EKONOMIKOS MOKSLO SAMPRATA

Turinys
ĮŽANGA 2
1. EKONOMIKOS MOKSLO RAIDA 3
2. EKONOMIKOS MOKSLŲ TAPSMAS 9
3. EKONOMIKOS MOKSLO SAMPRATA 12
4. EKONOMIKOS MOKSLO METODOLOGIJŲ TYRIMŲ KRYPTYS 18
5. EKONOMIKOS MOKSLŲ SISTEMA 19
5.1. BENDRIEJI EKONOMIKOS MOKSLAI 20
5.1.1. EKONOMIKOS TEORIJA 20
5.1.1.1. MIKROEKONOMIKA 21
4.1.1.2. MAKROEKONOMIKA 22
IŠVADOS 24
LITERATŪRA 291. EKONOMIKOS MOKSLO RAIDA
Ekonomikos mokslas, ilgą laiką buvęs teiginiu ir patarimu, tinkamu atskiriems šalies ūkio atvejams ar tikslams, apibendrinimu, tik nuo XVIII a. pradeda suvokti visą ekonominį gyvenimą, o dabartiniu laikotarpiu- ji nuolat plečia, suteikia jam vis glaudesnį tarpusavio sąryšį ir tikslumą.
Ekonomikos mokslo raidoje galima išskirti tokias stadijas (žr. 1 pav. )

1. Ekonominės minties priešistorė (seniausieji iki Antikos laikai) [10, p.40].

Ekonominės minties daigai ryškūs jaau senovė civilizacijose- Babilone, Egipte, Indijoje, Kinijoje ir kt. [5]
2. Antikos ekonominė mintis (V a.pr.m.e.-I a.) [10, p.40].

Vergovinės santvarkos laikais aukščiausią teorinį lygį ekonominė mintis pasiekė senovės Graikijoje, ypač filosofų Ksenofonto (Xenophon; 428/7 –354 pr. Kr.), Platono (Plato; 427 – 347 pr. Kr.) ir Aristotelio (Aristoteles; 384 –322 pr. Kr.) darbuose. Pirmasis specialiai ekonomikos klausimams skirtas veikalas buvo Ksenofonto “Ekonomikosas”. Senovės Graikijoje jis reiškė mokslą apie vergvaldžių ūkio tvarkymą, organizavimą [5].Jame dialogo forma nagrinėjamos protingos namų ūkio ir žemdirbystės tvarkymo taisyklės [1].

Aristotelis nagrinėjo visas savo laikotarpio žinijos sritis; soocialiniai- ekonominiai klausimai gvildenami jo veikaluose “ Nichomedo etika” ir “ Politika”. Jis pirmasis analizavo jau kai kurias pagrindines politinės ekonomijos problemas – prekės mainomąją ir vartojamąją vertę, aiškino pinigų kilmę ir funkcijas, pinigų virtimo kapitalu sąlygas.

Ūkinę veiklą Aristotelis skirstė į ekonomiką ir chremastiką (g

gr. chrema – turtas). Ekonomika – tai jo nuomone, natūrali ūkinė veikla, o jos rezultatas- vartojimo reikmenų gamyba; ji apima ir mainus, kaip būtiną vartojimo reikmenų paskirstymo formą. Chremastika – tai menas susikuri turtą, kaupti pinigus. Pavyzdžiui, pinigų skolinimas už palūkanas. Chremastiką Aristotelis vertino neigiamai.[5]

Aristotelio, kaip ekonomisto, nuopelnas yra tai, kad jis pirmasis išaiškino kai kurias politinės ekonomijos kategorijas ir tam tikru mastu parodė jų sąryšį.[1]

Aristotelio teiginiai padarė didelę įtaką vėlesnei ekonomikos raidai ne tik vergovės, bet ir feodalizmo epochoje (Europoje viduramžiais). Jis pagrįstai laikomas politinės ekonomijos pradininku, nes gvildeno pagrindines šio mokslo problemas: vertę, pinigų esmę, ir kt. Palyginti su Aristoteliu, ekonominės minties raidai apskritai ir politinės ekonomijos formavimuisi, atskirai paėmus, nei senovės Romos, nei viduramžių Europos ar tolimųjų Rytų (Kinijos) atstovai ryyškesnių, esmingesnių bruožų nesuteikė.
Platonas kalba apie mainus ir darbo pasidalijimą, nurodydamas, kad, esant padalytam darbui, lengviau jį galima pritaikyti prie žmogaus gabumų ir pajėgumo.

Platono siūlomoje komunistinėje valstybėje komunizmu turėjo naudotis tik filosofai kariai. Tik šie du luomai turto ir šeimos atžvilgiu gyvena bendruomenišku gyvenimu ir dalyvauja valstybės valdyme[5].

3. Ankstyvųjų ir vidurinių viduriniųjų amžių ekonominė mintis (II-XIV a.) [10, p.40].
Ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu įsigali uždaras natūralus ūkis, beveik be mainų [5].
4.Vėlyvųjų viduramžių ekonominė mintis: ankstyvasis ir vėlyvasis merkantilizmas, fiziokratų teorija, klasikinės politinės ekonomijos už
žuomazgos (XV-XVIII a.)
5.Naujųjų amžių ekonominė mintis: klasikinė politinė ekonomija ir jos kritikai (XVIII – XIXa.)
6.Šiuolaikinė ekonominė mintis: maržinalizmo teorija, istorinė mokykla, neoklasikinė Kembridžo mokykla, keinsizmas, monetarizmas ir XX a.II pusės naujausios ekonomikos teorijos (XIX a.II pusė-XX a.). [10, p.40].

EKONOMINĖS MINTIES PRIEŠISTORĖ
Senovės Egipto tautų ekonominės pažiūros Senovės Kinijos ekonominės pažiūros Senovės Indijos tautų ekonominės pažiūros Mezopotamijos slėnio ir Persijos tautų ekonominės pažiūros

ANTIKOS EKONOMINĖ MINTIS
Senovės Graikijos ekonominė mintis Senovės Romos ekonominė mintis
Ksenofonas (430- 354 m. pr. Kr.)Platonas (427 – 347 m. pr. Kr.)Aristotelis ( 384- 322 m. pr. Kr.) Katonas (234- 149 m.. pr. Kr)Varonas (116- 27 m. pr. Kr.)Ciceronas (106- 43 m. pr. Kr.)Plinijus (23- 79)

ANSTYVŲJŲ IR VIDURINIŲJŲ AMŽIŲ EKONOMINĖ MINTIS
Ankstyvosios krikščionybės ekonominė mintis (II-III a.) Kanonų teisė (kanonistai)(XII- XIV a.) Humanizmo ekonominė mintis (XV- XVI a.)
Krikščioniškasis komunizmas (X- XII a.) Scholastika (XII-XIV a.)

Tomas Akvinietis (1225- 1274)

VĖLYVŲJŲ VIDURAMŽIŲ EKONOMINĖ MINTIS
Ankstyvasis merkantilizmas(XV- XVI a.) Merkantilizmo kritikai ( XVII- XVIII a.)
Vėlyvasis merkantilizmas (XVII a.)

Tomas Manas ( 1571-1641) Žanas Bodenas (1530-1596) Antuanas de Monkretjenas (1575-1621) Žanas Batista Kolberas (1619-1683) Džeimsas Stiurtas Džonas Lokas (1632-1704) Dadli Norsas (1641-1691) Ričardas Kantiljonas (1680-1743) Deividas Jumas (1711-1776)
Fiziokratų teorija
Fransua Kene (1694-1774), Vensanas de Gurne (1712-1759), Robertas Žakas Tiurgo (1727-1781)
Klasinės politinės ekonomijos pirmtakai
Viljamas Peti (1623-1689), Pjeras Buagilberas (1646-1714)

NAUJŲJŲ AMŽIŲ EKONOMINĖ MINTIS
Klasinė politinė ekonomija (XVIII- XIX a.)
Adamas Smitas (1723-1790), Davidas Rikardo (1772-1823), Žanas Batista Sėjus (1767-1832), Tomas Robertas Maltus (1766-1834), Džeimsas Milis (1772-1836), Frederikas Bastia (1801-1850), Džonas Stiurtas Milis (1806-1870).
Klasinės politinės ekonomijos kritika (XIX a.)
Maržinalizmo pradininkai Ankstyvoji istorinė mokykla Utopinis socializmas

