Mokesciu rusys ir ju apskaita

TURINYS

Įvadas..............................3
1 skyrius. Mokesčių reikšmė ir būtinumas........................3
2 skyrius.Valstybės mokesčių sistema............................5
2.1. Įstorinė mokesčių raida..............................5
2.2. Mokesčių turinys, apmokestinimo principai , riba....................7
3 skyrius. Mokesčių rūšys ir jų apskaita..............................9
3.1. Gyventojų pajamų mokestis.............................10
3.2. Pelno mokestis ..............................14
3.3. Pridėtinės vertės mokestis.............................18
3.4. Akcizų mokestis..............................21
3.5. Įmokos socialiniam draudimui ir sveikatos mokestis..................22
3.6. Muitai..............................23
3.7. Kiti mokesčiai..............................24
4 skyrius Mokesčių apskaita..............................30
Išvados..............................33
Literatūra..............................34ĮVADAS
Kiekviena valstybė, veikdama per parlamentą ir valdymo organus, atlieka daug funkcijų – apsaugos, gamybinės ir komercinės veiklos, vystymo (švietimo, mokslo, meno, visuomenės rekrecijos) ir administracines funkcijas. Šių funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių, kurių svarbiausias, nuo seniausių laikų žinomas šaltinis yra mokesčiai. Valdžia jokio produkto nesukuria, ir valstybė be mookesčių gyvuoti negalėtų.
1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kartu formuojasi, nors ir nuolat keičiama bei kritikuojama, šalies mokesčių sistema. Per nepriklausomybės metus mokesčių klausimais priimta nemažai įstatymų, daugybė nutarimų ir mėginama jais reguliuoti krašto ekonominius bei socialinius procesus.
Užsienio valstybių mokesčių sistemos formavosi daugelį dešimtmečių. Lietuvos valstybės mokesčių sistema dar tik kūriama, ir būsimajam ar jau dabartiniam verslininkui bei vadybininkui, administratoriui norint nestabilioje veiklos bei finansų rinkų ir konkurencinėje aplinkoje priimti kvalifikuotus sprendimus, svarbu šiuos sudėtingus finansinius santykius pažinti, suvokti, analizuoti. Mokesčius, kitas įmmokas į biudžetą , rinkliavas nustato LR įstatymai. Be oficialiai pagal įstatymus imamų mokesčių kiekvienoje valstybėje dar yra kitokių mokėjimų bei rinkliavų.
Mokesčių esmė yra ta, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius ar natūrinius išteklius savo veiklai, tai yra funkcijoms vykdyti. Mokesčių es

smę apibudina ir kiti jų bruožai. Valstybė jai būtinus išteklius kaupia įstatymų nustatyta tvarka prievarta imdama mokesčius iš mokėtojų:tam tikrų gyventojų sluoksnių, ūkio subjektų. Mokesčių esmę taip pat atskleidžia:a)tikslai, kurių įgyvendinimui valstybė ima mokesčius; b) mokesčių turinį apibudinantys elementai: subjektas (kas privalo sumokėti mokėstį), objektas (kas apmokestinama),šaltinis, mokesčio tarifas, mokesčio lengvatos ir kiti bruožai.
Jeigu valstybės išlaidoms mokesčių padengti nepakanka, valstybė yra priversta imti užsienio bei vidaus paskolas ir kartu atsiranda papildomų išlaidų palūkanoms mokėti. Kitas kelias yra didinti mokesčius.
Šiame darbe yra aprašyti apmokestinimo teoriniai pagrindai bei pateikti Lietuvos Respublikos ir užsienio šalių mokesčių sistemos, jų formavimosi dėsningumai.
Darbas susideda iš keturių skyrių. Pirmajame ir antrajame skyriuje pateikiami aktualūs ir Lietuvoje apmokestinimo teoriniai pagrindai, tai yra mokesčių reikšmė ir būtinumas vykdant valstybės fuunkcijas, mokesčių teorijos,apmokestinimo principai ir riba, taip pat mokesčių istorinė apžvalga. Trečiajame skyriuje plačiai nagrinėjama Lietuvos Respublikos mokesčių sistema, atskiri mokesčiai, jų taikymo problemos. 4 skyriuje nagrinėjama mokesčių apskaita.1 skyrius. Mokesčių reikšmė ir būtinumas
Kiekviena pasaulio valstybė atlieka daug įvairių funkcijų: apsaugos, gamybinės ir komercinės veiklos, vystymo, administracines. Valstybių kūrimosi pradžioje svarbiausia jų funkcija buvo apginti savo piliečius nuo kitų valstybių, piliečių užpuolimo ir palaikyti vidaus tvarką. Valstybėms vystantis, jų funkcijos išsiplėtė. Tvarkai palaikyti reikėjo sukurti teisingumo bei policijos sistemą, išplėsti ryšius, re
eglamentuoti turtingųjų vaidmenį visuomenėje, ginti vargšus – teikti jiems socialines paslaugas (nemokamą švietimą, medicininį aptarnavimą), taip pat tvarkyti išsiplėtusius ūkininkavimo santykius.
Valstybės pareiga yra vykdyti visas tas veiklas, kurių nepasisiūlyti atlikti (neverčiami) privatūs asmenys. Pavyzdžiui, jiems nenaudinga organizuoti apsaugą nuo užsienio užpuolimo ir išlaikyti kariuomenę, karo laivyną, oro pajėgas, organizuoti civilinę gynybą bei slaptųjų tarnybų veiklą.
Valstybė turi imtis ir kai kurių produktų gamybos, teikti komercines paslaugas, kurių privati įmonė nebus suinteresuota arba nesugebės teikti: pavyzdžiui, tiesti kelius, tiltus, kanalus, statyti uostus, elektrines, visa tai prižiūrėti.
Socialinės paslaugos, kurių imasi valstybė , negali būti visiškai paliekamos privatiems asmenims , nes dažnas jų neturės intereso arba lėšų šias paslaugas teikti arba jų teikiamų paslaugų sąlygos (ypač tarifai) nebus priimtini vartotojams. Vadinasi, valstybei reikia rūpintis piliečių bendra gerove, tai yra statyti ligonines, mokyklas, tiesti gatves, kelius, įrengti parkus, žaidimų aikšteles ir pan., kad piliečiai galėtų užsiimti visuomeniniais ar ūkiniais reikalais. Tokių paslaugų nauda vertine išraiška sunkiai apskaičiuojama. Tačiau gerai organizuotas piliečių švietimas, rūpinimasis jų sveikata, gerove labai reikšmingas ir efektyvus, nes didina krašto bendrijos produktyvumą.
Valstybė privalo imtis atsakomybės už savo piliečius, kai jie laikinai arba visam laikui netenka darbo, tampa invalidais, gyvena amoraliai, ydingai, ir teikti jiems pagalbą.
Aišku tik tai, kad valstybės funkcijoms vykdyti reikia didelių finansinių iš
šteklių. Finansinių išteklių svarbiausias, nuo seniausių laikų žinomas šaltinis yra mokesčiai.

