Siurrealizmas.

SIURREALIZMAS

(pranc. surrealisme – sur – virš + realizmas), superrealizmas, 20 a. modernistinės dailės kryptis. Siurrealizmas kilo Prancūzijoje 3-jame 20 a. dešimtmetyje.
Pasak garsiausio jo teoretiko, rašytojo Andre Bretono, siurrealizmo tikslas buvo „išspręsti ligi tol buvusias prieštaringas realybės ir sapno egzistavimo sąlygas”, o būdai, kaip to pasiekti, buvo labai įvairūs.
Dailininkai fotografiškai tiksliai tapė nelogiškus, gąsdinančius vaizdus, iš kasdieninių daiktų kūrė keistus vaizdinius ar naudojo savitas tapybos technikas, įgalinančias išreikšti pasąmonę.
Siurrealistų paveikslai, nors ir figūratyviniai, vaizduoja nepažįstamą pasaulį, atkuriantį ne tik ramią sapno nuotaiką, bet ir koošmaro fantaziją. Dailininkai siurrealistai rėmėsi iracionalistinės, intuityvistinės filosofijos idėjomis, S.Freudo psichoanalizės teorija, dada ir metafizinės tapybos patirtimi.
ie maištavo prieš politinius, tautinius, religinius stereotipus bei draudimus. Siekė išlaisvinti menininko pasąmonę, gilinosi į vaizduotę, sapnus, aistras, nuojautas, instinktus.
Kūrybinių impulsų sėmėsi iš Europos vizionierių (H.Boscho, P.Uccello, W.Blake, kt.) dailės, primityviųjų tautų ir mėgėjų meno, psichinių ligonių kūrybos.
ie linko į asociatyvų meninį vaizdą, paradoksalius sugretinimus, individualią mitologizuotą simboliką.
Siurrealistai suformavo dvi pagrindines siurrealizmo pakraipas – abstrakčią ir figūrinę, išplėtojo asambliažo, fotomontažo, frotažo, fumažo, koliažo technikas.
Skiriami keeli siurrealizmo raidos etapai.
Trečias dešimtmetis – krypties tapsmo laikotarpis. Siurrealizmo teoretikas ir pradininkas A.Bretonas 1924 m. paskelbė „Siurrealizmo manifestą” ir pagrindė psichinio automatizmo metodą, 1928 m. studijoje „Siurrealizmas ir tapyba” literatūrinės kūrybos pagrindu suformuotus principus pritaikė vaizduojamajai dailei.
1925 m. Paryžiuje įvyko pirmoji siurrealistų pa

aroda, 1926 m. atidaryta siurrealistų dailės galerija. Šiame tarpsnyje vyravo abstraktūs meninės išraiškos būdai.
Ketvirtas dešimtmetis – brandusis krypties laikotarpis, pasižymėjęs figūrinių, iliuzionistinių kūrinių gausa, kairuoliškomis politinėmis dailininkų nuotaikomis. Tuo metu siurrealizmas įgijo platų pripažinimą.
Siurrealizmas atsinaujino po II pas. karo, jo principai stipriai veikė pokarinės Europos ir Amerikos dailės kryptis bei judėjimus (abstraktųjį ekspresionizmą, naująjį figūratyvumą, kt.).
Žymesni dailininkai: Hansas Arpas ,Aršilas Gorkis , Salvadoras Dali , Maksas Ernstas , Renė Magritas , Chuanas Miro , Meret Openhaim , Ivas Tangi , Paulius Delvo , Ečaurenas Mata .

