vogtų daiktų realizavimas, narkotikai, prostitucija ir kt. Legali veikla tampa šešėlinės ekonomikos dalimi, kai jos rezultatai falsifikuojami, siekiant visiškai ar iš dalies išvengti mokesčių mokėjimo. Šešėlinės ekonomikos pobūdis priklauso nuo mokesčių įstatymų bei kitų ekonominės veiklos reguliavimo aktų ir kinta kartu su jais. Juo didesni mokesčiai ir juo daugiau reguliavimo, tuo daugiau paskatų augti šešėlinei ekonomikai. Šešėlinė ekonomika daro didelę žalą žmonėms, kurie sąžiningai moka mokesčius, nes jie turi sumokėti ir už nemokančiuosius. Valstybė aktyviai stengiasi kovoti taikydama prevencines ir baudžiamąsias priemones. Ji kuria naujus teisės aktus, įsakymus, bei normas. O žmonėms, kurie pažeidžia ir nesilaiko jų, tai jiems taikomos bausmės. Neapskaitoma ekonomika kenkia netik žmonėms, bet ir pačiai valstybei. Ji stabdo ekonomikos augimą, todėl beveik visos šalys stengiasi riboti šešėlinės ekonomikos augimą. Nors visur ji yra ir jos mastas didėja. Ji toliau sėkmingai didės, kur tik prekės ar paslaugos bus draudžiamos arba labai griežtai kontroliuojamos, nes žmonės negaudami jiems reikiamų prekių ar paslaugų pasiryš net pažeisti įstatymą, kad jas gauti. Kontrabanda ir kontrabandiniu būdu į Lietuvą įvežtų prekių realizavimas yra viena iš šešėlinės ekonomikos formų. Tai, ką tradiciškai laikome šešėline ekonomika, reikėtų skirti į dvi sritis.

Pirmiausia reikėtų atskirti tai, kas niekada netaps legalaus verslo dalimi – tai vogtų daiktų realizavimas, narkotikai, prekyba ginklais ir panašiai. Kitą sritį trumpai galima būtų apibrėžti kaip tam tikrą veiklos sritį, kuri iš esmės dubliuoja legalųjį verslą ir net konkuruoja su juo. Skirtumas tik tas, kad konkurencinis pranašumas įgyjamas ne prekių, paslaugų kokybės ar mažesnių gamybos išlaidų, o mokesčių nemokėjimo sąskaita.

1.2. Šešėlinės ekonomikos atsiradimo ir egzistavimo priežastys

Šešėlinės ekonomikos atsiradimo priežastys yra įvairios. Tai lemia ne tik bedarbystė ar valdžios valdymas, bet ir daug daugiau kitų veiksnių. Nauji draudimai ar ribojimai išplečia šešėlinės ekonomikos erdvę, taigi potencialiai ir jos konkrečius mastus ir formas. Legalių darbo santykių ribojimas sąlygoja neoficialaus darbo atsiradimą, Skirtumas tarp darbo kaštų ir uždarbio – kuo didesnis šis skirtumas, tuo didesnės paskatos jo vengti, netobuli ir nestabilūs įstatymai, išimtys ir privilegijos, privatizavimo trūkumai, mokesčių ir jų administravimo sistemos trūkumai priverčia keliauti link šešėlinės ekonomikos.Realiai ekonomikai būdingas kai kurių prekių ir paslaugų paklausos perviršis rinkoje. Tokioje situacijoje oficiali ekonomika gali patenkinti tik dalį visų poreikių.Vartojimo rinkoje išsivystė keletas trūkumo nulemtų veiklų: neoficiali gamyba, privatus importas, spekuliacija. Gamybos sferoje šešėlinę veiklą dažnai skatina žaliavų trūkumas. Akcinės bendrovė, kuriose vyrauja valstybinis kapitalas, kai kuriomis žaliavomis sugeba apsirūpinti tik su spekuliacijos pagalba. Ši veikla prisideda prie planuojamų programų įvykdymo, tačiau kartu sudaro sąlygas atsirasti neoficialiai komercinei veiklai. Šešėlinės ekonomikos atsiradimas yra kaip reakcija į ūkio sistemos neelastingumą, viena vertus, ir į politinę sistemą, kita vertus. Abi šios problemos daro įtaką sprendimų priėmimo procesui- politiniai motyvai dažnai prailgina derybų procesus, kur sprendžiami grynai ūkiniai klausimai(pvz., apsirūpinant energetikos ištekliais), o tai sukelia reakciją į paklausos pokyčius ar gamybos problemas. Kiekvieną kartą, tai šios disproporcijos padidėja, atsiranda papildomos paskatos neoficialiai veiklai. Trumpalaikiu laikotarpiu tai pirmiausia daro įtaką privačiam importui. Ekonominės struktūros pereinamojo laikotarpio šalyse yra nepakankamai modernios ir veiksmingos. Pasigendama aiškios ir motyvuotos ūkio raidos strategijos, nėra didesnės konkurencijos tarp panašios ūkio sferos įmonių, lėtai restruktūrizuojamas ūkis, kapitalas vangiai persilieja tarp ūkio šakų ir veiklos sferų. Valstybės investicijų galimybės yra ribotos, nes surenkami ne visi mokesčiai, kuriuos galima surinkti. Aukštas infliacijos lygis buvo būdingas visoms Vidurio ir Rytų Europos šalims pereinamojo laikotarpio pradžioje. Praėjus pertvarką, dar stipriai veikia racionalizavimo ir paskirstymo mechanizmas, o tai visada duoda paskatų neoficialiai ekonomikai. Kadangi dažniausiai kainos kyla šuoliais visada surandama galimybė įsigyti prekių ankščiau, t.y. kol kainos dar nepakilę. Tai vėliau sukelia spekuliaciją šešėlinėje rinkoje ir pagreitina reliatyvią vidaus valiutos infliaciją (kai palaikomas pastovus kursas, tačiau kainos didėja); be to, sudaro privilegijuotą padėtį ūkio subjektams su didesniu šešėlinės veiklos potencialu. Jeigu tokioje situacijoje yra išmokamas pastovus darbo užmokestis, tai atsiranda dar papildomos paskatos užsiimti neoficialia ekonomine veikla. Įvairios individualios įmonės, bei firmos slepia savo pajamas siekdamos sumažinti priklausomus mokesčius valstybei. Nelegali prekyba taip pat pas mus sėkmingai egzistuoja. LSVVPA ir NMS atliktame tyrime respondentai buvo klausiami ar, jų manymu, Lietuvoje egzistuoja šešėlinė ekonomika. 56.9 proc. atsakė, kad egzistuoja. Daugiausia verslininkų mano, kad šešėlinės ekonomikos dydis Lietuvoje yra apie 50 proc.

1.1 pav. Šešėlinės ekonomikos egzistavimas pagal veiklos rūšį, procentais (Duomenų šaltinis: LSVVPA ir NMS 2005m. www.lrinka.lt apklausos rezultatai)

Lietuvos laisvasis tyrimų institutas atliko Lietuvos ekonomikos tyrimą ir nustatė, kad 2005 metais šešėlinė ekonomika sudarė 21,4 proc. BVP, ir tai yra beveik procentu daugiau nei buvo prognozuota prieš pusę metų. Sakoma, kad kur šešėlinė ekonomika sudaro 10 procentų, ten visiškai gerai. Bet yra valstybių, kur tai sudaro 60 proc. Ką reiškia 21 proc. nepamokestinamų lėšų Lietuvoje, kurios cirkuliuoja verslininkų, žmonių gyvenime [www.lrinka.lt]. Mokesčių ir reguliavimų našta, didelis nedarbas, dalies visuomenės skurdas skatina įmones ir gyventojus dalyvauti šešėlinėse veiklose.Tai gi kuo greičiau rinkos pasiūla bus sureguliuota su paklausa, stabilizuosis kainos, tuo greičiau Lietuvoje praras savo ekonominę ir politinę socialinę reikšmę nelegalioji (šešėlinė) ekonomika. Visiškai, deja, ji neišnyks, nes ji gaji ir labai išsivysčiusiose valstybėse.Pastarųjų problemai spręsti, susirūpinus aukštais Lietuvos šešėlinės ekonomikos rodikliais Europos Sąjungos kontekste, dabar skiriama tikrai nemažai dėmesio. Tik gaila, kad visos kalbos, diskusijos ir patarimai taip ir lieka kalbų lygmeniu. Pavyzdžiui, po ilgiau nei pusdienį trukusios diskusijos su verslininkais ir Vyriausybės nariais Vyriausybės išplatintame pranešime spaudai pagrindiniais šešėlinio verslo varikliais vėl buvo įvardytas nedeklaruotas darbas, nuslėptos pajamos ir nelegalus verslas. Tuo tarpu pagrindine šešėlinės veiklos augimo priežastimi dažniausiai įvardijamas ne žmonių ar verslininkų amoralumas, o neprognozuojama ekonominė politika ir jos padariniai. Taigi greičiausiai ir mūsų šalies šešėlinis verslas taip pat yra ne vakuume išaugusi nusikalstamo pasaulio struktūra, o ilgalaikės nevaisingos ekonominės politikos, sukuriančios nepalankią aplinką legaliam verslui ir ugdančios nepasitikėjimą oficialiomis struktūromis, rezultatas. Pirmas žingsnis kovojant su šešėliu būtų ne vardyti ir baisėtis pasekmėmis, net ne apeliuoti į nusidėjusių verslininkų sąžinę, o tiesiog atidžiai ištirti šešėlio susidarymo priežastis ir bandyti jas šalinti. Jau seniai pripažinta, kad būtent didelė mokesčių našta, dažnas ir griežtas reguliavimas, mokesčių politikos kaita ir jos nenuspėjamumas yra vienos rimčiausių paskatų migruoti į šešėlį. O auganti šešėlinės ekonomikos dalis yra ne kas kita kaip reakcija tų individų, kurie jaučiasi valstybės prislėgti ir nebekovoja, o tiesiog pasitraukia iš oficialios ekonomikos. Be abejo, galima klausti, kas čia kaltas – valstybė, užkraunanti per didelę naštą, ar pasitraukiantysis iš oficialiosios veiklos, nesugebantis ar nenorintis tos naštos pakelti. Tik beieškant kaltų vienoje ar kitoje pusėje, problema, deja, greičiausiai taip ir liks neišspręsta. Galima kaltinti verslininkų moralę ir skirti dar daugiau pinigų priežiūros institucijoms, kad juos visus sugaudytų (strategija, kuri, anot paties Premjero, jau seniai nebeveiksminga). O galima ne vien tik laukti, kol prabils verslininkų sąžinė, bet ir padėti jai prabilti. Tik tam reikia nuoseklaus ir tikslingo darbo. Tačiau vietoj jo matomas nuoseklus chaosas, kai sprendimai keičiami greičiau nei priimami, tikrai nesudaro geriausių sąlygų šešėlinei veiklai legalizuoti. Netgi atvirkščiai, Vyriausybei blaškantis, mažinant/didinant/keičiant mokesčius, neapsisprendžiant dėl reguliavimo politikos, verslininkai yra savotiškai skatinami slėptis ir “pralaukti” neaiškumo laikotarpį “saugesniame” šešėlyje. Kartu žlunga jų pasitikėjimas sprendimus priimančiomis institucijomis, tirpsta jų pilietinė atsakomybė ir blogėja mokesčių mokėjimo tradicijos ir moralė. O Lietuva tuo tarpu praranda investuotojus ir konkurencingumą tarptautinėje rinkoje. Ką daryti? Reikia suprasti, kad visi šešėlinę veiklą skatinantys veiksniai yra glaudžiai susiję. Ir kad pastūmus vieną kaladėlę, labai lengvai krenta visos į ją atremtos. Pirmiausia, be abejo, reikėtų paanalizuoti problematiškiausias sritis – darbo apmokestinimą ir reguliavimą. Nes kuo didesnis skirtumas tarp darbo kainos oficialioje ekonomikoje ir po mokestinių pajamų iš darbo, tuo daugiau atsiranda paskatų išvengti to skirtumo ir dirbti šešėliniame sektoriuje. O kadangi tas skirtumas tiesiogiai priklauso nuo socialinio draudimo sistemos ir bendros mokesčių naštos dydžio, būtent šie sektoriai vaidina pagrindinį vaidmenį kuriant ir auginant šešėlinį verslą. Vokelių skaičius rinkoje mažėja (taip nurodė net 94 proc. tyrime dalyvavusių ekspertų), tačiau darbuotojų, gaunančių atlygį vokelyje dalis išlieka gana didelė – apie 41 proc. visų dirbančiųjų. Tai, kad pagrindine vokelių mažėjimo priežastimi įvardijamas ne mokesčių mažinimas, tik parodo, jog mokesčiai buvo per mažai sumažinti, tad vokelių mažėjimo nepaskatino. Rinkos dalyvių vertinimu pagrindine vokelių mažėjimo priežastimi yra VMI vykdoma politika ir su tuo susiję vokelių mokėjimo išviešinimo atvejai. Tarp kitų priežasčių minimas pajamų mokesčio mažėjimas, darbuotojų sąmoningumas ir poreikis skolintis iš bankų; darbuotojų trūkumas ir kylantys atlyginimai.

