Prekių apskaita

TURINYS

ĮVADAS 3
1. PREKIŲ APSKAITA 5
1.1. bendros žinios apie prekių apskaitą 5
1.2. pirkimų ir pardavimų fiksavimas apskaitos dokumentuose 6
1.3. prekių pardavimo kainas koreguojantys įrašai 7
1.4. prekių pirkimo kainas koreguojantys įrašai 7
2. PARDUOTŲ PREKIŲ SAVIKAINA 9
3. PREKIŲ APSKAITOJE NAUDOJAMI ATSARGŲ ĮVERTINIMO METODAI 11
3.1. konkrečių kainų metodas 11
3.2. vidutinių kainų metodas 11
3.3. FIFO metodas 12
3.4. LIFO metodas 12
4. PREKIŲ APSKAITOJE NAUDOJAMI ATSARGŲ BŪDAI 14
4.1. Nuolat apskaitomų atsargų būdas 14
4.2. periodiškai apskaitomų atsargų būdas 14
5. PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESTIS 16
6. INVENTORIZACIJA 17
7. PREKIŲ APSKAITA UAB „NORDIKA“ 18
7.1. prekių apskaitos dokumentai 18
7.2. pardavimų apskaitos dokumentai 20
IŠVADOS 22
INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS 23

ĮVADAS

Tiek didmeninės, tiek mažmeninės prekybos įmonės daugiausia pajamų gauna realizuodamos prekes. Kiekvienos įmonės uždavinys- parduoti kiek galima brangiau tai, kas yra pirkta ir taip uždirbti pajamų ir pelno, diidinančio nuosavybę bei įmonės savininkų turtą. Svarbią tokių įmonių turto dalį sudaro prekių atsargos.
Gamybos įmonėse yra trejopos atsargos: žaliavos, reikalingos gamybai, pusfabrikačiai ir gatava produkcija. Prekių atsargas sudaro prekės, skirtos realizuoti, ir prekės, jau esančios kelyje. Kadangi prekės yra likviaciniai aktyvai ir paprastai paverčiamos į grynus pinigus per metus, jos vadinamos apyvartinėmis lėšomis ir parodomos balanse.
Svarbiausias prekių apskaitos tikslas- nustatyti įmonės pajamas lyginant gautas įplaukas su išlaidomis. To esmė: kuo tiksliau nustatyti pajamas, o ne įvertinti turimas prekes. Labai dažnai taai yra nesuderinami dalykai. Todėl svarbu įsigijus prekių tiksliai nustatyti pardavimo kainą, kad būtų padengtos pirkimo išlaidos, darbo sąnaudos ir kt. išlaidos, susijusios su prekių atsivežimu ir jų paruošimu pardavimui. Norint tiksliai žinoti prekių kiekių judėjimą, svarbu parinkti tinkamus jų ap

pskaitos modelius, kad būtų teisingai apskaičiuoti prekių likučiai. Teisingai vedant apskaitą matoma įmonėje vykstanti prekių apyvarta, iš to nustatomas gautas pelnas. Klaidos, padarytos įvertinant atsargas, turi labai didelį ir ilagalaikį poveikį. Klaidų ilgalaikį poveikį lemia tai, kad atsargų likutis laikotarpio pabaigoje savaime tampa ir likučiu kito laikotarpio pradžioje, o balanse bus netiksliai parodytas turtas ir nuosavybė. Todėl, netiksliai įvertinus turimas prekių atsargas, bus netiksliai apskaičiuotos ir gautos pajamos, netiksliai apskaičiuoti ir valstybei mokami mokesčiai, neišvengiamai įmonė bus priversta mokėti baudas.

Nekreipiant dėmesio į mokesčių įtaką, galima būtų teigti: kiek padidinamos prekių atsargos, tiek sumažėja bendros pajamos, ir atvirkščiai.

Prekės, išsiūstos pirkėjams, vadinamos prekėmis kelyje ir apskaitomos atskirai.

Be to, įmonėse gali būti produkcijos, nelaikomos atsargomis. Tai gali būti laikomi saugoti priimtos prekės ir paan.
Prekių kainos per metus gali labai pasikeisti. Net ir tos pačios prekės ilgainiui gali būti parduodamos įvairiomis kainomis. Kadangi yra perkamos ir parduodamos tos pačios prekės, labai svarbu nustatyti, kurios iš jų yra parduotos, o kurios- ne. Todėl reikia nuspręsti, kokiu būdu tas prekes realizuoti. Kadangi nustatytas jų realizavimo būdas ne visada sutampa su naudojamu, tai vartojama sąvoka “kainų pasikeitimas”, o ne “prekių atsargų pasikeitimai”.

“Prekių atsargų pasikeitimas” atspindi faktinių prekių judėjimą įmonės veiklos procese, o “kainų pasikeitimas”- tai tariamas jų ju
udėjimas įmonės veiklos procese. Šie pasikeitimai nebūtinai būna vienodi. Tai natūralus dalykas. Remiantis bendraisiais apskaitos principais, galima apskaičiuoti keletą kainų pokyčių. Šį terminą geriau vartoti, nes jis tiksliau atspindi pajamas, o tai ir yra pagrindinis prekių įvertinimo tikslas.

TIKSLAS- gebėti įvertinti prekių apskaitos esmę, jos tinkamų metodų parinkimo svarbą įmonių veikloje. Mokėti užpildyti įmonės prekių apskaitos dokumentus, kuriuose fiksuojamas prekių judėjimas.

UŽDAVINIAI- išanalizuoti: 1) kokiais būdais ir metodais apskaitomos prekės įmonėje ir kokie kiekvieno iš jų privalumai ir trūkumai;
2) kaip nustatoma prekių savikaina;
3) pasinaudojant konkrečios įmonės duomenimis išanalizuoti ir aprašyti, kaip vyksta prekių judėjimas, kaip tai fiksuojama apskaitoje.
METODAI- kursinis darbas rašomas remiantis mokslinės literatūros analize ir įmonės prekių apskaitos duomenimis.

