vaizdo antropologija

Vizualinė kultūra. Vizualinės studijos.

“Vizualinė kultūra”, tai terminas kuris apima visos žmonijos sukurtus
darbus su aiškiai išreikštu vaizdiniu aspektu – įskaitant ir tuos darbus,
kurie neturi meninio pripažinimo. “Vizualinės studijos” ( kuri aš
pasirinau iš daugybės giminingų apibrėžimų) – tai yra tinkamas pavadinimas
akademinei “ mokslinei” disciplinai įvardinti, kuri susideda iš vaizdinės
kultūros, kuri ir yra šios disciplinos tyrimo objektas. Praėjo nemažai
laiko, kol ši nauja disciplina “vizualinės studijos” pateisino save,
saukaupdama daugiau faktų, neskaitant jos discipininių dalykų: meno ir
daugelio kitų. Nežiūrint į jos praktinę svarbą ( kadangi apie tai
nediskutuojama moderniame universitete), mokymas yra suusijęs su nepagrystu
imlumu. Vizualinės studijos labiau nei susidomėjimas apskaitos mokslu dėl
naujos informacijos ( naujų faktų) masinio susidomėjimo, privalo remtis
istorine ir socialine herarchijų analize, kurių formavimas ir veikimas tapo
ne tik bendru dalyku, bet ir toliau panašės, netgi ir dėl vizualinių
studijų įtakos, dėl didesnio susidomėjmo rankų darbo dirbiniais. Noras
praplėsti vaizdinių dirbinių tyrimo ratą (akiratį) neverčia to meno
pasiekėjų atsakyti skirtumo tarp meno (ar kitų kategorijų) ir dalykų, kurie
nėra tokie populiarūs. Vizualinės studijos, labiau nei visų rankų darbo
dirbinių priskyrimas prie bereikšmio “vaizdumo” termino nagrinėja,
nagrinėja vaizdinę sffera ,kaip vieta, kurioje tyrinėjami deferenciacijos
socialiniai mechanizmai.

Leiskite man pasiūlyti išsivyščiusios teritorijos miniatiūrinį eskizą,
būtinai išvystytos rankų darbo dirbinių teritorijos – kuriuose vaizdinės
studijos pavaizduoja diagramiškai herarchijų įvairiausių dirbinių teoriją.
Aš padarysiu tai skirstydamas naujas disciplinos kryptis remdamasis meno
istorijos sfera ir nubrėždamas tris trajektorijas.
Pirmiausia, vizualinės

studijos demokratizuoja vizualinių dirbinių
bendrumą. Tačiau, meno sąvoka suteikia privilegijų tik keliems
išskirtiniams dalykams. Didžiulė bendrų savokų visuma, kuri yra susijusi su
realiais ir potencialiais žiūrovais, traukia meno istorikų dėmesį, tik tada
kai jie apibrėžia “ nurodo” kontekstą, pagal kurį kūriami meno dirbiniai.
Be to, humanistams truksta netgi elementariosios klasifikacijos sistemos,
kad galėtume suprasti didelę daiktų pasiūlą ( nors Džeimsas Elkinsas
samoningai sukūrė preliuminarią sistemą, naudodamasis Nelsono Gudmano
pasiekimais). Vizualnės studijos kreipia dėmesį į visus santykinai
nesvarbius dalykus. Nediskutuojant apie meno dalyko svarbą naujoji
disciplina puosėlėja galimybę, kai visi vaizdiniai dirbtinai galėtų turėti
vienodą estetinį ir ideologinį sudėtingumą ir atitinkamai galėtu
pradžiuginti tyrinėtojus už jų pasiektus reikšmingus rezultatus. Vizualinės
studijos suteikia privilegijų mokslinei analizei skatindama vertingų dalykų
studijas.

Nodėdami tai išreikšti žodžiais ir suprasti metaforą – turime nubrėžti
paralėlę tarp sucialinių ir estetinių herarhijų. Istoriškai socialinis
elitas turi tam tikrus bendrus brruožus su aukštuoju menu. Nepaisant to, kai
pagal kūrėjų klasifikaciją, kuria jie pavaizduoja ju numatoma auditorija ar
žiūrovai turi susidomėti tuo tai vaizdiniams dirbiniams bevei nereikia
turėti tarpusavio santykių su betkuria socialine klase. Kartais tai
įvyksta, o kartais – ne. Vizualinė studijos gali padaryti šia nuolat
besikeičiančią sąvoką tarp socialinių ir estetinių jėgų vienu iš
pagrindinių interesų – be išankstinio bet kurių privilegijuotų dirbinių
išdėstymo disciplinos centre.

