Įmonės turtas ir jo apskaita

1. Turinys ..............................1

2. Įvadas ..............................2

3. Turto sąvoka ..............................3

4. Įmonės turto rūšys.............................. 3

5. Turto apskaitos ypatumai..............................4

5.1. Ilgalaikio turto apskaita..............................4

5.2. Trumpalaikio turto apskaita.............................7

6. Išvados..............................12

7. Literatūra..............................12

2. ĮVADAS

Sąvoką “turtas” reiškia daiktus, turtines teises ir turtines pareigas, pinigus. Siauruoju požiūriu ši sąvoka reiškia daiktą ar daiktų visumą. Plačiuoju požiūriu “turtas” – tai ir daiktai, ir turtinės teisės bei pareigos, išimtinės teisės, žaliavos, prekės pastatai, pinigai, prekių ir paslaugų ženklai t.t., o taip pat veiksmai ir veiksmų rezultatai – tai paslaugų teikimas, darbų atlikimas ir panašiai.
Ekonominė turto samprata, kuri turtu pripažįsta visumą pinigais įkainojamų materialinių ir nematerialinių veertybių, taip pat pelną, kuris būtų gautas. Ši turto samprata, tarsi apsiribodama nuo turto formos ir absoliutizuodama turiningąją esminę turto savybę – galimybę jį įvertinti pinigais, suponuoja turto suvokimą tam tikru abstraktumo lygiu, lyginant jį su abstrakčia pinigine verte. Norint suprasti turto sąvokos esmę, žymus Rusijos civilistas K. Pobedonoscevas dar XIX amžiuje siūlė suvokti turtą abstrakčiai, kaip asmens ūkį, kurio vertė priklauso nuo daugybės atsitiktinumų ir nuolat keičiasi, kaip abstraktų ekonominį aktyvą ir pasyvą. Iš tiesų kiekvieno asmens ekonominis aktyvas ir paasyvas nuolat keičiasi, yra nestabilus. Pasikeičia valiutos kursas arba pasaulinė naftos kaina, kartu keičiasi ir daugybės ūkio subjektų ir šiaip žmonių aktyvas ir pasyvas. Akcijų kainų svyravimai gerai atspindi minėtą tezę.
Remiantis ekonomine turto samprata, turtu galime vadinti viską, kas ti

ik gali turėti objektyvią piniginę vertę, būti asmens turėjimo dalyku, viena ar kita forma tapti atlygintų sutarčių objektu. Esant šiuolaikinei civilinei apyvartai, į garbę vadintis turtu pretenduoja vis daugiau nematerialių pasaulio dalykų. Čia patenka ne tik jau tezėje pripažinti nematerialūs dalykai – prekės ženklas, firmos pavadinimas, komercinės paslaptys, intelektinės veiklos rezultatai, bet ir prestižinė ūkinio objekto vieta, gaminamos prekės paklausa, aukšta personalo kvalifikacija, gera dalykinė reputacija ir k.t.. Šio turto dažnai neįmanoma apskaičiuoti ir jis neapmokestinamas, tačiau tai nereiškia, kad jis neturi piniginės išraiškos. Pavyzdžiui, įmonės ekonominis aktyvas didesnis, jei joje dirba aukštos kvalifikacijos darbuotojai arba jai vadovauja visuomenei žinomas geros reputacijos žmogus. Anglijos ir JAV komercinėje teisėje šiam turtui apibūdinti vartojama sąvoka “Goodwill”. Goodwill traktuojamas kaip neapčiuopiamas turtas, kuris piniginę vertę įggauna tik pardavus įmonę, ir sudaro skirtumą tarp parduodamo turto apskaičiuotos (popierinės) vertės ir jo pardavimo kainos.

3. TURTO SĄVOKA

Turtu apskaitoje yra laikomi ekonominiai ištekliai, kuriais disponuodama įmonė tikisi gauti tam tikrą naudą ateityje. Taigi įmonės turtui priskiriami pinigai, prekių ar žaliavų atsargos, įranga, nekilnojamas turtas ir panašiai. Turtą sudaro viskas, kas turi vertę ir yra ekonominio vieneto- savininko nuosavybė. Savininkų nuosavybė parodo kiek jie investavo į įmonę, o taip pat ką gavo iš tos veiklos disponuodami jos turtu. Ši turto dalis vadinama gr

rynuoju turtu arba nuosavu turtu ir jį galima išreikšti apskaitos lygybe:

TURTAS = NUOSAVYBĖ.