Šešėlį palaiko ir itin sunki administracinė našta verslui. Rinkos dalyvių teigimu administracinė našta tik auga (42,5 proc.) arba išlieka nepakitusi (54,5 proc.) (www.lrinka.lt). Vos 3 proc. tyrime dalyvavusių ekspertų teigė, kad administracinė našta mažėja. Tai, rinkos dalyvių manymu, ne tik didina laiko sąnaudas, bet ir skatina neproduktyvias investicijas, korupciją.

1.3. Šešėlinės ekonomikos reguliavimas

Kad šešėlinė ekonomika ne taip klestėtų, ją reikia reguliuoti. Yra įvairių šešėlinės ekonomikos reguliavimo būdų, kurie gali padėti mažinti šešėlinę ekonomika.LLRI tyrimo duomenimis, rinkos dalyviai prognozavo šešėlinės ekonomikos sumažėjimą nuo 21 proc. (2005 m.) iki 20 proc. (2006 m.). Tačiau vertinant 2006 m. rinkos dalyviai pastebi, kad šešėlinės ekonomikos mažėjimas buvo dar menkesnis, nei prognozuota – tik iki pusė procentinio punkto. Rinkos dalyviai tikisi, kad 2007 m. šešėlinė ekonomika sumažės iki maždaug 19,5 proc. nors praėjusiame tyrime buvo tikimasi 19 proc. Tai, kad rodiklis kinta taip nežymiai reiškia, kad pokyčiai rinkoje yra kosmetiniai, o ne esminiai. Rimtesnės reformos reikia ne tik mokesčių srityje, bet ir rinkliavų, ūkinės veiklos reguliavimo, licenzijavimo ir žemės rinkos reguliavimo srityse. Rinkos dalyviai teigia, vokelių skaičius rinkoje mažėja (taip nurodė net 94 proc. tyrime dalyvavusių ekspertų), tačiau darbuotojų, gaunančių atlygį vokelyje dalis išlieka gana didelė – apie 41 proc. visų dirbančiųjų (www.vakarozinios.lt). Tai, kad pagrindine vokelių mažėjimo priežastimi įvardijamas ne mokesčių mažinimas, tik parodo, jog mokesčiai buvo per mažai sumažinti, tad vokelių mažėjimo nepaskatino. Rinkos dalyvių vertinimu pagrindine vokelių mažėjimo priežastimi yra VMI vykdoma politika ir su tuo susiję vokelių mokėjimo išviešinimo atvejai. Tarp kitų priežasčių minimas pajamų mokesčio mažėjimas, darbuotojų sąmoningumas ir poreikis skolintis iš bankų; darbuotojų trūkumas ir kylantys atlyginimai. Šešėlį palaiko ir itin sunki administracinė našta verslui. Rinkos dalyvių teigimu administracinė našta tik auga (42,5 proc.) arba išlieka nepakitusi (54,5 proc.). Vos 3 proc. tyrime dalyvavusių ekspertų teigė, kad administracinė našta mažėja. Tai, rinkos dalyvių manymu, ne tik didina laiko sąnaudas, bet ir skatina neproduktyvias investicijas, korupciją.2005 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais atlikto tyrimo duomenimis, stipriausią ekonominės situacijos gerėjimą šiais ir ateinančiais metais pajus Lietuvos gyventojai: augs darbo užmokestis ir namų ūkių pajamos, didės gyventojų taupymas ir investicijos, toliau sparčiai mažės nedarbas. Nors bendrojo vidaus produkto (BVP) rodiklis išlieka vis dar aukštas, tačiau neabejotinai mažesnis nei prieš keletą metų. Pesimistiškai nuteikia rinkos dalyvių nuomonė, jog šešėlinės ekonomikos mastai auga, o mokesčių našta nelengvėja; taip pat struktūrinis nedarbas ir kvalifikacijos trūkumas. Galima daryti išvadą, jog ekonomikos augimas jau ima išsikvėpti, nes šalyje nėra kuriami tolesnio ir ilgalaikio augimo pamatai: nevykdoma imigracijos politika, nepertvarkomas švietimo sistemos organizavimas, apčiuopiamai nemažinama mokesčių našta, nevykdoma griežta iždo politika. Tyrimas rodo, kad vartojimo prekių ir paslaugų kainos ir 2005, ir 2006 m. augo sparčiau nei per ankstesnius kelerius metus – po 3,46 proc (www.lrinka.lt). Pirmas žingsnis kovojant su šešėliu būtų ne vardyti ir baisėtis pasekmėmis, net ne apeliuoti į nusidėjusių verslininkų sąžinę, o tiesiog atidžiai ištirti šešėlio susidarymo priežastis ir bandyti jas šalinti. Jau seniai pripažinta, kad būtent didelė mokesčių našta, dažnas ir griežtas reguliavimas, mokesčių politikos kaita ir jos nenuspėjamumas yra vienos rimčiausių paskatų migruoti į šešėlį. O auganti šešėlinės ekonomikos dalis yra ne kas kita kaip reakcija tų individų, kurie jaučiasi valstybės prislėgti ir nebekovoja, o tiesiog pasitraukia iš oficialios ekonomikos. Be abejo, galima klausti, kas čia kaltas – valstybė, užkraunanti per didelę naštą, ar pasitraukiantysis iš oficialiosios veiklos, nesugebantis ar nenorintis tos naštos pakelti. Tik beieškant kaltų vienoje ar kitoje pusėje, problema, deja, greičiausiai taip ir liks neišspręsta.

1.4. Neapskaitomos ekonomikos padariniai

Kai šešėlinė ekonomika plečiasi, vyriausybės metinės pajamos santykinai mažėja. Jeigu vyriausybė susiduria su fiskaliniais sunkumais, tai dažniausiai tenka išleisti į apyvartą papildomą pinigų kiekį norint subalansuoti pajamas ir išlaidas.Plėtojantis šešėlinei ekonomikai, bendras ekonomikos pavaldumas blogėja. Tai mažina vyriausybės sugebėjimą priimti racionalius sprendimus ir numatyti priimamų sprendimų padalinius. Vyriausybė neturi tikslios informacijos apie realų užimtumą. Realus užimtumas paprastai yra gerokai didesnis už nustatytą, o dėl pašalpos bedarbiams ir parama mažas pajamas gaunantiesiems gali pasiekti ne tuos adresatus, kuriems to labiausiai reikia.Vyriausybė negali tiksliai nustatyti esamo infliacijos lygio. Pavyzdžiui, jeigu kainos šešėlinėje ekonomikoje didėja sparčiai negu oficialiame ekonomikos sektoriuje, tai realus infliacijos lygis yra didesnis. Šiuo atveju ekonominiai sprendimai, kurie yra privalomi esant didesniems infliacijos pokyčiams, taip pat nebus pakankamai racionalūs.Šešėlinės ekonomikos augimas silpnina vyriausybės socialinę politiką. Vyriausybė visada reaguoja į jos metinių pajamų sumažėjimą dažniausiai mažindama socialinių reikmių išlaidas. Bet tokie vyriausybės žingsniai padidina socialinę diferenciaciją.Plėtojantis šešėlinei ekonomikai, gyventojai ir juridiniai ūkio vienetai linkę nesilaikyti esamų taisyklių. Ir gali taip atsitikti, kad tai taps norma. Rizika, kuri susijusi su taisyklių nesilaikymo atsiskleidimu, mažėja, o kartu daugėja žmonių, norinčių nesilaikyti taisyklių.Šešėlinės ekonomikos plėtotė keičia įmonių ir firmų išlaidų dydį, struktūrą ir atitinkamas rinkos proporcijas. Visos išlaidos nemokant mokesčių mažėja. Kartu mokantieji mokesčius patenka į nenaudingą padėtį. Dėl augimo šešėlinėje ekonomikoje „patrauklių“ alternatyvų pasiūla didėja, ir darbuotojai vis daugiau skatinami dalyvauti neoficialioje ekonomikoje. Nesugebantiems išvengti mokesčių pablogėja ūkininkavimo sąlygos. Valstybė neturinti patikimos informacijos apie šešėlinę ekonomiką, kartais subsidijuoja tas įmones, kurios atrodo yra žlungančios, bet iš tikrųjų taip nėra, nes jos savo veiklą perorientuoja į “šešėlį”.Kontrabanda ir kontrabandiniu būdu į Lietuvą įvežtų prekių realizavimas yra viena iš šešėlinės ekonomikos formų. Tai, ką tradiciškai laikome šešėline ekonomika, reikėtų skirti į dvi sritis.Pirmiausia reikėtų atskirti tai, kas niekada netaps legalaus verslo dalimi – tai vogtų daiktų realizavimas, narkotikai, prekyba ginklais ir panašiai. Kitą sritį trumpai galima būtų apibrėžti kaip tam tikrą veiklos sritį, kuri iš esmės dubliuoja legalųjį verslą ir net konkuruoja su juo. Skirtumas tik tas, kad konkurencinis pranašumas įgyjamas ne prekių, paslaugų kokybės ar mažesnių gamybos išlaidų, o mokesčių nemokėjimo sąskaita. Reikėtų paminėti statybos sektorių išskiriant gyvenamųjų namų statybą ir ypač tuos atvejus, kai užsakovai yra fiziniai asmenys. Eksperimento tvarka Šiaulių AVMI sustiprino baldų gamybos sektoriaus kontrolę. Spėjimai pasitvirtino, ir nuo balandžio mėnesio šią sritį pradėjome stipriau stebėti visoje Lietuvoje. Paslaugų sektoriuje akivaizdžiai išsiskiria viešasis maitinimas, viešbučiai. Numatome kontroliuoti prekybą automobiliais, automobilių remontą ir prekybą automobilių dalimis. Kol kas tai daroma tik keliose apskrityse.Tačiau šešėlinė ekonomika turi ir gerų padarinių. Žmonės kurie sunkiai verčiasi gali įsigyti prekių daug mažesnėmis kainomis.