Salvadoras Dali

Salvadoras Felipas Žasintas Dali Domenekas (katalon. Salvador Felip Jacint Dalí Domènech; 1904 m. gegužės 11 d. – 1989 m. sausio 23 d.) – ispanų dailininkas, tapytojas, grafikas ir skulptorius, vienas iš žymiausių siurrealizmo atstovų.Salvadoras Dali gimė 1904 metų gegužės 11 dieną Figero mieste (Žirono provincija Ispanijos šiaurėje), pasiturinčio notaro šeimoje. Vaizduojamąjį meeną studijuoti pradėjo miesto dailės mokykloje. Nuo 1914 iki 1918 mm. buvo auklėjamas Maristų ordino brolių akademijoje Figere.1916 m. atostogaudamas Kadakese jis pirmą kartą susipažino su modernistiniu menu. Pirmoji personalinė Dali paroda įvyko 1919 m. 1921 m. tėvas nusprendžia pasiųsti dailininką studijuoti į Madridą dailės Akademiją. Sostinėje Salvadoras susipažįsta su tokiais ispanų kultūros veikėjais, kaip Luisas Biuniuelis ir Federiko Garsia Lorka.Tęsdamas pažintį su naujomis dailės kryptimis, Dali eksperimentuoja su kubizmo bei dadaizmo metodais. 1926 m., prieš pat baigiamuosius egzaminus, Dali išmetamas iš Akademijos už akiplėšišką pasakymą, ka

ad niekas neturi pakankamai kompetencijos jam egzaminuoti. Tais pačiais metais Dali pirmą kartą važiuoja į Paryžių, kur susipažįsta su Pikaso. Ieškodamas savojo stiliaus, XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje Dali sukuria Pikaso ir Miro įtakotų kūrinių seriją. 1929 m. dailininkas kartu su Biuniueliu dalyvauja siurrealistinio filmo „Andalūzijos šuo’’ kūrime. Tuo pat metu jis pirmą kartą sutinka savo būsimą žmoną Galą (Jeleną Djakonovą), tuomet dar poeto Polio Eliuaro žmoną.Dali darbai demonstruojami parodose, jis įgauna populiarumo. 1929 dailininkas prisijungia prie Andre Bretono organizuotos siurrealistų grupės.1934 m. Dali susituokia su Gala. Tais pat metais jis aplanko JAV.Po Kaudiljo Franko atėjimo į valdžią dailininkas susipyksta su kairiaisiais siurrealistais ir jį išmeta iš grupės. Dali atsako „Siurrealizmas – tai aš“.Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui Dali kartu su Gala išvyksta į JAV, kur gyvena 1940–1948 m. 1942 m. dailininkas išleidžia savo autobiografiją „Slaptasis Salvadoro Dali gyvenimas“. Jo literatūriniai bandymai, kaip ir meno kūriniai, atneša komercinę sėkmę.Grįžęs į Ispaniją Dali daugiausiai gyvena savo numylėtoje Katalonijoje. 1981 m. jis suserga Parkinsono liga. 1982 m. miršta Gala.Dali mirė 1989 m. sausio 23 d. ištiktas širdies smūgio.

Vienos meilės istorija (apie Salvadoro Dali – dailininko ir rašytojo – mūzą)
Gal ne visi žino, kad Salvadoras Dali – ne tik žymiausias ir plačiausiai žinomas siurrealizmo krypties tapytojas, bet ir rašytojas. Jis gimė 1904 m . Ispanijoje, Katalonijoje. Apie dailininko gyvenimą ir kūrybą eg

