vaizdo antropologija

Vizualinė kultūra. Vizualinės studijos. “Vizualinė kultūra”, tai terminas kuris apima visos žmonijos sukurtusdarbus su aiškiai išreikštu vaizdiniu aspektu – įskaitant ir tuos darbus,kurie neturi meninio pripažinimo. “Vizualinės studijos” ( kuri ašpasirinau iš daugybės giminingų apibrėžimų) – tai yra tinkamas pavadinimasakademinei “ mokslinei” disciplinai įvardinti, kuri susideda iš vaizdinėskultūros, kuri ir yra šios disciplinos tyrimo objektas. Praėjo nemažailaiko, kol ši nauja disciplina “vizualinės studijos” pateisino save,saukaupdama daugiau faktų, neskaitant jos discipininių dalykų: meno irdaugelio kitų. Nežiūrint į jos praktinę svarbą ( kadangi apie tainediskutuojama moderniame universitete), mokymas yra susijęs su nepagrystuimlumu. Vizualinės studijos labiau nei susidomėjimas apskaitos mokslu dėlnaujos informacijos ( naujų faktų) masinio susidomėjimo, privalo remtisistorine ir socialine herarchijų analize, kurių formavimas ir veikimas tapone tik bendru dalyku, bet ir toliau panašės, netgi ir dėl vizualiniųstudijų įtakos, dėl didesnio susidomėjmo rankų darbo dirbiniais. Noraspraplėsti vaizdinių dirbinių tyrimo ratą (akiratį) neverčia to menopasiekėjų atsakyti skirtumo tarp meno (ar kitų kategorijų) ir dalykų, kurienėra tokie populiarūs. Vizualinės studijos, labiau nei visų rankų darbodirbinių priskyrimas prie bereikšmio “vaizdumo” termino nagrinėja,nagrinėja vaizdinę sfera ,kaip vieta, kurioje tyrinėjami deferenciacijossocialiniai mechanizmai. Leiskite man pasiūlyti išsivyščiusios teritorijos miniatiūrinį eskizą,būtinai išvystytos rankų darbo dirbinių teritorijos – kuriuose vaizdinėsstudijos pavaizduoja diagramiškai herarchijų įvairiausių dirbinių teoriją.Aš padarysiu tai skirstydamas naujas disciplinos kryptis remdamasis menoistorijos sfera ir nubrėždamas tris trajektorijas.Pirmiausia, vizualinės studijos demokratizuoja vizualinių dirbiniųbendrumą. Tačiau, meno sąvoka suteikia privilegijų tik keliemsišskirtiniams dalykams. Didžiulė bendrų savokų visuma, kuri yra susijusi surealiais ir potencialiais žiūrovais, traukia meno istorikų dėmesį, tik tada

kai jie apibrėžia “ nurodo” kontekstą, pagal kurį kūriami meno dirbiniai.Be to, humanistams truksta netgi elementariosios klasifikacijos sistemos,kad galėtume suprasti didelę daiktų pasiūlą ( nors Džeimsas Elkinsassamoningai sukūrė preliuminarią sistemą, naudodamasis Nelsono Gudmanopasiekimais). Vizualnės studijos kreipia dėmesį į visus santykinainesvarbius dalykus. Nediskutuojant apie meno dalyko svarbą naujojidisciplina puosėlėja galimybę, kai visi vaizdiniai dirbtinai galėtų turėtivienodą estetinį ir ideologinį sudėtingumą ir atitinkamai galėtupradžiuginti tyrinėtojus už jų pasiektus reikšmingus rezultatus. Vizualinėsstudijos suteikia privilegijų mokslinei analizei skatindama vertingų dalykųstudijas. Nodėdami tai išreikšti žodžiais ir suprasti metaforą – turime nubrėžtiparalėlę tarp sucialinių ir estetinių herarhijų. Istoriškai socialiniselitas turi tam tikrus bendrus bruožus su aukštuoju menu. Nepaisant to, kaipagal kūrėjų klasifikaciją, kuria jie pavaizduoja ju numatoma auditorija aržiūrovai turi susidomėti tuo tai vaizdiniams dirbiniams bevei nereikiaturėti tarpusavio santykių su betkuria socialine klase. Kartais taiįvyksta, o kartais – ne. Vizualinė studijos gali padaryti šia nuolatbesikeičiančią sąvoką tarp socialinių ir estetinių jėgų vienu išpagrindinių interesų – be išankstinio bet kurių privilegijuotų dirbiniųišdėstymo disciplinos centre. Neįprastas šalutinis produktas (prekė), nežiūrint į meno ribas, yratai kad praktikoje vizualinės studijos gali igyti aiškiai modernų aspektą.Iš dalies Tai yra patrauklumo susidariusi disciplina stenktis pasinaudotišiuo fantastišku pagausėjimu? Kaip gali disciplina, remdamasi tam tikraapimtimi, išsirinkti iš plataus rato tuos tipinius dalykus, būtinaireikalingus, kurie kartu su jų socialiniu rangu įgytų mokslinį pripažinimą?Tai yra klausimai kurie daro žalą vizualinėms studijoms ir kurie nebuvospecialistų atitinkamai adresuoti. Kai kurie metodai – disciplinai trūkstaaiškios stategijos – susivienijo. Vienas iš jų yra – pagilinti vartojimo