Neįprastas šalutinis produktas (prekė), nežiūrint į meno ribas, yra
tai kad praktikoje vizualinės studijos gali igyti aiškiai modernų aspektą.
Iš dalies Tai yra patrauklumo susidariusi disciplina s
stenktis pasinaudoti
šiuo fantastišku pagausėjimu? Kaip gali disciplina, remdamasi tam tikra
apimtimi, išsirinkti iš plataus rato tuos tipinius dalykus, būtinai
reikalingus, kurie kartu su jų socialiniu rangu įgytų mokslinį pripažinimą?
Tai yra klausimai kurie daro žalą vizualinėms studijoms ir kurie nebuvo
specialistų atitinkamai adresuoti. Kai kurie metodai – disciplinai trūksta
aiškios stategijos – susivienijo. Vienas iš jų yra – pagilinti vartojimo
kultūros centrą (iki tokios apimties, kad toks centras būtų įkurtas), kad
būtų pademonstruotas kūrinio sudėtingumo akivaizdumas bei prieštaraujančios
menininkų stovyklos. Tikimasi jaujojo Las Vegaso tyrimo ar įvairų “draugų”
nuolatinių lankytoju stebėjomo įpročių. Kitas būdas – surasti kultūrinio
gamtovaizdžio nelygius kampus, kad sukurti vietas kur ivairiausių rasių,
klasių ir giminių be privilegijų, kategorijų žmonės galėtų naudoti
vaizdinius rankų darbo dirbinius sufomuotu įrėmintas tapatybes. Juditos
Butlers paplitęs rašinys apie filmą “ Paryžius dega” vaizduoja madas
Farleme su skurdžiais juodaodžiais gėjais ir transeksualais. Dar vienas
būdas – pasirinti pavyzdžius kuriose įžymūs aukštojo meno kūriniai veikia
kartu su ivairių rūšių vaizdiniais rankų darbo dirbiniais.

Tai išsiskyriantys punktai ir nė vienas analizės dalykas negali
sėkmingai įvygdyti visų trijų iš jų. Tačiau Amerikos Vėliava gali atitikti
mūsų tikslus. Iš tiesų Neprilausomybės Dienos vėliavos audeklas ir
simboliai tarnauja ,kaip vartojimo prekės kiekvieną ankstyvąją Liepą ir
daugiau kaip vienas entuziastingas raudonos, baltos ir mėlynos
suplėvesavimas ryštingai skelbia šventę visoms politinėms institucijoms,
kurios skatina kapitalizmo klėstėjimą. Vėliavos suplėvisavimas Rugsėjo 11-
ają tiktai paskatino šias komercijos galimybes. Tai yra didesnis l
laiko
tarpas (ypač po Rugsėjo 11 d.) priskirti patriotus Amerikiečius prie
subkultūros, tačiau vėliavos garbinimas iki šovinistinių kraštutinumo
skatina žmonių pogrupių savęs pripažinimą, kurio bijomasi ir neapkenčiama,
bet ir žavimasi. Amerikos vėliava pakartotinai pavaizdavo sceninį foną meno
scenai kai gausybė paveikslų ir skulptūrų tapo paminejimo gestais, kurie
atskleidė savo skirtingas pozas. Vienas iš įžymiausių tokių meno kūrinių
yra Džesperi Džonso (1954 – 1955) Vėliava. Atsilygindamas Fredui Ortonui už
jo aiškią rašyseną ant šio paveikslo, aš panaudosiu Vėliavą, kaip priemonę
nemenių dalykų platinimui kaip žmonių masių simbolį.

Džono Vėliava yra sudėtinis dalykas. Tai yra išoriškai paprastas
dalykas ( kaip Amerikos vėliava) ir jos akivaizdžiai sudėtinga menine
faktūra ( laikraštinio popieriaus detalės ir kitos detalės pavaizduotos
nuspalvintame dekte). Vėliava apstulbina bet kurį teiginį reiškiant
susirūpinimą dėl jos reikšmės ir nedelsiant pasiūlant jos priešingybės
akivaizdumą. Apsvarstęs detaliai visus prieštaravimus, Ortonas padaro
išvadą, aiškiai išdėstydamas formuluotes:

Vėliava negali būti ramiai išdėstyta be jokiu prieštaravimų ar
paradoksų, kurie papildo ją ir kurie yra naudojami jos subalansavime. Ji
kartu yra ir originali ir neoriginali ir asmeninė ir beasmenė, vyriška ir
nevyriška, šventinė ir kritikuojama, naivi ir sunkai suprantama, patriotinė
ir nepatriotinė, žemė ir figūra, apstrakti kompozicija ir paveikslas,
audinys ir teksto turinys, objektas ir pavišius, vaizdas ir apstrakcija,
gyvenimas ir menas, ženklas ir informacijos šaltinis tai yra ir vėliava
(turinti standartą, spalvas ir emblemą) ir paveikslas (ar kažkas kas nėra
nei paveiklas, nei apstrakti kompozicija, bet kartu y
yra ir paveikslas ir
apstrakti kompozicija). Rezultatas, kuris yra įgyjamas dėl technologinių
naujų priemonių, kurios dar nėra visų priimtos. Be to, taip atsitinka
todėl, kad paprasti kasdieniniai dalykai, kurie išgyveno daugelį metų, yra
linkę įgyti aukštojo meno patvirtinimą. Bet kuri molinio indo šukė,
išlikusi iš senovės Egipto ar klasikinės Graikijos, ar viduramžių gobeleno
fragmentas, ar netgi paprastas audinys, kurie išliko nesugadinti per
ištisus amžius, šiandien įgauna karališką muziejinį pripažinimą ir negali
būti liečiami, eksponuojant juos Metropolitano meno muziejuje. Norindamos
atsiriboti nuo disciplinos, kuri turi savo senovinių vertybių, vizualinės
studijos neretai vaizduoja naujausius ir gausius gamybos dalykus – filmus
ir fotografijas, skelbimus ir komercines prekes – dar neįvertintus dėl jų
retumo. Labai svarbu pripažinti, kad ši tendencija į modernizmą yra labiau
kaip paplitusios akademinės trinties rezultatas, o ne kaip disciplinos
nurodymai. Vaizdinėms studijoms reikia neleisti atsisakyti praeities.

