DARBO RINKOS PADĖTIS LIETUVOJE

TURINYS

Įvadas………………………………………………………………31. Darbo rinka………………………………………………. .….42. Darbo rinkos situacijos ir ypatybės……………………………43. Lietuvos darbo rinkos struktūra……………………………….54. Nedarbas ir gyventojų užimtumas…………………………….55. Nedarbas ir jo didėjimo priežastys Lietuvoje…………………76. Išvados……………………………………………………….107. Naudota literatūra……………………………………………12

ĮVADAS

Šalyse, atsisakiusiose centralizuoto ūkio valdymo ir kuriančiose rinkos ekonomikos santykius, darbo rinka pasirodo kaip reiškinys, kuriame bene ryškiausiai atsiskleidžia šio pereinamojo laikotarpio socialinis ekonominis vyksmas ir prieštaravimai. Darbo rinka yra laisvos rinkos ekonomikos rezultatas. Ji yra visur, kur yra rinkos ekonomikos santykiai, o suprantamiausia jos forma reiškia darbo vietų pasiūlos ir paklausos santykius bei jų sureguliavimą. Priklausomai nuo darbo jėgos pasiūlos ir paklausos santykio, darbo rinka gali būti: perteklinė, deficitinė, nulinė.Socialiai skaudžiausia yra darbo rinkos situacija, kai darbuotojų pasiūla viršija jų paklausą. Tuomet darbo rinka turi perteklinį charakterį. Tokios situacijos priežastis beveik visuomet yra nepakankamas ekonomikos vystymasis, kurio pasekmė – darbo jėgos perteklius, tai yra nedarbas.Deficitinė darbo rinkos situacija labiau būdinga lokaliai darbo rinkai. Nors ši situacija lyg ir neturi negatyvių pasekmių, ypač socialine prasme, tačiau, iš tikrųjų, tai yra rimtas ekonomikos vystymosi stabdis.Nulinė darbo rinka yra tuomet, kai darbo jėgos pasiūla sutampa su paklausa. Tai ideali ir praktiškai sunkiai pasiekiama darbo rinkos situacija.Konkurencija – neišvengiamas rinkos komponentas. Darbo rinkoje darbuotojai konkuruoja tarpusavyje, stengdamiesi gauti darbo vietą ar geriau apmokamą darbą. Šioje rinkoje konkurencija būtinai susiduria su nedarbu, kaip neišvengiamu reiškiniu rinkos sąlygomis.Nedarbo lygis svyruoja priklausomai nuo šalies išsivystymo ir darbo rinkos socializacijos laipsnio, kuris pasireiškia vyriausybei reguliuojant darbo rinkos procesus. Valstybės institucijų įsikišimas į darbo pasiūlos ir paklausos santykius reiškia tam tikros darbo rinkos valdymą. Išsiskiria netgi savarankiška politikos sritis – darbo rinkos politika. Darbo rinkos politiką galima apibūdinti plačiąja ir siaurą ja prasme.

Darbo rinka ir jos politikos sritys

Darbo rinkos politika

Plačiąja prasme Siaurąja prasme(užimtumo politika)

Pasyvi Aktyvi

Kompen. Profesinio rengimo rėmimas Biudžetinių užsakymų Darbo vietų plėtimasnetekus darbo politika valstybiniame

Darbo draudimas Dotacijos Individuali Profesinio finansinė rengimo parama institucijų rėmimas

Apibūdinant ją siaurąja prasme, skiriama pasyvioji ir aktyvioji darbo rinkos politika. Aktyvioji politika nukreipta paklausos ir pasiūlos santykio darbo rinkoje reguliavimui, kuri vykdoma, apsaugant darbuotojus nuo nedarbo, finansiškai remiant darbo vietų išlaikymą ir naujų steigimą. Charakteringas bruožas – ilgalaikis ir veiksmingas darbo jėgos pasiūlos ir paklausos santykio sureguliavimas.Pasyvieji darbo rinkos valdymo metodai, nors ir reikalauja nemažų investicijų, yra paprastesni ir labiau būdingi mažiau išsivysčiusioms šalims. Lietuvoje šiuo metu dominuoja pasyvios politikos mechanizmas.Tokį darbo rinkos politikos kryptingumą Lietuvoje galima paaiškinti ne tik sunkiai valdoma ekonomine situacija, bet ir visos darbo rinkos valdymo infrastruktūros neišvystymu.Dabartinė pereinamojo laikotarpio šalies darbo rinkos struktūra – tai sudėtingas reiškinys, kuris suformavo specifinę darbo rinkos struktūrą. Be pagrindinių darbo rinkos požymių ( oficialaus užimtumo ir registruoto nedarbo ), Lietuvos ūkyje susiformavo dar du: paslėptas nedarbas ir neoficialus užimtumas. 1. DARBO RINKA

Lietuva ne taip seniai atsisakė centralizuoto ūkio valdymo. Atsiradę rinkos ekonomikos santykiai iškėlė naują reiškinį – darbo rinką, kuri neturėjo visų laisvos rinkos ekonomikos darbo rinkai būdingų bruožų planinės ekonomikos laikotarpiu. Pereinamuoju laikotarpiu ypač atsiskleidžia šis socialinis ekonominis vyksmas ir jo prieštaravimai.Darbo rinka yra laisvos rinkos ekonomikos požymis. Ji yra visur, kur yra rinkos ekonomikos santykiai. Darbo vietų pasiūla ir paklausa – dvi svarbiausios darbo rinką kaip reiškinį charakterizuojančios pusės. Taigi darbo rinka apsprendžia darbo vietų pasiūlos bei paklausos santykius ir jų sureguliavimą. Tai reiškia, kad visais atvejais, bet kurioje valstybėje, mieste ar kaime vyksta natūrali reprodukcija – vienus žmones jų veikloje keičia kiti.

