Kubizmas

KUBIZMAS

KUBIZMAS (PRANC. CUBISME, IŠ LOT. CUBUS – KUBAS) – VIENA SAVIČIAUSIŲ
MODERNIZMO KRYPČIŲ, KURI, SUSIFORMAVUSI XX AMŽIAUS PIRMAME DEŠIMTMETYJE,
GYVAVO IKI PIRMOJO PASAULINIO KARO, NORS JOS ĮTAKA ARCHITEKTŪROJE IR
TAIKOMOJOJE DAILĖJE BUVO GANA RYŠKI IKI SEPTINTO DEŠIMTMEČIO.

Kubizmo kelias – tai kelias nuo geometrinių plokštumų iki realių
daiktų montažo, nuo painaus, bet vis dėlto meninio vaizdo iki grynai
formalių siekių.

Ši meno kryptis, atsiradusi Prancūzijoje 1907m. ir išsilaikiusi čia ir
daug kur kitur iki 1925m., pasireiškė kaip guvi, visli, ir įtakinga kryptis
visoje naujoje meno raidoje. Ji iš karto pateikė publikos teismui ggausybę
neregėtų negirdėtų tapybos kūrinių. Daugelis netgi tiki, kad kubizmas
sukėlė revoliuciją XX a. dailėje.

Kubizmas siekė ne panaikinti, o tik reformuoti vaizduojamąjį pradą
dailėje. Ši srovė atrado naujus senų tapybos mįslių sprendimus – kaip
plokštumoje pavaizduoti erdvę ir nesugriauti darnios kompozicijos. Šiai
krypčiai būdinga perspektyvos atsisakymas, deformacija, ribotas motyvų
ratas, atotrūkis nuo gyvenimo, tikrovės formos vaizduojamos geometrinių
kūnų ir plokštumų kombinacijomis, o taip pat geometrizuotos formos
susmulkinamos ir išnarstomos į smulkiausius elementus, parodant daiktą iš
karto keliais rakursais. Kubizmo principai reikalavo atsisakyti centrinės
perspektyvos, erdvės iliuzijos, dvimatiškumą derinti su keletu žiūrėjimo
taškų. Tai krryptis, kuria visų pirma domino forma.

KUBISTAI SAVO DAILĖJE NUOSEKLIAI JUNGĖ SKIRTINGU KAMPU REGIMŲ OBJEKTŲ
VAIZDUS, GRETINDAMI IR SLUOKSNIUODAMI PRIEKINES BEI ŠONINES JŲ PLOKŠTUMAS.
DAILININKUS DOMINO NE REALŪS ASPEKTAI, O TAPOMŲ DAIKTŲ ESMĖ. PATI MENINĖS
KŪRYBOS PRIGIMTIS SKATINO JUOS SIEKTI DIDESNIŲ TIKSLŲ, KURIŲ ĮGYVENDINIMUI
PRIREIKTŲ VI

ISŲ KŪRYBINIŲ GALIŲ IR UŽSISPYRIMO.

TAPYTOJO, KURIANČIO ABSTRAKCIJAS, PADĖTIS TIKRAI NEPAVYDĖTINA. JIS
GALI KAITALIOTI FORMAS DROBĖJE, IŠBANDYTI NESUSKAIČIUOJAMĄ DAUGYBĘ
GALIMYBIŲ IR NEŽINOTI, KADA JAM YRA LAIKAS SUSTOTI.

( ( (

KUBIZMĄ GALIMA SKAIDYTI Į KELIAS FAZES: Į ANKSTYVĄJĮ LAIKOTARPĮ (DAR
VADINAMĄ PREKUBISTINIU, ARBA SEZANINIU; “AVINJONO MERGINOS”, PICASSO,
1907), ANALITINĮ KUBIZMĄ IR SINTETINĮ KUBIZMĄ.

Analitiniame kubizme (1910-1912; atstovauja Picasso ir Braque)
objektai tarsi išnarstomi į fragmentines plokštumėles, o po to vėl
sudėliojami. Kartu panaikinamos ribos tarp figūros ir fono. Atsisakant
kontūrų kuriama paveikslo struktūros vienovė. Į pirmą vietą iškilus vidinei
daiktų struktūrai, vis mažesnė reikšmė teikiama įprastiniam koloritui ir
formai. Iš paveikslo pamažu dingsta oras, šviesa gyvybės jausmas, jis
panašėja į tamsoką, drumzliną, netaisyklingą brėžinį, primena atsitiktinai
pabertas spalvoto kartono skiautes.

