Ekonomikos kaip mokslo samprata.

TURINYS

TURINYS 1
ĮVADAS 2
1. EKONOMIKOS SAMPRATA 3
1.1. Ekonomikos sąvoka 4
1.2. Ekonomikos mokslo ištakos 5
1.3. Ekonomikos mokslo objektas 6
2. EKONOMIKOS MOKSLO DALYKAS 10
2.1. Ekonomikos (ekonomikso) dėsniai 10
2.2. Ekonomikos sistemos 12
2.3. Ekonomika ir ekonominis elgesys 17
2.4. Ekonomikos mokslų sintezė 20
IŠVADOS 22
LITERATŪROS SĄRAŠAS 23ĮVADAS
Temos aktualumas: Ekonomika arba dar kitaip vadinama ”ekonomikos teorija”, “ekonomiksas”, “ūkis” bei “ūkinė veikla” yra sudėtingas mokslas. Temos “Ekonomikos kaip mokslo samprata” pasirinkimu norėta išsiaiškinti ekonomikos sampratą ir esmę – suvokti ne tik ekonomikos sąvoką, bet giliau aprėpti ekonomikos objektą, t.y. žmonių tarpusavio santykius gamybos sferoje, kuriuos veikia daug įvairių veiksnių – ūkinę veiklą ir jos sudedamąsias dalis.
Pagrindinis tikslas ir uždaviniai: Suvokti ekonomiką ir visuomenines joos problemas, kurios glaudžiai susijusios su kiekvienu iš mūsų. Taigi visų pirma analizuojama, kaip ši problema (ekonomikos mokslo suvokimas ir tyrinėjimas) nagrinėjama literatūroje, kokie yra požiūriai į ją, atsakant į šiuos pagrindinius klausimus:
– Kokie ekonomikos mokslo pagrindiniai apibrėžimai ir ištakos?
– Kas yra gamybinė ir ūkinė visuomenės veikla (ekonomikos objektas)?
– Koks visuomenės elgesys ekonomikoje?
– Kokios pagrindines ekonomikos sistemos?
– Kokie ekonomikos mokslų dėsniai?
– Kokia šiuolaikinė ekonomikos mokslų sintezė?
Visa tai padės geriau suvokti ekonomikos mokslą, tiriant ir kaip ekonomikos visumą, ir kaip jos mokslo dalis – mikro- ir makro- ekonomiką. Norint suprasti ekkonomikos mokslą, reikia ne tik apibrėžti ekonomikos sąvoką, bet ir suvokti visų rūšių ekonominės veiklos visumą, kuri sudaro ekonomikos sistemą ir veikia pagal savo dėsnius.1. EKONOMIKOS SAMPRATA
Norint išsiaiškinti ekonomikos sampratą, jos, kaip žmogiškosios veiklos aspekto, apibūdinimas būtų svarbiausias. Ekonomikos sampratą ai

iškinant abstrakčiais gamybiniais santykiais kaip nuosavybės santykiais, pamirštama, kad gamybiniai santykiai turi savo konkrečias reiškimosi formas. Pastarosios vadinamos ūkiniais santykiais. Norint sukonkretizuoti ekonomikos sampratą, reikia remtis ūkiniais santykiais (1, P.4).
Skiriamos mokslo objektas ir mokslo dalykas. Mokslo objektas yra – specifiškai suprantamas tikrovės fragmentas, kurį tiria apibrėžtų mokslų, disciplinų sistema. Mokslo dalykas yra tai, ką atskiras mokslas, priklausąs tai mokslų sistemai, tiria specifikai suprantamame objekte. Neretai kaip dalykas suprantamas pats mokslas, o objektas – tai, ką mokslas tiria (6, P.15).
Taigi nagrinėsime ekonomikos mokslo objektą – ūkinę visuomeninę veiklą bei ūkinės veiklos reiškinius ir esmę skirtingose sistemose. Žodžio ekonomikos prasmę literatūroje autoriai apibūdina visų pirma kaip mokslo šaką arba visuomeninio ūkio veiklos sritį.
Taigi žodis ekonomika turi dvi prasmes:
– tai mokslo šakos pavadinimas;
– šalies ar kokio kito ūkio vieneto ūkinės veeiklos pavadinimas (2, P.11).
Tuo tarpu politinės ekonomikos enciklopedijoje, sąvoka “ekonomika” turi trejopą prasmę:
– pirma, ji reiškia tam tikrą žmogiškosios veiklos sritį;
– antra, – tos veiklos aspektą (gamybinių santykių sistemą);
– trečia, – mokslą, tiriantį tą veiklą (1, P.3-4).
Terminai “ekonomika”, “ūkis”, “ūkinė veikla” vartojami kaip sinonimai, nors tam tikru požiūriu ūkis yra konkretesnė, mažiau supaprastinta (idealizuota) sąvoka negu ekonomika, o ūkinė veikla yra labiau funkcionali, palyginti su sąvokomis “ekonomika” ir “ūkis” (6, P.15).
Bet kuriame ūkyje visada iškyla pasirinkimo problema: ką gaminti, kaip gaminti iš esamų (dažniausiai ribotų) išteklių ir kam pa
askirstyti produktus.
Jeigu nebūtų konflikto tarp tikslų ir išteklių arba jei visuomenė turėtų tiek daug išteklių, kad galėtų patenkinti visus poreikius, tuomet nebūtų ekonominių problemų (2, P.11).
Rinkos, prekių gamybos bei paslaugų teikimo organizavimo būdų tyrimas yra svarbi ekonomikos mokslo dalis.

Išvados: Ekonomika arba ekonomikos teorija dažnai ir yra apibrėžiama, kaip tyrimas visų tų būdų, kuriais žmonės gamina ir maino vertę turinčius dalykus, siekdami gauti geidžiamas prekes/paslaugas.1.1. Ekonomikos sąvoka
Tiriant ekonomikos mokslą paprastai norima turėti trumpą, aiškų ir lengvai suprantamą, be to, viską apimantį jos apibrėžimą. Galbūt dėl to ir yra daug įvairiausių ekonomikos teorijos apibrėžimų.
Ekonomika – socialinis mokslas, kuris stengiasi paaiškinti ekonominius pagrindus visuomenėje. Turto ir gerovės koncepcijos, ekonomikos pagrindas (8, P.2).
Ekonomika – tai mokslas, padedantis iš visų ribotų išteklių panaudojimo alternatyvų pasirinkti geriausią. Arba, tai mokslas apie tai, kaip žmonėms geriau apsirūpinti maistu, būstu, rūbais ir kitais būtinais dalykais, kaip spręsti su tuo susijusias problemas (2, P.11).
Ekonomika – mokslas, nagrinėjantis, kaip paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti pasirenkamuosius, tarpusavyje konkuruojančius žmonių poreikius (3, P.12).
Ekonomika yra visuomenės (socialinis) mokslas, aprašantis ir tyrinėjantis, kaip visuomenė renkasi naudoti nepakankamus išteklius, kad patenkintų neaprėpiamus poreikius (5, P.11).