J. H. Tiunen (1783-1890) A.D. Kurno (1801-1877) G. H.

. Gosenas (1810-1858)A. Ž. DiupujiB. (1804-1866) F. Listas (1789-1846) A.H. Miuleris (1779-1829) V. Rošeris (1817-1894) K. Knisas (1821-1898)B. Hildenbrandas (1812-1878) A. Sen- Simonas (1760-1825) Š. Furje (1772-1837) R. Ovenas (1771-1858)

Ekonominis romantizmas

L.S. Sismondis (1773-1842) P. Ž. Prudonas (1809-1865)

Marksizmas

K. Marksas (1818-1883) F. Engelsas (1820-1895)

ŠIUOLAIKINĖ EKONOMINĖ MINTIS

XIX A. II pusė – XX a. I pusė
Neoklasinė ekonomikos teorija Neoklasinės teorijos kritika
Maržinalizmo teorija Istorinė mokykla Marksistinissocializmas

V. S. Dževonsas (1835-1882) Vokiečių mokykla
Vienos psichologinė mokykla Lozanos matematinė mokykla G. Šmoleris (1838-1917)G. F. Knapas (1842-1926)M. Vėberis (1864-1920)V. Zombartas (1863-1941) R. Hilferdinas(1877-1941)R. Liuksemburg(1871-1919)K. Kautskis(1854-1938)V. I. Leninas(1870-1924)

K. Mengeris (1840-1921)O. Bėm-Baverkas (1851-1914) L. Valrasas (1834-1910) V. Pareto (1848-1923) Institucionalizmas(amerikiečių istorinė mokykla)

F. Vizeris (1851-1926) T. B. Veblenas (1857-1929)

K. Vilselas (1851-1926) F. I. Edžvortas (1845-1926) I.Fišeris (1867-1947) J. Šumpeteris (1883-1950) Dž. R. Komonzas (1862-1945)V. K. Mitčelas (1874-1948)Č. Kindlbergeris

Neoklasinė Kembridžo mokykla
A. Maršalas (1842-1924), A. S. Pigu (1877-1959)

Keinsizmas

J. M. Keinsas (1883-1946), J. R. Hiksas, R. F. Harodas (1890-1978), E. D. Domaras

Monetarizmas (Čikago mokykla)
M. Fridmenas , K. Bruneris, A. Meltzeras

XX a. II PUSĖ
Neoklasikinė ekonomikos teorija Neoklasikinės teorijos kritika
XX a. austrų mokykla Ekonominio liberalizmo teorija Racionaliųjų lūkesčių teorija Pasiūlos teorija Netobulos konkurencijos teorija Šiuolaikinio institucionalizmo teorija Neokeinsizmas Realaus verslo ciklo teorija Neorikardininkai

P. Srafa (1898-1983)

Neomarksizmas

L. Bortkevičius(1868-1931)K.ozo Uno(1897-1977)Keji Šibata(1902-1986) M. Morišima, H. Okišija
L. Mizes (1881-1973)F. Hajekas, T. Sergentas, R. Baras, R. Lukas, A. Laferas, Dž. Robinsonas, G. Miurdalis, V. A. Ljusas, R. Kouzas, R. M. Solou, Dž. Teiloras, A. Blinderis, D. Patinkinas, Dž. K. Gelbreitas, P. A. Samuelsonas

1 pav. Ekonominės minties raida ir žymiausi jos atstovai2. EKONOMIKOS MOKSLŲ TAPSMAS
Eko –sudurtinių žo

odžių pirmoji dalis,kilusi iš graikiško žodžio oikos, verčiamo namas būstinė, tėvynė. Ši dalis reiškia termino sąsają su namais, ūkiu. Augimo buvimo vieta, aplinka, ūkio tvarkymu.Ekonomas (gr. oikonomos – namų prievaizdas), dvaro valdytojas, ūkvedys, prievaizdas. Ekonomijos (gr. oikonomija – ūkio valdymas) terminas taip pat vartojamas keliomis prasmėmis. Tai – taupus išteklių naudojimas,taupymas. Tai, kas sutaupyta (darbo užmokesčio ekonomija). Ir dar viena reikšmė:stambus dvaras. Ekonomikos (gr.oikonomikẽ – Ūkininkavimas, ūkininkavimo menas) termino taip pat kelios reikšmės. Tai – visuomenės ekonominių santykių visuma. Tai – šalies, ūkio šakos ar mažesnio vieneto ūkinė būklė. Tai – mokslas, tiriantis visuomenės ekonominius santykius.
Ekonomika ilgą laiką buvo rinkinys pasiūlymų, rekomendacijų, kaip dera elgtis tam tikrais ūkiniais atvejais, kaip spręsti kylančias problemas. Ekonomikai tapti mokslu reikėjo platesnės apimties mokslinių tyrimų, visos visuomenės ekonominio gyvenimo tikrovės teorinio nušvietimo ir paaiškinimo.
Raimondas Baras ( Raymond Barre ) skiria keturis ekonomikos mokslo tapsmo istorijos laikotarpius:
· ikimokslinį laikotarpį
· mokslo gimimo laikotarpį
· pagrindinių teorinių principų atradimo ir gilinimo laikotarpį
· ekonominių tyrimų šiuolaikinės raidos laikotarpį

Ikimokslinis laikotarpis ( nuo atsiradimo iki 1750 m. ) prasidėjo graikų mąstytojų Aristotelio ir Platono darbas. Aristotelis sugebėjo prasiskverbti į ekonominės analizės klausimus, apibūdino ekonomiką kaip mokslą apie turtą, vertingas jo indėlis įvertės, kainos ir pinigų teoriją.
Taip radosi filosofinė ekonomikos kryptis – prielaida rastis ekonomikos mokslui.

Filosofinė kryptis daugiausiai dėmesio skyrė ekonomikos teorijos plėtrai. Viduramžių scholastinėje filosofijoje,besiremiančioje krikščionišku pasaulio supratimu, siekiama išsiaiškinti, kas yra teisinga kaina, pasmerkti lupikiškas palūkanas. Renesanso ir Reformacijos epochose ryškėjo tendencijos visuomeninio gyvenimo reiškinius aiškinti ne pagal Bažnyčios kanonus, bet remiantis faktų ir patirties apibendrinimu. XVI a. pradžioje žymiausi atradimai atliekami prigimtinės teisės teorijoje.1615 m. pirmą kartą pavartotas politinės ekonomijos terminas [8].
Aristotelis vadinamas politinės ekonomijos pradininku, nes gvildeno pagrindines šio mokslo problemas: vertę, pinigų esmę ir kt.

Ekonomikos mokslo gimimo laikotarpis (1750-1870). Nuo 1750 m. ryškėjo tendencija įveikti ekonominių tyrimų susmulkėjimą, imtis stambesnių tyrimų.1758 m. Prancūzijoje pasirodė
Fransua Kene (Franёois Quesnay) veikalas Ekonominė lentelė, apėmęs visą tautos ūkį (fiziokratai pirmieji pavartojo šį terminą ), kuriame buvo pamėginta bendrąjį metinį produktą paskirstyti trimis visuomenės klasėms: gamybinei (žemdirbiams), žemės savininkų ir bevaisei (visiems kitiems piliečiams, be žemdirbių ir žemės savininkų, kurie nekuria naujo produkto, o tik jį perdirba,negausindami jo)

1776 m. pasirodė Adamo Smito (Adam Smith) knyga – Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas, davęs pradžią ekonomistų klasikų mokyklai Anglijoje. Šioje mokykloje vėliau pagarsėjo Tomas Robertas Maltus (Thomas Robert Malthus), pateikęs gyventojų skaičiaus dėsnį, Davidas Rikardo (David Ricardo), pateikęs politinės ekonomijos ir apmokestinimo principus, Džonas Stiuartas Milis (John Stuart Mill), išleidęs tuo laiku plačiai žinomą politinės ekonomijos vadovėlį. Adamas Smitas Tautų turto tyrime įtvirtina politinės ekonomijos (political economy) termino vartojimą. Ir vis dėlto populiarėjo kitas terminas – nacionalinė ekonomija arba tautos ūkio mokslas. Jis 1774 m. Pasirodė Italijoje,jį parėmė vokiečiai. Pastarieji siekė atskirti valstybės ūkio mokslą, paversti jį finansų mokslu, nuo ūkio mokslo.

Taigi ekonomikos mokslo gimimas siejamas su minėtais Fransua Kene ir Adamo Smito veikalais, ypač svarbiais tolesnei ekonominės teorijos plėtotei.

