Kubizmas

Referatas tema – kubizmas.
Atsiuntė: Simute

Avangardizmas

XXa. pr. daugelyje Europos šalių suklesti ypatinga moderniojo meno atmaina — avangardizmas. Avangardizmas, kaip rodo pavadinimas — kovingas, ankstesnes tradicijas laužantis menas, kultūros ir visuomenės permainų vedlys. Tai kolektyvinis menas, pagrįstas programomis, bendrais menininkų grupių veiksmais. Pirmoji europinio mąsto avangardizmo srovė buvo futurizmas. Vėliau sekė ne mažiau garsios netradicinio meno srovės: ekspresionizmas, impresionizmas, siurrealizmas, dadaizmas, kubizmas, egzistencializmas ir kitos.

Kubizmas

Kubizmas– (lot. cubus – kubas) XX a. dailės kryptis. Tikrovės formos vaizduojamos geometrinių kūnų ir plokštumų kombinacijomis. Neigiama perspektyvos, šviesos be ei šešėlių reikšmė.

Kubizmo judėjimas, prasidėjęs XXa. pr. Prancūzijoje, stilistiškai buvo vientisesnis už fovizmą. Ryškus jo gyvavimo laikotarpis baigėsi prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, tačiau jo įtaka architektūrai ir taikomajai dailei buvo jaučiama beveik iki septintojo dešimtmečio. Literatūroje, architektūroje, teatre bei muzikoje kubizmas pasireiškė nežymiai arba iš viso nepasireiškė. Kubistai siekė sukurti naują erdvės koncepciją, atsisakė perspektyvos, objektus vaizdavo skaidydami juos į geometrizuotus struktūrinius elementus. Ši kryptis metė iššūkį realizmui ir oficialiojo saloninio grožio sampratai.

Kubizmas dailėje

Dailė — tai šaka, kurioje kubizmas pasireiškė labiausiai. Kubizmo iš štakos — Sezano kūrybos suformuota idėja, kad visas gamtos formas galima perteikti kaip rutulį, cilindrą ir kūgį. Kubizmo dailei įtaką darė ir apibendrintų formų, stiprios meninės išraiškos Afrikos negrų skulptūra. Šiai meninei krypčiai būdingos geometrizuotos formos, kurios susmulkinamos, išnarstomos į smulkiausius elementus pa

arodant daiktą keliais rakursais. Kubistinis paveikslas prieš mus iškyla visa suskaidytos formos įvairove: „.Skirtingus to paties daikto profilius, skirtingus rakursus reikia lyg puslapius „versti“ vieną po kito, kad tai, kas pavaizduota, galiausiai atsiskleistų drobėje visa profilių įvairove, o kartu ir nauju spalvingumu bei plastika“. Tai meno kryptis, kurią visų pirma domino forma, todėl dailininkai nepripažino spalvos reikšmės ir daugelyje darbų rėmėsi tik šviesa ir šešėliais. Dailininkų kūriniuose dominuoja įvairių tonų rudos, pilkos, žalios spalvos. Pagrindinė tematika — portretai, kuriuose ieškoma ne tiek būdingų žmogaus bruožų, kiek geometrinės struktūros; taip pat natiurmortai, kurie labiausiai tinka geometrinių plokštumų išskaidymui. Dailininkai tapė bohemos gyvenimo atstovus: poetus, rašytojus, muzikantus ir jų daiktus. Taip pasaulį išvydo natiurmortai su gitaromis, smuikais, taurėmis ir vyno buteliais, pypkėmis, kortomis ir r lošimo kauliukais, laikraščių skiautėmis, žodžių, susijusių su spauda, fragmentais. Vėliau daugelis kubistų pradėjo ant drobės klijuoti laikraščių, medžiagų, afišų skiautes, jungdami jas dažų dėmėmis ir gaudami įvairias faktūras. Ši jų technika buvo pavadinta koliažu (pranc. Collage, iš coller — piklijuoti). Kubizmo pradininkais laikomi ispanas Pablas Pikasas ir prancūzas Žoržas Brakas.

Kubizmo istorijoje išskiriami trys etapai: Sezano, analitinis ir sintetinis.

Ankstyvajam arba Sezano periodui (1907-1909m.) didelę įtaką darė afrikietiškas menas (ypač skulptūra) ir Sezano (1839-1906) darbai. Formų geometriškumas pabrėžia pasaulio pastovumą, spalvomis pabrėžiamos at

tskiros vaizduojamų objektų briaunos.