Ekonomika yra ne tik ta sritis, kurioje analizuojamas materialinių gėrybių judėjimas(9, P.34).
Ekonomika (ekonomikos teorija) – nagrinėja žmonių veiklą, kai norėdami turėti geidžiamų dalykų, jie gamina ir keičiasi pr

rekėmis bei paslaugomis (5, P.11).
Pasak Džoną M.Keinsą ekonomika – daugiau metodas negu doktrina, tai – minties įrankis, mąstymo būdas, padedantis jį įvaldžiusiajam padaryti teisingas išvadas (4, P.13).
Taigi:

Ekonomikos mokslas yra veiklos, susijusios su mainais ir piniginiais sandėriais tarp žmonių, rūšis;

Ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonės naudoja retus arba ribotus gamybos išteklius (žemę, darbą, gamybinės paskirties prekes) įvairioms prekėms gaminti ir skirstyti jas tarp žmonių, kad jie galėtų jas naudoti;

Ekonomikos teorija yra mokslas apie kasdieninę žmonių gyvenimišką veiklą, apie tai, kaip gauti priemonių savo gyvenimui užtikrinti ir kaip tas priemones panaudoti;

Ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonija susitvarko su savo uždaviniais vartojimo ir gamybos srityje;

Ekonomikos teorija yra mokslas apie turtą (5, P.21).

Žinomas teoretikas P.Samuelsonas pažymi, kad ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kokius išteklius žmonės ir visuomenė ilgainiui įsigyja prekėms gaminti ir paskirstyti tarp įvairių visuomenės grupių, kad būtų galima jas vartoti dabar ir ateityje (5, P.21).

Išvados: Iš paminėtų ekonomikos arba ekonomikos teorijos sąvokų galima padaryti išvadas ir pateikti savo supratimą (apibrėžimą) apie ekonomikos mokslą. Taigi ekonomika ar ekonomikos teorija – tai mokslas apie žmonių ūkinę veiklą, kurios metu, naudojant ribotus išteklius, tenkinami neaprėpiami žmonių poreikiai .
Būtų galima apibūdinti ekonomikos teoriją ir kaip mokslą apie žmonių tarpusavio santykius gamybos, mainų ir vartojimo srityse įvairiais žmonijos vystymosi et

tapais.
Ūkinę veiklą arba ekonomiką trumpai galima apibūdinti kaip taurią gėrybių ir ribotų išteklių gamybą ir paskirstymą vartotojams.1.2. Ekonomikos mokslo ištakos
Žodis ekonomika kilęs iš graikų kalbos: “Oikos” – būstas, ūkis, “nomos” – valdymo, tvarkymo menas (2, P.11).
Dauguma žmonių turi savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti namų ūkį. Tam dažniausiai visiškai pakanka šeimininko asmeninio patyrimo, o jei kas suklysta, – pasekmės dažnai būna taip pat asmeniniais reikalas. Kitaip yra, kai imasi tvarkyti visos įmonės ar šalies ūkį. Todėl neatsitiktinai žmonijos patyrimas šioje srityje buvo kaupiamas, apibendrinamas – formavosi ekonomikos mokslas: nuo ekonominių minčių senovės Egipto papirusuose iki naujausių Nobelio premijos laureatų darbų (2, P.11).
Ekonomika (ar ekonomikos teorija) turi dvi pagrindines ištakas. Be to, jos susijusios su politika. Viena ištaka priskirtina etikai, kita – techniškai. Pastarąją A.Sen įvardija kaip “inžinieriją”. Į etiką orientuota tradicija prasideda nuo Aristotelio.
Aristotelis ekonomikos mokslą siejo su žmogaus tikslais, pažymėdamas jų ryšį su gerove. Ekonomika apibūdinama kaip dėsnių nustatymas, ką mes turime ir ko neturime daryti. Todėl šio mokslo tikslas apima kitų mokslų tikslus taip, kad šis tikslas taptų žmogaus gerove (9, P.35).
Nėra griežtos ribos, kuri atskirtų ekonomiką nuo etikos ir politikos. Ekonominė teorija sieja etikos ir politikos dalykus. Čia iškyla žmonių veiksmų motyvacijos problema, susieta su bendrosios etikos klausimu:”kaip reikia gyventi?” Aristotelis tai siejo su siekiamu žmogaus gerovės, kartu pažymėdamas, kad nors verta siekti tikslo ir dėl vieno žmogaus, tačiau kur kas aukštesnis ir kilnesnis siekimas dėl visos tautos arba miesto – valstybės (9, P.35).

Išvados: A. Sen teigia, kad šiuolaikinis ekonomikos mokslas yra nuskurdintas, nes jis tolsta nuo etikos. Jo teigimu ekonominė teorija būtų produktyvesnė, o gal gyvybingesnė bei tikroviškesnė, jei būtų paisomi etiniai samprotavimai, kurie suformuoja žmonių elgesį ir lemia sprendimus.1.3. Ekonomikos mokslo objektas
Ekonomikos objektas apibūdinamas kaip ūkinė veikla.
Visuomenė gyvuoja ir plėtojasi, tik tenkindama savo materialinius ir dvasinius poreikius. Jiems tenkinti reikalingos gėrybės. Materialinės gėrybės pateikia visuomeninė gamyba. Jos funkcija – iš išteklių, kuo taupiau juos naudojant, pagaminti ir paskirstyti materialias gėrybes visuomenės poreikiams tenkinti. Visuomeninė gamyba yra visuomenės gamybinės ir ūkinės veiklos vienybė: būtina ne bet kaip, o taupiai pagaminti ir paskirstyti.
Visi visuomenės poreikiai ir ištekliai turi konkrečią struktūrą, o svarbiausia – ištekliai riboti ir kiekvienu konkrečiu laikotarpiu mažesni už visuomenės poreikius. Iškyla jų taupumas, racionalaus naudojimo problema. Šias problemas visuomenė ir sprendžia savo ūkine veikla (6, P.19). Todėl turto (išteklių) ir gerovės koncepcijos yra ekonomikos pagrindas.
Turtas – šalies resursai, kurie gali būti panaudoti gaminant prekes /paslaugas (8, P.2).
Gerovė – apima pasitenkinimo lygį, kurį asmuo ar grupė žmonių gauna iš prekių/paslaugų vartojimo (8, P.2).
Ekonomiką (ekonomikos teoriją) reikia išmanyti, ją studijuoti, nes jos problemos tiesiogiai susijusios su mumis visais ir kiekvienu iš mūsų. Ekonomika pirmiausiai nagrinėja visuomenes, o kartu ir politines problemas, kurios yra svarbios kiekvienam žmogui (5, P.21).
Ekonomikos pasikeitimai paprastai imponuoja pelną ir nuostolį skirtingoms visuomenės grupėms, todėl reikia išsiaiškinti efektyvumo (produktyvumo) ir teisingumo kriterijus, tam, kad spręsti politines problemas, kurios padidina visuomenės gerovę (8, P.2-3).
Šioms problemoms taip pat priklauso ir prekybinės ir pramoninės veiklos problemos. Kiekvienas renkasi, kaip panaudoti nepakankamus išteklius. Individai pasveria kiekvieno pasirinkimo naudą ir kaštus – vienu atveju kaip vartotojai, kitu – kaip darbuotojai, trečiu – kaip verslininkai, ketvirtu – kaip valstybės tarnautojai. Visi šie sprendimai ir sudaro ekonomiką, arba ūkį. Šiuos sprendimus galima suskirstyti į tris grupes: ką?, kaip? ir kam? grupėmis.
1. Ką – kokias ir kiek prekių gaminti ir paslaugų teikti?
2. Kaip tas prekes gaminti ir paslaugas teikti?
3. Kam gaminti? Tai yra kas gaus ir vartos tas prekes/paslaugas (4, P.19)
Ekonomika turi duoti atsakymą į visus iškilusius klausimus ir siektų ekonomikos tikslo – sukurtų tokią ekonomikos politiką, kuri:

sumažintų žmogaus gyvenimo sunkumus,

padidintų naudą, gaunamą iš ekonominės veiklos (3, P.12).
Norint įgyvendinti šį tikslą būtina:
– garantuoti pusiausvyrą tarp didelio žmonių užimtumo ir kainų pastovumo (stabilumo),
– didinti ekonominės veiklos veiksmingumą (efektyvumą),
– tinkamai paskirstyti pajamas,
– garantuoti ekonomikos augimą,
– mažinti gamtos teršimą (3, P.12).
Taigi ūkinėje veikloje naudojami ištekliai, kad būtų galima tenkinti žmonių poreikius.
Poreikiai – tai žmonių biologinė ir socialinės prigimties sąlygotos reikmės, vartojant darbu sukurtus daiktus ir paslaugas.Jų ypatybė ta, kad užtikrinant pastovų vienos poreikių dalies patenkinimą, atsiranda naujų, sudėtingesnių poreikių. Tačiau vienu metu tenkinti visų poreikių negalime (5, P.21).
Ištekliai – yra visa tai, kas naudojama žmonių poreikiams tenkinti. Jų pagrindą sudaro gamtos ištekliai (5, P.22).
Ekonomika – visuomeninis reiškinys. Tačiau jos materialinį pamatą sudaro perdirbti, sukultūrinti gamtos kūnai (6, P.15).
Pirmiausiai reikia aptarti ekonomikos ryšius su gamta ir visuomene.
Gamta domina ekonomiką (dar vadinama ekonomiksu) visų pirma kaip atkuriami ir neatkuriami gamtos ištekliai. Ekonomika tiria materialios bei dvasinės kultūros darinius kaip gamybos veiksnius ir jų apribojimus (6, P.16).

Skiriami realūs (naudojami ūkinėje žmonių veikloje) ir potencialūs ( dar neįvaldyti ištekliai) gamtos ištekliai. Didelė dauguma išteklių yra riboti ir jie vadinami ekonominiais ištekliais arba gamybos veiksniais.

Skiriami trys klasikiniai išteklių tipai:
– žemė, visi gamtos teikiami ištekliai;
– darbas arba darbo jėga, ūkio sistemoje darbo jėga yra p.agrindinis produktas – prekė, kurią teikia namų ūkio sistema.
– kapitalas, žmonių darbu sukurtas produktas (5, P.22).
Taigi ištekliai tiesiogiai naudojami gėrybių gamybai, ir yra vadinami gamybos veiksniais.
Rinkos ūkyje gamybos veiksniai turi kapitalo formą: daiktinio, žmogiškojo, informacinio, socialinio. Visuomenę galima apibūdinti kaip istoriškai apibrėžtą žmonių bendriją su savo materialiąja ir dvasine kultūra ir apibrėžta gamtine aplinka. Ši bendrija yra sudėtinga, įvairialypės veiklos sistema, atliekanti daug funkcijų, tarp jų ir – ūkinę ( 6, P.16).
Teorinė ekonomika skiria šias ūkinės veiklos fazes: gėrybių gamybą, jų paskirstymą, mainus ir vartojimą (6, P.16).
Taigi ekonomika yra materialiosios ir dvasins kultūros derinys, tiesiogiai susijęs ir su gamta, ir su kultūra (visuomene) (žr. 1.3. 1 pav.).

1.3. 1 pav. Gamtos, visuomenės ir ekonomikos sąryšis (6, P.16)

1.3. 1 paveiksle pavaizduota kaip iš gamtos išskiriami gamtos ištekliai. A – perspektyvūs ištekliai, B – potencialūs (įvertinti, bet nenaudojami) ištekliai, C – gamybos veiksniai, gamtos ištekliai, materialios ir dvasinės kultūros dariniai, praktiškai naudojami ūkinėje veikloje, D ir D’ – grynai dvasiniai dariniai, naudojami ūkinėje veikloje, pavyzdžiui, D’ – ekonominiai vertinimai (rinkos ūkyje – kainos) (6, P.16-17).

Tiek “gamtą”, tiek “kultūrą” galima skirstyti į jų sudedamąsias dalis, turinčias nevienodą sąryšį su ekonomika. Ekonomikai itin svarbią reikšmę turi krašto gamtos turtai, klimatas, teisės sistema, žmonių psichologija, tautos charakteris. Gamtos, kultūros ir ekonomikos santykis istoriškai kinta. Bendra to kitimo linkmė ta, kad visuomenė, visų pirma savo ūkine veikla, vis plačiau ir giliau įsisavina ją supančią gamtą, vis tiksliau skaičiuoja naudą ir išteklius, naudojamus įvairiose savo veiklos srityse (tos sritys ekonomizuojasi), o ūkinėje veikloje vis plačiau taiko įvairius dvasinius darinius (ūkinė veikla socializuojasi).
Gamyba – tai ekonominių išteklių naudojimas gaminant produktus ir teikiant paslaugas žmonių poreikiams tenkinti. Ekonomikos požiūriu nesvarbu, kokie tie poreikiai, svarbu tik tai, kad jie žmogui reikalingi ir juos patenkinti būtina. Esminis gamybos bruožas yra jos technologija (5, P.23).
Technologija – lemia gamybos proceso organizavimo būdus, o gamybos organizavimas sąlygoja ūkinius (ekonominius) žmonių santykius, kuriuos išreiškia ekonomikos veikos formų visuma (5, P.23).
P. Samuelsonas pažymi, kad “šiuo metu pažangi pramoninė technologija naudoja dideles kapitalo mases; daug sudėtingos mašininės įrangos, daug stambių įmonių ir fabrikų, didelius kiekius pagamintos produkcijos, pusfabrikačių ir žaliavos. Mūsų ekonomika gavo pavadinimą “kapitalizmas”, todėl kad šis kapitalas, arba “turtas” iš esmės yra privati nuosavybė tų, kurie vadinami kapitalistais” (5, P.23).

Išvados: Tai leidžia daryti išvadas, kad ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonės ir visuomenė pasirenka vieną iš įvairių galimų ribotų gamybinių išteklių naudojimo variantų, siekdami gaminti įvairius esamam ir būsimam vartojimui reikalingus produktus ir paskirstyti juos tarp visuomenės narių bei jų grupių.
Taigi teorijos tematika yra sudėtinga, jos objektas – žmonių tarpusavio santykiai gamybos sferoje, o juos veikia labai daug įvairių veiksnių. Kalbant apie ekonomikos mokslo objektą, išsiaiškinome tokias pagrindines sudedamąsias dalis, kaip poreikius, išteklius, gamybą ir technologiją. Toliau nagrinėjamas ekonomikos mokslo dalykas. 2. EKONOMIKOS MOKSLO DALYKAS
Ekonomikos mokslo objektas – tai, ką mokslas tiria. Ekonomikos objektą – ūkinę veiklą – aptarėme pirmajame skyriuje. Taigi toliau aptarsime ekonomikos dalyką.

Kiekvienas mokslas siekia atskleisti esminius arba priežastinius ryšius tarp tyrinėjamų reiškinių, procesų, jų esmių. To siekia ir ekonomikos mokslas, nagrinėdamas ūkinės veiklos racionalumą ir socialinį teisingumą. Masinėje ūkinėje veikloje išryškėja tam tikri pasikartojimai, kitimo tendencijos – visa tai, ką mokslas paprastai vadina dėsniais, principais bei nuostatomis (6, P.20).2.1. Ekonomikos (ekonomikso) dėsniai
Ekonomika ūkinėje veikloje tiria bendriausius esminius ryšius (dėsnius), lemiančius ūkinės veiklos racionalumą ir socialinį teisingumą. Skiriami ūkinės veiklos ir ekonomikos (ekonomikso) dėsniai.
Ūkinės veiklos dėsniai
Dėsnis – tai esminis, dažniausiai priežastinis, pasikartojantis ryšys tarp reiškinių, jų esmių. Ekonomikos dėsnis yra esminis ryšys tarp ūkio reiškinių ir jų esmių. Ūkio reiškiniai – tai turto ir jo judėjimo faktai (6, P.20).