Bet dažniausiai, įmonė laikinai disponuoja ir skolintu turtu, kurį reikės grąžinti. Taip atsiranda skolintojų nuosavybė, kuri vadinama įsipareigojimu kreditoriams:
• kredito organizacijoms (banko, kredito unijos paskolos),
• tiekėjams (prekybos skolos),
• mokesčių rinkimo organizacijoms (mokesčiai, rinkliavos),
• socialinio draudimo organizacijoms (socialinio draudimo įmokos).
• darbuotojams (priskaičiuotas, bet neišmokėtas atlyginimas) ir t.t.
Įmonė, kuri skolinasi, įsipareigoja suteikti įmonei skolintojai tam tikrą naudą. Tuomet nuosavybė apskaitoje skirstoma į skolintojų ir savininkų nuosavybę ir apskaitinė lygybė išreiškiama formule:

TURTAS = SKOLINTA NUOSAVYBĖ + SAVININKŲ NUOSAVYBĖ

Apskaitos lygybė pagrįsta dvejopu požiūriu į tas pačias vertybes, kurias turi įmonė:
• turtas rodo, kas konkrečiai priklauso įmonei;
• skolintojų ir savininkų nuosavybė nusako, kam ir kiek priklauso turto. Pagal šį pasiskirstymą galima spręsti apie įmonės veiklą, jos patikimumą ir t.t.
Iš turto, priklausančio įmonei, atėmus turtą, grąžintiną kreditoriams, nustatoma savininkų nuosavybė. Savininkų nuosavybė apibūdinama kaip turtas, kuris lieka įmonei, grąžinus skolas, o tai reiškia, kad kreditoriai teisiškai turi pirmumo teisę į įmonės turtą. Ir įsipareigojimus, ir nuosavybę apskaitininkai laiko teisėmis į įmonės turtą, todėl apskaitos lygybė išplečiama ir vadinama apskaitos lygtimi. Ši lygtis užrašoma taip:

TURTAS = NUOSAVAS KAPITALAS + ĮSIPAREIGOJIMAI.

Ja grindžiama visų įmonių apskaita ir ji parodo, kad apskaitoje negali atskirai egzistuoti turtas be nuosavo kapitalo, o nuosavas kapitalas be turto. Šios dvi lygybės pusės tik kartu įgyja vertę. Visa tai ro

odo, kad apibūdinant įmonės turtą turi būti įvardintas ir jo savininkas.

4. ĮMONĖS TURTO RŪŠYS

Įmonės vadovui svarbu žinoti, kiek ir kokio turto kiekvienu metu turi, nes tik tuomet galima jį protingai panaudoti įmonės veikloje. Todėl turtas skirstomas pagal daugelį valdymui svarbių požymių.
Pirmiausia turtas skirstomas į piniginį ir nepiniginį, nes dažniausiai tik už pinigus verslininkas gali įsigyti savo įmonei reikalingų išteklių, pinigais jam tenka mokėti darbuotojams už jų darbą, palūkanas bankui, už paskolas ir panašiai.
Greta turto, kurį galima pamatyti, palytėti ir kuris vadinamas materialiuoju turtu, įmonė gali turėti neapčiuopiamo, bet tam tikrą naudą įmonei teikiančio turto, vadinamo nematerialiuoju. Nematerialusis turtas – patentai, licencijos, firmos ženklai, leidimai ir kt., suteikiantis įmonei teisę sudarinėti sandorius.
Turtas apskaitoje skirstomas į ilgalaikį ir trumpalaikį.

5. TURTO APSKAITOS YPATUMAI

5.1 Ilgalaikio turto apskaita

Ilgalaikis turtas – turtas, kurį įmonė naudoja ilgiau nei vienerius metus, siekdama gauti ekonominę naudą, ir kurio įsigijimo vertė yra ne mažesnė už įmonės nusistatytąją.
Ilgalaikis turtas yra skirstomas į:
1. Nematerialus turtas
2. Materialus turtas
3. Finansinis turtas.
Ilgalaikio materialaus turto apskaita yra apibrėžiama 12 VAS „ILGALAIKIS MATERIALUSIS TURTAS“.
Šis standartas turi būti taikomas registruojant apskaitoje ilgalaikį materialųjį turtą, nustatant jo įsigijimo savikainą, skaičiuojant jo nusidėvėjimą, jį perkainojant ar atliekant kitas su šiuo turtu susijusias ūkines operacijas.
Materialusis turtas yra priskiriamas ilgalaikiam turtui jeigu jis atitinka šiuos pagrindinius kriterijus:
1) įmonė ketina jį naudoti ilgiau ne