Antra, norėdami praplėsti naminių vaizdinių rankų darbo dirbinių
erdvę, turime nepamiršti, kad vizualinės studijos taip pat praplečia
vaizdinių dirbinių studijas visame pasaulyje. Toks globalinis susirūpinimas
nėra nepastebimas: Euroamerikiečių meno istorijos departamentai pokario
periodu visiškai pripažino kultūrinę veiklą ansčiau nepripažintose pasaulio
dalyse, pasiūsdami specialistus tas vietas apsaugoti ar bent išreikšdami
nuogąatavimus dėl fondų trūkumo, kuris neleidžia to padaryti. Tačiau, šios
įsigalėjusios disciplinos Eurocentrinė kilmė, atsiradusi 19 a. žemyno
nacionalistiniame judėjime, pakartotinai iškėlė mintį, kad meno
atsiraradimas visuomenėje, kuri nepriklauso Vakarams, skatina didžiulės
kultūrinės specifikos ir reikšmingų politinių įvykių projektą – pavadintą
“menu” – toliau gyvenantiems žmonėms, tarp kurių ši meno idėja yra mažai
paplitusi. Dėl šios priežasties, istorikai, kurie pavadino šį dalyką
“menu”, atsiduria aklavietėje, kadangi nė vienas nenorės, kad rankų darbo
dirbiniai ne iš Vakarų prisiderintų prie Europos estetinių standartų, ir
taip pat nė vienas nenori, kad visuomenė netektų galimybės kurti
estetiniame lygmenyje, sulygintame su Vakarų (tai taptų svetima).

Vizualinės studijos iš dalies vengia šios aklavietėsapibrėždama savo
akiratį ne pripažintais kultūrinės sąvokos terminais, bet remdamasi
fiziologine charakteristika, kuri konstatuoja faktą, kad visi pasaulio
žmonės turi akis, ir šios akys sugeba matyti. Vizualinės studijos taip pat
nesiekia įrodinėti vieningos biologinės koncepcijos. Skirtingos visuomenės
suvokia šį pagrindinį akių sugebėjimą, ir naudojasi juo kaip metafora
žinioms įgyti bei kitai kultūrinei veiklai. Pavyzdžiui, senovės antikos
laikais ir Viduriniųjų Amžių laikotarpiu regėjimas paprastai asociavosi su
aktyvia veikla, kaip kad mes dabar suvokiame lytėjimą. Dėl šios
priežasties, matymas ir gebėjimas būti matomam įprastai reikalavo griežtų
socialinių ir religinių taisyklių: pvz. baimė pamatyti Velnio akį.
Nepaisant to, faktas, kad bet kuris terminas, naudojamas pažymėti ar
įvardinti tyrinėjimo sferą, būtinai turi būti susijęs su kultūra, ir visi
šie terminai yra vienodai kultūriškai susiję. Vaizdumo sąvoka sulaužo
Eurocentrinį – iš tiesų poromantinį meno supratimą. Ypač tai suteikia
galimybę analizuoti modernios Euro-Amerikos estetinių kriterijų kilmę bei
funkcijas, o taip pat ir kitas klasifikacijas bei hierarchijas, sukurtas
žmonių gebėjimo matyti bei matytų dalykų pagalba.

Norėdamos parodyti tolimesnių kraštų materialinę kultūrą ir atsisakyti
meno privilegijuotų dalykų, vizualinės studijos gali būti įtrauktos į kitą
discipliną – antropologiją (ankstesnis terminas – etnografija). Įvairiausi
nusiskundimai dėl vaizdinių studijų gali būti paslėpti po bendru
antropologijos kaltinimu (įskaitant ir susirūpinimą, kad akademinės
kultūros studijos netenka savo istorinės svarbos bei moder nistų sukeltus
nuogąstavimus. Atrodo, kad pagrindinė sąlyga, keliama daugelio pavyduolių,
yra susijusi su priemonėmis ir tikslais. Antropologija – pažodžiui “žmogaus
svarba, reikšmė” – tai yra materialinės vertybės, kurios patvirtina žmonių
giminės kilmės supratimą. Tuo būdu, rankų dirbinys yra traktuojamas kaip
materialinis dalykas ar kaip gyvuliškas užsispyrimas kalbant apie žmogų.