1. PREKIŲ APSKAITA

1.1 Bendros žinios apie prekių apskaitą

Finansinėje apskaitoje prekėmis laikoma visa tai, ką pardavusi įmonė uždirba pajamų. Žodis “prekės” suprantama ne tik kaip prekės siaurąja prasme (t.y. anksčiau iš kitų įmonių nupirktos perparduoti skirtos vertybės), bet taip pat ir kaip klientams suteiktos paslaugos ir įmonėje pagaminta produkcija, skirta parduoti (ar jau parduota) tretiesiems asmenims. (Kalčinskas G., 2001).
1. pav. Prekių rūšys

Prekės

Parduoti skirta produkcija Paslaugos Perparduoti skirtos prekės

Įmonė pirmiausia perka jos veiklai reikalingų prekių, kurias numato vėliau parduoti už didesnę kainą jų pirkėjams. Joms pirkti išleidžiami pinigai arba kitas įmonės turtas, t.y. daromos išlaidos, kurios visos arba jų dalis, tenkanti per at

taskaitinį laikotarpį parduotoms prekėms, tampa sąnaudomis. Jei už prekes apmokama ne iš karto, tokiu atveju prekes pirkusi įmonė kurį laiką disponuoja ne tik savo, bet ir prekių pardavėjo turtu, nes atsiranda jos įsiskolinimas prekių tiekėjui. Apskaitoje šio tipo operacijos vadinamos pirkimų išlaidomis arba tiesiog pirkimais. (Kalčinskas G., 2001). Jas apskaitoje registruosime (įmonė- PVM mokėtoja ): pirkus prekių, kai atsiskaitome iš karto iš kasos: D- 2014, D- 2431, K- 272; įsigijus prekių skolon: D- 2014, D- 2431, K- 443.

Tik pardavus prekes galima tikėtis, kad padidės įmonės turtas, bus gauta pinigų arba susidarys pirkėjų įsiskolinimas, kurį vėliau jie turės padengti. Išimtis- tik išankstiniai pirkėjų apmokėjimai, kai pardavėjas gauna pinigus ne už prekes, o už įsipareigojimą jas pateikti. (Kalčinskas G., 2001). Apskaitininkas privalo nuolat kontroliuoti pirkėjų atsiskaitymus su įmone ir įmonės atsiskaitymus su tiekėjais. Kiekvienas pirkėjas stengiasi kuo ilgiau disponuoti pinigais, todėl neretai pasitaiko, kad už pirktas prekes atsiskaitoma pavėluotai. Savo ruožtu tiekėjai stengiasi kuo greičiau gauti uždirbtus pinigus iš pirkėjų. Vienintelis būdas, leidžiantis neprievartiniu būdu paspartinti pirkėjų atsiskaitymą su tiekėjais, yra specialios nuolaidos- diskontai- tiems pirkėjams, kurie atsiskaito už prekes anksčiau nustatyto apmokėjimo laiko. (Kalčinskas G., 2001). Pardavimo diskontą apskaitysime 609-oje sąskaitoje, pirkimo -509 sąskaitoje.

Kartais pasitaiko, kad dalį ar net visas pirktas prekes pirkėjas grąžina pardavėjui. Tai gali atsitikti dėl daugelio priežasčių: dė
ėl prekių broko, transportavimo defektų, jeigu prekės sugadinamos tada, kai pagal sutartį už prekių gabenimą atsako pardavėjas. Prekės gali būti grąžinamos ir dėl pardavėjo klaidos, kai išsiunčiamos ne tos prekės, kurios užsakytos, ir pan. (Kalčinskas G., 2001). Jei prekes grąžina įmonė, ji turi išrašyti dokumentą, kuriame nurodo grąžinamų prekių kiekius, kainas, sumas ir išskiria PVM. Įmonė-PVM mokėtoja įsigyjusi skolon prekes, jas užpajamavusi apskaitoje daro įrašą: D- 2014 (nuolat), 6002 (periodiškai), D- 2431, K- 443. Dalį prekių dėl blogos kokybės grąžinus atgal tiekėjui: D- 443, K- 2014 (6002), K- 2431. Jei grąžinamos prekės, už kurias buvo sumokėta iš anksto: D- 2434, K- 2014, K- 2431.
Kai kurie pardavėjai iš anksto suteikia teisę pirkėjams savo nuožiūra nukainoti prekes. Tokios nuolaidos dažniausiai taikomos greitai gendantiems, kelyje nubyrantiems ar dūžtantiems produktams. Kartais pardavėjas su pirkėju susitaria taikyti apyvartos nuolaidas, kai nuo tam tikros nupirktų prekių sumos pirkėjui prekės pradedamos pardavinėti pigiau nei kitiems. (Kalčinskas G., 2001).

1.2 Pirkimų ir pardavimų fiksavimas apskaitos dokumentuose

Atsiskaitymo tarp pirkėjo ir pardavėjo sumų nukrypimus grąžinant ir nukainojant prekes reikėtų fiksuoti atitinkamais dokumentais- pažymomis. Todėl pirkėjas, nukainodamas gautas prekes, išrašo pirkėjo debetinę pažymą ir vieną jos egzempliorių išsiunčia pardavėjui. Pardavėjas, gavęs ir pripažinęs pirkėjo debetinę pažymą, parengia pardavėjo vidinį buhalterijos dokumentą- pardavėjo kreditinę pažymą. Būna atvejų, kai pardavėjas išrašo kreditinę pažymą. Taip nutinka tuomet, kai pardavėjas suklysta ir dokumentuose nurodo per mažą prekių kainą, nei yra iš tiesų. Jei pirkėjas sąžiningas, jis apie tai būtinai informuos pardavėją. (Kalčinskas G., 2001).

Visas operacijas- prekių pirkimą, pardavimą, nukainojimą, nuolaidas būtina užfiksuoti apskaitos dokumentuose tiksliai pagal visus nustatytus valdžios normatyvus (turi būti užpildyti visi privalomi ir papildomi rekvizitai). Iš dokumentų matoma, kokia prekių apyvarta, uždirbtos pajamos iš kurių yra išskiriamas pelnas, kuris yra apmokęstinamas.

