Kubizmas

KUBIZMAS

KUBIZMAS (PRANC. CUBISME, IŠ LOT. CUBUS – KUBAS) – VIENA SAVIČIAUSIŲMODERNIZMO KRYPČIŲ, KURI, SUSIFORMAVUSI XX AMŽIAUS PIRMAME DEŠIMTMETYJE,GYVAVO IKI PIRMOJO PASAULINIO KARO, NORS JOS ĮTAKA ARCHITEKTŪROJE IRTAIKOMOJOJE DAILĖJE BUVO GANA RYŠKI IKI SEPTINTO DEŠIMTMEČIO. Kubizmo kelias – tai kelias nuo geometrinių plokštumų iki realiųdaiktų montažo, nuo painaus, bet vis dėlto meninio vaizdo iki grynaiformalių siekių. Ši meno kryptis, atsiradusi Prancūzijoje 1907m. ir išsilaikiusi čia irdaug kur kitur iki 1925m., pasireiškė kaip guvi, visli, ir įtakinga kryptisvisoje naujoje meno raidoje. Ji iš karto pateikė publikos teismui gausybęneregėtų negirdėtų tapybos kūrinių. Daugelis netgi tiki, kad kubizmassukėlė revoliuciją XX a. dailėje. Kubizmas siekė ne panaikinti, o tik reformuoti vaizduojamąjį pradądailėje. Ši srovė atrado naujus senų tapybos mįslių sprendimus – kaipplokštumoje pavaizduoti erdvę ir nesugriauti darnios kompozicijos. Šiaikrypčiai būdinga perspektyvos atsisakymas, deformacija, ribotas motyvųratas, atotrūkis nuo gyvenimo, tikrovės formos vaizduojamos geometriniųkūnų ir plokštumų kombinacijomis, o taip pat geometrizuotos formossusmulkinamos ir išnarstomos į smulkiausius elementus, parodant daiktą iškarto keliais rakursais. Kubizmo principai reikalavo atsisakyti centrinėsperspektyvos, erdvės iliuzijos, dvimatiškumą derinti su keletu žiūrėjimotaškų. Tai kryptis, kuria visų pirma domino forma. KUBISTAI SAVO DAILĖJE NUOSEKLIAI JUNGĖ SKIRTINGU KAMPU REGIMŲ OBJEKTŲVAIZDUS, GRETINDAMI IR SLUOKSNIUODAMI PRIEKINES BEI ŠONINES JŲ PLOKŠTUMAS.DAILININKUS DOMINO NE REALŪS ASPEKTAI, O TAPOMŲ DAIKTŲ ESMĖ. PATI MENINĖSKŪRYBOS PRIGIMTIS SKATINO JUOS SIEKTI DIDESNIŲ TIKSLŲ, KURIŲ ĮGYVENDINIMUIPRIREIKTŲ VISŲ KŪRYBINIŲ GALIŲ IR UŽSISPYRIMO. TAPYTOJO, KURIANČIO ABSTRAKCIJAS, PADĖTIS TIKRAI NEPAVYDĖTINA. JISGALI KAITALIOTI FORMAS DROBĖJE, IŠBANDYTI NESUSKAIČIUOJAMĄ DAUGYBĘGALIMYBIŲ IR NEŽINOTI, KADA JAM YRA LAIKAS SUSTOTI.