ŠEŠĖLINĖ EKONOMIKA LIETUVOJE

2.1. Šešėlinės ekonomikos lygio kitimas Lietuvoje

Pagrindinės šešėlinės ekonomikos raidos tendencijos Lietuvoje XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje iš esmės nesiskyrė nuo kitų buvusių Rytų Europos valstybių. Lietuvą galima priskirti prie tų šalių, kuriose buvo vidutinis šešėlinės ekonomikos lygis. Šį lygį lemia tai, jog valstybė nuolatos kišasi į ekonomikos plėtrą ir verslą, taip pat vėluoja liberalių ekonominių reformų įgyvendinimas. Dėl to Lietuvoje verslas stambėja, nes tik didelės įmonės su dideliais finansiniais pajėgumais gali įvykdyti valstybės keliamus reikalavimus, o mažoms bei vidutinėm įmonėms sunkiau, nes joms dažniausiai trūksta lėšų. Todėl smulkus ir vidutinis verslas pamažu nyksta arba traukiasi į šešėlį, norėdami išsilaikyti. Nors Vyriausybė deklaruoja remianti smulkų ir vidutinį verslą, tačiau iš tiesų dažnai žengiama priešinga kryptimi. Ir didžiausia problema yra ne didelė mokesčių našta (ji Lietuvoje nedidelė palyginti su ES šalimis), o labai supainiota įstatyminė bazė, reglamentuojanti verslo atskaitomybę. Dar viena problema yra didelis įvairių valstybinių institucijų skaičius, jos turi teisę šiurkščiais veiksmais stabdyti ir trikdyti verslo įmonės (ypač smulkios) veiklą. Šių įstaigų pareigūnų atsakomybė dėl neteisėto verslo įmonės veiklos sutrikdymo ir žalos padarymo niekur nereglamentuota . Tai sudaro puikias sąlygas reguliuojančių įstaigų pareigūnų savivalei ir yra gera terpė korupcijai, nes smulkūs verslininkai paprastai nei finansiškai, nei fiziškai nepajėgūs deramai suprasti nuolat keičiamą įstatyminę bazę, o dalis pareigūnų tai naudoja savanaudiškais tikslais.

Mokesčių nesurinkimas ir šešėlinė ekonomika – tai gana fragmentiški elementai, nekorektiškos ekonominės politikos pasekmės. Šešėlinė ekonomika atsiranda ne todėl, kad atskirų įmonių vadovai ir kiti žmonės piktybiškai vengia mokėti mokesčius, o todėl, kad valstybės ekonominės politikos interesai tinkamai nesiderina su verslo interesais. Šešėlinė ekonomika visada yra valstybės ekonominės politikos klaidų pasekmė, o ne priežastis. Valstybės pajamų mažėjimo priežastys – sisteminės valstybės fiskalinės politikos klaidos. Jos yra užprogramuotos jau formuojant naują biudžetą, jų jokiu būdu negalima nustumti tik į mokesčių surinkimo sritį ir šešėlinę ekonomiką. Taigi ir priemonės, kuriomis Vyriausybė, stengiasi padidinti valstybės pajamas, yra neadekvačios priežastims ir negali išspręsti valstybės pajamų didinimo problemos iš esmės.

Apačioje esantis grafikas pateikia duomenis apie neapskaitomos ekonomikos ir mokesčių naštos dinamiką.

2.1 pav. Šešėlinės ekonomikos ir mokesčių naštos dinamika Lietuvoje 1990-2002 metais (LLRI, 1994-2002)

Šešėlinė ekonomika Lietuvoje ypač ryški 1995 – 1998 metais. Ryškėja šešėlinės ekonomikos mažėjimo tendencija, nors mokesčių lygis ir padidėjo. Harmonizuojant verslą reglamentuojančius atsakymus pagal ES reikalavimus, painiavos mažėja: mažiau trukdo legaliam verslui kai kurios valdžios struktūros (pvz., muitinė). Įtakos turėjo sugriežtintos administracinės priemonės bei verslo stambėjimas. Tolimesnei perspektyvai šio proceso padarinius prognozuoti sunku, tačiau verslo įstatyminės bazės harmonizavimas ir reguliuojančių institucijų galios ( ar jų pačių skaičius) sumažinimas sudarytų geresnes prielaidas verslui išeiti iš šešėlio į legalią veiklą. Tą rodo ir Lietuvoje atliekami šešėlinės ekonomikos masto bei bendrosios mokesčių naštos tyrimai, pradėti 1994 – 1997 metais Laisvosios rinkos instituto. Taip pat, kaip minėta anksčiau, šešėlinės ekonomikos tyrimus atliko autorių kolektyvas ir Lietuvos Respublikos (LR) statistikos departamentas prie LR Vyriausybės. Iki 1994 metų galima remtis tik užsienio tyrėjų pateikiamais duomenimis, nes tuo laikotarpiu neapskaitomos ekonomikos Lietuvoje tyrimai nebuvo atliekami. Šiais duomenimis, vidutinis šešėlinės ekonomikos lygis Lietuvoje 1990 – 1993 metais buvo apie 26 proc. BVP. [11]Pastaruoju metu LR Finansų ministerija imasi drastiškų priemonių šešėlinei ekonomikai apriboti. Tai yra informacijos apie finansinius ūkinius nusikaltimus pirkimas iš informatorių, bendradarbiavimas su užsienio specialiosiomis tarnybomis bei Lietuvos diplomatinėmis tarnybomis užsienyje, pateikiančiomis informaciją apie galimą prekių kontrabandą. Grafike parodoma šešėlinės ekonomikos dalies BVP ir mokesčių naštos dinamika, remiantis anksčiau pateiktų šaltinių apibendrintais duomenimis (LLRI, 1994 – 2002). Pastebima ilgalaikė tendencija šešėlinės ekonomikos dalies BVP mažėjimo link – tai vyksta nuo 1998 metų . Iš esmės tai rodo negausių valdžios bandymų liberalizuoti verslo sąlygas ir harmonizuoti reguliavimo įstatyminę bazę rezultatą. Įtaką padarė ir administracinių priemonių prieš šešėlinį verslą sugriežtinimas. Nors esama negatyvių valstybinio verslo administravimo poslinkių , ryškėja bendra šešėlinio verslo mažėjimo tendencija. Nemažos įtakos šešėlinės ekonomikos mastams mažinti turėjo ir sustiprėję Lietuvos bankai. Gyventojų pasitikėjimas bankais išaugo, ten jau laikoma dauguma santaupų. Tai leidžia mažinti apyvartoje cirkuliuojančių grynų pinigų kiekį, koncentruoti kapitalo masę bei efektyviai ekonominėmis priemonėmis reguliuoti (pvz., keičiant palūkanų dydį) pinigų srautus makroekonominiu lygiu.2003 metų lapkričio viduryje Lietuvos statistikos departamentas paskelbė, kad neapskaitoma ekonomika 2002 m. sudarė 15-19 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Ankstesnis tyrimas parodė, kad 1995-1996 m. neapskaitomos ekonomikos lygis buvo 19 proc. Taigi per pastaruosius šešerius metus šešėlinės ekonomikos lygis iš esmės nepasikeitė. Paskelbti skaičiai byloja apie tai, kad vietos teisėtai veikti oficialioje ekonomikoje nepadaugėjo, kad būti joje vis dar yra nepriimtina ir per brangu. Šešėlinė ekonomika reiškia žmonių veiklos opoziciją valdžios įtvirtintoms institucijoms ir normoms. Jos mastai, formos ir pasireiškimo būdai nuolat keičiasi, kadangi šešėlinė ekonomika labai lanksčiai prisitaiko prie valstybės reguliavimo pokyčių ir netgi moralės pokyčių. Kiekvienas naujas draudimas ar ribojimas išplečia šešėlinės ekonomikos erdvę, o tai ir jos mastus ir formas. Panašiai šešėlinei ekonomikai mažėti trukdė ir mokesčių našta. Mokesčiai turi įtakos žmonių pasirinkimui tarp darbo ir laisvalaikio bei darbo pasiūlai neapskaitomoje ekonomikoje. Kuo didesnis skirtumas tarp darbo kaštų ir uždarbio po mokesčių oficialioje ekonomikoje, tuo didesnės paskatos vengti šio skirtumo ir dirbti šešėlyje. Per pastaruosius šešerius metus užaugusi mokesčių našta leidžia teigti, kad šių paskatų nebuvo stokojama.Be abejo, be sunkios mokesčių naštos ir perteklinių verslo ir darbo reguliavimų, šešėlinei ekonomikai mažėti neleido vis dar netobuli ir nestabilūs įstatymai, išimtys ir privilegijos, užsienio prekybos suvaržymai. Tiesa, kad ir kokia palanki būtų sukurta verslo aplinka ir įstatymų bazė, visuomet turėsime kažkiek šešėlinės ekonomikos. Taip yra dėl kultūrinių ir istorinių veiksnių, kurie kartais turi ne mažiau įtakos žmonių pasirinkimams nei jų ekonominė padėtis, mokesčiai ar reguliavimai.Viena vertus, turime senas žemės ūkio tradicijas kaime, kur neformalūs darbo santykiai yra natūrali gyvenimo dalis. Kita vertus, nėra paprasta ištrinti socialistinės valstybės ir ekonomikos paveldą, kuris visų pirma pasireiškia nepasitikėjimu valstybe, kuri daug atima ir mažai duoda. Iš tiesų, dėl iškreiptų valstybės prioritetų, silpno ir neefektyvaus viešojo administravimo, netinkamos nuosavybės apsaugos, silpnos teisėsaugos ir teisėtvarkos nejaučiame sąsajų tarp mokamų mokesčių ir valstybės teikiamų paslaugų. Kadangi per pastaruosius metus nei valdžios prioritetai, nei jos darbo kokybė, nei mokesčių mokėtojų pinigų leidimo būdai iš esmės nepasikeitė, visuomenės vertybės, žmonių pasitikėjimas valstybe, taigi ir mokesčių mokėtojų moralė tebesmunka. Akivaizdu, kad penktadalis ekonomikos atrodo daugoka, kad galėtume tai vadinti „natūraliu“ šešėlinės ekonomikos dydžiu. Jeigu sąlygos užsiimti ekonomine veikla būtų palankios, rizika dirbti šešėlyje neapsimokėtų. Tad šešėlinės ekonomikos iš esmės nemažės, kol turėsime teisėtos veiklos laisvės deficitą. Kol taip nėra, rizikuojama. Rizikuojama nepaisant to, kad žaidimas pagal savas, formaliai neteisėtas taisykles iškreipia moralę ir, greičiausiai, pasitenkinimą „laimėjimais”. Nors pareigūnai tikina aktyviai kovojantys su kontrabanda, o mokesčių inspekcija skatina verslininkus atsisakyti atlyginimų vokeliuose, šešėlinė ekonomikos dalis vis dar didelė. Statistikos departamento tyrimo duomenimis 2002 metais BVP siekė apie 51 milijardą litų, o šešėlinės ekonomikos dalis buvo 7,7-9 ,6 milijardo litų. Tačiau kai kurie ekspertai ir specialistai įspėja, kad realiai šešėlinės ekonomikos dalis yra dar didesnė. Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys ekspremjeras Gediminas Vagnorius teigia, kad BVP ir realių biudžeto įplaukų santykis verčia manyti, kad šešėlinė ekonomikos dalis sudaro bent 25 procentus legaliosios ekonomikos. „Per pastaruosius penkerius metus ekonomika išaugo daugiau nei penktadaliu, o įplaukos į biudžetą padidėjo vos keliais procentais – ir tai vyko nepaisant to, kad kai kurie mokesčiai buvo didinami. Vadinasi, šešėlinė ekonomika pastaraisiais metais ne sumažėjo, o išaugo“, – konstatavo Vagnorius. Kaip aiškina ekspertai, šešėlinės ekonomikos lygį nustatyti labai sunku, rodikliai gali skirtis dėl skirtingos skaičiavimo metodikos. Tačiau, kad ir kaip skaičiuosi, akivaizdu, jog Lietuvoje šešėlinės ekonomikos dalis yra gerokai didesnė nei ES bei kitose išsivysčiusiose valstybėse. Įmonėms, kurios nemoka algų vokeliuose, netaiko dvigubos kainų politikos, neparduoda prekių be dokumentų, labai sunku konkuruoti su nelegaliu verslu, jos dirba gerokai sunkesnėmis finansinėmis ekonominėmis sąlygomis. Kad problema išties rimta, rodo Statistikos departamento tyrimo rezultatai. 2002 metais prekyboje tiesiogiai neapskaityta mažiausiai 1,6 milijardo litų – iki 15 procentų visos prekybos įmonių apyvartos. Ekspertai teigia, kad Lietuvoje yra daugiau galimybių verstis nelegaliu verslu nei Vakarų valstybėse. Pavyzdžiui ES nėra nė vienos šalies, kuri turėtų Gariūnus, kur vyksta beveik neapskaitoma prekyba, suteikianti didžiulį impulsą šešėlinei ekonomikai. Kad turguose sukasi neapskaitomi milijonai, puikiai žino ir Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) atstovai, tačiau jie sako neturį realių galimybių šio proceso kontroliuoti.