kultūros centrą (iki tokios apimties, kad toks centras būtų įkurtas), kadbūtų pademonstruotas kūrinio sudėtingumo akivaizdumas bei prieštaraujančiosmenininkų stovyklos. Tikimasi jaujojo Las Vegaso tyrimo ar įvairų “draugų”nuolatinių lankytoju stebėjomo įpročių. Kitas būdas – surasti kultūriniogamtovaizdžio nelygius kampus, kad sukurti vietas kur ivairiausių rasių,klasių ir giminių be privilegijų, kategorijų žmonės galėtų naudotivaizdinius rankų darbo dirbinius sufomuotu įrėmintas tapatybes. JuditosButlers paplitęs rašinys apie filmą “ Paryžius dega” vaizduoja madasFarleme su skurdžiais juodaodžiais gėjais ir transeksualais. Dar vienasbūdas – pasirinti pavyzdžius kuriose įžymūs aukštojo meno kūriniai veikiakartu su ivairių rūšių vaizdiniais rankų darbo dirbiniais. Tai išsiskyriantys punktai ir nė vienas analizės dalykas negalisėkmingai įvygdyti visų trijų iš jų. Tačiau Amerikos Vėliava gali atitiktimūsų tikslus. Iš tiesų Neprilausomybės Dienos vėliavos audeklas irsimboliai tarnauja ,kaip vartojimo prekės kiekvieną ankstyvąją Liepą irdaugiau kaip vienas entuziastingas raudonos, baltos ir mėlynossuplėvesavimas ryštingai skelbia šventę visoms politinėms institucijoms,kurios skatina kapitalizmo klėstėjimą. Vėliavos suplėvisavimas Rugsėjo 11-ają tiktai paskatino šias komercijos galimybes. Tai yra didesnis laikotarpas (ypač po Rugsėjo 11 d.) priskirti patriotus Amerikiečius priesubkultūros, tačiau vėliavos garbinimas iki šovinistinių kraštutinumoskatina žmonių pogrupių savęs pripažinimą, kurio bijomasi ir neapkenčiama,bet ir žavimasi. Amerikos vėliava pakartotinai pavaizdavo sceninį foną menoscenai kai gausybė paveikslų ir skulptūrų tapo paminejimo gestais, kurieatskleidė savo skirtingas pozas. Vienas iš įžymiausių tokių meno kūriniųyra Džesperi Džonso (1954 – 1955) Vėliava. Atsilygindamas Fredui Ortonui užjo aiškią rašyseną ant šio paveikslo, aš panaudosiu Vėliavą, kaip priemonę
nemenių dalykų platinimui kaip žmonių masių simbolį. Džono Vėliava yra sudėtinis dalykas. Tai yra išoriškai paprastasdalykas ( kaip Amerikos vėliava) ir jos akivaizdžiai sudėtinga meninefaktūra ( laikraštinio popieriaus detalės ir kitos detalės pavaizduotosnuspalvintame dekte). Vėliava apstulbina bet kurį teiginį reiškiantsusirūpinimą dėl jos reikšmės ir nedelsiant pasiūlant jos priešingybėsakivaizdumą. Apsvarstęs detaliai visus prieštaravimus, Ortonas padaroišvadą, aiškiai išdėstydamas formuluotes: Vėliava negali būti ramiai išdėstyta be jokiu prieštaravimų arparadoksų, kurie papildo ją ir kurie yra naudojami jos subalansavime. Jikartu yra ir originali ir neoriginali ir asmeninė ir beasmenė, vyriška irnevyriška, šventinė ir kritikuojama, naivi ir sunkai suprantama, patriotinėir nepatriotinė, žemė ir figūra, apstrakti kompozicija ir paveikslas,audinys ir teksto turinys, objektas ir pavišius, vaizdas ir apstrakcija,gyvenimas ir menas, ženklas ir informacijos šaltinis tai yra ir vėliava(turinti standartą, spalvas ir emblemą) ir paveikslas (ar kažkas kas nėranei paveiklas, nei apstrakti kompozicija, bet kartu yra ir paveikslas irapstrakti kompozicija). Rezultatas, kuris yra įgyjamas dėl technologiniųnaujų priemonių, kurios dar nėra visų priimtos. Be to, taip atsitinkatodėl, kad paprasti kasdieniniai dalykai, kurie išgyveno daugelį metų, yralinkę įgyti aukštojo meno patvirtinimą. Bet kuri molinio indo šukė,išlikusi iš senovės Egipto ar klasikinės Graikijos, ar viduramžių gobelenofragmentas, ar netgi paprastas audinys, kurie išliko nesugadinti perištisus amžius, šiandien įgauna karališką muziejinį pripažinimą ir negalibūti liečiami, eksponuojant juos Metropolitano meno muziejuje. Norindamosatsiriboti nuo disciplinos, kuri turi savo senovinių vertybių, vizualinėsstudijos neretai vaizduoja naujausius ir gausius gamybos dalykus – filmus