( ( ( KUBIZMĄ GALIMA SKAIDYTI Į KELIAS FAZES: Į ANKSTYVĄJĮ LAIKOTARPĮ (DARVADINAMĄ PREKUBISTINIU, ARBA SEZANINIU; “AVINJONO MERGINOS”, PICASSO,1907), ANALITINĮ KUBIZMĄ IR SINTETINĮ KUBIZMĄ. Analitiniame kubizme (1910-1912; atstovauja Picasso ir Braque)objektai tarsi išnarstomi į fragmentines plokštumėles, o po to vėlsudėliojami. Kartu panaikinamos ribos tarp figūros ir fono. Atsisakantkontūrų kuriama paveikslo struktūros vienovė. Į pirmą vietą iškilus vidineidaiktų struktūrai, vis mažesnė reikšmė teikiama įprastiniam koloritui irformai. Iš paveikslo pamažu dingsta oras, šviesa gyvybės jausmas, jispanašėja į tamsoką, drumzliną, netaisyklingą brėžinį, primena atsitiktinaipabertas spalvoto kartono skiautes. Šiam kubizmo periodui nėra būdingi vieno tipo darbai: jam priklausopaveikslai, kuriuose dominuoja natūros vaizdavimas (P.Picasso “AmbruazoVolaro portretas”), ir yra paveikslų kuriuose vyrauja formalistinėstendencijos (Ž.Brako “Žmogus su gitara”, 1911m., Niujorkas, Moderniojo menomuziejus). Šio laikotarpio menininkai mėgo blankias spalvas: pilką, rudą,žalią ir gelsvą (ochros). Sintetinis kubizmas (nuo 1912m.; žym. atstovai Picasso, Leger irGrisas) atsiribojo nuo pirmesnio laikotarpio. Tapytojai ėjo priešingu keliu– išeities tašku laikė abstrakčias formas ir iš jų konstravo objektądrobėje. Analitinio kubizmo susiskaidymą pakeitė aiškiai suprogramuotaformos sandara. Lygiagrečiai su sintetiniu kubizmu atsirado kubizmo atmaina,atstovaujama tokiu dailininkų kaip Ž.Metsenže, A.Glezas, M.Diušanas,F.Pikabja ir kt. Menotyrinėje literatūroje šią grupę priimta vadinti “DePiuto” vardu (žym. darbai: A.Glezo “Besimaudančios”(1912m, Paryžius, PtiPale), Ž.Metsenže “Pusryčiai” (1911m, Paryžius, privati kolekcija),R.Delone “Eifelio bokštas” (1910m, Bazelis, Meno muziejus) ir kt.) Šiekūriniai iš pažiūros sudaro įvairių kubizmo atmainų mišinio įspūdį, tačiaujų autoriai jau nesitenkina tik kubais ar stačiakampėmis plokštumomis. Jienuosekliai atsisako daiktų vaizdavimo ir siekia vaizduoti vidinę gamtos
struktūrą, jos dvasinę hierarchiją. Įprasminti šiai “hierarchijai” kubaijau nebetiko todėl, kad būtų galima išsivaduoti iš realybę primenančiųformų, teko griebtis spalvotos geometrijos – tiesių linijų, stačių kampų,apskritimų ir trijų pagrindinių spalvų – raudonos, geltonos ir mėlynos. “DePiuto” laikotarpyje kubistai nesistengė išreikšti esamo pasaulio, kaip ligitol darė kiti kubistai, bet ieškojo jų pačių išgalvoto, sukonstruotopasaulio ir daiktų esmės. Jų paveikslai paprastai yra vadinami tikkompozicijomis. ( ( ( Iš pradžių kubistai tapė portretus ir natiurmortus su muzikiniaisinstrumentais, pastatus ir medžius prigesusiais rusvais, pilkšvais tonais.Vėliau menininkai pradėjo klijuoti ant drobės afišų gabalus, banknotus,laikraščių ir medžiagų skiautes, jungdami dažų dėmėmis ir išgaudamiįvairias faktūras. Kartu su nutapytais daiktais jie sudarė savotiškus gyvusportretus, fiziškai apčiuopiamą metaforą. Ši technika vadinama koliažu(pranc. collage – uždėti), kuri atsirado analitinio ir sintetinio kubizmosankirtoje. Koliažas – tai daiktai, “užmušti” savo