Valstybės ekonominį nestabilumą ir vystymosi netolygumus visada lydi darbo jėgos persiskirstymas ir profesinės kvalifikacijos kaita. Darbo rinkoje atsiranda konkurencija, kurią lydi nedarbo problema – neišvengiamas reiškinys rinkos sąlygomis.

2. DARBO RINKOS SITUACIJOS IR YPATYBĖS

Konkrečią darbo rinkos padėtį charakterizuoja viena iš trijų situacijų. Tai priklauso nuo darbo pasiūlos ir paklausos santykio, kuris apsprendžia šias darbo rinkos situacijas: perteklinę, deficitinę, nulinę.Skaudžiausia yra darbo rinkos situacija, kai darbuotojų pasiūla viršija jų paklausą. Tokiu atveju darbo rinkoje vyrauja perteklinis charakteris. Šios situacijos priežastis yra valstybinės ekonomikos nepakankamumo vystymasis. Tipiška ir visada vienoda pasekmė – nedarbas, kuris pasireiškia įvairiomis formomis. Nedarbo lygis – ekonominis rodiklis, rodantis kokia darbo jėgos dalis yra užimta, tai asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo santykio su visais darbingais gyventojais procentinė išraiška. Taigi nedarbo lygis parodo koks yra bedarbių procentas nuo visos darbo jėgos.Jeigu perteklinė darbo rinkos situacija yra būdinga tiek globaliai, tiek ir lokaliai darbo rinkai, tai deficitinė – didesne dalimi tik pastarajai.Darbo jėgos deficitas rinkos ekonomikos santykiuose socialiniu požiūriu lyg ir neturi neigiamų pasekmių. Tačiau iš tikrųjų jis – ekonomikos vystymosi stabdis. Investicinis kapitalas visuomet aktyvesnis būna tada, kai darbo rinkoje pasiūla mažesnė už paklausą. Tokiu atveju papildomoms investicijoms užtenka tos pačios kvalifikuotos darbo jėgos, o stambios investicijos teigiamai veikia darbo rinkos situaciją.Nulinė darbo rinka yra tuomet, kai darbo jėgos pasiūla sutampa su paklausa. Tačiau tokia darbo rinkos situacija yra sunkiai pasiekiama, bet jos siekia kiekvienos šalies darbo rinkos.Darbo jėgos rinkai galima priskirti tuos pačius bruožus ir dėsningumus prekių rinkai. Tai pasiūla, paklausa, konkurencija, kaina ir kt. Tačiau darbo rinka turi ir specifinių savybių. Tai:

1) Žmonių darbinė veikla yra susijusi ne tik su prekiniais – piniginiais santykiais, bet ir su socialiniais aspektais: švietimu, gydymu, socialiniu aprūpinimu ir kt.2) Darbo rinkai būdingas didesnis pasiskirstymas pagal kvalifikaciją, išsilavinimą, fizines savybes, amžių ir t.t.3) Darbo jėgos pasiūla mažiau pavaldi rinkos dėsniams, negu paklausa. Darbo jėgą sunkiau atitraukti iš rinkos, norint pasiūlą sumažinti iki tuo metu esančio paklausos lygio. Visa tai sukelia tam tikrus prieštaravimus tarp darbo paklausos ir darbo pasiūlos.(nedarbas arba jėgos stoka)4) Moterų ir vaikų darbo ypatumas bei kitos specifinės savybės.

3. LIETUVOS DARBO RINKOS STRUKTŪRA

Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka, kurią apibūdiname taip – tai darbingo amžiaus ( nuo 18 m. ) dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai. Darbo jėga nelaikomi kareiviai, studentai, ligoniai, kaliniai, pensininkai, namų šeimininkės. Darbo jėgą sudaro bendras dirbančiųjų, tinkamų dirbti šalies ūkyje, skaičius:

Nedarbo lygis = bedarbių skaičius x 100% darbo jėgos skaičius

Nedarbo lygis parodo, kiek procentų visos darbo jėgos sudaro bedarbiai. Tai yra ekonominis rodiklis, rodantis kokia darbo jėgos dalis yra neužimta.Išskiriamos kelios nedarbo rūšys. Visų pirma – prislėgtasis nedarbas. Šiuo atveju, žmogus, ilgokai neturintis darbo, apėjęs visas galimas įdarbinimo įstaigas ir negavęs, nutraukia darbo paieškas, kaip beviltiškas. Tokiu atveju, žmogus, būdamas bedarbis ir neįsiregistravęs į darbo biržą, nelaikomas darbo jėga, o oficialus nedarbo lygis sumažėja.Antroji nedarbo rūšis – paslėptasis nedarbas. Tai gali būti pavienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas, žemesnės kvalifikacijos darbas. Paslėptuoju vadinamas todėl, nes į oficialiąją statistiką neįtraukiamas, o tokie asmenys priskirtini dalinių bedarbių kategorijai.Egzistuoja ir šešėlinio nedarbo rūšis, kai dalis nedirbančių asmenų sako netiesą – tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės. Tai daryti skatina nedarbo kompensacijos arba socialinio aprūpinimo pašalpos.