Pagrindiniai pardavimus įforminantys dokumentai- Sąskaitos faktūros (įmonei PVM mokėtojai- PVM sąskaitos faktūros) yra specialiosios apskaitos dokumentai. Pinigų perdavimas iš pirkėjo pardavėjui tvirtinamas specialaus apskaitos dokumento Kasos pajamų orderio nuplėšiama dalimi- kvitu, kurį gauna pirkėjas. Prekes iš tiekėjo paima įgalioti asmenys, kurie atsiimdami prekes su asmens dokumentu pateikia įgaliojimą. Draudimo kompanijos pardavimus įformina draudimo liudijimais; už telekomunikacijos paslaugas išrašomi laisvos formos dokumentai; dar kitaip paslaugų suteikimo faktus dokumentuoja advokatų kontoros ir t.t. (Kalčinskas G., 2001).

1.3 Prekių pardavimo kainas koreguojantys veiksniai

Pardavimas suteikiant prekybines nuolaidas taikomas siekiant pritraukti kuo daugiau pirkėjų ir skatinti esamus naudotis to paties pardavėjo paslaugomis arba pirkti iš jo prekes didesniais kiekiais. Šių nuolaidų esmė ta, kad pirkėjui, perkančiam daugiau prekių ar nuolat perkančiam jas iš to paties pardavėjo, suteikiama nuolaida, išreiškiama procentais nuo parduotų prekių kainos. Nuolaidų sumos atspindimos 5092 sąskaitoje(-). (Valužis K., 1998).

Taikomas diskontas mažina pardavimų pajamas, tačiau pardavėjas anksčiau gauna pinigus iš pirkėjo. Jam tai dviguba nauda, nes šie pinigai dėl infliacijos būna “brangesni”; arba pardavėjas šiuos pinigus gali racionaliai panaudoti savo veikloje. (Valužis K., 1998).

Informacijai kaupti apie prekių grąžinimą bei nukainojimą, kokie pirkėjai tai daro dažniausiai ir kiek pajamų netenka įmonė naudojamos sąskaitos 5093- parduotų prekių grąžinimas(-) ir 5094-parduotų prekių nukainojimas. Šios operacijos apskaitoje turi būti dokumentuotos: prekėms nukainoti- patikslinanti sąskaita faktūra, prekėms grąžinti- grąžinimo sąskaita faktūra. (Kalčinskas G., 2001).

Valiutų kurso pasikeitimo įtaka ypač aktuali įmonėms, prekiaujančioms su užsienio šalių įmonėmis. Teigiamas valiutos kurso pasikeitimas parduodant prekes laikomas finansinės veiklos pajamomis, o neigiamas- finansinės veiklos sąnaudomis. (Kalčinskas G., 2001). Valiuta registruojama 2711 sąskaitoje, gautos pajamos iš valiutos kurso pasikeitimo 536- oje, sąnaudos- 636- oje sąskaitoje.

1.4 Prekių pirkimo kainas koreguojantys įrašai

Pirkimų apimčiai įtakos turi natūralioji netektis,- kai kurios materialinės vertybės nubyra, nudžiūsta, nugaruoja, nudulka ir t.t. Tokiu atveju būtina sumažinti tokių vertybių sumą turtinėse antrosios klasės sąskaitose jas kredituojant tomis pačiomis sumomis užregistruojant sąnaudų padidėjimą. (Kalčinskas G., 2001).

Finansiškai stiprios įmonės, turinčios pakankamai pinigų tam, kad galėtų iš karto apmokėti už perkamas prekes, naudojasi pardavėjų teikiamais diskontais, jei joms tai yra tikslinga( tam palyginamas diskonto procentas su banko palūkanų norma). (Kalčinskas G., 2001).

Tiek pirktų prekių grąžinimas, tiek nukainojimas apskaitoje traktuojamas ir apskaitomas vienodai. Perkant prekes susitariama dėl blogos kokybės prekių nukainojimo ar grąžinimo. Tai įforminama pirkimo- pardavimo sutartyje. Pirktų prekių grąžinimai ir nukainojimai apskaitomi sąskaitos 6002 Pirkimai kontrarinėse sąskaitose Nr. 6093 Pirktų prekių grąžinimas (-) ir Pirktų prekių nukainojimas (-).

Tiek perkant, tiek parduodant prekes už valiutą, logika koresponduojant sąskaitas yra tokia pati( žr. valiutų kurso pasikeitimo įtaka pardavimams). (Kalčinskas G., 2001).

2. PARDUOTŲ PREKIŲ SAVIKAINA

Su savikainos nagrinėjimo problema yra susieta įvairios mokslo šakos: valdymas, statistika, analizė. Visos šios mokslo šakos įvairiapusiškai nagrinėdamos verslo sėkmę, pirmiausia turi išnagrinėti, kas gamonama ir kiek tai kainuoja. (Valužis K., 2000).

Norint apskaičiuti per ataskaitinį laikotarpį parduotų prekių savikainą, susiduriama su sudėtingu uždaviniu, nes parduoti skirtos prekės- tai ne tik per ataskaitinį laikotarpį pirktos prekės, bet ir per ankstesnįjį ataskaitinį laikotarpį neparduotų prekių likutis, likęs įmonėje. (Valužis K., 1999).
Šis atsargų kiekis kartais vadinamas pereinamuoju likučiu. Todėl parduotų prekių savikaina apskaičiuojama prie prekių likučio laikotarpio pradžioje pridedant pirktas per laikotarpį prekes ir atimant prekių likutį laikotarpio pabaigoje. (Kalčinskas G., 2001).

PARDUOTI SKIRTŲ PREKIŲ LIK. LAIKOTARPIO PRADŽIOJE
GRYNIEJI PIRKIMAI

PARDUOTI SKIRTOS PREKĖS
PARDUOTI SKIRTŲ PREKIŲ LIK. LAIKOTARPIO PABAIGOJE

PARDUOTŲ PREKIŲ SAVUKAINA

Parduotų prekių savikainos apskaičiavimo metodika priklauso nuo pasirinkto atsargų apskaitos būdo. Nesvarbu kaip- periodiškai ar nuolat apskaitomos atsargos, kiekvienu atveju rezultatas vienodas. Svarbu yra tai, kad apskaitininkas, rinkdamasis metodą, turi apsvarstyti visus galimus veiksnius, pvz.: vagysčių riziką ir pan. (Valužis K., 1999). Vertinant atsargas padaryta klaida gali turėti nepageidaujamos įtakos ir šių, ir ateinančių metų grynijo bei apmokęstinamojo pelno dydžiui. (Kalčinskas G., 2001).