Šiam kubizmo periodui nėra būdingi vieno tipo darbai: jam priklauso
paveikslai, kuriuose dominuoja natūros vaizdavimas (P.Picasso “Ambruazo
Volaro portretas”), ir yra paveikslų kuriuose vyrauja formalistinės
tendencijos (Ž.Brako “Žmogus suu gitara”, 1911m., Niujorkas, Moderniojo meno
muziejus). Šio laikotarpio menininkai mėgo blankias spalvas: pilką, rudą,
žalią ir gelsvą (ochros).

Sintetinis kubizmas (nuo 1912m.; žym. atstovai Picasso, Leger ir
Grisas) atsiribojo nuo pirmesnio laikotarpio. Tapytojai ėjo priešingu keliu
– išeities tašku laikė abstrakčias formas ir iš jų konstravo objektą
drobėje. Analitinio kubizmo susiskaidymą pakeitė aiškiai suprogramuota
formos sandara.

Lygiagrečiai su sintetiniu kubizmu atsirado kubizmo atmaina,
atstovaujama tokiu dailininkų kaip Ž.Metsenže, A.Glezas, M.Diušanas,
F.Pikabja ir kt. Menotyrinėje literatūroje šią grupę priimta vadinti “De
Piuto” vardu (žym. darbai: A.Glezo “Besimaudančios”(1912m, Paryžius, Pti
Pale), Ž.Metsenže “Pusryčiai” (1911m,
Paryžius, privati kolekcija),
R.Delone “Eifelio bokštas” (1910m, Bazelis, Meno muziejus) ir kt.) Šie
kūriniai iš pažiūros sudaro įvairių kubizmo atmainų mišinio įspūdį, tačiau
jų autoriai jau nesitenkina tik kubais ar stačiakampėmis plokštumomis. Jie
nuosekliai atsisako daiktų vaizdavimo ir siekia vaizduoti vidinę gamtos
struktūrą, jos dvasinę hierarchiją. Įprasminti šiai “hierarchijai” kubai
jau nebetiko todėl, kad būtų galima išsivaduoti iš realybę primenančių
formų, teko griebtis spalvotos geometrijos – tiesių linijų, stačių kampų,
apskritimų ir trijų pagrindinių spalvų – raudonos, geltonos ir mėlynos. “De
Piuto” laikotarpyje kubistai nesistengė išreikšti esamo pasaulio, kaip ligi
tol darė kiti kubistai, bet ieškojo jų pačių išgalvoto, sukonstruoto
pasaulio ir daiktų esmės. Jų paveikslai paprastai yra vadinami tik
kompozicijomis.

( ( (

Iš pradžių kubistai tapė portretus ir natiurmortus su muzikiniais
instrumentais, pastatus ir medžius prigesusiais rusvais, pilkšvais tonais.
Vėliau menininkai pradėjo klijuoti ant drobės afišų gabalus, banknotus,
laikraščių ir medžiagų skiautes, jungdami dažų dėmėmis ir išgaudami
įvairias faktūras. Kartu su nutapytais daiktais jie sudarė savotiškus gyvus
portretus, fiziškai apčiuopiamą metaforą. Ši technika vadinama koliažu
(pranc. collage – uždėti), kuri atsirado analitinio ir sintetinio kubizmo
sankirtoje.

Koliažas – tai daiktai, “užmušti” savo geradarių.

Kai kurie meno teoretikai mano, kad koliažui atsirasti padėjo
dailininkų pastangos, stiprėjant abstrakcionizmo bangai, nenutraukti ryšių
su realiu pasauliu; tuo jie esą praturtino tapybą nauja faktūra.

Galima teigti, kad koliažas atsirado kaip P.Picasso paprasčiausio
valiūkavimo rezultatas arba kaip Ž.Brako noras sušvelninti kubizmo
kampuotumą ir atšiaurumą, arba kaip abiejų siekimas i
išplėsti tapybos
paveikslo ribas. Koliažas atėmė iš paveikslo daiktų dublerio vaidmenį. Jis
pavertė paveikslą savarankišku nauju daiktu, įtraukė jį į estetinės
aplinkos vyksmą.