Lietuvoje susiformavo specifinė darbo rinkos struktūra, kuriai būdinga paslėptas nedarbas ir neoficialus užimtumas. Tai nekontroliuojama darbo rinkos dalis. Paslėptasis nedarbas ir neoficialus užimtumas apima 15 – 20 % ekonomiškai aktyvių Lietuvos gyventojų.Neoficialus užimtumas – tai juridiškai darbo sutartimi neapiforminta darbinė veikla, už kurią gaunamos pajamos, bet nemokami mokesčiai. Daugiausia neoficialus darbas paplitęs žemės ūkyje (39 % ), statybose ( 21 % ), prekyboje ir automobilių remonte (19 % ). Neoficialiai dažniausiai dirbama laisvu nuo pagrindinio darbo metu.Minėtinas ir tekamasis nedarbo tipas – trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas. Tai tokie žmonės, kurie ieško darbo, arba tikisi jį gauti artimiausioje ateityje. Visada atsiranda žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių. Tai: pakeičiant vieną darbą į kitą, kai reikalingas tam tikras laikas; jaunimas, ieškantis darbo pirmąsyk, sezoniniai darbininkai. Šis nedarbo tipas egzistuoja nuolat. Struktūrinis nedarbas – nedarbo forma, kurą sąlygoja gamybos techninio lygio augimas, kai dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos reikalavimų. Keičiantis visuminės paklausos darbo jėgos sudėčiai, vienų profesijų paklausa sumažėja, ar išnyksta, o kitų, ypač naujų profesijų , išauga. Taigi “ struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo, nes jiems reikia persikvalifikuoti, papildomai mokytis ir netgi pakeisti gyvenamąją vietą.Ciklinis nedarbas – nedarbas, sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio. Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos fazė, kuriai būdingas bendrųjų išlaidų nepakankamumas. Gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpiu, kai visuminė prekių ir paslaugų paklausa mažėja, krinta užimtumas ir nedarbas didėja.Apžvelgus nedarbo tipus ir socialines ir ekonomines pasekmes, domina ir visiško užimtumo atvejis. Iš tikrųjų, visiškas užimtumas negali būti šimtaprocentinis. Tai ekonomikos situacija, kai nedarbo lygis yra kuo žemiausio lygio ir nesąlygoja infliacijos padidėjimo; tai maksimalus gyventojų ekonominio panaudojimo lygis. Taigi, visiškas užimtumas yra sąvoka, apibūdinanti šalies ekonominę būklę, kada nėra nedirbančių ne savo valia. Dėl darbo išteklių kaitos ir dėl to, kad žmonės kurį laiką nedirba, ieškodami ir rinkdamiesi naują darbą, taip pat dėl darbo vietų sumažėjimo, mažėjant kai kurių profesijų paklausai – visuomet neišvengiamai esama daugiau ar mažiau bedarbių.

4. NEDARBAS IR GYVENTOJŲ UŽIMTUMAS

Aktyvūs gyventojai gali būti užimti, t.y. turėti darbą, ir būti bedarbiai. Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose, organizacijose, bei ūkiuose. Bedarbiai – darbingi asmenys, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose ar apskaitomi kitais būdais.

GYVENTOJAI

Aktyvūs gyventojai Neaktyvūs gyventojai

Užimti gyventojai Bedarbiai

a) Dirbantys už atlyginimą a) neturintys darbo, teikiančio pajamų a) Moksleiviai ir studentai, visą ar ne visą darbo laiką. b) ieškantys darbo lankantys dieninio b) Laikinai nedirbantys dėl ligos, c) pasiruošę dirbti mokymo įstaigas.atostogų, dirbantys pagal specialius b) Asmenys gaunantys grafikus, besimokantys. senatvės lengvatines ar c) Dirbantys savanoriškai invalidumo pensijas, namų šeimininkės ir asmenys prižiūrintys vaikus. c) Netekę vilties rasti darbą ir jo neieškantys. d) Kiti asmenys, kurie nenori dirbti.

Pereinamojo laikotarpio į rinkos ūkį sąlygomis, griežtas ribas apibrėžiančias gyventojų užimtumą nustatyti sudėtinga, ypač įvertinant užimtų gyventojų skaičius. Todėl yra išskiriami trys dirbančiųjų skaičiaus rodiklio struktūriniai lygiai.Pirmąjį struktūrinį lygį sudaro apdraustų dirbančiųjų skaičius ( “ Sodros” duom.). Į apdraustųjų skaičių įeina asmenys, dirbantys pagrindinėje ir nepagrindinėje darbovietėje dirbantys visą ir ne visą darbo laiką, kurie draudžiami toje įmonėje ar organizacijoje.Antrąjį struktūrinį lygį apima užimtųjų skaičius, kuris paremtas Statistikos departamento skaičiavimais, pagrįstais įmonių ir organizacijų duomenimis. Bendras užimtųjų skaičiaus rodiklis – vienas iš svarbiausių užimtumo mažėjimo kriterijų.Trečiame struktūriniame lygyje į dirbančiųjų skaičius patenka visi asmenys, įskaitant ir tuos, kurie dirba smulkiame žemės ūkio sektoriuje (2- 3 ha turintys asmenys ).Analizuojant gyventojų užimtumą, žinotina, kad visi šalies gyventojai skirstomi į šias grupes:

Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškai ir nuolatiniam darbui samdantys darbuotojus. Darbdaviai įmonės vardu sudaro, pakeičia ir nutraukia darbo sutartį. Jie įsipareigoja mokėti samdomajam darbuotojui darbo užmokestį ir užtikrinti atitinkamas darbo sąlygas.Samdomieji darbininkai – asmenys, kurie sudaro raštišką arba žodinę darbo jėgos samdos sutartį su darbdaviu. Samdomasis darbuotojas dirba su darbdaviui priklausančiomis gamybos priemonėmis ir yra kontroliuojamas savininko. Samdomųjų darbuotojų grupei priskiriami ir aukšti valstybės institucijų pareigūnai.Asmenys dirbantys savarankiškai – tai užimti gyventojai, kurie dirba nuosavoje įmonėje su partneriais ir neturi nuolatinių samdomųjų darbuotojų. Jų veikla pagrįsta individualiu arba šeimos narų darbu. Šiai grupei priskiriami ūkininkai, ir kiti smulkūs žemdirbiai, gėlininkai, amatininkai, menininkai, komersantai ir kiti. Padedantys šeimos nariai – tai asmenys, kurie dirba giminaičiui priklausančioje įmonėje ar ūkyje. Šie nariai skirstomi į apmokamus ir neapmokamus. Vykstant ekonominei reformai atsirado struktūriniai užimtumo pokyčiai. Į darbo rinką pirmiausia buvo išstumti žemos kvalifikacijos, mažesniu darbo produktyvumu pasižymintys darbuotojai, vyresnio amžiaus darbuotojai ir asmenys su negalia. Įmonėse, organizacijose darbuotojų užimtumą sąlygoja susiklosčiusi situacija darbo rinkoje. Jeigu darbuotojų paklausa viršija jų pasiūlą, tai įmonės priverstos iš dalies mažinti gamybos apimtį, keisti gaminamos produkcijos asortimentą, priimti į darbą žemesnės kvalifikacijos darbuotojus, didinti darbo apmokėjimą. Jeigu darbuotojų paklausa yra žemesnė už pasiūlą, tada žmonės jaučia, kad juos gali atleisti iš darbo bet kada, darbuotojų darbo apmokėjimas mažėja. Lietuva, būdama SSRS sudėtine dalimi, buvo paversta industrine šalimi, panaikinta privatinė nuosavybė. Gyventojų užimtumo struktūra buvo tokia, kai reikėjo daug darbo rankų, nors, iš tikrųjų, kartais trūkdavo kvalifikuotų specialistų. Atkūrus nepriklausomybę ir perėjus į rinkos ekonomikos sąlygas, gyventojų užimtumas pasikeitė. Dirbančiųjų gyventojų kasmet pradėjo mažėti. Pertvarkant pramonę, žemės ūkį, statybų industriją, įgyvendinant privatizaciją, buvo atleidžiami apskaitos ir planavimo specialistai, vyresnio amžiaus žmonės. Daug žmonių pradėjo dirbti neoficialiai, sumažėjo dirbančiųjų pramonėje, o padaugėjo – paslaugų sferoje.
Pasikeitus ūkio struktūrai, atsirado naujų veiklos sričių, bet ir prarasta buvusių darbo vietų. Visa tai veikė gyventojų pasiskirstymą ekonominėje veikloje. Šis pasiskirstymas vyko ir vyksta palaipsniui ir nuosekliai, rinkos ekonomikos sąlygomis bei vykstant socialiniams, ekonominiams veiksmams.Situacija Lietuvos darbo rinkoje yra labai nestabili. Teritorinėse darbo biržose 2000 metais buvo įregistruoti 258,0 tūkst.darbo ieškantys žmonės. Aukščiausias nedarbo augimas buvo Akmenėje, Pasvalyje ir Druskininkuose, o mažiausias Anykščių, Kretingos, Kėdainių ir Trakų rajonuose. Moterų nedarbo lygis išlieka aukštesnis nei vyrų. Darbo biržos tyrimų duomenimis, padėtis darbo rinkoje ir toliau blogės.