Atsargos finansinėje atskaitomybėje parodomos įvertinus jas faktine savikaina, į kurią įskaičiuojama: prekių pirkimo- pardavimo sutartimi numatyta kaina, sumažinta įmonės pasinaudotais pirkimo diskontais ir pardavėjo suteiktomis nuolaidomis; pirktų atsargų įsivežimo, paruošimo naudoti išlaidos; su atsargų pirkimu susiję mokesčiai. Jei atsargų transportavimo išlaidos nėra reikšmingos, jos priskiriamos ne atsargų įsigijimo savikainai, bet to laikotarpio sąnaudoms. (Kalčinskas G., 2001).

Bėgant laikui prekių kainos nuolat keičiasi. Čia svarbiausias uždavinys- kuo tiksliau nustatyti parduotų prekių savikainą ir sandėlyje likusių prekių vertę, kas dažniausiai yra neįmanoma arba tiesiog per brangu. Paprastai atsargos įvertinamos vienu iš labiausiai paplitusių keturių metodų, kurių kiekvienas pagrystas skirtinga sutartine kainos ir judėjimo nuostata:
• konkrečių kainų metodas;
• FIFO;
• LIFO;
• vidutinių kainų metodas. (Kalčinskas G.,2001).

3. PREKIŲ APSKAITOJE NAUDOJAMI METODAI

Prekių įvertinimo problema yra viena iš daugiausiai ginčų keliančių problemų apskaitos teorijoje ir praktikoje. Tai matuojama tuo, kad prekių atsargų vertė turi įtakos bendrųjų pajamų apskaičiavimui. Vadinasi, ji lemia ir pelno mokesčių, privalomų mokėti valstybei, dydį. Todėl valstybinės mokesčių inspekcijos taip pat yra suinteresuotos tiksliai pasirinkti atsargų įvertinimo metodą. O firmų buhalteriai dažnai turi spręsti dvi priešingas problemas: tiksliai apskaičiuoti pajamas ir kartu mažinti pelno mokesčius. (Mackevičius J., 1994).

3.1 Konkrečių kainų metodas

Tai yra vienas iš atsargų įkainojimo metodų. Šiuo atveju kiekvienas produkcijos vienetas identifikuojamas ir apskaitomas atskirai nuo kitų. Konkrečių kainų metodas taikomas gaminant ar perparduodant vidutinę smulkiaserijinę ar labai brangią produkciją ar prekes. Kitais atvejais jis reikalautų per daug darbo. Tačiau taikant šį metodą galima manipuliuoti pelnu pirmiausiai parduodant pigiausiai įsigytas prekes( norint padidinti pelną), ar brangiausias prekes( norint sumažinti ataskaitinio laikotarpio pelną).

3.2 Vidutinių kainų metodas

Vidutinės kainos metodas patogus tais atvejais, kai firma turi vienodo asortimento prekes. Šiuo metodu skaičiuojant kainas, nesimato prekių kainų didėjimo ar mažėjimo įtakos. (. Mackevičius J, 1994).
Šis metodas taikomas įkainojant atsargas, kurių sunaudojimo ar pardavimo eiliškumo neįmanoma nustatyti. Šiuo atveju atsargos nurašomos jų vidutine kaina. Jei įmonė taiko periodiškai apskaitomų atsargų būdą, tai prekių likutis laikotarpio pabaigoje įkainojamas pagal vidutinę kainą, kuri apskaičiuojama:
pradinis likutis( įsigijimo) vertė
pradinis likutis( įsigijimo) kiekis

Šis metodas geras tuo, kad nereikia stebėti, kaip nuosekliai pirktos prekės parduodamos. Tačiau šis metodas netiksliausias ir neįmanoma įvertinti pardavimų rezultatyvumo.

3.3 FIFO metodas

Tai atsargų įvertinimo metodas pagal paskutiniųjų pirkimų kainas. Jis taikomas tada, kai tiksliai nežinoma, kurios prekės buvo sunaudotos anksčiau, o kurios- vėliau. Šis metodas tinka kiekvienoje veikloje, nes pagrįstas ne prekių pokyčiais, o jų kainų pasikeitimais. Metodą tikslinga taikyti konvejeriniu būdu gaminamai ir parduodamai produkcijai, maisto prekėms bei kitoms atsargoms, turinčioms ribotą galiojimo laikotarpį. Šį metodą lengva taikyti, nes jis gana paprastas. Sudėtingiau jį taikyti tuomet, kai yra daug mažų pirkimų įvairiomis kainomis. Šis metodas neefektyvus, jeigu kainos staigiai keičiasi. (Mackevičius J., 1994).
FIFO metodas remiasi standartine nuostata, kad anksčiausiai pirktų atsargų kainos priskiriamos pirmiausiai sunaudotų atsargų vertei.

Šio metodo privalumas- tikrovėje parduotų prekių įsigijimo savikaina jis susieja su pajamomis, gautomis pardavus šias prekes. FIFO metodu atspindėjus atsargas išvedamas optimistiškas veiklos rezultatas, tačiau nuo didelio pelno priskaičiuojami ir didesni mokesčiai, ką ir galime vadinti šio metodo trūkumu.

3.4 LIFO metodas

Taikant šį metodą atsargos įvertinamos pagal pirmųjų pirkimų kainas. Metodas remiasi nuostata, kad parduotų prekių savikainai priskiriamos vėliausiai pirktų prekių kainos, o anksčiausiai pirktų prekių kaina priskiriama atsargų likučio savikainai.

Šį metodą galima naudoti kasimo būdu išgaunamoms ir panašiai sandėliuojamoms atsargoms. Privalumas tas, kad rodomas skirtumas tarp pardavimo pajamų ir parduotos produkcijos savikainos, įvertintos atskaitomybės laikotarpio rnkos kainomis.Metodo trūkumas tas, kad atsargų suma balanse dažniausiai visiškai neatitinka realių tų atsargų rinkos kainų, nes nuolat nurašant vėliausiai gautas atsargas, likučiai būna įkainoti pačių pirmųjų, gal net prieš keletą dešimtmečių atliktų, pirkimų kainomis. (Kalčinskas G., 2001).