Lietuvoje vis dar yra pagundų pasinaudoti muitinės darbo spragomis. Kol yra korumpuotų pareigūnų, kontrabanda nesunkiai patenka į Lietuvą. Pagunda pralobti labai didelė, ypač įvežant labiausiai apmokestintas prekes – cigaretės, alkoholinius gėrimus. Valstybės sienos apsaugos stiprinimas yra lemiamas šešėlinės ekonomikos mažinimo veiksnys.

Visose ES valstybėse šešėlinė ekonomika auga, ir ieškoma būdų kaip šį augimą sustabdyti. Kol kas tai bandoma daryti administracinėmis priemonėmis bei verčiant ES nares su „lengvesniu” mokesčių režimu pereiti prie „sunkesnio” (to reikalauja ir iš šalių kandidačių), nelabai atsižvelgiant į pasaulinę konkurencinę aplinką (Vilpišauskas, 2001; Enste, 2002)Daugelyje valstybių norima sumažinta neapskaitomos ekonomikos lygį, tačiau nesurandama efektyvių priemonių kaip tai padaryti. Pagal Schneider šešėlinės ekonomikos lygį galima įveikti:• Ekonominėmis priemonėmis (nustatant mokesčių lygį, jų bazę ir mokesčių apskaičiavimo bei mokėjimo tvarką);• Administracinėmis priemonėmis (įvedant valstybinę mokesčių mokėjimo ir konsultavimo tvarką, darbo saugos, higieninių, priešgaisrinių ir kitokių taisyklių laikymosi priežiūrą ir pan.);• Kiekvienos vyriausybės tikslas turėtų būti optimalaus ekonominių ir administracinių priemonių komplekso (metodikos) sukūrimas, ekonomiškiausiu ir efektyviausiu būdu įgalinantis sumažinti prielaidas šešėlinei ekonomikai didėti, kartu mažinant žalingą pastarosios poveikį visai valstybės ekonomikai.Taip pat galimas ir šešėlinės ekonomikos lygio sumažinimas šiomis priemonėmis: verslo plėtros įstatyminės bazės tobulinimas; verslo ribojimų, draudimų, išimčių, privilegijų mažinimas; rinkos liberalizavimas; mokesčių ir jų administravimo sistemos trūkumų pašalinimas ir kt.

2.2. Šešėlinės ekonomikos apskaita Lietuvoje

Neapskaitomos ekonomikos įvertinimo tyrimai, kurie Lietuvoje atlikti pirmą kartą-didelės reikšmės įvykis makroekonominių rodiklių skaičiavimo praktikoje.Tyrimų eigoje įvertinta nuslėptų pajamų dalis, išreikšta koficientu, gali būti pritaikyta konkrečių veiklos rūšių ir ekonomikos sektorių gamybiniams rodikliams koreguoti.Darbuotojų skaičiaus koregavimo koeficientas 1992 m. – 31,0 %, 1993 m. – 14 %, 1994 m. – 17,5 %, 1995 m. – 14,5 %, 1996 m. – 18 % šalies BVP.1994 m. pirmą kartą buvo atlikti eksperimentiniai neapskaitomosios ekonomikos vertinimai apdirbamosios pramonės ir prekybos veikloje. Remiantis Rytų Europos pereinamojo laikotarpio šalių patirtimi, buvo įvertinta apdirbamosios pramonės neapskaitomosios produkcijos dalis, ji sudarė 11 % atsiskaičiusių įmonių duomenų, šalies BVP sudarė 3,6 %. Apskaičiuojant apdirbamojoje pramonėje pagamintos neapskaitomos produkcijos apimtis, buvo remtasi „šešėlinėje“ sferoje parduotos produkcijos apimtimi.Neapskaitoma prekių apyvarta įvertinta remiantis gyventojų oficialiai įvertintomis gautomis visų rūšių pajamomis, atėmus gyventojų indėlių pasikeitimus bankuose ir jiems prilygintas asmeniškai laikomas santaupas, išlaidas komunalinėms paslaugoms, mokesčius ir rinkliavas. Tai sudarė 18 % atsiskaičiusių įmonių prekių apyvartos, šalies BVP padidėjo 3,9 %. 1994 metais šalies BVP 7,5 % dėl pramonės ir prekybos neapskaitomos ekonomikos dalies.1995 metais buvo atlikti analogiški eksperimentiniai vertinimai, kurie patikslino, šalies BVP 6,5 % (pramonėje – 2,8 %, prekyboje – 3,7 %).(žiūr.: ADLYS, P.; BRAKAUSKIENĖ, L. Neapskaitoma ekonomika: Sampratos, Tyrimai, Problemos (1997). Statistikos departamentas prie Lietuvos vyriausybės, 1997. [žiūrėta 2007 m. gegužės 19 d.].

Statistikos departamentas (SD) prie Lietuvos Respublikos vyriausybės, įgyvendindamas Europos Sąjungos(ES) reikalavimus makroekonominiams rodikliams rengti, tarp jų ir nacionalinių sąskaitų, siekia, kad jie būtų tinkamai įvertinti ir išsamūs. Tai priklauso nuo SD prieinamų oficialiųjų duomenų šaltinių (numatytu ir patvirtintu SD darbų programoje), jų apimties ir kokybės, ir, jei yra probleminės sritys, nuo galimybės atlikti papildomus tyrimus ir vertinimus. Taikoma nacionalinių sąskaitų rodyklinių ir visų pirma bendrojo vidaus produkto (BVP) vertinimo metodika numato, kad šie rodikliai butu įvertinti įskaitant ir oficialiai neapskaitytus sandorius. Jie iki šiol buvo vertinami remiantis 1995-1996 metais atliktu specialių tyrimų rezultatais.Minėtu laikotarpiu SD, dalyvaujant Pasaulio bankui ir kitoms tarptautinėms organizacijoms, atliko plačią neapskaitytos ekonomikos studiją. Remiantis jos rezultatais buvo koreguojami nacionalinių sąskaitų rodikliai. 2002-2003 metais pagal nacionalinę PHARE programą buvo inicijuoti nauji neapskaitytos ekonomikos Lietuvoje tyrimai. Kaip ir ankstesniuose tyrimuose, buvo nagrinėjami tiesiogiai su BVP vertinimais susiję oficialiai neapskaitytos ekonomikos aspektai . Tačiau šis projektas negalėjo aprėpti visų pageidautinu nagrinėti neapskaitytos ekonomikos sričių dėl laiko, skirto tyrimams atlikti, stygiaus. Dėl to buvo nustatyti prioritetai atsižvelgiant į taikoma nacionalinių sąskaitų rodiklių vertinimo metodiką.

Kaip prioritetinės buvo nagrinėjamos šios neapskaitytos ekonomikos sritys:• nedeklaruojamos legalių įmonių pajamos;• neoficialus užimtumas ir darbo apmokėjimas ;• neapskaityta mažmeninės prekybos apyvarta ir susidaranti prekybinė marža;• neapskaitytos tam tikrų apdirbamosios pramonės veiklos rūšių įmonių pajamos;• neapskaitytos pajamos švietimo ir sveikatos paslaugų srityse;• neapskaitytas gyvenamųjų būstų kapitalinis remontas;• pajamos, gautos iš nelegalių veiklų.

Atlikus tyrimus pastebėta, kad didžiausia neapskaitomos ekonomikos dalis slypi prekyboje (31,7 %), statybose(32,1 %), apdirbamojoje pramonėje (11,9 %), transporte (10 %), taip pat tyrimo rezultatai patvirtino, kad individualiosios(personalinės) įmonės slepia žymiai didesnes pajamas negu didelės, ypač tai budinga prekybai – 52,5 % (kitose apie 20 %), statybai – 57,3 % (kitose apie 15 %), transporte – 58,6 % ( kitose apie 7 %). Didžiausias svoris neapskaitomos ekonomikos dalyje dėl ekonominių priežasčių šalies BVP tenka prekybai – 6,6 %, pramonei – 3 %, statybai – 3 %, kitoms 3,4 %.%).(žiūr.: ADLYS, P.; BRAKAUSKIENĖ, L. Neapskaitoma ekonomika: Sampratos, Tyrimai, Problemos (1997). Statistikos departamentas prie Lietuvos vyriausybės, 1997. [žiūrėta 2007 m. gegužės 19 d.].Neapskaitomos ekonomikos dalį veiklos pridėtinėje vertėje visuose šiose srityse iliustruoja 2.2 grafikas.

2. 2 pav. Neapskaitytos ekonomikos dalis veiklos pridėtinėje vertėje 2002 m. [4, p. 90]

Ekonomikos veiklų sekcijų, pažymėtų raidėmis A,B,C,D… įvardijimas pateiktas 1 lentelėje(žr.1 priedą Veiklos rūšys).

2.3. Šešėlinės ekonomikos įvertinimas

Neapskaitoma ekonomika vertinama remiantis įvairiais informacijos šaltiniais:oficialiąja ir žinybine statistika, specialiųjų statistinių tyrimų duomenimis. Jie vertinami naudojant įvairius metodus: analitinius, ekspertinius , matematinės statistikos ir kt.Neapskaitomą ekonomiką galima įvertinti įvairiais požiūriais: ekonominiu, socialiniu, statistiniu ir net politiniu. Kiekvienu atveju taikomi skirtingi vertinimo kriterijai ir tyrimo metodai. Vertinant ekonominiu požiūriu, svarbiausia nustatyti pagamintos ,bet neapskaitytos produkcijos vertę, nesumokėtų mokesčių dydį ir t.t. Tyrimai Lietuvoje patvirtino hipotezę, kad neapskaitomos ekonomikos elementų yra visose ekonominės veiklos sferose, neišskiriant ir tarptautinių ryšių sferos.Šiuo metu buvo nuspręsta nelegalių veiklų neįtraukti į BVP, kadangi sunku apskaičiuoti, kiek ji veikia mūsų ekonomiką, o kiek jos nuteka į užsienį.Taip pat nepanaudoti piniginių srautų tyrimo rezultatai, kadangi sunku nustatyti jų poveikį ekonomikai.Vienas iš svarbiausių makroekonominių rodiklių, apibūdinančių ekonomikos vystymąsi, yra Bendrasis vidaus produktas (BVP). Jam įvertinti naudojami trys metodai: gamybos, pajamų ir išlaidų. Dėl to neapskaitytos ekonomikos dalis veiklos pridėtinėje veikloje ir BVP geriausiai atspindi ir apibendrina šešėline ekonomiką.Įvertinus BVP visais metodais – gamybos, pajamų ir išlaidų, gauti skirtingi neapskaitomos ekonomikos dydžiai. Skaičiuojant BVP gamybos metodu, neapskaitomos ekonomikos dalis jame sudaro 23,4 % (7,4 % dėl statistinių priežasčių, 16 % dėl ekonomių priežasčių); pajamų metodu- 32,3 % (18,2 % dėl statistinių priežasčių, 14,1 % dėl ekonominių); išlaidų metodu – 19,9 % (2,3 % dėl statistinių priežasčių, 17,6 % dėl ekonominių priežasčių).(žiūr.: ADLYS, P.; BRAKAUSKIENĖ, L. Neapskaitoma ekonomika: Sampratos, Tyrimai, Problemos (1997). Statistikos departamentas prie Lietuvos vyriausybės, 1997. [žiūrėta 2007 m. gegužės 19 d.].