gzistuoja daug biografų, meno kritikų ir tyrinėtojų veikalų, bandančių įminti šio kūrėjo genialumo paslaptį. Netgi tie kritikai, kurie Dali nelaiko dideliu tapytoju, negali paneigti, kad jis išaugo iki tikro viešumos genijaus. Tačiau daugiausia peno jį gaubiančiam paslaptingumui ir domėjimuisi jo asmeniu suteikė pats Salvadoras Dali, su virtuozišku meistriškumu aprašydamas pačius, atrodytų, slapčiausius savo gyvenimo, kūrybos ir genialios beprotybės bei beprotiško įkvėpimo momentus. Tik išties genialus ir šį savo genialumą suvokiantis bei vertinantis menininkas gali apie save patį pasakyti taip: ,,Vienintelis skirtumas tarp bepročio ir manęs yra tas, kad aš – ne visiškas beprotis”.
,,Vieno genijaus dienoraštyje” savo sėkmę jis aiškina taip: ,,Visame pasaulyje, ir ypač Amerikoje, žmonės tiesiog degte dega smalsumu, norėdami sužinoti, kokia gi paslaptis gaubia metodą, kuriuo man pavyko pelnyti sau nepaprastą šlovę. O tokio metodo iš tiesų esama ir vadinasi jis ,,paranoidiniu kritiniu metodu”. Šis metodas veiksmingas tik tuomet, jeigu tu turi dieviškos kilmės variklį, glūdintį pačioje tavo esybėje; jei turi savyje gyvą branduolį – savają Galą, o juk ji viena vienintelė visame pasaulyje”. Salvadoras Dali ,,Vieno genijaus dienoraštyje” rašo: ,,Kiek save prisimenu, aš niekados nemokėjau būti ,,vidutiniu” mokiniu. Kartais aš pasidarydavau visiškai neimlus bet kokioms žinioms ir tarsi didžiuodavausi šiuo savo neįveikiamu bukumu; vėliau staiga pasinerdavau į mokslus su tokiu įk
karščiu, tokiu stropumu ir tokiu žinių troškimu, kad tiesiog apstulbindavau visus savo globėjus, mokytojus, kambarines ir kaimynus. Tačiau, norint įgauti šitokį dvasios polėkį, man mirtinai reikėjo kokios nors idėjos, kuri man beprotiškai patiktų”. Vėliau tokia idėja jam tapo Gala.
,,Jis įsimylėjo Galą anksčiau, negu įsimylėjo. Anksčiau, negu pamatė. Jis buvo įsimylėjęs meilę, įsimylėjęs save, – rašo Luji Romeras, – ir jis norėjo įrėžti savo projekciją į ką nors, kas buvo unikalu, išskirtina, įspūdinga. Iš pradžių visa tai sukosi jo vaizduotėje, tik paskui virto kūnu, įgijo gyvybę ir tapo ilgalaike tikrove: tai buvo Gala”.
Kas gi buvo toji Gala, toji mūza, suteikusi tokį polėkį ir įkvėpimą dailininkui? Žinoma, tai buvo ypatinga moteris. Dali ji pateka tarsi saulė, tampa jo išsigelbėjimu, įkvėpimu, mūza, su kuria jis gyvena ir kuria; iki pat gyvenimo pabaigos, žengdama priekyje, jam rodo kelią.
Iki jų pažinties Dali yra išbandęs įvairiausius tapybos stilius ir tik pradeda savo siurrealistinius ieškojimus. Jis nusiteikęs nihilistiškai, domisi vaiduokliškomis formomis, jį kankina nesuvaldomi nevalingo juoko priepoliai. Pažintis su Gala Eliuar 1929 m . apverčia aukštyn kojomis Dali gyvenimą, jis vėl ima juo domėtis. Gala šį žmogų išgydo nuo isterijos ir išblaško visas jo baimes. Per ją Dali apsivalo, ji nuleidžia lyg nutekamuoju vamzdžiu jo prievartos vaizdinius ir iškrypėliškumus, padarydama šiuos naudingus menui. Ji suteikia gyvenimui naują, tikrą prasmę, nes gebėdama būti tarpininke tarp žmogaus ir to, kas stebuklinga, ji išlaisvina menininko kūrybines galias. Tik ji, kaip atrodo, padaro jį Dali.
Pats Dali apie jų bendro gyvenimo pradžią rašo, jog jis pasidaręs tikru Galos mokiniu: ,,Ji mane mokė, kaip vilktis drabužius, kaip leistis laiptais ir trisdešimt šešis kartus nepargriūti, kaip nuolat nepametinėti pinigų, kurių šiek tiek turėjome, kaip valgyti nesvaidant vištų kaulų į palubę, kaip atpažinti savo priešus”. Salvadorui Dali Gala buvo vadovė, skatintoja, organizatorė ir vadybininkė. Jis rašo, kad jo gyvenime ji esanti tiesiog ta moteris, kuri atlieka visas funkcijas – yra mylimoji, motina, sesuo. Ir ne kas kitas, o Gala yra ta, kuri priima sprendimus tiek kasdieniniuose reikaluose, tiek jo meno dalykuose ir tvarko bendro gyvenimo buitį. Dali būtų nepajėgęs su visu tuo susidoroti.