Be pagrindinių keturių atsargų įvertinimo metodų, yra ir kiti metodai, pvz., HIFO, LOFO, GIFO, GILO ir kt.

HIFO esmė ta, kad daiktai, turintys didžiausią pirkimo ar gamybos vertę, pirmi suvartojami arba parduodami ataskaitiniu laikotarpiu. Vadinasi, visi daiktai pagal savo vertę turi būti vartojami ar parduodami atitinkamu laikotarpiu tam tikru nuoseklumu.Šio metodo tikslas- balanso sudarymo dieną pasiekti kuo mažesnę visų atsargų vertę, kuri atitinka pagrindinius ekonominius apdairumo principus.

LOFO. Daiktai, turintys mažiausią pirkimo kainą ar gamybos vertę, suvartojami arba parduodami ataskaitiniu laikotarpiu pirmiausia. Šis metodas prieštarauja pagrindiniams ekonominiams atsargumo principams ir atspindi veiklos rezultatus esant didžiausiai atsargų vertei. Jis nesuderinamas su bendraisiais apskaitos principais, todėl nerekomenduojamas.

GIFO metodo esmė ta, kad savos gamybos produktai, gauti iš atitinkamos grupės įmonių, parduodami ataskaitiniu laikotarpiu pirmiausiai.

GILO. Tai mažmeninio pardavimo sumos, atėmus bendrą pelną, metodas. Jis naudojamas, kai sunku nustatyti individualių produktų pirkimo kainą remiantis dokumentais. (Mackevičius J., 1994).

4. PREKIŲ APSKAITOJE NAUDOJAMI ATSARGŲ BŪDAI

4.1 Nuolat apskaitomų atsargų būdas

Šio būdo esmė ta, kad sąskaitose fiksuojamas kiekvienas atsargų įsigijimo ir sunaudojimo atvejis. Nuolat apskaitomų atsargų būdas pasitvirtina tik apskaitant nedidelius brangių prekių judėjimus rankiniu būdu arba gerai kompiuterizavus apskaitą.
Įsigijus atsargas jų kiekis ir kaina įrašomi arsargų apskaitos kortelėse, o sintetinės apskaitos registruose nurodomos tik vertinės išraiškos. Įsigijus prekių skolon: D- 6002, D- 2431, K- 271. Įsigijus prekių, už kurias iš karto atsiskaitėme iš sąskaitos banke: D- 6002, D- 2431, K- 271. Įsigijus prekių, už kurias buvome iš anksto apmokėję: D- 6002, D- 2431, K- 2021.
Parduodant atsargas, kurias apskaitome nuolat, apskaitoje registruosime pajamų uždirbimą ir parodysime, kad sumažėja nuolat apskaitomų atsargų kiekis. Parduota prekių skolon:
1. Registruojame pajamas: D- 271, K- 500.
2. Nurodoma parduotų prekių savikaina: D-6000, K-2014.

Naudojant nuolat apskaitomų atsargų būdą, vedama išsami kiekvienos prekių rūšies judėjimo apskaita, kiekvienos pardavimo operacijos pelningumą galima nustatyti. (Kalčinskas G., 2001).

4.2 Periodiškai apskaitomų atsargų būdas

Šio būdo esmė yra ta, kad atsargų kiekis apskaičiuojamas periodiškai atliekant inventorizaciją ataskaitinio laikotarpio pabaigoje. Parduotų prekių savikaina, taikant šį būdą, yra nustatoma prie ataskaitinio laikotarpio pradžios likučio pridedant per ataskaitinį laikotarpį nupirktas atsargas ir atimant inventorizacijos metu nustatytus atsargų likučius ataskaitinio laikotarpio pabaigoje. (Kalčinskas G., 2001).
Laikotarpio eigoje įsigytoms prekėms apskaityti naudojama 6002 sąskaita. Įsigijus atsargų skolon: D- 602, D- 251, K- 450. Įsigijus atsargų, už kurias iš karto atsiskaitome grynaisiais: D- 602, D- 251, K- 272 .
Taikant periodiškai apskaitomų atsargų būdą, parduodant prekes registruojame tik pardavimo pajamas. Parduotų prekių savikainą nustatysime tik ataskaitinio laikotarpio pabaigoje. Pardavus prekes skolon: D- 240, K-500.

Parduotų prekių savikainos dydžiui įtakos turi ne tik pirkimai, bet ir prekių likučių pasikeitimai. Savikainos nustatymui galime naudoti du variantus:
1. per 6000- ąją sąskaitą.
D- 6000 D- 2014
K- 2014 K- 6000
K- 6002

2. naudojant 6005 sąskaitą.
a) kai prekių likutis laikotarpio pradžioje yra didesnis nei laikotarpio pabaigoje.
D- 6005 D- 6000
K- 2014 K- 6002

K- 6005

b) kai prekių likutis laikotarpio pradžioje yra mažesnis nei prekių likutis laikotarpio pabaigoje.

D- 2014 D- 6005

K- 6005 D- 6000

K- 6002

5. PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESTIS

Pagrindinis netiesioginis mokestis Lietuvoje yra pridėtinės vertės mokestis- PVM. Šio mokesčio objektas yra prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų proceso metu sukurta ir realizuota pridėtinė vertė ir importuojamos prekės. Ne visos prekės apmokęstinamos šiuo mokesčiu. Mokėjimo kriterijus nustato valdžia. Neapmokestinamosios pridėtinės vertės mokesčiu prekės sudaro tik mažą visų parduodamų prekių dalį, o visos įmonės, PVM mokėtojos, parduodamos prekes privalo surinkti šį mokestį iš pirkėjų ir mokėti jį į biudžetą.

Pirkėjas turi žinoti, kiek PVM jis sumoka pardavėjui, todėl ši suma atspindima pirkimo- pardavimo dokumentuose. Šio mokesčio suma yra išskiriama PVM sąskaitoje- faktūroje. Dažniausiai prekės apmokęstinamos 18% tarifu. Grąžinant ar nukainojant prekes, taikant diskontus ir daugeliu kitų atvejų PVM yra koreguojamas. Parduodami prekes mokėtiną pridėtinės vertės mokestį registruosime 4485- mokėtino PVM mokesčio sąskaitoje, o jas pirkdami- 2431- gautino PVM mokesčio sąskaitoje. (G. Kalčinskas 2001).