2.1 lentelėNeapskaitomos ekonomikos įvertinimas Lietuvoje 1995 metais [1, p. 55]

BVP vertinimo metodai BVP procentais Iš viso Atsiskaičiusiųjų SD įmonių Neapskaitoma ekonomika Dėl statistinių priežasčių Dėl ekonominių priežasčiųGamybosPajamųIšlaidų 100100100 76,667,780,1 23,432,319,9 7,418,22,3 16,014,117,6Vidurkis 74,8 25,2 9,3 15,9

Apibendrinus visus BVP vertinimo metodus, galima daryti išvadą, kad įvairių veiklų finansinėse ataskaitose dažniausiai ir labiausiai sumažinami pajamų elementai, norint nuslėpti mokeščius, yra- pelnas ir mišrios pajamos. Daugelio veiklų ataskaitose jie rodomi su minuso ženklu, kad į biudžetą reikėtų mokėti mažesnius mokesčius. Namų ūkio pajamos mažesnės nei išlaidos. Tai reiškia, kad gyventojai turi papildomų nedeklaruojamų pajamų. Reikia pripažinti, kad neformali rinka turi įtakos ekonomikai ir ją įvertinti labai problematiška. Darbo biržoje užsiregistravę bedarbiai dažnai teikia paslaugas ir gauna pajamų.

Tačiau darant apibendrinimus padaryta išvada, kad BVP įvertintas gamybos metodu turi būti pagrindinis, kadangi jį patikslinti naudota daugiausiai papildomos tyrimų informacijos, kuri nedubliuoja pajamų ir išlaidų metodų, o neapskaitomos ekonomikos vidurkis įvertintas trimis metodais, yra artimiausias gamybiniam metodui. Todėl BVP vertinimas gamybos metodu tiksliausiai parodo neapskaitomos ekonomikos dydį.Pagal šiuos tyrimus galima būtų teigti, kad 1995 metais neapskaitoma ekonomika sudarė 23,4 % šalies BVP (iš kurių dėl statistinių sąlygų – 7,4 %. Dėl ekonominių sąlygų -16 %)Atliktų įvairių gamybos sričių tyrimų, pagal klasifikatorius ir metodologiją suderintų su nacionalinėmis sąskaitomis, rezultatai gali būti vertinti šalies BVP gamybos ir pajamų metodais, t.y. tyrimų eigoje įvertinta nuslėptų pajamų dalis, išreikšta koeficientu, gali būti pritaikyta konkrečių veiklos rūšių ir ekonomikos sektorių gamybiniams rodikliams koreguoti.Reikia paminėti, kad per laikotarpį nuo ankstesniojo tyrimo iki dabartinio gerokai pakito statistinių tyrimų sąlygos. Visų pirma, patobulinus Statistinį registrą, buvo įdiegti imčių metodai, leidžiantys perskaičiuoti imties rezultatus visumai. Antra, sustiprinti ir sugriežtinti administracinių duomenų, naudojamų nacionalinių sąskaitų rodikliams įvertinti (nefinansinių įmonių metiniai balansai, individualių įmonių deklaracijos, informacija apie verslo liudijimus turinčius subjektus) kokybės reikalavimai, sudarė prielaidas išsamiau įvertinti šių ūkio subjektų sukuriamą produkciją ir pridėtinę vertę. Galima teigti, jog tai leido sumažinti statistines priežastis neapskaitytai ekonomikai atsirasti. Atsižvelgiant į tai, taip pat į ribotą laiką dabartiniam tyrimui atlikti, jo metu statistinės priežastys nebuvo nagrinėjamos.Jau ankstesnis 1995-1996 metų tyrimas parodė, kad Lietuvoje reikšmingą neapskaitytos ekonomikos dalį sudaro registruotų ūkio subjektų nedeklaruojamos pajamos. Pastaruoju metu tai vienas iš pagrindinių ir reikšmingiausias mūsų šalies neapskaitytos ekonomikos bruožų. Kaip atskleidė tyrimas, verslininkai šio reiškinio priežastimi laiko per didelę mokesčių naštą, ypač slegianti smulkiuosius gamintojus. Tai reiškia, kad ekonominės priežastys neapskaitytai ekonomikai egzistuoja ir toliau išlieka.Taigi dabartinis neapskaitytos ekonomikos tyrimas buvo skirtas nustatyti neapskaitytos ekonomikos dalį ir jos apimtį gamybos srityje, visų pirma nefinansinių įmonių (valstybinių įmonių, akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių) ir namų ūkių (individualiųjų įmonių) sektoriuose. Finansinių tarpininkų veikla nebuvo tiriama. Taip pat nebuvo nagrinėjami valdžios sektoriui priskiriamų vienetų veiklos vertinimai. Laikoma, kad šie ūkio subjektai yra griežtai prižiūrimi steigėjų arba specialiai tam įkurtų priežiūros tarnybų. Be to, atsižvelgiant į žemės ūkio veiklą vykdančių ūkio subjektų bendrosios produkcijos ir pridėtinės vertės vertinimo specifiką, ši sritis taip pat nebuvo tiriama. Žemės ūkio produkcijos ir pridėtinės vertės vertinimo specifiką, ši sritis taip pat nebuvo tiriama. Žemės ūkio produkcijos gamintojų (bendrovių, ūkininkų ir smulkiųjų žemdirbių) sukurta produkcija ir pridėtinė vertė įvertinama ne vien tik remiantis statistiniais tyrimais, bet ir administracinių šaltinių duomenis apie pasėlių plotus, derlingumą, gyvulių skaičių ir t.t. tokiu būdu įvertinama ir namų ūkių produkcija savajam galutiniam vartojimui, o informacijos šaltiniai, naudojami skaičiavimams atlikti, laikomi pakankamais ir patikimais. Todėl galima teigti, kad į mūsų šalies BVP ši dalis įskaitoma kaip ir kiti tiesiogiai vertinami rodikliai, nors pagal neapskaitytos ekonomikos apibrėžimą namų ūkio produkcija, sukurta galutiniam vartojimui, priskirtina šiai kategorijai.Vadove, kuriame nagrinėjamos neapskaitytos ekonomikos vertinimo principinės nuostatos ir metodai, pabrėžiama, kad ONE apimties nustatymas nėra savitikslis, pagrindinis siekis yra užtikrinti makroekonominių rodiklių (pirmiausia BVP) išsamumą.Ypatingą reikšmę BVP išsamumui turi legaliai veikiančių įmonių nedeklaruojamų pajamų dalies įvertinimo rezultatai, kurie ir buvo panaudoti išankstiniams 2002 metų BVP skaičiavimams. Vertinant pagal veiklos rūšį sukurtą bendrąją produkciją ir pridėtinę vertę, buvo pritaikyti tyrimo eigoje gauti korekcijos koeficientai. Be to, į švietimo ir sveikatos paslaugų pridėtinę vertę įskaičiuotas tyrimo metu įvertintas pedagogų korepetitorių ir medicinos darbuotojų oficialiai neapskaitytas atlygis.2.2 lentelė Neapskaitytos ekonomikos dalis veiklos pridėtinėje vertėje ir šalies BVP 2002 m. [4, p. 87]

Kodas Veiklos rūšys Pridėtinė vertė mln. Lt. Korekcijos apimtis mln. Lt Korekcijos dalis veiklos pridėtinėje vertėje, % Korekcijos dalis BVP, %A Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė 3188,4 100,0 3,1 0,2B Žuvininkystė 42,9 25,8 60,2 0,1C+D Išgaunamoji ir apdirbamoji pramonė 9088,8 1760,0 19,4 3,5E Elektros, dujų ir vandens tiekimas 1902,9 58,5 3,1 0,1F Statyba 2935,0 1403,9 47,8 2,8G Didmeninė ir mažmeninė prekyba 8151,4 2918,9 35,8 5,8H Viešbučiai ir restoranai 743,2 216,6 29,1 0,4I Transportas, sandėliavimas ir ryšiai 6220,9 1258,7 20,2 2,5J Finansinis tarpininkavimas 1090,4 0,0 0,0 0,0K Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla 3828,4 1224,3 32,0 2,4L Valstybės valdymas ir gynimas 2499,3 0,0 0,0 0,0

M Švietimas 2796,2 69,3 2,5 0,1N Sveikata ir socialinis aprūpinimas 1548,4 60,6 3,9 0,1O Kita komunalinė ir aptarnavimo veikla 1523,9 473,8 31,1 0,9P Privatūs namų ūkiai su samdytu personalu 56,8 11,2 19,8 0,0A…P Bendroji pridėtinė vertė 45616,9 9581,7 21,0 Bendra vidaus produktas 50758,2 18,9

Pažymėtina, kad vertinant produkciją ir pridėtinę vertę žemės ūkio, medžioklės ir miškininkystės veiklų įmonėse korekcija buvo atliekama tik miškininkystėje.Tenka konstatuoti, kad kol nėra gauti duomenys iš Valstybinės mokesčių inspekcijos įmonių deklaracijos, BVP ir pridėtinės vertės neapskaitytos ekonomikos dalį pagal veiklos rūšį galima nustatyti tik apytiksliai.Veiklų indėlis šalies BVP ir neapskaitytos ekonomikos korekcijos apimtis pasiskirstę labai netolygiai (žr. 2 grafiką). Didmeninės ir mažmeninės prekybos, įskaitant prekybą automobiliais ir degalais, transporto priemonių remontą bei buitinių daiktų taisymą, veiklos pridėtinės vertės (17,9 % BVP 2002m.) korekcija siekė beveik 3 mlrd. litų (30,5 % visos korekcijos apimties), o išgaunamosios ir apdirbamosios pramonės (19,9 % BVP) atitinkamai 1,7 mlrd. litų (18,4 %). Tokių veiklos rūšių kaip statyba (6,4 % BVP), transportas, sandėliavimas ir ryšiai (13,6 %) bei nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla (8,4 %) korekcijos dalis sudarė atitinkamai 14,7 %, 13,1 ir 12,8 % bendros korekcijos apimties.Didžiausia korekcijos dalis (65,1 %) tenka paslaugų sektoriui, nes jame reikšmingą vietą užima smulkiosios įmonės

2.3pav. Neapskaitytos ekonomikos apimtis ekonomikos sektoriuose 2002m. [4, p. 89](Ekonomikos sektorių, pažymėtų raidėmis A,B,C,D… įvardijimas žr.1 priedą Veiklos rūšys).