ei 1 metus;
2) pagrįstai tikisi gauti iš šio turto ekonominės naudos ateityje;
3) gali patikimai nustatyti šio turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainą;
4) turto įsigijimo(pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už minimalią ilgalaikio materialiojo turto savikainą, kurią įmonė nusistatė kiekvienai turto grupei;
5) įmonei yra perduota rizika, susijusi su materialiuoju turtu.
Atskirų turto grupių minimali ilgalaikio materialiojo turto vertė turi būti patvirtinta įmonės vadovo įsakymu.
Ilgalaikis materialus turtas yra skirstomas į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį.
Pagal 12 VAS įmonės ilgalaikis turtas gali būti įvertintas įsigijimo savikaina arba perkainota verte.
Ilgalaikio materialiojo turto įvertinimo pagrindas yra faktinė jo įsigijimo savikaina ir visos papildomos išlaidos, susijusios su to turto įsigijimu. Šios papildomos išlaidos, priklausomai nuo turto paskirties, gali būti labai įvairios:
– atvežimo išlaidos;
– įvairūs mokesčiai;
– projektavimo darbų išlaidos;
– remonto, instaliavimo darbų išlaidos;
– turto registravimo išlaidos;
– melioravimo, valymo išlaidos;
– kitos, tiesiogiai su ilgalaikio turto įsigijimu susijusios išlaidos.
Į turto vertę neįskaitomas pridėtinės vertės mokestis (PVM), išskyrus tuos atvejus, kada jis yra negrąžinamas.
Už ilgalaikį turtą mokamos palūkanos taip pat neįskaitomos į turto savikainą, kadangi jos priskiriamos atitinkamo laikotarpio sąnaudomis.
Įmonė ilgalaikį turtą gali pasigaminti ir pati. Į pasigaminto ilgalaikio materialaus turto savikainą įskaitomos gamyboje sunaudotų žaliavų, medžiagų savikaina bei tiesioginės darbo ir netiesioginės (pridėtinės) gamybos išlaidos. Veiklos sąnaudos į savikainą neįskaitomos.
Jeigu įmonė taiko įsigijimo savikainos būdą, tai apskaitoje šis turtas registruojamas įsigijimo savikaina, o balanse rodomas likutine verte, t.y. iš pradinės turto vertės atimamas nusidėvėjimas. Perkainojimas turi būti atliekamas periodiškai.
Jeigu įmonė taiko perkainotos vertės būdą, tai šiuo atveju ilgalaikis materialus turtas apskaitoje yra registruojamas įsigijimo savikaina, o vėliau perkainojamas ir apskaitoje užregistruojamas jau perkainota verte. Tuo tarpu finansinėje atskaitomybėje turtas parodomas iš perkainotos vertės atėmus nusidėvėjimą ir turto vertės sumažėjimą.

Ilgalaikis materialus turtas gali būti naudojamas ribotą arba neribotą laiką. Jeigu turtas yra naudojamas neribotą laiką, kaip pvz. žemė, tai jo nusidėvėjimas neskaičiuojamas. Taip pat neskaičiuojamas meno kūrinių, muziejų eksponatų, bibliotekų fondų bei į kultūros vertybių registrą įtraukto ilgalaikio materialiojo turto bei nenaudojamo turto nusidėvėjimas.
Buhalterinėje apskaitoje turto nusidėvėjimas skaičiuojamas remiantis metine nusidėvėjimo norma, kuri yra nustatoma atsižvelgiant į tokius dalykus, kaip:
– turto eksploatavimo intensyvumas;
– aplinka, kurioje bus naudojamas turtas;
– planuojamas naudingo tarnavimo laikas;
– turto moralinio senėjimo tempas;
– veiksniai, ribojantys ilgalaikio turto naudingo tarnavimo laiką.
Skaičiuojant nusidėvėjimą iš turto pradinės įsigijimo (pasigaminimo) vertės atimama likvidacinė vertė, kurią įmonės gali nusistatyti savo nuožiūra.

Likvidacinė vertė yra suma, kurią įmonė tikisi gauti už turtą, pasibaigus jo naudingo tarnavimo laikui.
Pradėjus naudoti turtą, jo nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti nuo sekančio mėnesio 1 dienos. Jeigu taikomas pusmečio būdas, tai nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti priklausomai nuo tada, kurį pusmetį turtas pradedamas naudoti.
Yra taikomi šie pagrindiniai ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo skaičiavimo būdai:
1. Tiesiogiai proporcingas (tiesinis) metodas.
2. Produkcijos metodas.
3. Metų skaičiaus metodas.
4. Dvigubas-mažėjančios vertės metodas.