Įmonei daug patogiau sumokėti į biudžetą tik pardavimo ir pirkimo PVM skirtumą, bet nesiuntinėti į jį gautų pardavimo PVM, po to atgaunant iš biudžeto pirkimų PVM. Todėl ataskaitinio laikotarpio pabaigoje nustatoma, ar įmonė skolinga biudžetui, ar atvirkščiai. Tai atliekama palyginant pirkimo ir pardavimo PVM sumas: D- 4485, K- 2431.

6. INVENTORIZACIJA

Vykstant prekybinei veiklai būtina patikrinti, ar faktiniai turto likučiai sutampa su užfiksuotais apskaitoje, kad šios informacijos vartotojas negautų klaidingos informacijos. Įmonės materialiojo ir nematerialiojo turto (taip pat ir skolų jai) bei įmonės įsiskolinimų ir kitų įsipareigojimų buvimo ir realios jų būklės nustatymas vadinamas inventorizacija. Ji atliekama ne rečiau kaip vieną kartą per metus. Kiti atvejai, kai yra būtina inventorizacija: įmonė yra reorganizuojama ar išvis likviduojama, kai keičiasi materialiai atsakingi asmenys, kai įvyko stichinės nelaimės, vagystės,pastebėta piktnaudžiavimo atvejų.

Inventorizacija atliekama tokia tvarka: įmonės vadovas duoda tam įsakymą; sudaroma komisija, kuri ir vykdys šią užduotį (į ją negali būti įtraukiami už inventorizuojamą turtą materialiai atsakingi asmenys); sudaromi inventorizavimo aprašai, kurių duomenys sutikrinami su apskaitos duomenimis.
Randamas prekių trūkumas arba perteklius. Tai apskaitoje fiksuojama taip:
1. Radus perteklių turtas užpajamuojamas ir pripažįstama pagautė:

D- 2014, K- 549.
Duomenys fiksuojami atsargų apskaitos kortelėje ir bendrąjame žurnale
2. Radus trūkumą:
Jei šias sumas bus galima išieškoti iš kaltų asmenų- D- 256, K- 2014.
Jei išieškoti trūkumų nėra galimybės- D- 643, K- 2014.
Inventorizacijos rezultatai po sprendimo priėmimo per dešimt dienų turi būti įrašomi į buhalterines sąskaitas.

7. UAB “NORDIKA”

2003 m. vasario 3 dieną, vadovaujantis Lietuvos respublikos registro įstatymu, Skuodo rajono valdyba įregistravo Uždarąją Akcinę Bendrovę “Nordika”. Bendrovės adresas: V. Mačernio g. 16, Skuodas. Įmonės koda- 6859472. PVM kodas 699945632. Įmonės pagrindinė veikla- prekyba statybinėmis medžiagomis.

Įmonė veikia pagal Lietuvos respublikos įstatymus, kitus teisės aktus. Ji yra juridinis asmuo ir turi ūkinį, finansinį, organizacinį ir teisinį savarankiškumą. UAB “Nordika” filialų neturi. Įmonė turi atsiskaitomąją sąskaitą Lietuvos respublikoje įregistruotame banke ir antspaudą. Vilniaus bankas as 654235 k. 260 10 1341. Valiutinė sąskaita 57010372v. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės. Pagal bendrovės prievoles Bendrovė atsako tik savo turtu. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas. Bendrovė įsteigta neribotam laikui, jos ūkiniais metais yra kalendoriniai metai. Bendrovės veiklos tikslas yra pelno siekimas, tenkinant gyventojų, įmonių, įstaigų, organizacijų poreikius Bendrovės parduodamomis prekėmis. Vykdydama savo veiklą, Bendrovė gali:
nustatyti savo produkcijos kainas, išskyrus kainas, kurias tvirtina vyriausybė.

atsiskaityti su tiekėjais ir klientais už prekes ir paslaugas bet kuria sutarta forma;
reorganizuotis, būti kitos bendrovės steigėja ir akcininke;
bendrovei neatsiskaičius su kreditoriais per nustatytus terminus, jei įsiskolinimas didesnis kaip 5 procentai bendrovės įstatinio kapitalo, draudžiama investuoti turtą į kitą įmonę be raštiško šių kreditorių sutikimo.
Per ūkinius metus uždirbtas grynasis pelnas, kuris yra gaunamas prieš tai atskaičius visus mokesčius, turi būti paskirstytas ne vėliau kaip per keturis mėnesius po ūkinių metų pabaigos, kai susirinkime tvirtinama metinė finansinė atskaitomybė.
Bendrovės valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas ir direktorius. Visuotinis akcininkų susirinkimas yra aukščiausias Bendrovės valdymo organas.
Tel. 8- 223- 68411\68412, faks. 66174.