Patys seniausi apmokestinimo faktai istorijoje užfiksuoti molinėse lentelėse, rastose atliekant kasinėjimus Lagašo miestė, valstybėje (dabartinė Irako teritorija), kuri gyvavo prieš šešis tūkstančius metų.
Vadinasi,mokesčiai yra būtini, nes tai kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas.
Socialinis ekonominis mokesčių vaidmuo pasireiškia jų funkcijomis. Svarbiausios funkcijos yra trys:
fiskalinė,
perskirstomoji,
reguliavimo(dar vadinama ekonomine, ribojamąja arba skatinamąja).
Mokesčių fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės formuojamos remiantis šalies mokesčių sistema.Ši funkcija apima krašto biudžetinės politikos dalį. Lietuvoje mokestinės įplaukos svyruoja gana plačiai. Pavyzdžiui, 1996m. jos sudarė apie 95 procentus nacionalinio biudžeto pajamų, o 2002 m. planinės mokestinės įplaukos dėl pakitusios fiskalinės politikos sumažėjo iki 86 procentų.
Mokesčių perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad gautos į nacionalinį biudžetą mokesčių mokėtojų lėšos perskirstomos tarp šalies gyventojų, ūkio subjektų bei veiklos sričių.
Mokesčiai – ne tik valstybės pajamų šaltinis, bet ir galingas įrankis jos rankose. Valstybės mokesčių politika (mokesčių nomenklatūra, tarifų dydžiai, bazių nustatymo tvarka, taikomų lengvatų sistema, mokesčių mokėjimo taisyklės bei baudų sistema) tiesiogiai veikia ne tik pajamų perskirstymą, bet ir finansinę ūkio subjektų padėtį, skatina (ar neskatina) nacionalinės ekonomikos augimą. Priimdama atitinkamus mokesčių įstatymus, valstybė gali skatinti krašto ekonomikos spartesnį plėtojimą arba stagnaciją, smukimą, kovoti su infliacija, nedarbu ir pan. Ši
iuo atveju ir pasireiškia mokesčių reguliavimo funkcija. Valstybinis reguliavimas, pasitelkus mokesčių sistemą, praktikuojamas senia.i, ir daugelyje šalių manoma, kad tai patikima priemonė, nors esama ir manančių (nedaug), kad valstybė iš viso neturėtų kištis į ekonominį krašto gyvenimą.
2 skyrius. Valstybės mokesčių sistema
Formuojantis valstybinėms sistemoms, atsirado poreikis imti mokesčius valstybės išlaidoms padengti.Valstybių mokesčių sistemos bei atskiri mokesčiai formavosi įvairiomis ekonominėmis socialinėmis bei politinėmis sąlygomis. Trumpai apžvelgsime įstorinę mokesčių raidą.
2.1. Istorinė mokesčių raida
Šiuolaikinė mokesčių sistema, principai, nuostatos susikurė ne iš karto. Tai ilgo proceso ir daugelio kūrėjų darbo rezultatas. Viso šio proceso raida parodo, kaip skynė kelią į dabartį šiandieninis mokesčių esmės ir jų vaidmens suvokimas.
Pirmosios užuominos mokesčių klausimais jau randamos 5- 4 a. Ksenofonto.Kova dėl krašto praturtėjimo iš užsienio prekybos vertė teoretikus ir praktikus sukoncentruoti dėmesį į muitus.Anglų merkantalizmo atstovas Tomas Menas (Thomas Mun, 1571-1641) siūlė mažinti mokesčius, eksportuojamoms prekėms ir įvežamoms prekėms, skirtoms eksporto reikalams, ir didinti mokesčius įvežamoms prekėms, skirtoms naudoti šalies viduje. Ž. B. Kolberas (Colbert, 1619-1683), prancūzų akademijos finansų generalinis kontrolierius (ministras), globodamas eksportui dirbančią pramonę, organizavo “karališkąsias manufaktūras”, stambias Vest Indijos ir Ost Indijos prekybos bendroves, taikė protekcinius muitus, centralizavo Prancūzijos finansų sistemas.
Panaši veikla bei mintys klestėjo ir kitose šalyse. Vokiečių kameralizmo kūrėjai buvo Vilhelmas Šrėdėris, Liudvikas Zekendorfas, Justi ir kiti.
Buvo sekiama ir mokesčių sudemokratinimo. Ugningas tokių idėjų šalininkas ir skleidėjas buvo prancūzų maršalas Sebastjenas Vobanas (Vauban, 1633-1707). Jo nuomonė, nustatant mokesčius ir juos paskirstant, turėtų dalyvauti patys pavaldiniai, o karališkąją dešimtinę turėtų mokėti visi, turintieji kokias nors pajamas, be išimties. Anglijoje Viljamas Petis (Petty, 1623-1687), tyrinėjęs įvairias ekonomikos problemas, parašo – “Traktatą apie mokesčius ir rinkliavas” bei “Žodį išmintingiesiems” (apie Anglijos pajamas ir išlaidas ).Jis įvertino tuometinę mokesčių sistemą, kurią laikė atlyginimu už valstybės teikiamą globą.Karaliaus lėšų švaistymo įvairioms pramogoms V. Petis nelaikė neigiamu dalyku, nes tokiu būdu uždirba ir neturtingi žmonės, patys dalyvauja pramogose. V. Petis kelia ir pažangesnes mintis, ieško teisingo mokesčių naštos paskirstymo būdų.
Finansų mokslui yra nusipelnęs ir fiziokratų krypties lyderis Fransua Kenė (Quesney, 1694-1774). Gamtą (žemę) laikydamas vieninteliu turto šaltiniu, F. Kenė, kaip ir kiti fiziokratai, norėjo įvesti vieną vienintelį žemės mokestį.
Tuo metu gyveno ir kūrė Adomas Smitas (Smith, 1723-1790). Savo ekonomines pažiūras 1776 m. išdėstė jį išgarsinusiame veikale “Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas”.Jo suformuluoti apmokestinimo principai tapo klasikiniais. Skirtingai nuo fiziokratų, jis nurodė tris pajamų (mokesčių) šaltinius: pelną, žemės rentą ir darbo užmokestį. Savo veikale giliai nagrinėjo ir netiesioginių mokesčių klausimus.
A. Smito idėjas toliau rutuliojo Deivydas Rikardas (Ricardo, 1772-1823) veikale “Politinės ekonomijos ir apmokestinimo principai”.Jis iškėlė ir mokesčių perkrovimo klausimus. Jis vienas iš pirmųjų pastebėjo ir ėmė nagrinėti būdus, kaip gamintojai, importuotojai ir turto valdytojai jiems uždėtus mokesčius stengiasi suversti (perkrauti) vartotojams. Šios problemos yra ekonomistų nagrinėjamos iki šiol.
Mokesčius imta laikyti ne tik ekonomikos, bet ir politikos įrankių. Plečintis tarptautiniams ekonominiams santykiams ir grupinio kapitalo bendrovėms, iškilo dvigubo apmokestinimo problemos.Tai susiję su įmonių , turinčių filialus užsienyje, taip pat įmonių, skirstančių pelną savo dalininkams, apmokestinimu. Ekonomistų nuomone, dvigubas apmokestinimas žalingas ūkiui ir pažeidžia mokesčių teisingumo principą. Todėl siekiant to išvengti, sudaromos tarptautinės sutarty.s, priimami atitinkami valstybiniai mokesčių įstatymai.
Lietuvoje mokesčiais labiau pradėta domėtis 13 a., kai formavosi Lietuvos valstybė. Seniausi (14 a.) mokesčiai Lietuvoje buvo natūriniai: žagrė, padūmė, pagalvė, sidabrinė (valstiečių ir miestiečių mokesčiai karo reikalams). Miestuose buvo imami tokie mokesčiai kaip sveriamos prekės, manūfakturos mokestis ir kiti.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo pajamas sudarė valdomų žemių – domėnų pajamos, kurių dydis priklausė nuo derliaus ir kitų, daugiausia gamtinių, sąlygų. Duoklė jau mokama Algirdo (1345-1377) laikais ir buvo dešimtoji valstiečių derliaus dalis (dešimtinė). 14 a. pabaigoje (apie 1380 m. ) duoklė įgyja jau kitokį pobūdį. Jos dydis ima priklausyti nebe nuo derliaus, bet nuo “dūmų”, tai yra sodybų skaičiaus (padūmės mokestis) ir buvo imama pagal nustatyto dydžio statinę – dėklą.
Valdant didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui, buvo pradėti kaldinti Lietuvos pinigai. 16 a. pabaigoje greta mokesčių natūra atsirado mokesčiai pinigais. Tuo metu valstybės ižda papildė ir muitai, kuriuos imdavo kunigakščio įgalioti asmenys arba muito teisės nuomininkai. Bajorai savo išaugintais javais, miško medžiaga, gyvuliais prekiavo be muito, tereikėjo tik savo priesaika patvirtinti, kad tai jų produkcija.
18 a. pabaigoje didelę Lietuvos dalį okupavo Rusijos imperija. Okupuotoje teritorijoje įsigaliojo Rusijos mokesčių sistema. Pirmiausia atlikta mokėtojų revizija (surašymas). Apmokestinimo vienetu Lietuvoje tapo revizinis žmogus (vyriškosios lyties gyventojas). Revizijos darytos kas 15 metų, laikotarpiu tarp revizijų mokesčių mokėtojų skaičius likdavo pastovus. Mokestis buvo vadinamas pagalvės mokesčiu; jis dažnai būdavo didinamas. Visi Rusijos imperijos valstiečiai, miestiečiai ir amatininkai nuo 1822 m. privalėjo mokėti vienodą mokestį, neatsižvelgiant nei į gautas pajamas, nei į turtą.
1861 m. panaikinus baudžiavą, mokesčiai suskirstyti į valstybinius ir vietinius (zemskinius), naujai įvestas išpirkos mokestis (baudžiauninnkai mokėjo už įgytą laisvę ir žemę), rekrūtinės prievolės.
Lietuvą okupavus vokiečiams, be esamų mokesčių, įvesti papildomi – karo mokesčiai. 1916 m. įvedamas pagalvės mokestis, kurį privalėjo mokėti visi vyrai nuo 15 iki 60 metų; dar reikėjo mokėti už šunis, už važiavimą per tiltą, mokėti įvairiausias baudas (pavyzdžiui, už nepagarbą okupantui, prekybą žąsimis, laiškų rašymą į kitas vietoves ir pan.). Be mokesčių, dar buvo imamos kontribucijos, pavyzdžiui, už rusų belaisvių šlepimą.
1918 m., Lietuvai atkūrus valstybingumą, pradėjo formuotis nauja valstybės mokesčių sistema. 1919 m. sausio 23 dieną priimtas mokesčių įstatymas, po to leidžiami kiti norminiai aktai mokesčių ir rinkliavų klausimais. Iš pradžių valstybė daug skolinosi, nes karo nuskurdintų gyventojų mokamasis pajėgumas buvo menkas.
1939 m. Lietuvoje buvo tokie pagrindiniai mokesčiai:
-tiesioginiai(žemės mokestis, verslo mokesčiai, darbo pajamų mokestis, nekilnojamojo turto mokestis, nuosavybės perleidimo mokestis, palaikų mokestis, kiti mokesčiai)
-netiesioginiai (akcizai, muitai)
-rinkliavos (žyminis mokestis, kitos rinkliavos)
-valstybės monopoliai(spiritas, kortos, degtukai)
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybei, mokesčiai buvo viena iš labiausiai reformų reikalingų sričių. To reikalavo politinės ir ekonominės priežastys. Įvedus naujus mokesčius, buvo lengviau atsipalaiduoti nuo sovietinės finansų sistemos, artėti į Europos valstybių bendruomenę. Naujų mokesčių reikalavo ir besikuriantys laisvos rinkos santykiai, laisvos konkurencijos ir laisvų kainų akivaizda. Nauja situacija ir nepatyrimas įstatymų leidyboje neleido iš karto numatyti ir tobulai išspręsti visų klausimų. Nežiurint to, ėmė funkcionuoti juridinių asmenų pelno mokestis, numatęs vieningą visų įmonių pelno apmokestinimą, nepriklausomai nuo nuosavybės formų.Įsigaliojo ir laikinasis fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymas bei kiti mokesčiai.
2.2Mokesčių turinys , apmokestinimo principai riba
Mokesčiai – tai privalomo.jo pobūdžio mokėjimai valstybei. Visi mokesčiai įgyvendinami pagal tam tikrą apmokestinimo instrumentarijų, kuris apima mokesčių elementus (subjektą, objektą, šaltinį, apmokestinimo vienetą, lengvatas, mokesčio sumą) mokesčio ėmimo būdą bei nustatymo metodą.
Mokesčio subjektas (mokėtojas) yra fizinis ar juridinis asmuo, privalantis mokėti įstatymais numatytus mokesčius ar rinkliavas. Kiekvienas mokestis turi atskirus konkrečius to mokesčio mokėtojus, priklausomai nuo mokesčio paskirties.
Mokesčio objektais laikomos įstatymais apmokestinamos prekės, paslaugos, pajamos, turtas.Tai fizinių ir juridinių asmenų pajamos, turtas bei parduodamo turto kitiems asmenims vertė, tam tikros veiklos rūšys, prekių bei paslaugų pridėtinė vertė, teisė naudotis gamtos ištekliais, vertybinių popierių finansinių bei apmokestinimo objektus.
Mokesčio šaltinis – tai subjektų pajamos (pelnas, darbo užmokestis, renta, palūkanos, dividendai), iš kurių mokami mokesčiai.
Apmokestinimo vienetas – tai ta mokesčio objekto dalis, kuriai nustatomas mokesčio tarifas. Apmokestinimo vienetu dažniausiai laikomas mokesčio objekto matavimo vienetas.
Mokesčio tarifas yra mokesčio dydis už vieną apmokestinamojo objekto vienetą. Mokesčio tarifai gali būti nustatyti absoliučiais dydžiais ir procentais.
Pažymetina, kad mokesčių teorijoje ir praktikoje apmokestinimo vieneto ir mokesčio tarifo bei mokesčio bazės nustatymas – vieni sudėtingiausių klausimų.
Mokesčio bazė – tai pajamų (pelno) suma, aktyvų vertė, kuriomis remiantis apskaičiuojamas mokestis.
Atskirų valstybių mokesčių lengvatų sistemos yra skirtingos, nes kiekviena valstybė vykdo savą mokesčių politiką.Pagal Lietuvos mokesčių administravimo įstatymą mokesčio lengvata yra mokesčio mokėtojui nustatytos išskirtinės apmokestinimo sąlygos, dėl kurių reikia mokėti mažesnį mokestį, arba atidėtas mokesčio mokėjimo terminas, arba mokestį galima sumokėti per keletą kartų.
Mokesčio ėmimo būdas yra tiesioginis (iš pajamų) ir netiesioginis (per kainų sistemą). Dėl to mokesčiai irgi skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius, nors praktiškai nėra griežtos ribos tarp šių mokesčių rūšių, ir riba priklauso nuo mokesčio perkėlimo galimybės.
Teoriškai valstybės mokesčių sistema turėtų būti sudaroma atsižvelgiant į apmokestinimo principus ir apmokestinimui keliamus uždavinius. Svarbiausias apmokestinimo uždavinys – gauti pajamų valstybės funkcijoms vykdyti.
Valstybės mokesčių sistema reikėtų laikyti visuma įstatymais reglamentuojamų tarp savęs glaudžiai susietų mokesčių bei rinkliavų rūšių, privalomų mokėti valstybei ar teritoriniam vienetui (Lietuvoje – savivaldybėms).
Dvidešimtojo amžiaus ekonomistai, sociologai ir filosofai išskiria šiuos apmokestinimo principus:
• tesingumą;
• ekonominį efektyvumą;
• administracinį paprastumą;
• mokestinių įplaukų produktyvumą bei elastingumą.
Pagal tesingumo pricipą mokesčiai turi būti nustatomi, remiantis bendromis objektyviomis taisyklėmis, kurios daugumos pripažįstamos kaip teisingos ir protingos.
Ekonominio efektyvumo principas reikalauja, kad mokesčiai netrukdytų siekti ekonominių tikslų ( ūkio stabilumo, jo augimo, visiško užimtumo), skatintų šiuos tikslus pasiekti, neiškreiptų išteklių paskirstymo, nepakenktų individų darbingumui, o priešingai – jį skatintų. Reikėtų siekti nustatyti tokius mokesčius, kurie mažiausiai iškreiptų krašto išteklių paskirstymą.
Pagal administracinio paprastumo principą mokesčio ėmimas turi būti lengvai įgyvendinamas, nesudaryti mokėtojams rūpesčių, mokesčių ėmimo kaštai turi būti minimalūs ir sudaryti kuo mažesnę mokesčio dalį. Neturėtų veikti mokesčių įstatymai, įteisinantys mažas mokesčių pajamas, o didelius jų ėmimo kaštus.