Išgaunamosios, apdirbamosios pramonės ir energetikos sektorių, sukuriančių 24,1 proc. BVP, pridėtinės vertės korekcija sudarė 1,8 mlrd. litų, arba 19 proc. visos apimties. Nors statybos veiklos įmonėse sukuriama gerokai mažiau pridėtinės vertės (6,4 % BVP) nei pramonėje, tačiau korekcija dėl neapskaitytos ekonomikos siekė 1,4 mlrd. litų, o tai sudaro 14,7 proc. visos korekcijos. Tai susiję su šios veiklos rūšies specifika: statybinę veiklą vykdo ne tik stambiosios ar smulkiosios bendrovės ir įmonės, tačiau ir daug fizinių asmenų, turinčius verslo liudijimus ar dirbančių neregistravus veiklos. Pastarąją grupę nustatyti sudėtinga dėl veiklos pobūdžio, tačiau darbo jėgos tyrimų duomenys liudija, kad neregistravę verslo šioje srityje dirba apie 10 tūkst. žmonių.Atliktas neapskaitytos ekonomikos tyrimas nenagrinėjo visų jos pasireiškimo sričių, tačiau tyrimo rezultatai akivaizdžiai parodė galimai nedeklaruotų įmonių pajamų apimtį. Tai tiesiogiai gali būti naudojama BVP vertinti gamybos metodu, kuris mūsų šalyje laikomas pagrindiniu nustatant BVP apimtį.Jei Statistikos departamentas reguliariai gautų įmonių audito, atliekamo Valstybės mokesčių inspekcijos darbuotojų, duomenis, tolesni neapskaitytos ekonomikos tyrimai galėtų būti skirti išsamesniam užimtumo statistikos nagrinėjimui. Būtent šios srities duomenų detali analizė leidžia daryti išvadas apie darbo laiko sąnaudas ir sukurtą naują vertę legaliame ir oficialiai neapskaitytame sektoriuose. Taip pat tikslinga būtų įvertinti neapskaitytą ekonomiką taikant monetarinius metodus. Nors juos naudojant galima pateikti tik bendrąją neapskaitytos ekonomikos apimtį, nepritaikomą nacionalinių sąskaitų poreikiams, tačiau gaunami rezultatai leidžia atlikti tarptautinius palyginimus. Šie metodai gana plačiai taikomi tarptautinėje praktikoje.Kaip ir iki šiol, nelegalių veiklų vertinimo rezultatai neįskaičiuojami į šalies BVP. Tyrimo metu atlikta išsami 5 nelegalių veiklų: 1) nelegalaus alkoholio gamyba ir paskirstymas;2)narkotiniųmedžiagų gamyba ir paskirstymas ;3)prostitucijos paslaugų teikimas 4)Vogtų automobilių realizavimas; 5) Nelegalios programinės įrangos, kompaktinių diskų, DVD dauginimas ir pardavimas;

analizė patobulinta vertinimo metodika, surasti papildomi galimi informacijos šaltiniai. Vertinant galimą nelegalaus alkoholio vartojimo apimtį, buvo naudotasi SD atlikto alkoholio vartojimo tyrimo 2000metų medžiaga. Iš šių duome.nų nustatyta, kad vidutiniškai per metus vienas šalies gyventojas suvartoja 10,7 litro absoliutaus alkoholio, iš jo nelegalūs alkoholiniai gėrimai sudaro 1,6 litro arba 15%. (žiur: JUŠKIENĖ, G. Oficialiai neapskaitytos ekonomikos Lietuvoje tyrimas. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės,2004. 98p [žiūrėta 2007 m. gegužės 19 d.].Iš viso nelegalaus alkoholio suvartota 5570 tūkst. Litrų (perskaičiavus į absoliutų)

2.3 lentelė

Alkoholinių gėrimų suvartojimo struktūra pagal gėrimų rūšis 2002m. [4, p. 68]procentais

Degtinė, stiprūs gėrimai Vynas, šampanizuoti gėrimai Alus

Iš viso 100 100 100Legaliai pagaminta

53,5 89,7 90,9Namų gamybos

21,6 10,3 9,1Kontrabandinė 24,9 0,0 0,0*gyventojų amžiaus grupėje nuo 15iki 69 metų.

Amžiaus grupėje nuo 15 iki 69 metų vyrai suvartoja 2,7 karto daugiau alkoholio nei moterys.

Pajamų gautų dėl narkotiniu mežiagų gamybos ir paskirstymo, ir sukurtos pridėtines vertės vertinimo rezultatai:Galimai narkotinių medžiagų vartojimo apimčiai vertinti buvo naudoti du vertinimo metodai. Pirmas metodas pirmas metodas buvo paprastenis ir rėmėsi VRM informacija apie sulaikyta narkotinių medžiagų kiekį.2002m gauta galima narkotini7 medžiagų vartojimo apimtis siekė 113mln. Litų, o sukurta pridėtinė vertė- 79mln. Lt.Skaičiuojant antruoju metodu buvo gauta, kad vieno narkomano išlaidos narkotikams lygios 3119litų, o galimų narkotinių medžiagų apimtis Lietuvoje 2002m. siekė 136,4 mln. Litų (žr: 2.4 lentelę)

2.4 lentelė

Galima narkotinių medžiagų vartojimo apimtis Lietuvoje 2002m. [4, p. 71]

Narkotikų tipas Suvartojama vertė mln. Lt.Opiatai 65,3Tarp ju: a) aguonų galvučių ir stiebelių koncentratai ir ekstraktai 20,6b) opijaus ekstraktas 30,9Kanapės 62,7Tarp ju: a) marihuana 53,0b) kokainas 8,3Psichotropinės medžiagos 8,4Iš viso 136,4

Tarp vartojamų narkotinių medžiagų didžiausią dalį sudaro marihuana ir opijaus ekstraktas.Atmetus tarpinio vartojimo dalį buvo gauta kad 2002m. narkotinių medžiagų gamybos paskirstymo procese buvo sukurta 82mln. Litų pridėtinės vertės. Vertinimai parodė, kad pridėtinė vertė, sukurta nagrinėtose ir, manoma, reikšmingiausiose nelegaliose veiklose, sudarytų apie 1 proc. dabartinio šalies BVP. Būtina toliau tęsti šios srities išsamesnius tyrimus, nes to reikalauja Europos Sąjungos reglamentai. Taipogi tai svarbu formuojant pinigų politiką ir priimant finansinius ekonominius sprendimus.

ŠEŠĖLINĖ EKONOMIKA PASAULYJE

3.1. Neapskaitomos ekonomikos ypatumai įvairiose pasaulio šalyse

Šešėlinė ekonomika – visų pasaulio šalių ekonomikoms aktualus reiškinys. Šį reiškinį galima apibūdinti įvairiai, ir jis turi daug atmainų, tačiau juos sieja tik vienas bendras bruožas – siekimas būti neapskaitomai valstybės mastu ir to sąlygotas vengimas mokėti mokesčius valstybės valdymo ir išlaikymo reikmėms. Apie Afrikos ir Artimųjų Rytų šešėlinę ekonomiką yra žinoma labai nedaug, nes tik kelių valstybių vyriausybės renka duomenis apie šalių ekonomikos būklę, todėl čia valdžios organai nelabai domisi legalios, kad ir neformalios, veiklos apskaita. Didžiausias dėmesys kreipiamas tik į nelegalią, tiesiog grynai kriminalinę, ekonomiką. Labiausiai kenčiančios – Nigerija ir Egiptas, ten šešėlinė ekonomika siekia 77 proc. BVP.Tačiau kartais iškyla šešėlinės ekonomikos problema – statistiniai duomenys ne visiškai atitinkantys tikrovę. Nors Statistikos departamentas ir koreguoja savo skaičiavimus atsižvelgiant į šešėlinės ekonomikos dydį, tačiau abejonių kelia jos vertinimo metodika. Pavyzdžiui, sunku sutikti su tuo, kad neatsiuntusios duomenų įmonės apibūdinamos kaip „statistinis šešėlis” ir priskiriamos bendrai šešėlinei ekonomikai. Tuo tarpu kontrabanda ir kitokia nelegali veikla neįtraukiama į neapskaitomos ekonomikos sąvoką. Šešėlinės ekonomikos struktūrų dinamiškumas smarkiai riboja pora metų pasenusių Statistinio departamento duomenų, naudojamų rodiklių koregavimui, patikimumą. Šešėlinė ekonomika iškreipia oficialiąją statistiką, todėl ja besiremianti politika gali tapti nepatikima ar tiesiog neracionali. Kita, dar didesnė šešėlinės ekonomikos žala šalies ūkiui – tai, kad sąžiningi mokesčių mokėtojai turi mokėti už nemokančiuosius. Mokesčių nemokėjimas – ne kas kita kaip vagystė iš tų, kurie mokesčius moka, arba iš tų, kurie turi verstis iš mažesnių valstybės išmokų. Visa tai stabdo ekonomikos augimą, todėl beveik visos šalys stengiasi riboti šešėlinės ekonomikos augimą. Nors visur ji yra ir jos mastas didėja.Nesunku pastebėti, jog šešėlinės ekonomikos mastas, nors ir priklauso nuo mokesčių dydžio bei įvairių biurokratinių apribojimų, skirtingose šalyse vis dėlto yra skirtingas, nors jose mokesčiai panašūs. Priežastis – nevienodas valstybės institucijų efektyvumas, kurį pakankamai gerai atspindi korupcijos lygis šalyje. Korupcija padeda klestėti šešėlinei ekonomikai. Pavyzdžiui jei Rusija dar sumažintų mokesčius, kažin ar jos šešėlinė ekonomika sumažėtų, kai, pasak Eduardo Vilko, 97 iš 100 siūlo kyšį. Nemažą dalį šešėlinės ekonomikos sudaro nelegalus darbas, kurį Rusijoje skatina visaip ribojama darbo rinka. Taigi šešėlinė ekonomika yra didelė, žalinga šaliai, bet labai naudinga atskiriems asmenims; su ja kovoti galima tik visapusiška šalies pažanga.Apačioje esančioje lentelėje pateikiami duomenys apie šešėlinės ekonomikos augimą 1960-1995 metais Vakarų Europoje ir JAV. 3.1 lentelėVakarų Europos ir JAV šešėlinės ekonomikos augimas artimas BVP 1960-1995 metais

1960 1995 Prieaugis (%)Švedija 2% 16% 16,5%Danija 4,5% 17,5% 13,0%Norvegija 1,5% 18,0% 16,5%Vokietija 2% 13,2% 11,2%JAV 3,5% 9,5% 6%Austrija 0,5% 7% 6,5%Šveicarija 1% 6,7% 5,7%[2, p.16]Skandinavijos šalys (Švedija, Norvegija, Danija) ir vokiškai kalbančios valstybės (Vokietija, Austrija) atskleidžia matomai didėjančią šešėlinę ekonomiką per pastaruosius 35-erius metus. Šalys, kaip JAV ir Šveicarija, pradžioje menkai besidomėjusios šia informacija, rodo žymų neapskaitomos ekonomikos augimą. Pavyzdžiui JAV ji padidėjo daugiau nei du kartus.Apačioje esančiose lentelėse pateikti duomenys apie šešėlinės ekonomikos mastus įvairiose pasaulio šalyse. Pirmoji lentelė parodo neapskaitomos ekonomikos dydį nuo BVP atrenkant ekonomiškai silpnas ir pereinamąsias ekonomikas.3.2 lentelėEkonomiškai silpnos valstybės šešėlinėje ekonomikoje (1998 m. duomenys) Afrika Valstybė Šešėlinė ekonomika nuo BVPNigerijaEgiptas 68-78 %

TunisasMarokas 39-45 %[2, p.14] Nigerijos ir Egipto neapskaitomas ekonomika yra netoli trijų ketvirtadalių dydžio oficialiai įregistruoto BVP. Šiose šalyse šešėlinė ekonomika neturi garantų mažėti ar išlikti stabili, ji turi tendencija didėti, bent jau šiuo metu. Čia ne viskas įregistruojama, nes didžiausias dėmesys kreipiamas tik į kriminalinę pusę. Šiose šalyse vyrauja tradicinė ekonomika, kur mažai gaminama ir kurių tikslas palaikyti tradicijas bei gyvybę.

3.3 lentelė Azija Valstybė Šešėlinė ekonomika nuo BVPTailandas 70 %FilipinaiŠri LankaMalaizijaPietų Korėja

38-50 %

HonkongasSingapūras 13 %

[2, p.14]Azijos šalyse žemas gamybos lygis visuomenėje, dideli mokesčiai ir didelės bausmės (Honkongas, Singapūras), todėl šešėlinė ekonomika, pagal paskaičiavimus, yra panaši į daugelį šiaurės Europos valstybių. Šiose šalyse, kaip ir Afrikos valstybėse, ne visi duomenys realiai atspindi tikrovę, nes ne viskas yra užregistruojama ir ne visos šalys renka informaciją. Valstybė didžiausią dėmesį skiria tik kriminalinei šešėlinei ekonomikai, o namų ūkiai ir smulkūs verslai, nemokantys mokesčių valstybei, iš esmės nelaikomi šešėlinės ekonomikos dalimi.

