Pikaso

Pablo Pikaso (Picasso)

Pilnas vardas – Pablo Diego Chose Francisko de Paule Chuan Nepamuseno Kristin Kristiano de la Santisima Trinidad1. Pilna pavardė – Ruiso Blasko i Pikaso. Gimė 1881 metų spalio 25 d., mirė 1973 metų balandžio 8 d. Būdamas dvidešimties metų (1901), menininkas pasiėmė savo motinos pavardę – Pikaso.

Menininko talentas pasireiškė labai anksti, kaip jis pats sakė, “daug anksčiau, negu išmokau kalbėti, bet niekada nepiešiau kaip berniukas”2. Jau būdamas dešimties metų, padėjo savo tėvui tapyti paveikslus pardavimui. Keturiolikos metų Pikaso pradėjo lankyti dailiųjų menų mokyklą Barselonoje. 1897 metais jaunasis daailininkas nuvyko į Madridą mokytis San–Fernando aukštojoje meno mokykloje. Čia buvo priešiškai nusiteikę įvairioms naujovėms, todėl naujų raiškos būdų Pikaso tegalėjo ieškoti laisvalaikiu. 1901 metais jis pirmą kartą atvyksta į Paryžių, kuriame pastoviai gyvens nuo 1904 metų. Tik atvykus, jam puikiai sekėsi, ir “po kelių mėnesių Bolaro galerijoje jis surengė pirmąją savo parodą. Kritikai pastebėjo jaunojo ispano talentą, bet taipogi pažymėjo, jog jaučiama didelė Domje, El Greko, van Gogo, Tulūz–Lotreko kūrybos įtaka”3.

Pikaso kūryba skirstoma į periodus.

1901 – 1904. Šie keli metai vadinami “mėlynuoju laikotarpiu”. Šio laikmečio kūrybai būūdinga socialinė tematika, ištęstos figūros. “Mėlynojo laikotarpio” paveiksluose personažus supantis fonas – šaltai mėlynas, sukeliantis vienišumo, liūdesio nuotaiką.
Šio laikotarpio darbuose (“Senis su berniuku”, “Senasis gitaristas”) vaizduojamas vienišumas, vargas, skurdas, o mėlynas fonas šį įspūdį dar labiau pabrėžia.

Nuo 1905 iki 1906 tęsiasi vadinamasis “rausvasis laikotarpis”. Š

Šio periodo nuotaikos skaidresnės. Darbuose vaizduojami klounai, artistai, jų buitis: “Arlekino šeima”, “Akrobato šeima su beždžione”, “Motina ir sūnus. Keliaujantys akrobatai”. Būdingi rausvi, pilki atspalviai.

“Rausvojo laikotarpio” darbai darėsi vis labiau kampuotesni, kol galų gale 1907 metais pasaulį išvydo Pikaso “Avinjono merginos”. Šis darbas pradėjo Pikaso kūrybos “negriškąjį laikotarpį”, kuris greitai peraugo į kubizmą. Kas yra “negriško” “Avinjono merginose”? – Tai veidai, supantys merginas. Pikaso nori parodyti, į kokias beformes būtybes su afrikietiškų kaukių veidais pavirs šios merginos. Tai lyg ateities vizija – paveiksle pavaizduota tai, ko dar nėra, bet grėsmingai artėja ir tikrai bus. Taigi, rodyti, atskleisti, net pranašauti ateitį yra Pikaso kūrybos bruožas.

2

Iš pradžių kubizmas nebuvo pripažįstamas – dailininko kūrinys “Avinjono merginos” buvo pavadintas “degutu su parafinu”. Tačiau po metų nemažai dailininkų jau dirbo šituo sttiliumi.

Kubizmas skirstomas į tris laikotarpius. “Avinjono merginos” priklauso pirmajam – prekubistiniam, dar vadinamam sezaniniu (Sezanas buvo kubizmo teoretikas, pirmasis iškėlęs mintį, kad viską galima suvesti į kvadratą, skritulį, trikampį). Antrasis kubizmo laikotarpis vadinamas analitiniu. Garsus šio laikotarpio darbas “D. H. Konveilero portretas”. Trečiojo, sintetinio, laikotarpio žymiausi darbai – “Aperatyvo butelis”, “Smuikas”.

Pikaso buvo vienas iš kubizmo pradininkų. Beje, jis vienas iš pirmųjų metė kubizmą ir perėjo į naują kryptį – neoklasicizmą.

Bene didžiausią šlovę Pikaso pelnė, Ispanijos pilietinio karo metais nutapęs “Gerniką”. Šis paveikslas parodė Gernikos miestelio, esančio ne

etoli Bilbao, nežmonišką sunaikinimą. Pamatęs šį kūrinį, pasaulis pasmerkė karą. Šiame Pikaso darbe sustingo, kaip jis pats sako, “vaikų šauksmas, moterų šauksmas, paukščių šauksmas, gėlių šauksmas, akmenų šauksmas, lovų, kėdžių, užuolaidų šauksmas”4.

Apibendrinant visą Pikaso kūrybą, norėtųsi pasakyti, kad jo gyvenimo negalima pernelyg griežtai skaidyti į “mėlynąjį”, “rausvąjį”, “negriškąjį” periodus: net ir kubizmo laikotarpiu jis sukūrė puikius grafinius klasikinių tradicijų portretus. Pikaso yra pasakęs: “prieš pradėdamas tapyti, aš dar nežinau, ar drobė bus kubistinė, ar net visai realistinė, – viskas priklauso nuo modelio, nuo nuotaikos”5. Plačiai žinomi dailininko žodžiai: “Aš noriu vaizduoti pasaulį taip, kaip jį suprantu”6. Pikaso ieško simbolių, išreiškiančių teigiamas idėjas, žmonijos viltis.

IŠVADOS

Pablo Pikaso, gimęs Ispanijoje ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs Europos kultūros centre – Paryžiuje, kur jį įtakojo įvairiausių meno krypčių atstovai, būdamas neeilinių gabumų, sugebėjo būti lyderiu įvairiose meno kryptyse. Jis laikomas ne tik kubizmo, neoklasicizmo, bet ir kitų naujų meno krypčių pradininku.
Pikaso galėjo atskleisti savo talentą, tik gyvendamas laisvoje šalyje. Jei jis būtų gyvenęs Sovietų Sąjungoje, jam nebūtų buvę galimybių tapti pasaulinio masto menininku (pvz., Kandinskis tapo pasaulio įžymybe, tik išvykęs iš Sovietų Sąjungos).
_________________________________________________________________________________________
1. M.V. Zubova. PABLO PIKASSO AKTIORY I KLOUNY. – MASKVA, 1976, p.5.
2. J. Richardson. Pablo Picasso. Watercolours and Gouaches. – London, 1964, p.7.
3. S VEKOM NARAVNE. – MASKVA, 1990, p.324.
4. Ten pat, p.332.
5. GRAFIKA PIKASSO. – MASKVA, 19

968, p.13.
6. Ten pat, p.14.
3

LITERATŪRA

1. Lietuvos tarybinė enciklopedija
2. Lionginas Šepetys. Modernizmo metmenys
3. Lionginas Šepetys. Ispanija
4. S VEKOM NARAVNE. – MASKVA, 1990
5. M. V. Zubova. PABLO PIKASSO AKTIORY I KLOUNY
6. B. A. Zernov. PABLO PIKASSO PROTIV FAŠIZMA
7. ISTORIJA ISKUSSTVA ZARUBEŽNYCH STRAN. – MASKVA, 1964
8. GRAFIKA PIKASSO. – MASKVA, 1968

Leave a Comment