Gala yra beveik dešimčia metų vyresnė už Salvadorą Dali, tačiau jo tikrai neišgąsdina jų amžiaus skirtumas. ,,Pritrenkianti moteris atvažiavo” – sušunka jis pirmą kartą ją pamatęs, ir ,,nepaisant nieko pasauly – ji turės būt mano”.
Yra dar viena svarbi aplinkybė, atvėrusi Salvadorui Dali kelią į pripažinimą ir šlovę: Gala, būdama siurrealistų sambūrio nare, padeda dailininkui tapti šito menininkų avagardo dalimi. Dali turėjo nertis iš kailio norėdamas likti grupėje, nes jam jos reikėjo, kad pagarsėtų kaip menininkas. Esama didžiausios tikimybės, kad jeigu ne ji, Dali nebūtų išvykęs iš Katalonijos.
Dali susikuria atskirą pasaulį ne tik savo namuose ir savo mene, bet ir – svarbiausia – savo gyvenime su ja. Gala tampa mitu, audžiamu iš įvairių paveikslų, motyvų ir įvykių, kurie persmelkia menininko gyvenimą. Jis apdovanoja ją visomis teigiamomis savybėmis, kokias tik galima įsivaizduoti, vadina ją visais įmanomais malonybiniais vardais ir paskelbia esant savo paties dalimi. Jis stato jai vieną paminklą po kito: ,,Viena vienintelė būtybė yra pasiekusi būties pakopą, ir jos paveikslą galiu palyginti su šviesia renesanso tobulybe: tai Gala, mano žmona, kurią išsirinkti man teko nuostabi laimė. Visuose dideliuose paveiksluose, kuriuos aš kuriu, randame tiktai vieną asmenį, matomą moterį – Galą”. Save ir Galą jis visuomet laiko vienove, savo paveikslus žymi užrašu Dali/Gala. Visais atžvilgiais su jo kūriniais ji neatskiriamai susijusi. Ne tik tapyboje, bet ir savo istorijose jis pasakoja apie ją: jis skiria jai viską, ką rašo, tapo ar daro – savo gyvenimą. Kiekvieną dieną Dali stengiasi įminti Galos paslaptį. Ją apibūdina tokiais žodžiais: ,,Tai tavo kraujas, kuriuo tapau savo paveikslus”.
II-ojo Pasaulinio karo metais Dali su Gala gyvena Amerikoje. Nors čia jis nedaug tetapo, užtat daug rašo. Jis pabaigia ,,Slaptąjį Salvadoro Dali gyvenimą” ir sukuria romaną ,,Nematomi veidai”. Šį romaną dedikuoja Galai, kuri jį įkvepia, yra jam tartum veidrodis, atspindėjęs gryniausią jausmų estetikos geometriją, vadovauja jo darbui. Be to, Gala yra vienintelė, kuri įskaito jo raštą, susigaudo jo sintaksėje ir rašyboje bei sugeba iš to parengti rankraštį. Ką jis rašo, beveik niekas neperskaito, nėra skyrybos ženklų nei pastraipų, nesilaikoma jokių ortografijos taisyklių.
Išvardyti visus paveikslus, kuriuose esama Galos, būtų beveik neįmanoma, nes ji yra ir iškyla kaip palydovė, įkvėpėja, modelis ir galiausiai kaip Dali kosmologijos karalienė. Paveikslą jis tapo tik tada, kai jinai yra kartu, kai jam padeda, kai išlaisvina kelią. Ji taiso jį, kai mano esant reikalinga, dažnai netgi primeta savo valią ir nurodo, ką jis turi tapyti ir kaip. Eliuaras, priešingai, savo meną kūrė vienas, Galai nedalyvaujant. Tik kančia dėl meilės dariusi jį poetu, – pažymi jo biografai. O Dali tampa tapytoju tik išgyvendamas meilės teikiamą malonumą.
1945 metais Dali nutapo Galariną . Parodos kataloge apie šį portretą jis rašė: ,,Aš pavadinau šį paveikslą Galarina , nes Gala man yra tai, kas Rafaeliui buvo Fornarina. Ir, be išankstinio užmanymo, čia vėl yra duona. Tiksli ir įžvalgi analizė atskleidžia nežymų Galos sukryžiuotų rankų panašumą į duonos pintinės šonus. Šiandien, kai Gala yra pasiekusi mano didžiadvasiškumo hierarchijos aukščiausią lygmenį, ji tapo mano duonos pintine”.
Dali išsirinko tai, kas geriausia. Siurrealistai, pamatę kokį nors ypač nusisekusį paveikslą, tobulą meno kūrinį, išgirdę nuostabų eilėraštį, sakydavo, kad jį kurdamas menininkas turėjęs būti įsimylėjęs Galą. Apie tai Dali rašo: ,,Kiekvienas geras dailininkas, pasišovęs sukurti didelių kūrinių, turėtų pirmiausia vesti mano žmoną. Visi vyrai gali turėti moterį, bet tik Gala gydo dvasią, tik ji be paliovos gyvena kaip žmona, ne kas kitas, o ji paveikslus gerbia labiau negu pats dailininkas, kanda, jeigu reikalauja aplinkybės, maldo mano ėdrumą, ji yra ir tokia, kuri nieko neveikia ir leidžia įgauti pavidalą kūrybinėms jėgoms, erdvę paverčia architektūra, visas baimes išblaško, ji tokia, kuri ką nors veikia, kai neveikia nieko”.