Mokestinių įplaukų produktyvumas reiškia pakankamą pajamų apimtį, reikalingą valstybės išlaidoms padengti. Valstybei naudinga turėti elastingų įplaukų mokesčių sistemą, kuriai esant neįvedami nauji mokesčiai, nedidinami tarifai, o mokestinės įplaukos didėja sparčiau nei mokesčių bazė.Elastingumas, arba dar .kitaip vadinamas mokestinių įplaukų automatinis reagavimas į ekonomikos sąlygas, naudingas ekonomikos augimo požiūriu.Mokestinių įplaukų automatinis didėjimas leidžia išvengti dažno mokesčių didinimo, į kurį mokesčių mokėtojai paprastai reaguoja neigiamai.
3 skyrius. Mokesčių rūšys

Pasaulio šalyse imami įvairūs mokesčiai, jie savitai ir klasifikuojami. Pažymėtina, kad mokesčių rūšys bei jų skaičius priklauso nuo valstybės fiskalinės politikos.
Mokesčiai yra klasifikuojami pagal juos renkančius valdymo organus, pagal apmokestinimo objektus ir pagal tarifus bei mokesčių apskaičiavimo būdą.Lietuvos Respublikos mokesčių sistema atsispindi 1 paveiksle.
Mokesčiai
Vietiniai (savivaldybių) Valstybės
• Gyventuojų pajamų mokestis •Gyventuojų pajamų mokestis

(nuo 20030101) (nuo 20030101)
• Žemės mokestis •Pelno mokestis
• Valstybinės žemės ir vandens •Pridėtinės vertės mokestis

telkinių nuomos mokestis •Akcizai
(iki 20030101) •Tarptautinės prekybos ir sandorių
• Įmonių ir organizacijų mokesčiai

turto mokestis •Valstybės rinkliava
• Vietinė rikliava •Konsulinis mokestis
• Prekyviečių mokestis •Mokestis už valstybinius gamtos turtus
• Paveldimo ar dovanojamo •Naftos ir dujų išteklių mokestis

turto mokesti •Mokestis už gamtos teršimą

•Transporto primonių mokestis
•Įmokos į Valstybinio socialinio draudi
mo fondą
•Įmokos į sveikatos draudimo fondą
•Įmokos į garantinį fondą
•Azartinių lošimų mokestis
•Prekių apyvartos mokestis
•Cukraus mokestis
•Baltojo cukraus virškvočio mokestis
(nuo 20030101)
•Mokesčiai už PNO registravimą

1 pav. Lietuvos Respublikos mokesčių sistema

Čia mokesčiai išskiriami į valstybei skirtus (mokamus į valstybės biudžetą, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą) ir vietinius mokesčius (mokamus į savivaldybių biudžetus). Iš 1 paveikslo matome, kad Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro 24 įstatymais reglamentuojami mokesčiai, iš kurių 18 renkami į valstybės ir vietines rinkliavas). Valstybinė mokesčių inspekcija administruoja 21 mokestį ir neapima muitų bei kol kas socialinio draudimo mokesčio. 1 paveiksle nurodyti mokesčiai ir jų paskirstymas į vietinius ir valstybės atitinka 2002 m. liepos 1 dienos mokestinę įstatymų bazę.
Jau žinome, kad kiekvieno mokesčio svarbiausi elementai yra apmokestinimo objektas ir tarifai. Lietuvoje apmokestinami šie objektai: pajamos, pelnas, turtas, vidaus prekės ir paslaugos, šalies ištekliai, prekyba ir prekybos sandoriai. Daugumai mokesčių Lietuvoje taikomi proporciniai ir vietiniai tarifai. Tai supaprastina mokesčių apskaičiavimą. Toliau aptarsime detaliau kievieną mokestį ir jo taikymą praktikoje..3.1. Gyventojų pajamų mokestis
, 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, kuris įsigaliojo nuo 2003m. sausio 1d.
Mokesčio mokėtojai – Letuvos Respublikos gyventojai (nuolatiniai ir nenuolatiniai).
Pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos.
Pajamos –pozityviosios pajamos, taip pat per mokestinį laikotarpį gautas atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir arba kita gauta nauda pinigais ir (arba) natūra (įstatyme numatytos išimtys).
Pajamos natūra – neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina) gautas nuosavybėn arba naudoti (neįgyjant nuosavybės teisės) turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita gauta nauda ( jei naudos davėjas turėjo tikslą naudą duoti konkrečiam asmeniui), kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal šio įstatymo nuostatas būtų priskiriamas pajamoms.
Individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį.
Pozityviosios pajamos – visos kontroliuojamojo vieneto, įregistruoto ar organizuoto valstybėse arba zonose, nustatytose Pelno mokesčio įstatymo 39 staipsnio 4 dalyje, pajamos ar jų dalis, įskaitomos į nuolatinio Lietuvos gyventojo-(dalių, pajų) , balsų ar teisi kontroliuojančio asmens pajamas proporcingai šio nuolatinio Lietuvos gyventojo turimų akcijų (dalių, pajų), balsų ar teisių į kontroliuojamojo vieneto pelną skaičiui.
Pajamų mokestis apskaičiuojamas taikant 15 ir 33 procentus.
15 procentų tarifas taikomas šioms pajamoms:
1. pajamoms iš paskirstytojo pelno ir palūkanoms;
2. jūrininkų už darbą laivo reiso metu gautoms pajamoms;
3. sportininkų pajamoms;
4. atlikėjų pajamoms;
5. honorarai;
6. gautoms pagal autorinę sutartį pajamoms iš kūrybos;
7. pajamoms, gautoms iš turto nuomos, jeigu tai nėra gyventojo verslas;
8. neindividualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamoms;
9. pensijų išmokoms iš Pensijų fondų tam tikromis sąlygomis;
10. grąžinamoms gyventojo sumokėtoms pensijų įmokoms į Pensijų fondą tam tikromis sąlygomis;
11. išmokoms pagal gyvybės draudimo sutartį tam tikromis sąlygomis;
12. grąžinamoms gyventojo sumokėtoms įmokoms pagal nutraukto gyvybės draudimo sutartį tam tikromis sąlygomis;
13. pajamoms, gautoms iš 3-7 punktuose nenurodytos individualios veiklos, jeigu gyventojo sprendimu iš pajamų neatimti leidžiami atskatymai
33 procentų tarifas taikomas pajamoms nenurodytoms anksčiau išvardytuose punktuose.

Pajamų mokesčio mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais.Apskaičiujant napmokestinamąsias pajamas, iš pajamų atimama (įstatymo 16 straipsnis, 1 dalis):
1. neapmokestinamosios pajamos;
2. pajamos, gautos iš veiklos, kuria verstasi turint verslo liudijimą;
3. leidžiami atskatymai, susiję su individualios veiklos pajamų gavimu, -įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka
4. per mokestinį laikotarpį parduoto ar kitaip perleisto nuosavybėn neindividualios veiklos turto įsigijimo kaina ir su šio turto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusios išlaidos – įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka;
5. NPD (neapmokestinamas pajamų dydis) ir PNPD (papildomas NPD), apskaičiuojant vieno mėnesio apmokestinamąsias pajamas, arba MNPD (metinis NPD) ir MPNPD ( metinis papildomas NPD), apskaičiuojant mokestinio laikotarpio apmokestinamąsias pajamas, arba jo dalis (įstatymo 29 straipsnyje nustatytais atvejais) – įstatymo 20 straipsnyje nustatyta tvarka;
6. nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos išlaidos (apskaičiuojant mokestinio laikotarpio apmokestinamąsias pajamas)- įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka.
Neapmokestinamąsias pajamas reglamentuoja įstatymo 17 straipsnis.
Pagal mokesčio mokėjimo tvarką gyventojo pajamos (įskaitant neapmokestinamąsias pajamas ) skirstomos į d.vi klases – A ir B. A pajamoms priskiriamos:
1. iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę bei iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo per jo nuolatinę bazę gautos pajamos, išskyrus azartinių lošimų ir loterijų laimėjimus, neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamas, gautas iš šio neribotos civilinės atsakomybės vieneto, bei šiame punkte nenurodytas individualios veiklos pajamas, taip pat šiame punkte nenurodytas pajamas iš ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn. Iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę bei iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo per jo nuolatinę bazę gautos sporto veiklos, atlikėjų veiklos, taip pat ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos už parduota ar kitaip perleistą nuosavybėn kilnojamajį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija ir šis daiktas yra (ar privalo būti) įregistruotas Lietuvoje, už nekilnojamajį daiktą, esantį Lietuvoje, bei individualios ir neindividualios veiklos pajamos, gautos už parduotą arba kitaip perleistą nuosavybėn nenukirstą mišką, apvaliąją medieną, netauriujų metalų laužą, taip pat priskiriamos A klasės pajamoms.
2. iš nuolatinio Lietuvos gyventojo gautos su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, sporto veiklos pajamos, atlikėjų veiklos pajamos, palūkanos ir honorarai.
B klasės pajamoms priskiriamos visos Aklasei nepriskiriamos pajamos.
Nuo 2004 m. Sausio 1 dienos nuolatinis Lietuvos gyventojas. Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nenuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis individualią veiklą per nuolatinę bazę, kaip mokestį išskaičuojantys asmenys išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarka priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskačiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos nėra priskiriamos išmokos už atitinkamą mokestinio laikotarpio menėsį mokamos dalimis, tai pajamų mokestis išskaičiuojamas išmokant paskutinę šios išmokos dalį ( nuo bendros už tą menėsį išmokėtų dalių sumos ), išskyrus su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusias išmokas, išmokamas už atitinkamo mokestinio laikotarpio gruodžio mėnesį, kai pajamų mokestis turi būti apskaičiuotas nuo per tą mėnesį išmokėtų dalių sumos, jeigu paskutinė išmokos dalis bus išmokėta vėliau negu to mėnesio paskutinę dieną. Jeigu paskutinė su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusi išmokos už atitinkamą mokestinio laikotarpio mėnesį dalis neišmokėta per 10 darbo dienų tam mėnesiui pasibaigus, tai pajamų mokestis turi būti apskaičiuotas nuo per tą menesį išmokėtų dalių sumos.
Nuolatinis Lietuvos gyventojas, Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nenuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis individualią veiklą per nuolatinę bazę, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys nuo išmokų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų gyventojų A klasės pajamoms, išmokėtų kik atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuotą pajamų mokestį privalo sumokėti į biudžetą iki to paties mėnesio 15 dienos, o nuo išmokų , išmokėtų po atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuotas pajamų mokestis turi būti sumokėtas iki to paties mėnesio paskutinės dienos.
Jei mokestį išskaičiuojantis asmuo su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusias išmokas už atitinkamą mokestinio laikotarpio mėnesį moka dalimis ir per tą atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesį išmoka visą išmoką , tai išskaičiuotą pajamų mokestį išskaičiuojantis asmuo privalo sumokėti į biudžetą iki to mėnesio 15 dienos (jeigu paskutinė išmokos dalis išmokėta iki to mėnesio 15 dienos ) arba iki to mėnesio paskutinės dienos (jeigu paskutinė išmokos dalis išmokėta po to mėnesio 15 dienos).
Nuo 2004 m. sausio 1 dienos pajamų mokesčio,išskaičiuoto iš klasės pajamų, deklaracijos yra mėnesinės i.r metinės.
Menesinė deklaracija, kurioje deklaruojama bendra ir centrinio mokesčio administratoriaus nustatytais atvejais kiekvienam gyventojui per tą mėnesį išmokėtų išmokų, priskirtų apmokestinamosioms pajamoms, išskaičiuoto pajamų mokesčio suma, pateikiama už kiekvieną mokestinio laikotarpio mėnesį iki mokestinio laikotarpio kito mėnesio 15 dienos.
Metinė deklaracija, kurioje bendra per mokestinį laikotarpį išmokėtų išmokų, priskirtų apmokestinamosioms ir neapmokestinamosioms pajamoms, išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio suma ir kiekvienam gyventojui per tą mokestinį laikotarpį išmokėtų išmokų, priskirtų apmokestinamosioms ir neapmokestinamosioms pajamoms, išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio suma, pateikiama už mokestinį laikotarpį iki kito mokestinio laikotarpio antrojo mėnesio 15 dienos.
Pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas arba jo įgaliotas asmuo.
Nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų , pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų tiek A klasės pajamoms, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio , gegužės 1 dienos (jei įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip ) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskačiuotą pajamų mokestį.
VMI pri Finansų ministerijos 2003 m. Gruodžio mėn. 30 d. Įsakymų Nr. V-343 patvirtintos metinės pajamų mokesčio deklaracijos formos ir jos priedai ( FR 0462, FR 0462S, FR 0462SO, FR 0462S15, FR 0462S33,FR 0462P33, FR 0462P15, FR 0462V, FR 0462N, FR 0462T, FR 0462K, FR 0462K FR 0462L, FR 0462U).
Metinės pajamų mokesčio deklaracijos turi teisę neteikti (išskyrus ūkininkus ) nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuris: :
1) nepageidauja pasinaudoti teise iš pajamų atimti MNPD ar MPNPD ir ( arba) šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas išlaidas
2) per atitinkamą mokestinį laikotarpį gavo tik A klasės pajamų.
Nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų iš veiklos, kuria vertėsi turėdamas verslo liudėjimą (-us), privalo pateikti metinę pajamų deklaraciją.
Aptarus gyventojų pajamų mokestį, pereisime prie kito Lietuvoje svarbaus ir dažno visuomenės diskusijų objekto – pelno mokesčio.
3.2 Pelno mokestis
Lietuvos Respublikos Seimas 2001 m. gruodžio 20 d. priėmė Pelno mokesčio įstatymą, kuris įsigaliojo nuo 2002 m. 1 d. (su išimtimis)
Pelno mokestį moka Lietuvos ir užsienio vienetai, išskyrus biudžetines įstaigas, Lietuvos banką, pelno nesiekiančius vienetus, valstybę ir savivaldybes, valstybės ir vietos savivaldos institucijas, įstaigas, tarnybas ar organizacijas bei valstybės įmonę „Įndėlių ir investicijų draudimas“.
Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje.
Pajamos – visos iš Lietuvos ir ne Lietuvos šaltinių uždirbtos ir (arba) gautos visų rūšių pajamos pinigais ir (arba ) ne pinigais.
Sąnaudos –visos išlaidos, patirtos uždirbant pajamas.
Pinigų apskaitos principą gali taikyti tik tie Lietuvos vienetai, kurie iki pelno mokesčio įstatymo įsigaliojimo pajamas pripažindavo pagal pinigų apskaitos principą ir kurių pajamos per paskutinius 3 mokestinius laikotarpius ne per vieną jų neviršijo 100 tūkstančių litų, taip pat naujai įregistruoti Lietuvos vienetai, kurių pirmojo mokestinio laikotarpio planuojamos pajamos neviršys 100 tūkstančių litų per mokestinį laikotarpį. Lietuvos vienetai taikantys pinigų apskaitos principą, privalo pereiti prie kaupimo apskaitos principo mokestiniu laikotarpiu, einančiu po to mokestinio laikotarpio, kurį pajamos viršiji 100 tūkstančių litų.