Kaip reakcija į ekonomistų klasikų darbus pasirodė naujos ekonominės teorijos: Simo.no Sismondi (Simon de Sismondi ) intervencionizmas (valstybės kišimasis į ekonomiką), Sen Simon (de Ruvrua de Saint-Simo) industrializmas, Frydricho Listo (Fridrich List) nacionalinė politinės ekonomijos sistema, Šarlio Furjė (Charles Fourier) ir Pjero Žozefo Prudono (Proud-hon), Karlo Markso (Karl Marx) veikalai. Karlo Markso, kaip mokslininko, svarbus ne tik indelis į ekonominę teoriją, kiek į visuomeninių mokslų metodologiją. Marksas sukūrė kapitalistinės sistemos raidos iš šios sistemos vidinių jėgų teoriją, sujungė ekonominę teoriją ir istorijos faktus,o to iki jo niekam nepavyko padaryti.

Pagrindinių teorinių principų atradimo ir gilinimo laikotarpis (1870-1930). Šiuo laikotarpiu ekonomikos mokslas jau įgijo tvirtus teorinius pagrindus. Tuo metu gamtos moksluose vyravo istoriografinis metodas. Todėl toks teorinis ekonomikos mokslo šuolis buvo svarbi tyrimų naujovė. Karlas Mengeris (Karl Menger) 1883 m. paskelbė Visuomeninių mokslų metodo tyrimus, kuriuose išsikristalizavo mintis, kad nors ekonominėms problemoms spręsti istorinis pagrindas ir yra būtinas, tačiau negalima apsieiti be bendrų sampratų vartojimo, be pasikartojančių reguliarių ryšių, įgaunančių dėsnio pavidalą, ieškojimo,t.y. be mokslo filosofinės krypties. Makso Veberio (max Weber) darbas Apie objektyvumą visuomeniniuose moksluose aiškino samprotavimų skirtumą remiantis realybe ir vertybiniu įvertinimu. Vykstant tyrimų metodų varžyboms, buvo suformuotas teorinės sistemos, turėjusios reikšmės tolesnei ekonomikos mokslo raidai.Čia ryškus buvo Vienos (austrų), Lozanos ir Kembridžo mokyklų indėlis.
Šiuolaikiniai tyrimai. Ekonomikos mokslo turtėjimas po 1930 m. Išryškėjo naujos ekonominės analizės kryptys. Šiuolaikinis ekonomikos mokslas visa tai, ką geriausio paveldėjo, ne atmetė, bet toliau plėtojo.XIX a. ir XX a. pradžios svarbiausios ekonominės teorijos buvo iš mikroekonomikos srities.Dabar plėtojamas makroekonominis požiūris. Makroekonominiai analizei didžiausią impulsą davė 1936 m. pasirodžiusi Džono Keinso (John Keynes) knyga Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija, atskyrusi makroekonomiką nuo mikroekonomikos
Ankstesnio laikotarpio ekonomistai kalbėjo apie ekonomikos subjektų visiškąją konkurenciją. Nuo1930 m. imta nagrinėti netobulos konkurencijos ekonomiką. Vis daugiau dėmesio skiriama ūkio dinamikai,ekonominei konjunktūrai tirti, ieškoma optimumo, plėtojama gerovės teorija.
Kartu su naujomis ekonominės analizės kryptimis plėtojasi ir analizės metodų konvergencija, t. y. nyksta ginčai, kokius metodus geriau tinka naudoti, pripažįstama, kad būtina visus mokslinio pažinimo būdus, siekiant nors patenkinamai paaiškinti realybę. Todėl derinami kiekybiniai ir kokybiniai metodai,vis daugiau naudojamos matematikos paslaugos. Ypač aktualūs tampa ekonominiai tyrimai ir modeliavimas[8]. 3. EKONOMIKOS MOKSLO SAMPRATA
Mokslo samprata: anot populiariosios enciklopedijos “Pažinimo džiaugsmas “ autorių, mokslas yra begalinė kelionė po neištirtus dalykus, rizikingas sumanymas, skverbimasis į nežinią, pastangos suprasti pasaulį. Begalinė kelionė – tai nepaliaujami ir nuolatiniai ieškojimai. Neištirti dalykai, skverbimasis į nežinią – tai nepaliaujamos paieškos jau tirtuose ir dar netirtuose objektuose. Rizikingas sumanymas – tai pavojai tyrinėtojo kelyje, kuriuos gali sukelti ne tik jo tiesioginė veikla, bet ir žmonės, visuomenė, kai nauji teiginiai prieštarauja nusistovėjusiai nuomonei.
Svarbiausias žmonijos laimėjimas – galimybė moksliškai tirti gamtą ir žmogų. Mokslas tiksliai atsako į duotus klausimus tik kai klausimai pateikiami teisingai. Tam reikia, kad stebėjimai būtų tikslūs, objektyvūs, gerai suplanuoti, o faktai rūpestingai atrinkti.Tokiu būdu sukauptos žinios tampa mokslo baze. Mokslo teiginių tvirtumas, patikimumas, nepriklausomumas nuo žmogaus nuomonės suteikia mokslui žinių saugotojo reputaciją.
Mokslą galime apibūdinti kaip žmonių veiklą, kurios funkcijos yra gauti ir teoriškai sisteminti objektyvias žinias apie tikrovę.
Mokslo sąvoka apima tiek veiklą, skirtą gauti naujų žinių, tiek šios veiklos rezultatus – tam tikru laiku sukauptas mokslo žinias. Mokslas neatskiriamas nuo praktinio pažinimo. Tai – teorinis tikrovės atspindys, jos aprašymas, paaiškinimas, šios tikrovės galimų reiškinių ir procesų perspektyvos numatymas. Vadinasi, kai kalbama apie mokslą, suprantame:
· mokslą kaip mokslinių žinių tam tikrą sisteminį rinkinį, saugomą saugyklose ;
· mokslą kaip kūrybinę veiklą, kuri turi savo tikslus, uždavinius, metodus ir būdus (šiame darbe mokslas, kaip kūrybinė veikla, priskiriamas prie mokslinių tyrimų );
· mokslą kaip organizaciją, vienijančią mokslinius, jų pastangas vaisingi veikalai (pvz., Lietuvos mokslų akademija, Vilniaus universitetas, Ekonomikos institutas.
Mokslo tikslų yra keletas.

Pirma, mokslo tikslas – atsakyti į klausimą, kas yra. Jo tikslas yra aprašomasis. Gali būti mikro – ir makropasaulio aprašymas.

Antra, mokslas siekia atsakyti į klausimą, kodėl taip yra. Mokslo tikslas yra aiškinamasis. Jis turi paaiškinti stebimus reiškinius ir procesus. Aiškinimas suteikia aprašymui reikšmingumą ir prasmingumą, apibrėždamas proceso ar reiškinio sąlygas, vietą, laiką, priežastis, padarinius.
Trečia, mokslas turi atsakyti į klausimą, kas bus.Svarbus yra mokslo numatomumas tikslas. Mokslininkai aprašo įvykius ir prognozuoja jų ateitį. Atliekant tokias prognozes klausimas gali būti keliamas dvejopai. Vienu atveju moksliškai pagrįstai spėjama, kas būtų, jeigu būtų. Siekiama numatyti, kaip kistų reiškinys, jeigu jis vystytųsi taip, kaip iki šiolei, kokie būtų jo padariniai. Kitu atveju siekiama numatyti, ko reikia, kad taip būtų. Prognozuojamos tam tikram reiškiniui vystantis reikalingos sąlygos. Numatymas operuoja tikimybėmis. Perspektyva parodoma ne viena linija, bei linijų srautu, atspindinčiu ir minimalią, ir maksimalią reiškinio ribą.

Ketvirta, svarbus yra mokslo kuriamasis tikslas. Kūryba – tai pažanga. Mokslu siekiama daryti poveikį ateičiai, kad gerėtų žmonių gyvenimo kokybė.

Bendras mokslo tikslas yra suvokti gamtos ir visuomenės gyvenimo dėsnius, kad žmonių veikla būtų nukreipta geriausia linkme. Šie dėsniai yra ne kas kita, kaip žmonių praktinės veiklos rezultatas, išreiškiantis žmogaus požiūrį į įvairius mokslo reiškinius, kuris, tobulėjant ir plėtojantis mokslui, gali keistis[8].