1. Pagal tiesinį metodą nusidėvėjimas skaičiuojamas remiantis formule:

V1-V2
N= T

N – metinė nusidėvėjimo norma
V1 – ilg. mat. turto įsigijimo vertė (pasigaminimo savikaina)
V2 – ilg. mat. turto likvidacinė vertė
T – turto naudingo tarnavimo laikas (metais)

2. Produkcijos kiekio metodas tinka skaičiuoti nusidėvėjimui tų įrengimų, kurių nusidėvėjimas tiesiogiai priklauso nuo pagamintos produkcijos kiekio. Taikoma formulė:

(V1-V2)xP
N= P max

N – metinė nusidėvėjimo norma
V1 – ilg. mat. turto įsigijimo vertė (pasigaminimo savikaina)
V2 – ilg. mat. turto likvidacinė vertė
P – per ataskaitinį laikotarpį pagamintos produkcijos kiekis
Pmax – maksimalus ilg. turto objektu pagamintos produkcijos kiekis

3. Skaičiuojant metų skaičiaus metodu nusidėvėjimo suma skaičiuojama nuo įsigijimo savikainos, tačiau pirmaisiais metais į produkcijos (darbų) savikainą įskaitoma didžiausia nusidėvėjimo suma, antraisiais metais mažesnė, o vėlesniais vis tolygiai mažėjanti nusidėvėjimo suma. Taikoma tokia formulė:

(V1-V2)x(T-i+1)x2
N= Tx(T+1)

N – metinė nusidėvėjimo norma
V1 – ilg. mat. turto įsigijimo vertė (pasigaminimo savikaina)
V2 – ilg. mat. turto likvidacinė vertė
T – turto naudingo tarnavimo laikas (metais)
i – metai, kuriems skaičiuojamas nusidėvėjimas, kur i<=T

4. Taikant dvigubą-mažėjančios vertės metodą nusidėvėjimas skaičiuojamas nuo turto likutinės vertės pagal dvigubai didesnį procentą.

100 %

N=L x n; n= T x 2

N – metinė nusidėvėjimo norma
L – ilg. mat. turto likutinė vertė
n – nusidėvėjimo procentas
T – turto naudingo tarnavimo laikas (metais)
V1 – ilg. mat. turto įsigijimo vertė (pasigaminimo savikaina)
V2 – ilg. mat. turto likvidacinė vertė

I-aisiais turto naudojimo metais: N1=L1x n, kur L1=V1
II-aisias metais: N2=L2x n, kur L2=L1-N1
III-aisias metais: N3=L3x n, kur L3=L2-N2
..
Paskutiniaisiais metais: Np=Lp-1-V2.

Metų skaičiaus ir dvigubas – mažėjančios vertės metodai yra vadinami pagreitintais nusidėvėjimo skaičiavimo metodais. Taikant juos didžiausiais nusidėvėjimas gaunamas turto naudojimo pradžioje, o mažiausias turto naudojimo pabaigoje.

Ilgalaikio nematerialaus turto apskaitą reglamentuoja 13 VAS „NEMATERIALUSIS TURTAS“.
Nematerialusis turtas – turtas, kuris neturi materialios formos, tačiau turi vertę ir kuriuo disponuoja įmonė, tikėdamasi gauti ekonominės naudos.
Nematerialus turtas egzistuoja tiek, kiek egzistuoja pati įmonė.
Nematerialus turtas pripažįstamas jei atitinka tokius kriterijus:
– neturi materialios formos
– turi vertę;
– turtas suteikia jo savininkui tam tikrų teisių ir privilegijų;
– duoda ir pagrįstai tikėtina kad ateityje duos įmonei ekonominę naudą;
– įmonė gali tuo turtu disponuoti, jį kontroliuoti arba apriboti teises juo naudotis kitiems.
Nematerialaus turto pavyzdžiai yra: licencijos, patentai, autorių teisės, prekių ženklai, prestižas, kompiuterių programos ir pan.
Nematerialusis turtas apskaitoje registruojamas įsigijimo (pasigaminimo) savikaina, o finansinėje atskaitomybėje rodomas likutine verte, t.y. iš pradinės vertės atėmus amortizacines išlaidas.

Nematerialaus ilgalaikio turto amortizuojama vertė yra tolygiai paskirstoma per visą turto naudingo tarnavimo laiką.
Amortizacija skaičiuojama taikant tiesinį metodą. Įmonė nusistato metinę amortizacijos normą atsižvelgdama į tokius rodiklius, kaip: planuojamas naudingo tarnavimo laikas; techninis (technologinis) turto senėjimas; konkurentų veiksmai; kontrolė ir pan.
Finansinis turtas – tai įmonės teisės ir privilegijos, kurias įgyja įmonė dalyvaudama kitų įmonių veikloje.
Ilgalaikį finansinį turtą sudaro:
– investicijos (įsigyti kitų įmonių vertybiniai popieriai)
– gautinos sumos (grąžintinos sumos, suteikta parama kitoms įmonėms)
– nuosavos akcijos (supirktos pačios įmonės anksčiau išleistos akcijos)
– kitos investicijos (investicijos į nekilnojamąjį turtą).