“Meno” istorija labiau naudojasi žmonijos socialine patirtimi, kad
suprastų meno kūrinį, o ne meno kūriniu, kaip socialinės patirties įrodymu.
Kultūrinės analizės antropologizacija pastato vežimą prieš arklį. Kadangi
antropologija traktuoja kultūrą kaip žmogiškos veiklos visumą tam tikroje
visuomenėje (ir atsižvelgia į pasaulio meną kaip į elito subkultūrinę
patirtį), tuo tarpu kai meno istorija dažnai išsaugo galimybę, kad
“kultūra” (kaip ir “aukštoji kultūra”) egzistuoja dalinai nepriklausoma nuo
socialinės patirties – galbūt netgi tarnauja kaip materialinio
pasipriešinimo taškas didesnėms socialinėms jėgoms, kurias antropologija
vadina “kultūra”.

Tačiau, vizualinės studijos negali taip lengvai būti paverčiamos
antropologija, kadangi jos egzistuoja tarp meno istorijos ir
antropologijos, ir liečia meno objekto potencialią autonomiją (ar pusiau
autonomiją).Ar meno kūrinys, kai kalbame tik apie jo reikšmingą vietą,
neatsižvelgdami į jo materialinį aspektą, yra tiktai priemonė socialinei
sferai suprasti, ar meno kūrinys yra tikslas, kurį socialinė sfera gali
traktuoti kaip netinkamumo nesukramtomą grūdą? Vizualinės studijos siūlo
galimybę išsaugoti analitinį balansą tarp socialinio žmogaus pirmumo ir
materialinio “meno”, ištirdama pastovią ir pelningą padėtį (socialinės
patirties ir estetinės veiklos produktyvumą).

Dematerializacija gali įgyti kitas formas nei simbolio
supaprastinimas. Taigi trečioji vaizdinių studijų trajektorija – ji
išlaisvina vaizdinės kultūros studijas nuo apribojimų, kuriuos sukelia
materialiniai dalykai, ir tai įvyksta dviem aspektais. Pirmuoju atveju, tai
gali atitolinti analizės centrą nuo daiktų, matomų regėjimo metu. Maiklo
Foukolto ir Džekezo Leikano idėjos apie įdėmų žvilgsnį ir ekraną buvo ypač
naudingos perdirbant vaizdą tiesiogiai, kaip identiško išsidėstymo ir
socialinės interpoliacijos rezultatą. (Kiti, įskaitant Margaritą Olin,
ištyrinėjo šiuos metodologinius pasiekimus daug plačiau). Bendrai, filmo
studijos yra linkusios laikytis šių išvadų ir su didesniu entuziazmu negu
meno istorija, todėl, ši disciplina turėjo milžinišką indėlį analitinėms
vaizdinių studijų priemonėms.

Antruoju atveju, vizualinės studijos sėkmingai pasinaudojo vaizdinių
produkcijos naujomis formomis, ir laikui bėgant, daugiau nesinaudojo
materialine forma: pradedant nuo fotografijos (kuri gali būti traktuojama
kaip svarbiausia, kadangi ji pati įsikūnija nuotraukoje) iki filmo (kurio
tyrimas retkarčiais tampa amuletu), iki televizijos ar video (šie du
pavadinimai nėra susiję su materialine atrama), iki skaitmeninių
kompiuterinių vaizdų (kurie yra kompiuterio dėžėje, bet niekada nėra
painiojami su pačiu kompiuteriu), iki skaitmeninių vaizdų, perduodamų per
pasaulinį tinklalapį ir kitas elektronines sistemas (kurios negali būti
išsidėsčiusios vienoje materialioje erdvėje). Paskutinysis punktas iš šių
išvardintų tapo specialiu numylėtiniu vaizdinėse studijose, ir yra
disciplinos entuziazmo pavyzdys suformuotam vaizdui.

Tačiau, tinklalapis pakeitė savo erdvę per keletą dešimtmečių dėl savo
pripažinimo. Visa tai atsirado kaip speciali elektroninė priemonė išoriniam
bešališkam mokslinės informacijos siuntimuigavėjams universitetuose, ir
nacionalinis apsaugos aparatas peraugo į šviečiantį naują greito vartojimo
aparatą. Iš tikrųjų, kuo daugiau mes dirbame su suformuotomis priemonėmis,
tuo daugiau vaizdinių paveikslų pasirodo komercijos pasaulyje.
“Dematerializacijos” ir “vartojimo” terminai funkcionuoja kaip galimi
sinonimai. Holivudo kinas, televizijos tinklas ir tinklalapis atneša
didžiulius pinigus.