7.1 Prekių apskaitos dokumentai

UAB “Nordika” prekių apskaita apima visų materialinių vertybių, saugomų įmonės sandėliuose, apskaitą. Prekių apskaitos sudėtingumas ir brangumas daugiausia priklauso nuo jų gausos ir įvairumo. Prekes priima pardavėjas Darius Jonušas. Jos yra apskaitomos 2014 sąskaitoje. Priimant iš tiekėjo prekes, yra patikrinama, ar jos atitinka dokumentuose nurodytą kiekį, prekių rūšis. Įmonės vyriausioji buhalterė, remiantis PVM sąskaita- faktūra, užpajamuoja atsargas užpajamavimo orderiu, užpildo apskaitos kortelę. Ši buhalterijos darbuotoja yra materialiai atsakingas asmuo už įsigyjamas vertybes.
Materialinių vertybių užpajamavimo orderį įmonė naudoja gaudama į sandėlį prekes (žr. 1priedą). Sudarydama šį dokumentą įmonė remiasi įsigyjamo turto dokumentais. Orderis išrašomas, kai:
• įmonė į sandėlį gauna prekes iš tiekėjų- įmonių;
• įmonė į sandėlį gauna prekes iš tiekėjų- fizinių asmenų.
UAB dokumentą surašo vienu egzemplioriumi, kiekvienai prekių rūšiai atskirai. Dokumente yra nurodoma iš kokio tiekėjo prekės priimtos. Užfiksuojama materialinės vertybės rūšis, taip pat koks kiekis buvo užsakytas ir kiek yra gauta. Iš šių duomenų įmonė jau gali nustatyti, ar nėra prekių trūkumų. Kadangi nurodoma kiekvienos prekės suma, susumavus rezultatus matoma, už kokią sumą įmonė yra įsigijusi vienos ir kitos rūšies atsargų. Užfiksavusi duomenis įmonė tai, kad yra prekių padidėjimas, nurodo atsargų apskaitos kortelėje.
Atsargų apskaitos kortelė priskiriama laisvos formos kaupiamiesiems suvestiniams apskaitos dokumentams. Kortelės forma priklauso nuo materialinių vertybių rūšių gausos, taip pat nuo prekių apskaitos organizavimo. Šią kortelę įmonė naudojama analitinei materialinių vertybių apskaitai šių vertybių laikymo vietose, t.y. fiksuoti materialinių vertybių gavimo ir išdavimo operacijas bei detalizuoti Didžiosios knygos sąskaitose užregistruotus atsargų likučius. Įrašus kortelėje daro, kai:
• gauna prekes iš tiekėjų;
• parduoda pirkėjams prekes;
UAB “Nordika” brangioms prekėms apskaityti naudoja nuolat apskaitomą atsargų būdą, FIFO metodą (žr. 2 priedą). Tuomet nuolat apskaitomų atsargų būdas pasitvirtina. Šiuo atveju metodas pasirinktas vadovaujantis Pelno mokesčio įstatymu (2001 12 20 Nr. IX- 675)., nes apskaičiuojant pelno mokestį turi būti taikomas šis metodas. Smulkesnėms prekėms apskaityti įmonė naudojama periodiškai apskaitomą atsargų būdą, LIFO metodą, nes tuomet apskaita atsieina pigiau. Kortelėje fiksuojamas kiekvienas atsargų įsigijimo ir sunaudojimo atvejis, taip pat nurodoma, iš kokio tiekėjo prekės gautos ar kokiam pirkėjui parduotos. Kiekvienai stambios prekės rūšiai UAB “Nordika” pildo atskirą atsargų apskaitos kortelę. Iš kortelės matome prekių kiekių judėjimus, vertines kiekvienos operacijos išraiškas. Kadangi kortelėse yra nurodomas likutis laikotarpio pradžiai ir pabaigai, palyginusi kelių laikotarpių atsargų apskaitos korteles įmonė nustato, kuriuo laikotarpiu buvo perkama daugiau šios rūšies prekių. UAB iš kortelės gali nustatyti atsargų įsigijimo savikainą: žinodama likutį laikotarpio pradžiai ir pridėjusi įsigijimus per ataskaitinį laikotarpį, o po to atėmusi laikotarpio pabaigoje esantį likutį.
Kadangi materialiai atsakingas asmuo už atsargas yra vyriausioji buhalterė, tai ji ir pasirašo šį dokumentą.
UAB “Nordika” kiekvieno mėnesio pabaigoje apibendrina atsargų apskaitos kortelės likučius atsargų likučių sandėlyje apskaitos žiniaraščiu (žr. 3 priedą). Tai daro buhalterė. Likučiai po to yra sulyginami su Didžiosios knygos sąskaitose užfiksuotais duomenimis. Jie turi sutapti. Baigus pildyti žiniaraštį, jis dar metus saugomas sandėlyje, o vėliau perduodamas į įmonės archyvą. Šiame dokumente įmonė fiksuoja kelių metų neparduotų prekių likučius kelis metus iš eilės, todėl aiškiai matoma, kuriuo laikotarpiu parduota daugiau, kuriuo- mažiau. UAB- ėje atsakingas asmuo už atsargas yra sandėlininkas Rimas Končius, kuris patvirtina savo parašu, kad duomenys kortelėje teisingi.

Pasitaiko atvejų, kai įmonė “Nordika” gauna prekes, tačiau tas kiekis, kuris yra nurodytas dokumente, neatitinka faktiškai rasto. Tuomet UAB- ė surašo prekių priėmimo pagal kiekį aktą (žr. 4 priedą). Surašant dokumentą dalyvauja sandėlininkas, tiekėjas ir įmonės buhalterė. Nurodomi rekvizitai: prekių priėmimo vieta, pirkėjo ir pardavėjo adresai, nurodomas prekių įsigijimą tvirtinantis dokumentas, prekių išsiuntimo data, prekių tikrinimo būdas ir kt. Dokumente nurodoma prekių netinkamumo priežastis.

Užpildžiusi atsargų sandėlyje užpajamavimo ir nurašymo dokumentus, įmonė daro šių dokumentų suvestinę. Tam yra pildomas atsargų judėjimo sandėlyje apskaitos žiniaraštis (žr. 5 priedą). Iš dokumento matoma, koks buvo vienos ar kitos prekės judėjimas per laikotarpį, nes dokumente įmonė nurodo ne tik pradinį, bet ir galutinį likutį. Dokumente nurodomi mėnesio duomenys, kurie sutikrinami su atsargų likučių sandėlyje apskaitos žiniaraščiu ir tik po to fiksuojami sintetinės apskaitos registruose. Užpildytas dokumentas saugomas įmonės archyve dešimt metų.

Įmonės “Nordika” ataskaitinis laikotarpis- metai. Šio laikotarpio pabaigoje yra atliekama inventorizacija. Jos metu tikrinama, ar prekių kiekis, esantis sandėlyje, parduotuvėje ar kitoje įmonei priklausančioje patalpoje sutampa su apskaitoje užregistruotais duomenimis. Rastų atsargų kiekiai fiksuojami inventorizacijos aprašuose (žr. 6 priedą). Šį dokumentą UAB pildo prekių buvimo vietoje- parduotuvėje ir sandėlyje. Aprašas surašomas dviem egzemplioriais: vienas lieka buhalterijoje, kitas- pas materialiai atsakingą asmenį. Inventorizaciją atlieka komisija, kurią sudaro įmonės “Nordika” vadovas. Inventorizacijos apraše yra įrašomos narių pavardės. Būtinai nurodoma inventorizacijos atlikimo pradžia ir pabaiga, taip pat iš kelių lapų susideda dokumentas. Svarbiausia nuoroda apraše- inventorizuojama prekė ir jos įvertinimas.