geradarių. Kai kurie meno teoretikai mano, kad koliažui atsirasti padėjodailininkų pastangos, stiprėjant abstrakcionizmo bangai, nenutraukti ryšiųsu realiu pasauliu; tuo jie esą praturtino tapybą nauja faktūra. Galima teigti, kad koliažas atsirado kaip P.Picasso paprasčiausiovaliūkavimo rezultatas arba kaip Ž.Brako noras sušvelninti kubizmokampuotumą ir atšiaurumą, arba kaip abiejų siekimas išplėsti tapybospaveikslo ribas. Koliažas atėmė iš paveikslo daiktų dublerio vaidmenį. Jispavertė paveikslą savarankišku nauju daiktu, įtraukė jį į estetinėsaplinkos vyksmą. Dar kiti tvirtina, kad paveiksle esantieji natūralūs daiktai sužmoginameno kūrybą, tačiau išėjo paradoksas: ant paveikslo buvo klijuojami paštoženklai, laikraščių antraštės kaip žmogiškumo elementai, bet visiškaipamirštamas, išbraukiamas pats žmogus, – koliažuose nebebuvo vaizduojamos
žmogaus rankos, veidas, figūra. Koliažas nėra tik kubistų noras išsilaikyti realybės paviršiuje irnepaskęsti abstrakcijose, bet tai yra ir jų atsitraukimas atgal,prisipažinimas, kad labai sunku grafiškai atskleisti ir parodyti daiktųvidų.. Atsiradus koliažui prasidėjo daiktų agresija, kuri baigėsi naujasrove – popmenu, tai yra daiktų įsiviešpatavimu tapyboje, ir tų pačiųdaiktų išjuokimu. ( ( ( Kubizmas – tai dailės noras didelio darbo ir kančios pastangomissukurti savą tvarką, kiek galima labiau išsivaduojant iš esamos. Ši menosrovė – tai estetiniai bandymai suvaržyti save analitiniais, formaliaistikslais. Daugelio to meto dailininkų dirbtuvėse klostėsi dvi pozicijos:neturėti jokių taisyklių ir nesikartoti. Plokščia drobė kai kuriemsmenininkams pasidarė kliūtimi, su kuria verta pakovoti. Jie manė, jogreikia pasiekti, kad plokštuma atsivertų prieš žiūrovo akis, netrukdytųparodyti daiktų vidų. O jos negalima nugalėti, negalima atskleisti daiktųsandaros be geometrijos, matematikos pagalbos. Pasirodė kubu, kvadratu,kaip pagrindine plastinės minties atskleidimo priemone, pagrįstipaveikslai. Kovojant su plokštuma, kubistiškai analizuojant daiktų vidų, šiuokonkrečiu atveju nedaug pagelbėjo ir Afrikos, Azijos tautų liaudies menas,kuriuo taip žavėjosi kubistai. Būdamas artimai susijęs su savo laikožmonėmis ir įvykiais, atviras ir paprastas, šis liaudies menas tarsiprivalėjo tarpininkauti tarp dabartinės kubistinės dailės ir amžininkų.P.Picasso, M.Diušano žmonės įgavo negrų skulptūrų veido bruožų. Betarpiškosnuoširdžios ir dažnai naivios negrų skulptūros nepritapo prie įmantrių,agresyvių kubistų plokštumų. Pastangos civilizuotą, ironija užsikrėtusiąvisuomenę pasukti naivumo ir primityvizmo keliu buvo nenašios. Taimatydami, dailininkai dar labiau primityvino dailę, o nuo to, ji darėsi tikdar labiau sudėtingesnė, painesnė, nesuprantamesnė. Turbūt iš čia ir atsirado kubizmo dvilypumas: kubistai savo kūrybiniu