Sekantis periodas (1910-1912m.) – analitinis. Vaizduojami objektai smulkinami į detales, turinčias aiškiai išreikštas briaunas. Spalvos įgauna antraeilį vaidmenį, jų kiekis ribotas. Paveikslo personažas vienu metu vaizduojamas skirtingais rakursais. Žaidžiama formomis, plokštumomis ir apimtimis.

Paskutinysis periodas – sintetinis. Paveikslai – spalvingi, plokšti. Formos – dekoratyvinės. Paveikslų kompozicija primena koliažą. Šio periodo pradininku laikomas
Chuanas Grisas.

Žymiausi dailininkai – kubistai:
• Pablas Pikaso (Picasso, Pablo) (1881–1973), ispanų kilmės prancūzų dailininkas;
• Žoržas Brakas (Braque, Georges) (1882–1963), prancūzų dailininkas, grafikas, skulptorius ir dekoratorius;
• Chuanas Grisas (Gris, Juan) (1887-1927), ispanų tapytojas, skulptorius, grafikas ir dekoratorius.
• Roberas Delonė (Robert Delaunay) (1885-1941).
• Fernano Ležė (Fernand Leger) (1881-1955).

Pablo Pikaso: Pilnas vardas – Pablo Diego Chose Francisko de Paule Chuan Nepamuseno Kristin Kristiano de la Santisima Trinidad. Pilna pavardė – Ruiso Blasko i Pikaso. Gimė 1881 metų spalio 25 d., mirė 1973 metų balandžio 8 d. Būdamas dvidešimties metų (1901), menininkas pasiėmė savo motinos pavardę – Pikaso.

Menininko talentas pasireiškė labai anksti, kaip jis pats sakė, “daug anksčiau, negu išmokau kalbėti, bet niekada nepiešiau kaip berniukas”. Jau būdamas dešimties metų, padėjo savo tėvui tapyti paveikslus pardavimui. Keturiolikos metų Pikaso pradėjo lankyti dailiųjų menų mokyklą Barselonoje. 1897 metais jaunasis dailininkas nuvyko į Madridą mokytis San–Fernando aukštojoje meno mokykloje. Čia buvo priešiškai nusiteikę įvairioms naujovėms, todėl naujų raiškos būdų Pikaso tegalėjo ieškoti laisvalaikiu. 1901 metais jis pirmą kartą atvyksta į Paryžių, kuriame pastoviai gyvens nuo 19

904 metų. Tik atvykus, jam puikiai sekėsi, ir “po kelių mėnesių Bolaro galerijoje jis surengė pirmąją savo parodą. Kritikai pastebėjo jaunojo ispano talentą, bet taipogi pažymėjo, jog jaučiama didelė Domje, El Greko, Van Gogo, Tulūz–Lotreko kūrybos įtaka”.

Pikaso kūryba skirstoma į periodus.

1901 – 1904. Šie keli metai vadinami “mėlynuoju laikotarpiu”. Šio laikmečio kūrybai būdinga socialinė tematika, ištęstos figūros. “Mėlynojo laikotarpio” paveiksluose personažus supantis fonas – šaltai mėlynas, sukeliantis vienišumo, liūdesio nuotaiką.
Šio laikotarpio darbuose (“Senis su berniuku”, “Senasis gitaristas”) vaizduojamas vienišumas, vargas, skurdas, o mėlynas fonas šį įspūdį dar labiau pabrėžia.

Nuo 1905 iki 1906 tęsiasi vadinamasis “rausvasis laikotarpis”. Šio periodo nuotaikos skaidresnės. Darbuose vaizduojami klounai, artistai, jų buitis: “Arlekino šeima”, “Akrobato šeima su beždžione”, “Motina ir sūnus. Keliaujantys akrobatai”. Būdingi rausvi, pilki atspalviai.

“Rausvojo laikotarpio” darbai darėsi vis labiau kampuotesni, kol galų gale 1907 metais pasaulį išvydo Pikaso “Avinjono merginos”. Šis darbas pradėjo Pikaso kūrybos “negriškąjį laikotarpį”, kuris greitai peraugo į kubizmą. Kas yra “negriško” “Avinjono merginose”? – Tai veidai, supantys merginas. Pikaso nori parodyti, į kokias beformes būtybes su afrikietiškų kaukių veidais pavirs šios merginos. Tai lyg ateities vizija – paveiksle pavaizduota tai, P. Pikaso — „Avinjono mergaitės“ ko dar nėra, bet grėsmingai artėja ir tikrai bus. Taigi, rodyti, atskleisti, net pranašauti ateitį yra Pikaso kūrybos bruožas.