Ekonomikos mokslai priklauso prie visuomeninių mokslų. Anot Alfredo Maršalo (Alfred Marshall), jie tiria žmoniją jos kasdienybėje:”Ekonomikos mokslas tiria tą individualios ir visuomenines veiklos dalį, kuri labiausiai skirta sukurti ir naudoti gerovės materialines sąlygas”[8].
Ekonomika (economics) – tai mokslas apie tai, kaip paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius konkuruojančius žmonių poreikius; tai mokslas apie tai, kaip žmonės įsigyja būtiniausius daiktus bei patogumu.s ir su kokiomis problemomis jie susiduria tai darydami, be to, kaip mažinti šias problemas.[5]
Ekonomikos mokslas, kaip viena iš visuomenės mokslo šakų, nagrinėja gamybinius santykius, jų visumą, istorinę raidą, vystymosi dėsningumus bei tolesnio sąmoningo tobulinimo glimybes, gamybinių jėgų ugdymo, gamybos plėtojimo, mokslinės techninės pažangos spartinimo, ūkio mechanizmo veiksmingumo didinimo, taupesnio gamybos išteklių naudojimo, geresnio žmonių poreikių tenkinimo, jų visapusiško plėtojimo būdus. Ekonomikos mokslas, kaip savarankiška mokslo šaka, susiformavo vystantis kapitalizmui vadinamosios klasikinės politinės ekonomijos pavidalu. Žymiausi jos atstovai – V.Peteris, A. Smitas, D. Rikardas, F.Kenė.[2, p.7].
Ekonomikos mokslas yra veiklos, susijusios su mainais ir pinigais sandėriais tarp žmonių rūšis.[3, p.23].
Raimondas Baras (Raymond Barre), žinomas ekonomistas, buvęs Prancūzijos premjeras, profesorius, fundamentalaus dvitomio Politinė ekonomija, kurio iki 1983 m. išėjo 13 leidimų,autorius, pateikia šitokią ekonomikos mokslo sampratą: “Ekonomikos mokslas – tai mokslas apie retų išteklių valdymą. Jis nagrinėja formas, kurias įgauna žmonių elgsena naudojant šiuos išteklius, tiria ir aiškina, kokiu būdu individas arba visuomenė nukreipia ribotas lėšas savo gausiems ir neribotiems poreikiams tenkinti.
Patikslindamas šitokią ekonomikos mokslo sampratą, R. Baras nurodo:
Ekonomikos mokslas tiria visas žmogaus elgsenos formas jam kovojant su materialinių gėrybių retumu. Retų išteklių vadyba nėra vien tik brangūs ir apsunkinantys mainai.Vadyba apima ir visuomenines ar asmenines prievartos priemonės, kurias naudoja valstybė, galingi ekonominiai vienetai, jų grupuotės. Be to,vadyba apima ir dovanų naudojimą, t.y. neatlyginamą produktų ar pinigų perdavimą (pvz., socialines pašalpas);
Ekonomikos mokslas tiria žmogaus veiklos tikslinių orientacijų ir naudojamų priemonių atitikimą, tačiau nesikiša į tikslines orientacijas. Savo motyvais pastarosios yra labai įvairios ir skirtingos. Ekonomikos mokslas neprivalo jų aiškinti ir vertinti. Jis turi parodyti, kokiu būdu šiems tikslams paklūsta žmogaus ekonominė veikla, kaip tikslų kaita lemia šios tikrovės realizavimo būdus. Tačiau kaip tik ekonomikos mokslas privalo iš šių gausių tikslinių operacijų atrinkti labiausiai realias, įgyvendinamas ir nurodyti tinkamiausius ekonominius metodus jas realizuoti.
Šitoks ekonomikos mokslo apibūdinimas leidžia patikslinti ekonomikos mokslo turinį.
· Pirma, ekonomikos mokslas siekia aprašyti istorinius ir geografinius buvusius ir esamus retų išteklių valdymo būdus,parodyti patirties pamokas ir jas sisteminti;
· Antra, ekonomikos mokslas turi taip išrikiuoti faktus, kad išryškėtų sutapimai ir dėsningumai,būdingi žmonių elgsenai. Ekonomikos teorijos, ekonominės analizės pareiga parengti koncepcijas, surast ekonominių reiškinių bei procesų priežastis ir, ryšius, vengti faktų traktavimo, menkinančio ekonomikos funkcionavimo aiškinimą. Ekonomika turi savo logines sistemas, schemas, kurios rodo ekonominę realybę. Ekonomikos teorija nepateikia gatavų išvadų, ji yra būdas, leidžiantis iš faktų daryti teisingas išvadas;
· Trečia, ekonomikos mokslas turi nustatyti kryptis, kuriomis remiasi ekonominė politika. Ekonomikos mokslas neturi nustatyti politinių ar socialinių tikslų. Jis turi susieti ekonominę politiką su šiais politiniais ir socialiniais tikslais.Ekonomikos mokslas turi parodyti, ar tarpusavyje suderinami ir ekonomiškai realizuojami tie tikslai,kurių siekiama. Jis turi parodyti, ar pakankamai suderintos tikslams pasiekti parinktos priemonės, ar jos pačios geriausios. Ekonomikos mokslas turi išskirti įvairius veiksnius, susietus su tam tikros politikos realizavimu, nubrėžti ribas, kuriose galima juos realizuoti, arba parodyti kainą, kurią, reikia sumokėti kliūtims įveikti;
· Ketvirta,ekonomikos mokslas turi parengti ekonominių išteklių optimalaus naudojimo taisykles ir visuomenės gerovės siekimo būdus, priderintus prie vienokių ar kitokių ti.kslų ir esamų empirinių aplinkybių.
Edvinas Dolanas (Edwin G. Dolan ) ir Deividas Lindsėjus (David E. Lindsey ) rašo, kad ekonomika yra visuomenės mokslas, kuris nagrinėja žmonių pasirinkimus, naudojant ribotus išteklius savo poreikiams tenkinti. Panašiai ekonomiką apibūdina ir Kempbelas Makonelis (Campbell R. McConnell ) bei Stenis Briu (Stanley L. Brue): ekonomika tiria ribotų gamybos išteklių efektyvaus naudojimo arba jų vadybos problemas, siekiant maksimaliai tenkinti žmogaus poreikius [8].
Taigi trumpai aptariant ekonomikos dalyką, galima pasakyti, kad “ekonomika yra visuomenės mokslas, tyrinėjantis visuomenės ūkio reiškinius”; ji nagrinėja ne tik atskiro žmogaus arba atskirų asmenų ūkį (paimtą atskirai), bet ir visuomeninius santykius, užsimezgančius tarp žmonių jų ūkinėje veikloje. Ekonomika, nagrinėdama visuomenės ūkį, stengiasi iš savo išvadų nustatyti tam tikrus dėsningumus, priežastinius ryšius ir, remiantis dėsniais, parengti įstatymus. Pavyzdžiui, nagrinėjant darbo užmokestį – atlyginimą, nekalba apie darbuotojų atlyginimą toje ar kitoje gamybos šakoje ar šalyje, bet stengiamasi išaiškinti veiksnius, kurie bendrai nustato darbo atlygio dydį, formą ir pasikeitimą. Vadinasi, ekonomika, kaip ir visi mokslai, nagrinėja reiškinius, atsižvelgdama į jų priežastis.[5]
Daugelis ekonomikos fakultetų apibūdina ekonomiką kaip mokslą apie tai, kaip visuomenės pasirenka, ką gaminti, o vėliau, kaip paskirstyti tai, kas pagaminta. Jei apibrėžimuose individai apskritai minimi, tai paprastai sutapatinant su visuomene kaip visuma.
Galbūt etaloninis apibrėžimas, atspindintis šį ekonomikos supratimą, yra Nobelio premijos laureato, populiarių vadovėlių autoriaus Paul A. Samuelson. Jį dažnai cituoja St. Mary’s universitetas (Halifax, Nova Scotia) ekonomikos fakultetas. Samuelson rašo, kad ekonomika yra “mokslas apie tai, kaip žmonės ir visuomenė pasirenka, naudodami pinigais ar be jų, kaip panaudoti ribotus gamybos išteklius, kurie gali būti panaudoti alternatyvioms reikmėms, įvairiems produktams gaminti laikui bėgant ir paskirstyti juos vartojimui dabar ir ateityje tarp įvairių žmonių ir grupių visuomenėje”