Kai mes susiduriame su dalyko esme, vizualinės studijos gali aiškiai
išskirti jo svarbą iš kitų ankstesnių kultūrinės analizės formų žmonijos
istorijoje. Viename iš scenarijų mokslininkas įsivaizduoja, kad prekinio
kapitalizmo pasaulis egzistuoja kaip pirmaujantis begemotas,
besistengiantis paversti visus konkrečius daiktus į abstrakčias prekybines
vertybes bei bet kuriuos išlikusius realaus gyvenimo ar patirties pėdsakus
į masinio reginio paviršutiniškumus. Šiuo atveju, atsakingasis mokslininkas
– vadovaujantis kairiųjų ar dešiniųjų politikai – reikalauja materialinės
patirties, tokios kaip menas. (Daugelis šių argumentų yra tik Klemento
Grinbergo formuluotės iš 1930 m.).Atitinkamai, mokslininkas klausinėja
(apibrėžtai ar besąlygiškai) apie vidinį ryšį ir kapitalistinio vadovavimo
nuoseklumą bei svarsto, kad reikšmingas – netgi progresyvus – kultūrinis
darbas gali būti atliktas mašinos, operuojant iki atitinkamo poveikio. Ar
yra įmanoma, pavyzdžiui, žiūrėti televizorių ar naršyti po tinklalapį prieš
norą? Dar daugiau: ar gali taip būti, kad būdų gausumas, kurių dėka vaizdai
gali būti įsisavinami pateikiami vartotojams, yra toks įtikinantis
kultūrinio vartojimo bruožas, kad neverta kalbėti apie operacijas prieš
norą kadangi plačiai vartojamos prekės neturi galimybės įgyti
vadovaujančios “valios” kartu su ideologiniu bagažu? Mokslininkai, kurie
atsako į abu klausimus neigiamai (ir pritaria pirmajai alternatyvai) yra
linkę bbūti meno istorijos pagrindinių principų gynėjais ir reikalauja
specialių savybių išsaugojimo, tokių kaip meno materialumas. Mokslininkai,
kurie atsako į abu klausimus teigiamai (ir simpatizuoja antrajai
alternatyvai) mano, kad vizualinės studijos suteikia daugiau paslaugų savo
poreikių tenkinimui.

Trečioji dematerializacijos trajektorija parodo, kaip vartojimas
atspindi globalizaciją ir demokratiją. Tuo metu, kai meno istorija yra
labiau linkusi studijuoti žemės rutulio kultūras, ji vengia veiklos ir
kultūrinių rankų darbo dirbinių ne iš Euro-Amerikos, kurie buvo sugadinti
kapitalistinės prekybos. Japonai nėra linkę analizuoti Sanrio žvėryno, ir
indų tautos žmonės rizikuoja izoliacija, jeigu jie studijuos šiuolaikinius
kino plakatus atskirai nuo subkontinento. Susirūpinimas kyla dėl to, kad
vartojimas, toks kaip Vakarų importas, susilpnina kultūrinę specifiką – ar
galbūt akivaizdžiai gryną nepakeistą regiono autentiškumą. Nurodant
dabartinę vartojimo kultūros buvimą, akivaizdi šios mokslinės tendencijos
pasekmė yra atskirti meno istoriją nuo ne Vakarietiškos, kaip neabejotinai
priešmodernios, kadangi vaizdinių studijų šaknys pasirodė moderniame mene.
Televizijos žiūrėjimas ir skelbimų šmėsčiojimas bei Disneilendo aplankymas
– vyksta prekyviečių gilumoje, kurios triumfavo vaizdinių prekyboje.

Šliuzo vartų atidarymas, kad vartojimo prekės patektų į plačią jūrą,
vizualinems studijoms sukelia sukelia savitą problemą: išsimokslinimas gali
tapti užgožtas dėl per didelio kiekio informacijos. Yra ne tik per daug
informacijos (meno istorija neturi paveikslų ir antraeilių dailininkų
trūkumo), bet ir per daug tapybos produkcijos žanrų bei pusiau autonominių
kultūrinių vartojimo prekių. Mokslinės analizės peradresavimas link
hierarchijų formavimo suteikia tik dalinį sprendimą valdant nelimituotą
perteklių, kadangi tai sukelia dematerializacijos problemą (kadangi labiau
tyrinėjamos dematerializuotos socialinės kategorijos nei vienetiniai
materialūs dalykai), ir kadangi tai tik atitolina pasirinkimo momentą, kol
privalome pasirinkti kurią nors iš nesunumeruojamų hierarchijų studijuoti.
Kaip tada turi vizualinės studijos, kaip susidariusi disciplina, stengtis
pasinaudoti šiuo fantastišku pagausėjimu? Kaip gali disciplina, remdamasi
tam tikra apimtimi, išsirinkti iš plataus rato tuos tipinius dalykus,
būtinai reikalingus, kurie kartu su jų socialiniu rangu, įgytų mokslinį
pripažinimą?