5.2 Trumpalaikio turto apskaita

Trumpalaikis turtas- įmonės turtas, kuris paverčiamas grynaisiais pinigais per laikotarpį, neviršijantį vienų metų, ir kuris savo vertę į paslaugų teikimo ar produkcijos gamybos išlaidas perkelia iš karto per vieną ūkinės veiklos ciklą. Trumpalaikis turtas kiekvieno ūkinės veiklos ciklo pabaigoje vėl virsta pinigais, kurie gaunami turtą panaudojus paslaugai ar gamybai atlikti, o gamybos produkciją ar paslaugą pardavus.
Trumpalaikį turtą sudaro:
• pinigai (kasoje ir banke sąskaitoje)
• atsargos, žaliavos- turtas, kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą (žaliavos, komplektavimo gaminiai, pagaminta produkcija, pirktos prekės, skirtos perparduoti);
• trumpalaikės investicijos, t.y. valstybinės obligacijos, kitų įmonių akcijos, kiti trumpalaikiai rinkos vertybiniai popieriai, kuriuos įmonė gali lengvai parduoti ir gauti ne tik pradinę pinigų sumą, bet ir pelno;
• išankstinės išlaidos, t.y. avansu sumokėtos sumos, kurias įmonė išleido prieš gaudama reikiamą paslaugą, tikėdamasi, kad ta paslauga ateityje uždirbs tam tikras pajamas; pavyzdžiui, pastato nuoma, rinkodaros darbai ir panašiai
• pirkėjų įsiskolinimas, t.y. pinigai, kurių įmonė dar negavo iš savo klientų už jiems išsiųstas prekes ar suteiktas paslaugas; šis įsiskolinimas atsiranda dėl to, kad nesutampa prekių pardavimo ir pinigų gavimo laikas.

Atsargų apskaita
Atsargos yra trumpalaikis turtas, kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą.
Tai žaliavos, medžiagos, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija, pirktos prekės, skirtos perparduoti.
Atsargų apskaitą reglamentuoja 9 VAS „ATSARGOS“.

Atsargų įsigijimo savikaina

Šiame standarte teigiama, kad atsargos yra skirtingai įkainojamos kada jos yra registruojamos apskaitoje ir kada yra sudaroma finansinė atskaitomybė.
Apskaitoje atsargos yra įvertinamos įsigijimo verte (savikaina), o finansinėje atskaitomybėje – arba įsigijimo savikaina arba grynąją galimo realizavimo verte. Tai priklauso nuo to, kuri iš jų yra mažesnė. Standarte pateikiami tokie apibrėžimai:
Įsigijimo(pasigaminimo) savikaina – tai sumokėta (mokėtina) pinigų ar pinigų ekvivalentų suma ar kito mainais atiduoto ar sunaudoto turto, kuris naudojamas įsigyjant ar gaminant turtą, vertė.
Grynoji galimo realizavimo vertė – tai įvertinta pardavimo kaina, esant įprastoms verslo sąlygoms, atėmus įvertintas gamybos užbaigimo ir galimas pardavimo išlaidas.
Grynoji galimo realizavimo vertė yra pritaikoma tada, kai dėl tam tikrų aplinkybių atsargos nuvertėja, o atskaitomybėje jas reikia parodyti realia sumažėjusia verte. Tokie atvejai būtų kada atsargos sugedo, buvo sugadintos, morališkai paseno, sumažėjo jų rinkos kaina ir pan.
Atsargų įsigijimo savikainą sudaro pirkimo kaina, kuri yra pakoreguojama nukainojimo ir nuolaidų sumomis bei papildomomis išlaidomis, susijusiomis su atsargų įsigijimu.

ĮSIGIJIMO SAVIKAINA = PIRKIMO KAINA – PIRKIMO NUOLAIDOS + PAPILDOMOS IŠLAIDOS

Šios papildomos išlaidos galėtų būti su atsargų pirkimu susiję mokesčiai ir rinkliavos (išskyrus tuos, kurie bus atgauti), gabenimo ir sandėliavimo išlaidos ir pan. Jeigu šių išlaidų sumos yra nereikšmingos, jas galima iš karto pripažinti sąnaudomis tada, kai jos buvo patirtos.
Įsigyjant atsargas į jų įsigijimo savikainą neįtraukiamos bendrosios ir administracinės išlaidos.