Žymiausi darbai
Per savo gyvenimą Dali sukuria per 1500 darbų: parašo libretų ir apiformina keletą baletų: „Bakchanalija“ – 1939, „Gala baletas“ – 1961. 1946 metais piešia Volto Disnėjaus filmams. Publikuoja savo darbus „Mistinis manifestas“ – 1951, „Tragiškas angelo iš Milet mitas“ – 1963.
Žymiausi dailės darbai: „Ištirpęs laikas“ – 1931, „Liepsnojanti žirafa“ – 1935, „Pilietinio karo nuojauta“ – 1936, „Rudens kanibalija“ – 1937, „Miuncheno sutartis“ – 1938, „Kristus ant kryžiaus“ – 1951, „Paskutinė vakarienė“ – 1955 ir kt.

Analizė

1949 metais Dali nutapo paveikslą Leda Atomika, kuriame Ledos vaidmenį atlieka Gala. Dali čia panaudoja pasakojimą iš graikų mitologijos apie tai, kaip Dzeusas, pasivertęs gulbe, suvilioja mirtingąją žemės moterį Ledą ir jiems gimsta duktė Elena. Gala įkūnija dievo vaikų motiną. Jų gimimą paveiksle simbolizuoja suskilęs kiaušinis. Kai kurie Dali kūrybos tyrinėtojai šį paveikslą aiškina kaip Apreiškimo sceną, kur sparnuotas moters likimo nešėjas tarsi Šventoji Dvasia praneša jai svarbią žinią. Tačiau Dali nevaizduoja Dievo pasirinktos Mergelės kaip šventosios. Greičiau Dievui ji taip pat yra mūza, t. y. troškimų, meilės objektas. O Dievas, žinoma, pats yra meilė. Dali sukurta Marijos transformacija taip pat yra jo meilės Galai rezultatas. Atrodo, kad jis norėjo parodyti, jog jų meilė yra pakilusi daug aukščiau žemiškojo lygmens. Dali tikėjo žmogaus sielos buvimu ir teigė, jog ,,sielos pasireiškimo atskleidimas turėtų didžiausią įtaką žmogaus fenomeno paaiškinimui
Literatūra
• H. Genzmer. Salvadoras Dali ir Gala: dailininkas ir jo mūza. Tyto Alba, Vilnius, 1999.
• E. Bernard. Modernusis menas 1905-1945. Gamta, Vilnius, 2000.
• E. H. Gombrich. Meno istorija. Alma littera, Vilnius, 1997.
• S. Dali. Vieno genijaus dienoraštis. Europa, Kaunas, 1994.
http://www.daukantas.lt/edu/

http://www.lizdas.lt/suzinok/daile/dailininkai.htm

http://lt.wikipedia.org/wiki/Salvadoras_Dali

Leave a Comment