ir fotografijas, skelbimus ir komercines prekes – dar neįvertintus dėl jųretumo. Labai svarbu pripažinti, kad ši tendencija į modernizmą yra labiaukaip paplitusios akademinės trinties rezultatas, o ne kaip disciplinosnurodymai. Vaizdinėms studijoms reikia neleisti atsisakyti praeities. Antra, norėdami praplėsti naminių vaizdinių rankų darbo dirbiniųerdvę, turime nepamiršti, kad vizualinės studijos taip pat praplečiavaizdinių dirbinių studijas visame pasaulyje. Toks globalinis susirūpinimasnėra nepastebimas: Euroamerikiečių meno istorijos departamentai pokarioperiodu visiškai pripažino kultūrinę veiklą ansčiau nepripažintose pasauliodalyse, pasiūsdami specialistus tas vietas apsaugoti ar bent išreikšdaminuogąatavimus dėl fondų trūkumo, kuris neleidžia to padaryti. Tačiau, šiosįsigalėjusios disciplinos Eurocentrinė kilmė, atsiradusi 19 a. žemynonacionalistiniame judėjime, pakartotinai iškėlė mintį, kad menoatsiraradimas visuomenėje, kuri nepriklauso Vakarams, skatina didžiulėskultūrinės specifikos ir reikšmingų politinių įvykių projektą – pavadintą“menu” – toliau gyvenantiems žmonėms, tarp kurių ši meno idėja yra mažaipaplitusi. Dėl šios priežasties, istorikai, kurie pavadino šį dalyką“menu”, atsiduria aklavietėje, kadangi nė vienas nenorės, kad rankų darbodirbiniai ne iš Vakarų prisiderintų prie Europos estetinių standartų, irtaip pat nė vienas nenori, kad visuomenė netektų galimybės kurtiestetiniame lygmenyje, sulygintame su Vakarų (tai taptų svetima). Vizualinės studijos iš dalies vengia šios aklavietėsapibrėždama savoakiratį ne pripažintais kultūrinės sąvokos terminais, bet remdamasifiziologine charakteristika, kuri konstatuoja faktą, kad visi pasauliožmonės turi akis, ir šios akys sugeba matyti. Vizualinės studijos taip patnesiekia įrodinėti vieningos biologinės koncepcijos. Skirtingos visuomenėssuvokia šį pagrindinį akių sugebėjimą, ir naudojasi juo kaip metaforažinioms įgyti bei kitai kultūrinei veiklai. Pavyzdžiui, senovės antikos
laikais ir Viduriniųjų Amžių laikotarpiu regėjimas paprastai asociavosi suaktyvia veikla, kaip kad mes dabar suvokiame lytėjimą. Dėl šiospriežasties, matymas ir gebėjimas būti matomam įprastai reikalavo griežtųsocialinių ir religinių taisyklių: pvz. baimė pamatyti Velnio akį.Nepaisant to, faktas, kad bet kuris terminas, naudojamas pažymėti arįvardinti tyrinėjimo sferą, būtinai turi būti susijęs su kultūra, ir visišie terminai yra vienodai kultūriškai susiję. Vaizdumo sąvoka sulaužoEurocentrinį – iš tiesų poromantinį meno supratimą. Ypač tai suteikiagalimybę analizuoti modernios Euro-Amerikos estetinių kriterijų kilmę beifunkcijas, o taip pat ir kitas klasifikacijas bei hierarchijas, sukurtasžmonių gebėjimo matyti bei matytų dalykų pagalba. Norėdamos parodyti tolimesnių kraštų materialinę kultūrą ir atsisakytimeno privilegijuotų dalykų, vizualinės studijos gali būti įtrauktos į kitądiscipliną – antropologiją (ankstesnis terminas – etnografija). Įvairiausinusiskundimai dėl vaizdinių studijų gali būti paslėpti po bendruantropologijos kaltinimu (įskaitant ir susirūpinimą, kad akademinėskultūros studijos netenka savo istorinės svarbos bei moder nistų sukeltusnuogąstavimus. Atrodo, kad pagrindinė sąlyga, keliama daugelio pavyduolių,yra susijusi su priemonėmis ir