Esminiai ryšiai skirstomi:

į priežastinius (domisi politine ekonomija, siekiant atskleisti socialinę ūkio reiškinių esmę)(6, P.20-21);

į funkcinius (ekonomiksas, kuriam rūpi, kaip racionaliai veikia ūkis) (6, P.21);
Ūkinė veikla istoriškai kinta, tai yra kinta ūkio reiškiniai ir jų esmė. Todėl ekonomikoje veikia įvairios trukmės esminiai ryšiai, kurie būdingi tam tikroms stadijoms arba pakopoms. Ūkinės veiklos pobūdį keičia tautos charakteris, jos istorija ir kultūra (6, P.21).
Ekonomikos mokslų dėsniai
Nustatyti ryšį tarp ūkinio reiškinių, kokie veiksniai jį lemia, reikia naudotis specialiais tyrimo metodais ir specialia kalba. Tai vadinama ekonominėmis kategorijomis. Ekonominės kategorijos gali apibūdinti ūkinio reiškinio esmę. Vienos kategorijos yra nematuojamos kiekybiškai (jų gausu politinėje ekonomikoje), kitos apibūdina patį ūkio reiškinį ir yra matuojamos ( jų gausu ekonomikse) (6, P.21).
Tirdami ekonomikos mokslai suformuluoja savąjį, mokslinį esminio ryšio supratimą – ekonomikos mokslų dėsnį. Mokslinis ekonominio dėsnio nusakymas apima visa apibrėžiamo ryšio veikimo mechanizmą. Mokslinis supratimas leidžia paaiškinti, kodėl ryšys pasikeitė ir kaip jis gali pasikeisti, pakitus šalutiniams veiksniams. Dėl to mokslinis supratimas turi didelę aiškinamąją ir prognozuojamąją galią (6, P.21).
Specialiais metodais galima nustatyti vis gilesnius ir bendresnius ryšius tarp ūkio reiškinių, jų esmių. Taip gaunami bendresni ekonomikos mokslų dėsniai, principai ir teoremos. Pačius bendriausius ūkinės veiklos dėsnius, principus ir formuluoja teorinė ekonomika. Tačiau kyla diskusijos, ar teorinė ekonomika yra mokslas. Taikant tiksliųjų mokslų kriterijų, mokslas yra tai, kas nustato bendrus, nekintančius, nebanalius dėsnius. Teorinė ekonomika (ekonomika) tokių dėsnių beveik nežino. Ji siekia rasti, nustatyti tiesą. Tad ji – teorinė ekonomika – pasak JAV ekonomisto P. Samuelson, yra pusiaukelėje nuo meno į mokslą (6, P.22).
Ekonomikos atstovai nagrinėja esminių ūkio ryšių charakteristikas ir parametrus, kurie susiję su ūkiškojo principo įgyvendinimu ūkiniame vienete (mikrolygis), nacijos ūkyje (makrolygis) ir net pasauliniame ūkyje (globalinis lygis) (6, P.22).

Šie esminių ūkio ryšių charakteristikos ir parametrai domina ekonomiką, ūkine veikla sprendžiant visuomenės gamybos problemas, tarp jų ūkinės veiklos socialinio teisingumo klausimus. Teorinėje ekonomikoje socialinio teisingumo sąvoka visų pirma reiškia ūkio gėrybių apibrėžtą perskirstymą, kad būtų pasiekta didžiausia gerovė kuo didesniam žmonių skaičiui. Taigi socialinio teisingumo problema glaudžiai susijusi su ekonominių gėrybių paskirstymu, kuriam teorinė ekonomika (ypač politinė ekonomika) kreipia ypatingą dėmesį (6, P.23).
Galima teigti, kad ekonominės problemos bus išspręstos (bus pasiekiama ekonominė gerovė), jei bus kreipiamas dėmesys ne tik į etiką (aptarta 1.2. poskyryje), bet ir efektyvumą bei teisingumą.
Efektyvumas ir teisingumas
Ekonominę gerovę sudaro dvi koncepcijos: efektyvumas (produktyvumas) ir teisingumas.
Ekonomikos gerovė – studijos, tiriančios koks yra poveikis visuomenės gerovės labui paskirstant išteklius.
Minėtų koncepcijų pagalba ekonomistai gali įvertinti, kuris iš šių teiginių apie: (a) produkcijos metodai; (b) rūšys ir kiekiai gaminamų ir suvartojamų paslaugų ir prekių; (c) prekių ir paslaugų santykinė dalis, tenkanti kiekvienam namų ūkiui, yra priimtinas. “Priimtinumo” situacija egzistuoja kai nėra pertvarkymo produkcijos, suvartojimo, paskirstymo sistemose ir gali padidinti ekonominę .gerovę vienam asmeniui ar grupei asmenų, nenuskriaudžiant kitų. Dauguma žmonių sutiktų, kad ekonominis pasikeitimas, kuris padidina gerovę vienam individui, nedarant blogo kitiems, yra pageidaujamas (8, P.6).
Ekonominės gerovės pasikeitimas realiame gyvenime yra susiję su pelnu ir nuostoliu, atitenkantis skirtingiems individams, kaip veiksmų rezultatas priimtas gamintojų ir vartotojų. Kitaip sakant, ekonomikos pasikeitimai sukelia pakeitimus, pavyzdžiui pajamų ir turto paskirstyme. Ekonomistai susidorojo atskirti išteklių paskirstymo problemas nuo ginčytino klausimo apie pajamų ir turto paskirstymo. Pastarasis yra susijęs “teisingumo” koncepcija (8, P.6).
Efektyvumas (produktyvumas) – žymus italų ekonomistas Vilfredas Pareto (1848-1923) tyrė ekonominės gerovės efektyvumo aspektą, nes jis tikėjo, kad ekonominė gerovė yra labai subjektyvi koncepcija. Jis įrodinėjo, kad yra įmanoma išmatuoti ir palyginti ekonominės gerovės pelną ir nuostolį tarp individų ar grupių, tai yra jis pašalino visus “tarpasmeninius gerovės lyginimus”. Vadinamasis Pareto efektyvumas – situacija, kurioje nėra galimybių padaryti kam nors gerą, nepadarius kitam blogą (8, P.7).
Teisingumas yra dažnai priešpastatomas už ekonominės sistemos ribų, tačiau kontraargumentas yra tas, kad ekonomistai yra taip pat teisėjai kaip ir bet kuris kitas individas visuomenėje ir iš prigimties negali paisyti teisingumo svarbos. Teisingumo svarstymas yra svarbus, nes kiekvienas politinis veiksmas sudaro vieniems blogą, kitiems gerą įtaką (8, P.8).