Iš pradžių kubizmas nebuvo pripažįstamas – dailininko kūrinys “Avinjono merginos” buvo pa

avadintas “degutu su parafinu”. Tačiau po metų nemažai dailininkų jau dirbo šituo stiliumi.

Kubizmas skirstomas į tris laikotarpius. “Avinjono merginos” priklauso pirmajam – prekubistiniam, dar vadinamam sezaniniu (Sezanas buvo kubizmo teoretikas, pirmasis iškėlęs mintį, kad viską galima suvesti į kvadratą, skritulį, trikampį). Antrasis kubizmo laikotarpis vadinamas analitiniu. Garsus šio laikotarpio darbas “D. H. Konveilero portretas”. Trečiojo, sintetinio, laikotarpio žymiausi darbai – “Aperatyvo butelis”, “Smuikas”.

Pikaso buvo vienas iš kubizmo pradininkų. Beje, jis vienas iš pirmųjų metė kubizmą ir perėjo į naują kryptį – neoklasicizmą.

Bene didžiausią šlovę Pikaso pelnė, Ispanijos pilietinio karo metais nutapęs “Gerniką”. Šis paveikslas parodė Gernikos miestelio, esančio netoli Bilbao, nežmonišką sunaikinimą. Pamatęs šį kūrinį, pasaulis pasmerkė karą. Šiame Pikaso darbe sustingo, kaip jis pats sako, “vaikų šauksmas, moterų šauksmas, paukščių šauksmas, gėlių šauksmas, akmenų šauksmas, lovų, kėdžių, užuolaidų šauksmas”.

Apibendrinant visą Pikaso kūrybą, norėtųsi pasakyti, kad jo gyvenimo negalima pernelyg griežtai skaidyti į “mėlynąjį”, “rausvąjį”, “negriškąjį” periodus: net ir kubizmo laikotarpiu jis sukūrė puikius grafinius klasikinių tradicijų portretus. Pikaso yra pasakęs: “prieš pradėdamas tapyti, aš dar nežinau, ar drobė bus kubistinė, ar net visai realistinė, – viskas priklauso nuo modelio, nuo nuotaikos”5. Plačiai žinomi dailininko žodžiai: “Aš noriu vaizduoti pasaulį taip, kaip jį suprantu”. Pikaso ieško simbolių, išreiškiančių teigiamas idėjas, žmonijos viltis.

Žoržo Brako (Geoges Braque, 1882-1963). Šio dailininko stilius buvo vientisesnis nei P.Pikaso. Jis sukūrė ištisą portretų ir natiurmortų seriją, kurioje išryškino skulptūrinį pradą. Vėlesnėje Brako kūryboje geometrines formas keitė plastiškesnė išraiška, linijų ir plokštumų žaismas, pvz., „Žmogus su gitara“, „Klarnetas“, „Namai Estakoje“. Pasakojama, kad Matisas, išvydęs Brako paveikslą „Namai Estakoje“, pasakęs, kad šis jam asocijuojasi su nupieštais kubais. Tais pačiais metais meno kritikas Lui Vokselis parašė straipsnį, kuriame, apibudindamas Brako kūrybą, panaudojo kubo sąvoką. Tokiu būdu Matiso ironiškas pasisakymas davė pavadinimą visai dailės krypčiai.

Kubizmo dailėje atsirado ir tokių dailininkų, kurie pirmenybę teikė spalvai ir grynai estetiniam malonumui. Koloristinį aspektą savo kūryboje puoselėjo Roberas Delonė (Robert Delaunay, 1885-1941). Geometrines plokštumas jis pakeitė spalvota geometrija, lūžtančia tikra vaivorykšte, — „Langai“, „Eifelio bokštas“, „Apskritos formos“. Daug dėmesio koloritui skyrė ir ispanų kilmės dailininkas Chuanas Grisas (Juan Gris, 1887-1927) („Natiurmortas prieš atvirą langą“).

Fernano Ležė (Fernand Leger, 1881-1955) kubistinis laikotarpis buvo neilgas. Menininko kūrybą sunku priskirti kuriai nors srovei, nors jo drobėse ir kartojasi cilindrai, kūgiai, išlenkti vamzdžiai. Jo elastinės formos realią erdvę ir gamtos formas, kurios kuria akimirkos įspūdžių srautą. Ležė paveikslai — gigantiškos industrinės kultūros vaizdas: tai fabrikų vaizdai, mašinų detalių kompozicijos. Į bendrą ritmą susiliejantys žmonės ir įvairūs mechanizmai kuria visuminį dekoratyvų ornamentą („Miestas“, „Kortų žaidimas“, „Montuotojai“).