Dar kiti tvirtina, kad paveiksle esantieji natūralūs daiktai sužmogina
meno kūrybą, tačiau išėjo paradoksas: ant paveikslo buvo klijuojami pašto
ženklai, laikraščių antraštės kaip žmogiškumo elementai, bet visiškai
pamirštamas, išbraukiamas pats žmogus, – koliažuose nebebuvo vaizduojamos
žmogaus rankos, veidas, figūra.

Koliažas nėra tik kubistų noras išsilaikyti realybės paviršiuje ir
nepaskęsti abstrakcijose, bet tai yra ir jų atsitraukimas atgal,
prisipažinimas, kad labai sunku grafiškai atskleisti ir parodyti daiktų
vidų.. Atsiradus koliažui prasidėjo daiktų agresija, kuri baigėsi nauja
srove – popmenu, tai yra daiktų įsiviešpatavimu tapyboje, ir tų pačių
daiktų išjuokimu.

( ( (

Kubizmas – tai dailės noras didelio darbo ir kančios pastangomis
sukurti savą tvarką, kiek galima labiau išsivaduojant iš esamos. Ši meno
srovė – tai estetiniai bandymai suvaržyti save analitiniais, formaliais
tikslais.

Daugelio to meto dailininkų dirbtuvėse klostėsi dvi pozicijos:
neturėti jokių taisyklių ir nesikartoti. Plokščia drobė kai kuriems
menininkams pasidarė kliūtimi, su kuria verta pakovoti. Jie manė, jog
reikia pasiekti, kad plokštuma atsivertų prieš žiūrovo akis, netrukdytų
parodyti daiktų vidų. O jos negalima nugalėti, negalima atskleisti daiktų
sandaros be geometrijos, matematikos pagalbos. Pasirodė kubu, kvadratu,
kaip pagrindine plastinės minties atskleidimo priemone, pagrįsti
paveikslai.

Kovojant su plokštuma, kubistiškai analizuojant daiktų vidų, šiuo
konkrečiu atveju nedaug pagelbėjo ir Afrikos, Azijos tautų liaudies menas,
kuriuo taip žavėjosi kubistai. Būdamas artimai susijęs su savo laiko
žmonėmis ir įvykiais, a
atviras ir paprastas, šis liaudies menas tarsi
privalėjo tarpininkauti tarp dabartinės kubistinės dailės ir amžininkų.
P.Picasso, M.Diušano žmonės įgavo negrų skulptūrų veido bruožų. Betarpiškos
nuoširdžios ir dažnai naivios negrų skulptūros nepritapo prie įmantrių,
agresyvių kubistų plokštumų. Pastangos civilizuotą, ironija užsikrėtusią
visuomenę pasukti naivumo ir primityvizmo keliu buvo nenašios. Tai
matydami, dailininkai dar labiau primityvino dailę, o nuo to, ji darėsi tik
dar labiau sudėtingesnė, painesnė, nesuprantamesnė.

Turbūt iš čia ir atsirado kubizmo dvilypumas: kubistai savo kūrybiniu
patyrimu skelbė kryžiaus karą visiems ligi tol egzistavusiems grožio
idealams, o patys lenkėsi savo susikurtam stabui ir teigė, jog jie sukūrė
aiškią, griežtą harmoniją, o iš tikrųjų jie pasinėrė į supaprastintos
formos chaosą.

Kubistai buvo įsitikinę, kad kuria ne atitraukto filosofavimo
trumpaamžį meną, o pozityvios reikšmės, nuolatinio veikimo meną. Kubizmas
paliko teigiamą pėdsaką – tai jo poveikis ano meto ir vėlesniųjų laikų
taikomajai dekoratyvinei dailei; kryptis skatino funkcinių ir estetinių
sprendimų paprastumą, lakoniškumą, organišką ryšį su daiktiškąja aplinka.