Išvados: Taigi galima daryti išvadas, kad ūkinė veikla yra sudėtinga ir turi daug aspektų. Tačiau kartu ji sudaro ir sistemą. Ją nusakantys ekonomikos mokslų dėsniai tai pat sudaro sistemą, susidedančią iš apibrėžtų posistemių. Kiekvienas toks posistemis aprašo apibrėžtą ūkinės veiklos pusę ar aspektą, tam tikru tyrimo lygiu – yra apibrėžtos ekonomikos mokslas, ekonomikos disciplina. Ekonomikos mokslo suformuluoti racionalios ir socialiai teisingos ūkinės veiklos dėsniai ir principai jungiami į logines sistemas, kurios aptariamos kitame poskyryje.2.2. Ekonomikos sistemos
Gamybos organizavimas sąlygoja ūkinius (ekonominius) žmonių santykius, kuriuos išreiškia ekonomikos institutų ir veiklos formų visuma. Ši visuma kartu su ekonominiais santykiais sudaro visuomenės ekonominę (ūkinę) sistemą (5, P.23).
Tai, kokiu būdu pasirenkama viena iš ribotų išteklių panaudojimo alternatyvų, priklauso nuo ekonomikos sistemos. Nuo jos priklauso ir atsakymas į pagrindinius ekonomikos klausimus – ką?, kaip? ir kam? gaminti.
Ekonomiškumo principas: Ekonomikos sistema reikalauja laikytis ekonomiškumo principo, kitaip sakant, kad dažniausia nauda būtų gaunama mažiausia kaina, tai yra taupiai naudojant turimus išteklius.
Ekonomiškumo gali būti pasiekiama įvairiai. Skiriami trys svarbiausi ekonomiškumo įgyvendinimo būdai:
– turimomis sąnaudomis gauti didžiausias pajamas – maksimizavimo principas,
– numatytą apimtį pasiekti mažiausiomis sąnaudomis – minizavimo principas,
– pasiekti palankiausią santykį tarp sąnaudų ir pajamų – optimizavimo principas (3, P.13).
Ekonomikos sistemos yra susijusios su išteklių nuosavybės teise ir valdymu. Tačiau nagrinėjant ūkio sistemą, labai svarbu suprasti prekinės gamybos ir prekės atsiradimo sąlygas, jos ypatumus atskiruose visuomenės raidos etapuose (5, P.23).
Ūkinės veikos sudėtingumą didina ir ūkinių reiškinių istorinė raida.
Ūkinė veikla, ekonomika visada istoriškai konkreti, ji turi apibrėžtą visuomeninę organizaciją arba istorinę formą. Ūkio istorija, taikydamas ekonominio skaičiavimo kriterijų (plačiau kalbama 2.3. poskyryje), išskiria ūkio formas arba ekonomines sistemas (6, P.17).
Ekonomikos sistemos dažniausiai skirstomos į šiuos tipus:
– papročių,
– grynojo kapitalizmo,
– komandinę,
– mišriąją (2, P.12),
– rinkos (5, P.23),
– natūrinis (6, P.17),
– centralizuotai reguliuojamos (6, P. 18).
 Papročių arba tradicinė (traditional) sistema – Šioje sistemoje ekonominės problemos sprendžiamos remiantis religiniais ir socialiniais papročiais bei tradicijomis.
Kai kuriose šalyse susidariusios kastos, kurios lemia žmogaus vietą visuomenėje. Pereiti iš vienos kastos į kitą būna sunku ar tiesiog neįmanoma. Tokia ekonomikos sistema dažniausiai pasitaiko silpnai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse (2, P.13).
Į klausimus ką?, kaip? ir kam? gaminti, atsako žmonės, remdamiesi tradicijomis ar papročiais. Įsigalėję papročiai lemia, kas kuo užsiims, kaip bus tvarkoma nuosavybė ir kokios prekės/paslaugos bus gaminamos ir teikiamos (4, P.27).
Tradicinė ekonomika dar vadinama natūriniu ūkiu (ekonomika) – tai uždaras ūkis: ūkinis vienetas, remdamasis tradicija ir papročiais, vadovų nurodymais, iš savo turimų išteklių gamina gerybes savo poreikiams tenkinti (6, P.17).

Grynoji kapitalistinė (pure capitalism) ekonomikos sistema – Sistema remiasi privačia nuosavybe, individų ekonomine laisve. Valstybės institucijos ar kitos grupės visiškai nesikiša į ekonomiką.
Esant šiai ekonominei sistemai , individai gali užsiimti tokia gamybine veikla, kokia tik nori, jei turi tam lėšų. Jei yra paklausa, galima verstis savo verslu, jei ne, teks nutraukti verslą, kai pasibaigs pinigai. Grynojo kapitalizmo visuomenėje turėtų būti daugybė tarpusavyje konkuruojančių firmų, o kainų lygis – užtikrinti normalų pelną (2, P.13).

Komandinė (command) ekonomikos sistema – Visus sprendimus dėl to, ką kaip, kam gaminti, priima vienas centras ar grupė. Ši sistema remiasi kolektyvine nuosavybe. Vietoje rinkos stimulų šiuo atveju naudojamos centrinių valdymo institucijų komandos.
Komandinėje sistemoje atsiranda neįveikiamų problemų, kai bandoma viename centre apdoroti visą informaciją, kuri būtina koordinuojant daugybės ekonominių vienetų veiklą. Greta komandinio valdymo esama nemažai rinkos sistemos elementų (2, P.13). Komandinėje ekonomikoje ištekliai yra išskirstyti pagal centralizuotą valdžią, o pramonės šakos ir ištekliai yra valdomi ir kontroliuojami valdžios. Pagal šią sistemą visuomeninis sektorius yra pagrindinis priėjimo prie visuomenės išteklių arbitras (8, P.4). Komandinė ekonomikos. sistema – valstybė beveik visko savininkė. Tokia sistema vadinama “komandine”, nes joje į klausimus ką?, kaip? ir kam? gaminti, atsako pati valdžia (4, P.27).

Mišrioji kapitalistinė (mixed capitalistic system) sistema – Sistemoje, kurioje vyrauja ekonominė laisvė, tačiau dalį sprendimų priima grupės, dažnai – vyriausybė.
Paprastai vyriausybė sprendžia šiuos uždavinius:

– rengia tokias įstatymų sistemas, kurios užtikrintų ekonominę laisvę, tačiau neleistų piktnaudžiauti rinkoje ekonomine galia,
– skatina ekonomikos stabilumą ir augimą,
– skatina teisingą, bešališką paskirstymą,
– reguliuoja visuomeninių prekių gamybą (2, P.13).
Mišriosios ekonomikos sistema – didžiąją pasaulio ekonomikos dalį sudaro rinkos, arba laisvosios verslininkystės, ekonomika, kurioje žmonės laisvai keičiasi prekėmis/paslaugomis ir ištekliais (4, P.27).
Tokį laisvųjų mainų, vyriausybės privalomų sprendimų ir kartais netgi tradicinio ūkio elementų mišinį bei kai kurie ekonomistai vadina mišriąja ekonomika. Svarbiausia tokios ekonomikos sudedamąja dalimi gali būti privati nuosavybė ir laisvieji mainai, tačiau joje taip pat leidžiama ir vyriausybei vaidinti svarbų vaidmenį šalies piliečių ekonominiame gyvenime (4, P.28).

Rinkos ekonomika arba rinkos ūkis – tai atviras ūkis: ūkiniai vienetai, taikydami savo naudos skaičiavimą rinkos kainomis, iš rinkoje pirktų išteklių gamina prekes rinkai; jas pardavę perkasi gėrybes savo poreikiams tenkinti (6, P.17).

Rinkos ekonomikoje ištekliai yra išskirstyti per kainų mechanizmą, o svarbesnių išteklių, kaip valstybė ar žemė, nuosavybė ir valdymas yra privačių įmonių ar individų rankose (8, P.3).