3.4 lentelė Centrinė ir Pietų Amerika Valstybė Šešėlinė ekonomika nuo BVP Gvatemala MeksikaPeruPanama 40-60 %

ČilėKosta RikaVenesuelaBrazilija ParagvajusKolumbija 25-35 %[2, p.14]Daugelis iš šių šalių garsėja narkotikų ir ginklų prekyba bei korupcija. Taip yra todėl, jog valstybės valdymo organai nesugeba kokybiškai dirbti ir užkirsti kelią masiškai nelegaliai prekybai. Todėl šiose valstybėse šešėlinė ekonomika nemažėja, o ir sumažinti jos nepavyktų, nes šių šalių gyventojai nėra suinteresuoti išeiti iš šešėlio. Apačioje pateikta lentelė parodo šešėlinės ekonomikos dydį nuo BVP. Pateikti duomenys 1998 metų.

3.5 lentelėŠešėlinės ekonomikos dydis įvairiose Europos valstybėse bei Japonijoje ir JAV

Valstybė Šešėlinė ekonomika nuo BVPGraikija, Italija 27-30 %Ispanija, Portugalija, Belgija 20-24 %Švedija, Norvegija, Danija 18-23 %Airija, Prancūzija, Olandija, Vokietija,Didžioji Britanija 13-16 %Austrija, ŠveicarijaJAV, Japonija 8-10 %

[2, p.13]Pietų Europos šalys (Graikija, Italija) turi beveik trečdalį sudarančią šešėlinę ekonomiką negu oficialiai apskaičiuotą BVP. Pagal šiuos apskaičiavimus Skandinavijos šalys taip pat turi didoką neoficialią ekonomiką (tarp 18-20 % nuo BVP), kuri daugiausiai susijusi su mokesčių našta. Centrinės Europos valstybės (Airija, Olandija, Prancūzija, Vokietija ir Didžioji Britanija) turi mažesnę šešėlinę ekonomiką negu kitos valstybės (tarp 13-16 % nuo BVP), turbūt tai susiję su tuo, kad jos turi mažesnę mokesčių naštą ir nuosaikesnius kontrolės apribojimus. Mažiausia neapskaitoma ekonomika egzistuoja šalyse su palyginti žemu gamybos lygiu visuomenėje (Japonija, JAV ir Šveicarija) ir palyginti aukštų mokesčių našta (JAV, Šveicarija). Efektyvios yra tos mokesčių sistemos, kurios atitinka daugumos visuomenės individų (šeimų) poreikius ir galimybes, taip pat iš dalies yra pritaikytos tam tikriems gyventojų sluoksniams. Tokiomis visuomenėmis galima laikyti JAV ir Šveicarija, kur šešėlinės ekonomikos lygis labai žemas: JAV 1995 metais buvo 9,5 proc. (žr. 3.1 lentelę), o 1998 metais 8,9 proc., taigi per trejus metus JAV šešėlinė ekonomika sumažėjo 0,6 proc. padedant įvairioms institucijoms; o 1998 metais Šveicarijoje ji siekė 8,0 proc., nors 1995 metais neapskaitoma ekonomika buvo 1,3 proc. mažesnė(žr. 3.1 lentelę). Nors šių šalių nelegali ekonomika svyruoja, tačiau ji vis tiek išlieka nedidelė palyginti su kitomis šalimis. Tai rodo dvi žemo šešėlinės ekonomikos lygio savybes – mokesčių sistemos priimtinumą daugeliui gyventojų bei pakankamai kokybiškas valdžios organų paslaugas. Aukšto išsivystymo lygis šalyse vyrauja kitokia tendencija. Pavyzdžiui, JAV tiesioginiai mokesčiai (t.y. ne PVM ir akcizai, o kapitalo, nekilnojamojo turto, žemės ir darbo mokesčiai) sudaro apie 85 proc. valstybės gaunamų pajamų. Besivystančiose šalyse didelę valstybės pajamų dalį, paprastai, sudaro netiesioginiai mokesčiai (PVM ir akcizai).Tarptautinio valiutos fondo (International Monetary Fund) ekonomistai apskaičiavo, kad šešėlinė ekonomika, 2004 m. paskelbtais duomenimis, jau pasiekė vidutiniškai 17 proc. nacionalinio turto. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai priklausančiose šalyse. Profesorius Colinas Talbotas, vienas iš geriausių Didžiosios Britanijos viešosios politikos ekspertų, mano, kad šešėlinėje ekonomikoje per metus gali būti uždirbama nuo 53 iki 137 milijardų svarų sterlingų ir joje gali dirbti nuo 1,4 iki 3,6 milijono žmonių. Remdamasis tarptautinio valiutos fondo skaičiavimais, prof. Talbotas teigia, kad Didžiojoje Britanijoje šešėlinės ekonomikos mastai galėtų siekti 13 proc. BVP. Kita vertus, nėra paprasta taip apskaičiuoti šešėlinės ekonomikos mastus. Pavyzdžiui, dėl daugumos emigrantų, kurie Didžiojoje Britanijoje dirba nelegaliai, arba registruotų bedarbių, dirbančių nelegalų darbą.

Pereinamosios ekonomikos (1998 m. duomenys)

3.6 lentelė Centrinė Europa Valstybė Šešėlinė ekonomika nuo BVPVengrijaBulgarija 24-28 %Lenkija Rumunija 16-20 %SlovakijaČekija 7-11 %

[2, p.15]

Pereinamojo tipo ekonomikos dažnai turi esmines, neoficialias veiklas, maždaug apie ketvirtadalį BVP. Išimtis tik buvusi Čekoslovakija kur, remiantis įvertinimais, šešėlinis sektorius yra tik apie 10 proc. nuo BVP.

3.7 lentelė Buvusios Sovietų Sąjungos šalys

Valstybė Šešėlinė ekonomika nuo BVPGruzijaAzerbaidžanasUkrainaBaltarusija 28-43 %RusijaLietuvaLatvijaEstija 20-27 %

[2, p.14]Pereinamosios ekonomikos šalyse, kurioms ir Lietuva priklauso, šešėlinė ekonomika šiek tiek mažesnė, vidutiniškai 20-30 proc. BVP . Iš tiesų ne tik Lietuvos statistikos departamento, bet ir Europos ekonomikos specialistų vertinimu, pastaraisiais metais ekonomikos augimas Lietuvoje – vienas didžiausių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Buvo pradėtas plačiai plėtoti Lenkijos ir pokomunistinės Europos rinkos ekonomikos tėvu tituluojamo Lenkijos ekonomisto L.Balcerovičiaus terminas „Europos tigras“, kuriuo jis pavadino Lietuvą. BVP augimas Lietuvoje dabar siekia beveik devynis procentus, ir augimo tempais visai nedaug atsiliekame nuo sparčiai ekonomiškai augančios didžiosios Kinijos. Taigi lyginant su BVP, didžiausia šešėlinė ekonomika yra besivystančiose šalyse, vidutiniškai 35-44 proc. BVP. Rekordininkėse, kaip jau minėjome, Nigerijoje ir Egipte ji siekia 77 proc. BVP, Tailande 70, Bolivijoje 67 proc. Pereinamosios ekonomikos šalyse, kurioms ir Lietuva priklauso, šešėlinė ekonomika šiek tiek mažesnė, vidutiniškai 21-30 proc. BVP. Čia rekordininkės yra Gruzija (64 proc. BVP) ir Rusija (44 proc.), o mažiausia šešėlinė ekonomika Uzbekijoje (9 proc.) ir Slovakijoje (11 proc.). Turtingose šalyse šešėlinė ekonomika dar mažesnė, vidutiniškai 14-16 proc. BVP, tačiau Graikijoje 30 proc., o Italijoje 27 proc. Mažiausia, apie 10 proc. BVP, yra JAV, Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Šveicarijoje (Schneider, 2000).Paplitusi nuomonė, kad „dideli mokesčiai – šešėlinė ekonomika“. Tačiau reiktų atkreipti dėmesį į Švediją, Suomiją bei Daniją.. Švedijoje mokesčių dalis, skaičiuojant pagal BVP, yra apie 52-55 procentai (Lietuvoje 29 proc.). Tačiau, remiantis Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis, visos Šiaurės šalys, pradedant Švedija, baigiant Islandija ir Norvegija, įeina į pasaulyje pirmaujančių šalių dešimtuką. Pavyzdžiui, Suomija, kurioje taip pat labai dideli mokesčiai, pirmauja pasaulyje pagal ekonomikos konkurencingumą. Ten nėra ir išplitusios šešėlinės ekonomikos.Visuomenei brukama viena nuomonė: esą Lietuva yra didelių mokesčių šalis. Kitokia nuomonė yra blokuojama. Nors iš tikrųjų Lietuvos mokesčių našta yra mažiausia Europos Sąjungoje – 29 procentai nuo BVP. Aišku, yra šalių, kur ir mažiau: pavyzdžiui, Gruzijoje – 15 proc., Armėnijoje 15 proc. Kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse – 18-20 proc.Kai kurios šalys (labai aukšto gyvenimo lygio) turi negatyvios griežtos šešėlinės ekonomikos apribojimo ir reguliavimo patirties, kur, iš pirmo žvilgsnio, šešėlinei ekonomikai negali būti vietos. Labai ryškus pavyzdys yra Austrija, kur per keletą dešimtmečių kur per keletą dešimtmečių buvo atliekami nuodugnūs šešėlinės ekonomikos tyrimai (Schneider, 2000). Tai rodo, kad Vyriausybės administracinės verslo raidos reguliavimo priemonės negali būti šešėlinės ekonomikos mažinimo garantas netgi labai turtingose ir disciplinuotose šalyse. Austrijoje nuo 1965 iki 1998 metų įvykdytos trys esminės mokesčių reformos, turėjusios didelę įtaką šešėlinės ekonomikos išaugimui.Visose ES valstybėse šešėlinė ekonomika auga, ir ieškoma būdų kaip šį augimą sustabdyti. Kol kas tai bandoma daryti administracinėmis priemonėmis bei verčiant ES nares su „lengvesniu” mokesčių režimu pereiti prie „sunkesnio” (to reikalauja ir iš šalių kandidačių), nelabai atsižvelgiant į pasaulinę konkurencinę aplinką (Vilpišauskas, 2001; Enste, 2002).Iki XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio Vakarų Europoje šešėlinės ekonomikos mastai buvo nedideli, tačiau per du pastaruosius dešimtmečius situacija gerokai pasikeitė. Daugumoje Vakarų Europos šalių šešėlinės ekonomikos mastai gerokai padidėjo.3.2. Neoficialus darbas

Labiausiai pažengusiose šalyse pagrindinė priežastis plėtotis šešėlinei ekonomikai yra labai aukštas apmokestinimo lygis (pavyzdžiui, Vakarų Europos šalyse mokesčiai sudaro 40–50 proc. vidutinio piliečio mėnesinio darbo užmokesčio). Kita ženkli šešėlinės ekonomikos dalis – tai primityvių paslaugų ir stichinės prekybos sritis, kurią sąlygoja ekonomikos negebėjimas užtikrinti užimtumą šiuolaikinėse šakose. Nelegalus samdomasis darbas Vakarų Europoje daugiausia paplitęs statyboje ir paslaugų srityje. Lietuvoje, kaip ir kitose pereinamosios ekonomikos šalyse, šešėlinėje ekonomikoje vyrauja antrinio užimtumo sritis, leidžianti gyventojams išgyventi sunkų ekonominį laikotarpį. Daugelis žmonių turi dar ir ne pagrindines pareigas keliose vietose oficialiai neįsiforminę, vengdami papildomų uždarbių apmokestinimo. Daugelis žmonių sutinka dirbti neoficialiai, nes taip geriau kai kuriems darbdaviams, kurie vengia mokesčių valstybei bei darbininkams, kurie nori kuo daugiau uždirbti ir kuo mažiau atiduoti valstybei. Tai puikiai atspindi apačioje esanti lentelė, kuri parodo kiek procentų neoficialus darbas užima įvairiose pasaulio šalyse.