tikslais. Antropologija – pažodžiui “žmogaussvarba, reikšmė” – tai yra materialinės vertybės, kurios patvirtina žmoniųgiminės kilmės supratimą. Tuo būdu, rankų dirbinys yra traktuojamas kaipmaterialinis dalykas ar kaip gyvuliškas užsispyrimas kalbant apie žmogų. “Meno” istorija labiau naudojasi žmonijos socialine patirtimi, kadsuprastų meno kūrinį, o ne meno kūriniu, kaip socialinės patirties įrodymu.Kultūrinės analizės antropologizacija pastato vežimą prieš arklį. Kadangiantropologija traktuoja kultūrą kaip žmogiškos veiklos visumą tam tikrojevisuomenėje (ir atsižvelgia į pasaulio meną kaip į elito subkultūrinępatirtį), tuo tarpu kai meno istorija dažnai išsaugo galimybę, kad
“kultūra” (kaip ir “aukštoji kultūra”) egzistuoja dalinai nepriklausoma nuosocialinės patirties – galbūt netgi tarnauja kaip materialiniopasipriešinimo taškas didesnėms socialinėms jėgoms, kurias antropologijavadina “kultūra”. Tačiau, vizualinės studijos negali taip lengvai būti paverčiamosantropologija, kadangi jos egzistuoja tarp meno istorijos irantropologijos, ir liečia meno objekto potencialią autonomiją (ar pusiauautonomiją).Ar meno kūrinys, kai kalbame tik apie jo reikšmingą vietą,neatsižvelgdami į jo materialinį aspektą, yra tiktai priemonė socialineisferai suprasti, ar meno kūrinys yra tikslas, kurį socialinė sfera galitraktuoti kaip netinkamumo nesukramtomą grūdą? Vizualinės studijos siūlogalimybę išsaugoti analitinį balansą tarp socialinio žmogaus pirmumo irmaterialinio “meno”, ištirdama pastovią ir pelningą padėtį (socialinėspatirties ir estetinės veiklos produktyvumą). Dematerializacija gali įgyti kitas formas nei simboliosupaprastinimas. Taigi trečioji vaizdinių studijų trajektorija – jiišlaisvina vaizdinės kultūros studijas nuo apribojimų, kuriuos sukeliamaterialiniai dalykai, ir tai įvyksta dviem aspektais. Pirmuoju atveju, taigali atitolinti analizės centrą nuo daiktų, matomų regėjimo metu. MaikloFoukolto ir Džekezo Leikano idėjos apie įdėmų žvilgsnį ir ekraną buvo ypačnaudingos perdirbant vaizdą tiesiogiai, kaip identiško išsidėstymo irsocialinės interpoliacijos rezultatą. (Kiti, įskaitant Margaritą Olin,ištyrinėjo šiuos metodologinius pasiekimus daug plačiau). Bendrai, filmostudijos yra linkusios laikytis šių išvadų ir su didesniu entuziazmu negumeno istorija, todėl, ši disciplina turėjo milžinišką indėlį analitinėmsvaizdinių studijų priemonėms. Antruoju atveju, vizualinės studijos sėkmingai pasinaudojo vaizdiniųprodukcijos naujomis formomis, ir laikui bėgant, daugiau nesinaudojomaterialine forma: pradedant nuo fotografijos (kuri gali būti traktuojamakaip svarbiausia, kadangi ji pati įsikūnija nuotraukoje) iki filmo (kurio
tyrimas retkarčiais tampa amuletu), iki televizijos ar video (šie dupavadinimai nėra susiję su materialine atrama), iki skaitmeniniųkompiuterinių vaizdų (kurie yra kompiuterio dėžėje, bet niekada nėrapainiojami su pačiu kompiuteriu), iki skaitmeninių vaizdų, perduodamų perpasaulinį tinklalapį ir kitas elektronines sistemas (kurios negali būtiišsidėsčiusios vienoje materialioje erdvėje). Paskutinysis punktas iš šiųišvardintų tapo specialiu numylėtiniu vaizdinėse studijose, ir yradisciplinos entuziazmo pavyzdys suformuotam vaizdui. Tačiau, tinklalapis pakeitė savo erdvę per keletą dešimtmečių dėl savopripažinimo. Visa tai atsirado kaip speciali elektroninė priemonė išoriniambešališkam mokslinės informacijos siuntimuigavėjams universitetuose, irnacionalinis apsaugos aparatas peraugo į šviečiantį naują greito vartojimoaparatą. Iš tikrųjų, kuo daugiau mes dirbame su suformuotomis priemonėmis,tuo daugiau vaizdinių paveikslų pasirodo komercijos pasaulyje.