Žodžio “visuomenė” išryškinimas yra prasmingas, jei darysime prielaidą, kad egzistuoja intervencionizmas ir žiūrėsime į ekonomistą kaip į asmenį, kuris gali nuspręsti už visuomenę, ar gaminti ginklus, ar sviestą, ar abiejų po truputį. Kadangi ši prielaida tikrai egzistuoja daugelio mokslininkų, politikų ir piliečių mintyse, suprantama, kad ekonomikos fakultetai atspindi tai savo ekonomikos apibrėžimuose.
Trinity koledžo Dubline (Airija) fakulteto apibrėžimas puikiai apibendrina šią perspektyvą: “Mūsų [kaip ekonomistų] pagrindinė motyvacija yra surasti mechanizmus, kurie skatintų efektyvumą gaminant ir naudojant materialius produktus ir išteklius, ir tuo pačiu metu sukurtų pajamų paskirstymo struktūrą, kuri būtų priimtina visuomenei”
Lock Haven universiteto Pensilvanijoje fakultetas formuluoja taip: ekonomika yra mokslas apie tai, “kaip visuomenė užtikrina savo materialinę gerovę. Jis susijęs su prekių ir paslaugų gamyba, paskirstymu ir naudojimu. Jis nagrinėja ribotų išteklių paskirstymą alternatyvioms reikmėms”
Be šio itin kolektyvistinio požiūrio (o galbūt tai yra jo rezultatas), daugelis fakultetų taip pat laikosi labai induktyvaus ir kiekybinio požiūrio į ekonomiką. Jie pristato ekonomistą kaip kažkokį laboratorijos eksperimentuotoją baltu chalatu, nenuilstamai ieškantį “socialiai efektyvios pusiausvyros”, kai, kaip aiškina vienas fakultetas, “joks individas negali praturtėti, nenuskurdindamas kitų” [11] .
Austrų ekonomikos mokyklos požiūris į ekonomikos mokslą: šios dvi mintys, kad ekonomika yra susijusi su visuomenės išteklių paskirstymu ir kad ji didele dalimi yra induktyvus ir kiekybinis mokslas, prieštarauja austrų ekonomikos mokyklos požiūriui į ekonomiką. Pirmiausia, austrų ekonomistai sutelkia dėmesį ne į daiktus (išteklius, prekes ir paslaugas), o greičiau į žmonių veiksmus.
Kaip rašė, ko gero, garsiau.sias austrų ekonomikos atstovas Ludwig von Mises, “Ekonomika kalba ne apie daiktus ir apčiuopiamus materialius objektus; ji kalba apie žmones, jų ketinimus ir veiksmus”.
Mises ir kiti austrų ekonomistai toliau pabrėžia, kad tuo tarpu, kai žmonės yra tikrai giliai įsipainioję į visuomenę ir “socialinius subjektus”, ekonomikos dėmesio centre turi besąlygiškai išlikti individas, o ne kolektyvai. Mises rašė:
Kolektyvinė visuma yra tam tikras įvairių individų veiksmų aspektas ir ta prasme realus dalykas, nulemiantis įvykių eigą.
Būtų apgaulinga tikėti, jog įmanoma vizualizuoti kolektyvines visumas. Jos niekad nebūna matomos; jų pažinimas visuomet yra prasmės, kurią veikiantys žmonės priskiria savo veiksmams, supratimo rezultatas. Mes galime matyti minią, t. y. daugybę žmonių. Ar ši minia yra vien tik susibūrimas, ar masė ar organizuotas organas, ar koks kitas socialinio vieneto tipas yra klausimas, kurį galima atsakyti tik supratus prasmę, kurią žmonės patys suteikia savo buvimui”.
Požiūris, kad ekonomika yra induktyvus mokslas, taip pat yra klaidinantis, žvelgiant iš austriškojo požiūrio taško. Austrų mokyklos atstovai mato ekonomikos mokslą kaip iš esmės dedukcinį, paremtą pagrindiniais žmogaus veiksmų dėsniais, kurie yra tokie pat tikri, kaip “gamtos dėsniai”, ir sudaro žinių visumą, susijusią su “reiškinio, prie kurio žmogus turi priderinti savo veiksmo, jei nori, kad jam pasisektų, reguliarumu”. Be to, kokybinė analizė, kurią implikuoja indukcinis požiūris, yra taip pat įtartina austrų mokyklos atstovų supratimu.
Kaip rašė Mises: “Pagrindinis kiekvieno kiekybinio požiūrio į ekonomines problemas trūkumas yra tas, kad ignoruojamas faktas, jog tarp vadinamųjų ekonominių dimensijų nėra pastovių ryšių. Formuojant ir vertinant mainų santykį tarp įvairių prekių nėra nei pastovumo, nei tęstinumo. Kiekvienas naujas dydis priverčia pakeisti visą kainų struktūrą” [11].4. EKONOMIKOS MOKSLO METODOLOGIJŲ TYRIMŲ KRYPTYS
Per visą ekonomikos mokslo istoriją aiškiai pasireiškė dvi ekonominių teorinių tyrimų metodologinės kryptys, kurios kartais rasdavosi tarpusavio sutarimą, bet dažniausiai viena kitą neigė. Tai racionalizmas (apriorizmas ) ir empirizmas. Racionalistų požiūriu, kelias į mokslo tiesą eina per protą, empirisyų – tikro pažinimo šaltinis yra stebėjimai ir vaizdiniai.
Racionalistai visada norėjo įrodyti, kad visos mūsų žinios vienaip ar kitaip yra išvedamos iš pirminių proto tiesų, empiristai, kad jos išvedamos iš patyrimo, fakto tiesų.
Ir racionalistai, ir empiristai pripažysta, kad moksliniam pažinimui svarbūs yra loginiai samprotavimai, leidžiantys iš vienų teiginių išvesti kitus.Išskyrus šią bendrą nuostatą, toliau empiristų ir racionalistų keliai išsiskiria. Racionalistų požiūriu, samprotavimai, vedantys nuo pradinių prie išvestinių tiesų,yra dedukciniai. Racionalistams proto tiesos – joginių samprotavimų prielaidos, bendri teiginiai. Individualūs objektai racionalistų nedomina. Jie mokslinį pažinimą supranta kaip bendrybių, bendrų objektų savybių, daiktų pažinimą.
Empirisrų krypčių yra daug. Tačiau XX a. dauguma filosofų ir mokslo metodologų jį siejo su loginiu pozityvizmu – agresyvia empirizmo versiją, kuri praėjusio šimtmečio ketvirtajame dešimtmetyje susiformavo Vienos ratelyje ir vienu metu vos netapo vyraujančia epistemologijoje. Pagrindinė tos versijos empirizmo idėja buvo ta, kad pasaulio pažinimo pretenzijos gali būti grindžiamos tik patyrimu. Pažinimas grindžiamas konkrečiais stebiniais, tad bendrieji teiginiai gali pretenduoti į žinias tik būdami patvirtinti patyrimu. Empristų buvo pasiūlyta ambicinga programa, kurios tikslas buvo parodyti, kad visos mokslo šakos pradėtų plėtotis daug sparčiau, atsisakius patyrimu nepagrįsto balasto [12].5. EKONOMIKOS MOKSLŲ SISTEMA
Ekonomikos mokslų sistemos pagrindas – bendrieji ekonomikos mokslai. Šakniniai mokslai yra arčiau ekonominio gyvenimo, nagrinėja konkrečias žmonių veiklos sritis. Specialieji (funkciniai) mokslai nagrinėja atskiras ir specifines bendrųjų ekonomikos mokslų problemas. Antai ūkio (ekonominė) statistika remiasi bendrąją ekonomine teorija, tačiau derinasi ir prie kiekvienos ūkio šakos ypatumų.
Politinę ekonomiją, ekonomikos teoriją, taip pat ūkio istoriją, ekonominių doktrinų istoriją ir pan. Galima priskirti prie bendrųjų ekonomikos mokslų.