Geometrinė schema neatstojo tų uždavinių, kurie žadino dideles ir
reikšmingas pastangas, ir tapo Prokrusto lova (Prokrustas – sen. graikų
mitologijos personažas – milžinas plėšikas, prisiviliodavęs keliautojus ir
jėga juos guldydavęs į lovą; tiems, kurie buvo ilgesni už lovą, nukirsdavo
kojas, kurie trumpesni – jas ištempdavo). Formalus siekimas suvaržyti save
paskatino atsirasti naujas sroves su griežtais kanonais ir taisyklėmis.
Dailininkai, taip labai bijoję pasikartoti, vengę kanonų, pakliuvo į
supaprastinto pasikartojimo ir žiaurių taisyklių nelaisvę. Tai toli gražu
patiko ne visiems. Kai kurie iš jų vėl pradėjo ieškoti naujų, didelių
idėjų, siekių. Tapo aišku, kad be įprastinio (pasakojamojo individualaus ir
psichologinio) siužeto, vien tik geometrija ir spalvomis atskleisti
reiškinių, daiktų esmę sunku. Netgi iki begalybės skaidant vaizduojamų
daiktų tūrius, paveikslo plokštuma vis tiek nepasiduoda. Neįveikiama
plokštuma siutino temperamentinguosius kubistus, stūmė juos į pačius
žiauriausius eksperimentus, o “ramesnius” šaldė ir vertė trauktis atgal.

Kubizmas yra panašus į siaurą lieptą per gilią prarają. Vieni
dailininkai perėjo per jį ir nuėjo savais keliais tolyn. Kiti neišlaikė
pusiausvyros ir nukrito į abstrakcionizmą. Treti, o jų dauguma, visai
atsisakė per jį eiti. Kubizmas – pirmoji srovė, stipriau pastūmėjusi
moderniąją dailę formalizmo linkme.

Žymiausi atstovai

Pablas Picasso

Kubizmo pradininku laikomas Pablas Pikasas (Pablo Picasso, 1881-1973).
P.Picasso savo kūryboje išbandė daugelį XX a. menininkų srovių ir
eksperimentų. Jis buvo ne vien tik kubistas, darbavęsis daugiau kaip
septynis dešimtmečius.Dailininko kūryboje atsispindi daugelis permainų ir
pasikeitimų mūsų amžiaus mene. O be to, jo kūriniuose jaučiama stipri
kūrėjo individualybė, juos visuomet galima pažinti – nepriklausomai nuo to,
kokiu stiliumi nutapyti. Jis sukūrė apie 13 000 darbų (paveikslų, eskizų,
piešinių, etiudų). Picasso dirbo daugelyje meno sričių – tapyboje,
grafikoje, skulptūroje, taikomojoje dailėje, knygų grafikoje,
scenografijoje.

P.Pikasui gyvenimas, kūryba, menininko pašaukimas niekada nebuvo tik
malonumas. Tai – ir didelė atsakomybė, sunkus darbas.

Ryškiausi dailininko kubistiniai darbai – “Ambroise Vollard’o”
portretas, “Gernika”.

Picasso niekada netvirtino, kad kubizmas gali pakeisti visus kitus
regimojo pasaulio vaizdavimo būdus. Atvirkščiai. Jis nuolat imdavosi vis
kito metodo, o nuo drąsių eksperimentų grįždavo prie tradicinio meno formų.
Nebuvo pasaulyje tokio metodo ar technikos, kurie šį menininką būtų ilgiau
patenkinę.Kartais jis netapydavo, o lipdydavo puodus ir lėkštes. Pats
Picasso neigdavo, kad jis eksperimentuoja. Jis sakydavo, kad niekada
neieško, bet vis tik randa. Ir jis juokdavosi iš tų, kurie bandydavo
suprasti jo meną. “Visi nori suprasti meną. Kodėl nepabandžius suprasti
paukščio giesmės?”. Ir jis buvo teisus.

Visame pasaulyje gerai žinomas P.Pikaso posakis: “Aš esu komunistas,
noriu, kad mažiau būtų skurdo”.Iš įvairaus formato menininko popieriaus
lakštų bei skiaučių ryžtingai ir skausmingai žvelgia paprasti darbo žmonės,
varganos moterys, nieko nematančiomis akimis elgetos, luošiai, klajojantys
artistai. Jie pažįstami iš dailininko pirmojo darbų ciklo – “mėlynojo
periodo” (žym. paveikslas “Senis su berniuku”, Maskva, Valstybinis
A.Puškino dailės muziejus).