Centralizuotai reguliuojamas (planinis) ūkis – tai ūkis: kai ūkiniai vienetai iš centralizuotai paskirstytų išteklių, remdamiesi centralizuotai nustatyta išteklių ir produktų vertinimais, gamina produktus centralizuotam jų paskirstymui ir per tai palaiko tarpusavio ryšius bei tenkina savo poreikius.
Dabartiniame išvystytame ūkyje (ekonomikoje), greta rinkos ekonomikos, daugėja planinio ūkio bruožų. Todėl išsivysčiusių kraštų ekonomika neretai vadinama mišria ekonomika (6, P.18).

Galima daryti išvadas, kad ekonomikos mokslas (ekonomiksas) tiria dabarties ūkio formas – rinkos ūkį ir mišrią ekonomiką, kurioje vyraujanti forma yra rinkos ekonomika. Teorinė ekonomika, o tuo labiau jos pagrindinė srovė ekonomiksas – tai iš esmės rinkos ūkio bendroji teorija. Jo tyrimo objektas yra ekonomika ir ūkinė veikla.

Skiriamos dvi ekonomikos teorijos dalys – mikroekonomika ir makroekonomika.
Kai ekonomika tyrinėjama kaip visuma, ta ekonomikos mokslo dalis vadinama makroekonomika, kai tiriama pavienių vartotojų ar verslo įmonių elgsena – turime mikroekonomiką.

Mikroekonomika – nagrinėja pagrindinių ekonomiką sudarančių elementų – individualių vartotojų, įmonių (firmų), išteklių savininkų, ekonomikos šakų – elgseną bei tai, kaip šių elementų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas (2, P.14).
Pagrindinis mikroekonomikoje taikomas metodas – individų elgsenos pasekmių įvairiose rinkų sistemose numatytas pagal gana tobulą individualių ekonomikos subjektų racionalios elgsenos teoriją. Taigi mikroekonomika – mokslas apie rinkos mechanizmą ir jėgas formuojančias kainų lygį, veikiančias sprendimus dėl gaminio ar paslaugos tiekimo į rinką.
Mikroekonomika nagrinėja, kaip daro pasirinkimus pavieniai asmenys, šeimos, verslo įmonės. Kokią dalį sudarys išlaidos maistui ir panašūs klausimai, kuriuos atsako mikroekonomika (4, P.20).
Mikroekonomika yra susijusi su individualių firmų, įmonių ar vartotojų elgesiu ir apima individualių mokesčių poveikį bei specifines visuomenės pinigų leidimo programas (8, P.9).

Makroekonomika – tiria bendrą ekonomikos veikimą naudodamasi tokiais suvestiniais rodikliais kaip bendrasis nacionalinis produktas (BNP), infliacijos tempas, vartojimo kainų indeksas, nedarbo lygis, pinigų pasiūla, darbo našumas, valstybės biudžeto deficitas, užsienio prekybos balansas (2,. P.14).
Makroekonomika įgalina suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir ką reikia daryti, kad būtų pasiekti tokie daugumos pageidaujami tiksliai kaip pakankamai spartūs ir stabilūs gyvenimo lygio augimo tempai, ekonominė laisvė – teisė pasirinkti veiklos rūšį, išleisti savo uždirbtus pinigus pagal savo norus. Svarbus ir ekonominio saugumo jausmas. Žmonėms turėtų būti kuo mažiau motyvų baimintis, kad liga ar kita katastrofa jiems sudarys beviltišką finansinę situaciją (2, P.14).
Makroekonomika – aiškinasi klausimus, kurie parodo “bendrąjį vaizdą”. Kaip kinta gamybos apimtis šalyje? Ar greitai kyla kainos? (4, P.20).
Makroekonomka siekia išsiaiškinti ir visam ūkiui būdingas problemas, kaip nedarbas, skurdas, nacionalinis valiutos stabilumas, ilgalaikio ekonomikos augimo veiksniai (4, P.20).
Makroekonomika liečia konkrečiai visą ekonomiką. Ji svarsto tokius faktorius, kaip apibrėžtą nacionalinį produktą ir nedarbą, bendrą kainų lygį, pinigų pasiūlą ir paklausą (8, P.9-10).
Išvados: Visa visuomenė turi turėti sistemą (rinkos, mišriąją, komandinę, grynojo kapitalizmo, centralizuotai reguliuojamą ar tradicinę) tam, kad galėtų nuspręsti, kokias prekes bei paslaugas gaminti, kaip pateikti ir kam pateikti. Ekonomikos dalykas ir nusakomas išvardijant tas mikroekonomines, makroekonomines bei pasaulinio ūkio problemas. Pagal ūkio problemų bendrumo lygį išskiriama mikroekonomika, tyrinėjanti racionalią ūkinių vienetų veiklą, ir makroekonomiką, nagrinėjanti nacionalinio ir pasaulinio ūkio veikimą racionalumo ir socialinio teisingumo požiūriu. Taigi pagrindinis skirtumas tarp mikro- ir makro- ekonomikos yra tas, kad makroekonomika apimą visą ekonomiką, kai mikroekonomika tik susijusi su individualių įmonių ar vartotojų veiksmais.2.3. Ekonomika ir ekonominis elgesys
Ekonomikos teorija be teorinės, analitinės paskirties, – esamos ekonominės sistemos analizės, plėtotės prognozių – turi atsakyti į klausimą: “Ar gerai veikai ekonomika?”
Dėl šios priežasties ekonomika tampa dvipuse – normuojančiąja ir pozityviąja.
Pozityvioji ekonomika apima mokslinę ekonomikos pusę – aiškina bei numato ekonomikos reiškinius tai yra siekia atsakyti į klausimą: “Kaip ekonomika ar jos dalis veikia?” (2, P.19). Pozityvi ekonomika – susijusi su priemonių tyrinėjamu, kur skirtingi ekonomikos veiksniai visuomenėje stengiasi pasiekti savo tikslų. Pavyzdžiui, pozityvi ekonomika gali analizuoti kaip įmonės elgiasi bandant gauti didesnio pelno arba kaip namų ūkis elgiasi bandant pasiekti aukščiausią suvartojimo pasitenkinimo pasiekiamą lygį. Ši ekonomika susijusi su tvirtinimais, kaip: kas yra?, kas buvo? ar kas bus? Pavyzdžiui, padidėjęs biudžeto deficitas sukels aukštą nedarbo lygį, bet padidins infliacijos procentą – tai ir yra pozityvinės ekonomikos teiginiai (8, P.10).
Normuojančioji ekonomika susijusi su etikos dalykais tai yra siekia atsakyti į klausimą: “Kaip ekonomika ar jos dalis turi veikti?” (2, P.19).
Normuojančioji ekonomika – susijusi su pateikiamais pasiūlymais apie priemones, kurios visuomenės tikslus gali daug efektyviau realizuoti. Tai apima etinius klausimus apie tai, kas privalo būti? ar turėtų būti ? Pavyzdžiui, dabartinis aukštas nedarbo lygis ir infliacija turėtų būti mažinama arba pajamų paskirstymas privalo būti lygus – tai ir yra normatyvinės ekonomikos teiginiai (8, P.10).
Dėl šių ekonomikos pusių sąveikos daugumoje išsivysčiusių šalių vykdoma antimonopolinė mokesčių, subsidijų, komunalinio ūkio reguliavimo politika ir taikomos kitos priemonės, kurios toje šalyje laikomos teisingos.Ši dvejopa ekonominė prigimtis sąlygoja tai, kad ekspertai, ekonomistai dažnai nesutaria vertindami kokią nors vyriausybės ekonominę politiką, ginčijasi dėl kokios nors ekonominio įvykio pasekmės (2, P.19).
Tobulos konkurencijos ekonomika
Tai, kaip visuomenė sprendžia pagrindinę ekonomikos problemą – ribotų išteklių paskirstymą tarp konkuruojančių tikslų – priklauso nuo visuomenės ekonomikos sistemos, kurią savo ruožtu formuoja:
1.gamtiniai ištekliai,
2.gyventojų amžius, kvalifikacija, išsilavinimas ir kiti.
3.turimas gamybos aparatas, atsargos
4.istorija, kai ilgainiui susiklosto atitinkami individų poreikiai prekėms bei paslaugoms, technologinės žinios, turto paskirstymas.
5.institucinė struktūra: papročiai, įstatymai, įpročiai ir kiti.
Beje, šie veiksniai ne tik lemia ekonomikos sistemą, bet ir ekonomika veikia šiuos veiksnius, pavyzdžiui teisinę sistemą, poreikius (2, P.20).