METAI 1999 2000BEDARBIŲ SK. TŪKST. 244,7 258,0

Pagal amžių grupes, didžiausias bedarbių skaičius tenka darbuotojams nuo 30- ies iki 49 – erių metų. Mažiausias nedarbas yra tarp žmonių, sulaukusių 60 – ies ir daugiau metų, bei jaunimo iki 18 – os metų.Viena iš nedarbo augimo tendencijų yra susijusi su tuo, kad į darbo biržas kreipiasi vis daugiau nepasirengusių darbo rinkai, žemos kvalifikacijos asmenų. Žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą , greičiau prisitaiko prie darbo rinkos pokyčių, sugeba be didesnio vargo persikvalifikuoti arba įsigyti papildomų žinių.Blogėjanti padėtis darbo rinkoje ir nepilnas darbo rinkos institucijų finansavimas verčia darbo neturinčius žmones savarankiškai spręsti iškilusias darbo paieškos problemas. Daugelis iš jų nesikreipia į darbo biržas. Todėl oficialus nedarbas neatitinka realaus. 2000 metų bedarbių Lietuvoje buvo 258,0 tūkstančiai,o oficialių bedarbių įregistruotų darbo biržoje, tik 99,1 tūkstančiai.Šalia oficialiai pripažintos darbo rinkos veikia ir šešėlinė darbo rinka. Viena iš šios rinkos atradimo priežasčių – nelegalaus užimtumo augimas privačiame ūkio sektoriuje. Taip atsitiko todėl, kad sumažėjus darbo vietų valstybiniame sektoriuje, jos nebuvo kompensuotos privačiose ūkio struktūrose. Daug darbininkų, atleisti iš valstybinių įmonių ir organizacijų, aplenkdami darbo biržas, savarankiškai įsteigė savo verslą arba įsidarbino šešėlinės ekonomikos įmonėse, teisiškai neįforminę darbo santykių. Kita priežastis, skatinanti neoficialų užimtumą, yra netobuli mokesčių ir verslo įstatymai. Padėtį blogina ir valdininkų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi.

Nelegalus užimtumas turi teigiamų ir neigiamų bruožų. Teigiamas bruožas tas, kad ši rinka didina realią darbo jėgos paklausą, užtikrina darbo vietos ir pragyvenimo šaltinį gyventojams, o joje atliekamas darbas yra reikalingas ir naudingas.Neigiami šešėlinės darbo rinkos bruožai yra šie:1. Valstybės biudžetas praranda nemažą dalį realių pajamų, nesurinkdama mokesčių.2. Dirbantys neįgyja oficialaus darbo stažo ir teisės į pilną senatvės pensiją.3. Atliekama veikla gali įgauti socialiai pavojingo ir neperspektyvaus darbo pobūdį, kuris susijęs su narkotikų, degtinės, tabako ir kitų falsifikuotų prekių gamyba arba kontrabanda.4. Užimti neoficialioje darbo rinkoje gyventojai gali registruotis darbo biržoje kaip oficialūs bedarbiai ir gauti bedarbio pašalpą ar kitas lengvatas ir taip kenkti visuomenei.Manoma, kad Lietuvoje šio ūkio sektorius gamina 30 – 40% metinio vidaus produkto.

5. NEDARBAS IR JO DIDĖJIMO PRIEŽASTYS

Ekonomikos pertvarkymo Lietuvoje metu susiformavusiai darbo santykių tarp darbdavių ir samdomų darbuotojų sistemai būdinga:1) Užimtumas yra svarbiausia socialinė problema, lemianti darbuotojų elgesį;2) Įmonių vadovai naudojasi darbuotojų baime netekti darbo vietos ir turi galimybę mažinti darbo užmokestį;3) Grėsmė netekti darbo verčia darbuotojus nerodyti nepasitenkinimo, mažinant darbo užmokestį, kai užmokestis neatitinka realių poreikių.Situacija Lietuvos darbo rinkoje yra sudėtinga ir priežastys yra natūralios: ciklinis ir struktūrinis.Pastaruoju metu pirmauja struktūrinio pobūdžio priežastys, susijusios su ekonominės sistemos ir gamybos pobūdžio pokyčiais. Tai tiesiogiai lemia darbo jėgos paklausos sumažėjimą. Kitos priežastys, sukėlusios netolygumus tarp darbo paklausos ir darbo pasiūlos yra demografinė šalies situacija( natūralaus gyventojų prieaugio mažėjimas, gyvenimo trukmės mažėjimas), darbingų žmonių migracija, įmonių bankrotai.Sudėtinga padėtis rinkoje yra siejama su Rusijos finansine krize, kuri sąlygojo gamybos sumažėjimą ir produkcijos eksporto į Rusiją sumažėjimą. Ūkio nuosmukis sukėlė nedarbo lygio didėjimą. Nedarbas taip pat siejamas su privatizavimu. Lietuvoje lieka vis mažiau įmonių, kurias kontroliuoja valstybė.