Pirmas menininko žingsnis kubizmo link – “Avinjono merginos”(kubizmo
gimimas). Šį paveikslą būtų galima pavadinti “Paryžiaus merginomis”,
kadangi jos buvo nutapytos Paryžiuje. Daugiau kaip per 70 metų paveikslas
nuėjo neramų, prieštaringą kelią, sulaukė nemažai pagyrimų, bet dar daugiau
priekaištų.

Kūrinys atsidūrė estetinio dėmesio centre dėl keleto priežasčių.
Pirmiausia – tai staigus posūkis ne tik P.Picasso kūryboje, bet ir visoje
dailėje. Paveikslo siužetas aiškus ir paprastas: priešais tarytum atvertas
viešųjų namų langas pro kurį žvelgia keletas moterų. Jos nėra įžūlios ar
susigėdusios gražuolės, o jų laukiančios ateities vizija, portretas. Tai
neišvengiamo likimo regima nuojauta – praeis grožis, lengvas pasisekimas,
kaupsis dabar patiriama nuoskauda, ir merginos taps beformėmis būtybėmis,
kurių veidai primins Afrikos liaudies meno kaukes su vietoje spindinčių
akių telikusiomis kiaurymėmis. Dailininkas paveiksle pavaizdavo to, ko dar
nėra, bet kas beišvengiamai artėja, formuojasi.

Šiame paveiksle autorius norėjo sukurti ateities realybę iš vidinių
žmogaus pergyvenimų. Moterų figūros padalytos į geometrines plokštumas,
smarkiai deformuojančias jų kūnus. Tiesa, čia geometrinis konstravimas,
susikertančios plokštumos sutinka dar nemažą ligi tol įprastų tapybos formų
bei išraiškos priemonių pasipriešinimą. Koloritas dar švelnus, gana
skaidrus, nors merginų rankos, krūtinės ir menkų drabužių klostės jau lūžta
aštriais kampais. O ir visas paveikslo fonas, primenantis uolų ar ledynų
nuolaužas, jau žymiai grėsmingesnis ir dinamiškesnis.

“Gernika” (Madridas, Moderniojo meno muziejus) – paveikslas 28 m2
plote vaizduojantis ispanų miestelio Gernikos žvėrišką sunaikinimą. Jis
tapo didžiulės reikšmės XX a. estetiniu ir politiniu aktu. Paveiksle nėra
faktų atpasakojimo, tradicinio siužeto, nors apskritai dailininkas nevengia
literatūriškumo siužetinės linijos. Erdvėje lakstančios žmonių, gyvulių,
daiktų dalys formos agoniją perteikia mirties ir beatodairiško naikinimo
tragizmą, grėsmingai slenkančio ant Europos fašistinio siautėjimo nuojautą.

( ( (

Prancūzas Žoržas Brakas (Georges Braque, 1882-1963) – vienas žymiausių
kubizmo atstovų. Jis buvo tapytojas ir grafikas, iš pradžių priklausęs
fovistams (1905-1907).
1912 m. savo paveiksluose ėmė vartoti popieriaus atraižas, foliją ir tuo
būdu atrado sintetinio kubizmo papier colle. Nuo to laiko pradėjo dirbti su
įvairiomis grafikos technikomis.
Po I-ojo pasaulinio karo ėmė formuotis daiktškesnis Brako kūrybos stilius.
3 dešimtmetyje jis labiausiai pamėgo natiurmortą, o nuo 4 dešimtmečio ėmėsi
trimačių kūrinių. Jo ceuvre dar sudaro sienų tapyba, scenografija, vitražų
projektai. Jis buvo vienas pirmųjų dailininkų, Paryžiaus Luvro muziejuje
surengęs savo kūrinių parodą.

Žoržas Brakas stiliaus atžvilgiu buvo vienodesnis nei
P.Pikasas, jo kūryboje ryškus skulptūrinis pradas – “Žmogus su gitara”,
“Klarnetas”, “Balta staltiesė”.