Išsiskiria ir kita ekonomikos mokslų grupė. Tai – marketingas,vadyba, finansai ir kreditas, statistika,buhalterinė apskaita ir kai kurie kiti ekonomikos mokslai, aprašantys įvairioms ūkio ir jo šakų bendroms sritims būdingus reiškinius ir procesus. Juos galima vadinti specialiais, arba funkciniais,ekonomikos mokslais.

Trečioji ekonomikos mokslų grupė būdinga atskiroms ūkio šakoms, aprašo ekonominių reiškinių reiškimosi bendrumus ir ypatumus tose ūkio šakose. Tai – pramonės ekonomika,prekybos ekonomika, žemės ūkio ekonomika ir t. t. Šiuos mokslus galima vadinti šakniniais, arba ūkio šakų, ekonomikos mokslais [8].5.1. BENDRIEJI EKONOMIKOS MOKSLAI
5.1.1. EKONOMIKOS TEORIJA
Pradedant nagrinėti bet kurią mokslo šaką, pirmiausiai iškyla klausimas, koks tai mokslas, koks jo tyrimo objektas. Deja, nė vienu ekonomikos teorijos apibrėžimu išsamiai neatsakoma į šį klausimą. Įvairios žmonių ūkinės veiklos tyrėjų grupės skirtingai suvokia ekonomikos teorijos objektą.

Žymus amerikiečių ekonomistas P. Samuelsonas pateikė bent penketą ekonomikos teorijos apibrėžimų, kiekvieną iš jų laikydamas teisingu:
· ekonomikos teorija yra mokslas apie tai,kaip žmonės gamina, paskirsto ir vartoja įvairias prekes, naudodami ribotus gamybinius išteklius;
· ekonomikos teorija yra mokslas apie žmonių veiklą mainuose bei jų piniginius sandorius;
· ekonomikos teorija yra mokslas apie kasdieninę ūkinę žmonių veiklą, apie tai, kaip žmonės uždirba ir panaudoja lėšas pragyvenimui;
· ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonės (žmonija) sprendžia gamybos ir vartojimo klausimus;
· ekonomikos teorija yra mokslas apie visuomeninį turtą [4,p.26].
P. Samuelsonas pažymi, kad ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kokius išteklius žmonės ie visuomenė,ilgainiui, įsigyja prekėms gaminti irpaskirstyti tarp įvairių visuomenės grupių, kad būtų galima jas varroti dabar ir ateityje.Vilniaus universiteto ekonomikos teorijos mokomosios priemonės autoriai rašo, kad ekonomikos teorija – tai mokslas apie žmonių veiklą,kurios metu, naudojant įvairius išteklius, tenkinami žmonių poreikiai [3, p. 23.].
Ekonomikos teorija – tai visuomenės mokslas apie ekonominius gamybinius santykius ir juos reguliuojančius dėsnius bei dėsningumus įvairiose visuomenės vystymosi pakopose. Tai mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti vis augančius žmonių poreikius [4, p.7].
Ekonomikos teoriją reikia išmanyti, ją studijuoti todėl, kad jos problemos tiesiogiai susijusios su mumis visais ir kiekvienu iš mūsų. Be asmeninio ir šeimyninio pobūdžio problemų, ekonomikos teorija pirmiausiai nagrinėja visuomenines, o kartu ir politines problemas,kurios yra svarbios kiekvienam žmogui [3, p. 23.].

Ekonomikos teorijos mokslas tradiciškai skirstomas į dvi dalis: mikroekonomika ir makroekonomika [5]5.1.1.1. MIKROEKONOMIKA
Mikroekonomika – ekonomikos disciplina, nagrinėjanti atskirų nacionalinės ekonomikos sektorių, firmų bei kitų sprendimus priimančius ekonomikos subjektų veiklą [4,p.213].
Mikroekonomika ( microeconomics ) – ekonomikos mokslo šaka,nagrinėjanti atskirų nacionalinės ekonomikos sektorių, namų ūkio, verslo firmų, ūkio šakų bei kitų savarankiškai sprendimus priimančių ūkinių (ekonominių) subjektų veiklą. Ji nagrinėja išteklių ir pajamų paskirstymo problemas.

Kitaip tariant mikroekonomika nagrinėja pagrindinių ekonomiką sudarančių elementų – individualių vartotojų, įmonių (firmų), išteklių savininkų, ekonomikos šakų – elgseną bei parduotų gamybos veiksnių išlaidų ir prekių bei paslaugų rinkos kainų Ir kiekio nustatymą, t.y. tai, kaip šių elementų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas. Mikroekonomika tyrinėja, kokią įtaką daro žmonių, verslo firmų bei visuomenės pasirinkimas priežasties – pasekmės ryšiai. Ji analizuoja tokius veiksnius, kaip išteklių stygius, mokėjimas pasirinkti ir alternatyvieji kaštai, taip pat gamyba bei vartojimas.

Atitinkamai mikroekonomikos teorija sutelkia dėmesį individualių ūkinių vienetų veiklai ekonomikos viduje [5].

Mikroekonomika ( microeconomics ) nagrinėja pagrindinių ekonomiką sudarančių elementų – individualių vartotojų, įmonių (firmų ), išteklių savininkų, ekonomikos šakų – elgseną bei tai, kaip šių elementų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas.
Pagrindinis mikroekonomikoje taikomas metodas – individų elgsenos pasikeitimų įvairiose rinkų sistemose numatymas pagal gana tobulą individualių ekonomikos subjektų racionalios elgsenos teoriją. Taigi mikroekonomika – mokslas apie rinkos mechanizmą ir jėgas, formuojančias kainų lygį,veikiančias sprendimus dėl gaminio ar paslaugos tiekimo į rinką ir pan [9, p.15].
Mikroekonomika – mokslas, skiriantis ypatingą dėmesį rinkos procesams ir jų veiksmui.
Mikroekonomikos analizė tiria, kaip negausūs ekonomikos ištekliai paskirstomi pasirenkamiems tikslams ir siekia nustatyti veiksmingumo išteklių panaudojimo strateginius veiksnius [5].

5.1.1.2. MAKROEKONOMIKA
Makroekonomika (makro – ekonomika) – tai ekonominių tyrimų metodas visuomeninio ūkio socialiniams ekonominiams procesams apibendrinti; tai visuomeninis ūkis visuminio visuomeninio proceso reprodukcijos (atgaminimo)ir ekonominio augimo požiūriu.
Fiziokratų teorijos kūrėjas F. Kenė (1694 – 1774) pirmą kartą ekonomines minties istorijoje bandė schemiškai pavaizduoti produkto pasirinkimo, jo realizavimo tarp įvairių visuomenės klasių procesą. Taigi F. Kenė pirmą kartą pritaikė makroekonominį metodą, kuris padeda atskleisti pagrindinių ūkio šakų sąveiką, jų raidos perspektyvas,nacionalinių pajamų kūrimo, jų pasirinkimo ypatumus[5].

Makroekonomika (macroeconomics)– ekonomikos mokslo šaka, nagrinėjanti nacionalinę ekonominę sistemą kaip visumą, t.y. visą šalies ūkį ir pirmiausiai-bendrąjį užimtumą, nedarbą, nacionalinį produktą ir infliaciją.

Makroekonomikos teorija susikoncentruoja visos ekonomikos veikloje ir pagrindinių jos sektorių – namų ūkio, verslų ūkio firmų ir valstybės – sąveikoje šalies vidaus ir tarptautiniu mastu[5].

Makroekonomika (macroeconomics) tiria bendrą ekonomikos veikimą naudodamasi tokiais suvestiniais rodikliais kaip bendrasis nacionalinis produktas (BNP), infliacijos tempas, vartojimo kainų indeksas, nedarbo lygis, pinigų pasiūla, darbo našumas,valstybės biudžeto deficitas, užsienio prekybos balansas ir kt.

Makroekonomika įgalina suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir ką reikia daryti, kad būtų pasiekti tokie daugumos pageidaujami tikslai kaip pakankamai spartūs ir stabilūs gyvenimo lygio augimo tempai, ekonominė laisvė – teisė pasirinkti veiklos rūšį, išleisti savo uždirbtus pinigus pagal savo norus ir kt. [9, p. 15].

Makroekonomika tiria bendrąją šalies ekonomikos veiklą ir jos tendencijas, t.y. kokiu greičiu plėtojasi pati ekonomika; kiek sukuriama bendrosios produkcijos; kokios yra bendrosios pajamos; naudodamasi tokių sv.ertų rodikliais, kaip BNP (BVP), infliacijos tempai, vartojimo kainų indeksai.nedarbo lygis, pinigų pasiūla, darbo našumas, valstybės biudžeto deficitas, užsienio prekybos balansas ir kt. Ji taip pat ieško atsakymų, kaip daugiau sukurti darbo vietų, plėsti prekių gamybos bei paslaugų mastą.