“Dematerializacijos” ir “vartojimo” terminai funkcionuoja kaip galimisinonimai. Holivudo kinas, televizijos tinklas ir tinklalapis atnešadidžiulius pinigus. Kai mes susiduriame su dalyko esme, vizualinės studijos gali aiškiaiišskirti jo svarbą iš kitų ankstesnių kultūrinės analizės formų žmonijosistorijoje. Viename iš scenarijų mokslininkas įsivaizduoja, kad prekiniokapitalizmo pasaulis egzistuoja kaip pirmaujantis begemotas,besistengiantis paversti visus konkrečius daiktus į abstrakčias prekybinesvertybes bei bet kuriuos išlikusius realaus gyvenimo ar patirties pėdsakusį masinio reginio paviršutiniškumus. Šiuo atveju, atsakingasis mokslininkas– vadovaujantis kairiųjų ar dešiniųjų politikai – reikalauja materialinėspatirties, tokios kaip menas. (Daugelis šių argumentų yra tik KlementoGrinbergo formuluotės iš 1930 m.).Atitinkamai, mokslininkas klausinėja(apibrėžtai ar besąlygiškai) apie vidinį ryšį ir kapitalistinio vadovavimonuoseklumą bei svarsto, kad reikšmingas – netgi progresyvus – kultūrinisdarbas gali būti atliktas mašinos, operuojant iki atitinkamo poveikio. Aryra įmanoma, pavyzdžiui, žiūrėti televizorių ar naršyti po tinklalapį prieš
norą? Dar daugiau: ar gali taip būti, kad būdų gausumas, kurių dėka vaizdaigali būti įsisavinami pateikiami vartotojams, yra toks įtikinantiskultūrinio vartojimo bruožas, kad neverta kalbėti apie operacijas priešnorą kadangi plačiai vartojamos prekės neturi galimybės įgytivadovaujančios “valios” kartu su ideologiniu bagažu? Mokslininkai, kurieatsako į abu klausimus neigiamai (ir pritaria pirmajai alternatyvai) yralinkę bbūti meno istorijos pagrindinių principų gynėjais ir reikalaujaspecialių savybių išsaugojimo, tokių kaip meno materialumas. Mokslininkai,kurie atsako į abu klausimus teigiamai (ir simpatizuoja antrajaialternatyvai) mano, kad vizualinės studijos suteikia daugiau paslaugų savoporeikių tenkinimui. Trečioji dematerializacijos trajektorija parodo, kaip vartojimasatspindi globalizaciją ir demokratiją. Tuo metu, kai meno istorija yralabiau linkusi studijuoti žemės rutulio kultūras, ji vengia veiklos irkultūrinių rankų darbo dirbinių ne iš Euro-Amerikos, kurie buvo sugadintikapitalistinės prekybos. Japonai nėra linkę analizuoti Sanrio žvėryno, irindų tautos žmonės rizikuoja izoliacija, jeigu jie studijuos šiuolaikiniuskino plakatus atskirai nuo subkontinento. Susirūpinimas kyla dėl to, kadvartojimas, toks kaip Vakarų importas, susilpnina kultūrinę specifiką – argalbūt akivaizdžiai gryną nepakeistą regiono autentiškumą. Nurodantdabartinę vartojimo kultūros buvimą, akivaizdi šios mokslinės tendencijospasekmė yra atskirti meno istoriją nuo ne Vakarietiškos, kaip neabejotinaipriešmodernios, kadangi vaizdinių studijų šaknys pasirodė moderniame mene.Televizijos žiūrėjimas ir skelbimų šmėsčiojimas bei Disneilendo aplankymas– vyksta prekyviečių gilumoje, kurios triumfavo vaizdinių prekyboje. Šliuzo vartų atidarymas, kad vartojimo prekės patektų į plačią jūrą,vizualinems studijoms sukelia sukelia savitą problemą: išsimokslinimas galitapti užgožtas dėl per didelio kiekio informacijos. Yra ne tik per dauginformacijos (meno istorija neturi paveikslų ir antraeilių dailininkųtrūkumo), bet ir per daug tapybos produkcijos žanrų bei pusiau autonominių
kultūrinių vartojimo prekių. Mokslinės analizės peradresavimas linkhierarchijų formavimo suteikia tik dalinį sprendimą valdant nelimituotąperteklių, kadangi tai sukelia dematerializacijos problemą (kadangi labiautyrinėjamos dematerializuotos socialinės kategorijos nei vienetiniaimaterialūs dalykai), ir kadangi tai tik atitolina pasirinkimo momentą, kolprivalome pasirinkti kurią nors iš nesunumeruojamų hierarchijų studijuoti.Kaip tada turi vizualinės studijos, kaip susidariusi disciplina, stengtispasinaudoti šiuo fantastišku pagausėjimu? Kaip gali disciplina, remdamasitam tikra