Atsargų pasigaminimo savikaina
Įmonės, kurių pagrindinė ūkinė veikla yra gamyba, pačios gamina atsargas (produkciją) ir po to jas parduoda. Šiuo atveju per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį pagamintų atsargų savikainą sudarys tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos.
Tiesioginės gamybos išlaidos – kurias galima tiesiogiai priskirti produkcijos gamybai. Tai būtų pagrindinių žaliavų (medžiagų, komplektavimo gaminių), tiesioginio darbo užmokesčio išlaidos.
Netiesioginės išlaidos – kurių neįmanoma tiesiogiai priskirti gaminamai produkcijai. To padaryti neįmanoma, nes jos yra bendros visai gaminamai produkcijai; arba tai daryti yra neracionalu dėl per didelės apskaitinio darbo apimties.
Norint paskirstyti netiesiogines išlaidas tarp gaminamų gaminių yra taikomi normatyviniai koeficientai, kurie parodo kiek reikia netiesioginių išlaidų, kad pagaminti tam tikro produkto vienetą. Normatyvinis koeficientas apskaičiuojamas pagal formulę:

NK = Netiesioginės išlaidos / Kriterijus

Netiesioginės gamybos išlaidos į gaminių savikainą įskaičiuojamos etapais, t.y. pirmiausia jos yra kaupiamos tam tikruose gamybos padaliniuose, o po to pagal tam tikrus kriterijus nusistačius normatyvinius koeficientus jos perskirstomos atitinkamoms gaminamoms prekėms.
Kriterijus įmonė pasirenka atsižvelgdama į:
– darbo apmokėjimo išlaidas (kuo daugiau gamybinio padalinio darbuotojams priskaičiuota darbo užmokesčio, atitinkamai turėtų būti daugiau priskiriama ir aptarnaujančių padalinių išlaidų);
– žaliavų sunaudojimą;
– vidutinį darbuotojų skaičių;
– veiklos apimtis (tam gamybos cechui, kurio veiklos apimtys didžiausios ir priskiriama daugiausia netiesioginių gamybos išlaidų);
– gamybos patalpų dydį.
Remiantis pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarka, pagamintos per tam tikrą laikotarpį produkcijos savikainą sudaro tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos, kurios pripažįstamos sąnaudomis tik pardavus produkciją. Kol produkcija dar iki galo nepagaminta ar neparduota, ji yra laikoma įmonės turtu ir yra fiksuojama „Pagamintos produkcijos“ arba „Nebaigtos gamybos“ sąskaitose.
Atsižvelgdama į savo vykdomos gamybos specifiką, įmonė gali nusistatyti kriterijus, pagal kuriuos ji konkrečias gamybos išlaidas priskirs prie tiesioginių arba netiesioginių gamybos išlaidų.
Pagamintos per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį produkcijos savikaina yra apskaičiuojama pagal formulę:

Nebaigtos gamybos likutis laikotarpio pradžioje
+ Tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos

– Nebaigtos gamybos likutis laikotarpio pabaigoje

= Pagamintos produkcijos savikaina

Įmonės, kurių pagrindinė veikla yra paslaugų teikimas, jos gali kaupti atsargose visas su paslaugų teikimu susijusias išlaidas.
Paslaugos – tai įmonės vykdoma veikla, susijusi su darbų atlikimu klientui (pirkėjui) ir uždirbanti pajamas.
Dažniausiai paslaugų teikėjo atsargų savikainą sudaro tiesiogiai su paslaugų teikimu susijusios išlaidos ( pvz. darbuotojų, vykdančių paslaugas, darbo užmokesčio išlaidos) ir netiesioginės išlaidos ( pvz. papildomos išlaidos, susijusios su tam tikrų paslaugų neįvykdymu).

Parduotų prekių ir pagamintos produkcijos savikainos nustatymo būdai
Kiekviena įmonė gali pasirinkti kokiu būdu apskaitoje jai registruoti parduotas ar sunaudotas atsargas. Sunaudotas atsargas ji gali registruoti nuolat arba periodiškai. Kadangi atsargos yra įsigyjamos ir panaudojamos ištisus metus, tai tik nuo įmonės vykdomos apskaitos politikos priklausys kokiu būdu ji jas registruos. Jeigu įmonė atsargas registruoja periodiškai, tai kiekvienu ataskaitiniu laikotarpiu prieš jas registruojant turi būti atliekama atsargų inventorizacija.
Siekiant apskaičiuoti parduotų arba sunaudotų gamyboje atsargų savikainą yra taikomi tokie pagrindiniai atsargų įkainojimo būdai:
1. Konkrečių kainų metodas.
2. Svertinio vidurkio metodas.
3. FIFO metodas.
4. LIFO metodas.