Beveik visose pasaulio šalyse darbo rinka yra reguliuojama valstybės. Reguliavimo objektas yra darbo jėgos pasiūla, paklausa, darbo užmokestis. Aktualia problema Lietuvoje tampa nedarbo reguliavimas ir reguliavimo priemonių sistemos panaudojimas. Šiuo metu plačiai naudojamos ne pasyvios,o aktyvios reguliavimo formos. Aktyvios priemonės teigiamai veikia užimtumo lygį, sudarydamos būtinas sąlygas darbo vietų, reikalaujančių kvalifikuotos darbo jėgos, skaičiui didinti. Taip pat būtinas ryšys tarp bedarbio pašalpos dydžio ir aktyvių priemonių, sudarančių sąlygas plėsti užimtumo galimybes. Pagrindinis veiksnys užimtumo politikai suformuoti yra registruojamo nedarbo lygis. Jį veikia tokie veiksniai:1) Bendra šalies ekonominė situacija, pasireiškianti galimybe įsidarbinti;2) Valstybinė užimtumo politika ( bedarbių registracija ir pašalpų skyrimas );3) Darbo biržų efektyvumas ir darbo stilius;4) Darbo ir pensijinio aprūpinimo įstatyminės bazės parengimas.Nedarbo lygis Lietuvoje apskaičiuojamas apytikriai, duomenys apie jo lygį yra netikslūs ir prieštaringi.Dėl įvairių priežasčių darbo biržose užsiregistruoja ne visi bedarbiai, yra didelis paslėptas nedarbas. Nedarbo lygį dirbtinai padidina neoficialus užimtumas ir melaginga informacija. Todėl nedarbo problema tampa dar keblesnė ir aštresnė.Per kelis praėjusius metus, Lietuvos ekonomikos pagyvėjimas neturėjo žymesnės teigiamos įtakos užimtumui ir nedarbo lygiui. Lietuvos darbo rinka yra nesubalansuota, nes joje yra didelis neatitikimas tarp darbo ieškančių žmonių ir laisvų darbo vietų ( darbo vietų yra 3-4 kartus mažiau, negu užregistruotų bedarbių ). Įvairiuose šalies regionuose yra nevienodi darbo lygio skirtumai.Nedarbo lygis šalyje, pasiekęs maksimumą 2001 m. kovo mėn. (13,2 %), balandį pradėjo mažėti, o birželį, rugpjūtį išliko nepakitęs. Rugsėjo 1 d. nedarbo lygis šalyje sudarė 12,1%, buvo registruota 217 tūkst. bedarbių. Palyginti su 2000m. rugsėjo 1 d., nedarbo lygis išaugo, bedarbių skaičius – 8,4 tūkst. arba 4 %.
NEDARBO LYGIS LIETUVOJE PER METUS, PROC.

2000 m.rugsėjo 1 d. 2001 m. kovo 1 d. 2001 m.rugsėjo 1 d.

Situacijai darbo rinkoje daug įtakos turėjo 2001 m. šalyje 30-35 % išaugusi darbo vietų pasiūla. Kaip ir praeitais 2000 m., laisvas darbo vietų skaičius pradėjo augti kovo mėn. Balandžio – rugpjūčio mėn. buvo registruojama po 14-16 tūkst. darbo vietų. 2000 m. tuo pačiu laikotarpiu buvo užregistruojama 10-12 tūkst. darbo vietų. Įdarbinimas per mėn. išaugo nuo 8-9 tūkst. 2000 m. iki 11-14 tūkst. 2001 m. Nuo 2001 m. pradžios į teritorines darbo biržas kreipėsi apie 170 tūkst. bedarbių, 4,7 tūkst. mažiau negu 2000 m. per tą patį laikotarpį. Rugpjūčio mėn. užregistruota 19,3 tūkst. bedarbių. Tai 2,5 tūkst. mažiau negu liepos mėn. ir 0,4 tūkst. mažiau , negu 2000 m. rugpjūčio mėn. Iš rugpjūčio mėn. registruotų bedarbių moterys sudarė 48,9 proc., vyrai 51,1 proc.Pasikeitė ir bedarbių struktūra. Palyginti su 2001 m. rugpjūčio mėn., rugsėjo mėn. 74 proc. sumažėjo besikreipiančių absolventų skaičius. Jų tesudarė 8 proc. bedarbių Dėl to 47 proc. sumažėjo užsiregistravusių jaunų žmonių (iki 25 m.). Bedarbių, turinčių ilgesnę, kaip 1 metų darbo pertrauką,skaičius išaugo ketvirtadaliu, neturinčių profesinio pasirengimo ir niekur nedirbusių – 11 proc. Beveik ketvirtadaliu išaugo skaičius asmenų, atleistų iš darbo šalių susitarimu, ar savo noru. 2001 m. rugpjūčio mėn. 14 proc. padaugėjo asmenų kuriems taikomos papildomos užimtumo garantijos. Dažniausiai tai socialiai remtini asmenys, kurie kreipiasi į darbo biržą pažymų, dėl įvairių kompensacijų.Sumažėjo skirtumas tarp vyrų ir moterų nedarbo. Iš 2001 m. rugsėjo 1 d. registruotų 217,1 tūkst. bedarbių 48,4 proc.sudarė moterys, 51,6 proc. vyrai. Moterų nedarbo lygis padidėjo iki 11,9 proc., o vyrų atitinkamai sumažėjo iki 12,3 proc. Skirtumas tarp vyrų ir moterų nedarbo, 2001 m. pradžioje siekęs 2,4 punkto sumažėjo iki 0,3 punkto.