Lietuvos vieneto apmokestinamojo pelno apskaičiavimas:
.1. Pajamos
2. Neapmokestinamosios pajamos
3. Leidžiami atskaitymai
4. Ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai
5. Apmokestinamasis pelnas (1-2-3-4)
Mokesčiu neapmokestinamos šios Lietuvos vieneto bei užsienio vieneto per nuolatines buveines uždirbtos ir (arba) gautos pajamos:
1) gauta parama Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo nustatyta tvarka;
2) gautos draudimo išmokos, neviršijančios prarasto turto arba patirtų nuostolių ar žalos vertės; sugrąžintų draudimo įmokų dalis, viršijanti iš pajamų šio įstatymo 26 straipsnyje nustatyta tvarka atskaitytas draudimo įmokas, taip pat draudimo išmokos dalis, viršijanti iš pajamų šio įstatymo 26 staripsnyje nustatyta tvarka atskaitytas draudimo įmokas;
3) bankrutavusio vieneto pajamos, gautos už parduotą turtą;
4) draudimo įmonės organizacinio fondo likutis Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo nustatyta tvarka;
5) pensijų fondų, veikiančių pagal Lietuvos Respublikos pensijų fondų įstatymą, į asmenines pensijų programų dalyvių sąskaitas gautos pensijų įmokos bei šių fondų investicinės pajamos, investicinių kintamo kapitalo bendrovių ir uždarųjų investicinių fondų, veikiančių pagal Lietuvos Respublikos investicinių bendrovių įstatymą, investicinės pajamos, taip pat draudimo įmonių gautos pensinio draudimo įmokos, gyvybės draudimo įmokos, jei draudimo sutarties terminas ne trumpesnis kaip 10 metų, bei draudimo įmonių draudimo investicinės pajamos;
6) sveikatos priežiūros įstaigų pajamos už paslaugas, kurios finansuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų;
7) pajamos dėl ilgalaikio turto ir vertybinių popierių perkainojimo, atlikto teisės aktų nustatyta tvarka;
8) netesybos, išskyrus netesybas, gautas iš užsienio vienetų, įregistruotų ar kitaip organizuotų tikslinėse teritorijose, ar tų teritorijų gyventojų;
9) iš neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų pelno mokesčio mokėtojų, kurių pajamos apmokestintos pelno mokesčiu pagal šį įstatymą arba analogišku mokesčiu pagal užsienio valstybių atitinkamus teisės aktus, gautas pelnas ar jo dalis, išskyrus šio įstatymo 39 straipsnyje nustatytus atvejus;
10) jūrų, oro uostų, oro navigacinių paslaugų rinklivos ir už jųrų uosto žemės nuomą surinktos lėšos;
11) praėjusių mokestinių laikotarpių klaidų ir netikslumų taisymai pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 18 straipsnį;
12) vieneto gautas žalos atlyginimas, išskyrus šio straipsnio 2 punkte nustatytais atvejais;
13) nuo 20030101 – suma, kuria gamybinės įmonės pagal LR PVM įstatymo nuostatas mažina mokėtiną į biudžetą PVM sumą.
Leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti. Apskaičiuojant pelno mokestį atsargos apskaitomos FIFO metodu. Centrinis mokesčių administratorius gali leisti taikyti tą metodą , kurį vienetas taiko sudarydamas finansinę atskatomybę.
Ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskirima;
1) ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos sąnaudos;
2) ilgalaikio materialiojo turto eksplatavimo, remonto ir rekonstravimo sąnaudos;
3) komandiruočių sąnaudos;
4) reklamos ir reprezintacijos sąnaudos;
5) natūraliosios netekties nuostoliai;
6) mokesčiai;
7) beviltiškos skolos;
8) įmokos darbuotojų naudai;
9) specialieji kredito įstaigų ir draudimo įmonių atidėjimai;
10) parama;
11) narių mokesčiai, įnašai ir įmokos;
12) mokestinio laikotarpio nuostoliai.
Jeigu mokestiniais metais iš pajamų atėmus neapmokestinamąsias pajamas ir atskaičius leidžiamus atskaitymus bei ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus gaunami mokestinio laikotarpio nuostoliai, šių nuostolių suma perkeliama į kitus mokestinius metus (ne ilgiau kaip 5 metus) , išskyrus nuostolius , patirtus dėl vertybinių popierių ir (arba ) išvestinių finansinių priemonių perleidimo.
Nuostoliai dėl vertybinių popierių arba išvestinių finansinių priemonių perleidimo perkeliami į kitus mokestinius metus, tačiau dengiami tik vertybinių .popierių ir (arba ) išvestinių finansinių priemonių perleidimo veiklos pajamomis.
Pelno mokesčio tarifai:
1. Lietuvos vieneto, nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 15 procentų mokesčio tarifą;
2. užsienio vieneto pajamos , kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje, gautos ne per jų nuolatines buveines Lietuvos Respublikoje, apmokestinamos be atskaitymų, taikant 10 procentų mokesčio tarifą;
3. pajamos iš paskirstytojo pelno apmokestinamos taikant 15 procentų mokesčio tarifą.
Vienetų , kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 500 tūkstančių litų, apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 13 procentų mokesčio tarifą (išskyrus atvejus, nurodytus 5 straipsnio 3 daluje).
Pagal Pelno mokesčio įstatymo pakeitimą nuo 2003 m. liepos 1 d. vienetai, apskaičiuodami apmokestinamąjį pelną, gali taikyti šiuos tarifus:
13 procentų – vienetai, kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 500 tūkst. litų;
0 procentų – vienetai (individualios įmonės, komanditinės ūkinės bendrijos, tikrosios ūkinės bendrijos), kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 1 milijono litų bei apmokestinamojo pelno dalis atitinka 50 minimalių mėnesinių algų sumą.
Mokesčio lengvatos: iki atskiro Lietuvos Respublikos Seimo sprendimo žemės ūkio produkciją gaminančių juridinių asmenų ir paslaugas žemės ūkiui teikiančių specializuotų įmonių, laisvųjų ekonominių zonų įmonių, juridinių asmenų, kuriuose dirba riboto darbingumo asmenys, pinigines ir pinigines – daiktines loterijas rengiančių įmonių apmokestinamasis pelnas apmokestinamas įstatymo 12 skyriuje nustatyta tvarka 958 straipsis, 16 dalis).
Pelno mokesčio įstatymo 10 skyrius reglamentuoja šio mokesčio apskaičiavimo, sumokėjimo, išieškojimo ir grąžinimo tvarką, nurodomos pelno mokesčio deklaracijų rūšys ir ataskaitos. Avansinio pelno mokesčio sumą apskaičiuoja mokesčio mokėtojas.
Pirmaisiais mokestiniais metais įregistruoti vienetai nuo avansinio pelno mokesčio atleidžiami, o antraisiais mokestiniais metais mokesčio mokėtojas, pasirinkęs avansinį pelno mokestį mokėti pagal prėjusių metų veiklos rezultatus, pradeda mokėti avansinį pelno mokestį nuo mokestinio laikotarpio dešimto mėnesio. Jeigu mokestinis laikotarpis, buvęs prieš praėjusį mokestinį laikotarpį, buvo trumpesnis negu dvylika mėnesių, apskaičiuojant avansinį pelno mokestį faktiškai sumokėta pelno mokesčio suma laikoma už tą mokestinį laikotarpį apskaičiuotą pelno mokesčio suma, padalyta iš to mokestinio laikotarpio mėnesių skaičiaus ir padauginta iš dvylikos.
Jei praėjusio mokestinio laikotarpio apmokestinamosios pajamos neviršija 100 tūkst. litų, vienetas mokestiniu laikotarpiu avansinio pelno mokesčio mokėti neprivalo.
Mokesčio mokėtojai avansinio pelno mokesčio sumą apskaičiuoja šia tvarka:
1) pagal praėjusių metų veiklos rezultatus (1 būdas). Avansinis pelno mokestis už 1-9 mokestinio laikotarpio mėnesiui apskaičiuojamas pagal faktiškai apskaičiuotą pelno mokesčio sumą už mokestinį laikotarpį, buvusį prieš praėjusį mokestinį laikotarpį. Avansinis pelno mokestis už 10-12 mokestinio laikotarpio mėnesius apskaičiuojamas pagal praėjusį mokestinį laikotarpį faktiškai apskaičiuotą pelno mokesčio sumą. Kiekvieno ketvirčio avansinis pelno mokestis sudarys atitinkamai ¼ faktiškai perminėtus mokestinius laikotarpius apskaičiuoto pelno mokesčio sumos;
2) pagal numatomą mokestinio laikotarpio pelno mokesčio sumą (2 būdas). Mokesčio mokėtojas gali pasirinkti avansinį pelno mokestį mokėti kas ketvirtį po ¼ numatomos mokestinio laikotarpio pelno mokesčio sumos. Avansinio pelno mokesčio apskaičiuota suma pagal numatytą mokestinio laikotarpio pelno mokesčio sumą turi sudaryti ne mažiau kaip 80 procentų faktiškos metinio pelno mokesčio sumos. Jeigu avansinio pelno mokesčio deklaracijoje apskaič.iuota numatyta pelno mokesčio suma yra mažesnė kaip 80 procentų metinėje pelno mokesčio deklaracijoje apskaičiuotos pelno mokesčio sumos, nuo kiekvieną ketvirtį nesumokėtos avansinio pelno mokesčio sumos skaičiuojami delspinigiai mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Mokesčio mokėtojas gali patikslinti avansinio pelno mokesčio deklaraciją, apskaičiuodamas kiekvieno ketvirčio avansinio pelno mokesčio sumą lygiomis dalimis nuo mokestinio laikotarpio pradžios.
Avansinio pelno mokesčio deklaracijos (forma FR priedas0430) (30) pateikimas:
• jei mokesčio mokėtojas pasirinko avansinį pelno mokestį mokėti pagal 1 būdą , tai deklaruojant avansinį pelno mokestį už 1-9 mėn. forma FM 0430 pateikiama VMI ne vėliau kaip mokestinio laikotarpio pirmo mėnesio paskutinę dieną (sausio 31 d. ) . Avansinio pelno mokesčio deklaracija už 10-12 mėn. pateikiama ne vėliau kaip mokestinio laikotarpio dešimto mėnesio paskutinę dieną ( spalio 31 d. );
• jei avansinis pelno mokestis apskaičiuojamas pagal numatomą mokestinio laikotarpio pelno mokesčio sumą ( 2 būdas) , tai avansinio pelno mokesčio deklaraciją (forma FR 0430) pateikiama ne vėliau kaip mokestinio laikotarpio pirmo mėnesio paskutinę dieną (sausio 31 d.)
Avansinis pelno mokestis turi būti sumokėtas (nesvarbu kuris būdas pasirinktas):
už 1-9 mėn. ne vėliau kaip paskutinę kiekvieno mokestinio laikotarpio ketvirčio dieną;
už 10-12 mėn. ne vėliau kaip iki paskutinio mėnesio 25 dienos (gruodžio 25 d.)
Metinė pelno mokesčio deklaracija ( formos FR 0475, FR 0475A, FR 0475B, FR 0475C, FR 0475D, FR 0475E, FR 0475U ) (31-37 priedai) kartu su finansine atskaitomybe (jeigu teisės aktų nustatyta tvarka ji privalo būti sudaryta) pateikiama pasibaigus mokestiniam laikotarpiui iki kito mokestinio laikotarpio dešimto mėnesio pirmos dienos. Lietuvos vieneto arba nuolatinės buveinės paskutinio mokestinio laikotarpio metinė pelno mokesčio deklaracija kartu su finansine atskaitomybe (jeigu teisės aktų nustatyta tvarka ji privalo būti sudaryta ) pateikiama per 30 dienų nuo veiklos pabaigos.
Pelno mokestis turi būti sumokėtas ne vėliau kaip paskutinę metinės pelno mokesčio deklaracijos pateikimo termino dieną.
3.3 Pridėtinės vertės mokestis (PVM)
Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. kovo 5 d. priėmė PVM įstatymą (Nr. 9-751),kuris įsigaliojo nuo 2002 m. liepos 1 d. (su išimtimis). Nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigalios nauja PVM įstatymo redakcija. PVM mokėtojas yra apmokestinamasis asmuo (Lietuvos Respublikos juridinis arba fizinis asmuo, vykdantis bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą ar užsienio apmokestinamasis asmuo) ,mokesčio administratoriaus įregistruotas PVM mokėtoju.
Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių ) viršijo 100000 litų, pradedant tuo mėnesiu ,kurį minėta riba buvo viršyta, privalo už tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą. Už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas, atlygis už kurias sudarė nurodytaą 1000000 litų sumą neskaičiuojamas. Šis asmuo privalo nustatyta tvarka pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju. Juridiniai asmenys pildo formą FR 0388 (1 priedas), fiziniai asmenys –FR 0389.
PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų tiekimas, tenkinantis šias sąlygas:
• prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį.
• prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas vyksta šalies teritorijoje;
• prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t.y. veikdamas kaip toks.
Importo PVM objektas yra prekių importas, kai dėl importuojamų prekių pagal Muitinės kodeksą atsiranda importo muitinei.
Prekė – bet koks daiktas (įskaitant numizmatinės paskirties pinigus) taip pat elektros energija, dujos,šilumos ir kitų rūšių energija.
Prievolė apskaičiuoti PVM už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai išrašoma PVM sąskaita – f.aktūra ar kitas naudojamas apskaitos dokumentas.
PVM tarifai