Makroekonomika įgalina suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos kilimas ir ką reikia daryti, kad būtų pasiekti tokie daugumos pageidaujami tikslai, kaip pakankamai spartūs ir stabilūs gyventojų gyvenimo lygio kilimo tempai, ekonominė laisvė – teisė pasirinkti veiklos rūšį, išleisti uždirbtuosius pinigus kaip nori ir kt. Svarbus ir ekonominis saugumo jausmas.Žmonėms turėtų būti kuo mažiau motyvų bijoti, kad liga ar kita katastrofa įstums juos į beviltišką finansinę situaciją.

Makroekonomikos tikslai apima gyventojų užimtumą, infliacijos mažinimą, ekonomikos plėtrą ir mokėjimų balanso pusiausvyrą. Šalies iždo (fiskalinė) politika ir pinigų (momentinė) politika yra pagrindinės ekonomikos reguliavimo priemonės[5].

Makroekonomika, kaip”visumos vaizdas” apie tokius viską apimančius ekonomikos veiksnius, kaip ekonomikos kilimas, nedarbas, infliacija, valstybės išlaidos, padeda sudėtingus ekonominius procesus paversti valdomais elementais, apibūdinti ekonomikos kaip visumos rezultatais nustatyti sprendžiamų problemų mastąIŠVADOS
Žmonija visada gyveno ekonomika, ir tik ant šio pagrindo galėjo egzistuoti politika, religija, mokslas, menas.
Politinės ekonomijos klasikai, ypač Adomas Smitas ir D. Rikardas, pirmieji sukūrė teoriją apie ūkį kaip sistemą, kurioje veikia objektyvūs, nuo žmonių valios nepriklausantys, bet pažinūs dėsniai.
Fransua Kenė ir kiti mokslininkai padėjo ekonominių procesų kiekybinės analizės pamatus. Vartojamų prekių ir gamybos priemonių santykiai, kaupimo ir vartojimo proporcijos, šakų tarpusavio ryšiai vaidina svarbų vaidmenį šiuolaikiniame ūkyje. Be to, jų veikaluose yra statistikos mokslo užuomazgų ir statistikos taikymo ekonominiams tyrinėjimams pradų.
XIX a. pirmojoje pusėje mėginta ekonominei analizei naudoti metodus, be kurių šiuo metu neįmanoma vystyti daugelio ekonomikos mokslo šakų.
Kaip ir nedaugelis kitų sričių mąstytojų, didieji pasaulio ekonomistai mokė mus visuomenės raidą matyti kaip dramą, kurios prasmę žmonės pajėgtų suvokti, ir tada jie nebesijaustų negailestingai blaškomi visagalių ir nepaaiškinamų jėgų. Didžiųjų ekonomistų pastangų galutinis tikslas buvo suprasti visuomenę.
Jau gilioje senovėje surandame įžymiųjų graikų mąstytojų Aristotelio ir Platono pamąstymus ir darbus. Jau tada buvo bandoma prasiskverbti į ekonominės analizės klausimus, apibūdinama ekonomika kaip mokslas apie turtas, buvo bandoma pradėti vystyti vertės, kainos ir pinigų teoriją ir tuo pačiu dedami pradai ekonomikai kaip reiškiniui, kaip mokslui vystyti.
Pats ekonomikos mokslo gimimas siejamas su minėtais Fransua Kene ir Adamo Smito veikalais, ypač svarbiais tolesnei ekonominės teorijos plėtotei. 18 a., smarkiai plėtojantis ūkiui, pramonei tuo pačiu atsirado stimulas ir poreikis įveikti ekonominių tyrimų susmulkėjimą, imtis stambesnių tyrimų, kas rodo Fransua Kene (Franёois Quesnay) veikalo Ekonominės lentelės atsiradimas, apėmusį visą tautos ūkį, kuriame buvo pamėginta bendrąjį metinį produktą paskirstyti trimis visuomenės klasėms: gamybinei (žemdirbiams), žemės savininkų ir bevaisei (visiems kitiems piliečiams, be žemdirbių ir žemės savininkų, kurie nekuria naujo produkto, o tik jį perdirba,negausindami jo), o tuo pačiu ir kitų svarbių veikalų, skirtų bei padėjusių ekonomikos mokslui bei pačiai ekonomikai kaip reiškiniui vystytis.
Kaip ir kitų mokslų sampratos, ekonomikos (economics) mokslo samprata nuėjo irgi atitinkamą istorijos bei vystymosi, modifikavimosi kelią, nes apžvelgiant skirtingų šaltinių apibrėžimus, tenka pastebėti, kad tai ir mokslas apie tai, kaip paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius konkuruojančius žmonių poreikius ir mokslas apie tai, kaip žmonės įsigyja būtiniausius daiktus bei patogumus ir su kokiomis problemomis jie susiduria tai darydami, ir tai, kad ekonomikos mokslas, kaip viena iš visuomenės mokslo šakų, nagrinėja gamybinius santykius, jų visumą, istorinę raidą, vystymosi dėsningumus bei tolesnio sąmoningo tobulinimo glimybes, gamybinių jėgų ugdymo, gamybos plėtojimo, mokslinės techninės pažangos spartinimo, ūkio mechanizmo veiksmingumo didinimo, taupesnio gamybos išteklių naudojimo, geresnio žmonių poreikių tenkinimo, jų visapusiško plėtojimo būdus.
Nėra jokios abejonės, kad ekonomikos mokslas, kaip savarankiška mokslo šaka, kurio vystyme bei kūrime dalyvavo daugybė pasaulinių įžymybių, pradedant nuo jau paminėtų senovės išminčių Aristotelio ir Platono, susiformavo vystantis kapitalizmui vadinamosios klasikinės politinės ekonomijos pavidalu.
Gan įdomus, mano nuomone, apibrėžimas suformuluotas – ekonomikos mokslas – tai mokslas apie retų išteklių valdymą. Patikslindamas šitokią ekonomikos mokslo sampratą, R. Baras nurodo:
Ekonomikos mokslas tiria visas žmogaus elgsenos formas jam kovojant su materialinių gėrybių retumu. Retų išteklių vadyba nėra vien tik brangūs ir apsunkinantys mainai.Vadyba apima ir visuomenines ar asmenines prievartos priemonės, kurias naudoja valstybė, galingi ekonominiai vienetai, jų grupuotės. Ekonomikos mokslas tiria žmogaus v.eiklos tikslinių orientacijų ir naudojamų priemonių atitikimą, tačiau nesikiša į. Savo motyvais pastarosios yra labai įvairios ir skirtingos. Ekonomikos mokslas neprivalo tikslinių orientacijų aiškinti ir vertinti. Jis turi parodyti, kokiu būdu šiems tikslams paklūsta žmogaus ekonominė veikla, kaip tikslų kaita lemia šios tikrovės realizavimo būdus. Tačiau kaip tik ekonomikos mokslas privalo iš šių gausių tikslinių operacijų atrinkti labiausiai realias, įgyvendinamas ir nurodyti tinkamiausius ekonominius metodus jas realizuoti.
Ir pabaigai, norėčiau paliesti ekonomikos mokslo problematiką apskritai ir konkrečiai Lietuvoje, nes Lietuvą be abejo liečia bendros ekonomikos mokslo taikymo ir vystymo problemos kaip visame pasaulyje. Aišku “lietuviškosios” specifikos problematine prasme yra.

Kitas galėtų prieštarauti – ekonomika yra susijusi su materialinių gėrybių gamyba, o ne su dvasinės kūrybos sritimi, todėl nekorektiška, netikslu yra kalbėti apie šios srities ekonomiškumą, ūkiškumą.
Mokslas – pirmiausiai
Jau užduodamas klausimą, ar ekonomiškas yra mūsų ekonomikos mokslas, ekonomistai nemano, kaip tai daro neoliberalai bei marksistai, jog ekonomiką reikia apriboti daiktinių ekonominių gėrybių judėjimo sritimi. Mokslas yra sritis, kuri, šalia kitų, turi ir ekonominį aspektą.
Ekonomikos mokslui mokslinė veikla įdomi tuo, kad čia žinių pavidalu gimsta vadinamosios viešosios gėrybės (public goods), taip pat tuo, jog ir ji – mokslinė veikla – o ne tik materialinė gamyba yra vykdoma išteklių ribotumo sąlygomis ir todėl turi paklusti ekonomiškumo principui, kuris kiek supaprastintai gali būti formuojamas taip: mažiausiomis sąnaudomis siekiama maksimalaus rezultato, maksimalios naudos.[13]

Ekonomikos mokslas disponuoja ne beribiais žmogiškaisiais, materialiniais, finansiniais ištekliais. Vadinasi, juos, laikantis ekonomiško principo, reikia tausoti. Antra vertus, ekonomiškas mokslas turi teikti kuo daugiau naudos žmonėms, visuomenei, t.y. kurti didžiausią kokybiškų ekonominių žinių kiekį.
Čia galimi du teoriniai variantai. Pirmasis, kai visuomenė, susidurdama su dideliais finansiniais ir kitokiais ekonominiais sunkumais, stengiasi minimizuoti sąnaudas, susijusias su ekonomikos mokslų srities veikimu. Kitaip sakant, ji minimaliomis sąnaudomis siekia tam tikro, tačiau ne maksimalaus, žinojimo lygio. Kitu, teoriniu atveju, ji (visuomenė) turimais ištekliais siekia kuo daugiau naudos iš ekonomikos mokslo. Abu sprendimo variantai rodytų, kada ekonomikos mokslo būklė atitinka ekonomiškumo principo reikalavimus, kada jis yra ekonomiškas.