apimtimi, išsirinkti iš plataus rato tuos tipinius dalykus,būtinai reikalingus, kurie kartu su jų socialiniu rangu, įgytų mokslinįpripažinimą? Tai yra klausimai, kurie daro žalą vaizdinėms studijoms, ir kurienebuvo specialistų atitinkamai adresuoti. Kai kurie metodai – disciplinaitrūksta aiškios strategijos – susivienijo. Vienas iš jų yra – pagilintivartojimo kultūros centrą (iki tokios apimties, kad toks centras būtųįkūrtas), kad būtų pademonstruotas kultūrinio sudėtingumo akivaizdumas beiprieštaraujančios menininkų stovyklos. Tikimasi naujojo Las Vegaso tyrimoar įvairių “Draugų” nuolatinių lankytojų stebėjimo įpročių. Kitas būdas –surasti kultūrinio gamtovaizdžio nelygius kampus, kad sukurti vietas, kurįvairių rasių, klasių ir giminių be privilegijų kategorijų žmonės galėtųnaudoti vaizdinius rankų darbo dirbinius bei įrėmintas tapatybes. JuditosButlers paplitęs rašinys apie filmą “Paryžius dega” vaizduoja madas Harlemesu skurdžiais juodaodžiais gėjais ir transeksualais. Dar vienas būdas –pasirinkti pavyzdžius, kuriuose įžymūs aukštojo meno kūriniai veikia kartusu įvairių rūšių vaizdiniais rankų darbo dirbiniais. Tai yra išsiskiriantys punktai, ir nė vienas analizės dalykas negalisėkmingai įvykdyti visų trijų iš jų. Tačiau, Amerikos vėliava gali atitiktimūsų tikslus. Iš tiesų, Nepriklausomybės Dienos vėliavos audeklas irsimboliai tarnauja kaip vartojimo prekės kiekvieną ankstyvą Liepą, ir
daugiau kaip vienas entuziastingas raudonos, baltos ir mėlynossuplevėsavimas ryžtingai skelbia šventę visoms politinėms institucijoms,kurios skatina kapitalizmo klestėjimą. Vėliavos suplevėsavimas Rugsėjo 11-ąją tiktai paskatino šias komercijos galimybes. Tai yra didesnis laikotarpas (ypač po Rugsėjo 11 d.) priskirti patriotus Amerikiečius priesubkultūros, tačiau vėliavos garbinimas iki šovinistinio kraštutinumoskatina žmonių pogrupių savęs pripažinimą, kurio bijomasi ir neapkenčiama,bet ir žavimasi. Amerikos vėliava pakartotinai pavaizdavo sceninį foną menoscenai, kai gausybė paveikslų ir skulptūrų tapo paminėjimo gestais, irkurie atskleidė savo skirtingas pozas. Vienas iš įžymiausių tokių menokūrinių yra Džespero Džonso 1954-1955 m. Vėliava. Atsilygindamas FreduiOrtonui už jo aiškią rašyseną ant šio paveikslo, aš panaudosiu Vėliavą kaippriemonę nemeninių dalykų platinimui, kaip žmonių masių simbolį. Džono Vėliava yra sudėtinis dalykas. Tai yra išoriškai paprastasdalykas (kaip Amerikos vėliava) ir jos akivaizdžiai sudėtinga meninėfaktūra (laikraštinio popieriaus dalelės ir kitos detalės, pavaizduotosnuspalvintame degte). Vėliava apstulbina bet kurį teiginį, reiškiantsusirūpinimą dėl jos reikšmės ir nedelsiant pasiūlant jos priešingybėsakivaizdumą. Apsvarstęs detaliai visus prieštaravimus, Ortonas padaroišvadą, aiškiai išdėstydamas formuluotes: Vėliava negali būti ramiai išdėstyta be jokių prieštaravimų arparadoksų, kurie papildo ją, ir kurie yra naudojami jos subalansavime. Jikartu yra ir originali ir neoriginali, asmeninė ir beasmenė, vyriška irnevyriška, šventinė ir kritikuojama, naivi ir sunkiai suprantama,patriotinė ir nepatriotinė, žemė ir figūra, abstrakti kompozicija irpaveikslas, audinys ir teksto turinys, objektas ir paviršius, vaizdas irabstrakcija, gyvenimas ir menas, ženklas ir informacijos šaltinis; tai yra