18 procentų – prekių tiekimo ir paslaugų teikimo atvejais, importuojamoms prekėms. 0 procentų PVM tarifas taikomas įstatymo 6 skyriuje nurodytais prekių tiekimo ir paslaugų teikimo atvejais (jeigu jos eksportuotos) . Mokesčio mokėtojas, pritaikęs nulinį tarifą, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos. Dokumentų įforminimo tvarka nustatyta Muitinės departamento prie LRFM direktoriaus 20021229 įsakymo Nr. 820 (Žin., 2002 Nr.125-5714)
9 procentų PVM tarifas taikomas gyvenamųjų namų statybos, renovocijos, apšiltinimo ir projektavimo, inžinerinių tinklų statybos bei teritorijų tvarkymo paslaugoms, už kurias apmokama valstybės ir savivaldybių biudžetų, valstybės teikiamų lengvatinių kreditų ir valstybės specialiųjų fondų lėšomis.
5 procentų tarifas taikomas:
• keleivių vežimo reguliaraus susisiekimo maršrutais ir keleiviniais traukiniais paslaugoms;
• knygoms, laikrasščiams, žurnalams pagal sąrašą (nuo 20030101)
• vaistams ir medicinos prekėms pagal sąrašą (nuo 20040101)
• viešbučio tipo ir specialaus apgyvendinimo paslaugoms (turizmo veikla) (nuo 20030101);
• ekologiškai švariems maisto produktams (nuo 20060101)
• šviežiai atšaldytai mėsai, atšaldytai bei užšaldytai naminių paukščių mėsai ir jų valgomiesiems produktams (nuo 20030101).
PVM mokėtojai į biudžetą moka PVM skirtumą (iš gaunamos mokesčio sumos už parduotas prekes ar paslaugas atimama sumokėta mokesčio suma tiekėjams).
Pardavimo PVM – PVM suma, kuri apskaičiuota arba turi būti apskaičiuota už tiekiamas prekes (arba ) teikiamas paslaugas. Pirkimo PVM – PVM suma, sumokėta arbapriklausanti sumokėti už įsigytas prekes ir ( arba ) paslaugas, taip pat PVM suma, apskaičiuota už pasigamintą įstatymo 6 straipsnyje nurodytą iilgalaikį materialųjį turtą.. PVM atskaita – pirkimo ir (arba ) importo PVM dalis, atskaitoma pagal įstatymo nuostatas. Teisę į PVM atskaitą turi tik PVM mokėtojai. PVM mokėtojas gali nesinaudoti teise į PVM atskaitą.Mišri veikla įsigytų ir (arba ) importuotų prekių ir (arba )paslaugų pirkimo ir (arba) importo PVM tiesiogiai ar proporcingai priskirtas kitai veiklai, negali būti atskaitomas.
Pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą – faktūrą arba kitą apskaitos dokumentą, kuris nustatyta tvarka gali arba turi būti naudojamas prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui arba avansui įforminti, išskyrus kasos aparato kvitą , kuriame nurodytas pirkimo PVM įtraukiamas į PVM atskaitą laikantis tokių nuostatų: kasos aparato kvituose išskirtos PVM sumos į PVM atskaitą gali būti įtraukiamos laikantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytos tvarkos ir apribojimų. PVM mokėtojas turi teisę į PVM atskaitą traukti kasos aparato kvituose nurodytas PVM sumas, bet ne daugiau kaip 200 litų per mėnesį (iš viso).
PVM atskaitos tikslinimą reglamentuoja įstatymo 8 skyrius.
Mokėtinas į biudžetą PVM suma = pardavimo PVM – atskaitoma PVM suma
Jeigu per mokestinį laikotarpį pardavimo PVM apskaičiuotas už prekes ir (arba ) paslaugas, už kurias ankstesnį laikotarpį ( ankstesnius laikotarpius) buvo gautas avansas , nuo kurio buvo apskaičiuotas ir deklaruotas pardavimo PVM, mokėtina į biudžetą PVM suma papildomai sumažinama nuo avanso apskaičiuotu ir deklaruotu pardavimo PVM .
Jeigu skaičiuojant gaunamas neigiamas skaičius, laikoma , kad PVM mokėtojui už mokestinį laikotarpį susidarė grąžintiną iš biudžeto PVM suma , kuri vadinama PVM skirtumu. Grąžintinos iš biudžeto PVM sumos įskaitymo ir grąžinimo tvarka reglamentuojama PVM įstatymo 91 straipsnyje. PVM grąžinimą užsienio apmokestinamiesiems asmenims reglamentuoja įstatymo 13 skyrius.
Pagrindinis PVM mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo. Mokesčių inspekcijai PVM deklaraciją reikia pateikti ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos. Importo PVM apskaičiavimą ir mokėjimą kontroliuoja muitinės įstaigos. Jeigu visos PVM mokėtojo pajamos .iš ekonominės veiklos per praėjusius kalendorinius metus neviršijo 200000 litų, tai mokėtojas turi teisę prašyti mokesčių administratoriaus jam leisti atsiskaityti už kalendorinį pusmetį. Tokia teisę turi ir naujai įregistruoti PVM mokėtojai. Fizinio asmens PVM mokestinis laikotarpis yra kalendorinis pusmetis.
Už atitinkamą mokestinį laikotarpį ar kitais atvejais mokesčių mokėtojas parengia PVM deklaraciją (forma FM 0335) ir ją pateikia teritorinei mokesčių inspekcijai .Jeigu metinėje PVM deklaracijoje tikslinama PVM atskaita, tai mokėtojas ne vėliau kaip iki kitų kalendorinių metų spalio 1 dienos privalo pateikti patikslintą deklaraciją ir jos priedus (forma FR 0516, FR 0516A, FR 0516AP).
Už mokestinį laikotarpį mokėtinas į biudžetą PVM suma privalo būti sumokėta mokėjimo pavedimu į biudžetą ne vėliau kaip iki nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos.
3.4 Akcizų mokestis
Lietuvoje, kaip ir daugelyje užsienio šalių, kai kurios prekės (paslaugos) apmokestinamos akcizo mokesčiu, kuris svarbus papildant nacionalinio biudžeto pajamas.
Lietuvoje akcizų mokestį reglamentuoja „ Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas“. Naujos redakcijos akcizų įstatymas Seime priimtas 2001 m . spalio 30 d. ir įsigaliojo nuo 2002 m. liepos 1 dienos. Naujas akcizų įstatymas iš esmės skiriasi nuo buvusiojo akcizų įstatymo ir atitinka ES apmokestinamuosius objektu, privalomus pagal ES.
Akcizais yra apmokestinamos šios prekės:etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai; apdorotas tabakas; kuras.Lietuvos Respublikoje pagamintos nurodytos prekės tampa akcizų objektu nuo pagaminimo.Importuojamos prekės tampa akcizų objektu, kai dėl jų pagal LR muitinės kodeksą atsiranda importo skola muitinei.Akcizų mokėtojai yra akcizais apmokestinamų prekių sandėlių savininkai ir šių prekių importuotojai ir kiti asmenys, importavę ar panaudoję akcizines prekes.
Asmuo, numatantis gaminti nurodytas prekes, verstis jų perdirbimu ir (arba) maišymu (jeigu tokių operacijų rezultatas yra prekės, kurios pagal šį įstatymą yra akcizų objektas) , šiai veiklai privalo įsteigti akcizais apmokestinamų prekių sandėlį (sandėlius). Akcizais apmokestinamų prekių sandėlį (sandėlius) privaloma steigti ir patalpose, ir (arba) teritorijose, kuriuose vykdoma didmeninė ir (arba) mažmeninė prekyba skirtais naudoti kaip degalai (variklių kuras) naftos dujomis ir dujiniais angliavandeniliais. Kiekvienam akcizais apmokestinamų prekių sandėliui išduodamas atskiras leidimas. Visus akcizais apmokestinamų prekių sandėlius registruoja centrinis mokesčio administratorius savo nustatyta tvarka.
Nuo akcizų atleidžiamos akcizais apmokestinamos prekės , jeigu jos: 1)eksportuotos; 2)skirtos užsienio šalių diplomatinių ir konsulinių atstovybių veiklai; 3) atgabenamos keleivių asmeniniame bagaže ir neviršija Vyriausybės nustatytų kiekių, kuriuos fiziniams asmenims (keleiviams) leista įvežti be importo mokesčių; 4) pagal Muitinės kodeksą neapmokestinamos importo mokesčiais ir kitais atvejais.
Mokesčio tarifas yra absoliuti mokesčio suma natūriniam vienetui ir cigarėtėms vertybinis elementas. Akcizais apmokestinamų prekių sandėlio savininkas privalo deklaruoti akcizų mokestį už iš sandėlio išgabentas ar sandėlyje ar gabenimo metu prarastą prekių kiekį, neviršijantį vyriausybės nustatytos natūralios netekties normų, taip pat už prekes, prarastas dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, kai tai įrodyta vyriausybės nustatyta tvarka. Akcizų mokesčio suma apskaičiuojama, taikant akcizų tarifus, galiojusius prekių išgabenimo ar sunaudojimo dieną. Akcizų mokestis įskaitomas į valstybės biudžetą.Akcizų mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, kuriam pasibaigus, iki kito mėnesio 15 dienos mokesčio mokėtojas privalo vietos mokesčio administratoriui pateikti akcizų daklaraciją ir jos priedus.(formas FR 0344-0351, FR 0369,0370). Jeigu vienas savininkas turi kelis akcizais apmokestinamų prekių sandėlius, deklaracija pateikiama už kiekvieną sandėlį atskirai. Už mokestinį laikotarpį mokėt.ina akcizų suma turi būti sumokėta ne vėliau kaip iki akcizų deklaracijo pateikimo termino pabaigos į to vietos mokesčio administratoriaus, kurio teritorijoje yra akcizais apmokestinamų prekių sandėlis, surenkamąją sąskaitą.
3.5 Įmokos socialiniam draudimui ir sveikatos draudimui
2002 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Sveikatos draudimo įstatymo naują redakciją (Nr.9-1219), kuri įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d.
Sveikatos draudimas yra privalomasis ir papildomasis (savanoriškasis). Privalomąjį sveikatos draudimą vykdo privalomojo sveikatos draudimo taryba, valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, teritorinės ligonių kasos.Privalomuoju sveikatos draudimu yra draudžiami Lietuvos Respublikos piliečiai ir kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, taip pat laikinai Lietuvos Respublikoje gyvenantys kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės, jeigu jie teisėtai dirba Lietuvos Respublikoje, bei nepilnamečiai jų šeimos nariai .Apdraustaisiais privalomuoju sveikatos draudimu laikomi asmenys,už kuriuos mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos, bei asmenys, kurie moka šias įmokas.Šie asmenys apdraustaisiais laikomi dar vieną mėnesį po to , kai už juos nustota mokėti ar kai jie nustoja mokėti nustatyto dydžio įmokas, jeigu šios įmokos prieš tai buvo mokėtos paskutinius 3 mėnesius.Draudžiamuosius privalomuoju sveikatos draudimu registruoja ir jų įskaitą tvarko teritorinės ligonių kasos.
Šalia privalomojo draudimo vykdomas savanoriškasis draudimas. Savanoriškuoju pensijų draudimu gali draustis asmenys, kurie nedraudžiami privalomuoju pensijų draudimu,pagrindinei pensijos daliai gauti arba pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti; asmenys, kurie draudžiami privalomuoju pensijų draudimų tik pagrindinei pensijos daliai gauti, -papildomai pensijos daliai gauti.
Savanoriškai apsidraudę turi teisę gauti pensijas pagal LR VSD pensijų įstatymą. Pensija skiriama, kai asmuo sulaukia nustatyto amžiaus ar pripažįstamas invalidu. Savanoriškai apsidraudusiems asmenims mirus, šeimos nariai turi teisę gauti našlių ir našlaičių pensijas.
Privalomojo sveikatos draudimo įmokų tarifai:
30 procentų fizinių asmenų pajamų mokesčio. Moka įmonės, įstaigos ir organizacijos už dirbančius asmenis.; individualių įmonių savininkai ir ūkinių bedrijų nariai; tam tikros veiklos patento mokesčio – moka pagal patentus dirbantys asmenys.
10 procentų Statistikos departamento skelbiamo už praeitą ketvirtį vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Moka neapdrausti asmenys ir advokatai, jų padėjėjai, notarai.
3,5 procentų iminimalios mėnesio algos. Moka ūkininkai bei žemės naudotojai (3 ha ir daugiau ) už save ir už pilnamečius šeimos narius.
3 procentų darbo užmokesčio dydžio įmoka. Moka įmonės, įstaigos ir organizacijos už dirbančius asmenis.
1,5 procentų minimalios mėnesio algos. Moka asmeninio ūkio naudotojai (iki 3 ha žemės ūkio naudmenų ) už save ir už pilnamečius šeimos narius.
Privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo terminus ir tvarką nustato Vyriausybė. Valstybinė mokesčių inspekcija ir VSD fondo valdyba (3 proc. Darbo užmokesčio ) per 3 dienas nuo įmokų gavimo perveda jas Valstybinės ligonių kasos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sąskaitą.
3.6 Muitai
Muitai – tai vieni seniausi pasaulyje mokesčių. Muito mokestis yra taikomas pirmiausia kaip priemonė vyriausybei gauti pelną, o ne būdas apsaugoti šalies gyventojus nuo užsienio konkurencijos.
Lietuvoje muitai imami pagal Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymą, priimtą 1998 m . vasario 19 d.. Muitinių darbą Letuvoje organizuoja ir joms vadovauja Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos .
Šalies muitų teritorijoje taikomi šių rūšių muitai:
bendrieji –taikomi siekiant reguliuoti užsienio prekybą ir gauti pajamų į valstybės biudžetą;
specialieji – taikomi kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius kitų valstybių ar jų grupių
veiksmus Lietuvos atžvilgiu;