patyrimu skelbė kryžiaus karą visiems ligi tol egzistavusiems grožioidealams, o patys lenkėsi savo susikurtam stabui ir teigė, jog jie sukūrėaiškią, griežtą harmoniją, o iš tikrųjų jie pasinėrė į supaprastintosformos chaosą. Kubistai buvo įsitikinę, kad kuria ne atitraukto filosofavimotrumpaamžį meną, o pozityvios reikšmės, nuolatinio veikimo meną. Kubizmaspaliko teigiamą pėdsaką – tai jo poveikis ano meto ir vėlesniųjų laikųtaikomajai dekoratyvinei dailei; kryptis skatino funkcinių ir estetiniųsprendimų paprastumą, lakoniškumą, organišką ryšį su daiktiškąja aplinka. Geometrinė schema neatstojo tų uždavinių, kurie žadino dideles irreikšmingas pastangas, ir tapo Prokrusto lova (Prokrustas – sen. graikųmitologijos personažas – milžinas plėšikas, prisiviliodavęs keliautojus irjėga juos guldydavęs į lovą; tiems, kurie buvo ilgesni už lovą, nukirsdavokojas, kurie trumpesni – jas ištempdavo). Formalus siekimas suvaržyti savepaskatino atsirasti naujas sroves su griežtais kanonais ir taisyklėmis.Dailininkai, taip labai bijoję pasikartoti, vengę kanonų, pakliuvo įsupaprastinto pasikartojimo ir žiaurių taisyklių nelaisvę. Tai toli gražupatiko ne visiems. Kai kurie iš jų vėl pradėjo ieškoti naujų, dideliųidėjų, siekių. Tapo aišku, kad be įprastinio (pasakojamojo individualaus irpsichologinio) siužeto, vien tik geometrija ir spalvomis atskleistireiškinių, daiktų esmę sunku. Netgi iki begalybės skaidant vaizduojamųdaiktų tūrius, paveikslo plokštuma vis tiek nepasiduoda. Neįveikiamaplokštuma siutino temperamentinguosius kubistus, stūmė juos į pačiusžiauriausius eksperimentus, o “ramesnius” šaldė ir vertė trauktis atgal. Kubizmas yra panašus į siaurą lieptą per gilią prarają. Vienidailininkai perėjo per jį ir nuėjo savais keliais tolyn. Kiti neišlaikėpusiausvyros ir nukrito į abstrakcionizmą. Treti, o jų dauguma, visaiatsisakė per jį eiti. Kubizmas – pirmoji srovė, stipriau pastūmėjusimoderniąją dailę formalizmo linkme.

Žymiausi atstovai Pablas Picasso Kubizmo pradininku laikomas Pablas Pikasas (Pablo Picasso, 1881-1973).P.Picasso savo kūryboje išbandė daugelį XX a. menininkų srovių ireksperimentų. Jis buvo ne vien tik kubistas, darbavęsis daugiau kaipseptynis dešimtmečius.Dailininko kūryboje atsispindi daugelis permainų irpasikeitimų mūsų amžiaus mene. O be to, jo kūriniuose jaučiama stiprikūrėjo individualybė, juos visuomet galima pažinti – nepriklausomai nuo to,kokiu stiliumi nutapyti. Jis sukūrė apie 13 000 darbų (paveikslų, eskizų,piešinių, etiudų). Picasso dirbo daugelyje meno sričių – tapyboje,grafikoje, skulptūroje, taikomojoje dailėje, knygų grafikoje,scenografijoje. P.Pikasui gyvenimas, kūryba, menininko pašaukimas niekada nebuvo tikmalonumas. Tai – ir didelė atsakomybė, sunkus darbas. Ryškiausi dailininko kubistiniai darbai – “Ambroise Vollard’o”portretas, “Gernika”. Picasso niekada netvirtino, kad kubizmas gali pakeisti visus kitusregimojo pasaulio vaizdavimo būdus. Atvirkščiai. Jis nuolat imdavosi viskito metodo, o nuo drąsių eksperimentų grįždavo prie tradicinio meno formų.Nebuvo pasaulyje tokio metodo ar technikos, kurie šį menininką būtų ilgiaupatenkinę.Kartais jis netapydavo, o lipdydavo puodus ir lėkštes. PatsPicasso neigdavo, kad jis eksperimentuoja. Jis sakydavo, kad niekadaneieško, bet vis tik randa. Ir jis juokdavosi iš tų, kurie bandydavosuprasti jo meną. “Visi nori suprasti meną. Kodėl nepabandžius suprastipaukščio giesmės?”