Kalbant apie teorinę naudą, užduokime sau klausimą: kiek naudos, kokių ir kiek viešųjų gėrybių per, tarkim, visus nepriklausomybės metus visuomenei pasiūlė ekonomistų mokslininkų profesija? Į šį klausimą paprastai neatsakysi. Atsakymas reikalauja rimtų studijų. Vadinasi, čia tenka apsiriboti iš dalies publicistiniu, iš dalies ekspertiniu vertinimu. Ekonomikos mokslas gali teikti keleriopą naudą: 1) atskleisti naujus ūkinio gyvenimo bruožus, dėsningumus, principus; 2) siūlyti ekonominių sprendimų variantus; 3) teikti pedagogines paslaugas – mokyti ekonomikos studentus, moksleivius, kvalifikaciją palaikančius bei keliančius žmones; 4) dalyvauti informuojant plačiąją visuomenę apie šalyje vykstančius ekonominius procesus, palaikyti viešą ir skaidrią, ideologinėmis bei politinėmis (skraistėmis) dūmų uždangomis (miglomis) neužtemdytą ir neiškreiptą diskusiją.
Šiek tiek rizikuodami suklysti drįstame teigti, kad pasikeitus santvarkai ekonomikos mokslas per palyginti trumpą laiką pradėjo pakenčiamai vykdyti savo pedagoginę funkciją, nors Vakarų kalbų mokėjimas ir šiandien yra tam tikra kliūtis įsilieti į pasaulinę pedagoginę praktiką.

Visos kitos naudos, mūsų manymu, yra menkesnės. Grynoji mokslinė veikla – ekonominiai tyrimai neįgauna pagreičio, jei nepasakytume – merdi. Ypač tai pasakytina apie makroekonominio lygio tyrimus. Mokslo srityje likę (daug kas iš profesijos pasitraukė) ekono.mistai priversti dirbti pagal išgyvenimo logiką – jie dirba keliose vietose ir beveik vien pedagoginį darbą.
Moksliniam darbui nei laiko, nei jėgų nelieka. Buvę profesijos lyderiai yra jau garbingo amžiaus. Naujų lyderių beveik neiškyla. Tiesa, į jų vietą gana drąsiai ir dažnai neatsakingai pretenduoja kitų profesijų žmonės.
Taigi naujų minčių, naujų idėjų ekonomistų profesija ir visuomenei pateikia mažai. Dažniausiai kartojamos žinomos tiesos. Iš dalies mažos valstybės ir mažos ekonomistų bendruomenės sąlygomis tai suprantama.
Ne ką geresnė padėtis ir taikomosios ekonomikos srityje. Ekonomistai dažnai nepajėgūs arba vengia patarti šalyje priimant svarbius sprendimus. Tačiau nėra ir pakankamos paklausos profesionalioms ekonominėms žinioms. Ignalinos AE uždarymo išlaidų, „Mažeikių naftos”, „Lisco”, elektros tinklų privatizavimo, pensijų reformos, valstybės finansų ateities, žemdirbių ekonominių reikalavimų klausimais kalba politikai, žurnalistai, tuo tarpu profesionaliai situacijas analizuojančių ir ypač nepriklausomų ekonomistų beveik nebuvo ir nėra girdėti. Pavyzdžiui, apie IAE uždarymą daugiausia kalbėjo fizikai, inžinieriai. Jie buvo ekspertai ne tik saugumo, bet, paradoksalu, ir ekonominių uždarymo išlaidų klausimais.
Sprendžiant žemdirbių, žemės ūkio produktų perdirbėjų bei valstybės santykio problemą vėlgi ekonomistų beveik negirdėti. Mes nekalbame apie ekonomistus, dirbančius įvairiose žinybose. Nors jų vaidmuo yra pastebimas, tačiau jie dažniausiai negali laisvai reikšti nuomonės – subordinacija.
Informuojant visuomenę, ekonomistų vaidmuo irgi ribotas. Kadangi Lietuvoje labai gyvas įsitikinimas, jog ekonomika yra paprastas dalykas ir jį išmano beveik visi, tie visi ir supažindina piliečius su ekonomine problematika, taip pat siūlo sprendimus. Nėra abejonės, jog demokratijos sąlygomis gali ir net turi būti taip, kad apie ekonomiką, kaip ir apie politiką, teisingumą ar moralę turėtų teisę kalbėti visi piliečiai. Tačiau demokratija nebus demokratija, jei ji neigs profesionalumą. Deja, ekonomistai dėl įvairių priežasčių neįgijo profesinio prestižo, neišsikovojo sau teisės būti išklausyti kaip profesionalai. [13]
Ekonomikos ekspertai yra pristatomi netgi gana tolimų nuo ekonomikos profesijų atstovai. Dar neteko matyti ar girdėti, kad taip būtų atsitikę teisininkams ar istorikams. Jų kompetencija, profesionalumas yra vertinama aukščiau.
Taigi nauda, kurią teikia ekonomikos mokslas, yra kukli. Kuklios ir sąnaudos, kurios skiriamos ekonominių žinių „gamybai” bei platinimui. Kaip ir visas akademinis sektorius, ekonomistai skursta.

Geriau sekasi tiems ekonomistams, kurie susiję su verslo ekonomika. Čia gabesni žmonės, jų grupės gauna užsakymų taikomiesiems tyrimams. Apskritai su mikroekonomika susijusi mokslinė veikla yra ir produktyvesnė, ir geriau aprūpinta ištekliais.

Apibendrinant galima teigti, jog šiandien Lietuvos ekonomikos mokslas susiduria su fundamentaliais sunkumais. Šios mokslo srities žmogiškieji, organizaciniai, finansiniai ištekliai yra kuklūs. Esant ribotai naudai, kurią jis teikia visuomenei ir svarbiausia menkam visuomenės (pirmiausia politikų) poreikiui ekonominėms žinioms, ekonominėms ekspertizėms, sunku tikėtis, jog be profesinės savigarbos atgimimo, be ekonomistų bendruomenės sutelktumo artimiausiu metu reikalai pagerėtų. Tokia procesų eiga bus žalinga tiek ekonomikos mokslui, tiek visuomenei. Tiesa, ji gali būti naudinga tiems, kurie turi galią ir siekia savų interesų. Ekonominėje migloje lengviau priimti sau naudingus sprendimus..LITERATŪRA
1. Anikinas A., Mokslo jaunystė. – Vilnius: “Mintis”. 1988.
2. Baranauskas V., Ekonominis augimas ir mokslinė techninė socialinė pažanga – Vilnius: gamtos pasaulis. 1998
3. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev S., Ekonomikos teorijos pagrindai.- Kaunas: smaltija. 1999.
4. Lukoševičius V., Stankevičius P.,Teorinė ekonomika I dalis – Vilnius: 2003
5. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. – Kaunas: Technologija. 2001.
6. Marshall A. Principles of Economics. New York, 1949. P. 1.
7. Mikroekonomika. –Vilnius:enciklopedija 2000
8. Poviliūnas A,. Moksliniai ekonomikos tyrimai.–Vilnius:Vilniaus universiteto leidykla. 2003
9. Mikroekonomika. – Kaunas: Technologila. 2003
10.Makroekonomika.- Kaunas: Technologija. 2001.
11. http://www.lrinka.lt/Leidinys/kita/2003.3.austrai.phtml.
12. http://leidykla.vu.lt/inetleid/ekonom/61/straipsniai/str9.pdf.
13. http://www.atgimiomas.lt/

Leave a Comment