antidemp.ingo – taikomi importuojamoms prekėms, kurių eksporto kainos mažesnės už panašių prekių kainas eksportuojančios valstybės rinkoje;
kompensaciniai – taikomi importuojamoms prekėms, kurių gamybai ar eksportui buvo naudojama

užsienio valstybės subsidija, jeigu jas importuojant gali būti padaryta žalos Lietuvos interesams.
protekciniai (apsaugos ) – taikomi, kai imortuojamos prekės dėl kurių vietiniai gamintojai patiria
juos žlugdančią užsienio įmonių konkurenciją.

Muitų tarifas – tai susistemintas mokesčių, kuriais apmokestinamos įvežamos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją bei išvežamos iš jos prekės bei kitos vertybės, normų rinkinys. Lietuvos Respublikoje muitų tarifas sudaromas laikantis tarptautinėje praktikoje pripažintų muito tarifų formavimo pricipų bei normų. Lietuvos Respublikoje muito tarifą sudaro: 1) prekės kodas pagal kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą; 2) prekės aprašas pagal kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą; 3) prekės natūrinis matavimo vienetas; 4)autonominė importo muito norma; 5) konvencinė importo muito norma; 6) preferencinės importo muito normos.
Prekėms, kurių kodai nepateikiami, taikomas nulinis muito tarifas. Muito norma – tai parametras, naudojamas muito dydžiui apskaičiuoti. Muito normos gali būti advaliorinės (vertybinės jos apskaičiuojamos procentais nuo perkės muitinės vertės); specifinės ( kiekybinės jos apskaičiuojamos už mato vienetą pagal tvirtą tarifą); mišrios (kai derinami advolioriniai ir specifiniai muitai.)

Sudėtingiausias dalykas yra importuojamų (ir eksportuojamų) prekių muitinės vertės nustatymas. Tai atliekama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą metodiką. Prekių muitinė vertė yra kaina (sandorio vertė) , sumokėta ar priklausanti sumokėti už parduodamas prekes, kartu su į šią kainą neįskaičiuotomis, tačiau pirkėjui tenkančiomis išlaidomis.Jeigu sandorio vertės nustatyti neįmanoma, prekių muitinė vertė nustatoma paeiliui taikant šiuos vertinimo metodus:1) tapačių prekių pardavimo sandorio maksimalios vertės; 2) panašių prekių pardavimo sandorio maksimalios vertės; 3) dedukcinį (prekių muitinė vertė nustatoma remiantis panašių ar tapačių prekių pardavimu Lietuvos Respublikoje maksimalia kaina); 4) sumavimo (prekių muitinė vertė nustatoma sudedant prekių gamybos, įpakavimo, gabenimo ir kitas paprastai į prekių kainą įeinančias išlaidas).

Mokesčiai mokami muitinės įstaigai, pradėjusiai eksporto arba importo muitinės procedūrą pagal eksporto ar importo muitinės deklaraciją. Juridiniai asmenys ir įmonės, neturinčios juridinio asmens statuso, mokesčius gali sumokėti grynais, prasidėjus importo arba eksporto muitinės procedūrai, arba (pateikia garantiją ) mokamuoju pavedimu į muitinės sąskaitą per 20 darbo dienų nuo eksporto arba importo muitinės procedūros pradžios, o tam tikrais atvejais – per 40 darbo dienų. Mokesčiai apskaičiuojami Lietuvos Respublikos pinigais kiekvienai prekei ar jų siuntai atskirai. Mokesčiai mokami litais. Jei muitinės įstaigose nėra valiutos keityklių, tai mokesčius leidžiama sumokėti laisvai konvertuojama valiuta. Jei nesumokama visa mokesčių suma, tai skolininkas raštu informuojamas ir turi sumokėti skolą per 5 darbo dienas nuo muitinės pranešimo gavimo dienos.Dėl prekių savininko kaltės nesumokėtą muito sumą muitinė privalo išieškoti iš juridinių asmenų ar juridinio asmens teisių neturinčių įmonių ne ginčo tvarka, o iš fizinių asmenų -* įstatymų nustatyta tvarka per penkerius metus nuo muito įforminimo dienos.
3.7 Kiti mokesčiai

Šių mokesčių dalis nacionalinio biudžeto mokestinėse pajamose labai nedidelė ( apie 6 proc. ). Dėl šių mokesčių mažesnio vaidmens krašto mokestinių išteklių formavime juos aptarsime trumpiau. Čia pavadinti šie mokesčiai : transporto priemonių , rinkliavos, konsulinis, paveldimo ar dovanojamo turto, nekilnojamo turto, prekyvečių, žemės, žemės nuomos, mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius, už aplinkos teršimą, įmokos į Gar.antinį fondą, azartinių lošimų mokestis, prekių apyvartos mokestis, cukraus mokestis, baltojo cukraus virškvočio mokestis, mokesčiai už PNO registravimą.

Transporto priemonių mokestis. Kelių fondo formavimo šaltiniai yra atskaitymai nuo įmonių realizavimo pajamų (įplaukų), dalis akcizo, gauto už realizuotą benziną, dyzelinius degalus ir tepalus, transporto priemonių savininkų mokestis už naudojimąsi automobilių keliais, jų infrastruktūra, valstybės biudžeto lėšios, taip pat juridinių ir fizinių asmenų bei kitų valstybių tikslinės lėšos.Šie atskaitymai imami pagal LRS 2001 m. gruodžio 21 d. priimtą LR kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą, kuris įsigaliojo nuo 2002 m. sausio 1 d.
Atskaitymų nuo pajamų mokėtojai – juridiniai asmenys, išskyrus pelno nesiekiančius juridinius asmenis.Juridiniai asmenys atskaitymus moka nuo pajamų už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas, taip pat už parduotą ilgalaikį materialų ir nematerialų turtą, vertybinius popierius, išvestines finansines priemones ir nuo palūkanų pajamų.Pajamos , nuo kurių vykdomi atsiskaitymai į Kelių programos sąskaitą yra statybos veiklos pajamos(pačių juridinių asmenų atlikti statybos ir montavimo darbai); komisinės prekybos pajamos (pagal sutartį apskaičiuotas ir (arba )dokumente nustatytas atlyginimas); tarpininkavimo pajamos (pagal sutartį apskaičiuotas ir (arba) apskaitos dokumente nustatytas atlyginimas.); parduotas ilgalaikis turtas vertybiniai popieriai, išvestinės finansinės priemonės (vertės padidėjimas); lizingo veiklos pajamos (palūkanų pajamos); azartinių lošimų veiklos pajamos (įplaukos, gautos iš azartinių lošimų..Juridiniai asmenys, išskyrus juridinius asmenis, kurie verčiasi prekybos veikla, suskystintų dujų, skirtų automobiliams, realizavimu, juridinius asmenis, kurie verčiasi veikla, bet negauna pajamų iš tos veiklos, taip pat kredito įstaigas – 0,48 procento pajamų; juridiniai asmenys, kurie verčiasi suskystintų dujų, skirtų automobiliams, realizavimu, – 0,1 procento pajamų; kredito įstaigos, išskyrus Lietuvos banką , -1 procentą pajamų, gautų iš maržos ir už kitas paslaugas.

Mokėtojai atskaitymus nuo kiekvieno mėnesio pajamų apskaičiuoja patys ir moka į Programos finansavimo sąskaitą „Kelių programa- Atskaitymai nuo pajamų“ iki kito mėnesio 25 dienos.Mokėtojai apskrities VMI atitinkamam skyriui kasmet iki kovo 1 dienos privalo pateikti praėjusių metų „ Atskaitymų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti deklaraciją“ forma FR 0472

Rinkliavos ir konsulinis mokestis . Rinkliava –įstatymo nustatyta piniginė prievolė asmeniui už jam suteikiamas tam tikras valstybės institucijų paslaugas.Tai papildomas pajamų šaltinis valstybės (savivaldybių) funkcijoms vykdyti. Nuo 2001 m. sausio 1 d. įsigaliojo Rinkliavų įstatymas ir neteko galios žyminio mokesčio bei vietinių rinkliavų įstatymai.

Valstybės rinkliavos mokestis imamas už licencijas (leidimus) verstis licencijuojama veiklą išdavimą, įmonių įregistravimo bei perregistravimo atitinkamų dokumentų išdavimą, leidimą importuoti alkoholio produktus ir jais prekiauti išdavimą, už tranzitu vežamų prekių atitinkamų dokumentų išdavimą, už prekybą naftos produktais vietos atestatų išdavimą, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, muitinės, kelių policijos atliekamus veiksmus ir atitinkamų dokumentų išdavimą, už civilinės būklės aktų registravimą ir dokumentų išdavimą ir kitais atvejais.

Valstybės rinkliavos dydis nustatomas atsižvelgiant į paslaugos suteikimo išlaidas: 1) darbui, susijusiam su paslaugos suteikimu, apmokėti; 2) juridinę galią turinčio dokumento blankui pagaminti; 3) teisės aktų nustatytų reikalavimų įvykdymui patikrinti.
Rinkliavos mokestis įskaitomas į tą biudžetą, iš kurio išlaikoma įstaiga, išduodanti dokumentus, už kuriuos imamas mokestis.

Konsulinį mokestį moka užsienio ir Lietuvos Respublikos juridiniai asmenys, užsienio valstybių ir Lietuvos Respublikos piliečiai, asmenys be pilietybės už Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeri.jos Konsulinio departamento, Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų užsienyje jiems teikiamas konsulines paslaugas, atliekamus notarinius veiksmus ar išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus.Mokesčio tarifai įvairūs, juos nustato LR Vyriausybė. Mokestis mokamas prieš atliekant konsulines paslaugas ar notarinius veiksmus.

Paveldimo turto mokestis. Nuo 2003 m. sausio 1 d įsigaliojo naujas Paveldimo turto mokestis. Mokesčio mokėtojai yra LR ir kitų valstybių fiziniai asmenys, LR paveldėję turtą. Nuolatinio Lietuvos gyventojo mokesčio objektas – paveldimi nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai ir pinigai.Nenuolatinio gyventojo teisiškai registruotini kilnojamieji daiktai, esantys Lietuvos Respublikoje.
Apmokestinimo vienetas yra paveldimo turto apmokestinamoji vertė ar jos dalis, tenkanti jo gavėjui paveldėjimo teisės dokumentų išdavimo metu. Formoje FR 0513 yra apskaičiuojama paveldimo turto vertė. Paveldimo turto apmokestinamoji vertė apskaičiuojama 2003 m . sausio 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 24 nustatyta tvarka. Apskaičiuojant apmokestinamąją vertę , turto vertė yra mažinama 30 procentų t,y, apmokestinamąją vertę sudaro 70 procentų to turto vertės. Paveldimo turto apmokestinamoji vertė deklaruojama pažymoje (forma FR 0514).