Tai yra klausimai, kurie daro žalą vaizdinėms studijoms, ir kurie
nebuvo specialistų atitinkamai adresuoti. Kai kurie metodai – disciplinai
trūksta aiškios strategijos – susivienijo. Vienas iš jų yra – pagilinti
vartojimo kultūros centrą (iki tokios apimties, kad toks centras būtų
įkūrtas), kad būtų pademonstruotas kultūrinio sudėtingumo akivaizdumas bei
prieštaraujančios menininkų stovyklos. Tikimasi naujojo Las Vegaso tyrimo
ar įvairių “Draugų” nuolatinių lankytojų stebėjimo įpročių. Kitas būdas –
surasti kultūrinio gamtovaizdžio nelygius kampus, kad sukurti vietas, kur
įvairių rasių, klasių ir giminių be privilegijų kategorijų žmonės galėtų
naudoti vaizdinius rankų darbo dirbinius bei įrėmintas tapatybes. Juditos
Butlers paplitęs rašinys apie filmą “Paryžius dega” vaizduoja madas Harleme
su skurdžiais juodaodžiais gėjais ir transeksualais. Dar vienas būdas –
pasirinkti pavyzdžius, kuriuose įžymūs aukštojo meno kūriniai veikia kartu
su įvairių rūšių vaizdiniais rankų darbo dirbiniais.

Tai yra išsiskiriantys punktai, ir nė vienas analizės dalykas negali
sėkmingai įvykdyti visų trijų iš jų. Tačiau, Amerikos vėliava gali atitikti
mūsų tikslus. Iš tiesų, Nepriklausomybės Dienos vėliavos audeklas ir
simboliai tarnauja kaip vartojimo prekės kiekvieną ankstyvą Liepą, ir
daugiau kaip vienas entuziastingas raudonos, baltos ir mėlynos
suplevėsavimas ryžtingai skelbia šventę visoms politinėms institucijoms,
kurios skatina kapitalizmo klestėjimą. Vėliavos suplevėsavimas Rugsėjo 11-
ąją tiktai paskatino šias komercijos galimybes. Tai yra didesnis laiko
tarpas (ypač po Rugsėjo 11 d.) priskirti patriotus Amerikiečius prie
subkultūros, tačiau vėliavos garbinimas iki šovinistinio kraštutinumo
skatina žmonių pogrupių savęs pripažinimą, kurio bijomasi ir neapkenčiama,
bet ir žavimasi. Amerikos vėliava pakartotinai pavaizdavo sceninį foną meno
scenai, kai gausybė paveikslų ir skulptūrų tapo paminėjimo gestais, ir
kurie atskleidė savo skirtingas pozas. Vienas iš įžymiausių tokių meno
kūrinių yra Džespero Džonso 1954-1955 m. Vėliava. Atsilygindamas Fredui
Ortonui už jo aiškią rašyseną ant šio paveikslo, aš panaudosiu Vėliavą kaip
priemonę nemeninių dalykų platinimui, kaip žmonių masių simbolį.

Džono Vėliava yra sudėtinis dalykas. Tai yra išoriškai paprastas
dalykas (kaip Amerikos vėliava) ir jos akivaizdžiai sudėtinga meninė
faktūra (laikraštinio popieriaus dalelės ir kitos detalės, pavaizduotos
nuspalvintame degte). Vėliava apstulbina bet kurį teiginį, reiškiant
susirūpinimą dėl jos reikšmės ir nedelsiant pasiūlant jos priešingybės
akivaizdumą. Apsvarstęs detaliai visus prieštaravimus, Ortonas padaro
išvadą, aiškiai išdėstydamas formuluotes:

Vėliava negali būti ramiai išdėstyta be jokių prieštaravimų ar
paradoksų, kurie papildo ją, ir kurie yra naudojami jos subalansavime. Ji
kartu yra ir originali ir neoriginali, asmeninė ir beasmenė, vyriška ir
nevyriška, šventinė ir kritikuojama, naivi ir sunkiai suprantama,
patriotinė ir nepatriotinė, žemė ir figūra, abstrakti kompozicija ir
paveikslas, audinys ir teksto turinys, objektas ir paviršius, vaizdas ir
abstrakcija, gyvenimas ir menas, ženklas ir informacijos šaltinis; tai yra
ir vėliava (turinti standartą, spals ir emblemą) ir paveikslas (ar kažkas,
kas nėra nei paveikslas nei abstrakti koppozicija, bet kartu yra ir
paveikslas ir abstrakti kompozicija).
Nebyli ir iškalbinga, nepermatoma ir skaidri, Vėliava atsiduria skirtumų
sferoje, kur ji sujungia gerai išvardintus prieštaravimus ir išskiria juos.
(Ortonas, 1994).