. Ir jis buvo teisus. Visame pasaulyje gerai žinomas P.Pikaso posakis: “Aš esu komunistas,noriu, kad mažiau būtų skurdo”.Iš įvairaus formato menininko popieriauslakštų bei skiaučių ryžtingai ir skausmingai žvelgia paprasti darbo žmonės,varganos moterys, nieko nematančiomis akimis elgetos, luošiai, klajojantysartistai. Jie pažįstami iš dailininko pirmojo darbų ciklo – “mėlynojoperiodo” (žym. paveikslas “Senis su berniuku”, Maskva, ValstybinisA.Puškino dailės muziejus). Pirmas menininko žingsnis kubizmo link – “Avinjono merginos”(kubizmo

gimimas). Šį paveikslą būtų galima pavadinti “Paryžiaus merginomis”,kadangi jos buvo nutapytos Paryžiuje. Daugiau kaip per 70 metų paveikslasnuėjo neramų, prieštaringą kelią, sulaukė nemažai pagyrimų, bet dar daugiaupriekaištų. Kūrinys atsidūrė estetinio dėmesio centre dėl keleto priežasčių.Pirmiausia – tai staigus posūkis ne tik P.Picasso kūryboje, bet ir visojedailėje. Paveikslo siužetas aiškus ir paprastas: priešais tarytum atvertasviešųjų namų langas pro kurį žvelgia keletas moterų. Jos nėra įžūlios arsusigėdusios gražuolės, o jų laukiančios ateities vizija, portretas. Taineišvengiamo likimo regima nuojauta – praeis grožis, lengvas pasisekimas,kaupsis dabar patiriama nuoskauda, ir merginos taps beformėmis būtybėmis,kurių veidai primins Afrikos liaudies meno kaukes su vietoje spindinčiųakių telikusiomis kiaurymėmis. Dailininkas paveiksle pavaizdavo to, ko darnėra, bet kas beišvengiamai artėja, formuojasi. Šiame paveiksle autorius norėjo sukurti ateities realybę iš vidiniųžmogaus pergyvenimų. Moterų figūros padalytos į geometrines plokštumas,smarkiai deformuojančias jų kūnus. Tiesa, čia geometrinis konstravimas,susikertančios plokštumos sutinka dar nemažą ligi tol įprastų tapybos formųbei išraiškos priemonių pasipriešinimą. Koloritas dar švelnus, ganaskaidrus, nors merginų rankos, krūtinės ir menkų drabužių klostės jau lūžtaaštriais kampais. O ir visas paveikslo fonas, primenantis uolų ar ledynųnuolaužas, jau žymiai grėsmingesnis ir dinamiškesnis. “Gernika” (Madridas, Moderniojo meno muziejus) – paveikslas 28 m2plote vaizduojantis ispanų miestelio Gernikos žvėrišką sunaikinimą. Jistapo didžiulės reikšmės XX a. estetiniu ir politiniu aktu. Paveiksle nėrafaktų atpasakojimo, tradicinio siužeto, nors apskritai dailininkas nevengialiteratūriškumo siužetinės linijos. Erdvėje lakstančios žmonių, gyvulių,daiktų dalys formos agoniją perteikia mirties ir beatodairiško naikinimo
tragizmą, grėsmingai slenkančio ant Europos fašistinio siautėjimo nuojautą. ( ( ( Prancūzas Žoržas Brakas (Georges Braque, 1882-1963) – vienas žymiausiųkubizmo atstovų. Jis buvo tapytojas ir grafikas, iš pradžių priklausęsfovistams (1905-1907).1912 m. savo paveiksluose ėmė vartoti popieriaus atraižas, foliją ir tuobūdu atrado sintetinio kubizmo papier colle. Nuo to laiko pradėjo dirbti suįvairiomis grafikos technikomis.Po I-ojo pasaulinio karo ėmė formuotis daiktškesnis Brako kūrybos stilius.3 dešimtmetyje jis labiausiai pamėgo natiurmortą, o nuo 4 dešimtmečio ėmėsitrimačių kūrinių. Jo