1. Konkrečių kainų metodą taiko įmonės, kurios prekiauja vienetinėmis, retomis ir brangiomis prekėmis. Tai galėtų būti meno kūriniai, juvelyriniai gaminiai, nekilnojamas turtas, automobiliai, antikvarinės prekės ir pan. Šiuo atveju turi būti žinoma konkrečiai kiekvienos prekės pirkimo kaina. Šis metodas taikomas retai, nes didžiausi jo trūkumai yra didelės darbo sąnaudos bei gana sudėtinga apskaita, kai sandėlyje susidaro dideli įvairių prekių, įsigytų skirtingu laiku ir skirtingomis kainomis, likučiai.

2. Svertinio vidurkio metodą taiko įmonės, kurios turi daug vienodo asortimento prekių. Šiuo atveju visos prekės, nesvarbu ar jos parduotos ar ne, yra įkainojamos vidutinėmis jų įsigijimo kainomis, kurios yra nustatomos pagal formulę:

Prekių likučio vertė laikotarpio pradžioje + Per laikotarpį gautų prekių suma

Vidutinė kaina =

Prekių kiekis laikotarpio pradžioje + Per laikotarpį gautas prekių kiekis

Taikant svertinio vidurkio metodą vidutines prekių kainas reikia apskaičiuoti po kiekvieno prekių įsigijimo.

3. FIFO metodo taikymas yra grindžiamas prielaida, kad pirmiausia yra parduodamos anksčiausiai įsigytos prekės
FIFO metodą patartina taikyti įmonėms, kurios verčiasi maisto prekių prekyba ir naudojimu arba jų veikla susijusi su kitomis greitai gendančiomis prekėmis,
Šiuo atveju yra nurašomos atskiros prekių partijos tam tikru nuoseklumu. Likęs prekių likutis yra įvertinamas paskutinės gautos prekių partijos kainomis.

4. LIFO metodo taikymas grindžiamas prielaida, kad pirmiausia parduodamos vėliausiai įsigytos prekės.
LIFO metodas taikomas akmens anglies ir naftos gavybos, cemento gamybos pramonės šakose. Šiuo atveju nurašomos atsargos iš kitos pusės, o prekių likutis įkainojamas anksčiausiai įsigytų prekių partijos kainomis.

Piniginio turto apskaita
Pinigai yra pats universaliausias ir likvidžiausias įmonės turtas ir nors jų lyginamoji dalis nėra labai didelė, jie yra labai reikšmingi kiekvienai įmonei.
Norint sėkmingai ir racionaliai vystyti ūkinę veiklą, pinigai nuolat turi būti apyvartoje, t.y. jie turi uždirbti kitus pinigus.
Svarbiausios buhalterinės sąskaitos, kuriose apskaitomas piniginis turtas yra Nr. 271 Sąskaitos bankuose ir Nr. 272 Kasa. Sąskaitoje nr. 271 atspindimi [pinigai, kurie yra laikomi bankuose, tuo tarpu sąskaitoje Nr. 272 atspindimi grynieji pinigai, t.y. kuriais realiai disponuoja įmonė.
Šios sąskaitos dar turi subsąskaitų. Subsąskaitos reikalingos tam, kad būtų atspindėtas ir turimas piniginis turtas užsienio valiuta. Nors visi ūkiniai sandoriai yra išreiškiami nacionaline valiuta (litais), tačiau įmonės nori žinoti ir realius turimus užsienio valiutos kiekius.
Subsąskaitos kuriamos ir norint žinoti pinigų sumas, esančias skirtinguose bankuose ir skirtingose sąskaitose.
Trumpalaikio turto apskaitoje svarbus aspektas yra tinkamai atspindėti pinigų judėjimą pirminiuose apskaitos dokumentuose ir buhalteriniuose registruose.
Pinigų gavimas į kasą įmonėje yra įforminamas išrašant Kasos pajamų orderį, o pinigų išleidimas (išmokėjimas) iš kasos yra fiksuojamas išrašant Kasos išlaidų orderį.
Remiantis pirminiais piniginiais dokumentais (KPO, KIO) yra sudaromas kontrolinis apskaitos dokumentas – Kasos knyga, kurioje fiksuojamos visos kasos operacijos. Kasos knyga yra pildoma kiekvieną dieną, kada įvyksta ūkinė operacija, susijusi su grynųjų pinigų gavimu ar išleidimu. Jeigu šios operacijos vyksta retai, kasos knygą galima pildyti kas savaitę. Kiekvieno ataskaitinio mėnesio pabaigoje yra sudaromas kasos apyvartos žiniaraštis.
Pinigų judėjimas tarp sąskaitų bankuose yra grindžiamas išrašomais ir gaunamais mokėjimo pavedimais, pinigų čekiais bei bankų išrašais.
Mokėjimo pavedimus išrašo pinigus mokanti įmonė ir juos perduoda savo bankui, kuris šią įmonę aptarnauja. Išrašus iš įmonės sąskaitų banke įmonėms pateikia jas aptarnaujantys bankai. Šiais išrašais bankai informuoja įmones apie tai, kiek pinigų įplaukė ir kiek išmokėta, koks yra pinigų likutis.
Įmonės bankuose turimi pinigai užsienio valiuta tam tikrais ataskaitiniais laikotarpiais yra perkainojami. Taip yra dėl to, kad valiutos kursai svyruoja ir jie teigiamai arba neigiamai paveikia turimos valiutos vertę. Perkainojimai atliekami periodiškai, o jų poveikis atitinkamai atspindimas arba pajamų sąskaitoje „Teigiama valiutos pokyčių įtaka“, arba sąnaudų sąskaitoje „Neigiama valiutos pokyčių įtaka“.