Mokesčio tarifai: 1) jeigu turto apmokestinamoji vertė iki 0,5 mln. Lt -5 procentai;2) jeigu turto apmokestinamoji vertė viršija 0,5 mln. Lt – 10 procentų.

Paveldėto turto mokestį apskaičiuoja turto paveldėjimo teisės dokumentus išduodantys pareigūnai pagal jiems pateiktus turto įvertinimo duomenis bei kitus dokumentus. Jeigu mokestis nesumokėtas, paveldėjimo teisės dokumentai neišduodami.

Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis. Finansų ministerija parengė nekilnojamojo turto mokesčių įstatymo projektą. Šį mokestį moka juridiniai asmenys, kuriems nuosavybės teise priklauso nekilnojamas turtas Lietuvos Respublikoje. Užsienio juridiniai asmenys ir organizacijos už LR esantį ir nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąį turtą mokestį pradeda mokėti nuo 2002 m. sausio 1 d. . Šio mokesčio objektas yra LR teritorijoje juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas turtas, išskyrus žemę, orlaivius ir laivus. Metinis mokesčio tarifas – 1 procentas nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Įmonių nekilnojamąjį turtą, kuriam privaloma valstybinė teisinė registracija, įvertina valstybės įmonė „Registrų centras“. Jo filialai mokesčio mokėtojams išduoda Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, kuriuose nurodyta nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė yra to nekilnojamojo turto mokestinė vertė.

Mokesčio sumokėjimo laikas ir tvarka už nekilnojamąjį turtą, turimą sausio 1 dienai : mokesčio mokėtojas iki einamųjų metų kovo 1 d. turi pateikti VMI „Juridinio asmens nekilnojamojo turto mokesčio metinę deklaraciją“ ( FR 0315, 0315P) ir dokumento apie turto mokestinę vertę kopiją. Mokestis mokamas po ketvirtadalį metinės sumos, pasibaigus ketvirčiui (per 25 dienas).

Žemės mokestis . Šis mokestis imamas pagal LR žemės mokesčio įstatymą. Žemės mokesčio objektas- privati žemė, mokesčio mokėtojai privačios žemės savininkai. Žemės mokesčio tarifas metams – 1,5 procento žemės kainos (miško žemės kainos – be medynų vertės). Nuo 2004 m . sausio 1 d. žemės kaina yra lygi vidutinei žemės rinkos vertei, apskaičiuotai atliekant vertinimą masiniu būdu, sudarant žemės verčių žemėlapius. Žemės mokesčio neapmokestinama: bendro naudojimo keliai; žemės sklypai, nuosavybės teise priklausantis užsienio valstybių diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms; miško žemė. Žemės mokesčio sumas apskaičiuoja VMI ir deklaracijas atsiunčia paštu mokesčio mokėtojams. Žemės mokestis apskaičiuojamas bei mokamas litais ir centais.

Žemės nuomos mokestis. Valstybinės žemės išnuomojimo tvarką reglamentuoja LR civilinis kodeksas.Mokesčio mokėtojai yra juridiniai asmenys, mokesčio objektu yra nuomojamos va.lstybinės žemės ar privačios žemės sklypas, vandens telkiniai. Minimalus nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifas metams -1,5 procento, maksimalus – 4 procentai. Mokesčio už vandens telkinius žvejybai tarifas -0,1 procento. Konkretų mokesčio tarifą nustato savivaldybės taryba. Mokesčio dydį apskaičiuoja nuomotojas ir nurodo nuomos sutartyje. Valstybinės žemės nuomos mokestis apskaičiuojamas formoje FR 0130 „ 20. metų valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracija“

Mokestis už valstybinius gamtos išteklius..Mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius – tai valstybės pajamos iš jos nuosavybės.Šio mokesčio mokėtojai yra juridiniai ir fiziniai asmenys , įstatymų nustatyta tvarka išgaunantys LR valstybinius gamtinius išteklius. Mokesčio objektas yra valstybiniai gamtos ištekliai, nuo 2003 m. sausio 1 d. – medžiojamųjų gyvūnų ištekliai.. mokesčio tarifai: minėti asmenys moka nustatyto dydžio mokesčius pagal paimtų arba potencialiai galimų išgauti (sunaudoti ) gamtos išteklių kiekį ir kokybę. Nuo mokesčio atleidžiami žemės naudotojai, ūkiniams reikalams (ne pardavimui) naudojantys statybinių medžiagų žaliavas ir vandenį, esančius jiems suteiktame sklype.Mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius mokami avansu lygiomis metinių mokesčių sumos, kuri apskaičiuojama pagal numatomų sunaudoti išteklių kiekį, dalimis.Mokama kas ketvirtį iki kito ketvirčio pirmo mėnesio 15 d. Metų gale mokesčių suma perskaičiuojama pagal faktiškai išgautų išteklių kiekį ir iki vasario 1 d. metiniai apskaičiavimai pateikiami VMI.

Naftos ir dujų išteklių mokestis. Mokesčio objektas – Lietuvos respublikos teritorijoje ir jos ekonominėje zonoje Baltijos jūroje išgaunama nafta ir dujos. Mokesčio mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, nustatyta tvarka išgaunantys naftą ir dujas Lietuvos Respublikoje ir jos ekonominėje zonoje Baltijos jūroje. Bazinis mokesčio tarifas – 20 procentų išgautos naftos ir dujų pardavimo kainos, bet ne mažiau kaip vyriausybės nustatyta kontrolinė kaina. Už naftą ir dujas, išgaunantys valstybės lėšomis rastuose ir išžvalgytuose telkiniuose, bazinis mokesčio tarifas padidinamas 9 punktais.2003 m. gegužės 20 d. LRS priimtos šio mokesčio pataisos numato, kad valstybė kompensuos pusę į gręžinio žvalgybą investuotų lėšų įmonėms, kurios, investuodamos savo lėšas, atras ir išžvalgys naujus naftos telkinius.Šalyje išgaunamai naftai bus taikomi bazinis ir kompensacinis mokesčių tarifai.Naftos iš telkinių, kuriuose gavyba prasidėjo iki 2003 m. liepos 1 d., bazinis tarifas sieks 20 procentų. Naftos, išgautos iš telkinių, kuriuose gavyba prasidės po liepos 1 d ., bazinis tarifas sieks nuo 2 iki 16 procentų (priklausomai nuo gavybos apimties ir vietos).Naftos iš telkinių, kurie išžvalgyti ir surasti valstybės lėšomis, kompensacinis tarifas siekia 9 procentus.

Mokestis mokamas į valstybės biudžetą avansu lygiomis metinės mokesčio sumos, apskaičiuotos pagal numatomą išgauti naftos ir dujų kiekį, dalimis kas ketvirtį iki kito ketvirčio pirmo mėnesio 15 dienos(ketvertinės deklaracijos forma FR 0566). Metams pasibaigus, mokesčio suma perskaičiuojama pagal faktiškai išgautos naftos ir dujų kiekį ir iki vasario 1 d. metinis apskaičiavimas pateikiamas VMI (metinės deklaracijos forma FR 0567).Papildoma mokesčio suma sumokama į valstybės biudžetą iki vasario 15 d.

Mokestis už aplinkos teršimą. Mokesčio mokėtojai yra juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie teršia aplinką ir kuriems nustatyti normatyvai; kurie teršia aplinką iš mobilų taršos šaltinių; teršia gaminiais ir pakuotės atliekomis. Mokesčio objektas yra išleidžiami į aplinką fiziniai, cheminiai ir biologiniai teršalai, gaminiai, pakuotė, neigiami veikiantys žmogų ir aplinką. Mokesčių tarifai nustatomi vienai teršalų tonai, gaminio vienetui ar jo kg, pakuotės tūrio (1) ar svorio vienetui (kg). Mokesčio už aplinkos teršimą tarifai ir tarifų koeficientai nustatomi teršalams ir teršalų grupėms pagal jų kenksmingumą aplinkai. Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių ir mobilių .taršos šaltinių mokestinis laikotarpis yra 1) ketvirtis – asmenims, kuriems privalomas gamtos išteklių naudojimo leidimas, jei už praėjusius metus mokėtina mokesčio už aplinkos teršimą suma buvo lygi 10 tūkstančių litų arba didesnė; 2) pusė metų – asmenims, kuriems neprivalomas gamtos išteklių naudojimo leidimas arba kurių už praėjusius metus mokėtina mokesčio už aplinkos teršimą suma buvo mažesnė kaip 10 tūkst. litų. Asmenims, kurie gamina ir (ar ) importuoja į Lietuvos Respubliką apmokestinamuosius gaminius ir (ar ) į apmokestinamąją pakuotę įpakuotus gaminius, mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ar pakuotės atliekamos mokestinis laikotarpis yra vieneri metai. Mokestis už aplinkos teršimą sumokamas ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijos (formos FR 0521-0525). Aplinkos ministerijos įgaliotai institucijai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikiamos ne vėliau kaip per 30 dienų nuo mokestinio laikotarpio pabaigos.. Aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą.

Įmokos į garantinį fondą. Įmokų mokėtojai yra visos įmonės, viešosios įstaigos, bankai ir kredito unijos.Mokesčio objektas yra darbo užmokestis, nuo kurio skaičiuojamos privalomojo VSD įmokos. Įmokų tarifai 0,2 procentų priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio. Įmonių įmokos į Garantinį fondą mokamos šia tvarka: 1) įmokas įmonės apskaičiuoja ir moka nuo tos dienos , kurią darbuotojams pradedamas skaičiuoti darbo užmokestis; 2) įmokos mokamos kartą per mėnesį ne veliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos. Įmonės įmokas į Garantinį fondą pradeda mokėti nuo 2001 m . kovo 15 d.

Loterijų ir azartinių lošimų mokestis. Nuo 20040101 įsigaliojo Loterijų ir azartinių lošimų mokesčio įstatymas. Loterijų ir azartinių lošimų mokesčio mokestinis laikotarpis yra kalendorinių metų ketvirtis. Loterijų ir lošimų mokesčio bazė ir tarifai: 1) organizuojant loterijas mokesčio bazė – išplatintų loterijos bilietų nominali vertė, mokesčio bazei taikomas 5 procentų mokesčio tarifas; 2) organizuojant bingo, totalizatorių ir lažybas mokesčio bazė – gautų įplaukų, atėmus faktiškai išmokėtus laimėjimus, suma, mokesčio bazei taikomas 15 procentų mokesčio tarifas; 3 organizuojant lošimus automatais, stalo lošimus mokesčio bazė – už lošimo įrenginį (lošimo automatą A kategorijos -1800 litų per mokestinį laikotarpį; lošimo automatą B kategorijos 600 litų per mokestinį laikotarpį ); ruletės, kortų arba kauliukų stalą (12000 litų per mokestinį laikotarpį).

Mokestis mokamas kas ketvirtį iki kito mėnesio 15 d.. Loterijas arba azartinius lošimus organizuojantys juridiniai asmenys pildo loterijų ir lošimų mokesčio deklaracijas ( formos FR 0583, FR 0584).

Prekių apyvartos mokestis. Prekių apyvartos mokesčio objektas yra lengvieji automobiliai, erotinio ir smurtinio pobūdžio spaudos leidiniai, parfumerijos, kosmetikos prekės. Šį mokestį moka išvardintų prekių gamintojai ir transportuotojai. Mokesčio tarifai lengviesiems automobiliams -15 procentų apmokestinamosios vertės, viršijančios 100 tūkst. litų; erotinio ir smurtinio pobūdžio spaudos leidiniams 75 procentai apmokestinamosios vertės; parfumerijos ir kosmetikos prekėms 10 litų už litrą. Mokesčio mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo. Jam pasibaigus, iki kito mėnesio 15 dienos mokesčio mokėtojas privalo teritorinei VMI pateikti ‚ Prekių apyvartos mokesčio deklaraciją“ (forma FR 0372).

Cukraus mokestis. Cukraus mokestį moka iš cukraus produktų, kurių sudėtyje yra cukraus, gamintojai, importuotojai, realizuotojai. Cukraus mokesčio objektas tai cukraus produktai, kurių sudėtyje yra cukrus (vyriausybės patvirtintas sąrašas). Mokesčio tarifai: cukraus, įskaitant cukrų esantį produktuose, mokesčio tarifas -0,01 lito už 1 procentą cukraus kilograme produkto.Vyriausybės patvirtintame sąraše nurodytose produktuose esantį cukraus kiekį (procentais) , nuo kurio skaičiuojamas nustatytas tarifas, nustato Vyriausybė.Šio mokesčio mokestinis laikota.rpis yra kalendorinis mėnuo, kuriam pasibaigus, iki kito mėnesio 15 dienos mokėtojai privalo teritorinei VMI pateikti „Cukraus mokesčio deklaracija“ (forma FR 0341). Cukraus mokestis turi būti sumokėtas į valstybės biudžetą iki kito mėnesio 30 dienos.