ceuvre dar sudaro sienų tapyba, scenografija, vitražųprojektai. Jis buvo vienas pirmųjų dailininkų, Paryžiaus Luvro muziejujesurengęs savo kūrinių parodą. Žoržas Brakas stiliaus atžvilgiu buvo vienodesnis neiP.Pikasas, jo kūryboje ryškus skulptūrinis pradas – “Žmogus su gitara”,“Klarnetas”, “Balta staltiesė”. Jeigu kubizmą padalintume į: kubizmo pirmtakus, užgimimą ir brendimq,tai Ž.Brako paveikslas “Pagyrimas J.S.Bachui”(1912, Paryžius, P.Rošerinkinys) atstovautų brendimą. Iš pirmo žvilgsnio šis paveikslas atrodokaip labai sudėtingas rudų ir žydrų plokštumų derinys, mąslus, spiraliniųir tiesių linijų susipynimas. Jeigu ne aiškus užrašas, tiksliau, stambiosraidės “Bach J.S.” paveikslą greičiausiai suvoktume kaip grynaidekoratyvinės dailės kūrinį. Iš tiesų sekdamas paskui raides, žiūrovas,galima sakyti, praregi, išvysta vargonų kontūrus, natų siluetus, dar spalvųdarną, ir visa tai atveria jam autoriaus pajaustą muzikinę nuotaiką,skambančius akordus. “Pagyrimas J.S.Bachui” – savotiškas vidurys, ribatarp to, ką jaučią ir ką regi žmogus, kiek siekia jo akies galimybės. Sektinu pavyzdžiu Pikasui ir Brakui tapo tuo metu į Europą atvežtanegrų skulptūra. Svarbią reikšmę turėjo ir postimpresionisto Polio Sezanokūryba. Kubistai perėmė jo idėją supaprastinti daiktus iki geometrinių
formų – apskritimo, cilindro, prizmės, kubo. Todėl jų kūryba juokaisvadinama “kubiukų menu”. Jų kuriamas pasaulis briaunuotas, neramiaikampuotas.Pagrindinis Pikaso ir Brako principas – ne mėgdžioti matomą realybę, opačiam kurti naują jos atvaizdą, kuris paklūsta ne gyvenimo, o ypatingomsmeno taisyklėms. ( ( ( Žymiausiais kubizmo atstovais be pradininko P.Picasso laikomi:Ž.Brakas, Ch.Grisas, Ž.Metsenže, F.Leže, R.Delone, M.Diušanas, A.Glezas irkt. ( ( ( ŠVEICARAS ALBETAS DŽAKOMETIS (ALBERTO GIACOMETTI, 1901-1966) –SKULPTORIUS, TAPYTOJAS IR GRAFIKAS, DOMĖJĘSIS KUBIZMU, TAČIAU VĖLIAUPRISIJUNGĖ PRIE SIURREALISTŲ. Jam be galo rūpėjo specifiniai jo pašaukimo uždaviniai ir jis manė,kad žmonėms tai gali būti įdomu. Problema, kurią jis norėjo išspręsti,nebuvo prasimanyta naujaisiais laikais (skulptorius turi pažadinti irišvaduoti formas, kurios tarsi snaudžia marmure, suteikti figūrai gyvybėsir judėjimo, bet išsaugoti ir natūralų akmens kontūrą). Džakomatis šiosužduoties ėmėsi iš kito galo. Jis norėjo išsiaiškinti, ar skulptorius galikuo daugiau išsaugoti pirminę plokštės formą ir kartu paversti plokštęgalvos užuomina. Kad pavaizduotų akis, jam pasirodė visai nebūtina pažeistipaviršiaus, t.y gręžti skyles. Jis padarė tik dviejų paprastų pavidalųįdubas ir tikėjosi, kad nepanašiame objekte netikėtai pastebėtas panašumaspaveiks žiūrovą stipriau nei iš vaško padaryta galva, kurioje pavaizduotaviskas iki blakstienų.

NAUDOTASI LITERATŪRA: UNIVERSALUS MENO ŽODYNAS. NUO SENIAUSIŲJŲ LAIKŲ IKIDABARTIES, 1998 LIONGINAS ŠEPETYS “MODERNIZMOPRADMENYS”, 1982 E.H.GOMBRICH “MENOISTORIJA”, 1993 TIJU VIJRAND “JAUNIMUIAPIE MENĄ”, 1994 JANINA.CELIEŠIENĖ “MENO ISTORIJOSIR DAILĖS PAŽINIMO PAGRINDAI”, 2000, ANGELĖ NARČIŪTĖ IR ADRIADNA ČIURLIONYTĖ “DAILĖ. TRUMPAS DAILĖSKURSAS”, 2000