Inventorizacijos metu UAB-ė dar pildo (jei yra priežastis) atsargų netekties nurašymo aktą (žr. 7 priedą). Jis pildomas, kai atsargos prarandamos dėl:
• atsargų fizinių savybių;
• vagysčių;
• pirkėjų užmaršumo prekybos vietose.
Dokumentą įmonė surašo buhalterijoje vienu egzemplioriumi. Buhalterė nurodo, kokių prekių, koks kiekis ir už kokią sumą yra rasta netekimų. Dokumentą pasirašo įmonės buhalterė ir materialiai atsakingas asmuo.
Aprašus numatoma saugoti dešimt metų įmonės archyve.

7.2 Pardavimų apskaitos dokumentai

Prekių pardavimas UAB “Nordika” yra dokumentuojamas PVM sąskaita- faktūra (žr. 8 priedą). Įmonė, naudodamasi šiuo dokumentu, vadovaujasi LR Vyriausybės 2002 05 29 nutarimu Nr. 780. Parduodant prekes pardavimas yra įforminamas kasos aparato kvitu, bet jei pirkėjas pageidauja, buhalterė išrašo ir PVM sąskaitą faktūrą. Dokumentas išrašomas dviem egzemplioriais, kurių vienas lieka įmonėje, kitas duodamas pirkėjui.

Įmonės pardavėjas, dirbantis su kasos aparatu, gavęs pinigus už prekes išspausdina kvitą (vienu egzemplioriumi). Kontrolinėje juostoje lieka kvito informacija. Pirkėjo pageidavimu dar yra išrašoma PVM sąskaita- faktūra. Kontrolinės juostos būna supakuojamos ir jas numato įmonė saugoti penkerius metus.

Prekių grąžinimo aką (žr. 9 priedą). įmonė naudojama pirktoms prekėms, kurios neatitinka įmonės reikalavimų ir dėl to grąžinamos pardavėjui, dokumentuoti. Prekės grąžinamos, kai:
• pasibaigęs realizavimo terminas;
• prekės nekokybiškos;
• neparduotos prekės.
Grąžinant prekes yra nurodoma priežastis. Rekomenduojama tai numatyti pirkimo- pardavimo sutartyje. Aktas surašomas dviem egzemplioriais: vienas lieka įmonėje “Nordika”, kitas perduodamas tiekėjui. Prekių kainos yra nurodytos be PVM. Ši suma išskiriama ir nurodoma atskirai. Aktą pasirašo prekes grąžinęs asmuo- šiuo atveju pagal dokumentą- pardavėjas ir prekes priėmęs asmuo- pvz. vadybininkas įmonės kuriai prekįs grąžinamos.

Prekių nukainojimo aktą UAB pildos analogiškai kaip ir prekių grąžinimo aktą: nurodo nukainojimo priežastis- ar pasibaigė terminas, ar prekės yra nekokybiškos ir t.t.

Išvados

1. Kadangi UAB “Nordika” prekes ima iš kitų gamintojų ir sudarydama pirkimo sutartį su tiekėjais aptaria grąžinimo sąlygas, tai ji sau prisiima mažesnę atsakomybės dalį tuo atveju, kai jos klientas yra nepatenkintas preke.
2. Įmonė smulkioms prekėms apskaityti taiko periodiškai apskaitomą atsargų būdą, kuris neledžia tiksliai įvertinti įmonės atsargų judėjimo kol jos neinventorizuojamos, tačiau jis gerokai pigesnis apskaitant nebrangias prekes, tokias kaip vinys, varžtai, mažos klijų tūbelės, lipnios juostos ir t.t.
Stambioms prekėms apskaityti įmonė taiko nuolat apskaitomą atsargų būdą, kuris tokioms prekėms apskaityti yra tikslesnis.
3. UAB-ė iš atsargų apskaitos kortelių, kitų dokumentų mato, kokių prekių perkama daugiausiai, kokių prekių likutis ataskaitinio laikotarpio pabaigoje būna didžiausias. Iš to ji daro išvadas, kurios prekės turi didžiausią paklausą, o kurių atsivežimo kiekius reikėtų mažinti ar galbūt iš viso atsisakyti.
4. Įmonė vienas prekes apskaito FIFO, kitas LIFO metodu. Keli apskaitos metodai yra naudojami tam, kad tiksliau būtų nustatyta prekių apyvarta. Kadangi iš pardavimų gautos pajamos yra apmokęstinamos, įmonė siekia teisingai nustatyti pelno mokestį, kad būtų išvengta baudų.
5. UAB “Nordika” su tiekėjais pirkimo- pardavimo sutartyje numato prekių grąžinimo, nukainojimo atvejus, todėl ir ji pati gali savo parduodamoms prekėms taikyti įvairias nuolaidas ir taip pritraukti pirkėją.

INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

1. Kalčinskas G., Buhalterinės apskaitos pagrindai.- Vilnius:Pačiolis, 2001,- 335-478 p.
2. Būdvytienė D., Dauskurdas V. ir kt., Pirminiai apskaitos dokumentai.- Vilnius: Pačiolis, 2003,-
3.Mackevičius J., Apskaita.- Vilnius: Mintis, 1994,- 206- 214 p.
4. Valužis K., Apskaitos metodika.- Vilnius: Viltis, 1999,- 106- 117 p.
5. Valužis K., Apskaita ir atskaitomybė.- Vilnius: Viltis, 1998,- 12- 16p., 37- 44 p.
6. Valužis K., Apskaitos sistema.- Vilnius: Viltis, 2000, 112 p.

PRIEDŲ SĄRAŠAS

1. Materialinių vertybių užpajamavimo orderis;
2. Atsargų apskaitos kortelė;
3. Atsargų likučių sandėlyje apskaitos žiniaraštis;
4. Prekių priėmimo pagal kiekį aktas;
5. Atsargų judėjimo sandėlyje apskaitos žiniaraštis;
6. Inventorizacijos aprašas;
7. Atsargų netekties nurašymo aktas;
8. PVM sąskaita- faktūra;
9. Prekių grąžinimo aktas.

Leave a Comment