2001 m. rugpjūčio mėn. teritorinėse darbo biržose buvo užregistruota per 15,1 tūkst. laisvų darbo vietų darbo vietų. Tokia darbo vietų pasiūla šalyje buvo išlikusi nuo 2001 m. balandžio mėn. Apie 70 proc. vietų skirta nuolatiniam darbui, 30 proc. darbui pagal terminuotas darbo sutartis.Paslaugų sferoje užregistruotos darbo vietos sudarė 46,9 proc., pramonėje- 28,6 proc., statybos sektoriuje – 16,8 proc., žemės ūkyje – 7,7 proc. visų vietų. Apie 15 proc. darbo vietų buvo darbuotojams su aukštuoju ir aukštesniuoju išsilavinimu, per 55 proc. – darbuotojams, turintiems profesinį pasirengimą, 30 proc. – nekvalifikuotam darbui. Labiausiai išaugo žemės ūkio darbuotojų paklausa. Jiems buvo vietų užregistruota 16 proc. daugiau. Tuo tarpu pramonėje darbuotojų paklausa sumažėjo 6 proc.Nuo 2001 m. pradžios darbo biržai tarpininkaujant įsidarbino 89 tūkst. asmenų, t.y. kas antras darbo biržoje registruotas bedarbis. 2001 m. vidutiniškai kas mėnesį buvo įdarbinta 11,2 tūkst. asmenų. 2000 m. buvo įdarbinta vidutiniškai po 7,8 tūkst. asmenų, arba 43 proc. mažiau. Kas penktas iš įdarbintų nuolatiniam darbui ir kas ketvirtas įdarbintas terminuotai – buvo ilgalaikiai bedarbiai. 2001 m. rugpjūčio mėn. nedarbo lygis šešiose apskrityse išaugo 0,1 – 0,2 punkto, išskyrus Telšių apskritį, kurioje nedarbas išaugo 0,7 punkto. Šios apskrities Mažeikių raj. Nedarbo lygio augimas per mėn. buvo didžiausias šalyje – net 1,5 punkto. Didžiausias nedarbo lygis 2001 m. rugsėjo 1 d. buvo Druskininkuose – 26,2 proc. Po jų didžiausias nedarbo lygis buvo registruotas Mažeikių raj. – 22,4 proc. Mažiausias nedarbo lygis buvo Kretingos – 5,8 proc., Trakų – 6,0 proc. ir Anykščių – 6,9 proc. rajonuose. Didžiausių šalies miestų darbo biržose registruotas nedarbo lygis buvo :Vilniaus – 8,5 proc.; Kauno – 8,3 proc.; Klaipėdos – 9,6 proc.; Šiaulių – 14,1 proc.; Panevėžio – 16,9 proc.Nuo 2001 m. pradžios, pagal aktyvios darbo rinkos politikos priemones įdarbinti, buvo siųsta per 75,2 tūkst. asmenų, 15,6 tūkst., arba 26 proc., daugiau nei 2000 m. per tą patį laikotarpį. Nukreipimas į laikino užimtumo programas rugpjūčio mėn. leido sumažinti galimą nedarbo lygį šalyje 1,6 punkto.
Darbo biržos duomenimis, 2002 m. įsidarbinimo galimybes ir prognozes Vilkaviškio rajone, rodo ši lentelė:

2002 M. ĮSIDARBINIMO GALIMYBĖS IR PROGNOZĖS

Specialistams su aukštuoju ir aukštesniuoju išsilavinimuPer 2002 m. Pokytis (palyginti su 2001 m.)Darbo vietų užregistruota daugiau nei bedarbių

Vadybos ir verslo administravimo tarnautojų Išaugs: Viešoji administravimo tarnautojų MokytojųPsichologų PsichologųMedicinos darbuotojų GydytojųStomatologų Saugos paslaugų darbuotojųUžsienio kalbų mokytojųVadybos tarnautojųMaisto pramonės technologų

Darbo vietų ir bedarbių užregistruota tiek pat

Ekonomikos Sumažės:Plaukų ir grožio priežiūros Žemės ūkio Transporto paslaugų Teisės mokslų Bendrųjų dalykų mokytojų Veterinarijos Profesijos dalykų mokytojųPradinės mokyklos mokytojųIkimokyklinių įstaigų auklėtojųHumanitarinių mokslų Kompiuterijos

Darbo vietų užregistruota mažiau nei bedarbių

Teisės Naujų profesijų Žemės ūkio poreikis:Miškininkystės Žuvininkystės MėsosVeterinarijos perdirbimo Gyvulininkystės specialistų technologų Socialinių paslaugų

Kvalifikuotiems darbininkams ir aptarnavimo darbuotojams

Per 2002 m. PokytisDarbo vietų užregistruota daugiau nei bedarbių ( palyginti su 2001 m.)Pardavėjų, prekių žinovų Administracijos darbuotojų Išaugs:Smulkaus verslo organizatorių PardavėjųStatybininkų KirpėjųMaisto ruošimo darbuotojų Kepėjų- konditeriųKepėjų – konditerių Padavėjų, barmenųKatilų mašinistų, kūrikųNetradicinių verslų organizatoriųPadavėjų, barmenųApskaitininkų, kasininkųKirpėjų Darbo vietų ir bedarbių užregistruota tiek pat Šaltkalvių Sumažės:Virėjų VairuotojųSiuvėjų TransportoVairuotojų paslaugųElektrikų, elektromonterių SveikatosSaugos darbuotojų priežiūrosAutomechanikųBanko tarnautojų Darbo vietų užregistruota mažiau nei bedarbiųAugalininkų ir gyvulininkų Naujų profesijųSodininkų ir daržininkų poreikis:Miškininkų NetradiciniųŽuvininkų verslų Sveikatos priežiūros tarnautojų Duonos gaminių Socialinių paslaugų tarnautojų kepėjų-konditerių

6. IŠVADOS

Dabartiniu laikotarpiu, greta ekonominių ir socialinių problemų Lietuvoje, viena aktualiausių tampa darbo rinkos, užimtumo ir nedarbo problemos. Nepakanka konstatuoti nedarbo didėjimo faktą ir mąstą, bet būtina formuoti nacionalinę gyventojų užimtumo politiką ir parengti šios politikos įgyvendinimo priemones.