Trumpalaikių skolų apskaita
Trumpalaikės skolos – ne vėliau kaip per kitą po ataskaitinių finansinių metų ataskaitinį laikotarpį gautinos iš pirkėjų sumos.
Trumpalaikės skolos yra išskirtinė įmonės turto rūšis, kadangi jis yra pas trečiuosius asmenis, t.y. pas pirkėjus, įsigijusius prekes skolon. Pirkėjų skolos virsta pinigais tada, kai skolininkai sumoka skolas įmonei, t.y. perveda pinigus.
Pirkėjų skolos atsiranda dėl to, kad įmonės, norėdamos pritraukti kuo daugiau pirkėjų, nereikalauja iš karto apmokėti už prekes, o parduoda jas skolon. Yra nustatomi atsiskaitymų terminai, kurie dažniausiai yra pažeidžiami, dėl to įsiskolinimo terminai paprastai prailgėja.
Pirkėjui pirkti prekes skolon yra naudinga, kadangi jam nereikia iš karto išleisti pinigų, o gautos prekės yra kaip beprocentinis kreditas.
Visada yra tikimybė, kad skola gali būti negrąžinta. Dėl negrąžinamų skolų įmonė gali patirti nuostolių, kurie yra pripažįstami beviltiškų skolų sąnaudomis.
Sąskaitų plane yra skiriama atskira sąskaita, skirta tokio tipo skoloms, tai „Abejotinos skolos“. Skolos į abejotinų skolų sudėtį perkeliamos tada, kai nustatoma, kad jos gali būti negrąžintos.
Abejotinas skolas galima apskaičiuoti dviem būdais:
1) pagal procento nuo grynųjų pardavimų metodą (pelno ataskaitos metodas)
2) pagal skolų sumokėjimo terminų metodą (balanso metodą).
Pagal šiuos metodus įmonė gali apskaičiuoti prognozuojamų beviltiškų skolų sumą. Po ataskaitinių finansinių metų nesumokėtos beviltiškos skolos yra pripažįstamos ypatingosiomis sąnaudomis (netekimais). Jeigu vėliau pripažintos beviltiškos skolos buvo sumokėtos, jos jau registruojamos kaip ypatingos pajamos (pagautė).

6. IŠVADOS

Turtu vadinami materialūs, tiek nematerialūs daiktai, turintys objektyvų ekonominį turinį. Kokie nematerialūs pasaulio daiktai laikytini turtu, priklauso nuo to, ar šie daiktai geba tapti subjekto turėjimo dalyku, įeiti į jo ekonominį aktyvą, tapti atlygintinų sutarčių objektu.
Nors Civilinis kodeksas nurodo, kad nuosavybės objektu gali būti tiek daiktai, tiek ir kitas turtas, taip pat, netiesiogiai pripažįsta nuosavybės teisę į turtines teises, vis dėlto kyla daug neaiškumų ir abejonių, kokius nematerialaus pasaulio dalykus, turinčius ekonominį turinį, galime laikyti nuosavybės objektais. Daugelio rūšių nematerialų turtą (pvz., komercines paslaptis, “goodwill”), įmanoma vadinti tik bendrąja, o ne teisine prasme.
Remiantis Civilinio kodekso 4.11 straipsniu, daiktai, turintys asmeniniais tikslais pagrįstą vertę, bet neturintys objektyvaus ekonominio turinio, gali būti nuosavybės ir kitų daiktinių teisių objektu, tačiau negali būti vadinami turtu.

7. LITERATŪRA

1. B. Leonienė „Verslo pradmenys“
2. E. Natkevičienė „Finansinės apskaitos pagrindai“
3. Kačinskas G. “Buhalterinės apskaitos pagrindai”
4. Ivanauskienė A. “Buhalterinės apskaitos pradmenys”
5. 9VAS-13 VAS, www.apskaitosinstitutas.lt

Leave a Comment