Baltojo cukraus virškvočio mokestis. Baltojo cukraus virškvočio mokesčio objektas –Lietuvos Respublikoje realizuotas baltojo cukraus viškvotis.Šį mokestį moka LR cukraus gamintojai, realizavę vidaus rinkoje baltojo cukraus virškvotį. Mokesčio tarifas yra nustatomas vienai baltojo cukraus tonai ir yra lygus cukraus mokesčio dydžio ir maksimalios bendrojo cukraus importo muito tarifo normos sumai. Baltojo cukraus virškvočio mokestis apskaičiuojamas už visą per kalendorinius metus vidaus rinkoje realizuotą baltojo cukraus virškvotį. Mokesčio mokėtojai kalendoriniams metams pasibaigus iki sausio 15 dienos privalo teritorinei VMI pateikti „ Baltojo cukraus virškvočio mokesčio deklaraciją „ ( forma FR 0460). Baltojo cukraus virškvočio mokestis sumokamas kalendoriniams metams pasibaigus iki vasario 1 dienos.

Mokestis už pramoninės nuosavybės objektų registravimą . Nuo 2001 m. liepos 1 d. LR įsigaliojo mokesčių už pramoninės nuosavybės objektų registravimą įstatymas. Šį mokestį moka fiziniai ir juridiniai asmenys už pramoninės nuosavybės objektų registravimą ir su tuo susijusių dokumentų išdavimą, taip pat už išradimo patento , pramoninio dizaino, prekių ženklo galiojimo termino pratęsimą, patentinio patikėtinio registravimą valstybiniame patentų biure. Pramoninės nuosavybės objektas – išradimo patentas, pramoninis dizainas, puslaidininkinio gaminio topografija, prekių ženklas, firmos vardas

Palūkanos už valstybės kapitalo naudojimą Vastybės įmonės apskaičiuoja ir moka į Lietuvos valstybės biudžetą palūkanas už valstybės kapitalo naudojimą. Plūkanos už valstybės kapitalo naudojimą skaičiuojamos nuo įregistruoto įmonės įstatinio kapitalo. Metinis normatyvas – 0,5 procento. Valstybės įmonės prie pataisos darbų kolonijų, kurių steigėja yra Teisingumo ministerija ir valstybės kelių įmonės, kurių steigėja yra susiekimo ministerija, valdančios, prižiūrinčios ir taisančios valstybės automobilių kelius ir jų statinius moka 0,1 procento dydžio palūkanas už Valstybės kapitalo naudojimą. Valstybės įmonės kasmet iki kovo 1 d. pateikta teritorinėms VMI palūkanų už valstybės kapitalo naudojimą skaičiavimą..4 skyrius Mokesčių apskaita
Vieni iš svarbiausių apskaitos informacijos vartotojų – mokesčių sistemos tvarkytojai ir mokesčių rinkėjai. Juos domina ne tik finansinės apskaitos informacija bet ir įmonės mokestinės atskaitomybės duomenys. Ataskaitos, susijusios su įvairių mokesčių surinkimu, pildomos deklaruojant mokesčius, kuriuos įmonė privalo sumokėti į biudžetą, tai yra atliekant pinigines prievoles valstybei. Daugeliui kitų finansinės apskaitos informacijos vartotojų mokestinė atskaitomybė neįdomi, nereikalinga ir dažniausiai neprieinama. Tačiau kiekvieną verslininką domina pinigų suma, kurį įvairių mokesčių pavidalu turės pervesti valstybei. Šia prasme informacija apie apmokestinamajį įmonės veiklos rezultatą domina visus: ir mokesčių surinkėjus, ir mokesčių mokėtojus.

Mokesčių apskaita – palyginti sudėtingas kiekvieno buhalterio darbo baras. Be to, mokesčių apskaita yra vienas sudėtingiausių barų ir buhalterine, tai yra sąskaitų korespondencijų, prasme. Šį apskaitos barą būtina vesti visų, net ir pačių mažiausių, įmonių apskaitininkams.

Visiems gerai žinomai tesioginiai mokesčiai- tai gyventojų pajamų mokestis , pelno mokestis ir kiti.. Pagrindinis netiosioginis mokestis Lietuvoje yra pridetinės vertės mokestis – PVM. Perkant prekes įmonė PVM registruoja kaip gautiną PVM. Sąskaitų plane yra 2431 gautinas PVM, o parduodant prekes registruojamas moketinas PVM sąskaitoje 4484 Mokėtinas PVM mokestis.
Gautino PVM mokesčio būtų tokios sąskaitų korespondencijos

D (..) Pirkimai

D 2431 Gautinas PVM

K (...) Pinigai

Kadangi šį mokestį turi sumokėti paskutinis prekių pirkėjas (jų galutinis vartotojas), o įmonės gamintojos tėra tik tarpininkės, surenkančios PVM, todėl pardavus prekes ir gavus iš pirkėjo mokestį, fiksuojama skola biudžetui. Tačiau sumokėtą už pirktas prekes sumą biudžetas privalo grąžinti įmonei. Tai turto sąskaita, todėl joje apskaitomo objekto padidėjimas atspindimas jos debete.

Mokėtinas PVM registruojamas taip:

D (..) Pinigai

K (..) Pardavimai

K 4484 Mokėtinas PVM mokestis
4484 Mokėtinas PVM mokestis tai įmonės įsipareigojimų sąskaita, todėl jos objekto padidėjimas atspindimas kredite.
Ataskaitinio lakotarpio pabaigoje apskaitininkas tiesiog nustato, ar įmonė turi mokėti PVM biudžetui, ar biudžetas skolingas įmonei. Tai aliekama palyginant pirkimo ir pardavimo PVM sumas.

D 4484 Mokėtinas PVM mokestis

K 2431 Gautinas PVM

Apskaičiavus daromas yra įrašas bendrajame žurnale o o galutinis likutis yra perkeliamas į Didžiosios knygos likučių sąskaitas.

Visi kiti mokesčiai korsponduojami tokiose sąskaitose:

612 Veiklos mokesčių sąnaudos

6121 Kelių mokesčio sąnaudos

6122 nekilnojamojo turto mokesčio sąnaudos

6123 Neatskaitomo PVM sąnaudos

6124 Aplinkos teršimo mokesčio sąnaudos

6125 Kitų mokesčių sąnaudos
Veiklos mokesčių sąnaudos yra debetojamos.išvedami likučiai surašomi į Didžiosios knygos sąskaitas o pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, veiklos mokesčių sąskaitos bendra tvarka uždaromos per sąskaitą Nr. 390 Suvestinės sąskaitos.

Nuo 2004 m. vasario 7 d. įsigaliojo nauji verslo apskaitos standartai. Šiais verslo standartais apskaitos standartais privalo vadovautis ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, savo veikla siekiantys pelno, taip pat neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, kai savo nuožiūra nusprendžia sudaryti finansinę atskaitomybę arba Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas įpareigoja tai daryti.Išvados
Aptarus visus mokesčius matome, kad jų mokėjimas ir kontrolė yra organiškai susiję . Mokesčių administravimo įstatyme (MAĮ) aptartos visos pagrindinės sąvokos ir taisyklės, kurių būtina laikytis, vykdant įstatymą, t. y. nurodomi administruojami mokesčiai, mokesčius administruojančios struktūros, aptartos mokesšių administratorių bei mokesčių mokėtojų teisės ir pareigos, mokesčių apskaičiavimo, sumokėjimo, išieškojimo ir grąžinimo tvarka, mokesčių mokėtojų apskaita, reglamentuojami mokesčių įstatymų pažeidimai ir atsakomybė, taip pat nurodoma mokestinių ginčų sprendimo ir datų bei dokumentų pripažinimo tvarka.

Taigi kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo griežtai laikytis įstatymų skaičiuojant, mokant mokesčius. Tuo metu Lietuvos vyriausybė turi leisti tokius mokesčių įstatymus, kad nepažeistų mokėtojų teisių. Vyriausybė neturi vadovautis tik mokesčių fiskalinefunkcija (kuo daugiau jų gauti į biudžetą), priimant naujus įstatymų pataisymus reikėtų daryti visapusišką ekonominę analizė (poveikis mokesčių mokėtojų interesams, krašto ekonomikai bei rinkoms). Neturi būti ignoruojami tokie apmokestinmo principai kaip teisingumas, ekonominis efektyvumas, administracinis paprastumas, mokestinių įplaukų produktyvumas bei mokesčių ekonominė funkcija.
Pasak Prancuzijos valstybės vadovo A. Rišelje patarimo: pinigai, valdovo imami iš valdinių, turi atitikti jų mokestines galimybes, nepakenkti turtui.

Labai dažnas mokesčių įstatymų kaitaliojimas rodo nekokybišką jų parengimą; tai destabilizuoja ūkio subjektų veiklą, patiriama nuostolių, kyla konfliktų tarp mokesčių rinkėjų ir mokesčių mokėtojų.

Dėl tokių priežasčių dažnai pasitaiko sukčiavimo atveju. Verslininkai ir kiti mokesčių mokėtojai slėpdami privalomus mokėti valstybei mokesčius, visuomenės bei kiekvieno jos nario ir kitų mokesčių mokėtojų atžvilgiu yra nedori ir elgiasi nusikalstamai o tokiu atvėju valstybė netenka dalies pajamų į biudžetą.. Juk kiekvienoje valstybėje esama materialinio produkto nekuriančių veiklos struktūrų, ir jas reikia išlaikyti, būtina apsaugoti valstybės sienas ir savo nepriklausomybę, taip pat reikalinga materialiai stipresnių žmonių parama silpniesiems. Todėl reikia ieškoti būdų, kaip Lietuvoje valstybės ir mokesčių mokėtojų santykius daryti teisigesnius, efektyvesnius, korektiškesnius, žmogiškesnius ir siekti savo gimtinės klestėjimo.Literatūra
1.Eugenija, Buškevičiūtė. Mokesčių sistema. Kaunas: Technologija 2003
2 Kalčinskas, G., Buhalterinės apskaitos pagrindai, 1996 Pačiolis
3.Čepienė, I., Meidūnas, V., Puzinauskas, P. (1994). Mokesčiai. Vilniaus universiteto leidykla.
4.Buškevičiutė, E., Pukelienė, V. (1998). Valstybės mokesčių sistema: mokomoji knyga. Kaunas: Technologija.
5.Meidūnas, Vitoldas: Puzinauskas, Pranas. Mokesčiai: teorija, vaidmuo, raida. Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2001.
6.Stačiokas, Romas. Apmokestinimas ir mokesčiai europos Sąjungoje. Kaunas: KTU, 2003.
7.Stačiokas, Romas: Rimas, Justinas. Mokesčiai: istorinė raida ir dabartis. Kaunas, 2003
8.Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (2002, liepos 19). Valstybės žinios, p. 34-48
9.Žeimantas, V. V. (2001, gegužės 31). Didžiausi pajamų mokesčiai Lietuvoje. Verslo žinios, p. 5.
10. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas (2001, gruodžio 29 ). Valstybės žinios, p. 24-44.
11. Lietuvos Respublikos 2002 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymas (2002. liepos 17) . Valstybės žinios, p. 39-47
12. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (2002, balandžio 5). Valstybės žinios, p. 4-36
13.Lietuvos Respublikos įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas (1994. Nr. 59. p. 16-18. Valstybės žinios
14. Lietuvos Respublikos paveldimo turto mokesčio įstatymas (2002. Nr. 123-5531) Valstybės žinios.
15. Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas. Mokesčių žinios. 200. Nr.36, valstybės žinios. 2000. Nr. 52
16. Lietuvos Respublikos mokesčių už valstybinius išteklius įstatymas. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos ir Vyriausybės žinios . 1991. Nr. 11. p. 4003-404
17.Lietuvos Respublikos naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymas, Lietuvos Respublikos Aukščiausios tarybos ir Vyriausybės žinios. 1992. Nr. 30
18. Lietuvos Respublikos mokesčių už aplinkos teršimą įstatymas. Valstybės žinios. 2002. Nr. 13
19. Lietuvos Respublikos mokesčių už pramoninės nuosavybės objektų registravimą įstatymas. Mokesčių žinios. 2001. Nr. 31
20. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įsatymas. Žinios . 2002. Nr. 123
21. Lietuvos Respublikos Garantinio fondo įsatymas. Valstybės žinios. 2000. Nr. 82
22 Lietuvos respublikos loterijų ir azartinių lošimų mokesčio įsatymas. Valstybės žinios. 2003. Nr. 73
23. htpp://www.vmi.lt/vmi/duomenų bazės/mokėjimai/aktualijos/pagalba/deklaravimai
24. htpp://www.lrs.lt/teisės aktai/ ES teisės aktai
25. htpp://www.finmin.lt/LR biudžetas/ ekonominėir fiskalinė politika/ teisės aktai

Leave a Comment