Kubizmas literatūroje

Literatūroje kubizmas pasireiškė nežymiai.

Kubistinės poezijos pradininku ir žymiausiu jos kūrėju literatūros tyrinėtojai laiko Gijomą Apolinerą (1880-1918), „Alkoholio“. „Kaligramų“ ir kitų poezijos rinkinių autorius. G.Apolineras kūrybos procesą aiškina taip: poetas yra atradėjas; jo vaizduotėje knibžda tūkstančiai žodžių ir vaizdų kombinacijų; iš jų poetas rinkdamas, derindamas, grupuodamas, jungdamas sukuria naujas. Kūrėjas turi stebinti naujumu ir mesti akibrokštą įprastinėms schemoms, įprastiniam vaizdų ir žodžių derinimui.

Kubistinė poezija atrodo tarsi analogiška vaizdų sandūra su grafiškais eksperimentais (antai G. Apolineras nevartoja skyrybos ženklų).
Gijomas Apolineras (Guillome Apolinaire — tikr. pavardė Apolinarijus Kostrovickis, 1880 – 1918) debiutavo XX a. pradžioje gausiais vertimais (Bokačio), originalia kūryba, recenzijomis. Labai greitai jis išsikovojo lyderio vietą tarp Paryžiaus avangardistų. Susižavėjęs tapyba, ėmė ieškoti ir žodžio meno naujų formų. Vienas iš būdingų Apolinero eksperimentų – eilėraščiai-kaligramos.

Jį intrigavo kubizmas – linijų paprastumas – tai, kuo išpuoselėtus meno vertintojus žavėjo fovizmas, naivioji dailė. Apolineras netrukus nusitvėrė žodį „sur-realisme“. Poetui šis žodis visų pirma buvo antonimas „simbolistiniam šnabždėjimui“, būdas pažinti ne svajones, sapnus, o tikrovę. Ir savo manifestuose, ir eilėraščiuose aiškiai sakė, kad žmonija atsidūrė prie naujos epochos slenksčio. Šią epochą eilėraščiuose reprezentavo Eifelio bokštas, lėktuvai, kosmopolitizmas.

Be poezijos G. Apolineras parašė kelias pusiau pornografines knygas, kūrė absurdo teatrą, propagavo kubizmą savo meno kritikos darbuose.

Knygos:

Poezija:

LeBestiaire (1911)

Alcools (1913)

Vitam Impendere Amori (1917)

Calligrammes (1918)

Il y a (1925)

Poèmes à la Marraine (1948)

Le Guetteur mélancolique (1952)

Poèmes à Madeleine (1952)

Poèmes à Lou (1955)

Kaligramos faksimilėje galima įskaityti poeto parašą
ir žodžius “tout terriblement”

Pornografija:

Les Onze mille verges (1910)

Les Exploits d’un jeune Don Juan (1911)

Proza:

L’Enchanteur pourrissant (1909)

L’Hérésiarque et Cie (1910)

Le Poète assassiné (1916)

La Femme assise (publié en 1920)

L’Histoire romanesque (1914 à 1918): La Fin de Babylone, Les trois Don Juan, La Femme blanche des Hohenzollern

Drama:

Les Mamelles de Tirésias (1917)

Couleur du temps (1918)

Casanova (publié en 1952)

En collaboration avec André Salmon: Jean-Jacques, La Température, Le Marchand d’anchois.

Kita:

Le Flâneur des deux rives (1919)

La Vie anecdotique (chroniques dans Le Mercure de France 1911-1918, édition en volume 1955)

Articles et échos journalistiques (1917-1918)
IŠVADOS:

Kubizmas — viena iš XXa. moderniojo meno krypčių, atsiradusi Prancūzijoje. Ši meno srovė labiausiai pasireiškė dailėje. Žymiausias tuo laikotarpiu kūręs dailininkas — Pablas Pikasas. Kiti dailininkai priklausę tai mero srovei: Žoržas Brakas, Roberas Delonė, Chuanas Grisas, Fernano Ležė. Nors kubizmą literatūroje pasireiškė nežymiai, Gijomas Apolineras — žinomas XXa. poetas kubistas.

Leave a Comment