Tai yra Džono nepaprasto dalyko įvertinimas, puikus ir džiuginantis.
Tai yra aukščiausia meno istorija. Dėl šios priežasties, tai kartu yra ir
vizualinės studijos, turint omenyje, kad vizualinės studijos mielai priima
į savo akiratį visus rankų darbo dirbinius, kurie gali būti pavadinti menu.
Bet vizualinės studijos gali ir toliau tirti vaizdinį dirbinį ar netgi
padidinti sukurtų dirbinių skaičių, kuriam priklauso Vėliava, t.y.
Žvaigždės ir Juostos (Ortono tinkamas įvardinimas šiai Vėliavai, kuris bet
kuriame kitame kontekste būtų priskirtas terminui “vėliava”.

Ortonas nurodo šio objekto prigimtį. Dukart su pavyzdiniu nuodugnumu
jis analizuoja kontekstinį aprašymą, kuris, kaip galima sakyti,
charakterizuoja meno socialinę istoriją. Jis sako, kad , pavyzdžiui, to
nebuvo iki vykdomojo Prezidento Viliamo H Tafto įsakymo, išleisto 1912 m.
birželio 24 d., kuris skelbė, kad vėliavos dizainas turi būti kuriamas kaip
standartinė giminingų proporcijų konfigūracija. Tafto įsakymas leido
įsigalioti eskizo planui, kuris buvo sukurtas Jūrų ministerijos prašymu, ir
kuris buvo naudojamas nustatyti tikslią vietovę bei 48 žvaigždžių vėliavų
dydį, pasirenkant vieną dydį iš 12 oficialių dydžių, kurio matmenys buvo
nustatyti remiantis vėliavos iškėlimo matu ar vertikaliu pločiu, siejant
tai su nuotoliu ar horizontaliu ilgiu, santykiu 1:1:9. Į šias instrukcijas
nėra kreipiama dėmesio; bendriausios proporcijos nėra 1:1:9, kurios yra
privalomos tik vėliavoms, iškeltoms vyriausybiniuose departamentuose, bet
jos dažniausiai būna santykiu 2:3 arba 3:5.

Ortonas sieja menininko domėjimąsi vėliavomis su jo pietinės kilmės
socialine aplinka: Džono Vėliava buvo pavadinta Seržanto Viliamo Džespero
garbei. Džespero (1770-1779), kuris tarnavo antrajame Pietų Karolinos
pėsstininkų būryje, vadovaujamame Viliamo Moultre ir pasižymėjo Britų
bombarduojamame Sulivano Forte 1776 m. birželio 26 d., sugrąžindamas forto
vėliavą po to, kai ji buvo numušta ir, smarkiai šaudant, vėl ją
pakabindamas. Ortonas tyrinėja kultūrinį gyvenimą – “kultūrinį”
antropologiniu požiūriu – kartu ir viešai ir asmeniškai, kaip Žvaigždes ir
Juostas.

Tačiau, kaip ir meno istorojos analizė, kuri surikiuoja meno objektus
į kontekstą, kontekstas įgyja tam tikrą stabilumą, kuris leidžia jam būti
istoriniu meno svarbos pagrindu. Džono Vėliava gali sujungti ir
pasipriešinti bet kuriai istorinio sprendimo galimybei. Tai yra Ortono
požiūris. Menas turi sugebėjimą tapti metafora. Meno istorijos analizė turi
tendenciją nagrinėti šį meną atskirai, kuris turi tropologinę (perkeltinę
) kompetenciją – mažų mažiausiai, ši analizė neanalizuoja metaforų, esančių
jos robose, priešpastatytų kontekstui. Mes tai galime suprasti vienoje iš
Ortono formuluočių, kuri reikalauja lenktinių skliaustų šalutinės pagalbos:
Tai nėra nei vėliava (standartas, spalvos,emblema) nei paveikslas (ar
kažkas, kas nėra nei paveikslas nei abstrakti kompozicija, bet kartu yra ir
paveikslas ir abstrakti kompozicija), bet kartu tai yra ir vėliava
(standartas, spalvos ir emblema) ir paveikslas (ar kažkas, kas nėra nei
paveikslas nei abstrakti kompozicija, bet ir paveikslas ir abstrakti
kompozicija). Vėliava, kaip paveikslas, yra ir “paveikslas ir abstrakti
kompozicija”, tuo tarpu kai Žvaigždės ir Juostos, kurioms trūksta
nuoseklios grandies, yra tik “standartas, spalvos ir emblema”.

Ortonas, be abejonės, yra išorinės stabilizacijos referentas: jo
tikslas yra suteikti Vėliavai svarbą, ne dėl Žvaigždžių ir Juostų ar kitų
taktinių supaprastinimų, kuriuos jis gali panaudoti apibūdindamas Žvaigždes
ir Juostas, ir kurie yra teisingi tol, kol jie neiškraipo argumentų apie
Vėliavą. Besidomintis vaizdinėmis studijomis, tačiau, gali turėti kitokią
nuomonę. Jis arba ji gali vadovautis analitiniu aspektu, paprastai būdingu
paveikslui ir atkreipti dėmesį į dalykus, kurie sudaro jo kontekstą.