3.8 lentelė Neoficialaus darbo dydis įvairiose Europos valstybėse [7, p.32]

Valstybė Metai Apskaičiuota nuo BVP (%)BulgarijaČekijaEstijaLatvijaLenkijaLietuvaRumunijaSlovakijaSlovėnijaVengrija 2002/03199820012000200320032001200020031998 22-309-108-9181415-192113-151718

Žiūrint į šios lentelės duomenis ir neoficialaus darbo dydžio kitimą, galime suskirstyti šias valstybes į tris grupes:1. Šalys, kuriose neoficialaus darbo lygis yra palyginti žemas (apie 8-13 % nuo BVP) ir pamažu mažėjantis. Į šią grupę įeina Čekija, Estija ir Slovakija. Pastaraisiais metais dalis neoficialaus darbo stabilizavosi ir pamažu pradėjo mažėti, kol Čekijoje ir Estijoje mažėjimas pastebėtas tik nuo 1990 metų vidurio. Šių valstybių socialinis ir ekonominis pagrindas niekada nebuvo stiprus, bet valdžia turi šansus kovoti su neoficialiu darbu. 2. Šalys su vidutinio lygio neoficialiu darbu (14-23 %), daugelyje iš šių šalių mažėjimas prasidėjo nuo 1990 metų vidurio. Tai Lenkija, Slovėnija, Vengrija, Lietuva ir Latvija. Pirmosios trys šalys turi giliai įsišaknijusį neoficialų darbą ir ilgas jo tradicijas. Lietuva ir Latvija yra posovietinės valstybės, todėl juose reformos vyksta lėčiau negu kitose Centrinės ir Vakarų Europos valstybėse. Taip yra todėl, kad įsišaknijusi sovietinio tipo biurokratija ir atsilikusi ekonominė struktūra.3. Šioje grupėje valstybės turinčios aukštą lygį neoficialaus darbo ir vis dar augantį (21-22 %). Bulgarija ir Rumunija turi gilias tradicijas tokio darbo ir valdžia tuo mažai rūpinasi.Kaip matome, neoficialaus darbo lygio kitimas taip pat prisideda prie šešėlinės ekonomikos kitimo įvairiose pasaulio šalyse. Apibendrinant įvairių su Vakarų ir Vidurio Europos šalių specialistų požiūrį į neapskaitomos ekonomikos dalį ir jos vertinimą tobulinant Nacionalines sąskaitas, išryškėjo metodai, kurie dažniausiai taikomi pereinamojo laikotarpio šalyse. Visų pirma, tai „itališkasis“ ir „vengriškasis“ metodai, namų ūkio produkcijos tyrimai, namų ūkio produkto paklausos įvertinimas ir balansų metodas. Dalį šių metodų vienaip ar kitaip galima sieti su neoficialaus užimtumo skaičiavimais. „Itališkuoju“ metodu užimtumas vertinimas pagal visas veiklas, lyginant oficialius rezultatus su alternatyviais užimtumo duomenimis, gautais iš darbo jėgos tyrimų, gyventojų surašymo ir kt., „vengriškasis“ metodas sumanytas ir pasiūlytas J. Arvey ir Verte. Šis metodas paremtas fizinių asmenų nedeklaruojamų papildomų pajamų tyrinėjimais (Statistikos žurnalas, 2006). Neoficialus užimtumas, tai reiškinys, apie kurį negalima gauti informacijos, tradiciniu būdu surenkant ją iš įmonių ataskaitų ir darbo biržose vykdomos bedarbių apskaitos. Siekiant įvertinti šių „paslėptų“ darbo rinkos elementų (segmentų) apimtį, neretai taikomas balansinių skaičiavimų metodas. Žinoma, norint nustatyti neoficialiojo užimtumo apimtį, galima būtų taikyti ekspertinį įvertinimo metodą, kai ji nustatoma apklausiant kompetentingus regiono darbo rinkos specialistus (ypač tais atvejais, kai turimos informacijos tikslumu abejojama). Tačiau skaičiavimai remiantis statistinių duomenų skaičiavimo metodika gali padėti išvengti vertinimų subjektyvumo. Be to, faktiškai neįmanoma pagal ekspertinės apklausos duomenis įvertinti neoficialaus užimtumo pasiskirstymo pagal regionus. Kita vertus, skaičiavimo keliu gauti neoficialios darbo rinkos rodikliai būtų labiau pagrįsti ir leistų gerokai didesniu mastu išvengti vertinimų subjektyvumo, lyginant su ekspertine apklausa, kurioje būtų išreikšta konkrečiais skaičiavimais nepagrįsta nuomonė.

IŠVADOS

Šešėlinė arba neapskaitoma ekonomika – tai ekonomika, apimanti įstatymams prieštaraujančią veiklą arba nusikalstamas veiklas, kai vengiama mokėti mokesčius. Ji egzistuoja ir netgi plečiasi beveik kiekvienoje pasaulio šalyje ir kol kas nėra efektyvių priemonių jai sustabdyti.Neapskaitoma ekonomika gali būti legali ir nelegali, ji priklauso nuo ekonominės ir valstybinės veiklos reguliavimo aktų ir principų. Kuo šalis silpniau išsivysčiusi, tuo šešėlinė ekonomika didesnė, tai yra ji sudaro didesnę dalį bendrojo vidaus produkto.Kuo greičiau rinkos pasiūla bus sureguliuota su paklausa, stabilizuosis kainos, žymiai sumažės ar išnyks infliacija, tuo greičiau savo ekonominę ir politinę socialinę reikšmę praras šešėlinė ekonomika. Visiškai ši ekonomika, deja, neišnyks, net ir išsivysčiusiose šalyse.Šešėlinių veiklų įsigalėjimas labai priklauso nuo esamos mokesčių sistemos, finansinės atskaitomybės sudėtingumo ir jos atitikimo visiems įstatymams. Tikėtina, kad apmokestinimo liberalizavimas ir mokesčių naštos sumažinimas skatintų privatų verslą labiau legalizuotis, tada valstybės biudžetas gautų didesnes pajamas, didėtų bendrasis vidaus produktas.Šešėlinės veiklos legalizavimas padėtų ne tik surinkti daugiau mokesčių į valstybės ir socialinio draudimo biudžetus, dėl ko būtų didesnės galimybės padėti socialiai remtiniems gyventojams, bet taip pat leistų teisingiau paskirstyti pajamas visiems šalies gyventojams.Neapskaitomos ekonomikos dinamika per paskutinius du dešimtmečius smarkiai pakito. Šešėlinės ekonomikos tyrėjai mano, kad tai įvyko dėl šių priežasčių:• Labai padidėjo imigracija iš neturtingų trečiojo pasaulio šalių, dėl ko šešėlinės ekonomikos tradicijos iš besivystančių šalių persikelia i išsivysčiusias ES šalis (Kesteloot, Meert, 1999; Mingione, 2002);• Neadekvačiai išaugo mokesčiai valstybinių institucijų išlaikymui ir socialinėms gyventojų garantijoms palaikyti, dėl ko dalis legalaus verslo arba išeina į kitas lengvesnio mokesčio režimo šalis, arba pasilieka, bet nueina į šešėlį (Enste, 2000; Steponavičienė, 2002);• Neadekvatus realiam visuomenės poreikiui valstybinis verslo reguliavimas, dėl ko verslas pereina į šešėlį, kur galima veikti nesilaikant dažnai nepamatuotų ir verslo raidai trukdančių taisyklių, rizikuojant patekti į kriminalinių struktūrų akiratį ir būti reketuojamiems (CDS, 2002; Mignione, 2000);• Neadekvačiai didelių sprendimo galių verslo subjektams suteikimas vidurinės ir žemutinės grandies valstybės tarnautojams, kai šie gali daryti įtaką verslo subjektų veiklai, remdamiesi ne visuomenės ar bendruomenės, o savo asmeniniais interesais, dėl ko labai išauga valdžios pareigūnų korupcijos prielaidos ir galimybės (LLRI, 2000; Mockus, 2002).Taigi, kaip jau minėjome visiškai panaikinti šešėlinės ekonomikos dar nepavyko nei vienai šaliai. Vis dėlto, reikėtų stengtis ją sumažinti. Jeigu sąlygos užsiimti ekonomine veikla būtų palankios, rizika dirbti ,,šešėlyje“ neapsimokėtų, tada daugybė įmonių atsisakytų neapskaitomos veiklos. Tam būtina kurti verslui palankesnius įstatymus.

LITERATŪRA IR INFORMACINIAI ŠALTINIAI

1. ADLYS, P.; BRAKAUSKIENĖ, L. Neapskaitoma ekonomika: Sampratos, Tyrimai, Problemos (1997). Statistikos departamentas prie Lietuvos vyriausybės, 1997. 60p.

2. FREY, B. S.; SCHNEIDER, F. Informal and underground economy. Forthcoming in Orley Ashenfelter: International Encyclopedia of Social and Behavioral Science, Bd. 12 Economics, Amsterdam: Elsevier Science Publishing Company, 2000. 242p.

3. JAKUTIS, A.; PETRAŠKEVIČIUS, V. Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas: Smaltija 1999. 389 p.

4. JUŠKIENĖ, G.; KĖDAITIENĖ, A.; KĖDAITIS, V. Oficialiai neapskaitytos ekonomikos Lietuvoje tyrimas (2004). Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2004. 98 p.

5. KATINAS, P. Vilkduobės Lietuvai ir demokratijai. „XXI amžiaus” priedas apie Lietuvą ir pasaulį. 2004 m. vasario 18 d., Nr. 4 (73). [Žiūrėta 2007 balandžio 6 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/horizontai/20040218/1-2.html>.

6. Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Lietuvos ekonomikos tyrimas. Vilnius: UAB „Petro ofsetas”, 2006. 79p.

7. RENOY, P.; IVARSSON, S. Undeclared work in an enlarged union. European Commission, 2004. [Žiūrėta 2007 balandžio 10 d.]. Prieiga per internetą: .

8. SNIEŠKA, V.; BAUBLIENĖ, V. Makroekonomika. Kaunas: Technologija, 2002. 635 p.

9. Underground economy. Wikipedia, The free encyclopedia. [Žiūrėta 2007 balandžio 7d.]. Prieiga per internetą: < http://en.wikipedia.org/wiki/Underground_economy>.

10. VILKAS, E. Šešėlinė ekonomika. Savaitraštis „Veidas”, 2002.06.06 – Nr. 23. [Žiūrėta 2007 balandžio 7d.]. Prieiga per internetą: .

11. VILPIŠAUSKAS, R. Statistikos pritaikomumo galimybės ir ribos. Alternatyvių vertinimų poreikis. „Laisvoji rinka”, 1998 Nr. 4. [Žiūrėta 2007 balandžio 6 d.]. Prieiga per internetą: .

2 priedasVeiklos rūšys Šaltinis: JUŠKIENĖ, G.; KĖDAITIENĖ, A.; KĖDAITIS, V. Oficialiai neapskaitytos ekonomikos Lietuvoje tyrimas (2004). Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2004. 98 p.

Kodas Veiklos rūšysA Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystėB ŽuvininkystėC+D Išgaunamoji ir apdirbamoji pramonė E Elektros, dujų ir vandens tiekimasF StatybaG Didmeninė ir mažmeninė prekybaH Viešbučiai ir restoranaiI Transportas, sandėliavimas ir ryšiaiJ Finansinis tarpininkavimasK Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veiklaL Valstybės valdymas ir gynimasM ŠvietimasN Sveikata ir socialinis aprūpinimasO Kita komunalinė ir aptarnavimo veiklaP Privatūs namų ūkiai su samdytu personalu