ir vėliava (turinti standartą, spals ir emblemą) ir paveikslas (ar kažkas,kas nėra nei paveikslas nei abstrakti koppozicija, bet kartu yra irpaveikslas ir abstrakti kompozicija).Nebyli ir iškalbinga, nepermatoma ir skaidri, Vėliava atsiduria skirtumųsferoje, kur ji sujungia gerai išvardintus prieštaravimus ir išskiria juos.(Ortonas, 1994). Tai yra Džono nepaprasto dalyko įvertinimas, puikus ir džiuginantis.Tai yra aukščiausia meno istorija. Dėl šios priežasties, tai kartu yra irvizualinės studijos, turint omenyje, kad vizualinės studijos mielai priimaį savo akiratį visus rankų darbo dirbinius, kurie gali būti pavadinti menu.Bet vizualinės studijos gali ir toliau tirti vaizdinį dirbinį ar netgipadidinti sukurtų dirbinių skaičių, kuriam priklauso Vėliava, t.y.Žvaigždės ir Juostos (Ortono tinkamas įvardinimas šiai Vėliavai, kuris betkuriame kitame kontekste būtų priskirtas terminui “vėliava”. Ortonas nurodo šio objekto prigimtį. Dukart su pavyzdiniu nuodugnumujis analizuoja kontekstinį aprašymą, kuris, kaip galima sakyti,charakterizuoja meno socialinę istoriją. Jis sako, kad , pavyzdžiui, tonebuvo iki vykdomojo Prezidento Viliamo H Tafto įsakymo, išleisto 1912 m.birželio 24 d., kuris skelbė, kad vėliavos dizainas turi būti kuriamas kaipstandartinė giminingų proporcijų konfigūracija. Tafto įsakymas leidoįsigalioti eskizo planui, kuris buvo sukurtas Jūrų ministerijos prašymu, irkuris buvo naudojamas nustatyti tikslią vietovę bei 48 žvaigždžių vėliavųdydį, pasirenkant vieną dydį iš 12 oficialių dydžių, kurio matmenys buvonustatyti remiantis vėliavos iškėlimo matu ar vertikaliu pločiu, siejanttai su nuotoliu ar horizontaliu ilgiu, santykiu 1:1:9. Į šias instrukcijasnėra kreipiama dėmesio; bendriausios proporcijos nėra 1:1:9, kurios yraprivalomos tik vėliavoms, iškeltoms vyriausybiniuose departamentuose, betjos dažniausiai būna santykiu 2:3 arba 3:5. Ortonas sieja menininko domėjimąsi vėliavomis su jo pietinės kilmės
socialine aplinka: Džono Vėliava buvo pavadinta Seržanto Viliamo Džesperogarbei… Džespero (1770-1779), kuris tarnavo antrajame Pietų Karolinospėsstininkų būryje, vadovaujamame Viliamo Moultre ir pasižymėjo Britųbombarduojamame Sulivano Forte 1776 m. birželio 26 d., sugrąžindamas fortovėliavą po to, kai ji buvo numušta ir, smarkiai šaudant, vėl jąpakabindamas. Ortonas tyrinėja kultūrinį gyvenimą – “kultūrinį”antropologiniu požiūriu – kartu ir viešai ir asmeniškai, kaip Žvaigždes irJuostas. Tačiau, kaip ir meno istorojos analizė, kuri surikiuoja meno objektusį kontekstą, kontekstas įgyja tam tikrą stabilumą, kuris leidžia jam būtiistoriniu meno svarbos pagrindu. Džono Vėliava gali sujungti irpasipriešinti bet kuriai istorinio sprendimo galimybei. Tai yra Ortonopožiūris. Menas turi sugebėjimą tapti metafora. Meno istorijos analizė turitendenciją nagrinėti šį meną atskirai, kuris turi tropologinę (perkeltinę) kompetenciją – mažų mažiausiai, ši analizė neanalizuoja metaforų, esančiųjos robose, priešpastatytų kontekstui. Mes tai galime suprasti vienoje išOrtono formuluočių, kuri reikalauja lenktinių skliaustų šalutinės pagalbos:Tai nėra nei vėliava (standartas, spalvos,emblema) nei paveikslas (arkažkas, kas nėra nei paveikslas nei abstrakti kompozicija, bet kartu yra irpaveikslas ir abstrakti kompozicija), bet kartu tai yra ir vėliava(standartas, spalvos ir emblema) ir paveikslas (ar kažkas, kas nėra neipaveikslas nei abstrakti kompozicija, bet ir paveikslas ir abstraktikompozicija). Vėliava, kaip paveikslas, yra ir “paveikslas ir abstraktikompozicija”, tuo tarpu kai Žvaigždės ir Juostos, kurioms trūkstanuoseklios grandies, yra tik “standartas, spalvos ir emblema”. Ortonas, be abejonės, yra išorinės stabilizacijos referentas: jotikslas yra suteikti Vėliavai svarbą, ne dėl Žvaigždžių ir Juostų ar kitųtaktinių supaprastinimų, kuriuos jis gali panaudoti apibūdindamas Žvaigždes