Jeigu kubizmą padalintume į: kubizmo pirmtakus, užgimimą ir brendimq,
tai Ž.Brako paveikslas “Pagyrimas J.S.Bachui”(1912, Paryžius, P.Roše
rinkinys) atstovautų brendimą. Iš pirmo žvilgsnio šis paveikslas atrodo
kaip labai sudėtingas rudų ir žydrų plokštumų derinys, mąslus, spiralinių
ir tiesių linijų susipynimas. Jeigu ne aiškus užrašas, tiksliau, stambios
raidės “Bach J.S.” paveikslą greičiausiai suvoktume kaip grynai
dekoratyvinės dailės kūrinį. Iš tiesų sekdamas paskui raides, žiūrovas,
galima sakyti, praregi, išvysta vargonų kontūrus, natų siluetus, dar spalvų
darną, ir visa tai atveria jam autoriaus pajaustą muzikinę nuotaiką,
skambančius akordus. “Pagyrimas J.S.Bachui” – savotiškas vidurys, riba
tarp to, ką jaučią ir ką regi žmogus, kiek siekia jo akies galimybės.

Sektinu pavyzdžiu Pikasui ir Brakui tapo tuo metu į Europą atvežta
negrų skulptūra. Svarbią reikšmę turėjo ir postimpresionisto Polio Sezano
kūryba. Kubistai perėmė jo idėją supaprastinti daiktus iki geometrinių
formų – apskritimo, cilindro, prizmės, kubo. Todėl jų kūryba juokais
vadinama “kubiukų menu”. Jų kuriamas pasaulis briaunuotas, neramiai
kampuotas.
Pagrindinis Pikaso ir Brako principas – ne mėgdžioti matomą realybę, o
pačiam kurti naują jos atvaizdą, kuris paklūsta ne gyvenimo, o ypatingoms
meno taisyklėms.

( ( (

Žymiausiais kubizmo atstovais be pradininko P.Picasso laikomi:
Ž.Brakas, Ch.Grisas, Ž.Metsenže, F.Leže, R.Delone, M.Diušanas, A.Glezas ir
kt.

( ( (

ŠVEICARAS ALBETAS DŽAKOMETIS (ALBERTO GIACOMETTI, 1901-1966) –
SKULPTORIUS, TAPYTOJAS IR GRAFIKAS, DOMĖJĘSIS KUBIZMU, TAČIAU VĖLIAU
PRISIJUNGĖ PRIE SIURREALISTŲ.

Jam be galo rūpėjo specifiniai jo pašaukimo uždaviniai ir jis manė,
kad žmonėms tai gali būti įdomu. Problema, kurią jis norėjo išspręsti,
nebuvo prasimanyta naujaisiais laikais (skulptorius turi pažadinti ir
išvaduoti formas, kurios tarsi snaudžia marmure, suteikti figūrai gyvybės
ir judėjimo, bet išsaugoti ir natūralų akmens kontūrą). Džakomatis šios
užduoties ėmėsi iš kito galo. Jis norėjo išsiaiškinti, ar skulptorius gali
kuo daugiau išsaugoti pirminę plokštės formą ir kartu paversti plokštę
galvos užuomina. Kad pavaizduotų akis, jam pasirodė visai nebūtina pažeisti
paviršiaus, t.y gręžti skyles. Jis padarė tik dviejų paprastų pavidalų
įdubas ir tikėjosi, kad nepanašiame objekte netikėtai pastebėtas panašumas
paveiks žiūrovą stipriau nei iš vaško padaryta galva, kurioje pavaizduota
viskas iki blakstienų.

NAUDOTASI LITERATŪRA: UNIVERSALUS MENO ŽODYNAS. NUO SENIAUSIŲJŲ LAIKŲ IKI
DABARTIES, 1998

LIONGINAS ŠEPETYS “MODERNIZMO
PRADMENYS”, 1982

E.H.GOMBRICH “MENO
ISTORIJA”, 1993

TIJU VIJRAND “JAUNIMUI
APIE MENĄ”, 1994

JANINA.CELIEŠIENĖ “MENO ISTORIJOS
IR DAILĖS PAŽINIMO PAGRINDAI”, 2000,

ANGELĖ NARČIŪTĖ IR ADRIADNA ČIURLIONYTĖ “DAILĖ. TRUMPAS DAILĖS
KURSAS”, 2000

Leave a Comment