Viena iš pagrindinių ekonomikos aksiomų yra racionalumas, kuris apima tokias sąvokas, kaip racionalus vartotojas, racionalus įmonės elgesys, racionali vyriausybė.

Mikroekonomikos teorijoje laikomasi nuostatos, kad kiekvienas individas elgiasi racionaliai: tai yra, kad vartotojai, verslininkai, firmų valdytojai, išteklių savininkai ir kiti ekonomikos veikėjai vadovaudamiesi savo interesais siekia maksimizuoti gaunamą pasitenkinimą (2, P.17).

Racionalaus vartotojo samprata – vartotojo tikslas yra gauti maksimalų pasitenkinimą. Racionalus vartotojas žino savo norus vienų ar kitų ekonominių gėrybių atžvilgiu (2, P.17).
Racionalus įmonės elgesys – tai toks elgesys, kuris leidžia gauti maksimalią naudą įmonei – pelną (2, P.17).
Racionali vyriausybė yra tokia, kurios tikslas – taip reguliuoti ekonomikos “žaidimo taisykles” ir atlikti kitas funkcijas, kad šalies piliečių gerovė būtų maksimali (2, P.17).
Kadangi racionalumo koncepcija ekonomikos teorijoje užima centrinę vietą, svarbu ją tiksliai suprasti.
Savo naudos maksimizavimas ar, kitaip tariant savanaudiškumas anaiptol nereiškia tik pinigų sumos maksimizavimo. Individas pats sprendžia, kas yra jo naudos maksimumas. Pavyzdžiui, pinigų aukojimas labdarai neprieštarauja racionalumo koncepcijai jeigu tam, kuris aukoja, tai duoda didesnį malonumą nei pinigų panaudojimas .kitam tikslui. O jeigu individas nežino, kas jam teikia didžiausią naudą, arba tai žinodamas nepasinaudoja esamomis galimybėmis, vadinasi, jo elgesys nėra racionalus. Ekonominė racionalumo samprata besąlygiškai reikalauja, kad individas spręstų racionaliai, palygindamas naudą su sąnaudomis (2, P.18).
Ekonominiais matais įvertintos gėrybės yra ūkinės gėrybės ir turtas. Turint ekonominius matus galima atlikti ekonominius skaičiavimus. Ekonominis skaičiavimas – tai naudos ir sąnaudų skaičiavimo taisyklių ir normų organinė visuma, suformuota įstatymų, papročių, tradicijų. Ekonominis skaičiavimas kartu su ūkio vienetų tarpusavio santykių ir jų santykių su valstybe principais sudaro ūkio tvarkymo metodų ir priemonių sistemą – ūkio mechanizmą. Jis užtikrina pakankamai efektyvų ūkio veikimą, jei dauguma ūkio subjektų pripažįsta, kad ūkio tvarkymo metodai ir priemonės yra racionalūs ir socialiai teisingi. Ekonominiu skaičiavimu įvertinamos sąnaudos ir jų teikiama nauda išteklių savininkui. Tuo pagrindu galima iš visuomenės gamybinės veiklos teikiamų galimybių parinkti taupiausią ir socialiai teisingiausią gėrybių gamybos ir paskirstymo variantą – taikyti ekonominio racionalumo principą (6, P.19).

Visuomenė ir jos ekonomika yra labai sudėtingos, pasižyminčios ekonomine rizika ir neapibrėžtumu, sistemos.
Ekonominė rizika – bet kuriuo būdu įvertinta ūkio reiškinių tikimybė, neapibrėžtumas – kai ūkio reiškinių tikimybės iš viso negalimos matuoti (6, P.17).
Visuomeniniai, tarp jų ir ūkiniai, reiškiniai – tai žmonių sprendimų, vertinimų, jų elgsenos rezultatai. Jie priklauso nuo žmonių interesų, siekių, valios. Ekonomikoje jiems esminę įtaką daro išteklių ir pagamintų gėrybių nuosavybės forma bei jos socialinis pobūdis (6, P.17).
Nuosavybės teisė į kokį nors objektą reiškia, kad savininkas gali su tuo objektu atlikti tuos veiksmus, kuriuos leidžia visuomenės įstatymai. Kartu apribojamos kitų individų galimybes pasinaudoti tuo objektu. Nuosavybės teisė griežtai reglamentuoja sąlygas, kurioms esant objekto nuosavybė gali atitekti kam nors kitam (parduodant, paveldint ar pan.) (2, P.18).
Prastai kontroliuojama valstybinė nuosavybė gali įgauti privačios nuosavybės bruožų, o tinkamai kontroliuojama individuali ir grupinė nuosavybė – visuomeninės nuosavybės bruožų. Masiniuose visuomeniniuose, tarp jų ir ūkiniuose, reiškiniuose išryškėja apibrėžti pasikartojimai, kitimo tendencijos, formuojasi visuotinai pripažinti vertinimai. Pavyzdžiui, apibrėžtos prekės kainą įvairiems pirkėjams ir pardavėjams diktuoja rinka; tuo tarpu visų pardavėjų ir pirkėjų sprendimų visuma lemia apibrėžtos prekės kainą (6, P.17).

Išvados: Ūkinė veikla – tai materialių gėrybių iš ribotų išteklių gamyba ir paskirstymas, remiantis ekonominiu skaičiavimu, turint tikslą didinti išteklių savininkų turtą ir užtikrinti apibrėžtą socialinį teisingumą. Pakankama sąlyga turtui kurti ir socialiniam teisingumui įgyvendinti yra ūkinė visuomenės veikla.2.4. Ekonomikos mokslų sintezė
Ekonomika kaip materialinis žmonijos egzistavimo pagrindas buvo, yra ir išliks visuomenės ypatingo dėmesio centre. Šiuolaikinė ir akivaizdi tokio pagrindo progresuojanti erozija verčia tyrinėtojus eiti ypatingai sudėtingu mokslo ir tikrovės pažinimo keliu, skverbiantis tiek į tikrovės gelmes, tiek veržiantis į jos platumas ar šturmuojant mokslo aukštumas. Pažymėsime, kad pribrendo metas pradėti intensyvią ir kartu labai sudėtingą mokslų sintezę, sinchroniškai vykdant jų tolimesnę diferenciaciją. Apie tai liudija ryškios globalinių prognozių paklaidos, atsirandančios dėl netinkamų metodologinių pozicijų ir dabartinių modelių ekonominio turinio (7, P.170).
Perspektyvinėmis, ypač efektyviomis mokslo plėtros kryptimis dar šiame tūkstantmetyje turi tapti sinchronine ekonomikos ir medicinos mokslų integracija kartu su psichologijos ir teisės mokslais. Ji turėtų būti vykdoma visuose tyrimo lygiuose: mikro-, mezo- ir makro- lygyje lygiagrečiai su tolimesne šių mokslų diferenciacija. Priešingu atveju, visos ekonominės prognozės bus pernelyg optimistinės ar pesimistinės, trukdančios, o ne padedančios optimaliam ekonominės sistemos funkcionavimui (7, P.170).
Siūloma ypač perspektyvios ir kartu naujos mokslo kryptys, tokios kaip ekonominė patognostika, ekonominė erozija ir, svarbiausia, psichoekonominė mikrobiologija bei ekonominė ekologija. Būtent šių mokslo krypčių derinio pasirinkimas yra efektyvus, nes gauti rezultatai padės šalinti informacinį sistemos ekonominių signalų “triukšmą”, švarins ekonominės sistemos funkcionavimo aplinką ir tuo pačiu stiprins žmonijos ekonominį -kūrybinį potencialą, kuo efektyviau jį naudojant socialiai saugaus gyvenimo materialinio pagrindo (su)tvirtinimui (7, P.170).