ir Juostas, ir kurie yra teisingi tol, kol jie neiškraipo argumentų apieVėliavą. Besidomintis vaizdinėmis studijomis, tačiau, gali turėti kitokiąnuomonę. Jis arba ji gali vadovautis analitiniu aspektu, paprastai būdingupaveikslui ir atkreipti dėmesį į dalykus, kurie sudaro jo kontekstą. Ypač vizualinės studijos gali vadovautis Ortono intuicija apieVėliavos būtinumą ir suabejoti, ar Žvaigždės ir Juostos gali turėti vienodąreišmę. Bendrai, ką reiškia terminas “vėliava”? Kam ji priklauso? Ar jipriklauso asmenybei (kaip Vėliava- šiuo atveju Džesperui Džonsui) arkolektyvui (kaip ir vėl Vėliava – bet šiuo atveju susijusi su istoriniukontekstu) ? Apsvarstykime paprastą frazę, kuri gali būti ištarta daugeliopatriotų piliečių: “Tai mano vėliava”. Akivaizdu, kad vėliava simbolizuojatautą, o tauta susideda iš būtybės, didingesnės už bet kurį individą. Mesgalėtume pasakyti, kad tauta egzistuoja tiktai tokiu mastu, kokiu jospiliečiai pripažįsta ją, kaip ypatingos aukštesnės individualybėsįkūnijimą, nežiūrint į familiarumą. Jeigu kažkas pasako “Tai mano vėliava”,tai iš tiesų yra gana atsitiktinis išsireiškimas, kadangi jis skelbiavienišą nuosavybės interesą drobės gabaliukui, kuris reprezentuoja tikkolektyvą. Žvaigždės ir Juostos nėra nei atskiros, nei kolektyvinės, bet iratskiros ir kolektyvinės. Tai yra pagrindinės priešingybės paneigimas kaiptiesa – patriotinė šios paklusnios jėgos tiesa, kai daug kareivių(įskaitant ir Seržantą Džesperą vėlesniame mūšyje) savanoriškai žuvo dėlšios tiesos. Dabar mes suprantame, kad vėliava yra kažkas daugiau neipaprasta meno forma, ir kuri tampa reikšminga aktyvia figūra formuojantideologiją – pavaizduotą Prancūzų kontekste, Rolando Barter “Mitologijose”ir Raoulo Girardeto Piero Noro nepakartojamame “Atminties Karalystė” (tai
yra publikacijos, pripildytos rašinio elementų, kurios atsisakopasaulietiškų vaizdinių dirbinių sudėtingumo ir tampa naudingais pirmtakaisar dalyviais vaizdinių studijų darbe). Šis trumpas straipsnis apie Vėliavos meninę – istorinę analizę irvaizdines studijas privertė mane atsisakyti šio dalyko. Aš nekalbėjau apieatskirą vėliavą, kaip apie specifinį audeklo gabaliuką su jos atsiradimodata ir naudojimo istorija. Aš diskutavau apie vėliavas kaip apie daiktųklasę, didžiulę pagamintų daiktų kolekciją, parduodamą per ištisus metusnetinkamu santykiu 2:3 arba 3:5. Analitikas gali vargais negalais atliktidetalią vaizdinę analizę, kad meno istorijos disciplina galėtų teisingaididžiuotis vienu iš savo geriausių pasiekimu. Meno istorija nėra linkusiatsisakyti atskirų dalykų vartojimo: netgi Ortonas tam, kad apsiprastų suVėliavos tikslumu, turi suprasti faktą, kad šis atskiras paveikslas yrataip pat drobės dalis. Ar vizualinės studijos privalo atsisakyti šio konkretaus instrumentonaudojimo dėl analizės specifikos? Nebūtinai. Vizualinės studijos galiatkurti tai, pasirinkdama atskirus pavyzdžius, kai atskiras daiktų klasėsegzempliorius gali būti apžiūrimas dėl jo individualios istorijos kaippriemonė, iliustruojanti labiau apibendrintą socialinį šios klasėspanaudojimą: pavyzdžiui,vėliava, išgelbėta Seržanto Džespero 1776 m. Arbatai gali įvykti parodant tą patį tikslumo laipsnį, analizuojant požymius,kuriuos sukelia pagaminti daiktai – pavyzdžiui, specialaus filmo rėmokompozicija , kuri išskiria individualų meno kūrinį. Sentimentalus požiūrisį tam tikrą analizės modelį, bet kuriuo atveju, turi galimybę diktuotidirbinių sritį, kurią mes pasirenkame savo tyrimui. Jeigu studijosreikalauja savitumo, ir savitumas išsaugo kurį nors charakteringą bruožą,susijusį su meno objektais, o ne su žmonių sukurtais produktais, tadavaizdinė analizė, kuri remiasi individualiomis ypatybėmis, nebebusdisciplina ir taps svetima socialinei bei estetinei analizei, o taip patnebeteks savitumo funkcijos. Kai ryšys tarp unikalių ir pagamintų dirbinių
vaidina didelį vaidmenį dagelyje ideologinių kovų, tai nėra antraeilispraradimas. Vizualinės studijos, pripažindamos naujas ir naujai atrastasvaizdinių objektų plejadas – suteikia galimybę mums improvizuoti irsulaukti staigmenos.