Nedarbo ir užimtumo būklė tiesiogiai priklauso nuo šalies ekonominės padėties. Situacija darbo rinkoje tampa sudėtinga, o pagrindinė priežastis – ekonominės sistemos ir gamybos pobūdžio pokyčiai. Tai tiesiogiai lemia darbo jėgos paklausos sumažėjimą. Kitos priežastys sukėlusios disproporcijas tarp darbo paklausos ir pasiūlos yra demografinė šalies situacija: gimstamumo sumažėjimas, natūralaus gyventojų prieaugio mažėjimas, gyvenimo trukmės mažėjimas, darbingų žmonių migracija, įmonių bankrotai.Darbo rinkos ypatumai sudaro sąlygas valstybei reguliuoti darbo rinką . Situacijai darbo rinkoje reguliuoti valstybė gali naudoti ir darbo jėgos pasiūlos mažinimo priemonės.a) priešpensinio amžiaus žmonių skatinimas anksčiau išeiti į pensiją. (tai labai brangi priemonė)b) besimokančio jaunimo darbo apribojimas. Tai pasiekiama dviem būdais: 1) didinant stipendijas; 2) ribojant besimokantiems galimybę dirbti, pagal samdos sutartį. c) žmonių gaunančių pašalpas (pensijas) t.y. riboto darbingumo žmonių, tai pensininkų darbo pasiūlos apribojimas. Daugiausia tai pasiekiama didinant pašalpas, pensijas, bei ribojant užimtumą. d) vidutinio darbo laiko trukmės mažinimo politika, kuri gali būti vykdoma įvairiais būdais:1) savaitės darbo laikas mažinamas;2) atostogų trukmės didinimas;3) viršvalandžių panaikinimas;4) atskiro etato padalinimas keliems darbuotojams.Sparčiau augantis nedarbas visuose šalies rajonuose parodė, jog darbo pasiūla ir paklausa yra nesuderinta: ieškančių darbo asmenų skaičius kelis kartus viršija esamų laisvų darbo vietų skaičių. Aukštu nedarbo lygiu išsiskiria vietovės su vienpusiškai išvystyta infrastruktūra – buvę pramoniniai ar žemės ūkio rajonai, kaimo gyvenvietės. Didėjant konkurencijai darbo rinkoje bei mažėjant darbo vietoms, dalis asmenų yra išstumiami iš darbo rinkos dėl žemos kvalifikacijos, lėto prisitaikymo prie technologinių pokyčių ar patyrimo stokos. Todėl daugėja bedarbių tarp vyresnio ar priešpensinio amžiaus asmenų.
Kita svarbi problema – jaunimo nedarbo lygio didėjimas. Tai sąlygoja nepakankamas jų bendrojo ir profesinio pasirengimo lygis: apie pusė visų iki 25 m. teritorinėse darbo biržose registruotų bedarbių, neturi jokios profesinės kvalifikacijos. Didelis minusas – lėšų stygius, kurių 2001 metais prireiks 191,4 mln. litų nors tai yra 0,3 % mažiau negu buvo numatyta praėjusiais metais. Per 2001 – 2003 metų laikotarpį gyventojų demografinė situacija keisis neženkliai ir didesnės įtakos darbo rinkos pokyčiui neturės. Situaciją darbo rinkoje daugiausiai veiks šalies ūkio ekonominė būklė: nestabilus įmonių likvidavimas, galimi bankrotai, naujos technikos ir technologijos diegimas skatins darbo jėgos persiskirstymą iš vienos ekonominės veiklos į kitą, didės besikreipiančių į teritorines darbo biržas asmenų sakaičius.

7. NAUDOTA LITERATŪRA

1. R.Laužackas. Darbo rinka ir profesinis rengimas kaip jos valdymo veiksnys. VDU 2. V. Navickas; K. Paulavičius. Darbo rinka. Teorija ir valstybės politika. Vilnius, 1999 m.3. B. Martinkus. Darbo ištekliai ir jų naudojimas. Kaunas, 1998 m.4. S. Nikitina, A. Markauskienė. Nedarbas ir jo didėjimo priežastys ekonomikos pertvarkymo Lietuvoje metu. Ekonomika ir vadyba, 1999 m.5. Z. Baltrėnienė, V. Volbekienė. Profesinės karjeros vadovas. Vilnius, 1998 m.6. Darbo biržos naujienos. 2000m. Nr. 1 (25 ), Nr. 2 (26 )7. Darbo biržos naujienos 2001 m. Nr.1 (37 ), Nr.3 (39 ).8. Makroekonomika. KTU, Kaunas, 2001 m.9. Mikroekonomika. KTU, Kaunas, 2000m.10. Laikraštis “Respublika” 2001m. 09.14 d.11. Laikraštis “Vilkaviškio kraštas” 2002 m. 01.18 d.