Rengiantis iš esmės naujam moksliniam tyrimui, pirmiausia, tenka pasirinkti ir tiksliai suformuluoti pagrindinius metodologinius principus. Būtent tuomet išryškėja jų preciziško parinkimo ir taikymo privalumai bei sunkumai. Dėl jų kaip “atraminių tyrimo polių” funkcijos neišvengiamai kyla sunkios metodologinio pobūdžio problemos, kurias būtina spęsti principingai.Tai:
1.Ekonomikos kaip mokslo objekto specifikos įvertinimas, jos ekonominio tyrimo ribų nustatymo kriterijus ir rodikliai.
2.Tikslus funkcinis ekonominių ir neekonominių aspektų atskyrimas, pajungiant tyrimą griežtai ekonominiam tikslui optimaliam ekonomikos funkcionavimui (7, P.170).

Pažymėtina, kad šios metodologinės problemos tampa ypač svarbiomis sparčiai senkant ekonominiams ištekliams. Būtent išteklių mažėjimas ir net jų stoka yra akivaizdus įrodymas, kad tyrimo periodu iki pat paskutinio momento tiek ekonominė politika buvo vykdoma netinkamai, tiek ekonominės – teorinės jos pasirinkimo prielaidos buvo klaidingos (7, P.170).
Kad išvengti nenumatytai grėsmingų ekonominės politikos parinkimo ir vykdymo pasekmių, visų pirma, teks keisti senąsias tradicines ekonominės metodologijos nuostatas iš esmės naujomis. Siūloma griežtai laikytis tokių pagrindų metodologinių principų:
– Gamybos ir vartojimo priešpastatymas.
– Piniginių – kaininių , finansinių rodiklių analizės ribotumas.
– Racionalumo pervertimas ar nesiskaitymas su emocionalumu.
– Objektyvumo absoliutizavimas ar subjektyvumo santykinumas (7, P.171).
Objektyvus šiuolaikinės ekonominės sistemos funkcionavimo pagrindas yra pati žmogaus prigimtis. Tai ir buvo evoliucijos varomoji jėga, skatinusi įgyti ekonominį gyvybingumą, kuri leidžia žmonijai elgtis ne pagal senąsias, o kurti naujas socialines programas ir kryptingai veikti pagal jas, pasiekiant užsibrėžtų tikslų. Tos programos, perduodamos socialine praktika, yra žymiai sudėtingesnės, lankstesnės, todėl padeda švelninti išorinės (gamtinės, socialinės – ekonominės) aplinkos sąlygų poveikį kiekvienam iš žmonijos atstovų (7, P.172).

Išvados: Ekonomika sudėtingas mokslas ir jį norint suprasti reikia aprėpti ne tik jo sąvoką, bet ir ekonomikos suformuluotus dėsnius bei principus, kurie jungiami į sistemas. Taip gaunamos apibrėžtos teori.jos. Teorijos savo ruožtu jungiamos į tam tikrus teorinius modelius. Plėtojantis visuomenės ūkiui, formuojasi naujos kategorijos, teorijos, modeliai, tikslinami senieji – taip ekonomikos mokslas tampa kitų mokslų sinteze (ekonominė patognostika, ekonominė erozija ir kitos).IŠVADOS
Temos “Ekonomikos kaip mokslo samprata” nagrinėjimas apėmė ekonomikos mokslo sampratos ir esmės išsiaiškinimą. Todėl galima daryti šias bendras išvadas, kad:
1.Ekonomika arba ekonomikos teorija – tai mokslas apie žmonių ūkinę veiklą, kurios metu, naudojant ribotus išteklius, tenkinami neaprėpiami žmonių poreikiai.
2.Ekonomikos mokslas plačiai kalba apie ekonomikos objektą – ūkinę veiklą bei jos problemas. Ūkinės veiklos supratimą apibūdina tokių sąvokų supratimas, kaip poreikiai, ištekliai, gamyba bei technologija. Tai sudaro visuomenės ūkinę sistemą.
3.Ūkinę sistemą nusako ekonomikos mokslų dėsniai. Ekonomikos mokslo suformuluoti racionalios ir socialiai teisingos ūkinės veiklos dėsniai ir principai jungiami į sistemas.
4.Pagrindinės ekonomikos sistemos yra rinkos, grynojo kapitalizmo bei mišrioji ekonomikos sistemos. Ekonominėse sistemose egzistuoja klausimai – ką?, kaip? ir kam? gaminti. Taigi sistemos yra susijusios su išteklių nuosavybės teise bei valdymu.
5.Pagrindinis skirtumas tarp mikroekonomikos ir makroekonomikos yra tas, kad pastaroji apima visą ekonomiką, tuo tarpu mikroekonomika susijusi su įmonių bei vartotojų individualiais veiksmais.
6.Ekonomika ir jos visuomenė yra labai sudėtingos sistemos, pasižyminčios ekonomine rizika, neapibrėžtumu, racionaliais santykiais bei nuosavybės teise. Todėl ekonomika ir tampa dvipuse – normuojančiąja ir pozityviąja.
7.Ekonomikos mokslų sintezė yra efektyvi, nes jos pagalba gauti rezultatai pagerins ekonominės sistemos aplinką ir tuo pačiu sustiprins patį žmonijos ūkį (didins ekonominę gerovę).LITERATŪROS SĄRAŠAS
1.Vengrys A. Ekonomikos samprata – Vilnius, 1988.
2.Snieška V. Mikroekonomika – Kaunas. Technologija, 2001.
3.Leonienė B. Verslo pagrindai – Poligrafija ir informatika, 1997.
4.Čičinskas J. Ekonomika ir verslas – Vilnius, Lietuvos Junior Achievement, 2001.
5.Ekonomikos teorijos pagrindai/A. Jakutis, V. Petraškevičius – Kaunas, 2000.
6.Skominas V. Mikroekonomika – Vilnius. Enciklopedija, 2000.
7.Kavaliauskienė V. Ekonomika ir vadyba. – Kaunas. Technologija, 1998.
8.An introduction in modern economics 4th edition/ Ph. Hardwick, B. Khan, J. Langmead – London and New York, 1994.
9.Laumenskaitė E. Ekonomika, etika ir vertybės// Pinigų studijos, 2001, Nr.2.

Leave a Comment