Ypač vizualinės studijos gali vadovautis Ortono intuicija apie
Vėliavos būtinumą ir suabejoti, ar Žvaigždės ir Juostos gali turėti vienodą
reišmę. Bendrai, ką reiškia terminas “vėliava”? Kam ji priklauso? Ar ji
priklauso asmenybei (kaip Vėliava- šiuo atveju Džesperui Džonsui) ar
kolektyvui (kaip ir vėl Vėliava – bet šiuo atveju susijusi su istoriniu
kontekstu) ? Apsvarstykime paprastą frazę, kuri gali būti ištarta daugelio
patriotų piliečių: “Tai mano vėliava”. Akivaizdu, kad vėliava simbolizuoja
tautą, o tauta susideda iš būtybės, didingesnės už bet kurį individą. Mes
galėtume pasakyti, kad tauta egzistuoja tiktai tokiu mastu, kokiu jos
piliečiai pripažįsta ją, kaip ypatingos aukštesnės individualybės
įkūnijimą, nežiūrint į familiarumą. Jeigu kažkas pasako “Tai mano vėliava”,
tai iš tiesų yra gana atsitiktinis išsireiškimas, kadangi jis skelbia
vienišą nuosavybės interesą drobės gabaliukui, kuris reprezentuoja tik
kolektyvą. Žvaigždės ir Juostos nėra nei atskiros, nei kolektyvinės, bet ir
atskiros ir kolektyvinės. Tai yra pagrindinės priešingybės paneigimas kaip
tiesa – patriotinė šios paklusnios jėgos tiesa, kai daug kareivių
(įskaitant ir Seržantą Džesperą vėlesniame mūšyje) savanoriškai žuvo dėl
šios tiesos. Dabar mes suprantame, kad vėliava yra kažkas daugiau nei
paprasta meno forma, ir kuri tampa reikšminga aktyvia figūra formuojant
ideologiją – pavaizduotą Prancūzų kontekste, Rolando Barter “Mitologijose”
ir Raoulo Girardeto Piero Noro nepakartojamame “Atminties Karalystė” (tai
yra publikacijos, pripildytos rašinio elementų, kurios atsisako
pasaulietiškų vaizdinių dirbinių sudėtingumo ir tampa naudingais pirmtakais
ar dalyviais vaizdinių studijų darbe).

Šis trumpas straipsnis apie Vėliavos meninę – istorinę analizę ir
vaizdines studijas privertė mane atsisakyti šio dalyko. Aš nekalbėjau apie
atskirą vėliavą, kaip apie specifinį audeklo gabaliuką su jos atsiradimo
data ir naudojimo istorija. Aš diskutavau apie vėliavas kaip apie daiktų
klasę, didžiulę pagamintų daiktų kolekciją, parduodamą per ištisus metus
netinkamu santykiu 2:3 arba 3:5. Analitikas gali vargais negalais atlikti
detalią vaizdinę analizę, kad meno istorijos disciplina galėtų teisingai
didžiuotis vienu iš savo geriausių pasiekimu. Meno istorija nėra linkusi
atsisakyti atskirų dalykų vartojimo: netgi Ortonas tam, kad apsiprastų su
Vėliavos tikslumu, turi suprasti faktą, kad šis atskiras paveikslas yra
taip pat drobės dalis.

Ar vizualinės studijos privalo atsisakyti šio konkretaus instrumento
naudojimo dėl analizės specifikos? Nebūtinai. Vizualinės studijos gali
atkurti tai, pasirinkdama atskirus pavyzdžius, kai atskiras daiktų klasės
egzempliorius gali būti apžiūrimas dėl jo individualios istorijos kaip
priemonė, iliustruojanti labiau apibendrintą socialinį šios klasės
panaudojimą: pavyzdžiui,vėliava, išgelbėta Seržanto Džespero 1776 m. Arba
tai gali įvykti parodant tą patį tikslumo laipsnį, analizuojant požymius,
kuriuos sukelia pagaminti daiktai – pavyzdžiui, specialaus filmo rėmo
kompozicija , kuri išskiria individualų meno kūrinį. Sentimentalus požiūris
į tam tikrą analizės modelį, bet kuriuo atveju, turi galimybę diktuoti
dirbinių sritį, kurią mes pasirenkame savo tyrimui. Jeigu studijos
reikalauja savitumo, ir savitumas išsaugo kurį nors charakteringą bruožą,
susijusį su meno objektais, o ne su žmonių sukurtais produktais, tada
vaizdinė analizė, kuri remiasi individualiomis ypatybėmis, nebebus
disciplina ir taps svetima socialinei bei estetinei analizei, o taip pat
nebeteks savitumo funkcijos. Kai ryšys tarp unikalių ir pagamintų dirbinių
vaidina didelį vaidmenį dagelyje ideologinių kovų, tai nėra antraeilis
praradimas. Vizualinės studijos, pripažindamos naujas ir naujai atrastas
vaizdinių objektų plejadas – suteikia galimybę mums improvizuoti ir
sulaukti staigmenos.

Leave a Comment